Matas Duda. Ese apie giliaspaude

Matas Dūda

VILNIAUS DAILĖS AK ADEMIJOS LEIDYKL A 2012

UDK 76(075.8) Du73

Įvadas

Trumpa pagrindinių grafikos technikų apžvalga Paruošiamieji darbai

knygoje panaudoti J. Bernatonio, E. Bžesko, M. Dainovskytės, I. Indrašiūtės, L. Kaminskaitės, J. Šarmavičiūtės, R. Šimelionytės, M. Zablecko, U. Žilytės estampų fragmentai

Varis

Cinkas

Projektas „VDA vizualiojo ir taikomojo meno bei dailėtyros I-osios pakopos studijų programų atnaujinimas“, projekto kodas Nr. VP1-2.2-ŠMM-07-K-01-116

T

urinys

T

syniru

Nuo ko pradėti?

Plokštės paviršiaus paruošimas

Ofortinis lakas

Ofortinio lako ruošimas

Plokštės dengimas laku

Plokštės aprūkymas

Piešinio perkėlimas ant plokštės Įrankių galandimas

Ofortas

Oforto raižymas

Oforto ėsdinimas

Oforto koregavimas

Akvatinta knygą sudarė Matas Dūda apipavidalino Agnė Dautartaitė-Krutulė redagavo Brigita Dambrauskaitė knygoje Mato ir Simo Dūdų fotografijos © © © ©

Matas Dūda, 2012 Agnė Dautartaitė-Krutulė, 2012 Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012 Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedra, 2012

ISBN 978-609-447-042-4

Minkštasis lakas Sausoji adata Mecotinta

Pagrindiniai veiksmai Tai dar ne viskas Kai kurių grafikos technikų santrumpos

Literatūros sąrašas

Į

vadas

vadas „Grafikai, ypač bent retkarčiais raižantys, pratę iš anksto numatyti (ten, kur tai įmanoma) atvirkštinę dalykų padėtį. Jeigu tai, ant ko

Į

* Matas Dūda, „Arnės Bendiko Sjuro grafikos

dabar braukiu raides, būtų pilkšvas cinko arba rausvas vario lakštas,

plokštelių gyvenimas“, in: Šiaurės Atėnai,

atspaudę turėtume tekstą skaityti iš dešinės į kairę, t. y. turėtume

2002, Nr. 1 (587).

nemenkų nepatogumų, greičiausiai tokio teksto neskaitytume, galbūt tik gėrėtumėmės kaligrafija. Todėl raižančio grafiko natūrali būsena – jeigu šis nori, kad jo tekstas būtų ne tik kaligrafija, bet dar ir skaitoma (suprantama) kaligrafija, – rašyti iš dešinės į kairę. Tada įmanoma kai ką suprasti. [...] Raižytojas [...] vairuoja automobilį, kurio vairas yra dešinėje, nors gatvių eismas tam ir nepritaikytas. Šiose pastabose visai nėra ironijos, tai greičiau netgi būtina retorika. Manau, kad būtent nuo to reikia pradėti kalbėti apie užkietėjusius raižytojus.“*

Kas atsitinka tą akimirką, kai grafikas, tiesiogine prasme už-

*

Tad realybė persikelia į vidujybę. Tai liudija nuo modernizmo iki

gniaužęs kvapą, nukelia nuo klišės atspaudą? Tiesą pasakius, jis net

Maurice Merleau-Ponty, Akis ir dvasia, iš

šių dienų besitęsianti meno raida. Vaizduojami pavidalai čia jau labai

negali būti tikras, kad ten tikrai jau yra atspaudas – turbūt todėl tai

prancūzų k. vertė Arūnas Sverdiolas, Vilnius:

retai teprimena tikrovėje kasdien tarpstančius daiktus. Iš kur jie tuomet

ir vyksta užgniaužus kvapą. Metams bėgant, žinoma, net ir grafiko

Baltos lankos, 2005.

atsiranda, jeigu ne iš ten, kur yra perkelta antroji, o menininkui – tikroji

akis įpranta matyti klišėje tai, ko joje lyg ir nėra, bet kas atsiranda

realybė? Kadangi realybėje abstrakcijų lyg ir nėra, jos dar kartą kalba

atspaude. Klišę tiesiog išmokstama perskaityti. Ir vis dėlto čia norom

apie naująją antrosios realybės vietą – vidujybę. Atrodo, kad kartais

ar nenorom susiduriama su nežinia ir įtampa, o dažniausiai – tiesiog

akis linkusi niekaip nereflektuoti, niekaip nepastebėti realybės. Atrodo,

su nusivylimu. Galima būtų sakyti, kad grafika kaip tik ir gimsta tą

kad kartais telieka tik pačios vidujybės „uolienos“ įpavidalinimas, t. y.

akimirką, kai popierius yra nukeliamas nuo klišės. Net labai ištobulinta

abstrakcijų įpavidalinimas.

ir patyrusi grafiko akis klišėje tik regi atspaudą, bet jo nemato. Taip

Paveikslas nuolat yra „čia“, bet ar žiūrintysis į paveikslą nuolat

grafika kuria naują tikrovę, beveik tokią pačią, kokią turėjo omenyje

yra „čia“? Žiūrintysis dažnai yra kažkur kitur – ten, kur jį nuveda pats

Maurice’as Merleau-Ponty, kalbėdamas apie plyteles baseino dugne,

paveikslas ar estampas, kuris tarytum nuolat stumia žiūrovą nuo savęs

regimas per vandenį.

tolyn. Žiūrovui tuo pat metu dažnai atrodo, kad artėjama būtent prie

Pavyzdžiui, apie Paulą Cezanne’ą kalbama kaip apie pirmąjį

paties paveikslo. Stovėdamas prie paveikslo dažnai būni kažkur visai

raiškiausiai suvokusį ir pademonstravusį savarankiškų daiktų ra­

kitur, būni vėl „atgal“, t. y. būni ten, iš kur ir atsirado paveikslas, nors

dimąsi meno kūrinyje. Apie grafiką apskritai būtų galima kalbėti

apie jo atsiradimą dar nė nebuvo mąstoma. Žvelgiant į paveikslą dažnai

kaip apie medžiagą, savaime (per technologiją) teikiančią tokią ga-

nenorom grįžtama į pirmąją realybę, nė nemaniusią kada nors tapti

limybę kūrėjui.

antrąja ir galų gale – meno kūriniu.

Eroje iki P. Cezanne’o abi M. Merleau-Ponty realybės (ir pir-

Turbūt aiškiausiai menininkui suvokiamą dalyką M. Merleau-

moji – tikroji realybė, ir antroji – ta, per kurią kartais gali pasireikšti

Ponty suformuluoja labai paprastai, vizualiai: pati mintis tampa panaši

atvaizdas, t. y. realybė, įkurianti savyje esantį kažkur kitur)* skleidė-

į daiktą, šneka apie daiktus ir kuria daiktus. Kalbama apie žvilgsnį,

si šiame pasaulyje. Lyg uolos reljefas, primenantis jautį, kuris tiesiog

pasaulyje regintį ne seniai matytų daiktų kombinaciją, ne vieną už kito

apvedžiojamas ir taip išskiriamas jaučio pavidalu. Nuo P. Cezanne’o

pasislėpusius, perspektyvoje ir pan. pasirodančius daiktus. Toks žvilgs-

antroji realybė persikelia į pačią kūrėjo vidujybę. Čia ta antroji realybė,

nis įmanomas ir netgi labai dažnai pasitaikantis, skatinantis vaizduotės,

kaip ją apibrėžia M. Merleau-Ponty, nebesireiškia pasaulyje. Ši realybė,

žinių, visų patirtyje galinčių išsiskleisti mąstymo klodų „išsivyniojimą“.

lyg tas uolos reljefas, padėjęs paleolito žmogui nupaišyti ant sienos

Tačiau tokiu būdu pasaulio regimybė, atrodo, yra tiesiog išardoma,

jautį, dabar persikelia į patį menininką. Pirmoji realybė (tiesiog pasau-

o džiaugsmą ir pasitenkinimą teikia pasaulio atitikmenų tiesioginis

lis) dabar ieško atliepimo jau nebe debesyje, savo formomis kartais

atpažinimas meno kūrinyje. Mėgavimasis meno kūriniu šiuo atveju

galinčio priminti kažkokį egzistuojantį daiktą, nebe uolos reljefuose,

tampa panašus į uždavinį, kurį galima išspręsti, kuriame galima at-

primenančiuose įvairiausius pasaulyje egzistuojančius pavidalus. Dabar

sekti pasaulyje dažnai aptinkamus daiktus ir t. t. Meno kūrinys tampa

jau ji ieško atliepimo „kitoje“ antrojoje realybėje – paties menininko

daiktu, kurį išardžius turėtų paaiškėti meno kūrinio paskirtis. Tačiau

„uolų reljefe“.

paaiškėja tik tai, kad menininkas ir šį kartą per paprastai paslėpė jame

pasaulio daiktą. Nors ir keista, bet taip ardant meno kūrinį šis išsiardo dar paprasčiau nei koks iš tikrųjų ardomas mechanizmas. Lieka (o ardančiajam atsiranda) daug atskirų, kažkada mechanizmo visumą sudariusių detalių. Tai dažnai teikia džiaugsmą ir pasitenkinimą. Tai sukuria stabilaus, fiziką patvirtinančio pasaulio iliuziją – juk visur kur galima atsekti pažįstamus, matytus, jaukius, o kartais gal net ir pabodusius daiktus. Tačiau, M. Merleau-Ponty manymu, žvilgsnis, regintis meno kūrinį, suteikia mąstymui dar ir kitokią galimybę. Pasak jo, regint galima atsisakyti šios ardymo strategijos ir išmokti neskaidyti regimybės į ją iš tikrųjų sudarančias dalis.

Taigi kalbama apie žvilgsnį, kuris neardo pasaulyje tarpstančių daiktų. Kalbama apie žvilgsnį, regintį, vadinasi, ir kuriantį naujus daiktus. Tų naujų daiktų atsiradimo mechanizmas nelabai kuo ir skiriasi nuo to, kuriam veikiant pasaulis, kaip jau minėta, yra išardomas, sugrąžinamas į savo nevizualinį būvį, paverčiamas savo paties išklotine.

Pasak M. Merleau-Ponty, tai įvyksta tą akimirką, kai menas „[...] pažadina įprastiniame regėjime miegančias galias, buvimo iki egzistencijos paslaptį. Kai per vandens tankį matau plyteles baseino dugne, matau jas ne nepaisant vandens ir atspindžių, o kaip tik per juos, dėl jų.

Jei šių iškraipymų, šių saulės dryžių nebūtų, jei plytelių geometriją matyčiau be šio [savo] gyvo kūno, nustočiau matyti ją tokią, kokia ji yra, ten, kur ji yra, kitaip sakant, toliau negu bet kokia tapati vieta.

Negaliu pasakyti, jog pats vanduo – vandens galia, sirupo ir veidrodžio stichija – yra erdvėje [dans]: jis nėra kur kitur, bet jis nėra ir baseine.

Vanduo gyvena, materializuojasi erdvėje, bet nėra joje patalpintas, o pakėlęs akis į kiparisų sieną, kurioje žaidžia atspindžių tinklas, negaliu neigti, kad vanduo aplanko ir ją ar bent jau siunčia tenai savo aktyvią ir gyvą esmę“*.

Taip moko žvelgti į pasaulį meno kūrinys. Kalbama apie baseiną, pilną vandens, pro kurį matosi melsvos dugną dengiančios plytelės.

Vandens paviršiuje atsispindi dangus, debesys, jis raibuliuoja ir t. t. Jau

*

šiame atpasakojime vaizdas yra dalijamas į savo sudedamąsias dalis.

Ibid., p. 91.

O menininkas arba menininko pamokytasis žiūrovas, M. Merleau-Pon-

Meno kūrinys savyje saugo pačias, atrodytų, „daiktiškiausias“

ty manymu, į tokį dalyką žvelgia ne kaip į plyteles, vandenį, raibuliavi-

daiktų ypatybes. Taip savo pamatus atgauna ir pats daiktas, o jis savo

mą, debesis, bet kaip į visiškai naują, į sudedamąsias dalis nepadalijamą

ruožtu tampa pamatu ir pačiam meno kūriniui, pavyzdžiui, metalo

daiktą. Todėl menininkas kartais iš tikrųjų atranda naujus daiktus, ku-

plokštėje raižomam obuoliui.

riuos įprastas žvilgsnis regi tiesiog kaip daug kartų matytų, nusibodusių

Pasak Hanso Georgo Gadamerio, „[...] meno kūrinys yra kaip tik

daiktų kombinaciją.

ta instancija, kuri apsaugo nuo visiškos daiktų netekties“*. M. Hei-

Tačiau kam reikia tų naujų daiktų? Ar pasaulis ir taip nėra jų

deggeris pabrėžia, kad meno esmė yra poetinė kūryba (Dichten). Tuo

pritvinkęs? Ar nėra beprasmiška iš realybėje tikrai esančių, besisklei-

jis nori pasakyti, kad meno esmė nėra naujos formos suteikimas tam,

džiančių daiktų, kurie žvelgiant į juos įvairiausiais būdais persidengia,

kas jau turi vienoką ar kitokią formą, ji nėra ir atvaizdavimas to, kas

persikloja, užstoja, o kartais ir visai slepia vieni kitus, kurti naujus dari-

jau egzistuoja. Meno esmė yra apmatas, per kurį iškyla naujovė kaip

nius? Ar nėra beprasmiška iš realybės atimti erdvės, oro regėjimą? Ar

tiesa: meno kūrinyje glūdinčio tiesos įvykio esmę sudaro tai, kad „pra-

nėra beprasmiška žvelgiant į paveikslą net nesuabejoti, kad žvelgiama

siveria nauja atvira vieta“**. Panašiu aspektu M. Merleau-Ponty mąsto

į tam tikrus tikrovės pėdsakus, ir būti visiškai įsitikinus, kad tai tik nauji

apie baseino plyteles, regimas pro vandenį, apie vandens raibuliavimą,

menininko sukurti daiktai?

kiparisų atspindžius jame. Visi jie nemąstomi kaip atskiri daiktai, nors

Nors Martinas Heideggeris dar neturėjo omenyje tokio regimybės

kartu nebandoma jiems suteikti naujos formos. Šis reginys tiesiog nu-

judesio, sukuriančio naujus daiktus, tačiau, pasak jo, meno kūrinyje pa-

stoja būti tik regimas, jis tampa esantis taip, kaip būna meno kūrinys.

sirodo, atsiskleidžia paprasti daiktai. Paprasti pasaulio daiktai per meno

Tai atsitinka visiems atskiriems pasaulio daiktams susiliejus į vieną,

kūrinį tampa tiesiog daiktais, o ne reikmenimis; realybėje net netikslu

visiems tapus vienu, kaip kad oforto plokštėje raižomas obuolys su

daiktus vadinti daiktais, nes jų ten tiesiog nėra. Jų vietą realybėje keičia

ja tiesiog sutampa.

reikmuo, visiškai pražiūrimas ir nepastebimas, tad gerai atliekantis savo

Palyginti paprastas, nekomplikuotas daikto atvaizdavimas (Vin-

funkciją. „Reikmens reikmeniškas buvimas yra jo tarnystė. Tačiau kas

cento van Gogho nutapytieji batai) M. Heideggeriui dar galėjo įtaigoti

yra pati ši tarnystė (Dienstlichkeit)? Ar drauge su ja jau sugriebiame ir

tik daiktiškosios esmės išsiskleidimą. Tačiau M. Merleau-Ponty kalba

reikmens reikmeniškumą? O gal norint šitai padaryti vertėtų aplankyti

jau apie kitokį žvilgsnį į daiktą, kurio išmoko menininkas. Kad žvel-

tarnaujantį reikmenį jo tarnyboje? Valstietė laukuose avi batus. Tik čia

giant į oforto plokštėje išraižytą obuolį rastųsi ne tik jo „reikmens

jie yra tai, kas jie yra. Ir jie yra juo tikriau, juo mažiau valstietė dirb-

*

reikmeniškumas“, obuolio nepakanka tik pavaizduoti taip, koks jis yra

dama apie batus mąsto, juo mažiau juos pastebi ar netgi juo mažiau

Martin Heidegger, Hans-Georg Gadamer, Meno

pasaulyje. Obuolio atvaizdavimas pagal jo buvimo pasaulyje pavyzdį

juos jaučia.“* Taigi manyti, kad pasaulyje mus supa vieni beprasmiai

kūrinio ištaka, Vilnius: Aidai, 2003, p. 28.

gali jį nugramzdinti tik nedidelėje reikmens reikšmėje. Tik „poetiš-

daiktai, yra klaidinga. Iš tikrųjų mus supa net ne daiktai, o reikmenys,

**

kas“ formos suteikimas lemia, kad reikmuo bent jau trumpam virs ne

atliekantys savo tikrąją paskirtį tik tada, jei ir pats reikmeniškumas nėra

Ibid., p. 31.

valgomu obuoliu, o obuoliu-daiktu. Tik dėl tokio obuolį raižančiojo

*

pastebimas. Tad meno kūrinys visų pirma „[...] mums pasakė, kas iš

***

žvilgsnio įmanoma matyti tikrą obuolį, ne jo reikmenį.

Ibid., p. 116.

tiesų yra toks reikmuo kaip batai“**, „[m]eno kūrinyje buvinio tiesa

Ibid., p. 32.

įsteigia save į kūrinį.“***

Taip gali atsirasti visiškai naujų daiktų. Bet kokiu atveju toks būdas žvelgti į pasaulį pateisina menininką, nenorintį nuo jo tolti.

** Ibid., p. 117.

Pateisina menininką, turintį iliuzijų, kad kokiu nors būdu vis tiek įmanoma susišnekėti su pasauliu.

Pasak paties M. Merleau-Ponty, „[k]ūriniai nėra [galutinis] įgijimas ne tik todėl, kad jie praeina kaip visi daiktai, bet ir todėl, kad beveik visas jų gyvenimas jiems dar prieš akis“*.

Lietuviška grafika... Vilutis, Kučas, Steponavičius, Jonaitis, Gibavičius, Kepežinskas, Lagauskas, Didelytė, Kisarauskas, Repšys. Vaikystė knygutėse, paskui jaunystė su nebejudinamomis tomis pačiomis knygutėmis.

Knygutės, parodos, neišpasakyta pagarba ir jau tada, matyt, kažkur giliai tūnojusi nuojauta, kad, kai jau visa tai reikės daryti pačiam, viskas bus kitaip. Svarbiausia, kad bus kitaip su pačia grafika: ateis kas nors ir ką nors pakeis.

Mąstymas ar net paprasčiausi svaičiojimai apie meną iš tų menų dažnai pareikalauja duoklės tiesiog nepasiimdamas iš jų to, ko jam nereikia – taip jau vien pačia kalba kuriamas menotyrinis kūrinio vaizdas.

Ta pati forma iš esmės keičia savo turinį. Kartais šis naujas vaizdinys tampa labai iškreiptas. Tačiau ir tai pasirodo tik laiko perspektyvoje – tuo metu, kai meno kūrinys nagrinėjamas, situacija nebūtinai atrodo taip ydingai.

Kūriniai, laikui bėgant tampantys istoriniais faktais, tokioje šviesoje gali būti aiškinami kaip visiškai savarankiški dariniai, beveik niekaip nesusiję nei su savo pirmtakais, nei ateityje paveiksiantys dar tik būsiančius kūrinius. Tik dabar istorija turima omenyje kaip tam tikra, konkreti, minkymui pasiduodanti medžiaga, t. y. į visas puses išplitęs diskursas. Tokiam santykiui su istorija atsirasti reikėjo konceptualios dirvos, lyg po truputį vis labiau aprūkstančio stiklo. Nebežaidžiama pagal atitikties realybei taisykles. Žaidžiama pačios sistemos viduje.

Meno kūrinys vis panašesnis į tai, kas anksčiau galėtų atsirasti tik po

*

to, kai kažkas apie tą meno kūrinį galėtų būti pamąstyta, o meninin-

Maurice Merleau-Ponty, Akis ir dvasia, iš

kų atveju labiau tiktų sakyti, kai kažkas apie tą meno kūrinį šautų į

prancūzų k. vertė Arūnas Sverdiolas, Vilnius:

galvą. Pasaulietis, o ir dažnas senosios kartos menininkas, regėdamas

Baltos lankos, 2005, p. 111.

tokius meno eksperimentus, pasijunta panašiai, lyg būtų patekęs į mokslininko laboratoriją, kurioje vyksta kažkas labai svarbaus. Tačiau tokio suvokimo nebepakanka, kad imtum žavėtis meno kūriniu. Toks meno kūrinys tiesiog tampa nebeįdomus, dažnai jis net nesuvokiamas kaip meno kūrinys – juk forma nebeslepia to, kas iš esmės tampa jau išvestiniu kiekvieno kūrinio dariniu. Tad formos nebėra, o darinys jau tik išvestinis.

Kaip į tai gali sureaguoti grafika ir estampas, dar savo kailiu gerai menantys sovietinio kūrybiškumo formas? Tos formos turėjo būti griežtos, turėjo neperžengti išraiškos rėmų ir taip vis dėlto būdavo suvaldomos.

Pradeda kvepėti tarybine nostalgija...

Ir nors tose valdomose formose sunkiai, bet telpama, aišku, kad prieš šį suvaldymą anksčiau ar vėliau kils maištas: „pati originalumo idėja ir su ja susijusi mintis apie tai, kad autentiškumo priešas gali būti socialinis prisitaikymas, mums iš tikrųjų primeta sampratą, esą autentiškumas turįs kovoti prieš kai kurias išoriškai nustatytas taisykles“*. Tokia kova su išoriškai nustatytomis taisyklėmis 1989–1994 m. garsėjo, pavyzdžiui, Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros studentai. Iš tikrųjų tai buvo panašiau į šiokį tokį sukrutimą prieš kai kuriuos ilgai gyvavusius meno pasaulio apribojimus, prieš pačią tapybos išraišką.

Grafika šį laikotarpį pergyveno nuosaikiau. Maištas, pasak Charleso Tayloro, matyt, buvo suvoktas kaip amoralus, o ir pati grafika save dažnai įsisąmonina kaip iliustraciją, neutralų, nebūtiną teksto atpasakotoją vaizdu ir dar su nemenka saviraiškos dalimi. Tad viskas turėjo sustoti į savo vietas, teliko susivokti pasakojimų siužetuose ir juos iliustruoti.

Vis didėjančios įvairiausių menų jungtys moralumą, lemiantį

*

grafikos (o ir visų kitų sričių) susivokimą neperžengiant savo tradicinės

Charles Taylor, Autentiškumo etika, iš anglų k.

išraiškos ribų, kiek pastūmėjo ir iki šiol tebestumia tolyn. Taigi daugiau

vertė Alvydas Jokubaitis, Vilnius: Aidai/ALK,

ar mažiau plečiasi ribos, kaip tik atsakingos už šiuo atveju grafikos

1996, p. 74.

grynumą.

