2010 m. gruodis. Nr. 61
Ledokšniai, tirpdantys laiką (Kiek užkimęs „Redaktoriaus žodis“) Ovidijus (ne romėnas)
Sveikas, skaitytojau, kurio rankų pirštų raumenys dar nesiatrofavo nuo miklaus keverzojimo tušinuku ir yra pasirengę atversti 61-ąjį „Paupėjos“ numerį! Visgi, jei jauti kūno dalių diskomfortą, tokį kaip tirtėjimas, galbūt verta susimąstyti apie nuogąstauti dėl pamokų praleidimo vertusį šaltuką? O gal šiurpuliukai bėga dėl semestro nuobaigų, besotiškai ėdančių iki jų likusį laiką? Mano galva, čia apčiuopiamos sąsajos... Jas ir ištirkim. Visų pirma, nesvarbu, ar esi krikščionis, budistas, induistas ar indėnas – nukreipk rimtą žvilgsnį į „vyruką“, tavo įsitikinimu, laikantį pasaulio tekmės gijas, ir paklausk, „kurių galų laikas bėga vis sparčiau?“. Toks retorinio klausimo aidas dažnai nuvilnija Adolfo Šapokos gimnazijos sienomis, o dažniausiai – vaikinų persirengimo kamabario. Ten gi sukaupta didžiausia baimės koncentracija:
Laukiu tikrų Kalėdų... Gailė Budvytytė 2a
Sėdžiu prie kompiuterio su tirpios kavos puoduku, geru savo draugu, ir mąstau, ką parašyti. Už lango jau tamsu. Vėjas, kažkokia sumaištis. Tuoj pasirodys žvaigždės... Artėja Kalėdos, kurių, manau, laukia daugelis, tačiau nerimauja, ką čia padovanojus artimiesiems. Parduotuvėse jau senokai žvilgantys kalėdiniai papuošimai, girliandos, specialūs pasiūlymai traukia akį. Kalėdinės akcijos gundo, bet mes nežinome, ko norėtų mūsų draugas/draugė, brolis ar sesuo, tėvai, nors juos pažįstame visą savo gyvenimą. Beveik visų galvose – materialūs dalykai, nors mūsų artimieji
pašnekesiai apie grėsmingai artėjančią semestro pabaigą, o ką bekalbėti apie abitūros egzaminą bei miglotas ateities intencijas jiems praslinkus! Ar šypsosis sėkmė, atsakyti tegali tas pats laikas, kurio produktyvus, racionalus išnaudojimas
Indrės Salanginaitės piešinys, 3c klasė.
vargiai leis garmėti žemyn edukaciniais laipteliais. Tad, jei para lekia pagreitintu režimu (nekalbame apie „pašalines priemones“), ramiai, šapokieti, esi darbštus, o toks statusas dažnai „suvedžioja“ sėkmės paukštę. Laiko kontinuumo sutrikimai paneigti, todėl verta apžvelgti jo atnašas – netikėtai
į žandus smigusius žiemos nagus. Paskutiniaisiais lapkričio/pirmaisiais gruodžio mėnesio rytais pramerktos akys kaip mat persipildydavo entuziazmu, o termometras virsdavo totemu – gal malda ar specifinės apeigos suaktyvintų gyvsidabrio stulpelį? Vargu....Kalbant apie mitais ir legendomis apipinto „-25 0C“ paieškas, vėl verta atsigręžti į skriete skriejantį laiką: sunku nusikratyti nerūpestingo pradinuko įpročių ir suvokti, kad studentas (šiuo atveju, matyt, dar tik potencialus) – tvarinys, abejingas gamtos stichijoms ir graibstyti žinių bėgantis, nepaisydamas mėlstančios nosies ar pusnims paaukotų batų. Baigdamas mintijimą, ant „skaitmeninio pergamento“ išdėstysiu trumpą palinkėjimą artėjančių švenčių proga. Pirmiausiai, atsižvelkite į šios „miniatiūros“ išvadas – kartais sekinantys mokslai, iki „mirtinai“ svarbių datų likęs tirpstantis laikas bei šioms problemoms foną sukurpęs šaltukas nėra nekintančios kasdienybės iliustracijos. Kalėdos, laisvalaikis yra puiki galimybė jas kiek redaguoti, pasitelkiant šlakelį sumanumo. Tad argi neverta griebti fantazijos teptukų?
šyptelėtų ir nuo apkabinimo, švelnaus žodžio, bučinio... Žinoma, materialūs dalykai svarbūs. Man negėda pasakyti, jog iš Rūta Pakalnytė 1b Spalio 12 dieną, 12 valandą, dalies esu materialistė. Esu įsitikinusi, jog visi mes kažkiek esame, tačiau nuoširdumas iš Utenos Adolfo Šapokos gimpajudėjo autobusas, – svarbiausia. Ar aš džiaugčiausi, tarkime, nazijos saldainių dėžute ir atviruku, kuriame būtų vežantis mokinius į projekto užrašyta: „Su meile Gailei“, o šios dova- „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ nos būtų įteiktos be jokios ugnelės akyse filmavimą. Tą dieną, lydimi savo ir širdyje? Ne. Ne ir dar kartą ne. Verta klasės draugų, projekte dalyvauti dovanoti noriai, su didžiule meile ir pa- ruošėsi 1b klasės mokinys Lusitenkinimu. Galbūt puiku būtų, jeigu savo kas Stankūnas ir 1c besimokanmylimiems žmonėms parašytumėme be tis Kasparas Mociūnas. Lukas galo nuoširdų laišką? šiame projekte dalyvauja antrą Taigi, apibendrindama trumpo kartą. Prieš metus jis pusfinalyje straipsnelio esmę, pasakysiu, jog svarbiausia nesusigundyti pigiomis dekoracijomis, užėmė trečiąją vietą ir tik „per plauką“ nepateko į finalą. Kaspao dėmesį atkreipti į tikrus dalykus...
Tūkstantmetiečiai
ras į projektą vyko pirmą sykį.
Nuvykus į „LRT“ studiją, sirgaliams pusantros valandos teko laukti filmavimo. Jie fotografavosi, susipažino su kitų Nukelta į 2 p.
Paupėja
Tūkstantmetiečiai Atkelta iš 1 p.
mokyklų mokiniais. Tuo metu dalyviai studijoje ruošėsi filmavimui, o jis vyko sklandžiai – truko tik dvi valandas. Pro knygos vartus vienas po kito žengė projekto dalyviai: Lukas Stankūnas, lydimas savo auklėtojos dailės ir technologijų mokytojos Editos Bugvilionytės, Kasparas Mociūnas su auklėtoja istorijos ir pilietinio ugdymo mokytoja Daiva Dudėniene ir kiti devintokai iš įvairių Lietuvos miestų. Prasidėjus konkursui, sirgaliai už savo lyderius gniaužė kumščius, palaikė bendraklasius mojuodami atsivežta mokyklos vėliava ir spalvingais plakatais, plojo ir šypsojosi, skandavo jų vardus. Visiems buvo labai sunku sulaikyti emocijas. Po kiekvieno turo studijoje buvę aistruoliai
2010 m. gruodis. Nr. 61 / 2 siuntė SMS žinutes likusiems Utenoje, pranešdami apie tai, kaip sekasi Lukui ir Kasparui. Iki pat filmavimo pabaigos tiek Vilniuje, tiek Utenoje tvyrojo įtampa ir viltis. Sužinojus rezultatus, pasipylė šūksniai ir sveikinimai. Fortūna šį kartą šypsojosi Lukui, užėmusiam antrąją vietą ir patekusiam į finalą. Kasparas žaidimą paliko po pirmojo turo. Kitą dieną Lukas ir Kasparas A. Šapokos gimnazijoje buvo sutikti kaip tikri nugalėtojai. Džiaugsmingai nusiteikę klasės draugai su iškeptu pyragu, balionų puokšte ir nuoširdžiausiais sveikinimais pasitiko vos įžengusį į mokyklą Luką. Kasparui taip pat buvo skirti šilčiausi sveikinimai. Visą dieną mokykloje aidėjo džiaugsmo ir sveikinimų atgarsiai. Po daugiau nei mėnesio į gimnaziją atvyko LRT grupė filmuoti į finalą patekusio
Kasparas ilsisi po išbandymų.
