Aktorės karjerą iškeitė Į ADVOKATO MANTIJĄ

Linai Sakalauskienei (49 m.) aktorystės karjeros pradžia buvo vaikystės svajonių išsipildymo metas. Bet aktoriaus profesiją ji nutarė iškeisti į teisės mokslus. Šeimos teisės advokatė šypsosi: aktorystės mokslai jai praverčia ir dabar.

Advokatė pabrėžė – aktoriaus profesija nėra apsimetinėjimo, manipuliacijų ar veidmainystės paralelinė sąvoka.

„Tai specifinės studijos apie plačiąja to žodžio prasme žmogaus prigimtį, elgseną, žmogų charakterizuojančių savybių analizę, gebėjimą stebėti aplinką ir gebėjimą žiūrėti į pasaulį ne iš paviršiaus, bet iš gylio.

Aktorinio meistriškumo studijos ugdo ir asmens emocinį intelektą, kuris gyvenime ne mažiau svarbus už loginį. Manyčiau, kad emocinis intelektas yra labai svarbus dirbant advokatu, kur reikia pajausti, suprasti klientą tam tikrose jo gyvenimo situacijose, ypač dirbant šeimos teisės srityje“, – įsitikinusi L.Sakalauskienė.

to laiko prasme dabar vertinu tai kaip akimirką. Aktorės kelias, kad ir koks trumpas būtų buvęs, neabejotinai atsiliepė mano asmenybės formavimuisi ir darė įtaką mano saviraiškai tiek tuo metu, tiek dabar.

Matyt, dažnas jaunas žmogus, neturintis gyvenimo patirties ir ieškantis savęs, idealizuoja savo svajonių profesiją. Buvau ir aš viena tų, kuri nuo penkerių metų, kad ir kaip banaliai šiandien tai skambėtų, svajojo tapti aktore.

Beje, kelias į šią profesiją visai nebuvo banalus. Mano svajonė gimė tada, kai pradėjau šokti Klaipėdos vaikų choreografijos kolektyve „Žiogelis“, tuo metu garsiame ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, ir ši svajonė užaugo kartu su manimi. Šokio mokytoja nusipelniusi artistė Elvyra Bungardienė turėjo didelės įtakos mano pasirinkimui. Tai buvo ryški,

– Kaip nutiko, kad pa sirinkote ak torės kelią, o paskui jį iškeitė te į advokato mantiją? Ka da įvyko toks poky tis?

– Aš visada žinojau, ko noriu, ir dėl nieko nedvejodavau. Gal tą, sakyčiau, įžūloką bruožą išsaugojau iki šiol. Stojau į teisę norėdama tapti tik advokate, nors teisininko diplomas suteikia plačias galimybes specializuotis įvairiose su teise susijusiose srityse.

Iš kur tas konkretus noras, negaliu paaiškinti net ir praėjus daug metų nuo studijų. Aš net negaliu paaiškinti, kodėl iš pradžių norėjau tapti aktore ir tuo gyvenau visą savo sąmoningą vaikystę. Tiesiog viskas ėjo iš širdies, intuityviai.

Mano pasirinkimuose niekada nebuvo pragmatiškumo ar manipuliacijų. Taigi aš dėl savo tikslų buvau visiškai sąžininga. Ir išlikau tokia iki šiol. Gal todėl savo siekius ir įgyvendinu – per didelį darbą, užsispyrimą, neleisdama sau sustoti, nuleisti rankų ar žvalgytis atgal.

Kiekvienas šioje Žemėje turime savo laiką. Ir savo kelią. Matyt, toks jau tas vingiuotas mano kelias. Turėjau aktorystės etapą, nors ir labai trumpą. Nugyven­ kontroversiška, Dievo apdovanota talentais asmenybė, kuri mylėjo mane ir kurią besąlygiškai mylėjau aš. Likus kelioms dienoms iki paliekant šį pasaulį ji mane palaimino. Ir tai didžiausia dovana, kurią nešiosiuosi visą savo likusį gyvenimą. Priimu tai tarsi apsaugą, globą ir nenutrūkstamą dvasinį ryšį.

„Linute, mūsų sielos giminingos, pameni, mes kalbėdavomės iki ryto, apie viską“, – negaliu pamiršti jos žodžių per paskutinį mūsų sąmoningą susitikimą. Kitas susitikimas buvo nakties tyloje – mano ranka laikė jos ranką, o po savaitės jos neliko. Matyt, mokytoja kažką įžvelgė manyje.

„Žiogelyje“ ne tik šokau, bet ir vesdavau mūsų koncertus. Dabar manau, kad ji sąmoningai kreipė mane tuo keliu. Beje, Klaipėdos K.Donelaičio vidurinėje mokykloje (dabartinėje Vytauto Didžiojo gimnazijoje) taip pat vesdavau, režisuodavau renginius, dalyvaudavau skaitovų konkursuose. Būtent tokios saviraiškos, matyt, man, jaunam žmogui, tada labai reikėjo.

Taigi mano pasirinkimas stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją buvo