"Centras" Nr.1, 2016

DIZAINO KELIONĖS

i

2016 metų interjero tendencijos Pieno parduotuvė virtusi namais 1300 INTERJERŲ

Kultūros centras vietoje gamyklos Brutalus meno muziejus 3 dizaino kelionės Lietuviško dizaino nuotykiai Švedijoje Grafinio dizaino pasaulio elitas AGI Apdovanotieji NAPA

Kaina 4,90 € ISSN 1392-6063 2016: 1 (96) I 1

Turinys

2016: 1 (96) Vyriausiasis redaktorius Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt

6 Šiuolaikinė vikingų architektūra

Mados redaktorė Gabrielė Vaitkutė

54 Nauja viešbučio koncepcija Zoku

gabriele@infashion.lt

Kalbos redaktorė Žydrė Dargužytė stilius@interjeras.lt

12 Kai susipina tradicijos ir brutalizmas

Dizainerė-maketuotoja Živilė Narkevičiūtė

58 Stiklo ir ledo dainius

Vyr. redaktoriaus padėjėja Gintautė Kisieliūtė

Redaktoriaus žodis

18 Kultūros centras, iškilęs iš pelenų

64 Interjero dekoro tendencijos 2016

24 Gatvinis kaimas šlaite

70 Paroda Tendence’2015: cut, copy, paste & print

centras@interjeras.lt

Mums jau 17 metų, o vartant pirmąjį „Centrą“ atrodo, kad tik vakar sklaidėme jo puslapius. Užfiksuotas laikas spaudoje sustingsta ir tampa neginčijamais faktais, būtent tai ir yra tikra spaudos galia.

Kol kas niekas mums neįrodė, kad paviršutiniškas internetas gali pakeisti komandos paliestą (autorius, fotografas, redaktorius, kalbos stilistas, maketuotojas, korektorius, spaudėjas), dažais kvepiančią spaudą. Vis daugiau tai vertinančių, o tai reiškia, kad mes dirbame ne be reikalo. Šį numerį galėtume suskirstyti į keletą tipologinių dalių.

28 Svirnas, virtęs vasarnamiu

76 Svečiuose pas švedų tinklaraštininką S. Nilsson

32 Pieno parduotuvė tapo namais

78 Muzika, šokis, nuotykis

Pirmoji: architektūriniai eksperimentai ir unikalios rekonstrukcijos. Visi objektai verti įsigilinimo dėl savo novatoriško požiūrio į erdvę ir funkciją.

Pabandykite rasti bendrumų tarp Tel Avivo meno muziejaus ir Rasų kvartalo Vilniuje, tarp Nedregate kultūros centro ir Watwrfront gyenamojo kvartalo (abu Norvegijoje). Jei rasite, parašykite mums – jūsų laukia prizas.

Viršelyje – Hufton Crow nuotrauka, Tel Avivo meno muziejus.

„CENTRO“ žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105, Vilnius.

Tiražas – 4000 egz.

Kaina – 4,90 Eur

80 Grafinio dizaino elito susitikimas Bilyje

Trečioji: 2016 metų dekoro ir interjero tendencijos.

Sutapo kelių skirtingų autorių iš skirtingų parodų ir šaltinių surinktos medžiagos publikavimo laikas. Vieni kitiems savo įžvalgų jie nerodė, o jūs tai pamatysite mūsų puslapiuose. Pažiūrėsime, kas bus teisus.

40 Firminis Red Bull biuras

84 NAPA – lietuviškos pakuotės dizaino turnyras

Ketvirtoji: duoklė grafinio dizaino temai jau brendo senokai. Mūsų žurnalo draugo prof. Sergejaus Serovo įspūdžiai iš pasaulinio AGI kongreso ir debiutavęs NAPA (Nacionaliniai pakuotės dizaino apdovanojimai) konkursas puikiai papildo vienas kitą.

88 What’s Next? – kūrybos mokykla per dvi dienas

Desertui: lietuviško dizaino nuotykiai Švedijoje, gurmaniškas „Centro“ 17-asis gimtadienis, Infashion fotosesija ir interviu su jaunąja mados dizainere Ieva Šimanskyte.

Skanaus ir sėkmingų 2016 metų!

Linkėjimai

46 Viešbutis šiuolaikiniam aristokratui

92 INFASHION: Ffakers fotosesija

50 Viešbutis viršukalnėje

96 INFASHION: interviu su Ieva Šimanskyte

Fotografai: Adam Mørk Amit Geron Ed Reeve Ernests Sveisbergs Eva Cotman Ewout Huibers Hufton Crow Ieva Jūraitė Ivan Bordey Jason Strong Lluís Corbella Lukas Šalna Norbertas Tukaj Raimund Koch Victoria Sambonaris

Antroji: interjerai, prikėlę pastatus antram gyvenimui – aktuali, šiuolaikiška, madinga miestų plėtros į vidų tendencija. Tie, kurie turi fantazijos ir drąsos, pakeitę patalpų paskirtį, sukurti gyvenimui ar verslui pritaikytus interjerus, laimi daugiausiai, o ir mūsų miestuose atsiranda vis daugiau įdomių vietų.

36 Skype biuras iš geometrinių figūrų

42 Restoranas, kuriame Rytai susilieja su Vakarais

Autoriai: Darius Kisielius Gabrielė Vaitkutė Giedrė Lindens Gintautė Kisieliūtė Inga Norkė Jonas Malinauskas Kristina Noreikienė Sergėjus Serovas

Vytautas Gurevičius

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama.

Žurnalo partneriai:

i

DIZAINO KELIONĖS

Šiuolaikinė vikingų architektūra Vieta: Stavangeris, Norvegija.

Realizacija: 2014 – 2015 m.

Plotas: 19 500 kv. m.

Fotografijos: Adam Mørk.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

6 I 2016: 1 (96)

Architektūra

„T

he Waterfront” (liet. „krantinės“) daugiabučių kompleksas – tai išskirtinis architektūrinis paminklas. Ne veltui dar 2014 m., vos pabaigus pirmąją konstrukcinę dalį, jau buvo laimėtas WAN („World Architecture News“ – liet. „pasaulio architektūros naujienos“) gyvenamųjų namų apdovanojimas, o šiemet dar gauta nominacija MIPIM („Le marché international des professionnels de l’immobilier“ – liet. „Tarptautinė nekilnojamojo turto mugė“) konkurse. Šio projekto autoriai – tai dvi specialistų kompanijos, dirbusios kartu: AART architects bei Kraftværk.

Kompleksas yra vienas iš didžiausių medinių daugiabučių projektų Europoje, kuriame numatyti 228 butai, o būstų plotai vyrauja nuo 44 iki 225 kv. m. Butai skiriasi ne tik dydžiu, tačiau ir formomis, aukščiais, išplanavimu. Žemiau suprojektuoti vieno lygmens, o aukš-

i

čiau – dviaukščiai, iš kurių galima džiaugtis nuostabiais jūros toliais. Projekto autoriai siekė sukurti namus, skirtus skirtingiems gyvenimo modeliams bei šeimyninėms padėtims: jauniems vienišiams, šeimoms su vaikais, vyresnėms poroms. Taip skatinamas bendravimas tarp įvairių socialinių grupių ir visavertiška jų integracija į visuomenės gyvenimą. Centriniame komplekso pastate numatyta patalpa namų bendruomenės susirinkimams ir pasitarimams.

Lauko zonos padalytos į dvi dalis – bendruomeninė aikštė bei pėsčiųjų takai, vedantys iki pat miesto centro. Visa tai prieinama ir kitiems miesto gyventojams, o sukurta atmosfera suformavo istorines užuominas apie šalies kultūrą, kuria skatinama domėtis, vertinti. Pirmajame vieno iš pastatų aukšte, tiesiai priešais aikštę, įkurdintos kavinės, parduotuvės, todėl čia provokuojamas aktyvesnis gyvenimas ir taip suformuojamas tarsi miestelis miesto viduje.

2016: 1 (96) I 7

8 I 2016: 1 (96)

Dalį teritorijos ketinama užželdinti ir paversti žaliaisiais sodais, kurie dar labiau pagerins čionykščių gyvenimo kokybę bei praturtins miestovaizdį.

AART architects bei Kraftværk projektas ne tik pakeitė industrinės miesto dalies įvaizdį, bet ir priminė apie visiems gerai žinomą, bet nedrąsiai dideliems objektams naudojamą technologiją. Stavangeris pasižymi būtent medinės architektūros gausa, kurios didžioji dalis – XVIII – XIX a., o pats miestas tokių pastatų turi bene daugiausiai visoje Šiaurės Europoje. Šiandien į šią tradiciją žvelgiama ne tik kaip į architektūrinį, konstrukcinį sprendimą, tačiau taip pat kaip į kultūrinį palikimą, kurį reikia puoselėti ir plėtoti, perduoti ateities kartoms bei pritaikyti šiandienos reikmėms. Didelio mastelio daugiabučio projektavimas šia metodika buvo paremtas vietinio identiteto bei visuotinės vizijos pagrindu. Susitelkus ties socialine įvairove, tvariu

dizainu bei inovatyviomis medienos architektūros technologijomis, The Waterfront tapo vienu iš didžiausių medinių daugiabučių kompleksų projektų iki šiol sukurtų Europoje.

Taip Stravangerio miestą siekiama įamžinti kaip šios srities bei apskritai šios technologijos pionierių.

Skandinavijos architektūra pasižymi ekologiškumu ir pasyvios energetikos technologijomis, taigi šis daugiabučių kompleksas – ne išimtis. Jau pradėjus kurti projektą, numatytos pažangiausios priemonės bei medžiagos tam užtikrinti. Daug dėmesio skirta saulės šilumos, klimato, dienos šviesos, vėjo kryptims, dėl kurių netgi šiek tiek pakito ir architektūrinės formos, atsirado kampų, nuožulnų. Tokiu būdu buvo sukurtas dinamiškas šviesos ir šešėlių žaismas dienos metu, o fasado dangai parinkta ne bet kokia, o Moelven ThermoWood mediena. Tai karščiu apdorota mediena iš Skandinavijos, kurios savybės nenusileidžia ir netgi pra-

2016: 1 (96) I 9

noksta naujai sukurtas modernias apdailos medžiagas.

Tokia metodika pasiskolinta iš vikingų, senaisiais laikais taikiusių šią technologiją siekiant pailginti savo tradicinių drožinėtų medinių stulpų ilgaamžiškumą. Taigi šis architektūrinis pavyzdys puikiai įrodo, jog tradicijos ir inovacijos dera tarpusavyje ir jas taikant kartu, galimi puikūs rezultatai, leidžiantys pasiekti ir energinės, ir kultūrinės naudos.

Fasadams, terasoms ir stogams dengti panaudota ekologiška skandinaviškos pušies mediena, dėl kurios buvo ištirpdyta riba tarp miestovaizdžio, urbanistinės erdvės ir dramatiško Norvegijos landšafto. Pastatas atrodo tarsi kalnas, dengtas medinėmis lentelėmis, primena mums visiems gerai pažįstamus pajūrio takelius. Tokia architektūrinė skulptūra virto tiltu, jungiančiu miestą su jūra. The Waterfront daugiabučio stilistika atspindi istorinį miesto

10 I 2016: 1 (96)

charakterį, o architektūrinė išraiška primena seniau statytus namus. Kaip ir charakteringi praeities pastatai, šis kompleksas, nusidriekęs šalia uosto, sukuria dinamišką, tačiau tvarią struktūrą. Didžiuliai pastatų blokai, sujungti su laiptų bei takelių alėjomis, sukuria jautrią ir darnią gyvenamųjų daugiabučių pusiausvyrą su pajūrio kraštovaizdžiu.

Nestandartinė erdvė suteikia vietovei papildomus visuomeninės paskirties, socialinių įvykių taškus bendruomenei. Tokia architektūra perteikia idėją, jog svarbus ne tik pastatas bei jo vidaus erdvės. Itin didelę reikšmę turi ir jo kontekstas, visuomeninis apylinkių panaudojimas gyventojų gerovei, dėl kurio atsiranda išliekamoji vertė. Būtent tuo skandinavų architektūra ir žavi – ji yra ne tik estetiška, bet ir atsigręžianti į gamtą, žmogų, jų tarpusavio ryšį bei harmoningą sąveiką su šiuolaikiniu miesto gyvenimu.

2016: 1 (96) I 11

Architektūra

Amit Geron

i

Kai susipina tradicijos ir

BrutAlizMas

Vieta: Tel Avivas, Izraelis. Realizacija: 2011 m. Plotas: 18 500 kv. m. Fotografijos: Amit Geron, Hufton Crow. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

Amit Geron

„H

12 I 2016: 1 (96)

erta and Paul Amir” pastatas – tai naujasis Izraelio modernaus ir šiuolaikinio meno muziejaus sparnas. Anksčiau pagrindine muziejaus ašimi buvo dar 1971 m. architektų Dan Eytan ir Yitzchak Yashar sukurtas projektas. Šalia jo ilgainiui atsirado „Skulptūrų sodas” (atidarytas 1996 m.) bei Gabrielle Rich vardu pavadinta dar viena didžiulė muziejaus dalis, kurios autorius – architektas Dan Eytan, o projektas įgyvendintas 1999 m. Greta viso šio komplekso įsikūręs „Golda Meir” kultūros ir meno centras (su Izraelio Operos ir kameriniu teatru) bei „Beit Ariela” biblioteka. Taigi naujasis sparnas – tai duoklė šiuolaikinei architektūrai.

Pačiame miesto kultūros epicentre esančio naujojo pastato projektuotojai turėjo įveikti specifinius iššūkius, kuriuos formulavo bei sprendė architektų kompanija Preston Scott Cohen. Vienas iš pagrindinių autorių tikslų buvo panaikinti įtampą bei kontrastą tarp fasade išsidėsčiusių trikampių bei stačiakampių plokštumų, atsiradusių dėl vidaus išplanavimo ir patalpų formų. Problemos sprendimu tapo subtilus geometrinių paviršių išdėstymas, suteikiantis banguojančią, mirguliuojančią, paraboles primenančią trimatę faktūrą. Lūžtančios formos apjungė iš pažiūros nesulyginamus kampus, dėl kurių viduje esančiose galerijose dienos šviesa pasiekia giliausius kampelius ir net požemines patalpas. Banguojantis

i

Amit Geron

DIZAINO KELIONĖS

2016: 1 (96) I 13

DIZAINO KELIONĖS

Hufton Crow

i

14 I 2016: 1 (96)

Amit Geron

miesto gyvenimą, komunikaciją bendruomenėje, menininį ugdymą bei socialinį užimtumą.

Muziejus suprojektuotas ne pagal vieną statišką ašį, o pagal kelias, kintančias keliaujant iš vieno aukšto į kitą.

Idėja buvo tokia, jog kiekvienas pastato aukštas – tai kaip nepriklausomas sluoksnis, turintis savo išsidėstymą bei plieninę konstrukciją, sujungtą su apačioje esančiomis vertikalėmis. Šis požiūris atsirado siekiant muziejų padalyti į kelias dalis ir sukurti identitetą turinčių ekspozicijos salių įvaizdį. Naujasis muziejus turi architektūrinių panašumų su kitais Tel Avive esančiais visuomeninės paskirties pastatais, tačiau pasižymi stipresniu internacionaliniu požiūriu bei progresyvia kultūrine kryptimi, dinamika. Dėl pastato neįprastos formos ir struktūros sudėtingumo iš pradžių buvo kuriami didžiulio mastelio modeliai, siekiant pirmiausia

Amit Geron

fasadas padalytas į plokštumas, o iš viso buvo panaudota net 460 skirtingų formų betoninių plokščių.

Pastatas reprezentuoja neįprastą sintezę tarp dviejų priešingų šiuolaikinės architektūros išraiškų: neutralių, monotoniškų stačiakampių blokų bei dinamiškos trikampių kompozicijos. Galerijos išdėstytos aplink didžiulį, šviesos tunelį primenantį atriumą, kurio aukštis siekia beveik 27 metrus. Salės nebuvo išrikiuotos standartiškai, o visos pasuktos kiek daugiau nei 20 laipsnių kampu, kad žvelgiant iš viršaus ir iš šono, susiformuotų spiralinis sraigės efektas.

Toks intriguojantis dinamiškas vaizdas skatina apžiūrėti daugiau ekspozicijos salių ir susipažinti su beveik 840 kv. m plote demonstruojamais meno kūriniais. 650 kv. m ploto auditoriume vyksta įvairios filmų peržiūros, muzikiniai pasirodymai, paskaitos, diskusijos, kurios skatina kultūrinį

2016: 1 (96) I 15

Amit Geron

nės vietos, pavyzdžiui, muziejai, patys buvo veikiau skulptūriniai objektai. Kūrėjai perteikė naują sampratą ir muziejus buvo suprojektuotas kaip choreografiška, interjerui reikšmę suteikianti erdvė, kupina gyvybės, linijiškumo, lūžtančios saulės šviesos, cirkuliacijos. Pagal savo koncepciją šis pastatas turi panašumų su brutalistine architektūra pasižyminčiu buvusiu pagrindiniu muziejaus pastatu, tačiau taip pat siejasi ir su tradicine modernizmo – Mendelsono, Bauhaus ir „Baltojo miesto” – architektūra, vyraujančia Tel Avive.

Pagrindinis studijos Preston Scott Cohen tikslas buvo pritaikant elementarias medžiagas – betoną, stiklą, klevo medieną, plieną – bei panaudojant monochrominį koloritą, sukurti pastatą, kuriame lankytojai ne tik susipažintų su meno kūriniais, bet ir įgytų socialinės patirties, pajustų vietos identitetą, savitumą, kuris paskatintų ir juos pačius jaustis išskirtiniais..

Amit Geron

išbandyti medžiagas, apšvietimo galimybes, apskaičiuoti apytikslius klojinių bei betono kiekius.

Lankytojui, stovinčiam hole, žvelgiančiam į auditoriumą, atrodo, kad šviesos srautas tiesiog užplūsta, o lūžtančios plokštumos sukelia trumpą nesvarumo būseną. Galerijos, išdėstytos aplink švieslangį, vienur bei kitur matomi laiptai ir koridoriai suteikia netikėtą keliavimo pastatu galimybę iš vieno galerijos lygmens į kitą. Toks dinamiškas daugiasluoksnis tūris netgi šiek tiek primena žinomo grafiko M. C. Escher spaudinį „Relativity“. Subtilūs aukščių pokyčiai reikalavo išspręsti rampų bei laiptų problemą, tačiau dėl atsiradusių skirtumų per visą perimetrą, atsirado užlaidų, slenksčių, o visa tai tapo laužytų kompozicijų dalimis, persidengiančiomis plokštumomis, sukuriančiomis ypatingą nuotaiką.

Autorių išreikštas naujas požiūris į architektūrą buvo visai kitoks nei įprasta 9-ajame dešimtmetyje, kai tokios kultūri-

16 I 2016: 1 (96)

2016: 1 (96) I 17

i

DIZAINO KELIONĖS

Kulturos centras, iškilęs iš pelenų

Ivan Brodey

Vieta: Oslas, Norvegija.

Realizacija: 2012 m.

Plotas: 5000 kv. m.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

Nuotraukos: Ivan Bordey, Space group.

Ši istorija yra apie tai, kaip pastatas pakeitė savo funkciją, prisitaikydamas prie žmogaus poreikių, visuomeninių interesų. XIX a. pastatyta tekstilės gamykla, esanti Akerselva upės krantinėje, tuo metu buvo apsupta daugybės kitų gamyklų bei fabrikų – šis rajonas netgi įgijo Ny York (Niujorko) pravardę, nes kur tik akys užmato, greitai kilo bei kūrėsi industrinio pobūdžio pastatai ir vaizdas priminė „didžiojo obuolio” (angl. „The Big Apple“) miestovaizdį. Dalis senojo pastato 1980 m. sudegė ir tik visai neseniai buvo ryžtasi rekonstrukcijai ir esminei restruktūrizacijai.

Gamyklos architektūros projektą kūrė Space group studija su architektais Ove Ekman ir Einar Smith prieša-

18 I 2016: 1 (96)

kyje. Dabar šis kvartalas įgavo Nedregate Culture District (liet. „Nedre vartų rajono kultūra“) pavadinimą, nes šiandien čia telkiasi kultūriniai objektai, kreipiamas vis didesnis dėmesys į meną, architektūrą bei dizainą. Dar didesnį kultūrinį pakilimą išprovokavo kompleksas, kuriame vietoje seniau buvusios tekstilės gamyklos „Indigo” buvo suformuota didžiulė erdvė, leidusi įsikurti kelioms „Signal Mediahus” filmavimo kompanijoms, įrašų studijoms, biurams, kino salėms.

Pastato fasadas išliko toks, koks originaliai priklausė buvusiai gamyklai, turintis tipišką industrinio pastato profilį, šlaitinį stogą, nukreiptą į pietus ir pagrindinį akcentą – milžinišką kaminą, o tai suteikė savotiško

i

žavesio, šarmo ir perteikė pagarbą istorijai. Tačiau žvelgiant struktūriškai buvusi gamykla pakito: stoge atsirado didžiuliai stoglangiai, leidžiantys džiaugtis dienos šviesos gausa, pripildančia patalpas visuose aukštuose. Apatiniai aukštai nuo šviesos apsaugoti tikslingai: kino teatro salė, esanti rūsyje, montavimo kambariai, kai kurios studijos, nedideli biurai – tie, kuriems dienos šviesa trukdo kokybiškai atlikti darbus, čia turi puikias sąlygas.

Toks konstrukcinis modernizavimo būdas iš esmės pakeitė ne tik vidaus vaizdą, o ir nuotaiką bei atmosferą.

Siekta apjungti zonas, esančias skirtinguose lygmenyse, kurių pagrindine ašimi būtų centrinis atriumas, skleidžiantis šviesą. Aplink jį išdėstytos poilsio, susitikimų,

Space group

Space group

Architektūra

2016: 1 (96) I 19

DIZAINO KELIONĖS

Ivan Brodey

i

20 I 2016: 1 (96)

Space group

išskirti tris pagrindines patalpos zonas: privačią dėstytojų erdvę, skaityklą bei Norvegijos autorių biblioteką, sujungtą su ekspozicijos, parodų sale, kurioje dar vyksta ir koncertai. Šiame pastate taip pat yra išskirti biurai OCA administracijai, menininkų studijoms bei 450 kv. m erdvė, skirta specialiems kūrybiniams projektams, kurių metu menininkai, įkvėpti kultūrinės aplinkos, gali atsiduoti saviraiškai.

Space group Space group

konferencijų kambariai, kavinė, vertikalus sodas, skirtas sujungti įvairias erdves bei praturtinti spalvinį koloritą, tekstūrų gamą, sumažinti energetines sąnaudas bei užtikrinti efektyvią ventiliacijos sistemą. Tarsi į tuščią, tačiau istoriškai turtingą, kiautą buvo įtrauktos visiškai kitokios, naujos, šiuolaikiškos ideologijos, dėl kurių pakito ir architektūrinė išraiška, ir interjeras.

Erdvė rūsyje suformuota aplink juodą didelę dėžę, kurioje iš tiesų yra kino salės. Pirmajame aukšte esančios dvi didžiulės medienos piešiniu puoštos dėžės – tai kino studijos bei montavimo kambariai. Šalia esančios „darbinės“ patalpos nusidriekia tarp fasado bei taip vadinamųjų dėžių, kurios taip pat atlieka ir akustinę funkciją – sugeria garsą atriume ir dėl to, nepaisant didelio ploto, čia telkiasi mažiau triukšmo bei aido.

Viršuje suprojektuotos patalpos yra kiek įmanoma atviresnės bei skaidresnės, nes siekiama skatinti darbuotojų, menininkų bendravimą, bendradarbiavimą, dalijimąsi patirtimi, akiračio plėtimą, nes čia dirba skirtingų sričių specialistai, kurie gali suteikti idėjų ir kitoms meno nišoms. Patalpų apjungimo idėja buvo suformuota ne vien dėl socialinių bei kūrybinių paskatų, o ir dėl ekonomiškumo bei ekologiškumo. Vientisai erdvei reikalingos mažesnės ventiliacinės sistemos bei energijos sąnaudos, o integruoti naujus mechanizmus į tokį seną, istorinį pas-

tatą būtų buvę itin sudėtinga ne vien dėl konstrukcinių, bet ir dėl kultūrinio paveldo aspektų.

