Nepasotinama kūrybinė drąsa

飽くなき創造的勇気

NEPASOTINAMA KŪRYBINĖ DRĄSA (JAP.)

„Niekada netikėjau, kad formodaros patirtis turi apsiriboti vien tik regėjimu. Meno kūrimo procesas ir jo įsisavinimas taip pat gali išeiti už asmeninio potyrio ribų – jis gali tapti bendra ir visuotinai prieinama patirtimi.“

1

TEKSTAS: JONO MALINAUSKO

Per visas siūles braškant globalinės ekonomikos ir kultūros procesams, daugelio meno šakų atstovai šiandien susiduria su kūrybinės tapatybės priskyrimo bei ideologinio konformizmo problema. Vienu ryškiausių XX a. dailininkų, sugebėjusių atsispirti totalitarinio izoliacionizmo idėjoms ir harmoningai sulieti dviejų skirtingų kultūrų bruožus, galėtume laikyti Isamu Noguchi (1904–1988). Jis paliko ryškų pėdsaką tiek Japonijos, tiek Jungtinių Valstijų mene, architektūroje ir dizaine.

Nuo pat ankstyvųjų gyvenimo metų Isamu gyvenimas balansavo ties dviejų skirtingų kultūrų riba: gimė Los Andžele, japonų poeto Yone Noguchi ir amerikiečių rašytojos Leonie Gilmour šeimoje, ankstyvoje vaikystėje berniukas kartu su mama išvyko į Japoniją, kur gavo ne tik Isamu vardą (atitinkantį paskutinį hieroglifą šio straipsnio antraštėje), bet ir platų supratimą apie tradicinį Japonijos meną bei kultūrą. 1918 m. jis grįžo į JAV, kad užbaigtų vidurinės mokyklos studijas; šiuo laikotarpiu jis persiorientavo į amerikiečių kultūros kontekstą ir netgi vadino save Semu Gilmoru.

Baigęs mokyklą, ėmė studijuoti mediciną Kolumbijos universitete, tačiau anksti pasireiškęs potraukis meno kūrybai nedavė ramybės ir galų gale 1924 m. atvedė Isamu į vakarinius kursus Leonardo da Vinci meno mokykloje Niujorke, kur dėstytojai iškart pastebėjo jo ryškų meninį talentą. Metęs medicinos studijas ir vėl prisiėmęs Noguchi pavardę, jaunuolis tęsė studijas meno mokykloje ir sėkmingai vertėsi skulptūrinių portretų kūrimu. Jį vis labiau domino avangardinis menas; ypatingą susižavėjimą kėlė rumunų kilmės skulptoriaus Constantino Brâncuși darbai. Išsikovojęs Guggenheimo fondo stipendiją, 1927 m. jis išvyko į Paryžių, kur gavo galimybę pusmetį stažuotis savo dievaičio studijoje – daugiausia ėjo akmentašio pareigas. Per metus Noguchi sukūrė vos keletą abstrakčių skulptūrų ir grįžo atgal į Niujorką; Europoje įgauta patirtis atvėrė jam duris į meno aukštuomenės pasaulį ir leido susipažinti su tokiomis garsenybėmis kaip architektas Buckminsteris Fulleris ir šiuolaikinio šokio choreografė Martha GraIsamu Noguchi

ham. Kartu su pirmuoju Noguchi įgyvendino keletą avangardinių projektų, įskaitant garsųjį Dymaxion automobilį, o antrajai sukūrė visą seriją ekstravagantiškų scenos dekoracijų.

Aprimus Didžiajai depresijai, Noguchi pabandė atitrūkti nuo smulkių privačių užsakymų ir prisidėti prie valstybės remiamos Federalinės meno kūrinių programos, vykdydamas stambius žemės meno projektus. Tačiau ilgą laiką jam nesisekė: Niujorko oro uostas atmetė jo projektą Relief Seen from the Sky, Benjaminui Franklinui skirtas monumentas Filadelfijoje buvo pastatytas tik po daugelio metų, o abstrakčių formų žaidimų aikštelės Play Mountain projektą asmeniškai sukritikavo Valstybinės parkų komisijos pirmininkas Robertas Moses. Netikėta sėkmė aplankė Isamu viešint Meksikoje: čia jam pavyko laimėti reljefinio pano naujai statomai Abelardo Rodriguez turgavietei šalies sostinėje konkursą. Į dvidešimties metrų pločio kompoziciją Noguchi sukišo daugybę politinių simbolių ir socialinių aliuzijų, paversdamas ją išraiškingu prieškario epochos vertybių atspindžiu. Projekto konsultantu buvo garsusis

