Ekonominė politika. Mintys šiandienai ir rytdienai

UDK 338.22 Mi303

Ve r s t a i ð : Ludwig von Mises, Economic Policy: Thoughts for Today and Tomorrow, Chicago, Regnery Gateway, 1979 Ekonominë politika anglø kalba iðspausdinta 1979 metais. Ðis vertimas iðleistas gavus Liberty Fund, Inc. sutikimà.

Economic Policy was originally published in English in 1979.

This translation is published by permission from Liberty Fund, Inc. D ë k o j a m e k n y g o s r ë m ë j a m s: AB bankui Hansabankas (Giedriui Dusevièiui), Gintautui Monkevièiui, UAB Vilniaus rentinys (Juozui Zykui)

ISBN 9955-682-41-8

© Liberty Fund, Inc., 1979, 1995 © Algirdas Degutis, vertëjas, 2006 © Lietuvos laisvosios rinkos institutas, leidëjas, 2006 © Leidykla Eugrimas , 2006

Pratarmë antrajam lietuviðkam leidimui 4 Pratarmë 9 Ludwigas von Misesas (1881 1973) 12

EKONOMINË POLITIKA

Ekonominė politika

I paskaita

Kapitalizmas 24

II paskaita Socializmas 41

III paskaita Intervencionizmas 65

IV paskaita Infliacija 86

V paskaita Uþsienio investicijos 108

VI paskaita

Politika ir idëjos 128

4

Ludwigo

von Miseso knyga Ekonominë politika , parengta jo Argentinoje 1958 metais skaitytø paskaitø pagrindu, Lietuvoje leidþiama jau antrà kartà. Lietuvos visuomenei pristatome naujà, kokybiðkesná knygos leidimà, papildytà ekonomisto Murray Rothbardo mintimis apie iðkiløjá ðio leidinio autoriø. Beje, tarp 1992 metø Lietuvos ir 1958 metø Argentinos bûta daug bendro: abi vadavosi ið totalitarinës sistemos, siekë naujø idëjø ir laisvës. Ðiandien padëtis Lietuvoje jau kita. Dabartinës studentø auditorijos, panaðiai kaip tos, kuri klausësi Miseso paskaitø, neslegia totalitarizmo naðta, ir ji yra kupina naujø idëjø.

O internetas, vienas kapitalizmo produktø, leidþia kur kas geriau paþinti ðio þymiausio XX amþiaus ekonomisto ir socialinio filosofo darbus.

Knygoje spausdinamos Miseso paskaitos kaskart uþkabina vis nauju aspektu, ypaè gilinan-

5 tis á tokius reiðkinius kaip konkurencija, atlyginimø skirtumai skirtingose ðalyse, valstybës parama kultûrai, valstybinis reguliavimas, saugantis nuo neprotingo þalingø produktø vartojimo, valstybës kiðimasis á rinkà. Ádomu tai, jog ðiandien ðiais klausimais vyksta tokios paèios diskusijos, kaip ir prieð pusðimtá metø. Kaip pabrëþia pats Misesas, kai kurias klaidas mes kartojame kopijuodami jas dar nuo Senovës Romos imperijos laikø, atvedusiø jà á dekadansà ir þlugimà.

Yra daug mokslininkø, kurie nusipelnë iðskirtinio dëmesio dël savo ypatingo indëlio á idëjø raidà, dël atradimø, kurie leido naujai, atsikratant ankstesniø klaidø, ávertinti visiems þinomus faktus. Visgi Ludwigas von Misesas tarp jø pelnytai turëtø bûti laikomas ryðkiausiu. Lietuvos visuomenëje kol kas gerokai þinomesni yra kiti ekonomistai: darbo spontaniná pasidalijimà ir jo naudà átaigiai apraðæs Adamas Smithas, klaidingà Adamo Smitho objektyviosios vertës teorijà redukavæs iki dar labiau klaidinanèios darbo vertës teorijos ir, deja, jà irgi átaigiai iðpopuliarinæs Karlas Marxas, politikus pragaiðtingais ekonominiais receptais infliacijos ir valstybës iðlaidø didinimu aprûpinæs Johnas Maynardas Keynesas, nuosaikusis (jokiu bûdu nei nuoseklus, nei radikalus) laisvosios rinkos ðalininkas pozityvistas Miltonas Friedmanas,

6 garsiausias Miseso mokinys ir kolega Friedrichas von Hayekas ar populiariuosius daugelio skoná atitinkanèius vadovëlius paraðæs Paulas Samuelsonas.

Kodël susiklostë tokia situacija vienareikðmiðko atsakymo nëra. Viena prieþasèiø gali bûti ta, kad Misesas nuo pat savo pirmøjø darbø raðë taip, kad jam paprieðtarauti nelabai buvo kaip, o pritarti nei kolegos ekonomistai, nei politikai nelabai norëjo, nes bûtø tekæ paneigti daugelá savo ligi tol propaguotø tiesø. Ne maþiau svarbi prieþastis yra ta, kad faktiðkai valstybës finansuojamas (o kartu ir kontroliuojamas) ekonomikos mokslas tiesiog negalëjo nuolat rodyti valstybës politikos klaidø. Be to, kai mokslas finansuojamas mokesèiø mokëtojø, tampa labai patrauklu nuolat tirti vis naujus atvejus ir atlikti vis naujus palyginimus, tuo pagrindþiant vis naujas teorijas .

Toks empirizmas þavus savo apgaulingu neiðsemiamumu lyginti, studijuoti atvejus ir taip be galo atrasti vis kaþkà nauja (pavyzdþiui, minimalus darbo uþmokestis ðiuo atveju turëjo átakos, o ðiuo ne, kainas vienur reikia reguliuoti, o kitur gal ir ne ir t.t.). Miseso iðplëtotos austrø ekonomikos mokyklos dedukcinis metodas parodo ne atvejus, o dësnius. Pastarieji daþnai daug kam nepatinka, nes uþkerta kelià begaliniams eksperimentams ir senø klaidø kartojimui. Galbût dël to,

7 kad niekada dirbtinai nemëgino rasti valstybei kito vaidmens, iðskyrus taisykliø laikymosi prieþiûrà, ir niekada nesivaikë madø, o visada likdavo atkakliai nuoseklus, Misesas visada buvo lengviau priimamas tø, kurie arba, kaip Miseso mokiniai, iðdrásdavo pripaþinti, jog iki ðiol klydo, arba yra pakankamai jauni ir neprikimðti klaidingø socializmo idëjø.

Misesas ir visa austrø ekonomikos mokykla iðgarsëjo þymiausiam Miseso mokiniui Friedrichui von Hayekui 1974 metais gavus Nobelio premijà uþ verslo ciklø teorijà. Teisybës dëlei reikëtø pasakyti, kad ðios teorijos pradmenis sukûrë ne kas kitas, o pats Misesas. Jis ekonomikoje atliko titaniðkas uþduotis: integravo pinigø teorijà á bendràjà ekonomikos teorijà, parodë socializmo ekonominës sistemos neámanomumà, iðplëtojo dedukciná metodà ekonomikoje. Ðis jo indëlis á ekonomikà, jo konceptualûs darbai Pinigø ir kredito teorija , Socializmas , Liberalizmas , Þmogiðkoji veikla , Teorija ir istorija daro Misesà neabejotinai geriausiu bent jau XX amþiaus ekonomistu.

Knyga Ekonominë politika tai ne ðiaip pastabos apie ekonominæ politikà, tai plaèiajai auditorijai suprantama ypaè gilios ekonominës politikos analizës versija. Tai, kà joje teigia Misesas, yra paremta didþiule teorine analize, o uþ kiekvieno

8 tarsi netyèia iðsprûdusio pavyzdþio glûdi ne tik daugybë kitø pavyzdþiø, bet iðtisa ekonomikos teorija. Ðia prasme knyga gali atstoti daugybæ kitø ðios tematikos leidiniø. Iðmokus joje glaustai ir paprastai pateiktas pamokas netektø nuolat suktis uþburtame gerø ekonominës politikos ketinimø ir neva netikëtø blogø padariniø rate, kuris taip daþnai bûdingas ekonominës politikos praktikai.

Kita vertus, knyga Ekonominë politika neatstos gilios analizës, kurià Misesas siûlo savo akademiniuose darbuose. Ekonominë politika plius sveikas protas leidþia ávertinti daugelá ðios srities aktualijø, taèiau norint jas analizuoti tenka ávaldyti dedukciná ekonominës analizës metodà ir nuosekliai taikyti já ant Miseso suræstø ekonomikos pamatø. Gaila, kad tokie veikalai, kaip svarbiausias konceptualus Miseso darbas Þmogiðkoji veikla (Human Action), dar neþinia kada pasirodys lietuviðkai. Taigi kol kas þingeidþiuosius raginu atrasti Miseso minèiø klodus, kurie dabar prieinami ir jo vardo instituto interneto svetainës lankytojams. O tiems, kuriems á rankas pateko ði knyga, linkiu malonaus skaitymo.

DR. REMIGIJUS ÐIMAÐIUS L IETUVOS

LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO PREZIDENTAS

9

Pratarmė

Ði knyga atspindi pamatinæ autoriaus nuostatà, dël kurios juo þavëjosi ir þavisi jo sekëjai bei puola prieðininkai. Nors kiekviena ðiø ðeðiø paskaitø gali bûti laikoma atskira esë, jø visuma sudaro harmonijà, teikianèià toká estetiná pasigërëjimà, koks kyla þvelgiant á puikiai suprojektuoto pastato architektûrà.

FRITZ MACHLUP P R I N C E T O N , 1979 M .

1958 metø pabaigoje dr. Albertas Benegas-Lynchas pakvietë mano vyrà á Argentinà skaityti paskaitø ciklo, o manæs papraðë já lydëti. Ðioje knygoje pateikta tai, kà mano vyras kalbëjo ðimtams Argentinos studentø per tas paskaitas. Á Argentinà atvykome praëjus vos keletui mënesiø po priverstinio Perono bëgimo ið ðalies. Jis valdë de-

10 struktyviai ir visiðkai sugriovë Argentinos ekonomikos pamatus. Ne kà geresnis buvo ir já pakeitæs Eduardas Lonardi. Tauta buvo pasirengusi priimti naujas idëjas, o mano vyras jomis pasidalyti.

Jo paskaitos buvo skaitomos anglø kalba milþiniðkoje Buenos Aires universiteto salëje. Dviejose gretimose auditorijose per ausines studentai klausësi sinchroninio vertimo á ispanø kalbà. Ludwigas von Misesas nevarþomai kalbëjo apie kapitalizmà, socializmà, intervencionizmà, komunizmà, faðizmà, ekonominæ politikà ir diktatûros pavojus. Jauni mano vyro klausytojai nedaug þinojo apie rinkos laisvæ ar asmens laisvæ. Kaip raðiau savo knygoje Mano gyvenimas su Ludwigu von Misesu , Jeigu tais laikais kas nors kitas bûtø drásæs taip uþsipulti faðizmà ir komunizmà kaip tai darë mano vyras, jis iðkart bûtø areðtuotas policijos, o susirinkimas iðvaikytas .

Klausytojai reagavo taip lyg bûtø atvertas langas ir á patalpas ásiverþtø gaivaus oro srovë. Jis kalbëjo be uþraðø. Kaip visuomet, jo mintis rikiavo tik keletas þodþiø, uþraðytø ant skiautelës popieriaus. Jis tiksliai þinojo, kà norëjo pasakyti, ir labai paprastais þodþiais taip vykusiai dëstë savo idëjas auditorijai, kad ði, nors ir neþinodama jo darbø, gerai suprato, kas sakoma.

Paskaitos buvo áraðytos á magnetofono juostà. Vëliau ið juostos jas uþraðë vietos sekretorius, kurio rankraðtá ir radau pomirtiniuose vyro popieriuose. Skaitydama uþraðus labai gyvai prisiminiau, su kokiu entuziazmu argentinieèiai reagavo á mano vyro þodþius. Ir man neekonomistei pasirodë, kad tos paskaitos, skaitytos neprofesionaliai Pietø Amerikos auditorijai, bûtø kur kas geriau suprantamos nei dauguma teoriniø Ludwigo von

11 Miseso darbø. Jauèiau, kad jose tiek daug vertingos medþiagos, tiek minèiø, reikðmingø ðiandienai ir ateièiai, kad jas bûtina paskelbti.

Kadangi mano vyras nerengë ðiø paskaitø spaudai, ðá darbà teko atlikti man. Að labai stengiausi iðsaugoti kiekvieno sakinio prasmæ, në kiek nekeisti turinio ir palikti visus vyro daþnai vartotus posakius, taip gerai paþástamus jo skaitytojams. Að tik sujungiau sakinius praleisdama kai kuriuos þodþius, kurie paprastai vartojami bendraujant neformaliai. Jeigu man pavyko ið ðiø paskaitø parengti knygà, tai tik todël, kad kiekviename sakinyje man skambëjo vyro balsas, girdëjau já kalbant. Man jis buvo gyvas taip aiðkiai árodinëdamas per didelës valdþios blogybes ir pavojus, taip suprantamai ir skaidriai apibûdindamas diktatûros ir intervencionizmo skirtumus, taip sàmojingai kalbëdamas apie istorines asmenybes; vos keliø jo pastabø pakako, kad atgytø seniai praëjæ laikai.

Naudodamasi proga noriu padëkoti savo geram bièiuliui Georgui Koeteriui uþ pagalbà ðiame darbe. Jo kaip redaktoriaus patirtis ir mano vyro teorijø iðmanymas buvo labai naudingi rengiant ðià knygà.

Tikiuosi, kad ðias paskaitas perskaitys ne tik specialistai, bet ir daugelis mano vyro gerbëjø neekonomistø. Ir labai tikiuosi, kad ði knyga pasieks jaunimà, ypaè aukðtøjø mokyklø ir koledþø studentus visame pasaulyje.

MARGIT VON MISES N I UJ O R KA S , 1979 M . B I R Þ E L I S

12

Vienas þymiausiø XX amþiaus ekonomistø ir socialiniø filosofø Ludwigas von Misesas per savo ilgà ir labai kûrybingà gyvenimà plëtojo integruotà dedukciná ekonomikos mokslà, grindþiamà pamatine aksioma, jog þmogiðkosios bûtybës veikia sàmoningai siekdamos geidþiamø tikslø. Nors pati jo ekonominë analizë buvo teikiama kaip vertybiðkai neutrali kaip nepriklausoma nuo ekonomistø iðpaþástamø vertybiø Misesas darë galutinæ iðvadà, jog vienintelë gyvybinga ekonominë politika yra toji, kuri pripaþásta neribotà laissez-faire, laisvàjà rinkà ir nevarþomà naudojimàsi privaèia nuosavybe, o valdþios uþduotá grieþtai apriboja asmens ir nuosavybës apsauga jos teritorinëje erdvëje.

Misesas sugebëjo parodyti, (a) kad laisvosios rinkos plëtra, darbo pasidalijimas ir privataus kapitalo investavimas yra vienintelis galimas kelias á þmonijos gerovæ ir klestëjimà; (b) kad socializmas bûtø pragaiðtingas ðiuolaikinei ekonomikai, nes be privaèios kapitaliniø gërybiø ir þemës nuosavybës negalimas joks racionalus ákainoji-

13 mas arba kaðtø ávertinimas ir (c) kad valstybinë intervencija, trikdydama ir iðkreipdama rinkà, bûdama kontraproduktyvi ir kumuliacinë, neiðvengiamai nuveda á socializmà, jeigu ji nëra ryþtingai nutraukiama.

Laikydamasis ðiø paþiûrø ir atkakliai skindamasis kelià á tiesà amþiuje, kurá vis labiau traukë etatizmas ir kolektyvizmas, Misesas garsëjo savo nepalenkiamumu ginant laissez-faire ir pinigø aukso standartà.

Niekada neturëjæs etatinio universitetinio posto nei Austrijoje, nei vëliau Jungtinëse Valstijose Misesas vis dëlto tvirtai laikësi savo linijos. Bûdamas Austrijos vyriausybës vyriausiuoju ekonomikos patarëju treèiajame XX a. deðimtmetyje Misesas sugebëjo vien savo pastangomis sulëtinti Austrijos infliacijà. Jis taip pat ásteigë savo privatø seminarà , kuris pritraukë daug gabiø jaunø ekonomistø, socialiniø teoretikø ir filosofø ið visos Europos. Kaip naujosios austrø ekonomikos mokyklos kûrëjas, Misesas iðrutuliojo ekonominiø ciklø teorijà, pagal kurià infliacijà ir depresijà sukelia bankai vykdydami infliaciná kreditavimà, kurá savo ruoþtu skatina centriniai bankai. Ðià teorijà kaip geriausià Didþiosios depresijos paaiðkinimà ketvirtojo deðimtmeèio pradþioje pripaþino dauguma jaunesniøjø ekonomistø Anglijoje.

Pasitraukæs nuo naciø á Jungtines Valstijas Misesas èia nuveikë kai kuriuos svarbiausius savo darbus. Daugiau nei dvejetà deðimtmeèiø dëstydamas austrø mokyklos idëjas jis padëjo pamatus jos pakilimui Jungtinëse Valstijose. Praëjus vieneriems metams po Miseso mirties 1973 m., pats þymiausias jo sekëjas F. A. Hayekas gavo Nobelio premijà uþ savo treèiojo ir ketvirtojo deðimtmeèio darbus, kuriuose plëtojama Miseso ekonominiø ciklø teorija.

14 Misesas gimë 1881 m. rugsëjo 29 d. Lembergo mieste (dabar Lvovas) Galicijoje, kur tuomet dirbo jo tëvas, Austrijos geleþinkeliø inþinierius. Miseso tëvas ir motina savo kilme priklausë garsiosioms Vienos ðeimoms; jo motinos dëdë, dr. Joachimas Landau, buvo Liberalø partijos atstovas Austrijos parlamente. Ástojæs á Vienos universitetà ðimtmeèiø sandûroje kaip kairuolis intervencionistas jaunasis Misesas atrado Carlo Mengerio Ekonomikos principus , pamatiná austrø ekonomikos mokyklos veikalà, ir greit perëmë jo nuostatas jo dëmesingumà individo veiksmui, o ne nerealistinëms mechanistinëms lygtims, kaip ekonominës analizës vienetui, ir jos pabrëþiamà laisvosios rinkos ekonomikos svarbà.

Misesas atkreipë á save dëmesá garsiame didþiojo austrø ekonomisto Eugeno von Bohm-Bawerko aspirantø seminare Vienos universitete (vienas ið daugelio Bohm-Bawerko nuopelnø yra tai, jog jis visiðkai sutriuðkino Marxo darbo vertës teorijà).

Per ðá laikotarpá savo pirmajame didþiame veikale Pinigø ir kredito teorija (1912) Misesas padarë tai, kas buvo laikoma neávykdomu dalyku integravo pinigø teorijà á bendràjà ribinio naudingumo ir kainø teorijà (dabar tai bûtø vadinama makroekonomikos integracija á mikroekonomikà). Kadangi Bohm-Bawerkas ir kiti jo kolegos Austrijoje nepripaþino Miseso integracijos patys likdami be pinigø teorijos, Misesui teko þengti savo keliu ir kurti naujàjà austrø mokyklà .

Savo pinigø teorijoje Misesas atgaivino seniai uþmirðtà, bet iki XIX a. vidurio átakingà britø monetaristø mokyklos (British Currency School) principà, pagal kurá visuomenë nieko nelaimi dël papildomos pini-

15 gø pasiûlos, kad pinigø ir banko kreditø ekspansija sukelia tik infliacijà ir ekonominius ciklus ir todël valdþia turi laikytis ðimtaprocentinio aukso standarto. Ðià áþvalgà Misesas papildë savo ekonominio ciklo teorijos elementais: bankinio kredito ekspansija ne tik sukelia infliacijà, bet ir padaro ekonomines depresijas neiðvengiamas, nes skatina iðkreiptà investavimà , t. y. skatina verslininkus per daug investuoti á aukðtesniojo lygmens kapitalines gërybes (maðinas, statybas ir pan.) ir per maþai á vartojamàsias gërybes.

Problema yra ta, kad infliacinis bankø kreditas, já ásigijus verslui, atrodo kaip papildomos santaupos, ir dël to verslininkai átiki, jog investavimui á kapitalines gërybes tø santaupø yra daugiau nei tas pinigø kiekis, kurá vartotojai ið tikrøjø nori sutaupyti. Todël infliaciná bumà turi lydëti recesija skausmingas, bet bûtinas procesas, kai rinkoje likviduojami nepamatuoti kapitaliniai ádëjimai ir gráþtama prie tos investavimo ir gamybos struktûros, kuri geriausiai tenkina vartotojø preferencijas bei paklausà.

Misesas ir jo sekëjas Hayekas ðià ciklø teorijà iðrutuliojo treèiajame XX a. deðimtmetyje. Remdamasis bûtent ja Misesas áspëjo nerûpestingà pasaulá apie tai, kad tuomet plaèiai garsintoji nesibaigianèio klestëjimo naujoji era yra tik regimybë ir kad neiðvengiamas jos rezultatas bus bankø panika ir depresija. Kai Hayekas 1931 m. buvo pakviestas dëstyti Londono ekonomikos mokykloje já pakvietë átakingasis Lionelas Robbinsas, buvæs Miseso privataus seminaro dalyvis ten jis sugebëjo atversti daugumà jaunesniøjø anglø ekonomistø á ðá poþiûrá. Kovodamas prieð Keynesà ir jo mokinius Kembridþe Hayekas sutriuðkino Keyneso Traktatà apie

16 pinigus , taèiau mûðá pralaimëjo, o daugumà jo paties sekëjø nusineðë potvyninë Keyneso revoliucijos banga, nuvilnijusi per ekonomikos pasaulá po Keyneso Bendrosios teorijos pasirodymo 1936 metais.

Ekonominës politikos rekomendacijos, kurias teikë Misesas ir Hayekas ekonominiø ciklø problemai spræsti, buvo absoliuèiai prieðingos toms, kurias siûlë Keynesas. Bumo periodu Misesas siûlë nedelsiant nutraukti bet koká bankø kreditavimà ir pinigø ekspansijà; recesijos periodu jis rekomendavo grieþtà laissez-faire reþimà, nes jis leistø greièiausiai pradëti veikti atsistatymo jëgoms.

Dar daugiau, blogiausioji intervencijos forma, pasak Miseso, bûtø kainø ar atlyginimø lygio palaikymas (jis tik sukelia nedarbà), pinigø pasiûlos didinimas ar valstybës iðlaidø didinimas siekiant paskatinti vartojimà.

Misesui recesija yra taupymo nepakankamumo ir vartojimo pervirðio problema; todël svarbu skatinti taupumà ir taupymà, svarbu valstybës iðlaidas maþinti, o ne jas didinti. Matyti, jog nuo 1936 m. Misesas buvo absoliuèioje opozicijoje prieð pasaulyje ásivyravusià makroekonominës politikos madà.

Po Pirmojo pasaulinio karo socializmui-komunizmui triumfuojant Rusijoje ir daugelyje Europos kraðtø Misesas paskelbë savo garsøjá straipsná Ekonominë apskaita socialistinëje bendruomenëje (1920), kuriame parodë, jog socialistinio planavimo organas negalëtø planingai tvarkyti jokios ðiuolaikinës ekonominës sistemos; be to, þlugtø visi mëginimai kurti dirbtinæ rinkà, nes tikroji ákainojimo ir kaðtø ávertinimo sistema reikalauja savininkiðkø mainø, tad ir privaèios gamybos priemoniø nuosavybës.

17 Ðá straipsná Misesas iðplëtojo knygoje Socializmas (1922). Joje pateikiama tokia nuodugni filosofinë, sociologinë ir ekonominë socializmo kritika, kurios kritinei galiai neprilygsta joks kitas kada nors paraðytas veikalas. Miseso Socializmas átikino atsikratyti socializmo daugelá þymiø ekonomistø ir socialiniø filosofø, tarp jø Hayekà, vokietá Wilhelmà Roepke ir anglà Lionelá Robbinsà.

Jungtinëse Valstijose Socializmo vertimas á anglø kalbà (paskelbtas 1936 m.) suþavëjo iðkilø ekonomikos klausimais raðantá þurnalistà Henry Hazlittà, kuris paraðë knygos recenzijà á New York Times ir átikino J. B. Mathewsà, vienà þymiausiø ir intelektualiausiø ið tuometiniø komunizmo pakeleiviø, uþimti Miseso pozicijà ir stoti á opozicijà prieð bet kurià socializmo formà.

Europos ir Jungtiniø Valstijø socialistai, kuriems bent penkiolika metø këlë susirûpinimà ekonominës apskaitos problema socializmo sàlygomis, galiausiai pareiðkë, jog jà 1936 m. iðsprendë lenkø ekonomistas Oscaras Lange sukûræs rinkos socializmo modelá. Lange gráþo á Lenkijà po Antrojo pasaulinio karo siekdamas prisidëti planuojant lenkø komunizmà. Socialistiniam planavimui þlugus Lenkijoje ir kitose komunistinëse ðalyse 1989 m. kilo tikras sàmyðis tarp establiðmento ekonomistø, kurie visi buvo átikëjæ Lange sprendimu .

Kai kurie þymûs socialistai, tokie kaip Robertas Heilbroneris, pajëgë garbingai vieðai pripaþinti, jog Misesas buvo teisus . ( Misesas buvo teisus taip vadinosi sekcija kasmetinëje konferencijoje, kurià 1990 m.

Naujajame Orleane surengë Pietø ekonomikos asociacija (Southern Economic Association).

18 Jeigu socializmas baigiasi ekonomikos katastrofa, tai valstybinis intervencionizmas negali bûti veiksmingas, jis tik gali nuvesti á socializmà. Ðià áþvalgà Misesas plaèiau iðdëstë knygoje Intervencionizmo kritika (1929), o savo politinës filosofijos laissez-faire liberalizmo idëjas pristatë knygoje Liberalizmas (1927).

Misesas stojo ne tik prieð XX amþiuje vyraujanèias politines tendencijas ne maþiau aistringai ir iðkalbingai jis kovojo su tuo, kà laikë pragaiðtingomis filosofinëmis ir metodologinëmis tendencijomis ekonomikos moksle bei kitose disciplinose. Jis kritikavo pozityvizmà, reliatyvizmà, polilogizmà (idëjà, jog kiekviena rasë ar lytis vadovaujasi savo logika , tad negali komunikuoti su kitomis grupëmis) ir visas kitas iracionalizmo bei objektyvios tiesos neigimo formas. Misesas taip pat iðrutuliojo tai, kà laikë derama ekonomikos teorijos metodologija loginæ dedukcijà ið akivaizdþiø aksiomø. Jis jà vadino prakseologija ir aðtriai kritikavo ekonomikoje bei kitose disciplinose ásivyraujanèià tendencijà prakseologijà bei istoriná supratimà keisti nerealistiniais matematiniais modeliais bei statistinëmis manipuliacijomis.

Po emigracijos á Jungtines Valstijas 1940 m. dvi pirmosios Miseso knygos, paraðytos anglø kalba, buvo svarbios ir átakingos. Jo Visagalë valdþia (1944) buvo pirmoji knyga, metusi iððûká tuomet vyravusiam marksistiniam poþiûriui, jog faðizmà ir nacizmà ðalims primetë stambusis verslas ir kapitalistø klasë . Jo raðinys Biurokratija (1944) teikia iki ðiol nepralenkiamà paaiðkinimà, kodël visi valdþios veiksmai neiðvengiamai turi bûti biurokratiðki ir pasiþymëti visomis biurokratizmo ydomis.

19 Monumentaliausias Miseso laimëjimas buvo jo veikalas Þmogiðkoji veikla (1949) pirmasis nuodugnus ir visapusiðkas ekonomikos teorijos traktatas, paraðytas po Pirmojo pasaulinio karo. Misesas jame ágyvendina savo paties metodologijos ir tyrimø programos nuostatas ir iðdësto plaèià integruotà ekonomikos teorijà remdamasis savo dedukciniais prakseologijos principais. Paskelbta epochoje, kai visi ekonomistai ir visi valdþios pareigûnai buvo pagauti etatizmo ir Keyneso infliacionizmo idëjø, knyga nesulaukë profesionaliø ekonomistø dëmesio. Galiausiai 1957 m. Misesas paskelbë savo paskutiná svarbø veikalà Teorija ir istorija , kuriame ðalia papildomø argumentø prieð marksizmà ir istoricizmà apibrëþiami svarbiausi teorijos ir istorijos skirtumai bei funkcijos ekonomikos moksle ir kitose þmogiðkàjà veiklà tirianèiose disciplinose.