Dar pridėkime turbūt vidurinėje mokykloje skatinamą saviraiš­ką, kas savaime, atrodytų, turėtų būti labai palanku ne tik siaurai grafi-

apmąsto, reflektuoja pati save, galbūt net labiau reflektuoja nei apmąsto, nes dar vis stebisi savo naujomis galimybėmis.

kos šakai – iliustracijai, bet ir iliustratyviai suvokiamai grafikai. Tačiau

Šio kasdienio reiškinio pasekmė – noras plačiau išvynioti tai, kas

apsižvalgius aplinkui pasirodo, kad pats siužetas, kurį būtų galima

jau seniai žinoma tik gana siauruose grafikų bendrijose bei iš kartos į

atpasakoti, nebėra toks įdomus – kiek galima atpasakoti, pavyzdžiui,

kartą perduodama lyg senos, neužrašytos, laikui bėgant, be abejonės,

verslo santykius, mėgstamų veikėjų žygdarbius ir t. t.? O šių santy-

po truputį besikeičiančios pasakos.

kių metafizika (kas taip pat galėtų būti iliustracijos objektu) studento

Dar giliau gvildenant norą plačiau išvynioti šią neužrašytą pasaką

dažnai dar mėgėjiškam, neanalitiniam žvilgsniui atsiskleidžia tik labai

turbūt išryškėtų šioks toks nepagrįstas šios technologijos mitologizavi-

paviršutiniškai, nepalyginamai sekliau, nei leisdavosi atsiskleidžiamos

mas, o ši analizė yra per daug suasmeninta, per daug vienpusiška, bet

įvairiausios kad ir tarybinės santvarkos detalės.

viso labo tik knieti dar dažniau prie atspaudų pridėti didinamąjį stiklą

Taip visas pasakojimo vaizdu krūvis tenka saviraiškai, kuri tokioje

ir pasižiūrėti, kas juose skleidžia tai, kad norisi išardyti rėmą, ištraukti

terpėje tampa nebeaktuali ir gana greitai išsenka. Iliustruoti (perpa-

estampus iš po stiklų ir paliesti, pavyzdžiui, pačias tamsiausias atspau-

sakoti vaizdu) tampa nebeįdomu, nes juntama, kad reikšti save per

dų vietas pirštais, kad pasijustum lyg glostydamas kokį žvėriuką. Taip

ilgai nėra įmanoma: tai nėra per daug įdomu kitiems, be to, galų gale

pasijusti leistų tik prijaukintas estampas, prijaukinta jo plokštė ir tik su

tiesiog nėra ką ir kaip reikšti.

tais, kurie tuo gyviu pasitiki.

Atsiranda kuo palankiausios sąlygos išnykti beveik visoms prie-

Literatūros sąrašas, pateiktas šio darbo pabaigoje, nėra gausus,

žastims, motyvuojančioms priklausymą grafikų cechui. Tik patys ga-

tačiau kiekvienoje čia paminėtoje knygoje pavyko aptikti įvairiausiais

biausieji estampą suvokia grafikos ribose, tuo pat metu neversdami

giliaspaudės technologijos aspektais svarbių, įdomių detalių, įsiliejusių

jo taikomąja grafika. O dar toji sužlugusi priklausymo cechui moralė...

į bendrą šio teksto tėkmę. Reikia pažymėti, kad oforto technologijos,

Menas suvokiamas be jokios klasifikacijos, priklausymas kokiam

kaip ir daugelio kitų meno sričių technologijos, yra tam tikra prasme

nors cechui, žinios tam tikroje, pasauliniu mastu galbūt ir siauroje

beveik „slaptos“ – tūnančios kiekvieno menininko dirbtuvėje. Todėl

srityje suvokiamos net ne kaip nereikalingos, o tiesiog kaip dirbtinai

konkrečių su nagrinėjama tema susijusių šaltinių nėra labai daug, svar-

atskiriančios nuo daug paveikesnių išraiškos priemonių. Tomis išraiš-

biausi nuolat cituojami.

kos priemonėmis iš esmės taip pat reiškiasi „aš“ arba kalba pradeda reikšti pati save.

Tomis naujomis išraiškos priemonėmis, kurių net nebūtina

Ateityje šis darbas turėtų būti papildytas skyriais apie kai kurias senąsias, čia neminėtas, ir pačias naujausias technologijas, naudojamas estampams kurti.

apibrėžti (čia tai nėra svarbu), taip pat reiškiasi visų pirma ta pati

Šio darbo tikslas – suteikti pagrindinių žinių, kurios slypi kažkur

kūrėjo saviraiška. Priežastis, dėl kurios šioje srityje saviraiška tampa

oforto technologijoje, kažkur tame dažų juodume, kažkur mirkstan-

motyvuota (kitaip nei senosiose išraiškos priemonėse), yra pati dar

čiame popieriuje, kažkur pajuodusiose rankose, kažkur, kur net nenu-

neišsemta raiškos kalba. Siekiant sąžiningumo reikia pažymėti, kad

tuokiama, kad laukia kokia nors netikėta technologinė nesėkmė, vėliau

ta naujoji kalba savyje sujungia kiek modifikuotus daugelio tradici-

virsianti tiesiog atradimu. Dažniausiai tai būna ne atradimai, o dalykai

nių raiškos būdų bruožus. Tačiau, kas svarbiausia, ši naujoji raiška

ar judesiai, kurių išmokstama ir prie kurių priprantama. Priprantama,

sutampama kaip su savo dalimi, ja tiesiog tampama. Sutampama kartais taip smarkiai, kad paskui jau net ir nepastebima.

Didelė dalis sėkmės spaudžiant autorinius ofortus, ieškant savo braižo – sugebėjimas užčiuopti technologinių atsitiktinumų dėsnius. Šie dėsniai vėliau turėtų virsti kiekvieno raižančiojo įpročiais.

O gera spauda, tiesiog sėkmė spaustuvėje dažniausiai ir yra nulemta tų įpročių. Kai bendrosios, elementariausios žinios, kaip prisiliesti prie oforto plokštės, jau būna žinomos, toliau dažnai reikia tik drąsos ir aistros.

T

ųpagrindini mpaur ųtechnik ikosfgra apžvalga

Prancūzų kalbos žodis estamper reiškia „atspausti, spausdinti“, o estampas – tiesiog ant popieriaus atspaustas atvaizdas. Estampas – viena svarbiausių, kaip būdavo apibūdinama prieš kokį 30 metų, grafikos meno rūšių. Atspausti galima nuo įvairiausių plokščių: nuo medžio, akmens, linoleumo, metalo ir įvairiausių kitų medžiagų, kuriose vaizdas buvo išraižytas ar išėsdintas. Spaudimo forma, nuo kurios spausdinama, vadinama kliše, plokšte, lenta. Kliše dažniausiai vadinama jau paruošta spaudai plokštė, o plokšte ar lenta gali būti vadinamas ir jau paruoštas spaudai, ir dar tik ruošiamas raižyti bei ėsdinti pagrindas. Tačiau dėl nenusistovėjusios lietuviškos šios srities terminijos kartais bet kuris šių pavadinimų gali būti pavartotas netiksliai arba žargonu. O štai jau atspaustas kūrinys vadinamas tiesiog

atspaudu arba estampu. Šie terminai dažniausiai nekelia tiek abejonių,

Kuriant šiuolaikinį estampą dažnai kai kurie šie spaudos būdai yra

kiek terminai, susiję su spaudos formomis.

derinami, tačiau yra menininkų, naudojančių grynuosius būdus ir dėl

Pagal tai, kaip kuriamos (raižomos, ėsdinamos) klišės, nuo jų atspaustus estampus galima suskirstyti į keturias pagrindines grupes.

to nei kiek nesijaučiančių prasčiau. Čia ir vėl viską nulemia viena priežastis: technologijos savaime teikia tam tikrų galimybių, menininkui

Iškiliosios spaudos būdu sukurti estampai arba tiesiog iškilia­

nebereikia „gaminti atsitiktinumų“, kiekviena technologija savaime

spaudė. Plokščios lentos paviršiuje tam skirtais kaltukais išgraviruojami,

vaizdui suteikia ypatybių, leidžiančių mąstyti ne nuo grynos balto lapo

išraižomi plotai, kurie atspauduose turi likti balti. Plokštėje gaunamas

idėjos, o suteikiančių progą reikštis pačiai materijai. Tai turėtų leisti me-

vaizdas primena reljefą, kurio paviršius prieš spaudžiant voluojamas da-

nininkui per daug nenaudoti savo „turtingo vidinio pasaulio“. Tačiau

žais. Šiai grupei priklauso medžio raižinys (kitaip dar vadinama medžio

iš tikrųjų būtent grafikams gan dažnai prieštaraujama dėl pernelyg

graviūra arba ksilografija) ir linoraižinys (arba linograviūra).

dažnai eksponuojamų vidinio pasaulio detalių...

Giliosios spaudos būdu sukurti estampai arba tiesiog giliaspaudė.

Dažnai estampai būna juodai balti: spaudžiama tamsiais dažais

Piešinys dažniausiai cinko, vario, plieno ar kt. metalo plokštės paviršiuje

ant šviesaus popieriaus. Tačiau dabar estampai ir apskritai visa grafi-

yra išgraviruojamas, išraižomas arba išėsdinamas. Tačiau čia, kitaip

ka išsivaduoja iš „juodai balto“ apibūdinimo ir tampa spalvingesnė.

negu iškiliosios spaudos atveju, įgilintos vietos įtrinamos dažais, ku-

Estampo atveju kiekvienai spalvai dažniausiai būtina paruošti atskirą

rie spaudžiant įtrintą plokštę perkeliami ant popieriaus. Taip kuriami

plokštę, kurios paskui yra spaudžiamos viena po kitos ant to paties

oforto, sausosios adatos, akvatintos, mecotintos, graviravimo ir kitomis

popieriaus. Tačiau spalvotam estampui ne visada būtinos kelios kli-

technikomis veikiant metalo plokštes atsirandantys estampai.

šės, lygiai taip pat, kaip ir juodai baltam estampui ne visada pakanka

Plokščiosios spaudos būdu sukurti estampai arba tiesiog plokš-

vienos klišės.

čiaspaudė. Šiuo atveju plokštė – litografinis akmuo (o dabar jau ir

Toks kūrybos būdas išskiria estampą iš visų kitų vaizduojamojo

daugiau sintetinių medžiagų), kuris dėl savo cheminių ypatybių ypač

meno rūšių. Seniai žinoma, kad kiekvienas meno kūrinys yra unika-

jautrus riebalams. Tad spaudos formos lieka plokščios. Ant akmens

lus ir nepakartojamas. Kalbant apie estampus neįmanoma išvengti

paišoma riebiais pieštukais, kurie įriebina norimas akmens vietas. Ės-

akivaizdžios ypatybės, atrodytų, prieštaraujančios šiam teiginiui – juk

dinant akmenį rūgštimi veikiamos tik atviros, litografiniais pieštukais ar

graviūrų galima atspausti gana daug nuo tos pačios plokštės. Dėl to

kitomis priemonėmis nepaliestos vietos. Vėliau jau spaudžiant atvaizdą

grafikams gali būti priekaištaujama dėl didelio to paties darbo tiražo.

riebus dažas, voluojamas ant akmens, dėl turimų ypatybių prikimba

Tą pačią, pavyzdžiui, Diurerio graviūrą galima aptikti ne viename pa-

prie jo tik tose vietose, kur buvo piešinys. Taip ant popieriaus atspau-

saulio muziejuje. Ko gero, tai šiek tiek prieštarauja unikalumo sąvokai,

džiama piešinio kopija. Tokia estampo rūšis ir vadinama litografija.

tačiau gali ją ir praplėsti.

Šilkografijaa– dabar vienas populiariausių estampų spaudos

Taigi tos pačios graviūros atspaudo egzempliorių gali būti gana

būdų. Šios technologijos esmė – labai retas tinklelis, pro kurį paspau-

daug, nes nuo plokštės gali būti atspaudžiama išties nemažai atspau-

džiamas dažas atsiduria ant popieriaus. Tam tikras piešinys išgaunamas

dų. Jų kiekis, kaip minėta, dažniausiai priklauso nuo technikos, kuria

uždengiant, užklijuojant tam tikrus tinklo plotus, taip dažas skverbiasi

sukurta graviūra, arba nuo paties kūrėjo ketinimų. Juk jei nuo vario

ant popieriaus tik tose vietose, kur tinklo akutės yra atviros.

sausosios adatos technika graviruotos plokštės galima atspausti tik

apie 10–20 kokybiškų atspaudų, tai nuo tos pačios vario plokštės, tik

Tačiau tikroji oforto branda išsiskleidžia apie XVII amžių. Bene

graviruotos kalteliu, galima atspausti nepalyginamai daugiau – kar-

didžiausias indėlis čia tenka olandų ofortistų mokyklai. Be abejonės,

tais net kelis šimtus. Tačiau svarbiausia, kad kiekvienas estampas – ne

pati ypatingiausia vieta čia tenka tapytojui ir ofortistui Rembrandtui,

reprodukcija, o originalas. Kiekvieną originalą pasirašo pats kūrėjas.

oforto technika sukūrusiam daug tiesiog nepakartojamų estampų.

Galima teigti, kad čia kalbama apie... tūkstantį originalų! Juk

Keliais žodžiais gana sudėtinga apibūdinti tokio genialaus, bet kartu

estampo viso tiražo tikrumą, originalumą lemia tai, kad visi atspaudai

ir labai žmogiškai, atrodo, paprasto menininko kūrybą. Galima tik pa-

gaunami nuo plokštės, kurią graviravo pats dailininkas. Tad kaip tik

žymėti, kad visi jo darbai persisunkę turtingu, bet paprastu turiniu ir

plokštėse ir slypi pagrindinė grafiko kūrybinio darbo energija, kaip tik

prasme, kuriuos dar labiau pabrėžia nepaprastai tapybiški, įvairialypiai

plokštė yra tikrojo kūrybinio darbo įspaudas. Tai, kas matoma estam-

šviesotamsos žaidimai.

pe – menininko kūrinys, net jei jis buvo atspaustas staklėmis dauge-

Greta Rembrandto šiame kontekste galima nebeminėti jokio kito

lio egzempliorių tiražu. Todėl būtų galima teigti, kad estampas išties

menininko, ne tik ofortisto ar tapytojo. Grafikai, ypač studijuojantys

„padauginamas“ menas. Juk atvaizdo padauginimo galimybė – viena

ofortą, turėtų patyrinėti Rembrandto estampus, sukurtus oforto ir pa-

estampo prigimčių. Kitaip dar estampą būtų galima vadinti viduram-

gilintus sausosios adatos technika. Taip galima sužinoti, kad jis nebuvo

žių Europos tapybos nespalvotu kopijavimo aparatu. Gal todėl tarp

tik tapytojas.

grafikų ir tapytojų kildavo ginčų dėl vieno ar kito viršenybės, svarbos ar brandumo.

Rezultato, kurį galima pavadinti meno kūrinėliu, o galbūt jau ir kūriniu, sukurtu oforto technika, kokybę lemia būtent sumanymo

Dažnai terminu „ofortas“ apibūdinami visa giliaspaudės są­voka

ir tam sumanymui pasirinktos atlikimo technikos santykis. Ofortas ir

aprėpiami spaudos būdai. Manoma, kad oforto (pranc. eau forte –

visos iš jo išeinančios technikos plastinėmis savo galimybėmis primena

„stiprus vanduo“; čia turima omenyje rūgštis, kuria ėsdinama plokštė)

piešinį ir netgi jį pralenkia. Ofortas teikia daug nenusakomų galimybių,

technikos (kaip pagrindinio tyrinėjimo objekto) kilmė sietina su ginkla-

kurias būtų netikslu vadinti atsitiktinėmis. Visi šio kūrybos proceso „nu-

dirbių, auksakalių amatu. Jiems tekdavo graviruoti metalą ir taip puošti

tikimai“ įvyksta tarp paties raižymo plokštėje ir jau atspausto estampo.

įvairiausius metalo dirbinius. Jei būdavo susiduriama su ypač kietais

Čia turimos omenyje ir laiko, ir erdvės dimensijos. Šio kūrybos tarpsnio

metalais, piešinys būdavo ne graviruojamas, o ėsdinamas rūgštimis.

„nutikimai“ kartais, paneigiant viską, kas pasakyta anksčiau, vis dėlto

Apie XV a., metalo graviūros atsiradimo priešaušryje, beliko laukti,

gali būti vadinami ir atsitiktiniais. Tačiau, kas svarbiausia, jų dažniausiai

kol graviruotas piešinys bus įtrintas dažu ir atspaustas ant popieriaus.

negalima pavadinti dirbtiniais. Taip ofortas, turėdamas beveik gyvo

Pirmieji šios kilmės estampo bandymai sietini su Danieliumi Chopferiu

organizmo bruožų savo technologiniame etape, kuria visiškai savitą

iš Augsburgo, kurio darbai datuojami nuo 1493 iki 1536 metų. Jo

meno kūrinio atsiradimo logiką.

ofortai atlikti ant plieno plokščių. Plieno plokštes naudojo visi pirmieji ofortistai. Manoma, kad plačiau ofortas paplito tik tada, kai plieno plokštes pakeitė varinės. Graviruoti varį nepalyginamai patogiau ir lengviau, todėl turbūt dėl to darbas tampa malonesnis, o rezultatas – ekspresyvesnis.

P

darbai ošiamiejiuar Nuo ko pradėti?

Oforto graviravimas, ėsdinimas, raižymas ir spausdinimas – neatsie­ jami grafiko (ofortisto) darbo etapai. Galbūt šis technologinis atlikimas estampo ir neišskiria iš kitų meno atsiradimo būdų, tačiau padeda atsirasti plastinėms idėjoms.

Kai kam galbūt praverstų ypač nuoseklios kūrybos, spaudos įrankių ir medžiagų sandaros studijos. Tai būtina ne kiekvienam, tačiau bent jau elementarios žinios, technologijos išmanymas lemia nuoseklų rezultatą (nuoseklų ne tik technologine prasme). Medžiagų išmanymas išvaduoja tikrąjį kūrybiškumą. Nuo to, kaip į klišę įtrinami dažai, kaip jie yra nuvalomi, kaip išgaunami tonų užtraukimai, kokia jėga

volelis spaudžia popierių ir klišę, priklauso ne tik vizualus, bet ir

ir joje likę suteikia atspaudams dažnai nepageidaujamą niūrų, pilką

reikšminis-prasminis atspaudo tonalumas, sodrumas, raiškumas, taip

toną. Žinoma, patyręs menininkas tyčia šį toną gali panaudoti savo

pat kiti atspaudo kokybę nulemiantys bruožai.

sumanymui įgyvendinti. Kartais galima pašveisti tik tam tikras plokštės

Pradedantis ofortistas gal ir neturėtų iškart griebtis sudėtingų

vietas, kurios atspaude turėtų būti šviesios.

vizualaus teksto prisotintų kompozicijų, kuriose būtų vaizduojamos

Paprasčiausias būdas suprasti, kad net ir labai neblogai nu-

ir figūros, ir perspektyvą nusakantis peizažas. Tiesiog išraižykite kad

poliruotos ir atspaustos plokštės baltumas nėra tapatus popieriaus

ir obuolį! Nors ir plastiniai (toniniai), ir prasminiai akcentai ofortuose

baltumui – tiesiog atspausti nupoliruotą plokštę. Šitaip suvokiama,

gali būti įgyvendinami pradedančiam ofortistui, atrodytų, sudėtingu

ką turi pati plokštė. Čia ir prasideda tai, ką meno kūrinys suteikia

būdu, kurio esmė, pavyzdžiui, tam tikras išraižytas plokštės vietas

banaliausiems pasaulio reiškiniams ir daiktams, kas beveik niekada

ėsdinti ilgiau, o kitas, jas pridengus, trumpiau, tai neturėtų gąsdinti.

nesigauna tyčia.

Turbūt todėl pradedantiems ofortistams visada būdavo siūloma

Anksčiau giliajai spaudai naudotos plieno plokštės vienu metu

iš pradžių tiesiog pabandyti paprastąjį štrichinį ofortą. Tam tikro

buvo gerokai primirštos, tačiau dabar ir vėl kartais naudojamos es-

aiškumo taip pat gali suteikti paprasčiausia štrichinė skalė. Dažnai

tampų klišėms. Labai retai galima rasti švino graviūrų. Seniau labai

manoma, kad raižyti, ėsdinti skalę – pernelyg amatininkiška, tačiau

paplitęs, o dabar gana retai naudojamas giliosios spaudos graviū-

dažnai būtent skalės padeda atskleisti ir suprasti daugelį turtingų

roms – varis ir dažniausiai – cinkas. Šie metalai palyginti minkšti ir plas-

gilio­sios spaudos galimybių. Žinoma, skalės negali atskleisti visų

tiški, tačiau tvirti, todėl dažniausiai ir yra naudojami. Jie turi specifinių

oforto galimybių. Daugelis jų išryškėja tik kuriant. Negalima nepa-

ypatybių, kurias apibendrintai galima apibūdinti taip: vieni metalai

žymėti, kad dažnai atradimai įvyksta arba netyčia (kai nežinoma,

parankesni ėsdinimui, kiti – mechaniniam raižymui, vieni šlifuojasi,

ko ieškoma), arba metodiškai ieškant, kaip įgyvendinti vieną ar kitą

poliruojasi gana paprastai, kiti – sunkiau.

sumanymą. Bet kuriuo atveju pamatinės žinios ir vienaip, ir kitaip dirbantiesiems nekenkia.

Greta klasika tapusių medžiagų būtina paminėti ir plastmasę (organinį stiklą). Organinis stiklas naudojamas tik sausosios adatos, graviūros technikoms, jo nereikia šlifuoti, raižant ar graviruojant ne taip vargsta ranka. Galbūt pati įdomiausia organinio stiklo ypatybė –

Plokštės paviršiaus paruošimas

skaidrumas. Raižant po plokšte galima pakišti piešinį, kuris joje tiesiog

Darbo sėkmę paprastai lemia pagrindas, ant kurio dirbama – me-

atkartojamas.

talo plokštė. Tik tinkamai paruošta, t. y. nupoliruota plokštė leidžia

Tačiau iš tikrųjų viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo...

menininkui išgauti visas įmanomas tonines gradacijas. Vėliau, jau įtrynus plokštę dažais ir juos valant taip, kad dažai liktų tik įgilintose

Varis. Gamtoje aptinkama ir grynojo vario, ir vario rūdos. Grynasis,

(išėsdintose, išraižytose) vietose (apie tai bus kalbama vėliau), tik

techniškai švarus varis būna šviesiai rausvos spalvos. Priemaišos, įei-

nuo poliruoto paviršiaus dažą įmanoma nuvalyti taip, kad atspaude

nančios į techninio vario, kuris gali būti naudojamas klišėms, sudėtį,

neišėsdinti plotai atrodytų beveik balti. Ir atvirkščiai – spausdinant

jam suteikia rusvai raudoną spalvą, todėl toks varis kartais vadina-

nepoliruotą plokštę dažai neišsivalo iš mikroskopinės metalo faktūros

mas raudonuoju variu. Kaitinamas varis praranda savo elastingumą ir

tampa trapus. Drėgmėje ir šilumoje šis metalas labai greitai oksiduoja-

apsaugo popierių ir veltinį nuo įkirtimų, nes būtent plokštės kraštai

si, pasidengia šviesiai žaliomis, nuodingomis vario oksido apnašomis.

spaudimo metu spaudžiami labiausiai. To ypač svarbu nepamiršti, nors

Karštyje varis oksiduojasi, pasidengia geltonų, melsvų, juosvų atspalvių

kaip tik taip dėl neaiškių priežasčių dažniausiai ir atsitinka...

dėmėmis. Todėl vario nereikėtų labai smarkiai kaitinti gruntuojant, t. y. dengiant ofortiniu laku.

Ofortams graviruoti gali būti naudojamas apytikriai nuo 0,5 iki 3 ar daugiau milimetrų storio varis.

