"Centras" Nr. 4, 2018

Page 1

2018:4 (107) RUDUO

Architizer ’18 geriausieji Biurai Lietuvoje ir užsienyje Dizaino viešbučiai Įspūdžiai iš Frankfurto ir Berlyno parodų Jie ateina

Kaina 4,90 € ISSN 1392-6063

naujiena



Liūdesys dėl prastos kokybės trunka ilgiau nei žemos kainos džiaugsmas




6 I 2018: 4 (107)


Turinys

2018: 4 (107)

Vyriausiasis redaktorius

Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt Kalbos redaktorė

Rasa Lajienė 8 Architektūros rūbas. Konkurso Architizer 2018 apžvalga

Dizainerė-maketuotoja

42 Lietuviški biurai

Živilė Narkevičiūtė Vyr. redaktoriaus padėjėja

Gintautė Kisieliūtė centras@interjeras.lt Autoriai:

20 Technologijų mokykla Kanadoje

24 Prabangi 1970-ųjų rekonstrukcija

28 Kompaktiškas butas Brazilijoje

32 Butas su terasa Italijoje

34 Microsoft biuras Milane

38 Meksikietiškas biuras

Gintautė Kisieliūtė Jonas Malinauskas Kristina Noreikienė Tomas Milkamanavičius Vytautas Gurevičius

48 Bendradarbystės erdvės

Redaktoriaus žodis

50 Meniškas viešbutis

54 Kalėjimo rekonstrukcija

60 Dizaineris + inžinierius + fabrikantas

66 10 patarimų, kaip išgarsėti Frankfurte

76 Jie ateina. VDA absolventų baigiamieji darbai

Tradiciškai savo rudens numerį dedikuojame darbo aplinkos temoms. Rugsėjį grįžtame į darbus ir ten praleidžiame daugiau laiko, tad į mūsų dėmesio centrą neišvengiamai patenka biuro interjeras. Kaip visada, leidinį pradedame geriausių architektūros pavyzdžių apžvalga. Šį kartą – tai Architizer 2018 konkurso nugalėtojai. Toliau pateikiame kelis garsiausių pasaulio bendrovių biurų interjerus, kuriems stiliumi ir kokybe nenusileidžia ir lietuviški pavyzdžiai. Jūsų dėmesiui – net 3 nauji interjerai iš Lietuvos. Džiaugiamės galėdami pirmieji pristatyti Kaunas 2022 biuro interjerą, kurio biudžetas ir rezultatas stebina pastarojo naudai. Dizaino dalis numeryje pradedama „Dizaino kelionių“ rubrika, kviečiančia keliauti į Vokietiją. Viešbutis vietoj buvusio kalėjimo jau nieko nestebina, bet intriguoja bent vieną naktį jame pernakvoti. „Dizaino istorijos“ rubrikoje – garsaus prancūzų inžinieriaus Jeano Prouvé kūrybos kelias, kuris įrodo, kad dizainas yra tarpdisciplininė sritis, reikalaujanti ne tik estetinio pasaulio suvokimo, bet ir gilaus šiuolaikinių technologijų išmanymo. Prieš pat priduodant šį numerį spaudai teko lankytis IFA konferencijoje Berlyne. Tai didžiausias mūsų kontinente renginys, kuriame garsiausi gamintojai pristato savo naujausius pasiekimus inovacijų, buitinės technikos, išmaniųjų namų srityse. Jūsų teismui – naujausi Samsung pasiekimai. Tęsinys – kitame numeryje. Dar viena paroda, kurioje lankėsi mūsų nuolatinis autorius Jonas Malinauskas – Tendence Frankfurte. Įspūdžiai ir pamąstymai apie 10 būdų išgarsėti Frankfurte pravers potencialiems renginio dalyviams ir lankytojams.

Fotografai:

Adam Letch Barbara Corsico Chen Hao Chongqing Sunac Darius Petrulaitis Diana Garbačauskienė Gonzalo Viramonte Leonas Garbačauskas Marcelo Donadussi Stéphane Brugger Vaidotas Darulis Vytenis Raubickas Viršelyje – Bang&Olufsen nuotrauka

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. CENTRO žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063. Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105 Vilnius. Tiražas – 4 000 egz. Kaina – 4,90 Eur

Žurnalo partneriai:

Pabaigoje – VDA absolventų darbai, kurių ambicija ir polėkis stebina ir suteikia vilties mūsų ateičiai. Jie ateina. Vytautas

2018: 4 (107) I 7


i

Architektūra

Architektūros rūbas Konkurso „Architizer 2018“ apžvalga

Valstybės rūbu architektūrą kažkada savo Nacionalinės premijos kalboje pavadino architektas Rolandas Palekas. O pastatų rūbu dažniausiai vadiname fasadą. Šis elementas gali būti glaudžiai susijęs su vidaus erdvių organizavimu arba atvirkščiai – būti visai su tuo nesusijęs ir kurti atskirą įvaizdį. Fasadas, pabrėžtinai ar kukliai, visuomet charakterizuoja statinį ir formuoja pirmą įspūdį. Posakis, kad apie knygą nereikia spręsti iš viršelio, galioja ir architektūrai, tačiau tai tikrai nereiškia, kad viršelis neturi reikšmės. Kaip ir bet kuris kitas elementas, jis gali būti konceptualus, iškalbingas ir kokybiško dizaino. Tokie man pasirodė šie trys fasadai, kurie yra labai skirtingi, tačiau itin charakteringi ir įtaigiai reprezentuojantys pastatus. Kai kurie iš jų galėtų būti pavieniai architektūriniai elementai, idėjiškai adaptuojami ir pritaikomi kitiems projektams, kiti ypač glaudžiai susiję su konkretaus statinio architektūrine koncepcija. Visi trys objektai patenka tarp vieno populiariausių architektūros portalų „Architizer“ rinktų 2018 m. geriausių įgyvendintų projektų. Šie pastatai yra ne tik įdomūs skirtingai fasadą atskleidžiantys architektūros objektai, bet ir aukšto lygio architektūros kūriniai plačiąja prasme.

Keramikos dizaino centras Projekto autorius: Office Mass Klientas: privatus Vieta: Dzingdedženas (Jingdezhen), Kinija Įgyvendinta: 2018 m. Nuotraukos: Chen Hao Tekstas: architekto Tomo Milkamanavičiaus

Keramikos ir dizaino centras Dzingdedženo mieste, Kinijoje, yra kokybiškos architektūros gamtoje pavyzdys. Statinys – lengvas ir ažūriškas tūris, sklendžiantis virš upės vingio. Jo forma įkvėpta tradicinio kinų indo, naudoto nuo Songų dinastijos laikų, kuriame būdavo formuojami keramikos dirbiniai. Pakilusi virš upės ji organiškai išsilenkia pagal natūralų reljefą, formuodama du skirtingus ir aiškiai išreikštus grindų lygius pastato viduje. Architektai siekė panaudoti esamas gamtines sąlygas statinio koncepcijai sustiprinti. Kartu buvo

8 I 2018: 4 (107)


siekiama sukurti stiprų ryšį su keramika kaip meno rūšimi. Atsakymas – abstrahuota archetipinė forma, kuriai suteiktos architektūrinės savybės. Pastato fasadas lengvas ir skaidrus, praleidžiantis šviesą ir kuriantis charakteringus atsivėrimus, kviečiančius užeiti vidun. Ažūras susideda iš kabamosios vario plytelių sistemos. Puslankiu išlenktos plokštelės pervertos per plieninį trosą. Ekrano pavidalo fasadinė struktūra kontroliuoja patenkančios dienos šviesos kiekį, o nuolat rūdijantis varis vis labiau primena tradicinio indo spalvą ir tekstūrą. Radialinės struktūros suplanavimas padiktuotas gamtinės aplinkos veiksnių, tokių kaip reljefas ir upė, bei ritininio indo užduodamų žaidimo taisyklių. Pagrindinės lygiais išskirtos erdvės suformuotos dviejuose pusapskritimiuose. Reljefo kilimo kryptimi atsiranda laiptai, jungiantys šias platformas. Viduryje pastato atsiveria tekančios upės vingis. Šis momentas primena legendinį amerikiečių architekto Franko Loydo Wrigto namą virš krioklio, kuriame vanduo, o konkrečiau – krioklys, integruojamas į gyventojų kasdienybę. Visa vidinė erdvė traktuojama kaip vientisa, ji nedalijama ir neskirstoma

2018: 4 (107) I 9


10 I 2018: 4 (107)


pertvaromis. Taip išsaugomas formos švarumas ir vientisumas. Bendroje erdvėje įkurdinta keramikos ekspozicija. Tačiau funkcinis poreikis atskirti esmines zonas, kaip antai tualetus, susitikimų kambarius ir sandėliavimo patalpas, visgi yra. Šiuo atveju architektai šį uždavinį išsprendė daugumą techninių patalpų dislokuodami po žeme. Skaidraus stiklo susitikimų kambariai suprojektuoti kaip atskiri mažesni tūriai ir išdėstyti bendroje ekspozicinėje erdvėje. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad ne tik suplanavimas, bet ir konstrukcinė

schema seka ritinio formos užduotą radialinę struktūrą. Iš centro į šonus išeinančios sijos pereina į fasadą lygiomis dalimis sudalijančias kolonas. Toks integralus visų dalių pateikimas suteikia statiniui vientisumo ir aiškią koncepciją. Keramikos ir dizaino centro objektas yra itin aukšto lygio architektūros pavyzdys. Pastatas išsiskiria ne tik aiškia ir istoriškai bei urbanistiškai kontekstualia forma, bet ir tuo pačiu principu paremtu erdviniu, planiniu ir konstrukciniu sprendimais. Racionaliai logiškai sutverta struktūra pasižymi labai jautria bei organiška kompozicija ir turi itin paveikią poetinę dimensiją. Tokie objektai iš pažiūros atrodo labai paprasti, tačiau slepia ilgą ir kantrų projektavimo procesą, kuris šiuo atveju išsaugojo pirminį idėjinį lengvumą.

2018: 4 (107) I 11


i

DIZAINO KELIONĖS

DaugiafunkciS pastatas istoriniame rajone

Projekto autorius: Morini Arquitectos (Lucio Morini, Sara Gramatica, Jorge Morini) Klientas: privatus Vieta: Kordoba (Córdoba), Argentina Įgyvendinta: 2016 m. Nuotraukos: Gonzalo Viramonte Tekstas: architekto Tomo Milkamanavičiaus

12 I 2018: 4 (107)


Architektūra

i

Šis daugiafunkcės paskirties objektas iškilęs istoriniame rajone Estancia La Paz, garsėjančiame ikoniška XIX a. architektūra. Vietovė struktūriškai ir tvarkingai apželdinta medžių grupėmis, naujasis objektas tarsi kosminis laivas nusileidžia ant žolinių augalų debesies. Pastatas skirtas privačiai žmonių grupei susitikimų, poilsio ir darbo tikslams. Čia įsikūręs baras su terasa, nedidelė sėdimoji darbo zona, drabužinė ir sanitarinis mazgas. Visa tai sutelpa išskaidytuose 175 kvadratiniuose metruose. Tik atvykus į vietą, esminis architektų inspiracijos šaltinis buvo didelės kirstinės masyvios medienos krūvos, monumentaliai okupuojančios erdvę. Įsigilinus paaiškėjo, kad struktūros turi glaudų ryšį su

2018: 4 (107) I 13


14 I 2018: 4 (107)


jus. Fasadas susideda iš medienos ir už jo esančio balto stiklo sluoksnio. Ši detalė formuoja pro rąstų tarpus sklindančią šviesą. Naktį efektas matomas tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Dieną viduje galima pastebėti švelnią, pro baltą stiklą besiskverbiančią šviesą, papildančią vidaus erdves šešėlių ornamentais. Medžiagos ir tekstūros objekte naudojamos gana radikaliai. Dominuoja įvairių formų mediena: kirstinė ir neapdirbta – fasade, terasų lentos – lauko aikštelėse, grindlentės – vidaus erdvėse. Siekiant konceptualaus grynumo, stogas taip pat dengtas perforuotais, iš lentų pagamintais skydais. Čia skirtingais būdais panaudota mediena užduoda kryptį ir formuoja tūrio paviršių, grafiką. Objektas žavi paprastumu ir yra labai aiškiai suvokiamas. Tiek kompozicija, tiek fasadas – akivaizdūs vientisi ir konceptualūs architektūriniai manevrai. Pastatas ne tik kuria lakoniškos ir vientisos, su į istorinį ir gamtinį kontekstą reaguojančios struktūros įspūdį, bet ir suponuoja konceptualią bei logišką architektūros, turinčios estetinę dimensiją, įvaizdį.

Estancios rajono istorija. Šis įvaizdis pasirinktas naujai trijų tūrių kompozicijai sklype. Aštrios geometrijos daugiakampiai korpusai laisva forma išdėstyti erdvės centre. Du iš jų, glaudžiantys drabužines ir baro patalpas, turi vidinę jungtį, trečiasis darbo erdvių tūris pasiekiamas per lauką. Į ansamblį galima patekti trimis mediniais takeliais, kurie tarsi suskaido pačią kompoziciją, o kartu atveria galimybę patekti į vidų. Grubių formų tūriai sukurti žaidžiant atvėrimais tam skirtose plokštumose. Dauguma jų veikia kaip kiautas, užveriantis aplinkos vaizdus, tačiau ties įėjimais ir terasų aikštelėmis suprojektuotos ištisinės stiklinės vitrinos. Vienas įdomiausių sprendimų yra pastato fasadas. Kirstinės medienos raštas panaudotas kaip estetinė priemonė, kurianti identitetą, taip pat skirtingus dieninį ir naktinį scenari-

2018: 4 (107) I 15


i

Architektūra

Prekybos biurų paviljonas Projekto autorius: AOE Klientas: privatus Vieta: Čongčingas (Chongqing), Kinija Įgyvendinta: 2017 m. Nuotraukos: Ligang Huango Tekstas: architekto Tomo Milkamanavičiaus

16 I 2018: 4 (107)


Architektų biuras AOE gavo užduotį suformuoti naują prekybos biuro architektūrinį įvaizdį. Pagal Kinijos įstatymus ateityje pastatas turi būti pakeistas į vaikų darželį, todėl prekybos biuro funkcijos gyvavimas yra laikinas. Tai architektams tapo nelengvu uždaviniu, nes biurui ir vaikų darželiui keliami visiškai skirtingi suplanavimo, erdvių organizacijos, formos ir išvaizdos reikalavimai. Dėl tvarumo ir estetinių priežasčių buvo pasirinkta strategija panaudoti pakabinamą metalo tinklą. Metalinė pastato „oda“ kuria unikalų fasadą, turintį tradicinės kinų architektūros bruožų. Skirtingai nuo vakarietiškos architektūros, paremtos akmeninio mūro konstrukcine sistema, senovės kinų architektūra nenaudojo geometrinės formos kaip esminio bruožo. Priešingai, kiniška medžio struktūra

sutelkta labiau ties architektūrinės logikos, paremtos fizikos dėsniais, išryškinimu. Tokia tradicinė kinų architektūros ypatybė labai primena modernistinės architektūros savybę, kai istorizmo stiliams būdingą struktūros slėpimą po dekoratyviniais elementais pakeitė konstrukcijos ir statybinių medžiagų kaip estetikos formuotojų modelis. Struktūriniai pastato komponentai, tokie kaip pilarai, sijos ir gegnės, yra išeksponuoti, visi veikia išvien su natūraliais mechanikos dėsniais. Išsikišę metaliniai kronšteinai formuoja vadinamąją „pilkąją zoną“ tarp dviejų pastato fasadų, kuri yra tarsi tuščia erdvė, suliejanti gamtą ir pastatą į vientisą visumą, kad būtų pasiektas simbiotinis žmogaus ir gamtos ryšys. Prekybos biuro architektūrinė

2018: 4 (107) I 17


erdvę. Nors architektūrinė forma ir medžiagos yra modernios, bet esminė tradicinės architektūros filosofija išlieka ta pati. Pagrindinis dėmuo čia – formos nebuvimas, kas yra aukščiausio lygio sofistika.

koncepcija buvo paveldėta iš šios simbiotinės filosofinės idėjos. Metalinio tinklo, kaip antro fasado, panaudojimas formuoja tvarią užuolaidą, kuri saugo pastatą nuo tiesioginių saulės spindulių ir tausoja vėsinti skiriamą energiją. Šis elementas taip pat atlieka estetinę funkciją vizualiai ir erdviškai sujungdamas erdves ir kurdamas elegantišką perėjimą. Perregimas metalinis tinklas kuria ypatingą gylio ir erdvės įspūdį. Elegantiška ir šiuolaikiška plieno tinklo užuolaidos struktūra yra esminis ir unikaliausias šio pastato bruožas. Perregimumas kartu su grakščiu reljefu kuria poetišką dzen

18 I 2018: 4 (107)


2018: 4 (107) I 19


i

Architektūra

Technologijų mokykla Kanadoje Projekto autoriai: Menkès Shooner Dagenais LeTourneux Architectes (MSDL Architectes) Vieta: Monrealis, Kanada Įgyvendinta: 2018 m. Nuotraukos: Stéphane’o Bruggerio Tekstas: Tomo Milkamanavičiaus

20 I 2018: 4 (107)


Naujas studentų bendrabučio pastatas yra viena iš sudedamųjų universitetinio komplekso dalių. Kadaise šioje vietoje stovėjusios ledo struktūros įkvėptas kristalo formos statinys yra lengvas, atviras ir erdvus. Multifunkcinė paskirtis buvo suformuota į vientisą skulptūrišką formą, kurios fasadai komunikuoja su aplinka šiuolaikine maniera, kitaip nei labiau introvertišku universiteto pastatu. Naujo tūrio masyvas buvo „išskobtas“ pietinėje ir rytinėje pusėje, siekiant sukurti erdvę ateityje atsirasiančiam parkui, kuris prasitęs į viešąją pastato dalį. Toks atsivėrimas suteikia maksimalų šviesos kiekį ir pasiūlo bendruomenei skaidrumą,

2018: 4 (107) I 21


22 I 2018: 4 (107)


atskleidžiantį studentišką gyvenimą iš vidaus. Nuo gatvės pastatas siūlo vizualiai jungiančias perspektyvas link viršutinių funkcinių zonų, kur skaitmeniniu būdu atspausdintas per penkis fasado aukštus besitęsiantis piešinys. Tai yra abstrakti energetinio idėjų tinklo, žadinančio iniciatyvumo dvasią, reprezentacija. Viduje atriumas yra suvokiamas kaip išorinio parko landšafto tąsa. Masyvus konsolinis tūris, menantis geležinkelio tiltus ir kitas vietos industrines struktūras, kelia monumentalius laiptus virš lauko erdvės, pasiūlydamas properšas į Monrealio miesto panoramą. Besisukanti laiptų promenada pinasi per atriumą, kurdama dinamiškas perspektyvas. Po ja esanti ryškių spalvų topografinė struktūra, pagaminta iš beržo medienos segmentų, veikia kaip sėdimoji zona. Apgyvendintos erdvės sujungia įvairias zonas, naudojamas kasdieniame studentų gyvenime. Kiekvienai suteiktos individualios apšvietimo ir akustinės savybės. Originalūs sėdimieji baldai ir rūpestingai parinktos sėdėjimo tipolo-

gijos pripildo erdvę įvairių rekreacinių scenarijų, tokių kaip poilsis, mokymasis ir socializacija. Pastatas projektuotas remiantis įstrižomis laužytomis linijomis tiek eksterjere, tiek interjere. Toks dinaminės raiškos pasirinkimas atspindi įvairų, gyvą ir intensyvų studentišką gyvenimą. Interjero erdvės medžiagiškumas atskleidžia dramatišką architektūrinį charakterį, tačiau taip pat pabrėžia skirtingus pastato elementus ir praplečia erdvę. Poliruoto betono grindys vizualiai išplečia erdvę, o laužytos, medžiu dengtos lubos atskleidžia landšafto charakterį vidinėse patalpose. Konstrukcija, architektūrinės raiškos būdas, medžiagiškumas ir dinamiška kompozicija, žaismingi grafiniai ir spalviniai elementai suteikia šiai mokymo įstaigai studentiškos dvasios ir jauno, guvaus proto interpretaciją architektūroje. Aplinka žadina budrumą, stimuliuoja ir skatina žiūrėti sau po kojomis, priešingu atveju atsiranda pavojus pasiklysti. Paradoksalu tai, kad charakteringa architektūra kartu veda žvilgsnį dinamiškų formų briaunomis aukštyn, taip leisdama ir viliodama būti jos apžavėtam.