Dalis pastato priklauso OCA – tai yra Norvegijos šiuolaikinio meno biurui. Šios kompanijos tikslas buvo suformuoti erdvę, kurioje menas galėtų būti patiriamas, o ne pristatomas. Pagaliau šiose patalpose vėl galima įžvelgti medžiagas, erdves. OCA integravo vieną naują elementą – iš masyvių medinių lentų sukaltus laiptus, tarnaujančius kaip auditoriumas. Šis elementas padėjo

2016: 1 (96) I 21

Space group

Space group

cijos, o pats paviršius pagamintas iš nerūdijančio plieno, iškreipiančio žmogaus atspindį bei tuo žavintis vaikus, skatinantis jų kūno išraiškas, pozas.

Nedregate Culture District – tai projektas, kuriuo buvo suderinta nemažai humaniškų siekių: išsaugotas istorinis pastatas, kuris ne tik restauruotas, bet ir praturtintas moderniais sprendimais, padėjusiais architektūrai nustebinti naujomis spalvomis, pritapti prie ateities kartų; buvo integruotas menas, kultūra, o į kūrybinį procesą įtraukti ne tik patys kūrybininkai, bet ir jaunoji karta.

Space group

Na, ir dar viena buvusios gamyklos paskirtis – tai duoklė jaunajai kartai – vaikų darželis (NY York Barnehage). Architektų komanda Space group sukūrė galimybę skatinti vaikų kūrybiškumą, ieškoti bei eksperimentuoti.

Atviros erdvės suformuotos siekiant vaikus provokuoti mokytis savarankiškai pažinti meną. Čia numatytos keturios bazės, organizuotos apie didžiulius laiptus, skirtus muzikiniams pasirodymams, teatrui, filmų peržiūroms, šokiams bei spektakliams. Kambario gale esanti banguojanti siena, kurioje sumontuotos visos techninės instalia-

22 I 2016: 1 (96)

2016: 1 (96) I 23

i

DIZAINO KELIONĖS

Gatvinis kaimas šlaite Objektas: gyvenamųjų namų kvartalas, Rasų g. 56A, Vilnius. koncepcija: Paleko ARCH studija. architektūra: Paleko ARCH studija (Rolandas Palekas, Bartas Puzonas, Petras Išora) + Plazma (Rytis Mikulionis, Gytis Vaitkevičius, Povilas Daugis).

Fotografijos: Norbertas Tukaj.

Realizacija: 2013 – 2015 m.

Architektus Rytį Mikulionį ir Rolandą Paleką kalbino Vytautas Gurevičius.

24 I 2016: 1 (96)

ARCHITEKTŪRA

V. G. Kalbėsime apie retą mūsuose dviejų žinomų architektų studijų bendradarbiavimą kuriant vieną gyvenamąjį kvartalą Rasų slėnyje. Kokia šio bendradarbiavimo priešistorė ?

R. P. Šio sklypo istorija prasidėjo prieš 10 metų. Tuo metu seniesiems užsakovams buvo padarytas projektas, ir kaip daugeliui tuo metu plėtojamų objektų, dėl krizės atėjo sunkūs laikai. Jis sustojo, pertrauka tęsėsi tol, kol jo neįsigijo naujieji savininkai – „Contestus“. Jie manęs paklausė, ar nebūtume prieš, jei tektų bendradarbiauti su Ryčiu. Matydamas, kad darbo nėra mažai – sutikau, nes Rytį pažinojau iš anksčiau. Visuomet malonu dirbti su profesionaliu, korektišku kolega.

i

V. G. Kaip manote, kodėl užsakovas sugalvojo pakviesti du architektus?

R. M. To veikiausiai reikėtų teirautis užsakovo.

Rolandas jau buvo sukūręs urbanistinę koncepciją, kur gatvė skyrė kvartalą į dvi dalis. Mums atiteko mažesnė, bet gal sudėtingesnė dalis. Iš pradžių sutarėme dėl bendros koncepcijos, bet iš seniau galiojantis detalusis planas šiek tiek viską pakoregavo.

R. P. Jau prieš dešimtmetį galiojęs detalusis planas buvo itin komplikuotas – labai tiksliai nurodytos statymo vietos. Vieta unikali savo landšaftu, lyg pleištas ar griovys tarp dviejų aukštų šlaitų, sklypas įsiterpęs mišku apaugusioje parko zonoje. Be to, kalne buvo įrengti lenkų laikus

2016: 1 (96) I 25

mentai ir spalvos dera besąlygiškai. Jeigu kalbėtume apie skirtumus: pagrindinis matomas skirtumas tas, kad viena dalis pastatų, kurią projektavome mes, „kabo ore“, o kairysis flangas pastatytas ant žemės. Tokiu būdu namų charakteris visiškai skirtingas. Skirtumai taip pat pastebimi atskirose detalėse.

R. P. Siluetai ir pastatų masės buvo labiau jungiamasis, o ne skiriamasis elementas, todėl skirtumai išryškėja būtent detalėse. Lokacija regioniniame parke padiktavo Vilniaus kraštui būdingą įvairių pakalimų variantų pasirinkimą.

R. M. Skirtingai nuo kolegų projektuotų apatinių pastatų, mes nekūrėme smulkių detalių. Pastatai, kurie stovi ant atramų tarsi pakibę ore, ir taip yra turtingi detalių. Mums atrodė, kad fasadų sienos turi būti lygios. Aš manau, kad dviejų studijų darbas įdomus dar ir tuo, kad esant bendram vardikliui, rezultatas gavosi linksmesnis.

primenantys, karinės amunicijos sandėliai, aplink kuriuos stovėjo sovietmečio palikti menkaverčiai vienaukščiai priestatai.

R. M. Tikriausiai būtent šie menkaverčiai pastatai ir nulėmė tokį komplikuotą detalųjį planą, nes parko teritorijoje įprastai leidžiama statyti tik buvusių pastatų vietose. Būtent tai, kad teko laikytis detalaus plano, projektavimą komplikavo, bet tuo pat metu tai buvo ir labai įdomus iššūkis.

R. P. Keistai apibrėžti statymo plotai iš dalies lėmė keistas atskirų namų proporcijas. Atrodytų, tarsi ištįsę palei gatvę plane ir šiek tiek ištempti į viršų. Jei reikėtų projektuoti kuriame nors atvirame sklype, tokių proporcijų tikriausiai nepieštume.

V. G. Kuo panašūs ir kuo skiriasi jūsų projektuoti pastatai?

R. M. Iš pat pradžių sutarėme dėl vienodų išraiškos principų ir priemonių. Projeketavimo metu aktyviai bendravome ir sutarėme dėl pagrindinių konstrukcinių ir fasado apdailos medžiagų: betonas, medis, skarda. Pastatų ele-

26 I 2016: 1 (96)

R. P. Statyti mažame plote leidžiantis detalusis planas privertė imtis tam tikrų gudrybių. Jau tapęs įprastu tokiais atvejais, sprendimas pasitelkus erkerius apauginti pastatą išsikišimais, kurie sąmoningai bendromis langų angomis ar kitu būdu integruoja kiekvieną „guzą“ į bendrą tūrį, išvengiant parazituojančio spuogo efekto. Jei grįžtume prie medžio apdailos, noriu prisiminti, kaip teko važiuoti per Pavilnio kaimelius, kuriuose pastebėjau, kad viename name fasade galima sutikti 3 – 4 skirtingus pakalimo būdus skirtingomis kryptimis. Tai ir pasufleravo mintį naudoti skirtingas kryptis ir lentelių pločius bei storius skirtinguose namuose. Panudojome 6 skirtingus raštus, kurie žiūrint iš perspektyvos, sukuria vieningą skiautinio vaizdą. Tekstūra ypač išryškėja palijus.

V. G. Fasado apdailai naudojote maumedį, kuris kiek neįprastas akiai, nes iš karto atrodo lyg pasenęs, pajuodęs. Kokios technologijos panaudotos šiuo atveju?

R. M. Naudojome maumedį, kuris iš karto yra oksiduotas ir tolygiai pajuodęs. Tai darėme dėl to, kad jei paliktume natūralią medieną, pamatytume, kad ji sensta netolygiai. Anksčiau medieną buvo įprasta dažyti, bet tai sukeldavo daug keblumų dėl kokybiškos priežiūros,

todėl Lietuvoje medienos šiuolaikinėje architektūroje buvo bijomasi. Austrijoje ir Skandinavijos šalyse oksidavimo technologija labai populiari ir tam skirtas medžiagas galima įsigyti tiesiog prekybos centre.

tarnauja kaip pastogės automobiliams. Taigi, išėjo gatvinis kaimas iš namelių ant vištos kojelių.

R. P. Dar viena iš medienos nenaudojimo priežasčių, tai sovietmečiu galiojusios priešgaisrinės normos, kuriose buvo reglamentuojama, kad medienos apdaila fasade gali sudaryti ne daugiau kaip vieną trečdalį. Taigi architektai buvo suvaržyti šio reikalavimo ir negalėjo kurti vientisos medinės architektūros.

R. P. Taip vadinamuose žemuosiuose namuose erdvės organizuotos taip, kad į namą patenkama ir automobiliai įvažiuoja ne pirmame, o antrame aukšte. Visi jie yra trijų lygių, todėl gyvenimas organizuojamas taip, kad į bendrąją gyvenamąją erdvę (svetainę) tenka nusileisti.

Būtent tame lygyje yra įrengtos terasos, kurios turi betarpišką ryšį su apačioje tekančiu upeliu. Kadangi bet koks automobilių judėjimas yra atskirtas nuo šių zonų, patiriamas neįtikėtinas artumas su gamta ir intymus buvimas medžių bei čia neretai užklystančių gyvūnų apsuptyje.

Gamta per maksimaliai didelius langus susilieja ir su kambarių, esančių minuspirmame aukšte interjeru.

V. G. Pavasarį, lankydamasis Rasų slėnyje, kai dar vyko apdailos darbai, atkreipiau dėmesį į natūralios saulės šviesos trūkumą. Kaip sprendėte šią problemą?

R. P. Taip, tai yra šio sklypo specifika, nes šlaitas orientuotas į šiaurę – saulės šviesa į kvartalą patenka vidurdienį ir vakare. Ypač tai juntama tamsiuoju metų periodu, kai medžiai numeta lapus. To nelaikyčiau trūkumu, nes dalis žmonių puikiai jaučiasi gyvendami miško medžių paunksmėje. Norėdami integruoti būsimus gyventojus į gamtą, projektavome maksimaliai didelius langus.

V. G. Kokios gyvenimo ypatybės laukia kairiojo kelkraščio namuose?

V. G. Dėkoju jums už tokį išsamų ir šiltą bendro darbo pristatymą.

R. M. Turėdami nemažą interjerų projektavimo patirtį, stengėmės į pastatus pažiūrėti iš vidaus, todėl mūsų projektuotuose namuose, ypač antruosiuose aukštuose, langai neatriboja gyventojo nuo šalia esančio šlaito, kuris pavasarį pilnas žydinčių žibučių.

V. G. Atkreipiau dėmesį į po namais esančius įėjimus į rūsius, kurie įrengti tiesiog šlaite. Kokia jų paskirtis?

R. M. Kadangi šie rūsiai yra istorinis paveldas, privalėjome juos išlaikyti maksimaliai autentiškus. Radome buvusio dekoro elementų ir atkūrėme juos virš visų įėjimų.

Jie galėtų būti panaudoti labai individualiai, nes rūsiai yra sausi ir švarūs. Kažkas galėtų įsirengti „mėlynbarzdžio kambarį“. Taip pat negalėjome pastatais liestis prie rūsių konstrukcijų, todėl visi namai yra pastatyti tarsi ant atramų, kurios kartu su komunikacijoms skirtais stovais sukuria savotišką ažūrą po namais, o atsiradusios erdvės

2016: 1 (96) I 27

i

DIZAINO KELIONĖS

Svirnas,

virtęs vASARNAMIu Vieta: Niujorkas, JAV. Realizacija: 2004 m. Plotas: 418 kv. m.

Fotografijos: Raimund Koch. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

28 I 2016: 1 (96)

Interjeras

i

J

au iš pirmo žvilgsnio akivaizdu, jog tai – neįprastas namas. Šiuo projektu architektų kompanija Preston Scott Cohen siekė atsigręžti į daugelį metų taikytą bei išbandytą architektūrą ir veikiau eksperimentuoti su ja, interpretuoti pritaikant šiuolaikinio žmogaus skoniui nei bandyti surasti kažką naujo, nepatikrinto. Anot autorių bei užsakovų, tam tikra architektūros stilistika gyvavo daugelį metų ne vien dėl estetinių priežasčių, taigi kam išmesti ilgametę patirtį ir rizikuoti naujais, neužtikrintais modeliais, kai kuriant tradicinius dar yra daugybė būdų išlaikyti gerąsias technines savybes ir žaisti su vizualiniu pateikimu.

1800 m. statytas svirnas buvo transformuotas į vasarnamį-atostogų namus literatų, rašytojų porai bei jų šeimoms.

Architektai suderino buvusio pastato agrarinę bei laukinę erdvę su liaudiška stilistika paremtu šiuolaikiniu būstu. Ryšys tarp atvirų bei atskirų erdvių, didžiulių bei nedidukų langų, kaimiško bei modernaus stiliaus komponentų ir paviršių sukuria turtingą, gyvybingą atmosferą gyvenimui, laisvalaikiui ar net liaudies meno parodoms. Naujieji gyventojai nenorėjo panaikinti patalpų atvirumo, aukščio bei pojūčio, tarsi sakančio, kad erdvė yra beribė. Kita vertus, dėl didžiulio ploto buvo kiek nerimauta, jog būsimieji gyventojai jausis tarsi gyventų miesto stotyje ar kitokiame visuomeninės paskirties pastate, tačiau ploto mastą kiek sumažino ir būstą jaukesniu padarė daugybė sijų konstrukcinių kompozicijų, kurios šviesioje aplinkoje tapo gana ryškiu, šilumos suteikiančiu akcentu.

Eksterjeras atrodo monolitiškai dėl itin kruopščiai išdėstytų 10 cm pločio fasado lentelių iš kedro medienos, kuri pasižymi spalvos bei tekstūros vientisumu. Be to, fasado apdaila išryškina kontrastą tarp lentelių bei namo mastelio ir sudaro

2016: 1 (96) I 29

30 I 2016: 1 (96)

abiejose pusėse yra suformuotos sienos su langais. Ši vieta naudojama įvairiopai: dėl slankiojančių pertvarų bei durų ar nusileidžiančių/pakylančių langų čia galima džiaugtis žiemos sodu bei kraštovaizdžiu ar net organizuoti šventes, renginius. Šeimininkų miegamasis, darbo patalpos, svečių bei vonios kambariai – tai tarsi atskilusi nuo namo dalis, esanti šone. Likusioji yra dialogas tarp praeities bei dabarties ir tai yra labiausiai naudojama erdvė. Čia interpretuojami įvairiausi svirno elementai, atgaivinamos privačiam būstui įprastos vertybės, įgyvendinama gyvenamoji architektūra. Tam tikrų elementų supaprastinimas bei savotiškas dekoratyvumas padėjo sukurti ypač realistišką namų išraišką. Nepaisant stambių sijų monumentalaus grožio, stebina išgrynintos architektūrinės struktūros. Svirno karkasas pateikiamas kaip namų aplinką gaubiantis lukštas, tačiau didžiulis viso to mastelis kelia abejonę, ar tai tikrai namai. Faktas, jog gigantiški daiktai ar erdvės sukelia stipresnį efektą, suteikia laisvę žaisti proporcijomis, formomis, šviesa, taip pat žavesio suteikia ir tai, jog sename pastate nebūtina viską numatyti iki smulkmenų, nes neišbaigtumas duoda tik daugiau įdomumo. Svetainė, valgomasis bei virtuvė – tai sujungta vientisa erdvė. Pirmame aukšte taip pat dar yra vienvietis bei dvivietis miegamasis, besidalijantys bendru vonios kambariu. Laiptais pakilus į antrąjį aukštą, patenkama į darbo ir svečių kambarį, o nedidelė antresolė naudojama kaip vaikų žaidimų kambarys. Kontrastas tarp pasenusios medienos, glotnaus betono bei steriliai baltų sienų suformuoja tarsi istoriškai pagrįstą stilistiką su švelniu nostalgijos jausmu. Būtent toks ir buvo architektų kompanijos siekis: išlaikyti praeitimi alsuojančią atmosferą bei pritaikyti ją nors ir nestandartiškam, tačiau šiuolaikiškam žmogui.

savotiškai komišką vaizdą. Medinis fasadas slepia už jo esantį plieninį karkasą, suteikiantį būstui industrinį įvaizdį. Architektai taip norėjo sugretinti praeitį su dabartimi, o medienos ir plieno deriniai kai kur buvo panaudoti kaip skulptūrinės dekoro detalės. Anarchiškas architekto sprendimas suprojektuoti net 48 įvairaus dydžio, tarsi bet kaip išmėtytus langus suteikia namui polėkio ir laisvumo, drąsos įvaizdį. Šviesos gausa užtvindo namo vidų – nuo langų iki grindų, nuo sienų iki lubų – taip susidaro lyg 360 laipsnių panoraminis vaizdas, dėl kurio vidus persikelia į lauką, o laukas į vidų. Pakeliami langai naudojami priklausomai nuo sezono – vasarą jie pakeliami ir taip namo vidus dar labiau susilieja su išore, o žiemą – užtraukiami ir sulaiko šaltį.

Originalumas, derinamas su tradicijomis, davė unikalų, tačiau vis dar artimą nusistovėjusioms vertybėms, rezultatą.

Monumentalus pastato mastelis pakeičia ir praplečia namų šlaitiniais stogais įvaizdį. Struktūrinis stabilumas, nestandartiškai išdėstyti langai, prilaikomi plieninių konstrukcijų, iš pažiūros labiau primena komercinį pastatą nei privatų būstą. Fasade dinamiškai išdėstyti langai kai kuriose vietose sudaro įspūdį, tarsi iš sienų būtų išplėštas gabalas betono, nes ertmės suformuotos visiškai nelogiškai. Dalis pastato turi išorinį kiautą, kuriame ir suformuota daugybė langų, o kitoms angoms pasirinkti laisvą išdėstymą leido didžiulis pastato aukštis bei perdangų nebuvimas. Šalia išorinio karkaso pirmajame aukšte sudarytas savotiškas koridorius, kurio

2016: 1 (96) I 31

i

DIZAINO KELIONĖS

Vieta: Barselona, Ispanija. Realizacija: 2015 m. Plotas: 274 kv. m.

Fotografijos: Lluís Corbella, Eva Cotman. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

32 I 2016: 1 (96)

Interjeras

unku patikėti, tačiau šis elegantiškas, lofto stiliaus būstas, esantis pačiame žaviausiame Barselonos rajone, vadinamame Gracia, anksčiau buvo ne kas kitas, o pieno krautuvė. Čia būdavo pardavinėjami pieno produktai – jogurtas, įvairūs kremai – dalis patalpų atliko svirno paskirtį, tam tikru metu viduje netgi buvo laikomos karvės. Vėliau pastatas buvo visiškai apleistas, o fasadas bei stogas – kritinės būklės, todėl buvo reikalinga rimta renovacinė rekonstrukcija. Projektas virto unikaliu, kai prancūzų architektas Marc Mazeres pradėjo bendradarbiauti su katalonų architektu Lluís Corbella, ir taip prasidėjo jo išskirtinė istorija.

i

Pastatas senajai paskirčiai buvo pastatytas 1934 m.

Architektų tikslas – suformuoti funkcines zonas, atitinkančias šiuolaikinės jaunos šeimos – poros su trimis paaugliais sūnumis – poreikius. Pagrindinė idėja buvo ištuštinti vidines erdves ir tik fasadą bei stogą stengtis išlaikyti kuo mažiau pakitusius. Siekta sukurti naują būstą, tačiau išsaugoti originalią istorinę dvasią, kuri atsispindėtų ir interjere. Šio sumanymo rezultatas – neįprasta erdvinė kombinacija, dėl kurios zonos susisieja skirtinguose lygmenyse bei sudaro vizualinę bei fizinę tarpusavio jungtį. Šiame projekte jos persidengia ir turi neatsiejamą ryšį viena su kita, tačiau tuo pačiu yra ir

2016: 1 (96) I 33

padalintos. Autoriai siekė perteikti pastatą kaip įvairialypių erdvių talpyklą. Ši mintis tampa itin akivaizdi svetainėje, jungiančioje koridorių bei už didžiulių langų esančią terasą su vidiniu kiemu.

Metaliniai laiptai ir nedidukas liftas sujungia aukštus, o norint suteikti ne tik vizualinį, bet ir praktinį ryšį tarp skirtingų erdvių, daug kur naudojamas stiklas bei slankiojančios sistemos. Centre esanti mūrinė ašis yra pagrindinis ramstis, laikantis konstrukcijas bei naujai suprojektuotas struktūras. Visos horizontalios perdangos buvo pastatytos naujai, naudojant metalines sijas ir laikančias plokštes. Pertvaros mūrytos iš plytų bei senų medžiagų, likusių nuo fasado. Toks sprendimas davė teigiamų rezultatų: pagreitino darbus, o būsto gyventojai dabar gali džiaugtis ilgaamže apdailos medžiaga, maloniu paviršiumi bei itin gera akustine izoliacija.

Interjere vyrauja grubios faktūros, netašytos stambios medžio masyvo sijos, derinamos su urbanistinę epochą simbolizuojančiomis metalinėmis konstrukcijomis. Skirtingų stilistikų baldai, įvairios tekstūros, šviesūs ir sodrūs spalviniai tonai tarpusavyje kontrastuoja ir įneša į būstą dinamikos. Bendras įvaizdis galėtų būti apibūdinamas kaip subtili eklektika, nes baldai bei dizaino elementai parinkti iš skirtingų epochų, tačiau prigesintos, ramios spalvos bei pernelyg neintriguojančios formos sudaro įdomų, tačiau ne chaotišką, o gana harmoningą vaizdą. Čia nepaisoma baldų kolekcijų ar komplektacijų,

34 I 2016: 1 (96)

nes kiekvieną dizaino detalę projekto autoriai parinko kaip charakterizuojantį ir konkrečią paskirtį ar idėją realizuojantį objektą.

Interjere įdomumo suteikia ir proporcijos. Dizaineriai tikslingai žaidė baldų masteliais, formomis bei architektūrinių konstrukcijų vertikalėmis ir horizontalėmis. Jų dėka erdvios patalpos tapo dar labiau ištįsusios, o smėlinėje grindų plokštumoje ar steriliai baltose sienose itin išryškėjo plytų faktūra, lakoniškų formų šviestuvai, blizgios plieninės struktūros ir ryškiaspalviai elementai. Pirmame aukšte esančios zonos yra skirtos bendram naudojimui, todėl ir apdailai buvo pasirinktos šaltesnės, neįpareigojančios medžiagos – akmuo, betonas, metalas, tonuotas, matinis ar skaidrus stiklas, glotnūs paviršiai bei neišraiškingi audiniai. Dizaino įvairovei sukurti panaudoti keli akcentai, praskaidrinę interjero atmosferą: kelmai, atstojantys pufus, natūralus kailis, dengiantis krėslą, kybantis sodriai melsvas hamakas bei į sieną atremtos ryškesniais audiniais aptrauktos banglentės. Projekto autoriai zonoje, esančioje tarp svetainės ir virtuvės, sukūrė šiek tiek intrigos. Čia pastatytas žaidimų automatas ir staliukų vaidmenis atliekantis lagaminas bei didžiulė medinė kaladė, perjuosta odiniais diržais.

Antrasis aukštas yra privatesnis, naudojamas poilsiui, ramybei, todėl jo įrengimas kur kas jaukesnis, o vietomis ir prabangesnis. Grindys išklotos šilto atspalvio, natūralios medienos rievėmis puoštomis parketlentėmis, o

koridoriaus palubėje paliktos atviros medinės sijos, kurių nebijota ištepti dažant sienas – toks netobulumas sustiprina tikrų, „žmogiškų” namų dvasią. Šiame aukšte daugiausiai naudojami seni, mediniai, retro stilistikos baldai arba nauji, minimalistinių formų, pagaminti iš šviesios faneros. Rusvą koloritą praskiedžia baltos spalvos gausa.

Dekoratyviausiu antrojo aukšto elementu tampa pagrindinis miegamasis, kuriame stiklo pertvaromis atitveras vonios kambarys, o pro stiklą matosi itin elegantiškos stilistikos, plastiškų formų laisvai pastatoma vonia.

