kaliu būdu buvo sukurtas šiuolaikinės aplinkos ryšys su istorija ir pastato kontekstu. Trečioji pastato erdvė – rūsys – yra architektūrinė jungtis su kitais ansamblio pastatais: bažnyčia ir gimnazija. Tai istorinė išlikusi pastatų ansamblio dalis, buvusi vežiminė ir dirbtuvės. Rūsio erdvės išimtinai skirtos mokinių saviugdai. Jo koridoriuose eksponuojami gimnazistų darbai, todėl rūsio sienos išskirtinai baltos ir gerai apšviestos kryptiniais prožektoriais bėgeliuose. Visas patalpas čia funkciškai sujungia meninės medijų krypties – fotografijos, vaizdo, garso – studijos. Jas įrengti buvo nemenkas iššūkis, nes siekta sukurti kokybišką garso akustiką. Atsižvelgiant į esamą patalpų struktūrą, atviresnės erdvės naudojamos kaip savarankiška mokinių saviugdos zona, uždaros patalpos – medijų studijoms. Pusiau atviros erdvės reguliuojamos puslankio formos bėgelio akustinių užuolaidų sistema. Foto- ir videostudija, garso įrašų studija ir montažinė, kino salė – funkcinės erdvės, kuriomis gali naudotis mokiniai tiek pamokų reikmėms, tiek asmeninei saviraiškai. Rūsyje, kino salės patalpoje, architektai išsaugojo ir įkomponavo istoriškai likusios atkastos krosnies fragmentus. IŠŠŪKIS. Pasak projekto architektės Lauros Malcaitės, daugiausia dėmesio ir jėgų reikalavo funkcinių zonų suskirstymo ir patalpų saugumo klausimai: kaip patogiai suskirstyti erdvę per tris aukštus? Kaip suderinti trijų interesų laukų – mokinių, vienuolių ir visuomenės – srautus ir lanksčias lankymo valandas? Kaip užtikrinti saugų knygų išdavimą ir tausojantį bendradarbiavimo santykį? ĮDOMYBĖ. Bibliotekos knygų lentynose skirtingose vietose įkomponuota nedidelė, kintanti kolekcijos „Misijų stotelė“ dalis. „Misijų stotelė“ – tai knygų, žurnalų, laiškų, audio- ir videoeksponatų, egzotiškų rakandų ir kitų artefaktų kolekcija, pasakojanti apie įvairias kultūras bei lietuvių misionierių veiklą visame pasaulyje, per daugiau kaip pusšimtį metų surinkta kunigo Antano Saulaičio SJ, jo draugų ir bendražygių. Uždara plokštuma su akute – interaktyvus eksponavimo būdas. Beieškant knygų, galima netikėtai
22 I 2021: 2 (117)
rasti vieną tokių stotelių ir pramogai susipažinti su jos eksponatu per akutę durelėse. Planuojama, kad kolekcijos eksponatai bus nuolat atnaujinami. PROCESAS. Ne mažiau įdomus dar 2017 m. prasidėjęs interjero kūrimo procesas. Laura Malcaitė atvira: „Darbo procesas buvo ilgas, bet labai malonus. Simbiozė tarp užsakovų ir architektų buvo akivaizdi ir dirbti kartu buvo lengva. Paskelbėme kūrybines dirbtuves, kurioms nuosekliai ruošėmės mėnesį.“ Kūrybinių dirbtuvių tikslas buvo įtraukti mokyklos bendruomenę į aktyvią diskusiją ir projektavimo procesą, sužinoti jos narių poreikius ir išgirsti jų idėjas. Remiantis išvadomis, buvo noras suformuoti bendrą interjero viziją. Taigi kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavo septyniasdešimt Jėzuitų gimnazijos mokytojų ir administracijos narių, „Inblum“ architektai. Po jų buvo paruoštas projektinis interjero koncepcijos pasiūlymas ir pristatytas bendruomenei. Tada pradėtas kurti techninis projektas. Bendruomenės įtraukimas į pastato įveiklinimo procesą tęsiamas ir šiandien: kuriamas kintantis Lojotekos vizualinis identitetas (diz. Dovilė Džervutė-Laurinkienė), po karantino bus organizuojamos įvairios veiklos, kurių sumanytojais ir vykdytojais bus patys gimnazijos mokiniai. REZULTATAS. Smulkmeniškai apgalvoti architektūriniai ir dizaino sprendimai leido įkūnyti Lojotekos viziją – erdvė skatina bendruomenės kūrybingumą, bendradarbiavimą ir smalsumą. Lojotekos vadovė Rūta Grišinaitė pasakoja, kad pernai rugsėjo mėnesį pradėjusi veikti biblioteka yra gimnazistų traukos centras. „Vaikus reikėdavo iš čia išvaryti. Dabar visi nekantriai laukia karantino pabaigos, kada vėl galės čia būti ir mokytis. Visuomenei šios patalpos bus atviros tik po karantino: vasarą dalyvausime Kultūros nakties festivalyje, o didesnis Lojotekos atidarymo renginys planuojamas rugsėjo mėnesį.“ „Užsakovų pasitikėjimas ir pagarba architektams lėmė viso proceso bei rezultato sėkmę, kuria dabar galime dalintis su kitais“, – džiaugiasi „Inblum“ komandos nariai.
