Vaiva Grainytė „Pekino dienoraščiai" by UAB Leidykla VAGA

VAIVA GRAINYTĖ

Pekino dienoraščiai

vilnius 2012

UDK 821.172-4 Gr59

Knygos leidimą parėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija

Pekinas I 9 10 12 13 14 17 18 21 23 26 28 30 31 34 37 40 41 45 46 62 64 66 69 75 75 78 81 82

Pekino pratybos Ambasadoje nėra drakonų Šaukštelis valerijono Lagaminų pražiodymas (norėčiau būti katė) Ni hao! Ni hao, Central Academy of Drama, ahoy, Pavlina Pekino prologas Nemiga, Konfucijus, Kurosawa ir kitos pasiūlos Sargybinis Mao Looka looka! Ieškomas taiči korepetitorius. Pikti krevečių burtai Sekmadieninis hieroglifų pragaras Pekine „labas“ skamba keistai Ponios Kinijos Liaudies Respublikos makiažas Piliulės ir Mėnulio kiškio šventės. 798 Vaikų auginimas pagal kinus. Mano „miau“ – hěn hăo! Mėnulio atostogos Pekino daktarai Pirmos atostogos Arklys arklys, tigras tigras 0 Reprezentatyvioji striukė ir antelės Pekino kabinetai Mažoji sinologė Ši savaitė Degalinė Chlorkalkių dainos Antradienio Cage’as

83 86 87 88 90 90 94 95 106 108 110 111 113 114 123 127 128 132 135 137

141 143

Selemono P. tonas. Išvirtos ateities prognozės Korėjiečių „Apple“ Edipas. Nekerintys diafragmos kerai Kakava ir filmai Didmiestis pagal šeštąją kino režisierių kartą Jubiliejus Varginanti Cheno Kaige įtaiga Marinos Abramović cuppingas Bravo! Pneumonija in da hauz Gruodžio vidurys Naujienos… Aš – Vincas Kudirka?! Belaukiant Godo Naujametinė ataskaita „Kinija“ Jia Zhang Ke filmuose Nekrofilija ir gripas Rašo mėtos Budos dabartis Kinijos Paryžius, mechaninių žiogų mugė Nianhua: kičo ir siurrealizmo santuoka. Kai „Zenitas“ ir magnetola atsiduria ant drakono nugaros... Praleistas Xin nian kuaile Fukušima

Pekinas II 145 147 150 151 152 154

Natsumi Owl Love Kambariai Už natūralumą Istorijų furšetas Sidhartos efektas, Caočangdi klausimai

159

162

163 165 167 170 171 174 191 194 197 198 200 204 206 206 208 210 211 212 214 230 232 233 236 236 240 241 244

Vietoj pokalbio – botanikos sodas. Na, o jeigu atvirai – vapsvos Arktis, kaip ir ši maloni pažintis, nusipelno kreipinio „Jūs“ Grikių euforija Neprakaituotas vijoklių atstumas Katia Didysis šeštadienis Dada Velykos Geltonoji savaitė Korėjos gūsis Pedagoginis debiutas Šiokia tokia tamsaus gymio nauda There is Friday on my Table Ruan Lingyu švytėjimas Golfiuko festivalis: ausys, atleiskit P. S. (liko nepaminėta) Nėra ūpo, bet yra bilietas į Hohotą Popieriaus ritinio balius Turto deklaracija Aklųjų masažo klinika Kelionė artėja Solo kelionė į Vidinę Mongoliją Iš hieroglifų išnirusi Ruva Sąmonės plėtimas Vasaros solsticija Karšta 1 Joninių sesija Karšta 2 Baltoji mergelė, tapusi raudona Sijano prakaitas

Pekinas I

Pekino pratybos 2010 07 22, Kaunas

Vakar visą dieną dariau štai tokias pratybas: per pačias karščiausias valandas išmyniau dviračiu tvarkyti reikalų. Specialiai ilginau distancijas, kūriau aplinkkelius. Pvz., važiuoju į Savanorių prospektą, tada į Žaliakalnį, paskui – iki Soboro, o tada minu iki Dainų slėnio. Šiaip jau dviračiu bijau važiuoti gatvėmis, visada maluosi tarp pėsčiųjų, sulaukdama piktų žodžių. Šįkart, sukaupusi visą drąsą, važiavau gatvėmis, palei kraštą – kaip ir visi normalūs dviratininkai. Neva mokausi nebijoti mašinų, budrumo lygį keliu. Dusau nuo įkaitusio asfalto, žliaugė prakaitai, bet kartojau, kad čia niekai, palyginti su Pekino karščiais ir smogu (oro užterštumas ten penkis kartus viršija standartus, nuo Gobio dykumos vėjai atpusto karštą smėlį). Paskui nusipirkau ledų ir lėtai juos valgiau, atsistojusi prie garuojančių senamiesčio konteinerių. Šiek tiek sutąsė nuo kvapo, bet paskui, žiū, visai nieko – sulaižiau ledus it kavinutėje sėdėčiau. Užsukau į sumukusią, chloru ir šutiniais tvoskiančią valgyklą (indai, manau, čia plaunami senais apatiniais). Norėjau užsisakyti to, kas man atrodo nemaloniausia ir pavojingiausia: šnicelį arba kitą mėsos ir pamazgų hibridą. Visgi nesiryžau, nuo vaikystės bijau valgyti mėsą iš nepažįstamų rankų. Užsisakiau grikių porciją, apipiltą taukais. Radau tris bobos plaukus, nusipurčiau, bet pastūmusi šią trijulę – svetimos galvos ūglius – į lėkštės pakraštį, sukirtau taukingas kruopas. Ir ką? Nieko. Organizmas protesto ženklų neparodė. Viskas bus gerai. 9