Architektai Marc Mazeres ir Lluís Corbella drauge performavo visuomeninės ar net ūkinės paskirties pastatą į erdvų būstą, kuriame išlaikyti istoriniai motyvai susipina su veiklios, jaunos šeimos poreikiais ir siekiu paversti šią vietą tikrais namais, į kuriuos gera sugrįžti.

2016: 1 (96) I 35

i

DIZAINO KELIONĖS

Skype biuras

iš geometriniu˛ figuru˛ Vieta: Stokholmas, Švedija.

Realizacija: 2011 m.

Plotas: 1680 kv. m.

Autorius: PS Arkitektur.

Fotografijos: Jason Strong.

K

ompanijos ,,Skype“ biuras yra įsikūręs pačioje Stokholmo miesto širdyje. Fabrikas pastatytas 1846 m., seniau jame buvo drabužių siuvykla, o nuo 1857 m. – didžiausia Švedijos alaus darykla, gyvavusi iki 1971 m. Kadangi šios gamyklinės patalpos buvo didžiulės, erdvios, aukštomis lubomis, dideliais langais – tikras lofto pavyzdys, todėl jos puikiai tiko jaunai, veržliai ir interaktyviai kompanijai, tokiai kaip ,,Skype“. Palanki architektūra leido projekte numatyti ne tik biurams įprastas patalpas, tačiau garso bei vaizdo studijas ir kelias poilsio zonas, kuriose galėtų ilsėtis iki 100 darbuotojų.

36 I 2016: 1 (96)

Interjeras

i

Pagrindine biuro stiliaus idėja tapo ne kas kitas, o ,,Skype“ logotipo debesėlis. Abstraktaus dizaino schema čia pasikartoja grindyse ir puikiai derančiame interjere, kurio pagrindiniais akcentais, atsižvelgus į logotipą, tampa balta ir mėlyna spalvos. Antrinėmis spalvomis pasirinktos oranžinė ir mėlyna, o tai yra kontrastingas spalvų derinys bei tonai, suteikiantys ryškumo, judrumo, gyvybės jaunatviškam kolektyvui, šiuolaikiškai kompanijos ideologijai. Interjerui buvo parinkti minkšti, spalvingi ir apvalūs baldai, pagal užsakymą kurti tapetai su ,,Skype“ logotipu bei simbolika, dominuojančiomis geometrinėmis formomis, įvairiaspalvės kiliminės dangos. Trikampiai bei rombai buvo žaismingai taikomi

2016: 1 (96) I 37

grindų dekoravime ir korpusinių baldų formose bei sudarė šiek tiek schematišką įvaizdį, kurį sušvelnino plastiškų formų baldai, primenantys pripučiamus. Projekto autoriai stengėsi atskleisti ,,Skype“ siekį perteikti komunikaciją kaip naudingą priemonę, padedančią sujungti pasaulį.

Logotipo debesėlis taip pat interpretuojamas ir šviestuvuose, kurie lengvai nusileidžia virš poilsio zonų geometrinių staliukų bei didesnių, laužytos formos darbo stalų. Aps-

38 I 2016: 1 (96)

kritimo forma pasitelkiama ir stiklo bei sienų dekoravime, taip pat ir tokiose delikačiose detalėse kaip kabliukai, kurios linksmai išmėtytos vienspalvės sienos plokštumoje. Tai ne tik suteikia patalpai dar daugiau žaismingumo, dinamikos, tačiau taip pat atneša neįprasto vaikystės ir vikrumo prieskonio oficialiai aplinkai. Patalpoje augantys augalai paverčia ją artimesne ir gamtai, ir namams bei skatina gerą darbuotojų savijautą, produktyvumą.

Kiekviena erdvė turi savo spalvą, grafinį elementą, medžiagiškumą ar dominuojančias formas. Patalpos atskiriamos viena nuo kitos siekiant paįvairinti aplinką, todėl kiekvienai vis kitos paskirties erdvei sukuriamas individualus įvaizdis, tačiau tai daroma tikslingai. Taip funkcinės zonos, nors ir įgauna savitumą, tačiau vis tiek išlieka neatsiejamos visumos dalimi. Visur išlaikomas spalvų žaismas ir abstrakčių formų derinys arba geometrinis sienų ir grindų dekoravimas.

Darbo patalpose erdvės atviros, nėra atitvarų, skiriančių darbuotojus, todėl sudaromos laisvos galimybės komunikuoti ir bendradarbiauti. Interjero autoriai atmosferą siekė pateikti

neutraliai. Pasitelkiama baltos-juodos skalės monochromija, kurioje įterpiamos ryškesnės, subtilios akcento detalės, simbolizuojančios ir minties tėkmę, ir elektronines galimybes.

Kadangi šiame biure yra vaizdo bei garso studijos, todėl tam skirtose patalpose įrengta garso izoliacija, o jų dizainą paįvairina pagal specialų užsakymą kurti laidiniai elementai, kurie dekoruoja sienas taip, tarsi tiesiai iš jos kyšotų laidai, ausinės, USB jungtys ir jungikliai, o visa tai kartu sudaro sieninius piešinius, dekoravimo elementus – kai kurie iš jų yra net su šviesos instaliacija. Tai – inovatyvus ir šiuolaikiškas dekoravimo būdas, kuris tiesiogiai siejasi su kompanijos veikla – informacinėmis technologijomis ir programavimu.

PS Arkitektur suformavo aplinką, tinkančią jauniems, veržliems, inovacijų siekiantiems darbuotojams, kuriems dinamika bei ekspresija yra taip pat svarbūs dalykai, kaip ir švari erdvė, skatinanti susikaupti, produktyviai dirbti. Šiame interjere sutelkta viskas – baltų, pilkšvų tonų gausa užtikrina ramią atmosferą, kurią praskaidrina sodrios detalės bei stilizuoti elementai.

2016: 1 (96) I 39

i

Interjeras

Red Bull firmos biuras Vieta: Stokholmas, Švedija.

Realizacija: 2015 m.

Fotografijos: Jason Strong.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

visiems gerai žinomo energetinio gėrimo „Red bull” biuras, įsikūręs Švedijos sostinėje, buvo įkvėptas paties prekės ženklo – liaunos skardinės dizaino bei spalvinio derinio. Interjero kūrėjai – PS Architecture, – įsigilinę į kompanijos poreikius bei entuziazmą, nukreiptą į sportą, muziką, menines inspiracijas, suformavo elegantišką aplinką, kurioje dominuoja juoda, įvairių tonų mėlyna bei auksinė spalvų paletė, papildyta natūraliomis medžiagomis, tokiomis kaip marmuras, mediena, oda.

Patalpų išdėstymas bei tipas turėjo užtikrinti lankstumo poreikį biure, kur dažnai kviečiami menininkai bei įvairūs svečiai, todėl erdvės lengvai trasformuojamos, žaismingai pritaikomos pagal poreikius. Tam buvo panaudotos slankiojančios sistemos, baldai, galintys išsiskleisti ar susilankstyti ir net pakeisti savo funkciją. Registratūra ir laukiamasis buvo suprojektuoti pagal esminę projekto ideologiją – funkcionalumą bei transformaciją.

Pagal užsakymą suprojektuotas biuro registratūros stalas susiskleidžia ir yra stumdomas, taigi jo dydis ir netgi funkcija gali kisti – jis lengvai virsta baru, skirtu kokteiliais pavaišinti svečius ar organizuojant kolektyvo renginius bei šventes.

Interjero dizainui polėkio bei užuominų suteikė pati prekės ženklo simbolika: saulė, rombai, bulius, logotipo šriftas. Tokiu būdu interjere susiformavo atitikmenys: odiniai baldai, simbolizuonatys bulių; apskriti baldai – saulę; rombo figūra kilimuose, baldų paviršiuose bei juodas šriftas, derantis prie tamsių konstrukcijų bei baldų detalių – visa tai perimta iš prekės ženklo simbolikos. „Red bull” entuziazmas sportui, nuotykiams, muzikai bei menui atsispindi įvairiose instaliacijose, kurios eksponuojamos susirinkimų kambariuose bei kitose bendrose patalpose.

Projekto autoriai inkorporavo įvairių paskirčių bendro naudojimo erdves, kuriose suformavo originalias atsipalaidavimo bei aktyvaus bendravimo zonas: supynės,

40 I 2016: 1 (96)

originalūs, supamieji krėslai, žaidimų stalai – visa tai atspindi kompanijos ideologiją, skatinančią žmones užsiimti dinamiškomis veiklomis, drąsiai eksperimentuoti.

Pagrindinis projekto tikslas buvo suderinti profesionalią darbo erdvę ir ergonomiškus baldus su atviro pobūdžio plotais, kuriuose vyktų komunikacija, poilsis. Nors „Red bull” koncepcija yra žaismingumas bei spontaniškumas, tačiau tuo pačiu akcentuojamas ir perfekcionistinis profesionalumas, savotiškas nesnobiškas solidumas. Šviesi, jauki virtuvėlė, marmuriniais stalviršiais bei šiltomis medinėmis grindimis kontrastuoja su urbanistinėmis darbo erdvėmis, kuriose vyrauja metaliniu tinklu dengtos lubos, atviri ortakiai bei kiti vėdinimo kanalai. Ši virtuvė – tai tarsi ramybės zona, primenanti namus, kur

galima visiškai atsipalaiduoti, atsiriboti nuo aplinkos ir pagurkšnoti arbatos. Antroji virtuvėlė, esanti šalia registratūros, labiau priderinta prie lankytojų zonos, galinčios lengvai virsti baru svečiams bei darbuotojams. Čia virtuvėlė yra juoda ir ją praskaidrina tik šviesus marmurinis stalviršis bei ant sienos grafiškai pavaizduoti geltoni apskritimai, simbolizuojantys saulę. Žvelgiant tiesiai į virtuvės fasadą, priešais apskritimus nusileidžiančios šviestuvų lemputės dar labiau sustiprina saulės įspūdį ir sukuria optinę apgaulę – atrodo tarsi jos švyti taip ryškiai, jog šviesa atsispindi ant juodos sienos. Taip šis, iš pažiūros tamsus kampas, žaismingai sužibėjo.

Energetinis gėrimas „Red bull”, žinomas visiems kaip stiprus, aktyvus, dinamiškas, alternatyvias veiklas remiantis, drąsus prekės ženklas. Toks žinomumas buvo pasiektas sunkiai ir profesionaliai dirbant, o PS Architecture būtent tokią ideologinę koncepciją perteikė Stokholme įsikūrusiame biure: solidi, tačiau taip pat ir žaisminga aplinka padėjo atspindėti tai, kuo gyvena čia dirbančios asmenybės.

2016: 1 (96) I 41

i

DIZAINO KELIONĖS

Vieta: Soho rajonas, Londonas, Didžioji Britanija.

Realizacija: 2015 m.

Dizaino studija: „Autoban“.

Fotografijos: Ed Reeve.

Tekstas: Giedrės Lindens.

greta Berviko gatvės turgaus, duris atvėrė dviejų aukštų restoranas „Duck + Rice“ (liet. „Antis + Ryžiai“). Tai – naujausia įžymaus kinų kilmės restoranų savininko Alano Yau dovana gero maisto mėgėjams. A. Yau jau turi ne vieną sėkmingą restoraną, tarp jų – rafinuotus „Michelin“ žvaigždutėmis apdovanotus „Yauatcha“ ir „Hakkasan“. Jam priklauso ir puikiai Didžiojoje Britanijoje žinomas maitinimo tinklas „Wagamama“. Dabar jis nusprendė atsidaryti alinę ir kiniško ragu restoraną viename pastate, tad pasamdė Stambule veikiančią dizaino studiją „Autoban“, kurios dizaineriai sugebėjo įgyvendinti A. Yau vizijas ir sukurti tokią įstaigą, kurioje kinų miestas susilieja su karalienės Viktorijos laikų prabanga.

42 I 2016: 1 (96)

DIZAINO KELIONĖS

„Duck + Rice“ buvo įkurtas dviejų aukštų pastate. Nors tai yra kinų restoranas, kuriame nemažai Azijos įkvėptų detalių, derama pagarba atiduota ir gausiai dekoruotoms karalienės Viktorijos laikų užeigoms. Toks derinys ganėtinai neįprastas.

Juk kinų rajonai turi prastą reputaciją, jų užeigos britams asocijuojasi su pigiu maistu, valgomu paskubomis arba naktinių išgertuvių metu. O Viktorijos laikų barai tviska prabanga.

Tačiau čia abu stiliai dera puikiai.

Pats pastatas žavi savitu įstiklintu fasadu, margintu abstrakčiais geometriniais raštais. Suderinus nepermatomus ir skaidrius jo paviršius, pavyko išgauti modernų marginto stiklo efektą, kuris suteikia restorano eksterjerui daugiasluoksniškumo ir dinamiškumo.

Tie patys abstraktūs geometriniai raštai pasikartoja visame pastate: ir įstiklintame fasade, ir viduje esančiose metalinėse širmose, kurios primena tradicines sulankstomas kinų širmas „pingfeng“ ir tarsi apibrėžia atskiras vidaus erdves. Įžengusius į vidų, lankytojus prie įėjimo pasitinka keturios didžiulės varinės sidro ir alaus cisternos. Tai – užuomina į anksčiau čia veikusį tradicinį britišką Viktorijos laikų stiliaus barą.

Apatiniame aukšte taip pat įrengtas ilgas marmurinis dramatiškai apšviestas baras, taip pat pastatyti įvairaus aukščio stalai ir padarytos žemos sėdimos vietos. Šalia yra židinys ir atskiros nedidelės erdvės intymesniam bendravimui.

Išskirtinis interjero akcentas – baltos milžiniškos plytelės su ryškiais mėlynais gėlių motyvais. Jos dengia sienas ir pasikartoja įdubusiuose lubų skliautuose. Šios plytelės yra užuomina į garsiąją kinišką keramiką, padengtą mėlyna ir balta glazūra ir kartu duoklė Tangų dinastijai, kai prasidėjo kinų porceliano era. „Autoban“ dizainerių suprojektuotos ir pagal specialų užsakymą pagamintos plytelės buvo ir subtili užuomina į pačių restorano kūrėjų turkišką kilmę. Nors

i

mėlyni ir balti motyvai yra įkvėpti tradicinės kinų keramikos, kobalto oksido mišinio su vandeniu technika, leidusi išgauti mėlyną atspalvį, yra lygiai tokia pati, kokia naudojama siekiant sukurti tradicines turkiškas Izniko plyteles. Į antrąjį aukštą, kuriame įrengtas valgomasis, veda dekoratyvūs sraigtiniai metaliniai laiptai. Antrame aukšte yra keli prie sienų priglausti minkštasuoliai, prieš kuriuos pastatyti stalai. Kai kurios sėdimosios vietos įrengtos priešais langus, tad pietaujant pro raštuotą fasadinį stiklą galima stebėti apačioje verdantį judrios Berviko gatvės gyvenimą. Stalviršius puošia prabangus tankiomis gyslomis išmargintas marmuras, apgaubtas ąžuolinėmis lentomis, kurias juosia sendintas žalvaris.

Dviejų tonų medinės grindys ir marmuro elementai atspindi britišką pastato praeitį, o apvalūs stalai ir metalinės

2016: 1 (96) I 43

i

DIZAINO KELIONĖS

44 I 2016: 1 (96)

širmos, atskiriančios svečių kabinas, yra lengvai atpažįstama kinų estetika.

Kurdami „Duck+Rice“ dizaineriai kruopščiai įvertino kiekvieną patalpų centimetrą, apgalvodami net smulkiausias detales. Jie kūrė ir visus restorano baldus: kėdes, suolus ir odiniais bei medžiaginiais apmušalais aptrauktas sofas. „Įrengiant „Duck+Rice“ mūsų užduotis nuo pat pradžių buvo labai aiški, – restorano kūrybą prisiminė viena iš „Autoban“ studijos įsteigėjų Seyhan Özdemir. „Tai turėjo būti Londone įrengta britiška užeiga su kinų virtuve. Alanas Yau turi unikalų sugebėjimą pamatyti kultūrines metaforas daugelyje dalykų. Jis į restoranus žiūri kaip į filmų režisūrą.

Tai labai primena mūsų požiūrį į dizainą – mes kuriame

scenas, kalbėdami apie kiekvieną detalę, gana panašiai, kaip filmų režisieriai. Taigi čia mes sumaišėme britiškas ir kiniškas metaforas, naudodami įvairius sluoksnius. Vienas iš šių sluoksnių yra pagamintas iš medžio. Tai reprezentuoja tradicines Viktorijos laikų užeigas. Kitas sluoksnis yra milžiniškos baltos rankų darbo plytelės su įspūdingais mėlynais gėlių motyvais, kurios dengia sienas ir pasikartoja lubų dalyse“, – kalba S. Özdemir. „Duck+Rice“ yra jau antrasis bendras „Autoban“ dizainerių ir A.Yau įgyvendintas projektas. Jų bendradarbiavimas prasidėjo kuriant modernus turkiško stiliaus restoraną „Babaji“, kuris buvo atidarytas šių metų sausį tame pačiame Londono Soho rajone.

2016: 1 (96) I 45

i

DIZAINO KELIONĖS

Viešbutis

šiuolaikiniam aristokratui Vieta: Amsterdamas, Nyderlandai. Realizacija: 2013 m. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės. Design hotel TM grupės narys.

A

msterdamas – tai verdantis katilas, sklidinas kūrybiškų, iniciatyvių asmenybių, atvažiavusių čia iš įvairiausių pasaulio kampelių. Sir Albert viešbutis, esantis judriame De Pijp rajone, siūlo erdvę įkvėpimo ieškantiems žmonėms. Norint miesto svečiams integruotis bei prisitaikyti prie vietos ritmo, apsistojimas čia, pačiame miesto centre, be abejo, suteikia daugybę privalumų. Sir Albert – tai vieta, kur susipina darbas ir žaidimai: vyksta susitikimai, fotosesijos, produktų pristatymai, nedideli susibūrimai ir, be abejo, poilsis.

Architektūros ir interjero autoriai BK Architects (Alon Baranowitz & Irene Kronenberg) siekė, jog jau pirminis efektas nustebintų lankytoją, todėl stengtasi suformuoti atmosferą lyg būtų įžengiama į rūmus, o ne į viešbutį –

46 I 2016: 1 (96)

DIZAINO KELIONĖS

i

Architektūrą projekto autoriai stengėsi išlaikyti kiek įmanoma artimesnę praeičiai (aukštos lubos, didžiuliai langai, nepakitęs fasadas), o modernumas atsiskleidė būtent per interjero sprendimus, kurie suteikė stilingos autentikos. Norint sušvelninti solidžias patalpas, buvo pasirinkti šiuolaikišką žmogų atspindintys elementai, padedantys sukurti aplinką, skirtą ir darbui, ir žaidimams. Stalo tenisas ar kreidinė siena improvizacijoms, eskizams bei idėjoms generuoti susirinkimų kambaryje primena, jog pastatas nebuvo banaliai sumodernintas, o vis dar alsuodamas praeities istorija, jis kuria naują, senosios tąsą.

Interjeras pasižymi jaukumu, šiluma, tačiau ne paprastumu. Sukurta nuotaika perteikia tai, jog toks estetinis

atsirastų riba tarp dviejų skirtingų pasaulių. Svečiai pasitinkami ne registratūroje, kaip įprasta daugelyje viešbučių, o jaukioje studijoje, kur registracija vyksta prie ovalaus stalo.

Taip parodomas maksimalus dėmesys svečiui bei perteikiama pagrindinė stilistinė idėja, jog čia yra aplinka, kurioje galima įsivaizduoti laisvalaikį leidžiantį aristokratą – solidi, tačiau ne pernelyg pompastiška ar oficiali.

Kadaise pastatas buvo naudojamas kaip deimantų fabrikas, todėl yra persismelkęs šia atmosfera, o interjere tokie motyvai, išreikšti prabangiomis detalėmis, atsiskleidžia kiekviename iš kambarių ar bendrose patalpose. Atidžiai parinkti aukštos klasės dekoro elementai, stilingi, dizainerių kurti baldai bei iššskirtiniai gobelenai, kilimai – tai priežastis, kodėl šį viešbutį galima vadinti boutique. Tokia aplinka perteikia modernios aristokratijos požiūrį ir yra skirta tiems, kurie nori patirti ne tik geriausias, laiko patikrintas madas, bet ir naujausias dizaino inovacijas bei technologijas, mėgautis prabangia, tačiau kartu ir žemiška atmosfera.

2016: 1 (96) I 47

kenomis. Siekiant išlaikyti harmoniją bei malonią atmosferą, jaukumo suteikia spalvingesni kilimai, margu kailiu aptrauktos kėdės, kelmus primenantys žaismingi staliukai, šviesesni audiniai.

Sir Albert – tai ne tik poilsio namai šiuolaikiniam aristokratui, bet ir kūrybinė erdvė, skirta iniciatyviai asmenybei užsiimti veikla, tapusia gyvenimo dalimi. Juk šiandien mus įkvepia viskas, kas supa, todėl apsistojus naujoje vietoje, kilusias mintis reikia fiksuoti čia ir dabar. Solidus, kokybe ir aukšta klase spinduliuojantis interjeras padeda išlaisvinti idėjas ir net ilsintis jas generuoti bei žaidimo forma transformuoti į tai, kas vėliau bus išgryninta. Aplinka šiam procesui daro didelę įtaką, būtent todėl į ištaigingos, tačiau ne snobiškos atmosferos kūrimą interjero autoriai BK Architects investavo tiek daug laiko.

rezultatas nėra pasiektas lengvai: italų gamintojų vardai, tokie kaip Maxalto, Moroso, Ceccotti bei ne masinės gamybos baldai, kurti žymių Danijos dizainerių, tokių kaip Piet Hein Eek ar Joy van Erven, suteikia išskirtinumo bei subtilios, išlaikytos prabangos įspūdį. Natūralios, aukštos kokybės apdailos medžiagos, pavyzdžiui, medžio masyvas, kailis, oda, nerūdijančio plieno plokštės, dekoruotos kniedėmis, marmuras – visa tai suteikia solidumo įvaizdį, o laisvai pastatomos vonios miegamuosiuose, erdvūs, juodomis akmens masės plytelėmis išklijuoti vonios kambariai bei didžiuliai marmuriniai stalviršiai suprojektuoti ne kaip funkciškai būtini, tačiau kaip komfortą ir prabangą simbolizuojantys dizaino elementai.

Modernumą padeda suformuoti šiek tiek šalti ar tamsūs, niūrūs atspalviai: juodi vonios kambariai, praskaidrinti baltomis keraminėmis voniomis ar praustuvais, blizgios, juodai dažyto stiklo durys į higienos patalpas ar spintas, pilki granitiniai stalviršiai miegamųjų virtuvėlėse bei tokie pat tamsūs darbo stalai, kurių stalčiai puošti odinėmis ran-

48 I 2016: 1 (96)

i

DIZAINO KELIONĖS

Viešbutis

Vieta: Krans Montana, Šveicarija. Realizacija: 2015 m.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės. Design hotelTM grupės narys.

Trečios kartos viešbučių tinklo savininkas, pripažinęs savo sveikatos sutrikimą, – klaustrofobiją – kartu su projekto autorių Actescollectifs Architectes komanda sukūrė naują kalnų viešbučio viziją, kuri buvo įgyvendinta Krans Montanos viršūnėse, 2112 metrų virš jūros lygio. Čia matosi Ronos upės slėnis bei nuostabiųjų Alpių viršukalnės. Panoraminiai sniego ir kalnų nutapyti peizažai – tai vaizdai, kuriuos lemta pamatyti

ne kiekvieno akiai. Įspūdingas ir stiklo bei akmens kompozicijų viešbučio Chetzeron fasadas, už kurio sienų slepiasi 16 kambarių bei apartamentų.

Nors tai nėra didžiulė ar masiškai lankoma vieta, tačiau tam, kad būtų gauti leidimai iš apleistos kalnų stotelės sukurti viešbutį, kovota net penkerius metus. Kalnų mėgėjams vien patekimas čia suteikia daugybę įspūdžių – galimybė keliauti

viršukalnEje

50 I 2016: 1 (96)

DIZAINO KELIONĖS

pėsčiomis, dviračiais, džipais, slidėmis ar sniegomobiliais – tai netradicinis gyvenimo būdas. Sniego fanatikai čia gali užsiimti ne tik žiemos sportu, bet ir mėgautis gamta terasose, kuriose yra hamakai, krėslai ir net šildomas lauko baseinas.