2018: 4 (107) I 23


i

DIZAINO KELIONĖS

Prabangi 1970-ųjų rekonstrukcija Los Andželo iškyšulyje Projekto autoriai: SAOTA Vieta: Los Andželas, JAV Įgyvendinta: 2016 m. Plotas: 1 234 m² Nuotraukos: Adamo Letcho Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

24 I 2018: 4 (107)

Stradella – tai pirmasis įgyvendintas architektų bendrovės SAOTA projektas Los Andžele. Studija išsiskiria itin prabangių, modernių privačių namų, vilų bei išskirtinių visuomeninių objektų projektavimu. Autoriai mėgsta architektūrinių struktūrų sluoksniavimą, aukščių skirtumus, persidengiančias plokštumas bei apdailos medžiagas, taip pat – vandenį, baseinus, terasas, tampančias nepamainoma įvaizdžio dalimi. Vyraujantys natūralūs atspalviai užtikrina solidumo bei švaros įspūdį, o stilistika tampa maloni akiai kone kiekvienam, nes, nors ir spalviškai konservatyvi, tačiau itin dinamiška. Gyvenamasis namo plotas bei lauko zonos buvo išdėstytos atsižvelgiant į siekį atsiriboti nuo judrios gatvės. Taip pat norėta kuo labiau išnaudoti neapsakomą, iškyšulio dovanojamą Los Andželo panoramą, atsiveriančią vidiniame kieme. Čia matyti įspūdingas miestovaizdis nuo senamiesčio iki pat Century City rajono, nuo kalnų Rytuose iki pat vandenyno Pietuose. Turbūt nekyla klausimų, kodėl palei įstiklintą fasadą sukurta tiek jaukių poilsio zonų, skirtų tiek būti vienumoje, tiek su didesne ar mažesne draugija.


Architektūra i

Kliento pageidavimu, architektams teko užmaskuoti visus originalios ispaniškos architektūros požymius ir, pasinaudojus esamais griaučiais, sukurti naują, modernią, gerokai erdvesnę bei prašmatnesnę šios vietovės vertą pastato versiją. Padidinus namo plotą visomis įmanomomis kryptimis, atsivėrė daug naujų, gyvybės ir šviesos kupinų erdvių. Nesuspaustos interjero elementų kompozicijos kiekvienoje zonoje leido padidinti baldų, apdailos medžiagų, spalvų ir faktūrų įvairovę, dėl to buvo galima sukurti skirtingas nuotaikas. Slankieji langai leidžia atverti kone visą namą ir, esant geram orui, mėgautis tiek interjero patogumais, tiek gamtos ir miesto

2018: 4 (107) I 25


vaizdu. Siekiant sujungti lauką bei vidų, buvo kruopščiai suplanuotas visas sklypo plotas, nes, atvėrus namą, išorinės erdvės privalėjo tobulai įsikomponuoti ir į vidines funkcines zonas: norėta, jog didžiulis plotas būtų patogus naudoti, o ne tik gražiai atrodytų. Privažiavus namą, patraukliai atrodo pagrindinis fasadas – tarsi sargo, išsikerojusio medžio paunksnėje, šlaito prieglobstyje, supamas lapuočių krūmokšnių. Nepaisant itin modernios architektūros, jauki šilta šviesa vakaro prieblandoje pabrėžia svetingumą ir kviečia užeiti. Skulptūriška, masyvi, mūrinė namo dalis, įsitvirtinusi kalvoje, suteikia struktūrai stabilumo, todėl likusi stiklinė, tarsi kybanti ant tvirtos atramos, atrodo nepaprastai lengvai bei patikimai, o pats namas – skaidrus, pabrėžiantis besisluoksniuojančius perspektyvos elementus ir už jų tolumoje besidriekiantį horizontą. Asimetriją perteikianti architektūrinė kompozicija suteikia pastatui savitumo, nes visiškai akivaizdu, jog skirtingai išdėstyti nevienodų proporcijų tūriai egzistuoja ne be priežasties, turi aiškią paskirtį. Taip tarsi sukeliama intriga pamatyti ir sužinoti, kokios vidaus priežastys lėmė išorinę išraišką. Privačiame name yra vyno rūsys, japoniškas sodas, patalpa, skirta augalams, sporto salė, baseinas, sauna, garinė pirtis, kambarinės miegamasis su vonios kambariu ir drabužine, lauko virtuvė, skirta barbekiu, lauko baras, sūkurinė vonia, dušas terasoje, namų kino salė, žaidimų kambarys, cigarų „baras“, didžiuliai vonios kambariai jam ir jai, erdvūs miegamieji, drabužinės, svetainė, valgomasis, virtuvė bei daugybė kitų patalpų... Įžengus į vidų, atsiveria plačios erdvės, o prieškambaris nustebina didžiuliu aukščiu, atidengiančiu laiptinę per du namo lygmenis. Vadinamuoju

26 I 2018: 4 (107)


Kalifornijos modernizmu norima perteikti namo kiaurumą tiek neskirstant zonų pertvaromis, neformuojant kambarių, tiek neužtveriant vieno aukšto nuo kito, o tuo labiau neužstojant to, kas vyksta anapus vitrinų. Savotiškai akvariumą menantis įstiklintas būstas neturi užuolaidų, todėl išlaikoma itin švari, audinių klostėmis neblaškoma erdvė, suliejanti vidų ir lauką. Projekto autoriai siekė atspindėti namo šeimininko gyvenimo būdo esmę, todėl vyrauja šviesos, šviežumo, atvirumo pojūtis, juntamas komfortas ir funkcionalumas. Šiuolaikinė šeima gali patogiai gyventi kasdienį gyvenimą, o kartu – smagiai leisti laisvalaikį draugų būryje. Miegamieji su erdviais vonios kambariais atgręžti į miesto panoramą, kad prieš užmerkiant akis būtų galima grožėtis mirguliuojančiomis šviesomis ir žvaigždėtu dangumi. Vertikalūs mediniai tašai panaudoti ne tik fasade, bet ir namo viduje – taip architektūra tarsi tampa pilnavidurė, persipina per visą pastato tūrį, o jos elementai įsilieja į interjerą. Pagrindinėse laisvalaikio erdvėse plotį pabrėžia didžiulės, plačios kampinės sofos ar lenkti krėslai, tačiau bendras vaizdas išlieka gana švarus, vyrauja minimalistinės formos, natūralių pustonių paletė, dinamiškos apdailos medžiagų bei šviestuvų kompozicijos ir tekstūrų įvairovė. Ryškesniais spalviniais akcentais tapo vienas kitas meno kūrinys, o šviesiame interjere išryškėjo natūrali mediena, prancūziškas kalkakmenis – visa kita atlieka vaizdas kitapus langų. Architektų bendrovė SAOTA pranoko visus užsakovo lūkesčius ir pavertė senąjį namą aukščiausios klasės funkcionaliu, šiuolaikišku, Kalifornijos modernizmu alsuojančiu privačiu namu, kurio vertė dabar net 45 mln. JAV dolerių – štai kokia Los Andželo panoramos (ir daugybės patogumų) kaina!

2018: 4 (107) I 27


i

Interjeras

Kompaktiškas butas Brazilijoje

Projekto autoriai: Studio Anita, Ambidestro Arquitetura Vieta: Porto Alegrė (Pôrto Alegre), Brazilija Įgyvendinta: 2017 m. Plotas: 42 m² Nuotraukos: Marcelo Donadussi Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

Kaip ir daugelyje šalių, Brazilijoje vis populiarėja nedideli, tačiau funkcionalūs, patogūs butai. Pirmenybė teikiama ne dideliam plotui, o vietai, supančiai infrastruktūrai, interjero patrauklumui. Atsižvelgiant į šį realybės scenarijų, architektų darbas yra išmokti suvaldyti tokias erdves ir suteikti joms charakterį, stilių, atspindintį šiandienos žmogų. Šis projektas buvo skirtas nuomai, todėl norėta sukurti neutralų interjerą, tinkamą abiem lytims bei įvairaus amžiaus gyventojams. Rinktis mažą ir išmanų butą tapo tarptautine tendencija. Ji padiktavo tam tikras patalpų ar erdvių išdėstymo madas, tačiau šis projektas tuo ir unikalus. Dažniausiai vieno kambario būstuose miegamojo lova būna atskirta pertvara, širma arba tiesiog naudojama sofalova. Šiuo atveju bendroje erdvėje pirmenybė buvo teikiama patogiam zonų išdėstymui, taigi lova ir sofa yra... viena šalia kitos. Jas skiria tik pagal užsakymą suprojektuotas atlošas-lentyna su niša viršuje. Į ją galima sudėti smulkius kasdienius daiktus, kaip antai žurnalus, knygas, monetas, raktus, televizoriaus pultelius. Dėl šio sprendimo erdvė atrodo tvarkingai, o tvarka ankštoje patalpoje yra būtinybė. Atlošas-lentyna skiria į vieną pusę pasuktą sofą, dar toliau už jos esančią virtuvę, o kitoje pusėje – dvigulę lovą ir per visą sieną besidriekiančią drabužių spintą. Sofos kampo atlošas išauga į plonytį elegantišką stalviršį, kurį galima naudoti ir kaip darbo, ir

28 I 2018: 4 (107)


kaip valgomojo paviršių. Interjere klestintys pilkšvi atspalviai suteikia kambariui jaukumo, skatina ilsėtis, o jį pagyvina itin sodri riešutmedžio apdaila, išryškėjanti šalia baltos ir pilkos. Kur ne kur įsiterpia juodi elementai, suteikiantys grafiškumo ir ryškumo, struktūros. Ant sienos kabantis paveikslas tampa pačiu ryškiausiu kambario akcentu, tarsi tamsia dėme, traukiančia akį. Virtuvės apdailai panaudotas labai aktyvus, dinamiškas medienos raštas, o stalviršiui ir sienai apdailinti pasirinktas nuostabaus piešinio, vientisas baltas marmuras. Nors dažniausiai mažuose butuose norima turėti kuo talpesnes spinteles, šiuo atveju baldinės kolonos įtaisytos tik šonuose, iki pat lubų. Per stalviršio plotį kabančios dvi atviros lentynos su LED juosta suteikia akmeniui švytėjimo efektą, todėl ši zona tampa dar išskirtinesnė. Virtuvėje pritaikyta ir daugiau nestandartinių sprendimų. Viena iš baldinių kolonų – tai erdvus šaldy-

2018: 4 (107) I 29


30 I 2018: 4 (107)


tuvas, o kitoje įmontuota skalbimo mašina. Po ja įrengta nedidelė plautuvė bei maišytuvas su geriamuoju vandeniu (kadangi Brazilijoje vanduo iš čiaupo nėra geriamas). Iš funkcinės pusės tai itin patogu, be to, negadina vaizdo, nes visus įrenginius galima paslėpti uždarius dureles. Kitas unikalus buto elementas, būdingas būtent Pietų Brazilijos regionams, – šalia šaldytuvo esančios slankiosios durelės sienoje, slepiančios ne ką kitą, o... barbekiu patalpą! Keistenybė ta, jog 42 m² bute statytojas ketino įrengti net du vonios kambarius. Projekto autoriai privalėjo išlaikyti originalią patalpų paskirtį, todėl liko prie pradinio plano, tačiau iškėlė idėją, jog viena iš šių patalpų gali virsti sandėliuku arba drabužinės dalimi. Šiuo atveju vienas tualetas su praustuvu naudojamas kaip svečių, o kitas, turintis dar ir dušą, – šeimininkų. Norint išlaikyti stilistinį vientisumą, vonios kambariuose naudota ta pati grindų danga, svečių tualete siena bei praustuvas buvo suformuoti iš tokio paties balto marmuro kaip ir virtuvėje, o šeimininkų vonios kambario

dušo zonoje panaudotos tamsiai pilkos, beveik juodos, stambios mozaikinės plytelės, primenančios svetainę puošiančio paveikslo raštą. Abiejose patalpose likusios sienos dažytos – plytelės bei akmens apdaila pasirinkta tik drėgnose zonose. Todėl net itin maži vonios kambariai atrodo erdvesni, tvarkingesni, labiau primena gyvenamąsias patalpas ir taip padeda praplėsti laisvalaikio erdvę. Apšvietimui interjere naudoti įleidžiamieji šviestuvai bei LED juostos leido išlaikyti švarią lubų plokštumą, optiškai išplečiančią plotą. Baltos užuolaidos, dengiančios langą per visą buto sieną, pripildo kambarį akinamos švaros, o klostės suteikia jaukumo. Lygios dažytos sienos bei baldų fasadai, glotnus velvetinis lovos bei kampinės sofos gobelenas, minimalistinių formų santechnikos prietaisai ir daugybė funkcijų, paslėptų už išmaniųjų durelių, pavertė šį butą labai mielu, kartu stilingu, elegantišku, ergonomišku būstu, kuriame gali apsigyventi įvairų skonį turinys žmonės, nes jis atrodo tiek moderniai, tiek prabangiai.

2018: 4 (107) I 31


Butas su terasa Italijoje Projekto autoriai: Damilanostudio Architects Vieta: Buska (Busca), Italija Įgyvendinta: 2018 m. Plotas: 93 m² Nuotraukos: Barbaros Corsico Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

Buto projekto autorius, architektas Duilio Damilano, savo kūryboje demonstruoja silpnybę šeimoje vyraujančiai skulptoriaus profesijai ir puoselėja šį potraukį perteikdamas savitą požiūrį į plastiškumą, formas, apdailos medžiagų kompozicijos svarbą. Šis interjeras, pavadintas „Cis“, yra minimalistinio stiliaus. Akivaizdu, kad kiekvienas daiktas, šviestuvas, baldas ar apdaila čia kruopščiai apgalvoti ir atidžiai parinkti. Daugiabutis remiasi į senovės laikų sieną, ribojančią ir kartu suteikiančią terasai didžiulę vertę ar net intrigą, nes pats daugiabutis nėra toks senas.

32 I 2018: 4 (107)


Interjeras

i

plastiškumo, romantikos bei dinamikos. Iš svetainės, sujungtos su baltutėle virtuve, patenkama į nuostabią terasą, kurioje suprojektuotas įdomus turėklas. Sausuoju sezonu jis naudojamas ir kaip knygų lentyna. Miego bei poilsio zona pasižymi permatomumu – tarsi pereinamas koridorius įrengtas dušas skiria miegamąjį ir vonios kambarį: nusiprausus iš jo galima patekti į abi patalpas. Čia dominuoja balta, pilka spalva ir riešutmedžio apdaila. Švarios formos, nedaug daiktų bei šviesios erdvės – interjero elementai, suteikiantys būstui švaros, tvarkos ir jaukumo pojūtį. Tokiame bute lengva atsipalaiduoti ir pailsėti, taip pat mėgautis mėgstama muzika.

Projektas buvo rengiamas jaunam muzikos profesionalui, jaučiančiam aistrą garsams, todėl norėta, jog patalpos nuosekliai įsilietų viena į kitą tarsi melodija. Butas išsidėstęs per du aukštus. Jame taip pat įrengtas rūsys, garažas bei žaidimų kambarys. Laisvalaikio zona šviesi – vyrauja gryna balta spalva, o ją sušildo ir papildo riešutmedžio grindys bei tamsi raudonai ruda siena su labai aiškiai išdėstyta stačiakampių kompozicija, kurią sudaro šviestuvai, kabamoji komoda, vazonas bei grindų pakyla. Kitapus sienelės,

nišoje, buvo suformuotos tvarkingai atrodančios knygų lentynos bei slankiosios ažūrinės durys. Visame šių objektų išdėstyme dominuoja horizontalus ritmas, optiškai išplečiantis erdvę. Šalia pilkos svetainės kušetės kybantis didžiulis šviestuvas savo keistu atspindžiu lubose, sukuriamu nuo kito, grindyse sumontuoto šviestuvo, suteikia įdomumo, o vakarais – jaukumo. Sieną puošiantis grafinis floristinis tapetas, kuriame atsikartoja prie valgomojo stalo stovinčių krėslų gobeleno atspalvis, suteikia butui elegancijos,

2018: 4 (107) I 33


Projekto autoriai: DEGW Vieta: Milanas, Italija Įgyvendinta: 2017 m. Plotas: 8 600 m² Nuotraukos: Microsoft Italia Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

Microsoft

biuras Milane 34 I 2018: 4 (107)


Interjeras

Microsoft biuro interjero projekto tikslas – atspindėti „New World of Work“ (liet. Naujojo darbo pasaulio) koncepciją, paremtą dinamiškos aplinkos svarba. Būtent tokia atmosfera suteikia darbuotojams lankstumo, leidžia atsiskleisti kiekvienai asmenybei, sudaro galimybes komfortiškai dirbti tiek vienišiams, tiek draugijos mėgėjams. Funkcionaliame ir technologiškai pažangiame biure išplečiamos erdvių panaudojimo galimybės, o naujoviški sprendimai padeda išsklaidyti kasdienio darbo rutiną. Kompleksas išsidėstęs per šešis aukštus. Pirmieji du aukštai skirti klientams aptarnauti. Jie kviečia praeivius apžiūrėti ir išbandyti įmonės produkciją. Likusiuose aukštuose įsikūrę kiti darbuotojai bei partneriai, su kuriais rengiami bendri projektai. Interjero autoriai nepamiršo ir būstinės lokacijos, todėl atsižvelgė į itališką dizainą, stilistiką, baldus, aksesuarus. Stengtasi

i

sukurti jaukią, šiltą, svetingą aplinką, būtent todėl pasirinktos natūralios apdailos medžiagos, kaip antai medis. Kadangi norėta, jog skirtingos zonos persidengtų, jos nebuvo griežtai atskirtos vizualiai ar tam tikromis priemonėmis. Siekta, kad iš vienos paskirties erdvės viskas natūraliai pereitų į kitą. Dalis erdvių yra skirta grupiniams pokalbiams, diskusijoms, pasitarimams bei komandiniam darbui ar susirinkimams, tačiau nepamiršta ir privačių zonų individualiam darbui, taip pat patalpų, izoliuotų garso plokštėmis: jose galima apsistoti, kai reikia maksimaliai susitelkti. Šiame biure niekas neturi nuolatinės darbo vietos, todėl darbuotojas kasdien renkasi, kur jam tą dieną labiausiai norisi dirbti. Poilsio zonos, atspindinčios sporto, gamtos ir miesto tematiką, – tai vietos, kuriose darbuotojai renkasi atsipūsti nuo užduočių ar išgerti kavos. Čia pat įrengtos stovi-

2018: 4 (107) I 35


36 I 2018: 4 (107)


mosios darbo vietos, skirtos greitai, patogumo nereikalaujančiai veiklai. Komplekso viršuje lubos trigubai aukštesnės, taigi įstiklintas fasadas ir didžiulės erdvės atveria nuostabų vaizdą į miesto panoramą. Čia stovi ovalus, 16 vietų susirinkimų stalas, o viršum jo kybo milžiniškas šviestuvas su glotniu, nuo pat lubų besidriekiančiu audeklu. Tame pačiame aukšte įrengta virtuvė, atsipalaidavimo zona, kurioje – namus menančios sofos bei televizorius. Gana stipri architektūrinė biuro išraiška bendram vaizdui suteikia struktūriškumo, stabilumo įspūdį. Jį sustiprina betoniniai kylančių palangių lūžiai, įstrižai sumontuotų sijų eilės lubose, stambi kolona, laikanti juodo metalo laiptasijos prilaikomus sraigtinius laiptus. Tarsi akvariumai atrodantys skaidrūs, įstiklinti susirinkimų kambariai primena futuristinius vaizdus dėl modernių darbo kėdžių ir lenkto stiklo bei lubų perimetro. Individualiam darbui skirtose zonose aplinka kur kas jaukesnė tiek dėl šiltų spalvų, tiek dėl naudojamų medžiagų ir jų kompo-

zicijų: nesudėtingi mediniai baldai, geltonai žalsvas koloritas, kabantys augalų vazonai ir vaizdas pro langą leidžia čia darbuotis itin ramiai. Virtuvėje vėl atsikartoja žalsvi, geltoni ir oranžiniai atspalviai. Čia jie šildo moderniai atrodančią, tačiau namus primenančią erdvę. Į akis krinta lubose tarsi voratinklyje įsipynę balti šviestuvų gaubtai, didžiulis, tarsi šeimyninis valgomojo stalas, baras, išklijuotas pilkomis, baltomis bei juodomis šešiakampėmis plytelėmis. Šviesus medis čia taip pat džiugina akį maloniu raštu, suteikia šiuolaikiškai aplinkai jaukumo. Šis biuras šaunus tuo, jog turi skirtingą įvaizdį atspindinčias erdves, kurias darbuotojai gali pasirinkti pagal savo charakterį: nuo kone futuristiškai, itin moderniai atrodančių darbo zonų vienam ar būriui žmonių, iki jaukių žaliųjų sodų prisiekusiems individualistams jaukioje aplinkoje. Architektų DEGW studija padėjo bendrovei Microsoft sukurti aplinką, kurioje atsiskleistų patys darbuotojai ir naujomis idėjomis prisidėtų prie įmonės klestėjimo.