Jungtinëse Valstijose, kaip ir gimtojoje Austrijoje, Misesas nesusirado etatinio posto akademijos pasaulyje. Niujorko universitetas, kuriame jis dëstë nuo 1945 m. iki pasitraukimo 1969 m. sulaukus 88 metø amþiaus, já priëmë tik kaip vizituojantá profesoriø; iki 1962 m. algà jam mokëjo konservatyvus-libertarinis Williamo Volkerio fondas, vëliau laisvosios rinkos fondø ir verslininkø konsorciumas. Nepaisant ðio nepalankaus klimato, Misesas sutelkë aplink save tolydþio augantá studentø ir gerbëjø bûrá, skatino jø mokslinæ veiklà, o pats ir toliau demonstravo stebëtinà moksliná produktyvumà.

Misesà taip pat palaikë ir kartu su juo dirbo laisvosios rinkos entuziastai bei libertariniai jo gerbëjai.

Nuo Ekonominio ðvietimo fondo ásteigimo 1946 m. iki pat mirties Misesas buvo ðio fondo tarybos narys; nuo

20 1950 m. jis buvo ekonomikos patarëjas Nacionalinëje pramonininkø asociacijoje ir dirbo su jos laissez-faire sparnu, kurá galiausiai nuðlavë apsiðvietusio etatizmo banga.

Bûdamas prekybos laisvës ðalininkas ir klasikinis liberalas Cobdeno, Brighto ir Spencerio prasme, Misesas buvo dar ir libertaras, ginantis protà ir asmens laisvæ ne tik ekonominëje, bet ir asmeniniø santykiø srityje.

Kaip racionalistas ir visø etatizmo formø oponentas Misesas niekada nevadino savæs konservatoriumi ir suvokë save kaip liberalà XIX a. prasme.

Iðties politiðkai Misesas buvo laissez-faire radikalas; jis atmetë muitø tarifus, imigracijos apribojimus ir smerkë valdþios mëginimus teisiðkai reglamentuoti moralæ. Kita vertus, Misesas buvo tvirtas kultûrinis ir socialinis konservatorius; jis atmetë egalitarizmà ir grieþtai smerkë politiná feminizmà kaip socializmo atmainà.

Kitaip nei daugelis konservatyviøjø kapitalizmo kritikø, Misesas manë, jog laisvosios rinkos kapitalizmo sistema skatina asmens dorumà, palaiko ðeimà, pati nuo jø esmingai priklausydama.

Miseso átaka buvo stebëtina atsiþvelgiant á jo epistemologiniø ir politiniø paþiûrø nepopuliarumà. Jo mokiniai ið treèiojo deðimtmeèio laikø, net tie, kurie vëliau tapo keinsininkais, ágijo neiðdildomà Miseso poveikio spaudà. Tarp ðiø mokiniø, ðalia Hayeko ir Robbinso, paminëtini Fritzas Machlupas, Gottfriedas von Haberleris, Oscaras Morgensternas, Alfredas Schutzas, Hugh Gaitskellas, Howardas S. Ellisas, Johnas Van Sickle as ir Erichas Voegelinas.

Misesas taip pat suvaidino labai svarbø, nors maþai garsinamà vaidmená po Antrojo pasaulinio karo Europai

21 pereinant nuo socialistinës ir infliacionistinës politikos prie politikos, labiau orientuotos á laisvàjà rinkà ir tvirtus pinigus. Didysis vokietis Ludwigas Erhardas, kuris beveik vienui vienas ávykdë Vakarø Vokietijos ekonomikos stebuklà , grindþiamà laisvosios rinkos principais ir tvirtø pinigø politika, pats buvo ekonomistas, Alfredo Muller-Armacko ir Wilhelmo Roepkes mokinys ir bièiulis, o ðiedu buvo stipriai veikiami Miseso idëjø.

Prancûzijoje generolo De Gaulle io vyriausiasis ekonomikos patarëjas, padëjæs Prancûzijà pasukti tolyn nuo socializmo, buvo Jacque as Rueffas, senas Miseso bièiulis ir gerbëjas. O pokarinës Italijos traukimàsi nuo socializmo ið dalies nulëmë prezidentas Liugi Einaudi, þymus ekonomistas ir ilgametis Miseso bièiulis ir kolega. Jungtinëse Valstijose Miseso átaka buvo maþesnë.

Kad ir dirbdamas ne itin palankiomis akademinëmis sàlygomis jis vis dëlto paliko visà bûrá savo mokiniø ir gerbëjø, tokiø kaip Henry Hazlittas, Lawrence as Fertigas, Percy Greavesas, Bettina Bien Graeves, Hansas F. Sennholzas, Williamas H. Petersonas, Louisas M. Spadaro, Israelis M. Kirzneris, Ralphas Raico, George as Reismanas ir Murray N. Rothbardas. Be to, Misesas sugebëjo sutelkti stebëtinai iðtikimø savo gerbëjø bûrá tarp verslininkø ir kitokiø neakademikø; o jo didþiulis ir sudëtingas veikalas Þmogiðkoji veikla nuo pat pirmojo leidimo buvo stebëtinai gerai perkamas.

Po Miseso mirties Niujorke 1973 m. spalio 10 d., sulaukus 92 metø, prasidëjo jo doktrinos atgimimas.

Jau po metø Hayekas gavo ekonomikos Nobelio premijà uþ ekonominiø ciklø teorijà; taip pat ávyko pirmoji ið daugelio austrø mokyklos konferencijø Jungtinëse Valstijose. Buvo naujai leidþiamos Miseso kny-

22 gos, verèiami ir skelbiami jo straipsniø rinkiniai. Visoje ðalyje pradëjo steigtis ir veikti austrø mokyklos kursai bei programos. Ðio atgimimo ir Miseso doktrinos platinimo vëliavneðiu tapo Ludwigo von Miseso institutas, ákurtas Llewellyno Rockwello 1982 m. su bûstine Auburne (Alabama). Miseso institutas leidþia mokslinius þurnalus ir knygas, siûlo ávairiø lygiø kursus ið austrø ekonomikos , kurie pritraukia vis daugiau studentø ir profesoriø. Neabejotina, jog socializmo þlugimas ir didëjantis laisvosios rinkos patrauklumas daug prisidëjo prie ðio kylanèio populiarumo.

M U R R A Y N. R O T H B A R D Lietuvos laisvosios rinkos institutas dëkoja Ludwigo von Miseso institutui uþ leidimà publikuoti ðá straipsná.

23

Ekonomin Ä— politika

24

I P A S K A I T A.

Apraðomieji terminai kartais klaidina. Antai ðiuolaikinës pramonës kapitonai ir stambiojo verslo vadai daþnai vadinami ðokolado karaliais , medvilnës karaliais ar automobiliø karaliais . Tokia þodþiø vartosena rodo, kad nematoma jokio skirtumo tarp dabartinës pramonës vadovø ir senøjø laikø feodaliniø karaliø, kunigaikðèiø ar senjorø. Bet ið tikrøjø skirtumas tarp jø didþiulis. Ðokolado karalius nevaldo jis tarnauja. Jis nëra uþkariautos teritorijos valdovas, jis nëra nepriklausomas nuo rinkos, nuo pirkëjø. Ðokolado karalius plieno, automobiliø ar bet kurios kitos ðiuolaikinës pramonës ðakos karalius priklauso nuo tos pramonës ðakos, kurioje jis veikia, ir nuo klientø, kuriuos jis aptarnauja. Toks karalius privalo siekti savo valdiniø vartotojø palankumo; savo karalystæ jis bemat praranda, jeigu nesugeba savo klientams suteikti geres-

I P A S K A I T A.

25

nës paslaugos ir suteikti jà maþesnëmis sànaudomis nei tie, su kuriais jam tenka konkuruoti.

Prieð du ðimtus metø, iki kapitalizmo atsiradimo, þmogaus visuomeninë padëtis nesikeitë nuo jo gyvenimo pradþios iki pabaigos ji bûdavo paveldima ið protëviø ir niekada nesikeitë. Gimæs vargðu, juo visuomet ir bûdavo; gimæs turtuoliu senjoru ar kunigaikðèiu titulà ir jam priklausanèià nuosavybæ gaudavo visam gyvenimui.

O dël gamybos, tai primityvi tø laikø apdirbamoji pramonë egzistavo beveik iðimtinai turtuoliø labui. Dauguma þmoniø (90 ar net daugiau procentø Europos gyventojø) dirbo þemæ ir visiðkai nesusidurdavo su miestui skirta apdirbamàja pramone. Ði sustabarëjusi feodalinës visuomenës sistema daugelá amþiø vyravo net labiausiai iðsivysèiusiuose Europos kraðtuose.

Taèiau gausëjant kaimo gyventojø þemës ûkyje susidarë þmoniø perteklius. Ðiems þmonëms, neturintiems nei paveldëtos þemës, nei dvarø, þemës ûkyje darbo nebuvo, o ásidarbinti mieste, apdirbamojoje pramonëje jie negalëjo, nes tai draudë miestø valdovai. Ðiø atstumtøjø skaièius vis didëjo, ir niekas neþinojo, kà su jais daryti. Jie buvo proletarai tikràja ðio þodþio prasme, atstumtieji, kuriuos valdþia tegalëjo pasiøsti á galeras arba á prieglaudas. Kai kuriose Europos vietose,

26

I P A S K A I T A.

ypaè Olandijoje ir Anglijoje, jø atsirado tiek daug, kad kilo rimta grësmë esamai visuomeninei santvarkai. Ðiandien kalbëdami apie panaðias sàlygas Indijoje ar kitose besivystanèiose ðalyse neturëtume pamirðti, kad XVIII amþiaus Anglijoje sàlygos buvo kur kas blogesnës. Tuo metu Anglija turëjo apie 6 7 milijonus gyventojø, ið kuriø daugiau kaip vienas milijonas, galbût net du, buvo vargðai atstumtieji, kuriems esamoje visuomeninëje sistemoje nebuvo vietos. Kà daryti su ðiais atstumtaisiais, buvo viena ið didþiøjø problemø XVIII amþiaus Anglijoje.

Kita didelë problema buvo þaliavø stygius. Britams rimtai iðkilo klausimas: kà darysime ateityje, kai mûsø miðkai nebeduos tiek medienos, kiek reikia mûsø pramonei ir mûsø namams apðildyti? Valdanèiosioms klasëms tai buvo beviltiðka situacija. Kaip taisyti padëtá, neþinojo nei valstybës veikëjai, nei dvarininkai. Ðioje sudëtingoje visuomeninëje situacijoje pradëjo klostytis ðiuolaikinio kapitalizmo uþuomazgos. Tarp ðiø atstumtøjø, ðiø vargðø atsirado þmoniø, kurie mëgino organizuoti kitus kurdami nedideles dirbtuves ir jose kà nors gamindami. Tai buvo naujovë. Ðie novatoriai negamino brangiø prekiø, prieinamø tik aukðtuomenei; jie gamino

I P A S K A I T A.

27

pigesnius produktus kiekvieno vartojimui. Ir tai buvo kapitalizmo, kaip jis veikia ðiandien, pradþia.

Tai buvo kapitalistinës pramonës pamatinio principo masinës gamybos uþuomazga. Jeigu senoji apdirbamoji pramonë tenkino tik aukðtuomenës poreikius, tai naujoji kapitalistinë pramonë pradëjo gaminti daiktus, áperkamus plaèiajai visuomenei. Tai buvo masinë gamyba, tenkinanti masiø poreikius. Ðtai pagrindinis kapitalizmo, egzistuojanèio dabar visose tose ðalyse, kur paplitusi masinë gamyba, principas: stambusis verslas vadinamøjø kairiøjø fanatiðkiausiø uþsipuolimø taikinys gamina beveik vien tai, kas tenkina masiø poreikius. Ámonës, gaminanèios vien prabangos prekes turtuoliams, niekada negali pasiekti stambaus verslo virðûniø. Ir ðiandien kaip tik þmonës, dirbantys stambiose gamyklose, yra pagrindiniai ðiø gamyklø produkcijos vartotojai. Tuo kapitalizmo gamybos principai ið esmës skiriasi nuo anksèiau vyravusiø feodalizmo principø.

Labai klysta tie, kurie mano arba teigia, kad stambaus verslo produkcijos gamintojai skiriasi nuo tos produkcijos vartotojø. Amerikos parduotuvëse galima iðgirsti ðûká Pirkëjas visuomet teisus . O juk pirkëjas yra tas pats þmogus, kuris gamykloje gamina tuos daiktus, kuriais prekiau-

28

I P A S K A I T A.

jama parduotuvëse. Klysta ir tie þmonës, kurie mano, jog stambaus verslo galia beribë juk stambusis verslas visiðkai priklauso nuo palankumo tø, kurie perka jo produkcijà; stambiausios ámonës praranda savo galià ir átakà, kai tik praranda savo pirkëjus.

Prieð 50 ar 60 metø beveik visose kapitalistinëse ðalyse buvo sakoma, kad geleþinkeliø kompanijos tapo pernelyg didelës ir turtingos, kad jos tapo monopoliais, kad su jomis neámanoma varþytis. Buvo tvirtinama, kad transporto srityje kapitalizmas jau pasiekë tà stadijà, kai prasideda savigriova mat nebëra konkurencijos. Taèiau taip kalbantys nesuvokë, kad geleþinkeliø galia priklauso nuo jø sugebëjimo aptarnauti þmones geriau uþ bet kurià kità transporto rûðá. Þinoma, bûtø tiesiog juokinga varþytis su kuria nors stambia geleþinkelio kompanija nutiesiant lygiagretø ruoþà, kai pakanka ir senojo. Taèiau greitai atsirado naujø konkurentø. Konkurencijos laisvë nereiðkia, kad sëkmæ turi atneðti paprastas jau atliktø veiksmø atkartojimas ar imitavimas. Juk ir spaudos laisvë nereiðkia, kad perraðius tai, kà paraðë kitas, galima gauti tuos paèius rezultatus, kuriuos anas pasiekë savo darbu. Spaudos laisvë tai teisë paraðyti kà nors kita. Kalbant apie geleþinkelius, konkurencijos laisvë reiðkia teisæ kaþ-

I P A S K A I T A.

29

kà iðrasti, kaþkà padaryti, kas mestø iððûká geleþinkeliams, sudarytø jiems rimtà konkurencijà.

JAV geleþinkeliø konkurentai autobusai, lengvieji automobiliai, sunkveþimiai, lëktuvai sukëlë jiems rimtø problemø, nukonkuravo keleiviø veþimo srityje.

Kapitalizmas suteikia kiekvienam teisæ aptarnauti klientus geriau ir pigiau. Ir ðis metodas, ðis principas per palyginti trumpà laikà pakeitë visà pasaulá. Jis sudarë galimybæ neregëtai padidëti pasaulio gyventojø skaièiui.

XVIII amþiuje Anglijos þemë galëjo iðmaitinti vos 6 milijonus þmoniø, kuriø pragyvenimo lygis buvo labai þemas. Ðiandien daugiau kaip 50 milijonø þmoniø ten gyvena geriau nei XVIII amþiaus turtuoliai. Dabartinis Anglijos pragyvenimo lygis greièiausiai bûtø dar aukðtesnis, jeigu britai nebûtø tiek daug energijos iððvaistæ nereikalingoms politinëms ir karinëms avantiûroms (kitaip jø nepavadinsi).

Tokie yra kapitalizmo faktai. Tad jeigu anglas ar bet kuris kitas þmogus bet kurioje pasaulio ðalyje ðiandien skelbiasi esàs prieð kapitalizmà, jam galima dràsiai atsakyti: Tamsta þinai, kad ðiandien þmoniø ðioje planetoje gyvena deðimt kartø daugiau nei ikikapitalistiniais laikais. Þinai, kad ðiandien visi þmonës gyvena geriau negu tavo pro-

30

I P A S K A I T A.

tëviai iki kapitalizmo epochos. Bet kaip gali þinoti, jog esi tas vienas ið deðimties, kuris bûtø gyvenæs, jeigu kapitalizmo nebûtø. Vien ðis faktas, jog ðiandienà gyveni, árodo kapitalizmo pranaðumà, kad ir kaip pats vertintum savo gyvenimà .

Nepaisant kapitalizmo privalumø, jis ánirtingai puolamas ir kritikuojamas. Turime suprasti ðios antipatijos iðtakas. Neapykanta kapitalizmui atsirado ne masëse, ne tarp paèiø darbininkø, bet tarp þemvaldþiø, Anglijos ir Europos dvarininkø.

Jie kaltino kapitalizmà dël to, kas jiems buvo ne itin malonu: XIX amþiaus pradþioje pramonës darbininkams buvo mokami didesni atlyginimai, o tai vertë þemvaldþius mokëti tokius pat atlyginimus saviems þemës ûkio darbininkams. Aristokratija puolë pramonæ piktindamasi kylanèiu darbininkø masiø pragyvenimo lygiu. Þinoma, mûsø poþiûriu, darbininkø pragyvenimo lygis buvo labai þemas: ankstyvojo kapitalizmo laikais darbo sàlygos buvo tiesiog pasibaisëtinos, bet ne todël, kad naujai kylanti kapitalistinë pramonë skriaudë darbininkus. Þmonës, kurie samdësi darbui fabrikuose, jau ir taip gyveno neþmoniðkomis sàlygomis. Ðimtus kartø buvo kartojama sena pasaka, kad á fabrikus samdydavosi moterys ir vaikai, iki tol gyvenæ visai pakenèiamai. Tai viena didþiausiø is-

I P A S K A I T A.

31

torijos falsifikacijø. Motinos, dirbusios fabrikuose, neturëjo ið ko gamintis maisto; eidamos dirbti, jos nepalikdavo savo virtuviø jos ëjo á fabrikus kaip tik dël to, kad neturëjo virtuviø arba neturëjo kà jose gaminti. Ir vaikai á juos ëjo ne ið patogiø pensionatø. Jie badaudavo ir mirdavo. Ir visus postringavimus apie nenusakomas ankstyvojo kapitalizmo baisybes galima paneigti paprasta statistika: bûtent tuo metu, kai Anglijoje vystësi kapitalizmas, vadinamuoju pramonës revoliucijos laikotarpiu nuo 1760 iki 1830 metø Anglijos gyventojø skaièius padvigubëjo, vadinasi, ðimtai ir tûkstanèiai vaikø, anksèiau pasmerktø mirti, iðgyveno ir uþaugo vyrais ir moterimis.

Be abejo, tø laikø sàlygos buvo labai nepatenkinamos. Taèiau bûtent kapitalistinis verslas jas gerino. Bûtent pirmøjø fabrikø produkcija tiesiogiai ar netiesiogiai (eksportuojant savo gaminius ir importuojant maistà bei þaliavas ið kitø ðaliø) tenkino jø darbininkø poreikius. Bet ankstyvieji kapitalizmo istorikai vël ir vël falsifikavo istorijà (ðvelnesnis þodis èia netinka).

Jie mëgo pasakoti anekdotà (tikriausiai paèiø iðsigalvotà) apie Benjaminà Franklinà. Esà kai Benjaminas Franklinas lankësi viename Anglijos medvilnës fabrike, ðeimininkas didþiuodamasis pasakë: Ðie medvilnës dirbiniai skirti Vengrijai .

32

I P A S K A I T A.

Apsiþvalgæs ir pamatæs darbininkus nudriskusiais drabuþiais Benjaminas Franklinas paklausæs: Kodël negamini ir savo darbininkams?

Taèiau tie eksporto dirbiniai, apie kuriuos kalbëjo fabriko ðeimininkas, kaip tik ir buvo gaminami jo darbininkams, nes Anglija importavo visas þaliavas. Medvilnës nebuvo nei Anglijoje, nei Europos þemyne. Be to, Anglijoje labai trûko maisto, ir jis turëjo bûti importuojamas ið Lenkijos, Rusijos, Vengrijos. Tuo eksportu ir buvo apmokami maisto produktai Anglijos gyventojams.

Daugelis tø laikø pavyzdþiø atskleidþia dvarininkø ir aristokratø poþiûrá á darbininkus. Paminësiu tik du. Pirmiausia tai garsioji Anglijos Speenhamland sistema. Visiems, gaunantiems atlyginimus, maþesnius uþ valstybës nustatytà minimumà, Britanijos vyriausybë mokëjo skirtumà tarp to minimumo ir gaunamos algos. Todël þemvaldþiai mokëjo þemës ûkio darbininkams tradiciðkai þemà atlyginimà já kompensavo valstybë, taip sulaikydama þemës ûkio darbininkus nuo traukimosi á miestø fabrikus.

Po 80 metø, kapitalizmui iðplitus ir þemyninëje Europoje, þemvaldþiai dar kartà pasiprieðino naujai gamybos sistemai. Vokietijoje prûsø junkeriai, praradæ daug darbininkø, perëjusiø á aukðtesnius atlyginimus mokanèià kapitalistinæ

I P A S K A I T A.

33

pramonæ, sugalvojo net specialø terminà ðiai problemai ávardyti Landflucht (bëgimas nuo þemës). Vokietijos parlamente jie svarstë, kaip þemvaldþiams dorotis su ðiuo blogiu. Princas Bismarckas, garsusis Vokietijos Reicho kancleris, vienoje savo kalboje sakë: Berlyne sutikau þmogø, kadaise dirbusá mano dvare, ir jo paklausiau: Kodël iðëjai ið dvaro, kodël palikai þemæ, kodël dabar gyveni Berlyne? Pasak Bismarcko, tas atsakæs: Kaime nëra tokio ðaunaus Biergarten kaip èia Berlyne, kur gali sëdëti, gurkðnoti alø ir klausytis muzikos . Suprantama, ði istorija atspindi princo Bismarcko samdytojo pozicijà.

Visiðkai kitaip manë samdiniai. Jie ëjo á pramonæ, nes ten buvo mokami geresni atlyginimai ir jø pragyvenimo lygis kaip niekad sparèiai kilo. Ðiandien kapitalistinëse ðalyse vadinamøjø aukðtesniøjø ir þemesniøjø klasiø pragyvenimo lygio skirtumas yra santykinai nedidelis ir vieni, ir kiti apsirûpinæ maistu, apranga, bûstais. O XVIII amþiuje ir anksèiau skirtumas tarp viduriniosios ir þemesniosios klasës atstovø buvo kaip tik tas, kad pirmieji turëjo batus, o pastarieji neturëjo. Jungtinëse Valstijose skirtumas tarp turtingo ir vargðo ðiandien daþnai reiðkia tik skirtumà tarp kadilako ir ðevroleto. Ðevroletà galima nusipirkti ir naudotà, bet savininkui jis teikia tas

34

I P A S K A I T A.

paèias paslaugas tinka nuvaþiuoti ið vienos vietos á kità. Daugiau kaip penkiasdeðimt nuoðimèiø JAV gyventojø gyvena nuosavuose namuose ar butuose.

Kapitalizmo puolimas ypaè dël atlyginimø remiasi klaidinga prielaida, kad atlyginimus moka visiðkai kitokie þmonës negu tie, kurie juos gauna. Ekonomistui, ekonomikos tyrinëtojui nesunku nubrëþti ribà tarp darbininko ir vartotojo, juos atskirti. Taèiau akivaizdu ir tai, kad kiekvienas vartotojas turi kaip nors uþsidirbti tuos pinigus, kuriuos iðleidþia, o dauguma vartotojø yra tie patys þmonës, kurie dirba ámonëse, gaminanèiose prekes, kurias jie perka. Kapitalizmo sàlygomis atlyginimø dydá nustato ne þmoniø klasë, kuri skiriasi nuo gaunanèiø atlyginimus klasës; tai yra tie patys þmonës. Kino þvaigþdëms honorarus moka ne Holivudo kino korporacijos, o þiûrovai, nusipirkæ bilietus. Milþiniðkus prizus boksininkams skiria ne rungtyniø rengëjai, o þiûrovai. Skirtumas tarp darbdavio ir darbininko yra tik ekonomikos teorijoje, bet ne praktiniame gyvenime; èia darbdavys ir darbininkas galiausiai yra vienas ir tas pats asmuo.

Daugelyje ðaliø yra þmoniø, mananèiø, kad labai neteisinga mokëti tokius paèius atlyginimus þmogui, iðlaikanèiam daugiavaikæ ðeimà, ir tam,

I P A S K A I T A.

35

kuriam reikia rûpintis tik savimi. Taèiau klausimas yra ne tai, ar darbdavys privalo atsiþvelgti á darbininko ðeimos dydá. Klausimà ðiuo atveju reikëtø formuluoti taip: ar tu, kaip individas, esi pasiryþæs mokëti daugiau uþ kà nors, tarkime, uþ duonos kepalà, jeigu tau pasakoma, kad já iðkepæs þmogus turi ðeðetà vaikø? Sàþiningas þmogus tikrai atsakys neigiamai ir pridurs: Ið principo gal ir taip, bet praktiðkai verèiau nusipirksiu duonos, kurià kepë bevaikis . Faktas yra tai, kad jeigu darbdavys negaus ið pirkëjø tiek, kiek turi mokëti savo darbininkams, jis negalës iðlikti savo versle.

Kapitalistinës sistemos pavadinimà sugalvojo ne jos ðalininkas, o þmogus, laikæs jà blogiausia ið visø istoriniø sistemø, didþiausia blogybe, kada nors iðtikusia þmonijà. Tas þmogus buvo Karlas Marxas. Taèiau nëra pagrindo atmesti Marxo terminà, nes jis aiðkiai apibûdina ðaltiná, ið kurio kilo didþiuliai socialiniai kapitalizmo laimëjimai. Ðie laimëjimai yra kapitalo kaupimo vaisiai, atsiradæ todël, kad þmonës paprastai nesuvartoja visko, kà pagamina, bet dalá sutaupo ir investuoja. Ðià problemà gaubia daugybë nesusipratimø, ir per ðias ðeðias paskaitas turësiu progos paliesti svarbiausius jos aspektus. Apie kapitalizmà kalbësiu paskaitose, skirtose uþsienio investicijoms bei rimèiausiai dabartinës politikos problemai

36

I P A S K A I T A.

infliacijai. Jûs veikiausiai þinote, kad infliacija egzistuoja ne tik ðioje ðalyje; ðiandien ji yra pasaulinë problema.

Kalbant apie kapitalizmà daþnai nepastebima, kad taupyti naudinga visiems: ir tiems, kurie nori organizuoti gamybà, ir tiems, kurie nori uþsidirbti atlyginimà. Kai þmogus sutaupo tam tikrà pinigø sumà tarkim, tûkstantá doleriø ir uþuot juos iðleidæs, juos patiki taupomajam bankui arba draudimo kompanijai, tie pinigai patenka á verslininko rankas ir tada jis gali imtis projektø, kuriø negalëjo imtis vakar, nes reikiamas kapitalas buvo neprieinamas.

Kà verslininkas darys su ðiuo papildomu kapitalu? Pirmiausia jis samdys darbininkus ir pirks þaliavø. Dël to padidës darbo jëgos ir þaliavø paklausa, o tai savo ruoþtu skatins atlyginimø didëjimo ir þaliavø kainø kilimo tendencijà. Daug anksèiau nei investuotojas ar verslininkas gaus ið visa to koká nors pelnà, ið ðiø papildomø santaupø turës naudos buvæs bedarbis, þaliavø tiekëjas ir fermeris.

Ar verslininkas gaus ið savo projekto pelnà, priklausys nuo rinkos konjunktûros ir nuo jo gebëjimo jà teisingai numatyti. Bet darbininkai, kaip ir þaliavø tiekëjai, turi naudos iðkart. Prieð 30 ar 40 metø buvo daug kalbama apie vadinamàjà

I P A S K A I T A.

37

Henry Fordo atlyginimø politikà . Vienas didþiausiø Fordo laimëjimø buvo tai, kad jis mokëjo didesnius atlyginimus nei kitos ámonës. Jo atlyginimø politika buvo vadinama iðradimu , taèiau ði naujai iðrasta politika nebuvo Fordo dosnumo rezultatas. Naujas verslas ar nauja ámonë jau esanèioje verslo ðakoje turi pritraukti darbininkus ið kitø verslo ðakø, ið kitø ðalies vietø, net ið kitø ðaliø. Vienintelis bûdas tai pasiekti pasiûlyti darbininkams didesnius atlyginimus uþ darbà. Taip buvo kapitalizmo pradþioje, taip yra ir dabar.

Didþiosios Britanijos manufaktûrininkai, pradëjæ gaminti medvilnës dirbinius, darbininkams mokëjo daugiau nei ðie gaudavo anksèiau. Þinoma, daugelis ðiø naujø darbininkø iki tol negaudavo jokio atlyginimo ir todël sutikdavo su bet kokiu pasiûlymu. Po tam tikro laiko, sukaupiant daugiau kapitalo ir gausëjant ámoniø, atlyginimai pradëjo didëti, o to rezultatas buvo, kaip sakiau, neregëtas Britanijos gyventojø gausëjimas.

