Savanorio vadovas

Savanorio vadovas: kaip teikti paramą nukentėjusiesiems ir liudytojams teisme

1

Gintaras Chomentauskas • Edita Dereškevičiūtė • Dovilė Murauskienė •

Savanorio vadovas:

kaip teikti paramą nukentėjusiesiems ir liudytojams teisme

Gintaras Chomentauskas • Edita Dereškevičiūtė Dovilė Murauskienė

Savanorio vadovas: kaip teikti paramą nukentėjusiesiems ir liudytojams teisme

UDK 159.9:343.8 Ch476

Autoriai: dr. Gintaras Chomentauskas dr. Edita Dereškevičiūtė Dovilė Murauskienė Recenzentai: prof. dr. Aistė Diržytė dr. Eglė Matuizienė Redagavo VšĮ Kalbos ir komunikacijos centras Dizainerė Deimantė Rybakovienė Leidėjas UAB Žmogaus studijų centras, 2016

Šis leidinys yra parengtas Nacionalinei teismų administracijai įgyvendinant 2009–2014 m.

Norvegijos finansinio mechanizmo programos LT 13 „Efektyvumas, kokybė ir skaidrumas Lietuvos teismuose“ dvišalio bendradarbiavimo fondo veiklą „Pagalbos liudytojams ir nusikaltimo aukoms tinklo plėtojimas Lietuvos teismuose“

ISBN 978-609-438-014-3

© Nacionalinė teismų administracija, 2016

3

Turinys Įvadas

4

1. Kas yra kas teisme?

5

2. Teismų sistema

10

2.1. Lietuvos teismai

11

2.3. Nacionalinė teismų administracija

12

2.2. Teismų savivalda

2.4. Kokiais principais vadovaujasi teismai, vykdydami teisingumą?

3. Teismo procesas

3.1. Kaip tiriamos ir nagrinėjamos baudžiamosios bylos?

3.2. Kaip vyksta civilinis procesas?

3.3. Liudytojas ir nukentėjusysis: kas jais gali tapti ir kokias teises bei pareigas jie turi?

3.4. Kada šaukiamas liudytojas ir kaip vyksta apklausa?

3.5. Pažeidžiamas liudytojas – Lietuvos teisės naujovė

4. Psichologinis nusikaltimo poveikis nukentėjusiesiems ir liudytojams

11 12 13

14 17 20 24 28

31

4.1. Tiesioginė reakcija į nusikaltimą

32

4.3. Ilgalaikė reakcija į nusikaltimą

39

4.2. Nusikalstamos veikos poveikis suvokimui ir atminčiai

5. Teismo ir savanorio galimybės užtikrinti tinkamą elgesį su nukentėjusiaisiais ir liudytojais

6. Pagrindiniai savanorio bendravimo su liudytoju principai

36

45 51

6.1. Bendravimo proceso ypatumai

55

6.3. Savanorio emocinė sveikata

66

6.2. Sudėtingos situacijos

61

7. Dažnai užduodami klausimai

69

Summary

79

Santrauka LITERATŪRA

78

80

4

Įvadas Gerbiamieji skaitytojai, šis leidinys jau nebe pirma priemonė, kuria Nacionalinė teismų administracija siekia stiprinti paramą nukentėjusiesiems ir liudytojams teismuose, sukuriant tokią aplinką, kurioje dalyvavimas teismo procese keltų kuo mažiau neigiamų emocijų ir streso. Specialūs leidiniai apie liudytojų teises, informacinės priemonės, teismų darbuotojų mokymai – veiklos, kurių rezultatai paskatino siekti dar ambicingesnių tikslų ir sukurti savanorių pagalbos liudytojams ir nukentėjusiesiems tinklą Lietuvos teismuose.

Tik saugus, savo teises bei pareigas žinantis ir teisėsauga pasitikintis liudytojas gali būti patikimas ir padėti nustatyti tiesą bei įvykdyti teisingumą. Ilgą laiką liudytojo interesams, saugumui, individualiems emociniams ar psichologiniams poreikiams buvo skiriama labai nedaug dėmesio. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais, didėjant pagarbai žmogaus teisėms, į liudytoją atsigręžta kaip į specialių interesų bei poreikių turintį teismo proceso dalyvį: liudytojams gali būti taikomas anonimiškumas, sudarytos sąlygos parodymus duoti neviešame teismo posėdyje arba nuotoliniu būdu, turėti atstovą ar kitą lydintį asmenį, savanorį.

Savanorystė teismuose senosios demokratijos valstybėse jau tapo įprasta veikla, kuri smarkiai prisideda prie sklandaus teismo proceso ir žmogaus teisių užtikrinimo. Tikiu, kad ši iniciatyva Lietuvoje taip pat suteiks daug naudos ir teisingumo vykdytojams, ir teismo procesuose dalyvaujantiems liudytojams bei nukentėjusiesiems.

Specialiai išmokyti savanoriai nusikaltimo aukomis ar liudininkais tapusiems asmenims gali padėti sėkmingai įveikti neigiamus išgyvenimus, grąžinti pasitikėjimą savimi, sustiprinti saugumo jausmą teikiant parodymus, suteikti informaciją apie teismo procesą ir jo dalyvių teises. Šis leidinys – tai pagrindas, nuo kurio savanorystę teismuose turėtų pradėti kiekvienas, pasiryžęs padėti kitiems ir jaučiantis šio darbo prasmę.

Reda Molienė, Nacionalinės teismų administracijos direktorė

5

1. Kas yra kas teisme?



6

1. kas yra kas teisme?

Teisėjas ir teisėjų kolegija

Bylas teisme nagrinėja vienas teisėjas arba teisėjų kolegija, susidedanti iš trijų ar septynių teisėjų. Teismo posėdžiui vadovauja vienas teisėjas, paskirtas bylos pirmininku. Teisėjais dirba profesionalūs teisininkai, išlaikę teisėjo egzaminus ir davę priesaiką valstybei.

Advokatas

Teisminiuose procesuose advokatai gali būti gynėjais, jeigu atstovauja įtariamajam (kaltinamajam), arba atstovais, jei atstovauja liudytojui, nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui arba civiliniam atsakovui. Advokatas yra profesionalus teisininkas, išlaikęs advokato egzaminą ir davęs priesaiką.

Gynėjas

Gynėjais būna advokatai arba jų padėjėjai, jų paskirtis – teikti profesionalią teisinę pagalbą įtariamajam (kaltinamajam) ir stebėti, kad jo teisės nebūtų nepagrįstai varžomos. Jei įtariamasis (kaltinamasis) neturi lėšų gynėjo paslaugoms apmokėti, jam gali būti skiriamas valstybės užtikrinamą teisinę pagalbą teikiantis gynėjas.

Atstovas pagal įgaliojimą (pavedimą)

Advokatas, jo padėjėjas arba asmuo, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, gali atstovauti liudytojui, nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui ir civiliniam atsakovui.

Atstovaudamas jiems, advokatas turi pareigą lydėti atstovaujamąjį per teisminį procesą, konsultuoti teisiniais klausimais, rengti dokumentus, dalyvauti teismo posėdžiuose, atstovauti savo kliento interesams.

Atstovas pagal įstatymą (šeimos narys ar globėjas)

Atstovą pagal įstatymą gali turėti liudytojas, nukentėjusysis, įtariamasis, kaltinamasis, civilinis ieškovas ir civilinis atsakovas, kurie yra nepilnamečiai, senyvo amžiaus, teismo sprendimu pripažinti neveiksniais ar turintys psichinių, fizinių trūkumų, apsunkinančių jų efektyvų ir visavertį dalyvavimą teisiniame procese. Atstovais pagal įstatymą paprastai skiriami šeimos nariai, artimieji giminaičiai, globėjai, rūpintojai, patys pareiškę valią būti atstovais. Atstovo pagal įstatymą pareiga – padėti savo atstovaujamajam naudotis teisėmis ir vykdyti pareigas, taip pat lydėti artimąjį viso proceso metu, suteikiant emocinę paramą.

Liudytoją ar nukentėjusįjį lydintis asmuo

Liudytojai, nukentėjusieji, kurie turi specialių poreikių ir yra pažeidžiami, gali turėti juos lydintį asmenį, suteikiantį reikiamos pagalbos: emocinės, psichologinės, socialinės. Lydinčiu asmeniu gali būti nevyriausybinės organizacijos (toliau – NVO) atstovas, savanoris, socialinis pedagogas, psichologas ir pan.

1. kas yra kas teisme?

Savanoris

Savanoris yra asmuo, padedantis nukentėjusiesiems ir liudytojams teisminiame procese. Pagrindinė savanorio funkcija – teikti žmogišką pagalbą liudytojui ar nukentėjusiajam, taip pat suteikti praktinę informaciją, susijusią su teisminiu procesu, liudytojo ar nukentėjusiojo teisėmis bei pareigomis. Savanoriui nėra keliami išsilavinimo reikalavimai, tačiau jis turi būti išklausęs specialius mokymus ir turėti žinių apie teismo procesą bei teismų sistemą, gebėti bendrauti su žmonėmis, teikti informaciją ir paramą.

Ikiteisminio tyrimo pareigūnas

Ikiteisminio tyrimo pareigūnas – tai policijoje ar kitoje ikiteisminio tyrimo įstaigoje dirbantis pareigūnas, vykdantis ikiteisminį tyrimą. Jis renka įrodymus, apklausia liudytojus, surašo apklausos protokolus ir atlieka kitus veiksmus, ruošdamas baudžiamąją bylą teisminiam nagrinėjimui. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą prižiūri ir kontroliuoja prokuroras.

Prokuroras

Prokuroras yra profesionalus teisininkas, išlaikęs prokuroro egzaminą, davęs priesaiką valstybei ir teisės aktuose nustatyta tvarka paskirtas pareigūnas. Prokuroras atlieka dvi pagrindines funkcijas: ikiteisminio tyrimo metu prižiūri pareigūnų veiklą ir jiems vadovauja, kad būtų surinkti visi būtini įrodymai ir baudžiamoji byla būtų tinkamai paruošta teisminiam nagrinėjimui; teisminio bylos nagrinėjimo metu atstovauja kaltinimo pusei ir palaiko valstybinį kaltinimą.

Teismo posėdžių sekretorius

Teismo posėdžių sekretorius yra teismo darbuotojas, kurio funkcija – laikantis teisėjo nurodymų, suorganizuoti teismo posėdį (išsiųsti teismo šaukimus, pranešimus); prieš teismo posėdį patikrinti, kurie iš kviestų asmenų atvyko, ir informuoti apie tai teisėją; teismo posėdžio metu fiksuoti visą posėdžio eigą.

Vertėjas

Lietuvos teismuose kalbama tik lietuvių kalba. Proceso dalyviai, nemokantys lietuvių kalbos, turi teisę prašyti, kad jiems būtų skirtas jų gimtąją kalbą mokantis vertėjas. Vertėjais gali būti teismo darbuotojai, vertimų biuro darbuotojai ar prireikus kiti asmenys, mokantys reikiamą užsienio kalbą.

Įtariamasis (kaltinamasis)

Įtariamasis yra asmuo, dėl kurio galimai padaryto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo vyksta ikiteisminis tyrimas. Prokurorui surašius kaltinamąjį aktą ir bylą perdavus nagrinėti teismui, įtariamojo statusas pasikeičia į kaltinamojo. Jei pirmosios instancijos teismas priima apkaltinamąjį teismo nuosprendį, toks asmuo laikomas nuteistuoju; jei teismo nuosprendis yra išteisinamasis, asmuo laikomas išteisintuoju.

7

8

1. kas yra kas teisme?

Nukentėjusysis ir liudytojas

Nukentėjusysis yra asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos. Jei nusikalstama veika susijusi su žmogaus žūtimi (pavyzdžiui, eismo įvykis ar nužudymas), nukentėjusiuoju pripažįstamas nuo nusikalstamos veikos mirusio asmens šeimos narys ar artimas giminaitis, kuris dėl žuvusio asmens mirties patyrė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos.

Nukentėjusiojo vaidmuo baudžiamajame procese yra dvejopas. Viena vertus, jis yra žalą patyręs asmuo, turintis teisę reikalauti, kad ta žala būtų atlyginta, kaltas asmuo būtų teisingai nubaustas ir būtų įvykdytas teisingumas. Kita vertus, nukentėjusysis žino bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių. Todėl nukentėjusysis turi ir antrą vaidmenį, sutampantį su liudytojo vaidmeniu – gavus šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą ir duoti teisingus parodymus apie visas žinomas aplinkybes. Atsižvelgdami į šį dvejopą nukentėjusiojo vaidmenį, šiame leidinyje, vartodami terminą „liudytojas“, turime omenyje ir nukentėjusįjį ta prasme, kad jis turi pareigą atlikti liudytojo funkcijas.

Liudytoju laikomas asmuo, kuris turi kokios nors vertingos informacijos, susijusios su baudžiamojoje ar civilinėje byloje nagrinėjamu įvykiu, ginču ir pan. Plačiau apie liudytojo procesinę padėtį rašoma trečioje šio leidinio dalyje.

Ieškovas ir atsakovas

Baudžiamosiose bylose iš vienos pusės dalyvauja kaltintojas, iš kitos – kaltinamasis ir jo gynėjas. Civilinėse bylose šalys vadinamos ieškovu ir atsakovu. Bylą teisme inicijavęs asmuo, siekiantis civiliniu ieškiniu išspręsti konfliktą, vadinamas ieškovu. Asmuo, kurio atžvilgiu pareikštas ieškinys, yra atsakovas.

Žiūrovai ir žurnalistai

Žiūrovai (žmonės, besidomintys teisminiu procesu) ir žurnalistai neretai dalyvauja teismo posėdžiuose ir atlieka svarbų vaidmenį. Jie prisideda prie to, kad visuomenė būtų informuota apie vykstančius teisminius procesus, jų baigtį. Itin daug žiūrovų ir žiniasklaidos atstovų susirenka nagrinėjant didelį atgarsį visuomenėje sukėlusias bylas. Jei teismas mano, kad bylos duomenų paviešinimas gali būti žalingas vienam iš proceso dalyvių ar pakenkti viešajam interesui, gali būti rengiami uždari teismo posėdžiai, kuriuose žurnalistams ir žiūrovams neleidžiama dalyvauti. Žiūrovai ir žurnalistai turi gerbti teismą ir netrukdyti teismo posėdžiui. Jeigu šie dalyviai reiškia nepasitenkinimą ar komentuoja liudytojų parodymus ir pan., jie gali būti išprašyti iš salės.

9

2. Teismų

sistema



10

2. teismų sistema

Vienas pagrindinių teisinės demokratinės valstybės skiriamųjų bruožų yra valdžios padalijimas. Valstybės valdžia dalijama į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Teisminę valdžią vykdo ir teisingumą Lietuvos Respublikoje įgyvendina tik teismai. Jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos.

Taigi teismas yra įstatymų nustatyta tvarka įsteigta institucija, vykdanti teisingumą.

2.1. Lietuvos teismai Teismų sistemą, jų kompetenciją, teismų organizavimo, administravimo ir savivaldos sistemą, teisėjų statusą, jų karjeros, atsakomybės bei kitus su teismų veikla susijusius klausimus reglamentuoja Konstitucija, Teismų įstatymas ir kiti įstatymai. Šiuose teisės aktuose įtvirtinta, kad Lietuvoje veikia dviejų tipų teismai: bendrosios kompetencijos ir specializuoti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (vienintelis Lietuvoje) nagrinėja apeliacinius ir atskiruosius skundus dėl apygardų administracinių teismų sprendimų

Apygardos administraciniai teismai (iš viso 5) – pirmoji instancija, nagrinėjanti pagal kompetenciją priskirtas administracines bylas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (vienintelis Lietuvoje) – kasacinė instancija Lietuvos apeliacinis teismas (vienintelis Lietuvoje) – apeliacinė instancija Apygardos teismai (iš viso 5) – pirmoji ir apeliacinė instancija

Apylinkės teismai (iš viso 49) – pirmoji instancija

Specializuoti teismai (apygardų administraciniai teismai (5) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėja administracines bylas, pavyzdžiui: užsieniečių prašymus suteikti laikiną prieglobstį; piliečių grupės prašymą leisti organizuoti eiseną ar mitingą; kalinčių asmenų skundus dėl įkalinimo sąlygų; piliečių skundus dėl valstybės tarnautojų sprendimų, susijusių su socialinių garantijų suteikimu.

Bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja baudžiamąsias bylas (dėl vagystės, sukčiavimo, prekybos žmonėmis, nužudymo ir pan.) ir civilines bylas (dėl santuokos nutraukimo, skolos priteisimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir pan.).

Lietuvoje bendrosios kompetencijos teismai veikia instancine sistema.

2. teismų sistema

Apylinkės teismas yra pirmoji ir kartu žemiausia bendrosios kompetencijos teismų grandis. Pirmoji instancija reiškia, kad teismas bylą išnagrinėja iš esmės.

Pavyzdžiui, baudžiamajame procese pirmosios instancijos teismas nusprendžia, ar buvo įvykdyta vagystė, ar ją įvykdė tas asmuo, prieš kurį pradėtas baudžiamasis procesas, kokia bausmė jam skiriama, kokio dydžio žalą patyrė nukentėjusysis.

Aukštesnės instancijos teismas bylas nagrinėja iš principo pagal tai, ką nustatė pirmosios instancijos teismas, pavyzdžiui, ar pagrįstai teisiamo asmens veiksmai pripažinti vagyste, ar tas asmuo ją įvykdė, ar teisinga bausmė jam skirta ir pan.

Apygardos teismo paskirtis yra dvejopa: viena vertus, apygardos teismas apeliacine tvarka tikrina apylinkės teismo priimtus sprendimus baudžiamosiose ir civilinėse bylose, taigi veikia kaip apeliacinė instancija; antra vertus, apygardos teismas veikia kaip pirmoji instancija ir nagrinėja pagal kompetenciją priskirtas baudžiamąsias ir civilines bylas iš esmės (lygiai kaip pirmosios instancijos teismas, tik nagrinėja sudėtingesnes bylas, tokias kaip dėl nužudymo, sunkaus sveikatos sutrikdymo ir pan.; jei tai civilinis ginčas, jis vyksta dėl didesnės pinigų ar kitų vertybių sumos ir pan.).

Lietuvos apeliacinis teismas yra vienintelis toks teismas Lietuvoje. Tai apeliacinė instancija baudžiamosioms ir civilinėms byloms, kurias kaip pirmosios instancijos teismai išnagrinėjo visi Lietuvoje veikiantys apygardų teismai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelė kasacinė instancija įsiteisėjusiems teismų nuosprendžiams, sprendimams, nutartims ir nutarimams dar kartą patikrinti po apeliacijos. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme liudytojai neapklausiami, bylos dažnai nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka.

2.2. Teismų savivalda Siekiant užtikrinti teismų nepriklausomumą, su teisingumo vykdymu nesusijusioje teismų veikloje ir teisėjų darbe kylantys praktiniai, organizaciniai klausimai sprendžiami teismų savivaldą sudarančiose institucijose, kurioms funkcijas įgyvendinti padeda Nacionalinė teismų administracija. Lietuvoje veikia šios teismų savivaldos institucijos: Visuotinis teisėjų susirinkimas; Teisėjų taryba; Teisėjų etikos ir drausmės komisija (institucija, sprendžianti, ar yra pagrindas iškelti drausmės bylą teisėjui); Teisėjų garbės teismas (jei teisėjui iškelta drausmės byla, ją nagrinėja ši institucija; ji turi teisę nuspręsti, ar teisėjas nusižengė jo veiklą reglamentuojantiems įstatymams ir, jei taip, kokia nuobauda jam turėtų būti skirta). Taip pat tam tikriems klausimams rengti, iš anksto svarstyti ar spręsti Teisėjų taryba gali sudaryti nuolatines arba laikinąsias komisijas.

11

12

2. teismų sistema

2.3. Nacionalinė teismų administracija Nacionalinė teismų administracija yra nepriklausoma teismų administravimo institucija, kurios misija – siekti, kad Lietuvos teismų sistemos institucijos veiktų efektyviai, padėti užtikrinti teismų ir teisėjų nepriklausomumą bei teismų organizacinį savarankiškumą.1 Reaguodama į nuolat atliekamas įvairaus masto visuomenės apklausas, kitus tyrimus, proceso dalyvių nuomonę dėl teismų sistemos tobulinimo krypčių, taip pat remdamasi gerąja užsienio valstybių patirtimi, Nacionalinė teismų administracija ypatingą dėmesį skiria liudytojų ir nukentėjusiųjų teisių bei teisėtų interesų nustatymui ir apsaugai. Apie Nacionalinės teismų administracijos veiklą šioje srityje daug savanoriui naudingos informacijos galima rasti tinklalapyje www.teismai.lt (skyrelyje Visuomenei ir žiniasklaidai → Pagalba liudytojams ir nukentėjusiesiems).

2.4. Kokiais principais vadovaujasi teismai, vykdydami teisingumą?

Visi teismai, neatsižvelgiant į teismo rūšį ir (ar) pakopą, savo veikloje privalo vadovautis tais pačiais konstituciniais principais: teisėjų ir teismų nepriklausomumo, nešališkumo, sąžiningumo, pagarbos proceso dalyviams, ir kitais pamatiniais teisės principais. Teismai, būdami viena iš valstybės teisminę valdžią įgyvendinančių ir teisingumą vykdančių institucijų, turi veikti taip, kad visuomenė jais pasitikėtų.

Visuomenės pasitikėjimą teismais lemia įvairūs veiksniai: teisėjų kvalifikacija ir jų profesionalumas; gebėjimas spręsti bylas vadovaujantis ne tik įstatymu, bet ir pamatiniais teisės principais; tinkamo teisinio proceso užtikrinimas; pagarba proceso dalyviams; baigiamųjų teismo aktų aiškumas byloje dalyvaujantiems asmenims ir kt.

• • • • •

Savanoris, įsitraukdamas į teismų veiklą, taip pat prisidės prie pasitikėjimo teismais didinimo, o svarbiausia – padės liudytojams ir nukentėjusiesiems jaustis drąsiau.

Daugiau informacijos apie Nacionalinės teismų administracijos funkcijas pateikiama Lietuvos Respublikos nacionalinės teismų administracijos įstatyme ir leidinyje „Lietuvos Respublikos teismų sistemos veiklos procesų analizė“, kurį Nacionalinė teismų administracija parengė 2010 metais.

1

2.

teism Ĺł

sistema

13

3. Teismo

procesas ď‚Ž

14

3. teismo procesas

Šioje dalyje pateikiama informacija apie tai, iš kokių stadijų susideda baudžiamasis ir civilinis procesas, kaip vyksta bylų nagrinėjimas bendrosios kompetencijos teismuose, kokias teises ir pareigas turi liudytojas. Šios pamatinės žinios yra svarbios savanoriui, nes neretai liudytojui didelį nerimą kelia teisinių procedūrų nežinojimas, pagrindinės teisinės informacijos iš pareigūnų ir teismo stoka. Pavyzdžiui, liudytojams neretai kyla klausimų: kodėl esu šaukiamas atvykti į teismą, jei parodymus jau esu davęs; ar pirmosios instancijos teismas manimi nepatikėjo ir todėl esu šaukiamas į apeliacinės instancijos teismą; kuo skiriasi apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir pareigūną; ar turiu teisę turėti atstovą ir kas juo gali būti ir pan. Šį informacijos vakuumą gali padėti užpildyti savanoris, turintis pagrindinių teisinių žinių.

3.1. Kaip tiriamos ir nagrinėjamos baudžiamosios bylos?

Baudžiamojo proceso paskirtis – kuo greičiau ir išsamiau, gerbiant ir saugant proceso dalyvių teises, ištirti ir teisme išnagrinėti nusikalstamas veikas, teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei užtikrinti, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Paprastai baudžiamasis procesas turi šiuos etapus: ikiteisminis tyrimas; bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme; bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme; bylos nagrinėjimas kasacinės instancijos teisme.

1 etapas – ikiteisminis tyrimas

Ikiteisminis tyrimas yra pirmoji baudžiamojo proceso stadija, prasidedanti ikiteisminio tyrimo įstaigoms2 ar prokuratūrai gavus pakankamai patikimos informacijos apie galimai padarytą nusikalstamą veiką.

Už ikiteisminį tyrimą atsakingi pareigūnai ir prokurorai. Pagrindinė jų užduotis ikiteisminio tyrimo metu – nustatyti kuo tikslesnes nusikalstamos veikos įvykdymo aplinkybes, galimai nusikalstamą veiką padariusį asmenį, surinkti duomenis, kurie teisme gali tapti įrodymais, ir taip paruošti bylą nagrinėjimui teisme. Vienas svarbesnių procesinių veiksmų, atliekamų ikiteisminio tyrimo metu, yra liudytojų apklausa.

Kai ikiteisminio tyrimo metu surenkama pakankamai duomenų, kad nusikalstama veika buvo padaryta ir ją galimai padarė nustatytas ir įtariamuoju pripažintas asmuo, prokuroras surašo kaltinamąjį aktą ir baudžiamąją bylą perduoda nagrinėti teismui. Nuo šio momento prasideda antrasis etapas.

2 Ikiteisminio tyrimo įstaigomis laikomos šios įstaigos: policija, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Karo policija, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba, Lietuvos Respublikos muitinė, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas.

3. teismo procesas

2 etapas – baudžiamosios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme

Primintina, kad bylas dėl paprastesnių, ne itin sudėtingų nusikalstamų veikų kaip pirmoji instancija nagrinėja apylinkės teismai, o sunkių ir labai sunkių nusikaltimų bylas – apygardos teismai. Dažniausiai apylinkių bei apygardų teismuose bylą nagrinėja vienas teisėjas ir tik išimtiniais atvejais, kai byla itin sudėtinga, teismo pirmininkas gali sudaryti trijų teisėjų kolegiją.

Skiriamos tokios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme stadijos: pasirengimas nagrinėti bylą; bylos nagrinėjimo pradžia; įrodymų tyrimas; baigiamieji pasisakymai; teismo nuosprendžio arba nutarties priėmimas ir paskelbimas.

• • • • •

Pasirengimo nagrinėti baudžiamąją bylą etape teisėjas, kuriam paskirta nagrinėti baudžiamoji byla, su ja susipažįsta ir įsitikina, kad nėra jokių kliūčių bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje, taip pat nusprendžia, kuriuos asmenis šaukti į teisiamąjį posėdį. Teismo posėdžių sekretorius pagal teisėjo nurodymą išsiunčia jiems teismo šaukimus. Teismo šaukimai siunčiami liudytojams ir nukentėjusiesiems. Teismo šaukimą gavę asmenys turi pareigą atvykti į teismo posėdį. Jeigu to negali padaryti dėl svarbių priežasčių, privalo apie tai informuoti teismą. Retesniais atvejais nukentėjusiajam gali būti siunčiamas teismo pranešimas, pavyzdžiui, jei nukentėjusysis jau buvo apklaustas anksčiau teisme arba teismas pripažįsta, kad dalyvavimas teismo posėdyje gali sukelti psichinę traumą ar kitokių sunkių padarinių. Teismo pranešimo paskirtis – informuoti apie vyksiančio teismo posėdžio laiką ir vietą, tačiau neįpareigoja į jį atvykti.

Visiems proceso dalyviams susirinkus į pirmą teisiamąjį posėdį, teisėjas pradeda bylos nagrinėjimą, paskelbia, kokia baudžiamoji byla bus nagrinėjama, suteikia galimybę prisistatyti kaltinamajam, išaiškina proceso dalyviams jų teises ir pareigas.

Po šių procedūrų liudytojai paprašomi išeiti iš teismo posėdžių salės ir prie jos durų palaukti, kol teismo posėdžių sekretorius juos pakvies liudyti. Tokia tvarka numatyta tam, kad liudytojai prieš liudydami teismo posėdžių salėje negirdėtų kitų asmenų paaiškinimų. Nukentėjusysis turi teisę būti teismo posėdžių salėje viso proceso metu.

Po parengiamosios teisiamojo posėdžio dalies prasideda pati svarbiausia dalis – įrodymų tyrimas. Šio etapo metu teismas, stebint visiems proceso dalyviams, patikrina ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, apklausia nukentėjusiuosius ir liudytojus.

15

16

3. teismo procesas

Bylos nagrinėjimas baigiamas baigiamosiomis kalbomis ir kaltinamojo paskutiniu žodžiu. Po jų teismas išeina priimti galutinio sprendimo.

Pirmosios instancijos teismas paprastai priima teismo nuosprendį3, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba išteisinamas. Jei asmuo pripažįstamas kaltu, jam teismo nuosprendžiu skiriama bausmė arba jis gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Teismo nuosprendis skelbiamas viešame teismo posėdyje, į kurį gali patekti visi norintys asmenys. Jei niekas iš proceso dalyvių nepaduoda apeliacinio skundo, po 20 dienų pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsigalioja ir pradedamas vykdyti. Proceso dalyviai4, manantys, kad teismas padarė klaidą, per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo paduoda apeliacinį skundą, prašydami pakeisti ar panaikinti teismo nuosprendį. Tuomet baudžiamasis procesas persikelia į kitą etapą – bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme.