2018: 4 (107) I 37


i

DIZAINO KELIONÄ–S

38 I 2018: 4 (107)


Interjeras

i

Meksikietiškas biuras Projekto autoriai: Cadena + Asociados Concept Design Vieta: Monterėjus, Meksika Plotas: 300 m2 Įgyvendinta: 2018 m. Nuotraukos: The Raws Tekstas: Tomo Milkamanavičiaus

Architektų biuras Cadena + Asociados Concept Design įgyvendino seną svajonę – susiprojektavo darbo erdvę. Darbas su užsakovais dažniausiai yra ėjimas į kompromisus, todėl galimybė suprojektuoti biurą savo poreikiams yra ne tik labai gera proga sukurti išskirtinai konceptualų darbą, bet ir išbandyti naujas dizaino idėjas bei įgyvendinti radikalius erdvės eksperimentus. 300 m² ploto erdvė išdėstyta per du aukštus, antžeminį ir antrą, įsikūrusi naujame šiuolaikinės architektūros pastate. Įstiklintos vitrinos įleidžia į vidinę patalpą daug dienos šviesos, taip pat leidžia interjerui vizualiai komunikuoti su supančia aplinka. Biuras suplanuotas atviros erdvės principu. Antžeminiame aukšte bendra darbo patalpa sudalinta į atskiras zonas, o ten stovintis ilgas susitikimų stalas sujungtas su atvira erdve. Šiek tiek atokiau įrengta virtuvėlė su valgomuoju. Dviem stalams akompanuoja minkšta lounge zona ir apvalus stalas. Antrajame aukšte darbo vietos sugrupuotos išilgai laiptų. Ten taip pat šliejasi didelis susitikimų kambarys su atskiru sanitariniu mazgu, bendra ir izoliuota lounge zonos ir vidinių susitikimų kambarėlis. Interjeras kuria pusiau privačių erdvių pojūtį, nes čia įtaisytos atviros lentynos, besitęsiančios

2018: 4 (107) I 39


su kitomis dualistinėmis patirtimis ir reiškiniais, leidžiančiais pajusti žmogaus egzistavimą per kontrastuojančias ir viena kitos prieštara esančiomis jėgomis. Toks dualistinis sumanymas perteiktas visame interjere, be to, jis tarnauja kaip sistema, kuria vadovaujasi visi atgabenantys į biurą naujus objektus. Anot projekto autorių, toks interjeras buvo sukurtas remiantis idėja, kad architektai ir dizaineriai yra mokslinės ir kartu intuityvios būtybės, kas atskleista medžiagiškumo ir spalvų dualizme. Tokia bichromatinė sąlyga iš išorės leidžia erdvei būti vientisai suvoktai. Įžengus vidun, ji tampa tarsi mikrovisata, paklūstančia saviems dėsniams.

nuo grindų iki pat lubų. Jos ne tik glaudžia knygas, dokumentus ir kitą kasdienį biuro inventorių, bet ir veikia kaip pusiau skaidri pertvara, nes vietos daiktams sukurta paliekant rezervą ir lentynos kol kas nėra visiškai užpildytos. Dauguma komunikacijų (elektros laidai, vėdinimas, apšvietimas) paliktos atviros, tačiau aiškus spalvinis kodas niveliuoja visus elementus į vieną darnią ir organišką visumą. Radikaliausias šiame biure yra spalvų ir medžiagų pasirinkimas. Juoda ir balta, terraco akmuo ir metalas. Kartu šios spalvos ir medžiagos tampa kodais, kalbančiais apie pusiausvyrą ir harmoniją, in ir jang, karštą ir šaltą, gėrį ir blogį, praeitį ir dabartį, šviesą ir šešėlius. Sykiu

40 I 2018: 4 (107)


2018: 4 (107) I 41


i

Interjeras

Open Agency biuras Projekto autoriai: Inblum (Laura Malcaitė, Dmitrij Kudin, Rūta Kazėnaitė) Vieta: Vilnius, Lietuva Įgyvendinta: 2017 m. Plotas: 390 m2 Nuotraukos: Dariaus Petrulaičio

Kuriant Open Agency biuro interjerą buvo svarbi atvirumo idėja. Medijos planavimo ir pirkimo agentūroje agentūros darbuotojai yra jaunatviški, šiuolaikiški, pažangiai mąstantys žmonės, taigi skaidrumo, atvirumo idėja yra užkoduota ne tik įmonės pavadinime. Pastatas, kuriame įsikūręs biuras, atviras jį supančiai aplinkai – pro vitrininius langus atsiveria įspūdinga Vilniaus panorama – Neris bei Vingio parko horizontai. Interjero projekto autoriai siekė šiuos vaizdus ir natūralią šviesą įleisti kuo giliau į erdvę, neužblokuoti vizualinių ryšių aklinomis sienomis. Nesinorėjo erdvės charakterio kurti dirbtinomis priemonėmis. Ribotas biudžetas ne tik įpareigojo, bet ir paskatino priimti kūrybiškus sprendimus. Demokratiš-

42 I 2018: 4 (107)


kas bei draugiškas tiek darbuotojams, tiek jų klientams interjeras vizualiai primena pusiau atvirą, pusiau uždarą karkasinį namą. Pagrindinė interjero ašis – medinė konstrukcija, kurioje telpa įvairios funkcijos – nuo stiklinių pertvarų, akustiškai izoliuotų skambučių kambarėlių iki drabužių spintų ir virtuvės baldo. Ši konstrukcija leidžia atskirti biuro patalpas nuo bendrai naudojamo koridoriaus nenubrėžiant griežtos ribos tarp jų: į koridorių atsiveria faktūrinio stiklo langai, kurie praleidžia natūralią šviesą, tačiau išsaugo privatumą. Biuro suplanavimas tiesiogiai susijęs su darbo specifika. Įmonėje yra tam tikra hierarchija pagal pareigas, taip pat skirtingas funkcijas atliekančios komandos, kurios iš esmės ir diktavo erdvės organizavimo principą. Išskirtinė vieta – tai didžiulė virtuvė ir darbuotojų susitikimo patalpa, kurioje organizuojami tiek formalūs, tiek neformalūs renginiai. Kompanija mėgsta įvairias progas švęsti kartu – toks poreikis pabrėžia ypač juntamas užsakovų pažiūras, jog tarp darbo ir poilsio turi būti adekvati pusiausvyra. Natūralus medis, tiksliau, medžio tašų konstrukcija su faktūrinio stiklo ir tekstilės ar klijuotos medienos užpildais interjere, naudojama kaip atsvara esamai monochrominei aplinkai – betoninėms luboms bei grafito spalvos grindų dangai. Likusi aplinka – sienos, lubos – neutralios, baltos. Interjere žaidžiama įvairiomis „uždara ir atvira“ reikšmėmis: zonose, kuriose reikia daugiau privatumo, stiklinės pertvaros pralaidžios šviesai, bet ne vaizdui. Ten, kur siekiama palaikyti vizualinį ryšį tarp erdvių, naudojamas skaidrus raštuotas stiklas. Biuro apšvietimas daugiausia yra funkcinis. Estetine prasme – papildantis ir pratęsiantis atviros lubų inžinerijos koncepciją, tad galima įžvelgti industrinės stilistikos elementų. Kaip priešprieša labai geometrizuotai aplinkai buvo pasirinkti cilindro formos šviestuvai, tačiau pagrindinėse patalpose stengtasi suprojektuoti tolygiai išsklaidytą šviesą, kurios srautą galima reguliuoti. Taip pat buvo pasirūpinta optimaliu šviesos kiekiu darbo zonose. Užuolaidos naudojamos kaip akustinė ir erdvių dalijimo priemonė. Pagrindiniame poilsio kambaryje užuolaidos sukuria galimybę amfiteatro zoną transformuoti į neformalią susitikimų vietą.

2018: 4 (107) I 43


i

Interjeras

Celsio biuras Klaipėdoje Projekto autoriai: Indrė Martinaitienė ir Martynas Olšauskas Vieta: Klaipėda, Lietuva Įgyvendinta: 2017 m. Plotas: 380 m2 Nuotraukos: Leono Garbačausko, Dianos Garbačauskienės

Klaipėdos biuro Celsis stilistika – nuo pradinės koncepcijos iki smulkiausių detalių – buvo sukurta specialiai šiam interjerui, o darbo vietos buvo įrengtos prekybinio-ekspozicinio salono erdvėje. Tokią koncepciją padiktavo darbo specifika, kai bendravimas su klientais yra neatsiejama kasdienio darbo dalis. Projekto autoriams buvo patikėta suformuoti ir vystyti biuro projektą „nuo–iki“. Užsukus į salono erdvę, svečius pasitinka personalo darbuotojai – vadybininkai. Jų darbo vieta yra tartum stilingų namų prieškambaris, kurio tvarka svetingai nuteikia ir sudaro klientams gerą pirmą įspūdį. Visus darbasta-

44 I 2018: 4 (107)


vieta – viskas, ko reikia šiuolaikiškam vadovui. Vadovo darbo kambarį išskiria ir nestandartinis lubų apipavidalinimas: nudažyti jas juoda spalva buvo netikėtas ir drąsus sprendimas. Biuro koloritas lakoniškas, neperkrautas spalvų, leidžiantis suskambėti originalioms detalėms. Kabinetuose baldai modernūs, baltos spalvos, pagardinti pilkais ir juodais akcentais. Jaukumo suteikia saikingai panaudota augalų žaluma. Unikalios interjero detalės suteikia aplinkai žaismingumo ir teigiamos nuotaikos. Vieną iš jų – didelio formato paveikslą – sukūrėme mes patys. Čia įamžintos detalės iš santechnikos prekių asortimento. Bendra visuma, nudažyta balta matine spalva, sukuria išraiškingą reljefinį vaizdą su juodu rėmeliu. Dizaino procese projekto autoriams buvo svarbi originali idėja: norėta ją išgryninti, apginti ir įgyvendinti. Kuriant interjerą siekta rasti sprendimų, suteikiančių išskirtinumo erdvei ar dizaino objektui.

lius jungia vientisa betono imitacijos medžiaga. Juodi metalo intarpai ir tiesios baldų linijos papildo kompoziciją, suteikdamos aplinkai griežtumo. Baltų sienų fonas išryškina visą eilę durų. Šilta medžio tekstūra pagyvina pilkus betono atspalvius. Pravėrę vienas iš šių durų, rasime puikią nuotaiką skleidžiančią virtuvėlę ir patogią drabužinę. Turbūt sunkiai įsivaizduotume vadovo darbo vietą be stalo. Originalus 3 metrų ilgio baldas yra pagrindinis šios erdvės interjero elementas. Baltos sienos leidžia akcentuoti išskirtinius baldus ir suteikia erdvumo pojūtį. Darbo kambaryje vyraujanti medžio spalva suteikia natūralaus jaukumo, o statiškos juodo metalo konstrukcijos pabrėžia preciziškumą. Kūrybiškai suprojektuota minimalistinė darbo

2018: 4 (107) I 45


i

DIZAINO KELIONĖS

InspiredUM biuras Projekto autoriai: Prusta (Ieva Prunskaitė, Rokas Puzinas) Vieta: Vilnius, Lietuva Įgyvendinta: 2016 m. Plotas: 340 m2 Nuotraukos: Leono Garbačausko

Vilniaus Naujamiestyje, Šaltinių gatvėje, buvusioje žydų rabino pastogėje, šiandien verda modernios rinkos rinkodaros ir komunikacijos agentūros darbuotojų gyvenimas. Pagrindinė veikla – susijusi su komunikacija, o tam reikėjo ir tinkamai nuteikiančios, skatinančios aplinkos. Agentūros biuro interjerą kūrusi studija Prusta siekė suformuoti įkvepiančią erdvę, stimuliuojančią darbuotojus. Stengtasi išvengti tradicinės darbovietės įvaizdžio ir kitu kampu perteikti kūryba gyvenančius žmones supančią atmosferą. Vietoje pertvarų pritaikytos metalinės ažūrinės sienelės sukuria atvirumo bei bendruomeniškumo įspūdį, tačiau optiškai išsaugo kiekvieno privatumo ir saugumo jausmą. Garso izoliaciją užtikrina veltinio imitacijos užuolaidos, užtraukiamos per susirinkimus. Tokios pat užuolaidos tambūre atlieka trigubą funkciją: sulaiko garsą, šaltį ir atskiria erdves. Antrajame aukšte esantys pasitarimų kambariai, virtuvė

46 I 2018: 4 (107)

bei poilsio zona išsiskiria ryškesniais raudonais akcentais, rytietiškų raštų kilimais bei gausesnėmis medienos detalėmis, suteikiančiomis jaukumo bei šilumos. Ekspresyvūs Jono Meko ir Jurgio Mačiūno portretai biure rado vietą ne be priežasties. Jie tapo naujų srovių simboliu, o būtent tokia ideologija paremta ir agentūros veikla. Interjere dominuojančios metalinės ažūrinės pertvaros, plytų bei piešinių ant sienų fone tapo grafinėmis linijomis bei raštu. Intriga – tai vienas iš principų, kuriuo projekto autoriai siekė pagrįsti senos pastogės nuotaiką bei stilistiką. Būtent todėl buvo stengtasi atidengti ir kiek įmanoma labiau išsaugoti istoriją bylojančias senas plytas, aptrupėjusius arkinius praėjimus. Seni elementai buvo papildyti šiuolaikiškais, tačiau stengtasi nepadauginti detalių. Rezultatas džiugina jaukia, originalia, modernia, bet itin šilta aplinka, kurioje gera leisti laiką ir kur darbai einasi kaip per sviestą.


Interjeras

i

Interjero autoriai savo projektą įvardija kaip nuotykį, kurio metu rasti sprendimai atskleidžia pastato unikalumą, perteikia jo istoriją. Į stilistiką įtraukus pačius aktualiausius šiuolaikiškus elementus, buvo sukurta erdvė, padedanti InspiredUM darbuotojams ne tik komfortiškai jaustis, bet ir našiai dirbti.

2018: 4 (107) I 47


i

Bendradarbystės erdvė

Saulėtekio slėnio mokslo ir technologijų parko bendradarbystės erdvė

„Work’inn“ Nuotraukų autorius: Vaidotas Darulis

Bendradarbystės erdvė turi įkvėpti darbui ir skatinti kūrybinių minčių tėkmę. Remdamasis šiuo požiūriu architektas Jonas Lideikis suprojektavo „Work’inn“ erdvę. Architektui atmosfera yra pagrindinis darbo vietos vertinimo kriterijus, todėl siekta sukurti jaukią ir pozityviai nuteikiančią aplinką. „Work’inn“ erdvė suprojektuota taip, kad joje būtų kuo daugiau įvairialypių perspektyvų akims pailsinti, o darbo vietas pasiektų natūrali šviesa. Pasirinktos spalvos nekonkuruoja su miško, matomo už lango, žaluma, todėl sukurta rami aplinka. Čia privatumą kuriančios ažūrinės lentynos ne tik tarnauja pagal paskirtį, bet ir zonuoja patalpas. Augalų akcentai šachmatų tvarka išdėlioti lentynose yra tiek vizualinis-kompozicinis akcentas, tiek aliuzija į šioje vietoje dirbančių ir ateityje dirbsiančių specialistų „augančias“ inovatyvias idėjas, mąstymą bei sprendimų ieškojimą. „Work’inn“ erdvėje yra 20 darbo vietų. Atskirose zonose įrengti susitikimų kambariai, jauki virtuvė bei poilsio kambarys. „Work’inn“ erdvėje reguliariai vyksta renginiai, kuriuose įvairių sričių specialistai skaito pranešimus verslininkams ir laisvai samdomiems darbuotojams aktualiomis temomis. Bendradarbystės erdvė veikia Mokslo ir technologijų parke, įsikūrusiame unikalioje Lietuvos vietoje – Saulėtekio slėnyje, kur veikia stipriausios Lietuvos aukštojo mokslo įstaigos – Vilniaus universitetas ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas, moderniausi tyrimų centrai, du verslo inkubatoriai bei naujoviškos įmonės. Parko bendruomenę sudaro daugiau nei 50 įmonių, kuriose darbuojasi daugiau nei 450 žmonių. Parko, o kartu ir bendradarbystės erdvės nariai, gali naudotis jaukiomis atskirose zonose įrengtomis virtuvėmis, kurių yra net aštuonios. Taip pat bendruomenės poreikiams yra įrengti du posėdžių kambariai su reikiama multimedijos įranga. Workiniečiai gali atsipūsti ir smagiai leisti laiką poilsio patalpoje: žaisti stalo tenisą, stalo futbolą ar biliardą. Be kas mėnesį rengiamų verslo pusryčių verslo plėtrai skatinti, periodiškai organizuojami susipažinimų-vizitinių kortelių mainų renginiai Saulėtekio slėnio mokslo ir technologijų parko bendruomenei.

Techninė ir papildoma informacija: Plotas: 107,65 m² Darbo vietų skaičius: 20 Adresas: Saulėtekio al. 15, Vilnius Susitikimų kambarių skaičius: 2 Automobilių stovėjimo aikštelė: yra Dviračių laikymo vieta: yra Nemokama kava: yra Virtuvė: yra Laisvalaikio ir žaidimų kambarys: yra Darbo laikas: darbo dienomis nuo 6:00 iki 23:00 val., savaitgaliais nuo 09:00 iki 22:00 val., administracija dirba darbo dienomis nuo 9:00 iki 16:00 val. Interneto svetainė: www.ssmtp.lt/workinn/ Mėnesio narystės kaina: 84,90 eurų per mėn.

48 I 2018: 4 (107)


kultūra ir interjeras

i

4. Tinklai lubose – iš skurdumo, bet su stipria užuomina apie daugiasluoksniškumą ir įsitinklinimą, kur kiekvienas mazgelis sankirtoje ne šiaip ir ne bet koks, o vaisingas kontaktas! 5. Interjero dizaino vinis – „Virūnos“ stalas. Ne stalas, o tikra ikona. Tiksliau, arkinis akvedukas lyg gaivaus šaltinio atvedimas į miestą, nes arka yra tai, kas sujungia. O kultūra yra tai, kas atgaivina. 6. Nepažymėtas taškas iš G, nes po stalu gražu kaip vienanavėj bažnyčioj (slėpinys, atsiveriantis mažiesiems arba nebijantiems nu- ir (ar) pasilenkti). 7. „Dušo“ kabina turi dviprasmišką pavadinimą, bet iš tiesų tai paprasčiausia erdvė diskretiškam pokalbiui. Jei pokalbis nevyksta, ji naudojama pagal pirminę paskirtį kaip DJ scena. Nes kur kitur taip gerai skamba muzika, jei ne duše? 8. Biuro veidas – veidu į miestą. Todėl, kad tokia įstaiga kaip „Kaunas Europos sostinė 2022“ turi būti atsisukusi į žmogų (atvirai tariant, ne kiekvienas gali taip išeiti iš komforto zonos. Bet „Kaunas 2022“ komanda gali viską). 9. Tinklas, užmestas nuo biuro iki pat Laisvės alėjos, – įstaigos prigimtinių vertybių įsimbolinimas kaip santykis su miestu ir žmonėmis, ir kaip kontaktas. Liko neįgyvendinta: dviem konkurencingoms idėjoms po viena Laisvės alėjos saule vietos nėra – laimėjo nuostabaus subtilumo šviesos monumentas Pasaulio tautų teisuoliui Janui Zwartendijkui (autorė Giny Vos).

Ar kultūra gali būti praktiška? Tekstas: Jūratės Tutlytės Nuotraukos: VyteniO RaubickO

Atsakymas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, tačiau bandymų viską suprasti yra daug. Tuo abejojančių – taip pat nemažai. Panašiai kaip ir su naujuoju „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“, arba tiesiog „Kaunas 2022“, biuro interjero dizainu. Simbolių daug, bet kaip jie veikia praktiškai, valdiškai tariant, pasakyti sunku. Tačiau, kad gražu ir traukia akį beigi praeivius – paneigti negalime. Lygiai kaip dar sunkiau atsakyti į kitą ne visai retorinį klausimą: o kokią naudą miestui ar šaliai suteikia Europos kultūros sostinės vardas, statusas ir (ar) pats įvykis? Pageidautina, kuo praktiškesnį: nuo konkretaus skaičiaus sukurtų darbo vietų, didelio turistų prieaugio, milijoninio šūsnio ekonominės naudos ir kitų apčiuopiamų gėrybių. Problema čia tik viena. O kaip visą šį gėrį ir, žinoma, būtinai jo kuriamą pridėtinę vertę pamatuoti? Bet juk tikrai galima. Pabandyti. Lygiai kaip galima pamėginti dekoduoti naujojo „Kaunas 2022“ biuro interjero žavesį. Geriausiai su pačių projekto autorių pagalba, kurie tikrai žino, kaip ir dėl ko viskas buvo (Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus valdybos ir „Kaunas 2022“ meno tarybos konkursą laimėjo architektų trio – Linas Tuleikis, Karolis Platakis ir Kęstas Vaikšnoras su projektu „Kontaktas“). Užduotis Nr. 1 – sukurti atviros kultūros biurą. Taisyklė Nr. 2 – pinigų nebus, reikia padaryti iš nieko. Galvosūkis Nr. 3 – kaip apgauti pigumą? Idėja Nr. 4 – matantis ir matomas. Rezultatas Nr. 5 – interjeras optimistams (ir tikrai optimistėms) su bent dešimčia ryškių metaforų: 1. Spalvinis kodas – rožiniai akiniai, pro kuriuos kultūra žvelgia į pasaulį, ir žydroji svajonė, kurios siekia (niekad nežinai, ar laimę pavyks sugauti).

