Mokslinės ir akademinės veiklos apžvalga

Mokslinės ir akademinės veiklos apžvalga

Arvydas Ambrozaitis gimė 1948 m. Vilniuje tarnautojų šeimoje. 1972 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto gydomąją specialybę. 1981 m. jam suteiktas medicinos mokslų kandidato (daktaro) mokslo laipsnis, 1991 m. – docento pedagoginis mokslo vardas, 1995 m. –habilituoto medicinos daktaro mokslo laipsnis, 1998 m. – profesoriaus pedagoginis mokslo vardas.

Turi 48 metų darbo stažą Vilniaus universitete, 48 metų mokslininko darbo stažą, 45 metų pedagoginio darbo stažą, 45 metų gydomojo darbo stažą. Nuo 1972 m. dirba VU Medicinos fakultete. Laimėjęs konkursą užimti asistento vietą nuo 1975 m. dirbo asistento pareigose MF Infekcinių ligų katedroje (vedėjas prof. P. Čibiras). 1977–1979 m. atliko aspirantūrą SSRS Medicinos mokslų akademijos Maskvos D. Ivanovskio Virusologijos institute. 1981 m. SSRS Medicinos mokslų akademijos D. Ivanovskio Virusologijos instituto mokslinėje taryboje apgynė medicinos mokslų kandidato (daktaro) disertaciją „Virusinių A ir B hepatitų pasekmių palyginamoji charakteristika“ (Medicinos mokslai, medicina; Infekcinės ligos). 1995 m. Vilniaus universitete apgynė habilituoto medicinos daktaro disertaciją „Hepatito C epidemiologiniai ir klinikiniai aspektai Lietuvoje (1990–1994 m.)“ (Biomedicinos mokslai; Medicina; Infekcinės ligos). 1990–2002 m. dirbo VU Infekcinių ligų klinikos vedėju, 2002–2006 m. – VU Infekcinių ligų ir mikrobiologijos klinikos vedėjas, 2006–2011 m. – VU Infekcinių ligų, dermatovenerologijos ir mikrobiologijos klinikos vedėjas. 2012–2017 m. – VU Infekcinių ir krūtinės ligų, dermatovenerologijos ir alergologijos klinikos vedėjas, nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. – VU Medicinos fakulteto Klinikinės medicinos instituto Infekcinių ligų ir dermatovenerologijos klinikos profesorius. Nuo 2021 m. – VU afilijuotasis profesorius.

A. Ambrozaitis dirbo mokslo darbus iš medicinos mokslų krypties (B07) ir infekcinių ligų mokslo šakos (B510). Pagrindinė mokslinių darbų tematika – virusinių hepatitų ir ŽIV infekcijos epidemiologija, diagnostika, klinika, gydymas, gripo profilaktika ir gydymas, naujų priešvirusinių preparatų ir vakcinų klinikiniai tyrimai. A. Ambrozaitis buvo 43 mokslinių projektų vadovas (pradedant nuo 1993 m.).

8

Svarbiausi moksliniai projektai:

