"Centras" Nr. 1, 2021

2021:1 (116) ŽIEMA

Geriausia Lietuvos architektūra 2019-2020 Tarptautinė Vilniaus mokykla Nauji lietuviško meno namai PRIZO „GERAS DIZAINAS 2020“ LAIMĖTOJAI 2021 metų spalvų ir raštų tendencijos

Kaina 4,90 € ISSN 1392-6063

Baldai | Užuolaidos | Interjero detalės Aplankykite mūsų internetinę parduotuvę

www.decosense.lt „Google“ paieška

Man sekasi!

Turinys

2021:1 (116)

Vyriausiasis redaktorius

Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt Dizainerė-maketuotoja

Živilė Narkevičiūtė Autoriai:

Agnė Tamašauskaitė Jonas Malinauskas Rūta Būtėnaitė

8 Žvilgsnis į save

Fotografai:

28 Dizaino istorija.

Design dandy

Andrius Ambrasas Džoja Barysaitė Ričardas Čerbulėnas Leonas Garbačiauskas Arimantas Knašas Gedmantas Kropis Andrius Stepankevičius Norbert Tukaj

Redaktoriaus žodis

20 Vilniaus tarptautinė mokykla

24 Tartle meno pažinimo centras

32 Heimtextil tendencijos

36 Prizas Geras dizainas

Mus visus uždarė, todėl solidarizuojamės – šį kartą visi objektai lietuviški. Architektūros konkursas „Žvilgsnis į save“ kas dvejus metus išskiria ryškiausius įgyvendintus Lietuvos architektų darbus. Šiek tiek keistas pavadinimas, kai komisija užsienietiška, nes šiemet tai yra objektyvus žvilgsnis į mus, o ne į save. Tarptautinė Vilniaus mokykla ir galerija „Tartle“ – du puikūs senamiesčio pastatų prikėlimo antrajam gyvenimui pavyzdžiai. Paveldo saugojimas turi būti ne paranojiška konservacija, o senųjų pastatų įdarbinimas. Vilsimės, jog naujoji valdžia tuo užsiims, o profesionalai jai padės. „Dizaino istorijos“ rubrikoje – ekstravagantiškasis italas Carlo Mollino, kurio kūrybos ir gyvenimo pomėgių apžvalga leis atsikvėpti nuo puritoniško ir atsargaus, mūsų akiai įprasto stiliaus. Šalia – naujausi nacionalinio lietuviško dizaino konkurso „Geras dizainas“ nugalėtojai. 10 kategorijų po 3 nugalėtojus – geras 2020 metų derlius.

Tikėsimės, kad 2021-ieji bus dar vaisingesni, – to jums visiems nuoširdžiai linkiu.

Vytautas Gurevičius

Viršelyje – Arimanto Knašo nuotrauka

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama.

CENTRO žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105 Vilnius.

Tiražas – 4 000 egz.

Kaina – 4,90 Eur

Žurnalo partneriai:

i

DIZAINO KELIONĖS

6 I 2020: 4 (115)

Architektūra

i

2021: 1 (116) I 7

i

ARCHITEKTŪRA

Dar vienas „Žvilgsnis į save“ Tradiciniame konkurse išrinkta geriausia 2019-2020 metų Lietuvos architektūra Ar dažnai žiūrime į save veidrodyje? Ko ieškome atvaizde – malonių pokyčių, trūkumų, o gal tikimės, kad niekas nepasikeitė? Architektūra nuo kitos meninės kūrybos skiriasi ir tuo, jog jos artefaktai dažnai tokie dideli ir brangūs, kad autoriui neįmanoma jų nei paslėpti, nei pakeisti. Net labai norint, neįmanoma atsisakyti ar nuslėpti autorystės, tik pasidalinti ją ir atsakomybę autorių kolektyve. Ištikus (nors dėl proceso trukmės, ko gero, tai netinkamas žodis) nesėkmei, belieka tyliai dirbti ir tikėtis, kad... nepastebės. O pastebinčių atsiranda vis daugiau. Dar niekada nebuvo tiek galimybių ginčyti, keisti kito žmogaus kūrybos rezultatus ar sustabdyti jų įgyvendinimą: pripažįstamos ir plečiamos individų ir bendruomenių teisės, tobulinami statybų reglamentai. Tai – rimbas. Tačiau yra ir šviesioji pusė, architektuomenės dresūros meduolis – galimybė išsiskirti iš kitų kokybe, būti įvertintam kolegų ir net konkurentų, prisidėti prie savotiško architektūros kulto visuomenėje propagavimo. Tam reikia nugalėti konkurse.

Kokia konkursų prasmė? Ar tikrai geriausiais išrinkti projektai yra geresni už kitus? Ar įmanomas objektyvumas? Net ir trumpai pamąsčius, akivaizdu, kad ne. Šalia estetinės, architektūra turi ir visuomeninę, ekonominę, politinę, istorinę bei kaip atskirą dažnai nustatomą unikalumo vertes, kurias vienu metu suvokti ir įvertinti jų dermę čia ir dabar įmanoma tik remiantis didele asmenine patirtimi, specifiniu žinių bei patirčių rinkiniu ir turint aiškų asmeninį požiūrį.

Taip, yra kriterijų, kuriuos galime taikyti vertindami kai kurias architektūros savybes. Energinis naudingumas, tvarumas, prieinamumas visiems, nepriklausomai nuo turimų fizinių ir suvokimo problemų, tarptautinių paveldosaugos sutarčių ir memorandumų dvasia ir raidė. Bet šiuos kriterijus sąlyginai nesunkiai galima perkelti į norminius dokumentus. Ir tai – atsargiai, apgalvotai – turėtų būti daroma. O kaip „sunorminti“ originalumą, šiuolaikiškumą – šiuos du keistais priklausomybės ryšiais susijusius požymius? Yra ir dar vienas kriterijus, ypač išryškėjęs žvelgiant į šiemet geriausiais išrinktų Lietuvos architektūros realizacijų galeriją. Tai statinio

kuriama pridėtinė vertė ne vien savininkui, tiesioginiam naudotojui, bet ir aplinkai, jos funkcinei ir estetinei kokybei, leidžianti jam prireikus tapti pavyzdžiu arba – atvirkščiai – kukliai sukurti foną didesnei, pripažintai vertybei, sudaryti darnų ansamblį.

Konkursas yra socialinis susitarimas – pripažinsime jo rezultatus ir vadinsime geriausiais jo nugalėtojus, nes mums reikia suteikti paskatą sukurti daugiau gerų ir geriausių. Jau įrodyta, kad materialinė paskata, garantuota nauda žymiai mažiau nei konkurencija, noras pavyti, aplenkti lemia kūrybos kokybę. Kodėl konkursuose dalyvauja tie, kurie nesitiki laimėti? Geriausių realizacijų konkursai, jų katalogai, tinklalapiai, keliaujančios parodos autoriams yra būdas atsistoti prieš veidrodį ar pozuoti bendrai nuotraukai šalia kitų: įsitikinti savo pranašumu, aktualumu ar bent priklausymu gildijai, kūrybinei klasei. Tai yra daug. Be to, tai kitokio – kultūrinio kapitalo kasyklos, siekiantiems jai priklausyti: architektūra dėl savo ilgaamžiškumo visada buvo materialiosios kultūros dalis, tiek savo estetine išraiška bei tūrio kitoms kultūros formoms suteikimu, tiek kaip politikos, net propagandos įrankis ir galiausiai socialinės inžinerijos instrumentas. Todėl mažiau šansų būti išskirti, pastebėti turi individualūs namai, pašaliečiams neprieinami statiniai ir kompleksai. Tarp konkurso „Žvilgsnis į save 2020“ nugalėtojų jų nėra.

Nebylus socialinis susitarimas perkelia vertinimo akcentus nuo grynos estetikos, išskirtinumo, brangių medžiagų ant naudos visuomenei, poveikio jos raidai. Tikėtina, kad toks susitarimas pas mus gerokai silpnesnis nei Senojoje Europoje ir mąstymo konvergencijai padeda būtent konkursų rezultate kaip geriausi pateikiami objektai ir autoriai, renkami ne vietos, bet užsienio kolegų. Tai patvirtina ir „Žvilgsnio“ kuratorės, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkės Rūtos Leitanaitės apdovanojimų renginyje išsakyta mintis, kad, nors įprasta manyti, jog taip siekiama maksimalaus objektyvumo, yra kita priežastis – „iš toliau [...] galima įžvelgti mums nepastebimų projektų savybių, pažangių pasaulinių tendencijų atspindžių.

Taip mes žvelgiame į save, bet kitų akimis“.

Tokiame kontekste 2020 m. spalio 1 d. Lietuvos architektų sąjungoje išdalinti „Žvilgsnis į save 2019–2020“ – Lietuvos šiuolaikinės architektūros apdovanojimai. Tradicinį masyvios dvitėjinės sijos metrą lygiai pasidalino šie nugalėtojai: „Nebrau“, Laurynas Avyžius, Andrius Kalinauskas – verslo centro „Alia“ rekonstrukcija; „DO Architects“ su partneriais – Vainių rūmų konversija „Senatorių pasažas“; Gintaras Balčytis – Vilkaviškio autobusų stotis; Šarūno Kiaunės projektavimo studija – Laisvės alėjos rekonstrukcija; „LG projektai“ ir „GAL architektai“ – Nidos prieplaukos rekonstrukcija.

Vertinimo komisija taip pat nusprendė papildomais diplomais – pagyrimais – išskirti Architektūros fondo su provincijos miestelių bendruomenėmis įgyvendintus projektus „Beždžionių tiltas“, „Ramybės oazė“ ir „Paplūdimio erdvė“, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės ir vystytojų pastangomis besiformuojantį kvartalą „Paupys“ (konkurse – „Arches“ „Paupio kiemai“, „Architektūros linijos“ gyvenamųjų namų kvartalas Paupyje ir Ambraso architektų biuro pramonės kvartalo konversija Paupyje).

Architektų pateiktus darbus vertino tradiciškai iš užsienio architektų sudaryta žiuri: Xanderis Vermeulenas Windsantas (Olandija), Māra Ābele (Latvija) ir Kalle Komissarovas (Estija).

Iš viso 58 autoriai ir architektų biurai pateikė 161 paraišką: 27 konkursinius darbus, 42 dar nerealizuotus projektus ir 92 realizacijas, sugulusius į storoką katalogą, kurį (ypač dalyviams) vis dar įmanoma gauti Architektų sąjungoje.

▪ ▪ ▪ ▪ ▪

8 I 2020: 4 (115)

„LG projektai“ ir „GAL architektai“.

Nidos prieplaukos rekonstrukcija, 2019 m.

Autoriai: G. Vieversys, A. Šablevičius, E. Buikaitė FOTOGRAFAS: A. Knašas Naglių g. 16, Nidos gv., Neringa

Prieplaukos pastatas pagal architekto Alfredo Paulausko projektą iškilo 1976 m., 2013 m. įregistruotas Kultūros paveldo registre.

Nuo 2003 m. keletą kartų nekvalifikuotai pertvarkant jam buvo smarkiai pakenkta. Vienas iš rekonstrukcijos projekto autorių Gintautas Vieversys per ekskursiją architektams juokavo, jog tereikėjo pašalinti laikinąsias konstrukcijas, kuriomis buvo aplipęs statinys, kad atsiskleistų tikroji jo autoriaus idėja. Rekonstrukcijos projektu atkurta vertingoji pastato savybė – medžio, atviro betono, stiklo plokštumų tūrinė erdvinė kompozicija, sukurtos naujos laivybos funkcijos.

Nors stengtasi maksimaliai išlaikyti autentiškumą, atnaujinti nekokybišką betoną, naudotą konstrukcijoms, buvo sudėtinga.

Galiausiai nuspręsta atvirus betono paviršius nudažyti maksimaliai jam artima spalva specialiais konservuojančiais dažais, taip pat teko pavargti ieškant vietos vėdinimo ir šildymo įrangai, o pagrindinė problema buvo pritaikyti objektą veikti ištisus metus.

Prieplaukos pastato interjeras, sukurtas kito kolektyvo, šiek tiek nukrypsta nuo švarios modernizmo estetikos, tačiau autentiškas keraminis pano išsaugotas.

Komisijos narės Māros Ābele („Jaunromans un Abele“, Latvija) nuomone, ši realizacija yra retas sėkmės pavyzdys, kai tinkamas užsakovas pasirenka tinkamą architektą, šis – tinkamą projektavimo ir atkūrimo metodiką. Rezultatas, pasak komisijos narės, įrodo, kad kokybiškai atnaujinti modernizmo pastatai gali savo kokybe varžytis su geriausiais šiuolaikiniais objektais.