10. Yra vietų, kurių paaiškinti visai nereikia. Įdomiausia tai, kad visa, kas anksčiau išvardyta, atsirado ne tik iš didelės kūrybinės architektų išminties, bet ir paprasčiausiu aritmetiniu atmetimo būdu, t. y. dėl svarstymų nuo to, kuo „Kaunas 2022“ biuras būti negali, t. y. negali būti dar vienu įprastu nuobodžiu ofisu, įstaiga, baru, parduotuve ar tiesiog vitrina. Taigi, man regis, suskaičiavome viską teisingai. Praktiška yra beveik viskas. Taip tvirtina net britų tyrėjai: pasirodo, būtent kultūros laukas išsiskiria tuo, kad su mažiausiomis sąnaudomis siekia ir pasiekia maksimalių, aukščiausios kokybės rezultatų, sukuria geriausius produktus bei paslaugas (žr. Bakhshi, Hasan; Thorsby, David. Innovation in Arts and Cultural Organisations. Nesta Interim Research Report, 2009 December). Jau vien ko vertas yra faktas, jog, dirbant iš aistros ir užsidegimo, darbo valandų skaičiuoti jau nebereikia. Sutikite – tikrai labai praktiška. Reziumuojant norisi pabrėžti, kad išties netenka abejoti „Kaunas 2022“ interjero dizaino kuriama reikšminga pridėtinė vertė – sukurta intriga, žaismė, netipiškai spalvingas korporatyvinis įvaizdis – traukia ir įtraukia. O autorių pasiūlyta originali idėja ne apie reikalų sukultūrinimą (tą žinome visi), bet apie kultūros suerdvinimą – tikrai verta inovacinio statuso ir tolimesnių svarstymų.

2. Kartu su juodu vitrinos rėmu eksterjere tai sugula į stereo- 3D akinių vaizdą (tie, kas turit akis, matykit, nes kultūra – tai trimatė pasaulio projekcija). 3. Dvi spalvos, nes tai įkūnija kultūros dualizmą, kur šalta dera su šilta, kultūra su antikultūra ir kitais nelogiškumais, kaip antai skirtingų aukščių rankenos: „wc’iuko“ aukščiau, virtuvės – žemiau. Be aiškios priežasties, bet iš reikalo.

2018: 4 (107) I 49


i

DIZAINO KELIONĖS

Meniškas viešbutis Projekto autoriai: Ahrens & Grabenhorst Architekten, Frankas Kassneris Vieta: Getingenas (Göttingen), Vokietija Įgyvendinta: 2018 m. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės Design HotelsTM grupės narys

50 I 2018: 4 (107)

Centriniame Vokietijos mieste atsidarė naujas Freigeist Göttigen viešbutis, išsiskiriantis kūrybiškumu bei meniniu pritaikymu. Georgo Rosentreterio prižiūrimas 118 kambarių viešbutis yra įtrauktas į miesto paveldo sąrašą kaip pastatas, priimantis įvairius akademikus, filosofus, žinomiausius mąstytojus. Groner Tor rajone išdygęs naujas statinys kaipmat persigėrė kultūrine vietos dvasia, tapo traukos centru aktyviai bendruomenei ir jos

svečiams. Dinamika, gyventojų troškimas pamatyti ir patirti, primena studentišką judėjimą, būtent todėl viešbučio interjerui pasirinktos įvairios formos, spalvų deriniai, o nepamainomais interjero elementais tapo meno kūriniai. Freigeist Göttigen viešbutis apsuptas žalumos, o pagrindinė parko alėja veda link miesto kultūros centrų: muziejaus, universiteto bei greitai atsidarysiančio žinių forumo (vok. Forum Wissen) pastato. Vos


įžengus į viešbutį, akys klaidžioja nuo vienų detalių prie kitų, tačiau jas visas apipina uosio mediena, daugybė vario, šviesiai pilki bei smėliniai tonai. Japonijos ir Pietų Amerikos virtuvės patiekalus siūlantis restoranas Intuu bei sušių baras su atviru genialaus vyriausiojo šefo darbo stalu demonstruoja įstabų gastronominių šedevrų kūrybos ciklą, o interjeras mirga nuo natūralių, rudenį menančių atspalvių. Vietinė Hanoverio bendrovė Ahrens & Grabenhorst Architekten buvo atsakinga už architektūrinius sprendimus bei pastato koncepciją, padedančią integruotis į miestovaizdį ir vietinių gyventojų kasdienybę. Norėta suprojektuoti ne tik viešnagę suteikiantį statinį atvykusiems svečiams, bet ir naudingą, mėgstamą miestiečių laisvalaikio erdvę. Būtent todėl atsižvelgta ne tik į gretimus istorinius pastatus iš smiltainio, bet ir į šalimais 2020 m. atsirasiančio Forrum Wissen pastato projekto estetiką. Šitaip fasade atsirado smulkių pilkšvai rudos spalvos plytų, tvarkingas ne per didelių langų ritmas. Toks sprendimas suteikė naudos tiek dėl klimato diktuojamų sąlygų, tiek dėl stilistikos. Per didelio modernumo ir skaidrumo buvo vengta, nes norėta

2018: 4 (107) I 51


marokietiškos akmens masės plytelės, paverstos tikru meno kūriniu, atkreipia dėmesį vos įžengus. Pagal užsakymą išausti Nani Marquinos kilimai tapo tikra dekoratyvumo praba Wohnzimmer susirinkimų kambariuose bei apartamentuose. Spalvingas, gaivus viešbučio įvaizdis atrodo svetingai ir jaukiai. Dinamiškai išdėstyti interjero elementai bei spalvinės kompozicijos, apdailos medžiagų ir meno kūrinių žaismas pavertė šią vietą net tik svečius priimančiais namais, bet ir savotiška galerija, kviečiančia kiekvieną praeivį, kurį jaudina kūryba.

išlaikyti istorinio miesto centro estetiką, vengti pernelyg aštraus modernumo įvaizdžio, kuris šiuo atveju pasirodė per šaltas. Dizaineris ir menininkas Frankas Kassneris buvo atsakingas už interjero dizainą. Įkvėpimas atėjo iš Amerikos menininko Jeano-Michelio Basquiat, grafičio meistro Patricko Wolterso, slapyvardžiu BeNeR1. Šių kūrėjų išraiška persikėlė į interjero įvaizdį per spalvas, kompozicijas, baldų dizainą, apdailos medžiagų derinius, šriftą. Kambariai bei apartamentai yra kiek ramesni nei bendros paskirties patalpos, nes skirti poilsiui. Šiaurietiško stiliaus, menantys skandinaviško dizaino stilistiką, miegamieji varijuoja nuo 24 iki 61 m² ploto. Visuose grindys išklotos natūraliu ąžuolu, o šviesą skleidžia pastatomieji Santa&Cole šviestuvai. Pilki matiniai tapetai ir medaus atspalvio mediena suteikia kambariams jaukumo bei šilumos. Erdviuose apartamentuose langai įtaisyti per visą sieną, su vaizdu į parką. Kambariuose įrengtos laisvai pastatomos vonios suteikia patalpoms elegancijos ir prabangos užuominą. Viešbutyje yra sporto salė, sauna, aerobikos salė bei 300 m² ploto stogo terasa su pajūrio smėliu. Bendro naudojimo zonos labiau primena namų atmosferą: didžiuliai foteliai ir veliūru aptrauktos sofos kviečia prisėsti ir pasišnekučiuoti, o spalvingos

52 I 2018: 4 (107)


2018: 4 (107) I 53


i

DIZAINO KELIONĖS

Kalėjimo rekonstrukcija Juodajame miške Projekto autoriai: Knoblauch Vieta: Ofenburgas, Vokietija Įgyvendinta: 2017 m. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės Design HotelsTM grupės narys

Tai, kad jauki, svečius lyg bites traukianti vieta, tarsi gėlės žiedas gali prasiskleisti pačioje netikėčiausioje vietoje, įrodo viešbutis, išdygęs Ofenburgo senamiestyje. Po trejų sunkių rekonstrukcijos metų buvęs kalėjimas tapo vieta, kviečiančia žmones, norinčius pažinti miesto istoriją, paklaidžioti po visame pasaulyje žinomą Juodąjį mišką, pasigėrėti vešliais vynuogynais. Be tobulos lokacijos, tarsi ironizuojant Laisvės vardu pavadintas viešbutis gali pasiūlyti nepriekaištingą dizainą, malonų aptarnavimą bei stulbinamų gastronominių atradimų. XIX a. pastatas, kurio autorius – vokiečių architektas Heinrichas Hübschas, buvo pastatytas 1845 m., o iki pat 2009-ųjų tarnavo kaip kalėjimas. Per 2014–2017 m. vykusią rekonstrukciją stengtasi išsaugoti kuo daugiau senovinių elementų. Taip pat prie statinio buvo naujai prijungtas šiuolaikinis stiklinis priestatas. Platūs koridoriai, natūralios apdailos medžiagos bei 10 metrų aukščio stiklo siena akivaizdžiai pabrėžia faktą, jog pastatas įgijo naują paskirtį. Dabar čia yra įrengti 38 viešbučio kambariai bei apartamentai, suformuoti jungiant buvusias kalėjimo kameras į didesnes erdves. Apie šiurpoką istoriją užsimena ir 1,2 metro storio sienos bei senovinės durys, puikiai pritaikytos moderniame interjere. Naujoji stiklinė dėžė tarnauja kaip vartai, skiriantys du pastato korpusus, kuriuose išsidėsčiusios skirtingos paskirties erdvės: restoranas, laukiamasis, galerija, biblioteka, sauganti apie 3 000 knygų. Antrajame aukšte yra konferencijų salė bei susitikimų kambarys. Knoblauch dizaino studija buvo atsakinga už viešbučio interjerą: juo norėta perteikti šiuolaikišką, tačiau tradicijomis paremtą dizainą, kurį jau iš pirmo žvilgsnio norisi vadinti „klasika“. Būtent tam buvo parinkti vietinių autorių baldai bei interjero elementai, itin vertinami rankų darbo kūriniai. Žalsva spalvų gama, derinama su tamsiu ąžuoliniu parketu bei raudonųjų plytų skliautinėmis lubomis, suteikia interjerui išskirtinumo,

54 I 2018: 4 (107)


2018: 4 (107) I 55


o su balta patalyne kontrastuojanti juoda oda ir tamsios lininės lovatiesės sukuria solidumo, tvarumo įspūdį. Alyvuogių atspalvio lakuoti baldų fasadai bei iš šilko nuausti kilimai blizgumu ir minkštumu papildo švarių sienų ir medienos rašto kompozicijas. Miegamuosiuose vyrauja švelnūs, tamsoki, prigesinti atspalviai, padedantys atsipalaiduoti, pailsėti. Pilkšvos ar žalsvos sienos, grafitiniai metalinių konstrukcijų atspalviai bei aiškios, nepretenzingos baldų formos, švelnus apšvietimas ir lytėjimu juntama kokybė – tai visa, ko gali norėti viešbučio kambaryje. Bendrai naudojamose erdvėse koloritas pakinta, nes čia ima dominuoti raudonos plytos, ruda oda, žalsvi kilimai, smėliniai ar net garstyčių spalvos akcentai. Žaismingumo suteikia kur ne kur paliktos grotos languose. Pačiuose brangiausiuose kambariuose neįmanoma nepastebėti laisvai pastatomų elegantiškų, prabangos interjerui suteikiančių vonių. Šalia jų esantys langai atveria vaizdą į kaimynystėje žaliuojantį parką. Viešbutis yra pirmasis visoje Vokietijoje, galintis pasiūlyti savo svečiams pasimėgauti retos rūšies arbata Ceylon Kenilworth Silver Tip, į kurią paprastai išimtines teises turi karališkosios arabų šeimos. Restorane žvelgiant į meniu galima pastebėti šmaikščią užuominą į tradicinę kalinio dietą, nes išskiriamas rudasis ir baltasis meniu. Pastarajame galima rasti gausią viskio, džino, romo bei brendžio kolekciją. Restorano, kurio pagrindinis šeimininkas – šefas Jeremy Biasolis, pavadinimas taip pat primena istoriją – Water & Bread (liet. Vanduo ir duona) – tai yra kasdienis kalinio maisto davinys. Visa Laisvės idėja sukasi aplink istorinę pastato tematiką. Nepaisant to, jog šiandien čia – prašmatnus viešbutis, stengtasi neslėpti praeities, o ja pasinaudoti kaip kūrybiniu įkvėpimu. Aukščiausio lygio čionykščių dizainerių ir gamintojų baldai, interjero elementai, derinami su santechnika, čia pat užaugintu maistu, subrandintais gėrimais, atvykusiems svečiams padeda geriau pajusti vietinį palikimą.

56 I 2018: 4 (107)


2018: 4 (107) I 57


i

DIZAINO KELIONĖS

Nauji TECE produktai –

dizaino objektai Tobulos formos ir preciziškos tvarkos gerbėjus vokiečių vandens inžinerinės įrangos bendrovė TECE šiais metais pradžiugino keliais naujais produktais, kurie, kaip ir daugelis jos gaminių, sukurti atsižvelgus į vartotojų poreikius. Inovacijomis ir pažangiais inžineriniais sprendimais pasaulyje garsėjančio gamintojo siekis – kurti gražius, estetiškus daiktus, dėl kurių gyvenimas tampa patogesnis, o aplinka – stilingesnė.

58 I 2018: 4 (107)


REKOMENDUOJAME

Kaip dar galima patobulinti dušo nuotekų surinkimo sistemą, kad ji būtų geresnė už dušo lataką? Šiais metais Lietuvos rinką pasiekė naujas „TECEdrainprofile“ dušo latakas, suteikiantis daugiau laisvės kuriant vonios kambario interjero dizainą. Bendrovės konstruktoriai naujajam latakui suteikė ne tik dailų dizainą, bet ir tobulą konstrukciją, kuri tam tikrose situacijose palengvina meistrų darbą. Esminis išskirtinumas tas, kad šis latakas yra pritaikomas prie grindų plytelių, o ne atvirkščiai. Tas ypač aktualu, kai grindys dušo zonoje klojamos madingomis didelio formato plytelėmis. Latako ilgis priderinamas prie plytelių siūlių paprasčiausiai nupjaunant dalį, jei jis yra per ilgas. TECE latakai yra standartinių ilgių, ne visada sutampančių su plytelių dušo zonoje siūlėmis, tad plyteles tenka pjaustyti, taikyti prie latako ilgio. Naujojo ilgis visada idealiai atitinka plytelių matmenis abejose pusėse, nes iš abiejų pusių jį galima patrumpinti. Latakas gali būti dedamas bet kurioje dušo vietoje, prie galinės, priekinės ar šoninės sienos arba viduryje. „TECEdainprofile“ latako vidinė konstrukcija supaprastina santechniko darbą. Viso montavimo proceso metu jo padėtis gali būti reguliuojama visomis vertikaliomis ir horizontaliomis kryptimis, jo aukštis visada sutaps su bendru grindų lygiu. „TECEdrainprofil“ latakų grotelės gaminamos poliruoto plieno, blizgančios ir šlifuotos, matinės. Jį lengva valyti, nes nebereikia nuimti grotelių. Per vidurį latakas turi du krepšelius, nešvarumų gaudykles, jas patogu nuimti ir išvalyti.

i

Šie latakai dera prie bet kurio stiliaus interjero ir atrodo išskirtinai elegantiškai. Jos didenybė juoda Šiais metais į interjero madų Olimpą drąsiai žengia juoda spalva. Didžiulį vandens nuleidimo plokštelių asortimentą turinti TECE, atsiliepdama į mados tendencijas, „TECEsquare“ plokštelių kolekciją papildė juoda, gaminama iš metalo. Tokio paties dizaino, griežtų geometrinių formų, temperamentinga detalė kiekvienam interjerui suteikia XX a. vidurio klasikinio modernizmo dvasios, nes buvo kuriama semiantis įkvėpimo iš garsių L. Mieso van der Rohe architektūros šedevrų. Ji gražiai atrodys, susilies su aplinka ir kai kuriamas prabangus, visiškai juodas interjeras, ir tuomet, kai interjero kūrėjams reikalingos visada madingos ryškios, švarios juodos detalės. Vonios kambario interjerui jos suteikia grafikos efektą, užbaigtumą. Įmontuota plokštelė bus vos 3 mm iškilusi nuo sienos plokštumos.

Visą TECE produkciją galima pamatyti ekspoziciniame centre – TECE Akademijoje, Vilniuje, Verkių 34B.

2018: 4 (107) I 59


i

DIZAINO ISTORIJA

Dizaineris + inžinierius + fabrikantas Tekstas: Jono Malinausko

Architektai ir dizaineriai linkę skeptiškai vertinti kolegas, atėjusius iš kitų veiklos sferų ir neturinčius formalaus profesinio išsilavinimo. Pavyzdžiui, mechanikai ar inžinieriai yra laikomi pernelyg racionaliais žmonėmis, iš esmės stokojančiais kūrybinio polėkio ir estetinės harmonijos jausmo. Tačiau neretai pamirštama, kad plati profesinė patirtis ir įgimtas mąstymo tikslingumas gali padėti sukurti gana ištobulintus, o kartais net ir tobulus daiktų bei statinių projektus. Vienu iš ryškiausių tokios veiklos pavyzdžių Europos dizaino istorijoje galėtume laikyti Jeaną Prouvé, savo kūryboje išradingai susiejusį pramoninės inžinerijos ir dizaino pasaulius. Rodos, nuo mažens likimas jam žadėjo menininko ateitį: gimė 1901 m. Nansi meno mokyklos įkūrėjo tapytojo ir skulptoriaus Victoro Prouvé šei-

2

moje. Vaikystėje jį supo tokie garsūs menininkai kaip Émilis Gallé ir Louis Majorelle. „Aš užaugau menininkų ir mokslo žmonių pasaulyje, kuris išpuoselėjo mano protą“, – vėliau prisiminė Prouvé. Paaugęs Jeanas pradėjo studijuoti menų mokykloje, tačiau Pirmojo pasaulinio karo sukeltas nuosmukis padarė savo – užuot tęsus studijas jaunuoliui teko pasirinkti praktiškesnį užsiėmimą. Pramokęs kalvystės amato, jis įsidarbino garsaus slovakų kilmės metalo meistro Adalberto Szabo dirbtuvėje Paryžiuje, o 1923 m. jau grįžo į Nansi ir ėmėsi nuosavo verslo. Pradžioje kaldino žvakides, turėklus, durų rankenas ir furnitūrą, bet netrukus susidomėjo baldų gamyba ir 1924 m. pagamino

60 I 2018: 4 (107)

1

savo pirmąją kėdę pavadinimu Chaise Inclinable (Pakreipiamoji kėdė). Joje buvo panaudota keletas tiems laikams pažangių techninių sprendimų. Visų pirma viršutinė kėdės dalis kartu su atlošu galėjo šiek tiek atsilenkti atgal ir leisti įsitaisyti patogioje poilsio padėtyje. Antra, dalis konstrukcijos buvo suformuota kalimo būdu iš plono ir lengvo plieno lakšto. Ir trečia, sėdimosios dalies audinys buvo armuotas poliamidine derva tam, kad padidintų jo atsparumą. Pradžioje sekęs Nansi mokyklos ir savo mokytojo A. Szabo dekoratyviąja stilistiką, Jeanas labai greitai persiorientavo į lakoniškas geometrines formas, ypač architektūrinių detalių gamyboje.

„Firminiu“ jo kuriamų durų, panelių, atitvarų elementu tapo apvalios, laivų iliuminatorius primenančios angos, kurias jis vėliau plačiai taikė ir savo architektūriniams projektams. Formų minimalizmas patraukė pažangiųjų to meto architektų dėmesį – ir J. Prouvé dirbtuvės pradėjo gauti užsakymų iš Jeano Bourgono, Roberto Mallet-Stevenso, Pierre’o Jeannereto ir net paties Le Corbusier. Pastarojo įtaką savo projektams Jeanas vertino kaip išskirtinę, o Le Corbusier pagarbiai vadino J. Prouvé „konstruktoriumi“, pabrėždamas jo technologinį meistriškumą. Inžinerinis Prouvé talentas pasireiškė įsisavinant naujas pažangias technologijas, o dizaine-

5

3

4


DIZAINO KELIONĖS

i

6 7

riškas – kuriant lakoniškas formas, atitinkančias šių technologijų galimybes. Jau trečiojo dešimtmečio viduryje J. Prouvé dirbtuvėse buvo įdiegtas metalo lankstymo ir štampavimo staklynas, taip pat ypatinga to laikmečio naujovė – suvirinimo elektros lanku aparatas. Daugelis garsių to meto dizainerių bei architektų turėjo savo technologinį „arkliuką“: M. Breueras ir L. Miesas van der Rohe – plieno vamzdžių lenkimą, A. Aalto – medienos lenkimą ir klijavimą, E. Grey – dažymą japonišku juoduoju laku. Jeanas Prouvé tokiu „arkliuku“ pasirinko plonųjų plieno lakštų lenkimą ir štampavimą. Jungiant juos suvirinimo būdu, inžinieriui pavyko sukurti visą virtinę lengvų baldų konstrukcijų, kurių gamyba buvo greita ir pigi. Tai leido laimėti daugybę tuometinių „viešųjų pirkimų“ konkursų. Antai 1934 m. paskelbtam studentų bendrabučio Cité Universitaire Nansi mieste baldų konkursui buvo sukurta vėliau kultine tapusi kėdė Standard ir ne mažiau išgarsėjęs fotelis Cité. Pirmosios konstrukcija buvo atkartota daugelyje vėlesnių modelių: galinės trikampės kojos buvo gaminamos iš štampuoto plieno lakšto, priekinės – iš lenkto vamzdžio, o sėdimoji dalis – iš klijuotos faneros. Cité pagrindą sudarė štampuoto plieno rėmas, aptrauktas vientisa audinio juosta, o porankiai buvo formuojami įtempiant odinius diržus. Dar vienas įdomus baldas – mokyklinis suolas, sujungtas su dviem kėdėmis, skirtas Meko

10

8

(Meco) miesto profesinei mokyklai, – taip pat buvo gaminamas iš štampuotų plieno detalių ir turėjo tik 4 trikampes kojas. Palaipsniui „biudžetinių“ baldų gamyba išsiplėtė tiek, kad 1936 m. pasaulį išvydo biurams, mokykloms ir ligoninėms skirtų tipinių baldų katalogas. Publika nevienareikšmiškai vertino Jeano Prouvé dizainą. Puošniojo art deco klestėjimo metais kritikai jo baldus kandžiai vadino „našlaičių prieglaudoms skirtais gaminiais“. Tačiau Jeanas atsainiai reagavo į pašaipas ir teigė, kad „jei žmonės supranta mano dizainą, tai nereikia nieko aiškinti, o jei ne – tai aiškinti nėra prasmės“. Vertinant iš šiandienos pozicijų, kai kurių Jeano Prouvé baldų formos atrodo kiek stačiokiškos, tačiau tarpukariu jų pabrėžtas technologiškumas puikiai atliepė madingąją funkcionalizmo ideologiją.

