"Centras" Nr. 4, 2010

LED 9000

serijos televizorius – geriausias Samsung televizorius Daugelyje namų ir butų dar galima rasti televizorius, kurie atrodo tarsi dėžės. Jei ne galimybė ant jų laikyti pastatytą vazą ar susirangyti katei, šie didžiuliai televizoriai tik bereikalingai užimtų vietą. Todėl Samsung kasmet stengiasi gaminti vis plonesnius televizorius, tuo pačiu gerindama vaizdo kokybę bei praplėsdama pramogų ribas.

Naujasis 2010 metų LED 9000 serijos televizorius pralenkia viską, ką mes matėme iki šiol. Jo storis – vos 7,98 mm, tai yra mažesnis nei

2010: 04

4

šiuolaikinių mobiliųjų telefonų, o galimybės tiesiog stebuklingos. Sunku patikėti, kiek daug technologijų galima sutalpinti į asketiškos išvaizdos korpusą, kuris praktiškai nematomas, žiūrint iš šono!

138 cm įstrižainės ekranas perteikia visą paletę spalvų ir emocijų.

Dabar galite žiūrėti 3D formato filmus, naršyti po internetą ar įrašyti programas ir peržiūrėti jas vėliau. „AllShare“ funkcija užtikrina belaidį ryšį su kitais prietaisais, pavyzdžiui, kompiute-

riu. Verta paminėti ir nuotolinio valdymo pultą. Jis didžiuojasi 3” liečiamuoju ekranu, kuriame galite valdyti televizorių ir kitus prietaisus. Jame net galite matyti televizijos programas – ar tą, kuri šiuo metu rodoma televizoriaus ekrane, ar kitą.

Kiekviena gamtos įkvėpto dizaino detalė yra tiesiog tobula. Šviesos žaismas matinio titano paviršiuje padeda televizoriui darniai įsikomponuoti į bet kokį interjerą. Į šį televizorių verta pažiūrėti. Visomis prasmėmis.

2010: 04

6

2010 : nr.4

Turinys Vyriausias redaktorius: Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt

Naujienos 10 psl

Savo rankose laikote dar vieną – eilinį – CENTRĄ, į kurį sutilpo urbanistiniai miestų plėtros pavyzdžiai, keli įspūdingi užsienio

Daržinė 14 psl

architektų sukurti interjerai, šmaikštus baltarusiškų chalatų fotoprojektas, Venecijos architektūros bienalės akimirkos, lietuviško

Gyvenimas bažnyčioje 18 psl

dizaino pastangos užsienyje.

Tik kartu, bendrame kontekste, papildydami vieni kitus,

Gyvenimas tarp knygų ir meno 24 psl

straipsniai perteiks Jums tą žinią, kurią stengiamės suformuluoti aplinkai ir susiformuluoti sau patiems. Dizaino, architektūros

Prabangus butas Monrealio centre 28 psl

ir interjero sąvokos tiek persipynė tarpusavyje ir „santykiauja“ su gyvenimo būdo, prasmės, pasirinkimo motyvo, saviraiškos

Briaunuotas namas 34 psl

kategorijomis, kad jau galima teigti persikėlus į filosofijos lygmenį.

Bet tai tikriausiai priklauso nuo kiekvieno mūsų „sugedimo“ laipsnio.

Namas be istorijos 38 psl Architektūros bienalė Venecijoje – tegyvuoja saikas 42 psl Telšiai – Žemaitijos sostinė – rodo pavyzdį 48 psl Molėtai kviečia bendradarbiauti 50 psl Vilniaus architektūros parkas 52 psl Dizaino tendencijų pasjansas 54 psl Baltarusiškas „Chalatas“ 62 psl

Apibendrinant norėtųsi pabrėžti, kad visi objektai, mintys, pavyzdžiai, kuriuos rasite šiame numeryje, orientuoti į tą patį tikslą – paskatinti, išjudinti ir įkvėpti naujoms idėjoms. Viskas, kas aprašyta, yra realūs materialūs ir nematerialūs kūrybingų žmonių veiklos produktai, kuriuos jie sukūrė, įgyvendino, o jiems už tai dar ir sumokėjo. Mano giliu įsitikinimu, būtent tokia grandinėlė yra nūdienos kūrybinių industrijų išeitis. Lietuvoje dažnai viskas vyksta parašėme projektą ES fondui, įsisavinome pinigus, pašnekėjome, kaip įsisavinome, o realiai neįvyko nieko. Manau, tik realus rinkos ir asmenybės santykis gali būti vaisingas. Tikiuosi, kad kitais – „2011 Dizaino metais“ – turėsime progos tai įrodyti, demonstruoti įkvėpimo.

Mūsų žurnalo misija – būti dizaino procesų smaigalyje – išlieka,

„Naujasis pasaulis“ parodoje „Interjeras 2010“ 68 psl

todėl, jeigu manote, kad turite, ką pasakyti, – kviečiu į atvirą, viešą diskusiją. Rašykite adresu vytautas@interjeras.lt.

Lietuvos dizaino propaganda – pačių dizainerių reikalas 70 psl „Foscarini” - šviesos vėjo gūsis 72 psl

Lina Mikužytė lina@interjeras.lt

Kalbos redaktorės: Gražina Jurgilevič Kristina Noreikienė kristina@interjeras.lt

Reklama ir platinimas: Julius Vladička Tel.(8-5) 205 15 71 julius@interjeras.lt

Autoriai:

Arch. Algirdas Žebrauskas Arch. Andrius Keizikas Arch. Gediminas Putvinskas Eglė Opeikienė Kristina Klenauskaitė Vaidas Norkus Vytautas Gurevičius Diz. Vytautas Puzeras

Vertimai:

Rasa Gurevičienė vertimucentras@gmail.com

kitaip – pašnekėjome, kaip mes kursime, įkūrėme organizaciją,

savo kūrybos vaisius, be pavydo žiūrėti į kitų pavyzdžius, semtis

Orgatec 2010 64 psl

Meno redaktorė

Skanaus!

Vytautas Gurevičius

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika” Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. Žurnalas „CENTRAS” leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392 - 6063.

Leidėjas: VšĮ „Aplink tave”, Konstitucijos pr. 23B-12, LT - 08105, Vilnius.

Tiražas: 4000 egz..

Pardavimo kaina: 8,99 Lt.

Viršelyje:

„Zecc Architects“ Nuotrauka – Franko Hanswijko. Žurnalo partneriai:

Atidarytas naujas vonios interjero salonas 74 psl

/ naujienos iš 100% Design London

Gaminys – dušo padėklas „Bettefloor“.

Pristatė „Bette UK“.

Apdovanojimą pelnęs dušo padėklas gaminamas 37-ių dydžių ir 27-ių skirtingų matinių atspalvių, tad galite nesunkiai pritaikyti įvairaus dizaino vonios kambaryje – lengvai priderinsite prie plytelių ar grindų. www.bette.de

1.

Gaminys – praustuvas ir maišytuvas „Urban“.

Pristatė „Roca“.

Pastaruoju metu praustuvas vis dažniau paverčiamas vonios kambario akcentu. Dauguma vartotojų linkę derinti skirtingą vonios kambario įrangą – taip sukuria individualią nuotaiką. Nuolat prie dizaino ir naujovių prisidedanti bendrovė „Roca“ sureagavo į šią tendenciją ir pristatė visiškai naują praustuvų bei maišytuvų kolekciją URBAN. www.roca.com

2.

Gaminys – stalinė lempa „Ant“.

Pristatė „Pottinger + Cole“.

Stalinė lempa „Ant“ sudaryta iš kompiuterizuotomis staklėmis išpjauto stiebelio, pagrindo ir rankomis susukto metalinio gaubto. Kompiuterizuotomis staklėmis galima pagaminti tokį stiebelį, kurio rankena ir gaubto laikiklis yra vientisi. Stiebo viršuje suformuojama rankena, už kurios lempą patogu paimti. www.pottingerandcole.co.uk

3.

1 2

Gaminys – stalinė lempa „Needle“.

Pristatė „Vitamin – A Life Less Ordinary Ltd.“ Stalinis šviestuvas „Needle“ sudarytas iš dviejų ilgų poliruoto aliuminio virbalų (jie sudaro šviestuvo stovą ir gaubtą), tvirto plieninio pagrindo ir ryškios spalvos laido, suvynioto aplink virbalus ir sukuriančio siūlų kamuolio imitaciją. Virbalai reguliuojami, naudojamos kokybiškos LED lemputės, skleidžiančios įspūdingą apšvietimą.

Chaotiškai laidais apraizgyti virbalai ir ant žemės nusidriekęs laidas sukuria puikų derinį – šviestuvas itin traukia akį.

Laidas gali būti mėlynas, oranžinis, žalias, arba raudonas. Matmenys – 44 x 56 x 10 cm. www.vitaminliving.com

4.

3 4

Gaminys – grindų šviestuvas IRIS. Pristatė „MacMaster Design“.

Dizainas – Alexo MacMasterio.

IRIS grindų šviestuvas sudarytas iš šešių vilkdalgio (angl. Iris) lapų, pagamintų iš beržo pluošto laminato su išoriniu lukštu – jį galima pasirinkti pagal poreikius. Šis aukštas šviestuvas suteikia skulptūrišką akcentą bet kokiame interjere, nuo lukštų krinta subtilūs šešėliai.

Naudojama taupioji lemputė. www.macmasterdesign.com

5.

5 6

Gaminys – šviestuvas „Libri“.

6. Pristatė „allê design“.

Dizainas – „Adriano Design“.

Paimk savo mėgstamą kompaktinę plokštelę ir pasidėk ją tiesiog po ranka – apšviestoje vietelėje šalia lovos ar ant staliuko svetainėje… Toks yra esminis „Libri“ kreipimasis. Gaminys išlankstytas iš metakrilato, telpa iki 30 kompaktinių plokštelių arba lovoj skaitomų knygų kolekcija. www.alledesign.com.br 7

2010: 04

10

7. Gaminys – kėdė „Kruze Lounge“.

Pristatė „Boss Design Ltd.“

„Kruze Lounge“ pagaminta originalios kėdės „Kruze“ klasikinio dizaino pagrindu. Jos aukštai užlenktas atlošas, žavios proporcijos ir dėmesį traukianti išvaizda šį baldą paverčia pagrindiniu bet kokios patalpos akcentu – nesvarbu, ar tai būtų kambarys, ar direktoriaus kabinetas...

Kėdė „Kruze Lounge“ gali būti visiškai apmušta arba šiuolaikiškesnio varianto – glotniu, plonu paviršiumi. www.boss-design.com

8

Gaminys – knygų lentyna „Tree“.

Pristatė „Designartist ShawSoh“. „Designartist ShawSoh“ sako NE ketursienėms knygų lentynoms. „Tree Bookshelf“ – meniškas baldas: knygas galima laisvai išdėlioti ant medžio šakų. „Tree Bookshelf“ lentynoje knygos virsta vainiklapiais arba augalo dalimis – taip erdvei suteikiama jaukumo ir estetiškumo. www.designartist.co.kr

8.

Gaminys – betonas „Litracon“.

Pristatė „Litracon Ltd“.

Pirmasis pasaulyje atviras rinkai permatomas cementas „Litracon®“ – tai optinio pluošto ir betono kombinacija. Jis gali būti gaminamas kaip surenkamieji statybiniai blokeliai.

Pluoštai maži, tad jie įsilieja į betoną ir tampa medžiagos sudedamąja dalimi tartum mažytės galutinio produkto dalelės. Tokiu būdu rezultatas – ne tik dvi sumaišytos medžiagos (stiklas betone), bet ir trečia, nauja ir vienalytė. „Litracon®“ – rankų darbo gaminys. www.litracon.hu

9.

9

Gaminys – radiatorius „Chagall“.

Pristatė „Aestus Ltd.“ „Chagall“ – tai nuostabi interjero detalė, paneigianti tradicinį namų šildymą. Kaip ir kiti populiarūs „Hotech“ serijos modeliai, „Chagall“ buvo sukurtas, kad atneštų gyvybės ir puošnumo į bet kuriuos namus ar viešąsias erdves. Ar pritaikysite virtuvėje, ar vonios kambaryje, ar koridoriuje, „Chagall“ nebus vien tik paprastas radiatorius. Be abejo, įrenginio 1 280 vatų galios šiluma suteiks jaukumo, bet vis dėlto šio radiatoriaus svarbiausia ypatybė – jo meniška išvaizda. www.aestus-radiators.com

10.

Gaminys – šviestuvai „Vessel“.

11. Pristatė „Decode“.

Dizainas – Samuelio Wikinsono. „Vessel“ serija sudaryta iš trijų pučiamo stiklo formų, perpjautų išilgai. Prie kiekvienos pritaisyta lemputė nukreipta skirtingomis perspektyvomis.

Išorinė stiklo sienelė perdurta grakščiu aliumininiu vamzdeliu – jis laiko lemputę tūrio centre. Kiekvienas gaminys unikalus, nes stiklas pučiamas vietinio meistro Stuarto Hearno tiesiog iš akies, nenaudojant jokių šablonų.

Yra du pakabinamieji modeliai ir vienas stalinis, primenantis tradicinį „neįmanomo butelio“ tipą. www.decodelondon.com

10 11

Gaminys – lentyna „Embrace“.

Pristatė „John Green Designs“. „Embrace“ – keletą apdovanojimų laimėjęs baldas, skirtas kompaktinėms plokštelėms, DVD, žurnalams laikyti. Šie apgalvoti baldai paprastai atrodo lyg žemi staliukai. Jie gali būti sujungti – taip suformuojama lentyna arba žurnalinis staliukas. „Embrace“ yra rankų darbo. Kiekvienas vienetas pažymėtas numeriu ir antspauduotas. www.johngreendesign.co.uk

12.

12

13

Gaminys – ventiliatorius „Air Sphere“.

Pristatė &design co. Ltd.“ „Air Sphere“ paneigia įprasto ventiliatoriaus standartus – parodo, kad jis nebūtinai turi būti su propeleriu ir atrodyti kaip pramoninis objektas. Įmantri lašo forma trykšta elegancija ir tampa dėmesio centru, nors paskirtis iš pirmo žvilgsnio sunkiai suvokiama. Galima naudoti kaip elektrinį ventiliatorių vasarą arba kaip oro maišytuvą žiemą. Kompaktiškas rutulys (diametras – 30 cm) gana mažas, tad tilps bet kuriame kambaryje, tačiau kartu ir galingas. www.anddesign.jp

13.

Gaminys – staliukas „Elter“.

Pristatė „Decipher“.

Kavos staliukas iš koriano. Matmenys – 140 x 84 x 38,5 cm. Šis gaminys įkvėptas iš Lakelando karjero išmesto nereikalingo akmens. Staliukas „Elter“ debiutavo šių metų parodoje „100 % Design“.

Kintantis šviesos žaismas ant plokštumų suteikia skulptūriškų savybių. Priklausomai nuo stebėjimo kampo kinta perspektyva: tolsta erdvėje arba staigiai priartėja – tokį įspūdį padeda sukurti mineralinė ir polimerinė derva. Staliuko centre esanti tuštuma sutelkia ir išsklaido šviesą – taip gaminiui suteikia intymumo, paslaptingumo ir kviečia paganyti akis. www.furniturebydecipher.com

14.

14 15

Gaminys – staliukas „Sea Defence“.

Pristatė „Andy Murray Design“. „Sea Defence“ – graži ir funkcionali baldų kolekcija. Skulptūriški, patvarūs, elegantiški, funkcionalūs baldai – nesvarbu, ar tai kavos staliukai, ar modulinės lentynos. Kolekcijos įkvėpimo šaltinis – Didžiosios Britanijos krantus juosianti potvynių atitvara. www.andymurraydesign.com

15.

ĮSPŪDINGAS GRINDŲ DANGŲ PASAULIS Kilimai ir grindų dangos kuria patalpų interjero atmosferą, suteikia naujus akcentus ir vaidina svarbų vaidmenį interjero dizainui.

Atraskite grindų dangų pasaulį – aktualias tendencijas, inovacijas ir naujas galimybes.

2010: 04

12

DOMOTEX asia/CHINAFLOOR, Shanghai, 22-24 March 2011 DOMOTEX Middle East, Dubai, 12-14 September 2011 Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmai • Tel.: +370 5 212 79 33 info@hf-lithuania.com • www.hf-lithuania.com

www.domotex.de

Daržinė Wijk bij Duurstedo priemiestyje, 1 400 m3 žalumos apsuptyje

Funkcija – vienos šeimos namas.

Vieta – Wijk bij Duurstedas, Olandija.

Architektų biuras – „Bakers Architecten“.

Projektuotojų komanda: Janas Bakersas, Erikas Feenstra, Bartas Cilissenas.

Klientas – privatus asmuo.

Plotas – 400 m2.

Projekto metai – 2007 m.

Nuotraukos – „Cornbreadworks“.

2010: 04

14

Apgriuvusi daržinė Wijk bij Duurstedo priemiestyje perdaryta į įspūdingą 400 kvadratinių metrų privatų namą su baseinu, svečių kambariais, nuosavu miškeliu ir sodu.

Klientui įsigijus šį objektą, jame nebuvo nieko, išskyrus kaimietišką daržinę be grindų ir su skylėmis stoge. Daržinė stūksojo tiesiai priešais kitą ūkio sodybą, o naujasis šeimininkas pageidavo nuošaliau esančio namo. Be to, nauji namai Wijk bij Duurstede negali viršyti šešių šimtų kubinių metrų, o senoji daržinė buvo tūkstantis keturi šimtai kubinių metrų.