2 3

4

5

monumentalistas Diego Riviera, tad aplinkybėms sutapus išvaizdusis Noguchi užmezgė trumpą, bet labai audringą romaną su jo žmona Frida Kahlo. Šiam ryšiui nutraukti Diego ėmėsi radikalių priemonių, tačiau, nepaisant to, Isamu ir Frida liko draugais visą likusį gyvenimą, o Noguchi pavardė pateko į garsiausių Fridos meilužių sąrašą greta Levo Trockio ir Chavelos Vargas.

Grįžus į JAV su šiek tiek skandalinga reputacija gauti naujų užsakymų jau buvo kiek lengviau. 1939 m. Niujorko pasaulinei parodai Noguchi paruošė instaliaciją-fontaną iš automobilių kėbulų dalių, o 1940 m. pavasarį – įspūdingą daugiafigūrę kompoziciją iš nerūdijančiojo plieno News, skirtą agentūros „Associated Press“ būstinės fasadui papuošti. 1937 -aisiais Noguchi pirmąkart išbandė jėgas industriniame dizaine – sukūrė antropomorfinę kūdikių stebėjimo monitoriaus Radio Nurse korpuso formą, turinčią ryškių art deco stiliaus bruožų.

Didžiuliu menininko kūrybinės ir pilietinės tapatybės išbandymu tapo Antrasis pasaulinis karas. Po Perl Harboro užpuolimo 1941 m. gruodį šalyje kilo antijaponiškų nuotaikų banga. Siekdamas bent kiek ją numalšinti, Noguchi su keliais bendraminčiais įkūrė judėjimą „Nisei – rašytojai ir menininkai už demokratiją“, kurio pagrindinis tikslas buvo įrodyti japonų kilmės piliečių lojalumą Jungtinių Valstijų santvarkai. Deja, karo sąlygomis šalies valdžia, bijodama penktosios kolonos aktyvizavimo, pamynė demokratijos normas ir kone visus japonų kilmės amerikiečius (viso apie 120 000 žmonių) suvarė į internuotų asmenų stovyklas, įrengtas atokiose šalies Vidurio Vakarų vietovėse.

Visos I. Noguchi ir jo bendraminčių pastangos sušvelninti represijas baigėsi nesėkme; šiaip taip sutarus su Indėnų reikalų departamentu, menininkas buvo išsiųstas į rezervaciją Postone (Arizona), kurioje tuo metu buvo apgyvendinti keli tūkstančiai japonų, kad sustiprintų jų bendruomeniškumą ir lojalumą šalies valdžiai. 1942 m. gegužę Isamu Noguchi tapo vieninteliu savanorišku šios stovyklos kaliniu. Deja, jam sekėsi nekaip: patys japonai laikė I. Noguchi vietos administracijos statytiniu ir valdžios šnipu, tuo tarpu FBI pradėjo prieš jį bylą, kaltindama „Nisei“ judėjimą nacionalistinių nuotaikų kurstymu. Prireikė Amerikos pilietinių laisvių unijos įsikišimo, kad byla būtų nutraukta ir menininkas pagaliau galėtų grįžti į laisvę. Nepaisydamas dvipusio spaudimo, užuot šlovinęs ryšius su „japoniškuoju pasauliu“, Noguchi parašė esė įkalintų asmenų tei-

6

7

1. I. Noguchi prie savo skulptūros Black Sun, 1969 m. 2. Šokėjo ir choreografo Michio Ito portretas, 1926 m. 3. Abstrakčios kompozicijos eskizas, Paryžius, 1930 m. 4. Dekoratyvinis pano Associated Press būstinės fasade, 1938–1940 m. 5. Lubų reljefas Magic Chef building biuro pastato hole, 1948 m. 6. Memorialas, skirtas B. Franklino atminimui, suprojektuotas 1933 m., įgyvendintas 1984 m. 7. Dekoratyvinis pano Abelardo Rodriguez turgavietėje Meksike, 1936 m.