Naujoji mokinių taryba Kasparas Mociūnas 1c
Utenos Adolfo Šapokos gimnazija turi naują mokinių tarybą. Klasių atstovai į naująjį tarybos būrį išsirinko tris pirmokus ir trečiokę Anelę. Jie pakeitė tarybą palikusius narius ir prisidėjo prie poros senbuvių. Atnaujintame kolektyve – Vilma Deveikytė (1B), Konradas Kazlauskas (1D), Kasparas Mociūnas (1C), Andžela Eigelytė (2A) Merita Simanavičiūtė (2A), Alvydė Jučiūtė (2C), Neda Martinėnaitė (3G), Anelė Raudytė (3E), Silvija Mitalaitė (3F). Pagal veiklos pobudį jie pasiskirstė į komitetus. Socialinių ryšių komitete dirbs Vilma ir Neda, kultūrinius renginius koordinuos Alvydė ir Konradas, Merita ir Andžela nuo šiol bus atsakingos už socialinius ryšius, o Anelė ir Kasparas – už viešuosius. Komitetams vadovaus naujoji mokyklos prezidentė Silvija Mitalaitė.
Luko ir jo bendraklasių. Svečiai įžengė į lietuvių kalbos kabinetą pirmos pamokos viduryje. Jie filmavo vykusią pamoką, kalbino vaikino bendraklasius ir auklėtoją. Keletą valandų rengė reportažą apie pirmoką. Ir galiausiai 1b klasė buvo nufilmuota anonsui, kurį rodė visą savaitę iki laidos. Penktadienį (lapkričio 19 dieną) laidoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai – devintokų pirmasis pusfinalis“ buvo rodomi mūsų gimnazistai. Labai džiugu, kad mūsų gimnazijoje mokosi vieni sumaniausių Lietuvos mokinių. Anksčiau šiame projekte A. Šapokos gimnaziją garsino ne vienas jos mokinys. Iš dabar besimokančiųjų – Justinas Rastenis, Aurimas Juodka, deja, jiems per pusfinalio slenkstį perlipti nepavyko. Taigi, šiais mokslo metais laukiame sėkmingo Luko Stankūno pasirodymo devintokų finale.
Lukas Stankūnas ir ištikimoji palyda.
Lietuvos kaimynas (?) Kazachstanas Karolis Matikonis 3e
Pilietiškumas – viena didžiausių vertybių Adolfo Šapokos gimnazijoje. Šią sąvoką jaunuoliams padeda suprasti vykdomi ilgalaikiai projektai: „Patriotizmo ir tautiškumo vertė globaliniame pasaulyje išlieka“, „Jaunimas už aktyvią pilietinę veiklą ir integraciją į ES“ ir kiti. Taip pat svariai prisideda mokytojų organizuojamos pamokos, ekskursijos ir susitikimai. Gimnazija sulaukia itin garbių svečių, tokių kaip Olandijos ambasadorė, žmonės iš JAV ambasados. Seimo nario Edmundo Pupinio iniciatyva lapkričio pabaigoje į gimnaziją atvyko Kazachstano ambasadorius Galymžanas Telmanovičius Koišybajevas. Susitikimo metu ambasadorius pasakojo apie devintą iš didžiausių pagal užimamą plotą pasaulio valstybių – Kazachstaną,
minėjo, kad tai pramoninė bei agrarinė šalis, lygino ją su Lietuva, supažindino su Kazachstano ekonomika. Įdomus, šmaikštus žmogus kalbėjo anglų, rusų bei šiek tiek lietuvių kalbomis. Pradėjęs prakalbą prelegentas pabrėžė savosios ir mūsų valstybių gerus tarpusavio santykius. Vieni iš pirmųjų jo žodžių buvo: „Jei ne Rusijos teritorijos tūkstančiai kilometrų, tai būtume kaimynai“(en. Without Russian our countries are neigbours, even there are many kilometres between.) Pristatydamas lietuvių bendruomenę Kazachstane, įsikūrusią Karagandos mieste, turinčią apie 2000 lietuvių, ambasadorius minėjo katalikams statomą katedrą, palankius įstatymus mažumoms. Mokiniai noriai klausinėjo apie švietimo sistemą, galimybes studijuoti. Renginio metu mes, gimnazistai, pristatėme Lietuvą. Pirmiausia rodėme trumpus šmaikščius vaidinimus, per kuriuos supažindinome su geografine padėtimi, šalies įdomybėmis. Pamoka neapsiėjo be kanklių, skudučių muzikos, tradicinių Nukelta į 3 p.
Paupėja
2010 m. gruodis. Nr. 61 / 3
Lietuvos kaimynas (?) Kazachstanas Atkelta iš 2 p.
lietuviškų drabužių bei liaudies dainų. Netgi Seimo narys pritardamas gitara traukė: „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka...“ Pabaigoje mokytoja Birutė Kairienė įteikė duoną su druska bei medų – stiprybės ir draugiškumo simbolius. Mums, jauniems piliečiams, tokie renginiai padeda susivokti ir labiau gerbti savo šalį. Juk pilietiškumo neišmokstame patys savaime, nes tai yra įgūdis ir vertybė.