9

11

1. Jeanas Prouvé (1901–1984) 2. Kėdės „Chaise inclinable“ brėžinys ir bandomasis pavyzdys, 1924 m. 3. Mokyklinis suolas, skirtas Meko profesinei mokyklai, 1936 m. 4. Fotelis „Cité“, 1934 m. 5. Kėdė „Standard“, 1934 m. 6. Kėdė „Antony“, 1946 m. 7. Šviestuvas „Potence“ ir kėdės „Standard“ šiuolaikiniame interjere. 8. Konsolinis darbo stalas, 1943 m. 9. Darbo stalas „Compass“ (1950 m.) ir kėdė „Conference“ (1953 m.) 10. Pusapvalio darbo stalo eskizai, 1932 m. 11. Šviestuvo „Potence“ fragmentas, 1950 m.

2018: 4 (107) I 61


12

14

15

16

1929-aisiais įkūrus Moderniųjų dailininkų sąjungą (U.A.M.), J. Prouvé tapo aktyviu jos nariu, o metais vėliau surengė pirmąją sąjungos parodą Paryžiuje, kurioje dalyvavo kartu su tokiomis garsenybėmis kaip Le Corbusier, Eileen Gray, Charlotte Perriand ir Francisas Jourdainas. 1931 m. J. Prouvé kartu su architektais Eugène’u Beaudoinu ir Marcelu Lodsu įkūrė studiją „Ateliers Jean Prouvé“, kurioje pradėjo ne tik dizaino, bet ir architektūros projektus. Pirmuoju architektūriniu projektu, išgarsinusiu studiją,

62 I 2018: 4 (107)

tapo visuomeninis centras „Maison du Peuple“ Paryžiaus priemiestyje Kliši (Clichy). Jo fasadas, sumontuotas, savaime aišku, iš štampuotų plieninių elementų, buvo atitrauktas nuo pastato laikančiosios konstrukcijos ir laisvai pakabintas erdvėje. Šiuo projektu susižavėjo net pats Frankas Lloydas Wrightas, o 8-ajame XX a. dešimtmetyje pastatas įgavo architektūros paminklo statusą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, įmonė nenutraukė savo veiklos. Jos dirbtuvėse buvo gaminami dviračiai, jų priekabos bei atsarginės dalys. Norėdamas palengvinti tautiečių dalią nepritekliaus sąlygomis, J. Prouvé suprojektavo ir pradėjo gaminti universalią krosnelę Pyrobal, galinčią naudoti bet kurios rūšies kurą. Taip pat jis aktyviai įsitraukė į prancūzų pasipriešinimo judėjimą, kur gavo „Šaltkalvio“ slapyvardį. Jo autoritetas tarp Nansi gyventojų išaugo tiek, kad iškart po karo jis buvo vieningai išrinktas miesto meru. Pokario metais Jeanas Prouvé stačia galva pasinėrė į naują veiklos sritį – modulinių surenkamųjų būstų statybą. Dar 1939 m. Karo ministerijos užsakymu jis sukūrė metalinį mobilųjį baraką, kurį keletas žmonių galėjo surinkti per 3–4 valandas. Karui dar nepasibaigus dizaineris jau pradėjo projektuoti greitai surenkamus namus, skirtus nuo bombardavimų nukentėjusiems žmonėms apgyvendinti. 1944 m. gavęs rekonstrukcijos reikalų ministro užsakymą, J. Prouvé sukūrė visą seriją modulinių namukų ir juos iškart paleido į gamybą. Namo konstrukcijos pagrindą sudarė plieninių kampuočių rėmas, kurio centre buvo montuojamas masy-

13

vus atraminis pilonas, kartu atliekantis vidaus durų staktos vaidmenį. Vėliau ant jo buvo užkeliamos perdangos fermos, o statinio perimetras uždengiamas moduliniais mediniais skydais. Modeliai buvo įvardijami pagal metražą – 6 x 6, 6 x 9 ir netgi 8 x 8 m. Nors buvo teigiama, kad du trys žmonės gali lengvai surinkti namelį per porą dienų, ano meto reklaminiame filmuke galima pamatyti, kaip 6 vyrai įsirėžę kelia nedidelę terasos konstrukcijos dalį ir sunkiai tampo balasto blokelius. Gerėjant ekonominei situacijai, buvo pereita prie lengvesnių medžiagų, visų pirma aliuminio, iš kurio 1949 m. buvo pagamintas surenkamasis namas Métropole. Tiesą sakant, modulinių namų išorė buvo ne itin išvaizdi, užtat interjerai buvo komplektuojami su dailiais ir patogiais J. Prouvé ir Ch. Perriand suprojektuotais baldais bei šviestuvais. Pavyzdžiui, vienam iš namelių buvo sukurtas konsolinis šviestuvas Potence, pelnytai laikomas funkcinio minimalizmo viršūne. Per porą metų vien tik Nansi priemiesčiuose išdygo daugiau nei 300 tokių namelių; keletas jų išliko iki šių dienų ir yra naudojami kilnojamosioms J. Prouvé kūrybos parodoms įrengti. Esant didžiulei paklausai, modulinių namų gamyba pokario metais sparčiai augo. Plėtėsi ir jų asortimentas: atsirado visuomeninės bei prekybinės paskirties statinių, iš pramoniniu būdu gaminamų elementų taip pat buvo surenkamos „Total“ bendrovei skirtos kuro kolonėlės. Prancūzijai įsivėlus į kolonijinius konfliktus Afrikoje ir Pietryčių Azijoje, iškilo karšto klimato sąlygoms skirtų mobiliųjų būstų poreikis. Atliepdamas jį, J. Prouvé suprojektavo La Maison Tropicale – mobilųjį namą iš surenkamųjų aliuminio konstrukcijų, kurio detales reikalui esant galima buvo

17


18

19

20

transportuoti netgi lėktuvu. 1949–1951 m. keletas jo prototipų buvo pastatyta Konge ir Nigeryje, tačiau serijinė gamyba taip ir nebuvo pradėta. Vienas iš pavyzdžių vėliau buvo demontuotas ir grąžintas atgal į Prancūziją. 2007 m. jis buvo parduotas privačiam JAV kolekcininkui už 4,97 mln. JAV (!) dolerių. Sukaupta projektavimo patirtis buvo pritaikyta dešimtmečiu vėliau, kuriant eks-

tremaliam klimatui skirtą namą La Maison du Sahara (1958 m.) Didėjant apyvartai, J. Prouvé 1947 m. perkėlė gamybą iš Nansi į greta esantį Maksvilio (Macksville) miestelį. Laiko naujiems projektams liko mažai, nes Jeaną užgriuvo tikrojo fabrikanto rūpesčiai: gamybos organizavimas, įrangos tobulinimas, medžiagų tiekimas ir kita. Ypatingą dėmesį jis skyrė fabriko darbuotojams, visaip skatindamas jų aktyvumą ir netgi dalydamasis įmonės akcijomis. Pastarasis žingsnis, deja, neišėjo jam į naudą: viena verslo grupių supirko darbininkų akcijas, įsigijo įmonės kontrolinį paketą ir 1953 m. nušalino J. Prouvé nuo fabriko vadovo pareigų. Jeanui, įdėjusiam visas jėgas į įmonės plėtrą ir save vadinusiam „fabriko žmogumi“, tai buvo išties didelis smūgis: vargais negalais atsikovojęs keletą patentų, jis išvis atsisakė gamybinės veiklos ir, grįžęs į Nansi, įkūrė architektūros studiją „Constructions Jean Prouvé“. Pirmuoju įgyvendintu projektu tapo paties Jeano gyvenamasis namas, dabar žinomas kaip Maison Jean Prouvé. Šeimos narių padedamas dizaineris pats sumontavo jį pigiai įsigytame sklype iš fabrike pagamintų elementų (kurių dauguma jau buvo anksčiau naudoti). Kiek didesnė svetainės erdvė ir keletas ankštų celių-miegamųjų buvo surikiuota į vieną eilę ant kalno šlaito, kuris buvo laikomas per stačiu bet kokiai statybai; visus nepatogumus atsvėrė pro įstiklintą fasadą atsiverianti puiki miesto panorama. Šiandien Nansi savivaldybei priklausančiame pastate tebegyvena Prouvé šeimos nariai, turintys įsipareigojimą sutartu laiku įsileisti architektūra besidominčius lankytojus – Maison Jean Prouvé iki šiol tebelaikomas išradingo racionalumo pavyzdžiu. Iš daugybės 6 ir 7-ajame dešimtmetyje Jeano Prouvé sukurtų architektūrinių objektų paminėtini Parodų centras Grenoblyje, Vaizduojamosios dailės muziejus Havre, Orli (Orly) oro uosto

terminalo fasadas, taip pat metalinis pagrindas kinematinei skulptūrai La Spirale prie UNESCO būstinės Paryžiuje, sukurtas bendradarbiaujant su garsiuoju skulptoriumi Alexanderiu Calderiu. Paskutiniu J. Prouvé indėliu į XX a. architektūrą galėtume laikyti dalyvavimą G. Pompidou centro Paryžiuje projektų vertinimo komisijoje, kur jis drauge su amerikiečiu Philipu Johnsonu nemažai prisidėjo prie revoliucingojo R. Piano ir R. Rogerso projekto pergalės. XX a. 8-ajame dešimtmetyje vokiečių firma „Tecta“ atnaujino keleto J. Prouvé baldų, tarp jų ir 1930 m. sukurto Fauteuil Grand Repos gamybą. Vėliau dizainerio kūrybiniu paveldu susidomėjo vokiečių įmonės „Vitra“ vadovai. „Mane sukrėtė J. Prouvé objektai, kai pirmąkart juos pamačiau 1980-ųjų pradžioje. „Prouvé nebuvo formalistas – jis buvo puikus dizaineris, pradedantis projektuoti tik aiškiai suformulavęs konstruktyvią idėją“, – taip dizainerio kūrybą apibūdino firmos prezidentas Rolfas Fehlbaumas. Įsigijusi autorines teises, „Vitra“ atnaujino keleto legendinių baldų gamybą. Tad šiandien kėdės Standard ir Antony, stalai Compass ir Solvey, foteliai Cité ir Grand Repose puošia ne tik G. Pompidou centro sales, bet ir tarptautinių baldų parodų stendus bei gyvenamuosius interjerus įvairiose pasaulio šalyse.

22

21

12. Visuomeninis centras „Maison du Peuple“, 1935 m. 13. Surenkamojo modulinio namo konstrukcijos elementai, 1946 m. 14. Gyvenamojo namo „Maison Jean Prouvé“ svetainė, 1953 m. 15. Dviratis štampuotu plieniniu rėmu, 1941 m. 16. Universali krosnelė „Pyrobal“, 1941 m. 17. „Maison Jean Prouvé“ fasado fragmentas. 18. Surenkamojo namo „La Maison Tropicale“ konstrukcijos fragmentas. 19. „La Maison Tropicale“ eskizas, 1948 m. 20. Surenkamoji „Total“ bendrovės degalinė, 1953 m. 21. Surenkamojo modulinio namo „Métropole“ fasadas, 1949 m. 22. Kinematinė skulptūra „La Spirale“, 1958 m.

2018: 4 (107) I 63


i

DIZAINO KELIONĖS

Muzikalus požiūris į miegamojo erdvę „Prisiminkite tylą salėje, prieš prasidedant koncertui. Tą akimirką pranyksta kasdienybės rūpesčiai, ir jūs panyrate į garsų jūrą. Ar ši akimirka jums nepanaši į jausmą prieš užmiegant?“ – rašoma įmonės LONAS kataloge, pristatančiame atnaujintą muzikinę lovų kolekciją. Ją kuriant ir atnaujinant daug prisidėjo dizainerė Rasa Balaišė. Kūrėją kalbiname apie tai, kaip prasidėjo ir tebesitęsia jos ir jau daugiau nei 25-erius sėkmingos veiklos metus skaičiuojančios įmonės bendradarbiavimas ir kuo ypatinga atnaujinta muzikinė LONO lovų kolekcija, kurios visi komponentai turi muzikinius pavadinimus ir dera tarpusavyje lyg vieno instrumento stygos. Tekstas: Kristinos Noreikienės Nuotraukos: LONO

Kada ir nuo ko prasidėjo Jūsų bendradarbiavimas su LONU ir kaip jis palaipsniui peraugo į muzikinės lovų kolekcijos kūrimą bei atnaujinimą?

Glaudus bendradarbiavimas su LONU prasidėjo prieš pustrečių metų, kai atėjo metas atnau-

64 I 2018: 4 (107)

jinti čiužinių kolekciją. Šioje srityje atrasti kažką savita ir nauja – nemenkas iššūkis. Pradėjau nuo autorinio audinio dizaino. Taip besigilindama į miegamojo baldų temą įgijau patirties ir žinių, o, atnaujinus čiužinių kolekciją, natūraliai kilo poreikis kilstelėti ir pačių lovų „kartelę“.

Kokios svarbiausios užduotys Jums buvo keliamos?

Viena iš pagrindinių užduočių dirbant su projektais LONUI buvo išlaikyti tradicijos tęstinumą – išanalizuoti esamas kolekcijas, atrasti jų pliusus bei minusus ir, išsaugant laiko patikrintus veiks-


REKOMENDUOJAME

nius, subtiliai įterpti kažką naujo. Taip pat sutarėme koncentruotis į kokybę, o ne kiekybę. Kas sudaro naująją lovų kolekciją ir kokie esminiai pokyčiai joje atsispindi?

Naujoji lovų kolekcija pasižymi gerokai platesniu galvūgalių aukščių diapazonu, praplėsta praktiškų ir kasdienybę patogesnę darančių aksesuarų bei audinių pasiūla. Analizuodama buvusią kolekciją, kurią sudarė dešimties skirtingų lovų asortimentas, pastebėjau, kad čia dominuoja labai panašių aukščių galvūgaliai (100–115 cm). Žinodama, kad užsakovų poreikiai neretai „peržengia“ šias ribas, nusprendžiau siūlomų aukščių diapazoną praplėsti nuo 80 iki 140 cm. O ieškodami būdų, kaip lanksčiai prisitaikyti prie įvairiausių poreikių, sukūrėme modulinę sistemą „Jazz“. Tiek buvusioje, tiek ir atnaujintoje kolekcijoje išliko tas pats lovų kiekis – dešimt, tačiau galimybės kiekvienam susikurti kažką individualaus ir tinkamo įvairiausios stilistikos interjerams labai prasiplėtė. Pagrindinės muzikinės lovų kolekcijos naujienos – „Opera“, „Rondo“ ir „Jazz“. Kuo jos išskirtinės?

Šios trys lovos – tai visiškai nauji projektai, dėl kurių kolekcijoje atsirado charakteringiau išreikštų gabaritų įvairovė. Aukščiausio galvūgalio lova „Opera“ išsiskiria dar ir tuo, kad vertikaliomis įsiuvų linijomis čia atkartojama tam tikrų proporcijų ritmika, įkvėpta mūsų senųjų skersadryžių audinių. „Rondo“ – tarytum kontrastas „Operai“, nes tai – lova itin žemu galvūgaliu. Šiam modeliui būdingi suapvalinti tūriai ir minkštumą pabrėžiantys vertikalūs dirželiai. Naujoji modulių sistema „Jazz“, kurioje galvūgaliai komponuojami iš modulinių kvadratų, taip pat darniai įsiliejo į jau esamą kolekcijos visumą. Ši modulių sistema turi beribes tar-

i

pusavio derinimo galimybes ir leidžia lanksčiai bei kūrybiškai susikomplektuoti norimą galvūgalį – nuo paties minimalistiškiausio iki architektūriškai integruoto interjero sprendimo. Kokie audiniai naudoti naujojoje kolekcijoje? Dalies jų ornamentika įkvėpta tradicinių lietuviškų raštų.

Audinys LONO muzikinėje lovų kolekcijoje yra ypač svarbus komponentas – visi modeliai išsiskiria tekstiliniais paviršiais. Konkretus audinys, parinktas tam pačiam lovos modeliui, gali stipriai nulemti galutinį rezultatą, sukurti skirtingą charakterį. Dėl to norėjosi sukomplektuoti audinių pasiūlą, turinčią tiek plačią spalvų paletę, tiek pluošto sudėties įvairovę. Ne mažiau svarbus buvo praktiškumas. Norėjau parinkti patvarius, lengvai valomus audinius, ilgai išlaikančius estetines savybes. Todėl pasiūlą papildė net augintinių nagams atsparios medžiagos. Taip pat jau keletą metų vis didesnio dėmesio sulaukia ir senųjų lietuviškų audinių raštų įkvėpti gobelenai. Todėl ši kolekcija buvo papildyta, praplėsta spalvinė gama. Kolekcija papildyta ir įvairiais priedais: skirtingomis lovų kojelėmis, kišenėmis, spintelėmis, miego zonos apšvietimo galimybėmis...

Lovos charakteriui, jos stilistikai daug įtakos turi ne tik audinys, jo spalva, tekstūra, gabaritai, bet ir, tarkime, skirtingos kojelės. Todėl buvęs vienas neutralus kojelių modelis atnaujintoje kolekcijoje papildytas trimis skirtingo aukščio medinėmis arba metalinėmis kojelėmis. Kadangi dizainerio misija – pagerinti gyvenimo kokybę tiek estetiškai, tiek funkciškai, neretai tenka atspėti žmonių lūkesčius, pastebėti potencialias problemas ir jas išspręsti. Šiuo atveju buvo svarbu išspręsti nesudėtingo tvarkos palaikymo ir patogaus apšvietimo klausi-

mus. Taip sukurtos uždaros spintelės „Nata“, kurių paviršius dengtas tekstile. Tai suteikia galimybę nesudėtingai derinti papildomus baldus prie pasirinkto lovų gobeleno. Smulkiems daiktams laikyti bus pasiūlytos mobilios tekstilinės kišenės. Neatsiejama kolekcijos dalimi jau tapo pačių įvairiausių matmenų dekoratyvinės ir funkcinės pagalvės. Be to, atnaujintoje kolekcijoje bus galimi du miego zonos apšvietimo variantai – prie galvūgalio montuojami lankstūs šviestuvėliai ir lovos apačioje įrengiamas jutiklinis LED apšvietimas. Kaip naujojoje kolekcijoje atsispindi muzikos tema?

