2011 m. gegužė. Nr. 63
Redaktoriaus žodis (arba apie pavasarišką metafiziką) tamstą paskrudinti ruošiasi Egzaminai! ir prakaituodami eilėje gėlių parduotuvėje Nors pavasaris ir skatina nusidėti, ne- bei inicijuodami riaušes dėl paskutinės Dorasis Skaitytojau, iškart į Tave valia prievolių užmiršti. Ar po pirmojo rožės už 5 litus patiriame tik šią vienintelę nutaikau klausimėlį – ar čiupdamas šią dieną, nes kažkas seniai seniai nutarė, „Paupėją“ nesijauti kiek apsunkęs? Tarsi jog būtent tądien meilė mamoms turėtų laisvojo kritimo pagreitį kažkas sumąstė atrodyti ryškesnė. Manyčiau, jog ne pro pakoreguoti... Ar spręsdamas matemašalį ryškiai gyventi kasdien, ar ne? tikos uždavinį apie traukinį, judantį iš Paskutinį paragrafą norėčiau skirti taško A į tašką B, nesumoji, jog traukinys vis lėtėja, lėtėja, kol taip ir nepasiekia šiokioms tokioms padėkoms „Paupėjos“ stotelės X, o išlipusių ir įlipusių keleivių redakcijai, nes čia paskutinis šio sezono nusantykis taip ir užklimpsta pasąmonėje meris. Ačiū, kad netingėjot ir šiemet „kon(arba nesąmonėje)? Aš šaukiu TAIP! Jei struoti“ įtraukiančių straipsnių, reportažų, Tu man pritari, tuomet pritarsi ir teorijai, intervių bei apklausų – manau, jog komjog drauge su sprogstančiais medžių lapų piuterio klaviatūrą ne kartą aplaistėt arpumpurais sprogimo stadijon pakliūva ir bata ar kava, kol „pagimdėt“ norimą entuziazmas (pripažinkim – ir įprastomis tekstą. Be abejo, negalime pamiršti galsąlygomis jo ne marios...) žvitriai mąstyti, vas nulenkti prieš renginių organizatorius, graužte graužti knygas ir su šypsena bei originalių svečių kvieslius ar, kad ir kaip tiesiu stuburu kelti ranką, mokytojui vos Kodėl pavasarį norisi nusišaut? keista bebūtų, įvairaus plauko „parazitus“, pasisveikinus. Tokias maišalynes galvoje Piešė Indrė Salanginaitė, 3c. pridarančius bėdų, nes be jų liktume išalkę sukelia besisukanti Žemė ir jos skirtingo „riebumo“ šonus gnaibanti Saulė, o tokio gegužės sekmadienio, dar žinomo Ma- rašliavos. Taip, tokia ta žurnalisto duona, tandemo bendradarbiavimo rezultatas – mos dienos pavadinimu, mama laiminga? todėl viliuosi, kad kitiemet šapokiečiai pavasaris. Visgi, pilieti, jei esi abiturientas, Jei drąsiai linksi galva – šaunuolis! Vis „paupėjininkai“ tarpusavy pasidalins dar suk akis šalin nuo erezijų, nes jėgų Tau dėlto keista, jog azartą greitai skubėdami į didesnį jos kepalą ir jo kvapais suvilios prireiks, norint peršokti lauželį, ant kurio artimiausią prekybos centrą, mindžiodami daugiau išalkusių! Ovidijus Stauskas 3c
Abiturientiški prieskoniai Šapokos gimnazijos salotoms arba ką išeidami paliekame ir ką pasiimame Karolina Kaniušėnaitė 4d Mes, moksleiviai, mokykloje praleidžiame didžiąją savo kasdienio gyvenimo dalį, todėl nenuostabu, kad mokykla gyvenimą papildo vienomis ar kitomis vertybėmis. Dažnai ką nors mūsų gyvenime pagadina, duoda karčios patirties. Šiuo klausimu kalbėti stengiausi su žmonėmis, kurie į jį pažvelgtų ne tiesmukiškai – „davė – atėmė, turiu – nebeturiu“, o mąsliai, perleisdami jį per save ir pasakydami, kokias mintis šis klausimas sukėlė. Abiturientė Gelminė tuojau pat ėmėsi keisti formuluotę – „Ką davė? Nedavė nieko. Tik pasiūlė, o jau man beliko tik pasiimti.“ Mergina jaučiasi dėkinga gimnazijai už tai, kad galėjo pasirinkti, ką norėjo, kas padėjo jai tobulėti tiek dvasiškai, tiek fiziškai, užsiimant įvairia popamokine veikla. Gelminė beria salsvą cinamoną – „tai, kas manyje, niekas negali