Svečiai gali grožėtis ir saulėlydžiu, ir saulėtekiu, nes viešbutis įsikūręs virš aukštaūgių maumedžių giraitės, o galimybė matyti saulę tarsi prie jūros ar vandenyno tik sustiprina žmogaus ryšį su gamta. Visa apimanti begalinė erdvė bei didžiuliai kambariai – tai kiekvienos asmenybės, vengiančios keturių sienų, svajonė.

i

Stambiagabaričiai betoniniai prieangiai bei sienos buvo dengtos vietiniu akmeniu ir tapo interjero dalimi, o didžiuliai langai, suprojektuoti ne tik miegamuosiuose, bet ir vonios kambariuose, leidžia gamtai prasiskverbti į pastato vidų.

Originali interjero struktūra, šilta stilistika bei jaukumas susilieja su natūraliomis apdailos medžiagomis bei spalvų gama, laukine gamta ir iš visų pusių supančiu vietovaizdžiu.

Erdvūs kambariai, kuriuose numatyti tik būtiniausi baldai, suteikia poilsiautojams visas reikalingas funkcijas ir apsaugo nuo nereikšmingų detalių. Šiuo metu itin populiarūs smulk-

2016: 1 (96) I 51

52 I 2016: 1 (96)

meniški viešbučių interjerai, primenantys namus, tačiau čia vyrauja unikalus stilius, padedantis nuo namų pabėgti tarsi į kitą pasaulį, atsiriboti nuo priklausomybių. Komfortiški baldai bei lokalūs, blausiai švytintys toršerai ar pastatomos lempos, sudaro galimybę sukurti daugybę jaukių kampelių intymiam atsipalaidavimui net bendro naudojimo zonose.

Kambariuose taip pat numatytos vietos, kuriose galima įsitaisyti ir tiesiog grožėtis gamta net neišlindus iš kambario.

Visose erdvėse daugiausiai vyrauja klasikinės, šiltos apdailos medžiagos – akmuo bei ąžuolo mediena, taip pat betonas, suteikiantis natūralumo. Spalvinis koloritas primena supančią gamtą, vyrauja pilkšvi, rusvi, žalsvi tonai, o ryškiausiais akcentais tapo kalnų vietovėms būdingų žydinčių augalų atspalviai: rausvi, alyviniai, gelsvi. Lakoniškos baldų formos tarsi pabrėžia sampratą, jog pirminis vaidmuo atitenka tam, kas už lango. Viduje svarbiausia sukurti komfortišką, ergonomišką bei jaukią aplinką, iš kurios tą vaizdą būtų malonu stebėti.

„Chetzeron“ viešbutis pasižymi stipriu vizualiniu identitetu. Modernūs, tačiau subtilių formų bei kolorito baldai iš natūralių medžiagų tarsi užtvindo patalpas istorinio pasaulio šarmu, atsinešusiu viską, kas geriausia, į mūsų epochą.

Architektai sugebėjo suderinti autentiškumą bei inovatyvumą: iš pažiūros jaukumu dvelkianti, faktūriška, įvairiais gobelenais bei audiniais apdailinta aplinka spinduliuoja tipiško kalnų namelio jaukumą, tačiau šis pojūtis dar praturtintas ir moderniais technologiniais sprendimais, švariomis formomis, tinkamai suformuotomis struktūromis. Pasirinktos apdailos medžiagos bei audiniai nėra tradiciniai, tačiau itin dera prie apsnigtų kalnų kraštovaizdžio. Palikta industrinio pastato konstrukcija sudarė galimybę išlaikyti atviras, šviesias erdves, o fasadas, dengtas natūraliu vietiniu akmeniu, kontrastuoja su moderniąja architektūra bei jai būdingais griežtų formų langais. Taip glotnus paviršius žaismingai perauga į faktūriškas akmenines plokštumas ir savotiškai pristato viešbutį, kaip pastatą, turintį priešistorę.

2016: 1 (96) I 53

54 I 2016: 1 (96)

DIZAINO KELIONĖS

i

Nauja viešbučio koncepcija

Zoku Vieta: Amsterdamas, Nyderlandai. Realizacija: 2015 m. Plotas: 5800 kv. m.

Fotografijos: Ewout Huibers. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

Siekiant palengvinti gyvenimo ir darbo keliaujant pobūdį, Zoku (iš japonų kalbos išvertus, tai reiškia „šeima“, „gentis“, „klanas“) samprata suardys nusistovėjusį požiūrį į viešbučio kambarius ir sukurs naują kategoriją šioje industrijoje. Namų biuras, tinkamas ilgiems apsistojimams, tačiau turintis aptarnavimo privalumų, be to, dovanojantis socialinį ūžiančio miesto gyvenimą. Zoku – tai vieta, skirta atsipalaiduoti, dirbti, socializuotis su bendraminčiais ir įsitraukti į miesto gyvenimą. Tokio pobūdžio kambariai yra skirti šiuolaikinei kartai – jauniems keliaujantiems verslininkams, kurie mėgsta sujungti darbą, laisvalaikį bei gyve-

namąją aplinką. O nauji poreikiai reikalauja naujų sprendimų – vienu iš jų taps Zoku.

Pačios koncepcijos sumanytojai yra Hans Meyer ir Marc Jongerius – kompanijos „Hotelsahead“ bendrasavininkai. Tai – įmonė, kurianti naujus sprendimus, vizijas, kurias jau ne pirmą kartą įgyvendinti jiems padeda interjero dizainerių komanda Concrete. Kambarys tokiame viešbutyje – tai kur kas daugiau nei tik kambarys. Tai minibutas arba kitaip – Zoku loftas. Interjero autoriai Concrete ir Zoku įvaizdžio kūrėjai kambariuose identifikavo būsimą gyventoją ir sukūrė aplinką, kurioje numatytos visos reikalingiausios funkcijos. Dizaineriai turėjo labai kruopščiai išnaudoti patalpas, kad jaustųsi erdvumo pojūtis, tačiau taip pat norėjo, jog vyrautų funkcionalumas, būtų itin patogu ir paprasta gyventi.

Pagrindinis skirtumas nuo standartinių viešbučių kambarių – tai, jog akcentuojama ne miego, o laisvalaikio,

2016: 1 (96) I 55

darbo erdvė. Vietoj didžiulės lovos centre stovi keturvietis stalas, kurį galima naudoti ir darbui, ir maisto valgymui bei poilsiui. Kiekvienas toks kambarys – bent 25 kv. m ploto. Gyvenamojoje erdvėje taip pat yra dvivietė sofa, kur laiką galima leisti su svečiais, skaitant knygas ar žiūrint televiziją. Taip vadinama „Rest“ (liet. „poilsis“) sofa buvo sukurta aukščiausio lygio danų baldų gamintojo ir specialiai pritaikyta Zoku projektui. Bambukinės grindys leidžia mėgautis jomis basomis pėdomis, o švelnus kilimas prie sofos apibrėžia zonos ribas. Valgomojo bei darbo stalas yra netoli sofos. Išdėstymas numatytas tokioms situacijoms kaip svečių priėmimas, darbo susitikimai, vakarienė ar žaidimų bei kitokių linksmybių vakarai. Taip žmonės, būdami skirtingose zonose ir užsiimdami vis kitokia veikla, išlieka vieni šalia kitų, taigi suderinamas ir privatumas, ir bendros erdvės įvaizdis, galimi ne tik kasdieniniai, bet ir verslo pašnekesiai. Bambukinis stalas dera prie grindų, šalia išrikiuotos kėdės reprezentuoja jaunatviškumą ir stilingumą, o kybantis šviestuvas atrodo lengvas lyg debesėlis. Nedidelėje virtuvėje sutalpinti esminiai funkciniai elementai: indukcinė vyryklė, plautuvė, indų plovyklė, šaldytuvas su kamera, mikrobangų krosnelė, kavos aparatas. Stalviršis ir galinė siena dengta tamsiai pilku kvarcu, kuris atrodo itin kokybiškai ir estetiškai, o su juo itin grakščiai kontrastuoja baltos, blizgios spintelių durelės bei lentynos.

Apdailos medžiagos charakterizuoja esminę Zoku lofto stilistiką, todėl jos naudojamos ir tokiems interjero elementams kaip lova. Nors lova šio pobūdžio viešbučio kambariuose nėra esminis akcentas ir yra netgi savotiškai slepiamas, tačiau ji stebina savo karališku dydžiu. Patekimas į miegamojo zoną suprojektuotas itin originaliai – iš sienos ir joje sumontuotų baldų išriedantys laiptai atveria kelią į miego karalystę – itin privačią erdvę, kurios svečiai gali ir nematyti. Toks lovos pakylėjimas į antrą aukštą leido itin praktiškai išnaudoti erdvę po ja: čia suprojektuota drabužių spinta, televizorius, netgi nedidukė darbo zona.

Miegamasis nuo visos likusios erdvės gali būti atskirtas ažūrinėmis bambukinėmis širmomis, kurios suteikia privatumo ir saugumo jausmą, tačiau praleidžia šviesą.

Darbo zona, esanti po miegamuoju, siūlo daugybę biuro reikmenų, kurių gali prireikti dirbant, be to, tai yra puiki vieta išsiųsti elektroninį laišką ar tiesiog saugiai laikyti kompiuterį.

56 I 2016: 1 (96)

Per visą kambarį sumontuotas juodas plieninis U formos profilis yra ne tik konstrukcinė laiptų dalis, bet taip pat ir galimybė gyventojui individualizuoti savo aplinką, laikinus namus. Čia viešbutis sukūrė galimybę pasikabinti ar ant profilio susistatyti sau labiausiai patinkančius ar asmenybę atspindinčius rėmelius su siūlomais paveikslais, grafiškais tekstais. Virtuvėje plieninis profilis taip pat gali būti kaip priminimų lenta, prie kurios užrašus įmanoma prikabinti magnetais.

Aukšti langai įleidžia daug šviesos, todėl yra dekoruoti elegantiškomis, baltomis dieninėmis užuolaidomis, pridengiančiomis kaitrią ar akinančią saulę, o pilkšvos naktinės užuolaidos apsaugo nuo rytinių spindulių. Tualetas suprojektuotas prie pat įėjimo. Ąžuolinė spintelė virš pastatomo praustuvo, pakabinamas tualetas, dušas – tai esminiai funkciniai elementai, išdėstyti patogiai ir apgalvotai. Norint padidinti vonios kambario erdvę, durų apdailai buvo parinktas matinis stiklas, o galinė siena, esanti prie dušo, dengta veidrodžiu. Kontrastingas juoda-balta monochromatiškas sprendimas mažoms patalpoms yra drąsus, tačiau teisingas, nes tamsios spalvos suteikia gylio efektą ir, priešingai nei mano daugelis, ne mažina, o vizualiai praplečia patalpą.

Zoku koncepcija siekiama keliaujantiems verslininkams suteikti kuo labiau namus primenančią aplinką, kurioje jie jaustųsi savi, o jų vidinė būsena dėl tokio gyvenimo būdo taptų kuo geresnė. Keliaujant neturi būti pamirštamas socialinis gyvenimas bei aplinkos pažinimas, o Zoku viešbutyje suformuota tvarka, leidžianti bet kada priimti svečius, būtent tą ir gali užtikrinti. Taigi XXI a. atėjo metas kurti ne tik jaukius viešbučius, bet ir pagalvoti apie keliaujančio žmogaus saviraišką, socialinį gyvenimą bei laisvalaikį. Būtent šioje aplinkoje yra sudarytos sąlygos gyventi nors ir nesėslų, tačiau visavertį gyvenimą.

rekomenduojame

i

Jaukumas, harmonija, patogumas – tuo galima ir būtina pasirūpinti RAVAK pristato modernų bei praktišką, suprojektuotą iki smulkiausios detalės vonios kambarį. Nesiekiama tik išskirtinio įspūdžio, bet visada atsižvelgiama į klientų poreikius bei pageidavimus. Yra daiktų, kurie gali džiuginti daugelį metų.

Šiais metais įmonė skiria didelį dėmesį saugumui ir patogumui, todėl su dideliu džiaugsmu pristato dušo sėdynes. Tai – dizaino studijos Nosál komandos kūrinys. Jis padės visiškai atsipalaiduoti duše. Sėdynės yra praktiškos, patogios ir naudingos. Be to, jas lengva sumontuoti ir jau įrengtoje dušo kabinoje.

Pasirinkus vieną iš kelių spalvų, sėdynę (ovalios ar kampuotos formos) bus nesunku priderinti prie kitos vonios kambario įrangos. Ją patogu naudoti norint patogiai nusiplauti pėdas, o dailiosios lyties atstovės šį daiktą įvertins atlikdamos grožio procedūras. Šios sėdynės gali būti puikiai pritaikomos ne tik vonioje. Jas galima sulankstyti, o sulenktos iš esmės neužima vietos, todėl jos puikia tinka ten, kur reikia „taupyti“ erdvę. RAVAK siūlomų sėdynių pritaikymas ganėtinai platus – jas galima montuoti prieškambariuose, balkonuose, terasose ar lifte. Konstrukcija išlaiko iki 150 kg svorį! Karkasas sukurtas iš nerūdijančio plieno, o sėdimoji dalis – iš lengvai valomo plastiko, todėl galima neabejoti sėdynės tvirtumu ir ilgaamžiškumu.

2016: 1 (96) I 57

i

DIZAINO ISTORIJA

STIKLO IR LEDO DAINIUS Skirtingai nei daugelyje Europos šalių, Suomijos dizaino fenomenas XX a. viduryje išgarsėjo ne dėl gilių kultūrinių tradicijų ar palankių ekonominių sąlygų, o dėl unikalių asmenybių, prie kurių neabejotinai galime priskirti Tapio Wirkkalą (1915 – 1985) – iškilų dizainerį, savo kūryboje apjungusį aukščiausius pramoninio dizaino ir taikomosios dailės pasiekimus.

Tekstas: JonO MalinauskO.

Tapio Wirkkala gimė 1915 metais nedideliame Hanko miestelyje, pietvakarių Suomijoje. Nuo pat vaikystės ir jis, ir jo jaunesnės seserys linko į menus, bet tik Tapio buvo lemta pasirinkti dailės studijas. Šeimai persikėlus į Helsinkį, jis įstojo į Menų ir amatų mokyklą, kurią baigęs 1936 m. įgijo skulptoriaus specialybę. Pradžioje Tapio vertėsi privačiais užsakymais – ne tik skulptūros bet ir grafikos, monumentaliosios dailės srityse. Jis nepraleisdavo progos dalyvauti įvairių dailės sričių konkursuose. Vienas iš pirmųjų laimėjimų buvo pasiektas grafiniame dizaine – T. Wirkkala laimėjo pašto ženklų serijos, skirtos artėjančiai 1940 m. Helsinkio olimpiadai, konkursą. Deja, olimpiados rengimui sutrukdė prasidėjęs Žiemos karas su Tarybų Sąjunga. Tapio buvo pašauktas į karinę tarnybą, bet būdamas ten, neprarado galimybės užsiimti menu – karo prievolininkams skirtose dailės dirbtuvėse jis sukūrė paminklą, skirtą mažai žinomam karo epizodui – Karelijos sostinės, Petrozavodsko, užėmimui karo pradžioje. Riaumojantį liūtą Pašto ženklai, skirti Helsinkio olimpiadai, 1940 m. vaizduojanti monumentali skulptūra ir šiandien eksponuojama Suomelinnos tvirtovės dailės ekspozicijoje Helsinkyje. Daug vėliau dizaineris vėl grįžo prie karo temos, sukurdamas Kalvola memorialą žuvusiems Žiemos kare atminti.

Sėkmė lydėjo T. Wirkkalą ir grafinio dizaino srityje: 1947 m. jis laimėjo Valstybės banko surengtą naujųjų Suomijos markių banknotų konkursą. Autorius atsisakė anuomet įprasto istorinių asmenybių portretų tiražavimo, panaudodamas lakoniškus ir kartu metaforiškus įvaizdžius, papildytus

58 I 2016: 1 (96)

gamtos ir tradicinės dailės motyvais. Šie banknotai sėkmingai cirkuliavo vidaus riknkoje iki 8-ojo dešimtmečio pradžios.

Bet tikrasis Tapio Wirkkalos pašaukimas atsiskleidė keletą metų anksčiau, kai jis pasidalino su tuomet jau garsiu Kajumi Franku (Kaj Franck, 1911 – 1989) pagrindinį apdovanojimą firmos italla surengtame graviruoto stiklo dirbinių konkurse. Šis laimėjimas tapo visą Tapio gyvenimą trukusio bendradarbiavimo, pagimdžiusio dešimtis puikių stiklo gaminių, pradžia. Konkursinio projekto pagrindu buvo sukurta garsioji stiklo vaza Kanttarelli (Chanterelle), pasižyminti organiška augaline forma – preciziškos graviruotos juostelės suteikė jai panašumo į lelijos žiedą ar grakščią ūmėdę. Vazos gamyba tęsiasi iki šiol, bet, pasak itallos atstovų, rankinio graviravimo technologija netrukus gali priversti ją nutraukti: paskutinam graveriui išėjus į pensiją, nebeliks jaunų meistrų, galinčių tiksliai pakartoti įmantrų piešinį.

Ilgus metus dirbantį su stiklu, T. Wirkkalą labiausiai domino jo optinės savybės, šviesos atspindžių ir refrakcijos reiškiniai, darantys stiklą panašų į natūralias gamtines medžiagas – tirpstatnį ledą, upe plaukiantį ižą, tekančio vandens ratilus ir sūkurius. Tačiau dizaineris niekad nenusirisdavo iki realistinių imitacijų – jo sukurtose formose buvo nuolat pabrėžiama apibendrinta dinamiška struktūra. „Žiedai, žiedai ir ritmai.

Plaukiantys sūkuriai – ir pojūtis kažko nematerialaus, gaudančio vaizdinių atspindžius. „Šviesos judėjimas – negrįž- Suomijos markių banknotai, tamai praėjusio momento 1947 m.

Lėkštė Pilkkiavanto, 1970 m.

Viskio stiklinė Gaissa, 1972 m.

Vaza Kanttarelli, 1947 m.

Vaisių vaza iš kolekcijos Ultima Thule, 1963 m.

Lėkštė iš kolekcijos Ultima Thule, 1962 m.

liudijimas,“ – taip vėliau rašė Tapio Wirkkala apie savo kūrybos motyvus.

Suomijos rinkai skirtuose stiklo gaminiuose dizaineris labai saikingai naudojo spalvas – bet pradėjęs bendradarbiauti su italų firma „Venini“, esančia garsiojoje Murano saloje, jis buvo sužavėtas visiškai kitokios itališkosios stiklo tradicijos ir tiesiog pratrūko nevaržomu spalviniu srautu.

Kai kurie Wirkkalos darbai, atskleidžiantys jo savitą požiūrį į Murano stiklą, iki šiol tebėra „Venini“ gamybinėje programoje. Ir Suomijoje, ir Italijoje jis stengėsi palaikyti kuo glaudesnį kontaktą su stiklo pūtimo meistrais, ilgas dienas praleisdamas prie įkaitusių krosnių stiklo dirbtuvėse.

T. Wirkkalos pastangos neliko nepastebėtos tarptautiniu mastu: 1951 m. jis gavo net tris IX Milano trienalės „Grand prix“ apdovanojimus – už stiklo gaminių projektus, taip pat ir visos Suomijos ekspozicijos įrengimą. Po trijų metų X Trienalėje jis vėl pakartojo šį rezultatą, tapdamas pasaulinio masto stiklo gaminių dizaino lyderiu (dar vienas „Grand prix“ buvo pelnytas XII Trienalėje 1960 m.)

Kad suprastume Trienalės apdovanojimų vertę, valandėlei persikelkime į saulėtąją Italiją. Šalis, kildinusi savo dailės ir amatų tradicijas iš Senovės Romos laikų, pradėjo puoselėti šiuolaikinę dailę ir pramonės gaminių dizainą dar XX a. pradžioje. Vienu iš svarbiausių šios srities renginių buvo 1923 metais startavusi Monzos taikomosios dailės bienalė, nuo 1933 m. pradėta rengti kas trejus metus ir perkelta į šalies dizaino sostinę Milaną, kur specialiai šiam renginiui pastatyti didingi Trienalės rūmai (arch. Giovanni Muzio).

Fašistinėje Italijoje, skirtingai nuo totalitarinių Vokietijos ir TSRS režimų, į modernųjį meną buvo žiūrima gana palankiai, tad Milano trienalės vyko reguliariai netgi prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Vargingais pokario metais, siekiant atgaivinti kultūrinį gyvenimą ir rasti naujų inspiracijų, į Trienalę pradėta kviesti ir užsienio šalių atstovus; kvietimu visų pirma pasinaudojo Skandinavijos šalys, vykdžiusios aktyvią kultūrinę ekspansiją. Milano paroda netruko tapti vienu iš labiausiai vertinamų Europoje kultūrinių renginių, tad T. Wirkkalos laimėjimus galima drąsiai prilyginti Amerikos kino akademijos apdovanojimams – garsiesiems „Oskarams“. Nors vėliau kultūros renginių lyderio marškinėlius iš Milano perėmė Venecija ir jos bienalė, bet lombardiečiai

Skirtingų metų degtinės stikliukai, gam. Iittala.

pasiryžo revanšui ir ateinančiais 2016 metais vėl ketina sukviesti Europos meno elitą į Milano trienalės renginius.

Pelnyti apdovanojimai ne tik išgarsino Tapio Wirkkalos kūrybą, bet ir pasitarnavo skandinaviško dizaino ir apskritai gyvenimo būdo populiarinimui Europos mastu. „Iitalla“ pardavimai kilo kaip ant mielių, patyrusių stiklapūčių padedami dizaineriai kasmet sukurdavo po keliasdešimt naujų modelių. Kompanijos eksporto skyriaus vadybininkė Siru Nori, duodama interviu šio straipsnio autoriui, pasakojo, kad 2012 m. jie pakvietė vieną perspektyvų jaunosios kartos suomių dizainerį, kad sukurtų stiklo gaminių rinkinį.

Sugaišęs kelis mėnesius ir pagaliau pasiekęs rezultatą, dizaineris buvo atlydėtas į „Iittalos“ archyvą, kur tarp kitų pamatė ir daugiau nei 400 T. Wirkkalos kūrybos pavyzdžių.

Jaunuolio prisipažinimu, kad sukurtų tokią darbų seriją, jam neužtektų net trijų gyvenimų...

Nors darbo buvo per akis, T. Wirkkala ryžosi netikėtam žingsniui – susikrovęs lagaminus, jis su žmona 1954 m. persikėlė į Niujorką, kur du metus dirbo Amerikos dizaino legendos Raymond‘o Loewy projektavimo biure. Šis bendradarbiavimas, nors ir nepagimdęs įspūdingų kūrinių, buvo naudingas abiems pusėms: garsusis amerikietis pasisėmė skandinaviškųjų dizaino idėjų, o Wirkkala įgavo neįkainuojamos darbo su naujausiomis pramoninės gamybos technologijomis patirties. Be Vaza Glass Ice Bucket, 1954 m.

2016: 1 (96) I 59

Skirtingų metų buteliai, gam. Iittala.

Indas Kuksa, 1968 m.

Taurės Juhla, 1956 m.

to, atsirado ir naujų verslo kontaktų: vienu iš pagrindinių užsakovų tapo tarptautinio masto porceliano gamintojas „Rosenthal“. Lygiagrečiai buvo kuriami keramikinių bei plastmasinių indų projektai kitoms kompanijoms.

T. Wirkkalos dizaino gaminiai pradėjo sėkmingai atstovauti visai šaliai. 1961 m. aviakompanijai „Finnair“ pradėjus tiesioginius reisus į Niujorką, specialiai pirmosios klasės keleiviams dizaineris sukūrė taurių ir stiklo indų seriją Ultima Thule (taip senovės romėnai vadino toli šiaurėje esančias žemes). Ilgainiui ši kolekcija tapo viena iš žinomiausių „Iittala“ gamybos programoje, o „Finnair“ iki šiol vaišina iš jos stiklinių savo VIP keleivius. 1975 m. unikalūs vienetiniai stiklo gaminiai buvo įteikti visiems Europos Aukščiausio lygio susitikimo Helsinkyje dalyviams – taip apie T. Wirkkalą išgirdo netgi tuometinis TSRS vadovas L. Brežnevas. Po Tarybų Sąjungos žlugimo buvę jos gyventojai gavo galimybę artimiau susipažinti su kitu Wirkkalos dizaino pavyzdžiu – Finlandia degtinės buteliu, kurio paviršius taip pat priminė tirpstantį ledą ir, mėgėjų teigimu, žymiai pagerindavo gėrimo skonį.

Pakabinamas šviestuvas su stiklo gaubtu, 1960 m.