Kazachstano ambasadorius Telmanovičius Koišybajevas
Galymžanas
Tradicijomis puoštos svečių sutiktuvės
Žuvis valgykloje slopina pakilią penktadienio nuotaiką Indrė Lukauskaitė 3g
Įsivaizduokite, jog išvarginti bei išalkę po sunkių pamokų ateinate į valgyklą. Jūs tikitės skaniai bei sočiai pavalgyti ir nors kiek sumažinti savo nuovargį, tačiau pažvelgę į valgiaraštį nustembate: jame puikuojasi tik miltinių šiltų patiekalų pavadinimai. Atrodytų, jog tai visai neblogai, tačiau ką daryti, jei negali pakęsti blynų? Taigi ir vėl tenka nagrinėti jau daugumai įgrisusią problemą: maistas mūsų gimnazijos valgykloje. Visų pirma, mokiniai yra nepatenkinti maisto išdėstymu savaitės dienomis. Vieną yra galimybė nusipirkti tik mėsos patiekalus, dar kitą- tik žuvies. Yra ir dar viena- blynų diena. Visos jos turi tiek savo pliusų, tiek minusų. Trečiadienis, kuomet valgykloje gali rasti užrašą „nuostabu-
sis paukštienos kepsnys su česnakiniu padažu“, daug neigiamų atsiliepimų nesulaukia, tačiau mūsų mokykloje yra ir vegetarų. Tuomet jie tik pasižiūri į valgiaraštį, paprašo valgyklos darbuotojos bulvių košės ir mėgina ja pasisotinti. Ne mažesnė problema yra ir su miltiniais patiekalais. Norėdami pavalgyti esame priversti pirkti dvigubas ar net trigubas porcijas ir išleisti tiek pat daugiau pinigų. O jei pasitaiko taip, jog ateiname papietauti prieš užsidarant valgyklai, tenka pirkti maistą, mokinių vadinamą „blynai, su kuriais ir žmogų užmušti galėtum“ (būtent dėl jų kietumo). Visas šis patiekalų išdėstymas sukelia tik dar daugiau problemų, negu padaro naudos. Tačiau didžiausią pasipiktinimą kelia mokinių neretai aptarinėjama tema: žuvis penktadieniais. Geriausiai tai apibūdina kelių gimnazistų nuomonės: „Na, penktadienis visiems maždaug šventė, nes tuomet ateina savaitės pabaiga. Nueina žmonės į valgyklą pavalgyt išsekę nuo mokslų, o ten jiems pasiūlo rinktis iš žuvies arba
žuvies. Taip kad daugelis penktadieniais maitinasi arbata ir bandelėmis. Ir šiaip, kas sugalvojo maistą dienomis skirstyt? Galima būdavo rinktis kiekvieną dieną tą, kas žmonėms patinka, ir visi buvo laimingi, o dabar...“, „Ką aš galiu pasakyti, valgyklos meniu mane privertė per laisvas pamokas važiuoti į parduotuvę ir pirkti ką nors pavalgyti arba kokį kebabą nusirėžti, ypač penktadieniais-žuvies dienomis, kai man ji per gerklę lenda“. Ir tai tik kelių iš daugelio mokinių nuomonės, įrodančios, jog valgyklos valgiaraščio pakitimai prieštarauja propaguojamam sveikam maitinimuisi ir jog tai šiais mokslo metais naudos teikia nedaug. Taigi, mano nuomone, mums reikalingas įvairus maisto racionas, tačiau mes, mokiniai, norėtumėme, jog galimybė rinktis būtų suteikta mums patiems, kadangi vis daugiau iš mūsų verčiau pasitaupo pinigus, nei leidžia juos tuo metu nenorimiems patiekalams.
o mintyse skamba aplodismentai. Prieš kurį laiką gimnazijos kieme išdygo „antkapis“ – būtent taip komiškai iš toli regimos metalinės plokštelės ir šalia išpurento žemės lopinėlio reikšmę interpretuoja daugelis atsitiktinių praeivių ir netgi dalis neapdairių „šapokiukų“. Vis dėlto, jei šias naujas sudedamasias peizažo dalis gretintume su laidojimo apeigomis, neišmanėlių vietoje neliktume, nes lentelėje iškalta informacija įrodo, jog netvarka bei apsileidimas Utenos Adolfo Šapokos gimnazijoje, mūsų džiaugsmui, mirė – mokyklos teritorija pateko į garbingą geriausiai tvarkomų švietimo įstaigų teritorijų Lietuvoje dešimtuką.
ministerijų darbuotojai, šalies savivaldybių asociacijos, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos, kraštui pagražinti skirtos draugijos atstovai bei marios kitų asmenų, užimančių svarbias pareigas Lietuvos institucijose, pasiryžo skatinti dailaus kraštovaizdžio kūrimo tradicijų puoselėjimą. Plano epicentre atsidūrė šalies švietimo įstaigų teritorijos, iš kurių tvarkingiausios turėjo tapti tvirtais autoritetais, po visą Lietuvą skleidžiančiais estetiškos aplinkos formavimo metodus. Taip buvo suorganizuotas konkursasapžiūra, kurio metu jau išvardintų organizacijų atstovai rugsėjo – spalio mėnesiais lankė ikimokyklinio ugdymo bei bendrojo lavinimo mokyklas, glaudžiai ir atvirai bendravo tiek su vadovais bei mokytojais, tiek su įvairaus amžiaus moks-
Mokykla, kurioje mums gera Ovidijus Stauskas „Tikrasis mano pašaukimas ieškoti ir lasyti tautos kultūros deimančiukus“ – taip rašė Juozas Tumas – Vaižgantas. Ši ryžto kupina sentencija liepte liepia žingsniuojant gyvenimo takais (nors ir pačiais vingiuočiausiais) įžvelgti kuo daugiau vertingų savo krašto kultūros pusių, jas branginti ir puoselėti. Nors ir atrodo, jog šiandieninėje visuomenėje vis dažniau pasikartojantys įvairaus plauko nesusipratimai menkina Lietuvos autoritetų tvirtai „suręstus“ idealus, mūsų akis vis vien pasiekia „tautos pievoje“ glūdinčių deimančiukų spindesys. Šįkart jis sklinda iš labai arti, tad čiumpam tą grynuolį ir aiškinamės, kodėl gi jame atsispindi Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos mūrai,
Mechanizmas ir procesai Aplinkos,
Švietimo
ir
mokslo
Nukelta į 4 p.
Paupėja
2010 m. gruodis. Nr. 61 / 4
NEPANAUDOTOS ERVĖS ŠAPOKOJE Loreta Vedrickaitė 2d
Žinote, iš dalies pavydžiu mūsų pirmokams. Viskas jiems čia nauja, kai kas dar neregėta, nespėję atsibosti. Neretam dar ir koridoriais slampinėjant galva tebeapsisuka. Kaip bebuvę – eina pirmokėliai žvalūs, kupini naujų įspūdžių, o akyse tebežiba „naujos mokymo įstaigos pažinimo džiaugsmas“. O mes? Kas metus, kas dvejus ar trejus jau čia atgyveno. Ir (nežinia, ar dėl dyko buvimo, ar dėl tinginystės) sumąstėme, jog „Šapokynėje“ trūksta šviežumos. Ir ne bet kokios – pats metas apsižvalgyti aplinkui ir tikrai pamatysime, kiek daug turime erdvės, kurioje sėkmingai tarpsta nebent dulkės. Kiemeliai, rūsys, galų gale – tie patys „trikampiai“.