3 etapas – baudžiamosios bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme

Apeliacine tvarka baudžiamąsias bylas nagrinėja apygardos teismai arba Lietuvos apeliacinis teismas. Baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka visada nagrinėja trijų teisėjų kolegija, kuriai vadovauja vienas teisėjas, paskirtas bylos pirmininku.

Apeliacine tvarka baudžiamoji byla gali būti nagrinėjama dvejopai: atliekant įrodymų tyrimą arba jo neatliekant.

Jei proceso dalyviai nepateikia prašymo iš naujo tirti pirmosios instancijos teisme jau ištirtus įrodymus arba pateikti naujus įrodymus, kurių neturėjo galimybės pateikti anksčiau, bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme sudaro dvi pagrindinės stadijos: parengiamoji teismo posėdžio dalis ir baigiamosios kalbos. Po to teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties ar nuosprendžio.

Jei teismas proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva nutaria byloje atlikti įrodymų tyrimą, jis atliekamas po parengiamosios teismo posėdžio dalies ir paprastai būna siauresnis nei pirmosios instancijos teisme. Liudytojai šaukiami tik tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas byloje įžvelgia kokių nors netikslumų ar neaiškumų, kuriuos pašalinti gali vieno ar kelių liudytojų parodymai. Po įrodymų tyrimo stadijos prasideda baigiamųjų pasisakymų etapas.

Apeliacinės instancijos teismo nutartis5 ar nuosprendis6 skelbiami viešame teismo posėdyje ir įsiteisėja nuo jų paskelbimo momento. Nuo šio momento pradedaRetais atvejais priimama nutartis, kuria nutraukiamas baudžiamasis procesas arba asmeniui taikomos priverčiamosios medicinos priemonės.

4 Teisę paduoti apeliacinį skundą turi nuteistasis, išteisintasis, jo gynėjas, nukentėjusysis, jo atstovas, civilinis ieškovas ir civilinis atsakovas. Liudytojas paduoti apeliacinio skundo negali.

5 Apeliacinės instancijos teismas nutartį priima tada, kai be didesnių pakeitimų palieka galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar nutartį.

6 Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį priima tada, kai pakeičia ar panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar nutartį.

3

17

3. teismo procesas

mas vykdymo procesas. Jei šalys mano, kad teismas netinkamai pritaikė įstatymų nuostatas, per tris mėnesius jie gali dėl to paduoti kasacinį skundą.

4 etapas – baudžiamosios bylos nagrinėjimas kasacinės instancijos teisme

Minėta, kad kasacine tvarka bylas nagrinėja vienintelis teismas Lietuvoje – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Savanoriui žinotina, kad šis teismas priima nagrinėti ne visus paduotus kasacinius skundus, o tik tuos, kurių nagrinėjimas gali būti reikšmingas formuojant teismų praktiką arba kuriuose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, svarstydami skundo priėmimo klausimą, įžvelgia, kad buvo padaryta teisės pažeidimų arba suvaržytos proceso dalyvių teisės. Net ir priėmęs nagrinėti skundą, kasacinės instancijos teismas niekada neatlieka įrodymų tyrimo, liudytojų neapklausia, dažnai bylas nagrinėja rašytinio proceso tvarka (nerengiamas joks teismo posėdis, o proceso dalyviai nekviečiami atvykti).

Ikiteisminis tyrimas

Bylos nagrinėjimas pirmojoje instancijoje

Bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje

Bylos nagrinėjimas kasacinėje instancijoje

3.2. Kaip vyksta civilinis procesas?

Bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja ne tik baudžiamąsias, bet ir civilines bylas. Civilinėse bylose teismai nagrinėja ginčus tarp dviejų ar daugiau fizinių asmenų, bendrovių ar organizacijų. Civilinės bylos būna įvairių rūšių: dėl įsiskolinimo, turtinių ir neturtinių teisių pažeidimo, darbo teisės, bankroto procedūrų, šeimos, paveldėjimo santykių ir kt.

Nagrinėjant civilines bylas, kaip ir baudžiamajame procese, tiesą dažnai padeda nustatyti liudytojai. Paprastai liudytojai civilinėse bylose kviečiami bylos šalių, todėl jie pasirūpina liudytojų informavimu apie tai, kaip vyks teismo posėdis. Dėl to liudytojams civiliniame procese kyla mažiau įtampos, nerimo, baimės ar kitų neigiamų emocijų. Tačiau daliai jų ir civiliniame procese prireikia pagalbos, ypač tokiose bylose, kuriose nagrinėjami su darbo, bankroto, šeimos, paveldėjimo teise susiję klausimai, taip pat bylose, kuriose asmenys siekia prisiteisti žalos atlyginimą iš medikų. Atsižvelgiant į tai, savanoriui svarbu žinoti pagrindinius civilinio proceso etapus, jų ypatumus ir tai, kad ir šiose bylose liudytojams reikia pasiūlyti savo pagalbą.

Pagrindinis civilinio proceso skirtumas nuo baudžiamojo yra tas, kad čia nėra ikiteisminio tyrimo stadijos ir visas ginčas nagrinėjamas teisme.

18

3. teismo procesas

Išskirtini šie svarbiausi civilinio proceso etapai: bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme; bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme; bylos nagrinėjimas kasacinės instancijos teisme.

1 etapas – civilinės bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme

Civilines bylas kaip pirmoji instancija nagrinėja apylinkės ir apygardos teismai.

Dažniausiai apylinkių bei apygardų teismuose bylą nagrinėja vienas teisėjas ir tik išimtiniais atvejais, kai byla itin sudėtinga, teismo pirmininkas gali sudaryti trijų teisėjų kolegiją.

Civilinis procesas prasideda tuomet, kai pirmosios instancijos teismas priima nagrinėti ieškovo pateiktą ieškinį, kuriame jis suformuluoja savo reikalavimus atsakovui ir prašymus teismui. Priėmęs civilinį ieškinį, teismas taip pat priima sprendimą, kokia forma nagrinėti bylą: žodinio ar rašytinio proceso tvarka. Kai teismas nusprendžia bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, teismo posėdis nerengiamas, proceso dalyviai nekviečiami ir liudytojai teismo posėdyje neapklausiami. Teismui nusprendus rengti žodinį bylos nagrinėjimą, teismas paskiria teismo posėdžio datą, laiką ir apie tai teismo šaukimu ar pranešimu informuoja proceso dalyvius.

Kaip ir baudžiamajame procese, liudytojai į teismo posėdį visada šaukiami teismo šaukimu.

Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme skirstomas į šiuos etapus: parengiamoji bylos nagrinėjimo dalis; įžanginė teismo posėdžio dalis; bylos nagrinėjimas iš esmės; baigiamosios kalbos; sprendimo priėmimas ir paskelbimas.

• • • • •

Parengiamoji bylos nagrinėjimo dalis skirta teismui tiksliai ir aiškiai nustatyti, ko siekia ieškovas savo ieškiniu ir kokia yra atsakovo ir (ar) trečiųjų asmenų, įtrauktų į procesą, pozicija dėl ieškovo pareikštų reikalavimų.

Po parengiamosios bylos nagrinėjimo teisme dalies paskiriamas teismo posėdis, į kurį prireikus jau kviečiami liudytojai.

Paskirtu laiku teisėjas pradeda teismo posėdį ir paskelbia, kokia byla nagrinėjama. Įžanginė teismo posėdžio dalis labai panaši į analogišką baudžiamojo proceso dalį: teisėjas paskelbia, kokia byla bus nagrinėjama, pristato teismo sudėtį, kitus proceso dalyvius, taip pat paprašo liudytojų palaukti prie teismo posėdžio salės durų, kol jie bus pakviesti liudyti.

3. teismo procesas

Bylos nagrinėjimo iš esmės stadija pradedama teismo pranešimu apie bylą (ieškinio ir atsiliepimo į jį esmės pristatymu). Įrodymų tyrimas pradedamas byloje dalyvaujančių šalių paaiškinimų tyrimu, po to vyksta liudytojų apklausa.

Po įrodymų tyrimo teisėjas paskelbia bylos nagrinėjimą iš esmės baigtu ir pradeda klausyti šalių baigiamųjų kalbų. Po jų teismas išeina į sprendimų priėmimo kambarį priimti sprendimo ar nutarties.

Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir jį (ją) paskelbia. Pirmosios instancijos teismų sprendimai ir nutartys įsigalioja pasibaigus jų apskundimo apeliacine tvarka terminui (po 30 dienų nuo sprendimo priėmimo), jeigu sprendimas nėra apskųstas. Proceso šalys (išskyrus liudytojus), nesutinkančios su priimtu sprendimu ar nutartimi, per 30 dienų turi teisę paduoti apeliacinį skundą. Jei apeliacinis skundas paduodamas, prasideda kitas civilinio proceso etapas – bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka.

2 etapas – civilinės bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme

Apeliaciniai skundai paprastai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, tačiau teismas gali pripažinti, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Jei nutariama bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, rengiamas teismo posėdis, kurio eiga labai panaši į baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka eigą. Tos pačios taisyklės kaip ir baudžiamajame procese galioja dėl įrodymų tyrimo. Įrodymai apeliaciniame procese gali būti visiškai netiriami ir apsiribojama tik dviem – įžangine ir baigiamųjų kalbų – stadijomis. Jei teismas nusprendžia atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytojus teismo posėdyje, jie į teismą šaukiami teismo šaukimu ir apklausiami pagal tas pačias taisykles kaip ir pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo jų paskelbimo momento. Nuo šio momento pradedamas vykdymo procesas. Proceso dalyviai turi teisę per tris mėnesius paduoti kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, jei mano, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė įstatymų nuostatas.

3 etapas – civilinės bylos nagrinėjimas kasacinės instancijos teisme

Kaip ir baudžiamajame procese, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priima nagrinėti tik tuos skundus, kurie paduoti civilinėse bylose, galinčiose turėti įtakos formuojant teismų praktiką arba kuriose netinkamai pritaikytas įstatymas ar suvaržytos proceso dalyvių teisės. Įrodymų tyrimas šiame etape neatliekamas, liudytojai nėra šaukiami.

19

20

3. teismo procesas

Bylos nagrinėjimas pirmojoje instancijoje

Bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje

Bylos nagrinėjimas kasacinėje instancijoje

Pagrindiniai elgesio reikalavimai teismo posėdžio dalyviams

Teismui (vienam teisėjui ar trijų teisėjų kolegijai) įeinant ir išeinant iš teismo posėdžių salės, teismo posėdžių sekretorius arba konvojaus pareigūnas paskelbia: „Teismas eina, prašom stoti.“ Teismui įėjus į teismo posėdžių salę, visi joje esantys asmenys atsistoja ir, posėdžio pirmininkui pakvietus, sėdasi į savo vietas.

Visi bylos dalyviai į teismą kreipiasi, parodymus duoda ir į teismo klausimus atsako stovėdami. Jeigu kuris nors iš byloje dalyvaujančių asmenų dėl sveikatos būklės ar fizinių trūkumų negali stovėti, teismui leidus, jis gali kalbėti sėdėdamas.

Visi teismo posėdžių salėje esantys asmenys privalo neprieštaraudami paklusti teismo posėdžio pirmininko nurodymams, taip pat laikytis tvarkos ir tylos. Šiems reikalavimams nepaklusę proceso dalyviai gali būti įspėti žodžiu arba pašalinti iš teismo posėdžių salės.

Jei vykstant teismo posėdžiui atsirado svarbių priežasčių, dėl kurių proceso dalyvis turi trumpam pasišalinti iš teismo posėdžių salės (pasijuto blogai, prireikė apsilankyti vonios kambaryje ir pan.), jis, sulaukęs momento, kai nei teismas, nei kitas proceso dalyvis nekalba, pakėlęs ranką ar parodęs kitokį ženklą bei gavęs teismo leidimą, savo prašymą gali išdėstyti garsiai arba informuoti apie tai teismo posėdžių sekretorių. Paprastai tokiu atveju teismas duoda leidimą trumpam pasišalinti iš teismo posėdžių salės arba paskelbia bylos nagrinėjimo pertrauką.

Griežtai draudžiama į teismo posėdį atvykti apsvaigus nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Jei taip atsitiko, kad teismo posėdžio dieną proceso dalyvis yra apsvaigęs, geriau susisiekti su teismu ir įspėti, kad į teismo posėdį jis neatvyks.

3.3. Liudytojas ir nukentėjusysis: kas jais gali tapti ir kokias teises bei pareigas jie turi? „Liudytojai – tai humaniškojo teisingumo akys ir ausys, tai nuolatiniai Temidės pagalbininkai; reta byla įmanoma be jų.“ (Vazbys, 1931) Taip dar XIX a. rašė įžymus filosofas Jeremy Benthamas. Toks požiūris į liudytoją nedaug pakitęs išliko

3. teismo procesas

iki šių dienų. Labai reta baudžiamoji ar civilinė byla išnagrinėjama neapklausus nė vieno liudytojo. Liudytojas – gyvas įrodymų šaltinis, galintis suteikti labai reikšmingos informacijos nustatant, kas įvyko ir kas kaltas dėl kilusio ginčo. Todėl nesuklysime teigdami, kad jei nebūtų liudytojų, daugiau nei pusė visų bylų, ypač baudžiamųjų, liktų neišnagrinėta. Tai dar labiau įpareigoja valstybę saugoti liudytoją nuo neigiamo baudžiamojo proceso poveikio ir atskleidžia savanorio veiklos prasmingumą.

Liudytojo samprata baudžiamajame ir civiliniame procesuose apibrėžiama labai panašiai: tai asmuo, žinantis kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Šiuos duomenis asmuo gali būti įgijęs įvairiai: pats stebėdamas, girdėdamas arba kitaip suvokdamas įvykį ar su juo susijusias aplinkybes, arba apie jį sužinojęs iš kitų asmenų, dokumentų. Aplinkybės, kuriomis asmuo įgijo tokių žinių, nėra svarbios. Svarbu tai, kad jis sugebėtų paaiškinti, iš kur sužinojo faktus, kuriuos nurodo pareigūnams ar teismui. Asmens, kaip liudytojo, apklausos tikslas – gauti informaciją apie bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Taigi liudytojo paskirtis – suteikti visą jam žinomą informaciją bylas tiriantiems bei nagrinėjantiems pareigūnams ir teismui, kad galėtų būtų įvykdytas teisingumas (Jurka ir kt., 2009).

Liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, nesvarbu, koks jo amžius ir giminystės ryšiai su byloje dalyvaujančiais asmenimis. Taigi liudytoju gali būti ir mažametis vaikas, ir labai senyvo amžiaus asmuo. Nustatant, ar asmuo apskritai geba duoti parodymus teisingumo vykdymo procese, pirmiausia būtina įvertinti, ar jis pajėgus pažinti įvairius reiškinius, juos užfiksuoti savo sąmonėje ir neiškreiptai bei nefantazuodamas perpasakoti savo įsimintas aplinkybes kitiems asmenims.

Toks asmens gebėjimas nustatomas kiekvienoje byloje individualiai, atsižvelgiant į konkretaus žmogaus asmenines, fizines, psichologines ir kognityvines savybes (Murauskienė, 2015).

Kalbant apie nukentėjusįjį, jis visada turi tam tikros bylos tyrimui ir nagrinėjimui reikšmingos informacijos, nes nusikalstama veika buvo pažeistos jo turtinės ir (ar) neturtinės teisės. Svarbu atkreipti dėmesį, kad nukentėjusiuoju baudžiamajame procese gali būti pripažįstamas ir toks asmuo, kuris nesugeba duoti parodymų, pavyzdžiui, vos tik gimęs kūdikis. Tokiu atveju baudžiamojoje byloje jis pripažįstamas nukentėjusiuoju, tačiau visas savo teises (pareikšti civilinį ieškinį, paduoti apeliacinį ar kasacinį skundą ir pan.) jis įgyvendina per atstovą pagal įstatymą. Vienintelė teisė – teisė duoti parodymus vietoj nukentėjusiojo – atstovui pagal įstatymą jokiomis aplinkybėmis negali būti perleidžiama.

21

22

3. teismo procesas

Liudytojo ir nukentėjusiojo teisės bei pareigos

Ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojas turi šias teises: 1) duoti parodymus savo gimtąja kalba ir naudotis vertėjo paslaugomis, jei apklausa vyksta jam nesuprantama kalba; 2) susipažinti su savo parodymų protokolu ir daryti jame pakeitimus bei pataisas; 3) prašyti, kad būtų daromi jo parodymų garso ir vaizdo įrašai; 4) pats surašyti parodymus; 5) įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka prašyti taikyti jam apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemones; 6) gauti turėtų išlaidų atlyginimą; 7) turėti atstovą.

Nukentėjusysis taip pat turi visas išvardytas ir dar šias papildomas teises: 1) gauti informaciją apie su juo susijusio baudžiamojo proceso padėtį; 2) teikti įrodymus; pateikti prašymus; pareikšti nušalinimą; 3) dalyvauti vertinant jo specialius apsaugos poreikius (nustatant pažeidžiamumą); 4) ikiteisminio tyrimo metu ir teisme susipažinti su byla; 5) dalyvauti bylą nagrinėjant teisme; apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teismo veiksmus, taip pat apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį; 6) pasakyti baigiamąją kalbą.

7) Kai tiriamos bylos dėl seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų, smurto artimoje aplinkoje, prekybos žmonėmis, pelnymosi iš kito asmens prostitucijos ir įtraukimo į prostituciją ar bylos, susijusios su diskriminavimu ar neapykanta dėl lyties, nukentėjusysis gali prašyti, kad apklausą atliktų tos pačios lyties asmuo. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas nutarimu gali atsisakyti patenkinti pastarąjį prašymą, jeigu dėl to būtų pakenkta ikiteisminio tyrimo sėkmei.

Kelios iš minėtųjų teisių pakomentuotinos išsamiau.

Liudytojas ir nukentėjusysis turi teisę gauti su atvykimu į apklausą susijusių išlaidų atlyginimą. Atlyginamos šios išlaidos: kelionės į apklausos vietą ir, jei reikia, nakvynės išlaidos; išlaidos, susijusios su atsitraukimu nuo darbo (negautos pajamos, jei tuo metu darbdavys nemoka atlyginimo arba asmuo vykdo individualią veiklą). Proceso išlaidos atlyginamos liudytojui

3. teismo procesas

ir nukentėjusiajam pateikus turėtas išlaidas patvirtinančius dokumentus.

Nukentėjusiajam išlaidos neatlyginamos tais atvejais, kai jo dalyvavimas teisme nėra pripažįstamas būtinu ir kai jis nėra kviečiamas teismo šaukimu. Dėl išlaidų atlyginimo liudytojas turėtų kreiptis į ikiteisminio tyrimo pareigūną, jei išlaidų patyrė dėl apklausos ikiteisminio tyrimo metu, arba į teismą (bylą nagrinėjantį teisėją arba į teismo posėdžio sekretorių, kuris prašymą ir jį pagrindžiančius dokumentus perduos teisėjui), jei išlaidų patyrė dėl apklausos teisme.

Svarbu aptarti liudytojo ir nukentėjusiojo teisę turėti atstovą. Galimos atstovavimo formos yra šios: atstovas pagal įgaliojimą, atstovas pagal įstatymą, asmenį lydintis asmuo.

Atstovu pagal įgaliojimą paprastai būna advokatas, jo padėjėjas ar kitas teisinį išsilavinimą turintis asmuo. Atstovo funkcija – suteikti kvalifikuotą teisinę pagalbą, o jo veiklos pagrindas – su atstovaujamuoju pasirašyta atstovavimo teisminiame procese sutartis. Atstovą pagal įgaliojimą gali turėti ir nukentėjusysis, ir liudytojas baudžiamajame ar civiliniame procese.

Atstovu pagal įstatymą gali būti vaiko, senyvo, neveiksnaus, fizinių ar psichinių trūkumų turinčio liudytojo ar nukentėjusiojo šeimos narys, globėjas, rūpintojas, įstaigos, kuri rūpinasi tokiu asmeniu, darbuotojas. Toks asmuo atstovu pagal įstatymą byloje paskiriamas ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo sprendimu. Atstovo pagal įstatymą pagrindinė misija – įgyvendinti tas atstovaujamojo teises, kuriomis jis pats negali pasinaudoti, pavyzdžiui, pareikšti civilinį ieškinį, paduoti apeliacinį skundą ir pan., bei rūpintis, kad nebūtų pažeidžiami atstovaujamojo interesai.

Nukentėjusįjį lydintis asmuo yra Lietuvos teisės naujovė, įtvirtinta tik 2016 m. kovo 1 d. ir skirta užtikrinti pažeidžiamo nukentėjusiojo poreikiui jaustis visapusiškai saugiam baudžiamojo proceso metu. Baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) neapibrėžta, kas gali būti lydinčiu asmeniu, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šis BPK papildymas padarytas įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. spalio 25 d. priimtą direktyvą 2012/29ES (toliau – Direktyva) (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, 2012), manytina, kad juo gali būti NVO atstovas, socialinis darbuotojas, psichologas, pedagogas ar kitas asmuo, kuriuo nukentėjusysis (prireikus ir liudytojas) pasitiki. Savanoris, lydintis nukentėjusįjį į teismo posėdį, taip pat gali tapti nukentėjusįjį lydinčiu asmeniu. Šiuo atveju jis turi laikytis atitinkamų BPK numatytų pareigų, t. y. ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu privalo laikytis nustatytos tvarkos, o jo dalyvavimas baudžiamajame procese ar atskirose jo dalyse gali būti apribotas ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi, kai toks dalyvavimas prieštarauja nukentėjusiojo interesams arba trukdo tirti ar nagrinėti bylą.

23

24

3. teismo procesas

Liudytojas turi dvi pagrindines pareigas – atvykti šaukiamas pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą ir duoti teisingus parodymus. Liudytojui, kuris be svarbios priežasties neatvyksta į apklausą, gali būti skiriamos procesinės priemonės: bauda, atvesdinimas arba areštas. Liudytojui labai svarbu žinoti, kad jis turi siekti bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais ir, negalėdamas atvykti į apklausą, turi pranešti apie tai iš anksto bei suderinti kitą apklausos laiką.

3.4. Kada šaukiamas liudytojas ir kaip vyksta apklausa?

Liudytojo apklausa ikiteisminio tyrimo metu

Liudytojo apklausa baudžiamajame procese vykdoma ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme ir, teismui nusprendus, apeliacinės instancijos teisme.

Liudytojo pareigą liudyti teisminio nagrinėjimo metu, nors jis jau buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, lemia tai, kad Baudžiamojo proceso įstatymas įpareigoja teismą tiesiogiai ištirti byloje surinktus įrodymus, įskaitant liudytojų paaiškinimus.

Civiliniame procese liudytojai apklausiami tik teisme, nes privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo stadija, tokia kaip baudžiamajame procese, nėra numatyta.

Apklausas ikiteisminio tyrimo metu paprastai vykdo policijos pareigūnai, retesniais atvejais – prokuroras. Jei prokuroras mano, kad liudytojas dėl objektyvių priežasčių negalės būti apklaustas nagrinėjant bylą teisme (planuoja išvykti gyventi į užsienį, jo sveikatos būklė yra bloga, jis gali vengti atvykti į apklausas bijodamas kaltininko keršto ir pan.), jis turi galimybę prašyti ikiteisminio tyrimo teisėjo, kad šis atliktų liudytojo apklausą. Apklausa, atlikta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, turi pranašumą prieš pareigūno ar prokuroro atliktą apklausą todėl, kad šios apklausos metu duotais parodymais galės remtis ir bylą iš esmės nagrinėjantis teismas, jei nepavyks liudytojo apklausti teisme.

Liudytojas ikiteisminio tyrimo metu gali būti apklausiamas vieną arba daugiau kartų. Pareigūnams rekomenduojama vengti pakartotinių apklausų, tačiau neretai jos būna neišvengiamos, kai reikia patikrinti ikiteisminio tyrimo metu naujai paaiškėjusias aplinkybes, patikrinti įtariamojo alibi ir pan.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas į apklausą kviečiamas šaukimu, kuriame nurodoma tiksli apklausos vieta ir laikas, telefonu arba kitais būdais, pavyzdžiui, elektroniniu laišku. Jei šaukimu iškviestas liudytojas, nesant svarbių priežasčių, neatvyksta į apklausą, jam gali būti skirta bauda arba priimtas sprendimas jį atvesdinti.7 Jei liudytojas buvo šauktas telefonu, elektroniniu laišku arba kitu būdu (ne 7

Už atvesdinimą atsakingi policijos pareigūnai.

3. teismo procesas

šaukimu), nei bauda už neatvykimą, nei atvesdinimas negali būti taikomi. Svarbu liudytojui paaiškinti, kad, gavęs šaukimą ir dėl rimtų priežasčių negalėdamas atvykti į apklausą, jis turi apie tai informuoti šaukime nurodytą asmenį ir susitarti su juo dėl kito apklausos laiko. Praktikoje svarbiomis priežastimis laikomos liga, iš anksto suplanuota išvyka į užsienio valstybes, neatidėliotini darbiniai (tarnybiniai) reikalai ir pan. Šios aplinkybės turi būti patvirtinamos dokumentais – medikų pažymomis, kelionių bilietais ir pan.

Apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną ar prokurorą metu paprastai dalyvauja tik apklausą vykdantis pareigūnas ir liudytojas. Apklausa vykdoma tokia tvarka: iš pradžių nustatoma atvykusio asmens tapatybė, išsiaiškinami reikiami anketiniai duomenys (vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, telefono numeris ir kt.) bei santykiai su įtariamuoju, išaiškinamos liudytojo turimos teisės ir pareigos (apie tai, kokios jos yra, išsamiau bus rašoma toliau). Tada pradedama liudytojo apklausa, pirmiausia liudytojui pasiūlant papasakoti viską, kas jam žinoma apie tiriamą įvykį. Po laisvo pasakojimo stadijos liudytojui užduodami klausimai. Po apklausos liudytojui pasiūloma perskaityti apklausos protokolą, patikrinti, ar pareigūnas viską suprato ir užrašė teisingai. Susipažinęs su apklausos protokolu, liudytojas jį turi pasirašyti, taip patvirtindamas jo teisingumą. Labai svarbu rekomenduoti liudytojui visais atvejais perskaityti protokolą, nes, patvirtinus jo teisingumą parašu, ateityje gali būti sunku ištaisyti galimas pareigūno padarytas klaidas protokole, pavyzdžiui, ne visai tiksliai suprastą ir (ar) užrašytą liudytojo atsakymą į klausimą ir pan.

Jei apklausą atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjas, apklausos taisyklės yra panašios į aptartąsias. Skirtumai čia yra keli: pirma, apklausa vyksta apylinkės teisme ir ją vykdo ikiteisminio tyrimo teisėjas. Antra, liudytojas ne tik įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, bet ir prisaikdinamas sakyti tiesą. Priesaikos metu liudytojas, uždėjęs delną ant Konstitucijos, turi pasakyti šį tekstą: „Aš (vardas, pavardė), suvokdamas savo žodžių prasmę ir atsakomybę už juos, prisiekiu sakyti tik tiesą ir nieko nenutylėti. Tepadeda man Dievas.“

Prisiekti galima ir pasirenkant priesaikos tekstą be paskutinio sakinio. Priesai-

kos neduoda jaunesni nei 16 metų liudytojai (todėl, kad jie dėl savo nepakankamos

brandos negali suprasti priesaikos esmės ir ji taptų beprasmė). Taip pat negali būti prisaikdinami įtariamojo šeimos nariai ar artimi giminaičiai, kurie naudojasi teise

neduoti parodymų. Trečia, ikiteisminio tyrimo teisėjo vykdomoje apklausoje privalo

dalyvauti prokuroras. Ketvirta, apie apklausos laiką ir vietą reikia informuoti įtariamąjį ir jo gynėją, turinčius teisę dalyvauti tokioje apklausoje ir užduoti klausimus liudytojui. Šis ypatumas numatytas todėl, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai

bylos nagrinėjimo teisme metu gali būti pripažinti įrodymais ir toks ikiteisminio tyri-

25

26

3. teismo procesas

mo teisėjo apklaustas liudytojas gali būti nekviečiamas liudyti teisme. Todėl ikiteis-

minio tyrimo metu, užtikrinant įtariamojo teisę į gynybą ir sąžiningą baudžiamąjį

procesą, jam sudaroma galimybė bent kartą tiesiogiai išgirsti liudytojo parodymus ir užduoti klausimus. Jei liudytojas baiminasi kaltininko, nenori duoti parodymų jo

akivaizdoje, BPK numatyta galimybė apklausą vykdyti taip, kad įtariamasis su savo gynėju apklausą stebėtų būdami kitoje patalpoje, o klausimus liudytojui užduotų

per ikiteisminio tyrimo teisėją. Svarbu informuoti liudytoją, kad jis iš anksto, dar

prieš apklausą, kreiptųsi į prokurorą prašydamas užtikrinti, kad įtariamasis nebūtų toje pačioje patalpoje, liudytojui duodant parodymus.