8 9

sėms ginti, kurioje teigė: „Pasakykit mums, ką reikia daryti, leiskit mumis pasitikėti kaip amerikiečiais – ir pamatysite demokratijos trokštančią [piliečių] armiją“. Dramatišką menininko likimą karo metu iš dalies atspindi jo skulptūra Floor Frame, atidengta Baltųjų rūmų Rožių sode 1962 m.

Karo pabaigoje grįžęs į Niujorką I. Noguchi įkūrė naują studiją bohemiškame Greenwich Village rajone, atidėjo į šoną pelningą skulptūrinių 10 portretų verslą, pradėjo kurti abstrakčias siurrealistinės pakraipos skulptūras ir aktyviai bendradarbiauti su pažangiais šalies baldų gamintojais. Firmos „Herman Miller“ užsakymu 1944 m. jis sukūrė kavos staliuką, kuris, iš vienos pusės, buvo įkvėptas Japonijos gamtos reminiscencijų, o iš kitos pusės, buvo labai paprastas technologiniu požiūriu, mat buvo surenkamas tik iš dviejų klijuoto medžio elementų ir storo stiklo stalviršio. Šis stalelis, paprastai vadinamas IN50, arba tiesiog Noguchi Table, yra gaminamas iki šiol (nuo 2003 m. jo autorinės teisės priklauso šveicarų firmai „Vitra“) ir tebelieka pokarinio JAV funkcionalizmo vizitine kortele. Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad dar iki karo pradžios buvo sukurtas kiek labiau siurrealistinis šio staliuko prototipas Anson Conger Goodyear Table, skirtas MoMa muziejaus prezidentui dovanoti. Po kelerių metų kompanijos „Knoll“ užsakymu buvo suprojektuoti tokie ikoniški baldai kaip Freeform Sofa (1947 m.) ir pietų stalas Cyclone. Minėtoji „Vitra“ taip pat iki šiol tiražuoja keletą Akari Light Sculptures serijos pastatomų šviestuvų, gaminamų iš bambuko ir ryžių popieriaus pagal tradicinę japonų technologiją. Dėl šių dizaino objektų Isamu Noguchi dabar minimas greta tokių pokarinio JAV dizaino korifėjų kaip Charles’as Eamesas ir George’as Nelsonas ir kartu garbinamas Japonijos dizaino klasikų panteone.

Pokario metais savo kūrybinę veiklą Isamu Noguchi plėtojo dviem kryptimis: viena jų buvo abstrakčiosios geometrinės skulptūros, turinčios ryškių siurrealizmo bruožų, o kita – visuomeninių miesto erdvių landšafto architektūros sprendimai. Pirmosios krypties pavyzdžiu galėtų būti Lunar Landscapes – abstrakčių skulptūrų ciklas, sukurtas Crystal Bridges meno muziejaus užsakymu 1943–45 m.

11

Šiame gipso, betono ir stiklo kompozicijų cikle, anot vieno iš kritikų, „Noguchi puikiai sugebėjo suteikti pakankamai konkretumo idėjoms, prie kurių galima prisirišti, bet ne tiek, kad galėtumėte kurti individualias asociacijas – ir nuobodžiauti“. Mėnulio peizažo plastikos motyvus menininkas meistriškai sugebėjo pritaikyti visuomeniniams interjerams – pavyzdžiui, Magic Chef Building biuro pastate, suprojektuotame architekto Wallace’o Armstrongo (1948 m.) Atskirą abstrakčiųjų skulptūrų kategoriją sudaro siurrealistinės ažūrinės kompozicijos iš faneros, medžio lentų ir metalo juostų, primenančios Joano Miro kūrinius. Kai kurias iš jų Noguchi naudojo minėtos Marthos Graham spektaklių dekoracijoms kurti. Dauguma šių kompozicijų šiandien, kaip ir kitos abstrakčios skulptūros, sudaro Isamu Noguchi fondo muziejaus, veikiančio Niujorko Kvinso (Queens) rajone nuo 1985 m., ekspozicijos pagrindą.

Beje, spektaklių scenografija yra plonytė gija, jungianti Noguchi kūrybą su Lietuva: vienu kontroversiškiausių jo projektų tapo Karaliaus Lyro kostiumai ir scenos dekoracijos, skirtos Džono Gelgudo (Gedgaudo) režisuotam pastatymui Londono Karališkajame Šekspyro teatre 1955 m.