„Dvigubai aklas, atsitiktinės atrankos, placebo kontroliuojamas, paralelinių grupių, daugiacentris inhaliacinio Zanamivir 10 mg vieną kartą per dieną, lyginant su placebo, saugumo ir efektyvumo tyrimas kontroliuojant gripo protrūkius senelių pensionatuose“. (JAV, 1997–2000 m.). „Virusinių hepatitų A, B ir C molekulinė epidemiologija Lietuvoje“ (Švedija, 2000–2001 m.). „Daugiacentris, atsitiktinės atrankos, kontroliuojamas klinikinis tyrimas palyginti inaktyvuotos subvienetinės su adjuvantu MF59 gripo vakcinos (FLUAD) ir inaktyvuotos suskaldyto viruso be adjuvanto gripo vakcinos imunogeniškumą ir saugumą skiriant šias vakcinas senelių pensionatų gyventojams sergantiems gretutinėmis ligomis“ (Italija, 2002–2003 m.). „Kombinuotos Vi polisacharidinės vakcinos nuo vidurių šiltinės ir inaktyvuotos vakcinos nuo hepatito A reaktogeniškumo ir saugumo palyginimas su vakcinos nuo hepatito A, ją įskiepijant vieną arba kartu su kitomis Vi polisacharidinėmis vakcinomis, reaktogeniškumu ir saugumu“ (D. Britanija, 2002–2005 m.). „Ūminės virusinės hepatito C infekcijos išnykimo ar progresavimo į lėtinę ligos formą virusologiniai ir imunologiniai parametrai“ (D. Britanija, 2002–2009 m.). „Pasiutligės pokontaktinė imunoprofilaktika vištos embriono ląstelių vakcina (PCECV, Rabipur ®) ir vero ląstelių vakcina (PVRV, Verorab®) švirkščiant į odą 4 vietose (4-0-2-0-1-1): imunogeniškas, ekonomiškas ir praktiškas vakcinacijos būdas“ (Vokietija, 2003–2004 m.). „Suskaldyto viriono dviejų skirtingų dozių vakcinos nuo gripo, leidžiamos į odą imunogeniškumo palyginimas su gripo vakcina, leidžiama į raumenis“ (Prancūzija, 2003–2006 m.). „Daugiacentris, atsitiktinės atrankos, placebu kontroliuojamas klinikinis tyrimas įvertinti glicirizino veiksmingumą ir saugumą pacientams, sergantiems lėtiniu hepatitu C“ (Vokietija, 2004–2006 m.). „Kiekybinis ir kokybinis herpes simplex viruso DNR nustatymas lyties organų pažeidimuose; koreliacija su klinikiniais požymiais ir su recidyvų dažniu“ (Švedija, 2005–2008 m.). „Meticilinui atsparių Staphylococcus aureus padermių paplitimas ir rizikos faktoriai Lietuvoje“ (Danija, 2005–2008 m.). „Tiriamosios, inaktyvuotos, suskaldyto viriono gripo vakcinos suaugusiesiems, švirkščiamos į odą, skirtingų partijų imunogeniškumo pastovumo tyrimas“ ( Prancūzija 2006–2007 m. ).

9

„Tiriamosios inaktyvuotos suskaldyto viriono gripo vakcinos, švirkščiamos į odą, imunogeniškumo palyginimas su į raumenis švirkščiama vakcina vyresnio amžiaus žmonių grupėje“ (Prancūzija, Belgija, Italija, 2006–2009 m.). „Randomizuotas, kontroliuojamas, stebėtojo koduotas, daugiacentris tyrimas, siekiant įvertinti FLUAD-H5N1 vakcinos nuo gripo dviejų dozių imunogeniškumą, saugumą ir toleravimą vakcinuojant suaugusius ir pagyvenusius žmones“ (Italija 2007–2008 m.). „Patogeninių bakterijų, išskiriamų iš klinikinės medžiagos, jautrumo antibiotikams tyrimas ir išskirtų atsparių padermių atsparumo antimikrobinėms medžiagoms genų analizė“ (2008–2011 m.). „Tiriamosios inaktyvuotos suskaldyto viriono gripo vakcinos, švirkščiamos į odą, imunogeniškumo palyginimas su Vaxigrip® vakcina į raumenis vyresnio amžiaus žmonių grupėje“ (Prancūzija 2006–2009 m.). „Virusinių hepatito C molekulinės epidemiologijos Lietuvoje tyrimas“ (Švedija 2000–2012 m.). „Meticilinui atsparių S.aureus (MRSA) padermįų epidemiologija ir rizikos faktoriai Vilniuje“ (Danija 2005–2009 m.). „Kiekybinis ir kokybinis Herpes Simplex viruso DNR nustatymas lyties organų pažeidimuose; koreliacija su su klinikiniais požymiai ir su recidyvų dažniu“ ( Švedija 2005–2012 m.). „Ląstelių kultūroje pagamintos viso viruso H5N1 gripo vakcinos saugumas ir imunogeniškumas suaugusiųjų žmonių populiacijoje“ (Austrija, 2008–2010 m.). „Dantų ėduonies profilaktika taikant antiprasminius oligonukleotidus prieš gliukoziltransferazės geno raišką“ (Švedija 2010–2015 m.). „Gripo vakcinos efektyvumas apsaugant nuo hospitalizacijos dėl gripo: stebimasis atvejokontrolės tyrimas Lietuvoje “ (2012–2013 m.). „Antiprasminių oligonukleotidų prieš indukuojamos azoto monoksido sintetazės geno raišką ir antivirusinių preparatų panaudojimas slopinti plaučių uždegimą esant gripo virusinei infekcijai“ (Danija 2011–2017 m.). „Azoto oksido gamybos slopinimo prevencinės reikšmės vertinimas gripo sukelto plaučių uždegimo raidai” (2012–2017 m.). „Virusinių hepatitų A, B ir C serologinių žymenų paplitimas neatlygintinų kraujo donorų populiacijoje Lietuvoje“ (2012–2018 m.).