2021: 1 (116) I 9

Architektai Asta Kiaunienė, Šarūnas Kiaunė

Šarūno Kiaunės projektavimo studija. Laisvės alėjos rekonstrukcija, baigta 2019 m.

FOTOGRAFAS: L. Garbačiauskas Laisvės alėja, Kaunas

Ilgiausiai (apie dešimtmetį) užtrukęs Šarūno Kiaunės studijos projektuotojų darbas užbaigtas 2019 m. Jis pareikalavo ne tik daug miesto lėšų, bet ir architektų kantrybės, užsispyrimo kritikos fone iki galo įgyvendinti pirminę idėją. Kliūčių būta įvairiausių, bet daugiausia tai įvairūs seni ir nelabai seni archeologiniai radiniai: ties Ožeškienės gatve aptiktos buvusios kapinės, rengiant pagrindą granitinėms trinkelėms kai kur rastas caro laikų lauko riedulių grindinys. Pasak Astos Kiaunienės, vienos iš projekto architekčių, esminiai dalykai, kuriuos pavyko įgyvendinti šiame projekte, – keičiant dangą atkurti buvusio bulvaro įspūdį, naujomis medžiagomis vizualiai nužymint buvusios važiuojamosios dalies ribas gatvėje, ratą apie Soborą ir arklių traukiamo tramvajaus („konkės“) trasą. 1984-aisiais vykusią esminę rekonstrukciją reprezentuoja atkurtas to laikmečio fontanas, tačiau aukštas klombas siekta panaikinti, kiek tai buvo įmanoma be žalos naujais susiformavusioms dar caro laikais sodintų liepų šaknims. Deja, rasti būdo eksponuoti senojo grindinio fragmentus dėl sudėtingos funkcinės situacijos ir susiformavusio storo kultūrinio sluoksnio paveldo ekspertams nepavyko. Dėl lėšų trūkumo liko neįgyvendinta daug novatoriškų idėjų, tačiau, remiantis viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimo principu, pavyko įrengti neįgaliesiems skirtus įėjimus į prekybos patalpas ir kartu išvengti vizualinės taršos. Labai sudėtinga net išvardinti visus prie ilgo ir sudėtingo proceso prisidėjusius architektus ir projektuotojus. Vertinimo komisijai padarė įspūdį dėmesys detalėms, medžiagų parinkimui, pėsčiųjų alėjos svarbos šiai miesto daliai suvokimas. Tiesa, šiuo projektu atnaujintas tik paviršius, bet jis yra itin svarbus kasdieniame miesto gyvenime, tarsi įgalinantis fonas. Komisijos narys Xanderis Vermeulenas Windsantas pabrėžė, kad jis ir kiti vertintojai tikisi, jog šis projektas ne tik pasitarnaus kauniečiams, bet ir taps pavyzdžiu daugeliui kitų miestų ir miestelių Lietuvoje.

10 I 2020: 4 (115)

Arch. Gintaras Balčytis.

Vilkaviškio autobusų stotis, 2020 m.

FOTOGRAFAS: N. Tukaj Vytauto g. 103, Vilkaviškis

Gintarui Balčyčiui, 2020 m. jau antrą kartą pristatytam Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai, turime padėkoti už jau antrą utilitarios paskirties, bet puikios architektūros statinį: po puikiai įvertintos Kauno autobusų stoties architektas šiemet atidarė autobusų stotį Vilkaviškyje. Autoriaus teigimu, sudėtinga urbanistinė situacija ir sklype augantys medžiai paskatino sukurti pastato ir aplinkos funkcinį scenarijų, kuriame medžiai taptų neatsiejama pastato erdvės dalimi. Beveik 4 000 m² užstatymo ploto pastato santykis su aplinka yra labai glaudus, o sąlytis su gamta – išskirtinis. Sugalvota ir įgyvendinta praeinamo pastato funkcinė idėja situacijos trūkumus pavertė projekto išskirtinumu – trikampio formos sklypo erdvė „sugėrė“ pastatą, o pastatas susiliejo su sklype esančia gamta, sukurdamas parką ir miestelio viešąją erdvę savo viduje.

Projektas įgyvendintas privataus ir viešojo sektoriaus partnerystės principu. Lankantis objekte, susidaro įspūdis, kad tai įdomiausias objektas mieste, vis dar lankomas vietinių kaip įžymybė, sutraukusi ryškiausius ir pažangiausius verslus. Stebėtina, kaip architektui pavyko minimaliomis priemonėmis sukurti objektą, tuo pat metu funkcionalų ir išvengiantį merkantilizmo atmosferos: apskritas augalų parduotuvės „kiemelis“ tiesiog pavyzdingai įkūnija vidaus ir išorės darnos idėją, o lenkti stiklo vitrinų kampai užsimena apie laikus, kai funkcija ir estetika dar nekonkuravo dėl užsakovo dėmesio su statybos kvadratinio metro kaina.

Mara Abele pažymėjo, kad, nors šis objektas yra tik taškelis kelių ir sankryžų tinkle, jis suteikia daugiau nei vien funkcijos dominuojamą vietą keliautojams ir jų autobusams. Priverstiems ten kažko laukti ji tampa tikra oaze, integruojančia žalumą pastato formose. Architekto požiūris tiek į kompleksą, tiek į detales rodo, kad, net ir turint tokią užduotį, galima sukurti šį tą poetiško.

Architektas Gintaras Balčytis

2021: 1 (116) I 11

„DO Architects“ su partneriais.

Vainių rūmų konversija „Senatorių pasažas“, 2020 m.

Autoriai: G. T. Gylytė, J. Jauniškytė, D. Skrupskelienė, S. Daugėlienė, A. Baldišiūtė, P. Paskačimas, M. Grabauskaitė, D. Baltrūnas, E. Staškutė, D. Žiugždaitė, V. Babijus, I. Uogintas, K. Čiplytė Tvarkyba: UAB „Atodangos“. R. Zilinskas, V. Zilinskas, S. Kasteckas, G. Zilinskienė FOTOGRAFAS: „DO Architects“ Polichrominiai tyrimai, sieninės tapybos restauravimas, konservavimas – A. Kaušinienė

„DO Architects“ komanda

Dominikonų g. 9, 11, Vilnius

„Senatorių pasažas“ – tai vienos seniausių Vilniaus giminių, Vainių, rūmų transformacija į gyvybingą senamiesčio kvartalą.

Remiantis daugybe istorinių, architektūrinių, polichrominių tyrinėjimų, buvo ieškoma giluminio santykio tarp brangaus paveldo ir ryškios, šiltos, išraiškingos moderniosios architektūros, spręsta, kaip eksponuoti 400 metų istorinius sluoksnius. Atkūrus pamirštą jungtį tarp Dominikonų ir Stiklių gatvių, atvertas pėsčiųjų pasažas su 21-u autentišku, šiuolaikinėmis detalėmis išryškintu įėjimu, lyg sklendžiančiomis betono terasomis, gatvės arkoje sumontuotu židiniu ir daugybe kitų smagių, subtilių ir žmogiškų detalių (kurias kurti „DO Architects“ tikrai moka – prisiminkime „Ogmios“ miestelį).

Klausantis Gilmos T. Gylytės pasakojimo apie pasažo atsiradimo peripetijas ir dairantis jame – visur akivaizdus dėmesys istorijai, smalsumas naujai technologijai ir medžiagai bei tiesiog grynas pasimėgavimas, su kuriuo buvo kuriamas kiekvienas šio objekto kampelis.

Kalle Komissarovas, žiuri narys iš Estijos: „Visuomet džiugu, kai aplanko sėkmė. Kai atsiranda netikėtumas, kai projektas tampa kelione, kuri sukuria istoriją, leidžiančią atskleisti paslėptas vietos galias. Atrodo, kad Lietuvos visuomenėje architekto padėtis tikra gera, jis gali dalyvauti projekte su visa savo „artilerija“ ir tyrimus paversti projektavimo proceso dalimi. „Senatorių pasažas“ yra patyrusio ir jautraus kūrėjo darbas, atskleidžiantis daugelį erdvės sluoksnių ir paverčiantis istorinę vietą šiuolaikine erdve, kurioje norisi susitikti.“

12 I 2020: 4 (115)

„Nebrau“: Laurynas Avyžius, Andrius Kalinauskas.

Verslo centro „Alia“ rekonstrukcija, 2020 m.

FOTOGRAFAS: N. Tukaj Raudondvario pl. 107, Kaunas

Ypatingoje Kauno vietoje, Nemuno vingio pašonėje, naudojant modernias technologijas ir inžinerinius sprendimus, pastatytas naujas verslo centras „Alia“. Pasak projekto autorių, pavadinimas (dalis pranc. žodžio alliance, reiškiančio „sąjunga“) pabrėžia verslo centro kuriamas vertybes: harmoniją tarp natūralios gamtos ir modernaus pastato, ryšį tarp miesto lokacijų – šio centro ir pėsčiomis pasiekiamo senamiesčio, čia dirbsiančių įmonių bendruomeniškumą.

Apleistas pramoninis pastatas buvo ne nugriautas, o rekonstruotas, pritaikant šiuolaikiniams poreikiams: pastatyti du papildomi aukštai, naudojant metalo ir medžio konstrukcijas, konstrukcijai panaudoti gamykloje surinkti sienų moduliai, inovatyvūs ŠVOK sprendimai. Palikdamas automobilių aikštelę gatvės pusėje, „Alia“ centras atsiveria į upės šlaitą ir prieplauką. K. Komissarovas teigia, jog šio projekto pagrindas – fundamentalios vertybės, būtinos kiekvienam architektui, nesvarbu, kur ir ką jis kuria. Jos leidžia iš naujo įvertinti, patobulinti mus supantį pasaulį. Suvokti pastatą lyg procesą, beveik kaip gyvą organizmą. Kai jo gyvavimo ciklas baigiasi, ateina laikas naujam ciklui. Verslo centro „Alia“ rekonstrukcija demonstruoja puikius architekto įgūdžius, derančius su pažangia inžinerija, kuriančius puikų šiuolaikinės architektūros pavyzdį nuostabioje vietoje.

„Nebrau“ – Andrius Kalinauskas, Laurynas Avyžius

2021: 1 (116) I 13

Vertintojai paskyrė du papildomus apdovanojimus, jungiančius po kelis atskirus projektus.

Nuspręsta vertomis atskiro paminėjimo laikyti Architektūros fondo projekto realizacijas: „Beždžionių tiltą“ Kupiškio rajono Rudilių miestelyje, „Ramybės oazę“ Kaišiadorių rajono Darsūniškio miestelyje ir „Paplūdimio erdvę“ Biržų rajono Pabiržės miestelyje. Komisijos narys X. V. Windsantas: „Nenorėjome išskirti vieno iš šių projektų – siekėme pabrėžti projekto ambiciją ir rezultatus, kurių architektams pavyko pasiekti bendradarbiaujant su vietos bendruomenėmis. Ne didingu mostu sukurtas megastruktūras, traukiančias į save dėmesį, o mažus, tikslius, vietos kontekste derančius objektus, skirtus paprastiems žmonėms. Nuostabu, kad architektūrai pavyko tapti katalizatoriumi, priemone sukurti nedideles, bet vertingas intervencijas.

Tai nereiškia, kad visa architektūra privalo būti tokia, tačiau ji reprezentuoja vertingą ir prasmingą veikimo metodą, kurį architektams privalu turėti savo repertuare, – architektūrinį kuklumą ir pagarbą bei dėmesį vietai, jos žmonėms.“

Beždžionių tiltas, 2019 m.

Autoriai: J. Vyšniauskaitė, E. Židonytė, S. Buoželytė, E. Kliučinskaitė, M. Lukošiūnas, V. Oškinis, V. Žumbakytė, S. Gudaitė, A. Staškevičius, G. Avard, G. Kulytė, A. Maliuginas ir 18 vaikų FOTOGRAFAS: N. Tukaj Kupiškio r., Rudilių miestelis

2019 m. rugpjūčio mėnesį per penkias dienas Keliaujančių architektūros dirbtuvių komanda su Rudilių miestelio vaikais bei jaunuoliais sukūrė ir pastatė kabantį „beždžionių tiltą“, kuriuo galima patekti į nedidukę užtvankos viduryje esančią salą. Joje kaip maloni staigmena laukia medinės sūpynės, pažymėtos ryškiaspalve plevėsuojančia vėliava.