60 I 2016: 1 (96)

Dekoratyvinių butelių kolekcija Bolle, 1966 m.

T. Wirkkalos kūryba neapsiribojo vien tik stiklo gaminiais.

Nuo pat pokario jis bendradarbiavo su juvelyrikos kompanijomis, rengė autorines papuošalų parodas. Aukščiausias įvertinimas šioje srityje – Londono Auksakalių gildijos Garbės nario titulas, pelnytas 1971 m. Beje, tais pačiais metais T. Wirkkala tapo ir Londono Karališkojo menų koledžo („Royal College of Arts“) garbės daktaru. Taip pat kelis metus iš eilės 1963 – 1973 m. jis pelnė Italijos prezidento medalį už laimėjimus Faenzos tarptautiniame keramikos konkurse. Neliko nepastebėti ir T. Wirkkalos skulptūros darbai: 1951 m. sukurtai daugiasluoksnės faneros kompozicijai Leaf JAV žurnalas „House Beautiful“ suteikė „Gražiausio metų objekto“ titulą.

Vėliau iš daugiasluoksnės faneros buvo sukurta dar keliolika abstrakčiųjų skulptūrų, iš kurių labiausiai išgarsėjo Ultima Thule, pateikta „Expo 67“ parodai Monrealyje (Kanada).

Vienas iš žymiausių T. Wirkkalos dizaino kūrinių nėra pelnęs jokių apdovanojimu, nors per praėjusį pusę amžiaus tapo viena iš ryškiausių Skandinavijos dizaino ikonų. Kalbama apie medžioklinį peilį Puukko, sukurtą 70-ųjų pradžioje firmos „Hackmann“ užsakymu. Būdamas aistringas gamtos mylėtojas ir daug laiko praleisdamas savo sodyboje Laplandijoje, T. Wirkkala nuodugniai susipažino su suomiškų peilių naudojimo ypatumais. Nors jo sukurtas modelis ne visai atitiko kanonus (pvz., turėjo nailoninę rankeną vietoje medinės), bet ir buvo labai populiarus tarp medžiotojų bei

Servizas Coffee Tea Service, 1958 m.

Dekoratyvinės figūros (prespapjė), Kingfisher, 1971 m.

Stalo įrankių rinkinys, 1964 m.

keliautojų. Šiuo metu peilis nebegaminamas, o vieną jo egzempliorių galima pamatyti Šiuolaikinio meno muziejaus (MoMa) ekspozicijoje Niujorke.

Jau minėtas Milano trienalės apdovanojimas už Suomijos ekspoziciją buvo tik nedidelė T. Wirkkalos parodinės veiklos dalis. Jis prisidėjo prie daugybės keliaujančių Suomijos dizaino parodų rengimo 5-ajame dešimtmetyje, surengė dešimtis personalinių stiklo, keramikos bei juvelyrikos parodų Europos šalyse, JAV, Meksikoje, Japonijoje.

Aukščiausiu šios veiklos įvertinimus galėtume laikyti pirmąją vietą tarptautiniame konkurse Department Store and Life 2000, surengtame Briuselio pasaulinėje parodoje 1958 m.

Viena iš parodų, turėjusių atgarsį ir Lietuvoje, buvo surengta 1981 m. – tai buvo keliaujanti paroda, pristačiusi įžymiojo suomio kūrybą Italijos, JAV, Meksikos ir TSRS gyventojams (matyt, L. Brežnevo gautas stiklo suvenyras atliko šviečiamąjį vaidmenį). Šių eilučių autoriui, tuo metu dar Vilniaus dailės instituto studentui, teko aplankyti šią parodą Maskvoje (tarptautinės parodos „nepatikimų“ Baltijos respublikų įprastai nepasiekdavo). Didelį įspūdį padarė ne tik iš vadovėlių žinomi dizaino pavyzdžiai, bet ir itin kruopštus ekspozicijos paruošimas – klasicistinio Architektų namų interjero sienos buvo visiškai uždengtos baltu audiniu, tam kad „stalininio ampyro“ detalės netrukdytų įvertinti skandinaviškojo minimalizmo.

Kiekvienam eksponatui buvo pritaikytas specialus apšvietimas, taip pat juos lydėjo detalus kūrybos proceso ir gamybos technologijų aprašymas. Ši paroda tapo rimta profesionalumo pamoka esamiems ir būsimiems Lietuvos dizaineriams.

Reikia patebėti, kad anuomet Suomijos dailės ir dizaino įtaka sovietinės Lietuvos kultūriniam procesui buvo labai didelė. Iš vienos pusės daugelį metų žiūrėjome į Suomiją kaip galimos mūsų šalies „alternatyvios istorijos“ pavyzdį.

Iš kitos pusės aplinkiniais keliais Lietuvą pasiekdavusios

Arbatos servizas, 1979 m.

skandinavų meninės inspiracijos buvo gera paspirtis, siekiant išlaikyti kultūrinį identitetą ir atsispirti prievarta brukamam „socialistiniam“ realizmui. T. Wirkkalos 1981 m. paroda tapo vienu iš liudijimų, kad esame teisingame kūrybinių paieškų kelyje. Anot VDA Kauno fakulteto Stiklo ir keramikos Vyno etiketė, katedros vedėjo profesoriaus 50-tieji metai.

Valmanto Gutausko, suomių dizaino pavyzdžiai paskatino lietuvius atidžiau gilintis į fizines ir estetines stiklo savybes, siekti išraiškingai ir apibendrintai perteikti jas gaminių formoje.

Be abejonės, šiam procesui didelę įtaką turėjo ir neprilygstama Tapio Wirkkalos kūryba.

Peilis Puukko, 1961 m.

2016: 1 (96) I 61

i

REKOMENDUOJAME

Ikoninis italų dizainas, turintis sielą...

Ikona – esame įpratę, kad šis žodis reiškia šventą paveikslą, būdingą Rusijai ir Balkanų šalims nuo neatmenamų laikų. šiuolaikiniame pasaulyje ikona turi kur kas platesnę reikšmę. Ikoniniais įprasta vadinti laikui nepavaldžius kūrinius, kurie tampa savotišku atspirties tašku, pavyzdžiu, įkvėpimu ateities darbams. Šį kartą pristatome Italijos baldų gamintoją, perkopusį šimtmečio ribą, – „Poltrona Frau“, galintį pasigirti GAUSIA kolekcija ikoninių gaminių, neprarandančių aktualumo ir šiandien. „Poltrona Frau“ įkūrėjas – Lorenzo („Renzo“) Frau.

Nuo ko viskas prasidėjo... „Poltrona Frau“ veiklos pradžia – 1912 metai. Bendrovės įkūrėjas – Lorenzo Frau (žinomas kaip „Renzo“). Jis gimė 1881 m. Kaljaryje, Sardinijos uostamiestyje, kurį jam teko palikti, kai išvyko atlikti karo tarnybą Milane. Ją sėkmingai baigė, pelnydamas leitenanto laipsnį. Vėliau L. Frau vedė Saviną Pisati ir persikėlė į Turiną – tuomet tikrą Italijos kultūros lopšį. Čia L. Frau buvo „Gribaudi“ pardavimų atstovu, vėliau dirbo bendrovėje „Dermoide Patent“, gaminusioje dirbtinę odą. Ši patirtis jam pasitarnavo vėliau, plėtojant savo verslą. Darbo reikalais lankydamasis Didžiojoje Britanijoje, L. Frau čia atrado „Chesterfield“ krėslų modelį, kuriuo susižavėjo, ir ėmė importuoti į Italiją. Tuo pat metu L. Frau aistringai žavėjosi Prancūzijos bei centrinės Europos krėslų modeliais, jų stiliumi. Galiausiai jis nusprendė atidaryti nuosavą baldų gamybos įmonę.

2009 m. diz. Jeanas Marie Massaudas, sukūręs krėslą „Archibald“, laimėjo žurnalo „Wallpaper“ įsteigtą apdovanojimą „Už geriausią namų dizainą“.

62 I 2016: 1 (96)

Tekstas: Kristinos Noreikienės.

Nuotraukos: gamintojo „Poltrona Frau“.

1992 m. Holivude, filmuojant garsiąją rež. Micko Jacksono juostą „Asmens sargybinis“, panaudotas ikoninis „Poltrona Frau“ krėslas „Vanity Fair“, kurio originalus dizainas sukurtas 1904 metais.

Tai nutiko 1912 m., įkūrus „Poltrona Frau“, kurios pavadinimas susideda iš italų kalbos žodžio „poltrona“, reiškiančio „krėslą“, ir įkūrėjo pavardės. Įmonė sparčiai išgarsėjo savitu stiliumi, požiūriu bei kryptingu dizainu.

Maža to, ji tapo ir vieta, kur susitikdavo menininkai, kūrėjai, intelektualai. Šiuos vertingus ryšius L. Frau saugojo ir puoselėjo, siekdamas sustiprinti rafinuoto, prabangaus prekės ženklo įvaizdį. Sėkmingi baldų modeliai sparčiai sekė ir keitė vienas kitą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, L. Frau buvo pašauktas kovoti už savo šalį. Jo žmona drąsiai ir ryžtingai perėmė bendrovės vairą į savo rankas. 1926 m. L. Frau mirė, sulaukęs vos 45-erių. Tačiau jis paliko didžiulį archyvą projektų, kurie leido jo našlei sėkmingai tęsti vyro pradėtą darbą, puoselėtą ideologiją, nenuleidžiant kartelės. Tais pačiais 1926 m. „Poltrona Frau“ tapo oficialiu Savojos (Prancūzija, Italija) karališkųjų rūmų baldų tiekėju. Vėliau, keičiantis savininkams, pasirašius ne vieną bendradarbiavimo sutartį, įsigijus tokius prekės ženklus kaip „Gebrüder Thonet Vienna“, „Cassina“ ir pelnius reikšmingus apdovanojimus dizaino srityje, „Poltrona Frau“ filosofija visą jos veiklos amžių išliko nepakitusi. Tai, neabejotinai, ir lėmė ilgaamžę sėkmę ir žinomumą visame pasaulyje.

Fundamentalus „Poltrona Frau“ baldų elementas – oda, kuri yra tarsi tikroji jų siela.

Filosofija „Poltrona Frau“ gamina daiktus ir teikia paslaugas, siekdama patenkinti emocinius tarptautinės ir rinktinės auditorijos poreikius. Gerbdama tradicijas, ji savo kūriniais geba išreikšti ir šiuolaikinį požiūrį. Bendrovė investuoja į naujoves: per visą savo veiklos istoriją dirbo su garsiausiais pasaulio dizaineriais. Svarbiausi vardai, palikę gilų pėdsaką „Poltrona Frau“ istorijoje, yra: Guglielmo Ulrich (1904–1977) ir jo kūrinys „Willy“; Giovanni Ponti (1891–1979) ir jo „Dezza“; Gastone Rinaldi (1920–2006) ir jo „Letizia“ bei „DU 55“; Achille (1918–2002) ir Pieras Giacomo Castiglioni (1913–1968) bei jų „Sanluca“. Žinoma, svarbiausią vaidmenį čia atlieka pats bendrovės įkūrėjas Lorenzo Frau, sukūręs ikoninius krėslų modelius: „Chester“, „Lyra“, „Tabarin“, „1919“, „Fumoir“, „Vanity Fair“.

Bendrovės gaminių galima rasti parduotuvėse, išsidėsčiusiose visame pasaulyje: Milane, Romoje, Paryžiuje, Londone, Niujorke, Majamyje, Tokijuje, Taipėjuje, Singapūre ir kt. 2008 m. Abu Dabyje (JAE) atidarytas „Poltrona Frau“ dizaino centras.

Trys „Poltrona Frau“ pasauliai „Poltrona Frau“ dirba trimis kryptimis: 1) kuria puikius baldus, skirtus vidaus interjerui, įkūnijančius tikro komforto ir prabangos idėją; 2) yra įrengusi 60 teatrų ir net 270 auditorijų visame pasaulyje, tarp kurių: Britų muziejus, Europos Parlamentas Strasbūre, Walto Disney‘aus koncertų salė, Oslo „Snøhetto“ operos rūmai, Getty centras Los Andžele ir kt., taip pat Cartier, Ferrari, Prada, BMW ir kt. būstinės; 3) įrengia prabangius salonus automobiliams (Ferrari, Maserati, Lancia, BMW, Toyota...), jachtoms (Cantieri, Riva, Azimut, Ferreti...), lėktuvams ir sraigtasparniams (Agusta, Alitalia, Singapūro „Etihad“ (JAE) avialinijos...).

Pelle Frau Soul – tikroji baldų siela „Poltrona Frau“ daug dėmesio skiria žaliavai, jos paruošimui baldų gamybai. Fundamentalus elementas bendrovės gamybos srityje yra oda, kurianti prabangos ir rafinuotumo įspūdį, džiuginanti vartotojus individualiuose namuose, biuruose, keliaujant ir pramogaujant.

Pelle Frau Soul – tai anilinu ir aliejiniu pagrindu dažyta labai aukštos kokybės natūrali oda, kurios struktūra visiškai nepakeista. Šiluma, švelnumas, natūralios odos kvapas, laikui nepavaldi, visuomet madinga

Kai diz. Giovanni Ponti 1965 m. sukūrė krėslo „Dezza“ modelį, jam buvo jau 74-eri, tačiau tai nesutrukdė laimėti Genoa Technotel apdovanojimą.

klasika – tai Pelle Frau Soul skiriamieji bruožai. Bendrovė gali pasiūlyti didžiulį odos spalvų pasirinkimą, tarp kurių: „Barry“ (šilta balta), „Nina“ (šilta pilka), „Marvin“ (auksinė ruda), „Aretha“ (šviesiai ruda), „Ray“ (ruda) ir „Otis“ (juoda) ir t.t.

Tai jautri, ypač delikati medžiaga, reikalaujanti tinkamos priežiūros ir dėmesio. Pelle Frau Soul neatspari tiesioginiams saulės spinduliams ir karščiui, tačiau, tinkamai naudojama, ji nepakeičia spalvos. „Poltrona Frau“ naudoja itin ploną – 1,2 – 1,4 mm storio odą, kuriai išdirbti ir paruošti reikia kur kas daugiau laiko ir meistriškumo. Ne veltui ši oda turi pavadinimą „Soul“ („Siela“) – juk tik būdamas jautrios sielos, gali žvelgti giliau, matyti plačiau ir kurti prasmingiau.

Daugiau informacijos: www.poltronafrau.com; www.idnvilnius.lt; www.facebook.com/IDNVilnius.

www.idnvilnius.lt

2016: 1 (96) I 63

InterjerO dekOrO

tendencijOs 2016 Tekstą parengė interjero dizainerė Gintautė Kisieliūtė.

Nuotraukos: Design hotels TM, Efeso, Moroso, Not Only White, Valcucine, Lorna Syson, Driade Borgos, LZF.

1.

Tamsių, niūrių tonų naudojimas. Daugybę metų iš eilės matėme šviesius inter-

jerus, o baltos sienos, lubos ir net grindys buvo itin išpopuliarėjusios. Kitąmet pastebėsime polinkį į tamsesnes, patalpai nuotaiką suteikiančias spalvas. Itin populiarios: tamsiai mėlyna (ang. „navy blue“), anglies, tamsiai žalia (angl. „hunter green“), baklažaninė spalvos ir jų tonai. Daug dėmesio skiriama erdvėms, skirtoms poilsiui, privatumui, atsipalaidavimui. Tamsesni atspalviai suteikia patalpai ramią ir jaukią atmosferą.

64 I 2016: 1 (96)

2.

Sena ir nauja samplaika.

Skirtingų erų baldų ir detalių derinimas suteikia erdvėms dinamiškumo.

Antikinės detalės perteikia istorinius laikotarpius bei jų šarmą, jaukumą. Itin išpopuliarės 5-ojo ir 7-ojo dešimtmečio nuotaikos: žalvariniai akcentai, auksas – metaliniai paviršiai atneš pasiilgto blizgiojo retro įvaizdį, kuris spinduliuoja modernia, tačiau brandžia prabanga.

3.

Spalvingos plytelės. Iš mados dar neišeis ir toliau vyraus skirtingų plytelių deriniai, margi spalviniai sprendimai bei skiautiniai, geometrinės formos bei raštai. Daugiau dominavę vonios kambariuose, kitais metais jie vis labiau užkariaus virtuves – ir modernias, ir klasikines ar skandinaviško stiliaus.

2016: 1 (96) I 65

4.

Tekstūros. Jau nuo 2000-ųjų, pasibaigus lakoniškojo modernizmo erai, po truputį pradėjusios rastis būstų interjeruose, 2016-aisiais tekstūros ypač karaliaus dizaino srityje. Itin populiarūs bus ilgo plauko kilimai, kailiai, įvairaus pynimo audiniai, megzti užtiesalai – dar daugiau jaukumo, šilumos ir noro liesti paviršius, prie jų prisiglausti.

Dėl tos pačios priežasties taip pat vis labiau populiarės ne tik švelnūs bei minkšti paviršiai: atsiras natūralios odos poreikis bei išpopuliarės urbanistiniam stiliui būdingi rūdžių imitacijos, plieno paviršiai, marmuras, kamštinė danga.

5.

Įvairių tradicijų ir kultūrų įtaka. Globalioje visuomenėje, kur

viskas tampa ranka pasiekiama, atsiranda vis daugiau eklektikos, todėl natūralu, jog ji įžengia ir į mūsų namus. Labai išpopuliarės Turkijos, Maroko, Indijos elementai interjere, jų spalvingi, tekstūriški audiniai bei formos. Taip pat suklestės vietinių amatininkų rankų darbo baldų ar dizaino elementų rinka, nes po truputį bus ieškoma savo kraštą atspindinčios produkcijos, kurios nebus bijoma derinti su baldais ar detalėmis iš egzotiškiausių pasaulio kampelių.

66 I 2016: 1 (96)

6.

Juoda kaip naktis. Panašu, jog juoda spalva įgijo naują formą bei kitokį požiūrį į ją. Anksčiau laikyta niūria, erdves apsunkinančia, mažinančia, šiandien ji dažniau suskamba kaip gaivus akcentas.

Savo namuose 2016-aisiais pastebėsime juodų interjero sprendimų.

7.

Kontrastas. Kalbame ne vien apie spalvas: nauja – sena, glotnu – šiurkštu, tamsu – šviesu, matiniai – blizgūs paviršiai ir t.t. Tokie skirtingi interjero elementai tik pabrėžia vienas kito savybes ir jas išryškina, suteikdami interjerui gyvybės, savitumo, originalumo, žaismingumo.

2016: 1 (96) I 67

8.

Surežisuota netvarka. Tuščio ir šalto modernizmo era baigėsi. Šiandien žmogų apibūdina ir jo namai, juose esantys daiktai, todėl būstas tampa vis „lengvabūdiškesnis”. Jaukumui bei stiliui perteikti naudojamos detalės, išdėstomos tarsi atsitiktinai, tačiau iš tiesų jos – neatsiejamas bei reikšmingas interjero įvaizdžio variklis. Naujovė – ratukai, rankenėlės, kilputės ant pačių netikėčiausių baldų vietų – tai detalės, tarsi pabrėžiančios gyventojo laisvumą bei internacionalumą.

9.

Gamta – mūsų dalis. Visi trokštame atsigręžti į gamtą, į natūralumą, todėl namuose vis daugės žalumos – nuo mažų vazonėlių iki vertikalių sodų, įrengtų balkonų ir net lauko baldų, naudojamų interjeruose. Namuose gausės ir natūralių medžiagų, taikomų kaip dekoro elementai, pavyzdžiui, mineralų, medžio, nepoliruoto akmens, kristalų, šiaudų ir kitų panašių kompozicijų.

68 I 2016: 1 (96)

„Ambiente 2016“: dizaino tendencijų prognozės 2016 metams jau paskelbtos

Tarptautinė specializuota dizaino paroda „Ambiente 2016“ įvyks 2016 m. vasario 12 – 16 d. Joje, kaip ir kasmet, bus paliestos svarbiausios temos: Dining (liet. „valgomasis“), Giving (liet. „davimas“), Living (liet. „gyvenimas“). Dining – tai stalo, virtuvės bei namų apyvokos elementų sfera, kurioje bus pristatoma daugybė indų, keramikos, virtuvės įrankių bei mechaninių prietaisų. Giving – dovanų platforma, kurioje gausu dekoro elementų, juvelyrinių, odos dirbinių, laikrodžių bei kitokių papuošalų, kelioninių krepšių, kosmetinių priemonių, tabako gaminių. Living – tai mūsų gyvenimas ir viskas, kas su JUO susiję – interjero dizaino detalės, baldai, namų aksesuarai, lauko ir vidaus dekoro elementai.

Aprėpę visas šias temas, galime pasidalinti jau skelbiamomis Ambiente 2016 dizaino tendencijomis kitiems metams.

Artisanal gardening (liet. „amatininkų sodininkystė“)

Futuristic couture (liet. „futuristinė mada“)

Originalumas ir autentiškumas šiandien yra svarbiau nei bet kada. Vėlyvos vasaros tonai persikelia į namų vidų kartu su floristiniais raštais bei ornamentika (dekoruotomis vazomis, tekstile), natūraliomis medžiagomis (moliu, keramika, mediena, bambuku, linu, vilna, džinsu, velvetu, zomšu). Siekiama palaikyti harmoningą saviraišką, apjungti lauko ir vidaus nuotaikas bei perteikti jas per dizainą, suteikiant namams savotiško hipiškumo ar folkloro motyvų.

Tradicinių amatų kombinacijos su 3D spaudiniais atveria kelią į netikėtą interjero dizaino estetiką bei ilgalaikius sprendimus. Naudojamos „hypermodernios“ medžiagos, sintetiniai spalvų niuansai, kristalinis efektas, couture glamour – visa tai priartina futuristinius produktus prie mokslinės fantastikos herojų, savotiškos siurrealybės. Šią dirbtinę atmosferą siekiama patirti per tokias medžiagas kaip termoplastiką, organinį stiklą, krištolą, metalą, neopreną (sintetinį kaučiuką).

Functional simplicity (liet. „funkcionalus paprastumas“)

Composing freedom (liet. „išreiškiant laisvę“)

Koncentruojamasi į tobulą funkcionalumą bei meistriškumą. Vyrauja minimalistinis dizainas, išgrynintos, geometrinės formos, ilgaamžės medžiagos, neutralumas, monochrominė spalvų gama. Visa tai įkvėpta sporto ir architektūros, o šios tendencijos siekiamybė – jutiminė tobulybė, belytiškumas, kasdieninis naudojimas, kurį bandoma pasiekti pritaikant stiklą, nerūdijantį plieną, marmurą, cementą, gumą.

Pati išraiškingiausia ateinančių metų tendencija – tai laisvės išraiška. Sąmoningai sugretinami prieštaravimai tam, kad būtų perteikta individualybė: neįprasti audiniai, ryškios spalvos, apdailos medžiagos bei kompozicijos, primenančios 8-ojo dešimtmečio motyvus. Neatsargus, netgi chaotiškas audinių pasirinkimas, psichodelinė spalvų gama ar ornamentika, plastiko, kailio, metalo naudojimas šiame kontekste – viskas daroma dėl įvaizdžio, netelpančio į jokius konkrečius stilistinius rėmus.

i

įvykiai

2

3 4

1

5

6 7

1. Viena iš turtingiausių kalėdinių žaisliukų ekspozicijų (Estija). 2. Pufai, dekoruoti skaitmenine spauda (Kinija). 3. Kaligrafijos plunksnų ir tušo rinkinys dovanoms (Vokietija). 4. Dekoratyvinės lėkštės, sulituotos iš metalo strypų (Austrija). 5. Kalėdiniai interjero papuošimai, išpjauti iš metalo (Švedija). 6. Dekoratyvios „kreidinės“ lentos ir veidrodis (Olandija). 7. Odinė sulankstoma kėdutė ir rankinė (Vokietija).

Paroda tendence’2015: Cut, copy, paste & print Tekstas: JonO MalinauskO. Foto: autoriaus ir parodos rengėjų.

Kasmet prieš Kalėdas pradedame jausti savotišką pirkimo niežulį – juk taip norisi pradžiuginti savo artimuosius, draugus, kolegas maloniomis smulkmenomis! Karštligiškai žvalgomės po muges ir parduotuves, palikę darbus, naršome interneto platybėse… O prekybininkai šiam ažiotažui ruošiasi iš anksto, kone nuo metų pradžios, bandydami įžvelgti būsimojo kalėdinio vajaus madas ir tendencijas ekspertų įžvalgose bei stambiuose specializuotose renginiuose. Vienas iš tokių renginių – tarptautinė paroda „Tendence”, kiekvienos vasaros pabaigoje vykstanti Frankfurte prie Maino. Didžiausi šios parodos skyriai buvo pavadinti „Living“ ir „Giving“. Pirmasis tradiciškai buvo skirtas proginiams aksesuarams ir namų interjero detalėms, o antrasis – visų įmanomų rūšių kalėdinėms dovanoms.