Neigiamas kai kuriø þmoniø poþiûris á kapitalizmà kaip á sistemà, sukurtà turtuoliams turtëti ir varguoliams skursti, klaidingas nuo pradþios iki galo. Marxo teiginys apie socializmo neiðvengiamumà grindþiamas prielaida, kad darbininkai vis labiau skursta, masës vis labiau alinamos ir kad

38

I P A S K A I T A.

galiausiai visas ðalies turtas susikaups keliø þmoniø ar net vieno þmogaus rankose. O tada nuskurdusiø darbininkø minia sukils ir nusavins pasiturinèiø savininkø turtus. Pagal ðià Karlo Marxo doktrinà kapitalistinëje sistemoje nëra jokiø galimybiø darbininkø padëèiai pagerinti.

1865 metais kalbëdamas Tarptautinëje darbininkø asociacijoje Anglijoje Marxas pareiðkë, jog ásitikinimas, kad profsàjungos gali pagerinti darbo þmoniø padëtá, yra absoliuèiai klaidingas .

Profsàjungø politikà, reikalaujanèià didesniø atlyginimø ir trumpesnës darbo dienos, jis vadino konservatyvia (kaip þinia, Karlo Marxo þodyne tai buvo labiausiai paniekinantis terminas). Jis siûlë sàjungoms uþsibrëþti naujà, revoliuciná tikslà: panaikinti paèià samdomojo darbo sistemà , o privaèios nuosavybës sistemà pakeisti socializmu valstybine gamybos priemoniø nuosavybe. Þvelgdami á pasaulio istorijà, ir ypaè á Anglijos istorijà po 1865 metø, suvokiame, jog Marxas klydo visais poþiûriais. Nëra Vakaruose kapitalistinës ðalies, kurioje masiø gyvenimo sàlygos nebûtø pagerëjusios niekad neregëtu mastu. Ðiø sàlygø gerëjimas per pastaruosius 80 ar 90 metø vyko nepaisant Karlo Marxo pranaðysèiø. Marksistiniai socialistai buvo ásitikinæ, kad darbininkø padëtis negali gerëti. Jie vadovavosi klaidinga teorija, gar-

I P A S K A I T A.

39

siuoju geleþiniu atlyginimø dësniu esà prie kapitalizmo darbininko atlyginimas negali bûti didesnis nei reikia jo gyvybei palaikyti darbui ámonëje.

Savo teorijà marksistai dëstë taip: jeigu darbininkø atlyginimai didës ir virðys pragyvenimo minimumà, gims daugiau vaikø; o ðie vaikai, ásiliedami á darbo jëgà, taip padidins darbininkø skaièiø, kad atlyginimai vël smuks gràþindami darbininkus á pradiná lygá prie minimumo, kurio vos pakanka, kad darbininkai neiðmirtø.

Taèiau ðis Marxo ir daugelio kitø socialistø poþiûris á darbo þmogø primena biologo poþiûrá (visiðkai pagrástà) á jo tiriamø gyvûnø, pavyzdþiui, peliø, gyvenimà.

Jeigu gyvûnai ar mikrobai gauna daugiau maisto, daugiau jø iðgyvena. Maþëjant maisto, maþëja ir gyvûnø. Bet þmogus yra kitokia bûtybë. Net darbininkas nors marksistai to nenori pripaþinti turi kitokiø þmogiðkøjø norø nei tik maistas ir giminës pratæsimas. Realiai didëjant atlyginimams didëja ne tik gyventojø skaièius, bet visø pirma vidutinis pragyvenimo lygis. Ðtai kodël pragyvenimo lygis Europoje ir Jungtinëse Valstijose ðiandien aukðtesnis nei besivystanèiose ðalyse, pavyzdþiui, Afrikoje.

Taèiau turime suvokti, jog ðis aukðtesnis pragyvenimo lygis priklauso nuo kapitalo pasiûlos. Ji

40

I P A S K A I T A.

paaiðkina Jungtiniø Valstijø ir Indijos sàlygø skirtumà. Panaudojus ðiuolaikines kovos su infekcinëmis ligomis priemones Indijoje labai padidëjo gyventojø skaièius, taèiau kadangi ðio gyventojø skaièiaus didëjimo nelydëjo atitinkamas investuojamo kapitalo didëjimas, padidëjo ir skurdas. Ðalies gerovë didëja proporcingai investuotam kapitalui skaièiuojant vienam gyventojui.

Tikiuosi, kad kitose paskaitose turësiu progos smulkiau panagrinëti ðias problemas, nes kai kuriuos terminus, tokius kaip investuotas kapitalas per capita , reikia paaiðkinti nuodugniau.

Taèiau jûs turite prisiminti, jog ekonominëje politikoje stebuklø nebûna. Ið laikraðèiø jums turbût teko girdëti apie vadinamàjá Vokietijos ekonomikos stebuklà apie Vokietijos atsigavimà po jos pralaimëjimo ir sugriovimo per Antràjá pasauliná karà. Taèiau tai nebuvo stebuklas. Tai buvo laisvosios rinkos ekonomikos principø, kapitalizmo metodø taikymo, net ne visais poþiûriais nuoseklaus taikymo, rezultatas. Kiekviena ðalis gali patirti toká pat ekonomikos atgimimo stebuklà ; noriu pabrëþti, jog ekonomikos atgimimas nëra stebuklo padarinys, veikiau jis yra teisingos ekonominës politikos taikymo rezultatas.

I P A S K A I T A.

41

Á Buenos Aires atvykau Institute por

la Economía Libre kvietimu. Kas yra economía libre? Kà reiðkia ði ekonominës laisvës sistema?

Atsakymas paprastas: tai rinkos ekonomika, tokia sistema, kurioje individø bendradarbiavimà darbo visuomeninio pasidalijimo sàlygomis garantuoja rinka. Ði rinka nëra vieta; ji yra procesas, bûdas, kuriuo individai, parduodami ir pirkdami, gamindami ir vartodami, áneða savo indëlá á bendrà visuomenës funkcionavimà.

Kalbëdami apie ðià ekonomikos organizavimo sistemà rinkos ekonomikà vartojame terminà ekonominë laisvë . Labai daþnai þmonës nesupranta, kà jis reiðkia; jie mano, kad ekonominë laisvë yra kaþkas visiðkai atsieta nuo kitø laisviø ir kad tos kitos laisvës kurias jie laiko svarbesnëmis gali bûti iðsaugotos net be ekonominës laisvës.

Ekonominë laisvë reiðkia ðtai kà: individas turi ga-

42

I I P A S K A I T A.

limybæ pasirinkti, kaip jis nori integruotis á visuomenæ. Individas turi galimybæ pasirinkti karjerà, jis yra laisvas daryti tai, kà jis nori. Þinoma, tai neturi bûti suprasta ta prasme, kurià daugelis ðiandien suteikia þodþiui laisvë ; veikiau tai turi bûti suprasta taip: ekonominë laisvë þmogø atpalaiduoja nuo gamtiniø sàlygø. Gamtoje nëra nieko, kà galima pavadinti laisve; yra tik gamtos dësniø reguliarumas, kuriam þmogus turi paklusti, jeigu nori kà nors pasiekti.

Taikydami laisvës terminà þmonëms turime omeny tik laisvæ visuomenëje. Taèiau ðiandien daugelis mano, kad socialinës laisvës nepriklauso viena nuo kitos. Tie, kurie save vadina liberalais , ðiandien vykdo politikà, prieðingà tai, kurià savo programose gynë XIX amþiaus liberalai. Vadinamieji ðiuolaikiniai liberalai laikosi vyraujanèios nuomonës, kad þodþio, minties, spaudos, religijos laisvë, laisvë nuo ákalinimo be teismo visos ðios laisvës gali bûti iðsaugotos be to, kas vadinama ekonomine laisve. Jie nesuvokia, kad sistemoje, kurioje nëra rinkos ir kurioje viskà tvarko valdþia, visos laisvës tëra iliuzinës, net jeigu jos áraðytos á konstitucijas.

Imkime vienà laisvæ spaudos laisvæ. Jeigu valdþiai priklauso visos spaustuvës, ji sprendþia, kà spausdinti, o ko nespausdinti. O jeigu valdþiai

I I P A S K A I T A.

43

priklauso visos spaustuvës ir ji sprendþia, kas turi ar neturi bûti spausdinama, tai galimybë paskelbti oponuojanèius argumentus prieð valdþià yra nereali. Spaudos laisvë iðnyksta. Tas pat pasakytina apie kitas laisves.

Rinkos ekonomikoje individas gali laisvai pasirinkti savo karjerà, savo integravimosi á visuomenæ bûdà. Socialistinëje visuomenëje to nëra: èia individo karjerà lemia valdþios nurodymai. Nenorëdama, kad jai nepatinkantys þmonës gyventø tam tikrose vietose, valdþia gali jiems ásakyti persikelti á kitus regionus, kitas vietas. Ir valdþia visada gali pagrásti, pateisinti savo veiksmus paskelbdama, kad valstybinis planas reikalauja bûtent ðio pilieèio buvimo uþ penkiø tûkstanèiø myliø nuo tos vietos, kurioje jis jai neátiko.

Tiesa, laisvë, kuria þmogus disponuoja rinkos ekonomikoje, nëra absoliuti laisvë metafiziniu poþiûriu. Taèiau tokio dalyko kaip absoliuti laisvë apskritai nëra. Laisvë turi prasmæ tik visuomenëje. XVIII amþiuje prigimtinës teisës ðalininkai, pirmiausia Jeanas Jacques Rousseau, tikëjo, jog kadaise tolimoje praeityje þmonës mëgavosi prigimtine laisve. Taèiau tais tolimais laikais individai nebuvo laisvi jie buvo priklausomi nuo stipresniojo malonës. Garsioji Rousseau frazë Þmogus gimsta laisvas, taèiau visur jis yra su-

44

I I P A S K A I T A.

panèiotas skamba graþiai, taèiau ið tikrøjø þmogus negimsta laisvas. Þmogus gimsta bejëgiu kûdikiu. Be tëvø globos, be apsaugos, kurià jo tëvams teikia visuomenë, jis neiðgyventø.

Laisvë visuomenëje reiðkia tai, kad þmogus priklauso nuo kitø þmoniø tiek pat, kiek kiti priklauso nuo jo. Rinkos ekonomikos, economía libre sàlygomis kiekvienas tarnauja savo bendrapilieèiams, o ðie tarnauja jam. Þmonës kartais mano, jog rinkos ekonomikoje yra tokiø veikëjø, kurie nepriklauso nuo kitø þmoniø geros valios ir paramos. Jie mano, kad pramonës kapitonai, verslininkai yra tikrieji ekonominës sistemos valdovai. Bet tai yra iliuzija.

Rinkos ekonominëje sistemoje tikrieji valdovai yra vartotojai. Jeigu vartotojai nustoja domëtis kuria nors verslo ðaka, jos verslininkai yra verèiami trauktis ið verslo arba naujai taikytis prie vartotojø norø. Viena þinomiausiø komunizmo propagandisèiø buvo ledi Passfield (mergautinë pavardë Beatrice Potter, iðgarsëjusi savo vyro Sidney Webb pavarde). Ði dama buvo turtingo verslininko dukra ir jaunystëje dirbo tëvo sekretore. Savo prisiminimuose ji raðo: Mano tëvo versle visi turëjo paklusti mano tëvo boso ásakymams. Tik jis ásakinëjo, o jam niekas negalëjo ásakyti . Tai labai trumparegiðkas poþiûris. Jos tëvui ásakinëjo vartotojai, pirkëjai.

Deja, ðiø ásakymø ji nesugebëjo suvokti, nematë to,

I I P A S K A I T A.

45

kas dëjosi rinkos ekonomikoje, nes jai rûpëjo tik tëvo kontoroje ar fabrike duodami ásakymai.

Svarstant bet kurià ekonominæ problemà reikia prisiminti þymaus prancûzø ekonomisto Frederico Bastiato þodþius. Vienà savo geriausiø esë jis pavadino Ce qu on voit et ce qu on ne voit pas ( Kas matoma ir kas nematoma ). Norint suprasti, kaip veikia ekonominë sistema, reikia atsiþvelgti ne tik á dalykus, kurie gali bûti matomi, bet ir á tokius dalykus, kurie negali bûti tiesiogiai suvokiami. Antai ásakymà, kurá bosas duoda pasiuntiniui, girdi visi, kurie tuo metu yra kambaryje. Taèiau ásakymo, kurá bosas gauna ið pirkëjø, iðgirsti neámanoma.

Faktiðkai kapitalistinëje sistemoje ðeimininkauja pirkëjai. Suverenas yra ne valstybë, o þmonës.

O kad jie yra suverenûs, rodo tai, jog jie turi teisæ elgtis kvailai. Tai yra suvereno privilegija. Jis turi teisæ klysti, niekas negali jo sulaikyti nuo klaidø, taèiau uþ savo klaidas jis, þinoma, turi pats mokëti. Sakydami, kad vartotojas yra aukðèiausioji instancija arba suverenas, nesakome, kad vartotojas apdraustas nuo klaidø, kad jis visada þino, kas jam bûtø geriausia. Vartotojas labai daþnai perka ir vartoja tokius daiktus, kuriø jam nederëtø pirkti ir vartoti.

46

I I P A S K A I T A.

Taèiau klaida manyti, jog kapitalistinë valdþia kontroliuodama vartojimà gali þmones apsaugoti nuo þalos, kurià jie gali sau pasidaryti. Valdþios kaip tëviðkojo autoriteto, kaip visø globëjos samprata yra viena tø idëjø, kurià skelbia socializmo ðalininkai. Prieð keliolika metø Jungtinëse Valstijose valdþia mëgino atlikti kilnøjá eksperimentà . Buvo priimtas ástatymas, draudþiantis vartoti svaiginamuosius gërimus. Þinoma, daug þmoniø geria per daug viskio ir brendþio ir taip elgdamiesi gali pakenkti sau. Kai kurie JAV valdþios atstovai nusiteikæ net prieð rûkymà. Þinoma, daugelis þmoniø per daug rûko, nors jiems bûtø geriau nerûkyti. Èia kyla klausimas, iðeinantis uþ ekonominës diskusijos ribø: jis atskleidþia tikràjà laisvës prasmæ.

Tarkime, kad bûtø gerai apsaugoti þmones nuo þalos, kurià jiems daro besaikis gërimas ar rûkymas. Taèiau jums kartà tai pripaþinus kiti þmonës sakys: Ar kûnas yra viskas? Ar þmogaus sàmonë nëra daug svarbesnë? Ar ne þmogaus protas yra tikroji þmogiðkumo dovana, tikrai þmogiðkoji savybë? Jeigu suteikiate valdþiai teisæ spræsti, kaip naudoti þmogaus kûnà ar leistina rûkyti, ar leistina gerti, tai nieko negalite atsakyti tiems, kurie pareiðkia: Protas ir dvasia svarbiau uþ kûnà, ir þmogus kur kas labiau save þaloja

I I P A S K A I T A.

47

skaitydamas blogas knygas, klausydamasis blogos muzikos, þiûrëdamas blogus filmus. Tad valdþia privalo apsaugoti þmones nuo ðiø klaidø .

Ir, kaip þinote, valdþia nuo seno buvo ásitikinusi, jog tai yra jos pareiga. Taip buvo ne tik amþiø glûdumoje; dar visai neseniai Vokietija turëjo valdþià, kuri vaizdavosi, jog jos pareiga skirti gerà tapybà nuo blogos o tai, kas yra gera ir bloga tapyba, lëmë poþiûris þmogaus, jaunystëje nesugebëjusio ástoti á Vienos dailës akademijà, atvirukø pieðëjo poþiûris. Þmonëms buvo draudþiama apie menà ir dailæ turëti kitokià nuomonæ nei Didþiojo Vado nuomonë.

Jeigu kartà pripaþástate, kad valdþia turi kontroliuoti svaigalø vartojimà, tai kà galite atsakyti tiems, kurie sako, jog knygø ir idëjø kontrolë dar svarbesnë?

Laisvë ið tikrøjø reiðkia laisvæ klysti. Turime tai ásidëmëti. Galime labai kritiðkai vertinti tai, kaip mûsø bendrapilieèiai leidþia savo pinigus ar laikà. Galime bûti ásitikinæ, kad jie elgiasi absoliuèiai kvailai ir blogai. Laisvoje visuomenëje yra daug bûdø iðreikðti savo nuomonei apie tai, kaip kitiems derëtø keisti savo gyvenimo bûdà. Galima raðyti knygas, straipsnius, sakyti kalbas, pamokslauti aikðtëse; daugelyje ðaliø taip ir daroma.

Taèiau negalima þmoniø persekioti verèiant juos

48

I I P A S K A I T A.

tam tikrø dalykø nedaryti vien todël, kad mums nepatinka tai, kà jie daro su savo laisve.

Tuo laisvë skiriasi nuo vergovës. Vergas privalo daryti tai, kà jam ásako valdovas, o laisvas pilietis bûtent tai yra laisvë gali pats pasirinkti savo gyvenimo bûdà. Þinoma, ðia kapitalistine sistema galima piktnaudþiauti, ir kai kurie þmonës ja piktnaudþiauja. Þinoma, galima daryti dalykus, kuriø derëtø nedaryti. Bet jeigu tokiems dalykams pritaria þmoniø dauguma, nepritariantis asmuo visada gali rasti bûdø, kaip mëginti pakeisti savo bendrapilieèiø nuomonæ. Jis gali mëginti juos perkalbëti, átikinëti, bet jis neturi teisës juos prievartauti pasitelkdamas policines valdþios galias.

Rinkos ekonomikoje kiekvienas tarnauja savo bendrapilieèiams tarnaudamas sau. Bûtent tai turëjo omenyje XVIII amþiaus liberalai kalbëdami apie visø grupiø ir individø teisingai suprastø interesø harmonijà visuomenëje. Bûtent ðiai interesø harmonijos doktrinai prieðinosi socialistai.

Jie kalbëjo apie grupiø nesutaikomus interesus .

Kà tai reiðkia? Kai Karlas Marxas Komunistø manifesto nedidelës broðiûros, inauguravusios jo socialistiná judëjimà pirmajame skyriuje teigë, jog klasiø interesai yra nesutaikomi, tai ðià tezæ patvirtinanèiø pavyzdþiø jis rado tik ikikapitalistinëje epochoje. Ikikapitalistiniais laikais vi-

I I P A S K A I T A.

49

suomenë buvo pasidalijusi á paveldimo statuso grupes, kurios Indijoje vadinamos kastomis . Statuso visuomenëje þmogus gimdavo, pavyzdþiui, ne kaip prancûzas, o kaip prancûzø aristokratijos, burþuazijos arba valstietijos narys. Beveik visus viduramþius jis daþniausiai buvo baudþiauninkas.

O baudþiava Prancûzijoje galutinai iðnyko tik po Amerikos revoliucijos. Kitose Europos ðalyse ji iðnyko dar vëliau.

Savo blogiausia forma baudþiava iðliko net po vergovës panaikinimo britø uþsienio kolonijose. Individas savo statusà paveldëdavo ið tëvø, já iðlaikydavo visà savo gyvenimà ir perleisdavo savo vaikams. Kiekviena grupë turëjo teisiniø privilegijø ir suvarþymø. Aukðèiausios grupës turëjo vien privilegijas, þemiausios vien suvarþymus.

Ir þmogus neturëjo kitokiø galimybiø atsikratyti teisiniø suvarþymø, kuriuos jam uþkraudavo paveldëtas statusas, kaip tik politiðkai kovodamas su kitomis klasëmis. Tokiomis sàlygomis iðties buvo galima kalbëti apie vergo ir vergvaldþio nesutaikomus interesus , nes vergai negalëjo atsikratyti savo vergovës, savo vergiðko statuso. Todël nesutaikomas ávairiø klasiø interesø konfliktas buvo neiðvengiamas.

Reikia nepamirðti, kad tais laikais kai Europoje ir europieèiø ákurtose Amerikos kolonijose

50

I I P A S K A I T A.

vyravo statuso visuomenë þmonës nesijautë kaip nors ypatingai susijæ su kitomis savo tautos klasëmis; jie veikiau jautë bendrumà su savo klasës nariais kitose ðalyse. Prancûzijos aristokratai nelaikë þemesniøjø luomø nariø savo bendrapilieèiais; ðie jiems buvo nemëgiama prastuomenë .

Sau lygiais jie pripaþino tik kitø ðaliø Italijos, Anglijos ar Vokietijos aristokratus.

Labiausiai pastebimas ðios padëties rodiklis buvo tai, kad visoje Europoje aristokratai kalbëjo ta paèia kalba. Tai buvo prancûzø kalba, kurios paèioje Prancûzijoje nesuprato kitø luomø þmonës.

Vidurinioji klasë burþuazija kalbëjo savo kalba, o þemesnioji valstietija kalbëjo vietinëmis tarmëmis, kuriø daþnai nesuprato kitos visuomenës grupës. Tà patá galima pasakyti ir apie aprangà. 1750 metais keliaujant ið vienos ðalies á kità buvo galima pastebëti, jog visoje Europoje aristokratija rengësi panaðiai, o þemesniøjø klasiø drabuþiai skyrësi. Kà nors sutikus gatvëje, ið aprangos buvo galima lengvai nustatyti, kuriai klasei, kokiam statusui jis priklauso. Sunku net ásivaizduoti, kaip tuometinës sàlygos skyrësi nuo ðiandieniniø. Atvykæs ið Jungtiniø Valstijø á Argentinà ir pamatæs gatvëje þmogø, að neþinau, koks jo statusas. Að tik spëju, kad jis yra Argentinos pilietis ir nepriklauso jokiai ástatymo uþdraustai

I I P A S K A I T A.

51

grupei. Ir tai yra kapitalizmo rezultatas. Þinoma, ir kapitalizmo sàlygomis þmonës daug kuo skiriasi. Yra turtiniai skirtumai skirtumai, kuriuos marksistai klaidingai tapatina su senaisiais þmoniø statuso visuomenëje skirtumais.

Kapitalistinës visuomenës skirtumai yra kitokie nei feodalinës. Viduramþiais o daugelyje ðaliø ir gerokai vëliau ðeima galëjo ðimtmeèiams iðlikti aristokratø arba kunigaikðèiø ðeima ir valdyti didþiulius turtus, nesvarbu, kokiomis savybëmis, gabumais, charakteriu ar morale pasiþymëjo jos nariai. Tuo tarpu ðiuolaikinio kapitalizmo sàlygomis egzistuoja toks reiðkinys, kurá sociologai ávardija terminu socialinis mobilumas .

Esminis ðio socialinio mobilumo bruoþas, pasak italø sociologo ir ekonomisto Vilfredo Pareto, yra la circulation des élites (elitø cirkuliavimas).

Tai reiðkia, kad visuomet yra þmoniø, pakilusiø á socialinës piramidës virðûnæ turtingø, politiðkai átakingø, taèiau ðie þmonës elitas nuolat keièiasi.

Tai vyksta kapitalistinëje visuomenëje; tai nevyko ikikapitalistinëje statuso visuomenëje. Ðeimos, kurios laikomos þymiausiomis Europos aristokratø ðeimomis, yra ir ðiandien tos paèios ðeimos (tiksliau, ápëdiniai tø paèiø ðeimø), kurios prieð 800, 1000 ar daugiau metø vieðpatavo Eu-

52

I I P A S K A I T A.

ropoje. Capetianai ið Bourbono kurie labai ilgai valdë èia, Argentinoje buvo karaliðkoji ðeima jau X amþiuje. Ðie karaliai valdë teritorijà, dabar þinomà Ile-de-France pavadinimu, perduodami savo valdas ið kartos á kartà. Tuo tarpu kapitalistinëje visuomenëje vyksta nuolatinë kaita neturtingi þmonës praturtëja, o turtingøjø palikuonys praranda savo turtus ir nuskursta. Ðiandien knygyne vienoje centriniø Buenos Airiø gatviø pastebëjau vieno verslininko biografijà: jis buvo toks þymus, toks reikðmingas, toks tipiðkas XIX amþiaus Europos verslui, kad net ðioje ðalyje, toli nuo Europos, knygynas turi jo biografijà. Atsitiktinai paþástu ðio þmogaus anûkà. Jo pavardë tokia pat kaip jo senelio, jis iki ðiol turi teisæ á kilmingà titulà, kurá jo senelis savo karjerà pradëjæs nuo kalvio gavo prieð aðtuoniasdeðimt metø. Ðiandien tas anûkas neturtingas Niujorko fotografas.

Kiti þmonës, kurie skurdo tais laikais, kai ðio fotografo senelis buvo stambiausias Europos pramonininkas, dabar patys vadovauja pramonei.

Kiekvienas laisvas savo statusà pakeisti. Kapitalistinës ekonominës laisvës sistema tuo ir skiriasi nuo statuso sistemos joje kiekvienas gali kaltinti tik pats save, jei nepasiekia padëties, kurià norëjo pasiekti.

I I P A S K A I T A.

53

Iki ðiol þymiausias XX amþiaus pramonininkas yra Henry Fordas. Savo verslà jis pradëjo su pora ðimtø doleriø, pasiskolintø ið draugø, ir per trumpà laikà sukûrë vienà garsiausiø stambaus verslo firmø pasaulyje. Ir galima atrasti ðimtus tokiø pavyzdþiø kas dienà.

New York Times kasdien spausdina ilgus nekrologus. Skaitant ðias biografijas galima rasti pavardæ þymaus verslininko, pradëjusio dirbti laikraðèiø pardavëju Niujorko gatvëse, arba pradëjusio savo karjerà banko pasiuntiniu, o vëliau tapusio to banko prezidentu. Þinoma, ne visiems pavyksta pasiekti tokiø aukðtumø. Ne visi to ir nori. Yra þmoniø, kuriuos labiau domina kitos problemos ir tokiems þmonëms ðiandien atviri kitokie keliai, kuriø nebuvo feodalinëje statuso visuomenëje.

Socialistinëje sistemoje draudþiama ði pamatinë savo karjeros pasirinkimo laisvë. Socializmo sàlygomis yra tik viena ekonominio valdymo instancija ir jai suteikiama teisë spræsti visus gamybà lieèianèius klausimus.

Vienas bûdingas mûsø laikø bruoþas yra tai, kad tà patá dalykà þmonës vadina skirtingais vardais. Vienas ið socializmo ir komunizmo sinonimø yra planavimas . Kalbëdami apie planavimà þmonës, þinoma, turi omenyje centralizuotà planavimà, kuris reiðkia bendràjá valdþios nustatytà pla-

54

I I P A S K A I T A.

nà planà, draudþiantá kam nors, iðskyrus valdþià, planuoti.

Viena dama ið Britanijos, Aukðtesniøjø rûmø deputatë, paraðë knygà pavadinimu Su planu ar be plano? , kuri buvo gana populiari visame pasaulyje. Kà reiðkia knygos pavadinimas? Kalbëdama apie planà ji turëjo omenyje tik tos rûðies planà, kurá ásivaizdavo Leninas, Stalinas ir jø sekëjai, toká planà, kai valdoma visa ðalies þmoniø veikla.

Taigi ji kalbëjo apie centralizuotà planà, kuris panaikina visus asmeninius individø planus. Todël pavadinimas Su planu ar be plano yra iliuzija, apgaulë; alternatyva yra ne centralizuotas planas prieð plano nebuvimà, o centrinës valdþios totalinis planas prieð individø laisvæ kurti savo planus, planuoti patiems. Individas planuoja savo gyvenimà kiekvienà dienà, panorëjæs keièia savo planus.

Laisvas þmogus planuoja kasdien atsiþvelgdamas á savo poreikius; pavyzdþiui, jis sako: Vakar planavau visà gyvenimà dirbti Kordoboje . Dabar jis suþino apie geresnes sàlygas Buenos Airëse ir savo planus keièia: Uþuot dirbæs Kordoboje noriu vykti á Buenos Aires . Ðtai kà reiðkia laisvë.

Galbût jis klysta, galbût iðvykdamas á Buenos Aires jis patirs nesëkmæ. Galbût jam bûtø geriau pasilikti Kordoboje, bet jis suplanavo kitaip.

I I P A S K A I T A.

55

Valdiðko planavimo sàlygomis þmogus yra tarsi kareivis armijoje. Kareivis neturi teisës pasirinkti dalinio, vietos, kurioje jis norëtø tarnauti.

Jis privalo paklusti ásakymams. O socialistinë sistema tai þinojo ir pripaþino Karlas Marxas, Leninas ir visi socialistø vadai yra karinës tvarkos perkëlimas visai gamybos sistemai. Marxas kalbëjo apie pramonines kariuomenes , Leninas ragino viskà paðtà, gamyklas, ámones organizuoti kariuomenës pavyzdþiu.