Mokykla, gera
kurioje
mums
Atkelta iš 3 p.
leiviais ir rinko uoliausiai besitvarkančius. O paplušėti ir nubraukti prakaitą iš tiesų teko, nes konkursą sudarė du etapai: savivaldybėse ir visoje šalyje. Į pirmąjį etapą dėmesį atkreipė net 468 ikimokyklinio ir 984 bendrojo lavinimo įstaigos iš visos Lietuvos. Galiausiai, kompetentingai vertinimo komisijai buvo pateikti 9 darželiai bei 7 mokyklos – savivaldybių etepo nugalėtojai. Taigi, laurus pelniusioms mokslo „dirbtuvėms“ teko pabuvoti po įvairaus dydžio „padidinamaisias stiklais“. Nugalėtojai pagerbti spalio 20 dieną Generalinės miškų urėdijos didžiojoje salėje. Prieš ceremoniją paminėtas Europos kraštovaizdžio konvencijos pasirašymo Italijoje dešimtmetis. Šia proga surengto seminaro metu buvo išsamiai diskutuojama apie poreikį stiprinti visuomenės požiūrį į tvarkingą kraštovaizdį ir jaunosios kartos indėlį bei pastangas, todėl jos buvo įvertintos atminimo lentomis, padėkomis ir dovanomis, kurias mokyklųlaurečių atstovams įteikė aplinkos viceministras Arūnas Remigijus Zabulėnas. Šalia Vilniaus, Kauno, Klaipėdos mokyklų vietą rado ir Utenos Adolfo Šapokos gimnazija bei Utenos mokykla-darželis „Gandrelis“. Kas ir kodėl, jei ne Mes? Norint įspėti tokią mįslę, vertėtų į konkursą pažvelgti komisijos narių akimis
Tokių kilnių minčių – tuščių erdvių vis vien pasisakė UŽ galimybę kai kuriuos smulkius panaudojimo naudingesniems tikslams – renginius perkelti ten. (Aišku, vietoj elektros siūlome žvakes – gaisras „Šapokynei“, kaip jau žinome, neskatinama, savo klasei pateikiau apklausą baisus, o jei rimtai – manome, jog toks netradicinis pavadinimu „Nepanaudotos erdvės „apšvietimas“ sudomintų daugiau žmonių.) Šapokoje“. O kai bendraklasiai sugalAptarus šias idėjas, mano antrokai vojo, ką įdomaus galėtumėme veikti tose susidomėjo konkrečia veikla. Ir visi kartu erdvėse ir apskritai gimnazijoje, apklausą radome keletą būdų, kaip praskaidrinti teko perkrikštyti į „Nepanaudotos erdvės gimnazijos kasdienybę: ir laikas Šapokoje“. Taigi, pamėginsiu • Jeigu jau kažką veikti kiemeliuose – tai veikti pristatyti, ką mąsto 29 apklausti 2b gimnedelsiant ir nebūtina laukti šiltojo sezono! Prieš nazistai. • Iš 29 apklaustųjų 22 pasisakė UŽ lauko kiemelių pritaikymą organizuoti koncertus ir mokslo metų pabaigos šventes, kurios pavasario metu, geriems orams atslinkus, vyktų būtent čia, o ne aktų salėje. • 21 mokinį sudomino galimybė „trikampiuose“ rasti daugiau sėdimų vietų. Kaip alternatyvą daug vietos užimančioms kėdėms siūlome kilimėlius ir panašius dalykus – patiesus juos kampuose, per pertraukas savo nevaldiškas kojas pailsins dar didesnis būrys gimnazistų.
Kalėdas gimnazijos kiemelyje papuošti eglutę nori 19 žmonių.
• Mūsų sporto salė – puiki vieta atgaivinti (arba greičiau – pradėti organizuoti) šokius mokykloje penktadieniais ir švenčių metu. Tokią idėją siūlo 14 apklaustųjų. • Ne veltui 2b mokosi didelis berniukų būrys – UŽ galimybę organizuoti tarpklasines krepšinio, tinklinio ir futbolo varžybas pasisakė 16 žmonių. (Tiek jau to – aš irgi UŽ!)
• Rūsys nestokoja bėdų – viena ausimi nugirdau apie jo problemas dėl elektros. Tačiau 12 2b mokinių
• O didžiausią susidomėjimą sukėlė, ko gero, Nukelta į 5 p.
ir išgvildenti pagrindinius varžytuvių kriterijus: • mokyklos teritorija turi būti naudojama pagal vaikų ir pedagogų poreikius • želdinių zonos, statiniai, sporto aikštynai – geros būklės • kraštovaizdžio tvarkymo sprendimai padeda tausoti vandens telkinius, senus medžius, etnografinius regiono bruožus. Susipažinus su „Šapokynės“ kasdienybe, akivaizdu, jog gimnazija ne tik atitinka kriterijus, tačiau nesunkiai gali kartelę kilstelėti dar aukščiau. Pirmiausiai, pagrindas, kuriame mokykla „suleido šaknis“ buvo plynas laukas, kuriame motinos gamtos rankos prisilietimo – nė padujų. Nebent upelio vingis, raginantis susigriebti... Todėl šiandien, vos atsidūrę gimnazijos prieigose, išvystame tikrų tikriausią opoziciją: išpuoselėta veja, nugenėti erškėtrožių krūmai, margaspalvis gėlynas, būtiniausių priemonių sportui nestokojantis stadionas bei tvarkingi suoliukai, kviečiantys įsitaisyti ir pasidžiaugti kruopščiu darbu sukurta aplinkos harmonija. Tai liudija, kad Adolfo Šapokos gimnazija turi kraštovaizdžio puoselėjimu suinteresuotą komandą bei jos lyderius. Talkos moksleiviams nėra tarsi iš dangaus nukritusi katorga, veikiau – garbinga pareiga. Ir rudenį, ir pavasarį, pamokų metu „šaudant varnas“ ir dirsčiojant pro langą, nesunku išvysti būrelį „pirštiniuočių“, su maišais rankose besirikiuojančių į eilę ir skubančių rinkti mokyklos teritoriją atakuojančių šiukšlių. Mokiniai įpratę, jog nurodymus dalija moteriškė, į šapokietiškąjį kontekstą įeinanti kaip gėlininkė Birutė.
Tvarkdarė nuo pat ankstyvo ryto sukiojasi aplink gimnaziją ir nesvarbu, ar ji darbuojasi viena, ar su mokinių pagalba, ar grėbia lapus, ar puoselėja krūmokšnius – preciziškumas pagrindinis tikslas. Estetiškos aplinkos formavimo lyderiai ir patys „šapokiečiai“. Mokykloje nuo 1996 metų veikia Utenos tarpmokyklinis aplinkotyros klubas VIOLA, kurio nariai skatinami tirti aplinką, ją saugoti bei kaupti vertingą informaciją, kuri, be abejo, dažnai turėjo įtakos ir gimnazijos teritorijos puoselėjimui. Verta prisiminti, jog „šapokiečiai“ jau ne pirmus metus pasižymi kaip itin aktyvūs akcijos „Darom“ dalyviai bei organizatoriai. Tikslas – suburti didžiulę grupę aktyvistų, kurie prisidėtų prie visiško vienos ar kitos teritorijos sutvarkymo. Po tokios masyvios talkos, pažvelgus į dalyvių sąrašą, akivaizdu, jog Adolfo Šapokos gimnazijos moksleiviai, vadovaudamiesi didžiu noru pasidarbavo uoliausiai. Taigi „šapokiečiams“ įprastos tvarkymosi tradicijos ir pagaliau pelnytas garbus apdovanojimas liudija, jog tapome kūrėjais, sąmoningai saugančiais mus supančio kraštovaizdžio vertybes. Apie tai primena ne tik prie įėjimo pasitinkanti lentelė, tačiau ir padėka, pasirašyta tikro kultūros deimanto Justino Marcinkevičiaus: „Už Tėvynės meilės, gėrio, grožio idėjų puoselėjimą, jaunosios kartos ekologinės kultūros, tautinės savimonės, pilietiškumo ugdymą ir pavyzdingą aplinkos tvarkymą“. Tikimės nesustoti, tobulėti ir paskatinti kitas Lietuvos mokyklas, nes, kaip romėnai sakė, „exempla trahunt“!