Liudytojo apklausa teisme

Minėta, kad pagrindinis įrodymų tyrimas vyksta nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas privalo tiesiogiai patikrinti visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis. Liudytojo parodymai tikrinami jį apklausiant žodine tvarka teisiamajame posėdyje, dalyvaujant kitiems proceso dalyviams ir suteikiant jiems teisę užduoti klausimus liudytojui. Todėl pagrindinis savanorio darbas vyksta šiuo baudžiamojo proceso etapu. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, liudytojų apklausa atliekama ne visais atvejais. Civiliniame procese, kaip jau minėta, liudytojas visada apklausiamas pirmosios instancijos teisme, o prireikus – apeliacinės instancijos teisme.

Kai prasideda teismo posėdis, jo parengiamojoje stadijoje teisėjas paprašo liudytojų išeiti iš teismo posėdžių salės ir palaukti prie durų, kol bus pakviesti liudyti. Tuomet teisėjas, išklausęs proceso dalyvių nuomonę, sudaro proceso dalyvių apklausos eilės tvarką. Pirmiausia parodymus duoti pasiūloma kaltinamajam. Jis gali atsisakyti duoti parodymus arba juos duoti įrodymų tyrimo pabaigoje. Tuomet apklausiami nukentėjusieji ir liudytojai. Jeigu liudytojas skuba ir dėl svarbių priežasčių negali ilgai laukti savo apklausos eilės, prieš prasidedant teismo posėdžiui, jis apie tai gali informuoti teismo posėdžių sekretorių, kuris atitinkamai informuos teismą. Esant galimybei, teisėjas atsižvelgs į liudytojo prašymą apklausti jį pirmą ir, jei proceso dalyviai neprieštaraus, po apklausos leis išeiti iš teismo posėdžių salės.

Kiekvienas liudytojas apklausiamas atskirai, dar neapklaustiems liudytojams tuo metu nesant teismo posėdžių salėje. Liudytojo apklausa teisme8 vykdoma laikantis toliau nurodytos tvarkos.

Liudytojas pakviečiamas į teismo posėdžių salę, teismo posėdžio pirmininkas nustato jo asmens tapatybę, patikrindamas jo asmens dokumentą arba užduodamas jam klausimus ir sutikrindamas atsakymus su ikiteisminio tyrimo metu apklausų protokoluose užrašytais duomenimis. Tuomet teismo posėdžio pirmininkas 8 Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose liudytojų apklausos vykdomos pagal tas pačias taisykles.

3. teismo procesas

išsiaiškina, ar nėra kliūčių liudytojui prisiekti, t. y. ar jis yra vyresnis nei 16 metų ir ar nėra kaltinamojo giminaitis ar šeimos narys. Liudytojui išaiškinama pareiga duoti teisingus parodymus ir jis įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės, jei elgsis priešingai – duos melagingus parodymus. Po to liudytojas prisiekia. Priesaikos tekstas analogiškas priesaikai, duodamai apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją.

Liudytojui pasiūloma papasakoti viską, kas jam žinoma apie bylos esmę. Tuomet teismas, prokuroras, nukentėjusysis, kaltinamasis ir jo gynėjas turi teisę užduoti patikslinančius klausimus.

Jau minėta, kad po apklausos liudytojas turi likti teismo posėdžių salėje. Tai reikalinga, nes tolesnio nagrinėjimo metu gali atsirasti poreikis užduoti papildomų klausimų liudytojui. Tačiau, jei liudytojas turi svarbių priežasčių išeiti teismo posėdžiui nesibaigus ir kiti proceso dalyviai dėl to neprieštarauja, teismas gali atleisti liudytoją nuo tolesnio dalyvavimo. Įstatymas numato tam tikrą lengvatą parodymus duodančiam liudytojui. Liudytojas gali naudotis užrašais tais atvejais, kai parodymai susiję su kokiais nors skaičiais ar kitokiais duomenimis, kuriuos sunku atsiminti. Šiuos užrašus, teismui ar proceso dalyviams pareikalavus, liudytojas turi pateikti susipažinti. Jei reikia šie užrašai gali būti pridedami prie bylos.

Vaiko ir pažeidžiamo liudytojo (apie pažeidžiamą liudytoją plačiau rašoma šio leidinio 3.5 dalyje) apklausos teisme ypatumai

Kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, apklausiant vaiką teisme turi dalyvauti jo atstovas pagal įstatymą (vienas iš tėvų, globėjų, rūpintojų) bei vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistas ir (ar) psichologas, padedantis apklausti vaiką.

Jaunesnis nei 16 metų vaikas po apklausos išlydimas iš teismo posėdžių salės, jeigu teismas nepripažįsta, kad jam būtina likti salėje.

Vaikams klausimai užduodami tik per teisiamojo posėdžio pirmininką, o prireikus – per atstovą.

Kai tai būtina dėl nukentėjusiojo specialių apsaugos poreikių, nukentėjusiajam teismo nutartimi gali būti leista dalyvauti ne visą bylos nagrinėjimo laiką. Toks nukentėjusysis teisiamajame posėdyje taip pat gali būti neapklausiamas. Šiuo atveju teisme turi būti balsu perskaitomi parodymai, nukentėjusiojo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, arba paskelbiamas ikiteisminio tyrimo metu padarytas garso ir vaizdo įrašas.

Saugant liudijantį vaiką ir (ar) pažeidžiamą asmenį nuo pakartotinės viktimizacijos ar kitų neigiamų padarinių, teismo nutartimi kaltinamajam ir kitiems proceso dalyviams, išskyrus valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovą arba psichologą, gali būti neleista būti patalpoje, kurioje atliekama apklausa. Tokiu atveju privalomai turi būti daromas garso ir vaizdo įrašas, o kaltinamajam ir kitiems proceso dalyviams turi būti sudaromos sąlygos stebėti ir girdėti apklausą iš kitos patalpos ir per teisėją ar teismą užduoti apklausiamam asmeniui klausimus.

27

28

3. teismo procesas

3.5. Pažeidžiamas liudytojas – Lietuvos teisės naujovė Europos Parlamentas ir Taryba 2012 m. spalio 25 d. priėmė direktyvą 2012/29ES, kurioje reglamentuoti pagrindiniai nusikaltimo aukų, pažeidžiamų liudytojų teisių, paramos jiems ir jų apsaugos standartai (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, 2012). Apibendrinta šios Direktyvos nuostatų esmė tokia: pirma, valstybės turi numatyti mechanizmą, pagal kurį nustatomi pažeidžiami, specifinių apsaugos ir paramos poreikių turintys baudžiamojo proceso dalyviai (nukentėjusysis ir liudytojas); antra, turi būti numatytos priemonės, kurių paskirtis – apsaugoti pažeidžiamus asmenis (nukentėjusiuosius ir liudytojus) nuo neigiamo baudžiamojo proceso poveikio ir antrinės viktimizacijos.9 BPK pakeitimai, skirti Direktyvai įgyvendinti, įsigaliojo nuo 2016 m. kovo 1 dienos. Lietuva numatė šias priemones pažeidžiamam proceso dalyviui apsaugoti.

BPK 362 straipsnyje Direktyvoje vartojama sąvoka „pažeidžiamumas“ įvardyta terminu „specialūs apsaugos poreikiai“ ir apibrėžta taip: „Specialūs apsaugos poreikiai yra asmeninių savybių, nusikalstamos veikos pobūdžio ar jos padarymo aplinkybių nulemti nukentėjusiojo poreikiai naudotis šiame Kodekse nustatytomis garantijomis, kad nukentėjusysis būtų apsaugotas nuo psichinės traumos, nusikalstamo poveikio ar kitų neigiamų padarinių.“ Įtvirtintas toks specialių poreikių nustatymo ir įvertinimo mechanizmas: ne vėliau kaip pirmosios nukentėjusiojo apklausos metu ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras atlieka nukentėjusiojo specialių apsaugos poreikių vertinimą. Jei reikia, tam gali būti pasitelkiamas psichologas arba kiti specialių žinių ar įgūdžių turintys asmenys. Prireikus papildomo ar pakartotinio nukentėjusiojo specialių apsaugos poreikių vertinimo, jį organizuoja arba atlieka prokuroras: ikiteisminio tyrimo metu savo iniciatyva arba ikiteisminio tyrimo teisėjo pavedimu, teismo proceso metu – teismo pavedimu. Duomenys, gauti atliekant nukentėjusiojo specialių apsaugos poreikių vertinimą, laikomi atskirai nuo bylos. Įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam ir jo gynėjui neleidžiama susipažinti su šiais duomenimis (BPK 1861 straipsnis).

Numatyta, kad nukentėjusysis baudžiamajame procese gali turėti lydintį asmenį, kuris nėra advokatas ar profesionalus teisininkas (apie tai, kas gali būti liudytoją ar nukentėjusįjį lydintis asmuo jau rašyta).

Numatyti tam tikri pažeidžiamo asmens apklausos ypatumai.

Savanoriui svarbu žinoti, kokiomis aplinkybėmis nukentėjusysis ar liudytojas gali turėti specialių poreikių. Jei šie poreikiai nebuvo įvertinti ir nustatyti ikiteisminio tyrimo metu, tai galima atlikti ir bylą nagrinėjant pirmosios ar apeliacinės ins9 Antrinės viktimizacijos terminas apibūdina traumuojantį išgyvenimą, kuris nėra tiesioginis nusikaltimo rezultatas, bet kyla dėl netinkamo teisėsaugos institucijų ar pareigūnų elgesio su pirminę viktimizaciją (nusikalstamą veiką) jau patyrusiu asmeniu.

2. teismų sistema

tancijos teisme. Svarbu tokiam asmeniui paaiškinti, kad jis turi teisę kreiptis į prokurorą arba į bylą nagrinėjantį teismą su prašymu įvertinti jo specialius poreikius. Kita vertus, specialių poreikių įvertinimo procesas yra savanoriškas. Todėl, jei galimai specialių poreikių turintis proceso dalyvis nepageidauja, kad jie būtų nustatyti, to primygtinai siūlyti nereikėtų. Specialių poreikių nustatymas tam tikrais atvejais gali būti nepriimtinas liudytojui ar nukentėjusiajam, nes, pavyzdžiui, jam gali būti gėda dėl to, kad jis turi specialių poreikių, tai gali žeisti jo orumą, jis gali bijoti tam tikrų asmeninių savybių paviešinimo bei akcentavimo ir pan.

Kaip atpažinti galimai pažeidžiamą ir dėl to specialių poreikių turintį liudytoją ar nukentėjusįjį?

Pirmas ir lengviausiai nustatomas požymis – nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės bei pobūdis. Šis kriterijus kaip pirmasis išskirtas neatsitiktinai. Būtent nusikalstamos veikos pobūdis yra tas aspektas, kurį auka ar liudytojas, kreipdamiesi į teisėsaugos institucijas, nurodo pirmiausia („aš buvau apiplėštas“, „aš buvau sumuštas“ ir pan.). Vien pagal nusikalstamos veikos pobūdį galima vertinti, ar auka patyrė labai didelį stresą, baimę, išgyveno neigiamus jausmus ir pan.

Direktyvoje (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, 2012) bei ją aiškinančiuose leidiniuose išskiriamos nusikalstamos veikos, kurios savaime rodo, kad nuo jų nukentėję asmenys arba asmenys, tiesiogiai susidūrę su jomis kaip liudytojai, gali būti pažeidžiami. Tai lytinio pobūdžio nusikalstamos veikos (išžaginimas, seksualinis prievartavimas, privertimas lytiškai santykiauti ir kt.), smurtui artimoje aplinkoje priskiriamos nusikalstamos veikos (šių nusikaltimų aukos pažeidžiamomis pripažįstamos ir pagal kitą kriterijų – santykį su kaltininku), nusikalstamos veikos, kurių metu buvo panaudotas ginklas, nusikalstamos veikos, susijusios su žiauriu kankinimu ar kitais smurtiniais veiksmais, taip pat organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių įvykdytos nusikalstamos veikos ir pan.

Antras požymis – aukos arba liudytojo asmenybę charakterizuojančios aplinkybės. Prie šių aplinkybių priskiriama akivaizdi psichinė, fizinė negalia, mokymosi, kognityviniai sutrikimai, amžius (pernelyg jaunas ar senyvas) ir pan. Taip pat itin svarbu atkreipti dėmesį į nukentėjusiojo ar liudytojo rasę, religiją, lytinę pakraipą.

Asmenys, priklausantys visuomenės mažumos grupei pagal seksualinės orientacijos, lyties, kalbos, rasės, religijos ir kitus požymius ar galintys būti palaikyti tokiais dėl tam tikrų bruožų (dažnai – stereotipų), tikėtina, bus labiau pažeidžiami nei kiti.

Trečias požymis – aukos arba liudytojo santykis su galimu kaltininku. Jei auka ar liudytojas ir kaltininkas yra šeimos nariai, artimi giminaičiai, aukos ir liudytojai patiria daug daugiau streso, neigiamų išgyvenimų tiek dėl patirto (matyto) nusikaltimo, tiek dėl dvejonių, liudyti prieš artimąjį ar ne, kas lauks, kai jis sugrįš iš įkalinimo įstaigos, ar nekerštaus ir pan. Abejones gali lemti ir baiminimasis, ar toks liudijantis asmuo nebus atstumtas ir pasmerktas kitų šeimos narių, artimųjų, draugų (Chomentauskas, Dereškevičiūtė, Murauskienė, 2015).

29

30

3. teismo procesas

Kuo naudinga teisinė informacija savanoriui?

Savanoris, teikiantis pagalbą liudytojams ir nukentėjusiesiems teisminiuose procesuose, turi būti susipažinęs su teismų sistema, baudžiamojo ir civilinio proceso eiga, liudytojo ir nukentėjusiojo teisėmis bei pareigomis, nes tik tada jis gebės pats suprasti situaciją, kurioje yra pagalbos prašantis žmogus ir, įvertinęs ją, surasti geriausią pagalbos būdą.

31

4.

Psichologinis nusikaltimo poveikis nukentÄ—jusiesiems ir liudytojams ď‚?

32

4. psichologinis teismo poveikis nukentėjusiesiems ir liudytojams

Liudytojas, kuris stebėjo nusikalstamą veiką ir ypač jei pats nuo jos nukentėjo, gali jaustis sutrikęs, patirti stiprių emocinių reakcijų. Nuo to, ar savanoris tinkamai jas supras, daugeliu atvejų priklausys ne tik jo elgesys su liudytoju, bet ir jo paties emocinė būsena. Kur kas lengviau bendrauti, kai supranti kito žmogaus vidinius, psichologinius procesus. Traumuojantis įvykis, dar vadinamas trauminiu stresoriumi (toliau – TS), kiekvienam asmeniui gali sukelti ilgalaikių neigiamų padarinių. Manoma, kad įvykis ar aplinka yra traumuojanti, kai stipriai pažeidžia esminius asmens įsitikinimus ir lūkesčius, susijusius su saugumu, fiziniu integralumu, pasitikėjimu ir teise (Barlow, 2008). Tokių įvykių pavyzdžiai gali būti grasinimas susidoroti, fizinis smurtas, lytinė prievarta ir pan., taip pat prievartos ir kančių stebėjimas.

Nusikalstama veika dažniausiai sukelia stiprų stresą, kuris lemia savaiminius nevalingus žmogaus organizmo, psichikos ir elgsenos pokyčius. Nukentėjusiųjų ir liudytojų traumos išgyvenimas gali būti dviejų fazių: 1) tiesioginė (arba trumpalaikė) reakcija į nusikalstamą veiką; 2) ilgalaikė reakcija.

4.1. Tiesioginė reakcija į nusikaltimą Žmogus, pamatęs ar atsidūręs grėsmę keliančioje situacijoje, per šimtąsias sekundės dalis patiria daug fiziologinių reakcijų, keičiančių kūno ir psichikos funkcionavimą. Šie pokyčiai yra evoliuciškai susiformavusios priemonės, padedančios individui greičiau pabėgti iš situacijos, įgyti reikiamų jėgų kovai arba jos išvengti.

Toliau aprašomos kelios reakcijos, priklausančios nuo to, kaip arti yra pavojus. Pirmoji reakcija yra intensyvus dėmesys, nukreiptas į galimą grėsmę, antroji ir trečioji yra „bėgti ar kovoti“ reakcijos, ketvirtoji – toninio nejudrumo reakcija, populiariai vadinama „sustingimo“ (angl. freeze) būsena. Penktoji reakcija „įtik“ (angl. fawn) yra sudėtingesnė psichologinė reakcija, stengiantis ilgiau išgyventi, prisitaikyti prie trauminio potyrio.

Susidūręs su netikėta, grėsminga nusikalstama veika, žmogus dažniausiai reaguoja vienu iš trijų veikimo būdų „bėk, kovok arba sustink“. Iškilus didelei grėsmei, jis sąmoningai nesvarsto, kaip elgtis, tai – labai greitas ir nesąmoningas pasirinkimas, vykstantis per kelias sekundės dalis. Jis priklauso nuo momentinio situacijos įvertinimo ir asmens polinkio elgtis tam tikru būdu. Paprastai asmenys, grėsmės akivaizdoje pasirinkę aktyvų pasipriešinimą, kovą, bandymą pabėgti iš situacijos ar pajutę, kad negali pajudėti ir nesipriešina kito žmogaus agresijai, vėliau negali paaiškinti, kodėl jie būtent taip elgėsi. Pajutus grėsmę tarsi automatiškai įsijungia tam tikra mūsų reagavimo programa, kuri suaktyvina evoliuciškai užprogramuotas autonominės nervų sistemos (ANS) reakcijas, lemiančias fizinius ir psichinius pokyčius bei mūsų elgseną. Tai nereiškia, kad mes visiškai prarandame sąmoningą savo veiksmų kontrolę, tačiau ji labai stipriai sumažėja. Kai kuriais atvejais, kai žmogus patiria emocinį šoką, sąmoningos veiksmų kontrolės gali ir visiškai nebelikti.

4. psichologinis teismo poveikis nukentėjusiesiems ir liudytojams

Kas vyksta, kai žmogus reaguoja vienu iš trijų automatinių būdų „bėk, kovok arba sustink“, būtina išsiaiškinti, norint suprasti nukentėjusiojo ar liudytojo veiksmus nusikalstamos veikos metu, žmogaus galimybes objektyviai bei išsamiai liudyti ir reakcijas į nusikaltimą praėjus tam tikram laikui.

Reakcija „kovok arba bėk“. Jos veikimą galima metaforiškai palyginti su automobilio variklio „turbo“ režimu, kuris per akimirką suteikia varikliui papildomos galios.

Organizmo reakcijos į grėsmę greitis yra evoliuciškai labai vertinga savybė.

Individai, sugebantys greičiau reaguoti į pavojų, mobilizuotis kovai ar pabėgti iš situacijos, turi didelį pranašumą. Žmogaus ir kitų žinduolių ji yra tiesiog žaibiška. Simpatinė nervų sistema (SNS) keičia organizmo funkcionavimą, suteikdama jam daugiau jėgų ir atitinkamai daugiau galimybių nugalėti ar pabėgti. Užfiksuota atvejų, kai dėl vaiko gyvybės išsigandusi mama sugebėjo kilstelėti automobilį ir išvaduoti vaiką, o asmuo, bėgdamas nuo nusikaltėlio, peršoko per jam anksčiau neįveikiamo aukščio tvorą... Šie įvykiai, kuriuose žmogus viršija savo įprastų fizinių galimybių ribas, nėra stebuklas, nes simpatinė nervų sistema veikia visą organizmą, parengdama ji kovai už išgyvenimą.

Organizmo reakcija į grėsmę

• Pakyla kraujospūdis, dažnėja pulsas, kvėpavimas. Daugiau kraujo tenka šir-

džiai ir raumenims. Mažiau kraujo patenka į virškinimo sistemą ir kitas grėsmės atveju nesvarbias sritis, pavyzdžiui, smegenų kalbos sritį.

Pakyla cukraus, serumo cholesterolio ir lipidų kiekis kraujyje – daugiau energijos tenka būtiniems veiksmams atlikti.

Sutirštėja kraujas, padidėja koaguliacija. Tai padidina aprūpinimą deguonimi, geresnę gynybą nuo infekcijos ir sumažina kraujo praradimą susižeidus.

Sustiprėja pojūčiai. Išsiplečia akių vyzdžiai, pagerėja klausa ir pan.

Išsiskyrę endorfinai (natūralūs skausmo malšikliai) parengia kovai ir asmuo, nepaisydamas skausmo, gali ilgiau kovoti ar bėgti (Atkinson, Atkinson, Smith, Ben, Nolen-Hoeksema, 1996; Hanson, 1986; Kandel, Schwartz, Jessell, 1991).

• • • •

Automatinės streso reakcijos į grėsmę gali lemti neracionalias arba pernelyg stiprias reakcijas. Keli pavyzdžiai: fizinę prievartą patyrusi moteris, išsigandusi besiartinančio smurtautojo, griebia peilį, keletą kartų jam smogia ir nužudo. Jauna moteris, uždaryta bute, bijodama prievartavimo, prasiveržia prie lango ir iššokusi pro jį žūsta. Jaunas vaikinas, gindamas savo moterį nuo priekabiautojų, vieną jų mirtinai sumuša. Sąrašą tokių įvykių, retsykiais pasirodančių žiniasklaidoje, būtų galima dar ilgai tęsti. Juos vienija stipri reakcija į grėsmę: sąmoningą sprendimą pakeičia kovos ar bėgimo reakcija, sustiprinta sprogstamos energijos, ir rezultatas nebūtinai

33

34

4. psichologinis teismo poveikis nukentėjusiesiems ir liudytojams

yra toks, kokio norėtume, sąmoningai įvertinę aplinkybes. Stipraus streso apimtas asmuo renkasi patį paprasčiausią, primityviausią elgesį ir tik vėliau, jau nurimęs, pastebi, kad buvo galima pasielgti visiškai kitaip, pavyzdžiui, desperatiškas moters priešinimasis gatvėje sutiktam užpuolikui bus ne toks veiksmingas kaip aukštakulnio bato kulniuko smeigimas į pėdą – tai tikrai sukeltų užpuolikui traumą, po kurios jis vargiai pavytų savo auką...

Reakcija „sustink“. Reakcijos „kovok arba bėk“ metu kūnas staiga įgauna daugiau jėgų ir ištvermės kovoti su stipresniu priešininku ar pabėgti nuo greitesnio užpuoliko. Paradoksalu, bet reakcijos „sustink“ atveju atsisakęs paklusti kūnas tarsi atima iš žmogaus bet kokią galimybę pasipriešinti. Grėsmės akivaizdoje asmuo jaučia, kad staiga nebegali pajudėti ar kalbėti („negalėjau nė piršto pajudinti“, „negalėjau net rėkti, nes tarsi kas gerklę užspaudė“). Asmuo gali patirti disociaciją, t. y. jam gali atrodyti, kad jis tarsi atsiskyrė nuo patiriamos situacijos ir savo kūno. Jis nustoja jausti stiprių dirgiklių poveikį ar skausmą (Heidt, Marx, Forsyth, 2005; Moskowitz, 2004). Asmuo vėliau sako: „aš tarsi atsijungiau“, „tarsi palikau savo kūną“, „nieko nejaučiau“, „viskas vyko kaip rūke, kaip ne su manimi“. Kai kurias atvejais asmuo gali nualpti ar prarasti atmintį.

Sustingimo reakcija, kaip ir reakcija „kovok arba bėk“, yra evoliuciškai įsitvirtinęs adaptyvus veikimo būdas, tinkantis tam tikromis aplinkybėmis. Jis pasireiškia tada, kai grėsmė (tiksliau – jos suvokimas) yra tokia didelė, kad ją nugalėti nėra jokių vilčių, kaip ir nėra galimybių nuo jos pabėgti ar kaip nors išvengti. Be to, asmuo gali manyti, kad bet koks pasipriešinimas ne padės, o tik pablogins situaciją. Ši reakcija dažna tarp išprievartavimo aukų, apiplėšimo atvejais, kai grasinama ginklu.

Prievartą patiriantys žmonės neretai praranda sąmonę, sustingsta ar psichologiškai „atsiskiria“ nuo savo kūno ir vėliau negali prisiminti įvykio aplinkybių.

Sustingimas ir disociacija (atsiskyrimas nuo patyrimo) gali padėti aukoms, atsidūrusioms nuolatinės fizinės ar seksualinės prievartos situacijoje, išlikti, nes patiriamas skausmas ar psichologinė trauma būtų pernelyg stipri, kad būtų galima ją ištverti. Sustingimo atveju atsirandanti psichinė ir fizinė nejautra tarsi apsaugo asmenį, atsidūrusį beviltiškoje situacijoje. Tokius potyrius pasakoja kankintos aukos.

Aštuonerius metus kankintas asmuo taip prisimena savo patirtas kančias: staiga jis pasijuto tarsi pakilęs iki savo kankinimo kameros lubų, iš viršaus stebintis, kaip mušamas jo kūnas. Jis matė baltą šviesą ir girdėjo banguojančio vandenyno garsus.

Jis jautėsi taip, tarsi visos kančios būtų likusios ten, apačioje...

Sustingimo reakcija sukuria nepalankią terpę įveikiant psichologinę krizę, kuri išgyvenama vėliau. Nukentėjusysis linkęs kaltinti save: „Kodėl aš nešaukiau? Nesipriešinau? Juk galėjau!“ Psichologiškai tai kur kas sudėtingesnė situacija nei ta, kai nukentėjusysis priešinasi, grumiasi, kandžiojasi ar bėga, nes tada jis lengviau randa vidinį pasiteisinimą: „Aš padariau viską, ką galėjau.“ Sustingimo atveju aukai gerokai sunkiau sekasi paaiškinti savo elgesį sau pačiam, todėl patiriamas

4. psichologinis teismo poveikis nukentėjusiesiems ir liudytojams

emocinis sumišimas, stiprus kaltės ir gėdos jausmas, ypač tais atvejais, kai aplinkiniai abejoja, ar nukentėjusysis pats neprovokavo užpuoliko jam nesipriešindamas ir neprieštaraudamas.

Reakcija „įtik“. Bandymas įtikti kaip viena iš reakcijų į grėsmę mažai tirtas ir tik pastaruoju metu į jį vis daugiau dėmesio atkreipia psichologai, dirbantys su sudėtingais sutrikimo po traumos atvejais, bei baudžiamojo proceso dalyviai.

Pastebėta, kad dalis asmenų, kurie ilgai kentė traumuojančius santykius ir negalėjo jų išvengti, paradoksaliai reaguoja į grėsmę (Luxenberg, Joseph, van der Kolk, Bessel, 2001; Herman, 1992). Užuot pabėgę ar kovoję su grėsme, jie stengiasi įtikti, pataikauti, prisitaikyti prie agresoriaus reikalavimų. Dažnai stebėtojui iš šalies tokia reakcija atrodo visiškai nesuprantama. Pavyzdžiui, kai seksualinės prievartos auka teismo posėdžio metu pradeda ginti agresorių, ieškoti pateisinimo jo elgesiui arba ilgai smurtą namie kentusi žmona reikalauja išteisinti smurtavusį vyrą, tai sutrikdo ir kaltintojus, ir teisėjus. Tačiau šios reakcijos prasmė ir jos adaptyvi funkcija tampa suprantama, žinant aukos gyvenimo istoriją.

Toks elgesys gali būti būdingas priklausomoms asmenybėms, kurios yra patyrusios (dažnai nuo vaikystės) nuolatinį traumuojamąjį poveikį, susijusį su seksualine prievarta, gąsdinančiu, griežtu ar kitaip žalojančiu tėvų elgesiu ir pan. Auka tarsi apeina reakcijas „bėk, kovok arba sustink“, nes jos buvo neveiksmingos, ir pasąmoningai renkasi reakciją „įtik“, kurios tikslas – pelnyti palankumą ir taip išvengti traumuojamojo poveikio.

Reakcija „įtik“ gali pasireikšti kaip tiesioginė reakcija į grėsmę, tačiau vertintina kaip ankstesnių pakartotinių trauminių potyrių, kurie jau žalingai paveikė asmenybę, rezultatas. Po trauminio įvykio reakcija „įtik“ sukelia nukentėjusiajam stiprų vidinį konfliktą, sumišimą, nes sunku rasti sąmoningą pateisinimą, kad tam tikru momentu nebuvo priešinamasi ir net, priešingai, stengtasi prisitaikyti prie agresoriaus. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis taip elgiasi nesąmoningai veikiant psichologiniams gynybos mechanizmams – ši reakcija tarsi užblokuoja gaunamą informaciją apie padėties grėsmingumą, todėl asmuo dažniau atsiduria pavojingoje situacijoje. Taigi jam dažniau iškyla pakartotinės viktimizacijos grėsmė.

