paupeja_62

2011 m. kovas. Nr. 62 arba išgyventos individualiai.

Nors ilgai lauktas abiturientų Tikiu, jog daugelis turi savo Šimtadienis vyko gedulo metu, „Šapokos nuomonę apie šią asmenybę, oro linijos“ kracho nepatyrė, ir būsimieji egzaminų priešininkai keliavo į egzotiškus Rytus, Vakarų Europą ar tiesiog grupavosi aplink pokerio staliukus. Auklėtojų kabinetai tapo prerijomis, morgais, vaikų darželiais ar piratų irštvomis. Akivaizdu, jog tokios akimirkos akis verčia mirksėti, o širdį plakti kur kas dažniau per tas likusias 100 dienų, todėl tokias adrenalino bangas verta išnaudoti, į galvą kemšant paskutines egzaminų grėsmę neutralizuosiančias Indrės Salanginaitės piešinys, 3c klasė žinias. Galų gale, nesunku įsivaizuoti, tačiau norėčiau priminti faktą, dar labiau kad ne „egzai“ testuos tave, o pats tapsi išryškinantį Justino Marcinkevičiaus ir Lietuvos gyvenimo paralelę. Trumpam Švietimo ministerijos kokybiško (arba ne pagerėjus poeto sveikatai, šis teiravosi itin) darbo egzaminatoriumi, ar ne? literatūros kritikės Viktorijos Daujotytės, Taigi tokie ir pozityvūs, ir visai kiek liko iki Vasario16-tosios? Taigi linkiu, priešingi reikaliukai! Sekmės verčiant kitą kad ateityje, kai vėl žiemosite, o į galvą šaus panašus klausimas, kartu „šautų“ ir puslapį, tačiau nepamiršk nuvarvinti taukų pareiga prisiminti žmogų, sovietmečiu nuo pirštų, kad „Paupėją“ radusi mama mokiusį skanduoti „Lietuva, Lietuva...“. nepalaikytų nevalyvu vaiku! šventinės savaitės dieną – Vasario 16-ąją.

Na, mokykloj tą dieną nevyko nieko (Dėdė „mafija“: nuo slaptos, rūsyje veikusios or- Šaltis prie to nagų nebuvo prikišęs), tačiau ganizacijos iki trečiame aukšte verdančio šapokiukų buvo pilna visoje Utenoje – gyvenimo. Kas dar ne viską žino apie šias skynė laurus muzikos mokykloje „Voveiklas, užsukit į bibloteką, pasklaidykit metų knygą ir sužinosit! Ir, žinoma, kaip „Šapokynė“ be muzikos? Minėjimo intarpus užvaldė žavus akordeonininkų trio, kurį sudarė viena esama ir pora būsimų šapokiukų. Visa ši valanda buvo pavadinta „Atraskime lietuvius Lietuvos istorijoje“.

Kitą dieną, antradienį (vasario 15 d.), aktų salėje vyko gimtadienio nuobaigos (juk geriausi „tūsai“ tęsiasi bent dvi dienas), integruotos į Vasario 16 minėjimą – mokytojo Eitminavičiaus vedamą istorinę pamoką. Keista, bet salė buvo beveik pilna, nors šventėmis džiaugėsi ir Dėdė Indrės Salanginaitės piešinys, 3c klasė Šaltis. Žiūrovai galėjo mėgautis įdomia inscenizacija – ne tik folkloro bei orke- lunge, šauk ąžuole 2011“ bei džiugino stro pasirodymais, bet ir iš pirmo žvilgsnio klausytojus muzika mūsų gimnazijos keistais, nelogiškais išsidirbinėjimais. pučiamųjų orkestras bei kanklininkai ir Tačiau tie „išsidirbinėjimai“ tiksliai dainininkai Kultūros centre.

Kadangi ketvirtadienį (vasario 17 d.) perteikė istorinę dvasią: inscenizuotas Baltijos Kelias, istorinės metaforos (istorinis nevyko Šapokoj joks renginys, Dėdė Šaltis tinklas), trumpi vaizdeliai apie tai, kaip neatėjo, ir pamokos vyko. Gal jis patingėjo ruošti klases bei „trikampius“ šimtadieniui išsaugot Lietuvą, saldainių dalybos...

Patriotinės notaikos tęsėsi ir trečiąją Nukelta į 2 p.

Redaktorinis sušukimas Sveikas gyvas, veržliojo jaunimo atstove, - (jei ne(be)tinki šiai kategorijai, meldžiu nepagalvoti apie šiurkščią diskriminaciją!), į rankas nusitvėręs naują, šįkart kiek pavasariu padvelkusį „Paupėjos” numerį. Neapsigauk, nes net ir kruopščiai „sukramsnojęs” naują „šapokietiškos” informacijos „kąsnį”, negalėsi ironizuodamas antrinti Kristijonui Donelaičiui, cituodamas eilutę „Putodams sniegs į ….ą pavirto“, mat drauge su gyvybę ikvepiančiu metų laiku redakcija stengiasi dar kokybiškiau, nuotaikingiau „paveiksluoti“ gimnazijos ir jos aplinkos gyvenimą, o ne kapstytis po banalius gandus. Sakysi, kad visada to vengėm? Taigi čia tiesiog priminimas! Įžanga optimizmu nesiskundžia, bet jo proveržį užgožia dar šviežia ir simbolizmu grįsta Lietuvos literatūros pasaulio netektis. Kalba rutuliojasi apie tą patį Justiną Marcinkevičių, kuris tikrai nusipelnė kiekvienos Jūsų tylos minutės, praleistos pamokų metu su bendraklasiais

ŠVENTINĖ DĖDĖS ŠALČIO SAVAITĖ Dovilė Kirdeikytė 3c

Kaip sakoma, bėdos niekada nevaikšto po vieną. Pasakysiu kitaip – šventės niekada nevaikšto po vieną. Paprasčiau pasakius – jei švęsti, tai švęsti. Vasario trečią savaitę būtent tai „šapokiniai“ ir darė.

Pirmąją savaitės šventę paskelbė termometras, nudžiuginęs, kad Dėdė Šaltis mums padovanojo dvi laisvas dienas.

Tačiau, bet kokiu atveju mokykla tuščia nebuvo. Ne dėl šv. Valentino dienos (Amūras savo pliką subinę nušalo), bet dėl krūvos renginių. Pirmadienį (vasario 14 d.) mokykla minėjo mūsų „tėvuko“ Adolfo Šapokos 105-ąsias metines. (Kas nušalo galūnes ir nebuvo šiame gimtadieny – galit gailėtis, gavom torto!)

Renginyje buvo pristatytas tiek paties A. Šapokos gyvenimas, tiek kunkuliuojantis gimnazijos gyvenimas – elektroninė metų knyga, kurią sudarė bibliotekininkės Vidos Gudelienės komanduojama trečiokių kompanija. Knygoje atskleista visa Šapokynės

Paupėja

2011 m. gruodis. Nr. 62 / 2

Simboliška išvyka Karolina Vijeikytė 3e Karolis Matikonis 3e Prieš 20 metų, Sausio 13 dieną, lietuviai parodė Sovietų Sąjungai ir visam pasauliui, kokie stiprūs gali būti susivieniję beginkliai žmonės. Jų dėka Lietuva atgavo nepriklausomybę. Tačiau ar mes tai pakankamai vertiname? Ar kada nors susimąstome, kaip gyventume, jeigu sovietai tuomet būtų laimėję...Mūsų karta, šią istoriją žinanti iš pasakojimų, gali tik pagerbti mirusius už laisvę ir susikaupę minėti Sausio 13-ąją. Būtent šią dieną turime paklausti savęs, ar esu vertas vadintis lietuviu, juk nepriklausomybės gynėjai kovojo už šviesią ateitį ir patriotinę šalį...