Paupėja
2010 m. gruodis. Nr. 61 / 5
Nacionaliniai pamokos praleidimo ypatumai Prokuroro Buroko kriminalinio tyrimo išvados A. Šapokos „Paupėja“ laikraščiui Eglė Daugsevičiūtė 3b
Sveiki, esu gerbiamasis prokuroras Ponas Burokas. Pavasarį pas jus lankęsis seklys Morka šiais metais užstrigo pusnyje ir paprašė manęs ištirti gautą anoniminį skundą. Kadangi Morką pažįstų nuo snarglio krapštymo laikų (ak, nostalgija), savaime suprantama, kad sutikau padėti. Nesigilindamas į snarglio spalvą, dydį, bei formą, norėčiau pakalbėti apie Šapokynės nacionalinius pamokos praleidimo ypatumus. XXI a. – informacinių technologijų klestėjimo era: kompiuteriai, multimedija, mobilieji telefonai ir pan. Kiek man teko ridentis ir būti paspardytam po jūsų mokyklą (juk yra žinoma, kad burokai apvalūs ir jiems sunku vaikščioti), tai nei vieno iš šių dalykų tikrai netrūksta Šapokoje. Visai neseniai atimti vargšai žaliasis ir rudasis popieriniai dienynai (hey, o girdėjote apie makulatūros akciją? ) tūno ir kirmija makulatūros sandėliuose, o vietoje jų garbinamas internetinis jų pakaitalas. Taigi, nenukrypstant nuo temos, kiekviename kabinete stūkso po galingąjį kompiuterį ir tik retuose kabinetuose multimedija nedemonstruoja savo „užpakalio“ iš aukštai. Ir kam gi visa tai reikalinga? Didysis jūsų „daržo vadas“ pasakytų: taip skatiname mokinius sudominti informacija, pasitelkus įvarias diagramas, paveikslėlius. Juk naudojant multimediją ir įvairias schemas yra žymiai paprasčiau įsisavinti pateiktą informaciją. Ko gi norėti,
NEPANAUDOTOS ERDVĖS ŠAPOKOJE Atkelta iš 4 p. lengviausiai įgyvendinama idėja – girdėti penktadieniais pirmame aukšte grojant muziką, kurios stiliai kas savaitę keistųsi, nori 23 žmonės.
juk jis „realiukas“, neįsivaizduojantis savo gyvenimo be kompiuterio. Visa pamokos tema rodoma ir aiškinama multimedijos dėka turi dvi puses. Šįkart pabrėžiu tik tamsiąją. Išties, neretai pamokose pasitelkiamos papildomos priemonės be vadovėlio: internetas, kompiuteriai. Juk tai jau tapo įprasta. Prisipažįstu, kartą teko dalyvauti pamokoje, kur mokytoja pasitelkus internetą vaikams rodė, kaip piešti kūgį, net 3 kartus! Savo dėstomo dalyko ekspertas visą naktį sunkiai dirbęs, vargęs su kompiuteriu, rinkęs informaciją visa tai pateikia pamokos metu. Tačiau atsokomoji reakcija visiškai priešinga – mokinį tai automatiškai skatina „šaudyti varnas“ pro langą ar raminti gurgiantį pilvą bei svajoti apie bandeles, kurios jo laukia tuojau pat po pamokos. Taip pat neretai pamokos metu rodomas filmas, kurį mokiniai žiūri kelias pamokas iš eilės. Ir manot, tai jiems naudinga? Aišku, kad taip. Juk visą pamoką galima pramiegoti ir krapštyi kitam nosį! O tai jau tikrai padės ateityje, išradus naują vaistą nuo slogos. Vyraujant demokratinei diktatūrai jūsų darže, turiu sutikti, jog informacinės technologijos mokiniams atneša naudos, tačiau ne tokios, kokios tikisi „daržo seniūnai“. Ne vienas garbaus amžiaus žmogus mėgsta sakyti: „O mano laikais tai taip nebuvo“. Kadangi esu daugiau nei garbaus amžiaus prokuroras, tai man teko pagyventi ir prie Smetonos. Visgi, prie Smetonos buvo geriau. Tais laikais, o retkarčiais ir šiais, netgi išliko Smetonos šalininkų, kurie teigia, kad pamokos nebuvo tokios spalvingos, bet, mano manymu, produktyvesnės nei dabar. Pamokos metu gaudavome užduotį, atsakymų į klausimus ieškodavome savarankiškai knygose, ir
Socialinis darbas – vertinga patirtis Lina Malaiškaitė 2e Rasa Lauciūtė 2e
Šių metų spalis... Mes, 2e klasė, su socialine pedagoge Laura po pamokų ėjome į Utenos laikinuTaigi, susumavusi apklausos rezulta- osius vaikų globos namus.
tus, padariau išvadą, jog daugiau veiklos mes visgi norime. Tik ar jos gausime ir ar ji bus įmanoma – laikas parodys. O kiek ilgai lauksime, priklauso nuo to, ar mūsų idėjos ką nors sudomins. Manoji apklausa sulaukė klasės „palaiminimo“ – jo dėka ir rašau, nes mes žinome, ko norime. Ir žinome, ką daryti, kad tai gautume. Taigi, metas valyti dulkes iš tuščių erdvių kampų!
tai skatino stengtis patiems išmokti dirbti su pateikta medžiaga. Labai džiaugiuosi viena lituaniste mokytoja (savaime suprantama, tapatybės neatskleisime, nes mūsų gimnazijoje moterų lituanisčių kaip niekur daug), kurios pamokos dar kvepia praėjusio amžiaus keptomis bandelėmis su varške. Kiek man teko garbės pagulėti po suolu vienos jos literatūros pamokų metu, tai pasijutau sugrižęs 50 metų atgal į mokyklą. Žymiausi rašytojai – Šekspyras, Gėtė, Sofoklis – nėra pateikiami kaip sudūlėjusios senienos. Jų kūrinių dėka gilinamasi į to amžiaus pasaulio suvokimą, kultūrą ir bandoma suprasti, kodėl buvo parašyta būtent taip, kas visa tai lėmė, kokią įtaką turėjo to meto ideologija ir pan. Turbūt mylimiausias vyras gausiame moterų kolektyve yra galantiškas džentelmenas Stepas Eitmanavičius. Šio vyro netradicinės pamokos, vykstančios aktų salėje, pribloškia ne vieną. Pedagogas sugeba pateikti pamokos medžiagą „kitu kampu“ ir tikrai sudominti net ir didžiausią mokyklos chuliganą. Tikrai ne vienas mokinys mane parvertė besiverždamas į mokytojo Stepo pamoką. O kompiuterinių technologijų jam neprireikia. Ir dar keletas tokių mokytojų „gyvena“ jūsų mokykloje. Jie, atsitoję prieš klasę, nesako ilgų oratorijų, kurios vaikams nuskamba kaip „bla bla bla“, nieko daugiau. Sunku pasakyti, kokia turi būti pamoka. Manau, svarbiausia – pusiausvyra tarp nepaprastų kompiuterių ir paprasto mokytojo, nes ne kompiuteris moko vaikus, o visgi mokytojas. Bent jau kol kas. Bent jau pas mus.