Jau įvykus trauminiam įvykiui, panašiai kaip ir reakcijos „sustink“ atveju, aplinkinių abejonės, kad auka tik apsimeta auka, nes esą pati bendradarbiavo, sukelia dar didesnį vidinį skausmą ir yra dažna antrinės viktimizacijos priežastis.

35

36

4. psichologinis teismo poveikis nukentėjusiesiems ir liudytojams

Kuo žinios apie reakcijas į nusikaltimą gali padėti savanoriui?

•

Nusikalstama veika liudytojui sukelia didelį stresą, dėl kurio atsiranda fiziologinių, elgesio, emocinių ir pažintinių procesų pokyčių.

Asmuo į trauminį įvykį paprastai reaguoja viena iš trijų evoliuciškai nulemtų reakcijų „bėk, kovok arba sustink“ arba psichologiniu požiūriu sudėtingesne reakcija „įtik“. Jų pasirinkimas nėra visiškai sąmoningas ir asmuo negali paaiškinti, kodėl pasielgė vienaip ar kitaip.

Reaguodamas į nusikaltimą asmuo gali elgtis neapgalvotai, imtis neadekvačių fizinių atsakomųjų veiksmų prieš agresorių ir panaudoti visas jam prieinamas priemones. Kadangi streso reakcija suteikia papildomos jėgos, asmuo gali padaryti kitam žmogui didelę ar net mirtiną žalą.

Reakcijos į nusikaltimą vėliau liudytojui gali kelti nuostabą, liūdesį, pyktį, kaltės ar gėdos jausmus, žmogus gali save smerkti už tai, kad galėjo pasielgti kitaip, niekinti save už pasidavimą, nuolaidumą, neryžtingumą, pataikavimą ir pan.

Savanoriui gali būti ypač sunku girdėti liudytojo ar nukentėjusiojo savęs kaltinimą dėl pasyvumo ar bandymo įtikti nusikaltėliui. Neverta įsivelti į ginčą su liudytoju teigiant priešingai.

Svarbu suvokti reakcijas į nusikaltimą kaip natūralų, streso nulemtą ir mažai sąmonės kontrolei paklūstantį reiškinį.

Savanoris gali nuraminti liudytoją ar nukentėjusįjį sakydamas, kad jis elgėsi geriausiai, kaip jam tuo metu atrodė, ir natūralu, kad po kurio laiko atsiranda kitokių minčių, vertinimų ir pasirinkimų.

Dažnai liudytojas labai nori išsipasakoti apie savo patirtą įvykį. Savanoriui nerekomenduotina aptarinėti nusikaltimo ir liudytojo elgsenos detalių ar stengtis pakeisti liudytojo savo elgesio vertinimą. Dažnai pakanka išklausyti ir nuraminti, sakant, kad dabar liudytojas yra saugus; kad, matyt, liudytojas nusikaltimo metu elgėsi taip, kaip tuo metu jam atrodė geriausia, arba kad užvaldžius stresui elgesys mažai paklūsta sąmonės kontrolei.

Savanoris neturėtų aptarinėti nusikaltimo detalių, užduoti apie jas klausimų ar juo labiau sakyti savo vertinimo.

• • • • • • •

•

4.2. Nusikalstamos veikos poveikis suvokimui ir atminčiai Ankstesnėje dalyje kelis kartus minėta, kad pagrindinė liudytojo pareiga – duoti teisingus parodymus. Turėdami šią pareigą omenyje, policijos pareigūnai, prokuroras, teismas tikisi, o neretai ir reikalauja iš liudytojų kuo išsamesnių ir smulkesnių parodymų. Nuostabą jiems kelia tai, kad liudytojas negali nurodyti, pavyzdžiui, to-

4. psichologinis teismo poveikis nukentėjusiesiems ir liudytojams

4.

kių aplinkybių: kokios spalvos buvo automobilis, į kurį prievarta įlaipinta ir vėliau išžaginta moteris, nors ji puikiai apibūdina, kokia buvo užpuoliko dėvėtos striukės sagos spalva. Kad savanoris suprastų, kokios objektyvios, nuo liudytojo valios retai priklausančios aplinkybės lemia jo prisiminimus, tai išsamiau aptarsime šioje dalyje.

1984 m. Kirkas Bloodsworthas JAV buvo nuteistas mirties bausme už devynerių metų mergaitės išprievartavimą ir nužudymą. Nuosprendis buvo priimtas daugiausia remiantis liudytojų parodymais. Po devynerių metų įkalinimo vietoje atliktas DNR tyrimas atskleidė, kad nuteistasis buvo nekaltas. Nuo 1990 m., kai buvo pradėtas taikyti DNR tyrimas, „Nekaltumo projekto“ ekspertai nustatė, kad 73 proc. iš 239 nuosprendžių, priimtų remiantis liudytojų parodymais, buvo klaidingi. Įvertinus DNR tyrimų rezultatus, šie nuosprendžiai vėliau panaikinti. Trečdalis jų buvo paremti dviejų ar daugiau asmenų klaidingais liudijimais (Arkowitz, Lilienfeld, 2009). Žmogaus reakcijos į stresą daro didelę įtaką suvokimo procesams bei atminčiai, o jie yra labai svarbūs aiškinantis nusikaltimo aplinkybes ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu. Deja, liudijimai po trauminių įvykių dažnai yra netikslūs net tais atvejais, kai liudytojai teigia esantys įsitikinę savo teisumu. Šių klaidų priežastys dažniausiai susijusios su psichologiniu streso poveikiu dėmesiui, pažintiniams procesams ir atminčiai.

Selektyvus dėmesys. Mūsų jutimai ir smegenys bendradarbiauja, padėdami mums sutelkti dėmesį į tą informaciją, kuri tuo metu mums svarbiausia. Kai streso lygis yra nedidelis, protas gali lengvai paskirstyti dėmesį aplinkos įvykiams, mūsų pojūčiams ar mintimis. Tačiau streso lygiui pakilus ir vykdant sudėtingesnes užduotis, smegenys automatiškai susiaurina mūsų dėmesio lauką ir blokuoja tą informaciją, kuri tuo metu nėra svarbi (McCarley, 2001; Strayer, Drews, Johnston, 2003).

Patiriant didelį stresą mūsų dėmesys sutelkiamas į vieną objektą, keliantį didžiausią grėsmę, tad kitų aplinkybių žmogus nepastebi. Pavyzdžiui, įvykio liudytojas gali neatsiminti užpuoliko veido, bet gebės išsamiai apibūdinti ginklą, kurį jis laikė, nes būtent šis objektas tuo metu kėlė didžiausią pavojų. Arba smurto sceną stebėjęs asmuo dažnai nesugeba atsiminti, kas dar buvo aplink, nes jo dėmesį buvo prikaustęs agresyvaus vyro elgesys, jis net negirdėjo, kad kažkas netoliese šaudė iš pistoleto. Su didele grėsme susijusio įvykio suvokimas yra fragmentiškas. Dažnai girdime sakant: „Aš taip išsigandau, kad net neprisimenu, nei kaip, nei kuriuo keliu parbėgau namo. Bet aš tiksliai prisimenu, kokį auskarą jis turėjo.“ Tai, kad asmuo negali papasakoti tam tikrų esminių įvykio detalių, visiškai nerodo jo liudijimo nepatikimumo ar bandymo slėpti aplinkybes.

Atminties sutrikimai. Stiprus sujaudinimas, patiriamas dėl nusikalstamos veikos, sutrikdo nukentėjusiųjų atmintį. Po įvykio jie gali atgaminti esmines detales, tokias kaip nusikaltėlio išvaizda, nusikaltimo įrankis ir pan., tačiau prastai atgamina

37

38

4. psichologinis teismo poveikis nukentėjusiesiems ir liudytojams

šalutines ir ne tokias svarbias (jų suvokimu įvykio metu) detales, tokias kaip vieta, kiti patalpoje buvę žmonės, ar savo pačių veiksmus. Bėgant laikui prisiminimai grįžta. Tyrimai rodo, kad per 24 valandas po įvykio atgaminama maždaug 30 proc. informacijos, po 48 valandų – 50 proc. ir 75–100 proc. per 72–100 valandų po įvykio (Grossman, Siddle, 2001).

Atmintis neveikia kaip vaizdą įrašantis ir atkuriantis įrenginys. Atmintis yra aktyvus procesas, kurio metu iš atsimintos informacijos fragmentų sudėliojamas prasmingas vaizdas. Kuo daugiau spragų dėl streso ir selektyvaus dėmesio atsiranda atmintyje, tuo didesnę prisiminimų dalį nevalingai sukuria liudytojas (Hobson, 1988). Žmogaus prigimčiai būdingas noras suprasti pasaulį ir paaiškinti savo veiksmus ne tik kitiems, bet ir sau. Kai dėl informacijos stygiaus jis to padaryti negali, o to reikia (pavyzdžiui, ikiteisminio ar teisminio bylos tyrimo metu), pasąmonė siekia užpildyti atminties spragas, remdamasi ankstesne patirtimi ir turimais atsiminimais apie situaciją. Šie gana aiškiai ir smulkmeniškai apibūdinti, tačiau netikri atsiminimai dažnai yra spontaniškai sukurti įvykiai ar faktai, kurių iš tiesų nebuvo, arba jie yra kelių įvykių, nesuderinamų pagal laiką ir vietą, atsiminimų darinys. Todėl labai svarbu suprasti, kad šie neatitikimai nėra melas ir už jų neslypi siekimas suklaidinti. Kadangi jie nebuvo sukurti sąmoningai, patys liudytojai nežino, kad šie atsiminimai yra netikri, ir gali būti įsitikinę savo teisumu. Tyrimai rodo, kad tai, kiek žmogus pasitiki savo gebėjimu tiksliai atkurti informaciją, nėra susiję su jos tikslumu (Morgan, 2004).

Atsiminimų tarša vadinama naujos informacijos įtaka pradiniam įvykio atgaminimui, norint sukurti atsiminimą, kuris turi prasmę. Žmogui būdingas nesąmoningas noras užpildyti atminties spragas, stengiantis veiksmams ir prisiminimams suteikti prasmę. Atsiminimus labai paveikia informacija, gauta jau po įvykio. Kai informacija, surinkta įvykio (pavyzdžiui, užpuolimo) metu, sujungiama su nauja informacija, sužinota vėliau (pavyzdžiui, per žinias ar iš nuotraukų), gali būti sukuriamas nuoseklus, vientisas atsiminimas. Greitai tampa sunku pasakyti, kurie faktai kada atsirado. Nauja informacija gali ne tik padėti atsiminti detales, bet ir sukurti visiškai klaidingą atsiminimą. Net ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar savanorio klausinėjimas gali lemti tai, kad auka ar liudytojas į savo liudijimą įtraukia klausinėjimo metu jam pateiktą informaciją ar sukuria papildomai, kad užpildytų spragas. Psichologiniai tyrimai rodo, kad vėliau praktiškai neįmanoma atskirti tikro atsiminimo nuo sukurto vaizduotėje (Loftus, 2002).

4. psichologinis teismo poveikis nukentėjusiesiems ir liudytojams

Kuo žinios apie nusikaltimo įtaką suvokimui ir atminčiai gali padėti savanoriui?

• Patiriamas stresas daro didžiulę įtaką įsiminimui ir informacijos atgami-

nimui. Kai kuriais atvejais asmuo gali apskritai neprisiminti informacijos iki patirtos traumos, traumuojančio įvykio metu ar kurį laiką po jo.

Suvokimo iškraipymų gali atsirasti bet kada: priimant informaciją, ją saugant ar atgaminant.

Labiausiai kreipiamas dėmesys ir tiksliausiai suvokiama informacija, tiesiogiai susijusi su grėsme, o kitos aplinkybės gali likti nesuvoktos.

Turimos nuostatos ir neįsisąmonintos įvykio interpretacijos prisideda prie įvykių vertinimo ir vėlesnio jų atgaminimo. Liudijime gali atsispindėti tai, ką tikėtasi pamatyti, nors nebūtinai tai faktiškai buvo regėta.

Dėl atminties iškraipymų (reiškinių, kai pasąmonė stengiasi užpildyti atminties spragas bei įtraukti į ją naują informaciją) liudytojai nesąmoningai perrašo savo prisiminimus ir vėliau negali atskirti tikro prisiminimo nuo papildyto vėliau. Šiems fenomenams įtakos gali turėti ir tyrimo procesas, kurio metu pateikiama nauja informacija ar aktyviai prašoma prisiminti detales, kurių asmuo neminėjo laisvai pasakodamas bei atpažindamas kaltininką.

Prie atminties iškraipymų reikšmingai gali prisidėti ir savanoris, aptarinėdamas įvykį su liudytoju, jį klausinėdamas ar prašydamas prisiminti detales. Dėl šios priežasties pokalbis apie nusikaltimą su liudytoju kategoriškai nerekomenduojamas.

Jei liudytojas itin linkęs kalbėti apie nusikaltimą, savanoris tegali būti pasyvus, emociškai palaikantis klausytojas, tačiau neturėtų pats skatinti kalbėti apie nusikaltimą ir jo aplinkybes.

Viena iš savanorio užduočių – kalbėti apie dalykus, kurie reikšmingi šiuo metu, t. y. padėti pasirengti posėdžiui, aptarti kitus liudytojui svarbius aspektus.

• • • •

• • •

4.3. Ilgalaikė reakcija į nusikaltimą Pirmiau aprašytos ūmios reakcijos į stresą „bėk, kovok arba sustink“ (ar atskiri jų požymiai) susilpnėja ar praeina po kelių valandų ir paprastai išnyksta per 2–3 dienas. Tačiau kartais trauminiai įvykiai tarsi užstringa ir, užuot po kelių dienų ar savaičių pasibaigę, vėl sugrįžta ryškiais prisiminimais apie neigiamus išgyvenimus, didindami dirglumą ir kitus potrauminio streso simptomus. Net tuo atveju, kai potrauminio streso sindromas nepatiriamas, nusikaltimas dažniausiai sukelia psichologinę krizę – ją išgyvenantis asmuo siekia naujai įprasminti traumuojančią patirtį.

Psichologinė krizė gali baigtis ir pozityvia, adaptyvia traumuojančio potyrio įveika, kai asmuo atgauna psichologinę pusiausvyrą, arba lemti potrauminio streso sutrikimo (toliau – PTSS) atsiradimą ar kitus psichikos sutrikimus, prisitaikymo problemas.

39

40

4. psichologinis teismo poveikis nukentėjusiesiems ir liudytojams

Potrauminio streso sutrikimas

Žmonės, susidūrę su sunkiais nusikaltimais, patiria stiprų stresą, kuris bent trumpam pakeičia jų normalų gyvenimą. Pavyzdžiui, jei iškyla grėsmė gyvybei, asmuo tam tikrą laiką gali jaustis nuolat įsitempęs, sutrikęs, vėliau išsekęs, patirti atminties ir mąstymo sutrikimų, nemigą ir emocinį labilumą (Herman, 1992; Horowitz, 1986). Tokia būsena dažniausiai praeina po kelių dienų, tačiau kartais vargina ilgiau.

Knygoje „Paskutinis liūtas“ Williamas Manchesteris (1988) aprašo įvykį, nutikusį Winstonui Churchilliui 1931 m. gruodžio 12 d. Niujorke. Jis taksi važiavo į svečius, tačiau pamiršo tikslų draugo adresą. Po nesėkmingos paieškos garsusis politikas paprašė taksisto sustoti prie Centrinio parko, tikėdamasis, kad atpažins draugo namą eidamas pėsčiomis. Deja, žengdamas į gatvę jis padarė dvi klaidas. Pirma, jis nepaisė raudono šviesoforo signalo, nes tokie dar nebuvo įvesti jo gimtojoje Didžiojoje Britanijoje. Antra, jis užmiršo, kad eismas Amerikoje, priešingai nei Didžiojoje Britanijoje, vyksta dešine kelio puse, ir pažvelgė ne į tą pusę. W. Churchillis akimirksniu buvo partrenktas automobilio.

Fizinis atsigavimas po patirtos traumos ir tinkamos medikų pagalbos buvo greitas, tad jau Naujųjų metų išvakarėse jis išvyko ilsėtis į Bahamas. Tačiau psichinis įvykio poveikis buvo ilgesnis. Sausio 3 d. W. Churchillis rašė: „Mano gyvybinės jėgos grįžta lėtai.“ Praėjus penkioms dienoms, jį ištiko stipri reakcija po patirto šoko. Savo gydytojui jis rašė: „Patyriau staigų ir stiprų negalėjimą susikaupti, jaučiu, kad negalėsiu įveikti manęs laukiančių užduočių.“ W. Churchillis raminamaisiais vaistais kovojo su nemiga ir sunkiai prisivertė nors truputį pasimankštinti. Jo žmona Clementine rašė: „Praėjusį vakarą jis buvo labai liūdnas ir sakė, kad per pastaruosius dvejus metus patyrė tris sunkius smūgius. Pirmas – pinigų praradimas krizės laikotarpiu, po to – politinės pozicijos praradimas Konservatorių partijoje ir dabar – šis baisus sužalojimas. Jis sakė nemanąs kada nors galėsiantis atsitiesti po šių trijų įvykių.“ Ši istorija gerai atspindi, kaip net palyginti nežymi trauma gali sukelti ilgalaikę psichologinę reakciją.

Nurodoma, kad po stipriai traumuojančių įvykių, tokių kaip nusikaltimas, 21 proc. atvejų išsivysto PTSS (Strang ir kt., 2007). Tai tokia reakcija į TS, kuri sutrikdo asmens adaptaciją. PTSS pasireiškia kaip reakcija į įvykius, kai asmuo susidūrė su mirtimi, mirtina grėsme, rimtais sužalojimais arba jam buvo jais grasinta, realia seksualine prievarta ar grasinimais ją panaudoti. PTSS gali sukelti ne tik tiesioginis dalyvavimas įvykiuose, bet ir jų stebėjimas, taip pat kai šie įvykiai atsitinka artimam giminaičiui ar draugui.

Tipiški PTSS požymiai pasireiškia pakartotiniu įvykio išgyvenimu, su trauma susijusių situacijų vengimu, neigiamais mąstymo ir nuotaikų pokyčiais, padidėjusiu dirglumu ir reaktyvumu. PTSS būdingas įkyrus ir pasikartojantis stresogeninio įvykio išgyvenimas prisiminimuose, susidūrus su traumuojantį įvykį primenančiomis detalėmis ar be jų, įvykio išgyvenimas sapnuose arba košmaruose.

4. psichologinis teismo poveikis nukentėjusiesiems ir liudytojams

PTSS būdingos ir stipresnės psichinės bei fiziologinės reakcijos, dirglumas, reaktyvumas. Tai gali pasireikšti didesniu irzlumu, pykčio proveržiais, susikaupimo sunkumais, nemiga ir pan. Stiprios reakcijos dažnai būna tais atvejais, kai asmuo susiduria su daiktais, aplinkybėmis, primenančiomis traumavusį įvykį. Pavyzdžiui, garsas, panašus į girdėtą nusikaltimo metu, daiktinio įrodymo demonstravimas tyrimo metu gali sukelti labai stiprią reakciją, panašią į tą, kuri buvo patirta vykstant nusikaltimui, ir gali tapti papildomu traumuojančiu patyrimu.

Natūralu, kad dėl kylančių neigiamų emocijų nukentėjusieji ir liudytojai stengiasi vengti traumą primenančių dalykų: veiksmų, situacijų, vietų, žmonių, daiktų, su trauma susijusių minčių ir jausmų. Aukos ne tik vengia kalbėti apie įvykį, bet ir dažnai prieštarauja, kad jiems dalyvaujant tai darytų kiti asmenys. Jie linkę atsisakyti duoti parodymus, vykti į įvykio vietą ar bendrauti su žiniasklaidos atstovais, taip pat dalyvauti procesiniuose veiksmuose, kuriuose turi teisę dalyvauti ir kaltinamasis (įtariamasis).

PTSS susijęs su neigiamais mąstymo ir nuotaikų pokyčiais. Asmuo gali sunkiai prisiminti esmines su trauma susijusias aplinkybes; jam gali būti būdingos nuolatinės neigiamos mintys apie pasaulį („žmonės yra labai pavojingi ir neprognozuojami“) ir apie save patį („aš esu nieko vertas“, „blogas“ ir pan.), nuolatinės mintys, kuriose jis nepagrįstai kaltina save ir kitus dėl nutikusio įvykio.

Nuolat pasikartoja neigiami su trauma susiję jausmai: baimė, pyktis, kaltė ar gėda. Šiuos neigiamus jausmus gali lydėti sumažėjęs interesas anksčiau dominusioms veikloms, nusišalinimas, atsiskyrimas nuo žmonių, negalėjimas patirti teigiamų emocijų. Asmuo gali tapti irzlus, agresyvus arba, priešingai, būti linkęs į savižalą ar rizikingą elgesį.

PTSS rizika, be kitų aplinkybių, priklauso ir nuo to, kokią paramą asmuo gauna iš karto po trauminio įvykio. Kadangi dažniausiai po nusikalstamos veikos nukentėjusysis pirmiausia susitinka su policijos pareigūnais, vėliau – ikiteisminį tyrimą ir bylos nagrinėjimą atliekančiais asmenimis, nuo jų elgesio labai priklauso, ar patirta trauma turės ilgalaikių padarinių, ar laikui bėgant jos poveikis natūraliai mažės.

Ypatingą reikšmę turi saugios, palaikančios aplinkos užtikrinimas šeimoje arba specializuotų NVO pastangomis, nes tai leidžia asmeniui jaustis saugesniam ir užtikrina aplinką, kurioje jis galėtų atsigauti po traumuojančio įvykio. Šiuo laikotarpiu reikalinga ir speciali psichologinė, psichoterapinė pagalba. Todėl, savanoriui įtarus PTSS, liudytojui ar nukentėjusiajam būtina rekomenduoti profesionalų pagalbą.

Psichologinė krizė

Nusikalstama veika nėra vien patirta fizinė kančia, materialinis nuostolis ar besitęsiantis neigiamas emocinis išgyvenimas. Stebėtas ar patirtas nusikaltimas visapusiškai paveikia žmogų, sukeldamas sudėtingus išgyvenimus, vidinius pokyčius, susijusius su savęs paties, kitų žmonių ir aplinkos vertinimu.

41

42

4. psichologinis teismo poveikis nukentėjusiesiems ir liudytojams

Kiekvienas asmuo susikuria vidinio ir išorinio pasaulio atspindį, grindžiamą visų pripažįstamomis vertybėmis, taisyklėmis, pagal kurias bendrauja žmonės ir kurių nevalia laužyti. Jis taip pat nusibrėžia savo asmenybės ribas, kurios subjektyviai atskiria tai, kas yra mano, nuo to, kas yra kito nuosavybė, kas yra asmeninė erdvė, kas yra intymu, o kas vieša, prieinama kiekvienam. Šis subjektyvus pasaulis, sudarytas iš subjektyviai stabilių taisyklių ir gerbiamų asmeninių ribų, mums subjektyviai sukuria tam tikrą komforto zoną, nes yra pažįstamas, įprastas, mes žinome, kaip jame jaustis ir kaip dera elgtis. Kai susiduriame su potyriais, kurie šiek tiek išmuša iš pusiausvyros, mes nesunkiai prisitaikome prie pakitusios situacijos, šiek tiek koreguojame savo turimus pasaulio vertinimus, nesunkiai susitvarkome su trumpalaikiais emociniais išgyvenimais, t. y. atkuriame vidinę pusiausvyrą bei koreguojame elgesį.

Kai kurie įvykiai, tokie kaip nusikaltimai prieš asmenį, apiplėšimas, stebėtas ar patirtas fizinis arba seksualinis smurtas, teroro aktas ar reali susidorojimo grėsmė gali iš pagrindų sugriauti vidinę pusiausvyrą, sukeldami psichologinę krizę. Žmogus staiga susiduria su visiškai kitokiu pasauliu, kuriame galioja jėgos, prievartos, apgaulės, nesiskaitymo su žmogaus gyvybe dėsniai. Krizę sukelia nebūtinai vien dramatiški įvykiai. Net įsilaužimas ar vagystė iš buto griauna subjektyvias žmogaus ribas, įsitikinimą, kad asmuo, jo asmeninė erdvė ir nuosavybė yra neginčijamai jo. „Mano namai, mano tvirtovė“ – byloja liaudies išmintis, tačiau susiduriama su visiškai priešinga patirtimi. Net tokio nesunkaus nusikaltimo patyrimas kai kuriems asmenims gali sukelti stiprų nerimą, nemigą, psichosomatinių reakcijų, padidėjusį įtarumą ir pakitusį požiūrį į kitus žmones. Aišku, tokio įvykio psichologinis poveikis yra kur kas mažesnis už dramatiškus išgyvenimus patyrus lytinę prievartą, tapus prekybos žmonėmis auka ar smurtą artimoje aplinkoje, kai neigiami, traumuojantys išgyvenimai nuolat pasikartoja. Kartais tokį pat stiprų poveikį turi ir besitęsianti šeiminė nedarna. Vis dėlto šias situacijas vienija suvokimas, kad asmens lig tol turėtas pasaulio vaizdas griūva, kad atsiranda jam netikėtų, nepalankių, žalingų aplinkybių, kad reikia kažkaip kitaip reaguoti, tačiau asmuo nežino kaip.

Psichologinė krizė yra ne momentinis potyris, o sudėtingas išgyvenimas, atsirandantis praradus vidinę pusiausvyrą dėl aplinkybių, kurios meta iššūkį svarbiausioms asmens turimoms vertybėms, pažeidžia susiformavusias asmenines psichines ir fizines ribas, jo integralumą ir vidinės darnos pojūtį.

Trauminis įvykis iškelia asmeniui daug sudėtingų klausimų, į kuriuos ieškoma atsakymo. Artimo žmogaus netektį išgyvenantis asmuo rašo: „Jau aštuoni mėnesiai praėjo nuo tos dienos, kai radau savo mažąjį broliuką, pasikorusį virtuvėje man būnant namie... Turėtų lengvėti, tačiau nuolat iškyla vaizdiniai... Juosta vis sukasi iš naujo... Su tėvais sielvartu pasidalyti negaliu, o brolis man buvo viskas. Širdyje visiška tuštuma. Niekaip nesiseka pradėti judėti nors truputį toliau. Slegia kaltė, kad nenusileidau į pirmą aukštą reikiamu metu. Klausimai ir jokio atsakymo... Visada

4. psichologinis teismo poveikis nukentėjusiesiems ir liudytojams

buvo linksmas, niekada neužsiminė net puse žodžio apie tokias mintis, tiesiog ėmė ir išėjo palikdamas išplėštą širdį. Kaip gyventi? Kaip?“ Šiame išgyvenime galima nesunkiai atpažinti PTSS, sukeltą netikėtos broliuko savižudybės, bet taip pat aiškiai juntama vidinė drama, susijusi su savęs kaltinimu ir paieška atsakymų, kas lėmė šią dramą. Galima manyti, kad palengvėjimas šiam asmeniui ateis kartu su nauju įprasminimu, kad artimas žmogus padarė savo sprendimą; kad jis turėjo savo valią taip elgtis; kad net ir artimi žmonės turi savo gilių, kitiems asmenims nežinomų išgyvenimų; kad teksto autoriaus noras pakeisti praeitį gražus, bet visiškai nerealus; kad savęs kaltinimas suteikia tik papildomos kančios, bet nepakeičia praeities...

Psichologinės krizės įveika nėra tapati ilgainiui rimstančiai reakcijai į trauminį įvykį ar patirtą stiprų stresą. Norint įveikti psichologinę krizę, reikia aktyvaus vidinio psichinio darbo, kurio metu perrašomi, koreguojami turimi įsitikinimai, nuostatos, vertybės. Krizės sprendimas gali būti ribojantis asmenį ir bloginantis jo tolesnio gyvenimo kokybę arba, adaptyvaus sprendimo atveju, gali suteikti žmogui galimybę greitai atgauti psichologinę pusiausvyrą ir net pagerinti jo socialinę adaptaciją bei gyvenimo kokybę.

Ribojantis sprendimas yra tada, kai žmogus padaro išvadas, menkinančias jį patį („aš nesu vertas normalaus gyvenimo“, „esu niekam tikęs“, „niekam nereikalingas ir bejėgis ką nors pakeisti“, „mano pastangos beviltiškos“), nepalankiai, grėsmingai apibūdinančias pasaulį („pasaulis – pavojinga vieta, nuo jo reikia slėptis“, „visi linki man bloga, todėl visomis išgalėmis ir priemonėmis turiu kovoti tik už save“, „niekuo nepasitikėk, nes visi tik ir siekia apgauti ar tavimi pasinaudoti“).