10

Lietuvos mokslo tarybos finansuojamas projektas „Sezoninio gripo vakcinos efektyvumo tyrimas hospitalizuotų pagyvenusio amžiaus pacientų grupėje Lietuvoje 2015–2017 metais“ (2015–2017 m.). Londono Hepatologijos instituto finansuojamas mokslo projektas „Imuninio atsako koreliacija su virusiniais ir neinfekciniais kepenų pažeidimais“ (2015–2018 m.).

Didžiausi A. Ambrozaičio mokslinės veiklos pasiekimai ir laimėjimai tampriai susiję su prof. Stefan Gravenstein (JAV Viskonsino-Medisono universitetas, JAV Rytų Virdžinijos universitetas, Case Western Reserve Universitetas). Dėka bendradarbiavimo prasidėjusio nuo 1993 m. su prof. S. Gravenstein ir jo kolektyvu VU Infekcinių ligų ir laboratorinės medicinos specialistai turėjo unikalią galimybę įsisavinti šiuolaikines klinikinės virusologijos metodikas, naujų vaistų ir vakcinų klinikinių tyrimų organizavimo ir vykdymo principus. Buvo įkurta Virusologijos laboratorija, atlikti 27 naujų eksperimentinių vakcinų ir antivirusinių vaistų klinikiniai tyrimai. Prof. S. Gravenstein organizavo ir vadovavo 4 VU mokslininkų stažuotėms JAV, buvo 3 doktorantų (D. Radzišauskienė, T. Kačergius, B. Zablockienė) mokslinis konsultantas. Buvo atlikti 4 bendri moksliniai projektai. Vykdomų mokslinių projektų pagrindu buvo publikuota 12 bendrų mokslinių straipsnių su amerikiečių mokslininkais.

Kiti pasiekimai.

1992 m. Respublikiniame kraujo centre „Kraujas“ išaiškino hepatito C viruso infekcijos protrūkį tarp kraujo plazmos donorų. 1993 m. prof. A. Ambrozaičiui vadovaujant buvo įdiegta hepatito C infekcijos laboratorinė diagnostika ir pirmą kartą Lietuvoje nustatyta ūminių virusinių hepatitų etiologijos struktūra ir išaiškinta ūminio hepatito C lyginamoji dalis tarp suaugusiųjų. 1993 m. bendradarbiaudamas su JAV Viskonsino universiteto mokslininkais ir gydytojais atliko pirmąjį Lietuvoje naujos gripo vakcinos klinikinį tyrimą. Jo iniciatyva 1992–1993 m. Vilniaus universitetinėje infekcinėje ligoninėje įdiegtas į klinikinę praktiką lėtinio hepatito C ir lėtinio hepatito B gydymas Lietuvoje pagamintais alfa 2 – rekombinantinio interferono preparatais (Reaferon ir Realdiron).

A. Ambrozaitis spaudoje kaip autorius ar bendraautorius yra paskelbęs 321 mokslinį straipsnį ir kitas publikacijas Lietuvos ir užsienio spaudoje lietuvių, anglų, rusų kalbomis infekcinių ligų, hepatologijos ir vakcinologijos temomis recenzuojamuose leidiniuose, iš jų – 42 – Clarivate Analytics Web of Science duomenų bazėje (WOS DB).

