Ieško tik GERŲ EMOCIJŲ

ji ieško šviesos. Ji tiki, kad pasaulį išgelbės kūrybiškumas ir kad apsikabinę vienas kitą galime tapti geresni. Režisierė, renginių organizatorė

De valta Valentienė (66 m.) dažnai pavadinama moterimi ugnimi, per keletą dienų galinčia suorganizuoti Lietuvos olimpiečių pasitikimą ar su tūkstantine minia Vilniaus rotušėje sutikti auksą lietuviams parvežusią Rūtą Meilutytę.

Laisvė

Radzevi Ien

De val ta sa ko, jog ją įk rauna saulė, ugnis ir žmonės, nors neatmeta, kad ugningą temperamentą paveldėjo ir iš tėvų.

„Namuose galiu tylėti, medituoti, bet kai sutinku žmones, variklis ima suktis dar stipriau, atrodo, sugeriu į save visą džiaugsmą, meilę, kurią jie suteikia. Esu sau pasakiusi: noriu bendrauti tik su tais žmonėmis, kurie dalijasi šviesa, meile ir gėriu. Mano moto yra gerų emocijų paieška. Taip, būna visokių laikų – ir ne visada sekasi, ir problemos, ir bėdos užklumpa, tačiau kai kelio pabaigoje matai šviesą, gyventi kur kas lengviau“, – sako Devalta.

– Šiais laikais toks požiūris lyg ir ne vi sai ma din gas: mes per var gę, nu sidirbę, sut ri kę, su si reikš mi nę, ieš kantys išeičių psichote rapijoje, ast rologijoje, savipagalbos knygose. Kar tais pagalvoju, gal mes tiesiog nebe mokame klausy ti savo širdies?

– Šiandienos tempas didžiulis, bet kodėl mes spėjame vieni kitiems prisakyti tiek baisių žodžių, o geriems nelieka laiko? Vis svarstau: iš kur randasi pyktis, neapykanta vienas kitam, tolerancijos stoka? Ir jei jau išmokome susitikę vienas kitą apkabinti, priglausti skruostą prie skruosto, gal mokykimės ir komplimentą pasakyti, pasidžiaugti vienas kitu?

– Ar jū sų po ži ūris vi sa da toks buvo, o gal turė jote gy ve nimo pamoką ar moky toją, kuris iš mokė į pa saulį žvelgti optimis tiškai?

– Nė vienas negimėme protingas, tačiau temperamentą ir energijos visada turėjau.

Klai pė do je stu di javau re ži sū rą. Pamenu, draugai juokdavosi: „Kai Devalta kalba trečiame aukšte, ir pirmas aukštas skamba.“

Metai pridėjo patirties ir suformavo sa­ vitą požiūrį į gyvenimą. Negalėčiau pasakyti, kad turėjau duobę, kuri mane tarsi pažadintų, viską pakeistų. Buvo šeimoje ir netekčių, ir didelių išgyvenimų, tačiau iš viso to stengiausi išeiti su meile, palikdama šviesą. Tai tikrai padeda. kyrimą į Kauno rajono Kultūros skyrių, bū da ma dvi de šimt vie nų ta pau Me no skyriaus vadove. Patekau į profesionalų – chorvedžių, choreografų – terpę. Reikėjo jiems įrodyti, kad galiu, tuo pat metu tai buvo nepaprasta galimybė semti, gerti patirtį, mokytis, stebėti, kaip jie dirba ir bendrauja.

Įtampa ir stresas prieš kiekvieną renginį niekur nedingo, jaudinuosi taip pat, kaip jaudindavausi būdama dvidešimt penkerių. Dažnai girdžiu: sugalvok ką nors, Devalta, tu – kūrybingas žmogus. Tačiau kūrybiškumo mygtuko nepaspausi, idėją reikia prisikviesti, išnešioti ir pagimdyti kaip kūdikį kiekvieną kartą. Optimizmas ir svajonės, kurios neturi ribų, tam padeda.

Vėliau keletą metų praleidau Marijampolėje, kur vyras gavo paskyrimą. Dirbau Kultūros skyriuje masinių renginių režisiere, dabar man atrodo, kad būtent ten diriguodama tūkstantiniams renginiams, įgyvendindama savo beprotiškus sumanymus įgavau pasitikėjimo savo jėgomis.

Būna visokių laikų – ir ne visada sekasi, problemos ir bėdos užklumpa, tačiau kai kelio pabaigoje matai šviesą, gyventi tampa lengviau.

Devalta Valentienė

– At rodote laiminga dirbdama savo darbą. Ar nieka da ne si gai lė jote pa sirinku si renginius, o ne teat rą ar kiną?

– Gyvenimas pilnas netikėtumų. Tikiu, kad reikia įsiklausyti, ką sako sutikti žmonės. Pamatysi – tai bus teisinga. Man pasisekė, kad jaunystėje sutikau šviesaus atminimo teatro režisierių Antaną Gabrėną. Jis buvo ne tik mano teatro studijos vadovas, bet ir mokytojas, antrasis tėvas, pavyzdys.

Prasėdėdavome po porą valandų Kauno muzikinio teatro sodelyje ant suolelio ir prakalbėdavome. Jis su manimi bendravo kaip su sau lygia.

Beje, jo dukra aktorė Eglė Gabrėnaitė ragino mane mokytis aktorystės. Tik nelabai traukė, o ir būdama realistė supratau, kad mažas ūgis visada kiš scenoje koją. Visai nenorėjau vaidinti berniukų ir senų bobučių. Jau geriau vadovauti tiems, kurie vaidina!

Baigusi režisūros studijas gavau pas­

Norėjau Marijampolę padaryti Lietuvos humoro sostine panašiai kaip Gabrovas Bulgarijoje. Beveik pavyko, vietiniai tikrai dar prisimena stadione mūsų rengtas humoro šventes.

Gražiausios marijampolietės konkurse susipažinau su Dalia Teišerskyte, ji tuo metu vadovavo Gabijos teatrui. „Turi pas mane dirbti teatro vadove“, – pasakė ji, o aš per daug ir nesiginčijau, juk tai buvo proga grįžti į Kauną. Labai daug nuveikėme su Dalios teatru, išvažinėjome daugybę šalių, Dalia skaitydavo poeziją, manekenės demonstruodavo madas.

O paskui ir tuos marškinėlius išaugome. Tada mes, keturios moterys, nusprendėme įkurti renginių organizavimo firmą. Draugės ją įregistravo mano vardu, daug metų dėl to išgyvenau. Visada nejaukiai pasijusdavau pamačiusi užrašą „Devalta“. Tai pagoniškas vardas, birželio 3­iąją visada švenčiame varduves. Teta meni­