Nepaisant privatumo stokos ir atsižvelgiant į būsimą didelę rekonstrukciją, klientas buvo tikras dėl gero rezultato.

Architektas apžiūrėjęs daržinę pastebėjo jos struktūrinį skurdumą, bet iš kitos pusės pamatė ir daugybę galimybių.

Viena jų – pastatas nukreiptas į vakarus. Architektą ypač sužavėjo skylė sienoje – ji tapo pagrindine vieta automobiliui įvažiuoti. Dėl šių ir panašių sprendimų senos daržinės erdves reikėjo įmantriai išdėstyti – rezultatas buvo stulbinamas.

Gretima sodyba stovi rytuose. Iš šios pusės rekonstruojant pastatą pratęsta galinė siena ir suformuota dviejų šimtų metrų ilgio tvora – taip patenkintas privatumo poreikis. Virš įėjimo įkurta tapytojo studija, atskirta nuo kitų patalpų ir turinti atskirą įėjimą per išorinius laiptus.

Ilgosios pastato pusės fasade įmontuota dvigubų durų eilė, pro kurias atsiveria fantastiškas vaizdas į vieną iš nedaugelio centrinės Olandijos sutvirtintų sodybų. Šioje

2010: 04

16

pusėje, priešais virtuvę, įrengta veranda. Pro didelius langus, esančius galiniame fasade, į erdvią svetainę patenka daug dienos šviesos. Tarp šių langų yra didžiulis židinys ir kaminas. Virš svetainės įkurti tėvų miegamieji, vaikų kambarys ir pagalbinės patalpos.

Daug keliaudamas klientas matė begalę amerikietiškų medinių daržinių – jos pagimdė mintį senąją ir prastai išsilaikiusią apkalti vakarietiškų raudonųjų kedrų lentelėmis.

Taip pastatas atrodė sveikas ir tvirtas, derantis prie aplinkos, o kartu atsirado papildomas šilumą sulaikantis sluoksnis.

Tai paskatino architektą natūralias medžiagas panaudoti ir interjere. Betoninės grindys ir grubiai supjauta mediena išryškina originalias daržinės savybes. Vonios kambario sienos nutinkuotos „tadelakt“ tinku – tradiciniu, kalkiniu, atspariu vandeniui. Jis plačiai naudojamas Maroke. Žemiški pagrindinių medžiagų tonai sukuria raminamą spalvų paletę.

Gyvenimas

bažnyčioje Tekstas – Vaido Norkaus.

Nuotraukos – Franko Hanswijko.

Projekto autoriai: Marnixas van der Meeris, Bartas Kellerhuisas, René de Korte & Stevenas Nobelis („Zecc Architects“, Nyderlandų karalystė, www.zecc.nl).

Bendras plotas – 475 m2.

Projektas įgyvendintas 2007–2009 m. www.woonkerkxl.com 2010: 04

18

Pjūvis 1

Planas 1

Planas 2

Skamba kaip atrakcija iš kelionių agentūros reklaminio lankstinuko. Kelioms naktims apsistoti buvusioje bažnyčioje, o dabar – komfortiškame viešbutyje, turbūt įmanoma ne tik Nyderlandų Karalystėje, žinoma, jei jūsų kišenėje smagiai šiugžda eurų kupiūros. Tačiau pastaraisiais metais šioje šalyje plinta naujas reiškinys – žmonės neveikiančias bažnyčias įsigyja kaip gyvenamąjį būstą ir persikrausto į jį gyventi. Tai reiškia – su puodais, vaikais ir savo augintiniais.

Ne, čia ne skvotiškas nuotykis. Viskas vyksta legaliai ir civilizuotai.

Ne kiekviena šalis gali pasigirti tokiu dideliu neveikiančių bažnyčių skaičiumi, ir neaišku, ar tai Dievo dovana. Istoriškai susiklostė, kad Nyderlanduose priskaičiuojama tūkstančiai bažnyčių ir nedidelių bažnytėlių, ir jokia čia paslaptis, jog nemaža dalis yra tiesiog uždaromos. Patys olandai yra

preliminariai paskaičiavę, jog nuo aštuntojo dešimtmečio jų šalyje buvo daugiau kaip 1000 neveikiančių bažnyčių, iš jų trečdalis – nugriautos. Į klausimą „kodėl“ su trimis klaustukais olandas atsakytų paprastai: nes į jas vaikščiojo per mažai žmonių, o išlaikyti mums per brangu.

Nors statistika atvirai kaltina, kad olandai - bene mažiausiai religinga Vakarų Europos tauta (tik 39 % prisipažįsta tikintys), iš to kylantis pragmatiškas požiūris šiuo atveju labiau privalumas nei trūkumas.

Idėja išsaugoti šiuos pastatus keičiant jų funkcinę paskirtį ir perleidžiant nuosavybę į privačias rankas olandams pasirodė visai gera išeitis, juolab kad yra ką atsakyti šios idėjos kritikams: tokiu būdu išliks nesugriauta dar apie tūkstantį bažnytinių pastatų.

2010: 04

20

Pjūvis 2

Taigi turime konkretų tokio pragmatizmo atvejį Utrechte, kuris, beje, jau nuo VIII amžiaus laikomas Nyderlandų religiniu centru.

Nedidelė ir jauki katalikų Šv. Jokūbo bažnytėlė buvo uždaryta dar 1991 metais. Nuo to laiko joje daugiau kaip dešimtmetį veikė antikvarinių baldų salonas, retkarčiais vykdavo jaukūs kameriniai koncertai. 2007 metais pastatas buvo parduotas privatiems asmenims, nusprendusiems buvusioje bažnyčioje apsigyventi.

Savininkai pasamdė architektų biurą „Zecc Architecten BV“. Vėlgi – neatsitiktinai. Šie vyrukai bus atradę labai specifinę architektūrinės veiklos nišą, nes tai ne pirmas toks įgyvendintas interjero projektas – tame pačiame Utrechte 2007 metais jie jau atliko tokią „architektūrinę plastinę operaciją“.

Galbūt nesate serialo „Grožio peilis“ gerbėjai, bet pažiūrėkit patys: jie išties padirbėjo tarsi plastinės chirurgijos specialistai – subtiliai ir neskausmingai pašalino šimtametės bažnyčios senėjimo požymius, tačiau nesistengdami paslėpti tikrojo amžiaus pavertė ją šiuolaikiška ir paslaptinga dama, kurią puolė fotografuoti madingiausi interjero ir architektūros žurnalai.

Pirmiausia architektams ir tiesiogine, ir perkeltine prasme užkliuvo bažnyčioje įrengta antresolė. Galbūt ji puikiai tiko smuikininkams, tačiau nedovanotinai užgriozdino visą erdvę. Architektai šią antresolę neatpažįstamai transformavo į modernios formos kubą, padėjusį išvengti smulkaus atskirų erdvių atskyrimo, ir sukūrė vientisą ir logiškais funkciniais ryšiais susietą gyvenamąją erdvę. Kubo viduje buvo sukoncentruotos kasdieniam gyvenimui reikalingos

2010: 04

22

„proziškos“ zonos – miegamieji vonios ir darbo kambariai.

Kubo viduje architektai atliko dar vieną meistrišką pjūvį įrengę savotišką „šviesos koridorių“. Juo pro didelius bažnyčios langus patekusi natūrali šviesa keliauja toliau ir užpildo visą erdvę. Iš šio kubo labai patogu patekti ir į bažnyčios balkonėlį, kurio funkcija praktiškai nepasikeitė – prieš šimtmetį čia, matyt, glaudėsi vargonėliai religinėms giesmėms pritarti, o šiandien stovi šiuolaikiški šeimininko mušamieji.

Akcentuodami modernumo laikinumą, architektai netiesiogiai atidavė pagarbą praeičiai, tačiau neleido jai įsijausti ir pradėti vyrauti. Šiame interjere nejuntama ta įtampa, kurios nevalingai tikiesi peržengdamas šių namųbažnyčios slenkstį. Nestebina paliktos ir restauruotos

autentiškos grindys, durys ir vitražai, šventvagiškai neatrodo ir kiti dalykai: lyg ir buvusio altoriaus vietoje stovintis virtuvės baldo modulis, autentiški klauptai valgomajame, ant sienos sukabinti ne kenčiančio Jėzaus, bet kažkokio anoniminio personažo paveikslai.

Man asmeniškai labai svarbus subjektyvus įspūdis, jog šis modernių formų tūris tarsi laikinas popierinis statinys, kuris prireikus gali būti sulankstytas ir pašalintas – juk žymiai padidėjus olandų skaičiui buvusios bažnyčios gali būti nacionalizuotos, o gal šeimininkams pasirodys, kad ši erdvė labiau tinka ne namams, bet, tarkim, bibliotekai ar biurui.

Juk viskas įmanoma šiame beprotiškam beprotiškam beprotiškam pasauly.

Gyvenimas tarp knygų ir meno: loftas Niujorke, JAV (2007–2010 m.)

Vieta – Grinvičo kaimas, Manhatanas, Niujorkas, JAV. Plotas – 550m2.

Kurdama lofto, esančio Grinvičo kaime (Greenwich Village), Manhatane, interjerą bendrovė „UNStudio“ ieškojo sąveikos tarp galerijos ir gyvenamosios erdvės. Pagrindinės lofto sienos vingiuoja per erdvę ir kartu su segmentinėmis lubomis sukuria įvairialypes sąlygas, dėl kurių susilieja parodų ir gyvenamosios zonos.

Tikslas – lofto renovacija / transformacija į apartamentus / privačią galeriją.

Projektas įgyvendintas 2010 m.

Projekto autoriai: „UNStudio“ – Benas van Berkelis su Arjanu Dingsté, Marianthi Tatari ir Colette Parras.

Nuotraukos – Iwano Baano.

2010: 04

24

Istorija Kolekcionierius ir architektas susipažino prieš keletą metų, kai „UNStudio“ dalyvavo atnaujinant ir plečiant meno muziejų „Wadsworth Atheneum“. Šis projektas taip ir nebuvo įgyvendintas, tačiau netrukus kolekcionierius užsiminė apie ketinimą savo namą patikėti naujajam draugui

– architektui. Keletą metų Hartfordo priemiestyje jie abu nuolat ieškojo tinkamų vietų šiam naujam būstui.

Tuomet, ankstyvą 2007-ųjų pavasarį, kolekcionierius paskambinęs į Amsterdamą pranešė, kad nusipirko loftą Manhatane. Pagaliau architektas gavo užsakymą, bet reikėjo suprojektuoti ne paprastą būstą, o kolekcionieriaus meno ir knygų namus.

Vienijantis menas ir miestietiškas gyvenimas Lofto Manhatano centre interjeras varijuoja tarp meno galerijos ir gyvenamosios erdvės. Pradinės erdvės buvo neįprastų formų: ilgos ir plačios, tačiau gana žemos.

Pasiūlytos lengvai banguojančios sienos, kurios iš esmės

pagrindinę erdvę padalijo į proporcingai suderintas erdves. Tai sukūrė gyventi tinkamas zonas, be to, didelis sienų plotas skirtas meno kūriniams. Vingiuojančios sienos įrėmina atvirą erdvę su slaptais kampeliais ir nišomis, patogiai įsikūrusiomis už išlinkimų. Šioje dvilypėje erdvėje parodos zonos įsilieja į gyvenamąsias. Plaukianti ekspozicinė siena susilieja iš bibliotekos lentynų vienoje pusėje ir vitrinų kitoje. Klientas, kaip kolekcionierius, siekė, kad erdvė, kurioje galėtų patogiai gyventi, sąveikautų su daugybe paveikslų, skulptūrų ir knygų, sukauptų per nemažai metų. Šiuo loftu siekiama sutapatinti gyvenimą ir meną pasitelkus kasdienybę.

Šviesos laukas Sienos sukuria ramų ir valdomą meno kūrinių foną, o lubos pasižymi ekspresyvumu. Sudarytos iš šviesių ir tamsių ruožų, lubos sukuria bendro ir vietinio apšvietimo lauką – taip suformuojamas organizacinis elementas, padedantis atskirti galerijos ir gyvenamąsias zonas.

Tamsi lubų dalis sudaryta iš subtiliai išlenktų elementų, sudarančių beribių lubų, maskuojančių tikrąjį erdvės aukštį, įspūdį. Virš šviesios lubų dalies įrengtas apšvietimas iš 18 tūkst. LED lempučių. Ši ištempta šviesos plėvelė atlieka keletą funkcijų: ji suderina lofto proporcijas ir sukuria aukščio iliuziją, subtiliai paskirsto erdvę ir gali būti užprogramuota, kad šviestų įvairiais atspalviais – nuo vėsių, natūralios dienos šviesos iki šiltesnių tonų. Įrėmintas vaizdas Trečias elementas, kurį architektas įtraukė į šį mišinį,

2010: 04

26

yra miesto žavesys, išreikštas įrėmintu vaizdu. Senesni į pietus nukreipti langai buvo pakeisti didžiulėmis, nuo grindų iki lubų besitęsiančiomis stiklo plokštėmis, įrėminančiomis ir praplečiančiomis nepakartojamus vaizdus, – iš visiškai įstiklinto balkono į Manhatano centrą.

Medžiagos Šiai vientisai ir besiūlei erdvei įgyvendinti panaudotos gipso plokštės, sutvirtintos dvigubu lenktu stiklo pluoštu. Į banguotos sienos elementus įtaisyta didžioji dalis techninių įrengimų – šildymas, vėdinimas, oro kondicionavimas ir apšvietimas.

Paskutiniu elementu tapo 45 cm pločio eglinės lentos, dengiančios visą lofto plotą. Subtilaus, vientiso tono grindys suvienija erdvę ir suteikia baldams bei meno kūriniams plūduriuojančių elementų įspūdį.

Prabangus butas

Monrealio centre Projekto autorius – arch. René Desjardinsas.

Nuotraukos – André Doyono.

Monrealis, 2010-ieji, rugsėjo 30-oji. „Klientas, praleidęs daugybę metų dideliame name Ile-des- Sœurs’e, persikėlė į prabangų butą su panoraminiu vaizdu į Monrealio miesto centrą, Mount Royalį ir Šv. Lorenso upę. Iš pat pradžių atrodė, kad šis įspūdingas vaizdas – vienas geriausių Monrealyje – turėtų tapti projekto dėmesio centru. Klientas pageidavo gyventi šviesiame, šiltame lofto stiliaus bute. Aš pasiūliau erdvę, panašią į didelius loftus, esančius Manhatane ar Los Andžele, – ji skleidžia ramumą, patogumą, be to, kartu galima stebėti nuolat besikeičiančią miesto panoramą.“

2010: 04

28

Pastatas vis dar buvo statomas, tad viskas įmanoma.

Būstas didžiulis, 300 kv. m ploto, sudarytas iš dviejų butų 23 aukšte. Erdvė, numatyta vieno iš butų koridoriui, tapo mechaninių ir elektros sistemų patalpa. Tai reiškia, kad butas – didelio stačiakampio, besidriekiančio per visą pastato ilgį, formos su sienos aukščio langais šiaurinėje, rytinėje ir vakarinėje pusėse. Pro juos į namus sklinda nepakartojamas natūralus apšvietimas.

Apartamentuose – dvi zonos: vienoje pusėje bendrai naudojami plotai – svetainė, valgomasis, virtuvė, taip pat ir gyvenamoji zona, namų kino teatras, o kitoje pusėje – privačios šeimininko ir jo sūnaus patalpos. Detalus darbas pradėtas nuo interjero apdailos, eksperimentuojant su

įvairiais paviršiais ir spalvomis – buvo formuojami tūriai, derinama balta spalva ir pilkos bei rudos atspalviai, kad pavyktų sukurti nesudėtingą, šiltą aplinką.

Labai aukštos lubos šiek tiek pažemintos – įrengtas apšvietimas ir paslėpti langų uždengimų valdymo mechanizmai. Kiekvienas įleidžiamas šviestuvas sudarytas iš dviejų lempučių – naudojama mažiau priemonių, bet patalpoje šviesu. Langams uždengti skirtas didelis dėmesys. Audeklai pagaminti iš natūralaus pluošto su nerūdijančio plieno gijomis. Kol pakelti, jie visiškai nematomi – iš lubų nuleidžiami vos paspaudus mygtuką.

Puikiai prigesina šviesą ir išsaugo privatumą. Siekiant išsaugoti loftams būdingą atmosferą, struktūrinės kolonos

tiesiog nušlifuotos ir nudažytos tokių pačių atspalvių dažais kaip ir apdailos medžiagos bei sienos.

Didžiajame pagrindiniame kambaryje grindys išklotos kavos latte atspalvio uosio lentomis. Vidinė siena, padengta pilkšvos spalvos beicuoto ąžuolo mediena, sukuria tobulą foną – jis vizualiai padidina erdvę ir nukreipia dėmesį į nepakartojamą vaizdą už lango bei šiuolaikiškus baldus. Visi radiatoriai paslėpti po pelenų spalvos danga, kad derėtų su grindimis.

Valgomasis ir greta esanti virtuvė yra šiaurinės kambario dalies gale. Valgomojo stalas pagamintas iš prancūziško riešutmedžio masyvo, sutvirtinto plieno korpusu. Užstalėje gali susėsti 10 žmonių. Virtuvė paprasta, tačiau daili ir

2010: 04

30

patogi. Spintelių paviršiai – iš anglies spalvos granitinio kvarco ir padengti stiklu. Jis suteikia ryškumo ir atspindi miesto kraštovaizdį. Durys veda į lauko terasą, besitęsiančią per visą valgomąjį.