14 I 2020: 4 (115)

Archfondas – Evelina Vasiliauskaitė, Margarita Kaučikaitė

Ramybės oazė, 2019 m.

Autoriai: I. Bičkovaitė, L. Kulikauskas, B. Petruškaitė, M. Kildaitė, J. Juškaitis, E. Juzeliūnaitė, A. Lekstutytė, I. Pikžirnytė, M. Grondskytė ir 21 vaikas Kaišiadorių r., Darsūniškio miestelis

2019 m. liepos mėnesį per penkias dienas Keliaujančių architektūros dirbtuvių komanda su Darsūniškio miestelio vaikais bei jaunuoliais sukūrė ir pastatė objektą „Ramybės oazė“ – tarsi sala aplinkinėje žalumoje iškilusią aikštelę su kriauklės formos pakyla, hamaku ir kabančia bibliotekėle. Tai vieta stebėti Nemunu plaukiančius laivelius ir vandeniu kylantį lėktuvą, grožėtis panorama, skaityti knygas ir bendrauti.

Paplūdimio erdvė, 2019 m.

Autoriai: V. Liubinaitė, K. Štreimikytė, V. Reikertas, G. Būgaitė, E. Lašaitė, A. Savko, N. Alon, R. Dusevičius, G. Gaigalaitė, E. Srėbaliūtė ir 12 vaikų Biržų r., Pabiržės miestelis

2019 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais per penkias dienas Keliaujančių architektūros dirbtuvių komanda su Pabiržės miestelio vaikais bei jaunuoliais sukūrė ir pastatė modernią paplūdimio erdvę visai bendruomenei. Prie ežerėlio atsirado persirengimo kabina su stogu ir laipteliais (naktį atliekanti žvaigždžių stebyklos, dieną – apžvalgos ar gelbėtojų bokštelio funkciją), tiltelis į ežerą su rampa, ant kurios galima gulėti ir nuo kurios patogu įsibėgėti šuoliui į vandenį. Greta sukurtos modernios sūpynės-gultynės, o kiek toliau – karuselė mažiausiems Pabiržės gyventojams.

2021: 1 (116) I 15

Taip pat komisijos dėmesio sulaukė Paupio rajonas Vilniuje, kurį konkurse reprezentavo taip pat trys projektai: Audriaus Ambraso biuro pramonės kvartalo konversija, „Arches“ „Paupio kiemai“ ir „Architektūros linijos“ gyvenamųjų namų kvartalas. Garbingas paminėjimas skirtas Vilniaus miesto savivaldybei ir „Darnu Group“.

X. V. Windsantas: „Šis projektas nusipelno būti išskirtas ne tiek už architektūrinę išraišką, kiek už savo misiją ir ambicingumą, įgalinusius architektūrą. Savivaldybės, vystytojo ir architektų bendro darbo, kuriame nebuvo dominuojančios jėgos, rezultatas – pastatai ir viešosios erdvės, nauja miesto dalis, svariai prisidedanti prie jau egzistuojančios aplinkos. Pramoninių struktūrų pertvarkymas, nauji gyvenamieji kvartalai ir viešosios erdvės tapo įmanomi dėl aiškios urbanistinės strategijos, atsižvelgiančios į vietą mieste ir upę. Tai leido sukurti rajoną, kuris yra daugiau nei savo dalių suma. Mums labai patiko šis miesto tvarkymo būdas, leidžiantis sukurti ne vien gatves, pastatus, bet ir integruoti naujus projektus į miesto audinį – tai pavyzdys kitiems rajonams, kitiems šalies miestams."

„Arches“. „Paupio kiemai“, 2020 m.

Autoriai: E. Neniškis, A. Liola, R. Liola, A. Uogintas, E. Geštautaitė, A. Bra­zauskaitė, R. Šimatonytė-Gumbienė FOTOGRAFAS: N. Tukaj

Vilniaus miesto savivaldybės patarėja Rūta Matonienė, vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis

16 I 2020: 4 (115)

Paupys – tai senasis Vilnius prie upės. Čia gyvenimo senamiestyje kokybę papildo gyvenimo gamtos apsuptyje privalumai. Senamiestiškų proporcijų kiemai atveriami šviesai ir upei, bet uždaromi nuo gatvių. Iš išorės – santūrus, tamsių spalvų ansamblis, kurio vidaus erdvės, atvirkščiai, šviesios, gausios faktūrinių detalių. Banguojančių stogų tūriai pratęsia istorinio miesto siluetą, išraiškingą Vilnelės šlaitų grafiką. Kiekvienas fasado lūžis skirtas maksimaliam šviesos srautui sugauti, daugiaplanei perspektyvai formuoti.

„Architektūros linija“.

Gyvenamųjų namų kvartalas Paupyje, 2020 m.

Autoriai: G. Čaikauskas, V. Venckūnienė, V. Raugala, F. Lasys FOTOGRAFAI: N. Tukaj, R. Čerbulėnas

Tradiciniai miestų planavimo principai siejami su viešųjų erdvių ir aplink jas besiburiančių tūrių formavimu. Šis metodas yra užkoduotas ir Paupio atgaivinimo sprendiniuose: nuo Vilnios upės besidriekiančios gatvelės ir pasažai susilieja į miesto aikštę. Šalia aikštės trapecinės formos sklype iškilęs gyvenamųjų namų kvartalas, susidedantis iš šešių skirtingų tūrių. Urbanistinė kompozicijos idėja atspindi konteksto specifiką: pastatų tūriai smulkėja ir žemėja, sukurdami laipsnišką perėjimą nuo miesto aikštės link Vilnios.

2021: 1 (116) I 17

18 I 2020: 4 (115)

A. Ambraso architektų biuras.

Pramonės kvartalo konversija Paupyje, 2020 m.

Autoriai: A. Ambrasas, R. Ambrasienė, J. Jankauskas, J. Motiejūnas, F. Diržytė, K. Galvydytė, O. Runovič FOTOGRAFAI: N. Tukaj, A. Ambrasas

2010 m. vyko buvusios „Skaiteks“ gamyklos konversijos kūrybinės dirbtuvės. Sugeneruotos idėjos pradėtos kūnyti 2017 m. pavasarį, vystytojams atgaivinus projektą. „Paupyje“ formuojamos įvairios kintančios erdvės kuria senamiesčio pojūtį. Tačiau tai yra pramonės teritorijos konversija, todėl projekto autoriams norėjosi, kad architektūra čia išliktų kiek grubesnė. Sukūrus palankias ir proporcingas erdves, reikėjo dėmesingai atlikti smulkesnius darbus – parinkti apdailos medžiagas ir technologijas, architektūrines detales, suteikiančias kompleksui industrinį įvaizdį.

2021: 1 (116) I 19

i

Interjeras

Vilniaus tarptautinė mokykla TEKSTAS: Agnės Tamašauskaitės ARCHITEKTAI: Daina Ferguson ir James Ferguson INTERJERO DIZAINAS: „Aform Studio“ VIETA: Vilnius, Lietuva ĮGYVENDINTA: 2020 m.

PLOTAS: 2 500 m² FOTOGRAFAS: Gedmantas Kropis

Vilniaus senamiestyje duris atvėrė išskirtinio dizaino erdvė kuriantiems, besimokantiems, mokytojams ir visai jų bendruomenei – Vilniaus tarptautinė mokykla. Išskirtinė ne tik šiuolaikiškais sprendimais, bet ir savo istorija. Mokykla įsikūrusi buvusio „Pergalės“ saldainių fabriko patalpose, kurios archeologų, pastatų restauratorių, architektų ir interjero dizainerės dėka atgijo naujam gyvenimui.

Pirminė architektų idėja apsiribojo rekonstruoti sklype esančius pastatus, kuo labiau išsaugant jų autentiškumą, nekeičiant nei urbanistinės struktūros, nei statinių tūrio. Tačiau, išanalizavus pastato istoriją, nuspręsta išgriauti ypatingos reikšmės neturinčias fabriko dalis, o tarp likusių statinių esančią bendrąją kiemo erdvę uždengti stikliniu stogu. Būtent šis atrijus tapo mokyklos širdimi: jame įrengtos akustinės plokštės sukuria puikią akustiką, tinkančią įvairiems renginiams, koncertams, seminarams.

20 I 2020: 4 (115)

Interjero dizainerė, „Aform Studio“ įkūrėja Aurelija Slapikaitė-Jurkonė, pasakoja, kad jos tikslas – jautriai reaguoti į šio pastato istorinį palikimą.

Pasak jos, mokyklos išskirtinumas – jos senosios storos senamiesčio sienos, todėl visas lauko karkasas išsaugotas ne tik išorėje, bet ir, kiek įmanoma, viduje. Plytų mūro sienos puošia koridorius ir jungia privačią mokytojų darbo erdvę antrame aukšte.

Tik įėjus į pastatą, patekama į registratūrą, kurios erdvei sukurti panaudoti istoriniai senojo fabriko elementai. Registratūros baldas pagamintas iš pastogėje rastų šimtamečių balkių, o už jo atsiveria vienintelė siena, permūryta iš senovinių pilnavidurių plytų. Iš aptiktų pušies balkių suprojektuotos degintų ir vaškuotų (kartu sujungtų arba atskirai grupuojamų) balkių instaliacijos, skirtos mokinių kūrybiniams darbams eksponuoti. Kiekviena detalė ypatinga bei turinti savo istoriją.

Architektai nusprendė išsaugoti visas senajame pastate buvusias angas, tačiau interjero dizainerė pasakoja, kad labiausiai neramino tai, jog, statybų procesams įpusėjus, klasių erdvės atrodė pernelyg tamsios.

Siekiant padidinti natūralios šviesos kiekį mokymosi patalpose, buvo skrupulingai apgalvota apšvietimo sistema. Kiekviena klasė turi suprojektuotas didžiules stiklo pertvaras, leidžiančias natūraliai dienos šviesai srūti į visus mokyklos koridorius. Taip pat šviesa iš centrinės mokyklos dalies – atriumo – pasiskirsto po koridoriaus erdves ir smarkiai sumažina dirbtinio apšvietimo poreikį. Ten, kur šviesos srauto pagal šiuolaikinius standartus trūko, buvo suprojektuoti specialūs šviesos tuneliai, panaudota daug šviesių atspalvių mokyklos stalams, sienoms ir luboms. Interjero dizainerė neslepia, kad, įrengus mokyklą, rezultatas pranoko lūkesčius.

Ypatingas dėmesys buvo skiriamas ne tik Vilniaus tarptautinės mokyklos apšvietimui, bet ir akustiniams sprendimams. Pagrindinis iššūkis dizaineriams – koncertų ir renginių salė atriume. Čia įrengta scena, profesionalams skirta garso ir vaizdo įranga, auditorijai pritaikyti platūs laiptai, todėl akustika tapo ypač reikšmingu erdvės elementu. Anot šios srities specialistų, „pagal skaičiavimus buvo pataikyta tiesiai į dešimtuką“. Dėl aukštos kokybės akustinių lubų garso izoliacija klasėse tokia gera, kad mokymosi procesui nesutrukdys net didžiausias triukšmas koridoriuje. Tuo tarpu rūsyje įrengtos sporto salės akustiką lemia ne tik akustinės lubos, bet ir ant sienų suklijuotos paminkštintos plokštės nuo smūgių ir triukšmo.

Mokyklos interjero dekorui pritaikytos natūralios medžiagos ir žemiškų spalvų gama. Daugiausia baldų pagaminta iš medžio lentų ir iš natūralios faneros. Natūralios medienos stalai susitikimų kambariuose, kavinės,

2021: 1 (116) I 21

mokymosi erdvėse, medinės kėdės susėsti pietų prie bendro valgomojo stalo, iš lavos akmens padaryta mokyklos kavinės praustuvė. Kad daiktai ilgiau tarnautų ir nereikėtų jų keisti naujais, tam tikrose vietose panaudotos baldinės plokštės. Reprezentacinė žalia mokyklos spalva natūraliai įsiliejo į naują baldų, grindų ir sienų koloritą. Pagrindiniais akcentais tapo natūralaus medžio atspalviai, švelnios pastelinės spalvos grindys, plytų mūro sienos, pilkos betono lubos ir sienos, įvairūs žali akcentai: augalai ant sienų, žalios plytelės, žalsvi kilimai. Tokie ramūs žemiški tonai, natūralaus akmens, betono ir žalumos sintezė su baltomis sienomis ir lubomis padėjo sukurti ne tik funkcionalią, bet ir mokslui, susikaupimui labai palankią erdvę.