Adaptyvų sprendimą priėmęs asmuo pradeda tiksliau suvokti realybę („yra žmonių, kurie tiesiog nori manimi pasinaudoti“, „kai kuriems žmonėms kito asmens gyvybė nieko verta“, „kai kam kito žmogaus kančia – malonumas“, „pamačiau kitą žmogaus pusę“), praplečia savo veiksmų lauką („reikia iš anksto apgalvoti, ką daryti, jeigu...“, „iš pradžių reikia geriau pažinti žmones“, „reikia rinktis saugesnes vietas“ ir pan.), išlaiko teigiamą santykį su aplinkiniais ir gyvenimu („mano draugai nepasidarė blogesni dėl to, kas man atsitiko“, „dar labiau vertinu santykius su artimais žmonėmis ir gyvenimą, kurį gyvenu“), išlaiko savigarbą („po šios skaudžios pamokos daug ko išmokau“, „nesu blogesnis dėl to, kad man taip atsitiko“ ir pan.).

43

44

4. psichologinis teismo poveikis nukentėjusiesiems ir liudytojams

Kuo žinios apie ilgalaikę reakciją į krizę gali padėti savanoriui?

• Trumpalaikės reakcijos į trauminį įvykį dažnai išnyksta per 2–3 dienas. Kai ku-

riais atvejais trauminiai išgyvenimai tarsi užstringa ir ilgus mėnesius ar net metus keičia žmogaus gyvenimą. PTSS atsiranda po latentinio laikotarpio, dažnai pasireiškia pakartotiniu įvykio išgyvenimu, vengimu situacijų, kurios primena nusikaltimą, neigiamais mąstymo ir nuotaikų pokyčiais, padidėjusiu dirglumu ir reaktyvumu. PTSS reikšmingai blogina asmens gyvenimo kokybę. Šiam sutrikimui įveikti reikalinga profesionalų pagalba. Tokiais atvejais savanoris galėtų padėti liudytojui rasti tinkamą pagalbą (nukreipti į atitinkamas NVO).

Psichologinė krizė kyla dėl sutrikdytos asmens vidinio pasaulio, jo vertybių, įsitikinimų pusiausvyros.

Psichologinė krizė gali būti išgyvenama kartu su PTSS arba atskirai. Psichologinės krizės įveika gali būti neadaptyvi, bloginanti asmens gyvenimo kokybę ir asmens savigarbą, arba adaptyvi, suteikianti asmeniui naują psichologinį įprasminimą ir išlaikanti jo savigarbą. Psichologinės krizės įveikai irgi reikalinga profesionalų pagalba.

Savanoris savo geranoriška pagalba ir pagarbiu santykiu gali reikšmingai prisidėti prie psichologinės krizės įveikimo, nes savo veiksmais ir santykiu perteikia liudytojui žinią, kad jis svarbus, reikšmingas, kad juo rūpinamasi, t. y. kad pasaulis yra ne tik toks, su kokiu jis susidūrė nusikaltimo metu.

Ilgalaikės reakcijos į nusikaltimą labai priklauso nuo to, kokią paramą asmuo gauna iš karto po nusikaltimo. Kadangi po nusikaltimo asmuo bendrauja su teisėsaugos institucijų atstovais, jų elgesys turi labai didelę reikšmę ir gali lemti, ar susiformuos sunkiai įveikiamos ilgalaikės reakcijos į nusikaltimą, ar ne. Taigi šiuo laikotarpiu savanorio teikiama parama yra labai reikšminga.

• •

• •

4 . teism 4 . teism 2 3ų . galim ųteism teismo galim y b ėyų sb ėužtikrinti s sistema procesas užtikrinti tinkam tinkam ą elgesį ą elgesį su su nukent nukent ė jusiaisiais ė jusiaisiais ir liud ir liud y tojais y tojais

5.

45

Teismo ir savanorio galimybės užtikrinti tinkamą elgesį su nukentėjusiaisiais ir liudytojais 

46

5. teismo ir savanorio galimybės užtikrinti tinkamą elgesį su nukentėjusiaisiais ir liudytojais

Ikiteisminis nusikalstamos veikos tyrimas turi didžiulę įtaką tolesnei liudytojo, ypač pažeidžiamo asmens, būsenai. Jis gali padėti arba sukelti nukentėjusiajam antrinę viktimizaciją ir ilgalaikių psichologinių padarinių. Šiuo laikotarpiu savanorio veikla irgi gali būti labai reikalinga. Kadangi apie šį laikotarpį išsamiau jau rašyta (Chomentauskas ir kt., 2015), čia apsiribosime savanorio darbo teisme aptarimu.

Teismas – pagrindinė vieta, kurioje apklausiami liudytojai, o tai, savo ruožtu, lemia ir didesnį savanorių pagalbos poreikį. Savanoris liudytojui ar nukentėjusiajam gali būti naudingas: 1) iki teismo posėdžio; 2) atvykus į teismą ir laukiant teismo posėdžio pradžios; 3) teismo posėdžio metu ir jam pasibaigus.

Pagalba iki teismo posėdžio

Rengiantis teismo posėdžiui, būtina prisiminti kelis dalykus. Vienas iš antrinės bei pakartotinės viktimizacijos veiksnių yra nepakankamas ir netinkamas nukentėjusiojo informavimas apie būsimą proceso stadiją, jo teises bei pareigas šios stadijos metu, galimas grėsmes, būdus, kaip šių grėsmių išvengti arba jas sumažinti. Psichologai atkreipia dėmesį ir į tai, kad vienas iš veiksnių, lemiančių neišsamius liudytojo parodymus, yra paties proceso bei atskirų procesinių veiksmų nesupratimas ir jų paskirties nežinojimas (Quas, McAuliff, 2009). Todėl būtent šios stadijos metu (perdavus baudžiamąją bylą į teismą arba priėmus ieškinį civiliniame procese ir ruošiantis teisminiam bylos nagrinėjimui) itin svarbu, kad nukentėjusysis ir liudytojas gautų išsamią informaciją apie savo teises. Savanoris iki teismo posėdžio galėtų telefonu arba susitikęs su pagalbos prašančiu asmeniu papasakoti apie būsimą procesą, jo svarbą, liudytojo ar nukentėjusiojo vaidmenį jame, turimas teises (apie tai rašyta trečioje dalyje).

Užsienio valstybėse neretai taikoma priemonė, kuri su savanorio pagalba galėtų būti įdiegta ir Lietuvoje. Viena iš reabilitacijos principo įgyvendinimo formų, gerai žinoma bei naudojama užsienio valstybėse, yra nukentėjusiojo ruošimas apklausai teisme (angl. pre-trial preparation). Šio metodo esmė ta, kad pažeidžiami nukentėjusieji, liudytojai prieš apklausas teisme supažindinami su pačiu teismo pastatu, posėdžių sale. Taip pat jiems išaiškinama, kaip bus vykdomas procesinis veiksmas, kaip jie bus apklausiami, kas turi teisę užduoti klausimus ir pan. (Kohnken, 2002). Liudytojai dažnai nežino, kaip elgtis, kai tiksliai negali atsakyti į užduotą klausimą, kaip elgtis, jeigu iškilo kitokių prisiminimų, kurie skiriasi nuo anksčiau duotų parodymų, ką šiuo atveju reiškia teismui duota priesaika ir t. t. Paruošimo teismui metodo efektyvumą patvirtino daugybė psichologinių tyrimų. Jų rezultatai atskleidė, kad pažeidžiami nukentėjusieji ir liudytojai, kuriems buvo taikytas šis metodas, teismo posėdžio metu jautėsi lengviau, išsamiau atsakinėjo į užduotus klausimus, todėl jų parodymai buvo tikslesni (Quas, McAuliff, 2009). Šios priemonės įgyvendinimo funkciją Lietuvoje gali perimti savanoriai, dirbantys teisme. Iš anksto susitarę su tokios priemonės pageidaujančiu liudytoju ar

5. teismo ir savanorio galimybės užtikrinti tinkamą elgesį su nukentėjusiaisiais ir liudytojais

nukentėjusiuoju, jie galėtų prieš teismo posėdį aprodyti liudytojui teismo posėdžių salę, paaiškinti, kaip vyks teisminis bylos nagrinėjimas, kaip vyks pati apklausa, kas galės užduoti jam klausimus, kokia eilės tvarka, kokio turinio klausimai yra neleistini ir pan. Jei nėra galimybės fiziškai aprodyti posėdžių salės, savanoris gali rekomenduoti arba pats pademonstruoti liudytojui virtualią teismo posėdžių salę, kurią galima rasti Nacionalinės teismų administracijos tinklalapyje www.teismai.lt, skyrelyje Visuomenei ir žiniasklaidai → Aktuali informacija teismų lankytojams.

Pasirengimas teismo posėdžiui

Šiame etape svarbūs du aspektai: pirma, kaip savanoris gali padėti liudytojui ar nukentėjusiajam išvengti itin traumuojančio tiesioginio kontakto prie posėdžių salės; antra, jei byloje dalyvauja pažeidžiamas asmuo, jis turi būti nustatytas dar prieš pirmą teismo posėdį.

Savanoris, žinodamas, kokiose bylose paprastai asmenys pripažįstami pažeidžiamais, dar prieš teismo posėdį turėtų pasidomėti, ar joje buvo spręstas specialių poreikių nustatymo klausimas. Jei toks klausimas spręstas nebuvo, savanoriui derėtų apie tai pasakyti teisėjui ar teismo posėdžių sekretoriui. Šiuo metu dauguma Lietuvoje veikiančių teismų nėra pritaikyti tam, kad proceso dalyviai teismo posėdžių galėtų laukti skirtingose patalpose, kad būtų numatytas atskiras (arba kartu su teismo darbuotojais) kelias iki teismo posėdžių salės.

Kita vertus, išeitį galima rasti ir dabartinėje situacijoje. Pavyzdžiui, savanoris savo iniciatyva arba paprašytas liudytojo ar nukentėjusiojo galėtų pasitikti jį prie įėjimo į teismą, palydėti į administracines patalpas arba kokią nors atokesnę nuo numatytos posėdžių salės vietą teisme ir ten kartu palaukti teismo posėdžio pradžios. Toks nukentėjusysis ar liudytojas į teismo posėdžių salę palydimas tik tada, kai visi kiti proceso dalyviai jau būna teismo posėdžių salėje.

Bendravimas teismo posėdžio metu

Teismo šaukimą gavęs asmuo privalo atvykti į teismo posėdį. Už neatvykimą į teismo posėdį be svarbios priežasties gali būti taikomos procesinės prievartos priemonės: bauda, atvesdinimas ar net areštas. Tačiau pažeidžiamu pripažintinas liudyti šaukiamas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas užtikrinti jo saugumą liudijimo metu. Savanoriui žinotina, kad saugumą užtikrinti galima keliomis priemonėmis: visiško ar dalinio anonimiškumo taikymu (dėl to reikia kreiptis į pareigūnus dar ikiteisminio tyrimo metu), nuotoline apklausa arba apklausa per vidinę televiziją. Šios priemonės išsamiau aprašytos Gintaro Chomentausko, Editos Dereškevičiūtės ir Dovilės Murauskienės 2015 m. išleistoje knygoje „Psichologinė parama aukoms ir liudytojams bei jų apsauga teismo procese“. Čia tiesiog primenama, kad savanoris prireikus gali patarti liudytojui (tiesiogiai ar per advokatą) kreiptis į teismą, teismo posėdžių sekretorių, teismo psichologą (jei toks dirba teisme) dėl jų taikymo.

47

48

5. teismo ir savanorio galimybės užtikrinti tinkamą elgesį su nukentėjusiaisiais ir liudytojais

Teismo posėdis

Pati apklausa pažeidžiamam nukentėjusiajam ar liudytojui jau yra tam tikra stresinė situacija, kurios neigiamą poveikį dar labiau padidinti gali tam tikri kaltininko ir (ar) jo aplinkos sukeliami veiksniai. Teismų praktikoje pasitaiko tam tikrų specifinių, išimtinių situacijų, kai nukentėjusiajam ar liudytojui būtina užtikrinti ypatingą emocinę, psichologinę ar net fizinę apsaugą. Čia kalbama apie situacijas, kai kaltininkas ir (ar) teismo posėdyje dalyvaujantys jo aplinkos žmonės gali siekti daryti psichologinį, verbalinį arba net fizinį poveikį nukentėjusiajam ar liudytojui. Todėl progresyvu, kad šalia nejaukiai besijaučiančio pažeidžiamo nukentėjusiojo, pagal naujausius BPK pakeitimus, gali būti ir jį lydintis asmuo, kuriuo gali tapti ir savanoris. Jo vaidmuo labai svarbus, ypač kai liudytojas yra pažeidžiamas asmuo. Vien fizinis buvimas kartu emociškai stabilizuoja, didina psichologinį saugumą. Tačiau, kai savanoris yra ir lydintis asmuo, jis gali padėti daugiau, rekomenduodamas liudytojui atkreipti teismo dėmesį (ar pats tai padaryti) į jam daromą kaltinamųjų ar kitų bylos dalyvių spaudimą. Toliau trumpai aptarsime tokias situacijas ir pasiūlysime galimą jų sprendimo būdą.

Psichologinis poveikis gali pasireikšti grėsmingos aplinkos sukūrimu prieš teismo posėdį ir (ar) jo metu (didelis būrys kaltininkui artimų asmenų teismo posėdžių salėje; kaltininko ir jam artimų asmenų įkyrūs, ilgai trunkantys žvilgsniai į nukentėjusįjį ar liudytoją; tam tikrų nusikalstamą veiką primenančių daiktų atsinešimas į teismo posėdžių salę ir pan.). Tokie veiksmai lyg ir nėra akivaizdus psichologinis poveikis nukentėjusiajam ar liudytojui, tačiau konkrečiam asmeniui, į kurį jie nukreipti, gali sukelti didelį stresą bei traumą. Teisėjai, prokurorai ir teismo posėdžių sekretoriai turi būti išmokyti atpažinti tokį psichologinį poveikį darančius veiksmus ir juos užkardyti. Tai galima padaryti, pavyzdžiui, apribojant galimybę kaltininkui artimiems asmenims dalyvauti teismo posėdyje, teismo posėdžių salėje nukentėjusįjį ar liudytoją pasodinti taip, kad jis nematytų kaltininko, pasiūlyti nukentėjusiajam ar liudytojui pasikviesti į teismo posėdį artimą asmenį ar tiesiog viešai įspėti kaltininką nedaryti poveikio nukentėjusiajam ar liudytojui. Kokį psichologinio poveikio užkardymo būdą pasirinkti, kiekvienu atveju turėtų nuspręsti minėtas pareigūnas.

Savanoris tokiais atvejais turėtų informuoti nukentėjusįjį bei liudytoją, kad šie, pajutę jų atžvilgiu daromą neigiamą poveikį, nebijotų informuoti apie tai prokuroro, teismo posėdžių sekretoriaus ar teisėjo ir paprašyti jų imtis atitinkamų priemonių.

Verbalinis poveikis nukentėjusiajam ar liudytojui gali būti daromas būtent apklausos metu, kai kaltininkui ir jo gynėjui suteikiama teisė užduoti klausimus šiems proceso dalyviams. Apie tai, kokia turi būti apklausa ir kokių klausimų reikėtų vengti, šiame leidinyje jau rašyta. Tik norima dar kartą pabrėžti, kad teismas apklausos metu turėtų išlikti aktyvus ir neleisti užduoti klausimų, galinčių turėti neigiamą poveikį nukentėjusiajam ar liudytojui. Taip pat derėtų neleisti kaltininkui ir jo gynėjui daryti neigiamo verbalinio poveikio per baigiamąsias kalbas, kai proceso

5. teismo ir savanorio galimybės užtikrinti tinkamą elgesį su nukentėjusiaisiais ir liudytojais

dalyviai turi teisę išreikšti savo nuomonę dėl byloje surinktų įrodymų, jų vertinimo.

Jei kaltininkas ir jo gynėjai kalba nekorektiškai, šmeižia ar įžeidinėja nukentėjusįjį, vertina jo poelgius, neturinčius jokios įtakos nagrinėjamam įvykiui, tokia baigiamoji kalba turi būti nutraukta ir pasiūlyta kalbėti apie bylos esmę. Savanoris, kaip nukentėjusįjį ar liudytoją lydintis asmuo, tokiais atvejais galėtų padėti atstovaujamajam suprasti, kada kiti proceso dalyviai, sakydami kalbas, daro neigiamą verbalinį poveikį nukentėjusiajam, ir rekomenduoti kreiptis į teismą su prašymu tokią kalbą nutraukti. Tokį prašymą teismui gali išsakyti ir pats savanoris, prieš tai pasitaręs su savo globojamu asmeniu ir nustatęs, kaip jį veikia ar gali veikti tokios kalbos.

Teismų praktikoje pasitaiko ir ne tokių akivaizdžių verbalinio poveikio nukentėjusiajam ar liudytojui atvejų: jiems šnibždama, grasinama ne teismo posėdžio metu ir pan. Deja, tokio neleistino poveikio teisėsaugos institucijų pareigūnai gali ir nepastebėti, todėl visais atvejais savanoris galėtų padrąsinti nukentėjusįjį bei liudytoją informuoti teismą ir pareigūnus apie bet kokį jų atžvilgiu daromą poveikį.

Fizinis poveikis liudytojui ar nukentėjusiajam gali pasireikšti bet kokio pobūdžio fiziniu smurtavimu prieš jį: pastūmimu, pargriovimu, smūgiais rankomis ar kojomis ir pan. Teismų praktikoje tokios situacijos itin retos, tačiau pasitaiko. Tais atvejais, kai kaltininkas yra suimtas, jo fizine apsauga rūpinasi konvojaus pareigūnai, kurių pareiga užkardyti bet kokį fizinį smurtą teismo posėdžių salėje. Kiek sudėtingesnė situacija, kai kaltininkas yra laisvėje. Tokiu atveju nukentėjusiųjų ir liudytojų apsauga turi pasirūpinti pirmiausia posėdžių salėje esantys teisėsaugos institucijų pareigūnai. Jie turi nedelsdami iškviesti ir policijos pareigūną, budintį kiekviename teismo pastate.

Kartais fizinis smurtas ir psichologinis spaudimas teismo salėje nėra laiku pastebimas ir sustabdomas. Viena nukentėjusioji skundėsi, kad teismo salėje jai už nugaros atsisėdę kaltinamųjų draugai spardė kojas, daužė jai per nugarą, tačiau niekas to nematė. Tokių situacijų įmanoma išvengti organizacinėmis, prieš posėdį apgalvotomis priemonėmis, pavyzdžiui, tinkamai susodinti nukentėjusiuosius ir liudytojus, kad nebūtų galimybės jiems daryti tokio poveikio. Bet kokiu atveju savanoris, teismo posėdžių sekretorius ir kiti posėdyje dalyvaujantys asmenys turi būti ypač dėmesingi posėdžio metu, kad panašūs įvykiai negalėtų vykti, o apie juos nedelsiant būtų pranešta teismui.

Bendravimas po teismo posėdžių

Teismo bendravimas su liudytojais ir nukentėjusiaisiais tarp teismo posėdžių ir pasibaigus baudžiamosios bylos nagrinėjimui praktiškai nevyksta. Išskyrus tai, kad nukentėjusysis visais atvejais gauna priimtų procesinių sprendimų kopijas, taip pat informaciją apie tai, kad nuteistasis, prokuroras ar kitas proceso dalyvis padavė apeliacinį arba kasacinį skundą, taip pat informaciją apie kaltininko paleidimą iš įkalinimo įstaigos.

49

50

5. teismo ir savanorio galimybės užtikrinti tinkamą elgesį su nukentėjusiaisiais ir liudytojais

Rekomenduotina kartu su priimtu teismo sprendimu informuoti nukentėjusįjį žodžiu ir išsiųsti informacinio pobūdžio pranešimą su nuorodomis, kur jis gali kreiptis (į kokias NVO ar valstybines institucijas), tikėdamasis psichologinės, socialinės ar kitokio pobūdžio pagalbos. Pažeidžiamiems liudytojams netrukus po parodymų davimo teisme taip pat turėtų būti pasiūloma psichologinė pagalba, kurią galėtų teikti ir teismuose dirbantys psichologai, kurių etatus rekomenduojama įsteigti kiekviename teisme, ir kitų organizacijų (NVO ar valstybinių) psichologai.

Be to, labai patartina savanoriui stebėti liudytojo ar nukentėjusiojo elgesį teismo posėdyje ir pastebėjus, kad jis yra įsibaiminęs, neramus, jei yra galimybė, po teismo posėdžio palydėti jį iš teismo pastato iki automobilio ar viešojo transporto stotelės. Tokiu atveju rekomenduojama paprašyti teismo leidimo iš teismo posėdžio išeiti anksčiau, jam nepasibaigus, siekiant išvengti susidūrimo su kaltininku išėjus iš teismo.

Kuo žinios apie teisminio bylos nagrinėjimo poveikį liudytojams gali padėti savanoriui?

• Svarbi teisminio bylos nagrinėjimo stadija, kurioje savanorio pagalba gali

būti itin naudinga, yra pasirengimas teismo posėdžiui. Savanoriui aprodžius teismo posėdžių salę, paaiškinus visas teisines procedūras, liudytojas į teismo posėdį atvyks drąsesnis, labiau pasitikintis savo jėgomis liudyti ir, tikėtina, duos išsamesnius parodymus.

Liudytojo, atvykusio į teismo posėdį, pasitikimas prie įėjimo į teismą ir jo palydėjimas į saugesnę vietą laukti teismo posėdžio pradžios – vienas galimų būdų išvengti traumuojančio tiesioginio kontakto su kaltininku.

Jeigu savanoris dalyvauja teismo posėdyje, svarbu stebėti ne tik liudytoją, bet ir kitų proceso šalių elgesį. Pastebėjus daromą verbalinį, fizinį ar psichologinį poveikį, svarbu nedelsiant reaguoti, būdą pasirinkus pagal situaciją: ar pačiam atkreipti teismo dėmesį, ar informuoti apie tai teismo posėdžių sekretorių, prokurorą ir pan.

Fizinė pagalba po teismo posėdžio taip pat reikšminga. Liudytojas, žinodamas, kad po teismo posėdžio bus palydėtas iki automobilio ar viešojo transporto stotelės, teismo posėdyje galbūt jausis laisviau, duos išsamesnius parodymus, patirs mažiau dvasinių išgyvenimų.

• •

•

4 . teism ų galim y b ė s užtikrinti tinkam ą elgesį su nukent ė jusiaisiais ir liud y tojais

6.

51

Pagrindiniai savanorio bendravimo su liudytoju principai



52

6. pagrindiniai savanorio bendravimo su liudytoju principai

Savanoris gali pradėti bendrauti su liudytoju ar nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo metu arba tik jam atėjus į teismo salę. Bendraujant su liudytoju, pirmiausia reikėtų remtis pagrindiniais bendravimo su liudytoju principais, mokėti pasinaudoti bendravimo proceso ypatumais nuo ryšio užmezgimo iki atsisveikinimo, siekti pateikti jam reikiamą informaciją ir paramą, taip pat bendraujant stengtis, kad liudytojas jaustųsi kuo patogiau ir saugiau.

Viso bendravimo metu savanoriui reikėtų vadovautis bendravimo principais, paremtais bendraisiais teigiamo psichologinio poveikio darymo dėsningumais ir asmens, susidūrusio su nusikaltimu, poreikiais.

Asmens emocinis priėmimas ir pagarba. Sutrikęs ir (ar) grėsmę jaučiantis žmogus renkasi paprasčiausius, gynybinius reagavimo būdus. Tačiau, kai asmuo yra saugesnis, o socialinėje situacijoje tai reiškia, kad yra aplinkinių emociškai priimamas, jis pradeda geriau suvokti save, aplinkybes, rinktis pagrįstus sprendimus.

Nedirektyviosios terapijos pradininkas Carlas Rogersas besąlygišką kliento emocinį priėmimą (angl. unconditional positive regard) ne veltui pavertė savo terapijos ašimi (Rogers, 2005). Kai žmogus nėra kritikuojamas, vertinamas, pašiepiamas, bet, priešingai, kitų asmenų priimamas toks, koks yra, su savo apribojimais, savitu pasaulio suvokimu, jis ima vis labiau pasitikėti savimi ir aplinka, įgyja socialinės drąsos ir ryžtasi pažvelgti į savo vidinio pasaulio įvykius. Tai ypač reikalinga po nusikaltimo, kuris dažnai sukelia psichologinę krizę. Jos metu, kaip minėta, žmogus ieško naujo, kitokio pasaulio įprasminimo, o jis gali būti ir apribojantis, ir realistiškesnis. Todėl savanoris, nors ir negalėdamas tiesiogiai padėti nukentėjusiajam ar liudytojui šiame procese, savo nuolatiniu pagarbiu santykiu, dėmesingumu, tuo, kad nevertindamas priima kito žmogaus patyrimą, jausmus, požiūrį, kuria palankią atmosferą teigiamai psichologinės krizės įveikai ir įgalina liudytoją.

Kaip verta elgtis savanoriui?

• Bet kokiomis aplinkybėmis elgtis su liudytoju pagarbiai, gerbti jo pasirinki-

mą, nuomonę, jausmus, saugoti jo savigarbą. Įvardyti liudytojo ar nukentėjusiojo stiprybes, pasireiškusias nusikalstamos veikos metu ar po jos.

Kalbėti liudytojo gimtąja kalba arba rasti vertėją. Įdėmiai klausytis.

Kuo labiau atsižvelgti į liudytojo norus.

Gerbti kalbinius, kultūrinius, religinius, lyties ir lytinės orientacijos skirtumus.

• • • • •

6. pagrindiniai savanorio bendravimo su liudytoju principai

Saugumo užtikrinimas. Nusikaltimas ar nusistovėjusių santykių radikalus pokytis (pavyzdžiui, civilinėse skyrybų bylose) sukelia nesaugumą, stiprius nerimo, baimės ir kitus jausmus. Nelygu, su kokiu įvykiu susidūrė nuketėjusysis, psichologinio ir fizinio saugumo užtikrinimas turėtų būti pirmenybinis tikslas. Savanoris iš tikrųjų turi labai daug priemonių liudytojo saugumui padidinti.

Kaip verta elgtis savanoriui?

•

Pats savanorio buvimas šalia laukiant teismo proceso ar jo metu suteikia didžiulę emocinę paramą ir padidina fizinį saugumą.

Savanorio pasiūlytos priemonės, kaip atvykti į teismą, kad nesusitiktų su kaltinamuoju, ar pasiūlytas alternatyvus apklausos būdas, palydėjimas po teismo posėdžio iki automobilio yra tik kelios realios priemonės, galinčios apsaugoti liudytoją nuo jam sunkių trauminį įvykį primenančių situacijų.

Matydamas, kad kaltinamieji ar jų draugai pažeidžia liudytojo saugumą, savanoris turėtų rekomenduoti liudytojui arba pats imtis iniciatyvos apie tai informuoti ikiteisminį ar teisminį tyrimą vykdančius asmenis.

Sudaryti sąlygas, kad liudytojas jaustųsi patogiai (komfortiška vieta laukiant apklausos, vanduo, informacija apie tualetą ir kt.).

Pasiūlyti paskambinti šeimos nariui ar kitam žmogui, kuriuo pasitiki, tais atvejais, kai savanoris jaučia, kad liudytojas pats varžosi tokios paramos prašyti ar yra sutrikęs ir nemato tokios alternatyvos.

Būtina užtikrinti konfidencialumą. Visą darbo metu išgirstą informaciją savanoris turi laikyti konfidencialia.

• • • • •

Kontrolės grąžinimas ir informavimas. Tai svarbu, ypač jei asmuo neseniai patyrė prievartą ir iš jo buvo atimta gyvenimo kontrolė. Kai vėl gali pats daryti sprendimus, asmuo pradeda jaustis atgaunantis kontrolę ir labiau pasitikėti savimi. Antra vertus, liudytojas ar nukentėjusysis, su kuriuo jūs susitinkate, dažniausiai nėra dalyvavęs nei ikiteisminiame tyrime, nei teismo procese. Prie nerimo, susijusio su byla, prisideda nerimas dėl naujos, jam nepažįstamos situacijos.

Todėl tinkamos informacijos pateikimas yra liudytoją nuraminantis ir įgalinantis veiksnys.

53

54

6. pagrindiniai savanorio bendravimo su liudytoju principai

Kaip verta elgtis savanoriui?

• Suteikti nukentėjusiajam reikiamą informaciją apie teisinius procesus aiškiai

ir suprantamai. Informuoti apie jo teises, pareigas ir galimybę gauti pagalbą.

Išsamiai paaiškinti, kas vyks toliau, ką jam reikės daryti ir pan. Įtraukti liudytoją į visų su juo susijusių sprendimų priėmimą. Leisti jam pačiam spręsti. Net jei jo sprendimai, savanorio manymu, nėra patys geriausi, nesistengti primesti savo nuomonės, verčiau paaiškinti, kokias galimas pasekmes turi viena ar kita pasirinkta alternatyva.