Sausio 11 dieną mes, Adolfo Šapokos gimnazijos mokiniai, vykome į Lietuvos Respublikos Seimą. Data pasirinkta ne veltui, mat artėjo Sausio 13-oji, diena, kai sostinė skendėjo baimėje ir laukė. Dabar čia ramu, tylu jau 20 metų. Mes, jaunuoliai, nematę tos dienos baisumų ir net neįsivaizduodami, ką tuomet išgyveno tauta, įžengėme į vieną iš svarbiausių valstybės pastatų, Lietuvos Respublikos Seimą. Čia mus pasitiko seimo narys Edmundas Pupinis ir, paspaudęs kiekvienam ranką, atvėrė duris į Kovo 11-osios salę.

Jis pasidalino atsiminimais, išgyvenimais, patirtais 1991 metais, ir perdavė žodį buvusiam mokiniui, dabar jau majorui Aleksiejui Gaiževskiui. Kariūnas prikaustė

ŠVENTINĖ DĖDĖS ŠALČIO SAVAITĖ Atkelta iš 1 p.

ir padėti juodadarbiams trečiokams? Bet kokiu atveju išsivertėm ir be dėdulės pagalbos. Visą dieną trečiokai lakstė po mokyklą su plakatais, lipniom juostom, spalvotu popierium ir dar balažin kuo. Ir pastatė oro uostą per vieną naktį! Didžiąją Šimtadienio dieną (vasario 18) koridoriai sąlo nuo indiškų aromatų, afrikietiškų ritmų... Juk iš oro uosto galima patekti, kur tik nori... Visi vaikščiojo ratais kvadratais, neatsistebėdami ekstra trumpu skrydžiu bei nuorodomis, kur galima patekti oro uosto dėka. Galiausiai, šventinę savaitę vainikavo dvyliktokų pagerbimas aktų salėj, atrankoj į filmą „Šimto dienų atostogos“ ir pačiame filmavime.

Nors ir gnaibė Dėdė Šaltis Amūrui pliką subinę, mūsų nosis bei galūnės nenukentėjo, šventinė savaitė nebuvo sugadinta. Gal net dėdulė ir išgelbėjo: žiūrovai galėjo atsipalaidavę mėgautis reginiu, negalvodami „oooiii... Kiek rytdienai namų darbų... Greičiau čia viskas baigtųsi ir galėsiu bėgt namo mokytis feodalinių susiskaldymų...“

mūsų dėmesį taip, kad iki paskutinio jaunajai kartai sunaikinti stereotipus“ – žodžio salėje tvyrojo mirtina tyla. Įvykių paaiškino L. Karaliaus situaciją. E. Pupinis liudininkas ir dalyvis įtaigiai perteikė to užsiminė apie įstatymų priėmimo stadijas, meto situaciją, papasakojo apie dabar balotiravimąsi į savivaldos rinkimus. Polijau žinomus sovietų kėslus ir strategijas. tikas pabaigė savo kalbą korupcijos tema, Susidomėję klausėmės majoro istorijos skatindamas mus niekada neprisidėti prie apie tai, kaip jis savo noru septyniolikos jos. Seimo nario nuomonę puikiai atspindi metų įstojo į karių gretas, paaukodamas pabaigoje ištarti žodžiai: „Pirmą kartą prijaunystę ir saugumą dėl Tėvynės. Svarūs imdamas kyšį turi suprasti, kad niekada žodžiai žavėjo kiekvieną, ypač įsiminė, nebegalėsi eiti iškelta galva.“ kai A. Gaiževskis pasakė, kad tėvynės Šią puikią dieną pabaigėme Adolfo sąvoka nuo tada, kai jis buvo paauglys, iki Šapokos gimnazijos moksleivių pašių dienų nepasikeitė. Būdamas jaunuolis sirodymu. Išklausę pristatymą, kuris jis puikiai suprato, kad gina ne teritoriją, stipriai paveikė jaunas širdis, sustiprino o savo artimus, draugus ir visą tautą. Jis patriotiškumą ir paskatino niekuomet teigė, kad kariai tik saugojo svarbius ob- nepasiduoti, kad ir kaip sunku bebūtų, sujektus, vykdė karines operacijas ir palaikė pratome Sausio 13-tosios svarbą. tvarką, o daugiausiai padarė susivieniję žmonės. Tautos vienybė buvo stulbinanti: vieni šelpė maistu, kiti ginklais ir pranešinėdavo apie pasikeitimus, sovietų veiksmus. Tauta budėjo nuolat, neapleido nei televizijos bokšto, nei Seimo. Majoras – nusipelnęs žmogus, mat jo uniformą puošė daugybė medalių, ženkliukų. Daug pasiekęs ir išgyvenęs, tačiau A. Gaiževskio pasakojimas turintis be galo kilnią širdį ir tvirtą charakterį.

Seimo pristatymas paliko neišdildomų įspūdžių.

Savo vizitą pradėjome Kovo 11-osios salėje, kuri dvelkia laisvės atkūrimo dvasia.

Mes, Adolfo Šapokos gimnazijos mokiniai, susidomėję klausėmės informacijos apie ją, tačiau vos tik išvydę Seimo plenarinių posėdžių salę netvėrėme savame kailyje: norėjome išbandyti seimūnų kėdes, nusifotografuoti, keletas mokinių netgi Kovo 11-osios salėje užsiliko ir netyčiomis buvo užrakinti. Nenuostabu, kad ši salė mums labiausiai patiko: ji atidaryta 2007 m. rugsėjo 10 d. ir yra viena moderniausių Europoje.

Taip pat matėme Prezidentės bei Baltąją sales.

Seimo narys Edmundas Pupinis aistringai pasakojo politiko darbo subtilybes.

Savo iškalbą pradėjo teiginiu: „Žiniasklaidos informacija pateikiama nežinant, kaip vyksta Szeimo darbas“. „Charizmatiškas vyras siekė Šapokiečių pasirodymas

Paupėja

2011 m. gruodis. Nr. 62 / 3

Nevėstanti meilė Eglė Daugsevičiūtė 3b Kad ir kaip mes mylime savo mieląją „Šapokynę“, tačiau dar labiau dieviname atšiaurų Lietuvos žiemos klimatą ir tai, kad Šapoka pūpso šiaurės rytuose, kur kiekvieną žiemą termometro rodmenys neretai nusileidžia žemiau 25 laipsnių šalčio ribos. Žinome, kad 6-12kl. mokiniai esant 25 laipsnių šalčiui gali/turi/privalo neiti į mokyklą. Ne išimtis ir šie metai – šapokiukai jau turėjo progą pasidžiaugti nemokomomis dviejų (kai kurie ir trijų) dienų atostogomis.

Būkim „biedni“, bet teisingi: kartais mes, šapokiukai, spekuliuojame informacija. Vasario 14 d. rytą šapokiečių namuose termometras iškilmingai skelbė 20 – 22 laipsnių šaltį. Nors pagal visuomenės dėsnius esame stropūs mokiniai, tačiau žinome, kad persidirbti nesveika. Taigi, nors ir buvo Valentino dieną skelbianti „dress code“: raudona, tačiau sveikas šapokiečio protas trimitavo šiltą ilgo miego dainelę. Taigi kai kurie liko dainuoti lovoje, o kiti – patriotai (turbūt matematikai, nes žino, kad 22 nelygu 25) – skubėjo įgyti mokslo žinių. Vienoje klasėje moki-

niai susijaudinę skubėjo į pamokas, ech, tiesą pasakius, kokios ten pamokos. Ir kodėl jie taip veržėsi į mokyklą? Atsakymas paprastas: 3b klasės mokinys Justinas Žygimantas Rastenis laidoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ pusfinalyje užėmė 1-ąją vietą, tad LRT filmavimo komanda atskubėjo aplankyti didžiojo išminčiaus.