Naujojoje mokykloje įrengtos patalpos unikalios ne tik architektūriniu, bet ir funkciniu modernumu. Čia įrengta fotografijų studija, muzikos įrašų studija. Mansardiniame aukšte – tradicinė biblioteka. Taip pat įdomus sumanymas – atviros mokytojų darbo vietos su vaizdu į bažnyčią. Pastatas savo funkcionalumu tarnauja visai mokyklos bendruomenei.

Vilniaus tarptautinės mokyklos išskirtinumas – šiuolaikiškas požiūris į tvarumą ir gamtos tausojimą, kuris atsispindi daugelyje dizaino sprendimų. Išsaugotos senojo pastato sienos, apgalvotas apšvietimo, šildymo funkcionalumas, daug natūralių medžiagų – visa tai atspindi aplinkai draugišką mokyklos požiūrį. Daugeliui baldų fanera pasirinkta neatsitiktinai – tai aplinkai palankiausia medžiaga, naudojama baldų gamyboje.

Didžiausias interjero dizaino iššūkis, pasak A. Slapikaitės-Jurkonės, buvo suderinti daugybę skirtingų atspalvių, dangų, šviestuvų tipų ir viską sujungti į darnią visumą. Kadangi mokyklos plotas išties nemažas, apie 2 500 m², joje sąveikauja daugiau nei dešimt skirtingų dangų, daugiau nei penkiasdešimt išskirtinių baldų tipų, daugiau nei trisdešimt trys skirtingos apšvietimo sistemos. Darna, kokybė ir originalumas čia ypač svarbu.

Iki smulkmenų apgalvoti architektūriniai ir interjero dizaino sprendimai skatina kūrybingumą ir bendradarbiavimą, leidžia atsiskleisti mokyklos kultūrai ir požiūriui į tvarumą. Sklandus bendradarbiavimas su užsakovais, tarpusavio pasitikėjimas ir mokyklos bendruomenės džiaugsmas dėl naujųjų erdvių interjero dizainerei yra didžiausias pasiekimas.

22 I 2020: 4 (115)

2021: 1 (116) I 23

i

INTERJERAS

Tartle meno pažinimo centras TEKSTAS: Agnės Tamašauskaitės ARCHITEKTAI: A. Trimonio architektų biuras, autorius – Alfredas Trimonis, projektą rengiant dalyvavo Rita Kundrotaitė, Rūta Trimonytė, Tumas Kavaliauskas VIETA: Vilnius, Lietuva ĮGYVENDINTA: 2018 m.

PLOTAS: 1 540,56 m2 FOTOGRAFAI: A. Stepankevičius ir Dž. Barysaitė

Viename iš Vilniaus kultūros židinių – Užupio rajone – įsikūręs Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“, kviečiantis gyvai susipažinti su Lietuvos meno vertybėmis ir istoriniais artefaktais nuo pagonybės iki šių laikų. Meno centro steigėjų – VšĮ Lietuvos dailės fondo ir kolekcininko Rolando Valiūno – tikslas – surinktą kultūrinį ir istorinį lituanistinį paveldą padaryti prieinamą visuomenei.

Ypatinga reikšmė buvo teikiama ne tik meno vertybėms, bet ir erdvei, kurioje jos eksponuojamos. Rasti pusiausvyrą tarp meno bei architektūrinių sprendimų ir sukurti subtilią jų sąveiką puikiai pavyko architektui Alfredui Trimoniui – unikali pastato architektūra ir interjeras įrengti pagal jo projektą.

24 I 2020: 4 (115)

„Tartle“ meno pažinimo centras stovi ant Vilnelės upės skardžio. Iš vidinio kiemo atsiveria Vilniaus senamiesčio vaizdai: tolumoje dunksantis Gedimino bokštas, į dangų smingančios bažnyčių smailės. Čia įsikūręs XIX a. istorinis geltonų plytų pastatas, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Būtent tai lėmė daugumą rekonstrukcijos sprendimų, architektų komandai teko griežtai laikytis nurodytų reikalavimų, derinti darbo žingsnius su įvairiomis institucijomis. Galiausiai rekonstrukcija atlikta remiantis istorine medžiaga – buvo išsaugotas autentiškas pastato planas ir stilistika, o vietoj kieme stovėjusių išskirtinės vertės neturinčių medinių statinių iškilo nauji šiuolaikinės architektūros tūriai. Žvelgiant iš gatvės pusės, šių naujų statinių beveik nematyti, jie subtiliai įsilieja į senąją architektūrinę kompoziciją.

Architektui pavyko išsaugoti originalų Užupio gatvės perimetrą ir medžiagiškumą, kuriamą tik nuvalyto ir restauruoto paveldo pastato, tačiau, įžengus į vidinį kiemą, pasitinka skulptūrų parkas, modernios išraiškos tūriai, atspindintys šiuolaikinio meno idėjas.

Pats meno centras įsikūręs pirmajame senojo pastato aukšte ir rūsyje, o štai antrajame aukšte – Tailando Karalystės konsulatas. Viena svarbiausių užduočių, kuriant naujus priestatus, – užtikrinti, jog šie neužgoš senojo korpuso. Vienaukščių statinių stiklinės fasado plokštumos nukreiptos į atsiveriančią senamiesčio panoramą 15 laipsnių kampu, kuris inspiruotas paveldo pastato. Didžiulius langus rėmina unikali fasado konstrukcija, dengta kiek siauresnėmis nei metro metalinėmis, laiptų įspūdį sudarančiomis plokštėmis. Šiuo sprendimu A. Trimonis siekė atkurti istoriniuose fasaduose randamus puošybos elementus, kuriančius laiptų motyvą, ir juos perteikti naujo pastato architektūroje. Esamas pastatas itin dekoratyvus, turi daug architektūrinių detalių. Pasak architekto, jo tikslas buvo ne mėgdžioti istorinius elementus, o mastelio ir medžiagos formomis rasti

dialogą tarp priestato ir esamo statinio. Taip, panaudojus subtilias detales, tai, kas sena, sujungta su tuo, kas modernu. Tūrine kompozicija kultūros paveldo pastatas su nauju priestatu jungiamas stikline jungtimi, kuri leidžia persipinti šioms dviem erdvėms, – būnant viduje galima apžiūrėti istorinius fasadus.

Unikalus architekto sprendimas – langinėse įmontuoti LED šviestuvai. „Pirmajame aukšte nuspręsta nenaudoti jokių tipinių elementų, todėl vietoj įprastų žaliuzių ar užuolaidų nuo smalsių žvilgsnių saugo langinės.

Vakare jos atlieka papildomą funkciją – skleisdamos šviesą kuria malonią atmosferą. Pasirinktas specialus baltas stiklas praleidžia šviesą ir suteikia jaukumo, be to, nedarko meno centro stilistikos“, – teigia idėjos autorius Alfredas Trimonis.

Anot architekto, kiekvienas meno kūrinys vienoje ar kitoje vietoje yra neatsitiktinai. Architekto ir užsakovo atrinkti išskirtiniai darbai kruopščiai įkomponuoti pastato erdvėje. Galerija susideda iš dviejų pagrindinių dalių: ekspozicinių salių ir saugyklos, kuri įvardijama kaip visos galerijos širdis.

A. Trimonis pabrėžia, kad ją buvo stengtasi sukurti ne kaip sandėlį menui saugoti, o unikalią vietą, turinčią estetinę išliekamąją vertę. Menas šiame projekte turėjo užimti išskirtinę vietą, bet lygiai taip pat ir architektūriniai sprendimai neturėjo likti anoniminiai, nepastebimi. Architektas ieškojo būdų, kaip palaikyti šią dialogo formą ir prie atitinkamos kokybės meno kūrinių pritaikyti architektūros elementus.

Pastato interjerui parinktos akies nerėžiančios spalvos: šviesaus medžio grindys, pilkos sienos. Pagrindinei ekspozicinei salei panaudotas gelžbetonis tiek kaip konstruktyvesnė, tiek kaip apdailinė medžiaga. Šie sprendimai priimti apgalvotai – visų pirma siekiant universalumo. Ekspozicinėse salėse parodos keičiamos, todėl ten reikėjo sukurti tokią aplinką, kad ji savo universalumu tiktų įvairioms parodoms. „Tartle“ meno pažinimo centro dizaino esmė atsispindi detalėse.

Medžiagiškumas, spalvų gama, apšvietimas, tūrių išraiška – nesvarbių smulkmenų kuriant statinį nėra. Pasak projekto architekto, šis mažas objek-

2021: 1 (116) I 25

tas ypatingas tuo, jog atlieka daug skirtingų funkcijų: meno galerijos, meno saugyklos ir tenkina privataus užsakovo interesus. Pagrindinis uždavinys buvo optimaliai funkciškai ir estetiškai erdves suderinti per detales. Tai ne tik architektūrinė išraiška ar interjeras, bet ir visos inžinerinės komunikacijos, kurios labiausiai lėmė interjero kūrimą, – pastato erdvės nedidelės, į akis krinta kiekvienas netobulas inžinerinis sprendimas.

Tiek juos, tiek apšvietimo sistemą siekta subtiliai paslėpti, kad įvairūs davikliai nekristų lankytojams į akis. Visoje galerijoje sumontuota mobili apšvietimo sistema, prisitaikanti prie besikeičiančių ekspozicijų. Negana to, objektas išsiskiria išmaniųjų technologijų gausa: jos ne tik leidžia suderinti skirtingas pastato funkcijas, bet ir palengvina sistemų valdymą, padeda lengviau judėti po erdves ir papildomai jų neapkrauna. Projekto architektas siekė išlaikyti tam tikrą „optinę švarą“ ir išsaugoti meninę viziją, neleisti jos užgožti inžinerinėms komunikacijoms ir konstrukciniams sprendimams.

Meninę viziją A. Timoniui neabejotinai pavyko įkūnyti. „Tartle“ meno centras žavi detaliai ir subtiliai apgalvotais architektūriniais sprendimais, seno ir naujo derme bei inovatyviomis praktinėmis idėjomis. Didžioji dalis restauruoto XIX a. pastato darbų atlikta rankomis, saugant paveldą, todėl šiandien fasadas nebeatrodo paženklintas laiko. Tuo tarpu nauji priestatai pasižymi modernia, kontrasto principu suprojektuota architektūra. Abi projekto dalys išlaiko unikalumą, atspindi savo statybos laikotarpį, tačiau puikiai papildo viena kitą ir kuria išskirtinę patirtį tiek meno, tiek architektūros entuziastams.

26 I 2020: 4 (115)

rEKOMENDUOJAME

i

„JUNG“ gaminių asortimente – technikos ir dizaino naujovės

Praktiškumas, funkcionalumas, estetika ir moderni klasika – toks turbūt būtų taikliausias neseniai rinkai pristatytų Vokietijos bendrovės JUNG gaminių apibūdinimas. Šios dizaino ir technikos naujovės neabejotinai atkreips naujų namų interjerus kuriančių dizainerių ar būstą atnaujinti suplanavusių gyventojų dėmesį.

Nauji vėjai jungiklių asortimente LS 1912 dizaino linijos atnaujinimas. Naujai įdiegta raudona indikatoriaus lemputė svirtelėje – moderni techninė detalė istorinę JUNG pradžios datą menančioje LS 1912 dizaino linijoje. „Ilgaamžis, nepastebimas, tačiau iš tolo aiškiai matomas LED indikatorius aiškiai parodo, kokioje padėtyje yra cilindro, kūgio arba kubo formos svirtelė ir kur yra pats jungiklis. Dėl savo išskirtinio dizaino ir jungimo mechanikos šios serijos gaminiai puikiai atsiskleidžia išskirtiniuose interjeruose“, – neabejoja R. Skurdenis.

Patalpų temperatūros valdymas: termostatai Išmanusis, valdomas programėle ir derantis bet kuriame interjere. Naujasis JUNG patalpų termostatas su išmaniuoju telefonu sujungtas patikimu „Bluetooth Low Energy“ ryšiu ir valdomas programėle „JUNG Temperature Config“. „Tai ypač aktualus pasirinkimas ieškantiems harmonijos tarp funkcionalumo ir estetikos. Šis inžinerinis elementas montuojamas tuose pačiuose rėmeliuose kaip ir kiti JUNG apšvietimo sistemos elementai, todėl puikiai įsilieja į bet kokio stiliaus interjerą ir leidžia mėgautis išmaniai kuriamu komfortu“, – sako „JUNG Vilnius“ vadovas Raimundas Skurdenis.