•

Nuolatinė parama. Liudytojui ir nukentėjusiajam reikalinga parama ne tik tuo laikotarpiu, kai savanoris susitinka su juo teisme, ar ikiteisminio tyrimo metu. Iš esmės savanorio parama turi atlikti asmens įgalinimo misiją ir padėti įveikti psichologinę krizę. Tai užtrunka ilgai. Skirtingų NVO savanoriai ar tiesiog teismo savanoriai skirtingai supranta, kokio pobūdžio parama reikalinga. Vienų parama apima nukentėjusiųjų psichologinę ir fizinę reabilitaciją specializuotuose centruose, kitų – paramą tik teismo rūmuose. Kad ir kokia būtų parama, liudytojas ar nukentėjusysis turi jausti, kad ji ne formali, o individuali ir skirta būtent jam, kad prireikus jis gali tikėtis papildomos paramos.

Kaip verta elgtis savanoriui?

•

Visada elgtis šiltai ir rūpestingai, dėmesingai reaguoti į atsiradusius naujus poreikius ir padėti juos patenkinti.

Teikti praktinę paramą, pasiūlyti prieigą prie turimų išteklių (medicinos paslaugų, higienos priemonių, taksi iškvietimo į teismą ir pan.), nukreipti liudytoją dėl reikiamos paramos į specializuotas organizacijas.

Jei įsipareigoja kuo nors padėti liudytojui (pavyzdžiui, surasti mieste veikiančias paramos grupes, skirtas prievartą patyrusioms moterims), savanoris turi žiūrėti į tai labai atsakingai ir būtinai informuoti apie savo įsipareigojimo vykdymo eigą.

Nuolat teikti emocinę paramą būnant kartu, išklausyti, atjausti. Įtraukti šeimos narius ar kitus asmenis, kuriais pasitikima, į paramos teikimą.

Lydėti liudytoją situacijose, kurios jam kelia stresą.

Būti kantriam ir atlaidžiam. Kartais trauminis įvykis labai stipriai paveikia asmens emocijas ir jo bendravimo būdą. Ilgainiui, asmeniui nurimus, ir jūsų bendravimas taps tolygesnis ir nuoširdesnis.

• • • • • •

6. pagrindiniai savanorio bendravimo su liudytoju principai

Savanoris neturi užgniaužti savo jausmų. Žmogiškas santykis susijęs su atvirumu, todėl liudytojas gali teirautis ir jūsų nuomonės ar kaip jaučiatės. Geriau išsakyti tai, kas jus jaudina, rūpi, nei leisti nukentėjusiajam spėlioti ir pradėti nerimauti dėl to, ką jūs manote. Tačiau būkite subtilūs – jūsų misija yra padėti kitam, o ne aptarinėti savo jausmus. Be to, jei jūsų vertinimai ir jausmai labai skiriasi nuo liudytojo, jūs galite jį išgąsdinti ar įžeisti.

Nešališkumas. Liudytojo prisiminimai apie nusikaltimą dėl streso įtakos yra fragmentiški, be to, atminties spragos vėliau gali būti užpildytos pseudoprisiminimais. Siekiant išvengti poveikio liudytojo parodymams, svarbu, kad savanoris išliktų nešališkas ir nekomentuotų liudytojo istorijos, neklausinėtų apie jos detales, nesakytų savo vertinimo ar spėlionių. Visa tai gali labai stipriai paveikti liudytojo galimybes pateikti teisingus parodymus. Be to, savanoris negali duoti liudytojui patarimų, susijusių su teisiniais bylos aspektais. Tai – advokatų kompetencija.

6.1. Bendravimo proceso ypatumai Bendravimo procesas turi kelis etapus: 1) pasiruošimas bendrauti; 2) bendravimo pradžia: pasisveikinimas ir prisistatymas; 3) bendravimo eiga; 4) bendravimo nutraukimas; 5) atsisveikinimas. Aptarsime juos atskirai.

Pasiruošimas bendrauti

Bendravimas su kiekvienu žmogumi yra vis kitoks, todėl savanoris turi būti emociškai ir intelektualiai visiškai apsivalęs, kad galėtų priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra. Reikia atidėti į šalį viską, kas gali atitraukti nuo bendravimo: asme­ninius rūpesčius, problemas, tai, kas liko pabendravus su kitais žmonėmis.

Svarbu sutelkti visą dėmesį į būsimą bendravimą, pasiruošti bet kokiai kito asmens būsenai, pačioms įvairiausioms jo nuomonėms, įprasminimui.

Bendravimo pradžia: pasisveikinimas ir prisistatymas

Pageidautina, kad bendravimas prasidėtų prieš ištariant pirmuosius žodžius. Šiuo atveju tai itin svarbu, nes liudytojas gali būti sutrikęs, nerimastingas ir pan.

Bendravimo pradžios esmė – abiejų pusių sutarimas, kad jis bus pradėtas. Bendravimas dažniausiai vyksta taip: pirmiausia bendravimo iniciatorius atkreipia kito asmens dėmesį pasisveikindamas, priartėdamas, žvelgdamas į akis. Svarbu, kad įžengimas į kito asmens erdvę nebūtų netikėtas, nemalonus ar potencialiai gąsdinantis.

Dėl to savanoris turi kontroliuoti balso tembrą ir garsumą, pradėti bendravimą tinkamu atstumu nuo liudytojo. Asmeninė erdvė paprastai dalijama į keturias sritis: 1) intymi zona – intymūs pokalbiai, apsikabinimas (iki 45 cm); 2) asmeninė zona – bendravimas su artimais draugais (nuo 45 cm iki 1,2 m);

55

56

6. pagrindiniai savanorio bendravimo su liudytoju principai

3) socialinė zona – bendravimas su pažįstamais (nuo 1,2 iki 3 m); 4) vieša zona – sąveika su nepažįstamaisiais (nuo 3 iki 12 m).

Nebūtina tiksliai žinoti šių sričių dydžio, juolab kad jos individualiai labai skirtingos. Tačiau svarbu atminti, kad, pernelyg greitai įėjus į asmeninę zoną, asmuo linkęs atsitraukti ir elgtis gynybiškai arba agresyviai. Nė viena šių reakcijų nėra pageidaujama. Todėl savanoriui verta užmegzti akių kontaktą maždaug 3 m atstumu, pasisveikinti ir, gavus nežodinį ar žodinį atsakymą, neskubiai judėti link liudytojo.

Jei matoma, kad liudytojas jaučiasi nejaukiai, reikia tuoj pat sustoti, prisistatyti ir paaiškinti savo noro bendrauti priežastį. Žodinio bendravimo pradžia gali skambėti taip: „Laba diena (pauzė, akių kontaktas, galimybė liudytojui atsakyti pasisveikinimu arba tolesnis tekstas, jei atsakymo nebuvo). Mano vardas Laurynas, esu savanoris, kurio paskirtis – suteikti liudytojams įvairiapusę paramą. Ar galiu jus pašnekinti ir patikslinti, kuo galiu būti jums naudingas?“ Pirmojo pasisakymo metu verta vengti žodžio „padėti“, nes kai kurie žmonės jautriai reaguoja į šiuos žodžius, tarsi reiškiančius, kad jie patys su kažkuo nesusitvarko. Savanorio kalbėjimas turi būti ne per garsus, veido išraiška – dėmesinga ir geranoriška, reikia vengti užuojautos ir pernelyg saldaus tono. Elgesys turi būti pasitikintis, bet ne arogantiškas. Savanoris turi elgtis kaip žmogus, kuriam rūpi liudytojo psichologinė gerovė, kuris turi tam reikiamų žinių ir įgūdžių, kitaip tariant, kaip dalykiškas, dėmesingas profesionalas.

Bendravimo eiga

Gavęs leidimą tęsti pokalbį, savanoris, atsižvelgdamas į situaciją ir liudytojo elgseną, kiekvienu atveju turėtų elgtis individualiai.

Vis dėlto bendravimas paprastai prasideda nuo ne itin reikšmingų temų ir pamažu darosi atviresnis bei nuoširdesnis. Tęsiant pokalbį savanoriui iškyla trys pagrindiniai tikslai. Pirmasis yra bendravimo palaikymas, siekiant užtikrinti, kad bendravimas su liudytoju būtų jaukus ir jis norėtų tęsti, o bendravimas taptų artimesnis ir nuoširdesnis. Antrasis tikslas yra informacinis. Savanoriui svarbu išsiaiškinti situaciją, kurioje yra liudytojas, jo informacijos ir paramos poreikius. Trečiasis tikslas yra psichologinis – užtikrinti liudytojo saugumo jausmą, jo pasitikėjimą savimi, teisėsaugos sistema ir savanoriu. Nors šie tikslai tarpusavyje glaudžiai susiję, aptarsime juos atskirai.

Bendravimo palaikymas ir stiprinimas. Žmonės noriai bendrauja, jei jaučia nuoširdų domėjimąsi. Todėl sutelkite visą dėmesį į pašnekovą. Liudytojas greitai pajus, kad yra ignoruojamas, jei nukrypsite į savo paties prisiminimus, galvosite, kokį kitą klausimą užduoti ir pan. Dar blogiau, jei pradėsite vertinti ar reikšti savo santykį su tuo, ką pasakė liudytojas. Tai gali ne tik užkirsti kelią nuoširdumui, bet ir sukelti stiprių neigiamų liudytojo emocijų (daugiau apie veiksmingus ir neveiksmingus bendravimo būdus žr. Chomentauskas ir kt., 1996).

6. pagrindiniai savanorio bendravimo su liudytoju principai

Pokalbio metu paprastai tai viena, tai kita pusė yra aktyvesnė, tačiau, teikdami žmogui paramą, paradoksaliai jam suteikiame daugiau galimybių kalbėti, tik kartais pateikdami klausimą ar informaciją, kuri jam gali būti naudinga. Jei kalbės tik savanoris, liudytojas nuklys į savo mintis, nerimą, abejones, ir psichologinis ryšys bus greitai prarastas. Pageidautinas aktyvumo santykis: 70 proc. kalba liudytojas, 30 proc. – savanoris. Trumpai tariant, savanorio paskirtis – klausytis ir suprasti, ką patyrė, jaučia, galvoja, svarsto asmuo, ir taip suteikti jam paramą. Jūsų iššūkis – susilaikyti nuo vertinimų, nes jie gali sukelti minčių, kad negalima atvirauti, ir gali padidinti neigiamus kaltės, gėdos, pykčio išgyvenimus, suardyti prasidėjusį bendravimą.

Yra keli paprasti būdai palaikyti bendravimą ir padaryti jį nuoširdesnį bei artimesnį. „Hm... Hm...“ technika. Norint paskatinti žmogų kalbėti, dažniausiai pakanka dėmesingai jo klausyti, žiūrėti į jį, retkarčiais linktelėti galva. Jei iš tikrųjų klausote ir girdite, nors ir nieko nesakote, žmogus jums papasakos daug daugiau negu klausinėjamas. Jam užtenka jau vien to, kad jūs jo nepertraukiate, leidžiate išsikalbėti. Dar daugiau – kalbėtojas suvoks jus kaip malonų, dėmesingą žmogų ir... gerą pašnekovą!

Aišku, jei visą laiką tik linksėsite galva, kalbėtojui pagrįstai kils abejonių, ar jūs jį girdite ir suprantate. Todėl, jei norite būti ir aktyvus, ir leisti liudytojui daugiau kalbėti, pasitelkite toliau išvardytus būdus.

Minties pakartojimas. Kai žmogus kalba, jis nėra įsitikinęs, ar jūs jį girdite, ar viską suprantate. Nesate įsitiki­nęs ir jūs, ar teisingai suvokėte, ką kalbėjo partneris.

Darydamas pauzę kalbėtojas tarsi klausia: „Ar supratai? Ar galiu tęsti toliau?“ Paprastas ką tik išsakytos minties pakar­tojimas savais žodžiais arba ką tik skambėjusio sakinio pabaigos pakartojimas paska­tins jį kalbėti toliau. Minties pakartojimą galima pradėti žodžiais: „Kaip aš jus supratau... Jeigu teisingai jus supratau... Kitaip sakant, jūs manote...“ ir pan. Tokia sakinio pradžia leis jums pačiam geriau suprasti ir tiksliau atspindėti išsa­kytą mintį.

Minties patikslinimas. Kalbėdami žmonės vartoja labai daug apibendrinimų.

Jiems patiems šie apibendrini­mai gali reikšti konkretų turinį. Pavyzdžiui, kai žmogus sako, kad jam nusibodo darbas, tai nebūtinai reiškia, kad jis nori jį mesti. Tai gali reikšti ir tai, kad artėja savaitgalis ir neblogai būtų pažvejoti. Jei klausytojas nepatikslins, ką kalbėtojas konkrečiai turi omenyje, kai kalba apibendrintai, tegalima tik spėlioti, ką iš tikrųjų jis norėjo pasakyti.

Apibendrinimas. Tai rizikingas būdas, nes apibendrindamas klausytojas gali suklysti. Tada apibendrini­mas tampa nepagrįstu ir erzinančiu hipotezių kėlimu. Vis dėlto, kai žmogus pasakoja jums daugybę savo gyvenimo epizodų, kurių panašumo pats nepajėgia pama­tyti, galima jam padėti juos apibendrinti. Pavyzdžiui, išgirdęs, kad žmogus pasakoja apie savo klaidžiojimą po įvairias institucijas dėl bylos nagrinėjimo, jūs galite apibendrinti sakydamas: „Atrodo, kad jums pritrūko aiškios informacijos, kas už ką yra atsakingas.“ Jei taip ir buvo, jūs turite galimybę trumpai

57

58

6. pagrindiniai savanorio bendravimo su liudytoju principai

pristatyti tą informaciją, kuri liudytojui tuo metu gali būti aktuali. Apibendrinimą reikėtų daryti ne kategoriškai, o pateikti kaip galimą interpretaciją, nepretenduojančią į visišką teisingumą. Apibendrinant tikslinga pasinaudoti kalbėtojo vartotomis formuluotėmis.

Jausmų atspindėjimas. Tai klausytojo jausmų suvokimas ir pasakymas, kad girdite, suprantate, jaučiate kalbėtojo jausmus, pavyzdžiui: „Kai kalbate apie savo bylą, regis, girdžiu jūsų balse susierzinimą.“ Jausmų atspindėjimas padeda žmogui suprasti, kad jo mintys, žodžiai turi ir emocinę prasmę, kuri jam tuo metu gali būti nevisiškai aiški. Tai suvokęs žmogus gali aiškiau matyti savo emocijų, nepasitenkinimo priežastis ir atitinkamai elgtis. Be to, jausmų atspindėjimas, jei esate taktiškas ir tikslus, kuria glaudų emocinį tarpusavio ryšį.

Aktyvus klausymas dažniau naudojamas psichoterapijoje ir tam reikia įgūdžių.

Dalykiškai bendraujant toks klausymas gana rizikingas, ypač kai jis netikslus arba pažeidžia subordinaciją, socialinius vaidmenis ar taikomas netinkamoje vietoje, stebint kitiems asmenims.

Reikiamos informacijos išsiaiškinimas. Savanorio bendravimo su liudytoju tikslas, siekiant išsiaiškinti informaciją, yra svarbus, nes, nežinant liudytojo situacijos ir jo poreikių gauti informaciją ar paramą, ne tik neįmanoma efektyviai padėti, bet ir sukuriamos prielaidos liudytojo nepasitenkinimui, konfliktams. Būtinybė sužinoti informaciją ar ją patikslinti savanoriui gali kilti bet kuriuo bendravimo su liudytoju etapu. Paprasčiausias būdas gauti reikiamą informaciją yra tinkami klausimai.

Klausinėjimo priežasties paaiškinimas. Kadangi liudytojas gali būti sutrikęs, nerimastingas ar įtarus, prieš užduodant jam klausimus, būtina paaiškinti klausinėjimo priežastį, pavyzdžiui: „Esu čia tam, kad suteikčiau jums visą reikiamą informaciją ir paramą teismo proceso metu. Ar galėčiau užduoti kelis klausimus, kad žinočiau, kuo galiu būti labiausiai jums naudingas?“ Rekomenduojami klausimai. Savanoriams rekomenduojami klausimai yra atvirieji, tikslinamieji ir neutralieji.

Atvirieji klausimai yra tokie, kurie skatina asmenį kalbėti laisvai ir pateikti išsamius atsakymus (ne tik „taip“ arba „ne“). Jie dažniausiai pateikiami pokalbio pradžioje. Siekiant surinkti informaciją, rekomenduotina, kad apie 75 proc. visų pokalbio klausimų būtų atvirieji. Atvirieji klausimai pradedami šiais klausiamaisiais žodžiais: - ką („Ką norite sužinoti (paklausti)?“; „Ką jau žinote apie savanorių teikiamą pagalbą liudytojams?“); - kaip („Kaip jaučiatės?“; „Kaip jums galėčiau būti naudingas?“); - koks, kokia, kokie, kokios („Kokią dalyvavimo teismo posėdžiuose patirtį turite?“); - kada („Kada jums patogu atvykti pasižiūrėti teismo posėdžių salės?“); - kas („Kas jums kelia nerimą?“; „Kas pasirūpins jūsų kūdikiu, kol dalyvausite teismo posėdyje?“).

Pavyzdžiui, savanoris, pateikdamas liudytojui atvirąjį klausimą „Kokią dalyvavimo teismo posėdžiuose patirtį turite?“, gali sužinoti, kiek ir kokios jo pagalbos

6. pagrindiniai savanorio bendravimo su liudytoju principai

reikia. Sužinojęs, kad liudytojas neturi jokios patirties, pirmą kartą lankosi teisme, savanoris galės pasiūlyti tai, kas užsienyje vadinama „pre-trial preparation“ – parengimu dalyvauti teismo posėdžiuose ar bylos nagrinėjimui teisme, kai liudytojas, dar prieš prasidedant teismo posėdžiui, supažindinamas su teismo patalpomis ir teismo posėdžių sale, teismo posėdžio dalyviais, informuojamas apie dalyvavimo teismo posėdyje tikslą, liudytojo teises ir pareigas, teismo posėdžio eigą ir procedūras. Savanoris taip pat gali paaiškinti, į kokius klausimus liudytojas neprivalo atsakyti, į ką jis gali kreiptis pagalbos, jei pastebės, kad kaltinamasis ar jo advokatas siekia išprovokuoti jo emocines reakcijas ir taip sutrikdyti teismo procesą.

Tikslinamieji klausimai – tai klausimai, kuriais dar labiau sukonkretinamas, papildomas, patikslinamas atsakymas į jau pateiktą klausimą, siekiant labiau išsiaiškinti vieną ar kitą aspektą, surinkti tikslesnę informaciją. Pateikiame kelis tikslinamųjų klausimų pavyzdžius.

- Kokios konkrečiai informacijos apie teismo procesą pasigendate?

- Sakote, kad bijote dalyvauti teismo posėdyje. Kas jums kelia baimę?

- Minėjote ne viską supratęs, kas parašyta lankstinuke liudytojams. Ar galėtumėte patikslinti, kokie klausimai liko neatsakyti (ar kokių kilo papildomai) perskaičius lankstinuką?

Atvirieji ir tikslinamieji klausimai nėra priešingi vieni kitiems. Skirtingai juos pavadinant tik siekiama pabrėžti, kad tikslinamaisiais klausimais toliau konkretinamas atsakymas į pateiktą klausimą. Santykį tarp atvirųjų ir tikslinamųjų klausimų galima įsivaizduoti kaip piltuvėlį: pradžioje norime surinkti kuo platesnę informaciją, o tik vėliau ją siaurinti ir išsamiau išnagrinėti. Jei bendravimo metu per anksti pereinama prie siaurų tikslinamųjų klausimų, galima nuklysti į detales, praleidžiant liudytojui aktualius klausimus, temas.

Neutralieji klausimai – tai tokie klausimai, kurie padeda išsiaiškinti asmens atsakymą neatskleidžiant, kokio atsakymo tikisi klausėjas. Ne taip retai girdime, kai klausiant siekiama patvirtinti išankstinę klausėjo nuostatą, interpretaciją ar įteigti, pasufleruoti pageidaujamą atsakymą. Tokie nukreipiamieji ar atsakymą menantys klausimai nepageidautini. Toliau nurodyti neutraliųjų klausimų pavyzdžiai.

- Ką jums rūpi sužinoti apie teismo posėdį?

- Kokių turite klausimų?

Riboto taikymo klausimai. Ribotai taikomi uždarieji ir „kodėl“ klausimai.

Uždarieji klausimai, priešingai nei atvirieji, riboja asmens atsakymą. Tokie klausimai dažniausiai pradedami žodeliais „ar“, „gal“ („Ar žinote, ką jums reikės daryti teismo posėdyje?“; „Ar žinote neatvykimo į teismo posėdį pasekmes?“). Į uždaruosius klausimus atsakoma žodeliais „taip“ arba „ne“. Uždarieji klausimai nėra tinkami pokalbio pradžiai, nebent gaunant leidimą pradėti pokalbį ar užduoti klausimą. Be to, pateikiant uždaruosius klausimus, kyla pavojus, kad bus gauta tik tokia informacija, kuri atspindi klausėjo galvoje turimą versiją, bet liks neįvardytos kitos reikšmingos aplinkybės. Pavyzdžiui, klausiant „Ar žinote, kokios

59

60

6. pagrindiniai savanorio bendravimo su liudytoju principai

neatvykimo į teismo posėdį pasekmės?“, už klausimo ribų lieka kitos reikšmingos aplinkybės: dėl kokių priežasčių liudytojui gali būti leista nedalyvauti teismo posėdyje, kokie dokumentai pateisina jo nedalyvavimą, kokius teismo darbuotojus ir kaip jis turi informuoti apie nedalyvavimą ar kt. Tokio pobūdžio klausimus rekomenduojama pateikti tik tais atvejais, kai norima pasitikslinti liudytojo atsakymą („Ar teisingai supratau, kad jūs susirgote ir nežinote, ką daryti, nes rytoj turite dalyvauti teismo posėdyje?“; „Minėjote, kad norėtumėte pasižiūrėti, kaip atrodo posėdžių salė?“).

Klausimas „kodėl“ dažniausiai užduodamas tada, kai siekiama išsiaiškinti veiksmų priežastis. Šio klausimo patartina vengti, nes jis dažnai suvokiamas kaip tiesioginis ar netiesioginis kaltinimas, puolimas, todėl atsakydamas į tokį klausimą asmuo linkęs teisintis, gintis ar pateikti socialiai pageidautinus atsakymus. Klausimą „kodėl“ rekomenduojama keisti klausimais: „kaip atsitiko, kad...“, „kas atsitiko, kad...“, „kokie veiksniai lėmė...“. Pavyzdžiui, klausimas „Kodėl teismo posėdžio metu nepasakėte teisėjui, kad kaltinamojo draugai jums grasina?“ keistinas tokiu klausimu: „Kaip atsitiko, kad (dėl kokių priežasčių arba kas padarė įtaką, kad) teismo posėdžio metu nepasakėte teisėjui apie kaltinamojo draugų jums daromą poveikį?“ Neleistini klausimai. Jiems priskiriami nukreipiamieji (atsakymą menantys) ir vertinamieji klausimai.

Nukreipiamieji (atsakymą menantys) klausimai yra neutraliųjų klausimų priešingybė. Nukreipiamieji klausimai tiesiogiai ar netiesiogiai sufleruoja atsakymą, kurį nori išgirsti klausimą pateikęs asmuo, jais bandoma daryti įtaką ar pažeminti kitą asmenį. Šie klausimai dažnai prasideda žodžiais „ar nemanote“, „ar sutinkate“.

Pateikiame kelis pavyzdžius.

- Ar nemanote, kad jūsų baimė yra nepagrįsta? (Savanoris skatina liudytoją abejoti savo emocinės reakcijos pagrįstumu, adekvatumu, galbūt net pasijusti menkesniu, bailiu.)

- Jei teisingai supratau, nesikreipėte į organizacijos „Caritas“ atstovą pagalbos, nors jums patariau? (Savanoris verčia liudytoją pasijusti kaltą, kad šis nepasinaudojo jo rekomendacija.)

Nukreipiamieji klausimai gali ypač stipriai paveikti pažeidžiamus asmenis, kurie dėl amžiaus, protinio išsivystymo lygio ar dėl patiriamos emocinės būsenos: a) netiksliai suvokia tokius klausimus ir už jų slypinčius klausėjo siekius; b) yra linkę paklusti autoritetams (savanoris yra ir bus suvokiamas kaip teismo atstovas, t. y. autoritetas) ir todėl linkę elgtis taip, kaip jiems netiesiogiai siūlo klausimą pateikęs asmuo. Netinkamai atsakydami į nukreipiamuosius klausimus, jie pateikia netikslų ir sau nepalankų įvykio vaizdą.

Vertinamieji klausimai. Šiuo atveju klausimas formuluojamas taip, kad jo dalį sudaro vertinimas (arba jis yra menamas), kuris nepalankioje šviesoje pristato liudytoją, jo asmenybę, moralę, poelgio motyvus, gyvenimo būdą ir kitus dalykus, pavyzdžiui: „Praėjusį kartą apskundėte mane raštinės darbuotojai, kad suteikiau

6. pagrindiniai savanorio bendravimo su liudytoju principai

netikslią informaciją. Kodėl to nepasakėte man tiesiai?“ Arba: „Kai pirmą kartą pasiūliau savo pagalbą, aprėkėte mane girdint kitiems teismo lankytojams. O dabar jau esu reikalingas?“ Tokiais klausimais išsakomas klausėjo vertinimas apie, jo manymu, nekorektišką liudytojo elgesį.

Bendravimo nutraukimas ir atsisveikinimas

Labai svarbu bendravimą baigti tada, kai abi pusės tam pasiruošusios. Jei nu­ trauksite pokalbį tuo metu, kai pašnekovas dar nori kažką pasakyti ar kažko paklausti, sukelsite įspūdį, kad jis jums nerūpi. Jei uždelsite bendrauti ilgiau ir pašnekovas ne­ galės nuo jūsų atsitraukti, sukelsite jam nemalonius jausmus ir norą pabėgti.

Bendravimą su liudytoju nutraukite tik tada, kai esate įsitikinę, kad jis turi visą reikiamą informaciją apie tai, ką turi daryti nagrinėjamoje byloje, taip pat kad jis turi informaciją apie paramą teikiančias NVO, asmens saugumą užtikrinančias tarnybas, kitus reikiamus kontaktus. Gerai būtų turėti ir įteikti lankstinukus su svarbiausia informacija, atsakymais į dažnai užduodamus klausimus, nes liudytojas gali būti sutrikęs, jam tuo metu gali rūpėti kiti dalykai, todėl jis tik pritariamai linksės galvą, nors iš tikrųjų net nesupras jūsų klausimo ar pasakymo esmės. Tačiau tai pagalbinės priemonės. Savanoris turi pats įsitikinti, ar liudytojas suprato svarbią informaciją ir žino, kaip jam elgtis, jei reikės paramos.

Bendravimo nutraukimas yra tam tikras viso bendravimo apibendrinimas, pagrindas kito susitikimo emociniam fonui. Būtų gerai, jei pavyktų atsisveikinti kuo šilčiau, ­pasakant liudytojui ką nors asmeniškai malonaus.

6.2. Sudėtingos situacijos Bendraudamas su liudytojais ir nukentėjusiaisiais, savanoris dažnai susiduria su jų neigiamomis emocijomis. Mūsų žmogiška prigimtis linkusi susitapatinti, todėl savanoris nejučia įtraukiamas į neigiamų emocijų ratą. Kad būtume tam atsparesni, pirmiausia reikia žinoti emocijų prigimtį, o kad suprastume ir kontroliuotume savo pačių būsenas, reikia suvokti, kaip jas susikuriame.

Stiprios emocijos. Šiuo metu psichologijoje dažniausiai naudojama Paulo Ekmano (Ekman, Davidson, 1994) pagrindinių emocijų klasifikacija. Pagal ją išskiriamos šešios emocijos: džiaugsmas, nuostaba, liūdesys, baimė, pyktis ir pasišlykštėjimas. Šios emocijos būdingos visiems žmonėms, neatsižvelgiant į jų rasę, lytį, išsilavinimą ar kultūrą. Be to, jos labai panašiai reiškiamos veido mimikos raumenimis ir gali būti nesunkai atpažįstamos.