Tenka pastebėti, kad būtent šiose sferose pastaruoju metu įvyko žymus poslinkis elektroninės prekybos link. Juk prekių pasiūla stambiuose interneto

70 I 2016: 1 (96)

portaluose šiandien gerokai viršija bet kokių tarptautinių parodų apimtis, o proginių suvenyrų kokybei įvertinti nereikia nei išsamių testų, nei betarpiško pavyzdžių „čiupinėjimo“, kaip kad perkant avalynę ar buitinę elektroniką – pakanka pasižvalgyti po nuotraukų galerijas ir pastudijuoti techninius aprašus. Ši tendencija kartu su Kinijos kompanijų dalyvavimo apribojimais, nulėmė ženklų parodos apimties mažėjimą. Tačiau didžioji lankytojų dauguma vyksta į „Tendence“ ne matuoti ekspozicijų plotų, o ieškoti naujų tendencijų, kurias galima buvo pamatyti ir komercinėse, ir specialiose teminėse ekspozicijose.

Apibendrinant įspūdžius, galima teigti, kad suvenyrų, o ypač interjero aksesuarų, dizainą labiausiai nulemia kiekvienam kompiuteristui puikiai žinomos komandos „copy“, „paste“, „cut“ ir „print“. Tiesiogine prasme tai reiškia įvairiausių grafinių motyvų kopijavimą, kontempliavimą ir kokybišką spausdinimą ant įvairiausių paviršių – pradedant nuo ploniausios tekstilės ir baigiant

8

11

9 10

12 13

8. Skaitmeninė spauda ant pašto dėžučių (Vokietija). 9. Suvenyrai „VW Transporter“ tematika (Vokietija). 10. Nemažai dėmesio parodoje teko ir klasikiniam „Mini Cooper“. 11. Laikiklis gėlių vazonui iš lazeriu pjautos skardos (Šveicarija). 12. „Oldskūlinio“ stiliaus dekoratyvinės lėkštės ir dėžutės (Belgija). 13. Specialūs baldai namų augintiniams (Vokietija).

surūdijusiu metalu. Pavyzdžiui, senovinių pakuočių piešiniai, reprodukuoti ant sėdimų baldų minkštųjų dalių, paverčia juos egzotiškų prekių skryniomis ar hipertrofuoto dydžio „kolonijinių“ prekių pakuotėmis. Tos pačios etiketės arba šmaikščios sentencijos, kruopščiai atkurtos ant medinių lentų bei padėklų, „padaro“ juos originaliais baro ar valgomojo akcentais. Šunų ir kačiukų nuotraukos, masiškai spausdinamos ant pledų ir pagalvėlių, šildo jų šeimininkų širdis net ir netekus brangaus augintinio. Manoma, kad artimiausiu metu sąvoka „print“ apims ne tik dvimatį, bet ir kokybišką trimatį spausdinimą. Jei kalbėtume apie „cut“, tai kalba eitų iš esmės apie smulkių daiktų bei suvenyrų gamybą iš metalo lakštų lazerinio pjaustymo būdu. Ypač populiari buvo sendinta, parūdijusi skarda – daugybę kalėdinių papuošimų, pagamintų iš jos, pagal šmaikščius autorinius eskizus pateikė, pavyzdžiui, šveicarų firma „Flowerpot“. Rudys, matyt, turėjo tapti užuomina į antrinį medžiagų nau-

dojimą, bet iš tikrųjų metalas buvo sendintas dirbtinai. Iš kitų „ekologinių“ pjaustinių galima paminėti olandų kompanijos „Alchemy goods“ gaminius iš pjaustytų dviračio kamerų bei Korėjos studentų sukurtus indus, pagamintus iš juostelėmis pjaustyto popieriaus ritinėlių.

Sąvokas „copy“ ir „paste“ galima buvo pritaikyti „Tendence“ parodos eksponatams ir perkeltine prasme – gausybė suvenyrų ir aksesuarų sukurta jaunimo pamėgtu vadinamuoju „oldskūliniu“ stiliumi, interpretuojant 70-ųjų ir 80-ųjų metų popkultūros simbolius arba kasdieninio gyvenimo daiktus.

Pavyzdžiui, pirmosiosios laidos „Volkswageno“ autobusiukas, pelnytai laikomas hipiško „atsipūtimo“ simboliu, net keliuose stenduose buvo pateiktas dėžučių, dėklų, užrašinių, raktų pakabukų ir netgi tualetinio popieriaus laikiklio pavidalu. Ką jau kalbėti apie klasikinį VW „Vabalą“. Ne mažiau dėmesio buvo skiriama ir senosios buitinės elektronikos, pirmųjų kompiuterinių

2016: 1 (96) I 71

14

17

15 16

18

19 20

14. Dekoratyvinės figūrėlės – prespapjė (Vokietija). 15. Suvenyrai, pagaminti naudojant medį ir porcelianą („Lexon“, Prancūzija-Kinija). 16. Emale dengti metaliniai indai (diz. Sepp Muller, Vokietija). 17. Plastikinės rankinės, dekoruotos 70-ųjų grafiniais motyvais (Belgija). 18. Sieninis laikrodis (Danija). 19. Tai ne kalėdiniai žaislai, o pakabinamų lentynų detalės (Vokietija). 20. Kavos puodeliai, pagaminti presuojant kavos tirščius (diz. Julian Lechner, Vokietija).

žaidimų bei senųjų komiksų motyvams. Tai, kas vyresnės kartos žmonėms priminė nerūpestingą jaunystę ir kadaise turėtus mielus daikčiukus, jaunesniems, vadinamosios Y kartos vartotojams, tapo itin paklausiais kultinio garbinimo objektais.

Tačiau vien tik praeities pakartojimais rinkos neišjudinsi – suprasdami tai, „Tendence“ rengėjai pasistengė parodyti publikai Vokietijos jaunimo kūrybinius eksperimentus, surinktus į margą ekspoziciją lakonišku pavadinimu „Talents“. Nors yra manoma, kad šiuolaikinis jaunimas nebeišlenda iš moderniųjų skaitmeninių žabangų, „Tendencijose“ viskas vyko priešingai: dauguma dizainerių gilinosi į tradicines medžiagas ir technologijas, pritaikydami jas šiolaikinėms stilistinėms tendencijoms. Dizaineris Sepp Muller iš Halės daugiausia dėmesio skyrė emalinėms dangoms, metalinius indus užpidydamas įvariausiais jų mišiniais, rastruotomis ir taškytomis faktūromis. Skulptorius iš

72 I 2016: 1 (96)

Hildeshaimo Peter Fogel eksperimentavo su patrūnijusia minkšta mediena, apdorodamas ją mechaniškai ir impregnuodamas epoksidiniais mišiniais – ne dėl praktinės naudos, o vien dėl įspūdingų dekoratyvinių efektų. Karlsruhe misto Aukštosios dizaino mokyklos studentai, vadovaujami nuolatinio „Talents“ kuratoriaus, profesoriaus Hanso Maierio-Aicheno, surengė ekspoziciją „Old world – New world“, kurioje nagrinėjo kamštinės dangos ir jos gamybos atliekų praktinio bei dekoratyvinio taikymo gailmybes. Kai kurių autorių kūryboje pasireiškė jaunimui būdingas „žirafos sindromas“: žvelgdami tolyn į ateitį ir siekdami strateginių rinkos tikslų, jie nelabai pastebėjo, kas dedasi greta, toje pačioje parodoje. Pavyzdžiui, medžio drožėjas Stefan Behr, pasidabinęs skambiu šūkiu „woodcutting is not a crime“, didžiuodamasis pasakojo žurnalistams apie savo medžio tekinimo eksperimentus, o visai šalia jo vyresnis kolega Friedmann Buchler demonstravo kur kas brandesnius (ir,

DIZAINO KELIONĖS

i

21

22

23

24 21. Pufas iš kamštinio medžio žievės lakštų (diz. Simon Diener, ekspozicija Old world-New world, Vokietija). 22. Profesorius H. Maier-Aichen kalbina medžio tekintoją Stefaną Behr‘ą. 23. Krepšių pynėja Diana Stegmann su savo kūriniais.

24. Glazūruota ir juodoji keramika (diz. Kati Junger, Vokietija).

aišku, brangesnius) tekinto medžio dirbinius. Pynėja Diana Stegmann eksponavo išraiškingą, bet šiek tiek monotonišką krepšių seriją, pintą iš natūralių vytelių. Paklausta, kodėl ji nesiryžta perimti kitų pynėjų patirties ir panaudoti alternatyvių medžiagų, autorė atsakė, kad ją domina tik vytelės, padedančios pasiekti užtikrintą rezultatą. Panašios nuomonės laikėsi ir juvelyrė Alessa Joosten iš Diuseldorfo, sukūrusi grakščių koljė ir apyrankių seriją iš lakštinio plieno – eksperimentus su kitomis medžiagomis ji buvo linkusi atidėti ateičiai.

Sąmoningas priemonių pasirinkimo ribotumas ir nenoras pasidairyti aplinkui ateityje gali sukelti jauniesiems Vokietijos „Talentams“ nemalonių padarinių – juk kitų regionų dizaineriai taip pat nesnaudžia, kurdami planus įsisprausti į perpildytą, bet nuolat naujovių trokštančią Europos rinką. Ar tuos planus pavyks įgyvendinti, pamatysime visai netrukus parodoje „Ambiente“, vyksiančioje Frankfurte 2016 metų vasario viduryje.

2016: 1 (96) I 73

Kokybiško miego misija Hästens – tai švediškų lovų gamykla, pradėjusi plėtoti savo veiklą dar 1852 m. Nuo 1924-ųjų iki šiandien pagrindinė gamykla įsikūrusi Köpinge – mieste, vos per 150 kilometrų nutolusiame nuo sostinės Stokholmo. Pagrindinė gamintojo koncepcija grindžiama miego idėja bei miego įtaka gyvenimo kokybei. Anot Hästens, tik pailsėjęs kūnas ir protas gali atsidėkoti gera sveikata, energija, jaunatviškumu, dėmesingumu, psichologine ramybe bei gebėjimu pasiekti naujų tikslų, kurti. Lovų, patalynių, pagalvių bei miegamojo aksesuarų gamintojas pasikvietė mus pasisvečiuoti Köping mieste ir iš arti parodė gamybinį procesą, darbo principus bei kaip puoselėjama ideologija atsispindi kiekviename kūrybiniame etape.

Kalbamės su Hästens įkūrėjų šeimos penktos kartos atstovu Jan Ryde.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

74 I 2016: 1 (96)

G. K. Hästens ženklui jau beveik 165 metai. Kokia jo istorija? Turbūt pasikeitė kelių kartų atstovai, o gal netgi kito ideologija?

J. R. XIX a. viduryje mano senelio senelis Pehr Adolf Janson, balnų gamintojas, pradėjo gaminti ir rankų darbo lovas. Toks gaminimo principas tuomet buvo neįprastas, todėl nuo pat pradžių kompanija sulaukė nemažai dėmesio. Jau kitos dvi kartos stipriai mažino balnų gaminimo kiekius ir didžiausią dėmesį skyrė būtent lovų gamybai, tačiau žirgo ženklas iki šiol išliko Hästens logotipe kaip savotiška pagarba praeičiai. Be viso to, prekės ženklas atskleidžia ir tai, jog čiužinių gamybai naudojami būtent arklio plaukai. Taigi keitėsi kartos, plėtėsi pati gamykla, tobulėjo technologijos bei mūsų galimybės, tačiau ideologija vis tiek išliko ta pati – pakeisti žmonių požiūrį į miegą, jo kokybę, parodyti, koks miegas turi būti iš tikrųjų. Nuo Hästens ištakų tam pasiekti buvo naudojamos kokybiškiausios, ekologiškiausios bei natūraliausios medžiagos, turinčios pačias geriausias savybes.

Interviu

G. K. Kokia yra „Hästens“ misija?

J. R. Šiek tiek sulėtinti šiuolaikinio žmogaus tempą ir priminti jam apie savo sveikatą, paskatinti atsigręžti į save, nes būtent nuo geros savijautos priklauso viso gyvenimo rezultatai bei pasiekimai. Žmonės dažnai nemyli savęs, o tiksliau nepaiso to, ką kūnui tenka iškęsti – netaisyklinga mityba, šiandien norma tapęs sėdimas darbas, nuolatinis nuovargis ir negilus miegas. Kaip žmogaus kūnas, metai iš metų tverdamas tokias sąlygas, gali būti sveikas? Hästens skatina mylėti save ir savo kūną, jį puoselėti ir nežalojant savęs gauti dar didesnį atlygį, džiaugtis pasiekimais, energija, gera nuotaika.

G. K. Kuo jūsų siūlomi čiužiniai yra ypatingi? Kokios jų charakteristikos, technologiniai sprendimai, kurie išskiria produktą iš kitų gamintojų konteksto?

J. R. Pirmiausiai turėčiau pabrėžti, jog daugelis pivalumų slypi patirtyje. Kadangi mūsų prekės ženklui jau beveik 165 metai, esame išbandę skirtingas medžiagas, žinome, kaip jos kinta bėgant metams. Mes kuriame ilgaamžiškas lovas – seniausiai, iki šiol kasdien naudojamai ir mums žinomai Hästens lovai, yra per 50 metų! Naudojame natūralias medžiagas – liną, medvilnę, vilną, dėl kurių kūnas geriau pailsi, prisitaiko, o atitinkamai apdoroti arklio plaukai apsaugo nuo alergijų bei turi antibakterinių savybių. Aukščiausios kokybės medieną randame savo šalyje, kuri idealiai tinka lovų korpusų gamybai. Visi produktų gaminimo etapai yra atliekami rankomis, nes mes esame įsitikinę, jog jokia mechanizuota technika negali pralenkti aštraus žmogaus proto bei akių. Mūsų samdomi darbuotojai ilgą laiką mokomi tam tikro proceso ir yra konkrečios srities specialistai, nes viso proceso vienas žmogus idealiai suvaldyti negali. Na, ir galiausiai reikėtų priminti, jog Hästens produkcijos kokybė priklauso ir nuo to, jog mes iki šiol ieškome vis geresnio varianto, bandome naujus sprendimus, tobuliname esamus modelius ir net iki smulkmenų pažindami jau daugelį metų gaminamus produktus, kiekvieną iš jų testuojame, kad būtume tikri, jog tik pačios geriausios kokybės gaminys nukeliaus į pirkėjų namus. Pagrindinė mūsų auditorija – privatūs asmenys (ne viešbučiai ar kt.), todėl mes jaučiame didelę atsakomybę už kiekvieną iš jų.

i

sluoksnių yra konstrukcijoje. Vien pakeitus vieno iš jų storį ar tankį, sukeitus juos vietomis ar bandant kitas medžiagas, padidinus atstumus tarp spyruoklių ar jų išdėstymus, jau gaunamas vis naujas modelio variantas, nebeatitinkantis originalo, kuris ir tampa bandomuoju. Tokius eksperimentus atliekame nuolat, nes siekiame tobulėti. Būtent dėl šios priežasties visiškai naujų modelių nekuriame daug, nes siekiant sukurti naują, visus mūsų reikalavimus pateisinantį produktą, užtrunka labai daug laiko. Todėl esame linkę modifikuoti, tobulinti, pasiūlyti geresnę senesnių modelių technologiją arba tiesiog sukuriame naujų spalvų derinių audinius.

G. K. Jei kalbėtume apie audinius: „Hästens“ prekės ženklas šiandien neatsiejamas nuo baltai mėlyno (angl. „blue check“) derinio. Tai turbūt bene sėkmingiausias audinys jūsų siūlomoje spalvinėje gamoje?

J. R. Taip, be jokios abejonės, baltai mėlynas languotas (angl. „blue check“) audinys tapo mūsų savotišku prekės ženklo simboliu ir didžioji užsakomų lovų dalis yra apsiūta būtent juo. Daugelis mano, jog langeliai – tai ne logiškas, o vien estetika paremtas sėkmingas mūsų sprendimas, tačiau mažai kas žino, jog iš tiesų langeliai mūsų gamyboje atsirado būtent dėl techninio tikslumo. Languotas audinys padeda tobulai apsiūti čiužinį, nes tai yra labai svarbu. Kad ir kaip kokybiškai pagaminsime vidinius sluoksnius, jei jie bus prastai apsiūti, vidiniai sluoksniai slankios, judės, nebeliks stabilumo ir kokybė dėl to stipriai nukentės. Langeliai padeda pastebėti bet kokius netikslumus ir tobulai apsiūti viską, kas slypi viduje. O viduje – miego kokybė.

G. K. Ar esate numatę, išsikėlę naujų ateities tikslų?

J. R. Mūsų tikslas – kokybiškai miegantis žmogus.

Skleidžiame savo idėją ir norime, kad kuo daugiau žmonių atkreiptų dėmesį į savo savijautą, imtųsi priemonių jai pagerinti. Kol kas mums tai puikiai sekasi. Iš mažos šeimyninės kompanijos tapome globaliu gamintoju, turime per 200 partnerių daugiau nei 35 šalyse. Taigi, sakyčiau, mūsų tikslas šiandien – toliau tęsti kokybiško miego misiją ir plėsti savo ideologiją, nepamirštant savo suformuluotų principų.

G. K. Ar naudojate senus, tradicinius gamybos ir technologijų metodus, ar ieškote naujų, šiuolaikiškų sprendimų? Ar kuriate naujus lovų modelius?

J. R. Tam tikri principai, išbandyti per daugelį metų, pasiteisino ir dėl jų esame tikri, kad tobulinti tam tikrų detalių jau nereikia. Tačiau, be abejo, kuriame, ieškome, bandome vis naujas technikas, kurių yra daugybė. Kadangi mes gaminame lovą kaip vientisą baldą su čiužiniu, labai daug

2016: 1 (96) I 75

i

LT dizainas

Svečiuose pas švedų tinklaraštininką

Stefan Nilsson

Lietuviško dizaino ekspozicija DESIGN LITHUANIA 2015 lapkričio 5 – 30 d. buvo pristatyta „Designgalleriet“ galerijoje. Kaip kilo mintis pakviesti Lietuvos dizainerius eksponuoti savo darbus Švedijoje?

Dažniausiai komunikacija su galerijos nuomininkais užtrunka apie metus. Reikia laiko užmegzti kontaktų, tenka kelis kartus papietauti neformalioje aplinkoje, aptarti sutarties salygas, turinį, datą ir t.t., tačiau su Lietuvos dizaino forumu viską sutarėme labai greitai. Aš jau buvau pavasarį lankęsis DIZAINO SAVAITĖJE Vilniuje, man labai patiko. Turėjau pakankamai laiko įsigilinti į dizaino sektoriaus situaciją, susipažinau su kūrėjais ir turėjau galimybę savomis akimis pamatyti lietuviško dizaino objektus, tad dabar jaučiuosi tikru lietuviško dizaino ekspertu ir jaučiu pareigą apie jį papasakoti švedams.

Kas paskatino atidaryti privačią galeriją?

Stefan Nilsson parodos DESIGN LITHUANIA 2015 atidaryme.

Neseniai viešėjęs Budapešte, lietuviškas dizainas ką tik pristatytas Stokholme. Nacionalinio dizaino prizo „Geras dizainas“ pagrindu atrinkti dizaino objektai visą lapkričio mėnesį buvo eksponuojami pačiame Stokholmo centre įkurtoje galerijoje „Designgalleriet“. Parodos atidarymo metu Lietuvos ambasadorius Švedijoje Eitvydas Bajarūnas pabrėžė, kad gerai žinomi ir jau pripažinti Lietuvos dizaineriai bei jų darbai – tai puiki galimybė didinti šalies žinomumą.

Savitas lietuvių dizainas pirmą kartą taip plačiai pristatytas Švedijai, šaliai, kuri garsėja savo dizaino tradicijomis. Renginyje skambėjo Rapolo Gražio uni-

Trejus su puse metų dirbau švedų dizaino asociacijoje „SvenskForm“. Tuo metu jiems priklausė vieša ekspozicijų erdvė, kuri buvo puiki vieta susitikimams. Iš prigimties mėgstu bendrauti su žmonėmis akis į akį, tai lyg kokia „chemija“, kai gali žmogų pažinti geriau. Kai išėjau iš „SvenskForm“, pradėjau rašyti, dirbau žurnalistu, tačiau labai trūko tokios jaukios vietos, kurioje galėčiau „gyvai“ susitikti su žmonėmis, bendrauti, kalbėtis apie dizainą. Noras bendrauti ir siekis sutikti įdomių dizaino srities žmonių ir paskatino atidaryti savo galeriją.

Kuo „Designgalleriet“ skiriasi nuo kitų Stokholme veikiančių galerijų?

Stokholme yra keletas galerijų, kurios reprezentuoja amatus, taikomąjį meną ir tautodailę, tačiau nėra nė vienos tokios, kurioje būtų eksponuojamos tik dizaino parodos. Mums priklausanti patalpa užima apie 250 kv. m, iš jų 120 kv. m sudaro ekspozicinė erdvė. Be to, „Designgalleriet“ veikia kaip inkubatorius, dizainerių darbo ir susitikimų vieta. Čia įsikūręs biuras, kuriame dirba apie 15 kūrybinių industrijų atstovų, tad ekspozicijas pamato labai įvairūs žmonės, kurie galbūt sunkiai rastų laiko apsilankyti dizaino galerijoje, tačiau čia užklysta į susitikimus.

Kasdien galerijos erdves kerta dešimtys žmonių, o tradicinės galerijos po atidarymo renginio būna pustuštės. Mano tikslas yra pritraukti kūrybiškų žmonių ir sukurti darbingą, tačiau kartu ir jaukią atmosferą. Bėgant laikui, čia įsikūrę žmonės įsitraukia į galerijos veiklą, pradeda rūpintis vieni kitais ir taip susiburia į draugų ratą.

kalaus dizaino gitaros „Lava“ garsai, o svečiai galėjo pasivaišinti už puikias etiketes nacionalinį dizaino prizą pelniusiu lietuvišku „Raudonų plytų“ alumi bei išskirtinio skonio „Džiugas” sūriu. Nuo 2008 metų veikianti galerija „Designgalleriet“ (Kammakargatan 52, 111 60 Stockholm) nuolat pristato jaunų nepriklausomų dizainerių ir įmonių, kurios naudoja dizainą kaip vieną iš pridėtinės vertės kūrimo priemonių, darbus. Dalinamės interviu su galerijos savininku, tinklaraštininku ir tendencijų ekspertu Stefan Nilsson.

„DESIGN LITHUANIA 2015 / STOCKHOLM“ parodos organizatorius – „Lietuvos dizaino forumas“ – bendradarbiauja su LR Ambasada Stokholme. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

76 I 2016: 1 (96)

DESIGN LITHUANIA 2015 parodos dalyvis ir eksponatas – INDI dizaino studijos laikrodis „TIKSI”.

DESIGN LITHUANIA 2015 ekspozicija Stokholme, Stefan Nilsson galerijoje.

DESIGN LITHUANIA 2015 ekspozicija: eksponatai – INDI dizaino studijos lempa „Kabo” ir diz. Aušrinės Augustinaitės stalas.

DESIGN LITHUANIA 2015 ekspozicija Stokholme: eksponatas – EMKO kėdė „Naive” ir Stefan šuo.

Kaip dažniausiai vyksta dizainerių paieška? Ar dirbi sistemingai ieškodamas jaunų talentų, ar jie patys kreipiasi į tave?

Galėčiau teigti, kad pusė dizainerių kreipiasi patys, kitai daliai pasiūlau aš.

Kasmet planuoju parodų tvarkaraštį. Viena paroda trunka apytiksliai vieną mėnesį, tad vidutiniškai surengiame apie 10 parodų per metus. Mano tikslas yra pristatyti kuo didesnę dizaino sričių įvairovę, taip pat atsižvelgiu į dizainerių vyrų ir moterų santykį. Pavyzdžiui, kai pastebiu, kad senokai galerijoje eksponuota mados ekspozicija, tuomet daugiau dėmesio kreipiu į kostiumo dizaino atstovus, kuriems pats pasiūlau eksponuoti.