Todël socialistinëje sistemoje viskas priklauso nuo iðminties, talento ir gabumø tø þmoniø, kuriø rankose valdþia. Á tai, ko neþino aukðèiausiasis diktatorius (arba jo komitetas), neatsiþvelgiama. Taèiau þinios, kurias þmonija sukaupë per savo ilgà istorijà, vienam þmogui tiesiog neaprëpiamos; per amþius sukaupta tiek mokslo ir technikos þiniø, kad vienas, net ir gabiausias þmogus, negali visko þinoti. Þmonës yra skirtingi ir nelygûs. Tokie jie bus visada. Paprastai jie gabesni vieniems dalykams ir maþiau gabûs kitiems. Yra tokiø þmoniø, kuriems duota atrasti naujus kelius, pakeisti paþinimo kryptá. Tokiø þmoniø dëka kapitalistinëje visuomenëje vyksta technologinë ir ekonominë paþanga. Jeigu þmogus turi idëjà, jis mëgins surasti áþvalgiø þmoniø, gebanèiø realizuoti jo idëjos ver-

56

I I P A S K A I T A.

tæ. Kai kurie kapitalistai, nebijantys þvelgti á ateitá, suvokiantys galimus tokios idëjos rezultatus, pradës jà ágyvendinti. Kiti ið pradþiø galbût pasiðaipys: Jie beproèiai ; taèiau jie nustos taip kalbëjæ, kai ásitikins, jog verslo iniciatyva, kurià jie laikë kvailyste, klesti, jog þmonës noriai perka jos produkcijà.

Marksistinëje sistemoje aukðèiausioji valdþia turi bûti pirmiausia átikinta tokios idëjos vertingumu prieð pradedant jà diegti. Tai gali bûti labai sunku padaryti, nes tik grupelë þmoniø valdþioje arba net tik pats diktatorius turi teisæ priimti sprendimus. Ir jeigu tie þmonës dël tingumo, senatvës, negabumo ar menko iðprusimo nesuvokia naujos idëjos svarbos, toks projektas nebus ágyvendintas.

Galima prisiminti pavyzdþiø ið karybos istorijos.

Napoleonas buvo tikrai genialus karo reikaluose, taèiau jam nepavyko iðspræsti vienos problemos; dël to galiausiai jis buvo sutriuðkintas ir iðtremtas á ðv.

Elenos salà. Napoleono problema buvo: Kaip uþkariauti Anglijà? Reikëjo laivyno persikelti per Lamanðo sàsiaurá. Atsirado þmoniø, kurie tais burlaiviø laikais jam pasiûlë naujà garlaiviø idëjà. Taèiau Napoleonas nesuprato jø pasiûlymo.

Panaði istorija buvo su garsiuoju Vokietijos generaliniu ðtabu. Prieð Pirmàjá pasauliná karà Vo-

I I P A S K A I T A.

57

kietijos generalinis ðtabas buvo visuotinai pripaþástamas kaip karinës iðminties buveinë. Panaðià reputacijà turëjo generolo Focho ðtabas Prancûzijoje. Taèiau nei vokieèiai, nei prancûzai (kurie vëliau, vadovaujami generolo Focho, nugalëjo vokieèius) nesuprato aviacijos reikðmës kariniams tikslams. Vokieèiø generalinis ðtabas sakë: Aviacija tinka tik pasilinksminimams, skraidymas yra dykaduoniø uþsiëmimas. Kariniu poþiûriu turi reikðmës tik diriþabliai . Panaðiai galvojo ir prancûzø generalinis ðtabas.

Vëliau, tarpukariu Jungtinëse Valstijose atsirado generolas, kuris buvo ásitikinæs, jog aviacija bus labai svarbi bûsimajame kare. Kariniai ekspertai su juo nesutiko. Jam nepavyko jø átikinti.

Tuðèias reikalas átikinëti þmones, kurie tiesiogiai neatsako uþ problemos sprendimà. Tas pat pasakytina ir apie neekonomines problemas.

Daugelis dailininkø, poetø, raðytojø ir kompozitoriø skundþiasi, kad visuomenë neávertina jø darbø ir dël to jie pasilieka vargðai. Be abejo, visuomenë gali bûti neteisi, taèiau kai ðie menininkai sako: Didþiausius menininkus, dailininkus, raðytojus turi remti valstybë , jie labai klysta.

Kam valdþia patikës spræsti, ar naujokas ið tikrøjø yra didis menininkas? Teks kliautis kritikais ir meno istorijos profesoriais, kurie þiûri tik á pra-

58

I I P A S K A I T A.

eitá ir labai retai sugeba atrasti naujus genijus.

Tai ir yra didysis skirtumas tarp planavimo sistemos ir sistemos, kurioje kiekvienas planuoja pats ir veikia savo nuoþiûra. Þinoma, tiesa, kad didiems dailininkams ar raðytojams daþnai tekdavo patirti daug vargø. Jiems sekësi meno kûryboje, bet ne visada piniginiuose reikaluose. Van Goghas buvo tikrai didis dailininkas. Jam teko patirti tikrai nepakeliamus sunkumus, dël kuriø bûdamas tik 37 metø jis galiausiai nusiþudë. Per visà savo gyvenimà jis pardavë tik vienà paveikslà, o ir tas pirkëjas buvo jo pusbrolis. Pardavæs tik vienà paveikslà, jis gyveno iðlaikomas brolio, kuris nebuvo nei menininkas, nei dailininkas. Taèiau van Gogho brolis suprato dailininko poreikius. Ðiandien van Gogho paveikslo nenusipirksi maþiau kaip uþ ðimtà ar du ðimtus tûkstanèiø doleriø.

Socialistinëje sistemoje van Gogho likimas galëjo bûti kitoks. Koks nors valdininkas bûtø paklausæs þinomø dailininkø (kuriø pats van Goghas apskritai nebûtø pripaþinæs menininkais), ar tas pusiau, o galbût ir visai pamiðæs jaunuolis tikrai toks dailininkas, kurá reikëtø remti. Neabejotinai jam bûtø atsakyta: Ne, jis joks dailininkas, joks menininkas; jis paprastas tepliotojas , ir tada ðis bûtø nusiøstas á pieno fabrikà arba tiesiai á beprotnamá.

I I P A S K A I T A.

59

Tad visas tas entuziazmas, su kuriuo naujosios kartos dailininkai, poetai, kompozitoriai, þurnalistai, artistai garbina socializmà, pagrástas iliuzijomis.

Kalbu apie tai todël, kad ði socializmo liaupsintojø kategorija yra fanatiðkiausia.

Sprendþiant socializmo ir kapitalizmo kaip ekonominiø sistemø pasirinkimo klausimà problema atrodo ðiek tiek kitaip. Socializmo kûrëjai net neátarë, kad ðiuolaikinë pramonë, visas ðiuolaikinis verslas grindþiamas apskaita. Ne tik inþinieriø, bet ir verslininkø planai turi remtis apskaita. Verslininkø apskaièiavimai grindþiami tuo, kad rinkos ekonomikoje prekiø kainos ne tik informuoja vartotojà, bet ir teikia gyvybiðkai svarbià informacijà apie gamybos sàlygas; pagrindinë rinkos funkcija ne tiek nustatyti galutinës gamybos proceso stadijos kainà ir pateikti prekes vartotojams, kiek nustatyti visø ankstesniø gamybos grandþiø iðlaidas. Visa rinkos sistema grindþiama tuo, kad egzistuoja apskaièiuotas darbo pasidalijimas tarp verslininkø, besivarþanèiø dël gamybos faktoriø þaliavø, árenginiø, maðinø ir dël þmogiðkojo faktoriaus (darbo uþmokestis). Tokia apskaita negalima be rinkos teikiamø kainø.

Kai tik panaikinate rinkà o to siekia socialistai praranda prasmæ visi inþineriniai ir technologiniai skaièiavimai; technologai gali pasiûly-

60

I I P A S K A I T A.

ti daugybæ projektø, vienodai ágyvendinamø mokslo poþiûriu, taèiau tik rinkos kainomis grindþiama verslininko apskaita leidþia iðsiaiðkinti, kuris ið tø projektø perspektyviausias ekonominiu poþiûriu. Èia kalbu apie pamatinæ kapitalistinës ekonominës apskaitos problemà ir jos neiðsprendþiamumà socializmo sàlygomis. Ekonominë apskaita ir visas technologinis planavimas galimas tik tuo atveju, jeigu egzistuoja ne tik vartojamøjø prekiø, bet visø gamybos faktoriø piniginës kainos. Vadinasi, turi bûti rinka visoms þaliavoms, visiems tarpiniams produktams, visoms maðinoms ir árenginiams, visø rûðiø darbui ir paslaugoms.

Kai ðis faktas buvo atrastas, socialistai neþinojo kà atsakyti. Iðtisus 150 metø jie kartojo: Visos pasaulio blogybës atsiranda dël rinkos ir rinkos kainø. Mes norime panaikinti rinkà ir kartu, þinoma, rinkos ekonomikà pakeisdami jas sistema be kainø ir be rinkø . Jie norëjo panaikinti tai, kà Marxas vadino prekiø ir darbo prekiniu pobûdþiu .

Susidûræ su ðia problema ir nerasdami atsakymo, socializmo kûrëjai galiausiai pareiðkë: Mes ne visiðkai panaikinsime rinkà; vaizduosimës, kad rinka egzistuoja; þaisime rinkà, kaip vaikai þaidþia mokyklà . Taèiau kiekvienas þino, kad vaikai, þai-

I I P A S K A I T A.

61

dþiantys mokyklà, nieko neiðmoksta. Tai tik pratimas, mëgdþiojimas, ir taip mëgdþioti galima daugelá dalykø.

Tai yra labai sunki ir paini problema ir norint jà gerai iðnagrinëti reikia daug daugiau laiko nei jo èia turiu. Nuodugniai jà aiðkinau kituose savo darbuose. Per ðeðias paskaitas negaliu iðnagrinëti visø jos aspektø, todël tiems, kuriuos domina svarbiausioji problema apskaitos ir planavimo negalimybë socializmo sàlygomis patariu perskaityti mano knygà Þmogiðkoji veikla , kuri yra iðversta á ispanø kalbà.

Taèiau skaitykite ir kitas knygas. Pavyzdþiui, norvegø ekonomisto Trygve Hoffo knygà apie ekonominæ apskaità. O jeigu norite iðvengti vienpusiðkumo, patarèiau perskaityti aukðtai vertinamà socialistinæ knygà ðia tema, paraðytà þymaus lenkø ekonomisto Oscaro Lange, kuris vienu metu profesoriavo Amerikos universitete, paskui tapo Lenkijos ambasadoriumi, dar vëliau gráþo á Lenkijà.

Turbût manæs paklausite: O kaip su Rusija?

Kaip rusai sprendþia tà problemà? Èia turime ðiek tiek kitokià problemà. Rusø socialistinë sistema veikia pasaulyje, kuriame egzistuoja visø gamybos faktoriø, þaliavø ir viso ko kainos. Todël savo planavimui jie gali panaudoti pasaulinës rinkos uþsienio kainas. Be to, dël tam tikrø sàlygø

62

I I P A S K A I T A.

skirtumo Rusijoje ir Jungtinëse Valstijose rusai laiko ekonomiðkai pateisinamais dalykus, kuriø amerikieèiai jokiu bûdu nelaikytø ekonomiðkai pateisinamais.

Vadinamasis sovietø eksperimentas nieko neárodo. Jis nieko nesako apie pagrindinæ socializmo problemà apskaitos problemà. Bet ar apskritai galime kalbëti apie já kaip apie eksperimentà?

Nemanau, kad egzistuoja toks dalykas kaip mokslinis eksperimentas þmogiðkosios veiklos ir ekonomikos srityje. Jûs negalite atlikti laboratorinio eksperimento þmogiðkosios veiklos srityje, nes mokslinis eksperimentas reikalauja, kad jis bûtø kartojamas ávairiomis sàlygomis arba kad jûs iðlaikote tas paèias sàlygas keisdami tik vienà veiksná. Pavyzdþiui, vëþiu serganèiam gyvûnui suleidus koká nors eksperimentiná vaistà, vëþys gali bûti iðgydytas. Rezultatà galite patikrinti su tos paèios rûðies gyvûnais, serganèiais ta paèia liga. Vienus jø gydydami naujuoju metodu, o kitus senuoju, rezultatus galite palyginti. Þmogiðkosios veiklos srityje to negalite daryti. Þmogiðkoje veikloje nëra vietos laboratoriniams eksperimentams.

Vadinamasis sovietø eksperimentas parodo tik tai, jog Sovietø Rusijoje pragyvenimo lygis nepalyginamai þemesnis nei Jungtinëse Valstijose ðalyje, kurià visas pasaulis laiko kapitalizmo etalonu.

I I P A S K A I T A.

63

Þinoma, jeigu pasakysite tai socialistui, jis atsakys: Rusijoje dedasi nuostabûs dalykai . Tada jûs jam pasakysite: Galbût ir nuostabûs, bet vidutinis pragyvenimo lygis ten daug þemesnis . Tada jis sakys: Taip, bet prisiminkite, kaip baisu Rusijoje buvo prie carø ir koká baisø karà jai teko patirti .

Nenoriu veltis á diskusijà, ar toks paaiðkinimas teisingas, bet jeigu jûs neigiate, kad sàlygos buvo vienodos, jûs neigiate paèià eksperimento galimybæ. Tuomet jûs turëtumëte pasakyti (ir tai bûtø daug teisingiau): Socializmas Rusijoje neatneðë tokio vidutinio þmogaus gyvenimo pagerëjimo, kuris gali bûti palygintas su jo pagerëjimu Jungtinëse Valstijose per tà patá laikotarpá .

Jungtinëse Valstijose beveik kas savaitæ iðgirstame apie kokià nors naujovæ, koká nors patobulinimà. Ðià paþangà generuoja verslas, nes tûkstanèiai verslininkø dienà naktá mëgina atrasti naujus produktus, geriau tenkinanèius pirkëjà arba pigiau pagaminamus, arba geresnius ir pigiau pagaminamus. Jie tai daro ne ið altruizmo, o siekdami pasidaryti pinigø. Todël pragyvenimo lygis Jungtinëse Valstijose pakilo tiesiog fantastiðkai, palyginti su tuo, koks jis buvo prieð 50 ar 60 metø. Sovietø Rusijoje, kur tokios sistemos nëra, nieko panaðaus neávyko. Taigi tie, kurie mums sa-

64

I I P A S K A I T A.

ko, jog mums reikia perimti sovietø sistemà, smarkiai klysta.

Reikëtø paminëti dar kai kuriuos dalykus.

Amerikos vartotojas, individas, yra kartu ir pirkëjas, ir bosas. Amerikoje iðeidamas ið parduotuvës gali pamatyti uþraðà: Aèiû, kad pirkote. Praðome vël apsilankyti . Taèiau nuëjæs á parduotuvæ totalitarinëje ðalyje ðiandienos Rusijoje arba Vokietijoje Hitlerio reþimo laikais ið pardavëjo iðgirsi: Turi bûti dëkingas didþiajam vadui uþ tai, kà jis tau duoda .

Socialistinëje ðalyje dëkingas turi bûti ne pardavëjas, o pirkëjas. Pilietis nëra bosas; bosas yra Centro komitetas arba Centro valdyba. Tie socialistiniai komitetai, vadai ir diktatoriai yra aukðèiausioji valdþia, ir þmonëms turi jiems paklusti.

I I P A S K A I T A.

65

Garsioji, labai daþnai cituojama frazë skelbia: Geriausia yra toji valdþia, kuri maþiausiai valdo . Nemanau, kad tai teisingas geros valdþios funkcijø apibûdinimas. Valdþia turi atlikti visas funkcijas, kurioms atlikti ji reikalinga ir dël kuriø ji buvo ásteigta. Valdþia turi saugoti individus nuo smurtautojø ir apgavikø ðalies viduje ir ginti ðalá nuo uþsienio prieðø. Tokios yra valdþios funkcijos laisvoje sistemoje, rinkos ekonomikos sistemoje.

Socializmo sàlygomis valdþia, þinoma, yra totalitarinë, ir nëra nieko, kas nepriklausytø jos kompetencijai ir jurisdikcijai. Rinkos ekonomikoje pagrindinë valdþios uþduotis ginti sklandø rinkos ekonomikos funkcionavimà nuo apgaulës ir smurto ðalies viduje ir ið iðorës. Þmonës, kurie nesutinka su tokiu valdþios funkcijø apibrëþimu, gali pasakyti: Ðis þmogus nekenèia valdþios . Nieko panaðaus. Jeigu sakau,

66

I I I P A S K A I T A.

kad benzinas yra labai naudingas skystis, tinkamas daugeliui tikslø, bet kad að jo vis dëlto negerèiau, nes nemanau, kad tai bûtø tinkamas jo naudojimas, tai að nesu benzino prieðas ar jo niekintojas. Að tik sakau, kad benzinas tinka vieniems tikslams ir netinka kitiems. Jeigu sakau, kad valdþios pareiga gaudyti þudikus ir kitokius nusikaltëlius, o ne tvarkyti geleþinkelius ar leisti pinigus beprasmiðkiems dalykams, tai að nereiðkiu jokios neapykantos valdþiai, o tik sakau, kas tinka ir kas netinka jai daryti.

Sakoma, kad nûdienos sàlygomis mes jau neturime laisvosios rinkos ekonomikos. Nûdienos sàlygomis turime vadinamàjà miðriàjà ekonomikà. Ir kaip mûsø ekonomikos miðrumo liudijimà þmonës nurodo ámones, kuriø savininkas ir valdytojas yra valdþia. Ekonomika yra miðri, pasak ðiø þmoniø, nes daugelyje ðaliø tam tikros tarnybos telefonas, telegrafas, geleþinkeliai yra valdþios nuosavybë ir yra jos tvarkomos.

Be abejo, tiesa, kad kai kurios ðiø tarnybø yra tvarkomos valdþios. Taèiau vien ðis faktas nekeièia mûsø ekonominës sistemos prigimties. Jis netgi nereiðkia, kad esama trupuèio socializmo ðiaip jau nesocialistinëje, laisvosios rinkos ekonomikoje. Juk valdydama ðias ámones valdþia pati yra pavaldi rinkos virðenybei, o tai reiðkia, kad ji

I I I P A S K A I T A.

67

yra pavaldi vartotojø virðenybei. Jeigu valdþia tvarko, tarkime, paðtà ar geleþinkelá, ji turi samdyti þmones darbui tose tarnybose ar ámonëse. Ji taip pat turi pirkti þaliavas ir kitus dalykus, reikalingus ðiø tarnybø veiklai. Kita vertus, ji parduoda ðias paslaugas visuomenei. Vis dëlto, nors ji tvarko savo ámones taikydama rinkos ekonomikos metodus, rezultatas paprastai bûna nuostolingas, deficitinis. Taèiau valdþia turi priemoniø nuostoliams dengti bent jau taip mano vyriausybë ir valdanèiosios partijos nariai.

Individas, þinoma, veikia kitokiomis sàlygomis.

Individo galimybës uþsiimti nuostolinga veikla yra labai ribotos. Jeigu nuostoliai nëra greit paðalinami ir verslovë netampa pelninga (ar bent jau nerodo didëjanèio nuostolingumo þenklø), individas bankrutuoja ir jo verslui ateina galas.

Taèiau valdþiai veiklos sàlygos yra kitokios.

Valdþia gali veikti nuostolingai, nes ji turi galià þmones apmokestinti. Ir jeigu mokesèiø mokëtojai pasiryþæ mokëti didesnius mokesèius tam, kad valdþia galëtø iðlaikyti nuostolingà ámonæ (t. y. maþiau efektyvià uþ tokià pat privaèià ámonæ), jeigu visuomenë sutinka pakelti ðá nuostolá, tada, þinoma, tokia ámonë iðsilaiko.

Pastaruoju metu daugelyje ðaliø valdþia taip smarkiai padidino nacionalizuotø tarnybø ir ámo-

68

I I I P A S K A I T A.

niø skaièiø, jog deficito dydis jau smarkiai virðija pinigø sumà, kurià ámanoma surinkti ið gyventojø mokesèiais. Kas tada atsitinka, nëra ðios paskaitos tema. Prasideda infliacija, apie kurià kalbësiu rytoj. Tai paminëjau èia tik tam, kad miðriosios ekonomikos nepainiotume su intervencionizmo problema, apie kurià noriu kalbëti ðiandien.

Kas yra intervencionizmas? Intervencionizmas reiðkia tai, kad valdþia neapsiriboja tvarkos palaikymo uþduotimi arba, kaip þmonës sakydavo prieð ðimtà metø, saugumo paslaugos teikimu. Intervencionizmas reiðkia tai, kad valdþia nori prisiimti daugiau darbø. Ji nori kiðtis á rinkos reiðkinius.

Jeigu kas nors prieðtarauja ir sako, kad valdþia neturi kiðtis á verslà, jam daþnai atsakoma: Bet juk valdþia neiðvengiamai visada kiðasi. Ji kiðasi, jeigu gatvëse budi policininkai. Ji kiðasi trukdydama plëðikui apiplëðti parduotuvæ arba neleisdama vagiðiui nuvaryti automobilio . Taèiau kalbëdami apie intervencionizmà ir apibrëþdami, kà jis reiðkia, kalbame apie valdþios kiðimàsi á rinkà.

(Kad ið valdþios ir policijos tikimasi, jog ji gins savo pilieèius, tarp jø verslininkus bei jø darbuotojus, nuo vietiniø ir uþsienio smurtautojø, yra normalus ir bûtinas dalykas to tikimasi ið kiekvienos valdþios. Tokia gynyba nëra kiðimasis ar intervencija, nes vienintelë teisëta valdþios funkcija yra bûtent saugumo uþtikrinimas).

I I I P A S K A I T A.

69

Kalbëdami apie intervencionizmà turime omenyje valdþios norà daryti kaþkà daugiau nei ginti pilieèius nuo uþpuolikø ir apgavikø. Intervencionizmas reiðkia, kad valdþia ne tik negarantuoja sklandaus rinkos ekonomikos funkcionavimo, bet trikdo ávairius rinkos reiðkinius: kiðasi á kainø, darbo uþmokesèio, palûkanø, pelno dydþio reikalus.

Valdþia kiðasi norëdama priversti verslininkus tvarkyti savo reikalus kitaip, nei jie juos tvarkytø, jeigu jiems reikëtø paklusti tik vartotojø norams. Taigi visø intervencionizmo priemoniø, kuriø valdþia griebiasi, tikslas apriboti vartotojø virðenybæ. Valdþia nori pasisavinti tà galià ar bent jos dalá, kurià laisvosios rinkos ekonomikoje turi savo rankose vartotojai.

Panagrinëkime vienà intervencionalizmo pavyzdá, labai populiarø daugelyje ðaliø, kurio nuolat griebiasi daugelis vyriausybiø, ypaè infliacijos metu. Turiu galvoje kainø kontrolæ.

Vyriausybës paprastai griebiasi kainø kontrolës, kai infliaciðkai padidinus pinigø pasiûlà þmonës pradeda skøstis dël kylanèiø kainø. Ið istorijos þinome daugybæ garsiø kainø kontrolës metodø þlugimo pavyzdþiø; priminsiu tik du ið jø, nes abiem atvejais valdþia ið tiesø labai energingai siekë kontroliuoti kainas.

Pirmasis garsus pavyzdys yra Romos imperatoriaus Diokletiano atvejis (imperatoriaus, kuris

70

I I I P A S K A I T A.

gerai þinomas kaip paskutinis ið Romos imperatoriø, persekiojusiø krikðèionis). Romos imperatorius antrojoje III amþiaus pusëje turëjo tik vienà finansiná svertà pinigø klastojimà. Tais primityviais laikais, kai dar nebuvo spausdinimo maðinø, net infliacija, galima sakyti, buvo primityvi. Valdþia vis daugiau vario ámaiðydavo á sidabrà, kol pradëjo keistis sidabrinës monetos spalva ir pastebimai sumaþëjo jos svoris. Ðio monetø klastojimo ir atitinkamai pinigø kiekio didinimo rezultatas buvo kainø augimas, po kurio sekë kainø kontrolës ediktai. O Romos imperatoriai nepasiþymëjo nuosaikumu átvirtindami savo ástatymus; mirties bausmë þmogui, papraðiusiam didesnës kainos, neatrodë jiems per grieþta. Kainø kontrolæ jie sëkmingai ávedë, bet jiems nepavyko iðsaugoti visuomenës. Tai suþlugdë Romos imperijà ir darbo pasidalijimo sistemà.

Vëliau, po 1500 metø, pinigai taip pat buvo klastojami Prancûzijos revoliucijos metu. Taèiau ðákart buvo taikomas kitas metodas. Pinigø gamybos technologija buvo gerokai patobulëjusi. Prancûzams nereikëjo griebtis monetø klastojimo: jie turëjo pinigø spausdinimo maðinà, kuri pradëjo veikti visu pajëgumu. Rezultatas vël buvo toks pat beprecedentis kainø didëjimas. Taèiau Prancûzijos revoliucijos metu kainø maksimumo poli-

I I I P A S K A I T A.

71

tika buvo átvirtinama ne tuo paèiu mirties bausmës bûdu, kurá taikë Diokletianas. Buvo pasiekta paþangos ir pilieèiø þudymo technologijoje. Jûs visi prisimenate garsøjá dr. J. I. Guillotinà (1738 1814), iðradusá giljotinà. Taèiau nepadëjo net giljotina prancûziðkieji kainø maksimumo ástatymai taip pat þlugo. Kai pats Robespjeras buvo veþamas á giljotinà, þmonës ðaukë: Ðtai keliauja niekðas Maksimumas .

Paminëjau ðiuos pavyzdþius dël to, kad þmonës daþnai sako: Kad kainø kontrolë bûtø veiksminga, reikia tik daugiau nuoþmumo ir energijos .

Taèiau Diokletianas buvo tikrai labai nuoþmus, ir tokia pat nuoþmi buvo Prancûzijos revoliucija. Ir vis dëlto kainø kontrolës priemonës visiðkai þlugo abiem atvejais.

Paaiðkinsime ðio þlugimo prieþastis. Valdþia girdi þmones besiskundþiant, kad pakilo pieno kainos. O pienas, þinoma, labai svarbus, ypaè auganèiai kartai, vaikams. Tad valdþia paskelbia maksimalià leistinà pieno kainà kainà, kuri þemesnë uþ potencialià rinkos kainà. Tada valdþia giriasi: Tikrai padarëme viskà, kas ámanoma, kad neturtëliai tëvai galëtø nupirkti savo vaikams tiek pieno, kiek jiems reikia .

Bet kas ávyksta? Maþesnë pieno kaina padidina pieno paklausà: þmonës, kurie negalëjo nusi-

72

I I I P A S K A I T A.

pirkti pieno didesnëmis kainomis, dabar gali jo nusipirkti maþesne, valdþios nustatyta kaina. Taèiau tie, kurie pienà gamina didþiausiomis sànaudomis, t. y. ribiniai gamintojai, dabar patiria nuostoliø, nes valdþios nustatytoji kaina nepadengia jø iðlaidø. Tai yra svarbus rinkos ekonomikos bruoþas.

Privatus verslininkas, privatus gamintojas negali ilgai verstis patirdamas nuostoliø. Kadangi pieno gamintojas negali veikti nuostolingai, jis maþina pieno gamybà rinkai. Jis parduoda dalá savo karviø arba vietoje pieno pradeda gaminti jo produktus, pavyzdþiui, rûgusá pienà, sviestà arba sûrá.

Taigi valdþios intervencija á pieno kainas sumaþins pieno gamybà, o kartu padidins jo paklausà.

Kai kurie þmonës, pasirengæ mokëti valdþios nustatytà kainà, negalës jo nusipirkti. Be to, sunerimæ þmonës skubës pirmieji patekti á parduotuves. Jie turës laukti uþ durø. Ilgos þmoniø eilës prie parduotuviø visuomet yra áprastas reiðkinys mieste, kur valdþia áveda maksimalias kainas pagrindinëms prekëms. Taip bûdavo visur, kur pieno kaina buvo kontroliuojama. Ekonomistai tai visuomet numatydavo. Tiesa, tik protingi ekonomistai, kuriø nëra daug. Kokie yra valdiðkos kainø kontrolës rezultatai? Valdþia patiria fiasko. Ji norëjo geriau

I I I P A S K A I T A.

73

patenkinti vartotojus. Bet ið tikrøjø ji tik pablogino padëtá. Iki valdþios ásikiðimo pienas buvo brangus, bet þmonës galëjo jo nusipirkti. Dabar pieno nepakanka. Todël smunka visuminis pieno vartojimas. Vaikai pieno gauna maþiau, o ne daugiau. Kita priemonë, kurios valdþia dabar griebiasi, yra pieno normavimas. Taèiau normavimas reiðkia tik tai, kad kai kurie þmonës bus privilegijuoti ir gaus pieno, o kiti negaus jo apskritai. Kas jo turi gauti ir kas ne, þinoma, visada bus nustatoma savavaliðkai. Pavyzdþiui, vienas ásakas gali nustatyti, kad pienà turi gauti vaikai iki ketveriø metø, o vyresni kaip ketveriø arba vaikai tarp ketveriø ir ðeðeriø metø turi gauti tik pusæ tos normos, kurià gauna maþesni. Kad ir kà valdþia darytø, ji negali pakeisti to fakto, kad pieno dabar yra maþiau. Þmonës dabar yra dar labiau nepatenkinti nei anksèiau.