Vyraujantis įsitikinimas, kad emocijas mums sukelia įvykiai ar kiti žmonės, yra klaidingas. Emocijos atsiranda kaip mūsų automatinė psichinė reakcija, rodanti, kiek konkreti situacija ar įvykis (tiksliau – jos suvokimas) atitinka mūsų poreikius, lūkesčius. Jei situaciją suvokiame kaip palankią mūsų turimų poreikių atžvilgiu, sa-

61

62

6. pagrindiniai savanorio bendravimo su liudytoju principai

vaime jaučiame teigiamas emocijas; jei aplinkybės ar žmonės suvokiami kaip nepalankūs, neatitinkantys ar keliantys grėsmę mūsų poreikiams, jaučiame neigiamas emocijas. Pavyzdžiui, jei mums svarbus pripažinimas, labai tikėtina, kad vadovo pagyrimas, viršijantis mūsų lūkesčius, sukels mums džiaugsmą. Išimtis – nuostaba, nes ši reakcija atspindi tai, kad susidūrėme su kuo nors netikėta. Nuostaba yra tarsi pažintinių procesų mobilizacija, po kurios patiriamas emocingesnis teigiamas ar neigiamas išgyvenimas.

Baimė paprastai kyla tada, kai asmuo susiduria su realia ar menama grėsme. Ši emocija labiausiai tikėtina teismo salėje, nes nukentėjusysis susiduria su kaltinamuoju, sukėlusiu trauminius išgyvenimus. Net jei nukentėjusysis tiesiogiai nemato kaltinamojo, o yra tik apklausiamas apie įvykį, visai tikėtina, kad jis vėl patirs baimę ar net panikos priepuolį. Kai kuriais atvejais kaltinamojo vaizdas ar atmintyje iškilusios nusikaltimo detalės gali sukelti akivaizdų sutrikimą, kartais net sąmonės praradimą. Baimės emocija dėl anksčiau buvusio trauminio patyrimo yra natūrali ir nevalinga. Tyrimais įrodyta, kad smegenų dalyje, vadinamoje Amono ragu, užfiksuoti grėsmingos situacijos požymiai, t. y. nevalingo fragmentiško prisiminimo detalės, nedalyvaujant smegenų žievei, kuri atsakinga už sąmoningą informacijos apdorojimą, pradeda fiziologinius, psichologinius ir elgesio pokyčius „bėk, kovok arba sustink“. Asmuo gali pradėti elgtis labai agresyviai (reakcija „kovok“), atsisakyti liudyti ir bandyti pasitraukti (reakcija „bėk“), sustingti, nereaguoti į klausimus, nesugebėti kalbėti, nualpti (reakcija „sustink“). Jei nusikaltimo metu asmuo patyrė trauminį poveikį, tuomet vien detalių prisiminimas ar susidūrimas su asmenimis, susijusiais su nusikaltimu, sukuria panašų poveikį, t. y. asmuo dar kartą patiria traumą. Tokios prigimties baimės reakcija yra mažai kontroliuojama valios ar sąmoningomis pastangomis, tuo labiau patikinimu, kad čia nėra ko bijoti.

Artima baimei emocija yra nerimas. Tačiau šiuo atveju bijoma ne matomos grėsmės, bet nerimaujama dėl ateityje galinčio įvykti įvykio. Psichologiškai ir fiziologiškai nerimas patiriamas labai panašiai kaip baimė, o vien mintys apie galimą pavojų gali sukelti panikos reakciją.

Ką daryti, pastebėjus aiškius baimės požymius? Pirmiausia gali būti, kad psichologinė parama ir saugumas iki teismo posėdžio pradžios nebuvo apgalvotas ir užtikrintas. Jei baimės reakcija yra stipri ir aiškiai matoma (rankų drebėjimas, gausus prakaitavimas, veido spalvos pasikeitimas, ryškiai pakilęs pulsas), reikia stengtis suprasti, kas kelia baimę (pavyzdžiui, priartėjęs kaltinamasis), ir nuraminti sakant, kad esate šalia ir situacija kontroliuojama. Jei reakcija susijusi ne su išoriniu dirgikliu, o labiau su nusikaltimo prisiminimais ir yra PTSS pasireiškimas bei asmens nebekontroliuojama reakcija, reikėtų apsvarstyti kelias alternatyvas ir priimti sprendimą: a) informuoti teisėjus, kad dėl liudytojo būsenos gali tekti atidėti teismo posėdį, arba ieškoti galimybių apklausti pažeidžiamą asmenį atskiroje patalpoje ar pasinaudoti vaizdo konferencijos galimybėmis; b) jei liudytojas dėl stiprios emocinės reakcijos

6. pagrindiniai savanorio bendravimo su liudytoju principai

alpsta ar nebesiorientuoja aplinkoje, ieškoti medikų pagalbos. Abi šias alternatyvas verta turėti galvoje visų nebevaldomų emocijų atveju.

Pyktis – tai viena dažniausiai stebimų nukentėjusiųjų emocijų, nes jis gali kilti ir kaip reakcija į patiriamą grėsmę, susidūrus su nusikaltimą padariusiu asmeniu ir taip pasąmoningai pasirengiant kovai. Vis dėlto pykčio priežasčių laukas yra gerokai platesnis. Jis kyla ir tada, kai asmuo susiduria su objektyvia ar įsivaizduojama kliūtimi patenkinti savo poreikį, lūkestį, norą išlaikyti savigarbą. Pavyzdžiui, asmeniui, skubančiam į lėktuvą, pyktį gali sukelti bet koks priešais važiuojančio automobilio stabtelėjimas ar spūstis. Pyktis yra lyg stipri evoliuciškai atsiradusi motyvacinė energija, reikalinga kliūčiai pašalinti, tačiau ji nebėra naudinga nei aprašytuoju atveju, nei juo labiau teisme.

Liudytojų ir nukentėjusiųjų pyktis gali nukrypti ir į savanorį. Jis kyla, nes asmuo gali nepalankiai interpretuoti savanorio, proceso dalyvių ar teisėjo elgesį, pavyzdžiui, kad teismas negina jo, bet stengiasi pateisinti kaltinamąjį; kad yra pernelyg švelnus kaltininkui ir trukdo įgyvendinti norimą kerštą už patirtas skriaudas; kad tik be reikalo gaišina laiką, nes ir taip viskas aišku; kad neatsižvelgia į patiriamą nukentėjusiojo diskomfortą, specialiai dar kartą statydamas jį į keblią padėtį. Pyktis taip pat kyla, kai situacija ar veiksmai, kuriuos asmuo priverstas daryti, griauna arba pažeidžia jo turimą savivoką, savigarbą, norimą išlaikyti įvaizdį kitų žmonių akyse. Pavyzdžiui, asmuo, kuris įsivaizduoja esąs stiprus ir galintis pasirūpinti savimi, pyksta prašomas prisiminti situaciją, kai buvo bejėgis, pažeidžiamas, priverstas elgtis priešingai, nei norėtų pagal savo įsitikinimus. Šiuo atveju pykčio taikiniu dažnai tampa asmenys, verčiantys dar kartą išgyventi jo „aš“ vaizdą griaunantį įvykį. Pats asmuo dažniausiai nesupranta šio jausmo dinamikos ir kilmės, taip pat to, kad tikroji jo pykčio priežastis nėra teisėjas, prokuroras, advokatas ar savanoris. Pyktis paprastai sukelia nevalingą priešiškumą ir tų asmenų, į kuriuos yra nukreiptas. Savanoris gali pradėti jausti susierzinimą ar pyktį, kai liudytojas nuolat išreiškia nepasitenkinimą įvairiomis aplinkybėmis, proceso eiga, elgiasi agresyviai. Taip nukentėjęs asmuo pats sau kenkia, emociškai nuteikdamas prieš save asmenis, kurių misija yra jam padėti.

Tad liudytojai, nors tai ir nėra paprasta, turėtų stebėti savo jausmų kitimą, suprasti jų priežastis ir mokėti kontroliuoti savo emocijas, nepasiduoti priešiškoms reakcijoms.

Savanoris turi galimybių, tiesa, ribotų, daryti poveikį liudytojo pykčiui. Pirma, jis turėtų išlaikyti palankų, atjaučiantį santykį jo atžvilgiu. Antra, pamažu keisti liudytojo požiūrį į save kaip į pagalbininką, o ne kaip į priešą. Gali būti ir tiesiogiai pasakoma, pavyzdžiui: „Aš esu čia tam, kad būčiau jums naudingas. Ką dar galėčiau dėl jūsų padaryti?“ Subtilūs kreipinio elementai, žodžiai, intonacija, veido išraiška turėtų padėti nukentėjusiajam suprasti, kad jūs, tapęs pykčio objektu, iš tikrųjų esate pagalbininkas, o ne kliūtis, kurią reikia įveikti.

Liūdesys – emocija, sukelta praradimo ar netekties. Liūdesio priežastis gali būti fizinė reikšmingo asmens netektis, patirti materialiniai nuostoliai, prarasta galimybė

63

64

6. pagrindiniai savanorio bendravimo su liudytoju principai

gyventi tam tikrą gyvenimo būdą, skyrybos su artimu žmogumi. Stiprų liūdesį gali sukelti ir gilesni psichologiniai dalykai. Pavyzdžiui, labdaros organizacijos vadovė po šiurkštaus apiplėšimo, kurį įvykdė kaimynystėje gyvenantis socialiai remtinas asmuo, ilgai negalėjo įveikti depresijos, nes šis įvykis atėmė jos tikėjimą labdaros darbo prasmingumu, jos gyvenimo prasmę. Reikšminga netektimi gali būti laikomas ir prarastas geras vardas, reputacija, tikėjimas savo fiziniu ar psichiniu nepažeidžiamumu ir gera savijauta, prarasta savigarba, pakitę santykiai su aplinkiniais.

Pirmo kurso studentė po bandymo išprievartauti patyrė stiprią psichologinę krizę, nes, jos žodžiais tariant, pasidarė „nešvari, sujaukta kaip sena paklodė“. „Kam aš tokia reikalinga?“ – retoriškai klausė ji.

Liūdesio apimtam žmogui būdingas susiaurėjęs sąmonės laukas – mintimis jis vis grįžta prie skriaudos, praradimo, kaskart atrasdamas vis naujų netekties aspektų ir taip dar labiau blogindamas savo būseną. Liūdesį dar gilina bejėgiškumo, beprasmiškumo, o ypač beviltiškumo jausmas. Neretai nukentėjusysis, leisdamasis šio negatyvaus emocinio išgyvenimo spirale žemyn, gali susirgti depresija. Šiai ligai, be ilgalaikės prislėgtos nuotaikos, būdingas nusišalinimas, atsiskyrimas, negalėjimas patirti malonių išgyvenimų ir sumažėjusi energija. Depresijai gilėjant, didėja ir savižudybės rizika, todėl ikiteisminio tyrimo ar kitų baudžiamojo proceso stadijų metu reikia pasistengti, kad toks asmuo laiku gautų ne tik palaikymą, bet ir reikiamą profesionalaus psichologo ar psichiatro konsultaciją.

Savanoris turi ribotas galimybes koreguoti pažeidžiamo asmens prislėgtą nuotaiką. Tam tikras nuotaikos pasikeitimas tikėtinas, kai asmuo skatinamas kalbėti apie dalykus, kuriuos jis supranta, kontroliuoja, išmano. Liūdesio kontrolės priemonei priskirtinas liudytojo paruošimas liudyti, nes aptariami veiksmai, kuriuos reikia atlikti dabar arba reikės atlikti ateityje. Kadangi liūdima dėl skaudaus praradimo, įvykusio praeityje, jei jums pasiseks sutelkti visą liudytojo dėmesį į dabartį ir ateitį, tai jau bus nedidelė pergalė. Kartais liūdesio reakcija yra tokia stipri, kad asmuo, rodos, visas panyra į savo skausmingus išgyvenimus ir užsidengęs delnais nenumaldomai verkia.

Pirma, ką galite padaryti, tai siekti, kad liudytojas kreiptų dėmesį į jus, kartais tam reikia paliesti liudytoją ar paimti jį už rankos. Vėliau prašyti, kad jis žiūrėtų į jus, ir sakyti dalykus, kurie jam galėtų būti svarbūs. Ką jūs sakysite, yra svarbu, tačiau kur kas svarbiau, kad jis iš savo išgyvenimų pasaulio persijungtų į bendravimą su jumis. Jei po kurio laiko jis nurimo, padarėte gerą darbą. Tačiau kartais nepavyksta to padaryti.

Tuomet vėl lieka dvi alternatyvos – informuoti teismą apie liudytojo būseną, kuri gali apsunkinti teismo procesą, ar pasirūpinti, kad asmuo kuo skubiau gautų reikiamą artimųjų, NVO ar profesionalių psichologų arba medikų pagalbą.

Pasišlykštėjimas – emocija, patiriama, kai asmuo susiduria su tuo, kas jam visiškai nepriimtina, atspindi priešingas vertybes ir pan. Ši emocija yra tarsi automatinis matas „svetima ar sava“. Taip europietis, maisto lėkštėje pamatęs kirminą, jaučia pasišlykštėjimą, o kinas nuryja seiles iš pasitenkinimo... Panašių jausmų kyla ir asmeniui susidūrus su visai kitokiomis vertybėmis, būdingomis, pavyzdžiui, nusi-

6. pagrindiniai savanorio bendravimo su liudytoju principai

kaltėliams ar tam tikroms socialinėms grupėms. Savanoriui ši emocinė reakcija gali praversti kaip informacija apie liudytojo turimas vertybes ir priminti, kad jis turėtų jas gerbti net tuo atveju, jeigu su jomis asmeniškai nesutinka.

Konfliktas. Tai dviejų asmenų neigiamų emocijų lydima sąveika, kurios metu kita pusė suvokiama kaip kliūtis ar trukdys. Nors savanoris siekia padėti liudytojams, dėl pastarųjų patiriamos įtampos pyktis dėl pačių įvairiausių priežasčių kartais nukreipiamas į savanorį. Jo priežastis gali būti įvykiai teisme, prasilenkiantys su liudytojo lūkesčiais, savanorio klaidos ar nesusipratimai. Jei su liudytoju dirbantis savanoris padaro klaidą, jam tiesiog reikėtų atsiprašyti ir pasisiūlyti padarytą klaidą ištaisyti. Tačiau ne visada konflikto situacija yra tokia paprasta. Kai girdime tarsi iš niekur atsiradusius priekaištus ir pyktį, verta pasinaudoti konflikto sprendimo veiksmų algoritmu, kuris potencialią konfliktinę situaciją gali paversti konstruktyviu dialogu (Chomentauskas ir kt., 1996). Tiesa, norint jį taikyti, reikia vidinių pastangų, atsisakyti įprasto spontaniško reagavimo konfliktinėje situacijoje ir truputį pasitreniruoti.

1. Garo išleidimas. Kai supykęs asmuo apipila jus pretenzijomis, jis pirmiausia nori išlieti sa­vo nepasitenkinimą, išsakyti savo nuoskaudas, kad ir nekonst­ruktyviai bei neaiškiai. Apimtas stiprių emocijų, jis menkai ­tesuvokia, ką pats sako ir ką jūs jam at­sakote. Todėl beprasmiška iškart bandyti racionaliai įsiterpti – jis jūsų vis tiek neišgirs, be to, jūsų bandymą pasisakyti gali suprasti kaip norą prieštarauti, nesu­tikti su kaltinimu. Pradžioje geriau paty­lėti, leisti kaltintojui išsikalbėti. Jei nepertraukdamas įdėmiai išklausysite tirados pradžią, pamatysite, kad po keliolikos ar keliasdešimties sekundžių emocijos atlėgs­ta ir partnerio akyse tarsi atsiranda klau­simas: „Na, ką gi tu pasakysi?“ Tai žen­klas, kad galite įsijungti į dialogą.

2. Nepasitenkinimo konkretizavi­mas. Priekaištai dažniausiai būna api­ bendrinti, nekonkretūs („Nesąmonė! Jūs tik klaidinate. Aš ma­niau, kad jumis galima pasitikėti, o jūs...“ ir pan.) Kad išspręstumėte situaciją, jums reikia tiksliai sužinoti nepasitenkinimo priežas­tį, keliančią tokias emocijas. Tai gali būti rimta problema arba visai menka, kartais mažai bendra teturinti su tuo priekaištu, kurį girdėjote pokalbio pradžioje. Jums būtina konkretizuoti priežastį. Tarkime, kad girdėjote pirmiau išvardy­tus priekaištus. Tuomet būtų racionalu pa­tikslinti: „Kas įvyko, kad nusprendėte, jog aš jus klaidinu? Iš ko sprendžiate, kad manimi negalima pasitikėti?“ Verta tikslinti, konkre­tizuoti tol, kol tiksliai sužinosite, koks veiksmas, įvykis ar poelgis ir kokia jo interpretacija sukėlė partne­rio nepasitenkinimą.

3. Sutikimas, kad kaltinimas, prie­kaištai turi pagrindą. Tai iš pirmo žvilgsnio paradoksalus, bet labai efektyvus veiksmas. Puolantis asmuo tikisi, kad jūs ginsitės, ir yra pasąmoningai pasiruošęs sustiprinti puolimą, jei jam priešinsitės.

Kai randate būdą sutikti su kalti­nimu, jūs nuginkluojate priešininką, simboliškai pereidamas į jo pusę. Tačiau, jei ir su­tinkate, kad kaltinimai, priekaištai turi pa­ grindą, dar nereiškia, kad pripažįstate, jog puolantysis yra teisus. Iš esmės jūs tik pasakote, kad, žvelgiant iš puolančiojo pozicijų, jūsų veiksmai ga­lėjo atrodyti neteisėti, nepagrįsti, nepagarbūs ir pan. Kai įvardijate, kaip situacija atrodė jo aki-

65

66

6. pagrindiniai savanorio bendravimo su liudytoju principai

mis, jūs patvirtinate, kad supra­tote partnerio nepasitenkinimo priežastį, o tai visai nereiškia, kad sutinkate su tuo, kaip partneris interpretavo situaciją. Tikėtina, kad jūs turite kitokį požiūrį. Jei sėkmingai konkretizavote nepa­sitenkinimo priežastį ir sutikote su tuo, kad jis turi pagrindą jausti nepasitenkinimą, pa­stebėsite, kad jūsų partneris pasikeitė: jis nurimo, klausosi jūsų kalbos, į kai kurias jūsų frazes atsako „taip“. Jūs jau pusiau­kelėje į tarpusavio supratimą! Tereikia iš­dėstyti savo nuomonę ir rasti bendrą sprendimą.

4. Paaiškinimas, kaip jūs vertina­te situaciją. Tai, kad išklausėte partnerį ir sutiko­te, jog jo nepasitenkinimas turi pagrindą, teikia vilties, kad ir partneris jus išklau­sys bei supras. Jūsų požiūris į situaciją, sukė­lusią partnerio nepasitenkinimą, gali būti visai kitoks. Pasistenkite savo nuomonę išdėstyti kuo aiškiau, pabrėždami jos sub­jektyvumą, kad situacija, žvelgiant iš jūsų pozicijos, atrodė kitaip. Gali būti naudinga pabrėžti, kad kiekvienas žmogus yra savitas ir turi savo nuomonę, arba paaiškinti, kad vienaip ar kitaip elgtis kartais įparei­goja socialinė padėtis.

5. Raskite abiem pusėms priimtiną sprendimą. Kai užsimezga ramus dialogas, keičiamasi požiūriais ir subjektyviomis įvykio interpretacijomis, rasti abiem priimtiną vertinimą ar sprendimą nebėra sunku. Juk dabar kalbasi du žmonės, kurie klauso ir stengiasi suprasti vienas kitą. Net jei abiem tinkamo sprendimo rasti neįmanoma, tikėtina, kad neigiamos emocijos aprims ir galvosite vienas apie kitą su pagarba, nors ir suvoksite, kad esate skirtingi žmonės.

6.3. Savanorio emocinė sveikata Savanorį motyvuoja atliekama kilni misija – padėti žmonėms, kurie jaučiasi sutrikę, suteikti jiems paramą ar padrąsinti. Vieniems šis pasiryžimas vykdyti neatlygintiną darbą išlieka ilgus metus, kitiems pradeda blėsti labai greitai. Iš savo bendravimo su savanoriais patirties įžvelgiame dažnas priežastis, kurios kilnų tikslą pakeičia slogia nuotaika ir pasitraukimu. Neretai jos susijusios su nerealistiškais lūkesčiais ir netiksliu realybės įprasminimu. Kai kurias jų aptarsime.

Dėkingumo laukimas. Aišku smagu, kai pastangos įvertinamos, už jas padėkojama. Tačiau realybėje ne tik dažnai pamirštama padėkoti, bet kartais netgi priekaištaujama dėl negautos informacijos, paslaugų ir pan. Savanoriui nejučia gali kilti susierzinimas, pyktis, atsirasti priekaištų sau ir pan. Tačiau savanoris tokiu atveju daro įprasminimo klaidą, sukeliančią jam emocinį nepasitenkinimą.

Liudytojas gali būti sutrikęs, turėti savo rūpesčių, kartais labai rimtų trauminių išgyvenimų, jo mintys ir jausmai nesusiję su savanoriu ir jo pastangomis. Todėl labai natūralu, kad savanorio pastangos liks nelabai pastebėtos. O dėl padidėjusio dirglumo liudytojas gali net nepagrįstai priekaištauti savanoriui. Jei savanoris supras, kad būtent dėl šių priežasčių liudytojams ir reikalinga savanorio parama,

6. pagrindiniai savanorio bendravimo su liudytoju principai

jam bus lengviau dirbti savo darbą ir jausti jo reikalingumą net tada, kai iš aplinkos ilgai nesulauks dėkingumo.

Suasmeninimas. Tai toks įvykių įprasminimo būdas, kai asmuo nepagrįstai prisiima sau atsakomybę už įvykius, kurių realiai negali kontroliuoti. Pavyzdžiui, savanoris gali nuolat piktintis, kokie žiaurūs yra Lietuvos žmonės, kokie nejautrūs tyrėjai bei teisėjai, ir taip nuo ryto iki vakaro gadinti sau dieną. Su tokiu susikurtu emociniu krūviu ilgai nepagyvensi. Be to, taip mąstydamas asmuo ir elgiasi neadekvačiai, nes nuolat su visais kovoja iš esmės, o nepasiekęs neįmanomos pergalės kankina save priekaištais. Nors tai ne iš karto matyti, taip galvodamas savanoris nejučia pernelyg sureikšmina savo asmenį, pastatydamas jį visų įvykių centre ir jausdamasis už juos atsakingas, tapdamas visų ir visko teisėju. Jam reikėtų suvokti, kad kiti žmonės elgiasi pagal savo motyvus ir išmanymą, net tais atvejais, kai, atrodytų, elgiasi neteisingai ar amoraliai. Be to, savanoris, nebent jis turėtų dieviškų galių, negali kontroliuoti žmonių dabarties, o juo labiau praeities.

Savanoriui verta matyti, kad didžioji pasaulio dalis nepriklauso nuo jo pastangų ar piktinimosi. Pragmatiškiau yra susiaurinti savo asmenybės ribas ir imtis ramiai spręsti buitiškesnius, bet realiai įgyvendinamus uždavinius. Labai aiškiai įvardykite sau, ką galite ir ko negalite padaryti, ir nesigraužkite, jei kas nors viršija jūsų jėgas. Tiesiog taip yra gyvenime (ne poezijoje).

Nesugebėjimas nustatyti asmeninių ribų. Kartais savanoriai taip įsitraukia į paramos teikimą asmenims, kad kitos jų gyvenimo dalies tiesiog nebelieka. Jie keliasi ir gulasi su mintimis apie globojamuosius, su jais kalba telefonu rytą, dieną, naktį, naudoja savo asmenines lėšas jų reikmėms, keliauja į jų šeimas spręsti problemų.

Nors toks atsidavimas nusipelno pagarbos, tačiau yra keli ne tokie patrauklūs šio bendravimo aspektai. Pirma, savanoris praranda savo asmeninį gyvenimą, kuris būtinas jam pailsėti, susitvarkyti su savo emocijomis ir kitais gyvenimo tikslais.

Antra, nenustatydamas globojamajam ribų, jis pradeda spręsti už jį problemas, tuo apribodamas jo galimybes mokytis spręsti pačiam savo gyvenimo problemas. Trečia, nuolat giliai įsitraukdamas į vieno asmens problemas, jis nebeturi laiko ir jėgų kitiems, todėl ilgainiui pradeda jaustis išsekęs ir išnaudojamas.

Vyraujančios neigiamos emocijos. Būnant su liūdnais, įsitempusiais, nerimastingais, piktais asmenimis, nelengva išlaikyti teigiamą požiūrį į gyvenimą ir gyvenimo džiaugsmą. Tačiau, jei būsite toks pats kaip kiti, negalėsite jiems padėti.

Savo emocijomis reikia rūpintis taip pat, kaip ir mityba, fizine būkle, miegu. Esate pats už jas atsakingas. Visų pirma, verta atminti, kad išorėje emocijų nėra, jos yra jūsų vidinis išgyvenimas, priklausantis nuo to, kaip įprasminate savo patyrimą.

Padarėte klaidą ir graužiatės, tikriausiai sakote sau, koks esate netikęs... Padarėte klaidą ir sėdate prie savo dienoraščio ją analizuodamas, tikėtina, sakote sau: „Yra proga pasitobulinti.“ Nors įvyko kažkas ne taip, kaip norėta, jaučiatės gerai ir konstruktyviai keičiate savo ateitį. Antra, kiekvienas mūsų kuria savo emocinį

67

68

6. pagrindiniai savanorio bendravimo su liudytoju principai

pasaulį tam tikromis automatinėmis mintimis, kurios tokios greitos, kad jų net nepastebime, bet pastebime savo dažną liūdną ar piktą nuotaiką. Patartume sąmoningai padirbėti su šiuo savo emocijų „fabriku“, pasinaudojant racionaliosios emocinės elgesio terapijos priemonėmis (Burns, 2013), ir pamatysite, kad jūsų emocinio pasaulio kontrolė yra įmanoma. „Tik aš vienas esu toks silpnas ir nesusitvarkau.“ Šis nenaudingas savo silpnumo apibendrinimas greitai išblės, jei turėsite galimybę kartu su kitais savanoriais aptarti savo jausmus, abejones, nepasitikėjimą ir prieštaringus jausmus, kylančius atliekant šį darbą. Nuoširdus pokalbis grupėje ne tik suteiks palengvėjimą, kad esate normalus, nes visi patiria panašių išgyvenimų, pakilimų ir emocinių nuosmukių. Pasidalijimas patirtimi irgi labai pravers jūsų darbe. O svarbiausia – buvimas kartu su bendraminčiais sukurs bendrumo jausmą ir išlaikys motyvaciją toliau vykdyti šią reikalingą misiją.

4 . teism ų galim y b ė s užtikrinti tinkam ą elgesį su nukent ė jusiaisiais ir liud y tojais

7. Dažnai

69

užduodami klausimai



70

7. dažnai užduodami klausimai

Šiame skyriuje pateikiame dažniausiai liudytojų užduodamus klausimų ir atsakymų į juos pavyzdžius.

1. Kodėl esu šaukiamas į teismą?

Paprastai bylas pirmosios instancijos teismas nagrinėja teismo posėdžiuose.

Siekiant nustatyti tiesą ir gauti kuo daugiau informacijos apie byloje sprendžiamus klausimus, į teismo posėdžius visuomet šaukiami visi su byla susiję asmenys. Visų pirma, į posėdžius kviečiami tiesiogiai su byla susiję asmenys: ieškovai, atsakovai ir tretieji asmenys (civilinėse bylose), kaltinamieji ir nukentėjusieji (baudžiamosiose bylose) bei administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys ir nukentėjusieji (administracinių teisės pažeidimų bylose). Be to, visų rūšių bylose gali būti kviečiami liudytojai. Tai asmenys, kurie turi tam tikrų žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės nagrinėjant bylą ir priimant teisingą teismo sprendimą. Posėdžio metu visi šie asmenys duoda paaiškinimus. Juos išklausęs ir įvertinęs kitus byloje esančius įrodymus, teismas išsprendžia bylą.

2. Ar galiu neatvykti į teismo posėdį? Kas atsitiks, jeigu aš neatvyksiu?

Jei kurjeris (pašto darbuotojas) jums įteikė šaukimą liudyti teisme, privalote atvykti į teismą gautame šaukime nurodyti laiku su tapatybę įrodančiu dokumentu (pasu ar asmens tapatybės kortele). Atsižvelgus į bylos pobūdį, jūs galite būti pakviestas liudyti teisme ir kitaip, pavyzdžiui, telefonu, elektroniniu laišku.

Jeigu dėl itin svarbių priežasčių nurodytu laiku negalite atvykti į teismą, turite iš anksto apie tai pranešti teismui raštu, telefonu arba elektroniniu laišku. Teismas nuspręs, ar jūs galėsite liudyti kitą dieną. Išskirtiniais atvejais (dėl ligos, neįgalumo, senatvės ir pan.) teismas gali atvykti apklausti į jūsų buvimo vietą.

Liudytojo neatvykimas į teismo posėdį turi rimtų padarinių. Už neatvykimą į teismą liudyti jums gali būti skirta bauda, taip pat teismas gali nuspręsti jus atvesdinti ar skirti areštą.10 3. Kuo skiriasi teismo šaukimas ir pranešimas?