Kitoje buto pusėje sofos, pagamintos iš riešutmedžio, medvilnės ir lino, kviečia prisėsti ir pabendrauti. Raudona Saarineno kėdė ir knygos, sukabintos ant sienos, prie kurios pritvirtinta geniali nematoma lentynų sistema, – tai šios apartamentų dalies akcentas. Gyvenamoji zona ir namų kino teatras sujungtas su svetaine – erdves sieja tie patys natūralūs atspalviai. Vilko atvaizdas ant sienos (Josée Pedneaulto paveikslas) tarsi siunčia neįprastą ir šmaikščią žinutę, tampančią atspirties tašku šiame daugiafunkciame

kambaryje (jis taip pat atstoja ir svečių kambarį).

Privačios patalpos išdėstytos labiau klasikiniu principu.

Koridoriaus, įrėminančio Jean-Pierre’o Larocque skulptūrą, gale stovi didelė medinė siena tarp dviejų durų, vedančių į tėvo ir sūnaus asmenines patalpas.

Namų šeimininko miegamasis yra rotondoje, nukreiptoje į rytus. Anglies pilkumo nišoje stovi rievėto riešutmedžio karališko dydžio lova, tarsi ore kabo riešutmedžio spintelė ir du zebrų raštais išmarginti krėslai. Hematito užuolaidos atskiria kambarį nuo išorinio pasaulio. Čia yra ir dvi drabužinių patalpos, pagrindinis vonios kambarys, kurio baltos šildomos Calacatta marmurinės grindys, baltas granitinis kvarcas, panaudotas sienoms apdailinti, stalviršiai, praustuvas ir dvi išgaubtos nišos, išklotos aukso lapų

2010: 04

32

plytelėmis su augalų motyvais, suteikia nepakartojamą jausmą.

Sūnaus patalpos įrengtos butiko viešbučio stiliumi – įgyvendinti gan griežti sprendimai. Vyrauja pilka anglies spalva, lovūgalio niša panaudota erdviai spintai įrengti, pakabintos lininės užuolaidos ir matiniai langų uždangalai – juos galima užtraukti norint visiškos tamsos. Čia taip pat yra drabužinės patalpos ir vonios kambarys.

Dėl „švaraus“ dizaino, natūralių atspalvių paletės ir daugybės architektūrinių detalių tai išties sėkmingas projektas. Dangaus ir nesutramdomai besikeičiančios miesto šviesos apsuptyje galima pasijusti tarsi milžiniškame orlaivyje, savo keleiviams suteikiančiame namų šilumą.

Bria

unu

ota

s nama

s

2010: 04

34

Planas

Įgyvendinimo metai – 2009.

Užsakymo vertė – 140 000 GBP.

Pjūvis 1

Plotas – 185 m2.

Vieta – Hammersmithas, Londonas.

Klientas – Kentas Hoskinsas.

Dizainerių komanda: Paulas McAneary, Matthiasas Laumayeris.

Rangovas – „Sheppard Construction“.

Tiekėjai: „Fine Line Aluminium“, „Rheinzink“, „Vola“.

Pjūvis 2 Pristatome bendrovės „Paul McAneary Architects“ įgyvendintą projektą „Briaunuotas namas 1“ (angl. Faceted House 1). Tai karaliaus Edvardo VII laikų terasinis namas, stovintis saugomoje vietovėje Hammersmithe, Londone.

Projekto tikslas – atstatyti ir išplėsti dviejų aukštų namą.

Jis buvo apgailėtinos būklės – žūtbūt reikėjo nuodugniai atnaujinti ir modernizuoti. Klientui svarbiausia – šiuolaikinis

dizainas ir funkcionalumas. Jis taip pat pageidavo, kad sodas pratęstų vidines erdves ir kad būtų galima jaustis tarsi viduje, o ne lauke. Į tai atsižvelgdama „Paul McAneary Architects“ komanda nugriovė nuo 1980-ųjų išlikusį galinį fasadą, prišlietą prie byrančio ir nutriušusio pastato. Prie namo galo prijungtas naujas fasadas – taip atiduota pagarba palikimui ir būstui suteikta unikali,

vientisa ir estetiška išvaizda. Skulptūriškas fasadas vizualiai išsiskiriantis, bet kartu ir elegantiškas. „Paul McAneary Architects“ komanda perplanavo ir išplėtė pirminę erdvę – koncepcija, kuria paremtas visas dizainas, tai 30 ˚ posūkis, sutapatinantis vidaus ir lauko erdves. Kitaip tariant, tarsi išnyksta sodo ir virtuvės ribos: stovint prie plautuvės atrodo, tarsi sodas būtų už nugaros. Ši konceptuali idėja – tai briaunuoto cinko fasado ir plūduriuojančios lauko terasos detalių manifestas, kurio pasekmė – patraukliai išdailinti kampai. Sodas tampa gyvybišku svetainės elementu.

Klientas pageidavo turėti neužgriozdintą ir praktišką namą. „Paul McAneary Architects“ komanda įrengė talpias sienas – tai paprasčiausias daugiafunkcis sprendimas,

2010: 04

36

kuriam įgyvendinti panaudota nebrangi armatūra, įgyta „Ikea“ prekybos centre, ir aukštos kokybės lakuotos durelės be rankenų. Virtuvės stalviršio gale įrengta indauja, kur galima patogiai paslėpti skrudintuvą, virdulį ir kitus virtuvinius prietaisus. Buitinė technika taip pat kiek įmanoma paslėpta, visa technika įmontuota, kad erdvė išliktų ramesnė, neužversta ir švari. Šviesa į namus patenka per nišas – stumdomąsias duris iš didelių berėmių fasado plokščių. Jas galima sulankstyti už pastato ir sujungti su išlankstyta stogo plokšte. Rezultatas – tai „šviesos baletas“, kai šviesa pasklinda namo viduje ir atsimušusi nuo šviesios spalvos grindų keliauja per visą pastato ilgį.

Sklypo planas

Namas be istorijos Tekstas – Vaido Norkaus.

Nuotraukos – „Colboc Franzen & associés“.

Projektas – „R-House“.

Projekto autoriai – „Colboc Franzen & associés“ (www.cfa-arch.com).

Bendras plotas – 255,5 m2.

2010: 04

38

1a planas

Namas Paryžiaus Sèvres priemiestyje neturi kvapą gniaužiančios istorijos, nepasižymi jis ir pribloškiančiais architektūriniais sprendimais.

Pati vieno ant kito lyg kaladėlių sudėtų tūrių idėja nėra revoliucinga, tačiau labai universali. Galbūt panašių projektų pas mus labai trūksta – apgalvotų, individualių, tačiau neišsišokančių iš bendro urbanistinio konteksto. Šiame projekte labai aiškiai matyti, kaip architektai iš „Colboc Franzen & associés” preciziškai atsižvelgė į užsakovų aiškiai suformuluotus pageidavimus. Dėl šios priežasties name komfortiškai gali gyventi penkių asmenų šeima. Taigi pirmas pageidavimas : patogumas ir funkcionalumas. Pirmame aukšte buvo įrengtos svarbiausios funkcinės zonos – salė, biuro kambarys, skalbykla, rūsys ir garažas. Tūris įkomponuotas lygiagrečiai

Pjūvis gatvei, nukasus dalį šlaito. Antras pageidavimas labai prancūziškas – vieta bendrauti. O architektūrinis sprendimas – tam skirtas visas antrasis aukštas. Čia įrengtos zonos, nors kažkiek susijusios su bendravimu: svetainė, valgomasis, virtuvė ir šeimininkų miegamasis.

Tačiau nepagalvota apie svečių kambarį. Iš šios situacijos

2a planas

3a planas

architektai su šeimininkais išsisuko irgi prancūziškai – svečiai gali apsistoti darbo kambaryje pirmame aukšte...

Tūris ne tik atsuktas į sodą, bet ir yra viename lygyje su šlaitu, taigi bendrauti galima ne tik viduje, bet ir erdvioje terasoje ar tiesiog ant pievelės. Trečiasis aukštas „atiduotas“ vaikams: čia jų teritorija ir taisyklės. Galbūt dėl šios priežasties į ją pakliūti nepavyko ir smalsiam fotoaparato

2010: 04

40

objektyvui... Interjere vyrauja skoningas eklektiškas stilius – nesureikšminami atskiri daiktai, nors tarp jų galima pamatyti dizaino ikonų ir garsių gamintojų. Tačiau akivaizdu, jog kurdami interjerą architektai neužsižaidė ir jo perdėtai nesureikšmino. Žymiai didesni šio projekto privalumai – erdvinis suplanavimas, šviesa ir funkcionalumas.

XII

ARCHITEKTŪROS BIENALĖ VENECIJOJE: tegyvuoja saikas!

Tekstas – Andriaus Keiziko.

Tai vienas populiariausių šūkių, pritaikytų apibūdinti XII tarptautinės architektūros bienalės Venecijoje parodai, kuruojamai Kazuyo Sejimos – japonų komandos SANAA atstovės. Gegužės mėnesį pelniusi 2010 metų Pritzkerio premiją kuratorė pasiūlė bienalės dalyviams pasvajoti tema „Žmonės susitinka architektūroje“ (angl. People Meet in Architecture).

Veiksmas virto instaliacijomis, projektų pristatymais, diskusijomis ir materializuojamas daugelyje Venecijos vietų, tačiau pagrindinis vyko tradicinėse „Giardini“ ir „Arsenale“ erdvėse.

Po sunkmečio šalto dušo bienalės dalyviai parodė, kaip, jų manymu, mažiausiomis priemonėmis galima siekti didžiausio rezultato, orientuotis į architektūros kokybę, o ne kiekybę, į išsaugojimą, o ne destrukciją, į harmoniją ir saiką, o ne kontrastą bei ambicijas. „Giardini“ teritorijoje ekspozicija paskirstyta po Bienalės parodų rūmus ir nacionalinius šalių dalyvių paviljonus, kur darbai atspindėjo drąsų žvilgsnį į praeitį ir dažniausiai saikingą – į ateitį. Tai buvo vienas pagrindinių parodos išskirtinumų, kuriuo žymiai atsiribota nuo šūkio „Daugiau! Aukščiau! Greičiau!“, o prioritetas skirtas priemonėms, suteikiančioms naujų idėjų, kaip išreikšti ir suvokti architektūrą.

Daugybę eksponuojamų darbų būtų sunku pavadinti kitaip nei „pasvajojimais“, ir su eilinio piliečio svajonių namo įvaizdžiu jie neturi nieko bendra. Pavyzdžiui, „Arsenale“ teritorijoje architektai,

Smiljanas Radicas ir Marcela Correa The Boy Hidden in a Fish Pirmasis parodoje pateikiamas eksponatas labai daug pasako apie būsimą ekspoziciją. Tokiu kūriniu šįkart pasirinktas konceptualus Čilės atstovų darbas „Berniukas, paslėptas žuvyje“ (The Boy Hidden in a Fish).

2010 metų pradžioje Čilę sukrėtė žemės drebėjimas ir galingas cunamis. Kompozicija skirta perteikti tvirtos ir saugios erdvės jausmui – akmens luito viduje esanti erdvė yra tam, kad vienas žmogus apsisaugotų nuo gamtos šėlsmo.

1

2010: 04

42

menininkai ir inžinieriai sutelkė jėgas pavaizduoti menamiems namams, erdvėms, gamtos reiškiniams, jų kaitai ir kitiems, dažniau idėjiniams ir abstraktiems nei materialiems ir konkretiems objektams. Už tai paroda sulaukė nemažai pagyrų, tačiau buvo ir kritikos. Iš vienos pusės, žiūrovai galėjo pamatyti nemažai darbų, atspindinčių architektūrą dar jai tik užgimstant – kol neperėjo pro taisyklių, normų ir kitų žemiškų reikalavimų filtrą. Iš kitos pusės, parodos turinys dar nebuvo tiek panašus į menų bienalę, kiek tai išryškėjo šiais metais: ne visi lankytojai buvo pasiruošę „suvartoti“ būtent tokio pavidalo produktą, o kai kurie drįso suabejoti architektų sugebėjimais jį padaryti kokybišką.

Atsiribojus nuo detalių verta prisiminti, kad bienalės paskirtis – atskleisti architektūros kaip tarpdisciplinio meno vystymosi gaires, kurias reikėtų vertinti ne pagal kraštutinumų skalę, o pagal darnos ir pusiausvyros paieškų rezultatus. Todėl apibendrinus daugybę nuomonių, galima formuoti pagrindinę parodoje išreikštą tendenciją: architektūra, visų pirma, turi gręžtis į žmogų – jos suvokėją, o idėjų semtis ne tik iš fantastinių ateities vizijų, kas daryta ankstesnėse parodose, bet ir iš to, kas pasiekta iki šių dienų. Kazuyo Sejimai tai perteikti pavyko labai sėkmingai ir laiku.

Kad būtų aiškiau, pakeliaukime po kai kurias parodos erdves.

„Transsolar“ ir Tetsuo Kondo Cloudscapes Japonų architektas Tetsuo Kondo ir vokiečiai inžinieriai „Transsolar“ lankytojams suteikė neeilinę progą pasimėgauti atmosferos reiškiniu pastato viduje ir patyrinėti jį iš apačios, vidaus bei išorės. „Cloudscapes“, debesų ir spiralinės rampos kompozicija, yra meno, estetikos, teorinių ir empirinių žinių derinys, kurio įprastomis kambario sąlygomis neįmanoma pakartoti. Pagrindinė kūrėjų mintis – skirtingų sričių harmonija, materializuojama ypatinga forma ir kardinaliai pakeičianti vidaus erdvės suvokimą.

2

Antonas Garcia-Abril ir „Ensamble Studio“ Balancing Act Šis kontrasto ir pusiausvyros derinys visiškai pakeičia viduramžių pastato erdvės pojūtį. Tai pritrenkiamo mastelio instaliacija iš dviem kryptimis erdvę kertančių sijų, įkūnijančių vidaus pusiausvyros ir išorinio disbalanso kompoziciją.

Patalpos lubas siekiantis kūrinys supriešina senus vertikalius ir naujus horizontalius elementus bei lygiagrečių kolonadų perspektyvą su asimetriškos sijų sankirtos linijomis. O plastiškos spyruoklės ir skelto akmens grumtynės ant sijos sūpynių fiksuoja žemės traukos jėgų keliamą pusiausvyrą.

3

„Amateur Architecture Studio“ Decay of a Dome Architektų iš Kinijos Wang Shu, Vito Bertino ir Lu WenYu darbas simbolizuoja keitimosi tradicijomis pranašumus ir amatų perdavimo naujoms kartoms būtinumą. Susirūpinimą šiuo klausimu atspindi kompozicijos pavadinimas – „Kupolo puvimas“.

Menininkai lankytojams pristatė iš paprasčiausių elementų sukonstruotą eksponatą. Nors kupolai būdingi Europos šalių architektūrai, šis sukonstruotas pasitelkus kinų tradicinį jungimo būdą – vengiama standžių jungčių ir naudojamas minimalus ryšių skaičius. Konstrukcija labai lengva, jai nereikia pamatų, nesunkiai pritaikoma prie vietovės, o prireikus gali būti išmontuota ir perkelta į bet kurią kitą vietą be žalos patiems elementams.

1

Foto: Andrius Keizikas

4

Olafuras Eliassonas Your Split Second House Pasaulyje garsus islandų menininkas žiūrovams pasiūlė pagauti akimirką tarp praeities ir ateities. Jo instaliaciją „Your Split Second House“ sudarė blyksinčios šviesos ir plonų vandens srovių, erdvėje piešiančių menamus namus, kompozicija. Kiekvienas šviesos blyksnis naudojamas užfiksuoti statiškai „namo“ formai, kuri blykstelėdama kitą kartą jau būna pasikeitusi. Tai laiko suvokimą iškreipiantis kūrinys, iš gyvenimo ištrinantis po sekundės dalį tarp šviesos porcijų. Šiomis sąlygomis, kai pusė laiko yra ištrinama, kiekviena šviesi akimirka tampa be galo brangi, o aplinkos kaita atrodo daug spartesnė.

3

2

Foto: Tetsuo Kondo Architects

4

Foto: Andrius Keizikas

6

Foto: Indrė Zuzevičiūtė

Foto: Ensamble Studio

5

Junya Ishigami + „Associates Architecture as Air: study for château la coste“ Ši japonų architektė žiūrovams pasiūlė pamatyti konkrečių matmenų pastatą, tačiau neturintį apibrėžtų ribų, materijos ir fizinių savybių. Tai – oro architektūra. Žiūrovams svarbu pajusti, kad „čia“– tai dar išorė, o „ten“ – jau vidus.

Menininkė tarp patalpos kolonų išdėstė vos įžvelgiamus permatomos vielos lankus – menamas, bet juntamas pastato ribas. Ši materijos neturinti architektūra buvo įvertinta „Auksinio liūto“ apdovanojimu už geriausią XII tarptautinės architektūros bienalės Venecijoje projektą.

Verta paminėti, kad prieš prasidedant parodai Junya Ishigami pastato ribas apibrėžianti viela suformavo 4 x 4 x 14 metrų tūrinį stačiakampį, kurio struktūra neatlaikė savojo svorio. Dėl to architektei teko skubiai keisti erdvinę kūrinio kompoziciją. Kaip parodė laikas, jai tai puikiai pavyko.