Azoto ir sieros rūgštys aktyviai reaguoja su variu. Dėl to susidaro

Dar XX a. pradžioje vario lakštai prieš juos raižant dažnai būdavo

nuodingųjų dujų. Taip pat varis gerai tirpsta geležies chlorido tirpale.

išplakami* ant priekalo šlifuotu plaktuku. Tai suteikdavo plokštėms

Šis procesas daug mažiau kenksmingas sveikatai.

vienodą storį, paslėpdavo visus nelygumus, įtrūkimus ir įbrėžimus.

Struktūros vienalytiškumas, tvirtumas, tamprumas ir tinkama che-

Tačiau svarbiausia ne tai, kad šis būdas slėpdavo visus matomus

minė sudėtis (kai jame yra kuo mažiau priemaišų) – bent jau teoriškai

plokštės trūkumus, o tai, kad išplaktas varis užsigrūdindavo, tapdavo

labai svarbios sąlygos tolygiam piešinio ėsdinimui. Graviruojant kaltuku

tankesnis, pačioje metalo struktūroje dingdavo įvairiausi galimi atsi­

šios sąlygos tampa dar svarbesnės. Nepaisant visko, kas buvo pasakyta

sluoksniavimai, pūslelės ir gyslelės, kurios jau graviruojant galėdavo

prieš tai, galima teigti, kad vis dėlto įmanoma raižyti ir paprasčiausią

daryti įtaką štricho raiškumui ir tikslumui. Dabar vario plokštės ne-

statybose stogams ir palangėms skardinti naudojamą lakštinį varį. Tik

beplakamos dėl geros net ir techninio vario kokybės. Be to, jau šiek

šiuo atveju būtina turėti omenyje tam tikras „kaprizingas“, nenusako-

tiek patyrę meistrai išnaudoja kartais pasitaikančius neplakto vario

mas, kartais pasitaikančias jo ypatybes, dėl, kaip jau minėta, techniškai

trūkumus savo sumanymams.

nešvariame varyje esančių kitų metalų priemaišų.

Vėliau plokštė gali būti šlifuojama (tai dar viena priežastis, ko-

Kadangi varis, kaip ir cinkas, gana minkštas, jį atsižvelgiant į lakš-

dėl ofortu bodėjimąsi...). Kartais, ypač mažos plokštės, patogumo

tų storį galima pjaustyti pjaustytuvu – staklėmis, naudojamomis po-

dėlei gali būti pritvirtinamos prie patvarios lentos ir tada šlifuojamos.

pieriui ir kartonui pjauti. Gali būti naudojamas aštrusis skutiklio galas,

Jeigu plokštės paviršius yra labai subraižytas ir tai trukdo sumany-

kuriuo tarsi rėžtuku braukiamas sulig kiekvienu braukimu vis gilėjantis

mui (tai nėra būtina sąlyga), iš pradžių ją galima pašveisti švitriniu

griovelis. Kai griovelio gylis yra apytikriai didesnis nei 1/2 ar 2/3 plokš-

popieriumi, pritvirtintu prie kaladėlės. Švitrinio popieriaus rupumą

tės storio, per jį lakštą galima perlaužti (nors šis būdas tinkamesnis tra-

reikėtų pasirinkti atsižvelgiant į įbrėžimų gylį, palaipsniui popierių

pesniems metalams, pavyzdžiui, cinkui, panašiai galima pjauti ir vario

keičiant vis smulkesniu. Reikia nepamiršti, kad kartais plokštę tyčia

lakštus). Taip pat galima naudoti metalo pjūklą arba metalo žirkles prieš

galima pašiaušti ypač šiurkščiu švitriniu popieriumi arba pasielgti su

tai pjovimo ribą pasižymėjus metalo žymekliu ar adata. Kampus galima

plokšte dar drastiškiau, pavyzdžiui, ją braižyti. Tai ir vėl priklauso tik

suapvalinti dilde ar metalo pjovimo disku, o plokštės kraštams būtinai

nuo menininko siekių. Tik pats ofortistas gali surasti artimiausią savo

suteikiamas 45–60 laipsnių nuožulnumas. Dildė ar kiti įrankiai padaro

sumanymui technologiją. Kad atspaudai neturėtų anksčiau minėto

šį nuožulnų kraštą tarsi nuštrichuotą, šerpetotą, jame likęs dažas jau

nepageidautino pilko tono, jau lygią plokštę galima poliruoti.

atspausdintam ofortui suteiktų juodą kelių milimetrų pločio apvadą,

Anksčiau poliravimui buvo naudojamos įvairiausios gamtoje ap-

todėl dažniausiai šie įbrėžimai panaikinami skutikliu, braukiant išilgai

tinkamos, susmulkintos ir su aliejumi, tepalu ar vandeniu sumaišytos

И. Я. Аизеншер, Техника офорта, Ленинград-Москва:

nuožulnaus krašto. Šis nuožulnumas, vadinamas fasete, spausdinant

medžiagos, kurios čia nebus minimos. Dabar tam patogiausia naudoti

Искусство, 1939, p. 31.

*

įvairiausias poliravimo pastas (kartais plokštės poliruojamos net dan-

Cinkas. Pats populiariausias, dažniausiai naudojamas ir lengviausiai

tų pasta...). Tai vis išimtys. Dažnai pasitaikanti, lengvai prieinama ir

pasiekiamas metalas ofortams – cinkas, paprastai skirtas cinkografinių

todėl dažniausiai vario plokštėms poliruoti naudojama medžiaga –

klišių gamybai. Dėl savo patvarumo ir cheminių ypatybių cinko plokštės

chromo oksido pasta (dar kartais vadinama žaliuoju akmenėliu arba

ir tapo populiariausios graviruojant ofortus.

pasta „Goya“), sumaišyta su alyva. Minkštos medžiagos ar veltinio

Kaip ir varis, išgaunamas iš vario rūdos, cinkas išgaunamas iš cin-

gabalėlis patrinamas į chromo oksido pastą taip, kad medžiaga gana

ko rūdos. Cinko lakštai, kurių paprastai galima įsigyti dailės reikmenų

gausiai ja pasidengtų. Ant metalo plokštės užlašinama ar užpilama

parduotuvėse, neišvengiamai, kaip ir vario lakštai, turi įvairių meta-

(atsižvelgiant į plokštės dydį) bet kokios techninės alyvos, kuri sumaži-

lų priemaišų (pavyzdžiui, švino, geležies, alavo), apsaugančių cinką

na trintį. Spaudžiant skudurėlį vienodais judesiais ir šveičiama plokštė.

nuo techniškai švariam cinkui būdingos rekristalizacijos ir suteikiančių

Kai trinti tampa sunkiau, įlašinama dar šiek tiek alyvos, o skudurėlis

jam plastiškumo bei kitų patogiam ir maloniam darbui pageidautinų

vėl patrinamas į pastą. Vietoj kietojo chromo oksido ir alyvos galima

ypatybių. Kita vertus, kai šios priemaišos dėl įvairiausių technologinių

naudoti aliejinį chromo oksido spalvos dažą. Tai turbūt paprasčiau-

priežasčių lydantis nevisiškai susimaišo su cinku, jis, kaip ir varis, tampa

sia ir dažniausiai pasitaikanti išeitis. Galima naudoti ir įvairiausius šli-

nevienalytis. Tai gali būti juntama raižant cinką kaltuku: vienur kaltukas

favimui skirtus veltinio diskus, pritvirtintus prie grąžto ar kampinio

tarsi slysta paviršiumi, kitur struktūra suminkštėja ir t. t. Ėsdinant tokį

šlifuoklio. Jie taip pat sutepami minėtais dažais ar sausąja pasta. Šis

cinką rūgštimi kai kurios plokštės vietos gali būti išėsdintos netolygiai,

būdas gerokai paspartina darbą, jei reikia nušveisti ganėtinai daug ar

tarsi laiptuotai. Tas pats atsitinka ir su visiškai techniškai švariu cinku

išties dideles plokštes. Poliruojant bet kuriuo minėtųjų būdų galima

dėl jo nevientisos kristalų struktūros (grynasis cinkas rūgštyje labai

išgauti veidrodinį plokštės blizgesį. Ar to reikia, ir vėl priklauso tik nuo

greitai rekristalizuojasi ir todėl blogai ėsdinasi). Dėl šių priežasčių ofortų

sumanymo ir siekių. Bet pradedančiajam tai turbūt svarbu išbandyti

plokštėms naudojami cinko lydiniai.

bent jau iš smalsumo.

Nupoliruotą plokštę būtina nuplauti, kad jos paviršius, jeigu bus

Drėgmėje cinko plokštės pasidengia cinko karbonato apnašomis, kurios apsaugo jį nuo oksidacijos.

dengiamas laku, nebūtų riebaluotas. Iš pradžių pastą galima nuplauti

Geriausiai cinką ėsdina azoto rūgštis. Grubesniam piešiniui išės-

terpentinu ir sausai nušluostyti skuduru, paskui – acetonu ar panašios

dinti gali būti naudojama ir druskos rūgštis. Vykstant šiai cheminei re-

sudėties skiedikliu (pavyzdžiui, skiedikliu 646). Anksčiau tai buvo atlie-

akcijai išsiskiria mažiau nuodingųjų cheminių medžiagų, tačiau štrichai

kama spiritu, sumaišytu su smulkiai malta kreida. Tada plokštė būdavo

daugeliu atvejų tampa kiek dantyti, tarsi aptrupėjusiais kraštais. Žino-

plaunama silpnu azoto rūgšties tirpalu ir gausiai nuplaunama vande-

ma, tai gali būti nepageidaujama, tačiau kartais šį medžiagos trūkumą

niu. Ir čia reikia pažymėti, kad dabar plokštė dažniausiai nuplaunama

galima labai kūrybiškai išnaudoti paverčiant jį teigiamu bruožu. Tai ir

tik terpentinu ar vaitspiritu.

vėl priklauso tik nuo menininko siekių, nuo raižinio charakterio ir t. t.

Kartais ir senas, priraižytas, išėsdintas plokštes galima panaudoti

Cinko plokščių storis dažniausiai būna apytikriai nuo 1 iki 3 mi­

antrąkart. Visas naudotų plokščių paviršius turi būti išskustas skutikliu

limetrų. Pjaustomas cinkas labai panašiai kaip ir varis. Tačiau reikia

(jį ofortistai dažniausiai vadina šaberiu), kol senas piešinys visai dings.

nepamiršti, kad cinkas kiek trapesnis, todėl lengviau lūžta. Dėl šios

Paskui plokštė gali būti šlifuojama ir poliruojama jau minėtais būdais.

priežasties, jei po ranka nėra pjovimo staklių, cinko plokštę labai

patogu įrėžti aštriuoju skutiklio galu maždaug iki 1/2 plokštės storio

*

Ofortinis lakas

ir nulaužti. Kuo storesnė plokštė, tuo daugiau dėmesio būtina skirti

В. М. Звонцов, В. И. Шистко, Офорт, Москва:

Jei šis tekstas būtų ruošiamas XX a. priešpaskutiniajame dešimtmetyje,

plokštės fasetėms, kurios padaromos taip pat kaip ir vario plokštėms –

Искусство, 1971, p. 18.

skyrius apie ofortinį laką turėtų būti nepaprastai platus, išsamus ir

nuožulnumas suteikiamas apdorojant kraštą dilde ar pan., o šerpetos

**

ilgas. Taip būtų todėl, kad nei vienoje (o tada dar ir vienintelėje) dailės

naikinamos skutikliu.

И. Я. Аизеншер, op. cit., p. 37.

reikmenų parduotuvėje ofortinio lako nebūtų įmanoma įsigyti. Tačiau

***

dabar viskas kiek kitaip – ofortistai dažniausiai nesigamina lako patys,

В. М. Звонцов, В. И. Шистко, op. cit., p. 18.

nes jo galima įsigyti beveik kiekvienoje dailės reikmenų parduotuvėje.

Cinko šlifavimas taip pat beveik niekuo nesiskiria nuo vario plokščių šlifavimo. Tai jau aptarta anksčiau: paprastai naudojama chromo oksido šlifavimo pasta arba chromo oksido spalvos aliejiniai

Šis skyrius gal ir nėra pats aktualiausias, tačiau turbūt ir XXI a. vis dar

dažai. Kartais tinka ir kiek šiurkštesnės šlifavimo pastos. Be to, galima

esama alchemikų...

naudoti ir įvairiausius buityje dabar vis dažniau pasitaikančius puodų,

Nepaisant šios darbą lengvinančios priežasties sunkumų norint

sidabrinių indų šveistukus ir pan. Norint išgauti veidrodinį plokštės

pasigaminti ofortinio lako patiems kelia tik tai, kad beveik į visų be

blizgesį pačioje pabaigoje galima naudoti pertrintą kreidą, įlašinus į

išimties senojoje literatūroje aprašytų lakų sudėtį įeina medžiagos, ku-

ją keletą spirito ar degtinės lašų. Baigus šveisti, spiritas išgaruoja ir

rių dabar beveik neįmanoma įsigyti, pavyzdžiui, Venecijos terpentinas,

sausa kreida nuvaloma minkštu skudurėliu (kai kurie autoriai šį būdą

įvairios dervos ir t. t. Pagrindinę visų senuosiuose šaltiniuose aprašytų

naudoja ne tik atlikdami baigiamąjį poliravimą, bet ir šalindami nuo

lakų dalį sudaro asfaltas. Iškart būtina pažymėti, kad šis asfaltas labai

plokštės riebalus*). I. Aizenšeras** ir V. Zvoncovas*** siūlo nuo iki bliz-

nedaug primena asfaltą, naudojamą gatvėms tiesti ir kitiems pana-

gesio nupoliruotos plokštės papildomai nuvalyti riebalus keletą se-

šiems darbams. Asfaltą, ištirpintą terpentine, tiek ir išvaizda, tiek ir

kundžių merkiant ją į 5 % azoto rūgšties tirpalą ir paskui nuplaunant

cheminėmis ypatybėmis kiek primena visai neseniai dar gana plačiai

vandeniu. Ar plokštės paviršius tikrai neriebaluotas, galima spręsti

grafikoje naudotas bituminis lakas. Turint tai omenyje ofortinį laką vis

pagal tai, kaip ant plokštės pasiskirsto vanduo: jei vanduo pilant jį

dėlto pasigaminti galima. Tai bus aptarta toliau.

ant plokštės nesitelkia ties jos viduriu, o tolygiai pasiskirsto po visą paviršių – plokštė švari ir neriebaluota; jei vanduo telkiasi ties plokštės

Ofortinio lako ruošimas. Terpentine ištirpintas asfaltas (arba,

viduriu, sudaro tam tikras sroveles, plotelius ir pan., nuo jos būtina

kaip jau minėta, bituminis lakas) džiūdamas tampa trapus, dėl to rai-

nuvalyti riebalus. Savaime suprantama, riebalų šalinimo procedūros

žant skilinėja ir trupa. Šio trūkumo padeda išvengti vaškas, įmaišomas

aktualios tik tuo atveju, jeigu plokštę ketinama dengti laku ir vėliau

į laką. Kad lakas geriau prikibtų prie dengiamos plokštės, pridedama,

ėsdinti, nes kitaip ofortinis lakas gali atšokti nuo riebaluoto pavir-

pavyzdžiui, avių lajaus, tam tinkamo batų tepalo ar kitokių panašios

šiaus jau panardinus plokštę į rūgštį. Šiuo metu riebalų šalinimui nuo

sudėties riebalų. Galima sakyti, kad ofortinio lako esmė – plastiškas,

plokštės nėra skiriama daug dėmesio – dažniausiai poliruota plokštė

gana tvirtas (kietesnis arba minkštesnis), tačiau ne per trapus, gerai pri-

tiesiog nuplaunama skiedikliu, kartais tiesiog paprasčiausiu riebalus

limpantis prie metalo plokštės, atsparus rūgšties poveikiui pagrindas.

skaidančiu indų plovikliu.

Raižyti ant plokštės, padengtos laku, kurio konsistencija netinkama,

Bet kuriuo atveju, vienaip ar kitaip ruošiamas pagrindas gali tapti neatsiejama meno kūrinio atsiradimo dalimi.

tapatu paišymui ant blogo popieriaus. Bet kokiu atveju, be jau visų minėtų bruožų, raižyti turi būti tiesiog malonu.

Kai kuriuose, ypač senesniuose, šaltiniuose minimos trys oforti-

lakuoti plokštė atremiama nuožulniai, beveik stačiai ir minkštu

nio lako rūšys: kietasis lakas, minkštasis lakas ir specialus, išėsdintoms

teptuku gautu laku galima dengti paviršių. Iš pradžių horizontalia

vietoms pridengti skirtas skystasis lakas, kuris dabar pakeičiamas tie-

kryptimi tepamas kraštas, esantis prie viršutinės briaunos, paskui

siog paprasčiausiu bituminiu laku arba kietuoju laku, kuris prieš tai

žemiau ir taip iki apatinės briaunos. Žinoma, reikia atkreipti dėmesį

truputį praskiedžiamas terpentinu.

į tai, ar lakas ne per skystas (beveik visas toks lakas tepant nubėga ir ant plokštės lieka per plona lako danga) arba per tirštas (toks la-

Todėl iš esmės minėtinos dvi lakų rūšys.

kas beveik visai neteka, sunkiai dengia paviršių). Tinkamiausia lako

Kietasis lakas. Juo paprastai ir dengiamos plokštės. Toks la-

konsistencija – gana skysta, bet gerai dengianti paviršių. Reikia pri-

kas – pagrindas paprastam, štrichiniam ofortui. Adata, kuria

durti, kad čia neįmanoma aprašyti nei tikslių skiedimo proporcijų,

raižoma, lakas nuimamas nuo metalo plokštės tose vietose,

nei tikslios lako konsistencijos. Galbūt to ir sąmojingai nereikėtų

kurios turi būti išėsdintos.

daryti – tai nesunkiai perprantama tiesiog dirbant, nebijant „su-

Minkštasis lakas. Ant ką tik šiuo laku padengtos plokštės

gadinti“ vienos ar net kelių plokščių. Padengta plokštė atremiama

uždedamas plonas gruoblėtas popierius, ant kurio paišoma

taip pat nuožulniai, tik padengta puse žemyn. Taip plokštė mažiau

pieštuku ar kitomis priemonėmis. Paišomose vietose minkštasis

apdulka. Žinoma, šis būdas tinkamesnis dirbant namų sąlygomis,

lakas prikimba prie kitos popieriaus pusės. Vėliau šis popierius

neturint lakui dengti skirtų volelių, šildomos plytelės ar pan., tačiau

su piešiniu nuimamas nuo plokštės. Plokštėje atsiranda piešinys,

yra naudotinas, reikalaujantis daugiau noro nei žinių. Be to, naudo-

kuris yra ėsdinamas.

jant šį būdą galima išvengti taip dažnai pasitaikančių nusiskundimų, kad neraižoma todėl, jog nėra meistro, galinčio padengti plokštes.

Kai kuriuose šaltiniuose taip pat minimi dažniausiai naudojamų, pa-

Nepaisant visų minėtų sąlygų, gana palankių ofortistams, ofor-

prasčiausių lakų receptai. Tačiau, kaip jau minėta, nors lakų ruošimo

tinį laką galima pasigaminti ir savarankiškai tik su išlyga, kad beveik

principai liko labai panašūs, „dažniausiai naudojamų lakų“ sąvokai

visų aptiktų receptų pagrindą sudarys asfaltas. Vietoj asfalto, kaip

dabar turbūt labiausiai priskirtini pagaminti, paruošti dengimui la-

minėta, naudojamas jo atitikmuo – bituminis lakas. Šio lako sudė-

kai, kuriuos galima nesunkiai įsigyti. Šie lakai būna skysto ir jau

tyje taip pat yra medžiagų, dėl kurių jo negalima tiesiog prilyginti

paruošto dengti arba kieto pavidalo. Visi jie skirti dengti plokštes

terpentine ištirpusiam asfaltui. Norint pasiekti palankų rezultatą ir

voleliu ar tamponu, o tam reikia įrangos, kurios po ranka gali ir ne-

čia atsiveria didelės eksperimentavimo galimybės.

būti (apie tai bus kalbama vėliau). Todėl lakas, jei jo konsistencija yra

Čia pateikiamas vienas iš daugybės lako receptų. Jo sudeda-

kieta, prieš naudojant gali būti susmulkinamas peiliu ir užpilamas

mosios dalys prieinamos (arba gali būti pakeistos atitikmenimis),

nedideliu kiekiu terpentino. Indas, kuriame tirpdomas lakas, turėtų

jas galima palyginti nesunkiai įsigyti. Taip pat reikia turėti omenyje,

būti sandarus, kad negaruotų terpentinas ir lakiosios laką sudaran-

kad vietoj asfalto naudojant bituminį laką terpentino reikia daug

čios medžiagos. Dažniausiai po kelių valandų, o šildant ir greičiau,

mažiau. Kitų sudedamųjų dalių santykis taip pat gali kiek kisti.

susmulkintos lako dalys suminkštėja terpentine. Jas maišant lazdele gaunama vientisa, sunkiai tekanti masė. Neriebaluota, paruošta

Ofortinis lakas būdavo verdamas metaliniame inde ant ne­stip­ rios ugnies. Sudedamosios dalys:

Asfaltas

1 dalis

Kanifolija

1 dalis

Batų tepalas

1 dalis

Vaškas

1 dalis

visoms sudedamosioms dalims ištirpus, lakas turėtų būti verda-

terpentino iš pradžių reikėtų pilti tik tiek, kad visos sudedamo-

mas apie 20–30 minučių; sios dalys galėtų ištirpti. Vėliau pridedama daugiau terpentino, kuris virdamas išgaruoja. Tokiu būdu galima reguliuoti lako kon-

Asfaltas būdavo smulkinamas grūstuvėje ir lydomas nedideliame kie-

sistenciją.

kyje terpentino nestipriai kaitinant. Į jau vientisą asfalto masę pridedama kanifolijos, kuri prieš tai taip pat susmulkinama grūstuvėje. Vė-

Čia pateiktas dar vieno nesunkiai pagaminamo lako receptas. Šio

liau nedideliais gabaliukais įpjaustoma batų tepalo (dabar tai taip pat

lako sudedamosios dalys gana lengvai prieinamos, jų galima įsigyti.

labai plati sąvoka, reikėtų naudoti kietesnį, paprastesnį batų tepalą) ir įdedama vaško drožlių. Prieš dedant kiekvieną iš sudedamųjų dalių,

Bituminis lakas

100–150 gramų

būtina įsitikinti, ar prieš tai įdėta medžiaga jau išsilydžiusi. Jei masė

Avių lajus

3 gramai

pernelyg tiršta, galima įpilti šiek tiek terpentino. Verdamą laką būtina

Kanifolija

3 gramai

nuolat maišyti. Kai visos kietosios dalelės ištirpsta, galima įpilti dar

Vaškas

10 gramų

šiek tiek terpentino ir virti apie pusvalandį. Baigus virti, lakui leidžiama nusistovėti apie 10–15 minučių, kad nusėstų visos neištirpusios

Į metalinį indą įpilama bituminio lako ir kaitinama ant nestiprios ug­

(kaip kartais atsitinka) dalelės. Tada dar šiltas lakas išpilamas ant šalto

nies (verdant laką, geriau ne tiesiogiai kaitinti indą virš ugnies, o indą,

metalinio pagrindo arba į indą su šaltu vandeniu. Nuosėdos turėtų

kuriame verdamas lakas, įdėti į kitą, didesnį indą, kuriame verda van-

likti puode, kuriame lakas buvo verdamas. Kiek atvėsintas, bet dar

duo. Taip verdamas lakas neprisvils). Į šiltą laką įdedama avių lajaus

nesustingęs lakas mentele nuimamas nuo pagrindo ir suvyniojamas

(ankstesniame recepte vietoj avių lajaus naudojamas batų tepalas).

