Kitas numeris lapkričio 15 d.
ISSN 1649-5574
IN PARTNERSHIP WITH
Akcija galioja: 01/11/2016 - 14/11/2016
POMIDORŲ SULTIS, 3L
Tomato juice 3l
Akcija galioja tik LITUANICA parduotuvėse
Nr. 21 (462) lapkričio 1 d., 2016 (44 savaitė)
www.lietuvis.ie
4770321251042
Kaina €1.00, £1.00
Vėlinių žvakutės liepsnoje susitinkam su išėjusiais Vėlų rudenį miršta medžiai, gėlės. Gamta pamažu rimsta ir rengiasi žiemos tylai, kad pavasarį vėl atgimtų. Mes juk taip pat gamtos dalis: gimstame, augame, senstame ir mirštame, kad po kurio laiko vėl atgimtume gal kažkuo, o gal tik kažkieno atmintyje. Gal todėl Visų Šventųjų ir Vėlinių šventę minime būtent vėlyvą rudenį, kad mes aiškiau pajustame tą nematomą ryšį su gamta, su mus supančiu pasauliu? Lapkričio pradžioje dvi dienas skiriame mirusiųjų pagerbimui. Visų Šventųjų dieną, lapkričio 1-ąją, mes pagerbiame visus, kurie yra danguje. Pagerbiame visą dangiškąją bažnyčią, pagerbiame visus šventuosius ir visus išėjusius. O Vėlinės yra artimųjų žmonių prisiminimų šventė. Tačiau svarbu ne tai – svarbiausia turbūt yra jas skirianti naktis, kurią kažkodėl ir vadiname Vėlinėmis. Joms artėjant, žmonės važiuoti ir pėsti skuba aplankyti artimųjų kapų, trumpam stabtelėdami prie kažkieno seniai apleisto kapo. Kapų kauburėliai pasidengia chrizantemų žiedais ir paskęsta žvakių šviesoje. Ugnis simbolizuoja dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – amžiną ryšį. Mirusiųjų pagerbimo šventėse deganti ugnis tai mūsų siekis susitaikyti, paprašyti atleidimo ir tyloje dar pabūti su tais, kurie paliko mus. Būtent tokiomis akimirkomis mes pajuntame šio pasaulio trapumą, daromės geresni, pažadėdami sau branginti tai, ką šiandien turime.
Mirusiųjų pagerbimo papročiai Lietuvoje išliko iki šių dienų. Senovėje, aplankius kapus, visi rinkdavosi prie stalo vakarienės. Prieš valgymą šeimos vyriausias narys imdavo kaušą, dėdavo į jį įvairių rūšių miltų, druskos ir suberdavo tai į židinį, sakydamas: „Už visus mūsų išėjusius“. Vėlinių, kaip ir kitų švenčių – Velykų, Kalėdų – apeigos prasidėdavo apeiginiu prausimusi. Prie uždengto balto stalo žmonės sėsdavosi švarūs, tvarkingais drabužiais. Beje, minima, jog senovėje išsiprausę žmonės vėlėms pirtyje palikdavo marškinius, o kartais ir stalą su valgiais. Apeigos troboje prie stalo būdavo labai turtingos: maldos, raudos, giedojimai, užkeikimai, vėlių šaukimai ir vaišės, kurias valgė patys ir aukojo vėlėms bei pakeleiviams ir elgetoms. Valgių turėję būti 12. Kuo ypatingi
Vėlinių valgiai? Kaip ir visose mūsų šventėse, pirmenybė atiduodama duonai. Kiti valgiai labai archaiški – juka ir kruopiniai vėdarai. Vėlinių vaišių metu aplink stalą būtinai uždegami žiburiai – žvakės ar kitokia ugnis. Vėlinių apeigų metu buvo pagerbiama deivė Veliona. Tai vėlių Deivė – Motina. Aukodavo Dievui Perkūnui, tikėdamiesi malonių ir pastiprinimų mirusiųjų vėlėms, taip pat būtinai Dievui Žemininkui (Vėlių Dievui). Dabar paprastai ant mirusiųjų karsto ir kapo dedame vainikus ir gėles. Tačiau kai kurie žmonės lig šiol per Vėlines ant kapų deda valgius. Dažnai tenka matyti kapų, apdėtų obuoliais, riešutais, saldainiais, pyragėliais ir kitais gardumynais. Kai kas tiki, kad atlėkę alkani paukšteliai pales ir už tai mirusiesiems pagiedos, juos palinksmins. Kiti tiki, kad ateis koks vargdienis,