11

A. Ambrozaitis yra knygų „Virusiniai hepatitai“ (1997 m.), „Infekcijos ir priešinfekciniai vaistai“ (2004 m.), „Naujos infekcinės ligos“ (2012 m.) bendraautorius, knygos „Infekcinių ligų vadovas“ (2010 m.) sudarytojas ir mokslinis redaktorius. A. Ambrozaitis yra perskaitęs 275 pranešimus konferencijose, seminaruose, profesinių draugijų posėdžiuose, tame tarpe – 62 pranešimus tarptautinėse mokslinėse konferencijose.

Nuo 1975 m. prof. A. Ambrozaitis dėstė infekcinių ligų ir epidemiologijos kursą Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto IV ir VI kurso studentams. 2015–2020 m. A. Ambrozaitis skaitė Užkrečiamųjų ligų ir epidemiologijos paskaitų kursą lietuvių ir anglų kalbomis medicinos specialybės IV kurso studentams (Medicinos studijų programa), Klinikinės imunologijos ir užkrečiamų ligų laboratorinės diagnostikos paskaitų kursą (Medicinos biologijos magistrų studijų programa) Medicinos biologijos magistrams ir paskaitas gydytojams kursantams tobulinimosi ciklų metu, vedė seminarus, atliko praktinius klinikinius užsiėmimus. Iš viso per 2015–2020 m. laikotarpį auditorinis pedagoginio darbo krūvis sudarė 954 val. (paskaitos, seminarai, praktiniai užsiėmimai). Iš jų paskaitų – 302 val.

A. Ambrozaitis vadovavo 9 doktorantams:

Daiva Radzišauskienė, daktaro disertacija „Gripo klinikinė charakteristika ir epidemiologinė kontrolė pagyvenusių žmonių bendruomenėje“, apginta VU 2001 m. kovo 9 d.

Raimonda Matulionytė, daktaro diseracija „ŽIV užsikrėtusiųjų pacientų visuomenėje įgytos pneumonijos etiologijos ir baigčių ypatumai“, apginta VU 2002 m. gegužės 5 d.

Ligita Balčiūnienė (Jančorienė), daktaro disertacija „Hepatito C viruso dinamika, taikant indukcinę arba standartinę alfa interferono terapiją sergantiesiems lėtiniu hepatitu C: įtaka stabiliam gydymo atsakui ir ryšys su viruso genotipu“, apginta VU 2003 m. kovo 6 d.

Tomas Kačergius, daktaro disertacija „Gripo viruso ir gama interferono sinergetinis poveikis į azoto monoksido gamybą makrofaguose bei šio efekto slopinimas panaudojant neuraminidazės inhibitorius“, apginta VU 2004 m. kovo 26 d.

Aušra Guobužaitė, daktaro disertacija „Ūminės hepatito C infekcijos eigos virusiniai ir imuniniai ypatumai“ apginta VU 2008 m. lapkričio 19 d.

12

Agnė Kirkliauskienė, daktaro disertacija „Staphylococcus aureus nešiojimo paplitimas ir rizikos veiksniai, atsparumo antimikrobinėms medžiagoms ir virulentiškumo veiksnių analizė“ apginta VU 2011 m. liepos 1 d.

Eglė Aukštuolienė, daktaro disertacija „Herpes simplex viruso su latencija susijusio geno promotoriaus sekų įvairovė ir sąsaja su infekcijos klinikiniais požymiais”, apginta 2013 m. lapkričio 19 d.

Povilas Kalesinskas, daktaro disertacija „Dantų biologinės plėvelės slopinimas taikant priešprasminį oligonukleotidą prieš bakterijų gliukoziltransferazes“, apginta 2015 m. kovo 9 d.

Birutė Zablockienė, daktaro disertacija „Gripo virusinės pneumonijos prevencija naudojant zanamivirą ir priešprasminį oligonukleotidą prieš indukuojamą azoto oksido sintazę“, apginta 2019 m. kovo 14 d.