Ambasadoje nėra drakonų 2011 08 10

Prisifantazavau, jog Kinijos Liaudies Respublikos ambasadoje manęs laukia drakonų muliažai – foteliai, kuriuose patogiai išsidrėbusi ragausiu konsulų paruoštas egzotiškas vaišes; bus pasakojama apie Pekiną, ambasados darbuotojai dalins informacinius bukletus, susiskambins su mane rugsėjį priimsiančiu universitetu. Šiai puotai ruošiausi iš anksto: vakare internete susiradau kinų kalbos videopamokėlių ir išmokau kiniškai pasisveikinti. Tad kai parytiniai paukščiai čiulbėjo savo aušros giesmeles, aš vartydamasi pataluose kartojau: Ni hao! Ni hao! Ta ambasada – tai toks salionas su langeliu. Vietoj sekcijos ir baldų komplekto – eilėje išsirikiavęs būrys kinų ir tuzinas lietuvaičių. Priėjusi prie langelio ėmiau už stiklo sėdinčiam kinui kišti savo iškvietimus, aiškinti, kad štai, aš čia pas jus studijuosiu, jau praėjau visus blood testus, I need X visa. Azijietis niūriai kažką burbtelėjo. Nieko nesupratau – prikišau prie langelio ausį. Vyrutis susinervino ir liepė greičiau pildyti paduotą blanką: Go and fill out! Kol pildžiau popierius, man visą laiką šypsojosi mažas kinukas. Tokius vaikus kaip jis grobčiau dėl estetinių priežasčių – labai jie man gražūs (taip pat kaip ir turkiukai, čigoniukai, pelėdžiukai, armėniukai arba kačių kačiukai). Mirktelėjau jam akį: vaikas pradėjo kvatotis, o jo tėvas pakėlė savo miniatiūrines akis nuo pildomų popierių – du maži vabalai peršliaužė mano veidu. Kol N. kepė varškėčius, vis pasiglostydama sąrėmių traukomą pilvą (iš kurio tuoj tuoj turi išlįsti būsimas varškėčių valgytojas), K., ilgą laiką išbuvęs Kinijoje ir šios šalies nepamėgęs, mane mokė: „Kai Kinijoje prašysi mėsos, pasakyk, kad nori jautienos arba kiaulienos, nes jie įdeda ir šuns, ir katės atriekia, būna.“ 10

Jeigu žmonės valgo mėsą, tai koks skirtumas – karvė ar šuva? Kodėl šunį valgyti amoralu, negerai, o kiaulės tai jau prašom – įdėkit dvigubą? Jeigu rotveileris gali atsikąsti mano kojos, kodėl aš negaliu atsikąsti rotveilerio? Kadangi autobuse Vilnius–Kaunas buvo nuobodu ir karšta, snūduriuodama kontempliavau vegetarizmo klausimą. Mėsą pradėjau valgyti, nes ėmiau mąstyti apie klimato juostas, t. y. geografinių zonų nulemtą mitybą. O gal net nieko nemąsčiau – kažkas sąmonėje pasikeitė, savaime įvyko toks virsmas. Be to, mėsa įžemina, racionalizuoja protą. Tos mėsos dėl manęs gali ir nebūti, netraukia ji manęs, virdama sriubas neskubu į verdantį vandenį mesti jaučio ar vištos blauzdos (nebent žiemą, kai tyko bronchitai ir gripai), bet jeigu giminės baliuj kas nors į lėkštę įdeda karkos – isterijų nebekeliu, ramiai sukertu drauge su vyrais. Tad jeigu kinai gudraudami man įdės šuns – nematau bėdos. Tarakonas man irgi nėra bjauresnis už kiaulę. Tik kad jo ūsai gali užkutenti vidurius.

Šaukštelis valerijono 2010 08 17

Toks įspūdis, kad į tą Kiniją ruošiasi važiuoti pusė Lietuvos. Dominuoja du socialiniai-anatominiai-biologiniai tipai: raumeningi, atletiški diedai ir jaunos merginos, gimusios 1984–1989 m. Ambasadoje (kuri, kaip minėjau, yra ankštas salionas su langeliu) – tuntas žmonių, už patalpos ribų nusidriekusi eilė. Ta gyvoji eilė buvo iškvėpavusi visą orą, tvyrojo kokių 60o Celsijaus. Įsikibau nagais į Šanchajaus „Expo“ parodos bukletus, kad neapalpčiau. Išprakaitavau pūdą skysčių: jeigu jį sukietintume iki silikatinių plytų konsistencijos, būtų galima trijų aukštų namą pasistatyti. 12

Eilėje stovintys vyrai kalbėjosi vieni su kitais – vienas per kitą tvirtino esą patyrę sportininkai, alpinistai, buvę ir Himalajuose, ir Japonijoj, ir olimpiadoje (gyrėsi kaip įmanydami, kad tik visi girdėtų). Panelės buvo paniurusios ir nervingai trypčiojo. Su viena tokia nervingąja apsikeičiau kontaktais – metams išvažiuoja studijuoti verslo, gyvens miestelyje prie Šanchajaus. Pakviečiau ją į svečius, į Pekiną, lyg į Trakus kokius. Užvakar internete susipažinau su kita pana – tos pačios, kaip ir aš, stipendijos laimėtoja. Mergaitė jau pusę Azijos išmaišiusi, Singapūre studijavusi. Susitikusios kalbėjomės apie maliarijas, hepatitus ir trydas. Ji irgi iš Kauno, irgi Pekine gyvens, tik kitame gale, kitame universitete (tas Pekinas tai kaip Belgija didumo, rašo Lonely Planet). Man labai patinka Lietuvos panos: ne girtuoklės, keliauninkės, gudragalvės, aktyvios, drąsios. Mano universiteto internetinė svetainė be „English“ meniu. Verčiuosi su automatiniu „Google“ vertėju. Išmeta tūkstantį bendračių, kuriose dominuoja „tarnauti liaudžiai“, „Mao vaikai“, „jaunieji aktoriai dirba tėvynės labui“... Nuotraukose – jaunučiai kinai, apspitę pjautuvą ir kūjį rodo liuksus, išpurtę vyrai posėdžiauja, už jų nugarų – sustingusios raudonos vėliavos. Žinote, labai labai negera pasidarė. Todėl dabar, prieš miegą, paimu šaukštelį valerijono.