Kalbant apie įrenginio estetinę pusę, JUNG suteikia visišką laisvę jo išvaizdą priderinti prie bendros interjero vizijos: 96 spalvos ir visos įmanomos JUNG dizaino linijos.

Modernus, su ekranu. JUNG termostatas su jutikliniu ekranu suteikia galimybę reguliuoti patalpų mikroklimatą itin patogiai ir paprastai – prisilietimu.

Ilgametę metalo apdirbimo patirtį JUNG pasitelkė LS 1912 gaminių linijai parinkdama prabangias medžiagas – nuo aliuminio, nerūdijančiojo plieno ir žalvario iki poliruoto chromo.

Matiniai jungikliai. Net tris skirtingas JUNG gaminių dizaino linijas – LS 990, AS 550 ir A FLOW – naujai papildė grafito juodumo ir sniego baltumo jungikliai bei kištukiniai lizdai, taip pat protingo namo sistemų valdikliai. Gilios klasikinės spalvos, visiškai matinis, neblizgus gaminių paviršius ir maloni liesti tekstūra interjerui neabejotinai suteiks dar daugiau unikalios elegancijos.

Itin platus ir reguliariai papildomas arba atnaujinamas JUNG gaminių asortimentas, dizaino, spalvų, medžiagų įvairovė šiandien kaip niekada anksčiau atveria ypač plačias galimybes sukurti stilingus namus. „Juk viskas slypi smulkiose detalėse“, – seną tiesą primena „JUNG Vilnius“ vadovas R. Skurdenis.

„Kokybiškos medžiagos, aiški forma ir daili išvaizda atliepia prekės ženklo filosofiją kuriant gaminio dizainą. Šio konstrukcija kompaktiška, plokščia, o stiklo ekranas – elegantiškas“, – privalumus vardija „JUNG Vilnius“ vadovas.

R. Skurdenio teigimu, termostatu galima valdyti vandenines ir elektrines grindinio šildymo sistemas bei radiatorius, o jeigu sistemoje veikia šilumos siurblys – ir patalpų vėsinimą vasarą. Taip pat laikmačiu galima nustatyti, kad norima temperatūra patalpoje būtų pasiekta reikiamu laiku.

Siūloma rinktis iš AS, A, CD, LS dizaino linijų ir dviejų klasikinių spalvų: juodos arba baltos. Taip pat termostatas gali būti integruojamas į modulinę išmaniųjų namų sistemą „LB Management“.

2021: 1 (116) I 27

i

DIZAINO ISTORIJA

DESIGN DANDY* (* išvertus iš angl. k. – „dizaino puošeiva“) Tekstas: Jono Malinausko

Italų dizainerį Carlo Mollino tiksliau būtų vadinti universaliuoju genijumi. Jis pasireiškė ne tik kurdamas baldus, bet ir projektuodamas pastatų interjerus, rengdamas parodas, kurdamas moteriškų drabužių bei avalynės kolekcijas. Savo kūryboje jis įmantriai derino baroko, funkcionalizmo ir siurrealizmo motyvus. Maža to, jis buvo puikus fotografas, scenografas, rašytojas, teatro kritikas, taip pat talentingas sportininkas – slidinėtojas, jojikas ir netgi tarptautinio lygio automobilių lenktynininkas. Labiausiai stebina tai, kad įvairių savo pomėgių patirtis jis sugebėjo pritaikyti projektinėje veikloje pačiais neįtikimiausiais būdais.

Skirtingai nei daugelis italų dizaino grandų, C. Mollino gimtasis miestas – ne Milanas, o Turinas. Čia jis gimė 1905 m. ir mirė, sulaukęs šešiasdešimt aštuonerių. Politechnikos institute baigęs architektūros studijas, Carlo įsidarbino savo tėvo, garsaus architekto Eugenio Mollino, biure. Turėdamas išskirtines materialines sąly-

2

3

1

28 I 2020: 4 (115)

gas, jis galėjo sau leisti atsiriboti nuo rutinos ir rinktis įdomesnius užsakymus, nesileisdamas į kompromisus ir suteikdamas neribotą laisvę savo guviai fantazijai. „Jei po studijų jis būtų nuvykęs į Milaną ir pradėjęs projektuoti pramonės objektus, gal ir būtų užsikrėtęs populiariuoju modernizmu. Bet atkaklumas ir tėvo turtai leido jam pasirinkti savo kelią“, – teigė vienas architektūros kritikų.

Dirbdamas tėvo biure, Carlo ne kartą dalyvavo įvairios pakraipos architektūros konkursuose – nuo „Fašistų rūmų“ Vogeroje (1933 m.) iki „Paminklo partizanams“ (1948 m.). Jau viename pirmųjų stambių architektūrinių projektų, jojikų asociacijos būstinėje Società Ippica Torinese (1937–1940 m.), Carlo atskleidė savo aistrą minkštoms, plastiškoms kreivėms, kurias pritaikė tiek fasado perdangoms, tiek vidinėms pertvaroms. Plačiai buvo taikytos ir tokios egzotiškos tuo metu medžiagos kaip stiklo blokeliai ir reljefinės apdailos plytelės. Hole pakabinti barokiniai sietynai ir gigantiškos arklių galvos suteikė būstinės pastatui dar neišaušusio postmodernizmo gaidelių. Deja, nepaisant architektūrinių privalumų, statinio amžius buvo trumpas – jį nugriovė 1960-aisiais.

4

5

6

Nuo 4-ojo dešimtmečio pradžios iki pat 6-ojo dešimtmečio pabaigos C. Mollino sukūrė keliasdešimt privačių gyvenamųjų namų interjerų Turine ir jo apylinkėse. Žiūrint į jų nuotraukas, kyla mintis, kad dizaineris tiesiog užhipnotizuodavo užsakovus, siekdamas įpiršti jiems savąją interjero viziją. Viename pirmųjų jo projektų, modernistinėje erdvėje Casa Miller (1936–1938 m.), atsirado daugybė eklektiškų, vinguriuojančių elementų, o pats garsiausias prieškario interjeras Casa Devalle (1939–1940 m.) atrodo tarsi skolinys iš Salvadoro Dalí instaliacijų arba Davido Lyncho filmų: aksomu ir šilku išmuštos sienos bei lubos, permatomų audinių baldakimai, moters torso pavidalo veidrodžiai formuoja kone psichodelinę atmosferą su erotine potekste. Pokario metais C. Mollino gerokai pasislinko moderniojo meinstrymo link, tačiau naujuose gyvenamuosiuose interjeruose vis atsirasdavo įdomių akcentų, tarp jų ir baldų. Vertingiausias šiuo požiūriu yra Casa Orengo interjeras Turine (1949 m.).

Kurdamas baldus, Mollino sugebėjo derinti du visiškai skirtingus metodus. Vienas buvo paremtas griežtu tikslumu ir naujausių technologijų naudojimu, o kitas – intuityviu organinių formų taikymu. Būtent taip gimė Casa Orengo skirtas garsusis žurnalinis staliukas Arabesque: patentuota medienos šaltojo formavimo technologija užtikrino konstrukcijos standumą, o nei vieno stataus kampo neturinti forma – plastinį išraiškingumą. Kurdamas tam pačiam interjerui fotelį Gaudi (1949 m.), Carlo ne tik atidavė pagarbos duoklę garsiajam katalonų architektui, bet ir užsiminė 1. Carlo Mollino (1905–1973). 2. Asociacijos Società Ippica Torinese būstinės interjero eskizas, 1937 m. 3. Società Ippica Torinese pastato holo interjero fragmentas. 4. Vilos Casa Devalle interjero fragmentas, 1939–1940 m. 5. Casa Mollino – paskutinis ir vienintelis išlikęs dizainerio gyvenamasis interjeras, 1960–1968 m. 6. Sofa, skirta Casa Devalle interjerui, 1940 m. 7. Vilos Casa Miller miegamojo interjeras, 1936–1938 m. 8. Veidrodis Milo, 1937 m. 9. Casa Orengo interjeras, 1949 m. 10. Stalas Arabesco, 1949 m.

7

8

9

10

2021: 1 (116) I 29

11

13 5

12

apie siurrealistinę plastiką su erotine potekste, ypač matomą natūralistinėje kėdės sėdynės formoje. Būtent dėl šių baldų C. Mollino kritikų buvo pakrikštytas biomorfinio stiliaus pradininku dizaino srityje. Šią reputaciją įtvirtino tokie klasika tapę pavyzdžiai kaip fotelis Ardea su grakščiai išlenktomis zoomorfinėmis kojomis bei kiti sėdimieji baldai. Šeštajame dešimtmetyje savo darbų kolekciją C. Mollino papildė keliais baldais, skirtais jo asmeniniam darbo kabinetui Turino politechnikos institute. Rašomojo stalo Cavour projekte (1949 m.) Carlo netikėtai suderino dinamišką stalviršio atramos skrydį su stalčių ir kanceliarinių spintelių statika, o grakšti kėdės Fenis forma nedviprasmiškai deklaravo, kad ji skirta ne šiaip lankytojams, o trapioms moteriškoms būtybėms...

Pokario metais vienetinių baldų gamyba vyko neįprastomis sąlygomis: susiradęs nedidelę baldų dirbtuvę „Apelli e Varesio“, Mollino sutarė su jos vadovais, kad gamyba vyks tik sekmadieniais ir tik naktimis, kad niekas negalėtų nusižiūrėti genialiųjų dizaino idėjų. Labiau už demonišką Carlo žvilgsnį darbininkus

16

17 18

30 I 2020: 4 (115)

14

15

baugino jo įkyrus perfekcionizmas, siekiant tobulai pagaminti visas detales. Tačiau atlygis už vargus buvo neblogas, tad darbai vyko kokybiškai ir sparčiai.

1952 m. C. Mollino suprojektavo tiesiog kosmiškai atrodančią rotondinę RAI televizijos žiūrovų sale Turine (visiškai perstatyta 2006 m.). Dar vienu vėlyvuoju visuomeninio interjero dizaino kūriniu tapo Turino operos teatro Regio interjero rekonstrukcija, pradėta 1967 m. Nepabūgęs analogijų su Dantės „Dieviškąja komedija“, dizaineris visą ovalinį 1 750 vietų salės tūrį užklojo pragariškos ryškiai raudonos spalvos dangomis ir apmušalais, o palubėje sumontavo asociacijas su angelų choru keliančią krištolinių sietynų bei atšvaitų kompoziciją. Pakėlę akis į tariamąjį dangų žiūrovai vėl susidurdavo su vizualine velniava, lubose išvydę labai ryškų juodai baltą geometrinį ornamentą. Panašių vizualinių konfliktų lankytojai aptikdavo ir teatro hole. Rekonstrukcija buvo baigta dizainerio mirties metais, bet jis dar spėjo pabūti G. Verdi operos premjeroje ir išgirsti neprilygstamąjį Marios Callas balsą...

Kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, C. Mollino interesai driekėsi toli už architektūros ir dizaino ribų. Susidomėjęs kalnų

slidinėjimu, jis pagarsėjo ne tik kaip bebaimis šios sporto šakos meistras, bet ir kaip puikus metodininkas, išradęs naują slalomo techniką. Jis taip pat parašė kalnų slidinėjimo vadovėlį Trattato sul Discesismo su išsamiais patarimais ir grafinėmis manevrų schemomis, kurį instruktoriai Italijos kalnuose naudoja iki šiol. Slidinėjimo įgūdžius pritaikęs architektūroje, jis suprojektavo keletą kalnų vilų ir lynų keltuvų stočių, kurių dinamiškos formos puikiai perteikia šiam sportui būdingus greičio ir rizikos pojūčius.

Ilgai žavėjęsis automobilių sportu ir suprojektavęs vilą garsiam lenktynininkui Mario Damonte, Carlo nusprendė išmėginti save lenktyninio bolido vairuotojo vaidmeniu. Jau turėdamas automobilių dizainerio patirties, 1955 m. jis sukonstravo lenktyninį automobilį Bisiluro (it. Dvi torpedos) ir pats nusprendė jį išbandyti. Ir ne bet kur, o Le Mano 24 valandų lenktynėse! Tiesa, jau pirmąją varžybų valandą jis išlėkė iš kelio, nes mašinos kėbulas pasirodė per lengvas, tačiau Carlo sugebėjo greitai pašalinti gedimus ir vėl grįžti į trasą. Bisiluro pasiektas greičio rekordas mažo litražo automobiliams Le Mano trasoje išsilaikė net keletą metų. Panašiai jam sekėsi ir su aviacija – susižavėjęs pilotavimu, buvo patekęs net į kelias katastrofas, mėnesių mėnesiais gulėjo ligoninėse, užtat pelnė Akrobatinio skraidymo federacijos prezidento pagyrimą „už nepriekaištingą pilotažo figūrų atlikimą“.