Vargšelis Justinas negalėjo nuspėti, kokie orai bus, ir iš anksto su bendraminčiais buvo suplanavęs žaisti futbolą mokyklos stadione, ant sniego. Bet vyras nebūtų vyras, jei jis atsisakytų savo sprendimo, tad ir žaidė vargšai futbolą lauke, spaudžiant -22. Na, bet ko tik nepadarysi dėl šlovės?

Visgi kiti šapokiečiai ne tokie stiprūs buvo, ir teko atšaukti Valentino dienos filmo peržiūrą. Taip ir baigėsi pirmoji šalčio diena Šapokos „virtuvėje“.

Vasario 15 d. jau niekas nesivargino keltis ryte, nes orų berniukas N. Šulija pranešė baisesnius orus. Tačiau nepamirškime svarbaus fakto, kad Vasario 15 d. Šapokos gimnazijoje buvo švenčiamas gerbiamojo Adolfo Šapokos 105-tasis gimtadienis. Taigi mokyklos valdžia paskelbė: į pamokas galit neiti, tačiau į renginį atvykti privalote. Prieš vėją nepapūsi, teko kėblinti į renginį, o

Ištrauka iš Karvelio dienoraščio Vaidas Karvelis 3g Brangus dienorašti, rožės raudonos, žibutės mėlynos, o mano kojinės margos, nes jau savaitę neskalbtos. Seniau skalbimo mašiną įjungdavo Onytė, tačiau po Valentino dienos ji pas mane nebeužeina. Ne todėl, kad buvau žioplys ir užmiršau ją pasveikinti.

Priešingai: pasiruošiau dar prieš savaitę – sukūriau didžiulį šios dienos simbolį.

Tad per Valentiną pasitikau ją su baisiausiu ir didžiausiu moliūgu. O ji ne tik kad neįvertino mano pastangų, bet išvadino atsilikusiu keliais mėnesiais bei trenkė tuo moliūgu man per galvą.

Taigi dabar oficialiai aš moliūggalvis...

Pamąsčiau, jog derėtų pakelti smukusią reputaciją, todėl kitą rytą į mokyklą atėjau madingai vėluodamas – tik į trečią pamoką. Keista, bet mokytoja kabinete

buvo viena. Ei, juk šiandien turėjome išvažiuoti į ekskursiją...Kaip sugebėjau tatai pamiršti? Truputį pagalvojęs susivokiau, jog tai – moliūgo pasekmės, bet kartu apsidžiaugiau supratęs, jog mąstymas kenkia smegenims (juk jas dažnai pradeda skaudėti). Šiaip ne taip įtikinęs mokytoją, jog matematikos kontrolinio dar nesiimsiu, nutariau sumažinti įtampą, pasibelsdamas į mokytojų kambario duris.

Gaila, kad turiu problemų su teksto suvokimu, todėl nepasigilinau ir trenkiausi veidu į sieną.

Atsipeikėjau pas psichologę, kuri pasiūlė papasakoti, kas gi neduoda ramybės. Man nusiavus batus ir patogiai įsitaisius fotelyje bei pradėjus pasakoti moliūgo istoriją, ji susiėmė už nosies ir išskubėjo lauk. Turbūt sunegalavo, nes aš moku Piešė Eglė Vaitkūnaitė, 1c. labai sugestyviai pasakoti...

neidamas juk pažeminsi šapokiuko vardą. Šapokoje mokosi tik šaunūs mokiniai ir salė buvo pilnutėle, neskaitant kelių tuščių vietų. Bet vis tiek mes šaunuoliai! Vasario 23 diena nežadėjo labai didelių šalčių, bet vis tiek laida „Labas rytas“ paskelbė Utenoje 22 laipsnius šalčio. Mielieji mokiniai, gal rimtai mums matematika nesiseka? Taigi vienas kitas tinginys nesivargino bėgti į mokyklą – juk tiek metų stovi, tai ir niekur nepabėgs. Vienoje klasėje tebuvo tik 10 vaikų. O ką? Juk oro negalime pakeisti.

Keletas faktų apie šaltuką „Šapokynėje“: • Nesuprasi mokytojų. Vieni rėkia, kad vaikai neina į mokyklą, kiti spaudžia ranką, kad ištvermingas esi.

• Vienas vaikinas yra puikus sportininkas, tad būdamas vienintelis berniukas klasėje vis tiek norėjo sportuoti ir žaisti krepšinį. Jam pavyko!

Nors jau pavasaris, tačiau nereiškia, kad žiema bėga iš kiemo. Tačiau taip pat nereiškia, kad didelis šaltis vėl ateis į Šapokos kiemą. Galime tikėtis, bet ar tai padės? Geriau tikėkimes šilto, pavasariško oro.

Auksinės mokytojų mintys Indrė Lukauskaitė 3g Kai pamokose pasidaro nuobodu ir į galvą šauna geniali mintis, kuri, pertraukai atėjus, jau gali būti pamiršta ir nebeištarta, tuomet kyla dilema: kalbinti klasės draugą ar ne? Aišku, po neilgų svarstymų nusprendžiame, kad vis dėlto nesame pajėgūs savo minčių nutylėti ir reikia tarti žodį bendraklasiui. Tuomet iškyla dar viena problema: kaip kuo slapčiau ir tyliau perteikti kasdieniškas, intriguojančias, kvailas bei juokingas, kartais ir necenzūruotas mintis. Visgi daugelis metų patirties mokyklos suole šį tą reiškia, todėl tai padaryti ne taip ir sunku.

Tačiau vėliau, pamokos metu, tampame šokiruoti – mokytojai, nuo kurių taip stropiai slepiame savo pasisakymus, to daryti net nesiruošia. Jie yra drąsūs, todėl savo „firminėmis“ frazėmis ar leptelėjimais noriai dalijasi su mokiniais. Kadangi mūsų pedagogai jau nusprendė, kad juos girdėti gali visi, surinkome geriausias jų frazes į vieną „saują“.

Taigi mokytojos D. Dudėnienės išmintis byloja: • Mylėsiu kaip dūšią, krėsiu kaip grūšią.

Nukelta į 4 p.

Paupėja

2011 m. gruodis. Nr. 62 / 4

Auksinės mokytojų mintys Atkelta iš 3 p.

• Kai akys nemato, širdies neskauda.

• Pažiūrėkit žemėlapiuky.

• Šiame referendume galėjo dalyvauti ir žmonės, ir moterys.

Nuo jos neatsilieka ir gražių minčių mums negaili D. Datkūnas: • Viešpats tau atleis.

• Esi teisus, bet truputį klysti.

• Mokslas – šviesa, o tinginystė – prieblanda.

• Aš tau minusą dedu.

• Dievas tau atleis, tu nesupranti, ką šneki.

• Kadangi nesu linkęs tikėti stebuklais, nepatariu tau laikyti fizikos egzamino.

Taip pat mus stebinti linkusi yra ir M. Misiūnienė: • Aš mokytoja, o ne policininkas.

• Jei išeina valio, jei neišeina, tai ne valio.

Dar vienas mokytojas, neieškantis žodžio kišenėje, R. Baura, taria: • Ir skurdžioj vaikystėj apie tai negirdėjot?

• Ar yra klausimų šiuo klausimu?

• Vėl rašinys įvardžių prifarširuotas.

Rūta Jakučionytė 3c

100 dienų atostogos

Šimto dienų „atostogoms“ prasidedant..

Mokytojo A. Kavaliausko meniniai rio visų pasisakymų čia rašyti negaliu dėl sugebėjimai tiesiog veržte veržiasi ir ke- cenzūros, yra J. Jarmalavičius: tina nustelbti fiziko dvasią.