Juose mus pasitiko socialinė pedagogė Aida, kuri mums papasakojo, jog čia kasdien mūsų lauks būrys vaikučių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali gyventi kartu su tėvais, todėl jie labai nori,
kad pabūtume jų „broliais ir seserimis“. Kiekvieną pirmadienį visi būriuodavomės prie popieriaus lapų, kuriuose turėjome užrašyti, kada lankysime vaikus. Mes drauge su Laura ir Jūrate
pirmąkart ėjome šeštadienį. Buvo nedrąsu, nežinojome, ko tikėtis iš globos namų auklėtinių. Bendraklasiai buvo įbauginę pasakojimais apie jų netinkamą elgesį. Bet viskas buvo gerai. Nuėję susipažinome su trimis mergaitėmis – Agne, Kristina ir Diana. Nors jos gana didelės keikūnės, buvo labai mielos. Troško seseriškos meilės, dėmesio. Buvo įdomu ir linksma su jomis bendrauti. Netgi nesinorėjo išeiti, jas palikti... Kitą dieną vėl nuėjome. Radome daug bendrų temų, net bendrų pažįstamų, apie kuriuos buvo gera pasišnekėti. Taigi gana greitai susidraugavome. Nors kitą kartą kai kurios draugės prižiūrėjo mažuosius, o mes Nukelta į 6 p.
Paupėja
2010 m. gruodis. Nr. 61 / 6
17 klausimų socialinei pedagogei Akvilė Burneikaitė 1c Beatričė Šinkūnaitė 1c
Jei kuris nors iš jūsų mėgstate praleisti vieną kitą pamoką, ar patraukti dūmelį už Adolfo Šapokos gimnazijos kampo, turbūt esate susipažinę su mūsų gerbiama socialine pedagoge Laura Barzdaite. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jos darbas – tik barti nepaklusniuosius. Tačiau iškilus problemai, socialinė pedagogė jums visada padės. Mes nesumavome pliusų ir minusų, o tiesiog uždavėme Laurai keletą klausimų. Nesudėtingų ir ne moksliškų – tiesiog pažvelkime į vieną svarbiausių mūsų gimnazijos veikėjų paprastai. 1. Kurias šalis esate aplankiusi? • Baltijos, Skandinavijos. 2. O kurias dar norėtumėte aplankyti? • Tas, kuriose ištisus metus šilta. 3. Kokias užsienio kalbas mokate? • Gerai nemoku ir lietuvių kalbos, tačiau kalbu. Mokiausi prancūzų, rusų, anglų kalbų. 4. Ar žiūrite serialus, jei taip, kokius? • Ne, neturiu tam laiko. 5. Ką mieliau renkatės: knygą ar filmą? Kokio žanro? • Mieliau renkuosi filmą, melodramas. 6. Ar laikote kokį augintinį? Jei taip, koks jos/jo vardas? • Utenoje ne. Mano šuo vokiečių aviganis Lota gyvena pas mamą. 7. Mėgstamiausias metų laikas? • Vasara. 8. Mėgstamiausia šventė? • Kūčios. 9. Artėja Kalėdos. Ką ši šventė Jums reiškia? • Šeimos buvimą kartu. 10. Ką renkatės ryte: kavą ar arbatą? • Arbatą.
Socialinis darbas – vertinga patirtis Atkelta iš 5 p.
su Rasa vis dar laiką leidome su Agne, Kristina ir Diana. Atėjus į namelius jau trečiąkart, baimės nebebuvo, žinojom, kad mūsų laukia ‚,mažosios sesutės“. Susipažinom su nauja mergaite – Kamile. Ji taip pat buvo labai draugiška ir miela. Žinoma, šie vaikai, tikriausiai, dėl dėmesio stygiaus, gal dėl kitų priežasčių jau eina, o gal ir nuėjo „šunkeliais“. Pavyzdžiui, visi labai daug keikiasi... Taigi parašėme mergaitėms „atmini-
11. Iki kelintos valandos miegate savaitgaliais? • Mėgstu pamiegoti, priklauso nuo aplinkybių. 12. Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? • Po darbo mėgstu susitikti su draugais, o savaitgaliais visada važiuoju į namus, pas mamą. Man labai svarbu pabūti su šeima. 13. Ar bandėte rūkyti? • Taip. 14. Koks kompiuteris geriau: stacionarus ar nešiojamas? Kodėl? • Man labiau patinka stacionarus, nes tai yra darbo įrankis ir stengiuosi su juo ilgai ‘nedraugauti’. 15. Ar vaikystėje buvote gera mergaitė? Tai yra, ar klausydavote tėvų ir nekrėsdavote išdaigų? • Buvau visokia. Nei į gerąją, nei į blogąją pusę per daug nelinkau. Bet kaip gi be išdaigų? (juokiasi). 16. Kokia pamoka mokykloje labiausiai patikdavo? • Vieno dalyko niekada neišskyriau. Tai labiausiai priklausydavo nuo mokytojo. Jei mokytojas būdavo malonus, tai ir pamoka patikdavo. 17. Jei nebūtumėte socialinė pedagogė, kokią profesiją rinktumėtės? • (susimąsto) Vaikystėje buvo įvairių minčių, viena iš jų – tapti gydytoja. O dabar apie kitas profesijas nė nepagalvoju, bet tai irgi būtų susiję su vaikais. Kažkada mokykloje turėjome rašyti rašinėlį apie mokytojus. Aš parašiau, kad mokytojas turėtų padėti mokiniui, prieiti, paklausti, kaip jam sekasi, kaip jis jaučiasi, tačiau tada nebuvo nė minties apie socialinį pedagogą mokykloje. Prisimenu, kaip mokytojas nesuprato tokio mano požiūrio į mokytojo profesiją, o kai pagalvoju dabar, tai tarp mano vaikystės rašinio ir dabartinio darbo labai daug panašumų. Labai dėkojame Laurai už atsakymus. O mokiniams, skaitantiems šį interviu, nuoširdžiai linkime nebijoti nei mokytojų, nei kitų mokyklos darbuotojų. Juk jie taip pat yra žmonės kaip ir mes su savo jausmais, požiūriu ir laisvalaikio pomėgiais. mus“, palinkėjom tapti šauniomis panelėmis, taip pat paprašėme mažiau keiktis. Bet Diana tyčia darė priešingai. Ir mes nustebome, kai Dianai porą kartų pakartojus tą patį keiksmažodį, prabilo Kristina ir liepė jai nesikeikti. Jos žodžiai skambėjo maždaug taip: „Žinok, šitame kambaryje nebesikeikiama, jei nori keiktis – eik iš čia“. Buvome tikrai pritrenktos, bet pamanėme, kad gal čia laikinas pasikeitimas. Ačiū Dievui, klydome. Kitąkart mums atėjus jos keikėsi kur kas mažiau, ypač tame kambaryje. Taigi, manau, atliktas socialinis dabas tikrai nenuėjo veltui. Jis davė daug naudos ir mums, ir mergaitėms.