nedideliais ritinėliais. Jei lakas buvo pilamas į vandenį, galima sufor-

Kanifolija ištirpinama nedideliame terpentino kiekyje ir taip pat supi-

muoti iš jo nedidelius rutuliukus. Laką galima palikti ir inde, kuriame

lama į bendrą masę. Pačioje pabaigoje sudedamas vaškas ir, jei reikia,

šis buvo verdamas, tik tokiu atveju kiekvieną kartą teks šildyti visą

terpentinas. Lakas, kaip jau minėta, verdamas apie 20–30 min. ant

indą. Taip pagamintas lakas gali būti ilgai saugomas.

nestiprios ugnies. Karštas lakas gali būti prakoštas. Iš šio lako nereikia formuoti, kaip ankstesniu atveju, ritinėlių arba, supylus į vandenį, ru-

Gaminant laką kitais būdais siūloma laikytis šių principų*:

tuliukų. Šis lakas saugomas inde, kuriame ir buvo verdamas, nes net

visas kietas medžiagas (asfaltą, kanifoliją, vašką) prieš virimą su-

ir ataušęs lieka tąsus, jo konsistencija panaši į medų. Prieš pat plokštės

trinti grūstuvėje arba susmulkinti peiliu;

lakavimą šis lakas gali būti kiek pašildytas, nors tai ir nėra būtina.

asfaltas turėtų būti lydomas pirmiausia. Net jei lako pagrindas –

Pabaigoje reikia pridurti, kad pagrindinė lako ypatybė – atspa-

bituminis lakas, visos sudedamosios dalys dažniausiai lydomos

rumas rūgščiai. Be to, lakas turi būti labai gerai prilipęs prie ofortinės

taip pat jame, prieš tai jį pašildžius. Vaškas visada turėtų būti

*

lentos, plastiškas, kad raižant netrupėtų, bet kartu ir nesiveltų. Tu-

lydomas paskutinis;

Ibid., p. 19.

rint omenyje tai, kad atsiranda vis daugiau įvairiausių dažų, tepalų,

plėvelių, išsiskiriančių tokiomis ypatybėmis, čia taip pat atsiveria labai

Žinoma, tolygiausiai plokštė padengiama voleliu, kuriuo lakas

didelės erdvės sėkmingiems eksperimentams. Kartais net per plona,

voluojamas ant plokštės. Iš pradžių plokštė gali būti dengiama laku

netolygiai pasiskirsčiusi lako danga gali būti labai įdomaus rezultato

taip pat kaip ir anksčiau minėtu atveju (vedžiojant lako gabalėlį po kai-

sąlyga ar priežastimi.

tinamą plokštę). Vėliau nuolat šildant plokštę paviršius voleliu tiesiog išlyginamas. Dažniausiai lakas tiesiog paruošiamas ant atskiros, tam

Plokštės dengimas laku. Kaip jau minėta, prieš dengiant

skirtos, šildomos, bet neperkaitinamos plokštės. Voleliu dengiamos

plokštę laku būtina anksčiau aptartais būdais nuo jos nuvalyti rieba-

švarios, lakuoti paruoštos plokštės. Tiesa, voluoti vieną plokštę nėra

lus, pašalinti visas dulkes ir t. t.

pravartu, nes ant volelio ir voluoti skirtos lentos lieka gana daug lako,

Jei lako sluoksnis ant plokštės pernelyg storas, net pačiomis geriausiomis ypatybėmis pasižymintis lakas gali dalies jų netekti. Todėl lako sluoksnis ant lentos turi būti gana plonas (bet, žinoma, ne per plonas).

kurį tenka tiesiog nuplauti, todėl voleliu dengiamos iškart kelios ar net keliolika plokščių.

Visi minėti būdai vienaip ar kitaip reikalauja patirties, todėl čia apsiribojama tik esminiais darbo etapais. Labai sunku, o gal ir nebūtina,

Anksčiau prieš pat gruntavimą turimą kietąjį laką įvyniodavo

pasakoti, kaip reikėtų, pavyzdžiui, voluoti itin didelio formato plokštes,

į ploną švelnų, pavyzdžiui, šilkinį skudurėlį ir surišdavo jo galus vir-

kad voluojant vieną kraštą neperkaistų arba pernelyg neatauštų kitas.

vele taip, kad būtų nedidelis tamponas (šiuo būdu galima naudotis

Tai daugiau patirties, o ne žinių klodai.

dengiant plokštes dabar nesunkiai įsigyjamu kietuoju ofortiniu laku).

Reikia turėti omenyje, kad dulkės, prilipusios prie lako gruntuo-

Prieš pat lakavimą lenta būdavo pašildoma tiek, kad vedžiojant pasiga­

jant, gali labai erzinti jau raižant plokštę arba ėsdinant. Vientisa lako

mintu tamponu po lentos paviršių lakas, šildamas bei tirpdamas, pra-

struktūra pakinta – dulkės tiesiog sugeria laką. Apie dulkes ant jau iš-

siskverbdavo per skudurėlį ir padengdavo plokštę gana plonu, bet ne

džiūvusio lako galima pastebėti tam tikrų prašviesėjimų, kurie ėsdinant

visai tolygiu sluoksniu. Lengvais, greitais judesiais daužant tamponu

plokštę gali neatlaikyti rūgšties poveikio. Raižant tai taip pat gali sukelti

visą prieš tai minėtu būdu padengtą, nuolat šildomą plokštę, būdavo

nepatogumų – raižomas dulkių prisisotinęs lakas savotiškai vyniojasi

išgaunamas tolygus ir plonas lako sluoksnis. Tokį tamponą ir dabar

apie adatą, o tai užvelia raiškų piešinį.

galima nesunkiai pasidaryti patiems. Tam iš kartono išpjaunamas 5–6 centimetrų skersmens apskritimas, po kuriuo dedama paprasta vata.

Laku padengta plokštė, kaip jau minėta anksčiau, pastatoma nuožul-

Visa tai įvyniojama į minkštą šilkinį, jokiu būdu ne sintetinį skudurėlį, į

niai, gerąja puse žemyn, ir atvėsinama.

odos ar nuskeltos odos gabalėlį, kurių galai sutraukiami viršuje virvele.

Negalima nepaminėti turbūt paties studentiškiausio ir papras-

Paviršius, kuriuo bus tamponuojama, neturi būti raukšlėtas ar labai ne-

čiausio būdo, kuris aprašytas prieš tai buvusiame skyriuje. Tai – lako

lygus. Lakuojama plokštė, savaime aišku, turi būti nuolat pašildoma.

užpylimas ant plokštės.

Reikia pažymėti, kad šis būdas dabar naudojamas retokai, nors palyginti nėra sudėtingas ar reikalaujantis daug įgūdžių. Jo pranašu-

Plokštės aprūkymas. Atvėsinta, laku padengta plokštė gali būti

mas labiau išryškėja dirbant namų sąlygomis, neturint lakavimui skirtų

aprūkoma. Lako aprūkymas svarbus dėl keleto priežasčių. Visų pirma

volelių ir didelių, šildomų stalų.

aprūkymas sustiprina ofortinį laką, nes suodžiai, savo sudėtyje turintys

riebalų, įsiskverbia į visas akimi neįžiūrimas lako poras. Be to, aprū-

Piešinio perkėlimas ant plokštės

kytas lakas gerokai patamsėja, dėl to raižomas vaizdas plokštėje gali

Ofortas grafikui leidžia paišyti (raižyti) tiesiog ant plokštės. Tai turbūt

būti lengviau įžiūrimas. Galų gale sudega ir menkiausios prie lako

viena svarbiausių oforto ypatybių. Kai kuriuose šaltiniuose minima,

prilipusios dulkelės.

kad ofortas pamėgtas būtent dėl to, kad kai kurie menininkai oforto

Plokštė, padengta laku, gali būti aprūkoma virš aliejinės, ži-

plokštes naudodavo savo sumanymų eskizams ir bandymams (kai ku-

balinės lempos. Aprūkyti galima ir virš paprasčiausio vatos gaba-

rie raižydavo tiesiog eidami gatve). Iškart verta pabrėžti, kad ofortui

lėlio, įtverto ir įmirkyto aliejuje. Taip pat labai neblogai lakas gali

paruošiamasis piešinys nėra būtinas. Netgi priešingai – juk paruošia-

būti aprūkomas vaško žvakių liepsnoje. Aprūkant palyginti nedide-

majam piešiniui dažnai sunaudojama daug kūrybinės energijos, kuri

les plokštes vieną plokštės kampą patogu suspausti replėmis arba

galėtų būti panaudota tiesiogiai kuriant patį sumanymą raižomoje

dar patogiau – nedideliais suveržiamaisiais spaustuvais, kurie atstoja

plokštėje. Žinoma, kūrybinė energija nėra toks dalykas, kurį esant

plokštės rankeną. Rūkoma plokštė gerokai įkaista, ją sunku ir ne-

tam tikroms aplinkybėms reikėtų riboti ir tausoti. Tačiau dažnai, ypač

patogu laikyti rankomis. Be to, plokštę galima įtvirtinti taip, kad ši

pradedantys ofortistai, turėdami prieš akis ištobulintą piešinį, dažnai

nejudėtų vedžiojant, judinant pačią liepsną. Plokštė apverčiama laku

tiesiog kankinasi, nerasdami būdo, kaip piešinio tobulybę perkelti į

žemyn ir taip turi būti laikoma maždaug 3–4 centimetrų aukštyje virš

oforto plokštę. To padarinys – ofortas tampa tiesiog siaura repro-

liepsnos. Kai aprūkomas lako plotas ima tamsėti, pradeda blizgėti,

dukcine priemone. Ir nors čia taip pat yra tiesos, negalima pamiršti,

tuoj pat reikia pradėti judinti plokštę aprūkant visą jos plotą. Rūkant

jog ši technologija (kaip, beje, ir bet kokia kita) turi savo plastinę

labai svarbu nesudeginti lako, per ilgai nekaitinti tam tikrų vietų,

kalbą, kuri gerokai skiriasi nuo piešinio pieštuku, tušu ar pan. Dėl

nes perkaitintas lakas tampa matinis ir praranda sau būtinas ypa-

šios priežasties šių eilučių autorius siūlo paruošiamajam piešiniui ne-

tybes. Kartais aprūkant ant plokštės gali atsirasti nedidelių suodžių

teikti pernelyg didelės reikšmės bendrame kūrybos procese, nebent

šuorų – čia nieko baisaus. Svarbiausia – neperkaitinti ir neperdeginti

apsiriboti bendrais piešinio sumanymo principais. Oforto plokštė yra

lako. Graviruodamas tokiu būdu padengtą plokštę, ofortistas nuima

paslanki medžiaga. Ofortas leidžia taisyti toje pačioje plokštėje pada-

laką nuo graviruojamų vietų, atvaizdą matydamas kaip negatyvą.

rytas klaidas, jas išskusti, išgramdyti, išėsdinti, vėl šlifuoti tam tikrus,

Pasak kai kurių šaltinių*, plokščių galima neaprūkyti, vietoj to visas

sumanymo neatitinkančius plokštės plotus. Oforto plokštė, kaip ir be-

paviršius gali būti padengiamas skystais baltais dažais. Tada ant balto

veik visa grafikoje naudojama spauda, nėra tik siaura reprodukavimo

paviršiaus išraižytos vietos atrodys tamsesnės, panašios į pieštuko

priemonė. Be jau minėtų pranašumų, šis būdas gerokai sutrumpina

brūkšnius popieriuje. Tai, pasak I. Aizenšero, palengvina darbą, ypač

kelią į bendros oforto plastikos pajautimą, o tai iš esmės ir yra oforto

pradedantiems ofortistams.

mokymosi tikslas.

Šiuo būdu galima naudotis, tačiau būtina pasirinkti tokios konsistencijos dažus, kurie gerai priliptų prie riebaluoto lako paviršiaus, raižomi neskilinėtų ir netrupėtų.

* И. Я. Аизеншер, op. cit., p. 56.

Šiek tiek rizikuojant pernelyg mitologizuoti šias technologijas būtų galima sakyti, kad tai technologija, leidžianti fiksuoti vos ne kiekvieną dar vis beatsirandančio meno kūrinio tarpsnį. Tai bent kažkiek paaiškina iš šalies dažnai sunkiai suprantamą į save nukreipto proceso reiškinį.

Ir vis dėlto norint turimo piešinio kontūrus galima persikelti ant

perkeltinas piešinys turėtų būti išraižomas tiesiog uždedant plėvelę

ofortinio lako. Kadangi grafikas skirtinguose savo darbo etapuose

ant paruošiamojo piešinio. Išraižytas piešinys taip pat įtrinamas sang­

susiduria su negatyvų ir pozityvų kaita, negalima pamiršti, kad jau

vinu ar grafitu, plėvelė pritvirtinama prie plokštės ir piešinio kontūrai

atspaustas kompozicijos vaizdas bus atvirkščias išraižytajam. Atsižvel-

įspaudžiami gludikliu ar šaukšteliu taip, kad įtrinta į plėvelę medžia-

giant į tai, turėtų būti perkeliamas piešinio negatyvas. Šiam tikslui

ga prikibtų prie ofortinio lako. Su kita plokšte daroma taip pat. Jei

galima naudoti veidrodį, beveik stačiai atremtą ant stalo. Priešais vei-

perkeliamas piešinys neberaiškus, plėvelėje išraižytą piešinį galima

drodį pasidedamas piešinys. Veidrodyje matomas piešinio atvirkščias

pakartotinai įrėžti adata.

atspindys ir turėtų būti raižomas, o atspaudas vėl išeis panašus į patį

Čia pateikti patys paprasčiausi, dažniausiai pasitaikantys pieši-

piešinį. Veidrodį galima naudoti ir raižant tiesiog iš natūros. Daiktų

nio perkėlimo būdai, nesunkiai prieinami ir suprantami pradedan-

padėtis atspaude tokiu atveju taip pat turėtų atitikti jų padėtį tikrovė-

tiesiems. Tačiau neįmanoma išsemti visų dabar pasitaikančių būdų.

je. Vis dėlto dar kartą reikia pabrėžti, kad atvaizdo ir tikrovės daiktų

Pavyzdžiui, ant laku nepadengtos plokštės gali būti perkelta paprastu

ar piešinio padėties atitikimas nebūtinai yra meninės atspaudo vertės

kopijavimo aparatu padaryta kopija. Šio būdo pranašumas tas, kad

sąlyga. Apie tai jau buvo užsiminta pradžioje.

dažai, naudojami šiuose aparatuose, yra atsparūs rūgščių poveikiui.

Siekiant plokštėje atkartoti visiškai tikslų piešinį galima naudotis

Gausiai sudrėkinus neriebaluotą, laku nepadengtą plokštę acetonu ar

tiesioginiu piešinio perkėlimu per kalkę. Tam tikslui reikia pasidaryti

skiedikliu 646, kopija piešiniu žemyn uždedama ant plokštės ir gerai

atvirkščią piešinio kopiją ant nestoro popieriaus. Paišant tokį piešinį

prispaudžiama prie paviršiaus. Popierius turi persigerti acetonu. Jei

ant kalkės nebūtina daryti atvirkščio piešinio. Jau vėliau, apvertus

taip nėra, galima jo užpilti dar ir ant popieriaus. Po kelių akimirkų ga-

kalkę, piešinys apsivers savaime, o jau atvirkščio piešinio kontūrai taip

lima bandyti nukelti popierių, o nukopijuotas ant popieriaus piešinys

pat savaime matysis pro nestorą kalkės sluoksnį. Tokiu būdu atvirkščio

turėtų likti plokštėje. Taip rūgštis neėsdins plokštės vietų, kurios bus

piešinio vienas kraštas užlenkiamas ir prisegamas prie kitos plokštės

uždengtos piešiniu. Nepadengtas vietas galima padengti kanifolija

pusės, pavyzdžiui, lipniąja juosta taip, kad šio piešinio kraštai sutaptų

(akvatinta) ir pan.

su plokštės kraštais. Šitaip prisegus piešinį perkeliant kartkartėmis

Jei ketinama daryti ofortą, kur bus naudojamos kelios klišės,

galima žvilgtelėti, ar visos norimo piešinio detalės persikelia gerai. Tarp

spaudžiamos viena po kitos, ant antros, dar švarios klišės gali būti

piešinio ir lakuoto plokštės paviršiaus dedamas perkėlimo kalkės lapas.

perkeltas ką tik nuo pirmosios padarytas atspaudas. Popierius su at-

Neturint tokios kalkės ploną, kiek gruoblėtą popierių galima padengti

spaustu vaizdu tiesiog dedamas ant švarios arba lakuotos plokštės ir

sangvinu arba minkštu grafitu. Šis popierius dedamas padengtu pa-

leidžiamas po ofortiniu presu. Ši procedūra reikalauja gerai nustatyto,

viršiumi ant lakuoto plokštės paviršiaus. Dabar prisegtas piešinys turi

ne per stipraus spaudimo, nes atspaudas labai nesunkiai prilimpa prie

būti atkartotas ant plokštės apvedant visus piešinio kontūrus kietu

lakuoto plokštės paviršiaus. Kartais atspaudą tenka tiesiog nuplėšti,

pieštuku ar tušinuku.

o plokštę perlakuoti.

Kartais raižant, pavyzdžiui, spalvotus ofortus, kai naudojamos kelios klišės, būtina ypatinga perkėlimo kokybė. Tuomet plonoje, skaidrioje plėvelėje (naudojamoje fotonegatyvams ar panašioje)

Įrankių galandimas Prieš pradedant raižyti būtina pasigaląsti įrankius (adatas ir kaltukus).

Ofortines adatas dažniausiai reikia galąsti kuo smulkesniais galąstuvais arba švitriniu popieriumi, pritvirtintu prie lygios kaladėlės.

Ofortinės adatos rankena laikoma delne, o aštrusis galas suimamas nykščiu ir rodomuoju pirštu. Prispaudus galandamąjį adatos galą prie galąstuvo, adata traukiama atgal. Tuo pat metu pirštais adata sukama taip, kad traukiant galąstųsi kuo didesnis jos paviršius.

Traukiant adatą jos galas, esantis delne, neturi labai smarkiai kilti ar leistis, nes laikant galą, esantį delne, pernelyg aukštai adatą galima tik atšipinti. Laikant tą patį galą pernelyg žemai nebus galandamas pats adatos smaigalys. Šis veiksmas tik iš pradžių gali atrodyti kiek sudėtingas, bet prie to galima labai greitai priprasti. Pasižiūrėjus į gerai pagaląstos adatos smaigalį pro didinamąjį stiklą, šis neturėtų blizgėti.

Adatos raižant tiek oforto, tiek sausosios adatos technika turi būti gana aštrios. Vis dėlto raižant sausosios adatos technika jos turėtų būti ypač gerai pagaląstos. Jeigu raižydama ofortą adata, nuimdama laką, tik vos įbrėžia plokštės paviršių, tai raižydama sausosios adatos technika ji dažnai metalo plokštėje turi įrėžti gana gilias vagas.

Ar adata aštri, galima patikrinti nestipriai smeigiant ją į kairės rankos nykščio nagą apytikriai 45 laipsnių kampu: jei adata sminga į nagą, ji aštri, o jeigu nagu slysta, ją dar reikia galąsti. Jei adata šitaip galandama dažnai, pagaląsti ją bus vis sunkiau dėl vis mažėjančio smaigalio kampo. Tada besisukančiu galąstuvu adata aštrinama grubiau.

Juo galandant ypač svarbu neatlaidinti, neperkaitinti metalo, iš kurio yra pagaminta adata. Todėl geriausia, kai tokio galąstuvo skriemulys pamerktas į vandenį, kitaip kiek pagalandus adatą tenka nuolat kas keletą sekundžių trumpam ataušinti vandenyje.

O

ortasf Oforto raižymas

Pagrindinis įrankis, nors tikrai ne vienintelis, kuriuo dirba ofortistas – adata. Ofortistai dažniausiai turi bent kelias adatas, kurios gali būti skirtingo storio, skirtingų skerspjūvio formų (kvadratinės, ovalios, trikampės ir t. t.), skirtingai išgaląstų smaigalių. Adatos kartais gali būti su ypač kieto metalo arba deimantiniais smaigaliais.

Nuo šių ypatybių priklauso rėžiamos linijos gylis ir plotis. Raižant sausosios adatos technika nuo adatos labai dažnai priklauso atvartų, apie ką bus kalbama vėliau, charakteris. Ir vis dėlto dažniausiai ofortistas turi vieną mėgstamiausią, paprastai ovalaus skerspjūvio adatą.

Dabar, be abejonės, ofortinių adatų, kaip beveik visų kitų ofortui reikalingų medžiagų, galima įsigyti, tačiau dažnai nebloga

išeitis – pasidaryti adatą patiems. Kartais galima tinkamai prisitaiky-

Raižant ir sausąja adata, ir ofortu raižymo adatą reikėtų laikyti

ti kai kuriuos pramonėje, buityje ar statybose naudojamus įrankius.

kuo stačiau. Tada ji raiškiau įrėžia laką, nepalieka lako atvartų, retais

Svarbiausia, kad įrankis, iš kurio ketinama pasidaryti adatą, būtų paga-

atvejais, tačiau kartais galinčių vėl uždengti įrėžimus. Raižant atsiran-

mintas iš gana patvaraus, tvirto, kieto, tačiau ne per trapaus metalo.

dančias lako drožles reikėtų retkarčiais nuvalyti teptuku ar minkštu

Tam būna tinkami įvairūs metalo žymekliai, skirti daug kietesniems

skudurėliu.

metalams nei varis ar cinkas žymėti. Iš jų ir galima pasidaryti ganėtinai

Tam, kad ant plokštės liekančios nuraižyto lako drožlės nebūtų

patvarias adatas. Kartais tokie metalo žymekliai gaminami su įlituotais

vėl įtrinamos į jau išraižytas plokštės vietas arba kad išraižytos vietos,

kietmetalio smaigaliais. Tokie žymekliai, naudojant juos kaip ofortines

į kurias raižant remiasi delnas, nebūtų užtrinamos, galima pasidaryti

adatas, sunkiau ir ilgiau galandami, bet išlieka aštrūs daug ilgiau.

atramą – plokštumą su neaukštomis kojytėmis, kuri pastatoma virš

Adatas galima pasigaminti ir iš nedidelių dildžių. Tačiau metalas,

oforto ir į kurią remiasi raižytojo ranka.

iš kurių gaminamos dildės, dažnai būna užgrūdintas tik pačiame pavir-

Kaip jau minėta, tą patį ofortą galima ėsdinti vieną, du ir dar

šiuje, todėl galandant jau pagamintą adatą metalas tampa vis minkš-

daugiau kartų. Jei ketinama ofortą ėsdinti vieną kartą, galima nau-

tesnis. Pagaliau ofortines adatas galima pasigaminti paprasčiausią storą

dotis skirtingo storio adatomis. Švelnesnes, šviesesnes vietas reikėtų

siuvimo adatą įtvirtinus mediniame kotelyje. Adata iš kotelio turi būti

raižyti plonesnėmis adatomis, o ryškesnes, raiškesnes, tamsesnes –

išlindusi maždaug apie centimetrą. Kadangi paprastos adatos kiek per

kiek platesnėmis, sunkesnėmis. Antru atveju galima naudotis ne

smailios metalų paviršiams raižyti, jas taip pat reikia šiek tiek nugaląsti.

tokiomis skirtingomis arba viena plonesne adata. Tada švelnesnės

Reikia pažymėti, jog ofortinių adatų gamyba taip pat gali tapti

piešinio vietos turėtų būti ėsdinamos trumpiausiai, ryškesnės ilgiau,

neatsiejama kūrybinio darbo dalimi. Tiesa, šis darbas tikrai reikalauja

o tamsiausios ilgiausiai. Raižant plona adata vietas, kurias ketinama

bent jau elementarių žinių apie metalų struktūras. Palyginti nesunkiai

ėsdinti ilgiau, negalima pamiršti, kad ilgiau ėsdinant štrichai ne tik

galima jau pasigamintą adatą patiems ir užsigrūdinti. Vis dėlto šis pro-

gilėja, bet ir plečiasi, todėl jau raižant reikėtų mąstyti apie piešinio

cesas čia nebus aptariamas.

tankumą ir pan. Be to, ėsdinto piešinio charakteris nemažai priklau-

Raižant laku padengtą plokštę, kuri vėliau bus ėsdinama, adata į

so ir nuo rūgšties stiprumo: silpnesnėje rūgštyje plokštę reikia laikyti

lentos paviršių turėtų būti spaudžiama beveik vienodai visose plokštės

ilgiau, reakcija vyksta ramiau, išraižyti štrichai mažiau plečiasi, o štai

vietose, nes toninio gradavimo funkcija čia atitenka labiau rūgščiai nei

stipresnė rūgštis ėsdina ne taip tiksliai, kai kur lakas gali būti tiesiog

raižymo temperamentui. Kartais raižoma taip, kad adata vos nuima

„nukeltas“ nuo ėsdinamų štrichų pakraščių, štrichai ne tik gilėja, bet

ant plokštės esantį laką – tokia linija gali būti nevienodai išėsdinta,

beveik taip pat smarkiai plečiasi.

gali atrodyti trūkčiojanti, trupanti ir t. t. Kartais raižoma taip giliai,

Kad būtų išgautas tirštas, tamsus, sodrus tonas, tam tikri plokš-

kad ruošiamą ėsdinimui plokštę galima būtų atspausti net neėsdin-

tės plotai gali būti padengti tankiau ar rečiau persikryžiuojančių štri-

tą; ėsdinta tokia linija atrodys labai kontrastingai. Šiokia tokia patirtis

chų tinklu. Jei štrichuojama bus per tankiai, ėsdinami ir besiplečiantys

leidžia tame pačiame darbe išnaudoti abu minėtus būdus. Ir vis dėlto

štrichai kartais gali tiesiog tarpusavyje susijungti ir sudaryti jau nebe

patikimesnis būdas – tikrai nurėžti laką nuo plokštės ir netgi truputį

štrichų ir linijų tinklą, o vientisą įgilinimą plokštėje, kuris nesispausdins

įrėžti patį metalo paviršių.

taip tamsiai, kaip buvo sumanyta.