• Rasiu nusirašinėjant – užmušiu.

• Aš jums papaišysiu, vaikučiai.

• Tuoj mes pastuksensim į sąžinę.

• Su piešimu problemų neturiu.

• Arba mokotės, arba gaunat iš lazdos ir vis tiek mokotės.

V. Breiva taip pat mokiniams praskaid• Skirkis, jūra, š... plaukia. rina pamokas savo pasisakymais: • Tu man kažkoks įtartinas.

Ne prastesnių frazių išgirstame ir iš • Nuvalyk lentą ir gausi pusė balo prie kitų pedagogų: kontrolinio.

• „Galvą užsidėk“– R. Vaitkus • Už šį atsakymą gauni simbolinį • „Kvepia dvejetu“– I. Knyvaitė pustaškį.

• „Nepasiruošęs – vienetas!“– A. • Apskaičiuoti (paskutinė raidė -i, tariMatulis ama kaip kokios penkios -y) • „Šis uždavinys tikrai vertas G. Stanislovėnas drąsiai reiškia savo dėmesio“– A. Grašienė mintis bei pomėgius: • „Tu kultūringai užknisi“– A. • Man patinka paveiksluoti.

Siaurusaitis • Bet tos moterys mokytojos... Jos tikros raganos.

Taip pat negalima nepaminėti biologės • Šapokoje yra trijų istorikių mafija. V. Karnickienės dainos „Tamsi naktis“, Jos vaikšto kartu, dirba kartu, netgi valgo kurią tikriausiai moka kiekvienas mokinys, kartu. nors kartą nežinojęs atsakymo į užduotą klausimą, ir jos „firminio“ posakio: „KoLituanistas S. Eitminavičius taip pat kie jūs faini!“. noriai žarsto replikas: Liūdniau mokytis Šapokoje būtų be • O dabar pasikalbėkime apie erotiką... jos kolektyvo minčių, kurios praskaidrina • Už tai turėsi man atnešti dešimt niūrią dieną ir sukelia juoką klasėje. Taigi, obuolių ir dar morkų. ačiū jums, mokytojai, kad ne visuomet • Jūs gi esat „new wave“. esate rimti ir pagyvinate neretai nuobodų Turbūt linksmiausias mokytojas, ku- „gyvenimą suole“.

Praūžė daug apkalbėta ir be galo laukta šventė. Vasario 18 diena buvo neeilinis penktadienis Adolfo Šapokos gimnazijos abiturientams. Tai priminimas, kad liko NET, o kai kuriems, deja, TIK, šimtas dienų iki abitūros egzaminų. Sklinda kalbos, jog tai buvo geriausias arba bent jau vienas iš geriausių šimtadienių mūsų gimnazijos istorijoje. Todėl tiems, kas nematė, dabar puiki proga plaučiau sužinoti apie įvykusį renginį.

Vienuoliktokai per šalčius ir net Vasario 16-ąją darbavosi mokykloje. „AŠG oro uosto“ apsauginiai pasitiko abiturientus ir praleido tik po patikrinimo.

Gauto „Šimtadienio paso“ užpildymui reikėjo pereiti keletą vietų. Pirmoji - „Poker face“, kur vyko pokerio pamokos. „Drum nights“ (Afrika). Abiturientai mėtė strėlytes į taikinį bei ragavo šokoladinio „Fondiu“ „Shivos oazė“ (Indija) - atsipalaidavimas, šilta arbatėlė ir jauki atmosfera. „A‘le meninkai“ (Prancūzija), kur vyko šmaikščios fotosesijos.

Pagrindinis renginys abiturientus įtraukė į vasaros filmo kūrimo scenas, kai netinkami aktoriai (vienuoliktokai) buvo keičiami į labiau patyrusius – dvyliktokus.

Buvo renkamas sportiškiausias, stilingiausias, protingiausias, gražiausiai įdegęs, geriausias šokėjas, dainininkas, emigrantas, daugiausiai praleidęs pamokų bei artimiausia porelė.

Paupėja

2011 m. gruodis. Nr. 62 / 5

Broliai ir seserys šauliai Karolina Vijeikytė 3e

Lietuvos šaulių sąjunga – savanoriška, pilietinės savigynos savaveiksmė visuomenės organizacija, stiprinanti valstybės gynybinę galią, ugdanti pilietiškumą ir tautinį sąmoningumą, plėtojanti valstybės gynybos švietėjišką veiklą, teikianti pagalbą policijai bei civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijoms.

1919 m. birželio 27 d. įkurtas pirmas šaulių būrys Kaune. Ši diena ir laikoma Šaulių sąjungos įkūrimo data. Organizacijos pagrindus nustatė, šaulio ideologiją suformulavo Vladas Putvinskis – Pūtvis.

Prasidėjus Lietuvos atgimimui, 1989 m. birželio 1 d., Kaune vykusiame „Tremtinio“ klubo ir Demokratų partijos mitinge buvo oficialiai paskelbtas Šaulių sąjungos atkūrimas. 1990 m. vasario 15 d. įvyko Atkuriamoji konferencija. Liepos mėnesį vėl pradedamas leisti šaulių laikraštis „Trimitas“, vėliau tapęs mėnesiniu organizacijos žurnalu. Tik 1997 m. liepos 2 d. buvo priimtas LR Šaulių sąjungos įstatymas. 1998 m. pradėtas Sąjungos pertvarkymas, kurio

Skyrių atidaryt!

tikslas – LŠS integruoti į šalies gynybos sistemą. Buvo suformuota 10 apskričių šaulių rinktinių. 2000 m. sausio 12 d. buvo patvirtintas Šaulių sąjungos statutas, o vasario 14 d. organizacija pagaliau įregistruota Teisingumo ministerijoje. Šiuo metu LŠS priklauso beveik dešimt tūkstančių narių. Šaulių veikla apėmė ir dabar apima visas pagrindines gyvenimo sritis: karinę, fizinio lavinimo, tautos kultūrinio ugdymo, ugniagesybos ir kt. Šauliai globoja istorines vietas, rengia sukaktuvių minėjimus, vykdo karinę valstybės gynimo propagandą visuomenėje, tvarko partizanų kapus, stato paminklus, perkelia palaikus.

2010 m. istorijos mokytojoValdo Šukevičiaus iniciatyva Adolfo Šapokos gimnazijoje įkurtas šaulių skyrius. Tiesa, gimnazijoje šaulių iki tol buvo, tačiau nuo šiol šapokiečiai turės savo skyrių.

Pavasarį visų akivaizdoje ištartas pasižadėjimas patvirtino mūsų apsisprendimą ir savanorišką veiklą Lietuvos labui. Daugelis tada gal net tiksliai nesupratę, kas yra garbingas, patriotškas šaulys, meilė tėvynei, dabar širdyje saugo daug prisiminimų, svarstymų. Žodžiais tai išsakyti sunku, mat, reikia patirti tam, kad suprastum, koks jausmas užplūsta, kai stovi su uniforma ir Lietuvos vėliava rankoje Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją ar bėgi

beveik 10 kilometrų „Gyvybės ir mirties keliu“. Esame jaunieji šauliai beveik metus, per šį laikotarpį išbandėme jėgas Vyžuonų, Dieveniškių stovyklose, vasaros, rudens, žiemos žygiuose, sportinėse varžybose ir įvairiuose apmokymuose. Ten išgirdome vertingų paskaitų apie Lietuvos kariuomenės, Šaulių sąjungos istoriją, susipažinome su topografija, ginkluote, taktikos ypatumais, šaudyba, pirmąja medicinine pagalba ir daugeliu kitų dalykų.