Ši tema LONO gaminių kolekcijose atsirado neatsitiktinai. Tikriausiai kitaip ir būti negalėjo, nes įmonės steigėjui Kazimierui Jakučiui bei visai šiame šeimos versle dirbančiai šeimai muzika yra neatsiejama gyvenimo dalis. „Net nuolat skubant, lekiant muzika visuomet šalia. Ji įkvepia, ramina ir leidžia pabėgti nuo kasdienybės rūpesčių. Būtent tokių pojūčių linkima ir ilsintis ant naujųjų LONO lovų“, – teigia K. Jakutis. O ir pati muzikos tema plati ir neišsemiama: tiek terminų, tiek žanrų, tiek asociacijų prasme. Muzikiniai pavadinimai lovoms duoti asociatyviai, ieškant tinkamiausio sąskambio tarp pavadinimo ir vizualios baldo išraiškos. Svarbus paskutinis akcentas

Šiais laikais gausi pasiūla vis dažniau asocijuojasi su varginančiomis tinkamiausio varianto paieškomis. Apsisprendimą palengvins vienoda visų LONO muzikinės kolekcijos lovų modelių kaina: galėsite išsirinkti ne ekonomišką kompromisinį, o išties labiausiai patinkantį variantą. Galutinę kainą lems tik konkrečių aksesuarų ar skirtingų kainų kategorijų audinių pasirinkimas. Todėl nuo šiol jūsų miegamasis bus toks, kokio norite, o ne kokį galite turėti. https://www.lonas.lt/lovos/

2018: 4 (107) I 65


i

PARODA

10 patarimų, kaip išgarsėti frankfurte Na, aišku, mes kalbame ne apie visą Vokietijos Heseno žemės sostinę, o apie vieną svarbiausių renginių, vykstančių „Messe Frankfurt“ parodų centre – vartojimo prekių ir suvenyrų parodą „Tendence“. Šiemet ji buvo perkelta į patį vidurvasarį – liepos pradžią, idant gamintojai ir pardavėjai spėtų deramai pasiruošti tiek Kalėdų karštligei, tiek kitų metų Velykoms. Tekstas: Jono Malinausko

Ne paslaptis, kas „tradiciniams“ mažmenininkams atėjo ne patys geriausi laikai – sparčiai augant internetinei prekybai, vis mažiau lankytojų užsuka į įprastas parduotuvės. Kad išsilaikytų, pardavėjams tenka plėsti pasiūlą, ieškoti naujų tiekėjų ir prekybos formų. Tokiomis sąlygomis atsiveria puikios galimybės pasireikšti ne tik Azijos, bet ir Rytų Europos, tarp jų Baltijos šalių gamintojams bei prekeiviams. „Tendence“ parodoje vieniems jų pasiseka užmegzti gausybę naujų kontaktų, o kiti grįžta namo nieko nepešę. Apibendrinę daugelio metų lankymosi „Messe Frankfurt“ patirtį, pabandėme suformuluoti keletą naudingų patarimų potencialiems „Tendence“ parodų dalyviams bei lankytojams.

1

1 NESISTENKITE PARODYTI VISKO Regis, daugelis „Tendence“ parodos dalyvių stengiasi tiesiog priblokšti lankytojus prekių gausa savo stenduose. Kartais netgi atrodo, kad eksponatų kiekis atvirkščiai proporcingas stendo dydžiui. Vyrauja vadinamasis „pardavėjo požiūris“: jei klientas susidomėtų viena ar kita preke, bet jo netenkintų detalės, jam galima būtų tuoj pat pasiūlyti greta esančią alternatyvą. Tuo tarpu dėl stende sugrūstų eksponatų lankytojas (ypač jei tai yra galutinis vartotojas) dažnai nesugeba įsivaizduoti, kaip jo pasirinktas objektas atrodys namų aplinkoje. Nepadeda net spontaniškas prekių grupavimas pagal stilių ar koloritą, kuris, beje, dažnai būna labai stereotipinis: jei Kalėdos – tai visur balta spalva, jei Velykos – salotinė žalia. Kur kas daugiau laimima, vadovaujantis „pirkėjo požiūriu“:

daiktai dėliojami laisviau, kiekvienai jų grupei kuriamas nuotaikingas fonas, užsimenama apie vartojimo situacijas.

2 ĮTERPKITE AKCENTUS Tam, kad lankytojo žvilgsnis nenuslystų pro šalį, būtina pridėlioti ryškių ekspozicijos akcentų, vadinamųjų „eye catcher’ių“. Tam galima naudoti tiek dydį, tiek spalvą, tiek ir kitas išskirtines savybes. Daugelis eksponentų nesugalvoja nieko geresnio už kontrastingą apšvietimą ar spausdintus reklaminius plakatus. Bet šiuolaikinė skaitmeninė spauda leidžia kur kas daugiau. Pavyzdžiui, vienu žaviausių produktų danų įmonės „Nav Scandinavian“ stende buvo grakštus balansinis žaislas – laumžirgis, išpjautas lazeriu iš plieno folijos (diz. Torbenas Kragh Jør-

2

1. „Tendence“ parodoje jau galima pamatyti žaismingų kalėdinių akcentų. 2. Akis neužkliūva nei už vieno iš daugybės panašių eksponatų. Bendrovės „Kurt S. Adler“ (JAV) ekspozicija. 3. Ekspozicijos „Outdoor Living“ fragmentas. 4. Balansinio žaislo „Wander dragonfly“ didelio formato nuotrauka įmonės „NAV Scandinavian“ (Danija) stende. 5. Antikvarinis mopedas – kuklus rankinukų stovas ir bendrovės „Ebarrito“ (Italija) reklaminis akcentas. 6. Budos skulptūra skleidžia ramybę ir žada komercinę sėkmę firmai „Boltze“ (Vokietija). 7. Velykinių akcentų rinkoje tradicinius zuikučius bandoma pakeisti lamomis. Įmonės „AM-Design Floristik“ (Vokietija) stendas. 8. Velykiniai zuikiai keičia spalvą ir dydį. Bendrovės „Decostar“ (Olandija) stendo fragmentas.

66 I 2018: 4 (107)


5

3

4

7

8

6

gensenas). Pasimesti tarp kitų eksponatų jam buvo vieni niekai, užtat šio gaminio nuotrauką, atspaustą per visą stendo sieną (kas, beje, nebuvo labai brangu) įsiminė daugelis parodos lankytojų. Šio produkto komercinę sėkmę taip pat užtikrino puikios kokybės reklaminė skrajutė ir vaizdingas pristatymas internete. Tradicinė parodos akcentų kategorija – įvairios transporto priemonės arba jų maketai. „Ambiente“ parodoje vienvaldžiu lyderiu jau daugelį metų yra senasis „VW Transporter“, kartu simbolizuojantis ir vokišką kokybę, ir hipišką laisvę, o „Tendence“ parodoje dažniausiai aptinkamos dviratės transporto priemonės – retro stiliaus mopedai ir krovininiai dviračiai. Aišku, visur kur turi būti saikas ir skonis. Pavyzdžiui, lauko ekspozicijoje „Outdoor Living“ greta lauko baldų ir dekoratyvinių augalų buvo eksponuojami iš statybinių putų suformuoti augalų bei grybų muliažai, turėję, anot rengėjų, apaugti dekoratyviniais želdiniais. Deja,

2018: 4 (107) I 67


9

to neįvyko, grubios formos gadino ekspozicijos darną ir vertė spėlioti, kokios rūšies grybų buvo prisiragavę šių maketų kūrėjai.

3 IŠBANDYKITE TAI, KAS NEĮPRASTA Vartojimo prekių paroda visuomet suteikia puikių galimybių ne tik susirasti naujų partnerių, bet ir išsiaiškinti naujų dizaino sprendimų tinkamumą eksporto rinkoms. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: lietuviškų sėdmaišių gamintojas „Pušku pušku“ savo stende „Tendence“ parodoje greta įvairių dydžių ir spalvų serijinių modelių sumanė eksponuoti ir šio sezono naujieną – sėdmaišį „Seat“, pagamintą bendradarbiaujant su Estijos drabužių prekės ženklu „Kuul“ ir dekoruotą miško fotografijų motyvais. Pasak įmonės vadovo R. Balčiūno, lankytojų dėmesį patraukė tiek baldo forma, suteikianti galimybę patogiai ištiesti parodos nuvargintas kojas, tiek ir ekstravagantiškas grafinis sprendimas. Pastaroji aplinkybė privertė gamintojus susimąstyti apie platesnius eksperimentus grafinio dekoro srityje.

mažmenininkai, todėl tokie Švarcvaldo stiliaus gaminiai, kaip antai elnių ragai, sieniniai laikrodžiai su gegute ar bent jau čiulbantys „Bluetooth“ inkilėliai, yra kone privalomi siekiant komercinės sėkmės. Iš tiesų tarp parodoje besilankančių prekybininkų didelę dalį sudaro užsieniečiai, ieškantys naujų formų, išplaukiančių iš nacionalinio arba regioninio savitumo, tad, sakykim, originaliai interpretuoti tautiniai motyvai nuolat sulaukia dėmesio. Tai patvirtina kaimynų suomių pavyzdys: įmonės „Valona“ mediniai auskarai ir

kiti papuošalai (diz. Elina Mäntylä), atkartojantys „Himmeli“ (lietuviškų sodų analogo) struktūrinius motyvus, buvo įvertinti ne tik Suomijoje, bet ir Vokietijoje, kur pelnė „Form“ konkurso šių metų apdovanojimą. Šiems gaminiams dizainerė sėmėsi įkvėpimo keliaudama po Europos šalis, tačiau liko ištikima skandinaviškai estetinei platformai. Jau minėtos firmos „Nav Scandinavian“ šūkis „World inspired – home founded“ šmaikščiai perteikia šio proceso esmę ir kartu parodo atsinaujinimo kryptį lietuviškam dizainui.

4 LOCAL VS GLOBAL Tarp potencialiųjų „Tendence“ dalyvių vyrauja nuomonė, kad toną parodoje užduoda Vokietijos

68 I 2018: 4 (107)

10

11


5 NENUVERTINKITE RANKŲ DARBO Tiek kūrėjai, tiek ir prekybininkai nepaliauja žavėtis skaitmeninėmis technologijomis: anksčiau sunkiai pasiekiamas medžiagų apdorojimo preciziškumas kiekvieną gaminį šiandien lengvai paverčia kone juvelyriniu dirbiniu. Tačiau pjovimo lazeriu ar vandens srove specifika stabdo kūrybinį individualumą. Be to, vienodą programinę įrangą naudoja dešimtys įmonių skirtingose pasaulio šalyse, tad tikimybė sukurti panašias formas yra labai didelė. „Tendence“ parodoje šie ypatumai akivaizdžiai pasireiškė margoje „Talents“ ekspozicijoje. Pavyzdžiui, nepaisant juvelyrės Hendrike Roers pastangų, griežtas racionalumas dominavo daugelyje įmonės „Kosae“ gaminių – nepagelbėjo net aktualios nuorodos į musulmoniškąją ornamentiką. Kad ir kaip įmantriai pjaustė žalvario lakštus dizaineris Jensas Ottenas (įmonė „Zyx-Design“), jam taip ir nepavyko pasiekti garsiųjų Tomo Dixono šviestuvų elegancijos. Kita vertus, rankomis (!) atlikti neįtikėtinos kokybės dizainerės Alenos Willroth pjaustiniai suteikė buitinio polipropileno atraižoms prabangaus unikalumo. Keramikės Noros Kovats rankomis formuotos porceliano, stiklo ir metalo mikroskulptūros, padengtos spalvotomis emalėmis, pavirto magiškomis „botaninėmis fantazijomis“. Žodžiu, preciziškas rankų darbas, įkvėptas kūrybinės vaizduotės, gali atnešti didesnę sėkmę nei formaliai taikomos skaitmeninės technologijos.

12

13

14

15

16

17

18

9. Prekės ženklo „Pušku pušku“ stendas parodoje. 10. Interaktyvi garso kolonėlė „Zwitscherbox“, diz. Dennisas N. Clasenas, gam. „Relaxound“ (Vokietija). 11. Dekoratyvinės struktūros žalvario skardos, diz. Elina Mäntylä, gam. „Valona“ (Suomija). 12. Dekoratyvinis šviestuvo gaubtas, diz. „Kosae“ (Vokietija). 13. Pakabukas augaline tematika, diz. Nora Kovats (Vokietija). 14. Miniatiūrinė vazelė, diz. Nora Kovats (Vokietija). 15. Dekoratyvinis popieriaus pjaustinys, naudojant islamiškus motyvus. Diz. „Kosae“ (Vokietija). 16. Dekoratyvinis pjaustinys „Renaissance“, diz. Alena Willroth (Vokietija) 17. Dekoratyvinis pjaustinys „Foraminifera“, diz. Alena Willroth (Vokietija) 18. Dekoratyvinis šviestuvas, diz. Jensas Ottenas (Vokietija).

2018: 4 (107) I 69


6 PAKLIŪKITE Į KONTEKSTĄ Ne paslaptis, kad net ir patys išvaizdžiausi gaminiai stambiose parodose kartais patenka į chaotišką apsiaustį, trukdančią suformuoti daiktui reikalingą emocinį kontekstą. Siekiant to išvengti, „Tendence“ parodos rengėjai ateinančiais metais užsimojo vieną iš paviljonų padalyti į penkias skirtingas stilistines zonas: Urban, Modern, Cosy, Adventure ir Earth. Kiekvienoje jų vyraus savita nuotaika ir spalvų gama, bus pasakojamos skirtingos gyvenimo istorijos, papildytos skirtingais kulinariniais skoniais. Kiekvienoje šių zonų žiūrovus sups darni aplinka,

19

išryškinanti eksponatų savitumą ir jų emocinę vertę. Kitame paviljone bus įrengta ekspozicija „Design City“, skirta garsiems dizaino prekių ženklams ir pažengusiems pirkėjams. Nėra abejonių, kad kitąmet pavieniai gaminiai „įsipaišys“ į ekspozicijos kontekstą kur kas sklandžiau nei šiemet.

7 PASIŪLYKITE PRAKTINĘ NAUDĄ

20

21

70 I 2018: 4 (107)

22

Konkurencinį pranašumą rinkoje įgauna bendrovės, sugebančios pasiūlyti naujas vartotojiškas savybes arba jų derinius. Pastaraisiais metais didžiausias proveržis vyksta „miksuojant“ buitinius procesus su skaitmeninėmis technologijomis – ši tendencija taip pat rado atgarsį šių metų parodoje. Pavyzdžiui, belgų prekės ženklo „Kooduu“ prietaise, pavadintame „Synergy“, pavyko sujungti įkraunamąjį RGB šviestuvą, „Bluetooth“ garso kolonėlę ir... ledo kibirėlį gėrimams atvėsinti. Nekyla jokių abejonių, kad ši trejybė, įvilkta į dailų korpusą, puikiai pasitarnaus rengiant triukšmingus „auksinio jaunimo“ vakarėlius. Tuo tarpu švedų prekės ženklas „EWA Home“ pristatė kur kas kuklesnį daiktą (tiksliau, prietaisą) – elektros kištuko lizdą, prijungiamą prie namų Wi-Fi tinklo ir valdomą mobiliuoju telefonu. Kaip jau įprasta šiais laikais, dauguma papildomų valdymo funkcijų priskirta ne pačiam prietaisui, o jį palaikančiai mobiliojo telefono programėlei. Tiesą sakant, gausiame „Tendence“ prekių asortimente šios buitinės elektronikos prekės veikiau yra išimtis nei taisyklė. Tačiau greta jų siūlomos įprastos mechaninių įrankių kombinacijos – ar tai būtų rinkinys židinio priežiūrai, ar kišeninis raktų ir įrankių laikiklis – atrodo lyg vakarykštės dienos atgarsiai, pranykstantys internetinės komercijos platybėse. Nepaisant dailaus dizaino, sudominti tokiais rinkiniais parodos lankytojus, juolab mažmenininkus, vargu ar beįmanoma. Be to, pastariesiems vis dažniau iškyla atsakingo vartojimo problema – kam apsikrauti gražiais, bet ne itin reikalingais daiktais?


23

8 SURENKITE ŠOU Visi parodų dalyviai žino, kad stende rengiamas veiksmas – puikus būdas atkreipti lankytojų dėmesį. Žino, bet kažkodėl to nedaro. Kad ir į kokią ekspoziciją užsuktum – arba stendo personalas užsiėmęs kitais klientais, arba flegmatiškai bendrauja tarpusavyje. Aišku, „Tendence“ – tai ne „Ambiente“ parodos „Dining“ sektorius, kurio kiekviename stende nuolat pilstoma, kepama ir vaišinama, bet, pasitelkus išradingumą, ir čia galima sugalvoti kažką patrauklaus. Antai „International Sourcing“ sektoriuje nedidelė Honkongo įmonė „Carpenter Tan Holding Limited“ siūlė lankytojams patiems pasigaminti... medines šukas. Kiekvienas norintis galėjo savaip išskaptuoti paruoštuką ir padekoruoti jį akriliniais dažais, priedo gauti bukletą apie taisyklingą plaukų šukavimą. Nors likusioji paviljono dalis nebuvo apgulta

24

19. Universalus raktų laikiklis „Monkey“, diz. Moritzas Mackas (Vokietija). 20. Emaliuoti sidabro indai, diz. Eva Bauer (Vokietija). 21. Garso kolonėlės „Synergy“, gam. „Kooduus“ (Belgija). 22. Tradiciniai baldai iš ratano, gam. „Van der Leeden Mandwerk BV“, Olandija. 23. Įmonės „Carpenter Tan Holding Limited“ (Honkongas) stendas ekspozicijoje „International Sourcing“. 24. Medinių šukų gamybos akimirka.

2018: 4 (107) I 71


26

25

lankytojų, „Carpenter“ stende nuolatos būriavosi žmonės, besidomintys tiek šukų gamyba, tiek siūlomų prekių asortimentu.

9 NEPAMIRŠKITE EKOLOGIJOS Nors prekės iš perdirbtų medžiagų ar antrinių žaliavų niekaip nepataiko į pigiųjų kategoriją, „atsakingo vartojimo“ šalininkai šią kategoriją įvardija kaip perspektyvų rinkos segmentą. Būtent dėl to kiekvienoje „Tendence“ parodoje galima pamatyti įvairiausių medžiagų pakartotino naudojimo atvejų. Daugumos projektų autoriai įsigudrina laiku pastebėti, „kas kur blogai padėta“. Šiais metais, pavyzdžiui, šveicarų startuolis „Elephbo“ demonstravo kuprines, rankines ir netgi kedus, pagamintus naudojant polipropileninius cemento maišus. Jie surenkami ir išplaunami Kambodžoje, sukarpomi ir susiuvami Bosnijoje, o parduodami Europos Sąjungoje už šveicarišką kainą. Štai tokia globalinė ekologija... Ne mažiau išradingi pasirodė ir olandų startuolio „Pōur“ dizaineriai. Pasirodo, kad bankrutuojant arba susijungiant įmonėms lieka nemažai darbo drabužių su nebetinkama naudoti firmine simbolika. Paprastai jie utilizuojami. Kad geri daiktai neprapultų, jauna dizainerė Julie van den Boorn sugalvojo siūti iš jų kuprines bei rankines su viena sąlyga – išorėje neturi matytis senųjų firminių ženklų ar logotipų. Yra numatyta galimybė panaudotus „Pōur“ daiktus grąžinti atgal, kad iš jų galima būtų pasiūti dar kitokius gaminius. Taip, anot autorės, užuot įsigiję „būsimąsias atliekas“, vartotojai cikliškai naudos tuos pačius išteklius. Aišku, nepamiršdami kartkarčiais už juos susimokėti... Verta paminėti ir belgės Karen Vanmol juvelyriką – papuošalams gaminti ji sėkmingai naudoja „nurašytas“ apdailos medžiagų pavyzdžių kolekcijas.

72 I 2018: 4 (107)

27


28

10 PAŠMAIKŠTAUKITE Jei žiūrovas bent šypteli, pamatęs parodos eksponatą, tarp jų užsimezga subtilus emocinis ryšys, skatinantis geriau įsidėmėti originalų objektą. Aišku, svarbu, kad humoras nebūtų pernelyg „vokiškas“... Etatinės „Tendence“ šmaikštuolės pareigas iš bendrovės „Kare Design“ šiemet perėmė prekės ženklas „Donkey“, kurio dizaineriai sugeba įterpti žiupsnelį humoro į labai proziškus objektus ir papildyti juos šmaikščiais pavadinimais – pakanka paminėti arbatos maišelio laikiklį „Democratee“ arba pinigų dėklą „Finanzspritze“.

30

29

„Humoru galima kovoti su erzinančiomis buities negandomis“, – teigia portugalų dizaineris André Teomanas. Susidūręs su elektros laidų raizgymosi problema, jis nusprendė jų nebeslėpti, o demonstratyviai suvynioti ant pašviečiamo figūrinio stovelio, primenančio „Happy Tree Friends“ serialo personažus. Jacko vardą gavęs ir „F**K all these cables!“ garsiai skelbęs stovelis tapo ne tik „Talents“ ekspozicijos žvaigžde, bet ir komiksų leidinio „Jack and the Diamonds“ herojumi. Savaime aišku, kad tiek šūkis, tiek ir papasakota istorija prisidėjo prie stovelio komercinės sėkmės.

31

25. Papuošalai iš apdailos medžiagų pavyzdžių, diz. Karen Vanmol (Belgija). 26. Avalynės ir rankinių pavyzdžiai, pagamini iš naudotų cemento maišų. Diz. Nicolas Huxley, gam. „Elephbo“ (Šveicarija). 27. Kuprinės iš naudotų darbo drabužių, diz. Julie van den Boorn, gam. „Pōur“ (Olandija). 28. Vaikiškas šaukštelis „Knatter“, gam. „Donkey“ (Vokietija). 29. Banknotų dėklas „Finanzspritze“, gam. „Donkey“. 30. Elektros laidų stoveliai, diz. André Teomanas (Portugalija). 31. Arbatos maišelio laikiklis, „Democratee“, gam. „Donkey“.