Buvo 15 doktorantūros komitetų ar gynimo tarybų nariu, oficialiu diseratacijos oponentu, ar disertacijos gynimo tarybos pirmininku.

A. Ambrozaitis kėlė savo kvalifikaciją stažuotėse. Stažavosi Tokajo (Japonija) universiteto Hepatologijos klinikoje, Tokai University Medical School, Third Department of Internal Medicine, Japonijoje (1986–1987 m.), Lundo (Švedija) universiteto Malmės Infekcinių ligų klinikoje, Lund university Malme Infectious Diseases Hospital (1992 m.), Viskonsino-Medisono (JAV) universiteto Geriatrijos klinikoje ir Virusologijos laboratorijoje, University of Wisconsin-Madison Medical School and State Laboratory of Hygiene of University of Wisconsin (1993 m.), Lundo (Švedija) universiteto Medicininės mikrobiologijos katedroje, Lund university Department of Medical Microbiology, Švedijoje (1994 m.), Viskonsino-Medisono universitete (JAV), Viskonsino valstijos Higienos laboratorijoje (JAV), State Laboratory of Hygiene of University of Wisconsin, Rytų Virginijos (JAV) Medicinos mokyklos Geriatrijos ir Gerontologijos centre, Eastern Virginia Medical School, the Glennan Center for Geriatrics and Gerontology (1997 m. laimėjus JAV valstybinę Fulbraito stipendiją), dalyvavo Salzburg-Cornell infekcinių ligų ir epidemiologijos seminare, Infectious Diseases and Epidemiology Salzburg-Cornell Seminar, Austrijoje (1998 m.), Vakcinologijos tobulinimosi kursuose Advanced Vaccinology Course Fondation Merieux, Veyrier-du-Lac, Prancūzijoje (2001 m.), Barselonos universiteto Mutua Terrasa universitetinė ligoninėje, Universitat de Barcelona, Hospital

13

Universitari Mutua Terrassa, Ispanijoje (2014 m.); Genujos universiteto Ospedale San Martino universitetinėje ligoninėje, Universita degli studi de Genova, Ospedale San Martino, Italijoje (2015 m.).

Dalyvavimas tobulinimosi kursuose: VU MF Gydytojų tobulinimo kursuose: „Tinkamas antimikrobinių vaistų vartojimas“ (2007 m.); „ŽIV sukelta liga: diagnostika, gydymas, profilaktika“ (2009 m.); LSMU Infekciniu ligų klinikos kvalifikacijos tobulinimo kursuose: „Antimikrobinis infekcinių ligų gydymas“ (2010 m.); „Infekciniai susirgimai ir jų profilaktika“ (2011 m.); Klinikinių tyrimų organizacijos „Biomapas“ 8 val. trukmės tobulinimosi kursuose „ICH GCP Training“ (2011 m.); VU MF gydytojų tobulinimo kurse „Infekcinės ligos šeimos gydytojo praktikoje“ (2016 m.).

A. Ambrozaitis buvo Vilniaus universiteto Senato narys 2006–2014 m., VU MF Tarybos narys 1993–2017 m., VU MF Priėmimo atestacijos komisijos pirmininkas 2002–2015 m. Yra VU MF Mokslo komiteto narys nuo 2008 m., VU MF Medicinos krypties mokslo doktorantūros komiteto narys nuo 2008 m. Buvo VU MF Visuomenės sveikatos krypties mokslo doktorantūros komiteto narys 2008–2018 m., Sveikatos apsaugos ministerijos specialistas konsultantas 2001–2012 m., Lietuvos infektologų draugijos pirmininkas 1995–2018 m.

A. Ambrozaitis buvo Lietuvos nacionalinės imunoprofilaktikos 2009–2013 m. programos koordinavimo tarybos narys, Lietuvos Nacionalinės imunoprofilaktikos 2014–2018 metų programos Nepriklausomų ekspertų grupės narys. Buvo SAM infekcinių ligų gydytojų atestavimo komisijos narys (nuo 1994 m.), buvo SAM nacionalinės kraujo tarybos narys (nuo 1995 m.), buvo Lietuvos virusinių hepatitų diagnostikos, gydymo ir dispanserizavimo konsultacinio centro vadovas (nuo 1995 m.).