Todël valdþia kreipiasi á pieno gamintojus (nes paèiai valdþiai trûksta vaizduotës reikalui iðsiaiðkinti): Kodël negaminate tiek pat pieno kiek anksèiau? Ir gauna atsakymà: Mes negalime to padaryti, nes gamybos iðlaidos didesnës uþ maksimalià kainà, kurià nustatë valdþia . Tada valdininkai puola aiðkintis ávairiø gamybos komponentø kaðtus ir atranda, kad vienas jø yra paðarai.

Aha, sako valdininkas, tà paèià kontrolæ, kurià taikëme pienui, dabar pritaikysime paða-

74

I I I P A S K A I T A.

rams. Nustatysime maksimalià kainà paðarams, ir tada galësite ðerti savo karves maþesne kaina, maþesnëmis sànaudomis. Tada viskas susitvarkys, galësite daugiau gaminti ir parduoti pieno .

Bet kas ávyksta dabar? Su paðarais pasikartoja ta pati istorija ir, kaip jau suprantate, dël tø paèiø prieþasèiø. Paðarø gamyba smunka, ir valdþia vël susiduria su dilema. Tada ji vël suðaukia pasitarimà iðsiaiðkinti, kas dedasi paðarø gamyboje. Ir ji iðgirsta ið paðarø gamintojø tà patá aiðkinimà, kurá girdëjo ið pieno gamintojø. Todël valdþia turi þengti dar vienà þingsná, nes ji nenori atsisakyti kainø kontrolës. Ji nustato maksimalias kainas toms gamintojø prekëms, kurios reikalingos gaminant paðarus. Ir tokia pat istorija pasikartoja dar kartà.

Tuo pat metu valdþia pradeda kontroliuoti ne tik pienà, bet ir kiauðinius, mësà, kitus bûtinus produktus. Ir kiekvienà kartà ji sulaukia to paties rezultato. Nustaèius maksimalià kainà vartotojø prekëms, reikia gráþti prie gamintojø prekiø, reikalingø vartotojø prekëms gaminti, ir apriboti jø kainas. Ir taip valdþia, pradëjusi kontroliuoti tik nedaugelio prekiø kainas, lenda vis gilyn á gamybos procesà nustatydama maksimalias kainas visø rûðiø gamintojø prekëms, áskaitant, þinoma, darbo kainà, nes be atlyginimø kontrolës jos kaðtø kontrolë bûtø beprasmë.

I I I P A S K A I T A.

75

Be to, kiðdamasi á rinkà valdþia negali apsiriboti tik tais dalykas, kuriuos ji laiko gyvybiðkai bûtinais, tokius kaip pienas, kiauðiniai ir mësa. Ji neiðvengiamai turi kontroliuoti ir prabangos dalykus, nes, neapribojus jø kainø, kapitalas ir darbas bûtø naudojami ne gyvybiniams produktams gaminti, o persikeltø á gamybà tø dalykø, kuriuos valdþia laiko nebûtinomis prabangos prekëmis.

Taigi ribotas kiðimasis á vienos ar keliø vartojamøjø prekiø kainas visuomet sukelia atitinkamø padariniø tai svarbu suprasti kurie dar labiau nepageidaujami nei iki tol buvusi padëtis: iki valdþios ásikiðimo pienas ir kiauðiniai buvo brangûs, taèiau valdþiai ásikiðus jie pradëjo nykti ið rinkos.

Valdþia laikë tuos produktus tokiais svarbiais, kad negalëjo nesikiðti á jø rinkà; ji norëjo padidinti jø kieká ir pagerinti tiekimà. Rezultatas buvo prieðingas: ribotas kiðimasis sukûrë padëtá, kuri net valdþios poþiûriu yra dar blogesnë nei pradinë, kurià valdþia norëjo pagerinti. Þengdama vis toliau, valdþia galø gale pasiekia taðkà, kur visos kainos, atlyginimø lygis, palûkanø procentas, þodþiu, kiekvienas ekonominës sistemos elementas nustatomas tik jos, o tai, þinoma, yra socializmas.

Trumpai iðdësèiau tai, kas yra ávykæ ðalyse, kurios mëgino ávesti kainø maksimumo kontrolæ ir kuriø valdþia buvo pakankamai uþsispyrusi þings-

76

I I I P A S K A I T A.

nis po þingsnio eidama iki galo. Taip yra buvæ per Pirmàjá pasauliná karà Vokietijoje ir Anglijoje.

Panagrinëkime tuometinæ abiejø ðaliø padëtá.

Abi ðalys patyrë infliacijà. Kainos kilo ir valdþia ávedë jø kontrolæ. Pradëjusi tik pieno ir kiauðiniø kainomis ji turëjo þengti vis toliau. Kuo ilgiau tæsësi karas, tuo didesnë buvo infliacija. Ir po trejø metø vokieèiai kaip visada sistemingai susikûrë grandioziná planà pavadinæ já Hindenburgo planu (tais laikais viskam, kas buvo laikoma valdþios nuopelnu, buvo teikiamas Hindenburgo vardas).

Pagal Hindenburgo planà, visa Vokietijos ekonominë sistema turëjo bûti valstybës kontroliuojama; kontroliuojamos kainos, atlyginimai, pelnas ir visa kita. Biurokratija nedelsdama griebësi já vykdyti. Taèiau jai dar nebaigus ðio darbo prasidëjo þlugimas: Vokietijos imperija subyrëjo, visas biurokratinis aparatas sugriuvo, revoliucija atneðë savo kruvinus rezultatus viskam atëjo galas.

Anglijoje buvo pradëta vykdyti lygiai tokia pati politika, taèiau po tam tikro laiko, 1917-øjø pavasará, Jungtinës Valstijos ásitraukë á karà viskuo aprûpindamos britus. Tokiu bûdu kelias á socializmà, kelias á vergovæ buvo uþtvertas.

Prieð Hitleriui ateinant á valdþià kancleris Brüningas áprastais sumetimais vël buvo ávedæs Vokietijoje kainø kontrolæ. Hitleris jà dar sugrieþ-

I I I P A S K A I T A.

77

tino prieð prasidedant karui. Hitlerinëje Vokietijoje nebuvo nei privataus verslo, nei privaèios iniciatyvos. Joje buvo socialistinë sistema, kuri nuo rusiðkosios skyrësi tik tuo, kad dar buvo iðlikæ laisvos ekonominës sistemos terminai ir pavadinimai. Buvo dar ir privaèiø versloviø , taèiau jø savininkas jau buvo ne verslininkas, o vadinamasis ámonës vadovas (Betriebsführer).

Visa Vokietija buvo organizuota pagal vadø hierarchijà; Aukðèiausiasis Vadas, þinoma, buvo Hitleris, þemiau ëjo vadai, valdantys vis smulkesnius vadus hierarchijoje. Ámonës galva buvo Betriebsführer. O ámonës darbininkai buvo vadinami vardu, kuris viduramþiais reiðkë feodalinio valdovo palydà: Gefolgschaft. Ir visi ðie þmonës turëjo paklusti ásakams institucijos beprotiðku pavadinimu Reichsführerwirtschatsministerium, kuriai vadovavo Goeringas, brangakmeniais ir medaliais apsikarstæs storulis.

Ið ðio ministrø organo ilgu pavadinimu ëjo ásakymai kiekvienai ámonei: kà gaminti, kiek gaminti, kur imti þaliavas ir kiek uþ jas mokëti, kam parduoti gaminius ir uþ kokià kainà. Darbininkai pagal ásakymà turëjo dirbti nustatytoje ámonëje ir gaudavo valdþios nustatytà atlyginimà. Visa ekonominë sistema iki pat smulkmenø buvo reguliuojama valdþios.

78

I I I P A S K A I T A.

Ámonës Betriebsführeris neturëjo teisës savintis jos pelno; jis gaudavo nustatytà algà; norëdamas gauti daugiau, jis turëdavo, pavyzdþiui, pareikðti: Að labai nesveikuoju, man reikia daryti skubià operacijà, o ji kainuoja 500 markiø ir kreiptis á apygardos vadà (Gauführerá arba Gauleiterá), kad tas jam leistø pasiimti daugiau uþ nustatytà algà. Kainos nustojo bûti kainomis, atlyginimai nustojo bûti atlyginimais visa tai tapo tik kiekybiniais socialistinës sistemos terminais.

Kaip þlugo ði sistema? Vienà dienà po keliø metø karo á Vokietijà áþengë uþsienio kariuomenës.

Jos dar mëgino iðsaugoti ðià valstybës valdomà ekonominæ sistemà, taèiau tam bûtø prireikæ Hitlerio nuoþmumo; be ðios sàlygos ji nustojo veikti.

Kai ðie procesai vyko Vokietijoje, Didþioji Britanija per Antràjá pasauliná karà griebësi tø paèiø priemoniø kaip anksèiau Vokietija: pradëjusi nuo kai kuriø kainø kontrolës britø valdþia pamaþu (kaip ir Hitleris taikos metu, dar prieð karo pradþià) pradëjo tolydþiai kontroliuoti vis didesnæ ekonomikos dalá, kol karui baigiantis pasiekë beveik grynà socializmà.

Didþioji Britanija nebuvo nuvesta á socializmà leiboristø vyriausybës, atëjusios á valdþià 1945 metais. Socialistine ji tapo karo metu, valdant vyriausybei, kurios premjeras buvo Winstonas Churchil-

I I I P A S K A I T A.

79

lis; leiboristø vyriausybë paprasèiausiai iðlaikë tà socialistinæ sistemà, kurià sero Winstono Churchillio vyriausybë jau buvo ávedusi. Ir buvo ávedusi þmonëms atkakliai jai prieðinantis.

Nacionalizavimo vajus Didþiojoje Britanijoje nedaug kà reiðkë: Anglijos banko nacionalizavimas buvo tik nominalus, nes Anglijos bankas jau buvo visiðkai valdþios kontroliuojamas. Tas pat pasakytina apie geleþinkeliø ir plieno pramonës nacionalizavimà. Karinis socializmas (taip jis buvo vadinamas) ir palaipsniui ávestoji intervencionistinë sistema ið esmës jau buvo ávykdþiusi ðá nacionalizavimà. Esminio skirtumo tarp vokieèiø ir britø sistemø nebuvo, nes abiem atvejais þmonës, kurie jas tvarkë, buvo skiriami valdþios ir turëjo paklusti visiems valdþios ásakams. Kaip jau sakiau, naciø Vokietijos sistema iðsaugojo kapitalistinës laisvosios rinkos ekonomikos pavadinimus ir terminus. Taèiau jø prasmë jau buvo visiðkai kita: dabar veikë tik valdþios ásakai.

Tà patá galima pasakyti apie britø sistemà. Kai konservatoriø partija Britanijoje gráþo á valdþià, ji ðiek tiek atleido kontrolës varþtus. Didþiojoje Britanijoje dabar matome vienø pastangas iðsaugoti buvusià kontrolæ, o kitø jà panaikinti. (Bet reikia nepamirðti, kad sàlygos Anglijoje labai skiriasi nuo sàlygø Rusijoje.) Tas pat galioja kitoms ða-

80

I I I P A S K A I T A.

lims, kurios priklauso nuo maisto ir þaliavø importo ir todël turi eksportuoti pramonines prekes. Ðalyse, kurios gyvybiðkai priklauso nuo eksporto prekybos, valdiðkos kontrolës sistema paprasèiausiai neveikia.

Iðlikusios ekonominës laisvës (o tokiose ðalyse kaip Norvegija, Anglija, Ðvedija jø dar iðliko nemaþai) iðliko dël bûtinumo iðsaugoti eksporto prekybà. Anksèiau pateikiau pavyzdá su pienu ne todël, kad labai mëgstu pienà, o todël, kad beveik visos vyriausybës ar bent jau dauguma, pastaraisiais deðimtmeèiais reguliavo pieno, kiauðiniø arba sviesto kainas.

Dar noriu paminëti kità pavyzdá nuomos kontrolæ. Valdþiai pradëjus kontroliuoti nuomà, þmonës, kurie ðiaip jau persikelia ið didesniø butø á maþesnius pasikeitus ðeiminëms aplinkybëms, nustojo tai daræ. Pavyzdþiui, tëvai, kuriø vaikai palieka namus, kai sulaukia dvideðimties metø, veda ar persikelia dirbti á kitus miestus, paprastai keisdavo savo butà á maþesná ir pigesná. Visa tai neteko prasmës, ávedus butø nuomos kontrolæ.

Treèiojo deðimtmeèio pradþioje Vienoje, Austrijoje, kur buvo ávesta grieþta nuomos kontrolë, pinigø suma, kurià namo savininkas gaudavo uþ iðnuomotà vidutiniðkà butà, buvo vos dukart didesnë uþ miesto tramvajaus bilieto kainà. Galima

I I I P A S K A I T A.

81

suprasti, kad þmonës neturëjo jokiø paskatø keisti savo butus. Taèiau nebuvo statoma ir naujø namø. Panaðios sàlygos buvo Jungtinëse Valstijose po Antrojo pasaulinio karo ir jos tokios iðliko iki ðiø dienø daugelyje miestø.

Viena pagrindiniø prieþasèiø, dël kuriø dauguma JAV miestø patiria didþiuliø finansiniø sunkumø, yra ta, kad laikomasi nuomos kontrolës, sukelianèios gyvenamøjø patalpø stygiø. Valdþia jau iðleido milijardus naujø namø statybai. Bet ið kur tas stygius? Butø stygius atsiranda dël tø paèiø prieþasèiø kaip ir pieno stygius dël kontroliuojamø kainø. Visa tai reiðkia: kuo labiau valdþia kiðasi á rinkà, tuo labiau ji stumiasi socializmo link.

Ir tai yra atsakymas þmonëms, kurie sako: Mes ne socialistai, mes nenorime, kad valdþia viskà kontroliuotø. Mes suprantame, kad tai blogai. Bet kodël valdþia negali rinkos ðiek tiek reguliuoti? Kodël valdþia negali ðalinti kai kuriø dalykø, kurie mums nepatinka? Ðie þmonës kalba apie aukso vidurio kelià.

Bet jie nesupranta, kad dalinis ásikiðimas, kuriuo ekonominë sistema palieèiama tik truputá, ilgainiui sukuria padëtá, kuri pasirodo esanti blogesnë uþ tà, kurià mëginta taisyti: þmonës, kurie reikalavo ávesti nuomos kontrolæ, paskui piktinasi dël atsiradusio butø stygiaus.

82

I I I P A S K A I T A.

Bet ðis stygius atsirado bûtent dël valdþios ásikiðimo jai nustatant maþesnæ nuomà uþ tà, kurià þmonës turëtø mokëti laisvoje rinkoje.

Idëja, kad gali bûti treèia sistema tarp socializmo ir kapitalizmo sistema, kaip teigia jos gynëjai, vienodai tolima ir socializmui, ir kapitalizmui, iðsauganti abiejø pranaðumus ir iðvengianti kiekvienos trûkumø, ði idëja yra gryna nesàmonë. Þmonës, tikintys ðia mitine sistema, tampa vos ne poetais, giedanèiais giesmes intervencionizmui. Bet jie paprasèiausiai klysta. Valdþios kiðimasis, kurá jie liaupsina, sukuria padëtá, kurios jie nekenèia.

Viena problemø, kurià paliesiu vëliau, yra protekcionizmas. Valdþia mëgina atskirti ðalies rinkà nuo pasaulinës. Ji áveda tarifus, kurie pakelia prekës kainà vidaus rinkoje virð pasaulinës rinkos kainos ir sudaro galimybæ vietos gamintojams sudaryti kartelius. Paskui tie karteliai tampa valdþios puolimo objektu. Jie puolamai su ðûkiu: Ðiomis sàlygomis bûtini antikarteliniai ástatymai .

Taip elgiasi dauguma Europos vyriausybiø.

JAV valdþia turi ir daugiau motyvø antikarteliniams ástatymams bei kampanijai prieð monopolizmo ðmëklà.

Tikras absurdo spektaklis yra tai, kad valdþia, pati savo ásikiðimu sudarydama sàlygas vidaus karteliams, paskui bado pirðtu á verslà sakydama:

I I I P A S K A I T A.

83

Atsirado karteliai, todël reikia reguliuoti verslà .

Bûtø daug paprasèiau iðvengti karteliø nutraukiant valdþios kiðimàsi á rinkà kiðimàsi, kuris sudaro sàlygas karteliams.

Vadovavimasis idëja, jog valdþios kiðimasis gali iðspræsti ekonomines problemas, bet kurioje ðalyje sukuria padëtá, kuri maþø maþiausiai yra nepatenkinama ir daþnai visiðkai chaotiðka. Jeigu valdþia laiku nesustos, ji baigs socializmu.

Vis dëlto valdþios kiðimosi á verslà idëja tebëra labai populiari. Jeigu tik kam nors pasaulyje kas nors nepatinka, iðkart girdime raginimus: Valdþia turi kaþkà daryti. Argi ne tam egzistuoja valdþia? Valdþia tai turi padaryti . Ir tai yra bûdingas praeities amþiø màstysenos recidyvas, kai dar nebuvo suprantamos ðiuolaikinës laisvës, ðiuolaikinës konstitucinës santvarkos ir atstovaujamosios valdþios arba respublikanizmo idëjos. Ðimtmeèiais vieðpatavo visø palaikoma ir pripaþástama doktrina, kad karalius, Dievo pateptasis, yra Dievo vietininkas, kad jis iðmintingesnis uþ savo valdinius ir kad jis turi antgamtiniø galiø. Dar visai neseniai, XIX amþiaus pradþioje, buvo tikima, kad þmonës, sergantys tam tikromis ligomis, gali iðgyti nuo karaliaus rankos prisilietimo. Gydytojai paprastai padëdavo daugiau, taèiau jie patys savo pacientams pirma liepdavo iðbandyti karaliðkàjá vaistà.

84

I I I P A S K A I T A.

Ði doktrina apie tëviðkàjà valdþià, apie antgamtinæ ir antþmogiðkà paveldimøjø karaliø galià pamaþu blëso bent jau mums taip atrodë. Bet ji vël sugráþo. Buvo toks vokieèiø profesorius Werneris Sombartas (já gerai paþinojau), þinomas visame pasaulyje, daugelio universitetø garbës daktaras ir Amerikos ekonomistø asociacijos narys. Ðis profesorius yra paraðæs knygà, kuri iðversta á anglø kalbà. Ji iðversta á prancûzø kalbà, ir, galimas daiktas, ir á ispanø bent jau tikiuosi, kad galite jà gauti ir pasitikrinti, kà að kalbu. Ðioje knygoje, iðleistoje mûsø amþiuje, o ne prieðistoriniais laikais, seras Werneris Sombartas, ekonomikos profesorius, tiesiai sako: Fiureris, mûsø Fiureris, jis, þinoma, turi omenyje Hitlerá, gauna savo ásakus tiesiai ið Dievo, ið Visatos Fiurerio .

Jau kalbëjau apie ðià fiureriø hierarchijà ir minëjau Hitlerá kaip Aukðèiausiàjá vadà . Bet, pasak Wernerio Sombarto, pasirodo yra dar aukðtesnis fiureris Dievas, kuris yra Visatos valdovas.

Ir Dievas, kaip jis raðo, duoda ásakus tiesiai Hitleriui. Profesorius Sombartas kalba kukliai: Mes neþinome, kaip Dievas bendrauja su Fiureriu. Bet ðio fakto negalima paneigti .

Taigi, kai iðgirsti, kad tokia knyga galëjo bûti iðleista vokieèiø kalba, kalba tautos, kuri buvo vadinama filosofø ir poetø tauta , kai matai jà ið-

I I I P A S K A I T A.

85

verstà á anglø ir prancûzø kalbas, tai jau nesistebi, kad net menkiausias biurokratas ásivaizduoja esàs protingesnis ir doresnis uþ bet kurá pilietá ir nori kiðtis visur, nors jis tëra maþutis biurokratas, o ne garsusis profesorius Werneris Sombartas, visø organizacijø garbës narys.

Ar yra vaistø nuo ðiø negalavimø? Manau, kad yra. Ir ðis vaistas tai pilieèiø galia; jie turi uþkirsti kelià ásigalëjimui autokratinio reþimo, priskirianèio sau didesnæ nei eilinio pilieèio iðmintá. Èia glûdi pamatinis skirtumas tarp laisvës ir vergovës.

Socialistiniai kraðtai prisiskyrë sau demokratijos terminà. Rusai savo sistemà vadina liaudies demokratija ; jie veikiausiai tiki, kad liaudis yra atstovaujama diktatoriaus asmenyje. Man rodos, vienas diktatorius, èia Argentinoje, gavo gerà atsakymà. Tikëkimës, kad panaðaus atsakymo sulauks ir visi kiti diktatoriai kitose ðalyse.

86

I V P A S K A I TA .

Jeigu laðiðos ikrø pasiûla bûtø tokia

pat didelë kaip bulviø, tai ikrø kaina, t. y. ikrø keitimo á pinigus ar á kitas prekes santykis, labai pasikeistø. Tokiu atveju ikrø galima bûtø ásigyti daug maþesniais kaðtais nei dabar. Lygiai taip pat jeigu pinigø kiekis padidëja, piniginio vieneto perkamoji galia krenta ir maþëja kiekis prekiø, kuriø galima ásigyti uþ tà piniginá vienetà.

Kai XVI amþiuje buvo atrasti ir pradëti naudoti Amerikos aukso ir sidabro iðtekliai, á Europà buvo atgabentas milþiniðkas brangiøjø metalø kiekis.

Dël to padidëjo pinigø kiekis ir pradëjo kilti kainos.

Panaðiai ir ðiandien, kai valdþia didina popieriniø pinigø kieká, pradeda kristi piniginio vieneto perkamoji galia, kyla kainos. Tai vadinama infliacija.

Deja, Jungtinëse Valstijose, kaip ir kitose ðalyse, kai kurie þmonës infliacijos prieþastimi laiko ne pinigø kiekio didëjimà, o kainø kilimà.

I V P A S K A I TA .

87

Taèiau iki ðiol nepateikta jokio rimto argumento prieð kainø ir pinigø kiekio santykio ekonominæ interpretacijà. Ðiandienos technologijos sàlygomis nëra nieko lengviau kaip gaminti popieriukus, ant kuriø iðspausdinama tam tikra piniginë vertë. Jungtinëse Valstijose, kur visi banknotai vienodo dydþio, iðspausdinti tûkstanèio doleriø banknotà valstybei kainuoja ne brangiau kaip vieno dolerio. Jø abiejø spausdinimo operacijai reikia tiek pat popieriaus ir daþø.

XVIII amþiuje, kai atsirado bankø paþymos (banknotai) ir joms buvo pradëtas teikti teisëtos mokëjimø priemonës statusas (t. y. mainuose banknotams pripaþinti tokià pat vertæ kaip aukso ar sidabro lydiniams), vyriausybës ir tautos átikëjo, jog bankininkai þino kaþkokià paslaptá, kaip daryti turtus ið nieko. Susidurdamos su finansiniais sunkumais tuometinës vyriausybës manë, jog tereikia finansinius klausimus patikëti protingam bankininkui, ir visos problemos bus iðspræstos.

Keletà metø prieð Prancûzijos revoliucijà Prancûzijos karalius, patirdamas finansiniø sunkumø, surado toká protingà bankininkà ir paskyrë já á aukðtas pareigas. Visais atþvilgiais ðis þmogus buvo svetimas tuometiniams Prancûzijos valdovams.

Pirma, jis buvo ne prancûzas, o uþsienietis þenevietis. Antra, jis buvo ne aristokratijos narys, o

88

I V P A S K A I TA .

prasèiokas. Ir, kas buvo dar svarbiau XVIII amþiaus Prancûzijoje, jis buvo ne katalikas, o protestantas. Taigi ponas Neckeris, garsiosios Madam de Sta¸l tëvas, tapo finansø ministru, ir visi vylësi, kad jis iðspræs Prancûzijos finansines problemas.

Taèiau, nepaisant pono Neckerio autoriteto, karaliaus iþdas liko tuðèias didþiausia Neckerio klaida buvo ta, kad jis mëgino nekeldamas mokesèiø finansiðkai remti Amerikos kolonistus jø kovoje uþ nepriklausomybæ nuo Anglijos. Tai buvo iðties netikæs Prancûzijos finansiniø problemø sprendimas.

Negali bûti jokio paslaptingo valdþios finansiniø problemø sprendimo bûdo; jeigu valdþiai reikia pinigø, ji turi juos gauti apmokestindama savo pilieèius (arba ypatingais atvejais skolindamasi ið tø, kurie pinigø turi). Taèiau daugelis, galima net sakyti dauguma, vyriausybiø mano, kad yra kitas bûdas pinigams gauti kad jø galima paprasèiausiai prisispausdinti.

Jeigu valdþia nori padaryti kà nors gera jeigu ji, pavyzdþiui, nori pastatyti ligoninæ tai ðiam projektui reikalingus pinigus ji turi gauti apmokestindama pilieèius. Tokiu atveju jokios ypatingos kainø revoliucijos nebus, nes valdþiai surinkus mokesèius pilieèiai bus priversti sumaþinti savo iðlaidas. Mokesèiø mokëtojas bus priverstas apriboti savo vartojimà, investavimà arba taupymà.

I V P A S K A I TA .

89

Valdþia, iðëjusi á rinkà pirkëjo vaidmenyje, atstoja individualø pilietá: pilietis perka maþiau, uþtat valdþia perka daugiau. Valdþia, þinoma, ne visuomet perka tas paèias prekes, kurias pirktø pilieèiai, taèiau apskritai imant kainos dël ligoninës statybos nepakils.

Pasirinkau ðá pavyzdá su ligonine bûtent todël, kad þmonës kartais sako: Svarbiausia tai, ar valdþia pinigus naudoja geriems ar blogiems tikslams . Galiu tarti, kad valdþia savo iðspausdintus pinigus visada naudoja patiems geriausiems tikslams kuriems visi pritariame. Mat ne tai, kaip valdþia leidþia pinigus, o tai, kaip ji juos gauna, sukelia tuos padarinius, kuriuos vadiname infliacija ir kuriuos dauguma þmoniø visame pasaulyje nelaiko gerais.

Pavyzdþiui, nesukeldama infliacijos valdþia gali mokesèiø pinigus panaudoti naujiems darbuotojams samdyti ar jau dirbanèiø valstybinëse ástaigose algoms pakelti. Tuomet tie þmonës, kuriø algos padidës, galës pirkti daugiau. Kai valdþia pinigus, gautus ið mokesèiø mokëtojø, naudoja valstybës tarnautojø algoms didinti, ðie gali iðleisti daugiau pinigø, o mokesèiø mokëtojai maþiau.

Kainos apskritai imant nedidës.

Bet jeigu valdþia tam naudoja ne mokesèiø pinigus, o naujai iðspausdintus pinigus, tai netru-

90

I V P A S K A I TA .

kus atsiras þmoniø, turinèiø daugiau pinigø, o kiti jø turës tiek, kiek turëjo. Tada tie, kurie gavo naujai iðspausdintø pinigø, pradës konkuruoti su tais, kurie iki tol buvo pirkëjai. Kadangi prekiø nepadaugëjo, o rinkoje atsirado daugiau pinigø (ir atsirado þmoniø, kurie gali pirkti daugiau nei pirko vakar), padidës to paties kiekio prekiø paklausa. Taigi prekiø kainos ims kilti. To jau neámanoma iðvengti, ir nesvarbu, kam bus naudojami naujai iðspausdinti pinigai.

Svarbiausia, kainos kils þingsnis po þingsnio; tai nebus kilimas to, kas vadinama kainø lygiu .

Metaforinis terminas kainø lygis apskritai nevartotinas.

Kai þmonës kalba apie kainø lygá , jie ásivaizduoja kokio nors skysèio lygá, kuris didëja arba maþëja atsiþvelgiant á skysèio kieká tam tikroje talpoje ir visuomet kinta tolygiai. Taèiau kalbant apie kainas tokio dalyko kaip lygis apskritai nëra. Kainos nekinta vienodai vienu metu. Visuomet yra kainos, kintanèios greièiau uþ kitas. Ir tam yra savos prieþastys. Ásivaizduokite valstybës tarnautojà, gavusá naujai iðspausdintø pinigø kaip priedà prie savo atlyginimo. Þmonës neperka lygiai tokiø pat ir tiek pat prekiø ðiandien kaip vakar. Nauji pinigai, kuriuos iðspausdino ir paleido á rinkà valdþia, nenau-

I V P A S K A I TA .