Norint tam tikras, jau išraižytas dar neėsdintos plokštės vietas

ofortines stakles. Paskui lapas nukeliamas, o smėlis nuplaunamas te-

perdaryti, nepavykusias vietas galima uždengti skystuoju ofortiniu laku,

kančio vandens srove. Lakas atsižvelgiant į smėlio rupumą tampa pa-

ant kurio vėliau ir vėl galima raižyti. Čia taip pat būtina pažymėti, kad jei

dengtas ploniausių skylučių tinklu, kurias išėsdinus plokštė įgauna tam

raižoma buvo labai giliai, net ir neėsdintos, laku pridengtos vietos gali

tikrą grūdėtą toną. Šis būdas taip pat gerai dera su štrichiniu ofortu.

vėliau silpniau ar raiškiau atsispausti – juk neįmanoma visiškai nurėžti

Pabaigoje reikia pažymėti, kad visos čia paminėtos technikos netu-

lako tuo pat metu nė kiek neįrėžiant plokštės. Tačiau tokių netikslumų

rėtų kelti sumaišties ar baimės, ypač nei karto apie jas ne­gir­dėjusiajam.

neverta vengti bet kokia kaina – dažnai tai kaip tik gelbėja bendrą

Viename oforte dažniausiai būna naudojami keli ir labai retai – dau-

estampo plastiką. Be to, ofortas labai dažnai gali būti sėkmingai su-

giau graviravimo būdų. Kartais vienoje plokštėje naudojamų graviravi-

jungtas su sausąja adata. Galų gale kartais netyčia pasitaikantys ir darbo

mo technikų gausa nulemia rezultatą, kurį geriausiai galėtų apibūdinti

nuoseklumą, atrodytų, trikdantys veiksniai ateityje gali tapti naujų idėjų

eklektikos terminas – tai kartais pastebi net ypač meninio skonio paga-

ir sumanymų ašimi.

voms neišlavinta akis. Visos šios technikos reikalauja nemažai užsispyri-

Skystuoju laku plokštėje galima paišyti tam tikras raižinio detales

mo, nuoseklumo, laiko, o kartais ir drąsos. Ir net tai gana dažnai nele-

ar išgauti tam tikrus apšvietimo efektus, nes techniškai kartais būna

mia ypatingo jų pajautimo. Čia kalbama tik apie siauras technologi­nes

sudėtinga arba tiesiog nepravartu neužštrichuoti tam tikrų piešinio vie-

galimybes, kurios tiesiog kartais gali priartinti, padėti prisijaukinti pačią

tų. Tokiu atveju raižomas visas ofortas perdėm negalvojant apie pačias

plokštę, patį ofortą, jį pamėgti ir graviruoti. Oforto technikų vadovas

šviesiausias oforto vietas, kurios prieš pat ėsdinimą papildomai užden-

negali suteikti pojūčio, kuris būtent technologinis aspektas artimas vie-

giamos skystuoju ar bituminiu laku.

nai ar kitai kompozicinei, plastinei idėjų kalbai. Juk dažnai netikėtas

Ofortus galima raižyti dvigubomis adatomis (dvi ar dar daugiau

medžiagos ir joje įkūnytos minties santykis ir keri savo, atrodytų, nesu-

adatų įkalus į vieną kotą), galima suveržti ar surišti pluoštą adatų. Šiuo

derinama kalba. Šiuo tekstu savotiškai pasitikima jauna, technologiš-

būdu labiausiai tinka raižyti vientisas, apibendrintas piešinio dalis ar pan.

kai nepatyrusia ranka, akimi, protu ir širdimi. Kaip tik ši nepatyrimo ir

Kartais raižant štrichinius ofortus galima naudotis ruletėmis –

dažnos nesėkmės akimirka atviriausia nežinomybei, kurią išties galima

plieniniais ratukais, kurių paviršius būna padengtas įvairiausiomis

prisijaukinti. Žinoma, kartais gali atrodyti, kad technologija tik padeda

faktūromis. Vedžiojant tokiais ratukais po laku padengtą plokštę lako

prabilti tam tikroms bendrybėms, pasireiškiančioms per meno kūrinius.

paviršiuje atkartojama jų faktūra, atspaustame oforte kiek primenanti

Bet juk kartais galima priversti prabilti ir pačią technologiją, kuri savo

piešinį pieštuku.

kalbai kaip tik ir pasitelks tik gerame meno kūrinyje kartais ryškėjančias

Labai sodrių, netikėtų ir turtingų tonų galima išgauti paprasčiausiu

įvairiausias pasaulio aprėptis. Ar galima bent jau kaip nors apibūdinti

švitriniu popieriumi nuimant, nuspaudžiant laką nuo plokštės pavir-

meno kūrinį, kuris technologiškai atliktas labai gerai, tačiau neturi tam

šiaus. Koks tonas bus išgautas šiuo būdu, priklauso nuo pasirinkto

tikrų, geram meno kūriniui būtinų prasminių įkrovų? Juk tokiu būdu

popieriaus rupumo, nuo to, kokia jėga, kokia kryptimi juo raižoma

panaudota technologija tik nuvertina pati save. Dėl šios priežasties nei

plokštė. Dar kitokius plastinius efektus plokštei galima suteikti smėliu,

viena čia paminėta technologinė oforto galimybė negalioja atskirta nuo

prasijotu arba ne, ir pabarstytu ant lakuoto plokštės paviršiaus. Ant

bendrų meno kūrinio atsiradimų principų, kaip kartais gali pasirodyti

smėlio uždedamas plonas popieriaus lapas ir plokštė perleidžiama per

tyrinėjant labai konkrečius, kartais galbūt nuobodžius, technologinius

oforto niuansus. Tik paties menininko nuojauta ir patirtis gali jam padėti išsirinkti labiausiai artimą raižybos būdą tiesiog užsispyrus jį tyrinėjant ir bandant perprasti. Ne mažiau svarbu domėtis, kartais tyrinėti net po didinamuoju stiklu geriausius senuosius ir šiuolaikinius (!) raižybos meno pavyzdžius.

Oforto ėsdinimas Ėsdinimo esmė – metalų ypatybė reaguoti su rūgštimis arba druskomis. Beveik visi metalai atsižvelgiant į rūgščių ar druskų stiprumą ir laiką dalinai arba visiškai tirpsta jose. Veikiamų metalų pagrindu atsiranda druskos tirpalai. Tai elementari, nesudėtinga cheminė apsikeitimo reakcija.

Oforto atveju, rūgštimis veikiami metalo plotai (išraižytos vietos), o kiti plotai padengti rūgštims atspariu laku ar kita danga, išraižytose vietose rūgštis išėda metalą, metalo plokštėje atsiranda įgilinimų. Kuo stipresne rūgštimi buvo veikiamas metalas, tuo įgilinimai didesni. Šis cheminis procesas ir yra vadinamas ėsdinimu. Ofortams ėsdinti naudojamos įvairios rūgštys ir įvairių druskų tirpalai. Kartais, jei metaluose esama įvairių priemaišų, gali būti naudojami įvairūs rūgščių mišiniai. Taip kartais gali būti išgautas tolygesnis jų ėsdinimas. Ėsdinimas, kaip jau minėta anksčiau, į antrą planą nustumia ofortinės adatos vaidmenį. Svarbiausiu įrankiu čia tampa rūgštis arba druskos tirpalas, kurių stiprumą ir ėsdinimo laiką gali reguliuoti pats ofortistas. Vario ar cinko ofortai dažniausiai ėsdinami azoto, druskos rūgštimis, geležies chlorido tirpalu ir kai kuriomis kitomis, dabar jau rečiau naudojamomis rūgštimis.

Vario plokštes geriausia ėsdinti kaip tik rūgščių mišiniu, kurios tolygiai veikia visas šiame metale esančias priemaišas. Taip štrichai ėsdinami raiškiau ir giliau, ne taip smarkiai plečiasi. Be to, varį labai gerai veikia geležies chlorido tirpalas. Cinko plokštės ne tokios reiklios ėsdinimo procesui, todėl dažniausiai yra ėsdinamos azoto rūgšties tirpalu.

Azoto rūgštis sunkesnė už vandenį, ji lengvai atiduoda savo de-

nes rūgšties ir metalo reakcijos metu susidarantys junginiai nebelei-

guonį kitiems kūnams (dėl ko šie oksiduojasi) ir tirpina beveik visus

džia reaguoti rūgščiai su metalo plokšte. Todėl rūgšties pastiprinimas

metalus (išskyrus auksą ir platiną), paversdama juos savo druskomis.

nebetenka prasmės.

Veikdama varį ir cinką, pati rūgštis taip pat skyla, sudarydama vario ir cinko oksidus.

Būtina pažymėti, kad rūgšties stiprumas turėtų priklausyti ir nuo paties raižinio charakterio – kuo „ekspresionistiškesnis“ raižinio pie-

Be to, azoto rūgštis išskiria nuodingųjų dujų. Todėl ėsdinti azoto

šinys, tuo stipresnė galėtų būti rūgštis, drastiškiau ėsdinanti metalo

rūgštimi būtina tik specialiai tam pritaikytose traukos spintose arba

plokštę, ėsdinanti štrichus platyn ir t. t. Renkantis rūgšties stiprumą

gryname ore.

reikia atsižvelgti ir į ofortinio lako storį bei tankį – kuo tankesnis lakas,

Stipri azoto rūgštis, maišoma su vandeniu, smarkiai šyla, todėl

tuo stipresnė gali būti rūgštis.

nestipria srovele ją reikia pilti į vandenį, bet jokiu būdu ne atvirkščiai.

Kita rūgštis, kuri naudojama rečiau, bet visgi gali būti naudoja-

Šitaip pilant mažiau galimybių, kad užtiškusi rūgštis pažeis drabužius ar

ma – druskos rūgštis (HCl). Švari druskos rūgštis bespalvė, skleidžia

odą. Indą, iš kurio pilama rūgštis, geriausia laikyti taip, kad jį pavertus

aitrų, rūgštų kvapą, gerai tirpsta vandenyje ir gerai prisijungia prie

etiketė būtų viršuje – tada kartais nuvarvėsiantis lašas nepažeis etike-

kitų rūgščių. Druskos rūgštis labai gerai ėsdina cinką ir žalvarį; šios

tės, kurios dirbant su tokiais stipriais chemikalais yra labai svarbios.

reakcijos metu išsiskiria gana daug nuodingųjų medžiagų.

Švari azoto rūgštis (HNO3), kurią dabar galima nesunkiai įsigyti,

Trijų dalių stiprios druskos rūgšties ir vienos dalies azoto rūgšties

būna įvairiausios koncentracijos, tačiau dabar dažniausiai pasitaikanti

mišinys vadinamas „karališkąja degtine“. Šis tirpalas gerai ėsdina

rūgštis yra 67 % stiprumo. Vario plokščių ėsdinimui azoto rūgštis pra-

visus metalus.

skiedžiama iki 10–15 % stiprumo, t. y. maždaug vienai 67 % azoto

Ėsdinimo metu druskos rūgštis išskiria mažiau nuodingųjų dujų

rūgšties daliai imamos apytikriai 4–5 dalys vandens, o cinko plokščių

nei azoto rūgštis, bet ir šiuo atveju dirbant būtina laikytis visų saugaus

ėsdinimui rūgšties koncentracija turi būti mažesnė – apytikriai 5 %,

darbo su chemikalais taisyklių.

t. y. 1 daliai šios rūgšties turėtų būti imamos mažiausiai 10–11 dalių

Geležies chloridas – druska, gaunama druskos rūgštimi veikiant

vandens. Ką tik pagaminta, dar nenaudota, reikiamos koncentracijos

trivalentę geležį. Ėsdinant varį geležies chloridu neišsiskiria jokių nuo­

rūgštis gali būti nestipriai papildomai „nugesinta“ įdedant į indą su

dingųjų dujų. Kita vertus, šis tirpalas, veikdamas varį, labai greitai

rūgštimi žiupsnelį vario (jei rūgštis skirta variui) ar cinko (jei rūgštis

tamsėja, o tai trukdo nuosekliau stebėti ėsdinimo procesą. Dėl to

skirta cinkui) drožlių. Jei rūgštis su drožlėmis reaguoja labai aktyviai,

geležies chloride ėsdinamą vario plokštę reikia gana dažnai traukti iš

galima daryti prielaidą, kad rūgštis kiek per stipri. Jei drožlės visiškai ne-

vonelės ir, praplovus vandeniu, tikrinti ėsdinamų štrichų gylį. Šis pro-

keičia savo pavidalo įmestos į rūgštį, jos koncentracija greičiausiai per

cesas vyksta maždaug 2–3 kartus lėčiau nei ėsdinant varį azoto rūgš-

silpna. Be to, reikėtų nepamiršti, kad ėsdinant rūgštis po truputį silpsta,

timi, tačiau štrichai gilinami švariau, ramiau ir giliau. Prieš ėsdinimą

vis silpniau ėsdina metalą. Todėl, kai akivaizdu, kad rūgštis, išėsdinus

vario plokštę siūloma perplauti vandeniu ir tik tada įdėti į vonelę. Tai

tam tikrą plokščių skaičių, nepakankamai veikia metalo plokštę, rūgštį

užkerta kelią oro burbuliukų susidarymui plokštės paviršiuje. Plokštę

galima pastiprinti iki reikiamos koncentracijos, kas apskaičiuojama jau

į vonelę siūloma dėti išraižyta puse žemyn*, prieš tai į vonelės dugną

tik eksperimentuojant. Rūgštį galima pastiprinti ne daugiau 2–3 kartų,

įdėjus keletą medinių atramėlių, kad išraižyta plokštės pusė nebūtų

* Ibid., p. 68.

prisiglaudusi prie vonelės dugno. Taip daroma dėl to, kad geležies chloridui reaguojant su variu iškrenta gana sunkių nuosėdų, kurios esant tokiai plokštės padėčiai nusėda į vonelės dugną. Taip ėsdinimo procesas vyksta netrukdomai. Kai plokštė vonelėje guli išraižyta puse į viršų, sunkios nuosėdos lieka ėsdinamuose štrichuose, trukdydamos tolygų ir spartesnį tirpalo poveikį plokštei. Apversta plokštė ėsdinama apytikriai 2–3 kartus greičiau nei tame pačiame tirpale ėsdinama neapversta plokštė. Tačiau šis būdas turi ir trūkumų: esant tokiai plokštės padėčiai sunkiau stebėti patį cheminį procesą. Ir vis dėlto, toks trūkumas tikrai neatsveria visų šio būdo teigiamų ypatybių. Vario ėsdinimas geležies chloridu – dabar gerokai primirštas būdas, kurį tikrai verta naudoti.

Kaip buvo minėta, norint, kad vario plokštė ėsdintųsi tolygiau, galima naudoti azoto rūgštį, kurią reikėtų praskiesti vandeniu iki jau minėtos reikiamos koncentracijos ir įpilti į šį tirpalą apie 15–20 dalių geležies chlorido. Patirtis rodo, kad toks tirpalas daug greičiau ir kartu kokybiškiau veikia vario plokštes nei vien tik azoto rūgštis ar vien tik geležies chlorido tirpalas.

Bet kokiu atveju visus nurodytus būdus prieš naudojant pirmą kartą verta išbandyti ėsdinant, pavyzdžiui, paprastą skalę arba nedidelę, kiek paraižytą metalo plokštę. Tai leis geriau suvokti įvairių tirpalų veikimo skirtumus ir ypatybes bei apdraus nuo nepageidaujamų netikėtumų ėsdinant plokštes. Tačiau, kaip sakyta, būtent dėl netikėtumų, kaip ir kituose darbo su ofortu žingsniuose, kartais gali gimti įdomių, kai kuriems patyrusiems ofortistams galbūt jau ir žinomų, darbo momentų. Reikia pažymėti, kad viskas, kas jaunam, pradedančiam ofortistui yra įdomu ir nauja, išties ir yra įdomu ir nauja – tai, kad vieni ar kiti dalykai jau yra žinomi bei išnaudoti, neturi atbaidyti užsispyrus ir nuosekliai siekti mažų savo atradimų. Kartais būtent geras cheminių plokštės, lako ir ėsdinančių tirpalų ypatybių išmanymas virsta tikruoju kūrybiškumu, tarsi nustumdamas į antrą planą kitus meno kūrinio atsiradimo veiksnius. To nereikia bodėtis ir netgi priešingai – tai vis dar labai platus ir ne iki galo išnaudotas estampo atsiradimo būdas.

Ofortistas turi galimybę bent jau tam tikruose darbo etapuose virsti

vonelės ištraukti ir pirštais. Tokiu atveju būtina, kad rankose nebūtų

kūrybingu chemiku! Tam, žinoma, būtinos tam tikros žinios, kurių įgyti

net ir mažyčių įbrėžimų ar žaizdelių, kurios, paveiktos rūgštimi, tuoj

visai nesunku.

pat pradėtų perštėti. Jei šalia nėra tekančio vandens, plokštę galima

Prieš pat ėsdinimą plokštę galima dar kartą patikrinti po di­di­

praplauti kitoje vonelėje su vandeniu, kuri pastatoma šalia.

namuoju stiklu ir pašalinti pastebėtus trūkumus kai kur dar kartą pagi-

Norint išėsdinti ypač didelio formato plokštę, bet neturint tam

linant štrichus ar nepageidaujamas vietas užtepant bituminiu arba skys-

tinkamo dydžio vonelės galima iš plastilino pasiruošti maždaug 2 centi-

tuoju ofortiniu laku. Taip pat būtina nepamiršti uždengti kitos plokštės

metrų skersmens juosteles, kurių užtektų apjuosti visus keturis plokštės

pusės. Kartais kita pusė užtepama bituminiu laku ir išdžiovinama (kad

kraštus. Šiomis juostelėmis plokštė kruopščiai apklijuojama taip, kad

džiūvimas būtų greitesnis, galima į bituminį laką įmaišyti truputį ace-

būtų kažkas panašaus į vonelę, kurios dugnas – išraižytas ėsdinamos

tono ar skiediklio 646), tačiau pastaruoju metu naudojamos ir kitos,

plokštės paviršius. Ant plokštės užpilama rūgšties taip pat apytikriai

rūgščių poveikiui atsparios medžiagos – kitą pusę galima kruopščiai

1–1,5 centimetro sluoksniu ir ėsdinama įprastai. Beje, plokštė, kurią

užklijuoti lipniąja juosta, nupurkšti aerozoliniais, greitai džiūstančiais

ketinama šitaip ėsdinti, turi būti gana stora, kad rūgštis negalėtų netyčia

dažais. Svarbu, kad visas šiam tikslui naudojamas medžiagas ėsdinimo

išsipilti. Šis būdas nėra labai patogus dar ir todėl, kad tikrinant štrichų

procesui pasibaigus būtų galima pašalinti nuo plokštės (pavyzdžiui,

gylį rūgštį iš plokštės tenka nuolat išpilti. Tačiau tai gera išeitis, kai nėra

lipnioji juosta turėtų gerai nusilupti nuo plokštės, o purškiamieji da-

tinkamo dydžio vonelės. Plastilinu taip pat galima aplipdyti tik tam tikras

žai – gana nesunkiai nusiplauti). Tai būtina, kad spausdinant išėsdintą

plokštės vietas pačiame plokštės paviršiuje suformuojant vieną ar keletą

plokštę ją būtų galima kaitinti (o kitoje pusėje likusi danga gali pradėti

vonelių, kurios užpildomos rūgštimi.

degti ar lydytis) ir kad spausdinant kitoje pusėje likę nepašalinti nelygumai nedarytų įtakos bendrai atspaudo kokybei.