Yra Lietuvos Nacionalinės imunoprofilaktikos 2019–2024 metų programos Nepriklausomų ekspertų grupės narys. Buvo Virusinių B ir C hepatitų epidemiologinės priežiūros ir kontrolės nacionalinės sveikatos programos, patvirtintos LR Sveikatos apsaugos ministerijoje 2001 m. gruodžio 17 d., vadovas ir pagrindinis vykdytojas. Buvo Lietuvos valstybinio mokslų ir studijų fondo Biotechnologijos krypties tarybos narys (2007–2009 m.), ekspertavo ir recenzavo mokslininkų grupių mokslo projektus gauti Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo paramą. Buvo Lietuvos mokslų tarybos Gamtos ir technikos mokslų komiteto narys (2008–2009 m.). Buvo Lietuvos mokslų tarybos Aukštųjų technologijų plėtros programos Biotechnologijos krypties Tarybos narys (2010–2011 m.).

14

Vilniaus universiteto Senatas du kartus buvo iškėlęs kandidatu į Lietuvos MA narius ekspertus (2008 m. ir 2012 m.).

Yra Vilniaus medicinos draugijos garbės narys (nuo 2005 m.), Lietuvos gastroenterologų draugijos narys (nuo 1988 m.), Baltijos imunoprofilaktikos asociacijos (BALTIPA) valdybos narys (nuo 2004 m.), Europos hepatologų asociacijos narys (nuo 1997 m), Tarptautinės infektologų draugijos narys (nuo 1998 m.), Europos AIDS klinikinės draugijos narys (nuo 1999 m.), Europos klinikinės mikrobiologijos ir infekcinių ligų draugijos narys (nuo 2001 m.) ir šalies atstovas (nuo 2004 m.), Šiaurės-Baltijos šalių infektologų draugijos narys (nuo 2002 m.) ir draugijos viceprezidentas (nuo 2006 m.). Šiaurės šalių klinikinės mikrobiologijos ir infekcinių ligų draugijos narys (nuo 2010 m.). Yra Lietuvos mokslų akademijos Alergologijos komisijos narys.

A. Ambrozaitis yra medicinos žurnalų „Acta medica Lituanica“, „Sveikatos mokslai“, „Internistas“ redakcijų kolegijos narys, žurnalo „Visuomenės sveikata“ redaktorių tarybos narys nuo 2008 m., žurnalo „Medicinos teorija ir praktika“ redaktorių kolegijos narys nuo 2004 m. Buvo žurnalo „Infekcinės ligos“ vyriausiasis redaktorius nuo 2008 m. iki 2019 m. Yra tarptautinio žurnalo „International Journal of HIV-Related Problems „HIV&AIDS Review“ redakcinės kolegijos narys.

Apdovanojimai.

Apdovanotas Vilniaus medicinos draugijos diplomu už geriausią mokslo darbą, panaudotą klinikinėje praktikoje –„Virusinio hepatito C diagnostika“ (1992 m.). Įteiktas Vilniaus medicinos draugijos garbės raštas (1996 m.). Laimėjo JAV valstybinę Fulbraito stipendiją mokslinei stažuotei JAV universitete (1997 m.). Įteiktas VU Rektoriaus padėkos raštas už aktyvią mokslinę veiklą (2007 m.). Savaitraščio „Lietuvos sveikata“ organizuoto konkurso „Metų vadovas 2010“ nominacijos „Metų mokslo autoritetas 2010“ nugalėtojas. Suteiktas Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas (2009 m.). VU Medicinos fakulteto 235-ųjų įkūrimo metinių proga įteiktas apdovanojimo raštas už dosnų pasidalinimą profesinėmis žiniomis ir kūrybingą pedagoginę veiklą, neeilinius mokslinius pasiekimus ir lojalumą Alma Mater (2016). Suteiktas Vilniaus universiteto afilijuotojo profesoriaus vardas už išskirtinį indėlį į VU mokslo ir studijų plėtrą (2021).

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Dekanas

15 prof. (HP) dr. Algirdas Utkus