19

naujovių – 2016 m. Milano baldų mugėje pristatyta atnaujintoji stalo Reale versija.

G. Napione gatvėje Turino centre šiandien veikia privatus muziejus, skirtas C. Mollino atminimui. Jo įkūrėjas, jau minėtas leidėjas ir antikvaras F. Ferrari, 1985 m. aptiko keletą gerokai primiršto autoriaus baldų ir surengė jų ekspoziciją, o vėliau įsigijo dizaineriui priklausiusius apartamentus su pačiu eklektiškiausiu C. Mollino gyvenamuoju interjeru. Nors autentiškose XVIII a. erdvėse galima pamatyti vos vieną kitą paties dizainerio sukurtą baldą, tačiau, anot F. Ferrari, visa namų aplinka, įskaitant veidrodžius, knygas, baroko ir modernizmo baldus, zebrų kailius ir drugelių kolekciją (turėjusią šių namų šeimininkui ypatingą prasmę) išsamiai apibūdina savininko asmenybę. Antikvaro teigimu, „Carlo nebuvo nei beprotis, nei keistuolis – jis buvo išskirtinis savo epochos vizionierius, kurio kūriniai – jo tikėjimo ir troškimų atspindžiai.“

20

Carlo Mollino turėjo dar vieną slaptąją aistrą. Po jo mirties 1973 m. namuose tyrėjai rado savotišką lobį: apie 1 300 apsinuoginusių aukštuomenės damų, šokėjų bei prostitučių nuotraukų, kurias jis savo studijoje padarė „Polaroid“ fotoaparatu (priminsime, kad dizaineris nė karto nebuvo vedęs). Nepaprastai stilingos, elegancijos ir atviro seksualumo sklidinos nuotraukos atspindėjo besikeičiantį moters statusą to meto visuomenėje, o netvari momentinių nuotraukų kokybė – moters grožio trapumą ir laikinumą. Ligi autoriaus mirties nė viena jų nebuvo paviešinta, tad 1985 m., keletą aktų įdėjus į C. Mollino kūrybos katalogą, kilo didžiulis sąmyšis. Ypač piktinosi buvę Carlo kolegos iš Milano politechnikos instituto, kuriame klestėjo stiprios katalikiškos tradicijos.

Būtent jie apšaukė dizainerį „pakvaišusiu ekscentriku“, kas vėliau paskatino nepelnytą jo užmarštį.

Tačiau ši užmarštis ilgai netruko. Jau nuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos dėl F. Ferrari publikacijų vėl atkuto susidomėjimas Carlo kūryba. Po autoriaus mirties išliko labai nedaug originalių vienetinių baldų, tad nenuostabu, kad jų vertė nuolat didėjo. 2005 m. originalus medinis stalas su stikliniu stalviršiu Reale, 1949 m. sukurtas Casa Orengo projektui, buvo parduotas „Christie’s“ aukcione už 3,8 milijono JAV dolerių ir pasiekė XX a. baldų kainos rekordą. Kai kuriuos ekscentriškojo dizainerio baldus nedidelėmis serijomis gamina italų firma „Zanotta“. Viena paskutinių jos

21

11. Kėdė Gaudi, 1949 m. 12. Kėdė Fenis, 1959 m. 13. Darbo kėdės projektas, 1948 m. 14. Fotelis, 1946 m. 15. Stalas Cavour, 1949 m.

16. Stalas Reale, 1949 m. 17. RAI televizijos žiūrovų salės interjeras, 1952 m. 18. Teatro Regio salės bendras vaizdas, 1967–1973 m. 19.

C. Mollino kalnų vilos K2 statybvietėje Lombardijoje, 1953 m. 20.

Lenktyninis automobilis Bisiluro, 1955 m. 21. Keletas Polaroid nuotraukų iš C. Mollino kolekcijos

2021: 1 (116) I 31

i

TENDENCIJOS

„Nieko naujo, viskas nauja“ – Heimtextil interjero tekstilės tendencijos 2021–2022 m.

Tekstas: VDA doc. dr. Rūtos Būtėnaitės

Repurpos Pakartotinis panaudojimas nėra išnykstanti tendencija. Tiksliau, tai metodas, kurio tikslas – pakeisti tekstilės dizaino kūrimo ir (ar) vystymo naratyvą tekstilės pramonėje, pereinant nuo naujų tekstilės gaminių kūrimo prie jau esamų kuravimo, reapropriavimo, suteikiant naujus estetinius ir funkcinius išraiškos būdus ir paskirtis, branginant tai, kas jau pagaminta. Tradicinis dizaino procesas prasideda nuo idėjos, o Repurpose – nuo svarstymo, ką galima pagaminti iš jau esamų tekstilės produktų.

Repurpose tendencija kupina sentimentų anksčiau numylėtai tekstilei: dominuoja floristiniai bei languoti retro tekstilės motyvai ir spalvų deriniai, naudoti tekstilės daiktai, mezginiai, nėriniai, kampais surištos paveldėtos skarelės transformuojamos į pagalvėlių užvalkalus, o dekoruota nėriniais lovos patalynė jautriai atgimsta kaip brangi, kupina atminimų, sakrali balta staltiesė.

32 I 2020: 4 (115)

„Nieko naujo, viskas nauja“ – ateinančių metų interjero tekstilės tendencijų moto tarsi lengvai ironizuoja kasmetį gyvenimo būdo produktų pramonės užduodamą intriguojantį klausimą „Kas nauja šiame sezone?“ Atsakymų visuomet laukdavome kiekvienų metų sausio pradžioje tarptautinėje didžiausioje namų tekstilės parodoje Heimtextil (Frankfurtas prie Maino), tačiau pandemija pakoregavo ir būsimo renginio datą – 2021 m. gegužės 4–7 d.

Nauja – ne tik dabartinė COVID-19 pandemija – tam tikras naujo savęs suvokimo laikas, kai tiek vartotojai, tiek pramonė ima keisti esamas sistemas ir darbo būdus, labai abejodami būtinomis naujumo ir tam tikros kultūrinės erozijas sąvokomis, kurios buvo pagrindiniai tekstilės dizaino produktų varikliai nuo XX a., kai apsipirkimas tapo ne būtinybe, o malonumu, kai vartojimo produktai daugiau nebebuvo gaminami taip, kad tarnautų visą gyvenimą.

Krizės – visada naujovių variklis. Tekstilės pramonėje skaitmeninimas ir tvarumas šiuo metu aktualiausios temos.

Ankstesniais metais buvo pristatomos penkios tradicinės tendencijos, paprastai besiremiančios labiau estetiniais principais, o šiemet matome keturias, atliepiančias labiau įtempto laikotarpio gyvenimo būdo filosofiją ir permąstomas pramonės problemas.

Neatsitiktinai – atsinaujinusi tendencijų planavimo ekspertų komanda (Trend Council nariai Anja Bisgaard Gaede iš „Spott Trends & Business“, Anne Marie Commandeur iš „Stijlinstituut Amsterdam“ kartu su Kate Franklin ir Caroline Till iš „FranklinTill“) atneša savų pokyčių. (Pirmą kartą Heimtextil istorijoje visas tendencijų vizualizacijas kūrė „Spott Trends & Business“ (Danija), fotografas Andreas Houmannas.) Nebeišvysime jokio virtualių erdvių, kosminio ar technikos naujovių futurizmo su žaižaruojančiais paviršiais ir akis geliančiomis ryškiomis spalvomis, nei aliuzijų į bet kurį istorinį stilių ar kelis sezonus vyravusio art deco prabangos apraiškų. Po 2020 m. premjeros Ateities medžiagų biblioteka (Future Material Library) 2021 m. grįš į Heimtextil su nauja kolekcija, iškeliančia eksperimentinius metodus, naujoviškas medžiagas ir revoliucingas idėjas, naujo gamybos modelio projektus.

Rewild Rewild tendencija primena miesto ir postmoderniojo pasaulio gyventojų iš esmės prarastą ryšį su supančia ekosistema ir skatina sugrįžti į pirmapradę natūralią laukinę būseną, bandant iš naujo suprasti tikrąją autentišką gamtos išmintį, tiesa, šiuolaikiniame kontekste. Pristatomi tvarūs sprendimai, atsinaujinantys ištekliai, skatinama iš naujo atrasti gamtos turtus ir pritaikyti juos šiandienos kontekste.

Rewild vaizdinėse ir medžiagiškose tekstilinėse išraiškose daugiausia dėmesio skiriama tokioms temoms ir kryptims kaip gamtos laboratorija, vietinių išteklių paieška, tikrumo kupinam laukiniam gyvenimo būdui. Be abejonės, iš naujo atrastos tekstilės ištakos, tarytum natūralaus marginimo ar visai nedažytų audinių atspalviai, tarsi rankomis apdirbti gruboki pluoštai, nepaliesti „šiuolaikinių tekstilės gamybos būdų“ audiniai ir apdaila „be apdailos“.

2021: 1 (116) I 33

Reinforce Reinforce tendencija siekia mus sustiprinti, skatina pereiti nuo trumpalaikių prie ilgaamžių dalykų, ką atspindi tiek vizualinė tekstilės forma, tiek medžiagų sudėties ilgaamžiškumas. Semdamasi įkvėpimo iš drąsaus minimalistinio Skandinavijos šalių dizaino, brutalizmo krypties architektūros, ji sujungia dizaino ilgaamžiškumą su funkcionalumu. Šis per ilgą laiką pasitvirtinęs požiūris papildomas sunkiomis, storomis, patvariomis ar net griozdiškai iš pirmo žvilgsnio atrodančiomis medžiagomis, sukuriančiomis vizualų atsparumą, padėsiantį mums atgauti jėgas ir tapti stipresniems.

Taupi minimalistinė, kiek monotoniška monochrominių spalvų skalė papildoma tik gelsvais atspalviais, 3D faktūrų derme bei nežymiais matinio ir švelniai blizgaus paviršiaus kontrastais, sušildoma žmogaus rankų prisilietimo pėdsakais.

34 I 2020: 4 (115)

Revive Jaunatvišką aktyvizmą šiandienos perspektyvoje, požiūrį į savo daiktiškojo „šlamšto“ pasaulį ir elgesį su juo atspindinti Revive tendencija atgaivina kūrybiškumo tyrinėjimus – visas dėmesys skiriamas didesniam emociniam pasitenkinimui kūrybos procesu, o ne rezultatui, netaikomos jokios taisyklės senos dėvėtos tekstilės taisymui, apdailos procesams, pažinimui ir eksperimentavimui. Į procesą atsigręžianti Revive kryptis moko pajausti, apčiuopti, suvokti, išgyventi ir iš naujo jausti dermę su žmogiškais meistrystės įgūdžiais. Atgaivinama ir iškeliama nemateriali, neapčiuopiama tėkmės būsena, kuri atsiranda kūrybos procese, o ne sutelkiant dėmesį į galutinį rezultatą.

Kadaise namų ūkyje įprastas dėvėtos tekstilės taisymas, siuvimas, lopymas dabar laikomi kūrybos metodu, apimančiu šiuolaikinio adymo ir eksperimentavimo jungtį. Ši tendencija sujungia pačias įvairiausias rankų darbo tekstilės technologijas: audimą ant rėmo, nėrimą, mezgimą, aplikacijas, skiautinius, siuvinėjimus ir, žinoma, adymą. Taip demonstruojama tekstilės likučių, atliekų (to, kas yra po ranka) vertė kuriant naują, šiandienį estetinį vaizdą.

2021: 1 (116) I 35

i

DIZAINas

KONKURSO „GERAS DIZAINAS 2020“ LAUREATAI – ŠTAI TAIP ATRODO GERIAUSIAS LIETUVIŠKAS DIZAINAS

Kiek Lietuvoje yra dizainerių ir kiek to lietuviško dizaino turime? Ar jis yra matomas tik mūsų šalyje ar ir užsienyje? Vienas svarbiausių dizaineriams skiriamų apdovanojimų Lietuvoje yra įsteigtas nacionalinio dizaino konkurso GERAS DIZAINAS rengėjų. Tai Lietuvos dizaino forumo iniciatyva sukurtas nacionalinis konkursas, skirtas geriausiems Lietuvos dizainerių darbams atrasti ir pažymėti. Jau devinti metai iš eilės Lietuvos dizaino forumo prizu GERAS DIZAINAS įvertinama 10 geriausių darbų 10-yje kategorijų.