Tačiau veikla ne visuomet būna miela – šį rudenį į amžinybę išlydėjome partizaną B. Zabulį, o visai neseniai septyniolikmetį jaunąjį šaulį Viktorą. Keista, nesmagu buvo stovėti prie karsto žmogaus, kurio visai nepažinojai, tačiau kaip vienas šaulys tada pasakė: „juk mes – šeima, broliai ir seserys...“ Nors šauliuose nesam senbuviai, tačiau turėjome progų įsitikinti, kad jie stiprūs ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Patriotiškumas, atsakingumas, draugiškumas visuomet juos lydi. Ne veltui sąjunga neišnyko iki šių dienų. Manau, kad LŠS yra pagrindinė pagalbininkė, kuriant šviesią Lietuvos ateitį, nes čia susirenka savanoriai, kurie myli tėvynę. LŠS labai padės tiems, kurie stos į LKA, o kiti bus labiau užgrūdinti, paruošti gyvenimui.

Spaudžiam šypsenas

Kai baigiasi sesija... jie sugrįžta!

(Popietė ,,Šapokiukas visur šapokiukas“) Marija Keraminaitė 3c

Artėja pavasaris – paukščiai, tikriausiai, jau pakeliui namo…

Baigėsi sesija – studentai grįžta į savo didžiais prisiminimais apipintą „pilį“ – Adolfo Šapokos gimnaziją. Ir išskėstom rankom, kaip kažin ką, juos pasitinkame, nes kai jie atvažiuoja, gimnazijos bib-

liotekoje šventė.

Jei kas pražiopsojote, šiemet ji jau įvyko ramią sausio 28-osios popietę. Juk retas galėjo nepastebėti, kaip dalį dienos tai skaitykloje, tai bibliotekoje šen bei ten trepsi, nervingai murma susirinkę dvyliktokai: Algirdas Dumskis, Miglė Šniukaitė, Ingrida Pikiotaitė, Gelminė ir Monika Giedrytės, ir 3b klasės mokiniai:

Eglė Igliukaitė, Lukas Gabrionis bei Arnas Saplys... Kaip čia pat skubiu žingsniu ir bibliotekininkės pirmyn atgal vaikšto, stalą, kedę ar suolą pastumia, pataiso, pataria...

O ir mokytojai, tai vienas, tai kitas atlekia, klausia ,,kada?’’ arba ,,trečią, ar ne?’’...

Ir dar tas muzikantų bruzdesys, melodijų nuotrupos... Žodžiu, jauki sumaištis virė Nukelta į 6 p.

Paupėja

2011 m. gruodis. Nr. 62 / 6

Kai baigiasi sesija... jie sugrįžta!

(Popietė ,,Šapokiukas visur šapokiukas“) Atkelta iš 5 p.

gimnazijos bibliotekoje, besiruošiant savų svečių sutikimui.

Ir galų gale prasiveria „pilies vartai“, žengia pro juos jauni, gražūs, atrodo, protingi šapokiukai. Jie būriuojasi – džiaugiasi vieni kitus ,,susitikę, kad ir mokykloje”, apžiūrinėja naujienas, aišku, neaplenkia valgyklos – sako: ,,čia nepakartojama!

Net jei ir žuvis...”. Trečiokai Lukas ir Arnas (ta proga net baltais marškiniais pasipuošę) skuba juos registruoti, po to mosteli ranka į šviesulį tamsaus koridoriaus gale – ,,prašom“ – ir jau sveikinasi su kitu... Kai pagalvoji, kad tie studentai buvę mokiniai, darosi keista matyti mokytojų žvilgsnį, sveikinantis bespaudžiant jiems ranką (tarsi didžiuotųsi, galvotų ,,va, aš jį mokiau”). Net jei būtų gaila, tai tiesa. Bet gaila nėra, nes mums patiems gera žiūrėti į protingesnius žmones, jų klausytis (ypač pagalvojus, kad patys tokiais tapsime).

Tiesa, tiems, kurie praleido malonų šventės reginį... Skaitykloje studentus pasitiko bibliotekos vedėja Vida ir gimnazijos direktorius, kuris tarė pirmuosius sveikinimo žodžius. Renginys prasidėjo Eglės Neseckaitės monologu – studentiško gyven-

Akys nukreiptos į Daniją!

Sausio 14-ą dieną, 16.00 valandą, į Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos konferencijų salę ėmė plūsti miesto savivaldybės atstovai, mokyklų vadovai bei mokytojai, kultūros srities veikėjai ir iniciatyvus jaunimas iš visų trijų Utenos gimnazijų. Nemenko susirinkimo tikslas intriguojantis, viliojantis – Utenos miesto ateities vizija, kurią aptarti kvietė meras Alvydas Katinas su žinomų prelegentų iš kraštiečių klubo „Indraja“ kompanija.

Visgi norėčiau „pasprukti“ nuo tradicinio reportažo formulės „užsukom, stebėjom, kas vyko, buvo smagu“ ir ant pjedestalo iškelti Utenos problemas, išryškėjusias diskusijos metu, bei jas apžvelgti subjektyviomis moksleivio akimis.

imo pristatymu. Po jo pasirodė psichologas, kurio kosultacijų depresuojančioms dvyliktokėms forma buvo sujungti studentų pasakojimai. Išklausėme Rūtos Mačiulytės, dabar Vilniaus Universiteto pirmo kurso medicinos studentės, universiteto ir studijų pristatymą su nuotraukomis multimedijos ekrane. Nustebino Linos Jukonytės , taip pat pirmo kurso, tik Kauno Technologijos Universiteto studentės, pasakojimas apie elektros energijos technologijų studijas. Sudomino ir jos patirtis studentų atstovybės veikloje. Taip pat smagu buvo klausytis Tomos Kraujelytės pasakojimų apie studentišką gyvenimą ir tiksliųjų mokslų studijas Vilniaus universitete. Netrukus internetu susisiekėme su šapokiukais, besitobulinančiais Danijoje.

Studijų patirtimi su mumis dalijosi Benas Pelėda (ISM), nuvykęs pasisvečiuoti, Kristina ir Gintarė (Danish Academy of Business and Technology studijuojančios Marketing Management) ir Koge business college multimedijos dizaino studentai: Donatas Gruodis, Donatas Gudelis, Paulius Pinkevičius, Vytautė Zapolskaitė.

Pertraukų tarp pasakojimų metu muzikos terapija klausytojus džiugino Silvija

Klajūnai..

Apšviestas negatyvas

Guzovijūtė, Ugnė Malinauskaitė, Ignas Šileikis, Simas Pertauskas, Silvija Slapšytė ir mažųjų akordeonistų trio. O jų fone – multimedijos ekrane – susirinkusiems Vida Gudelienė priminė „rūmų“ gyvenimo akimirkas nuotraukų dėka, o svarbiausių švenčių vaizdus – filmu. Be kita ko, 1e klasė visus maloniai pradžiugino filmuku apie savo gyvenimą gimnazijoje. Štai tokia buvo šventė, tik bijau, kad neįmanoma yra nupasakoti studentų patirties, jų patarimų svarbos mums, kuriems dar kelias ilgas...

Reikia paminėti, jog dar prieš Kalėdas, gruodžio 21 dieną, iš Anglijos ir Danijos universitetų sugrįžę Valentas Rutkauskas, Mindaugas Krikščiūnas, Antanas Bražėnas ir Donatas Gudelis dalinosi savo rūpesčiais, džiaugsmais studijuojant ir nurodė, kur rasti „raktus nuo savo universitetų durų“.

Na, o M. Krikščiūnas, jau magistratūrą baigęs šapokiukas, papasakojo viską nuo A iki Z apie studijas užsienyje. Pasisekė tiems, kurie turėjo progą jų paklausyti.