Lagaminų pražiodymas (norėčiau būti katė) 2010 08 23, 09:52

Tai gerai Rainiui: turi vienus kailinius, kurie žiemą vasarą, potvynį gaisrą atlaiko – ir taip iki mirties. O kaip man metams susikrauti lagaminą į miestą, kurio klimatas pasižymi Sibiro anticiklonais, Gobio audromis, šutra ir liūtimis? 13

Ni hao! 2010 09 02, ~22:00 Pekino laiku

Štai aš jau Pekine, o dar ką tik glosčiau savo katiną Rainių, gėriau valerijonus ir graudinausi, dar ką tik Kijeve laukdama persėdimo nužiūrinėjau išsirikiavusius chasidų jaunuolius, dar ką tik pūčiau ašarų pilną nosį. Kelionė buvo itin sklandi, ukrainiečių stiuardesės kalbėjo tik savo gimtąja kalba – nesvarbu, ar suomis, ar kinas teiravosi to ar ano. Buvo proga prisigerti savo mėgstamiausių ukrainietiškų sulčių – prisimenu, kaip kadaise Odesoj, apimta vitamininio kvaitulio, pirkdavau jas litrais. Šalia manęs visas tas aštuonias skrydžio valandas sėdėjo mano amžiaus rumunė, su kuria užmezgiau sausą, tačiau naudingą pokalbį – ji Kinijoj jau antrus metus kalbą studijuoja (Drakulos rudaakė atkalbėjo nuo parytinio metro laukimo: išlipus iš lėktuvo patarė imti taksi ir nesijaudinti, kad apsuks). Paskolinau jai ausines, kad galėtų žiūrėti „Žiedų valdovą“. Priešais sėdėjo rusas, kuris nugirdė skandinavą – abu skaldė diedų juokus, neva kibino, bruko man savo pagalves ir degtinę. Užsidengiau galvą užklotu, kad jokie seniai su savo girtais „servisais“ netrukdytų tas skrydžio valandas man kontempliuoti išsiskyrimą ir krapinti jaudulio ašaras. Paryčiais nusileidom Kinijoj: tušti oro uosto eskalatoriai ir freskos su budomis bei povais, ryjančiais kosminius vabzdžius! (Antrą kartą leisdamasi eskalatoriaus laiptais šių eilučių autorė pamatė, jog vadinamosiose freskose vaizduojama kas kita – „budos ir vabzdžiai“, ko gero, buvo adrenalino sukelta haliucinacija – V. G., 2012, kovas.) Paskui – sklandi pasų kontrolė: patikros pabaigoje reikėjo paspausti pokemoninį mygtuką su šypsenėle, jeigu tau patiko ši nebyli dokumentų registracija. Patiko! Labai patiko ir taksistas, kuriam po nosim pakišau savo aukštosios mokyklos iškvietimo raštą. Kokius 11 kartų stojo 14

praeivių teirautis kelio, vežė per bundantį miestą 30 km. Galiausiai paleido prie didžiulio, vijokliais apaugusio pastato. Įėjau į kiemą dardėdama lagaminu, pažadinau būdelėj snaudžiantį sargybinį, vėl pakišau jam raštą – gavau leidimą eiti toliau. Apėjau – nė gyvos dvasios, tik nuorodos į „Piano class“, „Library“, išrikiuoti dviračiai, raudonos kiniškos lempos, didžiulis erdvus kiemas ir pro atvirus langus sklindantis knarkimas… Beldimais ir skambučiais ėmiau atakuoti tarptautinio skyriaus duris – už gerų 20 min. išlindo mieguistos kinės galva, įsileido vidun. Jokių „English“, tik pantomima. Liepė ateiti rytoj, nes tik rytoj vyks naujų studentų registracija. Ėmiau gestais teirautis, „kur man šiandien dėtis, kur miegoti, tai gal duokit room, dormitory“ ir pan. Ši kažkam paskambino ir davė ragelį: iš vaikų klyksmo išniro sorry, but come tomorrow, dormitory is not ready, registration – tomorrow. Na ką, padėkojau ir ėmiau teirautis apie pigias prisiglaudimo kur nors galimybes. Mergina parodė dešinę kryptį. Viešbutyje gavau trivietį kambarį, nes vienutės buvo užimtos – registracijoj dirbantis vyrutis prisiekė, kad tikrai tikrai gyvensiu viena. Lifte groja muzika, tačiau sienose kaip katė su šunim pjaunasi vamzdžiai. Pro savo kambario langą matau skalbimo mašinų žarnas, klozetus, mašinų dalis. Lovos – trys sesės – matyti, kad daug regėjusios. Kažkas ant vienos kraujavo, kitoje kažkam vidurius suko, tik trečioji ne tokia patyrusi – jaunėlė, joje jau ir spėjau numigti. Yra televizorius, rodo laidas apie grožio kremus, rodo, kaip keisto šou dalyviai imituoja lapes (pasitelkiama pantomima), rodo kinišką BBC ( CC TV ) – dabar žinau, kad tropinė audra nusiaubė Šanchajų, kad Kinijoj labai daug užsieniečių studentų, kad rugsėjo 1 d. milijonai vaikų ėjo pagerbti Konfucijaus. 15

Išėjau į miestą: pasirodo, apsistojau senojo Pekino dalyje, hutongų rajone*. Gatvelių suplanavimas byloja apie XIII a., kvapas – apie prastą higieną, pilkas dangus – apie smogą. Gatvėje lupami česnakai, minkomas faršas, sklaidomi medžiagų rietimai, numyžinami vaikai. Mankšta daroma prie konteinerio, plaukai kerpami į puodą. Kanalas – žolėmis kimštas vanduo – kiek dvokia, tačiau į jį drąsiai neria savo „cigūninius“ pratimus pabaigusi senutė. Kita atlieka keistas aido apeigas: mauroja kaip meška į kitą krantą ir labai apsidžiaugia, jeigu aidas sugrįžta į ją gražiu ir aiškiu pavidalu. Krautuvėlėse kainos nesurašytos, todėl vienas iš manęs už vandenį pareikalauja 10 juanių (kiek daugiau nei vienas euras – atsisakau), kitas už du žaliosios arbatos buteliukus, alų ir vandenį paprašo 12 juanių. Tie žolelių ir žaliosios arbatos gėrimai jau spėjo užkariauti mano širdį – maukiu kaip pakvaišusi, jaučiu iš jų gaunamą žvalumą. Kaži ar kažką panašaus gaučiau iš vištos pirštų – pardavinėja su visais nagučiais vakuuminiuose pakeliuose, padėti prie traškučių… Laukiu nesulaukiu kalbos pamokėlių, nes dabar tik pečiais gūžčioju ir nieko nesuprantu. O vietiniai mane laiko turiste – rikšos siūlo pavežti savo karietiniais dviračiais: Please lady, sit here, come there. Galiausiai pasiryžau nueiti papietauti, nors jaučiausi pakankamai soti nuo laiko juostų skirtumo, smogo ir žaliosios * Hutongai – siauros gatvelės ir alėjos tarp neaukštų gyvenamųjų namų, kurie turi uždarą kiemą – siheyuan. Hutongai yra mongoliškosios kultūros palikimas – XIII a. Čingischano armijai užėmus Pekiną mieste atsirado šie siaurų alėjų kvartalai. Tai – išskirtinis Pekino architektūros bruožas. Teigiama, kad be hutongų Pekinas nebūtų Pekinas, miestas prarastų savo žavesį ir tapatybę. Nepaisant to, valdžios įsakymu daugelis hutongų yra griaunami, jų gyventojai perkeliami į naujos statybos daugiabučius (vietiniai gyvena be patogumų, pvz., naudojamasi bendrais, kitame gatves gale esančiais, tualetais). Tokia „kilni“ modernizacija žaloja ne tik miesto veidą – naikinama ir hutongų gyventojų „kultūra“, tradicinis gyvenimo būdas (dėl unikalaus išplanavimo „hutongiečiai“ yra pripratę prie artimos kaimynystės, bendruomeniškumo).