Taigi taip atrodo šių metų nacionalinio di­ zaino konkurso GERAS DIZAINAS laureatai, išrinkti nepriklausomos ekspertų komisijos: Triin Jerei, Danielos Dichkovos, Lefterio Heretakio ir Tiios Vihand.

Daugiau informacijos: dizainoprizas.lt

36 I 2020: 4 (115)

PUBLIKOS FAVORITAS Publikos balsavimas buvo labai įtemptas – rinkdami savo dizaino favoritą, balsą atidavė arti tūkstančio balsuotojų. Laimėtojas išaiškėjo tik paskutinę minutę. Kelių balsų skirtumu publikos favoritu tapo Aurimo Grajausko suvenyrinė užrašų knyga „Note Lithuania“. Keliais balsais atsiliko Gintarės Černiauskaitės įtvaras riešo ir dilbio traumoms gydyti „Exo Oro“, o į garbingą 3-ią vietą pakilo Tado Karpavičiaus edukacinė knyga „Tebūnie kava“. Stipraus publikos palaikymo sulaukusius visus tris finalininkus šių metų publikos balsavimo rėmėjas žurnalas „Centras/Interjeras.lt“ nusprendė apdovanoti 2021 m. žurnalo prenumeratomis.

Nacionalinio konkurso „Geras dizainas“ organizatorius – Lietuvos dizaino forumas.

Konkurso „Gero dizaino“ pagrindinis rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba.

Informaciniai rėmėjai: LRT, žurnalas „Centras/Interjeras.lt“.

BALDAI IR ŠVIESTUVAI 1 vieta. „The playing table“ – grojantis stalas, Ieva Prunskaitė Tai daugiafunkcis baldas, pritaikytas mokslams: stale patogiai įmontuoti kištukiniai lizdai bei dėžutės rašikliams ar kitoms smulkmenoms. Antrinė stalo funkcija – elektroninio pianino dėtuvė ir patogus laikiklis, kai norima groti pianinu. Autorė teigia, jog produkto grožis – funkcionalumas, nes, norint muzikuoti, tereikia atversti stalo stalviršį ir jo nugarinėje dalyje, specialiai tam numatytoje vietoje, įtvirtinti natų laikiklį. Prašom, pianinas jau paruoštas!

2 vieta. Sėdimasis baldas „Nstabilis“, Linas Čeponas Dizaineris L. Čeponas drauge su Vilniaus dailės akademija pristatė sėdimąjį baldą „Nstabilis“. Tai tradicinės taburetės konstrukcijos pagrindu, naudojant spiralės principą, sukurta kėdė. Pasak autoriaus, tokia konstrukcija leidžia svyruoti ir spyruokliuoti įvairiomis kryptimis, toks sėdėjimas priverčia dirbti įvairias raumenų grupes, o tai teigiamai veikia bendrą savijautą. „Visgi mūsų kūnai sukurti judėti. Ilgai sėdint statiškoje padėtyje, raumenys nevienodai įsitempia, – aiškina Linas Čeponas. – Tai gali sukelti stuburo ar sąnarių negalavimus.“

3 vieta. Šviestuvas „The Bud“, Barbora Adamonytė-Keidūnė B. Adamonytė-Keidūnė komisijos įvertinimui pateikė šviestuvą „The Bud“ – minimalistinio dizaino objektą, kurio šviesos srautas reguliuojamas atidarant ir uždarant kiautus (reguliuojant rankomis). Jis pagamintas iš rankomis lenktų ir klijuotų medžio lukšto lakštų. Šviestuvo korpusai tarpusavyje tvirtinami virvele, o jo cilindras atspausdintas taikant 3D technologiją.

2021: 1 (116) I 37

2 vieta. Visuomeninis interjeras, Lietuvos ambasada Prahoje, studija „In Arch“

INTERJERO DIZAINAS

„Interjero projektas atliktas atsižvelgiant į projektavimo užduotį – sukurti jaukias, ergonomiškas, modernių etninių elementų turinčias erdves, kurios atvykstantiems reprezentuotų tai, kas yra Lietuva“, – teigia architektės. Spalvų gama ir medžiagiškumas – kuo natūralesni. Gausūs ąžuolo elementai harmoningai išsiskiria švarioje baltoje aplinkoje, viską pagyvina natūralios tekstilės, šiaudo, juodos spalvos akcentai bei žali intarpai balduose bei augaluose. Daugelis lietuviškų raštų ir elementų dėl savitai pateikto medžiagiškumo suskamba moderniai.

1 vieta. Parodos „Jaunojo dizainerio prizas 2020“ interjero dizainas, Vladas Suncovas, Monika Janulevičiūtė Parodos „Jaunojo dizainerio prizas 2020“ interjero dizaino autoriai, kurdami jubiliejinę parodos ekspoziciją (jau dešimtąją), rėmėsi tarpinės erdvės – laiptinės principu. Parodos salė – stačiakampio formos, įstrižai perskirta laiptus primenančia konstrukcija, kurioje telpa didžioji dalis tūrinių eksponatų. Toks neperteklinis medžiagų ir formų naudojimas ekspozicijoje pasirinktas siekiant pabrėžti šiandieniam dizainui svarbią tvarumo temą.

3 vieta. Visuomeninis interjeras „Lonas HOME“, Jokūbas Jurgelis, Jūratė Volkavičiūtė („2XJ architects“) J. Jurgelis ir J. Volkavičiūtė bei jų visuomeninis interjeras lietuviškam pasididžiavimui – įmonei „Lonas“ – „Lonas HOME“ taip pat tapo laureatais. Tradicinių amatų įkvėpta naująja interjero koncepcija norima atskleisti išskirtinį dėmesį daikto kokybei, rankų darbui ir puoselėjamoms vertybėms. Siekiama pabrėžti kiekvieną produktų grupę, sukuriant jai skirtingą erdvinį charakterį. Visi baldai ir interjero sprendimai projektuoti specialiai šiam projektui.

38 I 2020: 4 (115)

INTERJERO ELEMENTAI 1 vieta. Vazų kolekcija „Dūmoti“, Elena Mieželė „Dūmoti“ – vazų kolekcija, paremta etnografiniais motyvais. Pagrindinė jos inspiracija – suodini senovės lietuvių rakandai jų dūminių pirkių interjeruose, kur duonkepėms krosnims dažnai nedarydavo kaminų, o tiesiog leisdavo dūmams išeiti pro langus. Visos kolekcijos „Dūmoti“ vazos pagamintos iš juodojo molio ir išdegtos itin aukštoje temperatūroje.

2 vieta. Žvakidė „Kál-nas“, studija „Grey on Grey“ (Dovilė Aleksandravičiūtė, Justina Vilčinskaitė) „Kál-nas“ yra rankų darbo žvakidė iš jesmonito, kurią sukurti įkvėpė uolėtų kraštovaizdžių grožis. Dizaine dera minimalistinės, gamtos įkvėptos formos. Studija „Grey on Grey“ kruopščiai sukūrė aiškią, lakonišką formą turintį daiktą, kuris įsižiūrėjus atskleidžia detalų tekstūrinį paviršių. „Jesmonitas yra unikali, gamtai draugiška tradicinių statybos medžiagų (pvz., cemento ar betono) bei dervų pagrindu sukurtų produktų alternatyva, galinti atkartoti bet kokį paviršių.

Ji labai stipri, ilgalaikė, atspari vandeniui ir karščiui. Tai leidžia sukurti ilgaamžius aukštos kokybės daiktus“, – teigia autorės.

KONCEPCIJA 1 vieta. Įtvaras riešo ir dilbio traumoms gydyti „Exo Oro“, Gintarė Černiauskaitė „Tai pats lengviausias kietasis rankos įtvaras, jis sveria vos 24 gramus. Iš trimačiu būdu atspausdinto aliuminio pagamintas įtvaras itin tvirtas, nors be galo lengvas. Produktas atsparus vandeniui, palankus odai ir lengvai perdirbamas panaudojus“, – sako autorė. Šis „Exo Oro“ modelis naudojamas nesudėtingoms kaulų ar minkštųjų audinių traumoms imobilizuoti.

2 vieta. „City Purefier“, miesto valymo įrenginys, Elena Mieželė E. Mieželė pasiūlė šiuo metu itin aktualaus miesto valymo įrenginio, oro teršalų rinktuvo, skirto intensyvaus eismo žiedams ir sankryžoms, idėją. „Šis skulptūriškas objektas skirtas miesto orui valyti. Jo paskirtis – darbuotis eismo žieduose bei judriose sankryžose. Idėja kurti lokalius oro valytuvus kilo renkantis, kuriame miesto rajone apsigyventi, – norisi turėti galimybę kvėpuoti kuo švaresniu oru“, – tvirtina autorė E. Mieželė.

2021: 1 (116) I 39

KOSTIUMO DIZAINAS 1 vieta. Eksperimentinė drabužių kolekcija „Humane Update“, Karolina Miciūtė Eksperimentinė drabužių kolekcija „Humane Update“ nagrinėja futuristinės aprangos technologijų plėtros temą mados pramonėje. Autorė domisi, kokios aprangos, tekstilės technologijos kuriamos dabar ir kokios planuojamos ateityje, kodėl nėra platesnio technologijų pritaikymo šiuolaikinėje aprangoje, kai jos tiek pažengusios kitose srityse. Dizainerė pateikia idėjų ir perspektyvų, kaip būtų galima įdiegti pažangias technologijas į aprangą, kuri savo funkcijomis būtų naudinga žmonėms.

2 vieta. Drabužio inžinerijos sprendiniai aprangos kolekcijoje „FF“, Barbara Baranovska Laureatė B. Baranovska pristatė projektą, kuriame permąstomi drabužio inžinerijos sprendiniai. Pagrindinis jos tikslas – sukurti aprangos kolekciją, kuri saugotų nuo nemalonių aplinkos veiksnių, būtų funkcionali, šiuolaikiška ir atitiktų pakitusį socialinį kontekstą. Kolekcijos pavadinimas „FF“ yra „Functional yet Fashionable“ santrumpa. Autorė teigia, jog kolekcijai įkvėpimo sėmėsi iš esamų mados tendencijų, pabrėžiančių athleisure krypties aktualumą, ir vartotojų noro sekti mados tendencijomis.

3 vieta. Drabužių kolekcija „Raudona | Žalia“, Indrė Barkauskaitė „Raudona | Žalia“ – moterims skirtoje eksperimentinėje drabužių kolekcijoje utilitarų safario stilių papildo drabužių iliustracijos. Konceptuali kolekcija, įkvėpta į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktų gyvūnų, pristato bioįvairovės mažėjimo problemą pasaulyje ir Lietuvoje. Kiekvienam modeliui skirtas atskirtas gyvūnas: paprastoji lūšis, margasis tarkšlys, avocetė, meldinė nendrinukė ir didžioji miegapelė. Kolekcijoje naudojamos augalinių pluoštų medžiagos, ilgainiui suyrančios gamtoje, prisidedančios prie tvarios mados principų.

40 I 2020: 4 (115)

LEIDINYS 1 vieta. Edukacinė knyga „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“, Ugnė Balčiūnaitė „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ – tai knyga, kurioje suguldyta 100 pasakojimų apie žymias Lietuvos moteris. Visas istorijas iliustravo 19 talentingų Lietuvos iliustratorių, o unikalios stilistikos portretus įrėmina geometrinės formos, vizualiai referuojančios į paveikslais nukabintas muziejaus sienas. Laiko juosta su gimimo datomis ir nacionaliniais istoriniais įvykiais padeda šviesti vaikus. Kad ugdymo procesas būtų dar įdomesnis ir linksmesnis, sukurti papildomi lipdukai su žymių moterų portretais.

Juos reikia įklijuoti į pirmuosiuose puslapiuose esančius tuščius rėmelius.

3 vieta. Edukacinė knyga „Tebūnie kava“, Tadas Karpavičius „Tebūnie kava“ – taip skamba T. Karpavičiaus projektas. Tai edukacinė knyga, kurios tikslas – leisti kiekvienam atrasti kavą iš naujo. Kavos įkvėpimams ir atradimams skirtas leidinys kviečia susipažinti ir su fundamentaliomis kavos temomis ir šiandien aktualia informacija, su nekasdieniškais kavos ruošimo įrankiais bei žaismingais eksperimentais.