Ech, tarsi kokie pavasario šaukliai sugrįžo studentai į savo tvirtovę, įrodė, jog ,,Šapokiukas visur šapokiukas”, ir vel išlėkė, kad sugrįžtų... Tuo tarpu mes pakylėti su džiaugsmu prisimename juos ir toliau kremtame mokslus – galbūt kada tapsime tokiais pat studentais ir jau mums didžiuodamiesi mokytojai spaus rankas...

Trio

išspręsti socialinius rūpesčius. „Gėris = kičas“, mano galva, šį stereotipą galima drąsiai įrėminti ir pakabinti ant intrigomis apveltos visuomenės sienos. Jis prasideda mokyklos suole, „aršiai“ kovojant dėl elementaraus dėmesio, ir vis dažniau „pavergia“ gyvenimo ramybę bėgant metams, nes sąžinė ir nuoširdumas virsta klaidingu ginklo dėl įtakos bei garbės ateityje įvaizdžiu, kurstančiu nemalonią tarpusavio „trintį“.

Beje, dvasinių vertybių stoka yra pernelyg globali problema, todėl Arvydas Šaltenis, sugretinęs ją su Utena ir kaip sprendimą kategoriškai pasiūlęs dekalogą, šiek tiek apsiriko.

Ovidijus Stauskas 3c si“, kaip ir pridera, Utenos miesto meras Alvydas Katinas, o jo „prologe“ iškart išryškėjo paradoksas: Utena, kaip miestas, išgyvena pačius geriausiusius laikus, tačiau nedarbas išaugo nuo 4 % iki 16 %. „Kaip miestas“ – frazė Uteną „suskaldanti“ į dvi dalis: žmones ir pastatus su infrastruktūra. Taigi viešos diskusijos taikiklyje atsidūrė būtent šios dvi sritys, o „Indrajos“ klubo prezidentas Arvydas Šaltenis jau kalbos pradžioje tvirtai akcentavo, jog turėtume labiau gilintis į Puikiai žinau, kad nieko nežinau dvasines vertybes, nebijoti dekalogo. Verta Kita asmenybė, pristačiusi savo sutikti, jog tai opi bėda, tačiau į situaciją nuomonę apie Utenos problematiką, – propažvelgus iš jauno žmogaus perspektyvos, Tik Dievas tepadės?

Nukelta į 7 p.

Vakaro šeimininko pareigas „savino- „griebia“ abejonės, ar tyra „dūšia“ geba

Paupėja

Apšviestas negatyvas Atkelta iš 6 p.

fesorius, garsus širdies chirurgas Vytautas Sirvydis. Vyriškis ne puolė rikiuoti faktų, kurie vietinių plaučiams padėtų įveikti oro taršą (Utena pramoninis miestas, visgi), o koncentravosi ties kultūrine sfera. „Tik kultūra gali paskatinti tobulėjimą“ – profesoriaus citata, antrinanti Arvydo Šaltenio mintims apie sumenkusias dvasines vertybes. Mano nuomone, grįsta „utenietiško gyvenimo kontekstu“, miestas pakankamai lengvai atstumia arba netinkamai priima į jį besiskverbiančias kultūrines gijas. Vienas iš pavyzdžių – Utenos kultūros centras, į kurį kartas nuo karto „užklysta“ išties profesionalių trupių, priverčiančių džiaugsmu spindėti teatro mėgėjų veidus. Deja, šypsniai išblėsta, kai ateina metas vertinti vietinio teatro pasiekimus: nenutuokiama, kam teikti „laurus“, nors nusipelniusių yra! Paradoksalu, tačiau daugybė „piliečių“ tūnojo socialiniuose tinklapiuose ir masiškai tarėsi, kuo užsiimti, kai, tuo tarpu, spektaklio „Šiaurė“ aktoriai skaičiavo paskutines akimirkas iki premjeros. Taip gimsta įrodymas, jog Utenos „miestelėnams“ pravartu rankas paspausti saviems talentams, o ne lūkuriuoti užsienietiško „aukso veršio“. Kultūrinės sferos „plyšį“ Utenoje gilina Kraštotyros muziejus. Be abejo, jis sąžiningai atlieka pareigas: teikia patikimą stogą parodoms, rūpinasi krašto istorinio

Kompiuterių „guru“ Edvinas Jurgelionis 3c Dar neseniai artimiau susipažinę su pačiais paslaptingiausiais Adolfo Šapokos gimnazijos darbuotojais – darbininkais Vaclovu ir Aloyzu – padarėme išvadą, kad be sumanių mokinių ir kompetetingų pedagogų gimnazijoje zuja ir nuostabus kolektyvas. Nors kai kuriuos iš jų matome bene kasdien, panašu, kad apie juos žinome vis dar ne tiek, kiek reikėtų. Todėl šįkart artimiau supažinsime su, pasak jo paties, savamoksliu, tačiau mūsų drąsiai gimnazijos kompiuterių „guru“ karūnuotu, Modestu Gadliausku.

Modestas Adolfo Šapokos gimnazijoje kompiuterių inžinieriumi dirba jau septintus metus. Prieš keletą metų dirbęs ne visą darbo dieną Modestas nusprendė pasilikti gimnazijoje ir šiuo metu yra ne tik atsakingas už praktiškai visos mokyklos kompiuterinės technikos stabilų darbą, bet ir vadovauja kompiuterinei skaityklai, kurioje pamokų metu vyksta darbas su kompiuteriais, galima spalvotai atsispausdinti rašto darbus. Be to, Modestas vaizdo kamera įamžina bene kiekvieną mokykloje vykstantį renginį, o savo kūrinius publikuoja paties administruojamame mokyklos „Youtube“ kanale. Galiausiai vertėtų paminėti, kad Sauliui Brasiūnui, prižiūrėjusiam „Paupėjos“ maketavimą, tapus gimnazijos direktoriumi, jau antrus metus būtent Modestas maketuoja

2011 m. gruodis. Nr. 62 / 7 paveldo sauga, tačiau argi tai vyksta ne per tyliai? Informacija apie muziejų pasiekusias naujienas lieka tūnoti internete, radijo balsas šiuo klausimu taip pat prikimęs.

Akivaizdu, jei prie kultūrinės informacijos sklaidos prisidėtų mokyklų aktyvistai, viešosios įstaigos, jaunimo organizacijos, Utenos mentaliteto tobulėjimas galėtų tapti vitališku.

Mįslinga pabaiga Algirdas Gaižutis – Vilniaus Pedagoginio universiteto rektorius nuo 2003 metų, mokslo žmogus, todėl būtent jis sulaukė didžiausio dėmesio iš konferencijų salėje susirinkusių abiturientų, o tai pakeitė „Utenos vizijos“ diskusijos struktūrą, todėl atsiskleidė daugiau visuomenės minusų.

Visų pirma, „Saulės“ gimnazijos prezidentė Marija Šaraitė uždavė taiklų klausimą: „Ką jūsų kraštiečių klubas nuveiktų tam, kad jaunimas liktų Utenoje?“. Prelegentai pasitarę ėmė „vystyti“ nemirštančią teoriją, kad svarbiausia – mokėti sugrįžti, tačiau toks atsakymas skatino audringą reakciją, nes mergina buvo palaikyta Adolfo Šapokos gimnazijos prezidente...Painiojasi ir didieji protai, bet taip išryškėjo, jog Utenai nesvetimi „monopolijos gniaužtai“, kiršinantys ne valdininkus, ne prekybos centrus, o gimnazijų moksleivius. Visgi „sauliečiai“ diskusijos metu iš tiesų nustelbė „šapokiukus“.

Praėjus keletui minučių, Utenos miesto vizija buvo pamiršta, arba tiksliau, ją ėmė „Paupėją“. Pats Modestas džiaugiasi, kad technologijos neleidžia stovėti vietoje, o gimnazija dažnai pasipildo įvairia nauja technika, su kuria tenka susipažinti, todėl darbas nenuobodus.