Europos sveikos mitybos diena A. Šapokos gimnazijoje Augustė Tvardauskaitė 1b Jovita Masionytė 1b Lapkričio 8-oji – Europos Sveikos mitybos diena. A. Šapokos gimnazija, šiais metais prisijungusi prie „Maisto banko“ organizuojamo projekto „Sveikatiada“, taip pat nepamiršo šios dienos. 1a, 1b ir 1c klasės kartu su mokyklos debatų klubu diskutavo apie naująją maitinimo tvarką bendrojo lavinimo įstaigose. Po debatų per ilgąją pertrauką visi norintys „degustavo“ įvairias žolelių arbatas su medumi bei ragavo daigintų kviečių. Visą savaitę 314 kabinete mokiniai ir mokytojai galėjo apžiūrėti prieskoninių augalų parodą, susipažinti su jų vartojimo subtilybėmis ir pabandyti įsisąmoninti, kad tokį nesveiką, tačiau dabar įprastą maisto priedą natrio gliutomatą E621 ir kitas „įtartinas“ galima pakeisti natūraliais prieskoniais. Projektą organizavusios pirmokės ir biologijos mokytoja Violeta Karnickienė nuoširdžiai dėkoja visiems padėjusiems: mokyklos sveikatos priežiūros specialistei Audronei, debatų klubo vadovei Daivai Dūdėnienei, biologijos mokytojai Stasei Šinkūnienei.
Diskutuojam!
Kuo dar vaišinsitės?
Paupėja
2010 m. gruodis. Nr. 61 / 7
Pažintis su muzikiniu Vilniumi Karolina Kaniušėnaitė 4d
Lapkričio 24 dieną grupė šapokiečių išvyko į pažintinę ekskursiją. Vytauto Latono orkestre grojantys jaunuoliai, mokytojos Irenos Latonienės muzikantai bei dainininkai ir mokytojų Liudmilos Gudaitienės bei Birutės Siliūnienės šokėjai buvo pakviesti susipažinti su „muzikiniu Vilniumi“. Ekskursijai vadovauti buvo pakviestos dvi šaunios gidės – Emilija ir Liuda. Ekskursantų grupė buvo padalinta į dvi dalis, ir taip pradėjome pažintį. Pirmasis taškas – Operos ir baleto teatras, beje, šiemet lietuviška opera švenčia 90-ąjį jubiliejų. Buvome supažindinti su lietuviškos operos istorija, sužinojome, jog jos šaknys siekia net XVII amžių! Vis dėlto oficiliai pradžia laikomi 1920 metai, kai Kaune įvyko „Traviatos“ premjera. Kadangi nuo Lietuvos operos neatsiejamas Kipro Petrausko vardas, jo skulptūra išdidžiai „pūpso“ šalia Operos ir baleto teatro pastato. Toliau patraukėme į savivaldybės aikštę, neseniai (2007 metais) įgijusią Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos vardą. Sužinojome, jog buvo kruopščiai svarstyta, kieno garbei šią aikštę skirti – sąraše figūravo Adomas Mickevičius, Maironis. Pasiskundėme gidei Liudai, kad kiek sušalome, todėl ji mums pasiūlė nužingsniuoti iki katedros, nes ten galėsime užeiti ir kiek pašildyti sušalusias nosis. Pakeliui sustojome prie „sėkmės plytelės“ – pasirodo, jog tokia pati puikuojasi ir Gruzijos sostinės Tbilisio centre, Vilniaus vardu pavadintame skvere. Keliems ekskursantams pasisukiojus ant sėkmingosios plytelės, nuskubėjome į katedrą. Gidė papasakojo galybę įdomių dalykų. Bene įdomiausia buvo tai, jog sovietų laikais buvo planuojama Vilniaus arkikatedrą-
Muzikinio Vilniaus tyrėjai. Foto: Živilė Jurkaitė.
baziliką paversti mašinų gamykla! Pabaigusi šį įdomų pasakojimą, gidė nuskubėjo pas budėtoją ir tuojau pat grįžusi su mažu rakteliu, paslaptingai šyptelėjo ir pakvietė mus užlipti prie vargonų. Lipant suktais laiptais, šiek tiek susisuko galvos, bet pamačius prieš save nuostabaus grožio vargonus teko tuojau pat atsipeikėti. Kiek pasigrožėję jais patraukėme Pilies gatve. Pakeliui sustojome prie keleto namų, kur gidė Liuda mums papasakojo jų „muzikines“ istorijas. Galų gale priartėjome prie paskutinio ekskursijos taško – Lietuvos nacionalinės filharmonijos. Pasiklausę gidės, visi jai paplojome ir padėkojome už tikrai įdomią ir nuotaikingą išvyką. Mokytojos pranešė, jog turime daugiau kaip 3 valandas laisvo laiko iki spektaklio „Užsispyrėlės tramdymas“ pradžios. Vieni patraukė link Rotušės aikštės, kiti – link katedros, bet visų tikslas buvo sušilti, tad dauguma traukė į kavines ar picerijas. Artėjant šeštai valandai vakaro, pradėjome būriuotis prie Jaunimo teatro – taip buvome susitarę. Lauke kiek lynojo, tad laukėme su bilietais sugrįžtančių mokytojų. Netrukus jie pasirodė ir visi būriu sugarmėjome į teatro vidų. Nuskambėjus pirmajam signalui pajudėjome į savo vietas. Jos išties buvo šaunios – priešais sceną, parteryje. Viljamo Šekspyro komedija „Užsispyrėlės tramdymas“ neužsitęsė. Salėje skambėjo juokas, šūkčiojimai, aikčiojimai – nenuobodžiavom!. Po pirmosios dalies – keliolikos minučių pertrauka ir, galbūt, kiek linksmesnė antroji dalis. Daug juoko žiūrovams sukėlė Andriaus Bialobžeskio sukurtas tarno personažas bei jo duetas su Nerijaus Gadliausko ilgakoju personažu. Pasibaigus spektakliui žiūrovai plojo ilgai – tikrai patiko. Pakeliui namo dalijomės ekskursijos įspūdžiais, autobusas skambėjo nuo mokinių juoko – nusivylusių, matyt, nebuvo. Tad gerai nusiteikę ir daug sužinoję grįžome į Uteną.