5

Foto: Studio Olafur Eliasson © 2010 Olafur Eliasson

6

Kroatija Brod / The Ship / La nave: plūduriuojantis Kroatijos paviljonas Venecijos bienalėje (neeksponuotas) Daug idėjinių panašumų su Junyos Ishigami darbu turėjo plaukiantis Kroatijos paviljonas, suklotas iš keliasdešimties skirtingų kontūrų armatūros sluoksnių. Sujungus visus elementus, statinys įkūnijo tūrinio stačiakampio kintamo tankio erdvę.

Deja, ši vizualiai besvorė kompozicija, kaip ir japonų menininkės darbas, neatlaikė Niutono dėsnių išbandymo. Iš Kroatijos plukdomą paviljoną, viliojantį iš vidaus patirti neįprastą erdvės suvokimą, jūroje pakirto šlyties jėgos.

Parodos nepasiekęs kūrinys priminė, kad architektūra yra tarpdisciplinis menas, netoleruojantis kraštutinumų. Giriant Balkanų

7

7

Foto: Zelimir Grzancic

Foto: Andrius Keizikas

8

šalies atstovus už originalią objekto idėją lieka tikėtis, kad kitą kartą jie suderins visas architektūrą lemiančias sritis.

Bahreino Karalystė Reclaim Pirmą kartą architektūros bienalėje Venecijoje dalyvaujanti Bahreino Karalystė pelnė „Auksinio liūto“ apdovanojimą už geriausią šalies reprezentaciją parodoje.

Karalystės atstovai žiūrovams pristatė kelis jūreivių namelius – tautinę „architektūrą be architektų“. Parodoje, atskirti nuo vandens aplinkos, jie tarsi atskleidžia, kad ryšys su jūra šioje Persų įlankos saloje nyksta. Nors tokie statiniai dažnai tampa socialinio gyvenimo centrais, visuomenės susitikimų ir bendravimo erdve, dėl miestų plėtros jie stumiami tolyn iš užimamų teritorijų. Šia ekspozicija siekiama pristatyti tyrimą, kuriuo atskleidžiamas žmonių santykio su jūra kitimas dėl socialinių, politinių ir kultūrinių transformacijų visuomenėje.

8

Serbija Seesaw Play-Grow „Škart“ komanda, bienalėje „okupavusi“ Serbijos paviljoną, jo erdves pavertė didžiule vaikų žaidimo aikštele. Balkanų architektai kone visus lankytojus suviliojo išbandyti ties absurdiškumo riba esančius žaidimus su architektūra.

Pagrindinis dėmesys teko iš medžio sijų sukonstruotoms sūpynėms – visuomenę vienijančiai atrakcijai,mat ją išmėginti įmanoma tik susiradus bendramintį. Dėmesio netrūko ir mažyčiams mobiliems „sodams“ ant ratų. Juos sujungus vorele galima tampyti kaip vaikišką traukinuką. Su šia pramoga siejama parodos idėja, interpretuojanti serbų rašytojo Vasko Popos eilėraščio eilutes – mylinčio vyro žmona užsigeidė medžio, kuris bėgiotų paskui ją.

Minėto eilėraščio citatos puošia serbų paviljono vidines sienas.

9

Foto: Indrė Zuzevičiūtė

9

Foto: Andrius Keizikas

10

Foto: PBAI

11

Čekijos ir Slovakijos Respublikos Natural Architecture Natūrali architektūra – tai nauja architektūros kultūros vizija, siūloma Martino Rajnišo ir jo pagalbininkų buvusios Čekoslovakijos paviljone.

Pagrindinė vizijos mintis paremta siekiu ieškoti ir semtis idėjų iš gamtos bei gilesnių jos dėsnių. Iš to kildinama eksperimentinio pastato, susijusio su gamta, koncepcija: jis gali keistis, jį įmanoma tobulinti, o svarbiausia – jį reikia jausti. Jutimas – pagrindinis architektūros kultūros akcentas.

Siekdami atspindėti pristatomą idėją, menininkai parodoje nevaizduoja pastatų, o komponuoja įvairių paprastų ir sudėtingų elementų kupiną erdvę, kurią stebėtojas privalo jausti, o ne skaityti.

10

Kanada Hylozoic ground Kanados paviljonas bienalės lankytojus pasitiko dirbtinėmis džiunglėmis, judesiais ir garsais reaguojančiomis į aplink juos vykstančius kitimus ir taip bendraujančiomis su užsukusiais svečiais.

Kanadiečių ekspozicijos idėja siejama su hilozoizmo teorija, sugyvinančia ir sudvasinančia bet kokią materiją. Parodos organizatoriai tiki, kad kitos kartos architektūra gali būti gyva: ji geotekstilės principu galėtų įsisavinti medžiagas, garantuosiančias gyvybinių procesų tėkmę. Žmogui liks sugebėti paleisti patį procesą, kad organizmas galėtų vystytis ir į žemę įleisti savo šaknis.

11 Foto: Tamás Bujnovszky

12

12 Vengrija Borderline Architecture Iki šiol pieštukai piešė architektūrą, o dabar jie tapo architektūros dalimi. Tokia pirma mintis kyla pamačius jaunųjų vengrų architektų Andoro Wesselényi-Garay ir Marcelo Ferenczo darbą. Tačiau pastarieji savo instaliacija išreiškė pagarbą ne tik pieštukui, bet ir linijai, kuri yra pagrindinė architekto raiškos priemonė.

Linijomis nekuriamos erdvės – tai tik projekcijos, atvaizduojamos 2010: 04

44

plokščiame popieriaus lape, o architektai nekuria erdvių – jie kuria projekcijas, kurios vėliau gali būti įkūnytos realybėje. Taigi linija tampa svarbia tarpine grandimi tarp minties ir realybės, menininko ir visuomenės. Be jos neįmanomas ryšys su visata.

Pagrindinė instaliacijos mintis – užfiksuoti linijų gimimą ir jų virsmą į vaizdo projekciją. Menininkai padėjo paviljonui įgyti neapibrėžtų išmatavimų brėžinio savybių. Jame linijos, tarp kurių galima pabraidyti, atsiskyrė nuo plokštumos ir įgijo papildomą dimensiją.

Rusija The Russia Factory Specialiai Venecijos architektūros bienalės parodai Rusija sukūrė miesto Vyšnij Voločiok urbanistinio vystymosi koncepciją.

Tai vienas iš daugelio Rusijos miestelių, dar vadinamų monomiestais. Jų urbanistinę struktūrą ir mastelį lėmė gamykla, šalia kurios suformuota gyvenvietė darbininkams.

Pastaruosius 20 metų nuolat uždaromi pramoniniai objektai – tai monomiestams iškėlė daugybę ne tik socialinių, bet ir urbanistinių problemų. Projekto autorių nuomone, šią situaciją galima spręsti vykdant industrinių objektų konversiją. Jie siūlo ne griauti, o pertvarkyti miesto statinius į daugiafunkcius (gyvenamuosius, visuomeninius, švietimo, rekreacinius ir kt.) objektus, erdves ir taip išspręsti socialines problemas bei išsaugoti monomiestų urbanistinį unikalumą.

13 Foto: Patricia Parinejad

13

14

Foto: Maciej Landsberg

Lenkija Emergency Exit Lenkijos menininkai Agnieszka Kurant ir Aleksandra Wasilkowska siūlo palikti nuošalėje logišką erdvės suvokimą ir miestuose įrengti „portatyvines“ skyles – „atsarginį išėjimą“ į kitas realybes. Tai papildomos dimensijos terpės, kurios leistų planuoti ir kontroliuoti vykstančius nepageidaujamus procesus: išvengti nelaimingų atsitikimų, nekontroliuojamų situacijų, nelegalių veikų ir kt. „Portatyvinės“ skylės miestams galėtų pasiūlyti ir teleportacijos – erdvės keitimo – galimybių.

Instaliacija sukomponuota iš paukščių narvelių – skrydį ribojančių elementų. Jais lankytojai kviesti tamsoje pakilti į viršų ir pro dūmus išmėginti šuolį į „nežinomybę“.

14

Estija 100 Maja / Houses Estai Venecijos architektūros bienalėje maketais ir nuotraukomis pristato 100 skirtingų individualių gyvenamųjų namų projektų, įgyvendintų jų šalyje. Šie Baltijos kaimynai, įvertinę vienbučių pastatų kiekį ir šalies gyventojų bei dirbančių architektų skaičių, atrado Estijos unikalumą pasauliniame kontekste.

Didžioji dalis estų, nusprendusių įsirengti nuosavus namus, mieliau renkasi individualios, o ne tipinės architektūros būstus.

Kaip teigia ekspozicijos kuratoriai, įgyvendintų tipinių ir netipinių projektų Estijoje santykis, palyginti su analogišku likusiame pasaulyje, yra fenomenalus.

15

Belgija Usus / Usures Venecijos parodoje Belgijai atstovauja komanda „Rotor“. Ji žiūrovams pasiūlė susimąstyti apie statybinių medžiagų santykį su architektūra ir jos vartotojais.

Renkantis medžiagas retai pagalvojama, kaip jos atrodys eksploatuojant pastatą. Medžiagų susidėvėjimas tampa neatskiriama architektūros dalimi, o pastatai, bent jau iš vidaus, didžiąją gyvavimo laikotarpio dalį suvokiami kitokio pavidalo, nei buvo projektuoti, mat susidėvi netolygiai.

Eksponuodami susidėvėjusių medžiagų pavyzdžius, menininkai siūlo žiūrovams arba susitaikyti su šiuo procesu, arba jį sumažinti – juk jis priklauso nuo pačių vartotojų. O architektams tai gali būti puiki idėjų paieškos terpė.

16

15 16

Foto: Matas Šiupšinskas

Foto: Andrius Keizikas

Foto: Rob ‘t Hart

17

Olandija Vacant NL, Where Architecture Meets Ideas „Atidarytas 1959 metais pastatas stovėjo neužimtas 39 metus.“ Tokiu teiginiu bienalės lankytojus pasitinka olandų paviljonas. Tuščia paviljono erdvė, simbolizuojanti neužimtas patalpas, pagražinta dangaus spalvos lubų detalėmis. Laiptais pakilusiems lankytojams atsiveria visiškai kitoks vaizdas: pasirodo, „dangaus kilimą“ formuoja tūkstančiai pastatų maketų (namų, malūnų, bažnyčių ir kt.), reprezentuojančių laikinai neeksploatuojamų objektų kiekį.

Olandija nuolatos kovoja su jūra dėl papildomo žemės ploto, todėl kiekvieno namo kvadratinio metro kaina šalyje itin didelė.

Tačiau tūkstančiai šalies pastatų ar patalpų trumpiau ar ilgiau yra neeksploatuojami.

Menininkai savo darbu siekia parodyti situacijos svarbą ir skatina išnaudoti šį potencialą. Jie daro prielaidą, kad panaudojus laikinai neužimtas patalpas meninei ir mokslinei veiklai, Olandija priklausytų grupei penkių šalių, kurių labiausiai išvystyta žinių ekonomika.

17

Šiaurės šalys Stay in Touch Šiaurės šalys (Norvegija, Švedija, Suomija) savo paviljone pristatė 18 urbanistinių, vietovaizdžio ir pastatų architektūros sprendimų – įrengtos viešosios erdvės žmonėms susitikti ir bendrauti.

Išsivysčiusiose visuomenėse viešųjų erdvių, kur vyksta skirtingo pobūdžio bendravimas (pradedant atsitiktiniu dviejų žmonių susitikimu ir baigiant organizuotais masiniais susirinkimais), prieinamumas yra vienas pagrindinių demokratijos atspindžių. Iš to išeina, kad architektūra ir jos elementai yra vienas esminių žmonių bendravimo galimybes ir laisves užtikrinančių veiksnių.

Nors Šiaurės šalių gyventojai uždaresnio būdo ir linkę vengti viešumos, parodoje eksponuojami erdvių ir architektūros sprendimai, pripildyti emocinio potencialo ir jautraus ryšio su aplinka, vilioja žmones į jas ateiti, susitikti ir bendrauti.

18

Foto: Vesa Oiva

Foto: Michael Perlmutter

Foto: Snohetta

18

18

18

Foto: Hisao Suzuki / DAC / 20

Danija Q & A: Urban Questions_Copenhagen Answers Šių Skandinavijos atstovų įnašas į Venecijos bienalės parodą – drąsų ir ryžtingą Kopenhagos vystymąsi reprezentuojanti ekspozicija.

Pastaruosius 20 metų Danijos sostinė tapo šiuolaikinės architektūros ir urbanistikos laboratorija – padedama architektų, planuotojų, politikų, rėmėjų ir VISUOMENĖS ieško atsakymų į klausimą „Kas daro miestą gyvenamą?“ Praktiškai taikant skirtingas darnaus vystymosi strategijas miesto veidas atnaujintas ir pasiektas naujo gyvenimo lygmuo.

Danai atsakymus pateikė eksponuojamomis miesto teritorijų vystymosi strategijomis, gausybe Kopenhagoje įgyvendintų pasaulinio lygio architektų projektų pristatymu ir nauja miesto vystymosi koncepcija „Loop City“. Ja siekiama Danijos sostinę ir Švedijos Malmo miestą per pakrančių priemiesčius sujungti į susisiekimo, energetinį, finansinį ir kitų sričių žiedą, užtikrinantį tiek veiksmingą išteklių naudojimą, tiek aukšto lygio darnų gyvenimo būdą.

19

Wimas Wendersas If Buildings Could Talk Pasiekti drąsių ir aukšto lygio rezultatų danams padeda nuosekli visuomeninė ir edukacinė Danijos architektūros centro (DAC) veikla.

Pavyzdžiui, Kopenhagoje jie eksponuoja SANAA ir Kazuyo Sejimos darbus – jie kartu pristatomi parodoje Venecijoje. Vienas tokių – Šveicarišką sūrį primenantis „Rolex“ edukacinis centras Lozanoje.

Jis bienalėje eksponuojamas režisieriaus Wimo Wenderso 3D filmu. Pastaroji vaizdo instaliacija skirta atskleisti, kaip pastatas gali „bendrauti“ su jo lankytojais.

20

Rumunija 1:1 Patekus į rumunų paviljoną randamas dar vienas pastatas – jame yra 94 kvadratinių metrų erdvė, atitinkanti Bukarešto gyventojų tankumą.

21 Foto: COBE, SLETH, POLYFORM / DAC / 19

2010: 04

46

Tai objektas, sudarytas iš dviejų pasaulių – išorės ir vidaus arba paslapties ir to, kas ją slepia. Šiuo būdu ekspozicijos sumanytojai režisuoja patyrimo pojūtį, kurio kulminacija turėtų įvykti suradus įėjimą į patalpą.

Viduje lankytojas vienas prieš vieną susiduria su balta, dematerializuota erdve nežymiai apibrėžtomis ribomis. Interjere dėmesį traukia tik lubose ir sienoje įrengtos angos, sukeliančios rimties ir susikaupimo pojūtį. Tai visiškai naujas miesto patyrimas, kurį sunku apibūdinti: vienas prie vieno, vienas prieš vieną ar vienas prieš miestą?

22 Aires Mateus e associados Voids Portugalų architektas savo instaliacija originaliu būdu publikai pristatė sukurtų pastatų projektus.

Kiekvieno pastato erdvė ir forma neatskiriamai gyvena kartu – atsiradus vienai pasireiškia ir kita. Tiesa, jos atstovauja priešingiems pradams – tuštumai ir ribai arba pozityvui ir negatyvui.

Ekspozicijos autorius savo instaliacijai pavaizduoti pasirinko būtent šį – pozityvo ir negatyvo raiškos metodą: lankytojai galėjo ne tik įvertinti pastatų formų estetiką, bet kartu ištyrinėti pastato erdvių negatyvo įspaudą.

Austrija Under Construction Austrai Venecijos architektūros parodoje kviečia keisti pasaulį ir pertvarkai atlikti pasitelkti architektūrą. Šalies paviljonas bienalėje pasislėpė po pastoliais, simbolizuojančiais didžiųjų statybų procesą.

Pastoliai naudoti ir pastato viduje – ant jų prisiglaudė eksponuojami darbai.

Siekti geriausių tikslų austrai skatina pasitelkę architektūrinį kosmopolitizmą: jų ekspoziciją sudaro Austrijos architektų projektai, įgyvendinami už šalies ribų, ir užsienio architektų projektai, įgyvendinami Austrijoje.

Ne ką mažiau šios Vidurio Europos šalies atstovai rūpinasi būsimos architektų kartos sugebėjimais. Tokių grandų kaip Z. Hadid ar G. Lynn studentai gavo progą pristatyti savo įdirbį Austrijos paviljone. Nemažai atsiliepimų sulaukė „Venecijos tigro“ daugiafunkcio pastato projektas, ruoštas kartu su Štutgarto menų ir dizaino akademija.

21 Foto: Matas Šiupšinskas

22

Foto: Andrius Keizikas

23 Foto: Andrius Keizikas

23

Valerio Olgiati Onement Šis architektas iš Šveicarijos Venecijos parodos kontekste pasielgė labai drąsiai, mat žiūrovų teismui pasiūlė Permės muziejaus XXI projektą.

Pagrindinė eksponato mintis bent jau iš pirmo žvilgsnio visiškai disonuoja su šių metų bienalės tikslais, mat neigia aplinkos poreikį šiam objektui, kuris modelyje vaizduojamas net be žemės pagrindo – tiesiog ant pamatų.

Autoriaus manymu, geras objektas gali gimti ir iš grynos idėjos ar koncepcijos, nesiremiant kontekstu. Kaip argumentą jis pateikia senovės bažnyčių pavyzdžių – jos gražios savaime ir tokios yra gimusios nesitaikant prie aplinkos.