Jeigu esate nukentėjusysis (ne liudytojas), teismas gali nuspręsti jus informuoti ir pranešimu (ne tik šaukimu). Jei gavote pranešimą, turite teisę nuspręsti, dalyvauti teismo posėdyje ar ne. Gavus teismo šaukimą, atvykti privaloma.

4. Liudytojas skambina iki teismo posėdžio likus vienai ar kelioms dienoms ir klausia: „Ar galiu atvykti ir apžiūrėti teismo posėdžių salę?“ Taip, žinoma. Aš tuojau pažiūrėsiu, kada nevyksta teismo posėdžiai, t. y. kada galima apžiūrėti salę, ir mes sutarsime dėl konkretaus laiko, kada jūs galite atvykti.

Labai svarbu apie tai informuoti liudytoją, kuris vengia atvykti arba nori išvykti iš teismo nedavęs parodymų.

10

7. dažnai užduodami klausimai

Kai atvyksite į teismą, prašom man paskambinti telefonu (nurodomas numeris) ir aš jus pasitiksiu.11

5. Pirmą kartą dalyvauju teisme. Kaip vyks teismo posėdis, ką man reikės daryti?

Teismo posėdžiui vadovauja vienas teisėjas arba keli teisėjai (teisėjų kolegija).

Posėdžių salėje taip pat būna teismo posėdžių sekretorius, prokuroras, advokatas, ekspertas ar kiti bylos dalyviai. Visi teismo posėdžiai yra vieši, juos gali stebėti ir bet kurie kiti asmenys, išskyrus įstatymų numatytus atvejus.

Teisėjui ar teisėjų kolegijai įeinant į posėdžių salę, teismo posėdžių sekretorius paskelbs: „Teismas eina, prašom stoti.“ Tada kartu su visais posėdžių salėje esančiais asmenimis atsistokite, o posėdžio pirmininko kvietimu atsisėskite į savo vietas.

Pradėjęs posėdį teisėjas paskelbs, kokia byla bus nagrinėjama. Teismo posėdžių sekretorius praneš teismui, kurie bylos dalyviai atvyko, taip pat nurodys nesančių asmenų neatvykimo priežastis.

Vėliau liudytojų bus paprašyta palikti teismo posėdžių salę, kad negirdėtumėte kitų bylos dalyvių parodymų. Kol būsite pakviestas liudyti, laukite už teismo posėdžio salės durų. Atėjus laikui liudyti, teismo posėdžių sekretorius pakvies jus grįžti į salę.

Išsamiau susipažinti su teismo posėdžio eiga, vykstančiais procesais, pagrindiniais teismo posėdžių dalyviais ir jų funkcijomis galite Nacionalinės teismų administracijos tinklalapyje http://sale.teismai.lt/.

6. Kodėl turiu atvykti į teismą ir kartoti savo parodymus, jeigu jau pateikiau juos policijai?

Visi įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, turi būti patikrinti teismo posėdyje. Teisėjui labai svarbu pačiam susidaryti objektyvią nuomonę apie bylą ir jos aplinkybes, todėl liudytojai ir kviečiami į teismą. Juos apklausus ir išklausius, gali paaiškėti naujų aplinkybių, kurios nebuvo pakankamai atskleistos ikiteisminio tyrimo metu. Pakartotinė apklausa teisme yra labai svarbi, kad teismas galėtų remtis jūsų parodymais priimdamas teismo nuosprendį.

Be to, baudžiamosios bylos atveju teisminio nagrinėjimo stadija itin svarbi visiems baudžiamosios bylos proceso dalyviams (ypač nukentėjusiajam). Taip yra todėl, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo dalyvavimas yra minimalus – jis su teisėsaugos institucijų pareigūnais bendrauja tik iškviestas, duomenų rinkimo procesas nukentėjusiajam sunkiai prieinamas. Tačiau teisminis baudžiamosios bylos nagrinėjimas yra viešas, prieinamas nukentėjusiajam. Naudodamasis savo teisėmis, jis gali dalyvauti tiesiogiai, žodinio proceso tvarka tiriant ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, juos tikrinant užduoti klausimus liudytojams, kaltinamajam, 11 Jei savanoris pats negali parodyti teismo posėdžių salės, jis turi pasirūpinti, kad tai padarytų kitas teismo darbuotojas (teismo posėdžių sekretorius, raštinės darbuotojas ar kt.), t. y. susitarti su konkrečiu teismo darbuotoju, kad jis parodys salę, ir apie tai informuoti liudytoją.

71

72

7. dažnai užduodami klausimai

duoti paaiškinimus, išsakyti savo nuomonę apie įrodymus bei kitus dalykus ir pateikti savo vertinimą. Taigi teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadija yra ypatinga, nes jos metu nukentėjusysis turi nemažai procesinių teisių, leidžiančių jam visavertiškai dalyvauti nagrinėjant bylą.

7. Ar teismo posėdyje galėsiu turėti savo užrašus?

Jeigu reikia, ruošdamiesi liudyti, pasinaudokite savo užrašais ar dokumentais.

Jeigu jūsų parodymai susiję su skaičiais ar dokumentais, kuriuos sunku įsiminti, jais galėsite naudotis teismo posėdžio metu. Šie užrašai, teisėjui pareikalavus, turės būti pateikiami teismui ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, teismas gali juos pridėti prie bylos.

Tačiau teismo posėdyje jūs negalėsite tiesiog perskaityti iš anksto pasirašytų parodymų. Parodymai teisme duodami žodine forma.

8. Prastai kalbu (nesuprantu) lietuviškai. Ar teismo posėdyje bus vertėjas?

Taip. Lietuvių kalbos nemokančiam asmeniui Lietuvos teismuose užtikrinama teisė kalbėti gimtąja kalba arba ta užsienio kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis.12 9. Ką daryti, jei bijau liudyti? Ar galėsiu liudyti ne kaltinamojo akivaizdoje?

Jei liudytojas išreiškia nerimą ar baimę dėl to, kad kaltinamasis gali dalyvauti jam liudijant teisme, pirmiausia išklausykite ir parodykite supratimą, o paskui paaiškinkite, kokios yra galimybės teisme išvengti susitikimo su kaltinamuoju: „Jei esate pakviestas liudyti baudžiamojoje byloje ir bijote kaltinamojo ar kitų asmenų įtakos teismo posėdžio metu, turėtumėte apie tai iš anksto informuoti teismą arba bylą nagrinėjantį prokurorą, kad būtų imtasi priemonių jūsų saugumui užtikrinti (pavyzdžiui, apklausti nuotoliniu būdu arba apklausą vykdyti kitoje patalpoje, į kurią patekti gali tik teismas; tokiu atveju kiti proceso dalyviai jūsų apklausą stebėtų būdami teismo posėdžių salėje). Jeigu esate nepilnametis, jums taikoma speciali apklausos tvarka. Išsamesnę informaciją apie tai jums suteiks prokuroras.“ Savanoris turi galimybę apsaugoti liudytoją nuo susidūrimo su kaltinamuoju akis į akį iki teismo posėdžio ir po jo. Susitarkite su liudytoju, kad jį pasitiksite prie įėjimo į teismą gerokai iki teismo posėdžio ir užtikrinkite, kad teismo posėdžio jis lauktų ne prie posėdžio salės, o kitoje vietoje, į kurią negalėtų patekti kaltinamasis ar jo gynėjas. Taip pat rekomenduotina po teismo posėdžio palydėti liudytoją iki jo automobilio ar viešojo transporto stotelės. Jeigu yra galimybė, su liudytoju iš teismo pastato išeikite dar teismo posėdžiui nepasibaigus arba kitu metu, bet ne tuo pačiu, kai iš teismo pastato išeina kaltinamasis ir jo artimieji.

Vertėjo paslaugos taip pat užtikrinamos, jei liudytojas yra nebylys arba kurčiasis. Vertėjas yra vertimui reikiamas kalbas mokantis arba nebylio ar kurčiojo gestus suprantantis asmuo.

12

7. dažnai užduodami klausimai

Be to, priminkite liudytojui, kad jeigu jis baiminasi dėl savo ar artimųjų sveikatos bei gyvybės, nes jiems kyla pavojus dėl liudijimo, jis dar ikiteisminio tyrimo metu gali prašyti taikyti visišką ar dalinį anonimiškumą arba apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemones. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu liudytojas gali prašyti, kad būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, daryti jo apklausos garso ir vaizdo įrašus, o bylą nagrinėjant teisme peržiūrėti apklausos įrašus, papildomai nekviečiant jo į teismą. Jei liudytojas ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo taikant minėtas apklausos fiksavimo priemones, jis gali raštu kreiptis į teismą, nurodydamas svarbias priežastis, dėl kurių bijo būti apklaustas teisme.

Teismas neprivalo tenkinti tokio prašymo, tačiau išimtiniais atvejais, jei priežastys baimintis išties rimtos, liudytojas gali būti nekviečiamas liudyti teisme.

10. Kodėl man reikia taip ilgai laukti? Kiek truks teismo posėdis? Gal aš galiu išeiti papietauti (išgerti kavos, sutvarkyti kitų reikalų ar pan.)?

Deja, liudytojams tenka laukti, kol teismas juos pakvies. Liudytojai kviečiami teismo numatyta eilės tvarka, tad laukite, kol būsite pakviestas liudyti.13 Dažnai teismo posėdis trunka keletą valandų. Taip yra todėl, kad teisėjams sunku numatyti, kiek truks kaltinamojo apklausa ir liudytojų parodymų išklausymas. Tačiau, jei yra svarbių priežasčių, dėl kurių jūs pageidaujate būti apklaustas pirmas iš liudytojų ir paskui išvykti, būtinai apie tai telefonu ar elektroniniu laišku informuokite teismą dar prieš teismo posėdį. Turėdamas šią informaciją iš anksto, teismas galės liudytojų apklausas sudėlioti jums palankesne eilės tvarka.

Apgailestauju, jūs negalite išeiti papietauti (kavos, tvarkyti kitų reikalų ar pan.), kol jūsų nepakvietė liudyti ir kol nesibaigė teismo posėdis ar teismas nenusprendė, kad tolesnis jūsų dalyvavimas teismo posėdyje po apklausos nėra būtinas. Pasišalinimas iš teismo posėdžio jam nesibaigus bus vertinamas kaip neatvykimas. Liudytojo neatvykimas į teismo posėdį turi rimtų padarinių – gali būti skirta bauda ir pan.

11. Ar galiu liudyti pirmas?

Paaiškinimų teikimo tvarka teismo posėdyje priklauso nuo bylos rūšies. Civilinėse bylose paprastai pirmasis kalba ieškovas, po jo – atsakovas, o galiausiai – tretieji asmenys ir liudytojai. Baudžiamosiose bylose pirmas kalba prokuroras, jis pateikia kaltinimą, po jo paprastai savo paaiškinimus duoda kaltinamasis, paskui – nukentėjusysis. Administracinių teisės pažeidimų bylose pirmas paaiškinimus teikia administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, o po jo – nukentėjusysis. Visi liudytojai duoda paaiškinimus po pirmiau nurodytų bylos dalyvių. Liudytojai kviečiami teismo numatyta eilės tvarka, tad laukite, kol būsite pakviestas liudyti.

13

Jei asmuo nėra nukentėjusysis baudžiamojoje byloje, jam teks laukti už teismo posėdžio salės durų.

73

74

7. dažnai užduodami klausimai

Tačiau, jei yra svarbių priežasčių, dėl kurių jūs pageidaujate būti apklaustas pirmas ir paskui išvykti, būtinai apie tai telefonu ar elektroniniu laišku informuokite teismą dar prieš teismo posėdį. Turėdamas šią informaciją iš anksto, teismas galės liudytojų apklausas sudėlioti jums palankesne eilės tvarka.

12. Ar galiu dalyvauti teismo posėdyje viso bylos nagrinėjimo metu?

Jeigu nesate nukentėjusysis baudžiamojoje byloje, lauksite už teismo posėdžio salės durų (liudytojas negali dalyvauti teismo posėdyje, kol pats nedavė parodymų; taip siekiama, kad liudytojo parodymams nedarytų įtakos kitų asmenų parodymai).

Atėjus jūsų eilei liudyti, teismo posėdžių sekretorius pakvies jus įeiti į salę. Kai būsite apklaustas, turėsite likti salėje iki bylos nagrinėjimo pabaigos. Taip yra todėl, kad bylos nagrinėjimo metu, teismui ar kitiems proceso dalyviams gal kilti papildomų klausimų, kuriuos norės jums užduoti. Teismas jūsų prašymu, išklausęs byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę, gali leisti jums išeiti iš teismo posėdžių salės anksčiau, nei bus baigtas bylos nagrinėjimas.

13. Ką reikėtų sakyti, jei neprisimenu to, apie ką klausiama?

Pasakykite, kad neprisimenate. Sakykite tik tiesą, nemeluokite. Jei nesate tikras, ar tiksliai prisimenate, tai taip pat svarbu pasakyti teismui. Teismas sprendimą priima remdamasis liudytojo parodymais ir, jei liudytojas nepamini abejonių, teismas vertina, kad liudytojas yra įsitikinęs tuo, ką sako.

Teisme nesitikima, kad liudytojas prisimins visas smulkmenas. Užmiršti yra normalu. Dėl to asmuo netampa blogu liudytoju. Kai kuriais atvejais dėl streso, patiriamo nusikaltimo metu prisiminimai yra labai fragmentiški – tai natūralu. Kartais prisiminti trukdo teisme juntamas nerimas ar baimė, todėl prieš atsakydamas pasistenkite susikaupti, nusiraminti – teisme jūs esate saugus.

14. Ką reikėtų daryti, jei nesuprantu užduoto klausimo?

Jūs galite apie tai informuoti, paprašyti pakartoti klausimą arba performuluoti jį kitais žodžiais.

15. Ar galėsiu parodymus duoti sėdėdamas?

Visi byloje dalyvaujantys asmenys, taip pat kiti teismo proceso dalyviai, išskyrus teisėją, į teismą kreipiasi ir parodymus duoda stovėdami. Liudytojai, kuriems sunku stovėti dėl ligos ar kitų rimtų priežasčių, gali prašyti teismo leidimo sėdėti. Tačiau priesaiką liudytojas privalo duoti stovėdamas.

16. Ką man daryti, jei teisme užtruksime ir aš pavargsiu (man pasidarys bloga, reikės į tualetą, išgerti nuolat vartojamus vaistus ar pan.)? Ar galėsiu paprašyti pertraukėlės?

7. dažnai užduodami klausimai

Jei jums reikės pertraukos, kreipkitės į teisėją ir paprašykite jo leidimo. Teisėjas paprastai suteikia galimybę padaryti pertrauką.

17. Noriu papasakoti svarbų dalyką, kurio nepaminėjau tada, kai mane apklausė policijos pareigūnai. Ar galiu tai padaryti? Žinoma, jūs ne tik galite, bet ir privalote papasakoti viską, ką prisimenate ir kas gali būti svarbu byloje. Žinokite, kad teismas gali užduoti jums klausimą, dėl kokių priežasčių naujas aplinkybes nurodėte tik teisme. Tačiau šis klausimas nebūtinai reiškia, kad teismas netiki ar abejoja jūsų parodymais. Teismas privalo išsiaiškinti ir pašalinti visus netikslumus, todėl atsakydami nemeluokite, neišsigąskite, tiesiog nurodykite tikrąsias aplinkybes, dėl kurių jūsų parodymai teisme pasikeitė (pavyzdžiui, ne viską prisiminėte ikiteisminio tyrimo metu, jūsų nebuvo apie tai klausta, dėl per didelio streso, susijusio su stebėtu nusikaltimu, kai kurias aplinkybes prisiminėte tik vėliau ir pan.).

18. Laukiu svarbaus skambučio. Ar mano mobilusis telefonas gali būti įjungtas posėdžio metu?

Teismo posėdžių salėje telefonai turi būti visiškai išjungti (ne tik jų garsas).14 Patarčiau jums iki teismo posėdžio pradžios susisiekti su asmeniu, iš kurio laukiate skambučio, ir informuoti, kad kurį laiką būsite nepasiekiamas.

19. Ar kaltinamasis žino, kokius parodymus aš pateikiau policijai?

Ikiteisminio tyrimo pabaigoje, prieš perduodant bylą teismui, visi proceso dalyviai (išskyrus liudytojus), taip pat ir įtariamasis, turi teisę susipažinti su visa baudžiamosios bylos medžiaga, taigi ir jūsų duotais parodymais.

20. Kaip bus atlygintos mano liudijimo išlaidos? Įvykdę savo pilietinę pareigą liudyti, jūs turite teisę prašyti teismo atlyginti išlaidas. Jums gali būti kompensuojamos išlaidos, kurias patyrėte dėl dalyvavimo teismo posėdyje (kelionės išlaidos, negautas darbo užmokestis arba apmokama už atitraukimą nuo įprasto užsiėmimo proporcingai tam laikui, kurio reikia dalyvauti teismo posėdyje, įvertinus poreikį – ir gyvenamosios patalpos nuomos išlaidos ar kt.). Norėdami gauti patirtų išlaidų atlyginimą, turite teismui pateikti prašymą kompensuoti lėšas. Kartu su prašymu teismui būtinai pristatykite išlaidas patvirtinančius įrodymus (darbdavio pažymą, kelionės dokumentus ir pan.).

14

Jei salėje įmontuota garso aparatūra, mobilieji telefonai trukdo net tada, kai jų garsas išjungtas.

75

76

7. dažnai užduodami klausimai

21. Kartu atsivežiau trijų mėnesių dukrelę. Ar galiu ją pasiimti į teismo posėdžių salę?

Siekiant užtikrinti sklandžią posėdžio eigą ir norint, kad teismo posėdžio dalyviai (ypač su vaiku atvykęs liudytojas) susikauptų, geriau vaiko į teismo salę neimti.

Jei neturite kas pasirūpintų vaiku, jį galite neštis ar vestis į teismo posėdžių salę. Jei liudijimas užtruks, jūs galėsite paprašyti pertraukėlės vaikui pamaitinti ar pervystyti.

Jei iš anksto žinote, kad į teismo posėdį jums teks atvykti su vaiku iki 14 metų, galite kreiptis į teismą prašydamas užtikrinti vaiko priežiūrą jūsų liudijimo metu. Teismas tokiu atveju susisiekia su Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistais ir paprašo jų pagalbos teismo pastate pasirūpinti liudijančio asmens vaiku.

22. Prastai girdžiu ir bijau neišgirsti man užduodamų klausimų.

Informuokite apie tai teisėją. Jis pasirūpins, kad išgirstumėte tai, kas jums sakoma.

23. Norėčiau, kad teismo salėje būtų ir mano dukra (sūnus, kaimynas, draugas ar pan.). Ar galima?

Jei teismo posėdis yra viešas, stebėti jį gali visi vyresni nei 16 metų asmenys.

Jaunesni nei 16 metų asmenys teismo posėdyje gali būti, jeigu jie yra byloje dalyvaujantys asmenys arba liudytojai.

Taigi, jeigu jūsų dukra (sūnus, kaimynas, draugas ar pan.) yra vyresnė nei 16 metų, ji gali dalyvauti teismo posėdyje. Tačiau pasisakyti galėsite tik jūs.

Be to, liudytojas turi teisę turėti savo atstovą, kuriuo gali būti advokatas, jo padėjėjas arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo leidimu – kitas aukštąjį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, kurį liudytojas įgaliojo atstovauti savo interesams.

Atstovą liudytojas gali pasirinkti pats ir sudaryti su juo atstovavimo sutartį.

Liudytojas, kuriam reikia emocinės paramos teismo procese, taip pat gali pasirinkti lydintį asmenį, kuris kartu su juo dalyvaus teismo procese. Lydinčiu asmeniu gali būti NVO atstovas, savanoris, socialinis pedagogas, psichologas ar pan.

24. Ar galiu susipažinti su teismo posėdžio garso įrašu?

Nagrinėjimo teisme dalyviai turi teisę susipažinti su teismo posėdžio garso įrašu ir daryti jo kopijas.

77

78

Santrauka „Savanorio vadovas: kaip teikti paramą nukentėjusiesiems ir liudytojams teisme“ Gintaras Chomentauskas, Edita Dereškevičiūtė, Dovilė Murauskienė

Leidinyje pateikiama teisinė ir psichologinė informacija, skirta savanoriams teismuose.

Pirmose trijose dalyse rašoma apie Lietuvoje veikiančią teismų sistemą, trumpai aptariami pagrindiniai teismų veiklos principai bei teisminio proceso dalyviai.

Pateikiama informacija apie baudžiamojo ir civilinio procesų stadijas, pagrindinius jų bruožus. Išsamiau aptariamas nukentėjusiojo ir liudytojo procesinis statusas, jų turimos teisės ir pareigos, apklausos vykdymo ypatumai.

Ketvirtoji leidinio dalis skirta psichologiniam nusikaltimo poveikiui, kurį patiria nukentėjusysis ir liudytojas. Aptariama, kokie trumpalaikiai ir ilgalaikiai fiziologiniai, elgesio, emociniai pokyčiai būdingi žmogui, atsidūrusiam grėsmę keliančioje situacijoje; kokią įtaką patirtas stresas gali turėti žmogaus atminčiai ir liudijimui teisminio proceso metu.

Penktoji dalis skiriama liudytojo poreikiams ir jų galimam patenkinimui aptarti, joje pateikiama informacija apie tai, kokią pagalbą savanoris gali suteikti nukentėjusiajam ir liudytojui iki teismo posėdžio, atvykus į teismo posėdį, jo metu ir teismo posėdžiui pasibaigus.

Bendraudamas su nukentėjusiuoju ir liudytoju, savanoris turi vadovautis pagrindiniais bendravimo principais, mokėti pasinaudoti bendravimo proceso ypatumais nuo bendravimo pradžios iki atsisveikinimo. Tai aptariama šeštojoje leidinio dalyje. Joje taip pat rašoma, kaip elgtis patekus į sudėtingas situacijas, konfliktus, kuriuos lemia liudytojų emocijos, kylančios dėl patirtos traumos, nesaugumo ir teismo proceso ypatybių.

Leidinys baigiamas rekomendacijomis, kaip atsakyti į dažniausiai nukentėjusiųjų ir liudytojų užduodamus klausimus.

79

Summary Volunteer’s Guide: How to Provide Support to Witnesses and Victims in Court Gintaras Chomentauskas, Edita Dereškevičiūtė, Dovilė Murauskienė

The publication presents legal and psychological information for volunteers in courts.

The first three chapters present the information on the system of courts in Lithuania, and briefly discuss the basic principles of court activities and the parties to the proceedings. They also include the information on the stages of criminal and civil proceedings as well as the basic features thereof. The procedural status of a victim and witness, their rights and duties, and the particularities of their examination are discussed in greater detail.

The chapter four is intended for the psychological effect of a crime, experienced by a victim and witness. It discusses the short-term and long-term physiological, behavioural, and emotional changes in human being, who has faced with a dangerous situation, and the potential influence of stress on human memory and witnessing during the proceedings.

The chapter five of the publication discusses the needs of a witness and possibilities to satisfy them; it also presents information on the support that can be provided by a volunteer to a victim or witness prior to the court hearing, when arriving to the court, during and after the court hearing.

Communicating with a victim and witness a volunteer must follow the basic principles of communication and be able to use the particularities of communication – from the beginning and till the end. These are discussed in the chapter six of the publication. It also presents information on possible actions to deal with difficult situations and conflicts, caused by witness’s emotions resulting from trauma, insecurity, and particularities of judicial proceedings.

The publication ends with the recommendations to answer the questions frequently asked by victims and witnesses.

80

Literatūra Arkowitz, H., Lilienfeld, S. O. Why science tells us not to rely on eyewitness accounts. Scientific American. Prieiga per internetą: http://www.scientificamerican.com/article/do-the-eyes-have-it/, 2009-01-08.

Atkinson, R. L., Atkinson, R. C., Smith, E. E., Ben, D. J., Nolen-Hoeksema, S. Higard’s introduction to psychology. Philadelphia: Harcourt Brace College Publishers, 1996.

Barlow, D. H. Clinical handbook of psychological disorders: a step-by-step treatment. UK: The Guilford Press, 2008.

Burns, D. D. Geros nuotaikos vadovas: nauja emocijų terapija. Vilnius: Žmogaus studijų centras, 2013.

Chomentauskas, G., Dereškevičiūtė, E., Lepeška, V., Gotberg, K., Trakumaitė, R., Chomentauskienė, R. Praktinės psichologijos pagrindai. Vilnius: Žmogaus studijų centras, 1996.

Chomentauskas, G., Dereškevičiūtė, E., Murauskienė, D. Psichologinė parama aukoms ir liudytojams bei jų apsauga teismo procese. Vilnius: Žmogaus studijų centras, 2015.

Ekman, P., Davidson, R. J. The Nature of Emotion: Fundamental Questions. Oxford, NY: Oxford University Press, 1994.

Europos Sąjunga. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva. Europos Sąjungos oficialusis leidinys Nr. L 315/57, 2012.

Grossman, D., Siddle, B. K. Critical incident amnesia: The physiological basis and the implications of memory loss during extreme survival stress situations. The Firearms Instructor: The Official Journal of the International Association of Law Enforcement Firearms Instructors, 31, 2001.

Hanson, P. G. The joy of stress. Canada: Hanson Stress Management Organization, 1986.

Heidt, J. M., Marx, B. P., Forsyth, J. P. Tonic immobility and childhood sexual abuse: a preliminary report evaluating the sequela of rape-induced paralysis. Behavioral Research and Therapy, 43 (9), 1157–1171, 2005.

Herman, J. L. Trauma and recovery: The aftermath of violence. New York: Basic Books, 1992.

Hobson, J. A. The dreaming brain. New York: Basic Books, 1988.

Horowitz, M. J. Stress response syndromes. Michigan: J. Aronson, 1986.

Jurka, R., Randakevičienė, I., Juzukonis, S. Baudžiamojo proceso dalyviai. Vilnius: Industrus, 2009.

Kandel, E., Schwartz, J., Jessell, T. Principles of neural science, 3 leidimas. New York, NY: Elsevier, 1991.

Kohnken, G. A. German perspective on children’s testimony. Children’s Testimony. A Handbook of Psychological Research and Forensic Practice. (red. Westcott, H. L., Graham, M. D., Bull, H. C.). Great Britain: John Wiley & Sons, 2002.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (BPK). Valstybės žinios, Nr. 37–1341, 2002.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (CPK). Valstybės žinios, Nr. 36–1340, 2002.

Lietuvos teismai. Nacionalinė teismų administracija. Prieiga per internetą: www.teismai.lt.

Loftus, E. F. Memory faults and fixes. Issues in Science and Technology, 18 (4), 41–50, 2002.

Luxenberg, T., Joseph, S., van der Kolk, V., Bessel, A. Complex trauma and disorders of extremestress (DESNOS) diagnosis, part one: assessment. Directions in Psychiatry, 21, 373–414, 2001.

Manchester, W. The Last Lion: Winston Spencer Churchill. Boston: Little, Brown & Co, 1988.

McCarley, J. S., Vais, M., Pringle, H., Kramer, A. F., Irwin, D. E., Strayer, D. L. Conversation disrupts visual scanning of traffic scenes. Paper presented at the Ninth Vision in Vehicles Conference, Brisbane, Australia, 2001.

Morgan, J. Tort, Insurance and Incoherence. The Modern Law Review, 67 (3), 384–401, 2004.

Moskowitz, A. Scared stiff: catatonia as an evolutionary-based fear response. Psychological Review, 111 (4), 984–1002, 2004.

Murauskienė, D. Teismų praktikos vertinant baudžiamajame procese liudijusių vaikų parodymus aktualijos. Jurispridencija. Mokslo darbai, 22 (2), 2015.

Quas, J. A., McAuliff, B. D. Accommodating child witnesses in the criminal justice system: Implications for death penalty cases. Mental Disorder and Criminal Law. Responsibility, Punishment and Competence (red. Schopp, R., Wiener, R. L., Bornstein, B. H., Willborn S. L.). New York, NY: Springer, 2009.

Rogers, C. R. Apie tapimą asmeniu. Vilnius: Via Recta, 2005.

Strayer, D., Drews, F., Johnston, W. Cell phone-induced failures of visualattention during simulated driving. Journal of Experimental Psychology: Applied Sciences, 9 (1), 23–32, 2003.

Strang, H., Sherman, L., Angel., C., Woods, D., Bennett, S., Newbury-Birch, D. Victim evaluations of face to face restorative justice conferences: A quasi-experimental analysis. Journal of Social Issues, 62, 281–307, 2007.

Vazbys, S. Liudytojai. Teisė, 1931.

Savanorio vadovas: kaip teikti paramą nukentėjusiesiems ir liudytojams teisme

1

Gintaras Chomentauskas • Edita Dereškevičiūtė • Dovilė Murauskienė •

Savanorio vadovas:

kaip teikti paramą nukentėjusiesiems ir liudytojams teisme