arbatos. Meniu buvo su paveikslėliais: dūriau pirštu į kažkokią tamsiai žalių dumblių ar makaronų krūvą. Atnešė slidžius, aštrius kažką. Kaip elgtis su pagaliukais, pasirepetavau tik prieš pat skrydį, todėl turėjau ką veikti: nuo į mane susmeigtų akių ir mano fiasko prieš pagaliukus bei slidžius kažką kaktą išmušė prakaitas. Vargais negalais tas aštrias gyvates įveikiau ir triumfuodama išėjau į ūžiančią gatvę. Pasistiprinusi nusprendžiau pastiprinti Kinijos šunis. Iš rankinės vietiniam Rikiui ištraukiau sušutusią juodą duoną su ištižusiu, į ją įsigėrusiu sūriu (širdies draugo sutepti sumuštiniai kelionėje liko nepanaudoti). Šuva ilgai uostė ir dvejojo, tačiau atbulais dantimis ėmė ėsti. Pekino Brisių supažindinusi su Lietuva (per duoną – trūko tik druskos) palinkėjau jam skanaus ir pasižiūrėjau į akis: kad atsiminčiau tą žvilgsnį, kuris – negali žinoti – galbūt kada nors bus patiektas mano lėkštėje.

Ni hao, Central Academy of Drama, ahoy, Pavlina 2010 09 03

Naktį, kai viešbutį drebino kinų knarkimas, dėl laiko skirtumo buvau budri kaip pelėda. Įsijungiau televizorių ir iki ryto žiūrėjau laidas apie visokius koldūnus bei patiekalus. Keltis buvo tikra kančia, nes organizmui turėjo būti miego piko valandos. Prisistačiau Central Academy of Drama – registratūros budėtoja, ta apsimiegojusi, dabar jau žvali kinė, palydėjo į bendrabučio kambarį. Kambarys puikus – su švaria lova, televizoriumi, spintelėmis, stalinėmis lempomis ir termosu – suskubau užsiplikyti arbatos. Už sienos išrikiuotos skalbimo mašinos, švarūs dušai, 17

prausimosi kriauklės… Kur kas geriau nei vakarykštis viešbutis: vamzdžiai čia nesipjauna ir niekas nesmirdi. Vos spėjus išsidėlioti daiktus ir tūkstantį kartų retoriškai lubų paklausti, kas bus antrosios, kambaryje stovinčios lovos šeimininkas, atsivėrė durys ir įžengė man prirašyta kambario draugė – liesa, aukšta, dvasingo ir elegantiško – jeigu taip galima pasakyti – veido mergina, ant galvos nešanti didžiulę šviesių, renesansiškų garbanėlių kupetą. Veido „elegantiškumas“ pakišo koją spėjant tautybę: prancūzė? Ne. Pralošiau savo pačios viktorinoje, trukusioje vieną sekundę (kitą sekundę jau vyko prisistatymas ir whereareyoufrom iniciacija). Čekė! Pavlina Prahoje studijuoja teatro režisūrą ir kinų kalbą – atvyko pusmečiui pagilinti sinologijos žinių, pasitobulinti kalbą. Iš karto atsirado, kas padeda nusipirkti telefono kortelę. Kartu nuėjom papietauti. Vėl užsisakiau kažką iš žolių serijos. Jas bedorojant atkeliavo ir ryžių lėkštė, kurios būtų užtekę penkiems vyrams. Už lango jau tamsu, kažkas universiteto aikštelėje spardo kamuolį, koridoriuj pešasi korėjietės. Čekė kraipo galvą, kad aš drąsi – kinų nė mur mur, o metus čia žadu būti. Ką žinau, kol kas man čia viskas įdomu ir neturiu kuo skųstis – valerijonų buteliukus nugrūdau giliai giliai į lagaminą.

Pekino prologas 2010 09 04

Koridoriuj, už durų, azijietės studentės (jos – japonės arba korėjietės, t. y. priklausančios „užsieniečio“ kategorijai. Kinės ir kinai gyvena kitame korpuse) dar neišsipakavo savo 18