Foto: Matas Šiupšinskas 24 Foto: Andrius Keizikas

24

„Atelier Bow-Wow“ House Behaviorology Japonijos atstovai gilinosi į gyvenamosios aplinkos mikro- ir makroklimato kaitą, o tai reikia suprasti kaip pastatų galimybes prisitaikyti prie besikeičiančių gyventojų poreikių. Įrengtoje ekspozicijoje architektai reprezentuoja gyvenamuosius pastatus, sukurtus nuo jų veiklos pradžios (1992 m.) ir įrengtus skirtingo mastelio, aplinkos ir tradicijų vietose.

Eksponuojamais projektais rodoma pagarba, ryšys su aplinka ir kaip įmanoma labiau išnaudojama lengvai pertvarkoma vidaus erdvė.

Netipiniu komandos projektu galima įvardyti Japonijos Nagano teritorijoje įrengtą „Double Chimney“ pastatą, pasižymintį žvilgsnį traukiančiu ir žmogaus pavidalo asociacijas keliančiu fasadu.

25

25 Foto: Andrius Keizikas

23

Foto: EOMA

Mūsų žurnalas prieš dvejus metus Vilniuje per „Dizaino savaitę“ organizavo renginį „Vanduo ir gyvenimas“ – architektai ir dizaineriai dalijosi idėjomis, kaip vandens telkinius (upes, ežerus, tvenkinius) grąžinti į miestiečių gyvenimą. Šios idėjos po metų buvo pakartotos dar kartą tokio paties pavadinimo konferencijoje, Vilniaus miesto tarybos salėje. Architektas Audrys Karalius iškėlė mintį susiburti į organizaciją ekstravagantišku pavadinimu „Aqua urbina“.

Pristatome jums dviejų Lietuvos miestų architektų patirtį ir darbo rezultatus –jie, mūsų manymu, nusipelno dėmesio ir pagarbos. Jeigu visi miestų ir miestelių, kurių teritorijoje yra vandens, vadovai mąstytų panašiai, kad didžiausias Lietuvos turtas – VANDUO, jis tikrai būtų išsaugotas ateities kartoms. Esame įsitikinę, kad tik liesdamiesi prie JO pradedame JUO rūpintis.

Telšiai Telšių miesto architektūros skyriaus vedėjas arch. doc. Algirdas Žebrauskas

2010: 04

48

– Žemaitijos sostinė – rodo pavyzdį

Diskusija „Atsisukime į ežerą veidu“ aktualizavau jau 1982 m., tik pradėjęs eiti vyr. architekto pareigas. Masčio ežero pakrantės buvo labai apleistos, ežero tarša ties miestu pasiekusi kritinę ribą. 1986–1987 m. pavyko apvalyti Masčio ežerą ir sutvarkyti šiaurinę pakrantę. Deja, dėl lėšų stokos nesukurta pakrantės rekreacinė infrastruktūra (nepastatytos prieplaukos, kavinės, vaikų žaidimo aikštelės, neįrengtos renginių vietos ir kt.), tad norimo ilgalaikio rezultato nepasiekta. Pakrantė tapo vieta, kuria tik einama, bet nesiilsima, nepoilsiaujama, nepramogaujama. 2007m. pabaigoje Telšių r. savivaldybės administracija pradėjo rengti „Regionų ekonomikos augimo centrų plėtros“ programą, finansuojamą ES, savivaldybės ir Vyriausybės.

Jau projekto rengimo pradžioje inicijavome plačią visuomenės diskusiją (apklausos anketomis, internetu, vieši susirinkimai ir diskusijos, spauda) apie rengiamų projektų prioritetus. Pateikėme ir Masčio ežero atgaivinimo vizijų. Išanalizavus pasiūlymus ir juos sudėliojus svarbos visuomenei tvarka paaiškėjo, kad didžiausio susidomėjimo iš žmonių sulaukta aptariant Masčio ežero tvarkymo gaires, o Masčio ežero grąžinimas į miesto gyvenimą, jo valymas ir pakrantės tvarkymas apklausose įvardyti kaip svarbiausia miesto tvarkymo problema. Gyventojai pageidavo, kad miesto, urbanizuotos teritorijos, ežero krantas būtų ne tik sutvarkytas, bet ir teikiamos maitinimo, kultūros bei pramogų paslaugos. Didžiausia kliūtis rengiant projektus – griežti, neiniciatyvūs ir iš esmės vien apribojimus ar draudimus reglamentuojantys įstatymai. Vis dėlto praradus begalę laiko pavyko parengti Masčio ežero beveik 4 km pakrantės ruožo kompleksinį sutvarkymo projektą.

Jį pristatėme visuomenei, politikams (kolegija ir Tarybos posėdis) ir gavę pritarimą konkurso būdu parengėme ir rengiame atskirų ruožų techninius projektus. Visam minėtam ruožui tvarkyti iki 2013 m. pabaigos bus panaudota beveik 30 mln. litų ES, savivaldybės ir Vyriausybės skirtų lėšų.

Pakrantėje bus nutiesti pėsčiųjų ir dviračių takai, išvalytas 50 m pločio Masčio ežero pakrantės ruožas, suformuota, sustiprinta ir apželdinta pakrantė, įrengtas apšvietimas, mažosios architektūros formos, penkios pontoninės prieplaukos, galingas fontanas, sporto aikštynas, du paplūdimiai, tualetai, vaikų žaidimo ir renginių aikštelės, pastatytas iki 900 vietų amfiteatras, įrengtos apžvalgos aikštelės, numatytos vietos ir suformuoti sklypai kavinėms ir viešbučiams statyti. Šiuo metu rengiamas vandens kelių Masčio ežere specialusis planas, kurį patvirtinus bus sudaryta galimybė plukdyti didesnes grupes žmonių ežeru ir į lankomus pakrantės pažintinius objektus (Žemaičių muziejų „Alka“, Žemaitijos kaimo muziejų, ežero salą, Zakso kalną, amfiteatrą ir kt.). Pradėti ir dideli Telšių senamiesčio (saugomo valstybės) apšvietimo, viešųjų erdvių, centrinio Telšių stadiono rekonstrukcijos darbai. Šios kompleksiškai tvarkomos miesto centro teritorijos bus susietos su Masčio ežero pakrantės takų sistema. Tvarkomuose plotuose numatome vietas ar teritorijas meno kūriniams įrengti.

Mieste jau suformavome tradiciją tvarkomas erdves papuošti menininkų darbais, tuo labiau kad viena iš keturių aukštųjų miesto mokyklų – Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas. Meno kūrinio tematiką ir išraišką stengiamės susieti su aplinka. Kūrinių užsakovas – dažniausiai privatus rėmėjas (tai irgi tapo tradicija), tad jo pageidavimų paisoma renkantis kūrinio autorių. Tvarkomos pakrantės rekreacinio potencialo veiksmingumas, kompleksiškumas, esminiai atliekamų darbų uždaviniai, miesto gyventojų aktyvus domėjimasis atliekamų darbų eiga, atsiliepimai, komentarai rodo, kad kryptingai viešinant projektus ir diskutuojant pavyko rasti geriausius projektinius sprendimus.

MolÄ—tai kvieÄ?ia bendradarbiauti

2010: 04

50

Molėtų rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjas, vyriausiasis architektas Gediminas Putvinskas

Galima teigti, kad Molėtų miestas niekada nebuvo nusigręžęs nuo vandens. Tik tam tikrais laikmečiais pastebėta protrūkių – kai kuriose teritorijose statiniai galėjo būti įkuriami arčiau ežerų krantų. Jau sovietmečiu atskirais fragmentais pradėti įrengti pėsčiųjų takai ežerų pakrančių zonose, miesto centrinėje dalyje. Per pastaruosius du dešimtmečius ypač smarkiai pradėjus ežerams dumblėti ir apaugti buvo siūloma išvalyti tuos, kurie yra miesto teritorijoje. Todėl prieš keletą metų imta rengti galimybių studija, o tada parengtas ir techninis projektas „Molėtų mieste esančios Siesarties upės baseino dalies, Pastovio, Pastovėlio ir Promislavo ežerų valymas, gamtosauginis sutvarkymas“. Šią vasarą pradėti ežerų valymo darbai – iškart kilo daug klausimų, abejonių dėl vykdomų darbų pasekmių natūraliai gamtinei aplinkai ir, aišku, minčių dėl projekto tęstinumo kalbant apie išvalytų vandens telkinių pakrantes ir gretimas teritorijas.

Išvalyti ežerai taps traukos objektais vizualine estetine prasme, miesto gyventojų aktyvaus ir pasyvaus poilsio, laisvalaikio leidimo zona.

Galvojant apie tokią vandens telkinių ir jų gretimų teritorijų funkciją bei įtaką miesto gyvenimui visada yra baimės neperlenkti lazdos. Vandens telkiniai turi išlaikyti natūralų žavesį, kartu turi būti prieinami, kad neliktų tik vandens telkiniais su įrėmintomis betoninėmis krantinėmis ir dirbtiniais šlaitais.

Toliau vykdoma idėja išplėsti ir sujungti pėsčiųjų takų tinklą, kuris būtų kaip žiedas apie dalį ežerų tai priartėdamas, tai nutoldamas nuo jų. Pėsčiųjų takas iš urbanizuotos miesto dalies miestietį išves į natūralią aplinką ir vėl sugrąžins atgal skirtingais maršrutais. Šiuo metu vykdomi statybos darbai remiantis techniniu projektu „Aktyvaus gamtą tausojančio turizmo infrastruktūros plėtra Molėtų mieste“. Jį įgyvendinus miestelis bus sujungtas su aktyvia poilsio zona (paplūdimiu, sporto aikštelėmis, baidarių prieplauka), vasaros renginių vieta, esančia nuošaliau nuo gyvenamųjų teritorijų.

Turint įrengtas tokias pėsčiųjų trasas ir takus, kuriais keliaujama kasdien (pvz., moksleiviai patenka į mokyklas), atsiranda galimybė ir būtinybė estetinei, pažintinei ugdančiai aplinkai suformuoti panaudojant mažosios architektūros elementus. Tačiau tokiems dalykams įgyvendinti visada pritrūksta lėšų, o gal palaikymo ir supratimo. Šiuo atveju pagelbėjo privati iniciatyva – įkurtas Molėtų skulptūrų parkas, esantis šalia pėsčiųjų takų tinklo. Tęsiant toliau pradėtą idėją siūlau kūrybiškus darbus, mažosios architektūros elementus plačiau pritaikyti miesto teritorijoje pagal suformuotų takų trasas. Tai pasitarnautų estetiniam piliečių lavinimui, darytų teigiamą poveikį, sukeltų apmąstymų kiekvienam žmogui. Tokie meniniai darbai galėtų turėti ir konkrečią funkcinę paskirtį. Tai galėtų būti suoliukai, liepteliai, šviestuvai, fontanai ir t. t.

Sekant gražia skulptūrų parko įkūrimo privačia iniciatyva, galvoju, kad ir toliau reikėtų ieškoti galimybių kūrybinėms stovykloms organizuoti kreipiant dėmesį būtent į minėtus kūrybos objektus, pasitelkiant privačias ir biudžetines lėšas, gerus norus idėjoms įgyvendinti Molėtų miesto teritorijoje.

Vilniaus „Architektūros parkas“

Vilniaus „Architektūros parkas“ – sostinės Savivaldybės inicijuotas projektas, kurį įgyvendinus, nuo Užupio iki Belmonto miško besidriekiantys Vilnios krantai taps išskirtiniu sostinės kvartalu. Siekiama centrinę miesto dalį prikelti naujam gyvenimui – turėti išskirtinį architektūros ir aktyvaus kultūrinio gyvenimo kvartalą, kuriame laisvalaikį kokybiškai galėtų leisti ne tik vilniečiai, bet ir miesto svečiai.

Teritorijos funkciją ir išvaizdą iš esmės pakeitė sovietmetis, kai tarp senamiesčio ir Belmonto miško kūrėsi industrinė zona, kilo stambių pramonės įmonių pastatai. Po nepriklausomybės atkūrimo kai kurie fabrikai užsidaryti, o didesnė šios teritorijos dalis buvo apleista ir jau daugelį metų stovi ir laukia, kol jai bus suteiktas naujas pavidalas ir funkcija.

Apie šį projektą kalbasi žurnalo „Centras“ vyr. redaktorius Vytautas Gurevičius ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Plėtros ir planavimo skyriaus vedėja Rūta Matonienė.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Plėtros ir planavimo skyriaus vedėja Rūta Matonienė.

V. G.: Kokia buvo pirminė „Architektūros parko“ idėja, kas pastūmėjo jį kurti?

R. M.: Pirminė idėja, nuo kurios mes šiuo metu šiek tiek nutolome, buvo Vokietijoje labai populiarių parodų pavyzdys.

Tai teritorijos, kurios suprojektuotos ir skirtos demonstruoti gyventojams, kaip gali būti suplanuotas naujas rajonas ar jo dalis. Panašios parodos vyksta ir Suomijoje. Vokietija labiau orientavosi į urbanistinių sprendimų, o ne į konkrečių individualių gyvenamųjų namų pristatymą. Pirminė idėja kilo iš to, kad pas mus trūksta švietimo priemonės parodyti gyventojams, kas yra gera architektūra, kokybiškas būstas, modernūs technologiniai sprendimai.

V. G.: Paupys yra senamiestyje – zonoje, kuriai keliami itin griežti reikalavimai. O gal ši teritorija traktuojama kaip industrinė zona, kurią galima interpretuoti laisvai?

R. M.: Šiai teritorijai keliami labai griežti reikalavimai. Maždaug trečdalis jos yra senamiesčio ribose. Planuodami turėsime gausybę derinimų su visomis paveldosaugos institucijomis. Šiuo metu ten daugiausia saugoma urbanistinė struktūra, kuri iki šių dienų nėra išlikusi. Pramonė, susijusi su vandens poreikiu (Vilnios kanalai), odų apdirbimu, dažymu šiame rajone egzistavo seniai. Visa kita – pramoniniai statiniai, atsiradę tarybiniais metais, kurie nėra vertinami kaip architektūrinis paveldas. Toje teritorijoje yra keli objektai, kurie saugomi kaip paveldiniai, bet tai tikrai maža dalis.

2010: 04

52

V. G.: Pirmuoju etapu planuojama reorganizuoti buvusios elektros skaitiklių gamyklos („Skaiteks“) teritoriją, kurioje vyks gyvenamųjų namų statyba. Kokia dar infrastruktūra čia numatyta?

R. M.: Šioje vietoje planuojamas daugiafunkcinis kvartalas.

Bus ir gyvenamoji, ir komercinė infrastruktūros. Vienoje gatvės pusėje, arčiau Vilnios, bus vykdoma gyvenamoji statyba, galbūt su komerciniais objektais pirmuosiuose aukštuose.

Arčiau pėsčiųjų zonos, palei Vilnelę, kitoje gatvės pusėje, kur yra vienas saugomas pramoninis pastatas ir kiti statiniai, taip pat planuojami atkurti tokio pat mastelio, tokios pačios struktūros tūriai, kurie bus daugiau komercinės paskirties.

Teritorijos savininkai aktyviai bendrauja su kūrybinės industrijos atstovais, svarstomos galimybės įsileisti kokį nors kūrybinių industrijų klasterį, įrengti patalpas, skirtas meninėm veiklom, kurioms reikalingos netradicinės erdvės.

V. G.: Tai tarsi Užupio kūrybinės respublikos plėtra?

Viskas planuojama Užupio dvasia?

R. M.: Taip. Mes norėtume pasinaudoti geru Užupio kūrybiniu potencialu. Ir ne tik Užupio, bet ir Paupio. Paupyje gyvena daug menininkų – architektų, režisierių, dizainerių, veikia viešųjų ryšių kompanijos... Žodžiu, čia jau kuriasi savas ratas kūrybingų žmonių. Mes, aišku, norėtume, kad jie neišeitų ir rastų vietą savo veiklai tuose pramoniniuose pastatuose.

Kol kas jie dar nežino apie šiuos planus, bet jau galima identifikuoti daug žmonių, kurie šioje teritorijoje yra aktyvūs, nes anksčiau, 2008 metais, mes esame darę tokias kūrybines dirbtuves ir tuo metu apklausėm vietos gyventojus, kaip turėtų atrodyti Vilnios pakrantė būtent šitoje zonoje. Gavome tikrai daug atsakymų ir galime pasakyti, kas iš tikrųjų yra šio rajono gyventojai, galime vėl į juos kreiptis, aktyviau įtraukti į šią veiklą.

Tarkim, viename buvusių pramoninių pastatų – nemenka bendruomenė dailininkų, turinčių savo dirbtuves: Audrius Gražys, Vilmantas Marcinkevičius... Jie tikrai labai kūrybiškai mums atsako į anketos klausimus. Čia gyvena architektai, socialinių tinklų atstovai, režisieriai, šalia įsikūrusios įmonės.

Buvusi elektros skaitiklių gamyklos „Skaiteks“ teritoria

V. G.: Kalbama apie konkursą, kuris bus paskelbtas kitąmet. Kokios pagrindinės jo gairės, atrankos kriterijai? Kokie reikalavimai norintiems dalyvauti? Ar jie turės labai aiškią projektavimo užduotį, ar bus galima siūlyti ir laisvas koncepcijas?