91

dojami visoms prekëms ir paslaugoms ágyti. Uþ juos perkamos tik kai kurios prekës, ir jø kainos pakils. O kitø prekiø kainos liks tokios, kokios buvo iki naujø pinigø atsiradimo rinkoje. Todël prasidedanèià infliacijà skirtingos þmoniø grupës patiria skirtingai. Tos grupës, kurios naujus pinigus gavo pirmos, laikinai iðloðia.

Kai valdþia vykdo infliacijà dengdama savo karines iðlaidas, ji perka ginkluotæ, tad pirmieji daugiau pinigø gauna ginklø pramonininkai ir ðios pramonës darbininkai. Ðios grupës ágyja pranaðumà. Jos gauna didesná pelnà ir atlyginimus, jø verslas klesti. Kodël? Todël, kad jie pirmieji gavo daugiau pinigø. O turëdami daugiau pinigø, jie daugiau perka. Ir perka ið kitø, kurie gamina ir parduoda tas prekes, kuriø nori ginkluotës gamintojai. Ðie þmonës sudaro antràjà grupæ. Jie mano, jog infliacija labai naudinga verslui. Kodël gi ne? Argi ne puiku daugiau parduoti? Antai restorano, esanèio ðalia ginklø gamyklos, savininkas sako: Puiku! Ginklø gamintojai dabar turi daugiau pinigø, daugiau nei anksèiau; visi jie lanko mano restoranà ir man tai patinka . Jis neturi pagrindo jaustis kitaip.

Padëtis yra tokia: þmonës, kuriems pinigai patenka anksèiausiai, turi daugiau pajamø ir gali ásigyti daugiau prekiø ir paslaugø uþ kainas, kurios

92

I V P A S K A I TA .

dar atitinka ankstesnæ rinkos bûklæ sàlygas iki prasidedant infliacijai. Todël jie laimi. Tokiu bûdu infliacija pamaþu plinta ið vienos gyventojø grupës á kità. Visi, kurie daugiau pinigø gavo infliacijos pradinëje stadijoje, laimi, nes gali kai kà nusipirkti tomis kainomis, kurios atitinka ankstesná pinigø ir prekiø keitimo santyká.

Bet yra kitos gyventojø grupës, kurios papildomø pinigø gauna daug vëliau. Tø þmoniø padëtis yra daug blogesnë. Kol jie gaus daugiau pinigø, jie bus priversti mokëti brangiau uþ daugelá praktiðkai daugumà prekiø, kurias norëjo ásigyti, kol jø pajamos buvo nepakitusios arba dar nebuvo padidëjusios proporcingai kainoms. Ásivaizduokite, pavyzdþiui, tokià ðalá kaip JAV per Antràjá pasauliná karà; viena vertus, infliacija tuomet suteikë pranaðumø ginklø pramonës darbininkams ir ámonininkams, taèiau, kita vertus, ji skaudþiai palietë kitas gyventojø grupes. Labiausiai nuo jos kentëjo mokytojai ir dvasininkai.

Kaip þinote, dvasininkas yra labai kuklus þmogus, kuris tarnauja Dievui ir kuriam nedera daug kalbëti apie pinigus. Panaðiai ir mokytojai yra pasiaukojusios asmenybës, kurioms dera daugiau màstyti apie jaunimo auklëjimà, o ne apie atlyginimus. Taigi mokytojai ir dvasininkai buvo tarp tø, kuriuos infliacija baudë skaudþiausiai, nes mo-

I V P A S K A I TA .

93

kyklos ir baþnyèios paskutinës susiprato, jog joms bûtina kelti atlyginimus. Kai baþnyèiø seniûnijos ir mokyklø korporacijos galiausiai tai suvokë, ankstesni ðiø pasiaukojanèiø þmoniø praradimai nebuvo kompensuoti.

Ilgà laikà jiems teko pirkti maþiau nei iki tol, maþiau vartoti geresnio ir brangesnio maisto, maþiau pirkti drabuþiø, nes kainos jau buvo pakilusios, o jø pajamos liko tos paèios. (Tiesa, ðiandien bent jau mokytojø padëtis gerokai pasikeitë.)

Skirtingas gyventojø grupes infliacija visuomet palieèia nevienodai. Kai kurioms infliacija nëra blogybë; jos net reikalauja jà tæsti, nes pirmosios gauna ið jos naudos. Kitoje paskaitoje matysime, kaip ðis infliacijos padariniø netolygumas veikia politikà stumdamas jà infliacijos linkme.

Infliacijos sukeltø pokyèiø sàlygomis yra grupiø, ágyjanèiø pranaðumà, ir grupiø, ið jos tiesiogiai pasipelnanèiø. Sakydamas pasipelnanèiø visai nesmerkiu tø þmoniø, nes smerkti reikia tik valdþià, sukëlusià infliacijà. Ir visada yra þmoniø, kurie palaiko infliacijà, nes jie anksèiau nei kiti susivokia, kas vyksta. Savo ypatingus pelnus jie gauna dël to, kad infliacijos procesas visuomet netolygus.

Valdþia gali manyti, jog infliacija kaip iþdo papildymo priemonë yra geriau uþ mokesèius, kurie yra visuomet nepopuliarûs ir sunkiai surenkami.

94

I V P A S K A I TA .

Daugelyje turtingø ðaliø ástatymø leidëjai mënesiø mënesiais ginèydavosi dël naujø mokesèiø formos po to, kai parlamentai nutardavo padidinti valstybës iðlaidas. Apsvarstæ ávairius pinigø gavimo bûdus per mokesèius jie galiausiai nuspræsdavo, kad geriausia griebtis infliacijos.

Suprantama, þodis infliacija tokiais atvejais nevartojamas. Valdþioje esantis politikas, nusprendæs vykdyti infliacijà, niekada nepareikð: Nusprendþiau vykdyti infliacijà . Infliacijos sukëlimo technika yra tokia sudëtinga, kad paprastas pilietis nesuvokia, jog prasidëjo infliacija.

Viena didþiausiø infliacijø istorijoje, Vokietijos reiche po Pirmojo pasaulinio karo, per patá karà nebuvo labai didelë. Katastrofà sukëlë pokario infliacija. Vyriausybë nepaskelbë: Mes pradedame vykdyti infliacijà . Ji paprasèiausiai labai netiesiogiai pasiskolino pinigø ið centrinio banko. Jai nereikëjo net klausti, kaip centrinis bankas gaus tuos pinigus. Centrinis bankas jø paprasèiausiai prisispausdino. Ðiandien infliacijos sukëlimo technika dar sudëtingesnë, nes yra sàskaitiniai pinigai. Naudojami kitokie metodai, taèiau rezultatas yra toks pat.

Vienu plunksnos brûkðtelëjimu vyriausybë sukuria dekretinius (fiat) pinigus, taip padidindama pinigø ir kredito kieká. Vyriausybë paprasèiausiai iðleidþia ásakà ir dekretiniai pinigai jau èia.

I V P A S K A I TA .

95

Valdþiai nerûpi, kad ið pradþiø kai kurie þmonës turës nuostoliø, jai nerûpi, kad kils kainos. Ástatymø leidëjai mano, kad tai puiki sistema. Bet ði puiki sistema turi esminá trûkumà ji neilgalaikë. Jeigu infliacija galëtø vykti be galo ilgai, nebûtø reikalo drausti valdþiai vykdyti infliacijà. Taèiau infliacija neiðvengiamai turi anksèiau ar vëliau baigtis. Infliacinë politika negali tæstis be galo.

Ilgainiui infliacija baigiasi pinigø þlugimu tokia katastrofa, kokia ávyko Vokietijoje 1923 metais. 1914 metø rugpjûèio 1 dienà doleris kainavo keturias markes ir dvideðimt pfeningiø. Po devyneriø metø ir trijø mënesiø, 1923 metø lapkritá, dolerio kaina paðoko iki 4,2 milijardo markiø.

Kitaip sakant, markë prarado bet kokià vertæ.

Prieð keletà metø vienas garsus autorius raðë: Ilgainiui visi bûsime numirëliai . Þinoma, tenka pripaþinti, kad tai tiesa. Taèiau svarbiausias klausimas kaip greit sulauksime galo. XVIII amþiuje gyveno garsi ponia Madame de Pompadour, kuriai priskiriamas posakis Apr` es nous le déluge ( Po mûsø nors ir tvanas ). Poniai de Pompadour pasisekë greit numirti. Bet jos ápëdinë valdþioje Madame du Barry gyveno ilgiau, todël ilgainiui jai buvo nukirsdinta galva. Daugeliui þmoniø ilgainiui greit virsta tuojau ir kuo ilgiau tæsiasi infliacija, tuo arèiau tas tuojau .

96

I V P A S K A I TA .

Kaip ilgai ji gali tæstis? Kaip ilgai centrinis bankas gali jà vykdyti? Veikiausiai tol, kol þmonës tiki, jog valdþia anksèiau ar vëliau (bet, þinoma, ne per vëlai) liausis spausdinti pinigus ir taip nustos maþinti kiekvieno piniginio vieneto vertæ.

Kai þmonës nustoja tuo tikëti, kai jie pradeda suvokti, jog valdþia tæs ðià praktikà neketindama sustoti, jie pradeda suprasti, kad rytoj kainos bus didesnës nei ðiandien. Tada jie pradeda pirkti uþ bet kokià kainà pakeldami kainas á tokias aukðtumas, kad piniginë sistema þlunga.

Gráþtu prie Vokietijos atvejo, kurá stebëjo visas pasaulis. Apie to laiko ávykius paraðyta daug knygø. Nors pats esu ne vokietis, o austras, viskà maèiau ið vidaus: Austrijos sàlygos nedaug tesiskyrë nuo Vokietijos; panaðios jos buvo ir daugelyje kitø Europos ðaliø. Keletà metø vokieèiai manë, kad jø infliacija tik laikinas dalykas, kad ji greitai baigsis. Jie taip manë beveik devynerius metus, iki 1923 metø vasaros. Tada galiausiai jie pradëjo abejoti. Kadangi infliacija tæsësi, þmonës nutarë, kad iðmintingiau pirkti bet kà, kas prieinama, nei laikyti pinigus kiðenëse. Be to, jie susivokë, kad neapsimoka pinigø skolinti, bet, prieðingai, daug geriau bûti skolininku. Taip infliacija pati save maitino.

I V P A S K A I TA .

97

Ir Vokietijoje ji tesësi iki 1923 metø rugpjûèio 28 dienos. Iki tol masës tikëjo, jog infliaciniai pinigai yra realûs pinigai, bet tada susivokë, kad sàlygos pasikeitë. Vokiðkosios infliacijos pabaigoje, 1923 metø rudená, Vokietijos ámonës mokëjo savo darbininkams kas rytà avansà uþ dienà. O darbininkas, ateidavæs á fabrikà su þmona, tuoj pat atiduodavo jai savo algà tuos milijonus, kuriuos jis gaudavo. Ir moteris tuoj pat skubëdavo á parduotuvæ kà nors, nesvarbu kà, nusipirkti. Èia ji pamatydavo tai, kà dauguma þmoniø jau þinojo per naktá markë prarado 50 proc. savo perkamosios galios. Pinigai tirpo þmoniø kiðenëse kaip ðokoladas ant ákaitintos krosnies. Ði paskutinë Vokietijos infliacijos fazë truko neilgai; po poros dienø koðmaras pasibaigë: markë tapo bevertë, ir reikëjo kurti naujus pinigus.

Lordas Keynesas tas pats þmogus, kuris sakë, jog ilgainiui visi bûsime numirëliai, buvo vienas ið daugelio XX amþiaus infliacionistø autoriø.

Visi jie pasisakë prieð aukso standartà. Puldamas aukso standartà Keynesas já vadino barbarizmo reliktu . Ir dauguma þmoniø ðiandien mano, jog juokinga kalbëti apie gráþimà prie aukso standarto. Pavyzdþiui, Jungtinëse Valstijose jus palaikys svajotoju, jei pasakysite: Anksèiau ar vëliau JAV turës gráþti prie aukso standarto .

98

I V P A S K A I TA .

Vis dëlto aukso standartas turi vienà didþiulá privalumà: aukso standarto sàlygomis pinigø kiekis nepriklauso nuo valdþios ar partijø politikos.

Tai gera priemonë apsisaugoti nuo valstybës ðvaistûnës. Jeigu galiojant aukso standartui vyriausybë praðo skirti kam nors pinigø, finansø ministras gali pasakyti: O ið kur að paimsiu tø pinigø? Pirmiausia man pasakykite, kaip surasti pinigø ðioms papildomoms iðlaidoms .

Infliacionistinëje sistemoje politikams labai lengva ásakyti valstybinei spaustuvei pagaminti tiek pinigø, kiek reikia jø sumanymams. Galiojant aukso standartui daug daugiau galimybiø turëti garbingà valdþià; jos vadai gali pareikðti paprastiems pilieèiams ir politikams: Ðito negalime padaryti nepadidinæ mokesèiø .

Infliacijos sàlygomis þmonës ápranta þvelgti á valdþià kaip á institucijà, disponuojanèià neribotais iðtekliais valstybë, valdþia viskà gali. Pavyzdþiui, jei þmonës nori naujo plento, jie viliasi, kad já nuties valstybë. O ið kur ji gaus pinigø?

Galima sakyti, kad Jungtinëse Valstijose ðiandien (ir net praeityje, McKinley laikais) respublikonø partija buvo daugiau ar maþiau teisingos pinigø politikos ðalininkë, o demokratø infliacijos ðalininkë. Tiesa, ne popierinës, o sidabro infliacijos.

I V P A S K A I TA .

99

Taèiau bûtent prezidentas demokratas Clevelandas 1880 metø pabaigoje uþdëjo veto kongreso sprendimui nedidele pinigø suma apie 10 000 doleriø paremti vienà nuo stichijos nukentëjusià bendruomenæ. Savo veto prezidentas pateisino taip: Pilieèiai privalo remti valdþià, bet valdþia neprivalo remti pilieèiø . Kiekvienas valstybës veikëjas turëtø tai uþsiraðyti ant savo kabineto sienos ir rodyti visiems, atëjusiems praðyti pinigø.

Man gana nejauku dël to, kad esu priverstas taip supaprastinti ðias problemas. Monetarinëje sistemoje tiek daug sudëtingø problemø, kad jeigu jos bûtø tokios paprastos, kaip jas èia apibûdinu, tai man nebûtø reikëjæ raðyti iðtisø tomø.

Taèiau dalyko esmë bûtent tokia: didinant pinigø kieká maþinama piniginio vieneto perkamoji galia.

O ðito nenori tie þmonës, kuriø asmeniniai interesai nuo to nukenèia. Kas ið infliacijos neturi naudos, tas ja skundþiasi.

Jeigu infliacija yra blogis ir jeigu þmonës tai supranta, tai kodël visose ðalyse ji tapo vos ne gyvenimo bûdu? Net ir paèios turtingiausios ðalys kenèia nuo ðios ligos. Jungtinës Valstijos ðiandien, be abejo, yra turtingiausia ðalis pasaulyje, joje aukðèiausias pragyvenimo lygis. Taèiau keliaujant po JAV atrandi, kad nuolat kalbama apie infliacijà ir apie bûtinumà jà stabdyti. Bet tik kalbama, ir nieko nedaroma.

100

I V P A S K A I TA .

Pateiksiu keletà faktø: po Pirmojo pasaulinio karo Didþioji Britanija gráþo prie svaro ikikarinio aukso pariteto. Kitaip sakant, svaras buvo pabrangintas. Dël to padidëjo kiekvieno darbininko atlyginimo perkamoji galia. Nevarþomoje rinkoje tai atsvertø nominalaus piniginio atlyginimo sumaþëjimas, nors realus atlyginimas dël to nenukentëtø. Èia neturime laiko gilintis á ðio reiðkinio prieþastis. Taèiau Didþiosios Britanijos profsàjungos nesutiko, kad atlyginimø dydis bûtø derinamas su padidëjusia piniginio vieneto perkamàja galia, todël realûs atlyginimai dël ðios monetarinës operacijos labai iðaugo. Tai sukëlë tikrà katastrofà Anglijoje, nes Britanija yra pirmiausia pramonës ðalis, importuojanti þaliavas, pusfabrikaèius bei maisto produktus, o eksportuojanti pramoninius gaminius ir taip apmokanti uþ importà. Pakilus tarptautinei svaro vertei, Britanijos prekiø kainos uþsienio rinkose iðaugo, todël jø pardavimas ir eksportas sumaþëjo. Taip Didþioji Britanija savo kainomis iðstûmë save ið pasaulinës rinkos.

Profsàjungos buvo nepalenkiamos. Jø galia ðiandien jums þinoma. Jos turi teisæ, tiksliau privilegijà, naudoti jëgà. Todël profsàjungos ásakas ne maþiau svarbus uþ valdþios dekretà. Valdþios dekretas átvirtinamas jëga; tam valdþia turi parengtà

I V P A S K A I TA .

101

jëgos aparatà policijà. Valdþios dekretui privalote paklusti, kitaip turësite rûpesèiø su policija.

Deja, dabar beveik visose pasaulio ðalyse yra antroji galia, turinti teisæ naudoti jëgà profesinës sàjungos. Profesinës sàjungos nustato atlyginimø dydá ir organizuoja streikus jam garantuoti, panaðiai kaip valstybë nustato minimalø atlyginimø dydá. Dabar nesvarstysiu profsàjungø problemos; apie jà dar kalbësiu vëliau. Noriu tik pabrëþti, kad bûtent dël ðios profsàjungø politikos atlyginimø dydis pakilo virð to lygio, kuris bûtø nusistovëjæs nevarþomoje rinkoje. Todël didelë potencialios darbo jëgos dalis dabar gali bûti ádarbinta tik tokiose ámonëse ar pramonës ðakose, kurios ryþtasi patirti nuostoliø. O kadangi verslo ámonës negali ilgai pakelti nuostoliø, jos uþdaromos ir þmonës netenka darbo. Kai atlyginimai pasidaro didesni uþ tuos, kurie nusistovëtø nevarþomoje rinkoje, didelë dalis potencialios darbo jëgos visada netenka darbo.

Dël dideliø atlyginimø, kuriuos iðsikovojo profsàjungos, Didþioji Britanija susidûrë su ilgalaikiu, metø metais trunkanèiu nedarbu. Milijonai darbininkø buvo uþ ámoniø durø, krito gamybos rodikliai. Net ekspertai buvo pasimetæ. Ðioje situacijoje Britanijos valdþia griebësi, kaip jai atrodë, bûtinos ypatingos priemonës ji devalvavo savo valiutà.

102

I V P A S K A I TA .

Rezultatas buvo tai, kad piniginiø atlyginimø perkamoji galia, kurios reikalavo profsàjungos, pasikeitë. Realûs prekine raiðka atlyginimai sumaþëjo. Dabar darbininkai nebegalëjo nusipirkti tiek, kiek anksèiau, nors nominaliai atlyginimai ir nesumaþëjo. Taip buvo tikimasi realius atlyginimus gràþinti á rinkos lygá ir panaikinti nedarbà.

Tokia priemonë devalvacija buvo naudota ir kitose ðalyse: Prancûzijoje, Olandijoje, Belgijoje. Èekoslovakija ðia priemone pasinaudojo net du kartus per pusantrø metø. Taip slapèia buvo ribojama profsàjungø galia. Deja, tikru laimëjimu to nepavadinsi.

Po keliø metø þmonës, darbininkai, net profsàjungos, pradëjo suprasti, kas vyksta. Jie suvokë, kad pinigø devalvavimas maþina jø realius atlyginimus. Profsàjungos buvo pakankamai stiprios, kad tam pasiprieðintø. Daugelyje ðaliø á darbo atlyginimo sutartis buvo pradëtas átraukti straipsnis, kad piniginiai atlyginimai, didëjant kainoms, bus automatiðkai tiek pat keliami. Tai vadinama indeksavimu. Profsàjungos iðmoko indeksavimo meno. Taigi nedarbo maþinimo metodas, kurá Didþiosios Britanijos vyriausybë pradëjo taikyti nuo 1931 metø ir kurá vëliau taikë beveik visos kitos vyriausybës, ðis nedarbo problemos sprendimo metodas dabar nebeveikia.

I V P A S K A I TA .

103

Deja, 1936 metais savo knygoje Bendroji uþimtumo, palûkanø ir pinigø teorija lordas Keynesas ðá metodà priverstines 1929 1933 metø priemones iðkëlë á principo lygá, á pamatinës ekonominës politikos lygá. Jà teisindamas jis faktiðkai teigë: Nedarbas yra blogis. Norëdami áveikti nedarbà turime vykdyti pinigø infliacijà .

Jis puikiai suprato, kad atlyginimø lygis gali bûti per aukðtas rinkai, t. y. per aukðtas tam, kad darbdaviui apsimokëtø samdyti daugiau darbo jëgos; per aukðtas visø dirbanèiøjø poþiûriu, nes kai profsàjungos já pakelia aukðèiau rinkos lygio, tik dalis visø norinèiøjø gauti darbo atlyginimus, gali ásidarbinti.

Ir Keynesas pripaþino, jog metø metais besitæsiantis masinis nedarbas yra didþiulë blogybë. Bet uþuot pasiûlæs atlyginimus derinti prie rinkos sàlygø, jis faktiðkai teigë: Jeigu devalvuosime valiutà ir darbininkai to nepastebës, jie nesiprieðins realiø atlyginimø smukimui, kol nominalus jø dydis liks nepakitæs . Kitaip sakant, lordas Keynesas teigë, kad jeigu þmogus ðiandien gaus tiek pat svarø sterlingø kiek gavo iki valiutos devalvavimo, tai jis nesupras, jog dabar faktiðkai gauna maþiau.

Kalbant senamadiðkai, Keynesas siûlë darbininkus apgaudinëti. Uþuot atvirai pasakæs, kad atlyginimai turi bûti derinami prie rinkos sàlygø ki-

104

I V P A S K A I TA .

taip dalis darbo jëgos neiðvengiamai liktø be darbo jis sakë: Visiðkas uþimtumas ámanomas tik infliacijos sàlygomis. Apgaudinëkime darbininkus . Ádomiausia tai, jog kai pasirodë jo Bendroji teorija , toks apgaudinëjimas tapo paprasèiausiai neámanomas, nes þmonës jau buvo iðmokæ indeksacijos meno. Taèiau visiðko uþimtumo siekis iðliko.

Kà reiðkia visiðkas uþimtumas ? Jis turi prasmæ tik nevarþomoje rinkoje, kurios nemanipuliuoja profsàjungos ar valdþia. Tokioje rinkoje atlyginimas uþ bet koká darbà artëja prie to lygio, kai kiekvienas norintis darbo já gaus, o kiekvienas darbdavys galës pasisamdyti tiek darbininkø, kiek jam reikia. Jeigu darbo jëgos paklausa didës, didës ir atlyginimai, jeigu reikës maþiau darbo rankø maþës ir atlyginimai.

Vienintelis bûdas pasiekti visiðko uþimtumo situacijà tai iðsaugoti nevarþomà darbo rinkà.

Tai pasakytina apie kiekvienos rûðies darbà ir kiekvienos rûðies prekæ.

Kà daro verslininkas, kuris nori parduoti tam tikrà prekæ po penkis dolerius uþ vienetà? Jeigu jis negali jos parduoti uþ ðià kainà, sakoma, kad jo prekë neina ? Bet prekë turi eiti . Jis negali jos ilgai laikyti, nes jam reikia pirkti kà nors nauja; mados keièiasi. Todël jis parduoda jà maþesne kaina. Jeigu nepavyksta parduoti uþ penkis dole-

I V P A S K A I TA .

105

rius, tenka parduoti uþ keturis. Nepavyksta uþ keturis, tenka praðyti trijø. Versle kito kelio nëra.

Jis patirs nuostoliø, bet tø nuostoliø prieþastis bus jo klaida vertinant savo produkto rinkà.

Tas pat pasakytina apie tuos tûkstanèius ir tûkstanèius jaunuoliø, kurie kasdien atvyksta á miestà ið þemës ûkio regionø ir nori èia uþsidirbti pinigø. Tai vyksta kiekvienoje pramoninëje ðalyje. Jungtinëse Valstijose jie atvyksta á miestà tikëdamiesi uþsidirbti, tarkime, 100 doleriø per savaitæ. Tai gali bûti neámanoma. Jei þmogus negauna darbo, uþ kurá bûtø mokama 100 doleriø per savaitæ, jis bandys gauti uþ 90, 80 ar net maþiau.

Bet jeigu jis pareikðtø kaip tai daro profsàjungos: 100 doleriø arba nieko , jis veikiausiai liktø be darbo. (Tiesa, daugelis sutinka bûti bedarbiais, nes valdþia moka nedarbo paðalpas, daþnai ne daug maþesnes uþ dirbanèiøjø atlyginimus, tam papildomai apmokestindama darbdavius.)

Jungtinëse Valstijose su infliacija taikstomasi todël, kad tam tikra grupë þmoniø mano, jog visiðkà uþimtumà galima pasiekti tik infliacijos bûdu. Daþnai svarstoma: Kas geriau: tvirti pinigai ir nedarbas ar infliacija ir visiðkas uþimtumas?

Bet tai yra labai ydinga analizë.

Spræsdami ðià problemà turime kelti klausimà: kaip galima pagerinti darbininkø ir visø kitø gy-

106

I V P A S K A I TA .

ventojø grupiø sàlygas? Atsakymas bûtø toks: saugant nevarþomà darbo rinkà ir taip pasiekiant visiðkà uþimtumà. Mûsø dilema yra tokia: arba atlyginimø dydá lems rinka, arba juos diktuos profsàjungø spaudimas ir prievarta. Dilema nëra tokia: Arba infliacija, arba nedarbas .

Su tokia klaidinga problemos analize susiduriame Anglijoje, pramoninëse Europos ðalyse ir net Jungtinëse Valstijose. Ir kai kurie þmonës sako: Þiûrëkite, net Jungtinës Valstijos vykdo infliacijà. Kodël ir mums to nedaryti? Á ðá klausimà galima atsakyti taip: Viena turtuolio privilegijø yra ta, kad jis gali sau leisti elgtis kvailai daug ilgiau nei vargðas . Jungtinës Valstijos taip ir elgiasi. JAV finansø politika labai bloga, ir ji blogëja. Tiesa, JAV gali sau leisti elgtis kvailai ðiek tiek ilgiau nei kai kurios kitos ðalys.

Svarbiausias dalykas, kurá reikia prisiminti, yra tai, kad infliacija nëra kokia nors Dievo bausmë, stichinë nelaimë ar liga, uþpuolanti lyg maras. Infliacija yra politika sàmoningai vykdoma politika tø þmoniø, kurie mano, jog infliacija yra maþesnis blogis uþ nedarbà. Taèiau faktas yra tai, kad infliacija nëra vaistas nuo nedarbo.

Infliacija yra politika, o politikà galima pakeisti. Todël nëra jokio pagrindo taikstytis su infliacija. Jeigu infliacijà suvokiame kaip blogá, jà turime

I V P A S K A I TA .

107

stabdyti. Turime subalansuoti valstybës biudþetà. Þinoma, vieðoji nuomonë turi tai paremti; intelektualai turi padëti þmonëms susigaudyti. Jauèiant visuomenës paramà þmoniø iðrinktiems atstovams tikrai ámanoma nutraukti infliacinæ politikà.

Reikia prisiminti, kad ilgainiui mes galime numirti, ir tikrai numirsime. Taèiau per tà trumpà laikà, kuris mums skirtas gyventi, savo þemiðkus reikalus turime tvarkyti kuo geriau. Ir viena ið bûtinø priemoniø ðiam tikslui pasiekti atsikratyti infliacinës politikos.

108

V P A S K A I T A.

Kai kurie þmonës ekonominës laisvës

programas vadina negatyviomis. Jie sako: Ko jûs, liberalai, ið tikrøjø norite? Jûs prieð socializmà, valdþios intervencijà, infliacijà, profsàjungø prievartà, protekcinius tarifus... Jûs viskam sakote ne .

Toká teiginá pavadinèiau vienpusiðku ir lëkðtu problemos formulavimu, nes liberalø programà galima suformuluoti ir pozityviai. Kai þmogus sako Að esu prieð cenzûrà , jis nëra negatyvistas, jis palaiko autoriø teisæ patiems spræsti, kà spausdinti, valdþiai nesikiðant. Tai ne negatyvizmas, o bûtent laisvë. (Ir, þinoma, vartodamas terminà liberali ekonominës sistemos atþvilgiu að já suprantu senàja klasikine liberalizmo prasme.) Ðiandien daugelis þmoniø mano, jog tai, kad pragyvenimo lygis ávairiose ðalyse nëra vienodas, yra blogybë. Prieð du ðimtus metø Didþiojoje Bri-

V P A S K A I T A.