pokemoninių krepšių – atrodo, kad į savo kambarį susivežė visą rūbų ir kosmetikos parduotuvę: naktį, kuri mano lietuviškam organizmui yra diena, klajojau po bendrabutį ir kalbėjausi su tų mergaičių avalynės kariauna (auksu ir sidabru tviskantys batukai niekada nemiega). Čekė irgi vartėsi iki paryčių, traškėjo mūsų grūdų (taip – ne vištų pūkų) pagalvės. Po tokių naktų rytais guodžia gryna, nepaprasto skonio žalioji arbata. Išgeri pusę termoso ir atsigauni. Su Pavlina nusprendėm aplankyti garsiąją Dangaus šventyklą. Milžiniškame XV a. pastatų komplekse vykdavo dangaus dievybių pagerbimo apeigos, čia lankydavosi Mingų ir Čingų dinastijų imperatoriai. Teko maždaug šešias stoteles važiuoti metro: rankinių turinys peršviečiamas rentgenu, tada perki bilietą ir sėdi į keleiviais kimštą traukinį. Važiuoti smagu: metro įmontuoti TV ekranėliai, pučia oro kondicionieriai, lempučių mirksėjimai praneša stoteles. Išlipom bjauriame rajone, kur kertasi šimtas transporto mazgų. Vos įėjus į Dangaus šventyklos parką, patenkama į kitą planetą (pirkom tik parko bilietą, nusprendėm, kad mūsų organizmai dar nepasiruošę šventykloms, t. y. per didelei įspūdžių lavinai): seni kaip pasaulis medžiai, apsipylę keisčiausiais žiedais, susiraizgę pagodų stogai su drakonų galvomis. Pilnas parkas vietinių, kurie šoka, dainuoja arba griežia senoviniais styginiais. Ir visa tai daroma sau, ne dėl turistų. Ausis patraukė saksofonininkų ir fleitininkų kvartetas: vyrai pūtė vos kelias gaidas, o juos apstojusi minia dainavo bendrą dainą. Kas nedainavo – šoko. Aplinkui striksėjo keisti paukščiai – gražuoliai šarkos ir povo palikuonys. Ėjome tiltu, kuriuo vaikščiojo Mingų dinastijos imperatorius, aplankėm gyvulių aukojimo vietą, imperatoriaus abstinencijos rūmą, kur bėgdavo jo susilaikymo nuo alkoholio, moterų ir skanumynų dienos. Dangaus parke yra Aido siena, Solsticijos stebėjimo stotis – visi pastatai veria akį ir atima 19

žadą. Jaučiausi kaip sapne, kaip „Discovery“ kanalo laidoje, kaip nežinau kur… Tąkart pirmą kartą pamačiau kažką panašaus į saulę – pro pilką dangų lendančius jos spindulius. Smogas – storas audeklas, užmestas ant dangaus kūnų – nei saulės, nei mėnulio, nei Aušrinės, anei Jupiterio spindulys neprasimuštų pro šią užuolaidą. Vakare, kai pradėjo temti (dėl smogo tai vyksta anksčiau), patraukėm link metro. Teko papozuoti iš kitų miestų atvykusiems kinų turistams, kurie, ko gero, nėra matę europiečių; teko prasibrauti po tūkstantinį suvenyrų siūlytojų tuntą. Nusukom į šalį – įtraukė turgaus ir įvairių daiktų krautuvės sūkurys. Pasitiko tūkstantis vaisių ir keisčiausių daržovių, čia pat iškabinėti varžtai, klozetai, audeklai, peiliai… Įlindom į sausakimšą parduotuvę, nusipirkom nešiojamuosius termosus – būtinas daiktas, jeigu save laikai ne turistu, jei ketini „įsilieti į vietinių gretas“; iš man neregėtų užkandžių skyriaus nusipirkau džiovintų gėlių (gal tiks prie arbatos arba alaus), bambukų ūglių ir vytintų krevečių uodegėlių batonėlių. Atrodo, galėtum toje krautuvėlėje šimtą metų praleisti tyrinėdamas kiekvieną daiktą ir vis vien neištyrinėtum. Išėjusios susigundėm stabtelti vietinių sausakimšame restorane. Mums puolė asistuoti būrys kinų, pasodino prie didžiulio puodo, po kuriuo ruseno ugnis. Pavarčiusios meniu, užsisakėm tam tikru numeriu pažymėtą komplektą iš kokių šešių patiekalų. Padavėjas nustebo, kad tiek mažai norime: paprastai kinai sėdi pulkais ir vienu metu ragauja dvidešimt patiekalų. Gavom aštuonkojų, riešutų kremo, kažkokių žolių, kažkokių daržovių, marinuotų česnakų, žuvies rutuliukų ir makaronų. Viską įmeti į puodą, palauki, kol apvirs, išsitrauki, padažai į riešutų kremą, o paskui valgai. Skonis keistas, bet maistas šviežutėlis. Visi įmanomi receptoriai ir penki šeši pojūčiai (intuicija diktuoja, kaip su tuo maistu elgtis: ką lupti, ką pavilgyti, ką kiek laiko 20

virti) dirba maksimaliai – ne mažiau įdomu nei šventykloje. Kinai draugiškai šypsojosi, rodė liuksus ir žarstė komplimentus, pasak jų regos, itin egzotiškai atrodančiai, Pavlinai. Paskui ėjom du kvartalus pro gatvėje maudomus vaikus, butuose įsikūrusias parduotuvėles, pro kirpyklas, autoservisus ir batų parduotuves… Dar ir dabar miestas ūžia kaip pakvaišęs: visi kepa, verda. Man čia viskas patinka, išskyrus naktį – kūnas žino, kad Pekino tamsa reiškia lietuvišką dieną: labai kankinasi.

Nemiga, Konfucijus, Kurosawa ir kitos pasiūlos 2010 09 05

Tas valandų skirtumas išves iš proto. Vėl visą naktį varčiausi grūdų lovoj, snūstelėjau tik porą valandų, nors po liežuviu sukišau visą Eifelį valerijonų. Ryte su Pavlina patraukėm į muziejų. Pakeliui prisėdusios ant šiukšlių krūvos ir įmerkusios džinsų klešnes į čia pat tekančią šlapimo upę, išgėrėm po rauginto pieno „vazelę“ – visi vietiniai rytais tokias geria. Nacionaliniame kinų meno muziejuje kaip tyčia kokios devynios salės buvo uždarytos. O likusiose aštuoniose kabojo vien karo ir bombardavimo scenas vaizduojantys paveikslai. Medžio raižiniai techniškai tobuli – išraižyk kad gudrus tūkstantinės minios veidus, gaisro dūmus, šešėlius. Janas Matejka su savo bataliniu šedevru galėtų slėptis – galerijoj kabo gal šimtas mateikinių formatų. Paveiksluose ne kažkokie kunigaikščiai kardais (kurių gal net nebuvo) mojuoja, o tikros žaizdos srūva, mėsos į tave drimba, moterys rauda, vėliavos plėšosi. Liu Yamingo darbuose ne karas, bet žmogaus būtis vaizduojama – vien pilkos spalvos, o jose tai nėščioji guli, tai mergina nutvieksta saulės stovi, tai gimtadienį švenčia vaikai. Toks 21