R. M.: Kol kas negaliu atsakyti į šį klausimą, nes projektinių pasiūlymų konkurso idėja dar tik formuojama, užduotys, koncepcija dar tik dėliojama. Konkursą skelbs teritorijos savininkai kartu su detaliojo plano rengėjais – savivaldybės įmone „Vilniaus planas“. Miestui šiame projekte atstovaujama per „Vilniaus plano“ architektus iš vienos pusės, iš kitos pusės architektai dirba ir privatiems užsakovams. Manau, kad konkurso taisyklės bus nustatytos bendromis jėgomis.

V. G.: Mes – Vilniaus Dailės akademija su Dizaino forumu, Grafinio dizaino asociacija ir kelios kitos visuomeninės organizacijos, kurios savo veiklą sieja su dizainu, – kitus metus ketiname paskelbti „Dizaino metais“. Galbūt „Architektūros parkas“ galėtų būti vienas iš „Dizaino metų“ projektų?

R. M.: Iš tikrųjų labai gera mintis. Kitas – Misionierių sodų viešosios erdvės konkursas bus atviras. Teisę jame dalyvauti turės ir individualūs menininkai, ir grupės menininkų.

Bandysime kaip galima plačiau paskelbti apie konkursą. Žinoma, ši teritorija yra įdomi savo struktūra, istorija, taip pat tuo, kad ji nėra visiškai išnaudota – čia gali kilti labai įdomių ir netradicinių idėjų. Kaip minėjau, čia vyksta turgus, koncertai...

V. G.: Suomijoje, kai vyksta tokių buvusių / esamų / ne tos paskirties teritorijų perorganizavimas ir pertvarkymas, 1 procentą nuo visos sąmatos privaloma skirti menui viešosiose erdvėse. Ar galime ko nors panašaus tikėtis ir Lietuvoje?

R. M.: Suomijoje tai iš tiesų yra numatyta įstatymais. Taip yra ir kitose Skandinavijos šalyse. Mes būtume labai „už“ tokias galimybes. Aišku, įstatyminio pagrindo tam neturime.

Galime tik geros valios principais susitarti, kad tam tikra dalis lėšų būtų skiriama menui ar kt. Šiuo metu situacija tokia, kad yra paskelbtos Europos paramos programos, kurios suteikia struktūrinių fondų paramą kūrybinių industrijų klasteriams plėtoti. Bet realiai tie klasteriai tiesiog neranda tinkamų patalpų. Kartais jų reikia labai specifinių. Pvz., kino, medijos produkcijai gaminti reikia labai specifinių aukščių, dydžių, erdvių. Taip, suvesdami menininkus su teritorijos savininkais,

tarpininkaudami, galime prisidėti prie meno ar kūrybinio potencialo propagavimo.

V. G.: Ar Vilnelės kranto pritaikymas yra numatytas plėtojant šį projektą, ar ji liks tokia natūrali ir žalia kaip dabar?

R. M.: Žinoma, jis yra numatytas. Kitas etapas bus Vilnios pakrančių sutvarkymo projektų pasiūlymų konkursas, nes, kaip minėjau, turime susirinkę tam tikrą gyventojų nuomonių bagažą, archyvą, žinom, ko jie tikisi, ką norėtų turėti tose Vilnios pakrantėse, pvz., dviračių, pėsčiųjų ar takus bėgioti. Aišku, labiau linkstama į aktyviam sportui ar poilsiui skirtą pakrantę.

Gyventojai norėtų ir priėjimo prie vandens. Dabar šlaitai yra gana aukšti, priėjimo prie vandens nėra – iš vienos pusės upė apaugusi menkaverčiais augalais, medžiais, iš kitos pusės – tiesiog reljefas neleidžia. Turi būti specialiai įrengti nusileidimai prie vandens. Numatyti trys nauji tiltai, kurie ves į Užupį, tam tikras jau susiformavusias pėsčiųjų trasas.

V. G.: Ar šio plėtros projekto laikas yra tinkamas?

R. M.: Šis laikotarpis projektui plėtoti – labai tinkamas.

Iš tikrųjų, jei būtume pradėję projektą 2005–2006 metais, greičiausiai niekas su mumis nebūtų kalbėjęs apie tai, kad reikia padaryti gražiai ir kokybiškai. Pasiųstų mus po velnių ir pasakytų: „Mes puikiai statome ir parduodame viską, ką pastatome.

Neturime tikslo daryti ką nors išskirtinio“. Sakyčiau, dabar yra tinkamas laikas ką nors daryti, nes pirkėjai pasidarė išrankesni, statytojai – žymiai atsargesni. Iš kitos pusės, jie galvoja, ką daro, į ką investuoja.

V. G.: „Panevėžio statybos tresto“ grupė ryžosi pirmoji į tą teritoriją eiti, kelti koją ir galbūt jau realiai pradėti darbus, rodyti pavyzdį, laužyti ledus? Kiek investuotojui privaloma ši koncepcija ?

R. M.: Taip, tai yra „PST Investicijos“ arba UAB „Naujasis Užupis“, kurie tiesiogiai sukurti tam projektui plėtoti. Tai „Panevėžio statybos tresto“ įmonė, kuri šią pramoninę teritoriją įsigijo gana seniai. Kurį laiką jie brandino idėją, kas ir kaip šioje teritorijoje turėtų atsirasti. Šiuo metu tai yra aktyviausi mūsų partneriai. Šiai daliai plėtros koncepcija yra patvirtinta ir ji privaloma. Mes dabar kaip tik aptarinėjame vadinamąją rytinės plėtros koncepciją. Bus sąrašas reikalavimų. Tai gana unikalus dalykas, ir jeigu jis bus patvirtintas tarybos, tai bus pirmas toks pavyzdys, kai kvartalui nustatomi žodiniai reglamentai.

2011 dizaino tendencijų pasjansas Tekstas – Vaidas Norkus Nuotraukos – „Koelnmesse“.

Norime to ar ne, bet namų aplinka vis labiau atspindi kiekvieno iš mūsų gyvenimo planą. Kėdė nebėra vien tik daiktas, ant kurio sėdime. Baldas gali būti ir meno kūriniu, ir funkcionaliu ir naudingu daiktu, kokiu buvo ir mūsų tėvams. Šiandien dėmesį kreipiame ne tik į kokybę, bet ir iš kokios medžiagos ir kur daiktas pagamintas, kokias tradicijas atspindi, kokias vertybes deklaruoja, ar sukelia emocijų. Per daiktus nustatomi asmeninio gyvenimo kokybės standartai. Visu sunkumu užgriuvus ir pamažu, tikėkimės, slūgstant ekonominei krizei, tenka iš naujo apibrėžti kokybiško gyvenimo sąvoką. Tarsi iš sumaišytos kortų malkos dėlioti naują pasjansą.

Savo pasjansą jau sudėliojo dizaino profesionalai H. Grundlas, D. Kozas, M. Leutholdas, P. Urquiola ir M. Velardis. Susitikę Kelne jie įvardijo svarbiausias 2011 metų interjero dizaino kryptis, kurios buvo užfiksuotos specialiame tradiciniame leidinyje „Interior Trends 2011“. Šios tendencijos bus išsamiai pristatytos „imm cologne“ baldų parodoje 2011 metų sausio 18-23 dienomis.

Mes jau turime progą tai padaryti.

I. Emocionalus paprastumas. Žaisminga prabanga ar netgi lengvabūdiškas puošnumas yra retai sutinkami naujausiose dizaino sprendimuose ir interjeruose. Vyrauja natūralios medžiagos ir spalvos. Tokios medžiagos kaip oda, veltinis, medis ir augalinis pluoštas derinami su sintetinėmis medžiagomis, dažnai turinčioms reljefiškus ar sudygsniuotus paviršius. Spalvos: patys įvairiausi žalios atspalviai – nuo gelsvai žalios iki samanų, taip pat deriniai su žemės spalvomis.

Per krizę žmonės buvo priversti savęs paklausti, ko jiems iš tikrųjų reikia norint gerai gyventi. Ilgą laiką formos griežtumas ir neslepiamas medžiagų taupymas buvo laikomas intelektualios arogancijos ir jausmo stygiaus ženklu. Dabar tai – gilaus supratimo ir jautrumo požymis.

Modernumas yra gerokai daugiau nei intelektualinė poza.

Jis užčiuopia pačių įvairiausių dalykų esmes ir atspindi aistrą paprastumui ir simetriškam griežtumui, kuris gali ir nebūti atgrasus. Laikas konstatuoti, kad paprastos formos ir šiltos spalvos patraukia mūsų mintis, sukelia pozityvių emocijų.

Mūsų amžiaus privalumas yra tas, kad galime begėdiškai perkurti praėjusių laikmečių repertuarą. Viskas, kas iki šiol buvo sukurta, yra atvira, prieinama ir pasitelkus šiuolaikines technologijas pasiduoda neatpažįstamoms transformacijoms. Kūrybiškai derinant sukuriami, mūsų akimis, nauji, neįtikėtini ir autentiški dizaino pavyzdžiai.

Mažėjantis būtiniausių daiktų poreikis inspiruoja lojalumą jiems. Atidžiau įsižiūrėję pastebėsite dizainą kaip procesą, kuriam vykstant formos sukuria kasdienius gyvenimo ritualus. Ši tendencija akivaizdžiai fiksuoja, kaip naujai interpretuojamos tradicinės formos ir gamybos technikos, pridedant dizaino objektams naujų elementų, funkcijų ir bruožų. Tai apima visas mūsų gyvenimo sritis, visus daiktus, nesvarbu, kokie nereikšmingi jie gali atrodyti. Pasirinkimo kriterijus labai aiškus: ieškome daiktų, kurie mums atrodo tikri, netuščiažodžiauja, turi savo reikšmes, paaiškina savo reikalingumą ir pasižymi naujomis plačiomis pritaikymo galimybėmis.

II. Jaudinantis išgyvenimas.

Kad ir daug galime atrasti šiuolaikiniame pasaulyje, paieškos nesustojo. Iškyla naujų klausimų, neįsivaizduojamų poreikių ir visiškai naujų ir skirtingų verslo modelių. Technologijos inspiravo socialinius pokyčius. Mūsų pasauliui reikia įvairių produktų su skirtingomis funkcijomis, pagamintų iš įvairių medžiagų ir, žinoma, įvairių formų. Dar niekad formoms nebuvo taip lengva sekti paskui mus.

Technologijos diktuoja ir daugelį dizaino sprendimų. Dizaineriai bando įsivaizduoti, kas dar galėtų būti įmanoma, ieško mūsų problemų sprendimų naujose ir savarankiškose gamybos technologijose, „inteligentiškose“ medžiagose.

Ilgų, kruopščių paieškų rezultatas – apgaulingai paprasti, intuityviai suvokiami rezultatai. Detalės virto ne detalėmis, bet svarbiomis visumos dalimis.

Tūriai pasižymi elegancija, tarsi nebūtų tvirti, o korėtiems ir išaustiems paviršiams būdingas struktūros gilumas ir dvimatis vaizdas. Be didesnių pastangų naujoms formoms suteikiamas naujos funkcijos. Kalbant apie estetinius sprendimus vyrauja kampuotos ir lankstytos formos. Vyraujančios spalvos – šaltai pilka, derinama pelenų ir juoda spalvomis ir pagyvinima su citrinų ir mandarinų atspalviais.

Pagrindinis dizaino principas – priešpastatyti priešybes, kurių susikirtimas užaštrina individo pojūčius, nuolat stebina ir įkvepia drąsiems eksperimentams. Kas vizualiai atrodo lengva ir trapu, iš tikrųjų yra sunku ir elastinga. Ir atvirkščiai – kas yra sunku ir kieta, išties pasižymi lengvumu. Ši taisyklė galioja ir formoms, ir medžiagoms.

2010: 04

56

III. Pusiausvyra. Žmonės pavargo nuo reklamos brukamų dizaino ikonų ir ieško daiktų, kurie būtų arčiau jų kasdienio gyvenimo – naudingų pagalbininkų buityje ir patikimų draugų, padedančių įveikti iššūkius bei patirti mažus gyvenimo džiaugsmus.

Tokie daiktai gali būti ilgaamžiai ir suteikti žmonėms namų jaukumo pojūtį nepriklausomai nuo to, kurioje globalaus pasaulio vietoje jis gyventų. Daiktai iš ūkininko sodybos, sendaikčių turgaus ar amatininko parduotuvėlės iš už kampo – tai ne prabanga ar egzotika, kuria reiktų didžiuotis. Ateina supratimas, kad komfortiškam gyvenimui jums reikia ne tiek ir daug. Tvarus vartojimas, kol kas nepaplitęs masiškai, tačiau pradėti galima tarp savo keturių sienų – įgyvendinti naujas idėjas ir diskutuoti apie jų reikšmę ir reikalingumą visam pasauliui.

Kartu suvokiama, kad ilgą laiką mus supantys daiktai ilgainiui atspindi mūsų tapatybę. Erdvės ir laiko susvetimėjimą galima įveikti namuose leidžiant laiką tarp mums brangių daiktų ir nustojus žvilgčioti į laikrodžius; pradėjus valgyti daržoves iš netoliese esančio kaimo ir žinant miškų vardus, iš kurių medienos pagaminti mūsų namuose stovintys baldai. Ši tendencija aiškiai sako, jog kiekvienas yra kūrybingas ir gali kurti savo aplinką. Ir tiesa, kad visas aksiomas galime patys patikrinti ar jomis suabejoti. Namų aplinka gali virsti nuolat atnaujinama tyrinėjimų aikštele. Ši tendencija padrąsina dizainerius ir gamintojus kurti surenkamus baldus ir labiau pasitikėti vartotojo kūrybiškumu ir sugebėjimais.

Madingos iš prigimties šiltos ir elastingos medžiagos, tokios kaip kamštis, avikailis, moheris.

Paviršiaus struktūros – megztos arba austos.

Spalvos – raudona derinama su kremine, geltona ir gelsvai ruda.

2010: 04

58

IV. Pakeistas požiūris.

Ne pasikeitusios socialinės aplinkybės inspiruoja pokyčius, bet ir pats dizainas nevengia ieškoti naujų saviraiškos formų fiksuodamas visuomenės nuotaikas, išbandydamas naujas dizaino traktuotes ir pasiūlydamas radikalius, kartais net kraštutinius tokių paieškų rezultatus.

Dizainas yra komunikacijos forma, perduodanti naujausias žinias apie mūsų prigimtį, technologinius pasiekimus, gyvenimo būdą ir… patį dizainą. Jei yra žmonių, kurie nuvarginti rinkodaros triukų ieško asmeninio santykio su aplinka ir jį supančiais daiktais, visuomet bus tokių, kuriems niekada negana, kurie tik dar labiau išnaudoja stereotipus, eina trumpiausiu keliu nebijodami virsti pajuokos objektais. Diskusijos apie tvarumą ir atsakomybę jų neveikia. Jie laviruoja tarp realaus ir virtualaus, tikrojo ir dirbtinio pasaulių nebematydami tarp jų didelio skirtumo, pasikliaudami savo pojūčiais ir bandydami primesti jiems naudingas žaidimo taisykles. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai.

Didelis dėmesys kalbant apie šią tendenciją skiriamas paviršiams – blizgiems ir matiniams, vyraujančios medžiagos – stiklas, metalas, plastikai ir jų deriniai.

2010: 04

60

1

2

3

4

5

6

Vitalijus Brusinskis (Виталий Брусинский), gimęs 1969 m.

Profesionalus fotografas. Šiuo metu gyvenu Maskvoje.

Kūrybinių susivienijimų „Baltarusijos dizainerių sąjunga“ ir „Fotomenas“ dalyvis.

Parodos: 2003 m. Tel-Avivas „Treš-portretas”. («Трэш-портрет»)

2004 m. Minskas. „Treš-portretas”. («Трэш-портрет») 2006 m. Minskas. „Moteriškoji rūšis”. («Женский вид»)

2008 m. Minskas. „Art-krok”. («Арт-крок») 2008 m. Minskas. „Ratas”. («Колесо») 2009 m. Minskas. „Klasikinis šokis”. («Классический танец»)

2009 m. Maskva. „Laike ir ne”. («Во времени и вне») 2009 m. Minskas. „Saulės spindulys”. («Луч солнца») 2009 m. Maskva. „Nacionalinio geno testas. Citatos”. («Tест на национальный ген. Цитаты») 2009 m. Minskas. „Dach 9”. («Дах 9»)

2009 m. Drezdenas „Atspindžiai“ ( “Reflexionen”) 2010 m. Piarnu. „Klasikinis šokis”. («Классический танец»)

2010 m. Maskva. „Portretas kaip priežastis”. («Портрет как повод»)

2010 m. Minskas. „Paveikslas aliejiniais dažais”. («Картина маслом»)

2010 m. Maskva. „Septyni Aš. PortretasAutoportretas”.(«Семь Я. Портрет – Автопортрет»)

2010: 04

62

Nuotraukos – Vitalijus Brusinskis. Iš serijos „Chalatas“. Vieta: Minskas, Baltarusija.

Tarybinių moterų tradicinis naminis kostiumas gal ir turėjo savo ypatumų skirstant regionais, tačiau buvo vienas bendras ypatumas – chalatas.

Chalatus dėvėjo visos – močiutės, mergaitės, namų šeimininkės, partijos darbuotojos.

Be to, chalatas buvo ir tebėra gana intymi moteriškos aprangos dalis.

Jūs žinote, ką moterys dėvi darbe, gatvėje, treniruočių salėje, paplūdimyje.

Tačiau kuo vilkėdama jūsų vyriausioji buhalterė vaikštinėja po savo butą, greičiausiai nežinote.