109

tanijoje gyvenimo sàlygos buvo nepalyginamai blogesnës nei ðiandien Italijoje. Taèiau britai 1750 metais nevadino savo ðalies neiðsivysèiusia ar atsilikusia , nes jie neturëjo galimybës savo ðalies sàlygø palyginti su geresnëmis sàlygomis kitose ðalyse. O ðiandien visos tautos, nepasiekusios Jungtiniø Valstijø vidutinio pragyvenimo lygio, mano, jog jø ekonominë padëtis yra neteisinga.

Dauguma tokiø ðaliø save vadina besivystanèiomis ir reikalauja paramos ið vadinamøjø iðsivysèiusiø ar net persivysèiusiø ðaliø.

Paaiðkinsiu ðios situacijos esmæ. Pragyvenimo lygis vadinamosiose besivystanèiose ðalyse þemesnis todël, kad vidutinis uþdarbis uþ tà patá darbà ðiose ðalyse maþesnis nei Vakarø Europoje, Kanadoje, Japonijoje ir ypaè Jungtinëse Valstijose. Ieðkodami ðio skirtumo prieþasèiø, turime suprasti, jog taip yra ne dël kokio nors vietos darbininkø, darbëmiø nevisavertiðkumo. Ðiaurës Amerikoje kai kuriø grupiø darbininkai yra ásitikinæ, kad jie yra geresni uþ kitus ir kad savo didesnius atlyginimus gauna uþ savo ypatingus nuopelnus.

Taèiau amerikieèiui darbininkui reikëtø tik nuvykti á kità ðalá, tarkim, á Italijà, ið kurios yra kilæ daugelis Amerikos darbininkø, kad jis suprastø, jog ne jo asmeninës savybës, o ðalies sàlygos jam leidþia daugiau uþdirbti. Emigravæs ið Sicili-

110

V P A S K A I T A.

jos á JAV þmogus labai greitai pradeda gauti toká atlyginimà, koks yra áprastas JAV. Bet jeigu tas pats þmogus gráþtø á Sicilijà, jis suprastø, kad jo lankymasis Jungtinëse Valstijose jam nesuteikë kokiø nors naujø savybiø, kurios Sicilijoje jam leistø uþsidirbti daugiau uþ kitus savo tautieèius. Ðios ekonominës situacijos negalima paaiðkinti ir tuo, kad darbdaviai uþ JAV ribø yra kuo nors prastesni uþ darbdavius Amerikoje. Faktas yra tai, kad uþ JAV, Kanados, Vakarø Europos bei kai kuriø Azijos ðaliø ribø ámoniø árenginiai ir jø technologijos apskritai imant yra nepalyginamai prastesnës uþ naudojamas Jungtinëse Valstijose. Ir to prieþastis anaiptol nëra besivystanèiø ðaliø verslininkø þiniø stoka. Jie puikiai þino, kad Jungtinëse Valstijose ir Kanadoje ámonës yra daug geriau technologiðkai aprûpintos. Jie þino viskà, kà reikia þinoti apie technologijà, o jeigu neþino, tai gali suþinoti ið ðias þinias skleidþianèiø vadovëliø ir specialiø þurnalø.

Pabrëþiu dar kartà: skirtumas atsiranda ne dël þmoniø asmeniniø trûkumø ar þiniø stokos.

Skirtumo prieþastis nevienoda kapitalo pasiûla, prieinamø kapitaliniø gërybiø kiekis. Kitaip sakant, investuoto kapitalo per capita kiekis vadinamosiose pirmaujanèiose ðalyse yra didesnis nei besivystanèiose.

V P A S K A I T A.

111

Verslininkas negali mokëti darbininkui daugiau nei tai, kà tas pridëjo prie produkto vertës. Jis negali jam mokëti daugiau nei pirkëjai sutinka mokëti uþ ðio darbininko pridëtiná darbà. Mokëdamas daugiau jis nepadengs savo iðlaidø tomis lëðomis, kurias gauna ið pirkëjø. Jis patirs nuostoliø, o kaip jau ne kartà sakiau, ir visi tai þino, verslininkas, dirbantis nuostolingai, turi arba keisti savo darbo metodus, arba bankrutuoti. Ðià situacijà ekonomistai apibûdina taip: Atlyginimai priklauso nuo darbo ribinio produktyvumo . Èia tik kitais þodþiais iðreikðta tai, kà jau sakiau. Kaip þinome, atlyginimo dydis priklauso nuo to, kiek þmogaus darbas padidina produkto vertæ. Jeigu dirbama geresniais ir efektyvesniais árankiais, tai per valandà galima pagaminti daug daugiau nei dirbant maþiau efektyviais árankiais.

Akivaizdu, kad 100 þmoniø, dirbanèiø Amerikos avalynës fabrike, aprûpintame moderniausia áranga, per tà patá laikà pagamina daug daugiau negu 100 batsiuviø Indijoje, dirbanèiø senoviðkais árankiais.

Visose iðsivysèiusiose ðalyse darbdaviai puikiai þino, kad geresnë áranga jø ámonæ padarys pelningesnæ. Jie norëtø statyti daugiau ir geresniø fabrikø. Vienintelë kliûtis jiems kapitalo trûkumas.

Skirtumas tarp labiau ir maþiau iðsivysèiusiø ða-

112

V P A S K A I T A.

liø tai laiko funkcija: britai pradëjo kaupti ir investuoti kapitalà daug anksèiau nei kitos tautos.

Bûtent dël to, kad jie pradëjo anksèiau, pragyvenimo lygis Didþiojoje Britanijoje buvo aukðtesnis tada, kai visose kitose Europos ðalyse jis vis dar buvo þemas. Ilgainiui visos kitos tautos pradëjo tyrinëti Britanijos patirtá ir nesunkiai atrado jos klestëjimo prieþastis. Tad jos pradëjo imituoti britø verslo metodus.

Kadangi kitos tautos pradëjo vëliau, o britai nenustojo investavæ kapitalà, tarp Anglijos ir kitø ðaliø sàlygø iðliko didelis skirtumas. Taèiau ávyko kaþkas, dël ko Britanijos pranaðumas iðtirpo.

O ávyko tai, kà galima laikyti reikðmingiausiu XIX amþiaus istoriniu ávykiu, ir ne tik kurios nors vienos ðalies istorijoje. Tas svarbus ávykis buvo uþsienio investicijø paplitimas. 1817 metais didysis britø ekonomistas Ricardo vis dar vadovavosi prielaida, kad kapitalas gali bûti investuojamas tik ðalies viduje, kad kapitalistai nemëgins investuoti uþsienyje. Taèiau jau po keliø deðimtmeèiø kapitalo investavimas uþsienyje pradëjo vaidinti labai svarbø vaidmená pasaulio raidoje.

Jeigu nebûtø uþsienio kapitalo investicijø, tai ðalims, maþiau iðsivysèiusioms uþ Didþiàjà Britanijà, bûtø reikëjæ pradëti nuo tø paèiø metodø ir technologijø, nuo kuriø XVIII amþiaus pradþioje

V P A S K A I T A.

113

pradëjo britai, ir lëtai, þingsnis po þingsnio, mëginti pakartoti tai, kà padarë britai. Ðios ðalys bûtø sugaiðusios daug deðimtmeèiø, kad pasiektø tà technologijos lygá, kurá Didþioji Britanija jau buvo pasiekusi prieð ðimtà ar daugiau metø. Didysis ávykis, pagelbëjæs ðioms ðalims, buvo uþsienio investavimo atsiradimas.

Uþsienio investavimas reiðkë tai, kad britø kapitalistai savo kapitalà pradëjo investuoti á kitas pasaulio ðalis. Pirmiausia jie investavo á tas Europos ðalis, kuriose, Didþiosios Britanijos poþiûriu, trûko kapitalo, kurios buvo atsilikusios. Gerai þinoma, kad daugelio Europos ðaliø, taip pat Jungtiniø Valstijø geleþinkeliai buvo nutiesti britø kapitalo dëka. Jûs þinote, kad tas pat vyko ðioje ðalyje, Argentinoje.

Visuose didþiuosiuose Europos miestuose dujø kompanijos taip pat priklausë britams. XIX amþiaus 8-ajame deðimtmetyje vienas anglø raðytojas ir poetas taip kritikavo savo tautieèius: Britai prarado savo buvusià energijà, jie nebeturi naujø idëjø. Jie nustojo bûti svarbia arba pirmaujanèia tauta pasaulyje . Þymus sociologas Herbertas Spenceris á tai atsakë: Paþvelkite á Europos þemynà. Visos Europos sostinës apðviestos dujomis, kurias tiekia britø dujø kompanijos . Þinoma, tai buvo mums dabar tolimais apðvietimo

114

V P A S K A I T A.

dujomis laikais. Atsakydamas ðiam kritikui Herbertas Spenceris dar pridûrë: Jûs teigiate, kad vokieèiai jau toli aplenkë Didþiàjà Britanijà. Taèiau paþvelkite á Vokietijà. Net Berlynas, Vokietijos reicho sostinë, Geist sostinë, skendëtø tamsoje, jeigu britø dujø kompanija nebûtø ásiverþusi á ðià ðalá ir apðvietusi jos gatves .

Panaðiai britø kapitalas plëtojo geleþinkelius ir daugelá pramonës ðakø Jungtinëse Valstijose.

Ir, þinoma, kol ðalis importuoja kapitalà, jos prekybos balansas, kaip sako neekonomistai, yra nepalankus . Tai reiðkia, kad ðalies importas virðija eksportà. Didþiosios Britanijos prekybos balansas buvo palankus dël to, kad anglø ámonës siuntë ávairià árangà á JAV, kur uþ jà buvo mokama tik Amerikos korporacijø akcijomis. Ðis JAV istorijos periodas tæsësi daugmaþ iki 1890 metø.

Taèiau kai Jungtinës Valstijos, talkinamos britø kapitalo o vëliau ir dël savo paèiø prokapitalistinës politikos neregëtai iðplëtojo savo ekonominæ sistemà, amerikieèiai pradëjo birþose iðpirkinëti akcijas, kurias anksèiau buvo pardavæ uþsienieèiams. Tada JAV eksportas pradëjo virðyti importà. Skirtumas buvo dengiamas importuojant arba repatrijuojant, kaip kaþkas tai pavadino Amerikos korporacijø akcijas.

V P A S K A I T A.

115

Ðis periodas tæsësi iki Pirmojo pasaulinio karo. Apie tai, kas vyko vëliau atskira kalba. Tai bûtø pasakojimas apie amerikieèiø subsidijas kariaujanèioms ðalims, o tarpukariu ir po abiejø pasauliniø karø apie JAV paskolas ir investicijas Europoje, apie lendlizà, Marshallo planà, maisto siuntas á uþjûrius bei kitokias subsidijas. Ðitai pabrëþiu todël, kad þmonës neretai galvoja, jog ásileisti á savo ðalá uþsienio kapitalà yra gëdinga arba þema. Jûs turite suvokti, jog visose ðalyse, iðskyrus Anglijà, uþsienio kapitalo investicijos suvaidino svarbø vaidmená vystantis ðiuolaikinei pramonei.

Kai að sakau, jog uþsienio investicijos buvo didþiausias istorinis XIX amþiaus ávykis, jûs turite galvoti apie visus tuos dalykus, kurie be uþsienio investicijø nebûtø atsiradæ. Visi geleþinkeliai, uostai, gamyklos ir kasyklos Azijoje, Sueco kanalas ir daugelis kitø dalykø nebûtø atsiradæ be uþsienio investicijø.

Uþsienyje investuojama tik tada, kai tikimasi, jog investicijos nebus nusavintos. Niekas nieko neinvestuotø, jeigu ið anksto þinotø, kad jo investicijas kaþkas eksproprijuos. XIX amþiuje ir XX amþiaus pradþioje tais laikais, kai buvo ypaè daug investuojama uþsienyje, apie nusavinimo galimybæ niekas net negalvojo. Nors ið pradþiø kai ku-

116

V P A S K A I T A.

rios ðalys reiðkë tam tikrà prieðiðkumà uþsienio kapitalui, jos puikiai suprato, kokià didþiulæ naudà gauna ið ðiø uþsienio investicijø.

Kai kuriais atvejais ðios uþsienio investicijos bûdavo skiriamos ne tiesiogiai uþsienio kapitalistams, bet netiesiogiai paskolomis uþsienio valstybei. Tokiais atvejais investuotais pinigais disponuodavo valdþia. Taip buvo, pavyzdþiui, Rusijos atveju. Grynai strateginiais sumetimais per du deðimtmeèius prieð Pirmàjá pasauliná karà prancûzai investavo á Rusijà per dvideðimt milijardø aukso frankø, daþniausiai skolindami juos Rusijos vyriausybei. Visi didþiausi Rusijos vyriausybës projektai pavyzdþiui, geleþinkelis, jungiantis Rusijà nuo Uralo per Sibiro sniegynus ir ledynus su Ramiuoju vandenynu buvo ágyvendinti daugiausia dëka uþsienio kapitalo, paskolinto Rusijos vyriausybei. Suprantama, prancûzai nesitikëjo, kad vienà dienà atsiras komunistinë Rusijos valdþia, kuri paprasèiausiai paskelbs, kad ji negràþins savo pirmtakës, carinës vyriausybës, skolø.

Deja, nuo Pirmojo pasaulinio karo prasidëjo visuotinio atviro karo prieð uþsienio investicijas periodas. Kadangi nëra bûdo, kaip valstybes sulaikyti nuo investuoto kapitalo ekspropriacijos, ðiandienos pasaulyje ið esmës nëra jokios teisinës uþsienio investicijø apsaugos. Ðio pasikeitimo kapi-

V P A S K A I T A.

117

talistai nebuvo numatæ. Jeigu kapitalà eksportuojanèiø ðaliø kapitalistai bûtø já numatæ, visos uþsienio investicijos bûtø nutrûkusios jau prieð keturias ar penkias deðimtis metø. Taèiau kapitalistai netikëjo, kad kokia nors ðalis gali taip nedorai elgtis iðsiþadëti skolø, eksproprijuoti ir konfiskuoti uþsienio kapitalà. Tokie veiksmai pradëjo naujà pasaulio ekonomikos istorijos etapà.

Pasibaigus tam didþiajam XIX amþiaus laikotarpiui, kai uþsienio kapitalas visose ðalyse padëjo iðplëtoti ðiuolaikiná transportà, gamybà, kalnakasybà ir þemës ûká, prasidëjo nauja era, kai vyriausybës ir politinës partijos á uþsienio investuotojus pradëjo þvelgti kaip á iðnaudotojus, kuriuos bûtina varyti ið ðalies. Ðia antikapitalistine nuostata pasiþymëjo ne tik Rusija. Prisiminkite, pavyzdþiui, Amerikos naftos versloviø nusavinimà Meksikoje, taip pat visus dalykus, nutikusius ðioje ðalyje (Argentinoje), apie kuriuos nekalbësiu. Ðiandien uþsienio kapitalas nusavinamas tiek tiesiogiai já konfiskuojant, tiek netiesiogiai per valiutos keitimo kontrolæ ar diskriminacijà mokesèiø srityje. Tai ypaè bûdinga besivystanèioms ðalims.

Imkime, pavyzdþiui, didþiausià ið ðiø ðaliø Indijà. Ðalá valdant Britanijai britø kapitalas (daugiausia britø, nors buvo ir kitø Europos ðaliø ka-

118

V P A S K A I T A.

pitalo) buvo investuojamas Indijoje. Be to, britai á Indijà eksportavo ir kai kà daugiau ðiuolaikinius kovos su infekcinëmis ligomis metodus. Dël to neregëtai iðaugo Indijos gyventojø skaièius, o kartu padidëjo ir ðalies problemos. Susidurdama su ðia blogëjanèia padëtimi, Indija visas savo problemas nutarë iðspræsti eksproprijuodama uþsienio kapitalà. Ne visada tai buvo tiesioginë ekspropriacija; valdþia visaip kenkë uþsienio kapitalistams, trukdë funkcionuoti jø kapitalui taip, kad ðiems galiausiai neliko kito kelio kaip tik iðparduoti savo ámones. Þinoma, Indija bûtø galëjusi kaupti ir vietos kapitalà. Taèiau jos valdþia prieðinosi ne tik uþsienio, bet ir vietiniam kapitalui. Ji skelbë, kad nori ðalá industrializuoti, bet ið tikrøjø siekë jà socializuoti.

Prieð keletà metø pasirodë garsaus valstybës veikëjo Jawaharlaro Nehru kalbø rinkinys. Knyga buvo iðspausdinta siekiant pritraukti uþsienio kapitalà á Indijà. Indijos valdþia nesiprieðina uþsienio investicijoms, kol jos dar nëra ádëtos. Prieðiðkumas atsiranda jas ádëjus. Ðioje knygoje Nehru teigia (cituoju paþodþiui): Þinoma, mes norime socializuotis. Bet mes ne prieð privatø verslà. Mes norime já skatinti. Mes norime verslininkams, investuojantiems mûsø ðalyje, paþadëti, kad

V P A S K A I T A.

119

jø investicijø nenusavinsime ir nenacionalizuosime bent deðimt, o gal ir daugiau metø . Ir jis manë, jog taip jis kvieèia kapitalà á Indijà!

Svarbiausioji problema kaip jûs þinote yra vietinio kapitalo kaupimas. Ðiandien visose ðalyse korporacijos moka didþiulius mokesèius. Tiesà sakant, jos moka dvigubus mokesèius. Pirmiausia labai apmokestinamas korporacijø pelnas, o paskui dar kartà apmokestinami ir dividendai, kuriuos gauna korporacijø akcininkai. Be to, tie mokesèiai yra progresiniai.

Progresinis pajamø ir pelno apmokestinimas reiðkia, kad atimama bûtent ta pajamø dalis, kurià þmonës bûtø kaupæ ir investavæ. Pavyzdþiui, Jungtinëse Valstijose prieð keletà metø buvo ávestas virðpelnio mokestis, ið kiekvieno uþdirbto dolerio paliekantis korporacijai tik 18 centø. Ðiuos 18 centø iðmokëjus akcininkams, tiems ið jø, kurie turëjo daugiau akcijø, reikëjo atiduoti dar 60, 70 ar net daugiau procentø mokesèiø. Ið dolerio pelno jiems telikdavo 7 centai, o 93 pasisavindavo valdþia. Ið ðiø 93 procentø didþioji dalis galëjo bûti sukaupta ir investuojama. Vietoje to valdþia jà iðeikvojo savo einamosioms iðlaidoms. Ðtai kokia Jungtiniø Valstijø politika.

Manau, jums jau aiðku, kad JAV ekonominë politika nëra sektinas pavyzdys kitoms ðalims. Tai

120

V P A S K A I T A.

bloga, dar daugiau beprotiðka politika. Èia galiu pridurti nebent tai, kad turtinga ðalis gali sau leisti daugiau blogos politikos nei neturtinga. Jungtinëse Valstijose, nepaisant visos mokesèiø naðtos, ðiek tiek kapitalo vis dar kaupiama ir investuojama, todël ir pragyvenimo lygis vis dar kyla.

Daugelyje kitø ðaliø ði problema yra tiesiog kritiðka. Vietinis kapitalas nekaupiamas (arba kaupiamas nepakankamai), o uþsienio kapitalo investicijos maþëja dël atviro ðiø ðaliø valdþios prieðiðkumo tokioms investicijoms. Kaip galima kalbëti apie industrializavimà, naujø ámoniø plëtimà, sàlygø gerinimà, gyvenimo lygio këlimà, atlyginimø didinimà, geresná transportà, jeigu ðios ðalys vykdo politikà, duodanèià kaip tik prieðingus rezultatus. Jø politika ið tikrøjø tik stabdo arba lëtina vietinio kapitalo kaupimà ir kuria kliûtis uþsienio kapitalui.

Galutinis rezultatas turës bûti labai liûdnas.

Tokia padëtis griauna pasitikëjimà, ir pasaulyje vis átariau þvelgiama á investicijas uþsienyje. Net jeigu suinteresuotos valstybës staiga pakeistø savo politikà ir duotø visus ámanomus paþadus, labai abejotina, kad joms pavyktø dar kartà prisivilioti uþsienio kapitalà. Þinoma, yra kai kuriø priemoniø ðiam rezultatui iðvengti. Galima priimti tarptautinius statu-

V P A S K A I T A.

121

tus, ne vien susitarimus, kurie leistø uþsienio investicijas apsaugoti nuo nacionalinës jurisdikcijos.

Tai galëtø padaryti ir Jungtinës Tautos. Taèiau kol kas Jungtinës Tautos tëra vieta, kur susirenkama tuðèiai padiskutuoti. Suvokus didþiulæ uþsienio investicijø svarbà, suvokus, kad vien uþsienio investicijos gali pagerinti pasaulio ekonominæ ir politinæ padëtá, kai kà bûtø galima padaryti tarptautinës teisës priemonëmis.

Tai yra techninë teisës problema, ir jà paminëjau tik todël, kad padëtis dar nëra beviltiðka.

Jeigu pasaulis tikrai norëtø besivystanèioms ðalims sudaryti galimybæ pakelti savo pragyvenimo lygá iki Amerikos lygio, jis galëtø tai padaryti. Reikia tik suvokti, kaip tai padaryti.

Tam, kad besivystanèios ðalys suklestëtø kaip Amerika, reikia tik vieno dalyko kapitalo ir, þinoma, laisvës já naudoti rinkos, o ne valdþios diktato sàlygomis. Ðios ðalys turi kaupti vietiná kapitalà ir sudaryti sàlygas jose pasirodyti uþsienio kapitalui.

Reikia dar kartà pabrëþti, kad bûtinoji sàlyga gyventojø vietiniam kapitalui kaupti stabilûs pinigai; taigi jokios infliacijos nebuvimas.

Didelë dalis kapitalo, investuoto Amerikos ámonëse, priklauso tø ámoniø darbininkams ir kitiems þmonëms, gaunantiems kuklias pajamas. Milijar-

122

V P A S K A I T A.

dai indëliø, draudimo polisø, obligacijø funkcionuoja ðiose ámonëse. Amerikos pinigø rinkoje dabar jau ne bankai, o draudimo kompanijos yra stambiausi skolintojai. O draudimo kompanijos pinigai ekonominiu, ne vien teisiniu poþiûriu tai apdraustøjø nuosavybë. Ir Jungtinëse Valstijose beveik kiekvienas yra vienaip ar kitaip apsidraudæs.

Didesnës ekonominës lygybës pasaulyje sàlyga industrializavimas. Jis ámanomas tik kaupiant kapitalà ir investuojant. Jûs galite nusistebëti, kad nepaminëjau tos priemonës, kuri laikoma geriausiu ðalies industrializavimo bûdu. Turiu omenyje protekcionizmà. Taèiau tarifai ir valiutos keitimo kurso kontrolë yra kaip tik tos priemonës, kurios trukdo importuoti kapitalà ir industrializuoti ðalá. Vienintelis industrializavimo spartinimo bûdas yra turëti daugiau kapitalo. Protekcionizmas gali tik nukreipti kapitalà ið vienos ðakos á kità.

Pats protekcionizmas nieko neprideda ðalies kapitalui. Naujai gamyklai paleisti reikia kapitalo. Veikianèios gamyklos rekonstrukcijai taip pat reikia kapitalo, ne muitø.

Dabar nenoriu nagrinëti prekybos laisvës ir protekcionizmo problemos. Tikiuosi, kad dauguma vadovëliø, kuriuos jûs skaitote, jà nuðvieèia teisingai. Protekcija negerina ðalies ekonominës pa-

V P A S K A I T A.

123

dëties. Ir jos tikrai negerina profsàjungø diktatas.

Jeigu sàlygos ðalyje nepatenkinamos, atlyginimai maþi, jeigu ðalies darbininkas þvelgia á JAV ir skaito apie tai, kas ten vyksta, jeigu filmuose mato eilinio Amerikos darbininko namus, aprûpintus visais naujausiais patogumais, já apima pavydas. Jis visiðkai teisus sakydamas: Ir mes privalome turëti tà patá . Taèiau vienintelis bûdas tai ágyti kapitalo didëjimas.

Profsàjungos griebiasi smurto prieð darbdavius ir tuos þmones, kuriuos jos vadina streiklauþiais.

Taèiau nepaisant jø galios ir smurto, jos negali ilgam pakelti visø dirbanèiøjø atlyginimø. Lygiai taip pat neefektyvios yra valdþios priemonës nustatant atlyginimø minimumà. Kà profsàjungos gali padaryti (jeigu joms pavyksta pakelti atlyginimus), tai sukelti ilgalaiká nedarbà.

Taèiau profsàjungos negali industrializuoti ðalies, jos negali pakelti darbininkø pragyvenimo lygio. Reikia suprasti esminá dalykà: jeigu ðalis nori pagerinti savo pragyvenimo lygá, jos politika turi bûti nukreipta á investuoto kapitalo per capita didinimà. Jungtinëse Valstijose investuotas kapitalas per capita vis dar didëja, nepaisant netikusios politikos. Tas pat vyksta Kanadoje ir kai kuriose Vakarø Europos ðalyse. O tokiose ðalyse kaip Indija jis, deja, maþëja.

124

V P A S K A I T A.

Laikraðèiuose skaitome, kad pasaulio gyventojø skaièius kasmet padidëja maþdaug 45 milijonais þmoniø. Kuo tai baigsis? Kokie bus rezultatai ir padariniai? Prisiminkite, kà að sakiau apie Didþiàjà Britanijà. 1750 metais britai buvo ásitikinæ, kad 6 milijonai gyventojø Britø saloms yra per daug ir kad jø laukia badas ir epidemijos. Taèiau paskutinio pasaulinio karo iðvakarëse, 1939 metais, Britø salose gyveno 50 milijonø þmoniø, ir jø pragyvenimo lygis buvo nepalyginamai aukðtesnis nei 1750 metais. Tai buvo vadinamosios industrializacijos (gana netikslus terminas) padarinys.

Britanijos paþangà lëmë investuoto kapitalo per capita didëjimas. Kaip jau sakiau, tautø gerovë kuriama tik vienu bûdu kaupiant kapitalà. Didëjant kapitalui didëja ribinis darbo produktyvumas ir todël didëja realûs atlyginimai.

Jeigu nebûtø ribojama migracija, atlyginimø dydis visame pasaulyje turëtø tendencijà á iðsilyginimà. Jeigu nebûtø migracijos barjerø, maþdaug 20 milijonø þmoniø kasmet atvyktø á JAV ieðkoti didesniø uþdarbiø. Toks migrantø srautas sumaþintø atlyginimus Jungtinëse Valstijose padidindamas juos kitose ðalyse.

Neturiu laiko nagrinëti migracijos barjerø problemà. Taèiau noriu pasakyti, kad yra ir kitas atlyginimø dydþio visame pasaulyje iðsilyginimo bû-

V P A S K A I T A.

125

das. Jis ámanomas net esant migracijos laisvës apribojimams tai kapitalo migracija. Kapitalistai stengiasi investuoti tose ðalyse, kur didelë darbo pasiûla ir kur profsàjungos nuosaikios. Atveþdami á ðias ðalis kapitalà jie atveþa ir atlyginimø didëjimo tendencijà. Taip buvo praeityje, taip turëtø bûti ir ateityje.

Kai britø kapitalas buvo pradëtas investuoti, tarkime, Austrijoje ar Bolivijoje, atlyginimai ten buvo daug maþesni nei Didþiojoje Britanijoje. Taèiau ðie papildomi ádëjimai juos pakëlë. Taip vyko visame pasaulyje. Antai Gvatemaloje, kai tik èia pasirodë United Fruit Company , iðkart pradëjo didëti atlyginimai pradedant tais, kuriuos mokëjo pati UFC. O vëliau ir kitiems darbdaviams teko kelti atlyginimus. Taigi nëra pagrindo pesimizmui kalbant apie neiðsivysèiusiø ðaliø perspektyvas.

Að visiðkai sutinku su komunistais ir profsàjungø veikëjais, kai jie sako: Bûtina pakelti pragyvenimo lygá . Neseniai JAV iðleistoje knygoje vienas profesorius raðë: Dabar mums jau visko pakanka. Kam þmonëms taip sunkiai dirbti? Juk viskà jau turime . Neabejoju, kad tas profesorius viskà turi. Bet þmonës kitose ðalyse ir daugelis þmoniø paèiose Jungtinëse Valstijose taip pat nori ir turi gyventi geriau.

126

V P A S K A I T A.

Uþ JAV ribø Lotynø Amerikoje, o ypaè Azijoje ir Afrikoje kiekvienas nori, kad sàlygos jo paties ðalyje pagerëtø. Aukðtesnis pragyvenimo lygis taip pat pakelia kultûros ir civilizacijos lygá.