fotorealizmas, kad chiromantas, žiūrėdamas į paveikslų veikėjų delnus, kiaurai permatytų jų likimus. Prie išėjimo radom knygyną – jame prisivarčiau šiuolaikinio Kinijos meno albumų. Dabar žinau: ši šalis turi daug vietinių varholų. Kadangi iš Lietuvos sulaukiau honoraro, nusipirkau neįmantrią muilinę. Tai dabar labai džiaugiuosi, nes be fotoaparato jaučiausi nevisavertė. Kai su Pavlina atsidūrėme Wangfujingo stiklinių parduotuvių rajone, galėjau pleškinti neribotą skaitmeninę „juostelę“, lyg būčiau puskvaišė turistė. Čia jaunimas atrodo kaip iš MTV , siurbčioja kavą iš plastikinių puodelių ir kalba angliškai. Tokia tarsi Amerika. Nunėrėm į užsieniečiams skirtą keturių aukštų knygyną – praradau laiko pojūtį. Įsisukau į tradicinės medicinos skyrelį, varčiau Konfucijaus tezių tomus. Labiausiai mane pakerėjo kainos ir kompaktų skyrius: už 1 eurą gali gauti Kurosawos, F. Lango, Bergmano, Visconti DVD , šimtai stelažų su Pekino operos spektaklių įrašais. Grobis netilpo į rankinę, net žandai sukaito iš jaudulio. Prašukavome garsųjį egzotiškų užkandžių turgų. Patenki į pirtį po atviru dangumi: šalia Wangfujingo dangoraižių įsikūrę virėjai tau pasiruošę iškepti gyvatę, jūrų žvaigždę, kirminų, šilkverpių, vandens vabalų, jūrų arkliukų, krabų. Apie galvijų išpjovas net nekalbu – ar įdomus tas jautis, palyginti su jūrų ežiu (nehiperbolizuoju: jie kepa net ežius)? Iš „Amerikos“ patekome į „Maskvą“: gigantiška Tiananmeno aikštė, Nacionalinis muziejus, paminklas herojams primena Kremliaus kompleksą. Žmonių – milijonas. Aplankysiu šias kultines vietas žiemą, kai turistai įšals. Kol ėjom į metro, kelis kartus pozavome kinų bernams. Jie labai džiaugėsi, nes grįžę į savo miestą (jie, kaip ir mes, įtariu, pirmą kartą gyvenime atsidūrė Pekino centre) draugams galės 22

parodyti tokias panas, kurios egzistuoja tik televizoriuose. Aš ne tokia įdomi, tačiau mėlynakė Pavlina su savo lininėm garbanom Kinijoje yra tikras stebuklas. Net ir tas garbanas nukirpus, ji liktų stebuklas, nes yra labai jautri ir protinga. Gerai sutariam, panašius dalykus mėgstam, tų pačių nemėgstam. Pvz., mūsų kompiuteryje saugomos fonotekos identiškos, mėgstam tas pačias spalvas ir turime polinkį į melancholiją. Nuo metro stotelės namo ėjome siauromis gatvelėmis, hutongais: kas sofą išsinešęs miega, kas riešutus gliaudo, kas kojų nagus kerpasi, kas prekiauja į karutį sumestais liemenukais. P. S. Persikai šioje šalyje – kamuolio didumo. Migdolų pieno skonis yra kažkas tarp migdolo ir autoserviso. Gal šiandien pavyks užmigti, būtų gerai, nes rytoj 8 val. į mokyklėlę: bus egzaminas, nustatys kinų kalbos žinias. Maniškės yra žemiau nulio, priskirs prie atsilikėlių. Bet viskas juk pataisoma.

Sargybinis Mao 2010 09 08

Jau trečia diena, kaip kiekvieną rytą 8.30 sėdžiu mokyklos suole: kartu su kitais studentais kiniškai skaičiuoju, mokausi tarti, dėti kirčius ir ręsti primityvius – „Sveikas! Kaip sekasi?“ lygio – dialogus. Esu žemiausiame lygyje (jų yra trys), mano klasėje dominuoja afrikiečiai. Zimbabvietė Rumbi čia atvyko įgyti magistro laipsnio: metus mokysis kinų kalbos, o paskui, išlaikiusi hieroglifų egzaminus, galės studijuoti pagal specialybę – teatro režisūrą. Ji raiškiai taria ir gerai intonuoja. Muzikantas Šamu atvyko iš Eritrėjos – pasimokęs kalbos, mėgins stoti į muzikos universitetą. Afrikoje paliko žmoną ir du mažyčius, neseniai gimusius, vaikus. 23

Šis mažakalbis juoduolis išsiskiria greita reakcija. Ugandietis Aleksandras su niekuo nebendrauja ir skleidžia kiek nemalonų kvapą. Amiras, aktorius iš Alžyro (jo, kaip ir Rumbi, laukia ilgi metai Kinijoje – du semestrai hieroglifų kankynės, o paskui – vaidybos magistrantūra), man mėgino pataisyti kompiuterį – nuolat su juo prasilenkiu kieme, pasikalbame. Amsterdamietis Haris, jau į penktą dešimtį beįkopiąs vyrutis, pusei metų paliko namą, įtemptą darbą teatre ir atvyko į Pekiną mokytis kinų kalbos. Olando niekas nefinansuoja, jokių stipendijų jis negauna – kiekviena pamoka mažina europiečio iždą, kiekviena diena bendrabučio kambaryje it kokia pelė, krimsteli kąsnytį nuo šio viengungio banko sąskaitos. Aukštesniuose lygiuose mokosi stažuotis atvykę sinologai (pvz., mano kambario draugė arba doktorantė vokietukė Stefani), sinologinių arba teatrinių užmojų turintys japonai, korėjiečiai arba memento mori galvoje išsitatuiravusi paslaptinga, pusamžė, cigarečių dūmais susivytinusi, prancūzė*. Per ilgąją pertrauką visi susitinkame akademijos valgykloje ir knebinėdami vietinių piranijų ir kaži kokių žolių šutinius * Tokių žmonių kontekste esu šiek tiek „Pilypas iš kanapių“ – niūrią žiemą, kai avantiūrų ir nuotykių troškulys kaulus laužo, kai iš spaudos plūsta vien negatyvios naujienos, o kitapus lango visą parą stovi tamsa, kai supranti, kad norisi godžiai siurbti kiekvieną dieną, o ne būti ėdamam socialinių prievolių, įnirtingai šukavau „Google“. Šalia atrastų stipendijų ir rezidencijų, draugai užrodė Kultūros ministerijos puslapyje „pakabintą“ informaciją apie kinų kalbos studijas. Azija – sena mano svajonė ir traukos objektas, todėl parašiau gražų – kiek poetišką, tačiau argumentuotą – motyvacinį laišką: kodėl man tų studijų reikia, ir kas iš to bus. Susirinkau rekomendacijas ir, pasitikrinusi, ar nesegu AIDS bei sifiliu, visą paketą nusiunčiau į Briuselį. Liepos mėnesį, spiegdama ir džiaugsmo ir siaubo nukritau nuo kėdės: sužinojau, kad esu stipendininkų sąrašuose (panašius popierius nusiunčiau į Indoneziją – už viską labiausiai norėjau pagyventi Bali saloje, tačiau mano kandidatūra indoneziečių neįtikino – pasirinko mano draugus). Kadangi anksčiau studijavau teatrologiją, kalbos mokytis pageidavau meno mokykloje – taip atsidūriau Centrinėje teatro akademijoje.