Kokį vaidmenį šiandien vaidina mūsų moters naminis chalatas? Ar funkcionalumas, kaip ir anksčiau, svarbiau už mados tendencijas? Ir tai, kas parduodama parduotuvėse – tiesa? O jeigu ir ne – tai kam teikiama pirmenybė?

1. Oksana. Nedirbanti. Minskas. 2010.

2. Nadežda Nesterova. Pensininkė. Karininko našlė. Minskas. 2010.

3. Nastia. Pasaulio gimnastikos čempionė.

Minskas. 2010.

4. Svetlana. Galvaninio cecho darbininkė.

Minskas. 2010.

5. Ala. Administracijos darbuotoja. Minskas.

2010.

6. Valentina. Sanitarė medicinos įstaigoje.

Minskas. 2010.

7. Jelena. Mokytoja. Minskas. 2010.

8. Irina. Inžinierė. Minskas. 2010.

9. Tatjana. Kosmetologė. Minskas. 2010.

10. Irina. Kultūros darbuotoja. Minskas.2009.

11. Jelena. Aktorė. Minskas. 2010.

12. Tatjana. Gydytoja. Minskas. 2010.

13. Zoja Sergejevna. Virėja. Minskas.2010.

14. Anastasija. Studentė. Minskas. 2010.

15. Ana. Dailininkė. Minskas. 2010.

7

8

9

10

11

12

13

14

15

1

3

2

„Orgatec 2010“ Tekstas – Vytauto Puzero.

Nuotraukos – gamintojų.

„Orgatec“ paroda Kiolne vyksta kas antri metai ir, atrodytų, subrandinti naujiems biuro sprendimams laiko yra pakankamai. Dar prieš keletą metų aikčiojome nuo naujovių, o dabar rinkoje matome laiko patikrintų ar net matytų produktų. Šių metų tendencija grynai ekonominė – maži, bet paskaičiuoti žingsniai, atitinkantys biuro aplinkos projektavimą. Matyt, šiuo laikotarpiu stabilizuojantis rinkoms kaupiamasi naujovių šuoliui. Beje, parodoje aktyviai dalyvavo Rytų Azijos šalys, retai siūlančios ką nors originalaus, bet noru prekių gausa užtvindyti rinką jos tikrai pasižymi.

Vyraujant atviros erdvės biurams, kai darbuotojai susitelkę vienoje vietoje, bendrovės susidūrė su nesuvaldomų garsų orkestru. Taigi šiais metais pateikta nemažai sprendimų, kaip suvaldyti sklindantį garsą ar sukurti specialias erdves, kur nebūtų šurmulio. Atsiranda garsą slopinančių erdvių , „salų“ pasitarimams rengti, pasikalbėti telefonu ar tiesiog pailsėti.

4

2010: 04

64

1. Bendrovė BENE pateikė sprendimų – nuo atvirų laukiamųjų erdvių iki pokalbių kambarių su garsą slopinančiomis medžiagomis.

Vienas iš sprendimų, kaip racionaliai išnaudoti erdvę, yra japonų bendrovės KOKUYO apvalių stalų serija „Harmonii“. Komandinio darbo vietos išdėstytos ratu, o per vidurį – apvalus stalas pasitarimams rengti. Tiesiog pasisukus ir kelis žingsnius pavažiavus su savo kėde galima aptarti darbus su komandos nariais.

5

5 2. „Wilkhahn“. Kėdė „chasiss“ diz. Stefan Diez.

Pirmą sykį panaudotas kėdės rėmo formavimo metodas iš automobilių pramonės.Stiprus ir išlengvintas rėmas sujungiantis sėdimąją dalį su nugarine prijungiant kojas sprendimas su minimalia medžiagų išeiga.

3. „Nurus D Team“. Sistema „Faces“ – idėja, skatinanti bendrauti biure. Darbo stalai sustatyti taip, kad žmonės sėdėtų atsisukę veidais vienas šalia kito.

Judrumas, individualumas, ergonomiškumas – šios savybės įgauna pagreitį su aukščio reguliavimo funkcija. „Onda“ dizaineris Aziz Sanyer. Minkštasuolio formos suteikia žaismingumo. „Lodge“ „Pitstop“ Atviro tipo biuruose vis dažniau prireikia įrengti atskirų vietų bendrauti.

3

4. „Harechair“. Pristatytos kėdės „Moire“ struktūra – dvisluoksnė, suteikianti lengvumo pojūtį ir išbaigtos formos unikalų vaizdą. Tokia pažengusi skaitmeninė technologija panaudota pirmą kartą, kelis sluoksnius suliejant į vieną formą. „Coral“. Bendrovė pristatė dar vieną gaminį, tęsiantį struktūrinių liejinių kryptį, – kėdę „Coral“. Gal kada sukurtas rifas iš šių kėdžių tikrai pritrauks žuvų būrius...

5. „Offect“. Garso sienų izoliacijos neišvengiamai reikalingos darbo aplinkoje. Biuruose juntama skandinaviško stiliaus įtaka, ypač turint omeny baldus, skirtus pasitarti ar tiesiog pailsėti.

3

6. „Girsberger“. „Otto“ minkštasuoliai tikrai neužgožia aplinkos. Lengvos formos, galimybė įvairiai sustatyti – kartais tiek ir užtenka.

6

7. „Lammhults“. Minkštasuolis „Area“. Bendrovės dizainerių komanda sukūrė magnetinę jungtį tarp minkštasuolio segmentų, tad galima patogiai, be papildomų fiksavimo priemonių, susimodeliuoti reikiamą padėtį. „Comet“. Patogu ir estetiška.

8. „Haworth“. Sprendimas bibliotekoms.

7

8

9. „Narbutas“. Žinoma, reikia paminėti, kai bendrovė iš Lietuvos pristato produktų seriją, prilygstančią Vakarų bendrovių gaminiams. Džiugu, kad parodoje stendas atrodė išraiškingai.

10. „Vitra“. Kokia paroda be dizaino istoriją rašančios bendrovės „Vitra“? Neskubėdama pristato pralenkiančias laiką sistemas, susijusias su poreikiais biure. „Citizens Office“ – ilgametis projektas, kuriame dalyvavo tokie grandai kaip Ettore Sottsass, o šių dienų naujienos pateikiamos šmaikščiai praėjusio meto disko stiliaus fone.

11. „Ames tveir“. Naujausiomis technologijomis ir 3 D fanera galima išgauti tokias plastiškas linijas.

9 10

12. „HermannMiller“. Įėjus į bendrovės stendą pirmiausia pastebimi prototipai ir paieškų eskizai.

Matomi žingsniai, kaip kėdė įgauna burės pavidalą ir asociacijų keliantį pavadinimą SAYL. Galima suprasti, kiek įdedama darbo, kol sukuriamas apčiuopiamas rezultatas. Puikus to pavyzdys – dizainerio Yveso Beharo glaudus bendradarbiavimas su bendrove ieškant naujų technologinių galimybių sumanymams realizuoti. Kaip sako dizaineris, „jei projekte nėra estetikos, jis negali būti gražus, o jei projektas negražus, tai jo apskritai neturėtų būti.“ Šiuo teiginiu apibūdinama kiekvienos sudėtinės detalės suderinamumo svarba. Tokiu 3D būdu suformuotas atlošas bus patogus kiekvienai nugarai.

13. „Okamura“. Neabejotinai vienas iš įsimintiniausių pasėdėjimų parodoje buvo Japonijos bendrovės sukurtoje kėdėje „Leopard“. Unikalus mechanizmas pagauna judesį sėdant ir tarytum pasvėręs gabaritus patogiai nuleidžia į kėdę. Stojantis ji lydi kūną ir vėl sugrįžta į pradinę padėtį.

Tiksliai ergonomiškas judesys sukurtas pasitelkus robotų mechanizmų technologijas ir jas konkrečiai pritaikius šiam produktui.

14. „Lapalma. Otium“. Elegantiškai ir tiksliai suformuotas minkštasuolis iš 3 D faneros.

10

12

11 13

14

2010: 04

66

2

1. „Woodnotes“ kilimas iš popieriaus 2. „Inno“ rūbų pakaba 3. „Poliflorm“ parodos stendas 4. „Manutti“ lauko baldai 5. „Woodnotes“ dekoratyvinis tinklelis 6. „Le Tissage d’Arcade“ kiliminė danga 1

„2tec2 Fusion“

„Naujasis pasaulis“ parodoje „Interjeras 2010“ Tekstas – Kristinos Klenauskaitės UAB „Doremus“

Kiekvienais metais sausio mėnesį vykstame į specializuotą tarptautinę grindų dangų parodą „Domotex“ Vokietijoje. Šiais metais nusprendėme apsilankyti ne tokioje tikslinėje parodoje bienalėje „Interjeras 2010“, vykusioje nedideliame Belgijos miestelyje Kortreike. Šioje parodoje galima apžiūrėti ne pavienius naujausio dizaino produktus, bet pamatyti juos toje aplinkoje, kur jie ir skirti būti.

Interjero federacija, organizuojanti šią bienalę, ne tik kelia aukštus reikalavimus stendų kokybei, bet ir taiko itin griežtus kriterijus parodos dalyviams atrinkti.

Taigi lankytojai gali matyti tik nepriekaištingus produktus kalbant apie dizainą, technologijas ir ekologiją.

2010: 04

68

Šių metų parodos „Interjeras 2010“ temą „Naujasis Pasaulis“ nulėmė garbės svečias iš Japonijos architektas Junya Ishigami, pristatęs instaliaciją „Piknikas“. Vaikštant po jo įrengtą salę, atrodo, sunku rasti asociacijų su „Naujuoju Pasauliu“, kurį, ko gero, būtų įprasta įsivaizduoti kaip sudėtingų formų ir technologijų mišinį.

Atvirkščiai – instaliacijoje „Piknikas“ pasijunti tarsi svečiuose pas angelus: akinamai balta spalva neįprasta akims, dažnai matančioms ryškius tonus, nesudėtingų formų kėdės, įvilktos į baltos spalvos nertus drabužius, susėdusios ratu arba susikibusios rankomis...

Salėje juntamas lengvumo, jaukumo ir žaismingumo pojūtis, tarsi kėdė nėra tik kėdė, atliekanti vien sėdėjimo ar dekoro funkciją. Žiūrint į šiuos baldus galima pajusti didžiulį dėmesį detalėms – kiekviena kėde tarsi pasakojama atskira istorija.

Išėjęs iš minėtos instaliacijos, nejučiomis pradedi ieškoti to „Naujojo Pasaulio“ daiktų, kurie pasakotų savo atsiradimo istoriją, atspindėtų dėmesį detalėms ir sukurtų jaukumo įspūdį. Vienas iš tokių stendų yra suomių gamintojo „Woodnotes“ – pristatyti interjero produktai iš popierinių siūlų, susuktų iš tvirto ir sunkaus popieriaus.

3 5

Tai pirmoji bendrovė pasaulyje, naudojanti popierinius siūlus šiuolaikiniams ir funkcionaliems produktams kurti. Susukti popieriaus siūlai pagaminti iš medžio – tai visiškai patvari ir natūrali medžiaga, atspindinti praeities atsiminimus. Gaminant „Woodnotes“ produktus be galo daug dėmesio skiriama kiekvienai detalei, jiems būdingi neišsiskiriantys audinių raštai. „Juk jūs nenorite, kad kambaryje vyrautų (kilimo) raštas“, – sako šios įmonės viena iš įkūrėjų ir dizainerių Ritva Puotila.

Iš tiesų vaikštant po šią parodą juntama visiška aplinkos harmonija. Stenduose, kurie primena gyvenamuosius kambarius, būtų sunku išskirti kurį nors vieną daiktą, tarkim, kilimą, sofą, šviestuvą, stalą ar pan. Kiekvienas daiktas papildo vienas kitą ir visą bendrą aplinką: kietos grindys (plytelės, betono imitacija, parketas) suminkštinamos švelniais kilimais, blizgus grindų paviršius nuslopinamas grubiai suaustu kilimu, storos baldinės plokštės palengvinamos įvairiomis formomis ir t. t. Jokių išskirtinių akcentų kuriai nors plokštumai ar daiktui. Atvirkščiai – visi daiktai susieti spalvomis, jų pustoniais ir apšvietimu. Šioje parodoje viena iš gamintojų, „Le Tissage d’Arcade“, po 4 metus trukusių eksperimentų pristatė visiškai naują produktą – „2tec2 Fusion“. Tai, ko gero, viena iš ekologiškiausių šiuo metu rinkoje esančių grindų dangų, skirtų komercinėms patalpoms. Iš pažiūros, atrodo, tai niekuo neišsiskirianti itin plona (2,1 mm storio) kiliminė danga, sauganti 4 metų bandymus, diskusijas, nusivylimus ir atradimus, kad dabar būtų galima pasakyti: „Daugiau nebereikia rinktis tarp stiliaus ir išmaningumo, kokybės ir originalumo, patvarumo ir troškimų. Su „2tec2“ tai paprasta – jūs turite viską.“ Ir iš tiesų – „2tec2 Fusion“ kolekcija sujungia, ko gero, svarbiausias „Naujojo Pasaulio“ produkto savybes: dizaino paprastumas slepia aukštas technologijas, prislopintos žemės spalvos suteikia estetiškumo, būdinga paprasta priežiūra, didelis atsparumas, ekologiškumas, be to, juntamas išskirtinis dėmesys kiekvienam produkto gamybos etapui. Ši paroda paliko ne tik gilų aplinkos harmonijos įspūdį, bet ir paskatino susimąstyti, kas yra tas „Naujasis Pasaulis“ ir jo dizainas.

Tai, ko gero, itin plati tema, apimanti naująsias technologijas, grožio suvokimą ir ekologiškumą – jis šiuo metu gamintojams tapo vienu svarbiausių uždavinių. Čia kyla klausimas, kiek mes patys, kaip pirkėjai, esame ekologiškai atsakingi, ar įsivaizduojame, kad tik pirkdami ekologiškas prekes galime save vadinti atsakingais. Juk jeigu kiekvieną dieną valgysime kinų maistą, nei kinais pavirsime, nei labiau suvoksime jų kultūrą. Tad norėtųsi tikėti, kad „Naujajame Pasaulyje“ atsispindės sąjunga tarp ekologiškai atsakingo gamintojo, pardavėjo ir pirkėjo, tarp tradicijų ir šiuolaikiškumo, tarp technologijų, funkcionalumo ir paprastumo.

4

6

Lietuvos dizaino propaganda –

pačių dizainerių reikalas

Eglė Opeikienė, projekto „Lithuanian Design Block“ organizatorė

Kaip galėtumėte apibūdinti Lietuvos dizaino industrijos pastangas ir perspektyvas užsienio rinkose?

Lietuvos dizainas bendroje pasaulio dizaino industrijos rinkoje užima svarbią vietą, todėl ir perspektyvos milžiniškos.

Tačiau nereikia pamišti ir konkurencijos – ji globaliame kontekste taip pat didžiulė. Žiūrint iš mūsų pozicijų galimybės įsitvirtinti Lietuvos dizaineriams nemažos, bet... jei pasižiūrėtumėme pasauliniu mastu, tai mūsų laukia dar labai ilgas ir nepigus kelias, kol būsime deramai pastebėti ir įvertinti.

Kol kas lietuviško dizaino produktai užsienyje pristatomi tik dėl privačių iniciatyvų pastangų. Patys dizaineriai ar dizaino studijos stengiasi ir skiria pinigų – to negalima būtų pasakyti apie ES ir kitas tolimojo užsienio šalis.

Didžiulės investicijos į šio sektoriaus plėtrą ir reklamą užsienio parodose bei kitų dizaino savaičių renginiuose skiriamos valstybiniu lygmeniu. Tai pradėjo aktyviai daryti net kaimyninė Lenkija. O Lietuvoje metai iš metų vis dar

2010: 04

70

svarstoma, kas tas dizainas ir į kurią industrijų lentynėlę jį reikėtų padėti. Tad apie kokią paramą mes galime svajoti, kai esame mėtomi kaip karšta spurga tarp Ūkio ir Kultūros ministerijų? Vadinasi, tikrai pralaimime konkurencinėje kovoje, nes šis sektorius Lietuvoje nesubsidijuojamas, kaip tai daroma kitose šalyse. Mums lieka tik eiti mažais žingsneliais ir bandyti kažkaip išlaviruoti tarp kaimynų milžinų. Kadangi tai ilgalaikės investicijos, kurios neatsiperka po pirmos parodos, norinčių populiarinti Lietuvos dizaino industriją už savus pinigus vis mažėja. Žinau, kad dalyvavote parodoje Frankfurte. Kokie rezultatai? „Tendence“ parodoje Frankfurte dalyvavome su jungtinių Lietuvos dizainerių stendu „Lithuanian Design Block“.

Projekte iš viso dalyvavo 9 dizaineriai ir dizaino studijos iš Lietuvos: dizaino studija „Contraforma“, Aistė Nesterovaitė iš studijos „Daiktų viešbutis“, Dalius Razauskas („Kitaip“), Lina Pliūraitė („Lemuse“), duetas Laura & Eivaras iš OKIIKO,

taip pat dizaineriai Audronė Vrubliauskienė Vėtra, Rasa Baradinskienė, Martynas Kazimierėnas ir Tomas Jasiulis.

Iš tikrųjų nepaprasta suvaldyti ir viename stende pristatyti baldus, interjero aksesuarus, apšvietimą, mados dizainą ir nešiojamus aksesuarus. Tačiau manau, kad mums pasisekė tai padaryti: sulaukėme nemažai pagyrų iš parodos organizatorių (prestižinio „Loft“ sektoriaus) už stendo originalumą ir išvaizdą. O jei dar atkreiptumėme dėmesį, kokiomis nedidelėmis sąnaudomis tai buvo pasiekta, rezultatas išties džiugina.