Kas rūselyje gyvena? Edvinas Jurgelionis 3c Būtų šiek tiek keista, jei nebendraudami su žmogumi, žinotume apie jį labai daug. Ir nors dabar internetu sužinoti apie kieno nors privatų gyvenimą labai paprasta, vis tiek vieni apie kitus žinome nedaug. Idomu tai, kad ypač mažai žinome apie tuos, kurie yra visai šalia, nors apie savo draugą iš Šiaurės Korėjos žinome kone viską. Pavyzdžiui, ką žinote apie mokyklos darbininkus – Vaclovą ir Aloyzą? Pirmaklasiai Justas ir Darius paklausti, ką žiną apie šiuos asmenis, kuriuos galime rasti gimnazijos rūsyje, visų pirma pasiteiravo, kur yra rūsys. Kadangi mūsų darbininkai „ne žodžiais, o darbais tėvynę, mokyklos personalą ir mus myli“ ir kalbėti nepanoro, pagalbos paprašėme gimnazijoje ilgiau užsibuvusiųjų. Vaclovas ne tik labai išprusęs ir muzikalus, bet ir ūkiškas žemaitis. Iš patikimų šaltinių pavyko sužinoti, kad kiekvienas skaitykloje esantis laikraštis nelieka neperskaitytas, o į mūsų rankas pakliuvusi jo skaitytojo kortelė (griebėmės rimtos tiriamosios žurnalistikos), susidedanti iš septynių susegtų kortelių ir labiau primenanti būtinų produktų sąrašą prieš šventes, nei kelių knygų sąrašėlį, išties daro įspūdį. Faktas, kad Vaclovas bibliotekoje lankosi dažniau už nemažą dalį gimnazistų, o jo perskaitytų knygų sąrašą sudaro ne gimnazistams būtini programiniai kūriniai, o sudėtingos mokslinės, istorinės bei psichologinės knygos, kurios mums sako, kad su šiuo žmogumi galima padiskutuoti įvairiausiomis temomis, ką patvirtino ir gimnazijos pavaduotoja N. Šulgienė. Tiek pavaduotoja, tiek bibliotekos vedėja V. Gudelienė, tiek direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams D. Grašys visų pirma prisiminė apie Vaclovo muzikalią praeitį. Pasirodo, jis buvęs muzikantas ir ne tik moka gražiai groti akordeonu, bet ir turi nuostabų balsą. Ar tik nevertėtų kada nors į „ŠGMA“ pakviesti? Be viso to, sklinda gandai, kad Vaclovas taip pat ir būsimas paukščių augintojas. Jis ruošiasi auginti dar jo jaunystėje tėvų augintus margaspalvius povus. Taigi tautiškose dainose kuriamas užsispyrusio, bet kartu ir darbštaus žemaičio paveikslas Vaclovui puikiai tinka. Aloyzas be galo mandagus ir darbštus, taip pat siekiantis žinių. Beveik nuo gimnazijos įkūrimo dirbantis dailidė Aloyzas, pasak apklaustų moterų, nors ir būdamas blogos nuotaikos, visada meiliai pasisveikina. Be to, Danielius, direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams, papasakojo, kad būtent dėl Aloyzo kruopštumo ir darbštumo jis ir gavęs šį darbą. Vieną kartą padirbėjęs gimnazijoje jis, vos tik sukūrus šią darbo vietą, buvo iškart pasiūlytas dėl puikiai atlikto darbo. Dar ir dabar, praėjus daugiau nei dešimčiai metų, mokyklos vadovybė džiaugiasi jo darbo kokybe. Aloyzas lygiai taip pat kaip Vaclovas domisi literatūra. Iš mokytojo J. Jarmalavičiaus pavyko išgauti informacijos, jog jie nuolat apsikeičia knygomis. Nors nepavyko sužinoti, kokią literatūrinių kalnų virtinę perkopė Aloyzas, literatūros kokybė tvirtina savo – jis skaito mokslinę literatūrą. Iš viso to galime daryti išvadą, kad Aloyzas malonus, savo darbą išmanantis ir vis dar norintis tobulėti žmogus. Aprašytieji tik įrodo, kad mes dažnai nežinome, kokie žmonės mus supa. Galiu drąsiai teigti, kad daugelis iš mūsų net nenumanė, kokios spalvingos ir intelektualios asmenybės yra mūsų darbininkai Vaclovas ir Aloyzas.
Paupėja
2010 m. gruodis. Nr. 61 / 8
Rašytojai – gimnazijos svečiai Lapkričio 30 dieną bibliotekoje vyko popietė „Rašytojai – gimnazijos svečiai“. Buvo prisiminti žymiausi kūrėjai, kurie lankėsi mūsų mokykloje, bendravo su gimnazistais ir mokytojais, skaitė savo kūrybą. 3c klasės mokiniai suvaidino fragmentą iš Sauliaus Šaltenio pjesės “Škac, mirtie, visados škac”, buvo skaitomos ištraukos iš
rašytojų Ričardo Gavelio, Bitės Vilimaitės, Juozo Apučio prozos, o Antanas A. Jonynas pristatytas ne tik kaip poetas, bet ir vertėjas – Getės „Fausto“ ištraukas gimnazistės skaitė ir vokiškai, ir lietuviškai. Popietę paįvairino įvairių žanrų muzikiniai intarpai, skaitomus ir deklamuojamus tekstus paįvairino ekrane demonstruojamos nuotraukos, kuriose užfiksuoti rašytojai “šapokiukų” apsupty.
Popietės akimirkos. Foto: iš bibliotekos archyvo.
Kronika Dalia Smalakytė 2d 11 – 03 Grupė besimokančių teisės pagrindus mokinių lankėsi Utenos apskrities policijos vyriausiajame komisariate. 11 – 04 Įvyko gimnazijos prezidento rinkimai. 11 – 05 Mokslo pirmūnai ir olimpiadų nugaletojai apdovanoti išvyka į Vilnių. 11 – 08 Mūsų gimnazija, prisijungusi prie „Maisto banko“ organizuojamo projekto „Sveikatiada“, minėjo Europos sveikos mitybos dieną.
PAUPĖJA Adresas: „Paupėja“, 225 kab. Paupio g. 1, LT-28140 Utena Redaktorius: Ovidijus Stauskas. Redakcija: Marija Keraminaitė, Kotryna Krupeckaitė Eglė Daugsevičiūtė, Dovilė Kirdeikytė, Indrė Lukauskaitė.
Maketas: Modestas Gadliauskas http://www.maketavimas.aha.lt Spausdino: UAB „Utenos Indra“ Maironio g. 12, LT-28143 Utena Tiražas 100 egz.
11 – 09 Dvyliktų klasių mokiniai mokyklos teritorijoje pasodino 350 tulpių svogūnėlių. 11 – 09-10 Informacinių technologijų konkuras ,,Bebras”.
11 – 30 Skaitykloje vyko popietė “Rašytojai – mūsų gimnazijos svečiai”. 12 – 01 Gimnazistai ir mokytojai paminėjo AIDS dieną.
11 – 10 Utenos rajono mokyklų mokinių smiginio varžybose šapokietės užėmė III-ą vietą.
12 – 01 Aktų salėje mokyklos teatro grupė suvaidino spektaklį „Mea Maxima Culpa“.
11 – 12 Gimnazijos bibliotekoje renginys ,,Kelionių albumą atvertus”.
12 – 03 1c klasės mokiniai dalyvavo akcijoje „Pramogauk be kvaišalų“.
11 – 12-15 Mūsų gimnazijoje lankėsi 13 moksleivių ir 4 mokytojai iš Norvegijos. 11 – 16 Gimnazistai paminėjo Tarptautinę tolerancijos dieną. Per pilietinio ugdymo pamokas 1 ir 2 klasių mokiniai gamino šių metų Tolerancijos dienos simbolį – tolerancijos apyrankę. 11 – 16 Skaitykloje vyko popietė ,,Po Azerbaidžiano saule”. 11 – 19 Šapokiečiai bei aplinkinių mokyklų moksleiviai dalyvavo gimnazijoje vykusiame projekte ,, Studijų mugė”. 11 – 22 Mūsų mokykloje paminėta kariuomenės diena. 11 – 26 Gimnazijoje svečiavosi Kazachstano ambasadorius Galymžanas Telmanovičius Koišybajevas.
12 – 06-10 Medžio puošimo šventė. 12 – 09 Trečių klasių mokiniai susitiko su Utenos teritorinio gynybos štabo karininkais. 12 – 09 Norinčios gimnazistės dalyvavo susitikime su kosmetologe. 12 – 16 Kaledinis sporto šou. 12 – 17 Adventinė popietė – susitikimas su Tiberiados bendruomenės vienuoliais. 12 – 20 Adventinė popietė mokyklos mokytojams ir darbuotojams. 12 – 21 Kasmetinis kelėdinis renginys aktų salėje.