palaikome mandagius pokalbius. (Mokyklos taisyklėse rašoma, kad privalu rengtis švariai, santūriai, niekada nevėluoti į pamokas ir būti draugiškiems. Korėjietės švaros apibrėžimą, matyt, supranta pažodžiui, nes rytą vakarą skalbimo mašinoje suka savo suknytes. Taip, jos yra švarios, tačiau nemandagios – praeidamos pro šalį niekada nesisveikina.) Dėl nemigos mano galva veikia ne itin gerai, todėl aš, rusiukė (niekas tokios Lietuvos nežino, tačiau išgirdę mano šalies vardą į mane prabyla rusiškai – atseit pamalonina; tada aš labai susinervinu ir meluoju, kad tokios kalbos nemoku), esu išsiblaškiusi. Mokytojos – labai mielos, atsidavusios, stengiasi kaip įmanydamos – gali valandų valandas aiškinti, kaip taisyklingai tarti t arba h. Pamokėlės išvargina: tenka susikoncentruoti į nepažįstamą ir, regis, utopinio pobūdžio dalyką – kinų kalbos mokymąsi. Po užsiėmimų jaučiu tvinksint smegenis, kurios lyg kokia panelė, alpinėja ir dūsauja man priekaištaudamos. Vakar po pamokų įjungiau autopilotą ir keturias valandas vaikščiojau po įvairius kvartalus, gatves, parkus – fotografavau vietinius. Grįžusi namo pakviečiau Pavliną į rugsėjo 7-osios šventę: nusprendžiau, jog reiktų paminėti savo gimimo dieną – neišsiginti jos. Per pačias piko valandas sėdome į metro ir nuvykome į Wangfujingą. Egzotiškų patiekalų turguje išsirinkome ant iešmo pamautas bites ir du stambius skorpionus. Pastarieji dar raitė savo nuodingas uodegas, tačiau karštas ir, kaip galima suprasti iš tvaiko, pasenęs aliejus su žiupsniu druskos juos pribaigė. Paėjėjusios nuošaliau giliau įkvėpėm oro ir ėmėm ragauti vabalus. Bitės čekei patiko, sakė jaučianti medaus skonį. Jeigu atvirai, na, jeigu taip tarp mūsų kalbant – nusifantazuoja Pavlina: aš jaučiu tik aliejų ir sauso akvariumo žuvų maisto skonį. Atbulais dantimis sukramčiau skorpiono žnyplę, uodegą, pilvą. 25

Nieko ypatingo – tiesiog chitininė danga, išvirta susenusiuose taukuose. Vieną skorpioną įsimetėm į rankinę ir patraukėm pas kinų musulmonus pratęsti gimtadienio puotos. Ryžių lėkštės vidury įkurdinome savo nesuvalgytą trofėjų – gražiai atrodė jo juodas, apskrudęs kūnas baltame fone. Juoda ir balta – tarsi in ir jang. Su Pavlina raitėmės iš juoko ir kilnojom nuodingąjį skeletą – jį pavadinom Mao – iš lėkštės į lėkštę. Subėgo padavėjai, iš virtuvės išlindo raiša sena kinė. Visi išsitraukė mobiliuosius ir ėmė mus fotografuoti. Vyriausiasis virėjas šoko atatupstas ir prisipažino bijąs šio padaro. Su čeke springom iš juoko, pro nosį lėkė maistas. Grįžusios namo, Mao nuprausėm šaltu vandeniu (mat nuo keliavimo per lėkštes buvo aplipęs ryžiais) ir nupurškėm Pavlinos „Nivea“ dezodorantu – užkonservavom. Išeidamos į pamokas skorpioną paliekam ant grindų vidury kambario: jeigu kas ateis vogti – gaus infarktą ir kris negyvas. Mao yra mūsų šuva, mūsų sargybinis ir kambario talismanas.

Looka looka! 2010 09 09

Nekenčiu kamuolių. Visų žaidimų, susijusių su kamuoliais: krepšinio, futbolo, kvadrato. Mūsų kambario langai išeina į akademijos kiemą, kuriame iki vidurnakčio netyla kamuolio dunksėjimas – kinai kaip pasiutę mėto į krepšį. Pavlina šio garso irgi nepakenčia – labiau už jį mėgsta Kafką. Abidvi į ausis įsidedame vatos – čekiškos ir lietuviškos. Nudžiugau, kad šiandien teks praleisti kalbos pamokėles. Man jos lyg ir patinka, bet po eilinės nemigos nakties nesinori būti atakuojamai šimtakojų hieroglifų. 26