Todėl per visus savo darbo metus darbštumu Modestas ženkliai prisidėjo prie mokyklos inovacijų kūrimo.

Maža to, Modestas yra aktyvus visuomenės veikėjas. Nors gali pasirodyti, kad kompiuterininko darbas nesuderinamas su labdaringa veikla, pasirodo, kad Modestas yra neformalaus savanorių centro „Savanorių armija“ įkūrėjas ir vadovas. Be to, jis yra ir pirmasis labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ koordinatorius Utenoje. Kaip jis pats teigė, anksčiau turėjęs daugiau laisvo laiko ir į organizuotas akcijas įtraukdavęs jaunuolių iš įvairių švietimo įstaigų.

Nepaisant to, kiekvienais metais padedant Adolfo Šapokos gimnazijos mokiniams vis dar organizuoja jau tradicija tapusią vėlykinę gerumo akciją „Kiškio lauktuvės“. Nors jos metu renkant produktus tvarkingoms daugiavaikėms šeimoms bei seniems neįgaliems ir vienišiems žmonėms akcijos organizatoriai ir vykdytojai išgirsta ne vien padrąsinančių žodžių, Modestui netrūksta ryžto ir geranoriškumo tęsti šią veiklą.

Laisvu nuo darbo laiku Modestas taip pat nenuobodžiauja. Maketuodamas įvairiausias knygas, lankstinukus, plakatus, laikraščius, kitus spaudos darbus gilina poligrafijos žinias, o jo valdomas fotoaparatas užfiksuoja

formuoti vien moksleiviai, Algirdą Gaižutį tardę apie studijų kokybės kontrastą tarp Lietuvos ir Vakarų, motyvacijos ar akademinių žinių prioritetus. Be abejo, mes, šiandieninis jaunimas, esame savo miesto ateities „kalviai“, tačiau spengianti tyla, tvyrojusi savivaldybės atstovų pusėje, bylojo apie visuomenės susikaldymą: jei Utena būtų katilas, kiekviena karta iš jo srėbtų tik tai, kas jai naudingiausia, o tų gerybių panaudojimo idėjos vargiai sutaptų. Štai kodėl miestas vis dar neturi jaunimą globojančio centro, štai kodėl vis dar pavydžiai dirsčiojam į Zarasus ar kitą miestą, traukiantį minias jaunuolių plačiu veiklų asortimentu: tarptautiniai festivaliai, jaunimo centrai, kuriuose laisvai generuojamos tiek laisvalaikio, tiek visuomeninės veiklos idėjos.

Diskusija truko daugiau nei porą valandų, o jos metu klubo „Indraja“ nariai lūpas vilgė mariomis mineralinio vandens bei pavartojo dar daugiau skambių lozungų, privalėjusių „užburti“ uteniškius griebtis kardinalių pokyčių. Gaila, bet realus „produktas“ nebuvo pagamintas – jokio bendrai sukurpto ir gyvenimą skaidrinančio plano. Vargu, ar bent saujelė dalyvių galėtų tvirtinti, jog Utenos ateities vizija nebeprimena apšviesto negatyvo.

Visgi, galėjome nesunkiai suformuluoti opiausias problemas ir eiti savais keliais, vieni arba drauge ieškodami optimalių sprendimų. ne tik stulbinančius gamtos vaizdus, bet ir jaunavedžius ar sukaktuvininkus. Tiesa, keletas nebenaudojamų fotoaparatų puikiai papildo sendaikčių kolekciją. Pasak Modesto, jo kambarys šiek tiek primena muziejų, kadangi kolekcionierius gali pasigirti puikia senovinių lagaminų, monetų, buitinių prietaisų, įvairios literatūros kolekcija. Tarp minėtųjų puikuojasi ir trys akordeonai, kurių vienas yra II Pasaulinio karo laikais pagamintas Italijoje. Paaiškėjo, kad Modestas, lygiai taip pat kaip vienas iš darbininkų Vaclovas, moka šiuo instrumentu groti (matyt į „ŠGMA“ teks pakviesti abu).

Panašu, kad Modestas yra nenustygstantis vietoje ir neapsiriboja kompiuterinių žinių gilinimu.

Visa tai tik dar kartą įrodo, kad paprasčiausi žmonės, su kuriais bendraujame kasdien, turi savo istoriją, savo pomėgius ir yra savaip spalvingi. Vienas iš jų ir yra Modestas – darbštus ir ryžtingas, visada geranoriškai padedantis ir nuolat tobulėjantis įvairiose srityse Adolfo Šapokos gimnazijos darbuotojas.

Iš Facebook pasaulio...

Paupėja

Į ką panaši mūsų mokykla?

Gailė Budvytytė 2a Pirmą kartą susimąsčiau, į ką panaši mūsų mokykla. Žodis „mokykla“, atrodo, pakankamai aiškus – mokslo įstaiga, tačiau man pasidarė smalsu, kas ji be to? Pirma šovusi mintis – madų šou.

Užlipi laiptais, atveri duris, peržengi kažkokią nematomą ribą ir štai – tu jau madų šou dalis. Kas kaip apsirengęs? Ką avi? Kokie aksesuarai? Kaip atrodo? Štai kur klausimai! Iš kelių šimtų sunku išskirti mokinius, atstovaujančius dizaineriams, tačiau jų tikrai yra. Sveikinu tuos, kurie nepasiduoda „masei“ ir išlaiko savitą stilių ir tuo, ką jie dėvi, pabrėžia savo unikalumą, originalumą. Mados kritikų, deja, apstu.

Bene kiekvienas žino, kas madinga, o kas ne, daugelis pažįsta žmogų geriau, nei jis pats save, ir žino, kas jam tinka. Nesusimąsto, kad tai mes kuriame madą.

Antras į galvą atėjęs atitikmuo – parduotuvė, kurioje kiekvienas nori save pareklamuoti, perteikti ir

2011 m. gruodis. Nr. 62 / 8 parduoti taip, kad pirkėjas nesigailėtų. Turiu omenyje tai, kad asmuo nori pasirodyti kaip asmenybė (tokių mažai), susirasti draugų (pirkėjų), kurie jį priimtų į savo būrį (nupirktų). Daugelis save pristato kaip „Prados“ rankinę, nors iš tiesų yra paprasčiausias džinsinis rankinukas, kuris, beje, kartais daug mielesnis širdžiai.

Na, ir galiausiai mūsų mokykla – bičių avilys. Tranai – laikino populiarumo sulaukę moksleiviai. Reikalingi čia ir dabar, o po to pamirštami, nebesvarbūs. Darbininkės – dauguma –vienodi, niekuo neišsiskiriantys, neturintys nuomonės mokiniai. Motinėlė – svarbus avilio, šiuo atveju mokyklos, atstovas. Atsirinkime patys, kas esame mes ir kas kiti.

Manau, tai pakankamai aiškiai matyti.

Taigi, išsakiau mintis, atspindinčias, į ką panaši mūsų mokykla. Nežinau, ką ji primena jums, tačiau manau, kad mūsų svarstymai turėtų daugmaž sutapti.

Na, smagaus ateinančio kolekcijos 2011 m. PAVASARIS-VASARA pristatymo!

Valentino diena virtualiai: su visais, bet vienas Kasparas Mociūnas 1c „Gyvenimo tempas spartėja proporcingai interneto greičiui ir mūsų svajonėms“ – pasakė niekam nežinomas, mokslo aukštumų nepasiekęs, bet gana išmintingas žmogus. Ir, mūsų nelaimei, buvo visiškai teisus. Kad ir kaip besidžiaugtumėme virtualaus pasaulio galimybėmis sutaupyti dabar labai brangaus laiko, kasmet vis „trumpiau miegam, todėl ilgiau gyvenam“, kaip dainuoja vienas alternatyvus menininkas MC Messiah. Tačiau kaip mums, jaunosios kartos atstovams, išsaugoti indvidualumą neatsiliekant nuo aplinkinių tempų?