2 vieta. Suvenyrinės užrašų knygos, „Note Lithuania“, Aurimas Grajauskas „Suvenyrinė užrašų knyga – unikali dovana artimajam, partneriui, kolegai, reprezentuojanti išmanią, nuostabios gamtos ir įkvepiančios istorijos Lietuvą, – sako idėjos autorius A. Grajauskas. – Užrašų knyga „Note Lithuania“ iliustruota 32 vaizdais, kuriuos lydi įdomūs ir išskirtiniai faktai apie šalį bei 192 užrašams skirti puslapiai.“ Kolekciją sudaro trijų temų knygos: verslo pasiekimų, svarbiausių istorijos įvykių, gražiausių Lietuvos gamtovaizdžių.

2021: 1 (116) I 41

MADOS AKSESUARAI 1 vieta. Gerdos Liudvinavičiūtės projektai, juvelyriniai dirbiniai „Metabolism | Between Utopia and Reality“ ir „Brut (a) List | Ode to the Eastern European Blocks“ Kūrybiškas šios autorės žvilgsnis tikrina juvelyrikos ribas, jas sieja su antropologija ir kultūriniu paveldu. „Metabolism | Between Utopia and Reality“ – architektūros jungčių paieška tarp utopijos ir realybės, miesto ir žmogaus sąveikos interpretacija, kurios tikslas – kurti lanksčias, prie visuomenės poreikių prisitaikančias municipalitetų dalis, galinčias augti, kisti ir mirti, netrikdant pagrindinio organizmo – miesto funkcionavimo. Kolekcija „Brut (a) List | Ode to the Eastern European Blocks“ – odė Rytų Europos miegamiesiems rajonams, kuriuose gyvena didžioji dalis Rytų Europos gyventojų.

2 vieta. Juvelyrika „Perkrauti (reload) akmenys“, Ieva Laskevičiūtė I. Laskevičiūtės juvelyrika „Perkrauti (reload) akmenys“ atspindi (zero waste) gyvenimo be atliekų idėjas. Ši papuošalų kolekcija atskleidžia karbonatų klasės akmenų kalcito, aragonito, dolomito ir vištų kiaušinių lukštų santykį. Lyg perkrovus (angl. reloading) susmulkintus, suardytus kiaušinių lukštus, juos vėl iš naujo maišant ir jungiant tarpusavyje, lyg bandant sukurti žemiškąją Planko konstantą, atkartojant pasirinktų medžiagų išsidalinimą iki mažiausių energijos stygų ir naują jų susijungimą, sukuriamas naujas ekologiškas, estetiškai patrauklus akmuo, kuris yra alternatyvi medžiaga juvelyrikoje naudojamiems brangiesiems akmenims.

Taip juvelyrė prisideda prie zero waste judėjimo.

3 vieta. Kūno aksesuaras „Po nuodėmės“, Gintarė Janulaitytė „Po nuodėmės“ – kūno aksesuarų kolekcija, pateikianti konceptualų žvilgsnį į emocijas ir jų poveikį kūnui. Susitepimas, pyktis, skausmas, nusivylimas, liūdesys, nerimas, vienišumas, susitaikymas, atleidimas – tai, anot G. Janulaitytės, jausmai ir emocijos, kurios paženklina kūną, prie jo priglunda ir, nepaisant to, kad yra nepatogūs – išlieka nešiojami. „Po nuodėmės“ sudaro devynios segės, kurios, kaip tikisi autorė, taps aktualios kaip ir pati nuodėmės tema šiuolaikiniam kūrėjui.

42 I 2020: 4 (115)

PASLAUGŲ IR SOCIALINIS DIZAINAS 1 vieta. Interaktyvi edukacinė ekspozicija ,,Apie vėžiagyvius, dygiaodžius ir mus“, Martynas Birškys, Milda Šiulytė, Oleksandras Rogovetsas („DADADA Studio“) „Lietuvos jūrų muziejus yra bene populiariausias muziejus Lietuvoje, kasmet sulaukiantis iki 700 000 lankytojų iš Lietuvos ir užsienio šalių. Mūsų studija sukūrė konceptą ir kartu su gamybos partneriais įrengė ekspoziciją apie vėžiagyvius ir dygiaodžius bei jų supergalias. Ekspozicijos tikslas – supažindinti lankytoją su spalvingaisiais vėžiagyviais bei dygiaodžiais ir sužinoti, kokių jie turi galių, padedančių jiems išlikti ir gyventi grobuonių gausioje aplinkoje. Ypatingos grafinės iliustracijos suteikia vaizduojamiems gyvūnams mistiškumo, futurizmo ir taip dar labiau praturtina kūrybinę koncepciją.“

2 vieta. Interaktyvus muziejus-edukacinė erdvė vaikams „Istorijų dvarelis“, Miglė Vasiliauskaitė, Kotryna Zilinskienė, Ieva Cicėnaitė, Justė Maldžiūnaitė Istorijų dvarelis – interaktyvus muziejus-edukacinė erdvė Anykščiuose, kurios pagrindinė tikslinė auditorija – vaikai.

Lankytojai čia veikia ne kaip pasyvūs klausytojai, o aktyvūs dalyviai, galintys liesti ir patirti visus eksponatus. Minimalistinė muziejaus ekspozicijos estetika padeda subtiliai ir originaliai perteikti dvarelio istorijas, neužgožia restauruotų paveldo erdvių. Ekspozicija suskirstyta į 4 erdves: Anykščių salė, kurioje unikalia infografikos siena pristatoma Anykščių istorija, vietinės legendos pateikiamos milžiniškoje atsegamoje knygoje; Dvarelio salė – istorinių nuotraukų ir šiuolaikinių interaktyvių objektų ekspozicija, kviečianti susipažinti su dvarelio ir jame veikusių institucijų istorija. Ši ypatinga erdvė kviečia į vaikus ir istorijos pažinimo procesą pažvelgti naujai, atmetus stereotipus, pasitikint jaunąja karta ir plečiant požiūrį į istorinių ekspozicijų formatą.

3 vieta. Reklaminė kolona su integruota mokėjimų sistema, Mantas Velykis, Marius Kneipferavičius, Artūras Kirslys, agentūra „Truth“ M. Velykis, M. Kneipferavičius ir A. Kirslys laureatais tapo pateikę inovatyvios reklaminės kolonos projektą. „Šiaulių bankas – yra didžiausią skyrių tinklą šalyje turintis bankas, todėl supranta ir mažesnių, ir didesnių bendruomenių poreikius. Reaguodami į gaisrą ir tai, kad paramos rinkimas buvo kiek chaotiškas, sukūrėme paprastą ir matomą būdą aukoti, – pasakoja autoriai. – Bendradarbiaudami su „JCDecaux“ lauko reklamos gamintojais ir elektroninių mokėjimų sistema EPS sukūrėme lauko reklamą su integruota bekontakčių atsiskaitymų sistema.

Prie reklaminio stendo priglaudus mokėjimo kortelę iš jos buvo nuskaitoma 1 Eur auka, kuri iškart keliavo į Alytaus savivaldybės sąskaitą. Renkant aukas kolona taip pat keitė savo išvaizdą: iš pradžių jos viduje buvęs juodas plakatas tarsi ėmė „valytis“ – pamažu jame buvo atidengtas žodis „Ačiū“. Padedant kolonai ne tik radome naują būdą rinkti aukas ir atkreipėme platesnės visuomenės dalies dėmesį į problemą, bet ir sukūrėme naują platformą paramai rinkti.“ Šiuo metu Šiaulių bankas bendradarbiauja net su keliomis organizacijomis, kurioms nemokamai pritaikys šį šiuolaikišką ir inovatyvų būdą rinkti paramą.

2021: 1 (116) I 43

PRODUKTO IR INDUSTRINIS DIZAINAS 1 vieta. Pieno dozatorius „Shiro“, Barbora Adamonytė-Keidūnė B. Adamonytė-Keidūnė komisijai pateikė pieno dozatoriaus „Shiro“, sukurto lietuviškam kavinių tinklui „Huracán“, veikiančiam nuo 1999 m., idėją. Pieno dozatorius „Shiro“ turi dvi funkcijas: pagrinde įrengta puodelių valymo sistema, o pienas dozatoriaus čiaupui tiekiamas iš šaldytuvo, esančio po baru. Dozatoriaus mygtukai leidžia pasirinkti norimą pieno kiekį iš keturių opcijų, o aparatą galima įjungti ar išjungti paspaudus pagrindinį korpuso mygtuką. Objektas sukurtas iš plastiko ir nerūdijančiojo plieno.

2 vieta. Elektrinis motociklas UBCO FRX1, Linas Kraniauskas, Domas Zinkevičius L. Kraniauskas drauge su D. Zinkevičiumi pateikė elektrinio motociklo UBCO FRX1 modelį. Jis buvo sukurtas ekstremaliam važiavimui bekele – dviračių keliais, kilti į kalną ar kitur, – aiškina autoriai. – FRX1 dera kalnų dviračio savybės ir motokroso motociklo galia. Motociklas sveria tik 60 kg, nes yra pagamintas iš lengvos, bet kartu patvarios aliuminio lydinio konstrukcijos.“ Svarbu paminėti, kad UBCO FRX1 buvo sukonstruotas Lietuvoje („Neematic“ prekės ženklas), o dabar tapo UBCO (Naujoji Zelandija) produktų linijos dalimi.

Serijinė gamyba prasidės 2021 m.

3 vieta. Pagalbinė priemonė psichologui kalbėti su emociškai pažeistais vaikais „Šeimukai “, Justina Stipinaitė „Tai yra pagalbinė priemonė psichologui kalbėti su emociškai pažeistais vaikais, – sako J. Stipinaitė. – „Šeimukai“ gimė iš siekio sukurti priemonę, padėsiančią vaikams išreikšti savo problemas lengvesniu, žaidimo terapijos būdu, kad psichologai geriau juos suprastų ir identifikuotų galimas problemas.“ Rinkinį sudaro: septynios figūrėlės su magnetiniu pagrindu; dėžutė-scena, ant kurios dėliojamos figūros tvirtai prikimba dėl vidinės metalinės plokštelės; raštuoti popieriaus lapai, skirti tiek scenoms papildyti, tiek mintims išreikšti; gumelės lapams tvirtinti prie dėžutės.

44 I 2020: 4 (115)

VIZUALINIS IDENTITETAS 1 vieta. Interneto puslapis „Šiaulių bankas. Audioistorijos“, Gintarė Kavaliauskaitė, Jolita Galamb, Marius Kneipferavičius, studija „Truth“ „2019-ųjų rudenį Šiaulių bankas pradėjo bene didžiausią savo istorijoje įvaizdžio keitimo kampaniją. Jos esmė – atskleisti naują banko pozicionavimo žinią ARČIAU, – pasakoja autoriai. – Šiaulių banko įvaizdžio kampaniją pradėjome nuo svarbiausių žmonių – jo darbuotojų. Norėdami banko darbuotojams parodyti, kaip galima interpretuoti artumą ir kaip jis gali būti perkeliamas į kasdienį darbą ir banko vertybes, sukūrėme knygą, pasakojančią apie artumą, o kartu su ja – interneto puslapyje.“

3 vieta. Vizualinis identitetas, „Freiheit Lofts“, kūrybos vadovas – Ignas Kozlovas, strategė – Justina Muralytė, dizaineris – Arnas Augutis, projektų vadovė – Elina Kondraščenko, studija „Folk“

2 vieta. „Natix“ aiškinamoji animacija, Otilija Morozaitė, Ignas Kairelis, Dovilė Macijauskaitė („Stepdraw“)

Projektas buvo pavadintas „Freiheit“ (išvertus iš vok. k. – laisvė). Čia susitinka Vilnius ir Berlynas, gamta ir pramonė, šiek tiek seno su daugybe potencialo naujam. Neatrastoji Vilniaus pusė bunda naujam gyvenimui. Nuo apleistos gamyklos iki judėjimo – pozicionavimas, pavadinimas, logotipas, vizualinis ir verbalinis identitetas.

O. Morozaitė, I. Kairelis ir D. Macijauskaitė pateikė aiškinamąją priemonę „Natix“. Šios animacijos tikslas – minimalistiniu ir solidžiu būdu pristatyti „Natix“ produktą, naudojant geometrines linijas, subtilią 2D ir 3D animaciją, gradiento tekstūras ir šviesos efektus. Šis stilistinis pasirinkimas leidžia perteikti „Natix“ esmę be nereikalingų trukdžių ir patraukti žiūrovo dėmesį išskirtiniu pristatymu.

2021: 1 (116) I 45