2018: 4 (107) I 73


i

Rekomenduojame

Karštos SAMSUNG naujienos iš IFA‘18

Tekstas: VytautO GurevičiAus

Kas naujo virtvėje? Berlyne vykusioje IFA konferencijoje didžiausia Korėjos bendrovė „Samsung“ kartu su „Michelin“ restoranų gido žvaigždėmis įvertinais virėjais Micheliu Troisgros (Prancūzija) ir Davide’u Oldani (Italija) pristatė „Samsung Smart Life Recipe“ projektą. Renginyje parodyti pažangiausi „Samsung“ AI (artificial intelligence – liet. dirbtinis intelektas) sprendimai, pritaikyti naujausiai virtuvės įrangai, įmontuotai į vokiečių gamintojo Nolte baldus. Degustacijoje dalyvavo daugiau nei 70 IFA svečių, norinčių pamatyti, kaip du profesionalūs virėjai, naudodamiesi išmaniais „Samsung“ prietaisais, vienu metu pagamins tris skirtingus patiekalus. Profesionalių virėjų rekomendacijos Šefas Davide’as Oldani buvo atsakingas už užkandą, o jo kolega Michelis Troisgros pateikė pagrindinį patiekalą ir desertą. Norėdami nuspręsti, ką paruošti, virėjai naudojo funkciją Family Hub (liet. šeimos centras), kad galėtų matyti, kas yra šaldytuve, ieškoti reikalingų ingredientų, jo neatidarę. Vėliau virėjai drauge su savanoriu ieškojo receptų Smart Recipe dalyje. Ši intelektualioji funkcija rekomenduoja pasirinkti meniu, atsižvelgiant į šaldytuve saugomų produktų tinkamumo vartoti terminą. Ji pateikia pasiūlymus pagal vartotojų skonį ir pageidavimus. Smart Recipe neleidžia švaistyti jokio maisto. Michelis Troisgros prisipažino, kad Family Hub aplinka

74 I 2018: 4 (107)

jam asmeniškai patinka dėl savo estetikos, protingų patarimų ir vartotojams pritaikyto ekrano. Savanoris, išanalizavęs pasiūlymus ekrane, pareiškė pageidavimą pagaminti kažką su pasiflorų vaisiais. Šefas, įkvėptas šalia jo namų Prancūzijoje plytinčių saulėgrąžų laukų, pasiūlė paruošti saulėgrąžų formos šveicarišką morengą, įdarytą pasiflorų vaisių įdaru. Tuo pat metu profesionalas atkreipė dėmesį, kad View Inside funkcija sumažina poreikį varstyti šaldytuvą ir leidžia išsaugoti kuo palankesnes sąlygas maistui laikyti. Ši funkcija netgi nurodo produktų galiojimo datą, tad galėsite būti tikri, jog jūsų maistas bus paruoštas ir suvartotas tinkamu laiku. Kitas šefas Davide’as Oldani, pasirinkęs Smart Recipe funkciją, prisiminė tradicinę itališką brusketą. Šį, lyg ir paprastą užkandį, pavertė įspūdinga istorija: suteikė jam specifinį pomidorų skonį apšlakstęs čia pat išspaustomis skaidriomis šios daržovės sultimis. Pagrindiniam patiekalui Michelis Troisgros nusprendė patiekti keptą bulvę su kiaušinio tryniu ir Parmos kumpiu raudonojo vyno padaže. Tikslumas svarbus bet kuriam receptui Tuo metu, kai virėjai pradėjo gaminti, auditorija nustebo, kad du žmonės vienu metu vienoje Dual Cook Flex orkaitėje gali kepti du skirtingus patiekalus, kuriems reikalingas skirtingas kepimo laikas ir temperatūra. Michelis Troisgros teigė, kad šioje orkaitėje gamindami

maistą patirsime daug mažiau streso: „Vienu metu ruošiant daugybę patiekalų, gali būti sunku prisiminti, kada ir ką daryti. Bet bent jau naudodami orkaitę Dual Cook Flex žmonės gali tikėtis greitos pagalbos, kurią teikia išmanios šio įrenginio funkcijos.“ Gamintojai garantuoja, kad prireikus abiejose orkaitės sekcijose bus palaikoma būtent tokia temperatūra, kurios reikia konkrečiam patiekalui. Unikalios konstrukcijos durelės leidžia atidaryti tik pusę orkaitės arba atverti visą iš karto. Išėmus pertvarinę lentyną, orkaitę galima eksploatuoti kaip vieną, didesnę, ir nustatyti vienodą temperatūrą. Profesionalams svarbu, kad kiekvienas patiekalas būtų paruoštas tobulai, o tai pasiekiama tik griežtai laikantis gaminimo proceso technologijos. Kai virėjai perėjo prie viryklės, Davide’as Oldani įjungė kaitlentę. Auditorija stebėjo, kaip joje automatiškai įsijungė ir funkcija Virtual Flame – užsidegė „virtuali liepsna“. Ji šviečia lyg tikra liepsna, kad įspėtų vartotojus apie viryklės šilumą. Tai ypač naudinga namuose, nes apsaugo vaikus nuo galimų nudegimų. Šefas pabrėžė, jog ši funkcija be galo svarbi ir profesionalų virtuvėse, nes „šefai gali matyti aukštą prietaiso temperatūrą ir likti saugūs“. Po degustacijos svečiai stebėjosi subtiliu patiekalų skoniu, kurį dviem profesionalams pavyko pagaminti naudojant išmaniuosius „Samsung“ virtuvės prietaisus. Daugelis likusių ekspozicijoje lankytojų gyvai bendravo su virtuvės žvaigždėmis ir aktyviai domėjosi unikaliomis technologijomis.


Neregėta televizijos vaizdo kokybė: QLED 8K „Samsung“ gamintojai mano, kad TV ekranai tampa pagrindiniu gyvenimo būdo produktu, todėl kasmet tobulina šią gaminių seriją tiek didindami jų matmenis, tiek vaizdo raišką. Šiais metais IFA parodoje „Samsung“ pristatė QLED 8K – televizorių seriją, kuri nustebino neįtikėtina raiška, be to, išties įspūdingais matmenimis (ekrano įstrižainė – iki 85 colių). Žiūrint į ekraną iš labai arti matyti net smulkiausios detalės. Taip yra todėl, kad QLED 8K turi 33 mln. pikselių, t. y. keturis kartus daugiau nei 4K UHD televizorius. Kadangi daugiau pikselių yra sutelkta tokio paties dydžio ekrane, jūs galite patirti tikrą vaizdo ryškumą ir aiškumą netgi prikišę nosį prie ekrano. Šios didelių ekranų galimybės suteikia jums beprecedenčio vaizdo gylio jausmą, panašiai kaip ir kino teatre. Pagaminta produkcija – didžiausio vaizdo gamybos ryškumo – 4 000 nitų. Tai aukščiausias masinio gamybos televizijos studijų standartas, kurio laikosi didžiosios Holivudo studijos. „Real 8K“ skiriamoji geba kartu su „QLED Quantum Dot“ technologija ir Q HDR 8K leido sukurti tokią žiūrėjimo kokybę, kurią vartotojai iš tikrųjų norėtų matyti: ar tai būtų ugnies liepsnos mirgėjimas, ar besileidžiančios saulės šešėliai medžio lapijoje. Padedant AI (dirbtinis intelektas), UHD, HD ir net SD turinys konvertuojamas beveik 8K vaizdo raiškai. Parodos lankytojai galėjo palyginti 4K ir 8K raiškos vaizdų kokybę: detalės, kurios anksčiau nebuvo matomos esant 4K raiškai, dabar atvaizduojamos ryškiai. Lyginant du to paties turinio šalia esančius atvaizdus, galima aiškiai

regėti, kaip išlyginimo funkcija optimizuoja tekstūras, kad jos atrodytų aštrios ir gyvos.

„ MicroLED“ technologija praplečia ekranų plotus

Nuo šiol ekranas namuose – ne tik juoda dėmė Naudodama „Ambient Mode“, „Samsung“ skatina pamiršti faktą, kad televizoriai yra nenaudingi, kai jie išjungiami, o interjere neišvengiamai lieka juoda dėmė. Dabar bendrovė siūlo „išjungimo“ ekraną su nuotraukomis, orų prognozėmis arba atkartotus interjero tapetų raštus ir pan. „Frame 2018“ ekspozicijoje pristatyta 850 besikeičiančių paveikslų kolekciją, kurią kiekvienas vartotojas gali susiformuoti pagal savo skonį. Kolekcija sudaroma bendradarbiaujant su žymiausiais pasaulio muziejais, o „Frame“ meno parduotuvėje yra naujų kūrinių iš tokių gerbiamų muziejų kaip „Tate“ (Londonas) ir „Uffizi“ (Florencija).

Verslo segmentui gamintojai siūlo „Wall for B2B“ – ekranus, skirtus informacijai perteikti dideliuose plotuose. Šie 146 colių ekranai gali būti instaliuoti biurų pastatų holuose, tarnauti parodose. Ekrane matyti smulkiausios detalės, atvaizdavimo kokybė tolygi visame „sienos“ plote , o ypač mažo juodo atspindžio technologija ir HDR10 + dar labiau prisideda prie ryškiausio, gyvybiškai panašaus vaizdo transliavimo. Neįtikėtina vaizdo kokybė patraukė lankytojų dėmesį ir IFA parodoje. Šiame įspūdingame ekrane nepakeičiama nė viena detalė ar spalvos taškas. Siena pagaminta iš nedegių neorganinių medžiagų, užtikrinančių puikią liuminescenciją, ilgaamžiškumą ir saugumą. Tai visiškai naujas produktas, pradėtas gaminti tik šių metų birželį, o Baltijos šalių rinką jis pasieks tik po metų.

2018: 4 (107) I 75


i

DIZAINAS

Jie ateina

2018 m. Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros absolventai, – tai tryliktukas, siekiantis įrodyti dizaino svarbą bei galimybes šiuolaikinėje visuomenėje. „Dizaino studijos išugdo daugelio krypčių specialistą. Nors oficiali studijų pakraipa – industrinis ir produkto dizainas, įgūdžiai neapsiriboja vien medžiagų, konstravimo, ergonomikos, braižybos bei modeliavimo išmanymu. Paraleliai mokomasi grafinio dizaino, fotografijos, animacijos, video- pagrindų bei prezentacijų metodikos. Dizaineriui taip pat privaloma išmanyti rinkodaros principus, įgauti žinių inovatyvaus verslo srityje. Puikios sąlygos suteikiamos darbuojantis dizaino laboratorijose: jose studentai darbus gali kurti savomis rankomis. Akiratį praplečia dažnos kūrybinės dirbtuvės, bendradarbiaujant su užsienio dizaineriais ar įvairiomis Lietuvos įmonėmis. Visos studijų metais sukauptos žinios praverčia kuriant baigiamąjį dizaino bakalauro darbą“, – tokiais žodžiais apie studijas VDA atsiliepia absolventai. „Ką moki?“ – „O ką reikia?“ Būtent tokia dialogo ištrauka puikiai apibūdina dizainerio kasdienybę. Taip ir buvo pavadinta 2018 m. Dizaino katedros baigiamųjų bakalauro darbų paroda, kurioje studentai pristatė savo paskutinius projektus Dailės akademijoje ir pirmuosius, pradėjusius stebinti ne tik Lietuvos bet ir užsienio auditorijas. „Kaip ir visi motyvuoti kūrėjai, jaunosios kartos atstovai siekė kažką pakeisti ir sužadinti, atskleisti savo interesus, stipriąsias puses, filosofiją ir sukelti disku-

76 I 2018: 4 (107)

siją“, – patirtimi dalijasi baigusieji studijas. Todėl pasirinktos temos bei patys objektų tipai be galo skiriasi: nuo urnų kolekcijos iki kompaktiškai sulankstomo elektrinio krovininio dviračio modelio. Visus darbus vienija tai, jog kiekvieno projekto motyvacija ir kūrybinis bei konstrukcinis kelias buvo kompleksiškas ir ištobulintas. Stiprūs baigiamieji darbai – produktyvių studijų rezultatas, o tai – ne tik studento, bet ir darbo vadovo nuopelnas. „Darbo vadovas – tai tarsi savotiškas psichologas, kuris, susidūrus su problema, kaskart nuramina, pataria, padeda ieškoti išeičių ir nuolat primena, jog viskas bus gerai. Jį galime įvardyti kaip ramstį, autoritetą ir tiesiog atsidavusį partnerį, likusį už kadro“, – taip apie savo kuratorius atsiliepia absolventai. Tiek fizinė išraiška, tiek teorinis baigiamųjų darbų idėjos pagrindimas ne tik pateisino visus studentų bei darbų vadovų lūkesčius, bet ir stebino komisiją. Galbūt dėl savo ambicingų užmojų ir nuolat kurso branduolyje besisukančio jaunatviško perfekcionizmo net penki produktai pretendavo laimėti jaunojo dizainerio prizą. Penki studentai turėjo progą dalyvauti „Jaunojo dizainerio prizo 2018“ konkurse bei parodoje, o pelnyti buvo net trys apdovanojimai. Pagrindinis ir publikos prizas atiteko Karolinai Petraitytei už darbą „Chem Tokens“, o Gražina Bočkutė nuskynė papildomą „Produkto dizaino“ kategorijos prizą už „Sensus“.


Mokymo priemonė Chem Tokens Chem Tokens, arba Chem žetonai, – tai mokymo priemonė, sujungianti papildytą realybę su fiziniu potyriu per chemijos pamokas. Šis produktas bando parodyti, jog įsisenėjęs ugdymo procesas mažina susidomėjimą chemijos mokslu. Kadangi chemijos pamokos mokiniams sunkiai suvokiamos, tai puiki sritis produkto dizaineriams panaudoti proceso žaidimo principus ir juos perteikti per įsimenamų veikslų seką. Chemijos žetonų dizainas buvo kuriamas remiantis pagrindiniais cheminių elementų lentelės principais. Juos nagrinėjant, galima be papildomų priemonių išsiaiškinti elementų lentelės struktūrą,̨ kiekvieno elemento unikalumą ̨ bei fiziškai jungti ir kurti molekules. Žetonams buvo sukurta speciali programėlė. Joje galima rasti užduočių sąrašą, informaciją apie atomus ir molekules, spręsti chemines lygtis, vykdyti virtualius eksperimentus ir filmuoti savo pažinimo procesą. Nuskenavus žetonus per šią programą kiekvienas atomas ar molekulė įgyja savo virtualų įvaizdį. Ši papildomos realybės technologija leidžia „paliesti“ bet kurį cheminį elementą, dubliuoti atomus ir sudaryti taisyklingos sandaros molekules. Programos užduočių struktūra paremta 8–9 klasių chemijos pamokų kursais, todėl joje sprendžiamos užduotys ir virtualūs eksperimentai gali būti lengvai integruoti į dabartinę ugdymo sistemą. Darbo vadovas: Vytautas Kibildis

Projektas pelnė konkurso „Jaunojo dizainerio prizas 2018“ pagrindinį „Produkto“ kategorijos prizą ir portalo 15min.lt publikos prizą.

Karolina Petraitytė KPdesign.lt Karolina@KPdesign.lt

2018: 4 (107) I 77


Sensus funkcinis aksesuaras neregiams ir silpnaregiams Sensus – (liet. pajausti, suprasti) tai modifikuojamas funkcinis aksesuaras neregiams ir silpnaregiams, skirtas nešiotis kartu su baltąja lazdele. Šis priedas padeda išvengti įvairių kliūčių (ypač aukščiau juosmens lygio). Prietaisas mato kliūtis infraraudonųjų spindulių jutikliu ir apie artėjančią kliūtį praneša intensyvėjančia vibracija (atstumą galima reguliuoti). Įvairios į jį įdedamos jungtelės leidžia prietaisui prisitvirtini prie įvairių vietų: ant rankos, ant piršto, ant baltosios lazdeles, ant įvairių drabužių vietų. Siekta sukurti tokį produktą, kuris neregiui būtų funkcionalus, o matančiajam – estetiškai patrauklus. Daug dėmesio skirta gaminio išvaizdai: ji taip pat turi reikšmės formuojant teigiamą visuomenės požiūrį į neregius ir juos integruojant į sociumą. Ši tema yra aktuali, nes net 3,3 proc. pasaulio populiacijos yra neregiai ir silpnaregiai, Lietuvoje – 15 tūkst. silpnaregių, 4 tūkst. neregių. Atliktas analogų bei vartotojų tyrimas atskleidė, kad rinkoje esantys produktai vertinami kaip nepatogūs, neskirti matyti kliūtims aukščiau juosmens lygio. Neregiams siūlomi akiniai neišvaizdūs, vibracija skleidžiama jautriausioje galvos zonoje. Įvairūs laikomieji įtaisai užima delną, o neregių rankos yra jų akys, todėl labai svarbu juos palikti laisvus. Kuriant šį produktą buvo konsultuojamasi su neregiais ir silpnaregiais, įstaigomis, bendradarbiauta su kitų sričių specialistais. Prietaisui sukurtas kompaktiškas dėklas, į kurį lengva sudėti jungtis ir patį prietaisą, be to, dėkle esantis kroviklis jį įkrauna. Veikiantį prietaiso prototipą jau išbandė dešimtys neregių bei silpnaregių. Jie laukia prekyboje pasirodant šio produkto. Darbo vadovas: Deividas Juozulynas

Konkurse „Jaunojo dizainerio prizas 2018“ produktas tapo papildomo prizo laimėtoju.

Gražina Bočkutė grazinabockute.com grazina.bockute@gmail.com

78 I 2018: 4 (107)


Agnė Kelmelytė agnekelmelyte.lt agne.kelmelyte@gmail.com + 370 650 40 453

Sound Stories – ugdomasis vaikų žaislas Įvairūs žaislai skatina vaikus kurti įsivaizduojamus herojus ir scenarijus. Nepaisant to, daugelis žaislų primeta mažiesiems savo vizualinę išraišką. Gyvename laikmetyje, kai vaizdas „bombarduoja“ žmogų ir užgožia jo paties vaizduotę. Ar įmanoma skatinti mažylio vaizduotę nenaudojant vizualinių elementų ir pasitelkiant tik kitas jusles, pavyzdžiui, klausą? „Vaizduotė geriau veikia ne gaudama vaizdus, o turėdama juos susikurti“, – teigia Kristupas Sabolius. Garsai stimuliuoja vaizduotę, todėl vien išgirdę naują garsą mes imame mąstyti apie jo atsiradimo šaltinį. Sound Stories – žaislas, garsais ugdantis vaiko vaizduotę. Aštuonios kaladėlės skleidžia 48 garsus (lietaus, automobilio, perkūno ir t. t.). Juos galima jungti į skirtingas sekas ir taip kurti istorijas. Kiekviena plokštuma žymi skirtingą garsą. Norint išvengti vizualinių elementų, bet kartu bandant plokštumas pažymėti skirtingai, buvo pasitelkti abstraktūs taktiliniai paviršiai. Šie paviršiai skirti ne tik tam, kad būtų galima atskirti vieną garsą nuo kito, bet ir tam, kad būtų lavinami vaiko motoriniai gebėjimai. Panašiai mažylį lavina ir garsas – padeda ugdyti kalbinius gebėjimus. Taip pat žaislas turi galimybę keisti garsus naudojant USB atmintinę. Taip jis įgyja neribotą galimybę rinktis garsus. Darbo vadovas: Šarūnas Šlektavičius

2018: 4 (107) I 79


Andrius Jacunskas andriusjacunskas.lt andrius.birstonietis@hotmail.com + 370 64 642 315

Aktyvaus sėdėjimo sistemos koncepcija – Move/ON Pasaulio sveikatos organizacija fizinio aktyvumo trūkumą pripažino globalia grėsme sveikatai. Maždaug 31 proc. visos žmonių populiacijos juda per mažai. Tai kasmet nusineša apie 5 mln. gyvybių. Prie to labai prisideda dažnas ir ilgalaikis (daugiau nei 30 min.) sėdėjimas. Blogiausia, jog taip mes sėdime visur: mokykloje, universitete, darbe, namuose. Atsižvelgus į susiklosčiusią situaciją ir ilgalaikio sėdėjimo žalą sveikatai, buvo sukurta aktyvaus sėdėjimo sistemos koncepciją Move/ON. Jos pagrindas – unikali schema, įkvėpta žmogaus kūno veikimo principų ir struktūrų. Move/ON leidžia kūnui judėti sėdint ir taip mažina neigiamą ilgalaikio fizinio nejudrumo poveikį. Sistema suteikia labai plačią judesių amplitudę: žmogus gali sėdėti stabiliai, atlikti mikrojudesius ar net prasimankštinti. Move/ON siūlo naują ir unikalų aktyvaus sėdėjimo būdą ir laužo nusistovėjusius sėdėjimo standartus savo originalia veikimo schema, konstrukcija ir estetiniu sprendimu. Šalia fizinio prototipo sukurta ateities baldo vizija – On/ MOVE. Ji siūlo naują sėdimųjų baldų estetiką ir filosofiją, įkvėptą žmogaus kūno anatomijos, judėjimo principų ir naujausių gamybos technologijų. On/MOVE skatina baldus kurti ne pagal senus standartus, o pagal mūsų kūno veikimo principus. Darbo vadovas: Juozas Brundza