Daugumą landšafto dizaino projektų I. Noguchi realizavo ne JAV, o Japonijoje – ar bent jau subtiliai vadovavosi japoniškos estetikos gairėmis. Architekto Kenzo Tange kvietimu, 1952 m. jis suprojektavo du tiltus Taikos parkui – memorialui Hirosimos bombardavimo aukoms atminti. Japoniška dvasia aiškiai jaučiama ir garsiajame UNESCO būstinės Paryžiuje parko projekte. Keletui architektūrinių objektų menininkas sukūrė originalius fontanus, sumaniai panaudodamas tiek tekančio vandens srautus, tiek purškiamą vandens miglą. Vienas įdomesnių eksperimentų vyko parodos „Expo ’70“ teritorijoje, kur Noguchi drauge su architektu Shoji Sadao užsibrėžė pakeisti pačią fontano sąvoką, atsisakydami raiškių architektūrinių formų ir sutelkdami dėmesį į daugybę sudėtingų vandens purškimo ir rūko modelių. Tolesne šios idėjos tąsa tapo Intetra – iš keturių tetraedrų susidedanti erdvinė struktūra, sumontuota Palm Bičo (Palm Beach) mieste (Florida) 1976 m., turėjusi tapti įspūdingu vandens rūko generatoriumi, bet, deja, greitai nustojusi veikti dėl techninių kliūčių.

Siekdamas suartinti amerikiečių ir japonų kultūras, I. Noguchi nesidrovėjo tiesioginių istorinių citatų. Pavyzdžiui, greta garsiojo „Chase Manhattan“

13 14

banko pastato Niujorke įrengta kompozicija Paskendęs sodas, kurią sudaro septyni iš Japonijos atvežti akmenys, tiesiogiai atkartoja garsųjį Ryoanji akmenų sodą senojoje Japonijos sostinėje Kiote – tik vietoje smėlio jo dugną dengia vandens sluoksnis.

Atsiliepdamas į architekto Yoshiro Taniguchi prašymą pastatyti stambų skulptūrinį akcentą šalia Nacionalinio šiuolaikinio meno muziejaus Tokijuje, Noguchi per trumpą laiką sukūrė Vartus – savotišką tradicinės sintoizmo šventyklos įėjimo slenksčio interpretaciją. Šiam projektui nebuvo skirtas joks biudžetas, tačiau menininkas gan išradingai išsisuko, skulptūros pilonams panaudojęs nuo 1964 m. Olimpinių žaidynių objektų užsilikusias metalinių konstrukcijų sijas. Įdomu, kad nuo atidarymo dienos autoriaus pageidavimu keletą kartų buvo keičiamos skulptūros spalvos – nuo raudonos iki geltonos ir juodos. Pastarosios išliko ir dabar.

Vienu paskutinių Isamu Noguchi kūrinių, įgyvendintų Japonijoje jau gerokai po autoriaus mirties, tapo Moerenumos parkas, įkurtas buvusio sąvartyno vietoje netoli Saporo miesto. llgametis Noguchi bendradarbis architektas Shoji Sadao prižiūrėjo didžiulio objekto statybą iki 2000 m., kol ji buvo užbaigta. Įspūdinga žemių ir betono piramidė, puikiai įsiliejanti į vietovės reljefą, savaip paneigia kadaise primestus biurokratinius draudimus ir iliustruoja drąsius formos eksperimentus, pradėtus dar 3-iajame dešimtmetyje ir vykdytus visą menininko gyvenimą.

15

17

16 18

8. Kavos staliukas IN 50, gam. „Herman Miller“ ir „Vitra“, 1944 m. 9. Staliukas Cyclone, gam. „Knoll“, 1947 m. 10. Monitorius Radio Nurse, 1937 m. 11. Freedom Sofa, gam. „Knoll“, 1947 m. 12. Akari 1AY stalinė lempa, gam. „Vitra“, 1951 m. 13. Dekoratyvinė skulptūra Figure, 1945 m. 14. Skulptūra Bird Song, 1952 m. 15. V. Šekspyro tragedijos Karalius Lyras scenografija, 1955 m. 16. UNESCO būstinės parkas Paryžiuje, 1958 m. 17. I. Noguchi fondo muziejaus skulptūrų ekspozicija. 18. Kompozicija Paskendęs sodas „Chase Manhattan“ banko aikštėje, 1961–1964 m.