Į rūgštį panardintos plokštės išraižyti štrichai turi pasidengti burbuliukais. Tai ir rodo prasidėjusią ėsdinimo reakciją. Pagal burbuliukų dydį ir

Kai danga visiškai išdžiūsta, plokštę galima ėsdinti dedant ją į

atsiradimo greitį galima spręsti apie esamos rūgšties stiprumą (ėsdinant

vonelę su rūgštimi ar druskos tirpalu. Plokštė turėtų būti apsemta apy-

geležies chlorido tirpalu tokių burbuliukų neatsiranda). Jei nuo plokštės

tikriai 1–1,5 centimetro rūgšties sluoksniu.

paviršiaus kylantys burbuliukai primena verdantį skystį, rūgštis tikrai per

Anksčiau ėsdinimui būdavo naudojamos stiklinės, gerai glazūruo-

stipri. Jei burbuliukų neatsiranda visiškai, tai gali būti ženklas, kad rūgš-

tos molinės, fajansinės ar netgi labai gerai įdervuotos medinės vonelės.

ties tirpalas pernelyg silpnas. Beveik daugeliu atvejų pati tinkamiausia

Dabar dažniausiai naudojamos plastikinės ėsdinimo vonelės.

rūgštis ta, kurioje burbuliukai išraižytose vietose nepastebimai didėja,

Rūgštis įpilama į vonelę, į kurią įdedama ėsdinimui paruošta

bet netampa per daug dideli ir patys beveik nenušoka nuo ėsdinamų

plokštė ir laikoma ten tam tikrą nustatytą laiko tarpą. Norint patikrinti

štrichų. Ten, kur susidaro tokių burbuliukų, ėsdinimo procesas sulėtėja

štrichų gylį ėsdinamą plokštę galima ištraukti iš vonelės su rūgštimi ir

dėl nebepatenkančios rūgšties. Dėl šios priežasties burbuliukai nuo ėsdi-

nuplauti vandeniu. Traukiant plokštę iš rūgšties galima naudotis gumi-

namo, vonelėje su rūgštimi esančio paviršiaus kas keletą minučių žąsies

nėmis pirštinėmis arba pagaliuku, kuriuo vienas plokštės kraštas iške-

plunksna ar minkštu, ilgais šeriais teptuku švelniai braukiant nuvalomi

liamas iš vonelės su rūgštimi, ir tada plokštė ištraukiama (šitaip pirštų

nuo plokštės paviršiaus. Taip pat galima naudoti vata tvirtai apvyniotą

nereikia nardinti į rūgštį). Jei rūgštis nėra labai stipri, galima plokštę iš

pagaliuką. Jei naudojamas teptukas, ilgesni jo šeriai pravartūs tam, kad

į rūgštį nebūtų nardinamas metalinis teptuko įtvėrimas, kurį, net ir daž-

pačias intensyviausias raižinio vietas galima paėsdinti labai stipria, kon-

nai plaunamą, išės rūgštis. Be to, kartais burbuliukai gali būti pašalinti

centruota rūgštimi. Ėsdinant teptukas mirkomas į koncentruotą rūgštį

atsargiai judinant vonelę į šonus.

ir taip užtepamos ryškiausios vietos, rūgštis ant plokštės taip pat gali

Be visų jau minėtų bruožų, ėsdinimas silpna ar stipria rūgštimi

būti lašinama pipete ir pan. Rūgštis nuvaloma drėgna kempine apytik­

teikia nemažai įvairių variacijų.

riai po pusės minutės. Tai labiau priklauso nuo naudojamos rūgšties

Dažniausiai ketinant ėsdinti plokštę keletą kartų pravartu pradėti

stiprumo. Paskui plokštė nuplaunama po tekančiu vandeniu.

šį procesą kiek silpnesnėje rūgštyje, nuosaikiau veikiančioje plokštės

Ėsdinant labai stipria rūgštimi labai sodraus piešinio ofortą plokš-

vietas, kurios turėtų likti šviesesnės ir švelnesnės. Kaip jau minėta anks-

tė dėl labai intensyvios cheminės reakcijos gali sušilti tiek, kad pradės

čiau, silpnesnė rūgštis štrichus ėsdina giliau, tačiau jų neplečia. Tokiu

lydytis plokštę dengiantis ofortinis lakas. (Raižinys gali būti pagadintas

būdu paveikus visą plokštę tiek, kad šviesiausios vietos įgautų norimą

arba tapti gera paspirtimi kuriant ir improvizuojant, nebijant pasitraukti

intensyvumą, plokštė ištraukiama iš rūgšties, nuplaunama, gerai išdžio-

nuo tekste apie ofortą pateikiamų nurodymų, kai kurias nesėkmes

vinama. Džiovinti plokštę, kurią dar ketinama ėsdinti, reikėtų atsargiai,

paverčiant naujų idėjų atspirties tašku...) Pavojingai sušilusią plokštę

kad nebūtų pažeistas lakas. Tai galima daryti gerai vandenį sugeriančiu

reikėtų ištraukti iš rūgšties, praplauti šaltu vandeniu ir tęsti ėsdinimą

popieriumi ar šiltu oru. Šiuo atveju plokštės negalima perkaitinti, nes

kiek silpnesnėje rūgštyje arba tiesiog neleisti plokštei perkaisti. Tiesa,

ją dengiantis lakas gali pradėti lydytis. Kai plokštė visiškai sausa (kai

toks plokštės perkaitimas – turbūt gana retai įvykstantis atvejis.

sausas ne tik jos paviršius, bet ir išėsdinti štrichai), šviesiausios vietos

Nuolat ėsdinant tam tikra rūgštimi ši po truputį silpnėja. Nusilpu-

užtepamos bituminiu laku. Tokiu būdu į šiuos štrichus rūgštis nebepa-

sią rūgštį galima kiek pastiprinti, nors, kaip jau minėta anksčiau, rūgš-

teks ir jų nebegilins. Kaip ir dengiant kitą plokštės pusę, šiuo atveju į

ties negalima stiprinti begalę kartų. Didinant jau ėsdinimui naudotos

bituminį laką taip pat galima įmaišyti šiek tiek acetono ar skiediklio 646,

rūgšties koncentraciją ji nebeveikia metalų taip kaip švari rūgštis. Taip

kurie kiek pagreitina bituminio lako džiūvimą. Laką būtina gerai išdžio-

atsitinka dėl ėsdinant rūgštyje liekančio cinko oksido arba, vario atveju,

vinti (sužinoti, ar lakas išdžiūvęs, galima kiek pakvėpavus į pridengtus

liekančio tirpale vario ir rūgšties, kurioje ėsdinama, druskos junginių.

plokštės paviršius: jei lakas tampa matinis, t. y. aprasoja, plokštę galima

(Todėl tokią rūgštį pravartu naudoti tiesiog kaip silpną rūgštį.) Gana

ėsdinti toliau*). Antrą kartą ėsdinant plokštę ta pačia silpna rūgštimi

stipri, pastiprinta rūgštis, tačiau jau prisotinta vario ar cinko, šių metalų

ėsdinimo laiką reikėtų padidinti mažiausiai 1,5 karto, t. y. jeigu pirmo

plokštes ėsdina kelis kartus lėčiau ir silpniau nei palyginti mažesnės

ėsdinimo metu plokštė rūgštyje buvo laikoma 10 minučių, tai antrąkart

koncentracijos, bet švari rūgštis.

ėsdinant procesas turėtų trukti apie 15 minučių. Taip ėsdinti plokštę tos

Jokiu būdu nereikėtų vario ėsdinimui paprastai naudojamoje

pačios koncentracijos rūgštimi galima labai daug – net iki 6–7 kartų ar

rūgštyje ėsdinti cinko ir priešingai. Pavyzdžiui, į vario ėsdinimui nau-

daugiau. Tačiau dažnai pakanka ir 2–3 kartų.

dojamą rūgštį įdėta cinko atraiža bus ne ėsdinama, o pasidengs plonu vario sluoksniu. Varis, ištirpęs rūgštyje, prisijungia prie cinko plokštės

Antrą ar trečią kartą ėsdinti tą patį piešinį galima ir stipresne

ir ėsdinimo procesas tiesiog nebevyksta*.

rūgštimi, kuri daug ryžtingiau plėstų štrichus. Šiuo atveju neįmanoma rekomenduoti, kiek laiko reikėtų ėsdinti plokštę šioje rūgštyje, tai

*

nustatoma vizualiai. Galų gale pačioje pabaigoje pačias stipriausias,

И. Я. Аизеншер, op. cit., p. 79.

Ėsdinant ofortus ne visada verta pasitikėti tik laikrodžiu. Kartais labai pravartu ėsdinamus štrichus patikrinti tiesiog vizualiai, kaip

* Ibid., p. 77.

dažniausiai ir daro patyrę ofortistai. Tam plokštė ištraukiama iš rūgšties,

Be aptartų, galima paminėti dar keletą oforto atsiradimo būdų.

nuplaunama vandeniu ir nusausinama. Tada ją galima apžiūrėti po di-

Kaip ir paprastai, plokštė tinkamai paruošiama ir padengiama

dinamuoju stiklu. Kartais, ypač kai ėsdinama silpna rūgštimi, vien tik

laku, aprūkoma. Dirbant šiuo būdu iš pradžių raižomos tik pačios svar-

tokios vizualinės analizės gali nepakakti, todėl štrichų gylis patikrina-

biausios, dominuojančios piešinio vietos. Paskui plokštė nardinama

mas plona, aštria adata brėžiant neėsdinamą plokštės vietą ėsdinamo

į rūgštį ir ėsdinama. Ištraukus ją iš rūgšties, nuplovus ir išdžiovinus,

štricho link ir į jį. Pagal šių aukščių skirtumą galima daryti tam tikras

toliau raižomos vietos, kurios bus, savaime aišku, ėsdinamos trumpiau,

išvadas apie štrichų gylį. Kartais oforto kampe galima nuskusti nedidelį

plokštė ir vėl nardinama į rūgštį. Vėl ištraukus ją iš rūgšties, raižomos

lako lopinėlį – ėsdinami štrichai išryškės tamsiomis linijomis, pagal kurių

pačios švelniausios, antro plano vietos. Plokštė ėsdinama dar kartą. Šis

plotį ir gylį galima spręsti, kaip toliau elgtis su plokšte. Be to, neturint

būdas labai panašus į tą, kurio metu tam tikros raižinio vietos priden-

daug patirties šiuos štrichus galima palyginti su bandomosios skalės

giamos bituminiu laku ir ėsdinamos vis stipresnės, sodresnės raižinio

štrichais ar pan. (jei plokštė išėsdinta gana negiliai, nuskustas plokštės

vietos. Tiesiog dirbant vienu būdu toninė raižinio gradacija išgauna-

lopinėlis gali būti vėl uždengtas skystuoju laku; kai jis išdžiūsta, galima

ma jau ėsdinant (palaipsniui pridengiant tam tikras raižinio vietas), o

šioje vietoje pakartotinai įrėžti piešinio vietas ir tęsti ėsdinimo procesą).

dirbant kitu būdu apie toninę gradaciją turi būti mąstoma jau paties

Net labai patyręs ofortistas sunkiai galėtų labai tiksliai nurody-

raižymo metu, palaipsniui vis pridedant švelnesnes, šviesiausias raižinio

ti, kiek laiko reikėtų ėsdinti oforto plokštę arba kiek laiko tai reikėtų

vietas. Tai kiek dirbtinokas būdas, reikalaujantis tam tikrų, kiek keistų

daryti viename ar kitame tirpale. Kaip jau ne kartą minėta, ėsdinimo

piešimo įgūdžių, tarsi išskaidančių bendrą kūrybos procesą atskirais,

procesas priklauso ne tik nuo tirpalų koncentracijos, bet ir nuo adatos,

griežtais etapais.

kuria buvo raižoma, nuo būdo, kuriuo buvo raižoma: jei aštri adata

Yra būdų, kai oforto plokštę galima dengti laku net keletą kartų.

gerokai įrėžė metalo paviršių, ėsdinimo procesas, savaime aišku, vyks-

Tokio būdo esmė, kad iš pradžių raižomos tik pačios silpniausios oforto

ta aktyviau ir tiksliau, jei lako sluoksnis vos nubrauktas nuo plokštės

vietos, kurios yra šiek tiek silpnai ėsdinamos. Ištraukta iš rūgšties plokš-

paviršiaus, ėsdinimas vyksta lėtai, be to, dar ir netolygiai. Taip pat

tė nuplaunama, taip pat nuplaunamas ir ofortinis lakas. Nuo tokios

nemažos įtakos ėsdinimui turi riebalų pašalinimas nuo plokštės, ypač,

plokštės galima padaryti keletą bandomųjų atspaudų, kurie padeda

jei raižoma su gana neaštriomis, storomis adatomis, ne visada gerai nu-

ofortistui kurti toliau. Paskui jau kiek paėsdinta plokštė, nuo kurios

rėžiančiomis laką nuo plokštės paviršiaus. Šilumoje rūgštis su metalais

atspausti bandomieji atspaudai, vėl gerai uždengiama ofortiniu laku,

veikia daug aktyviau nei šaltyje – patalpos temperatūra, kurioje vyksta

bet neaprūkoma. Tai būtina tam, kad pro gana skaidrų ofortinį laką

ėsdinimas, turėtų būti panaši į kambario temperatūrą. Be to, rūgštis

matytųsi jau išėsdintos oforto vietos. Taip plokštė gali būti raižoma to-

sparčiau reaguoja dienos šviesoje nei tamsoje ar šešėlyje*. Tačiau la-

liau turint omenyje, kad dabar raižomi plotai gali būti ėsdinami gerokai

biausiai vis dėlto reikėtų atsižvelgti į saugaus sveikatai darbo sąlygas.

stipriau, intensyviau. Dirbant šiuo būdu galima raižyti ir tose oforto

Todėl, net jei traukos spinta, kurioje dažniausiai vyksta visi darbo su

vietose, kurios jau buvo trumpai paėsdintos. Šitaip galima labai vyku-

rūgštimi procesai, nepakankamai gerai apšviesta ir vėsi, vis dėlto verta,

siai suderinti silpnus tonus ir čia pat ant jų persiklojančius intensyves-

kad ir lėčiau, bet ėsdinti joje, nei kvėpuoti išties nuodingais, cheminės

*

nius štrichus. Dirbant anksčiau aptartu, dažniausiai naudojamu būdu,

reakcijos metu išsiskiriančiais junginiais.

Ibid., p. 78.

kai iš pradžių išraižomas visas piešinys, kuris ėsdinamas po truputį

pridengiant šviesesnes vietas, neįmanoma išgauti tokių persikeičiančių,

įvai­riausiomis linijomis, persikryžiuojančiais štrichais taip, kad piešinio

persiliejančių toninių gradacijų. Žinoma, dirbant šiuo būdu plokštę kiek

faktūra būtų panaši ties visais išraižytais plokštėje skaičiais. Uždengus

paraižius tenka iš naujo dengti laku, o tai atima nemažai laiko ir kant­

kitą plokštės pusę bituminiu laku ar pan., plokštė 5 minutėms nardi-

rybės. Turbūt todėl šis būdas gana retai naudojamas, nors dar kartą

nama į rūgštį. Praėjus šiam laiko tarpui, plokštė ištraukiama iš rūgšties,

galima pabrėžti, kad daugeliu atvejų jis savo plastinėmis galimybėmis

nuplaunama, nudžiovinama ir bituminiu laku uždengiami štrichai, esan-

galėtų būti gerokai pranašesnis už kitus.

tys prieš skaičių 5 iki pat kito plokštės krašto. Lakas vėl nudžiovinamas

Galų gale galima raižyti netgi tiesiog į rūgštį panardintą plokštę.

ir plokštė panardinama dabar jau 10 minučių. Taip kartojama tol, kol

Tik raižant vertėtų pasiimti kuo ilgesnę ir, jei įmanoma, rūgščiai atsparią

neuždengta lieka ties paskutiniu skaičiumi esanti štrichų juosta. Skalė

adatą. Kita vertus, jei rūgštis jau prisotinta vario ar cinko, adata nebus

nuplaunama terpentinu ir atspaudžiamas bandomasis atspaudas, kuria-

labai smarkiai jos veikiama. Iš pradžių ir vėl turėtų būti raižomos tik

me matyti, kaip atsižvelgiant į ėsdinimo laiką pakinta to paties štricho

pačios tamsiausios, sodriausios oforto vietos, o pačioje pabaigoje –

tonas, sodrumas ir storis. Tokias pat skales galima pasidaryti dirbant

švelniausios ir šviesiausios. Tai lyg ir savaime aišku – plokštei esant

ne tik paprastojo oforto, bet ir akvatintos, minkštojo lako, rezervažo ir

rūgštyje vietos, kurios išraižomos pirmiausia, bus ėsdinamos ilgiausiai,

kitomis technikomis. Apie tai bus kalbama vėliau.

t. y. tol, kol bus išraižyti paskutiniai, patys šviesiausi tonai, kurie savaime bus ėsdinami daug trumpiau, palyginti su pirmaisiais.

Žinoma, kai kurie čia paminėti būdai bent jau Lietuvoje gal ir nelabai dažnai naudojami, tačiau žinant visa tai ir pats paprasčiausias

Turint visa tai omenyje ir dirbant bet kuriuo iš šių būdų geriausia

štrichinis ofortas virsta minkštesniu, paslankesniu būdu – kiekviena rai-

iš pradžių vis dėlto pasidaryti štrichinę ėsdinamąją skalę. Labai dažnai

žymo akimirka, suvokiant iš esmės neišsemiamas oforto galimybes, gali

tokių bandymų nemėgstama, manoma, kad tai pernelyg nerimta ir

būti visiškai atvira ofortisto sumanymui. Tačiau turbūt būtina pabrėžti,

siaura, tinkama tik visai nesuprantantiems ir t. t. Tačiau iš tikrųjų yra

kad tik daugialypis, pernelyg savitikslis įvairių technikų naudojimas labai

visiškai priešingai – jei iš pat pradžių įsisavinamos kuo platesnės toni-

retai tampa būtį skleidžiančio, pasak M. Merleau-Ponty, naujus daiktus

nės ir techninės gradacijos, ofortas tampa mylimas ir mėgstamas dėl

kuriančio meno kūrinio priežastimi.

perspektyvoje nuolat numanomų turtingų galimybių. Tai suderinus su

Pabaigoje reikėtų pridurti, kad čia aprašyti ne visi ofortų ėsdinimo

turtingais estampo istorijos pavyzdžiais, įmanoma išvengti įvairiausių

būdai (pavyzdžiui, ėsdinimas elektrolize ir kt.), visai ne­pa­mi­nėtos ne per

stereotipinių požiūrių į aptariamą dalyką. Ofortą būtina prisijaukinti

seniausiai atsiradusios ultravioletinei ar paprastai šviesai neatsparios

taip, kaip menininkas prisijaukina popierių ir pieštuką, jų net ne­­pa­ste­­­

plėvelės ir polimerai, kurių ėsdinimui (išplovimui) kartais naudojamas

bėdamas. Tuomet daugelis techninių galimybių atsiskleidžia pačios,

tiesiog paprastas vanduo. Šios medžiagos kol kas dar gana brangios

padėdamos atsirasti ir „naujiems pasaulio daiktams“.

ir gana sunkiai prieinamos Lietuvoje, todėl beveik visai nenaudojamos,

Skalei dažniausiai naudojama nedidelė, pailga cinko arba vario plokštė (pavyzdžiui, 7x15 centimetrų ar pan.), kuri tinkamai paruo-

nors šių, čia nepaminėtų, technikų galimybės turėtų sudominti ne vieną ofortistą. Todėl ateityje šis skyrius turėtų būti gerokai išplėstas.

šiama, kaip aptarta anksčiau, ir padengiama ofortiniu laku. Prie ilgosios plokštės kraštinės surašomi skaičiai, atitinkantys ėsdinimo laiką

Oforto koregavimas. Net ir labai patyrusiems ofortistams kar-

(pavyzdžiui, 5, 10, 15, 25 minučių ir t. t.). Paskui plokštė išraižoma

tais nepavyksta įgyvendinti savo sumanymų vien tik raižant ir ėsdinant

plokštę. Nepaisant gana paprastų raižymo ir ėsdinimo principų atsiranda

Pats prieinamiausias, paprasčiausias ir turbūt todėl dažniausiai

dalykų, kurių net ir geras ofortistas negali numatyti. Tai dažnai pakore-

naudojamas koregavimo būdas – kai kurias nepakankamai išėsdintas

guoja galutinį darbo rezultatą ir dėl to menininkas tiesiog būna nepaten-

plokštės vietas išraižyti sausąja adata. Tiesa, ant jau paėsdintos plokštės

kintas savo kūriniu. Tačiau klaidinga manyti, kad ofortas, netenkinantis

raižymas sausąja adata kiek vargina dėl gana aštriabriaunių, net ir ne

kūrėjo, jau negrįžtamai ir galutinai sugadintas. Kartais jau išėsdintas, bet

iki galo išėsdintų štrichų. Dėl to net ir aštri adata tarsi nenoriai raižo

papildomai pakoreguotas ofortas turtingomis savo faktūromis kažkuo

plokštę. Nepaisant to šis būdas vis dėlto yra parankus. Kai kuriuose

pralenkia tobulą, tik išėsdintą ofortą. Kartais būna priešingai: švarioje ės-

šaltiniuose, kaip jau sakyta, užsimenama, kad sausosios adatos plastika

dinto oforto plastikoje atsirandantys pataisymai kitais įrankiais iš tikrųjų

ne visai gerai dera su ėsdinto oforto plastika, tačiau šio teiginio taip pat

trukdo bendrai raižinio plastikai. Tačiau šie nenusakomi dėsniai būdingi

negalima priimti visiškai be išlygų, nes dažnuose pavyzdžiuose įrodyta

beveik visoms kūrybos rūšims.

kaip tik priešingai. Bet tai jau taip pat labiau bendros plastikos grafikoje

Visų pirma nuo išėsdintos plokštės reikėtų atsispausti vieną ar kelis

problemos, kurios su technologija šiuo atveju kiek prasilenkia.

bandomuosius atspaudus. Tik taip įmanoma tiksliai ir aiškiai nustatyti, ar

Be abejonės, taip pat sėkmingai vietoj sausosios adatos gali būti

ofortą tikrai būtina koreguoti. Ofortą galima bandyti koreguoti ir tada,

naudojamas ir graviravimas kaltuku. Nepakankamai išėsdintą plokštę

kai jis nepakankamai išėsdintas (pernelyg šviesus) ir kai yra akivaizdžiai

galima pakoreguoti ir akvatintos technika, kur pirminis piešinys kaip tik

per daug išėsdintas (per tamsus, per intensyvus). Čia būtina pažymėti,

turi būti išėsdintas silpnai, vos matomai, kad kontūrai pernelyg nedo-

kad ofortai gali būti labai šviesūs arba labai tamsūs. Tai ne visada turi

minuotų toniniame estampo skambesyje.

reikšti, kad jis tikrai taisytinas. Tiesiog esant tam tikriems akivaizdiems trū-

Vis dėlto reikia pažymėti, kad nepakankamai išėsdintas ofortas

kumams galima imtis veiksmų, kurie trumpai ir bus aptarti šiame skyriuje.

tikrai ne kliūtis kūrybingam požiūriui į metalo plokštę. Tokią plokštę

Jeigu nuplovus nuo plokštės laką ir atspaudus bandomuosius at-

galų gale galima nušveisti norimo rupumo švitriniu popieriumi arba sku-

spaudus paaiškėja, kad ofortas nepakankamai išėsdintas, bent šiek tiek

tikliu. Kartais net nebūtina ėsdinto piešinio visiškai naikinti: jis gali kaip

per pirmą nepavykusį ėsdinimą pagilintus štrichus galima bandyti ėsdinti

užuomina vienaip ar kitaip dominuoti dengiant plokštę laku dar kartą ir

dar kartą. Tam tikslui nuo plokštės vėl turi būti labai kruopščiai nuvalyti

raižant joje visiškai kitokį piešinį.

riebalai, ji padengta ofortiniu laku. Šį laką būtina dengti taip, kad išės-

Labai dažnai nevykusiai išėsdinta ar tiesiog nevykusiai sukompo-

dinti štrichai liktų atviri. Tad šiuo atveju lakas ant plokštės dengiamas tik

nuota plokštė padeda pradedantiesiems prisijaukinti ofortą. Apnaikinus

voleliu, kuris neturi būti pernelyg prisodrintas ofortinio lako – kitaip jo

išraižytą ar išėsdintą piešinį dar kartą raižomos plokštės, kuri, atrodytų,

gali patekti į štrichus, kuriuos dar ketinama ėsdinti.

jau pagadinta, kaip tik nebebijoma. Toks nekaustantis kūrybos būdas

Kai kur aprašomas dar ir toks būdas*, kai prieš voluojant tokią

labai dažnai nulemia drąsų ir nuoširdų santykį su oforto plokštėmis.

plokštę laku išėsdinti štrichai įtrinami smulkinta kreida, kuri trukdo lakui

Neįmanoma pasverti, kas koregavimui pasiduoda lengviau: ar nepa-

įsiskverbti į juos. Kreida įtrinta plokštė voluojama labai atsargiai, ne-

kankamai išėsdintas, ar per daug išėsdintas ofortas. Antru atveju norint

spaudžiant volelio, kad prie jo neliptų kreida. Kai lakas išdžiūsta, plokštė

pakoreguoti piešinį dažniau naudojamos ne cheminio, bet mechaninio

kelioms sekundėms nardinama į vonelę su vandeniu. Taip kreida išplaunama iš štrichų. Tada plokštę jau galima ėsdinti.