pasistiprins ir už mirusįjį pasimels. Dar kiti galvoja, kad šiomis vaišėmis vaišinsis patys mirusieji. Vėlinių vakarą žmonės mėgsta papasakoti šiurpių istorijų apie klajojančias šioje žemelėje vėles be vietos, neramius vaiduoklius, be laiko išėjusius iš šio margo pasaulio. Nors vaiduokliais retai kas tiki, bet Vėlinių vakarą ne kiekvienas drąsuolis išdrįs eiti į savo lauko miškelį ar kokius senkapius, saugosis vaiduokliais apšauktos vietos. Jeigu Vėlinių vakarą į namus užeina nepažįstamas keleivis, tai toks svečias labai nuoširdžiai priimamas ir gausiai vaišinamas. Tai vis dėl anksčiau vyravusio įsitikinimo, jog tokie keleiviai – vėlės arba vėlių pasiuntiniai, atėję aplankyti gyvųjų ar paprašyti kokių nors malonumų, kad pagelbėtų vargstantiems mirusiems.
Žmonių įsitikinimu, šią dieną buvo pavojinga vykti į kelionę arba išeiti naktį iš namų, ginti gyvulius ar naktį juos palikti lauke, nes numirusieji gali pakenkti. Vakare susirinkusi prie stalo šeimyna melsdavosi, valgydavo tylėdama, netyčia nukritęs maistas buvo paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti. Ant stalo nakčiai palikdavo bendrų vaišių, nes mirusieji ir toliau buvo laikomi šeimos nariais, per bendrą maistą jie prisijungdavo prie bendrų rūpesčių. Kitą dieną maistą išdalindavo elgetoms. Buvo tikima, kad elgetos turi paslaptingą ryšį su mirusiaisiais, yra lyg mirusiųjų ar gyvųjų tarpininkai. Todėl elgetas lietuviai gerbė, maitino ir duodavo išmaldą. Paprotys per Vėlines elgetoms dalinti maistą ir prašyti, kad jie pasimelstų už mirusiuosius, išliko iki
šių dienų. Šiandien, kaip ir seniau, dar daug kas tiki, jog Vėlinių vakarą mirusiųjų vėlės ateina aplankyti savo artimųjų. Sakoma, Vėlinių vakarą ir naktį galima susitikti su mirusiaisiais, pasimatyti ir pasikalbėti kaip su gyvais. Vėlinių vakarą, laukiant mirusiųjų vėlių, pasirūpinama jas tinkamai priimti ir pavaišinti, būtinai uždegti bent vieną žvakutę, kad jos rastų kelią į namus. Sušildytos mūsų dėmesio, dvasios ir širdies šilumos, žvakučių liepsnos, mūsų artimųjų vėlės nurimsta – jos mato ir žino, kad gyvena su mumis ir mumyse, gyvens mūsų vaikų ir jų vaikų atmintyje. Taip ir sukasi tas gyvenimo ratas, trumpam stabtelėdamas per Vėlines ir leisdamas mums bent akimirkai susilieti su tais, kurių nėra šalia mūsų. Singros Vitkutės nuotr.
Ką turėčiau daryti patekęs į avariją?
Teisinės konsultacijos 7 psl.
Advokatai. Notaro paslaugos. tel. 0862179620 inga@griffinsolicitors.ie www.griffinsolicitors.ie NELAIMINGI ATSITIKIMAI. Vertimas nemokamai