Ką galėtum patarti jauniems žmonėms, kurie turi ambicijų atidaryti nuosavą galeriją?

Pirmiausia reikia susitaikyti su skaudžia realybe: privačių galerijų veikla nėra gerai apmokama, tad reikia išsigryninti idėją, rasti savo išskirtinumą, sugebėti sukurti tokias sąlygas, kad galerija nedirbtų nuostolingai ir visada sugebėti save motyvuoti. Mano manymu, galerija negali būti tik dar viena nuomojama patalpa – ji turėtų tapti traukos centru ir teikti ne tik patalpų nuomos paslaugas. „Designgalleriet“ sėkmingai veikia jau septynerius metus. Kaip įsivaizduoji galeriją dar po 10 metų?

Kai atidariau galeriją, labai norėjau padėti dizaineriams pristatyti jų darbus platesniam visuomenės ratui ir kartu įkvėpti kurti dar geresnius dalykus. Mano svajonė yra išplėsti galerijos veiklą, turėti daugiau netradicinių ekspozicinių erdvių, kuriose galėtume pristatyti dar daugiau dizainerių darbų.

DESIGN LITHUANIA 2015 parodos lankytojai.

DESIGN LITHUANIA 2015 parodos dovanos svečiams.

Parodos DESIGN LITHUANIA 2015 / STOCKHOLM dalyviai: Baldai ir šviestuvai: Aušrinė Augustinaitė, Barbora Adamonytė, EMKO, INDI, Inscoco, Vilius Dringelis.

Tekstilė: Aistė Nesterovaitė, Indigo texstile (M. Balčaitytė ir E. Sakalinskaitė), Silvija Juozelskytė, Vilma Matulevičienė (Monej).

Juvelyrika: Agnietė Preidytė, Ditė Dilginienė, Sunday Dancers.

Grafinis dizainas: Evelina Baniulytė, Marija Matiušova.

Kiti darbai: FUMparFUM, March design studio, Rapolas Gražys.

Lietuvos dizaino forumo direktorė Audronė Drungilaitė ir LT ambasadorius Švedijoje Eitvydas Bajarūnas.

2016: 1 (96) I 77

i

Scenografija

Muzika, šokis, nuotykis Vieta: Ryga, Latvija. Plotas: 100 kv. m. Nuotraukos: Ernests Sveisbergs.

Šokio

performansas „Muzika, šokis, nuotykis!” – tai naujas supratimas apie šiuolaikinę scenografiją, kuri nebėra suvokiama tik kaip scenos dekoravimas, o veikiau priemonė sukurti įvairiausias erdvines situacijas. Scenos įvaizdis šiandien gali būti labai lankstus ir panaudojamas siekiant sukurti įvairius erdvinius scenarijus, praturtinančius šokio pasirodymus: erdvė gali likti kaip homogeninis pagrindas, ji taip pat gali atsiverti iš dviejų pusių, turėti centrinę ašį ar net kelias. Šiuo atveju pasirodymui skirtas plotas (10x10x10 metrų) buvo padalytas į smulkesnius bazinius elementus. Vertikalios dekoracijos pagamintos iš perregimų plastikinių tūtelių, kurių bendras ilgis siekė apie 10 000 m.

Tokie vamzdeliai sugeria šviesą bei skleidžia ją per visą savo ilgį. Latvijos nacionalinėje operoje kartu su Latvijos nacionaliniu simfoniniu orkestru buvo atliekami miuziklo „In the city“ (liet. „mieste“) ir „West Side Story“ (liet. „vakarinės pusės istorija“), kurių autorius Leonardas Bernšteinas bei „Bolero“ (aut. Morisas Ravelis) kūriniai. Simfoniniai šokiai buvo atliekami Rygos dienos užimtumo centrų bei šokių studijos „Dzirnas“ moksleivių. Šią šokio interpretaciją bei inovatyvų scenografijos perteikimą įgyvendino DJA (Didzis Jaunzems Architecture) su pagrindiniu architektu Didzis Jaunzems priešakyje. Taip muzika buvo išreikšta šokiu, o scenografiniai scenarijai performansui suteikė įdomių kompozicijų bei vizualinių detalių, padėjusių patirti tai kaip nuotykį.

78 I 2016: 1 (96)

i

Grafinis dizainas

Grafinio dizaino elito susitikimas Bilyje (Šveicarija) Tekstas: Profesorius Sergėjus Serovas, Maskva‘ Golden Bee Global Biennale of Graphic Design” prezidentas

AGI

– trys raidės, kurios, tvarkingai išsidėsčiusios ties grafikos dizainerio pavarde, žaibiškai pakelia jo reitingus kitų kolegų akyse į nepasiekiamas aukštumas. Jos reiškia Tarptautinę grafikos asociaciją (angl. „Alliance Graphique Internationale“). Tai – dizainerių klubas, jungiantis pasaulio grafikos dizaino elitą. Jo nariai – tai bene visų pasaulio prekinių, pirmaujančių korporacinių bei organizacinių ženklų, visų žinomiausių plakatų, geriausių iliustracijų ir visko, kas priverčia didžiuotis grafikos dizainu, autoriai.

Tapti klubo nariu nėra lengva. Priėmimas vyksta vieną kartą per metus, o pretendentas negali siūlyti savęs, jį nominuoja, rekomenduoja ir pristato speciali kolegų žiuri, kurią sudaro skirtingų šalių specialistai. Kaip ir kiekvienas elitinis klubas, AGI jautriai reaguoja į narių pagausėjimą ir priima naujus narius nelabai noriai. Šią dieną AGI sudaro apie 370 narių iš visų pasaulio kontinentų.

Bilis pasitinka AGI kongreso dalyvius.

Straipsnio autorius šalia kongreso plakato.

80 I 2016: 1 (96)

Yra šalių, kurios organizacijoje yra atstovaujamos dviem ar trimis dešimtimis narių, tačiau daugumą reprezentuoja vos keli nariai. Rusija ilgai buvo atstovaujama tik Vladimo Čaikos (rus. Владимиром Чайкой) ir Jurijaus Surkovo (rus. Юрием Сурковым). Prieš dvejus metus iš antrojo bandymo buvo priimti dar du nauji nariai. Vienas iš jų –Igoris Gurovičius (rus. Игорь Гурович), kitas – šio teksto autorius.

AGI buvo įkurtas 1951 m. Paryžiuje, o 1969 m. asociacijos pagrindinė būstinė persikėlė į Ciurichą.

Kiekvienais metais AGI rengia savo uždaras konferencijas ir kongresus, skirtingose pasaulio vietose.

Dažniausiai konferencijų metu yra rengiamos ir kolektyvinės parodos, skirtos aktualioms pasaulinėms problemoms. Šių metų pabaigoje AGI konferencija-kongresas, taip pat ir plakatų paroda, kurios tema ,,Koegzistencija“ (angl. ,,Coexistence”), vyko mažame Šveicarijos miestelyje su dvigubu vokiškuprancūzišku pavadinimu „Biel/Bienne“ (liet. Bylis).

Atsidurti tokioje nepakartojamoje vietoje, kartu su ypatingais žmonėmis, buvo neapsakoma laimė. Į pasakišką kampelį Šveicarijoje suvažiavo geriausi mūsų profesijos atstovai iš viso pasaulio.

Išskyrus uždaras ataskaitas ir diskusijas, didžiąją dalį dienotvarkės sudarė skirtingų teminių prezentacijų pasirodymai scenoje. Mane, renginio ,,Golden Bee Global Biennale of Graphic Design” organizatorių, labiausiai domino plakato tema, kuriai ir buvo skirtas visas renginys.

Plakatų Bylyje buvo daug. Ne tik moderniuose Kongreso rūmuose, kuriuose buvo rengiamos prezentacijos, tačiau ir pačiame mieste, kuris iš karto pasitiko miesto svečius su plakatais. Tiesiai, stoties aikštėje, stovėjo sunkūs metaliniai rėmai su kojomis, kuriuose buvo eksponuojamos didelio formato, raudonos afišos, skirtos AGI. Tie pastebimi raudoni ,,švyturiai“ buvo išstatyti gatvėse ir aikštėse po visą miestą ir vedė iki pat vietos, kurioje vykos AGI konferencija-kongresas.

Garsiojo Stefan Bundi (Šveicarija) plakatai eksponuojami tiesiog gatvėje.

Kongreso teminė paroda Coexisting (liet. Sambūvis) įsikūrė senajame miesto parke.

Bet plakatai Bilyje buvo ne vienintelės rodyklės mieste. Čia galima buvo sutikti masyvių afišų ir vitrinų su skirtingų temų plakatais. Pavyzdžiui, mieste galima buvo pamatyti teatrui skirtų plakatų, orientuotų į vietinio miesto teatro spektaklius, kurtus Stefano Bundi (rus. Стефаном Бунди), vieno iš Šveicarijos narių AGI asociacijoje. Lakoniški lapai su sudėtingomis metaforomis, išskiriančiomis atpažįstamo autoriaus stilių, buvo orientuoti į įprastą miesto auditoriją, kurioje nemaža dalis sumišusi nuo bauginančių intelektualinių žaidimų vaizdų.

AGI paroda, kurios tema ,,Egzistavimas“, buvo eksponuojama tiesiog miesto erdvėje – seno parko alėjoje. Pasaulio grafikos dizainerių vaizduote ir rankomis, tema įgavo daugybę skirtingų atspalvių.

Tai virto pasauliniu egzistavimu, kuris atspindi skirtingas visuomenines sistemas, ideologijas, tautas ir religijas bei skirtingus visų požiūrius.

Parodos katalogo įžangoje Stefanas Bundi (ang. Stefan Bundi) rašė: ,,Profesijos viduje egzistuoja skirtingi atsakymai į klausimą: ,,Kas yra geras dizainas?“ Turinys nustato formą arba forma nustato turinį? ,,Mažiau yra daugiau“ – taip buvo visada, o dabar, viskas atvirkščiai? Kas šiandiena svarbiausia plakate – komunikabilumas, aktualumas ar kūrybiškas eksperimentavimas? AGI narių, kuriančių plakatus, darbuose galite pamatyti poetiškus, humoristinius, filosofinius ir konceptualius, skirtingų pozicijų priėjimus prie šių klausimų.

Tačiau tai taip pat yra bendro egzistavimo forma.

Pačio Stefano Bundi plakatas AGI parodoje traktuoja harmoniją tarp kūrybos, kairiojo, ir logikos, dešiniojo, galvos smegenų pusrutulių. Du plakatai iš Kinijos, kurie vadinami ,,Pepsi“ ir ,,Cocacola“, bando sušvelninti savo pozicijas prieš konkurencingą kovą konkurse. Astrido Stavro (ang.

Astrid Stavro) plakatas sukonfigūruotas taip, kad atkreiptų dėmesį į ekologiją, žmogaus pėdsakas

plakate – ispanas, kuris virsta skirtingų gyvūnų plakatais. O vokietis Heribertas Birnbachas (angl.

Heribert Birnbach) vaizduoja vaikiško žaismingumo temą, jo egzistencialumo suvokimą – įveikti priešininką akmeniu, žirklėmis arba popieriumi.

Kitas vokiškas plakatas – Hanso Gunterio Schmitzo (vok. Hans Gunter Schmitz) – tai tiesiog žydinčios pievos nuotrauka, siunčianti, be abejo, garsų šūkį: ,,Tegul pražįsta šimtai gėlių“. Kari Piippo iš Suomijos visada išsiskiria ypatingu minimalizmu ir šioje plakatų ,,akcijoje“ jis liko ištikimas sau. Aštri juoda linija baltame lape tampa žmogaus siluetu atviru glėbiu <....> . Apskritai paroda yra sudaryta iš 150 didelio format lapų, kurie sudaro neapsakomą vaizdą.

Pačioje konferencijoje vos ne pačiu stipriausiu plakatų tematikos pristatymu tapo Igorio Gurovičiaus (rus. Игорь Гурович) prezentacija, kurios metu žiūrovams jis pažėrė gausybę realių plakatų pavyzdžių, kurie atspindi skirtingas Maskvos kultūrines institucijas ir įvykius per pastaruo-

Stephan Bundi (Šveicarija) Sambūvis mūsų galvose.

2016: 1 (96) I 81

Alan Chan (Kinija) Konkurentų sambūvis.

Hans Gunter Schmitz (Vokietija) Spalvų sambūvis.

Kari Piippo (Suomija).

Heribert Birnbach (Vokietija).

82 I 2016: 1 (96)

Astrid Stavro (Ispanija) Ekologinis sambūvis.

Kongreso scenoje Igor Gurovich (Rusija) prezentacija.

sius penkiolika metų, būtent po to mes negalime sakyti, kad ,,plakatas numirė“, tai tiesiog neįmanoma. Igoris Gurovičius ir jo komanda ,,Ostergruppe“ (rus. ,,Остенгруппе“) sukūrė naują konceptualų žanrą, autoriaus kultūra – žiūrovo plakatas. Garsūs užsienio šalių autoriai kalbėjo, kad nuo jo plakatų dvelkia tokia pat užkrečiančia energija, kurią pastebime ir dvidešimtaisiais praėjusio dešimtmečio metais.

Plakato tematikos pristatyme ryškiai nuskambėjo ir Ariane Spanier (Vokietija), Paula Troxler (Šveicarija), Liza Ramalho (Portugalija), Mario Eskenazi (Argentina), Werner Jeker (Šveicarija), Majid Abbasi (Iranas), Nancy Skolos (JAV) ir kiti.

Markus‘as Dresen‘as (vok. Markus Dressen) iš Vokietijos, ką tik tapęs prestižinio plakatų festivalio Prancūzijos rytuose – Šamoni mieste – nugalėtoju, pristatė savo naujausius plakatus, kurie tapo labai gyvo, besivystančio teatro Štutgarte (Vokietija) firminio stiliaus pagrindine dalimi. Olandas Ričardas van der Laken‘as (Richard van der Laken), konferencijos Amsterdame ,,Ką gali dizainas?“ vadovas, pristatė aštrius politinius plakatus, pavydžiui, Rusijos atžvilgiu.

Jūs ir toliau galvojate, kad plakatas numirė? Tai tiesiog plakato žanro aukso amžius, geriausi laikai jo istorijoje! Elektroniniai pranešimai išlaisvino plakatą iš juodosios informacinės spaudos darbo ir jam tebeliko tik vizualinės raiškos atradimų laimė.

Gilių minčių spauda, nebeperduodama jokiais žodžiais, švaraus, plastiško džiaugsmo išgyvenimai, perteikiami formomis, spalvomis, kompozicijomis, kurios jau išėjo iš šiuolaikinio meno ribų. Tegyvuoja plakatas!

Ne šiaip sau šiandieną visame pasaulyje vyksta dešimtys plakato festivalių. Patys autoritetingiausi – „International Socio-Political Poster Biennale in Auschwitz“, „International Biennale of Graphic Design in Brno“, „International Poster Festival in Choumont“, „Colorado International Invitational Poster Exhibition in Fort Collins“, „China International Poster Biennial in Hangzhou“, „4th Block International Triennale of Eco Posters

in Kharkiv“, „Lahti International Poster Triennial“, „International Poster Biennial in Mexico“, „International Biennale of Theatre Posters in Rzeszow“, „International Poster Triennial in Toyama“, „International Poster Biennale in Warsaw“, „Bolivia Pos-

ter Biennale“, „Trnava Poster Triennial“. Ir vidada gimsta vis naujos, tarptautinės plakatų peržiūros.

Visai neseniai atsirado plakatų bienalės Bolivijoje ir Italijoje, iškart kelios – Kinijoje. Taip pat yra paskelbta apie naujas plakatų bienales, kurios atsidarys 2016-aisiais Ekvadore ir Italijoje. Šiais metais atsinaujino grafinio dizaino trienalė Minske, o kitais metais savo dizaino bienalę, kurios pagrindiniu aspektu taps plakato tema, atidarys Novgarodas (rus. Нижний Новгород). Taigi ir plakato tema, ir plakatų parodos (bienalės) turi savo ateitį.

Beje, Lietuvos atstovo tarp AGI narių nėra. Ir plakato kultūros Lietuvoje šiuo metu, kaip man teko pastebėti, taip pat nėra. Tai yra apmaudu, nes kažkada Lietuva, kaip ir visas Baltijos kraštas, buvo mūsų ,,langas į Europą“. Juozas Galkus ir kiti Lietuvos plakatų kūrėjai įkvėpdavo mus, nes sugebėdavo į savo kūrinius įlieti šiuolaikišką vakarų meną, neprarasdamas nacionalinio identiteto. Šiandien, kai plakatas tapo šiuolaikiniu menu, norėtųsi matyti Lietuvos meistrus bienalėje ,,Auksinė bitė“ ir AGI organizacijoje. O svarbiausia – norėtųsi pamatyti jų darbusplakatus Vilniaus, Kauno ir kitų gražiausių Lietuvos miestų gatvėse, taip, kaip tai vyksta Bilyje.

Kongreso scenoje Markus Dressen (Vokietija) prezentacija.

Kongreso scenoje Richard van der Laken (Olandija) prezentacija.

2016: 1 (96) I 83

NAPA – lietuviškos pakuotės dizaino turnyras Lapkričio 20 d. Baltijos maisto ir gėrimų parodoje BAF įteikti Nacionaliniai pakuotės dizaino apdovanojimai NAPA. Renginio lankytojai turėjo galimybę įvertinti Lietuvoje kuriamą kokybišką, inovatyvų produktų pakuotės dizainą ir geriausius pavyzdžius, pirmą kartą pristatytus ne tik siauram profesionalų ratui, bet ir visuomenei.

Tekstas: DARIAUS KISIELIAUS. NAPA reportažo fotografavo Paulius Gasiūnas, prizininkų fotografijos – organizatorių.

Lietuvos grafinio dizaino asociacijos (LGDA) ir Lietuvos parodų ir kongresų centro LITEXPO organizuoto konkurso erdvėje buvo galima pamatyti į trumpą pretendentų sąrašą atrinktų darbų ekspoziciją, pabendrauti su dizaineriais, spaustuvių bei popieriaus gamintojų atstovais, dalyvauti seminaruose, skirtuose pakuočių kūrėjams.

Dalyvių gausa NAPA konkurse iš viso varžėsi net 99 pakuotės dizaino darbai. Penkiose kategorijose į trumpąjį pretendentų sąrašą komisija atrinko 39, o prizais ir diplomais apdovanota 13 darbų autorių. Dalyvio paraiškas galėjo teikti Lietuvoje dirbantys bet kurios šalies dizaineriai bei Lietuvoje veikiančios įmonės, kurių pakuotės buvo sukurtos Lietuvoje nuo 2013 m. iki šių metų rudens.

Konkurso komisiją sudarė nepriklausomi dizaino, gamybos, marketingo bei mokslo srities ekspertai, taip pat konkurso organizatorių atstovai. Šiais metais NAPA komisijos pirmininku buvo LGDA pirmininkas Gediminas Lašas, o jos nariais – VDA Grafinio dizaino katedros lektorius Marius Žalneravičius, „Not Perfect | Y&R Vilnius“ dizaino vadovas Džiugas Valančauskas, „Market Smart“ įkūrėjas ir vadovaujantysis partneris Dainius Kalina, „PakMarkas“ inovatyvių projektų vadovas Dainius Turla, KTU Pakavimo inovacijų ir tyrimų centro vadovas doc. dr. Visvaldas Varžinskas ir „Žaliasis taškas“ generalinis direktorius Kęstutis Pocius.

Komisija pakuotes vertino pagal penkis kriterijus: inovatyvumą, funkcionalumą ir naudojimo

84 I 2016: 1 (96)

grafinis dizainas i

patogumą, ekologiškumą ir tvarumą, technologinius sprendimus ir estetinę vertę. Pateikiame visą nugalėtojų sąrašą.

Maisto produktai ir gėrimai – 1 vieta skirta Edvardui Kavarskui už „Sucré macarons“ pakuotes, 2 vieta – Gabijai Platūkytei už „La Naya“ šokolado pakuotes, o 3 vieta atiteko Emanueliui Rykliui už „Crooked Nose & Coffee Stories“ šaltai brandintos kavos pakuotes.

Alkoholiniai gėrimai – 1 vieta skirta Sigitui Gužauskui už „Sakiškių alaus“ pakuotes, 2 vieta – Astai Kaušpėdaitei už „Stumbro Starka“ pakuotes, o 3 vieta atiteko Edvardui Kavarskui už „Stumbras Vodka Premium Organic“ pakuotes.

Sveikata ir grožis – 1 vieta skirta Valerijai Žilėnienei, Algirdui Orantui ir Irmantui Savulioniui už „You&Oil“ pakuotes, 2 vieta – Pauliui Budrikiui už „Biok Dermatology“ pakuotes, o 3 vieta atiteko Dovilei Džervutei ir Aisčiui Mickevičiui už „Theatre Perfumes Collection“ pakuotes.

Privatus prekių ženklas – 1 vietos vertinimo komisija neskyrė, 2 vieta atiteko Džiugui Valančauskui ir Justinai Steponavičiūtei už „Narvesen“ maisto ir gėrimų išsinešimui pakuotes, o 3 vieta – Džiugui Valančauskui ir Aivarui Bakanauskui už „Saulės pieno“ pakuotes.

Mišrioje kategorijoje – 1 vietos vertinimo komisija neskyrė, 2 vieta atiteko Žilvinui Stankevičiui už „Flowerscope“ pakuotes, o 3 vieta – Andriui Petkevičiui už „Wisdom Trash“ pakuotes.

Specialiuoju spaustuvės „Aurika“ prizu už fleksografinės spaudos panaudojimą apdovanotas Paulius Budrikis už pakuotes „Aras“. Visi į sceną lipę konkurso nugalėtojai taip pat gavo papildomas popieriaus tiekėjo „Antalis“ dovanas.

Maisto produktai ir gėrimai 1 vieta

3 vieta

2 vieta

Alkoholiniai gėrimai 1 vieta

2 vieta

3 vieta

2016: 1 (96) I 85

Sveikata ir grožis 3 vieta

1 vieta

2 vieta

Dizainas – visuomenės ir pramonės veidrodis Pasidžiaugus lietuviškų pakuočių dizaino kokybe ir profesionalumu, žvilgsnis nukrypo į pramonės šakas, kurios nebuvo atstovaujamos konkurse.

Istoriškai dizainas, kaip poreikis ir profesija, susiformavo augant pramoninei gamybai. Kuo šalis labiau išsivysčiusi, kuo įvairesnė ir pažangesnė pramonė šalyje, tuo didesnis dizaino poreikis. Žvelgiant į NAPA dalyvius, akivaizdu, kad pagrindiniai pakuotės dizaino užsakovai – maisto ir alkoholio pramonė, jas iš paskos vejasi kosmetikos gamintojai, taip pat akivaizdžiai išaugę ir sustiprėję didžiųjų prekybos tinklų privatūs prekės ženklai. Džiugina, kad lietuviai, gyvenantys užsienyje ir į tėvynę užsukantys tik kartą ar kelis per metus, pastebi nišinių, šeimyninių verslų ir jų kuriamų prekės ženklų aukštą kokybę, dėmesį smulkiausioms detalėms ir drąsą eksperimentuoti.

Konkurse nesimatė buitinės elektronikos, baldų, namų aksesuarų, buitinės chemijos, darbo

86 I 2016: 1 (96)

įrankių, mechaninių ir elektroninių prietaisų, rūbų, avalynės pakuočių. Kai kurių iš jų galima tikėtis sulaukti kitais metais, o kai kurių dar greičiausiai teks ilgėliau palaukti. Konkurso organizatoriai, jau galvojantys apie kitų metų renginį, norėtų išplėsti kategorijų sąrašą ne tik aukščiau minėtomis sritimis, bet studentų projektais, konceptualiais darbais, kuriems tai suteiktų progą būti pastebėtiems potencialių užsakovų, o užsakovai rastų idėjų ir sprendimų būsimiems projektams.

Reikia pripažinti, kad ekologiškos, perdirbamos, gamtos resursus tausojančios pakuotės dar labai lėtai skinasi kelią į lentynas, kaip ir ekologiški produktai – į pirkėjų krepšius. Gaila, bet ekologiškumas – turtingų, išsivysčiusių šalių privilegija, nes antrinis žaliavų perdirbimas ir panaudojimas brangina galutinį produktą vartotojui.