* Ibid., p. 89.

poveikio priemonės: įvairiausios šveičiamosios pastos, skutikliai, gludikliai, švitrinis popierius, net tyčia tam skirtas plaktukas ir plieninis priekalas.

Jei ofortas išėsdintas nelabai smarkiai ir būtina piešinį pašviesinti

kuriais metalas ir yra skutamas nuo pernelyg išėsdintų vietų. Darbas

*

tik kai kur ir tik šiek tiek, plokštę tose vietose galima kiek pašlifuoti.

skutikliu reikalauja tam tikrų įgūdžių: skutimo kokybė priklauso ir nuo

Ibid., p. 93.

Nuo šlifuojamo metalo nuimamas labai plonas sluoksnis, kuris išties

skutiklio padėties lentoje, ir nuo piešinio, kuris yra skutamas, ir nuo

neturi įtakos bendram plokštės storiui. Svarbiausia, kad štrichų, kurie

štrichų krypties. Skutiklis prie plokštumos turėtų būti spaudžiamas taip,

šlifuojami, pakraščiai kiek suapvalinami, nes briaunos šlifuojasi, sa-

kad beveik visa skutiklio plokštuma liestųsi prie plokštės. Kraštas, ku-

vaime aišku, geriau nei lygūs paviršiai. Dėl to štrichuose dažo bus

riuo bus skutama, turėtų būti atremtas taip, kad drožlė būtų skutama,

įtrinama kiek mažiau nei kitose plokštės vietose. Tiesa, šiuo atveju kiek

bet ne gramdoma. Skusti reikėtų štrichų kryptimi (tai labai nesunkiai

nukenčia šių štrichų raiškumas, tačiau dėl bendros estampo struktūros

pavyksta tiesiog pabandžius). Nuskustą reikiamą vietą galima kiek nu-

į tai kartais galima nekreipti ypatingo dėmesio.

poliruoti stengiantis nesuapvalinti štricho briaunų.

Jei oforto plokštė išėsdinta gerokai smarkiau, iš pradžių paviršius

Be visų minėtų būdų, plokštėms koreguoti seniau buvo naudoja-

gali būti šveičiamas švitriniu popieriumi. Šiuo atveju netikslinga plokš-

mas būdas, kurio esmė – nugramdytus štrichus dar užplakti plaktuku

tės šveisti labai šiurkščiu švitriniu popieriumi, nes likę įrėžimai, net ir

ant priekalo*. Kitoje plokštės pusėje būdavo pažymimos vietos, kurias

ilgai vėliau poliruojami smulkesnėmis pastomis, gali neišnykti (čia ir vėl

būtina panaikinti, t. y. užlyginti raižomoje plokštės pusėje. Plokštė ge-

reikia turėti omenyje, kad kartais ofortas tyčia gali būti pašveistas kuo

rąja puse žemyn būdavo paguldoma ant plieninio, gerai nušlifuoto

šiurkštesniu švitriniu popieriumi, jau atspaustoje plokštėje paliekan-

priekalo ir iš kitos pusės pažymėtos vietos plakamos plaktuku. Vėliau

čiu labai charakteringus šuorus). Šveičiant plokštę švitriniu popieriumi

plaktos vietos būdavo poliruojamos. Dabar šis būdas visai nebenaudoja-

štricho kraštai suapvalėja kiek mažiau nei šveičiant plokštę poliravimo

mas. Greičiausiai to priežastis – pakitęs požiūris į meno kūrinio prigimtį,

pasta, tačiau vėliau plokštę dažniausiai vis tiek tenka bent kai kur, bent

į jo atsiradimo sąlygas ir t. t. Tačiau tai jau nebe šio teksto objektas.

šiek tiek poliruoti.

Tam tikras plokštės vietas, be jau minėtų būdų, galima pašviesinti gludikliu – įrankiu, primenančiu nedidelį šaukštelį, kurio paviršiumi spaudžiamos ir braukiamos per daug išėsdintų štrichų briaunos užsiverčia dalinai arba visiškai. Gludinant plokštę įrankį galima pamirkyti alyvoje, chromo oksido šveičiamojoje pastoje. Tai palengvina gludiklio slydimą plokštės paviršiumi, ne tik užlygina, bet kartu ir šiek tiek poliruoja naikinamų arba švelninamų štrichų ribas.

Dirbant gludikliu štrichai, jei nepanaikinami, dažniausiai tampa tiesiog neraiškūs dėl suapvalinamos štricho ribos. Todėl ofortistai, norėdami išgauti gana raiškius štrichus, naudojasi skutikliais. Skutiklį visai nesunku pasigaminti iš paprasčiausios trikampės dildės, kurios galas yra nusmailinamas, o ruplėtas dildės paviršius nupoliruojamas taip, kad dildės briaunos susijungdamos sudarytų aštrius, smailius ašmenis,

A

kvatinta Akvatinta – būdas, leidžiantis plokštėje išgauti įvairaus rupumo faktūrą, kuri gali būti atspausta visai šviesiai arba labai tamsiai.

Tam tikslui kruopščiai paruošta plokštė, nuo kurios turi būti ypač gerai nuvalyti riebalai, apibarstoma smulkiai maltomis kanifolijos dulkėmis ar stambesniais grūdeliais, kurie išlydomi plokštės paviršiuje. Gana plačiai naudojamos dėžės, skirtos akvatintos grūdeliais apibarstyti plokštę. Tokioje dėžėje, prieš tai į ją įbarsčius maltos kanifolijos ir ją vienokiu ar kitokiu būdu sujudinus (tai priklauso nuo pačios dėžės konstrukcijos), iš karto arba tam tikram laiko tarpui praėjus, įkišama plokštė, kuri pasidengia kanifolijos dulkių sluoksniu. Tai priklauso nuo to, ar iškart, sujudinus dėžę, plokštė į ją įdedama, ar praėjus tam tikram laiko tarpui. Mat stambesni

kanifolijos grūdeliai labai greitai nusėda dėžės dugne, o kanifolijos

*

dulkės, iš lėto sklandydamos po dėžės ertmę, leidžiasi žemyn.

Ibid., p. 105.

Kanifolijos grūdelių galima užbarstyti per labai tankų, keliais

Akvatinta gana dažnai derinama su paprastuoju ofortu, labai gerai dera su sausosios adatos technika atliktais darbais. Naudojant akvatintą galima išgauti visiškai juodą, atspaude aksomą primenantį toną.

sluoksniais sulankstytą skudurėlį, sijojant kanifolijos dulkes tiesiog

Kaip tam tikrus akvatintos pakaitalus galima naudoti anksčiau

virš plokštės paviršiaus. Norint išgauti stambesnę, aiškiai matomą

minėtas technikas. Vienos jų esmė ta, kad ant plokštės, voluotos pa-

akvatintos faktūrą atitinkamai turėtų būti naudojamas retesnės

prastuoju ofortiniu laku, uždedamas stambesnio ar rupesnio švitrinio

medžiagos lopinėlis – tada ant plokštės pateks stambesnių kanifo-

popieriaus lapas (šiurkščia puse į ofortinio lako pusę) ir tokiu būdu

lijos dalelių. Kai plokštė yra gerai apibarstyta dulkėmis, jas būtina

viskas leidžiama pro ofortinių staklių volus. Pavolavus ir nuėmus švi-

prikepinti, prilydyti prie paties plokštės paviršiaus. Todėl nuo jos tu-

trinį popierių nuo lakuoto plokštės paviršiaus, šis turi būti suvarpytas

rėtų būti ypač gerai nuvalyti riebalai. Kaitinti plokštę būtina gana

ploniausiomis skylutėmis, siekiančiomis patį plokštės paviršių. Toks

atsargiai ir labai tolygiai, stengiantis neperlydyti kanifolijos dulkių.

paviršius taip pat gali būti ėsdinamas. Taip išgaunami gana sodrūs ir

Gerai prikepinta kanifolija yra tada, kai grūdeliai tampa skaidriais,

stiprūs tonai.

tačiau tarpusavyje nesusijungiančiais lašeliais. Perkaitinus plokštę kanifolijos grūdeliai pernelyg ištęžta, plėsdamiesi pradeda jungtis tarpusavyje ir kartu uždengia ėsdinamas vietas, kurios ir sudaro visą akvatintos esmę. Nepakankamai įkaitintas plokštės paviršius lieka matinis – tai reiškia, kad kanifolijos dulkės ne visai gerai prikibusios prie paviršiaus. Įdėjus tokią plokštę į rūgštį, dalis dulkių gali tiesiog nusiplauti.

Kartais siūloma kanifolijos grūdeliais pabarstytą plokštę ne kaitinti, o labai atsargiai apvertus apibarstyta puse žemyn laikyti plokštę apytikriai 1–1,5 centimetro aukštyje virš benzinu ar spiritu gerai įmirkyto popieriaus. Kanifolija, veikiama benzino ar spirito garų, taip pat gerai prisilydo prie plokštės paviršiaus*.

Išlydytos kanifolijos dulkės atsparios rūgščiai, todėl joje ėsdinami tik mikroskopiniai tarp kanifolijos dulkių likę tarpeliai. Plokštė paprastai ėsdinama kiek silpnesnėje, nei štrichiniam ofortui skirtoje rūgštyje. Kuo smulkesni kanifolijos grūdeliai, tuo silpnesne rūgštimi turi būti ėsdinama plokštė. Jei norima išgauti keletą toninių gradacijų, prieš ėsdinant bituminiu laku uždengiamos vietos, atspaude turėsiančios likti baltos. Kiek paėsdinus, dengiamos pilkšvesnės vietos, o juodžiausios vietos ėsdinamos ilgiausiai.

Kartais plokštės paviršių galima tiesiog nupurkšti skiestu bitumi­ niu laku ar kitomis rūgščiai atspariomis medžiagomis.

Akvatintos technika sukurti darbai dažnai žavi sodrumu ir gilumu.

M

inkštasis lakas Minkštojo lako technika atlikti darbai kiek primena piešinį pieštuku. Tai gana turtinga technika, leidžianti išgauti įvairiausių pobūdžių minkštas linijas ir tonus.

Dirbant šia technika plokštė paruošiama taip pat kaip ir kitais atvejais, tačiau būtina pasigaminti specialų minkštąjį laką, kuriuo plokštė ir turi būti padengiama.

Minkštasis lakas, kurio sudedamosios dalys nesunkiai prieinamos: Bituminis lakas

1 dalis

Vaškas

1 dalis

Avių lajus

1 dalis

Šio lako virimo principai tokie patys kaip ir gaminant kietąjį laką. Šiltą laką galima prakošti per sietelį ar marlę. Jis nesustingsta, todėl galėtų būti saugomas indelyje. Minkštuoju laku plokštės turi būti voluojamos, nes dirbant šiuo būdu lako sluoksnis turi būti kuo lygesnis ir vientisesnis. Naudojant laką, kurio receptas pateiktas, plokštę reikėtų raižyti (minkštojo lako atveju sąvoka „raižyti“ gal ir nėra pati tiksliausia) ne vėliau kaip po poros valandų, nes laikui bėgant lakas po truputį stingsta ir kietėja.

Ant lakuoto paviršiaus atsargiai uždedamas kiek gruoblėto, bet gana plono popieriaus lapas, kuriame nestipriai pasižymimos piešinio detalės (nuo popieriaus priklauso šio darbo sėkmė). Vienas popieriaus (piešinio) kraštas užlenkiamas ir lipniąja juosta prikabinamas prie kitos plokštės pusės. Taip kartais atverčiant popierių galima pasižiūrėti, kaip piešinys atrodo ant minkštojo lako. Taigi šiame popieriuje paišoma įvairiais pagaliukais, minkštais arba kietais pieštukais, kurie spaudžiami į popierių ir kartu į minkštojo lako paviršių. Svarbu, kad jie plono popieriaus nepradurtų.

Pabaigus darbą, popierius atsargiai nuimamas nuo plokštės. Lakas nuo plokštės tuo pat metu nusiima ten, kur buvo paišoma. Da­bar, kai popierius nuimtas, lakas kai kur dar gali būti paraižytas adatėle, tačiau tai jau ir vėl priklauso tik nuo menininko siekių.

Kita plokštės pusė uždengiama ir gali būti ėsdinama. Ėsdinant reikia nepamiršti, kad minkštojo lako atveju ėsdinamose vietose susiformuojančių burbuliukų negalima valyti plunksnele ar kitokiais įrankiais.

Plokštę reikėtų dažniau ištraukti iš rūgšties ir praplauti tekančiu vandeniu. Tam tikras piešinio vietas galima paėsdinti trumpiau, pridengus jas bituminiu laku. Šiuo būdu atlikti darbai labai vykusiai gali būti papildyti raižant jau išėsdintą plokštę sausąja adata. Vienos technikos minkštumas papildomas kitos raiškumu. Šia technika atliktų darbų spausdinimas iš esmės niekuo ne­sis­kiria nuo paprastojo oforto ar akvatintos būdais atliktų plokščių spausdinimo.

S

ausoji adata

adata sojiua O ar Jūsų būtis neprimena Jums raižytojo būties? Juk dirbate savo darbus, t. y. raižote savo plokštes ir paskui, jas atspaudę, neretai stebitės, kad viskas išėjo atvirkščiai. Ilgainiui prie to priprantate ir jau sąmoningai raižote atvirkščiai, kad atspaudai būtų paskaitomi, išmokstate raižyti taip, kad atspaudus nebereikėtų stebėtis, jog įsivaizdavote visai kitaip, nei išėjo.

Raižančius grafikus vis pakankina panašaus pobūdžio kliuvinys, su kuriuo jie nuolat galynėjasi. Iš pradžių atrodo, kad žvilganti ir kartais tiesiog akinanti plokštė bijo net tavo pirštų prisilietimo, jų atspaudai jau išduoda raižytojo nusikaltimą, o ką jau kalbėti apie prisilietimą adata. Iš tiesų gerai paruošta plokštė jautri net menkutėliam adatos bakstelėjimui ir atrodo, kad visi netikslumai kaip kokia

ant kaktos užrašyta gėda gadins jau popieriuje atsiradusį atspaudą ir

Galbūt tai kiek per poetiškas sausosios adatos (o kartu ir raižymo

apskritai viskas bus blogai...

kaltuku) apibūdinimas, tačiau akimirkai paliekant nuošalyje sausosios

Tačiau iš tikrųjų tos metalinės, šaltos ir aštrios, žvilgančios plokš-

adatos technologiją atrodo, kad ši technika, palyginti su ėsdinamuo-

tės gali virsti minkštomis. Kartais jautiesi lyg raižytum ant sviesto, dar

ju ofortu, dar labiau atspindi nuolatinę grafikos klišių tąsą laike, kai

neatšilusio, ką tik ištraukto iš šaldytuvo ir išvynioto iš popieriaus. [...]

atspaudai fiksuoja tam tikrus kūrybos proceso stabtelėjimus. Sausoji

Jaunas ir nepatyręs menininkas su tuo ilgokai pasikankina. Tačiau dau-

adata medžiagiškai išsaugo kūrybos eigą. Jeigu pasirinkus kitus oforto

guma grafikos technikų (tarp jų ir sausosios adatos) suteikia galimybę

būdus labiau matomas užbaigtas rezultatas, tai sausosios adatos tech-

paties darbo metu atspausti dar nebaigtą kūrinį, nes, kaip jau žinoma,

nika atspausti estampai gali išsaugoti, dokumentuoti pačią kūrybinio

žvelgdama į raižomą plokštę, net įgudusi akis beveik visada tik labai

proceso tėkmę. Taip yra todėl, kad šiuo būdu raižoma plokštė neturi

apytikriai regi, kas galėtų nuo jos atsispausti. Šie bandomaisiais vadi-

būti ėsdinama ir atspaudas nuo jos gali būti padarytas bet kuriuo darbo

nami atspaudai nėra kokia privaloma pasitikrinimo priemonė. Greta

momentu. Taip savotiškai dokumentuojamas pats kūrybinis procesas.

to tarytum nebyliai manoma, kad toks tarpinis atspaudas ir gali būti

Galbūt šis procesas retai būna savitikslis, tačiau pasižiūrėti į šį magišką,

tik bandomasis. [...] Kiekvienas kitas ciklo narys [gali būti] tiražuoja-

kaip kartais gali atrodyti, reiškinį dažnai būna smalsiau, nei žiūrėti į

mas vis nuo tos pačios plokštės, kurioje prieš spaudžiant [...] šis tas

patį meno kūrinį. Sausosios adatos technika tokią galimybę suteikia.

pakeičiama: priraižomos naujų arba skandinamos juodumoje nebe-

Raižymui sausąja adata taip pat imama tinkamai paruošta plokš-

reikalingos senos detalės. Ta pati plokštė nugyvena tikrai intensyvų

tė, kuri, kaip jau minėta, nedengiama ofortiniu laku (kartais norint,

gyvenimą. Ji (plokštė) kūniškai, daiktiškai (popieriuje) fiksavo savo ilgo

kad raižomas piešinys būtų geriau matomas plokštės paviršiuje, plokštę

gyvenimo akimirkas (ciklo estampus). Ir kartu nebegrįžtamai keitėsi

galima padengti laku ir aprūkyti, tačiau išraižius, prieš pat spausdinimą,

tamsėdama ir tamsėdama, beveik visada galų gale tapdama visišku

lakas nuplaunamas). Raižoma gerai išgaląsta, gana tvirta adata, tai rei-

juoduliu. Paskui dar buvo sukarpyta į keletą dalių.

kia daryti daug smarkiau nei raižant paprastą, ėsdinimui skirtą plokštę.

Jeigu nertume į tokio pobūdžio interpretacijas dar giliau, tar-

Todėl, palyginti su ofortu, sausoji adata kažkuria prasme susijusi su

tume, jog visi ciklo atspaudai greta to, kad yra savarankiški meno

didesnėmis fizinėmis pastangomis, nes tai, ką oforto plokštėje atlieka

kūriniai, dar yra ir vienos plokštės gyvenimo akimirkų dokumentai.

rūgštis, čia ši funkcija atitenka stipresniam ar silpnesniam ofortinės

Akimirkų, kurios kitų meno kūrinių atveju tik prisimenamos kaip jau

adatos spaudimui į plokštės paviršių.

praėjusio laiko akimirkos. [...] Kiekvienas [...] ciklo atspaudas yra

Tačiau kita ne mažiau svarbi priežastis, skirianti ofortą nuo sau-

dabar, nors net techniškai vieni ciklo nariai yra ankstesni plokštės

sosios adatos – tam tikras oforto atveju neišgaunamas rėžiamos linijos

gyvenimo dokumentai už kitus. Toks plokštės gyvenimo akimirkų

charakteris. Ėsdinant laku padengtą ofortą štrichai atsižvelgiant į nau-

sustabdymas yra išties medžiagiškas, išplaukiantis iš paties raižymo

dojamą rūgštį yra tiesiog gilinami, o štrichuose buvęs metalas tiesiog

potencialiai siūlomų galimybių. Juk atspaudai, patys būdami kūriniais,

ištirpsta rūgštyje. Raižant sausosios adatos technika štrichai gilinami

turėdami dar plokštės (irgi kūrinio) gyvenimo dokumentavimo galią, tik sustiprėja kaip meno kūriniai. Dėl to plokštės praeitis nuolat sugeba likti dabartyje*.

* Matas Dūda, op. cit.

mechaniškai įrėžiant plokštę. Plokštės paviršiuje dažniausiai lieka metalo atvartų, buvusių dabar jau įrėžtuose štrichuose. Raižomas metalas ne nurėžiamas nuo plokštės, o tiesiog įrėžiamas, plokštės paviršius

savotiškai įpjaunamas, o įpjauti kraštai dėl platėjančios adatos atver-

tam tikroms plokštės vietoms charakteringą toną. Svarbu, kad raižant

čiami plokštės paviršiuje. Dėl šios priežasties, o tai priklauso ir nuo

adata visąlaik būtų kuo aštresnė. Dėl to ją raižymo metu reikia nuolat

adatos formos, ir nuo jos aštrumo, ir nuo padėties plokštėje, abipus

pasigaląsti (žinoma, tai priklauso ir nuo adatos ypatybių). Raižant

štricho kraštų formuojasi atvartai, dar kitaip vadinami šerpetomis.

adata, kurios smaigalys atšipęs, atrodo, kad linijos, ypač švelnesnės,

Spausdinant tokią plokštę dažas lieka ne tik įrėžtame įgilinime, bet

lengvesnės, įrėžtos gana gerai. Tačiau tokios linijos dugnas baigia-

ir abipus šių atverstų, virš plokštės paviršiaus kiek iškylančių kraštų.

si ne aštriu kampu, o yra suapvalintas. Raižant aštria adata štrichų

Tokiu būdu išgaunami labai sodrūs, tamsūs, minkšti, dažnai nevisiškai

skerspjūvis panašus į smailų trikampį. Dėl šio smailėjimo dažas geriau

nusakomi, susiliejantys tonai. Tai visiškai nesunku pamatyti stipriai

įsikabina juose, sunkiau išsivalo. Raižant atšipusia adata štricho skers-

įrėžus cinko ar metalo gabalėlį adata ir palietus gautą liniją pirštu arba

pjūvis primintų trikampį, kurio dugnas gerokai suapvalintas. Dažas

patyrinėjus ją po didinamuoju stiklu. Kuo stipriau adata spaudžiama į

tokiuose štrichuose laikosi daug blogiau ir nesunkiai išsivalo iš tokių

metalo paviršių, tuo atvartai būna didesni. Jei adata vos prisiliečia prie

štrichų, kurie atspauduose atrodo kaip baltos linijos, apjuostos juo-

plokštės, atvartai beveik nesusiformuoja, nors jau atspaustame estam-

dais, atvartų suformuotais kraštais. Žinoma, tai labai priklauso ir nuo

pe matyti, kad ir tokių, plonyčių linijų charakteris skiriasi nuo rūgštimi

dažais įtrintos plokštės valymo, tai sausosios adatos technikai turbūt

išėsdintų plonų linijų. Jei adata plokštėje laikoma kiek nuožulniau,

ne mažiau svarbu nei pats raižymas.

vienoje štricho pusėje atvartas gali būti didesnis nei kitoje. Laikant

Paties raižymo metu kai kurias vietas galima įtrinti juodais ofor-

adatą labai nuožulniai ir tuo pačiu metu ją stipriai spaudžiant didesnis

tiniais ar aliejiniais dažais, kurie, pabaigus raižyti ar pasibaigus dienai,

atvarto kraštas kartais pridengia, atrodytų, gilų įrėžimą, susiformuoja

būtinai turi būti išplauti. Daugeliu atvejų tai padeda tiksliau nustatyti,

kažkas panašaus į stogelį, dėl to jau spausdinant plokštę tokios linijos

kurias plokštės vietas dar reikėtų paraižyti, o kur būtų tikslinga nuimti

gali neduoti norimo efekto. Dėl šios priežasties raižant adata neturėtų

pernelyg didelius atvartus. Čia pat nereikia pamiršti, kad sausiosios

būti labai pakrypusi. Kadangi visiškai stačiai laikyti adatą nėra patogu,

adatos technika raižomą plokštę galima atspausti bet kuriuo proce-

ji vis dėlto gali būti kiek pakreipta.

so metu. Kartais nuo vienos plokštės galima atspausti ciklą visiškai

Kai kuriose raižinio vietose, atspaudus bandomąjį atspaudą,

skirtingų darbų, kurie savaime turės ciklui būdingų ypatybių. Šiuo

šių atvartų formuojami tonai gali gerokai trukdyti bendram estampo

požiūriu sausosios adatos technika gana paslanki konceptualių su-

vaizdui, todėl šie atvartai, iškylantys virš plokštės paviršiaus, gali būti

manymų įgyvendinimui.

gana nesunkiai pašalinti gludikliu ar skutikliu. Gludinant štrichus su di-

Kaip jau minėta, sausosios adatos technika išraižytuose dar-

deliais atvartais šie dažniausiai tiesiog užverčiami atgal ir tokio štricho

buose atsiranda atvartų, kurie kiek apsunkina darbą plokštę įtrinant

beveik nebelieka. Tačiau norint palikti štrichą gana raiškų (panašiai

dažais, vėliau juos nuvalant ir jau spaudžiant plokštę. Įtrynus į piešinį

kaip ir ėsdinamojo oforto atveju) atvartai gali būti tiesiog nuskutami

dažus ir juos valant, kaip ir oforto atveju, iš pradžių gali būti naudo-

skutikliu. Toks atvartų nuskutimas nėra mechaniškas procesas, čia ir

jamos kiek rupesnės medžiagos skiautės, krakmolo tirpale išmirkyti

vėl svarbi skutimo kryptis ir skutiklio padėtis plokštėje. Raižant sau-

marlės gabaliukai ar pan. Pačioje pabaigoje plokštė gali būti valoma

sąja adata kai kur galima naudoti, kaip ir kitais atvejais, rupesnį ar

ranka. Taip valant galima išgauti labai sodrių, bet gaivių užtraukimų

švelnesnį švitrinį popierių, kuriuo galima ir pašveisti atvartus, suteikti

ir tonų.

