i
DIZAINO ISTORIJA
DIZAINERĖ IR KELERI JOS VYRAI 1
Tekstas: Jono Malinausko
Anot klasiko, „už kiekvieno sėkmingo vyro slypi moters meilė, o už kiekvienos sėkmingos moters slypi vyro išdavystė“. Nors šią formulę garsios prancūzų dizainerės Charlottės Perriand (1903–1999) likimui galima pritaikyti su tam tikromis išlygom, tačiau nekyla abejonių, kad tik atkaklumas ir dvasios stiprybė nulėmė jos sėkmę vyriškame XX a. architektūros ir dizaino pasaulyje.
Paryžiuje, drabužių sukirpėjo ir siuvėjos šeimoje, gimusi Charlottė anksti atskleidė savo piešimo gabumus ir motinos paskatinta įstojo į Dekoratyviųjų menų mokyklą studijuoti baldų dizainą. Baigusi studijas ji lankė garsaus dizainerio Maurice’o Dufrêne’o rengiamus „Meistrystės kursus“; jų metu atlikti projektai buvo eksponuojami garsiajame prekybos centre Galeries Lafayette, o 1925 m. devyni Charlottės sukurti dekoratyviniai pano pateko į garsiąją Paryžiaus Tarptautinę moderniosios dekoratyvinės dailės ir pramonės parodą (Exposition Internationale des Arts Décoratifs et Industriels Modernes), kurios eksponatai ir pats pavadinimas davė pradžią pasaulį netrukus užvaldžiusiam art deco stiliui. 2 3
Skirtingai nuo tokių dizaino žvaigždžių kaip garsioji Eileen Gray, kuri tuo metu stebino Paryžių savo ekscentriškais nuotykiais ir prašmatniais interjerais, Charlottė pasirinko kur kas kuklesnį ir racionalesnį gyvenimo būdą. Įsigijusi mansardą Paryžiaus centre, mergina pasišovė paversti ją autorinio dizaino ekspozicija. Sujungusi svetainę ir nedidelę virtuvę į bendrą erdvę, Charlottė specialiai jai iš plieno vamzdžių ir stiklo sukūrė kontuarą pavadinimu Bar Sous le Toit („Baras po stogu“); vėliau šį ir kitus savo baldus ji nusprendė eksponuoti 1927 m. Paryžiaus Rudens salone. Tuo pačiu metu paveikta programinio Le Corbusier kūrinio Vers une Architecture („Į naująją architektūrą“, 1923 m.), dizainerė pasiryžo žūtbūt įsidarbinti jo studijoje. Deja, Charlottės prašymas buvo aro-
4
46 I 2021: 2 (117)
5