7 val. ryto visi, kurie žada čia būti metus, susirinkome vestibiulyje – mokyklos direktorius mus vežė į ligoninę. Autobuse belgas, vaikinas iš pažengusiųjų grupės, klausinėjo apie Lietuvą: ar vartojame kirilicą, ar rusiškai kalbame. Įprasti klausimai. Ligoninė priminė oro uostą. Jos klientai – vieni užsieniečiai: kartu su mūsų universiteto autobusiuku atvyko dar koks penkiasdešimt – įvairių Pekino universitetų vadovai atvežė svetimšalių. Ligoninėje nieko ypatingo nevyko: išstovėjom kilometrinę eilę, gavom spaudus, parodėm iš savo gimtinės atsivežtas plaučių nuotraukas, širdies išklotines, ir tiek. Japonės tokių neturėjo, todėl jas, mažutes, nusiuntė į rentgeną, pradūrė pirštukus, ištyrė širdį. Susipažinau su viena tokijiete, kuri Pekine mokosi būti orų pranešėja (atskira aktorystės pakraipa): labai stilinga, bet jau tokia mažutė, kad vos pavilko tą plaučių nuotrauką. O Šamu, tas juodukas iš Eritrėjos, kuris pasižymi greita reakcija, vos gavęs daktaro parašą, nulėkė į vištos kulšių kioską ir ėmė jį siaubti. Jeigu apetitas geras – vadinasi, žmogus sveikas. Kai grįžau iš ligoninės, su Pavlina leidomės metro iki Lamos šventyklos – vieno seniausių budistinių centrų Pekine. Deja, šventykloje darbo valandos ėjo į pabaigą – vizitą atidėjom kitai dienai. Pakeliui praėjom tūkstantį budistinių krautuvėlių – smilkalų jose kaip šieno. Ant kvapniųjų lazdelių krūvos sėdi netikrais safyrais kimšti drakonai, budos, susirangę lotoso poza, per petį persimetę savo rūbą, „pasiūtą“ iš shining ball stikliukų. Aplankėm Žemės šventyklos parką – jame kadaise Mingų ir Čingų dinastijos valdovai aukojo žemės dievams, atlikinėjo specialias apeigas. Žemės elementą atitinka kvadratas, todėl parkas atliepia šią figūrą. Parke visi sportuoja, šeria kates, myluoja vaikus. Stovi stendai, vaizduojantys in ir jang energijų srovių žemėlapius mūsų kūnuose. Žemės šventyklos parke su mumis nusifotografavo 110 cm ūgio kinas. Kiti jo ūgio 27

giminaičiai stovėjo užvertę galvas į dangų ir suko rites. Pamaniau – žvejoja. Pasirodo – aitvarus laido. Pastarieji turi lemputes, kurios kiaurai skrodžia smogą ir iš toli atrodo kaip karinis lėktuvas arba pasiutlige serganti kandis. Įvairiausių niekalų pardavėjai nelabai moka anglų kalbos. Todėl kai nori atkreipti užsieniečių dėmesį, šaukia: Looka! Looka! (Kiniška look versija.) Su Pavlina vakarais praktikuojame savo looką looką: įsitaisome kur ant suoliuko ir stebime žmones, apkalbinėjame. Pietaujame kuo baisesniuose bistro: kartu su „Tigro salotomis“, bambukų ūgliais ir ryžių makaronais gauname ir adrenalino – įsimes į vidurius kokių kirminų ar ne. Kol kas niekas neįsimetė, tik skanumas. Vis ruošiamės tvarkyti popierius Tibetui – spalį per Kinijos Liaudies Respublikos nacionalinę šventę traukiniais ketiname vykti tuos 4000 km. Paradoksalu: už Kinijos Liaudies Respublikos mums suteiktą stipendiją.

Ieškomas taiči korepetitorius. Pikti krevečių burtai 2010 09 11

Penktadienio kinų kalbos mokytoja (jų turime keturias), kurios vardo nepamenu, visai pasiuto: pradžioj viską aiškino nuosekliai, duodavo klausymo užduotis, mokydavo tarimo, o dabar liepia skaityti hieroglifus, kurti dialogus apie savaitės dienas, spalvas, jau reikia mokėti paklausti kelio ir žinoti, kaip tai rašoma. Taigi, savaitgalį ne prie Didžiosios kinų sienos važiuosiu, bet pamokas ruošiu. Jau antra diena, kai Pekino dangus žydras, skaisčiai šviečia saulė, gali matyti debesis, o naktį – net žvaigždes (!). Mielai dabar išeičiau į mokyklos kiemą parymoti su arbatos puodeliu ant 28

medinio suoliuko, bet esu nuožmiųjų krevečių valioje: susirietusi sėdžiu ant kėdės, tik dabar silpsta jų pikti burtai skrandyje. Sėdžiu juoda burna, nes rijau iš Kauno atsivežtus angliukus. Pavlina slaugo mane – girdo čekiškomis mėtomis. Vakar po intensyvių kalbos pamokų turėjome pirmąjį taiči užsiėmimą. Taiči mokytojas – 69 metų diedukas – žvitri lanksti beždžionėlė. Labai gero ūpo, visada leipsta juokais, jeigu kam nesiseka. Juokiasi nepiktai – nuoširdžiai, net savo mažą pilvą prisilaiko, kad netrūktų. Man nelabai sekėsi, nes dėl kairiarankystės painioju puses: kai reikia į priekį statyti dešinę koją – statau kairę; visus rankų judesius norisi atlikti atvirkščiai. Eisiu pasipraktikuoti į parką, gal rasiu kokį taiči korepetitorių. Vakarais ir rytais kinai daro lėtus judesius, aktyvinančius qi – gyvybinės energijos – cirkuliaciją. Vakar su kambario drauge vėl klajojom po Pekiną. Ėjom visokiais prospektais, gatvelėmis. Prie dangoraižių, aikštelėje, iš kolonėlių sklido kiniška Sabrina: koks tūkstantis moterų – senų, jaunų, plonų ir storų – sinchroniškai darė tuos pačius judesius. Ne taiči – aerobikos. Numetusi kuprinę į šalį įšokau į bobyno sūkurį. Jausmas nepaprastas – apima savotiškas transas, ištirpsti minioje. Kartu darydamos tuos pačius judesius tas tūkstantis moterų tampa prakaituotu, padususiu vienetu. Galiausiai judesiai man pasidarė pernelyg sudėtingi: atsirado visokie sukiniai, pliaukšėjimai rankomis, pasilenkimai – natūraliai iškritau iš to vieneto kūno (kol sportavau, Pavlina visą laiką kiniškai nihaoino su bedančiu seniu). Gatvėse pilna lapių spalvos šuniukų. Jų nasrelių konstrukcija tokia, kad atrodo, jog jie visą laiką šypsosi (vis omeny turėdama stereotipą apie kinų visaėdystę, pamaniau sau: džiaugiasi šunelis kiekviena savo gyvenimo minute, nes bet kada gali būti nupeštas ir įmestas į aliejų). Tie šuniukai man labai gražūs, todėl vis užsimirštu apie zarazų pavojų ir prisilenkusi juos glostau. 29