Kiekvienas meistras turi savo plokštės valymo būdą, gali naudotis arba nesinaudoti plika ranka. Tai taip pat reikalauja tam tikrų įgūdžių, kuriuos gana sunku aprašyti. Valant sausiosios adatos technika atliktus darbus gana svarbi kryptis, kuria yra braukiama medžiaga ar ranka.

Braukiant viena kryptimi atvartai gali dar labiau prisisotinti dažų, dėl ko bendras darbo tonalumas gali sustiprėti, valant kita kryptimi dažas kaip tik gali būti išvalomas iš atvartų.

Galbūt vienintelis sausosios adatos technikos trūkumas yra tas, kad ja atliktų darbų tiražas retai būna didesnis nei 20–30 atspaudų.

Taip yra todėl, kad atvartai, iškildami virš plokštės paviršiaus, spaudžiant plokštę yra veikiami labiausiai. Kiekvieno spaudimo metu plokštės atvartai po truputį vis užverčiami, dėl to plokštės raiškumas po truputį dingsta. Tačiau tai nenuvertina viso šios technikos pranašumo.

M

ecotinta

M

atnitoce

Graviruojant ar ėsdinant metalą paprastai raižomos vietos, kurios atspauduose turi būti tamsios. Dirbant mecotintos technika yra atvirkš-

čiai – tinkamai paruošta, kaip ir visais atvejais, plokštė specialiu tam skirtu įrankiu tyčia yra pašiaušiama mechaniškai, kad atsispaustų visiškai juodai. Ofortisto tikslas – tam tikrose vietose užlyginti pašiauštą plokštės paviršių ir išgauti šviesias piešinio vietas. Šis metalo plokštei šiaušti skirtas įrankis, neturintis tikslaus lietuviško pavadinimo (rus. – гранильник, качалка, pranc. berceau) – į medinę rankeną įtvertas, gerai grūdintas, pusapvaliu, nusklembtu kraštu metalas, kurio nenusklembtoji briauna įfrezuota smulkiomis juostelėmis; šios, susidurdamos su pusapvaliu, nusklembtuoju kraštu, sudaro smulkius dantukus. Supant ir spaudžiant šį įrankį plokštės

paviršius įgauna faktūrą, kiek panašią į faktūrą, išgaunamą akvatintos būdu. Tačiau nepaisant savo vizualinių panašumų šios faktūros skiriasi taip pat, kaip skiriasi ėsdintasis ofortas ir sausosios adatos technika.

Mecotintos atveju plokštė pašiaušiama mechaniškai. Dėl to, kaip ir sausosios adatos atveju, kiekvieno taškelio briaunose susiformuoja nedideli atvartėliai, kuriuos raižytojas užlygina gludikliu arba nuskuta skutikliu. Šiose nuskustose vietose dažas nebeįsitrina ir jos spaudžiasi, atsižvelgiant į skutimo ir gludinimo jėgą, būdą, šviesiai ar baltai. Tiesa, paviršiaus skutimas ar gludinimas taip pat reikalauja tam tikrų specialių įgūdžių dėl tarsi atvirkštinės darbo eigos, kurios metu, kaip jau minėta, juodumoje ryškinama, išgaunama šviesa.

Nuo mecotintos būdu graviruotų plokščių gaunamas tiražas kiek didesnis nei sausosios adatos, tačiau tai taip pat niekaip nenuvertina šios technikos pranašumų. Šis būdas leidžia ofortistui išgauti tiesiog nepakartojamo sodrumo, visiškai juodą, minkštą pagrindą.

P

agrindiniai veiksmai

P

veiksmai agrindiniai Spausdinimas – vienas svarbiausių visų čia aptartų raižymo technikų žingsnių. Nuo to, kaip dažas įtrinamas į plokštę, vėliau valomas, nustatomas spaudimas, netgi nuo to, kaip nuo plokštės nukeliamas jau atspaustas estampas, priklauso tai, ar raižytojas nebus suklaidintas dėl visų savo iki tol atliktų ir aptartų veiksmų.

Plokštė prieš įtrinant ją dažais turėtų būti gerai nuplauta terpentinu ar skiedikliu ir sausai nuvalyta. Geriausia, jeigu trinant dažą plokštė būtų nuolat šildoma. Tai kiek suminkština riebų dažą, jis geriau įsitrina į visus plokštėje išgraviruotus ar išėsdintus štrichus ir faktūras.

Kalbėdami apie dažus, naudojamus giliaspaudėje, atsiduriame kiek lengvesnėje, bet panašioje padėtyje, kaip ir kalbėdami apie ofortinių lakų gamybą. Dabar įmanoma įsigyti gana daug įvairių rūšių

ofortinių dažų. Tačiau kartais jau trinant juos į plokštę ar valant gali būti juntamas kiek per didelis tąsumas, sausumas, kartais dažai gali būti kiek per kieti. Todėl ofortistas vis dėlto turėtų žinoti bent jau keletą medžiagų, pakietinančių arba suminkštinančių dažą. Šios ypatybės svarbios ne tik valant ar įtrinant dažą. Nuo jų priklauso, koks tonas bus suteiktas atspaudui, ar įmanoma vienokiais ar kitokiais dažais išgauti įvairiausius toninius užtraukimus ir t. t. Todėl, jei juntama, kad dažas per kietas, sunkiai nusivalo, palieka pernelyg stiprius užtraukimus, į dažą galima įmaišyti žaliojo muilo, kurio galima įsigyti sodininkų parduotuvėse. Ant kieto pagrindo dažai mentele sumaišomi su muilu, kad pasidarytų norimos konsistencijos masė. Tikslių proporcijų čia neįmanoma pateikti, nes kiekvieną kartą tai priklauso nuo dažų ir muilo. Be to, žaliasis muilas kiek pagerina dažų sukibimo su popieriumi kokybę.

Spausdinant plokštę dažais, į kuriuos įmaišyta žaliojo muilo, ją prieš spaudžiant galima kaitinti mažiau nei įprastai.

Norint dažą kiek pakietinti, padaryti kiek tąsesnį, galima į jį įmaišyti truputį kietinančiosios ofsetinės pastos. Ši pasta dažui suteikia daugiau tąsumo, todėl ofortus galima spausdinti su užtraukimais. Įdėjus į dažą gryno, vandeniu neskiesto lanolino, dažas tampa tiesiog kiek kietesnis, nors ir neįgauna tąsumo; nusivalo nuo plokštės sunkiau, nors nepalieka didelių užtraukimų.

Pastaruoju metu dažų įtrynimui į plokštę nebenaudojami tamponai (kokie buvo aprašyti skyriuje apie plokštės dengimą laku). Jei klišės formatas nedidelis ir neketinama spausti didelio tiražo, dažas dažniausiai įtrinamas tiesiog pirštu. Kartais dažas trinamas užsimovus gumines pirštines, bet šis būdas nelabai tinkamas dėl tam tikro šių pirštinių tamprumo. Trinant tokia pirštine guma išsitempia, joje gali susiformuoti nedidelių raukšlių, kurios braukiant viena kryptimi dažą įtrins, o braukiant kita kryptimi gali jį nubraukti. Bet kokiu atveju ir pirštų, ir tampono, kuris gali būti naudojamas dažams įtrinti, paviršiai yra gana standūs, neformuojantys šiai procedūrai kenksmingų raukšlių. Gausiai dažais ištepta plokštė jokiu būdu nereiškia, kad dažas yra gerai įtrintas

į visus joje esančius štrichus. Todėl dažą reikėtų trinti labai nuosekliai judant nuo vieno plokštės krašto link kito ir atgal. Dažas paprastai nėra įtrinamas tik vieną kartą pabraukus per trinamą vietą. Tą patį plokštės tašką reikėtų trinti bent porą kartų ir skirtingomis kryptimis.

Kai manoma, kad dažas įtrintas gana gerai, dažų perteklius nuo plokštės gali būti nuvalomas krakmolo tirpale pavirintu ir lygintuvu išlygintu tvarsčiu (jis nepleišėja, mažiau pašosi, neužvelia štrichų). Kai tvarstis užsiteršia dažais, jį reikia pakeisti nauju, švariu gabaliuku. Kai kurie meistrai tvarsčio visai nenaudoja – iš pradžių oforto plokštė valoma rupesniu skuduru, o pabaigiama valyti švelnesniu, tačiau turinčiu smulkią faktūrą, standžiu skudurėliu.

Reikia pažymėti, kad kiekvienas spaudžiantysis ofortus turi savo valymo būdų ir medžiagų, kurias jaučia geriausiai. Be to, gerai išvalyti ofortą be patirties dar būtinas tam tikras specifinis rankos judėjimo plokštės paviršiumi jausmas, kad ir kaip romantiškai tai skambėtų.

Dažnai, ypač sausosios adatos atveju, plokštė pabaigiama valyti delnu staigiais judesiais savotiškai sklendžiant valomu paviršiumi – taip išgaunami atspaude pastebimi dažų užtraukimai, dažniausiai suteikiantys atspaudui dramatišką nuotaiką. Toks valymas taip pat padeda išryškinti (sausosios adatos atveju) atvartus.

Pirmą kartą valant oforto plokštę ne pro šalį pasižiūrėti, kaip tai daro meistras. Žodžiu, labai sudėtinga nupasakoti visų šių judesių ypatybes. Kai plokštė gerai nuvalyta, būtina taip pat nuvalyti ir fasetes.

Jos valomos švariu skudurėliu nekliudant išraižyto plokštės paviršiaus.

Fasetės taip pat gali būti valomos skudurėliu, suteptu smulkiai malta kreida, kuri išvalo visus likusius dažų likučius. Be to, kreida išteptu delnu galima valyti dažą ir nuo raižinio, taip daroma tada, kai norima, kad atspaudas neturėtų jokių pilkšvų tonų. Šis būdas taip pat reikalauja tam tikrų įgūdžių.

Popierius prieš spaudžiant ofortą turi būti mirkomas arba drėkinamas (tačiau neturi būti permirkęs). Taip jis pasidaro minkštesnis ir geriau įsispaudžia į visus štrichus, todėl dažas prikimba prie jo. Jei

popierius mirkomas vonelėje, prieš pat spaudimą iš čia ištraukiamas ir nusausinamas tarp popierių taip, kad jo paviršiuje neliktų jokių nesusigėrusio vandens plotų. Per šlapias ar ne visai nusausintas popierius neleidžia prie popieriaus prikibti dažui, kuris spaudžiant gali likti klišėje.

Popierius gali būti drėkinamas ir tarp dviejų stiklų: prieš drėkinant šiuo būdu popieriaus lapai suvilgomi šlapia kempine iš abiejų pusių ir dedami ant stiklo, vienas ant kito, iš viršaus viskas taip pat prispaudžiama stiklu. Tokiu būdu popieriaus nebereikia sausinti prieš spaudimo procesą. Mirkymo laikas atsižvelgiant į popieriaus ypatybes gali svyruoti nuo pusvalandžio iki keliolikos valandų. Dabar giliajai estampų spaudai dažniausiai naudojami įvairūs akvareliniai, kiek storesni popieriaus lapai.

Nusausinto popieriaus kraštas pakišamas po volu, įtrinta plokštė pašildoma ir dedama ant švariai nuvalyto ofortinių staklių talerio.

Kartais, kai taleris nėra nuvalomas, po spaudžiamąja plokšte padedamas plono popieriaus lapas, kad popieriaus kraštai spaudžiant nebūtų ištepti. Tačiau tai nelabai tinkamas būdas, nes popierius, ant kurio spaudžiama, yra gana storas ir spaudžiant gerokai tempiasi. O štai po plokšte pakištas plonas, sausas popierėlis nesitemps ir nesuteiks popieriui tam tikro slydimo, dėl ko estampo pakraščiai gali susiraukšlėti.

Glotnus ir slidus taleris leidžia storam estampiniam popieriui temptis.

Tokiu būdu geresnė išeitis – švariai nuvalyti talerį ir tiesiog ant jo dėti spaudžiamą, pašildytą plokštę įtrintu paviršiumi aukštyn. Labai greitai, bet atsargiai, kol plokštė dar šilta, popierius uždedamas ant plokštės taip, kad jau atspaustas ofortas lape atsidurtų beveik per vidurį. Tam tikslui ant talerio pieštuku, arba skaidraus plastiko lakšto žymekliu, iš anksto galima pasižymėti plokštės ir popieriaus padėtį. Ant popieriaus uždedamas veltinis, patikrinama, ar tikrai vienodai priveržti spaudimą reguliuojantys varžtai, ir tada oforto plokštė spaudžiama. Staklių volas neturi net trumpam stabtelėti ties plokštės viduriu, nes toje vietoje per visą atspaudo ilgį ar plotį atsiras tamsus ruožas. Kai volas nebespaudžia popieriaus krašto, staklės sustabdomos. Veltinio kraštas užmetamas

ant volo, kad netrukdytų nuo plokštės nukelti atspaudo. Jam nukelti, jei rankos išteptos dažais, galima pasiruošti nedidelius perlenktus popierėlius, kurie suspaudžiami tarp dviejų pirštų. Atspaudas turėtų būti nukeliamas neskubant, kad dažai spėtų išsitraukti iš plokštės štrichų.

Jei atspaudas nedidelis, jį galima išdžiovinti gerai paslėgus, jei gana didelis, jį reikia apversti atspaudu žemyn ir visus kraštus gana gausiai patepti klijais. Kai klijai užtepti, atspaudas greitai apverčiamas gerąja puse į viršų ir priklijuojamas prie iš anksto paruoštos lentos.

Kraštus, pateptus klijais, būtina gerai prispausti. Taip džiovinamas atspaudas išdžiūsta maždaug po paros.

Po atspaudo kairiuoju kampu užrašoma, kelintas tai atspaudas, likusi signatūros dalis gali būti pasirašyta vėliau.

O dabar ir vėl pats laikas šlifuoti kitą plokštę...

T

ai dar ne viskas

T

viskas ne dar ai Šiuo darbu norima bent jau iš dalies susisteminti pagrindinius techno-

loginius giliosios spaudos estampų atsiradimo principus, kurie galėtų padėti pradedančiajam susigaudyti tarp daugybės įvairiausių grafikos technikų. Čia negvildenami amato ir kūrybos santykiai, čia tik susisteminta, nuosekliai atkurta kai kurių pamatinių giliaspaudės (oforto) technikų tam tikra veiksmų eiga. Taip bandoma suvokti, kokių bendrų sunkumų iškyla daugumai raižančiųjų, kokios kliūtys labiausiai trikdo nuoseklų ir turiningą kūrybinį procesą, susijusį su visomis pagrindinėmis oforto technikomis, visiškai nenagrinėjant kitų, pašalinių veiksnių. Tuo pat metu nuosekliai dėstomi tam tikri, be pamatinių žinių nesuprantami technologiniai procesai. Šio dėstymo tikslas – išaiškinti neaiškumus, slypinčius ne bendroje kūrybingumo plotmėje, o labai

konkrečiuose, technologiniuose giliosios spaudos etapuose. Šiuo darbu siekiama, kad kūrybingumas, įspaustas į gana apibrėžtus technologinius rėmus, netaptų paprasčiausios nežinios įkaitu. Neišsiaiškinus šių pagrindinių, atrodytų, su tikrąja kūrybiškumo prigimtimi nieko bendro neturinčių dalykų, sunku tikėtis gerų darbo rezultatų. Šiuo darbu jokiu būdu nenorima bet kokias „ne kūrybingumo“ apraiškas paaiškinti tik šiame tekste išdėstytų žinių trūkumu. Į, atrodytų, gana siauras technologines „žinojimo“ problemas siūloma žvelgti kaip tik nebijant šio savo nežinojimo, nebijant suklysti, net jeigu būtų klystama begalę kartų, kai kur siūloma klysti netgi tyčia, nes daugeliu atvejų kaip tik tokie technologiškai klaidingi rezultatai pasiūlo išeitis, kurios vėliau gali daryti įtaką net ir visam kūrybiniam braižui bei paskatinti aiškintis čia nagrinėjamus dalykus ne tik todėl, kad tai naudinga, bet todėl, kad tai yra būtina. Taip remiantis tik pačiomis elementariausiomis žiniomis siūloma kurti savo „žinojimą“, nebijant kartais būti kūrybingais chemikais... Šiame darbe neišnagrinėtos kai kurios atskiros, gana retai naudojamos oforto technikos, taip pat nepaliestos temos, susijusios su naujausiomis technologijomis, pritaikomomis estampų spaudoje, tačiau susitelkta į besikartojančius dažnos čia aptartos technologijos procesus. Tai tarsi nuoroda visuose šiuose skirtinguose būduose ieškoti bendrybių ir jas nuosekliai aiškintis įgyvendinant raižiniuose.

Lietuvių kalba aptikti tik keli nedideli, čia nepaminėti straipsneliai, aiškinantys oforto ir su juo susijusių problemų prigimtį, todėl šis tekstas bent jau kai kam galėtų būti parankus ir naudingas.

Literatūros sąrašas 1. Анисимов Владимир, Гравирование цветных офортов и эстампов, Петербург: Госиздат, 1922.

2. Вессели Иосиф-Эдуард, О распознавании и собирании гравюр, Москва, 1882.

3. Burgess Frederick William, Old prints and engravings, New York: Tudor,1937.

4. Colescott Warrington, A History of printmaking, Madison Art Center, 1979.

5. Ефремов Сергей Васильевич, Глубокая печать, Москва: Советская Россия, 1961.

6. Геодаков Александр Иванович, Цинкография, Москва: Искусство, 1962.

7. Гернштеин Юлиан Исаевич, Новые виды гравюры, Москва: Искусство, 1959.

8. Голлербах Эрих Федорович, История гравюры и литографии в России, Москва-Петербург: Госиздат, 1923.

9. Harper’s dictionary of the graphic arts, New York: Harper and Row, 1963.

10. Heller Steven, Chwast Seymour, Graphic style, London: Thames and Hudson, 1988.

11. Jury David, Letter press, Mies: Roto Vision SA, 2004.

12. Ковтун Евгений Федорович, Что такое эстамп?, Москва: Художник РСФСР, 1963.

13. Кристеллер Пауль, История европейской гравюры XV–XVIII века, Ленинград: Искусство, 1939.

14. Leaf Ruth, Etching, engraving and other intaglio printmaking techniques, New York: Dover, 1984.

15. Leymarie Jean, Les Graveres des impresionistes, Paris: Arts et Metiers Graphiques, 1971.

16. Mantle Fielding’s dictionary of American painters, sculptors and engravers, New York: James F. Carr publisher, 1965.

17. Очерки по истории и технике гравюры, Москва: ГМИИ имени А. С. Пушкина, 1941.

18. Очерки по истории и технике гравюры, Москва: Изобразительное искусство, 1987.

19. Печатные краски и цвет: технологические своиства печатных красок и качество печатных оттисков, Москва: Мир, 1964.

20. Printmaking today: a quarterly journal of contemporary international printmaking, London: Farrand Press, tęstinis (ketvirtinis).

21. Siblik Jiri, Zeitgenössische Graphik, Prag: Artia, 1970.

22. Шульц Алексей Карлович, Художественные печатные формы, Петербург, 1923.

23. The Renaissance Engravers, Parkstone / Aurora, 1996.

24. Watrons James, American printmaking: a сentury of American printmaking, 1880–1980, Wisconsin.

25. Wax Carol, The Mezzotint, New York: Harry N. Abrams publishers, 1990.

26. Западно–европейская графика XV–XX веков, Ленинград: Искусство, 1985.

27. Зеленина К. А., Старые русские граверы и литографы, Москва: Госиздат, 1925.

28. www.alfaret.ru/gravura/cabinet.

29. www.artlex.com.

30. www.birdpress.com/Intaglio.html.

31. www.dpandi.com/DAPTTF/techs.html.

32. www.eyeconart.net/history/printmaking.htm.

33. www.gravura.ru.

34. www.iega.org/design-tips-2.

35. www.intaglio-fine-art.com/etching-info-about.php.

36. www.oval.ru/enc/20117.html.

37. www.print-base.ru/articles/printing/issue-id~13.asp.

38. www.polymetaal.nl.

39. www.graphic.lt.

Kai kurių grafikos technikų santrumpos

A

autocinkografija (ofortas, atspaustas iškiliąja spauda)

C

gilioji spauda

C1

plieno graviūra

C2

vario graviūra

C3

ofortas

C4

sausoji adata

C5

akvatinta

C6

minkštasis lakas

C7

mecotinta

L

litografija

M

mišrioji technika

P

fotoreprodukcija

P7

ofsetas

P8

fotografija

S

šilkografija

X

iškilioji spauda

X1 išilginio medžio graviūra X2 skersinio medžio graviūra X3 linograviūra (linoraižinys) X5 švino graviūra X6 plastmasės graviūra

UDK 76(075.8) Du73

Dūda, Matas Trumpa esė apie giliaspaudę su netechnologiniais nukrypimais / Matas Dūda. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012. – 120 p.: iliustr. Ši knyga skiriama aukštųjų mokyklų studentams ir vyresnių klasių moksleiviams, besidomintiems klasikinėmis estampo technologijomis. Didžiausias dėmesys skiriamas pagrindiniams giliaspaudės (oforto, akvatintos, sausosios adatos ir kt.) būdams. Tai nėra tik technologinių procesų aprašymas. Tai veikiau bandymas besidominčiuosius dar giliau panardinti į dažnai nenusakomą estampo atsiradimo logiką.

ISBN 978-609-447-042-4

Išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla Dominikonų g. 15, LT-01013 Vilnius Tel. +370 5 279 1015 www.leidykla.vda.lt Spausdino „Balto Print“ spaustuvė Tel. +370 5 210 1111 www.baltoprint.lt