80 I 2018: 4 (107)


day+aid – specialiųjų poreikių prietaisai senyvo amžiaus žmonėms Sveikas senėjimas yra aktualus globaliu mastu. Statistika rodo, kad Europa ir Lietuva sparčiai sensta. Prognozuojama, jog 2030 m. ES bus apie 30 proc. pagyvenusių žmonių. day+aid seriją sudaro 5 objektai, skirti senyvo žmogaus priežiūrai visą dieną. Baziniai sprendimai turi padėti pa­laikyti gyvybiškai svarbias asmens funkcijas, t. y. maitintis, tinkamai vartoti vaistus, saugiai judėti ir komunikuoti. day+aid prototipai pagaminti atsižvelgiant į specialiuosius poreiki­us, todėl daiktų formos, tūriai ne atsitiktiniai, o pritaikyti senyvo amžiaus žmonių grupei. Serija sukurta konsultuojantis su gydytojais ir atitinka pagrindinius reikalavimus, kaip antai funkcija, ergonomika, intuityvus naudojimas bei sterili išvaizda. Produktų seriją sudaro 5 daiktai, skirti slaugai ir sveikatai: 1. Lazdelė prisi­laikyti. Lazdelė tvirtinama prie grindų vakuumo būdu ir naudojama miegamajame, kai reikia pagalbos keliantis iš lovos, svetainėje arba vonios erdvėje, kur nėra už ko pasilaikyti stojantis iš sėdimosios pozicijos. 2. Maitinimo šaukštas. day+aid šaukštas turi patogią maisto nustūmimo funkciją, todėl maitinimo metu nėra žalojami burnos organai. 3. Vaistų stiklinė. Specialaus indo idėja – tai vaistai ir geriamasis vanduo vienoje vietoje. Stiklinė turi mechaninį vaistų dozavimo mechanizmą, supaprastinantį vaistų vartojimą. Pavertus stiklinę, automatiškai su vandeniu išgeriamas vaistas; norint išgerti kitą vaistą, tereikia pasukti dangtelį į pradinę poziciją. 4. Ergoterapinis treniruok­lis. Minkštas ir saugus treniruoklis sukurtas fiziniam aktyvumui palaikyti. Su ergoterapiniu įrankiu galima reabilituoti sustingusias galūnes ir mažinti rankų nuospaudas. 5. Komunikacijos žiedas. Skirtas pagyvenusiems žmonėms, kurie negali pranešti apie savo poreikius, todėl day+aid komunikacijos žiedas yra puikus bendrauti padedantis tarpininkas. Prietaisas turi pagrindinių poreikių simbolius (vaistai, maistas, WC, žmogaus pagalba, komandos – „taip“ ir „ne“). Kad iškviestum pagalbą, reikia tiesiog nuspausti mygtuką. Darbo vadovas: Deividas Juozulynas Danil Ščepanov danilscepanov.eu danilscepanov@gmail.com

2018: 4 (107) I 81


Vaikų žaidimas Medinukai šviesai ir šešėliams (Woods for Light and Shadow) Medinukai šviesai ir šešėliams – vaikų žaidimas (objektų sistema), sukurtas remiantis šešėlių teatro principais: naudojant abstrakčias lėlių formas sprendžiama kosmologinė tematika. Žaidimas leidžia kurti savus pasakojimus, skatina eksperimentuoti, ieškoti atrastų vaizdinių ir pasakojimo dermių. Siekta pateikti kuo paprastesnę žaidimo sistemą, ribotą kiekį instrumentų, apimančių kuo platesnį galimybių spektrą kurti veiksmą, veikėją, vaizdinį ir pasakojimą. Norėta žaidimu kelti sudėtingus ir žaismingus uždavinius vaiko vaizduotei, atitraukti jaunąją kartą nuo šiuolaikinių technologijų. Objektų sistemą sudaro: belaidis LED šviestuvas (skirtas kurti šešėliui ant sienos arba popieriaus lapo); žaidimo pagrindas, apribojantis spektaklio erdvę (pagrindo provaizdis – antikinis amfiteatras); medinės kaladėlės – laikikliai, šviesą skaidantys kaleidoskopiniai lęšiai, kuriantys šviesos efektus, lėlių laikymo ir valdymo lazdelės. Panaudotos medžiagos: uosio mediena, natūralus veltinis. Darbo vadovas: Juozas Brundza

Dominyka Kačonaitė dominyka.kaconaite@gmail.com + 370 682 62 436

82 I 2018: 4 (107)


Elena Lašaitė elenalasaite.lt elena.lasaite@gmail.com + 370 620 59 209

Socialinis projektas Pirmoji skubi emocinė pagalba, simuliuojanti apkabinimo potyrius Dabartiniame pasaulyje vyrauja darbų, veiklų, informacijos kaita bei perteklius. Tai dažnai sukelia emocinę įtampą. Šiuolaikinis žmogus ne visada gali skirti daug laiko ir energijos tiesioginiam bendravimui su kitais. Socialinis projektas Emotional First Aid kalba apie tikrąją problemų priežastį – didėjantį vienišių, kurie nesijaučia emociškai saugūs, ratą. Kartais užtenka apkabinimo ir supratimo, kad reikia atsižvelgti į savo emocinius poreikius. Deja, gyvendami pašėlusiu tempu, juos pamiršome. Technologijų ir skaitmeninių socialinių tinklų pripildytame gyvenime dar vieną poreikį galime pakeisti simuliakru. Tai – apkabinimai. Simuliakras – simuliuotas, netikras, suvaidintas veiksmas ar veiklos rezultatas (prancūzų filosofas Jeanas Baudrillard’as, 1929–2007, knygoje „Simuliakrai ir simuliacija“). Socialinis projektas Emotional First Aid siekia atkreipti dėmesį į vienišumą ir emocinį saugumą bei šių temų stigmatizaciją šiuolaikinėje visuomenėje. Tai verčia susimąstyti apie prigimtinių žmogaus poreikių ir atsiradusių jų pakaitalų (socialinių tinklų, dirbtinio intelekto, robotų ir pan.) santykį. Darbo vadovas: Povilas Juškaitis

2018: 4 (107) I 83


Urnų kolekcija. Laidojimas ir atmintis

Greta Unguvaitytė shortbangs.lt shortbangs.design@gmail.com + 370 623 32 761

Visi žmonės skirtingi. Taip ir sukurtos urnos – kiekvienąkart unikalios. Parinkta jų gamybos technologija leidžia išgauti vis kitokius paviršius, faktūras. Tai turi sąsają su žmogaus gyvenimo gijomis – ramybė užplūsta akimis ir prisilietimais tyrinėjant urnų paviršius sunkią gyvenimo akimirką. Prasmė slypi ir pagrindinėse urnų uždarymo detalėse. Nors žmogus miręs, jo siela negali būti aklinai uždaryta – velionis tampa tarsi amžiams „užkonservuotas“. Ąžuolinės ir metalinės urnų uždarymo detalės pagamintos su kiauryme – tai tarsi sielos vartai, leidžiantys mirusiajam ramiai išeiti į kitą gyvenimą. Kolekciją sudaro trijų skirtingų dydžių ilgaamžės urnos, trijų skirtingų dydžių suyrančios urnos ir urnelė – kamerinis objektas, skirtas išėjusiam žmogui atminti. Taigi klientas gali laisvai pasirinkti, kaip laidos urną – paliks stovėti kolumbariumo kriptoje ar leis jai ramiai suirti žemėje. Ilgaamžės urnos skirtos laidoti kolumbariumuose. Tokią urną galima laikyti ir namuose. Galimi skirtingi spalvų variantai, derinti su sriegine aliuminio detale: blizgia arba anoduota pusiau blizgia. Detalė gali būti graviruojama. Urnos nulipdytos iš baltojo molio su šamoto priemaiša, išdegtos 1 000 °C temperatūroje ir glazūruotos viena arba keliomis glazūromis. Suyrančiosios urnos skirtos laidoti žemėje. Galimi skirtingi spalvų variantai, derinti su natūralaus ąžuolo kamščiu. Urnos nulipdytos iš baltojo molio su šamoto priemaiša, ištrintos sausu pigmentu ir išdegtos 800 °C temperatūroje. Dėl tokios gamybos technologijos urnos, gavusios drėgmės, po kurio laiko subliūkšta ir kartu su pelenais išsiskaido dirvožemyje. Urnelės skirtos mažai dalelei pelenų – mirusiojo atminimui. Galimi skirtingi spalvų variantai, derinti su sriegine aliuminio detale. Detalė gali būti graviruojama. Urnelės nulipdytos iš baltojo molio su šamoto priemaiša, išdegtos 1 000 °C temperatūroje ir glazūruotos viena arba keliomis glazūromis. Darbo vadovas: Povilas Juškaitis

84 I 2018: 4 (107)


Kompaktiškai sulankstomas elektrinis-krovininis dviratis Didėjant paklausai ir keičiantis žmonių gyvenimo stiliui, kinta ir transporto priemonės. Dviračių kultūra pastaruoju metu smarkiai įgauną pagreitį visame pasaulyje ir tampa nebe sporto šaka, o kasdienio judėjimo įrankiu. Krovininio tipo dviratis – patogi, sparčiai populiarėjanti, tačiau daug vietos (ilgis 2,5–3 m) užimanti transporto priemonė. Taigi kompaktiškumas tampa esmine problema, dėl kurios buvo pradėtas kurti naujas krovininio dviračio dizainas. Rėmo konstrukcija sukurta taip, kad nenaudojamas daiktas užimtų kuo mažiau vietos: dviratį galima sulenkti pusiau, o kroviniui skirtą vietą iš horizontalios padėties įmanoma sulenkti į vertikalią plokštumą. Jonas Kentrus Aliukas jonasaliukas.lt

Ši transporto priemonė pritaikyta elektriniam varikliui, skirta specialiai olandų rinkai ir sukurta pagal įmonės „Baltik vairas“ užsakymą.

jonasaliukas112@gmail.com + 370 62 859 296

Darbo vadovas: Šarūnas Šlektavičius

2018: 4 (107) I 85


Lukas Kučinskas lukaskucinskas.lt lukas.kucinskas@gmail.com

Medicininių prietaisų rinkinys Psora Psora – tai medicininių prietaisų rinkinys, tinkantis žvynelinei gydyti ir žmogaus kūno higienai palaikyti. Psora Fur įtaisas skirtas pleiskanoms iš plaukų bei drabužių nusiurbti. Žmogus, sergantis žvyneline, susiduria su pleiskanojimo problema ir dėl to patiria didelį diskomfortą. Prietaisas veikia su AAA tipo baterijomis (jas reikia įdėti į viršuje, po dangteliu, esančią ertmę), įjungiamas paspaudus mygtuką. Pleiskanos iššukuojamos su priekyje esančiomis šukomis ir susiurbiamos į talpą. Baigus šukuoti talpa nuimama, o pleiskanos išberiamos. Psora Labe prietaisas vaistiniais kremais ištepa žvyneline pažeistą odą pasiekiamose ir nepasiekiamose kūno vietose bei galvos plaukų zonoje. Ligonis turi dažnai teptis, o tai užima daug laiko, nes, norint apsaugoti odą nuo hormoninių kremų pertekliaus, tepti būtina labai tiksliai. Prietaisas susideda iš 4 dalių. Priekinę dalį sudaro ratukas, su kuriuo tepamas kremas, o viršutinė, slankiojanti dalis, praskleidžia plaukus tepant kremu. Vidurinėje korpuso dalyje įstatoma srieginio mechanizmo principu veikianti talpa, skirta kremui. Naudojimo metu talpos rankenėlė pasukama į priekį ir kremas patenka ant ratuko. Tepant kremą sunkiai pasiekiamose kūno zonose, prietaisą prailgina slankioji rankenėlė. Kuriant šių gaminių dizainą, ypatingas dėmesys buvo skiriamas jų patrauklumui ir paprastumui. Pati odos liga dažnai asocijuojasi su nešvara ir gėda. Šviesi detalių spalva primena modernius, jaunatviškus, minimalistinius medicininius reikmenis. Darbo vadovas: Deividas Juozulynas

86 I 2018: 4 (107)


Reikmenų komplektas ruginei duonai kepti Kepu Kepu Kepu Kepu – tai reikmenų komplektas, skirtas ruginei duonai gaminti namuose nuo pat grūdo iki kepalo. Smagu drauge su šeima dalyvauti gaminimo procese, o vėliau mėgautis sveiku ir skaniu produktu. Šiandien šeimos bendrauja gerokai mažiau, o šis procesas suartina. Be to, tai galimybė kiekvienam prisiminti ir puoselėti mūsų tautos tradicijas. Duonos kepimas labai ramina ir atpalaiduoja, atitraukia nuo įtempto gyvenimo ritmo. Vos iš dviejų komponentų galime pasiruošti mus visus maitinantį produktą. Ruginė duona užima labai svarbią vietą mūsų gyvenime, todėl ne be reikalo ji yra įtraukta į tautos paveldo sąrašą. Objektai įkvėpti tradicinių duonos kepimo įrankių. Nors jie pritaikyti šiandieniam naudojimui, atspindi autentišką stilistiką. Reikmenys pasižymi funkcionalumu ir praktiškumu, yra pagaminti iš natūralių, ilgaamžiškų medžiagų. Darbo vadovas: Povilas Juškaitis

Ugnė Glinskytė ugnegli.lt u.glinskyte@gmail.com

2018: 4 (107) I 87


Sėdimasis baldas, inspiruotas vestuvių tradicijų Pasaulyje sukurta labai daug baldų, tad su kiekvienais metais išrasti kažką nauja, netikėta, darosi beveik neįmanoma. Išraiškingam baldui suprojektuoti būtinas charakteris, tad reikėjo istorijos, išryškinančios tą charakterį. Dizainerės sugretintas mokslų baigimas su vienu didžiausių moters gyvenimo pokyčių – vestuvėmis – paskatino prisiminti vieną pagrindinių šios šventės atributų – baltą suknelę. Dėl to buvo pasirinktas tiulio audinys. Lengvas, permatomas, tinklinis. Tiulio techninės savybės atskleidžiamos sluoksniuojant kelias tolygiai besikeičiančias spalvas. Gaminio spalvos čia taip pat įgavo prasmę. Klasikinė balta pereina į sodrią geltoną, atsisveikinimą simbolizuojančią spalvą. Baldo tekstilinei daliai suformuoti prireikė 90 metrų tiulio ir daugiau nei 160 valandų rankų darbo. Pagrindine užduotimi tapo išraiškingo baldo silueto paieška. Remiantis moters kūno formų lentelėmis bei ergonominiais reikalavimais, buvo suprojektuotas elegantiškas, lengvas metalinio karkaso sėdimasis baldas. Šalia baldo eksponuojami ir eksperimentų su medžiagomis, naudotomis kuriant baldą, rezultatai. Nuo plastikinių maišelių paletės, tualetinio popieriaus kolekcijos iki asmeninių šeimos nuotraukų. Darbo vadovas: Juozas Brundza

Veronika Guželytė veronika.guzelyte@gmail.com

88 I 2018: 4 (107)


Vilija Žukauskaitė vilijazu.eu, behance.net/Vilijazu vilijazu@gmail.com + 370 65 345 592

Antrinis dizainas. Baldai Reel’y? Masinis vartojimas ir didelis atliekų kiekis sukelia neigiamas pasekmes mūsų aplinkai, sveikatai ir gyvenimo būdui. Antrinio dizaino tyrimais ir procesu buvo siekta pakeisti atsainų požiūrį į atliekas, joms suteikti vertę ir perkelti į kitą gyvenimo kontekstą. Pagrindinė pasirinkta antrinė žaliava yra ritė. Ji naudojama įvairiose pramonės srityse: laidams ir kabeliams, siūlams, virvėms, grandinėms ir 3D spausdintuvų plastikui susukti. Dėl pramonės ir gamintojų atsainumo ritės dažniausiai tampa atliekomis ir teršia aplinką. Tai ne tik medžio, plastiko ir metalo žaliavų švaistymas, bet ir nuolatinis laikino daikto gamybos procesas. Ši, tarytum nepatraukli, medžiagoms transportuoti skirta priemonė gali naujai funkcionuoti mūsų kasdienėje aplinkoje. Pagrindinis šio projekto tikslas buvo sukurti kontroversišką, paradoksalų įspūdį: baldams iš atliekų suteikti estetišką įvaizdį, tačiau išsaugoti pirminių medžiagų atpažįstamumą, formos lakoniškumą ir primityvumą. Neatsiejama antrinio dizaino objektų kūrimo dalis – gana chaotiškas paieškų procesas ir intuityvūs bandymai. Įvairiais medžiagų eksperimentais siekta atrasti vizualiai patrauklią, nesurežisuotą ir nenuspėjamą galutinę išvaizdą. Todėl antrinio dizaino objektų paviršiams pasitelktas itališko betono (terrazzo) principas ir savita jo interpretacija. Paviršiams lieti naudojamos sudužusios plytos, plytelės, stiklas – visa tai, kas dažnai laikoma sandėliukuose ar išmetama. Sukurti eksperimentiniai objektai ir paradoksalumo idėją įprasminantys du pagrindiniai baldai – staliukas ir komoda, pavadinti Reel’y?. Tai – angliškų žodžių reel (liet. ritė) ir really jungtis. Dviprasmiškai klausiant, apie baldų prigimtį. Objektai pagaminti remiantis antrinio dizaino principais, kad nebūtų pažeista jų pirminė forma, o dalis būtų galima nesudėtingai išrinkti ir pakartotinai panaudoti. Paviršiai gali būti skaldomi ir iš naujo liejami, nes siekiama sukti nesibaigiantį perkūrimo ratą. Darbo vadovas: Vytautas Kibildis

2018: 4 (107) I 89


Daiktiškas apetitas – materialus gyvenimo ir erdvės užpildas. Objektų serija We Sell Wishes Momentinis džiaugsmas, trumpalaikė pilnatvė ir... nuolat atsinaujinantis apetitas – jausmai, kuriuos suteikia pirkimas ir vartojimas. Tačiau nuolatinis trūkumas ir neišsenkantys materialūs norai – tai neįperkamų tikrųjų žmogaus troškimų ir vertybių pasekmė. Sintetinę laimę nusipirksite greitai, o išsiaiškinti savo gyvenimo tikslą gali kiek užtrukti. Kaip atrodytų laikas, kurio mums visada trūksta, puikuodamasis parduotuvių lentynose? Kiek minučių, valandų ar dienų išdrįstumėte įsigyti? O gal pritrūks drąsos jį iššvaistyti, nes brangiąsias minutes norėsite išnaudoti mėgaudamiesi gražesniu oru? Nusipirkite šiek tiek laiko, imkitės drąsos, atsineškite saulės šviesos ir sužinokite savo tikslą, nes troškimai pildosi. Kaip tai veikia? Naudojant spekuliatyvųjį dizainą sukurta keturių objektų serija We Sell Wishes kursto troškimų ir vertybių pardavimo idėją kaip atsaką perdėtam vartojimui. Kiekvienam iš neapčiuopiamų ir neįperkamų norų buvo sukurta fizinė išraiška – dizainas bei prekinis įvaizdis, kuriuos padiktavo įvairūs filosofiniai požiūriai bei frazeologizmai ar idiomos. Laikas: Daugelyje pasaulio šalių žinomas posakis „laikas gydo žaizdas“, todėl pasirinkta laiką perteikti vaisto ar papildo pakuotės principu. Tarsi jo stygių galėtum išgydyti ar greitai papildyti. Spekuliuojant šiuo objektu, visa laiko paslaptis ir metaforiškas apibrėžtumas slypi pačioje kapsulėje – laikas ir erdvė neatskiriami vienas nuo kito ir nuolat persipina, tačiau niekuomet netampa vieniu. Drąsa: Baimė ir drąsa – tai tarsi du kaubojai, nusitaikę vienas į kitą revolveriais. Itin dažnai baime naudojamasi kaip ginklu, todėl siūloma išdrįsti nusitaikyti į savo baimes ir jas nugalėti. Ginklo įvaizdis pasirinktas kaip jėgos ir lemiamo sprendimo simbolis. Tikslas: Keldami klausimus, kurie nuolatos neramina, tarsi velkame sunkią naštą, papildomą svorį. Gyvenimo tikslo ieškojimas – vienas jų. Ar įmanoma pasverti savo tikslą? Ar gali mūsų fizinės ir būdo savybės pasufleruoti, kokio tikslo turime siekti? Kokį pėdsaką paliksime po savęs? Visa tai atskleidžiama per svarstyklių motyvą. Geras oras: Saulė – šilumos ir energijos bei gero oro šaltinis. Rutulio forma, suabstrahuojanti saulės pavidalą, puikiai apglėbiama rankomis, kurios ir yra pagrindinis šio objekto žaidėjas. Rankos ir jų prisilietimai perduoda energiją ir šilumą kitam žmogui ar objektui, todėl, reaguodamas į kiekvieno žmogaus temperatūrą, šis kamuolys atskleidžia gerą orą, kurį kiekvienas nešiojamės savyje. Darbo vadovas: Šarūnas Šlektavičius

Živilė Čepulytė zivilecepulyte.lt cepulyte.zivile@gmail.com

90 I 2018: 4 (107)


2018: 4 (107) I 91


92 I 2018: 4 (107)


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.