Neretai „žalesni“ produktai – dar ir mada, būdas išsiskirti, statuso simbolis. Iš kitos pusės, nepriteklius, riboti resursai taip pat mažina atliekų

kiekį – mūsų tėvai gerai prisimena negausų šiukšlių kibiro turinį „tada“, sovietiniais metais. Tai, ką mes lengva ranka išmetame, besivystančiose pasaulio šalyse yra išradingai panaudojama – turbūt daugelis yra matę „Coca-Cola“ reklamines kampanijas Afrikoje ir Azijoje, eksploatuojančias antrinio butelių panaudojimo idėją.

Personalizuota pakuotė šiandien Lietuvoje „įkandama“ tik pasauliniams prekių ženklams.

Savo vardo ant kavos puoduko, socialinio tinklo profilio nuotraukos ant jogurto indelio ar pakavimo robotų sukurtų unikalių marginimo raštų dar reikės palaukti metus kitus.

Kūrybos resursų ir proceso demokratizacija Tarp konkursui pateiktų pakuočių autorių galima rasti ne tik dizainerių, bet ir rinkodaros konsultantų, strategų ar netgi užsakovų: „Biržų duonai“ prekių ženklo koncepciją ir strategiją kūrė dizaineris Edvardas Kavarskas ir „Biržų duonos“ rinkoda-

ros vadovė Raimonda Kirpliukaitė, prie „You&Oil“ pakuočių strategijos kūrimo prisidėjo „Black Swan Brands“, „Theatre Perfumes Collection“ autoriai – dizainerė Dovilė Džervutė ir aktorius Aistis Mickevičius, o šaltai brandintos kavos „Crooked Nose & Coffee Stories“ pakuočių kūrėjas ir užsakovas – Emanuelis Ryklys.

Panašių ir netikėčiausių bendradarbiavimo pavyzdžių turėtų tik daugėti – globaliame pasaulyje jau ne vienerius metus pastebima kūrybos resursų ir proceso demokratizacija. Vis labiau

nyksta sienos, skiriančios valstybes ir piliečius, užsakovus ir kūrėjus, priemones ir rezultatą. Daugelį procesų galima automatizuoti, visiems prieinamų, nebrangių dizaino ruošinių pilnas internetas, o norint išmokti naudotis specializuota programine įranga ar įgyti specifinių dizaino žinių galima neišėjus iš namų ar biuro. Dizaineris, anksčiau buvęs specialistu, puikiai išmanančiu savo amatą, šiandien turi aprėpti vis daugiau skirtingų disciplinų. Labai dažnai iš dizainerio tikimasi, kad jis ne tik sukurs patrauklų ir funkcionalų pro-

Mišrioje kategorijoje 2 vieta

3 vieta Privatus prekių ženklas 2 vieta

3vieta

duktą, bet ir konsultuos klientą, pasitelkdamas rinkodaros, psichologijos, vartotojo elgsenos ar neuromokslo žinias. Sugebėjimas orientuotis skirtingos informacijos sraute, ją analizuoti ir pasiūlyti kompleksinius sprendimus tampa ne mažiau svarbus nei apetitą žadinančio uogų šokio grietinėlės sukūryje vizualizavimas.

NAPA ekspozicijoje, jei lygintume skirtingai sukurtas ir realizuotas pakuotes, iškyla klausimas: kas gali būti vadinama pakuotės kūryba, o kas – tik komplektavimu? Ar pakuotė, kuriai sukurti užteko surasti tinkamą indą ir ant jo užrašyti keletą frazių, gali būti vertinama šalia produkto, kurį sukurti reikėjo poros metų: nuo rinkos tyrimų, rinkodaros strategijos, iki unikalaus taros dizaino ir technologiškai sudėtingos etiketės? Ar nišinis produktas, parduodamas specializuotoje parduotuvėje, dizaino konkurse turėtų varžytis su daugeliu kitų, bandančių išsiskirti ir išgyventi prekybos centrų lentynose? Greičiausiai atsakymas slypi pačioje dizaino konkurso koncepcijoje: vertinti ir skatinti kūrybingumą, meistrystę, profesionalumą, rezultatą, ne kūrybos procesą.

Geras dizainas „užkrečia“ Išaugęs Lietuvos gamintojų dėmesys pakuotės dizaino kokybei, tarptautiniai lietuvių dizainerių laimėjimai tarptautiniuose dizaino konkursuose, publikacijos populiariuose užsieniniuose dizaino leidiniuose ir portaluose rodo, augina ir stiprina Lietuvos pakuočių kūrėjų bendruomenę. „Tikime, kad Lietuvos gamintojai bus įkvėpti kokybiško dizaino pakuočių pavyzdžių ir įgaus dar daugiau drąsos kurti aukštesnės pridėtinės vertės produktus, galinčius konkuruoti ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio rinkoje“, – sakė G. Lašas.

2016: 1 (96) I 87

i

įvykiai

„What’s Next?“ – kūrybos mokykla per dvi dienas „I have seen the future, and it’s very much like the present, only longer”, – Woody Allen.

Trys žodžiai – ateitis, inovacijos ir kūrybiškumas – apibūdina vienintelę Baltijos šalyse dviejų dienų kūrybos konferenciją „What’s Next?“. Šiemet jį vyko lapkričio 6 – 7 d. ir mes jums pristatome įsimintiniausias šios konferencijos ištraukas.

Tekstas: IngOS NorkėS. foto: LukO ŠalnOS.

Kaip veikia ateitis?

Kas toliau? Spėlioti apie ateitį iš esmės yra pavojingas žaidimas, nes ateitis nėra linijinė. Netikėtos inovacijos ar išradimai, įvykiai ar atoveiksmiai pakeičia kelionę į ateitį taip, kad net pamirštame apie buvusį „ateities planą“.

Vis dėlto kurti alternatyius ateities scenarijus yra geriau negu jų nekurti.

1930-aisiais ekonomistas Johnas Maynardas Keynes spėjo, kad „jo kartos anūkai“ dirbs po 3 valandas per dieną.

Tuo metu tai atrodė labai logiškas spėjimas. Darbo valandos „traukėsi“.

Tam, žinoma, didžiausią įtaką darė naujosios technologijos, kurios taupė žmonių laiką. Pagal iš anksto apskaičiuotą progresą laikas turėtų būti „sutaupytas“ taip, kad labai daug žmonių galėtų apskritai nedirbti, tik nustatyti savo darbo parametrus, o viską už juos atliktų kompiuteriai.

Realus rezultatas, deja, kiek kitoks.

Dabar kai kurie žmonės turi pakankamai

Futuristė iš Islandijoe Hlin Helga – vienas iš laukiamiausių šių metų What's Next svečių.

88 I 2016: 1 (96)

pinigų, tačiau labai mažai laiko, kad juos leistų, o tų, kurie yra turtingi laiko atžvilgiu, kišenėse švilpia vėjai.

Johnas Maynardas buvo teisus, bet ne iki galo, nes nenumatė daugybės kitų aplinkybių, kurios veikia technologijų raidą: socialiniai pokyčiai, globalizacija, krizės, karai ir t.t. Šiemet „What’s Next?“ konferencijoje kiekvieną kūrybos industriją galima buvo bent pirštų galiukais užčiuopti ir pajausti, kur yra judama. Gudresni sumąstys, kaip tai išnaudoti savo, o gal pasaulį papildysiančių inovacijų plėtrai.

Futuristai apie ateities scenarijus Į konferenciją atvykusi futuristė ir tendencijų stebėtoja iš Islandijos Hlin Helga savo „What’s Next?“ pranešimą pradėjo sakiniu „Ateitis priklauso mums“.

Kai automobiliai bus ištobulinti tiek, kad galės patys vairuoti ir parkuotis, tuomet nebebus tiek daug avarijų. Jeigu

Filosofas Kristupas Sabolius uždarė 2015 m. konferenciją.

nebeliks avarijų, nebeliks organų donorų.

Vadinasi, jau dabar reikia kurti pakaitalus ir tam ruoštis... Beje, šiuo metu tai ir yra daroma vizionierių dėka – su kamieninėmis ląstelėmis bandoma spausdinti organus 3D spausdintuvais.

Tokia industrijų priklausomybė viena nuo kitos yra neišvengiama – nesvarbu, ar tai būtų mokslas, dizainas, maistas ar automobilių verslas. Tačiau pamatyti į priekį ir sugalvoti sprendimą, kuris tuo laiku gali atrodyti netgi utopiškas, – tai yra kūrybiškumas ir alternatyvus ateities scenarijus. Šiuo metu Hlin gyvena tarp Reikjaviko ir Stokholmo, kur dėsto prestižiniuose universitetuose futuristines ir dizaino temas. Vilniuje ji tyrinėjo, kaip matymas toliau nei esame įpratę matyti, gali pakeisti industrijos raidą. „Mums visiems yra ko pasimokyti, jungiant taškus tarp tendencijų, taip pat susiejant savo intuiciją, svajones ir norus“, – sako Hlin. Kaip ir kiti „What’s

Next?“ pranešėjai, Hlin daug dėmesio skyrė inovatyviam mąstymui. Ar tam reikia ypatingų talentų? „Supergalių nereikia, tačiau yra būtina lavinti savo vidinį „detektyvą“, stebėti aplinką, analizuoti ir suprasti žmonių elgesį. Kitaip tariant, matyti ne tik spalvas, bet ir tekstūras, identifikuoti, kas vieną ar kitą dalyką veda pirmyn – visa tai susumavus, reikia turėti pakankamai vaizduotės įsivaizduoti tai, kas dar neegzistuoja“, – „What’s Next? 2015“ kalbėjo H. Helga.

Ją, kaip ateities mokslininkę, labiausiai domina tikro ir netikro, virtualaus ir fizinio pasaulio susiliejimas. „Manau, jau greitai galėsime kalbėti apie skirtingus realybės lygius. Taip pat jau kalbame apie išmaniuosius miestus, jutiklinius paviršius bei aplinką, kuri prisitaiko prie žmogaus poreikių. Labai įdomi yra visa biosintetikos sritis. Pavyzdžiui, mane žavi Rachel Armstrong architektūros, kuri pati gali „atsikurti“, idėja, taip

Kūrybos instruktorius Jonathanas Howardas teigia, kad genialios idėjos gimsta iš blogų.

Daugiausiai smalsių žvilgsnių pritraukė viešas interviu su maestro Juozu Statkevičiumi.

Dizaino ir inovacijų erdvė siūlė ateitį paliesti savo rankomis.

Mažojoje konferencijos salėje žmonės rinkosi klausytis sėkmės istoriju,̨ užkariavusių pasaulį.

pat kosmose augančių miestų vizijos ir t.t. – visa tai mankština mūsų vaizduotę, ar ne?“, – klausia mokslininkė.

Savo pranešimu apie vaizduotę ir mokslą klausytojus antrąją konferencijos dieną parklupdė ir filosofas Kristupas Sabolius: „Šiandienos neuromokslas taikliai įvardijo svarbiausią smegenų savybę – plastiškumą. Tačiau plastiškos gali būti ne tik mūsų smegenys ar kūnai, bet ir miestai, santykiai, organizacijos, šalys ar net civilizacijos“.

Inovacijos labai arti mūsų Kultūriškai sparčiai besikeičiančiame Vilniaus Naujamiestyje trečiąkart vykusi kūrybos konferencija „What’ Next?“ šiemet sukvietė 1800 lankytojų. „What’s Next?“ konferencijos erdvės driekėsi nuo modernios sporto salės „IndEx Hall“ iki „Radio Lofts“. O vienoje iš erdvių įsikūrė dizaino mugė, kitoje – inovacijų ekspozicija, kurioje savo rankomis lankytojai galėjo „paliesti“ ateitį.

Su inovacijomis akis į akį lankytojus supažindino „Dizaino kioskas“, meikerių dirbtuvės ir elektronikos laboratorija „Green Garage“, didžiausios Baltijos šalyse žaidimų kultūros parodos „Game On“ atstovai ir nepriklausoma hakerių erdvė „Technarium“. Žurnalas „Centras“ toje pačioje erdvėje demonstravo po pasaulį keliaujančius lietuviško dizaino hitus – 10 skirtingų autorių kėdžių. O „Green Garage“, be visos atsivežtos meikerių įrangos, pristatė ką tik jų dirbtuvėse pagamintą interaktyvią, garsą kontroliuojančią pirštinę. Ja, pasitelkę judesį, gyvai muziką kūrė muzikantai ir didžėjai.

Visos konferencijos metu ne tik apie ateitį ir kūrybą, bet ir apie progreso būtinybę, inovacijas išsakyta daugybė įdomių minčių. Tokie technologijų pranašai kaip Bartošas Polonskis ar Kristijonas Vasiliauskas visais kampais savo pranešimų metu vartė virtualiosios realybės, robotų ir kitų šiuo metu kuriamų inovacijų klausimus. „Virtuali realybė yra naujas mediumas. Pavyzdžiui, jei žiūri žinias ir matai, jog Sirijoje vyksta karas, vos užsidėjęs akinius, galėsi tai pamatyti savo akimis bei patirti, ką reiškia ten būti. Galbūt žmonės, esantys aukštose pozicijose, tai pajutę savo kailiu, priims visai kitokius sprendimus“, – sako „Robotikos akademijos“ Lietuvoje įkūrėjas K. Vasiliauskas.

Virtuali realybė turi neribotus resursus: „Kam klasėje geografijos vadovėlis, jei gali moksleivius virtualioje realybėje nuskraidinti į bet kurią pasaulio šalį? Ir kol kas kalbu tik apie galvą. O jei į virtualiąją realybę perkeltume ir kojas, ir rankas...?“, – tęsė jis.

Mokslas, potyriai, informacijos dalinimasis – virtuali realybė atveria visiškai naujas ribas – jam pritarė menininkasprogramuotojas, įmonės „Gluk Media“ įkūrėjas Bartas Polonskis.

Kūrybiškumas prasideda nuo blogų idėjų Visas dvi dienas kūrybos konferencija, artėdama prie ateities ir inovacijų, nenutolo nuo kūrybiškumo.

Pačias esmines kūrybiškumo tiesas čia klojo ne tik filosofas Kristupas Sabolius, bet virtuvės šefas Deivydas Praspaliauskas, Berlyne gyvenantis

Kontaktų vakaras su eksperimentine vakariene sukvietė kūrybiškų Lietuvos žmonių ir užsienio pranešėjų.

inovatorius Matas Petrikas, crowdfunding Slovėnijoje įkūrėjas Luka Piškorič, reklamos agentūros „Saatchi & Saatchi Europe“ kūrybiškumo instruktorius bei „The Atomic Garden Vilnius“ mokytojas Jonathanas Howardas.

J. Howardas išskyrė nuogą tiesą apie darbą komandoje ir papasakojo, kokie žmonės tokiose situacijose būna populiarūs, kaip auginamas kūrybiškumas ir kaip jis gali būti nužudytas.

Juk esame girdėję, kad dirbant komandoje, geriau nesakyti „ne“, o sakyti „taip, bet“. Tačiau, pasak Jonathano Howardo, „taip, bet“ užkerta bet kokį kelią progresui, o žmonės šią frazę naudoja tik savo statuso įrodymui. „Mes sakome „taip, bet“, kad sukeltume didesnį įspūdį, tačiau iš tiesų taip tampame mažiau populiarūs“, – sako J. Howardas.

Sakydami „taip ir“ ne tik sutinkame su kito žmogaus idėja, bet ir sugalvojame ką nors papildomo. Sakydami „taip ir“

remiame kitų idėjas, tačiau nematomai iškeliame savąją į pirmąjį planą: „Pasakius „taip ir“ kiti pradeda labiau klausytis mūsų idėjų, o ne joms priešintis“.

Beje, pasak J. Howardo, iš blogų idėjų gimsta genialios: „Niekada nereiktų žudyti blogų idėjų, nes nuo jų neretai atsispiriame ir nušuoliuojame iki genialių minčių“.

Iki kitų metų! „What’s Next? 2015“ hitas – kontaktų vakaras su eksperimentine vakariene, kurią pagamino debiutuojantys „Lab180“. „Kūrybiško verslo ir verslios kūrybos šiemet pakvietėme semtis ne tik saujomis, bet ir šaukštais“, – kūrybos konferenciją reziumavo konferencijos bendraorganizatorė Živilė Diavara.

WHAT’S NEXT? 2016 Lapkričio 4 – 5 d.

whatsnext.lt – registruokis, kad gautum naujienas pirmasis.

Šiemet konferencijoje apie kūrybiškumą ir inovacijas – „What's Next“ – apsilankė 1800 kūrybiškų žmonių.

2016: 1 (96) I 89

i

įvykiai

Mums jau

17!

90 I 2016: 1 (96)

Lapkričio 26 d. žurnalas „CENTRAS“ naujojoje „Interjero galerijoje” kartu su daugelį metų kartu buvusiais kolegomis, bendraminčiais, architektais bei dizaineriais šventė savo 17-ąjį gimtadienį. Šventės proga per 200 susirinkusių svečių buvo parodytas režisieriaus Franc Aleu sukurtas įspūdingas, įkvepiantis bei susimąstyti kviečiantis filmas „El somni” (liet. „sapnas”). Architektai ir dizaineriai po filmo vaišinosi „Interjero galerijos” vaišėmis – 12 stalų buvo serviruoti skirtingais gurmaniškais patiekalais. Smagu jaukioje, kūrybiškoje aplinkoje pasidalinti įspūdžiais po filmo, aptarti ateities darbų planus, prisiminti septyniolikos metų bendro darbo rezultatus.

Nuotraukos: Martyna Jovaišaitė. Kadrai iš Franc Aleu filmo „El Somni“.

2016: 1 (96) I 91

Skiautiniai – „Tribe“ kūrėjos – Marina Žuravliova ir Donata Maldonytė –

pristato jų įkvėptą šaltojo sezono kolekciją, kuri, kaip pačios sako, nėra didelė, bet jos dabar koncentruojasi ne į dideles kolekcijas, o daiktų funkcionalumą, pritaikomumą, komfortą.

Dizaineres inspiravo skiautinių technikos, spalviškumas ir šis amatas joms tapo labai įdomus ir neišsemiamas.

Naujausią KOLEKCIJĄ „Tribe“ kūrėjoms parodyti padėjo „Ffakers“ fotografės.

Drabužiai: „Tribe“.

Nuotraukos: „FFakers“.

Modelis: Viltė Viktoravičiūtė.

Makiažas: AGNĖS Tomaš.

Padėkos „eloft hotel“, „Galerija555“, „Bali Wood“.

i

interviu

Drabužių kūrėja Ieva Šimanskytė apie tai, ko trūksta jauniems kūrėjams, padidėjusį „bumą“ kurti bet kam, ir kaip reikėtų atskirti tikrą kūrybą

Tekstas: Gabrielės Vaitkutės.

Nuotraukos: Ievos JūraItės („StepDraw“).

Papasakok, kaip esi susijusi su mada, ir kaip atsidūrei šioje srityje?

Mada man artima nuo paauglystės, o kostiumo dizainas buvo mano svajonių specialybė.

Dar besimokydama mokykloje, lankydavau įvairius su mada susijusius kursus (kostiumo dizaino, piešimo, siuvimo ir konstravimo). Taip pat asistuodavau užkulisiuose mados renginyje „Mados infekcija“.

Baigusi mokyklą, įstojau į Vilniaus dailės akademiją ir pradėjau studijuoti kostiumo dizaino specialybę. Antraisiais studijų metais sukūrėme projektą „3.14“ su savo kurso drauge ir artima drauge Paulina Aksenavičiūte.

Dabar „3.14“ yra prekinis ženklas ir mes jį nuolat tobuliname: sukūrėme kolekcijas bei naujas linijas, bendradarbiaujame su įvairiais „butikais“ ir elektroninėmis platformomis, dalyvaujame dizaino mugėse ir t.t. Šiais metais baigsime kostiumo dizaino bakalaurą.

96 I 2016: 1 (96)

Paskutinį rudens mėnesį lietuviškuose interneto portaluose buvo pasirodžiusi informacija, kad viena jauna kūrėja sulaukė laiško iš „Disney“ kompanijos dėl jų logotipo naudojimo. Šia tema socialiniuose tinkluose priešiškai pasisakei ir tu.

Kodėl reagavai neigiamai į kitam kūrėjui nutikusį tokį įvykį ir kokią žinią viešai kritikuodama labiausiai norėjai pasakyti? Šis nutikimas nėra nei teigiamas, nei neigiamas. Tai tiesiog yra nutikimas. Aš tiesiog nemanau, kad tokie žmonės yra kūrėjai, kurie naudoja du seniai žinomus dalykus: palaidinę + „Disney“ kompanijos jau seniai sukurtą ženklą ar personažą. Aš tokių žmonių nekritikuoju, tiesiog nemanau, kad jie turėtų save traktuoti kaip kūrėjus ar juo labiau dizainerius. Dizainerio sąvoka apskritai yra šiek tiek iškreipta, nes kuo toliau, tuo labiau žmonėms sunku suvokti, kur yra tikrasis menas ir kur slypi idėja.

Kur ir kaip žmonėms patartum ieškoti tikrojo meno ir idėjų?

Patarčiau pradėti nuo mokslo. Iš tikrųjų reikia išsistudijuoti sritį, kuria žmogus domisi ir į kurią žada gilintis ir joje dirbti. Mano nuomone, tikrasis menas ir kūryba atsiranda po žinių ir pagrindų įsisavinimo. Juk nesutiksi nei vieno dailininko, kuris nesimokė akademinio piešimo, nei vieno muzikanto, kuris nebaigė muzikos mokyklos ar bent jau kokių nors su ta sritimi susijusių kursų.

Kopijavimas dažnai minima tema mados industrijoje. Štai dizaineris Juozas Statkevičius per „What‘s Next“ konferenciją sakė, kad dabar tai vadinama nebe kopijavimu, o, matyt, interpretavimu. Ką tu manai apie įsitikinusius, kad šioje srityje „dviračio nebeišrasi“?

2016: 1 (96) I 97

Pritariu. Dviračio neišrasi. Bet kopijavimas ir interpretavimas yra du skirtingi dalykai.

Paskutiniu metu atsiranda vis daugiau kūrėjų, kurie nėra mokęsi dizaino, studijavę mados srityje, tačiau visai sėkmingai plėtoja savo prekės ženklus. Ką manai apie tokius kūrėjus ir jų prekės ženklus?

Aš manau, kad jie yra labiau verslininkai nei dizaineriai. Taip, Lietuvos rinkai jie patinka, taip, juos perka, bet ar tai yra kūryba?

Nemanau.

Tačiau, jei perka, gal reikia sveikinti?

Ar nemanai, kad jauni dizaineriai, daug laiko investuojantys į idėjas, neretai nemoka prekiauti savo daiktais?

Jauni kūrėjai dažnai susiduria su tokia problema. Iš savo pusės galėčiau teigti, kad tai yra tikrai gana opus klausimas. Tokie dalykai kaip verslumas ir marketingas turėtų eiti koja kojon su kostiumo dizaino studijomis. Svajoju, kad ateities dizainerių kartoms bus pasiūlytos tokios paskaitos ir seminarai.

Ar neatrodo, kad dauguma įvairių prekės ženklų (kai kurie labai greitai pradingsta) yra labai panašūs vieni į kitus? Kaip manai, ar taip yra dėl žmonių noro kurti neturint idėjų, ar tai vis dėlto yra gerai parengtas verslo planas?

Iš tikrųjų visi tampa labai vienodi. Norint išsiskirti iš kitų prekinių ženklų, reikia turėti labai aiškią mintį ir aiškų konceptą, ką darai ir kodėl, ką nori pasiūlyti savo būsimiems klientams ir kaip juos įsivaizduoji (to ir išmokstama aukštosiose mokyklose šios srities specialybėse). O daugelis naujų prekinių ženklų mėtosi nuo vieno prie kito, idėjos jokios, daiktų daug, nekas nesusiję, na, bet svarbu žmonės perka... Taigi, galbūt tai labiau yra verslas, o ne kūryba, kuri atneša dar ir pelno, o ne tik dvasinį pasitenkinimą.

Kaip manai, kokią įtaką mados ateičiai ir realiai, ir filosofuojant apie ateitį, gali padaryti tai, kad dabar drabužius kuria, kaip sakoma, kone kiekvienas?

Aš manau, kad šis „burbulas“ galų gale sprogs ir visi tie, kurie sukuria tik porą drabužių, o daugiau nieko, pasirinks kitas sritis, kur iš tikrųjų gali laikyti save specialistais ir atsiskleis ten taip, kaip niekas kitas.

Kas, tavo nuomone, gali vadinti save dizaineriu ar kūrėju?

Tas žmogus, kuris aiškiai žino, ką jis daro, išmano savo sritį ir gali pagrįsti kiekvieną savo kūrinį.

98 I 2016: 1 (96)