Labiausiai į naujoves linkę esame būtent mes, jaunimas, nes mūsų sąmonės nevaržo prisiminimai.

Net Valentino diena, šventė, kuri tikrai paplitusi tarp jaunimo, po truputį persikelia į internetą. Pasak lietuvių dizainerės Ramunės Piekautaitės, skubėjimas privertė sukurti tai, kas patogu, neatsisakant savojo romantikos idealo. Socialinis tinklapis „Facebook“ šioje srityje tikras išsigelbėjimas. Tik prasidėjus vasariui, iškart atsirado skelbimai, kviečiantys į Valentino dienos renginius.

Pasirinkimo netrūko. Jaunimo organizacija „Darbas“ kvietė kartu pasimokyti romantinių šokių, mokyklos mokinių taryba – pažiūrėti romantinį filmą, dar kiti – amžinai likti vienišus. Kiekvienas galėjo rasti tai, kas jam arčiausiai širdies. Nemaža grupė pasiskelbė vienu metu dalyvausiantys net keliuose renginiuose. Dar daugiau žmonių įkėlė jiems romantiškiausią nuotrauką ir „pažymėjo“ savo mylimiausius draugus.

Tačiau to nedaro norintys išsiskirti. Drąsiausieji, nebijantys kitų nuomonių, supranta, kad internetu tikrų jausmų neperteiksi. Net toks populistinis teatras, kaip „Domino“, savo pastatyme „Bučiuoju, Oskaras“ pašiepia virtualią meilę. Juk paprastas rožės ar tulpės dovanojimas džiaugsmo suteikia daugiau nei tūkstantis puokščių... ekrane.

Manau, kad „nepaslysti“ ir rasti savąjį „aukso viduriuką“ tarp buvimo su visais bei vienišumo galima tik bandant. Kiekvienam reikia pa-tirti, ką reiškia apysakoje „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ minimas „pakilimas virš kitų“. Pabandę galime panaudoti patirtį ir tapti indvidualūs, įdomūs kitiems, neatsilikdami nuo gyvenimo tempo.

Kronika Jomantė Juknaitė 3c 01-13 – Laisvės gynėjų minėjimas 01-21 – Išvyka į Mažojo teatro spektaklį „Mistras“ 01-28 – Popietė mokyklos bibliotekoje „Šapokiukas visur šapokiukas“ 02-02 – 08 – Abiturientų bandomieji egzaminai

PAUPĖJA Adresas: „Paupėja“, 225 kab.

Paupio g. 1, LT-28140 Utena Redaktorius: Ovidijus Stauskas.

Redakcija: Marija Keraminaitė, Kotryna Krupeckaitė Eglė Daugsevičiūtė, Dovilė Kirdeikytė, Indrė Lukauskaitė.

Maketas: Modestas Gadliauskas http://www.maketavimas.aha.lt Spausdino: UAB „Utenos Indra“ Maironio g. 12, LT-28143 Utena Tiražas 100 egz.

02-03 – Išvyka į studijų mugę „Mokymasis studijos karjera 2011“ 02-04 – Įvyko respublikinė šokių fiesta „ARGO 2011“ 02-08 – Klasių fotografavimasis mokyklos metraščiui 02-09 – Įvyko debatai „Tremtis gali būti ne tik į rytus, bet ir į vakarus.“ Svečiavosi Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazijos mokiniai 02-11 – Parodų salėje buvo atidaryta dailės mokytojų Rūtos Vanagickienės ir Editos Bugvilionytės kūrybos darbų paroda 02-14 – Mokyklos bibliotekoje CD „Metų knyga“ pristatymas 02-15 – Šventė, skirta Adolfo Šapokos 105-osioms metinėms 02-18 – Dvyliktokų šimtadienis 02-18 – Išvyka į knygų mugę Vilniuje 02-23 – Susitikimas su VGTU studentais 02-24 – Susitikimas su studentais iš VU 02-25 – Teisinių žinių konkursas „Temidė“ 03-02 – Pristatymas apie ekspediciją „Misija – Sibiras 2010“

Išvyka į Studijų mugę Anelė Raudytė 3e Baigiant mokyklą kiekvienoje vyresniųjų klasių mokinio ar mokinės galvoje kirba klausimas, kur stoti? Deja, šį, naktis ir dienas atimantį galvosūkį, yra išsprendusi tik saujelė laimingųjų.

Todėl ne veltui kiekvienais metais mūsų gimnazijoje Ugdymo karjerai centras organizuoja išvyką į Studijų mugę „Mokymasis. Studijos.

Karjera 2011“. Šįmet mokyklos bibliotekoje tarp norinčiųjų patekti į laimingųjų sąrašą vyko tikros ,,grumtynės”: dar lapkričio mėnesį visos vietos jau buvo užimtos. Gimnazistai lyg paskutinio šiaudo griebėsi šio renginio, turėjusio visiems parodyti tikrąją jų gyvenimo kryptį. Nuvykę į ilgai lauktą mugę beveik 4 valandas praleidome klajodami po įvairių – tiek Lietuvos, tiek užsienio – universitetų stendus, klausydami informacijos apie mokymosi galimybes. Bendravome su dėstytojais, studentais, netingėjusiais atsakinėtii į mūsų klausimus ne tik apie stojimo sąlygas, bet ir mokymosi sistemą, studentų laisvalaikį, darbo perspektyvas. Prisirinkę įvairių lankstinukų ir universitetų leidžiamų laikraščių patraukėme į autobusą, kuriame visą kelionės namo laiką aptarinėjome įspūdžius. Štai kokie atsiliepimai sklido iš mokinių lūpų: Alvydė Jūčiūtė, 2c klasė: Man labiausiai patiko tai, kad konsultavo studentai, tačiau šalia buvo ir dėstytojai. Jie vienas kitą papildydavo. Aišku, vieni studentai labai mielai viską paaiškindavo, o nuo kitų norėjosi kuo greičiau pabėgti. Nepatiko, kad buvo be galo daug žmonių ir dėl to ne visada galėdavai prieiti prie konsultantų.

Raimonda Godaitė, 3f klasė: Iš mugės išėjau jausdamasi šiek tiek tvirčiau: prie Vilniaus Dailės akademijos (čia norėčiau studijuoti) stendo praleidau daugiau laiko, nei jo būtų užtekę nusitverti lankstinukui. Studentai ir dėstytojai maloniai paaiškino visas stojamųjų egzaminų subtilybes ir, be abejo, nuramino dėl mokamų studijų – gauti valstybės finansuojamą vietą nėra taip sunku, kaip daugelis galvoja. Džiaugiuosi dalyvavusi mugėje, nes apie visa, ką nori sužinoti, gali paklausti pats ir išgirsti iš pirmųjų lūpų, o ne beviltiškai blaškytis internete.

Rokas Vareikis, 4b klasė: Na, mano lūkesčių šių metų mugė nepateisino, nesužinojau nieko naudingo, nieko naujo, apie ką jau nebūčiau žinojęs prieš kelionę.

Nors pasisakymų apie mugę būta gana įvairių, tačiau visi draugiškai nutarėme, jog ši išvyka mums buvo tikrai naudinga, nes sužinojome daug naujų dalykų, mintis apie studijas tapo nebe tokia gąsdinanti, o ir mes patys, nors ir per mažytį žingsnelį, priartėjome prie savo svajonių specialybių.

Informacijos prisotinti.