Tad að visiðkai sutinku su jø galutiniu tikslu pakelti pragyvenimo lygá visame pasaulyje. Bet að nesutinku su jø siûlomomis priemonëmis. Kokios priemonës leidþia pasiekti ðá tikslà? Tik ne protekcija, ne valdþios kiðimasis, ne socializmas ir, þinoma, ne profsàjungø smurtas (eufemistiðkai vadinamas kolektyvinëmis derybomis, nors ið tiesø tai derybos prieðais ðautuvo þiotis). Ðá tikslà galima pasiekti tik vienu bûdu. Tai lëtas bûdas. Kai kas net sakys per daug lëtas. Bet nëra trumpø keliø á þemiðkàjá rojø. Reikia laiko ir darbo. Vis dëlto tam nereikia tiek daug laiko, kaip þmonës mano, ir galiausiai iðsilyginimas ávyks.

Apie 1840 metus vakarinëje Vokietijos dalyje Ðvabijoje ir Viurtenberge, dabar viename labiausiai industrializuotø pasaulio regionø þmonës sakydavo: Mes niekada nepasieksime britø lygio.

Britai anksèiau iðsiverþë á prieká, ir jie visada bus priekyje . Po 30 metø jau anglai skundësi: Mes negalime atlaikyti vokieèiø konkurencijos; turime jà kaip nors paþaboti . Tuo metu, kaip þinome, Vokietija sparèiai vystësi ir pragyvenimo lygiu ar-

V P A S K A I T A.

127

tëjo prie britø lygio. O ðiandien pajamomis vienam gyventojui Vokietija jau neatsilieka nuo Didþiosios Britanijos.

Europos centre yra maþa ðalis Ðveicarija, kuriai gamta pagailëjo turtø. Ten nëra anglies kasyklø, mineralø, kitø gamtos iðtekliø. Taèiau jos gyventojai ðimtmeèiais laikësi kapitalistinës politikos. Jie pasiekë aukðèiausià pragyvenimo lygá þemyninëje Europoje, ir jø ðalis laikoma vienu didþiøjø civilizacijos centrø. Nematau, kodël tokia ðalis kaip Argentina, daug didesnë uþ Ðveicarijà tiek plotu, tiek gyventojø skaièiumi, negalëtø pasiekti toká pat aukðtà lygá po keliolikos teisingos politikos metø. Bet, pabrëþiu, tai turi bûti teisinga politika.

128

V I P A S K A I TA .

Svietimo epochoje, tada, kai ðiaurës

amerikieèiai klojo pamatus savo nepriklausomybei ir kai Ispanijos bei Portugalijos kolonijos tapo nepriklausomomis ðalimis, vyraujanti Vakarø civilizacijos nuotaika buvo optimizmas. Visi filosofai ir valstybës veikëjai buvo ásitikinæ, jog gyvena naujos klestëjimo, paþangos ir laisvës epochos pradþioje.

Buvo tikima, jog naujos politinës institucijos laisvøjø Amerikos ir Europos tautø susikurtos konstitucinës santvarkos veiks labai gerai, o ekonominë laisvë nuolat gerins materialias þmonijos sàlygas.

Puikiai þinome, jog kai kurie ið tø lûkesèiø buvo per daug optimistiðki. XIX ir XX amþiuje mûsø ekonominës sàlygos iðties labai pagerëjo, ir daugelis þmoniø pradëjo gyventi daug geriau. Taèiau þinome ir tai, kad daugelis XVIII amþiaus màstytojø vilèiø neiðsipildë, tarp jø ir viltis, kad daugiau nebus karø ir revoliucijø.

V I P A S K A I TA .

129

XIX amþiuje buvo laikotarpis, kai karø sumaþëjo ir jie buvo ne tokie þiaurûs. Taèiau XX amþiuje karo dvasia atbudo, ir dabar negalime tvirtai pasakyti, kad þmonijai skirti iðbandymai jau baigësi.

Konstitucinë sistema, atsiradusi XVIII amþiaus pabaigoje XIX amþiaus pradþioje, þmonijos vilèiø nepateisino. Dauguma þmoniø taip pat dauguma autoriø kurie nagrinëjo ðià problemà, kaip atrodo, nesuprato ryðio tarp ekonominio ir politinio jos aspekto. Daug prikalbëta apie parlamentarizmo atstovaujamosios valdþios krizæ visai jos nesiejant su ekonomine padëtimi ir ekonominëmis idëjomis, kuriomis savo kasdieninëje veikloje vadovaujasi þmonës.

Taèiau toji sàsaja tikrai egzistuoja. Þmogus nëra bûtybë, sudaryta ið dviejø nepriklausomø daliø: ekonominës ir politinës. Tai, kas vadinama laisvës, konstitucinës valdþios ir atstovavimo institucijø krize, yra radikalaus politiniø ir ekonominiø idëjø pasikeitimo rezultatas. Politiniai ávykiai tai pokyèiø ekonominëje politikoje pasekmës.

Politikai, filosofai ir teisininkai, XVIII amþiuje ir XIX amþiaus pradþioje padëjæ naujos politinës sistemos pagrindus, rëmësi prielaida, jog visi garbingi tautos pilieèiai siekia to paties galutinio tikslo. Ðis galutinis tikslas, kurio turi siekti visi garbingi þmonës, yra visos tautos ir kitø ðaliø ge-

130

V I P A S K A I TA .

rovë ðie moraliniai ir politiniai vadai buvo tvirtai ásitikinæ, kad laisva tauta nesieks uþkariavimø.

Ginèai tarp partijø jiems atrodë visiðkai natûralûs kaip ir nesutarimai dël geriausio valstybës reikalø tvarkymo bûdo.

Panaðiø paþiûrø þmonës bendravo, o partija buvo to bendravimo bûdas. Taèiau partijø struktûra nebuvo pastovi. Ji priklausë nuo individø padëties visuomenëje. Ji galëjo keistis þmonëms susivokiant, jog laikydamiesi ankstesnës pozicijos rëmësi klaidingomis prielaidomis, klaidingomis idëjomis. Todël daug reikðmës buvo teikiama rinkiminëms ir parlamentinëms diskusijoms. Parlamento nariø kalbos nebuvo laikomos vien politinës partijos reikalavimø skelbimais. Jos buvo traktuojamos kaip pastangos átikinti oponentus, jog kalbëtojo skelbiamos idëjos teisingesnës ir naudingesnës uþ tas, kurias skelbia kiti.

Politinës kalbos, laikraðèiø vedamieji, pamfletai ir knygos buvo raðomos átikinimo tikslais. Nedaug kam kilo abejoniø, kad daugumà gali átikinti savo pozicijos pagrástumu, jeigu remiesi teisingomis idëjomis. Parlamentams vadovaujantis bûtent ðiuo poþiûriu buvo raðomos konstitucinës taisyklës XIX amþiaus pradþioje.

Taèiau visa tai rëmësi prielaida, kad valdþia nesikið á ekonomines rinkos sàlygas, kad visi pilie-

V I P A S K A I TA .

131

èiai sieks tik vieno politinio tikslo visos ðalies ir visos tautos gerovës. Bûtent ðià socialinæ ir ekonominæ filosofijà iðstûmë intervencionizmas. Intervencionizmas iðugdë visai kitokià filosofijà.

Pasak intervencionistiniø teorijø, valdþios pareiga remti, subsidijuoti atskiras grupes, teikti joms privilegijø. XVIII amþiaus valstybininkai tikëjo, jog ástatymø leidëjai vadovausis bendros gerovës siekiais. Taèiau tai, kà turime ðiandien, kà ðiandien regime beveik be iðimèiø visø ðaliø politinëje realybëje, jau nekalbant apie komunistines diktatûras, yra situacija, kur nebëra tikrø politiniø partijø klasikine prasme, o yra tik spaudimo grupës.

Spaudimo grupë yra tokia þmoniø grupë, kuri siekia iðsikovoti ypatingø privilegijø kitø tautieèiø sàskaita. Toji privilegija gali bûti muitas konkuruojanèiam importui, subsidija, ástatymas, trukdantis kitiems konkuruoti su spaudimo grupës nariais. Bet kuriuo atveju ji suteikia spaudimo grupës nariams ypatingà padëtá. Ji suteikia jiems tai, kas nesuteiktina spaudimo grupës nuomone kitoms grupëms.

Ið pirmo þvilgsnio Jungtinëse Valstijose dar iðlieka senøjø laikø dvipartinë sistema. Taèiau tai tik kamufliaþas. Ið tikrøjø Jungtinëse Valstijose, kaip ir visose kitose ðalyse, politinis gyvenimas pa-

132

V I P A S K A I TA .

jungtas spaudimo grupiø kovai ir siekiams. Nors Jungtinëse Valstijose iðlieka respublikonø ir demokratø partijos, kiekvienoje jø veikia spaudimo grupës. Ðiø partijø spaudimo grupiø atstovai labiau suinteresuoti bendradarbiauti su tos paèios grupës atstovais kitoje partijoje nei palaikyti savo partijos nariø pastangas.

Pavyzdþiui, kalbant su þmonëmis, gerai iðmananèiais JAV Kongreso reikalus, jie jums paaiðkins: Ðtai ðis þmogus, ðis kongresmenas atstovauja sidabro grupës interesams . Arba pasakys, kad anas atstovauja grûdø grupës interesams. Þinoma, kiekviena tokia spaudimo grupë yra maþuma. Sistemoje, paremtoje darbo pasidalijimu, kiekviena privilegijø siekianti grupë bus maþuma.

O maþumos neturi ðansø laimëti, jei nebendradarbiauja su kitomis maþumomis, kitomis panaðiomis spaudimo grupëmis. Ástatymø leidimo organuose jos siekia sudaryti koalicijas ir tapti dauguma. Bet po tam tikro laiko tokia koalicija suskyla, nes iðkyla problemø, dël kuriø neámanoma susitarti su kitomis spaudimo grupëmis; tuomet sudaromos naujos spaudimo grupiø koalicijos.

Panaði padëtis buvo susidariusi Prancûzijoje 1871 metais, vykstant tam, kà istorikai vadino Treèiosios Respublikos þlugimu . Taèiau tai buvo ne Treèiosios Respublikos þlugimas, o tik pavyz-

V I P A S K A I TA .

133

dys, rodantis, kad spaudimo grupiø sistema negali bûti sëkmingai taikoma didelës ðalies valdymui.

Parlamentuose turime grûdø, mësos, sidabro, naftos interesø bei ávairiausiø sàjungø atstovø.

Tik vienas dalykas tokiame parlamente nëra atstovaujamas pati tauta kaip visuma. Vos keletas stoja tautos kaip visumos pusën. Á visas problemas, net á uþsienio politikà, þvelgiama ið atskirø spaudimo grupiø pozicijø.

Kai kurios maþiau apgyvendintos JAV valstijos suinteresuotos aukðta sidabro kaina. Taèiau net jose ne visiems ji rûpi. Nepaisant to, iðtisus deðimtmeèius Jungtinës Valstijos eikvojo didþiules pinigø sumas ið mokesèiø mokëtojø kiðenës supirkdamos sidabrà aukðtesne nei rinkos kaina. Kitas pavyzdys: tik nedidelë JAV gyventojø dalis dirba þemës ûkyje; likusieji yra þemës ûkio produkcijos vartotojai, o ne jos gamintojai. Taèiau Jungtinës Valstijos vis dëlto iðleidþia milijardus doleriø palaikydamos þemës ûkio produktø kainas didesnes nei jos bûtø rinkoje.

Negalima sakyti, jog tokia politika palanki nedidelei maþumai, nes ir þemës ûkyje interesai gerokai skiriasi. Pieno tiekëjai visai nesuinteresuoti didelëmis grûdiniø kultûrø kainomis; prieðingai, jiems labiau patiktø maþesnës ðio produkto kainos. Viðèiukø augintojas nori maþesniø paða-

134

V I P A S K A I TA .

rø kainø. Tad ðioje grupëje yra daug nesuderinamø atskirø interesø. Ir vis dëlto gudri diplomatija kongresinëje politikoje leidþia nedideliø maþumø grupëms gauti privilegijø daugumos sàskaita.

Ypaè ádomi padëtis JAV cukraus rinkoje. Galbût tik vienas ið 500 amerikieèiø suinteresuotas didesne cukraus kaina. Turbût 499 ið 500 pageidautø maþesnës jo kainos. Taèiau muitais ir kitomis priemonëmis JAV politika palaiko didesnes cukraus kainas. Ði politika ne tik nuostolinga tiems 499 cukraus vartotojams, bet ir kelia Jungtinëms Valstijoms rimtø problemø uþsienio politikoje. Vienas uþsienio politikos tikslø yra bendradarbiavimas su visomis kitomis Amerikos respublikomis, o kai kurios jø suinteresuotos parduoti cukrø JAV. Jos norëtø parduoti jo daugiau. Ðis pavyzdys rodo, kad spaudimo grupiø interesai gali lemti net ðalies uþsienio politikà.

Metø metais þmonës visame pasaulyje raðo apie demokratijà atstovaujamàjà valdþià. Jie skundþiasi dël jos trûkumø, taèiau demokratija, kurià jie kritikuoja, yra tik toji demokratija, kuri leido ðalyje ásigalëti intervencionizmo politikai. Ðiandien galima iðgirsti þmones kalbant: XIX amþiaus pradþioje Prancûzijos, Anglijos, Jungtiniø Valstijø ir kitø ðaliø parlamentai svarstydavo didþiàsias þmonijos problemas. Jie kovojo prieð ti-

V I P A S K A I TA .

135

ronijà, uþ laisvæ, uþ bendradarbiavimà su visomis kitomis laisvomis tautomis. Bet dabar savo parlamentuose mes praktiðkesni . Þinoma, mes praktiðkesni; dabar þmonës nekalba apie laisvæ, jie kalba apie aukðtesnæ þemës rieðutø kainà. Jeigu tai vadinama praktiðkumu, tada iðties ástatymø leidëjai labai pasikeitë, bet tik ne pagerëjo. Ðie intervencionizmo sukelti politiniai pokyèiai labai apribojo tautø ir jos atstovø galià prieðintis diktatoriø siekiams ir tironø manipuliacijoms. Ástatymø leidëjai, besirûpinantys tik tais rinkëjais, kuriuos domina didelë cukraus, pieno ir sviesto kaina ir maþa (valstybës subsidijuojama) kvieèiø kaina, labai prastai atstovauja tautai; jie niekada negali atstovauti visiems savo rinkëjams.

Rinkëjai, kurie palaiko tokias privilegijas, nesuvokia, kad yra oponentø, siekianèiø prieðingø dalykø ir kliudanèiø jø atstovams pasiekti visiðkos pergalës.

Dël tokios sistemos nuolat didëja vieðosios iðlaidos ir, kita vertus, tampa vis sunkiau surinkti mokesèius. Spaudimo grupiø atstovai siekia vis daugiau privilegijø savo grupëms, bet nenori uþkrauti savo rëmëjams didesnës mokesèiø naðtos.

XVIII amþiuje dabartinës konstitucinës tvarkos kûrëjai tikrai nemanë, kad ástatymø leidëjai gali atstovauti ne visai tautai, o tik specialiems savo

136

V I P A S K A I TA .

rinkiminës apygardos interesams; tai yra vienas ið intervencionizmo padariniø. Pirminë idëja buvo tai, kad kiekvienas parlamento narys privalo atstovauti visai tautai. Jis buvo renkamas atskiroje apygardoje tik todël, kad ten jis buvo paþástamas ir renkamas þmoniø, juo pasitikinèiø.

Visiðkai nebuvo numatyta, kad atëjæs á valdþià toks atstovas gins tik specialius savo apygardos interesus reikalaus naujos mokyklos, ligoninës ar prieglaudos, didindamas valdþios iðlaidas savo apygardai. Bûtent spaudimo grupiø politikavimas paaiðkina, kodël beveik jokia valdþia negali sustabdyti infliacijos. Kai tik iðrinkti valdþios atstovai mëgina apriboti iðlaidas, visi tie, kurie palaiko specialius interesus, kurie pelnosi ið specialiø biudþeto straipsniø, sukyla ir pareiðkia, kad bûtent ðis projektas negali bûti vykdomas, arba kad turi bûti vykdomas kitas.

Diktatûra, þinoma, nëra ekonomikos problemø sprendimas, kaip ji nëra ir atsakymas á laisvës problemas. Diktatorius gali ið pradþiø visus apiberti paþadais, bet kaip tik todël, kad jis diktatorius, jis gali jø nevykdyti. Jis veikiau tuojau pat apribos þodþio laisvæ, kad laikraðèiai ir komentatoriai vëliau po dienø, mënesiø ar metø negalëtø parodyti, jog jo dabartinë veikla skiriasi nuo tos, kurià ið pradþiø jis þadëjo.

V I P A S K A I TA .

137

Matydami, kaip laisvë ðiandien ribojama beveik visose ðalyse, prisimename tà baisià diktatûrà, kurià neseniai iðgyveno tokia didelë ðalis kaip Vokietija. Nenuostabu, kad þmonës pradeda kalbëti apie laisvës saulëlydá ir mûsø civilizacijos nuosmuká.

Kalbama, kad kiekviena civilizacija galiausiai turi þlugti ir iðnykti. Ði idëja turi garsiø ðalininkø. Vienas jø buvo vokietis Spengleris, kitas, dar geriau þinomas, buvo anglø istorikas Toynbee. Jie teigia, kad mûsø civilizacija jau paseno. Spengleris civilizacijà lygina su augalu, kuris tam tikrà laikà auga, bet galiausiai þûsta. Tas pat, jo manymu, galioja ir civilizacijoms. Taèiau metaforiðkas civilizacijos lyginimas su augalu yra visiðkai nepagrástas.

Pirmiausia þmonijos istorijoje be galo sunku iðskirti atskiras, viena nuo kitos nepriklausomas civilizacijas. Civilizacijos nëra nepriklausomos; jos priklauso viena nuo kitos, nuolat veikia viena kità. Negalima kalbëti apie atskiros civilizacijos þlugimà, kaip kalbama apie atskiro augalo þuvimà.

Taèiau net atmetus Spenglerio ir Toynbee doktrinas vis dar iðlieka labai populiarus lyginimas: þlunganèiø civilizacijø palyginimas. Neabejotinai tikra, kad II amþiuje po Kr. Romos imperijoje, visuose tuose Europos, Azijos ir Afrikos kraðtuose, kuriuos valdë Roma, klestëjo aukðta civilizacija.

138

V I P A S K A I TA .

Labai aukðta buvo ir jos ekonominë civilizacija, grindþiama gana iðplëtotu darbo pasidalijimu.

Nors, palyginti su dabartiniu darbo pasidalijimu, jis atrodo gana primityvus, vis dëlto jis buvo áspûdingas. Roma buvo pasiekusi aukðèiausià darbo pasidalijimo lygá, po jos tokio nebuvo iki pat ðiuolaikinio kapitalizmo. Tiesa ir tai, kad jau III amþiuje po Kr. prasidëjo ðios civilizacijos irimas. Bûtent vidinis Romos imperijos irimas nulëmë romënø nesugebëjimà pasiprieðinti iðorës agresijai.

Nors ði agresija nieko nesiskyrë nuo tø, kurias romënai buvo ne kartà atrëmæ ankstesniais amþiais, dël imperijoje ávykusiø procesø ðákart jie nesugebëjo jos atlaikyti.

Kas gi ávyko? Kokia buvo problema? Kas suardë imperijà, pasiekusià visose srityse aukðèiausiàjá civilizacijos lygá iki pat XVIII amþiaus? Ðià antikinæ civilizacijà sugriovë panaðûs ar beveik tapatûs dalykai, tie patys pavojai, kurie gresia ir mûsø civilizacijai intervencionizmas ir infliacija. Romos imperijos intervencionizmas reiðkësi tuo, kad, sekdama Graikijos politikos pavyzdþiu, ji neatsisakë kainø kontrolës. Ði kainø kontrolë buvo palyginti ðvelni, beveik nejuntama, nes per daugelá amþiø ji nemëgino kainas numuðti þemiau jø rinkos lygio.

Bet kai III amþiuje prasidëjo infliacija, vargðai romënai dar neturëjo mûsø techniniø infliacijos

V I P A S K A I TA .

139

vykdymo priemoniø jie negalëjo spausdinti pinigø. Jiems teko klastoti monetas, o tai yra kur kas prastesnë infliacinë sistema nei ðiuolaikinë spausdinimo presu galinti lengvai sunaikinti pinigø vertæ. Taèiau ji buvo pakankamai efektyvi ir davë tà patá rezultatà kaip ir kainø kontrolë. Kainos, kurias valdþia toleravo, dabar tapo daug maþesnës uþ tà potencialià ávairiø prekiø kainà, kurià sukëlë infliacija.

Suprantama, kad dël to sumaþëjo maisto produktø pasiûla miestams. Þmonëms teko trauktis ið miestø á kaimus ir imtis þemës ûkio. Romënai taip ir nesuprato, kas vyksta. Jie neturëjo màstymo árankiø, leidþianèiø suvokti darbo pasidalijimo problemas ir infliacijos padarinius rinkos kainoms. Bet jie puikiai suvokë, kad ði pinigø infliacija, jø klastojimas neða jiems nelaimæ.

Todël galiausiai imperatoriai pradëjo leisti ástatymus prieð ðá judëjimà. Ástatymai draudë miestø gyventojams vykti á kaimus; taèiau jie nebuvo veiksmingi. Þmoniø, neturinèiø kà valgyti, badaujanèiø mieste, negalëjo sulaikyti joks ástatymas, jiems draudþiantis palikti miestà ir gráþti á þemës ûká. Miestietis jau negalëjo dirbti miesto apdirbamojoje pramonëje kaip amatininkas. O miestams praradus rinkas juose buvo neámanoma nieko nusipirkti.

140

V I P A S K A I TA .

Taigi matome, kaip nuo III amþiaus pradeda nykti Romos imperijos miestai ir smukti darbo pasidalijimas. Galiausiai susiklostë viduramþiðkoji izoliuotø ûkiø, vëlesniuose teisiniuose dokumentuose vadinamøjø villa, sistema.

Tad jeigu þmonës lygindami mûsø ir Romos imperijos sàlygas sako: Mes þengiame tuo paèiu keliu , jie turi tam tikro pagrindo taip sakyti. Jie gali pasiremti panaðiais faktais. Taèiau esama ir dideliø skirtumø. Tie skirtumai nëra vien III amþiaus antrosios pusës politinës struktûros ypatumai. Tuomet maþdaug kas treji metai buvo nuþudomas imperatorius, o jo sostà uþimdavo þudikas arba þudiko talkininkas. Po trejeto metø tas pat nutikdavo su naujuoju imperatoriumi. Diokletianas, tapæs imperatoriumi 284 metais, dar bandë stabdyti ðá nuopuolá, taèiau jam tai nepavyko.

Didþiulis dabartiniø sàlygø skirtumas nuo Romoje vyravusiø sàlygø yra tas, kad Romos imperijà suþlugdþiusios politinës priemonës buvo, sakyèiau, netyèinës. Jos nebuvo ydingø formalizuotø doktrinø vedinys.

Taèiau mûsø laikmeèio intervencionistinës, socialistinës, infliacionistinës idëjos, prieðingai, buvo sugalvotos ir formalizuotos màstytojø ir profesoriø. Jos dëstomos koledþuose ir universitetuose. Jûs galite pasakyti: Ðiandien situacija yra

V I P A S K A I TA .

141

daug blogesnë . Atsakyèiau: Ne, ji nëra blogesnë . Mano supratimu, ji geresnë, nes idëjas galima áveikti idëjomis. Romos imperatoriø laikais niekas neabejojo, kad valdþia turi teisæ nustatinëti maksimalias kainas, kad tai darydama ji vykdo teisingà politikà. Niekas to neginèijo.

Taèiau ðiandien, kai mokyklos, profesoriai ir knygos mums perða panaðià politikà, mes puikiai þinome, kad ji gali bûti ginèijama. Visos ðios netikusios idëjos, dël kuriø ðiandien kenèiame ir kurios mûsø politikà padarë tokià ydingà, buvo iðkeltos kabinetiniø teoretikø.

Garsus ispanø autorius kalbëjo apie masiø maiðtà . Ðá terminà reikia vartoti labai atsargiai, nes ðis maiðtas buvo sukeltas ne masiø: já sukëlë intelektualai. Marksizmo doktrina teigia, jog tik proletarai turi gerø idëjø ir kad tik proletarinis protas galëjo sugalvoti socializmà. Taèiau visi be iðimties socializmo teoretikai buvo burþua bûtent ta prasme, kuria ðá þodá vartoja socialistai.

Karlas Marxas nebuvo þmogus ið proletariato.

Jis buvo advokato sûnus. Kad galëtø mokytis universitete, jam nereikëjo dirbti. Universitete jis mokësi taip, kaip ðiandien mokosi pasiturinèiø tëvø vaikai. Vëliau, ir iki pat gyvenimo pabaigos, já iðlaikë jo bièiulis Friedrichas Engelsas ámonininkas blogiausias burþua , anot socializmo teorijos, arba iðnaudotojas, kalbant marksizmo terminais.

142

V I P A S K A I TA .

Viskas, kas vyksta ðiandienos socialiniame pasaulyje, yra idëjø padarinys. Ir geri, ir blogi dalykai. Todël reikia kovoti su netikusiomis idëjomis.

Reikia kovoti su viskuo, kas vieðajame gyvenime mums nepatinka. Klaidingas idëjas turime keisti geresnëmis. Turime atmesti doktrinas, teisinanèias profsàjungø smurtà. Turime kovoti prieð nuosavybës konfiskavimà, kainø kontrolæ, infliacijà ir visas tas blogybes, nuo kuriø kenèiame.

Idëjos ir tik idëjos gali apðviesti tamsà. Ðias idëjas reikia pateikti taip, kad jos átikintø þmones.

Turime jiems árodyti, kad jos yra teisingos idëjos.

Didþioji XIX amþiaus epocha, didieji kapitalizmo laimëjimai buvo klasikiniø ekonomistø Adamo Smitho, Davido Ricardo, Bastiato ir kitø idëjø padarinys.

Mums tik reikia netikusias idëjas pakeisti geresnëmis. Esu tikras, kad tai padarys auganti karta. Mûsø civilizacija nëra pasmerkta, kaip mums sako Spengleris ir Toybee. Mûsø civilizacijos neáveiks Maskvos dvasia. Mûsø civilizacija turi iðlikti ir ji iðliks. Ji iðliks dël geresniø idëjø nei tos, kurios dabar valdo didþiàjà pasaulio dalá, ir tas geresnes idëjas iðpuoselës auganti karta.

Man atrodo, labai geras þenklas yra tai, kad jeigu dar prieð 50 metø beveik niekas pasaulyje nedráso ginti laisvosios ekonomikos, tai dabar,

V I P A S K A I TA .

143

bent jau kai kuriose toliau paþengusiose ðalyse, yra institutø ir centrø, propaguojanèiø laisvàjà ekonomikà tokiø kaip jûsø Centras , kurio kvietimu lankausi Buenos Airëse.

Nedaug kà galëjau jums papasakoti apie ðiuos svarbius dalykus. Ðeðios paskaitos gali bûti daug klausytojams, taèiau jø nepakanka visai laisvosios ekonominës sistemos filosofijai iðdëstyti, ir tikrai nepakanka paneigti visoms toms nesàmonëms apie ekonomikos problemø sprendimà, kuriø buvo pripaistyta per pastaruosius 50 metø.

Esu dëkingas ðiam centrui uþ man suteiktà galimybæ kreiptis á tokià puikià auditorijà ir tikiuosi, kad po keleriø metø laisvës gynëjø gretos gerokai pagausës tiek ðioje, tiek kitose ðalyse. Að pats visiðkai tikiu laisvës tiek politinës, tiek ekonominës ateitimi.

Mi303

Mises, Ludwig Edler von Ekonominë politika: mintys ðiandienai ir rytdienai / Ludwig von Mises. Vilnius: Eugrimas: Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2006. 143 p.

ISBN 9955-682-41-8 Ðiose nespecialistams skirtose paskaitose didysis XX a. ekonomistas ir filosofas Ludwigas von Misesas (1881 1973) atskleidþia mûsø laikmeèio ekonomikos ir politikos problemø prigimtá ir jø sprendimo kelius.

Tai knyga, kuri jums atstos kalnus specialios literatûros ir paprastai iðaiðkins painius dalykus.

UDK 338.22

Ludwig von Mises EKONOMINË POLITIKA Mintys ðiandienai ir rytdienai Dailininkas Algimantas Dapðys Dizainerë Nijolë Juozapaitienë 2006 07 06. 9 sp. l.

Iðleido leidykla Eugrimas , Kalvarijø g. 98-36, LT-08211 Vilnius Tel./faks. (8~5) 273 39 55, info@eugrimas.lt, www.eugrimas.lt Spausdino Standartø spaustuvë, S. Dariaus ir S. Girëno g. 39, LT-02189 Vilnius