Pardavimo rezultatai? Viščiukus skaičiuojame, kai jie išsirita. O jie ritasi visus metus ir dar ilgiau! Kai kurie dizaineriai ir dizaino studijos užsakymų gavo tiesiog stende, kiti užmezgė ryšių ir rado atstovų net iš tolimosios Japonijos.

Taip pat vedame derybas dėl produkto dizaino paslaugos pardavimo tokiems gigantams kaip „Rolf Benz“. O tai jau labai daug! Iš tiesų užsakovų Frankfurte galima susirasti iš viso pasaulio, tačiau tik laikas parodys, kokie tie rezultatai bus.

Rudenį su jungtine komanda vykote į Rygos baldų parodą. Ką iš savo ekspozicijų partnerių norėtumėte išskirti? Į Rygą važiavo tie patys žmonės, kurie buvo ir Frankfurte, tik prie mūsų dar prisijungė Juozas Brundza („LTD Studio“), Mindaugas Žilionis („Be vargo“) ir Inga Mrazauskaitė.

Išskirti vieno dizainerio iš mūsų tarpo tikrai negalėčiau: esame viena komanda ir tuo labai didžiuojuosi. Tai mūsų stiprybė ir jėga! Tačiau lietuvių pasirodymą parodos „Baltic Furniture 2010“ kontekste tikrai galiu išskirti. Patiems girtis nesinori, bet be mūsų parodoje nelabai buvo į ką ir žiūrėti.

Matyt, dėl to joje vietiniai latviai architektai bei interjero dizaineriai nelabai ir lankosi. Šį kartą mums teko daugiau statistų vaidmuo – lietuviškas produkto dizainas yra ne tik gyvas, bet ir progresuoja nepaisydamas visų ekonominių sunkumų. Įdomus faktas: tam, kad lietuviai kaip visada nesusišluotų visų aukščiausių apdovanojimų jų rengiamame dizaino konkurse, mūsų dizainerių paraiškos buvo tyliai eliminuotos.

Tad kam tada prašyti tas paraiškas teikti?

Toks įvykis įrodo, kad lietuviškas produkto dizainas tikrai yra žengęs daug žingsnių į priekį, jei lygintume Baltijos šalių kontekste.

Nesenai grįžote iš Japonijos. Dalyvaujate ten ne pirmą kartą. Kokios tolimosios rinkos perspektyvos?

Paroda Japonijoje nebuvo mūsų bendras projektas „Lithuanian Design Block“. Dizaino studija „Contraforma“ jau trečią kartą dalyvavo programoje „EU Gateway to Japan“ – ji skatina Europos Sąjungos dizaino produktus eksportuoti į šią šalį. Kad galėtume dalyvauti programoje, turėjome konkuruoti su dizaino studijomis iš visų Europos šalių.

Džiaugiamės, kad lietuviai sugeba laimėti tarptautinio lygio konkursus ir pristatyti savo produktus tolimojoje Japonijoje.

Deja, šiame konkurse dalyvauti leidžiama tik pavienėms įmonėms, todėl organizuoti bendro Lietuvos dizaino pristatymo dabar neturėjau galimybės.

12 metų besitęsianti krizė Japonijoje daro nemažą įtaką baldų ir interjero rinkai šioje šalyje. Tačiau gyvenimas ten vyksta sparčiu tempu, ir tai pavadinti krize man sunku.

Kadangi ši rinka pamažu atsigauna, tad ir perspektyvos didžiulės. Kas yra „mažai“ vidutinei ir didelei bendrovei, mums atrodo milžiniškas kiekis.

Japonija – ilgų ir nuolatinių investicijų rinka. Priimti sprendimą pirkti japonams užtrunka mėnesius ir net metus.

Reikia turėti daug užsispyrimo ir kantrybės šturmuojant rinką.

Tačiau patirtis rodo, kai tai atsiperka.

„Troag“

„Tua“

„Lumiere XXS“

„Binic“

„Foscarini“ - šviesos vėjo gūsis „Delight“ salonus Lietuvoje pasiekė naujausi 2010 m. šviestuvų modeliai UAB „Delight Lt“ direktorius Laimonas Jucius

„Foscarini“ nenustoja stebinti medžiagomis, formomis, idėjomis. Dizaineriai tarsi žaidžia šviesa – jos šaltiniu paverčia salas, valtis, tiltus, burlaivių „vėjo kojines“ ir net šaltą, kietą betoną. Kiekvienas šviestuvas turi savo istoriją, perduoda jo kūrėjų žinią – į namus iš aplinkos pernešti šviečiantys daiktai įgauna naują prasmę ir praplečia namų erdvę. Šių metų „Foscarini“ kolekcija stebina originalumu. Kai kurie gaminiai tęsia jau klasika tapusias tradicijas.“ „Binic“ Autorė – Ionna Vautrin. „Binic“ – tai nedidelio švyturio prie Bretanės krantų (Prancūzijoje) pavadinimas. Iš šio regiono kilo jį sukūrusi dizainerė Ionna Vautrin.

Visa buitis Bretanėje sukasi aplink jūrą. Kai „Foskarini“ Ionnos paprašė sukurti nedidelį, spalvotą stalinį šviestuvą, jos atmintyje iškilo be galo savas „vėjo kojinių“, naudojamų burlaiviuose, vaizdas – apvalus vamzdis, plastiškai užlenktas stačiu kampu. Menininkės fantazija šį daiktą pavertė mielu staliniu šviestuvu, kuris tarsi sako: „Pasiimk mane su savimi.“ Nedidelis, linksmas, spalvotas ir visuomet pasiekiamas šviestuvas „Binic“ pasiruošęs naujai kelionei į namus ir kasdienį gyvenimą. Jis tinka ir naujoviškoms erdvėms, ir studijos tipo apartamentams. „Binic“ – tarsi nešiojamas objektas, dovana ar troškimas. Jį žmonės įsimyli iš karto. Neįprastos formos, įdomus, spalvingas ir smalsus šviestuvas asocijuojasi su meile. Kūgio pagrindas iš aliuminio sukuria malonų kontrastą su blizgančiu polikarbonato projektoriumi. Šviesa sklinda tolygiai kaip vėjas.

Nepaprasta ir pakuotė – atspindinti formą ir spalvą.

2010: 04

72

„Bahia“ Autoriai – Paolo Lucidi ir Luca Pevere.

Pavadinimas „Bahia“ asocijuojasi su balto smėlio paplūdimiais, saulėta atmosfera ir Bossa Nova elegancija.

Sieniniam šviestuvui tai suteikia vilionės ir žavesio, kurį perteikia speciali forma ir naujoviška šviesos bei šešėlių sąveika. Daugiausia žavesio suteikia trys persidengiančios plokštumos, kurios yra nežymiai asimetriško profilio, netikėtas jų išdėstymas trapusavyje. Pirmieji du ovalai skleidžia šviesos šaltinį taip, kad jis prisitaikytų prie šviesos, tekančios jų įgaubtu paviršiumi, ir dingtų kraštų srityje. Trečiasis elementas papildo ir užbaigia kompoziciją paryškindamas šviesą stipriu, kontrastingu dizainu.

Kiekvienas spindulys, kylantis iš „Bahia“ šviestuvo, įtraukiamas į platesnį švytėjimą, magišką šviesos ir šešėlių kompoziciją, tampančia ne tik apšvietimo objektu, bet ir dekoracija. „Bahia“ yra visiškai balta. Tai paryškina jos scenografiją.

Bet ji santūri, be pompastikos. Archetipinė ir technologinė, geometrinė ir poetiška, natūrali ir nežemiška „Bahia” papuošia visą sieną, neužima didelio ploto. Ji gali būti panaudota daugialypėms šviesos kompozicijoms kurti tiek namuose, tiek viešose erdvėse.

„Lumiere XXL + XXS parete e soffitto“

„Aplomb“

„Aplomb“ Autoriai – Paolo Lucidi ir Luca Pevere.

Eksponuojamas betonas – moderniosios architektūros išraiškos dalis. „Foscarini“ pristato modelį, kuriam pagaminti panaudota šios medžiagos pirminė dvasia ir technologija. Uždavinys buvo sukurti neįtikėtiną šuolių skalę: nuo didelių architektūrinių kūrinių iki mažo kabančio šviestuvėlio, kurio tvirčiausioje dalyje betono storis tesiekia vos kelis milimetrus.

Fantazijai įgyvendinti prireikė aukšto technologinio meistriškumo.

Pats betonas – labai prieštaringa medžiaga: liejamas yra be galo plastiškas ir paklusnus, tačiau sustingęs tampa šiurkštus ir tvirtas.

Dizaineriai sugebėjo sulieti šias jo savybes į unikalią eleganciją.

Vienas ar daugialypėje kompozicijoje šviestuvas „Aplomb“ skleidžia tiesioginę, precizišką šviesą ant proginių stalų ir prekystalių. Interjere jo neįmanoma nepastebėti – tai mažas, tačiau labai svarbus žaidėjas. Spalvų gama – natūrali betono pilkumo, ruda ar balta. „Troag“ Autorius – Luca Nichetto. Šviestuvo prototipas – skandinaviška valtis. Dar vienas „Foscarini“ dizainerių atradimas.

Interjere įprastas šviesos linijas virš apšviečiamų paviršių šį kartą pakartoja švedų namuose dažnai pasitaikanti forma. Šis naujutėlis kabantis šviestuvas sukurtas iš termiškai išlenktos daugiasluoksnės medienos, o jo galai specialiai apdirbti, kad sukurtų dinamišką, nuožulnų profilį ir pabrėžtų medienos nelygumą. „Troag“ didžiąją dalį šviesos itin tolygiai nukreipia žemyn, ant apšviesto stalo ar kito paviršiaus. Opalinis ekranas, įmontuotas po fluorescentiniu vamzdeliu, iš matomo lauko paslepia visus techninius komponentus, todėl šviestuvą tinka pakabinti bet kokiame aukštyje.

Galima pasirinkti iš trijų rūšių – šviestuvai skirtingo dydžio ir nevienodai apipavidalinti. Didžiausias – daugiau kaip 2 metrų ilgio.

Pritaikomas ir namuose, ir viešose erdvėse. „Lumiere XXS“ Autorius – Rodolf Dordoni.

Praėjus metams, kai buvo švenčiamas „Lumiere XXL“ dvidešimtmetis, sukurtas „Lumiere XXS“. Tos pačios harmoningos formos, tas pats medžiagų derinys. Tačiau visiškai naujai apipavidalinta – tai pritaikyta mažesniems šviestuvams, tinkamiems įvairiausioms erdvėms.

Naujos proporcijos ir naujas dizainas, jei lygintume su istoriniu

„Bahia“

„Lumiere“. „Lumiere XXL“ ir „Lumiere XXS“ – tai naujesnio dizaino, šiuolaikiškų geometrinių formų šviestuvai su lakuotu gaubtu ir metaliniu trikoju.

Pastatytas ant stalo ar spintelės, „Lumiere XXS“ viską aplink užkrečia savo charakteriu. Ypatingo žavesio suteikia skirtingos trikojo ir gaubto spalvos – jos pakeičia šviestuvo stilių ir individualumą. Visas baltas ar juodas, baltas ir bronzinis, juodas ir bronzinis, baltas ir juodas... Toks gaminys – visuomet harmoningos, elegantiškos šviesos šaltinis. Šviesa prabangi, tačiau nekrintanti į akis, paremta šiltų ir šaltų tonų, technikos ir rankų darbo kontrastais. „Lumiere XXL + XXS parete e soffitto“ Autorius – Rodolfo Dordoni.

Esminės ir visiškai naujos sieninių ir kabančiųjų šviestuvų „Lumiere XXL“ ir „Lumiere XXS“ formos pabrėžia erdvę savo pačių dinamiškumu. Jų nestabilumą išreiškia griežtos linijos ir viršutinioji šviestuvo dalis, pasvirusi nuo paviršiaus, prie kurio tvirtinama taip, kad sudarytų netikėtą ir savitą formą. Sumanymui įgyvendinti prireikė didžiulės stiklo meistrų kvalifikacijos. Šis neįprastas paprastumas gali būti labai įvairiai pritaikytas: idealiai tinka kaip sieninis žibintas skirtingose aplinkose, taip pat ir koridoriuose. Gali būti panaudotas kaip lovos šviestuvas. Naudojant kelis šviestuvus ar tiesiog nukreipus stiklą priešingomis kryptimis kuriamos harmoningos ir gyvos kompozicijos. „Tua“ Autorius – Marco Zito.

Tai stalo lempa, su kuria galite užmegzti ryšį. Stebėtinai paprasta, nes rūpestingai apgalvota. „Tua“ įkvėpta delno, laikančio šviesą: gestas perteiktas vienu išlenktu metalo lakštu – jis kartu yra ir atraminė dalis, ir gaubtas. Panašiai atrodo tiltai virš Venecijos kanalų. Šviesos šaltinis paslėptas sulenkimo viduje – jis išpjautas itin estetiškai. Sklindanti šviesa sukuria intymų švytėjimą. „Tua“ puikiai tinka vienam asmeniui skirtoms erdvėms apšviesti (prie miegamojo lovos ar darbo stalo). Šviestuvo panaudojimų variantų – ne vienas: interjerui ar eksterjerui apšviesti, dvimačiam ar trimačiam apšvietimui sukurti, panaudoti kaip grafinį simbolį ar tiesiog kaip praktišką, visuomet elegantišką ir raminamą lempą. www.delight.lt

Vonios interjero salono „Senso“ vadovas Valentinas Primakas

Atidarytas naujas vonios interjero salonas Lapkričio mėnesį Vilniuje duris atvėrė naujas vonios interjero salonas „Senso“, kuriame prekiaujama naujausiomis, pasaulyje pripažintų dizainerių ir gamintojų sukurtomis voniomis, praustuvais, kitais vonios įrenginiais, aksesuarais. Apie šią naujieną kalbamės su salono vadovu Valentinu Primaku.

Kodėl būtent dabar, kai vartotojas išgąsdintas krizių, ryžotės parodyti išskirtinių gamintojų kolekcijų savo naujame salone? Kas Jūsų pirkėjas? Kaip galite jį apibūdinti?

Pozityviai mąstydami, nutarėme žvelgti į krizę ne kaip i grėsmę, o kaip į galimybę palengvinti darbą architektams bei efektyviau perteikti savo pasiūlymus ir mintis klientui, rodydami realų naujausią produktą.

Antra priežastis – dirbdamas šioje srityje, per keletą metų pastebėjau, kad Lietuvoje nėra salono, siūlančio tokią produkciją, klientui nėra galimybės matyti tai, ką nori įsigyti, nes viskas būdavo pateikiama kataloguose, iš kurių paveikslėlių ar nuotraukų ne visada galėdavai susidaryti tinkamą įspūdį. Kadangi mūsų santechnika skirta didesnes nei vidutines pajamas gaunančiam pirkėju, svarbu turėti galimybę išvysti siūlomą prekę ir net ją išbandyti. Tai aktualu ir tiems, kurie rinksis pigesnius produktus, juk Lietuvoje esame įpratę matyti tai, už ką mokame.

Mūsų klientai – tai žmonės, kurie net esant krizei sugeba nepalūžti, sėkmingai plečia savo verslą, turi idėjų, yra veržlūs bei novatoriški.

Mums, kaip interjero ir architektūros leidiniui, įdomu, kas kūrė ekspozicijos interjerą ir ko gali tikėtis vartotojas?

Prie salono ekspozicijos kūrimo prisidėjo italų dizaineriai.

Vos į jį įžengęs, vartotojas pamato didžiausią Baltijos 2010: 04

74

šalyse ir analogų neturintį vonios kambario įrangos saloną! „Senso“ salone galima pamatyti naujausias Antonio Lupi kolekcijas (išskirtinio dizaino praustuvus, baldus bei įspūdingą vonią), „Devon & Devon“ visiškai įrengtus vonios kambarius (santechninė įranga, plytelės ir aksesuarai – vieno gamintojo), veikiančią „Jacuzzi“ zoną (veikiantį „Jacuzzi“ masažinį baseiną, kurį klientas gali išbandyti, prieš nuspręsdamas jį įsigyti), naujausias „Villeroy&Boch“ kolekcijas (paskutiniąją „La Belle“, taip pat naujają vonią „My Art Emotion“) ir „Gessi“ maišytuvų stendą (naujausią kolekciją „Goccia“ ir pačias populiariausias maišytuvų kolekcijas su aksesuarais bei keramika ir veikiančia dušo galva su chromo terapija).

Gal galite trumpai papasakoti, kas vienija visus gamintojus, kodėl jie pristatomi po vienu stogu?

Visi salone pristatomi gamintojai pasižymi kolekcijų gausumu ir išskirtinumu. Bet kuris iš jų gali pasiūlyti net įnoringiausiam klientui tinkamos santechnikos, maišytuvų ar plytelių. Kiekviena kolekcija visiškai užbaigta, pradedant keramika, baldais, baigiant maišytuvais ir aksesuarais.

Tai gamintojai, kurių gaminių kokybė ir dizianas pripažinti Europoje. Dauguma jų yra pelnę pačius prestižiškiausius dizaino apdovanojimus. Stebina, kad tai vyksta nuolatos, be pertraukų. O išsilaikyti dizaino viršūnėse Europoje iš tiesų labai nepaprasta.