atimti. Kas mano – tas mano. Šapokoje nieko negali atimti, nebent pats labai norėdamas prapulsi veikloje, moksle bei tikėjime savimi.“ Taip reikalingos druskos pabarsto Aleksandras, teigdamas, jog gimnazija, kad ir nedidelė, bet šiokia tokia gyvenimo mokykla, kurioje jaučiasi išmokęs atskirti jam reikalingus dalykus nuo nebūtinų, kuriems švaistyti laiko vaikinas nemato reikalo. „Turiu galimybę juos ignoruoti. Tai vat ir supratau, kad turiu tokią galimybę ir kad privalau ja naudotis.“ Vaikinas teigia čia išmokęs veidmainiauti ir įtikti, bet tuo pačiu ir išlaikyti savo pozicijas – gimnazistas žino, kad tokie dalykai tikrai pravers gyvenime. Aleksandras nestokoja ir pipirų, pridurdamas, jog besimokydamas jis suprato, kad labai daug žmonių yra tiesiog silpnapročiai : „Tai supratau sutikdamas ir bendraudamas su žmonėmis. Stebėdamas jų elgesį įvairiose situacijose. Vertindamas jų veiksmus, sprendimus, išvadas.“
Aleksandras, teigdamas, jog mokykla atėmė iš jo naivumą, nėra toks vienintelis – tą patį tvirtina ir dvyliktokė Karolina. Ji įlašina kelis lašus citrinos: „Gimnazija iš dalies atėmė norą atrasti kažką naujo, nes viskas jau yra vadovėliuose ir iš jų turime mokytis bei atsiskaitinėti“. Lengvai pasaldyti salotas nori abiturientas Ričardas, pabrėždamas, kad gimnazijoje gavo daug žinių iš įvairių mokslo sričių, kurios, tikėtina, pravers tolesniame gyvenime. Taip pat jis prisimena ir įdomias išvykas, kuriose šaunių nuotykių tikrai netrūko. Keliones su šypsena prisimena ir Justina: „Jei ne Šapokos gimnazija, nebūtų tekę pasiklysti Karpatuose ar naktį praleisti tualete“, - juokiasi ji. Abiturientė nesijaučia kažką praradusi gimnazijoje, tad pabarsto kvapnaus baziliko ir šmaikščiai priduria, jog gimnazijoje jaučiasi praradusi bėgimo iš pamokų džiaugsmą. Nukelta į 2 p.
Paupėja
2011 m. gegužė. Nr. 63 / 2
Gyvoji biblioteka: graffiti – vandalizmas ar meno raiškos forma? Eglė Daugsevičiūtė 3b Debesuotą penktadienio popietę uteniškius pasiekė neįprastos kultūros renginys: „Gyvoji biblioteka“. Unikali galimybė pabendrauti su išties įdomiais žmonėmis, kurie iškelia tam tikras aktualias šių dienų socialines problemas. Nepastebėta ir aš bandžiau įsmukti į renginį. Turiu pripažinti, buvo verta persivilkti sekliu Morka, nes susipažinau su vaikinuku iš Vilniaus, graffiti piešėju. Kone aktualiausia problema Šapokynės gyvenime – kaip žinome, ji jau patyrė šio meno ataką. Taigi grafiti vandalizmas ar, kaip dauguma teigia, šiuolaikinio meno forma? Graffiti piešėjas – nestandartinis žmogus. Tokios sąvokos kaip graffiti žmogus nėra. Na, gal yra, bet negalima niekaip apibūdinti šio asmens išvaizdos, charakterio ar pomėgių. Visuomenė yra nusistačius, kad jie – gatvės chuliganai su pankiškomis šukuosenomis, negerbiantys vyresnio amžiaus žmonių, tepliojantys visur ir bet ką, gal net renkasi mieliau rusų, nei lietuvių kalbos keiksmažodžių žodyną, ir bent jau man, visada tai vaikinai. Paklausus Dovydo, graffiti meistro ir tikro gražuoliuko, jis man paprastai atsakė: graffiti piešėjas gali būti ir moksliukas, įnikęs į knygas. Norint piešti, lytis, odos spalva, rasė, darbas, draugai nesvarbūs. Tad kodėl visuomenė iš anksto yra susidariusi nuomonę apie piešėjus? Jie vieni kito nediskriminuoja, o mes paprasčiausiai jų netoleruojame ir lyg kokiais viduramžiais laikomės nustatytų stereotipų. Galų gale, gal rimtasis Šapokynės mokyklos vado-
vas ar rūstusis lituanistas, apie kurį jau ne vieną amžių legendos sklando, naktį išlindę iš urvo drauge kaip Mikė Pukuotukas ir Knysliukas vidury miesto piešia savo svajones? Gerbiamieji, būkime būdrus, gal jūsų kaimynas, šeimos narys, suolo draugas ar net miegalius katinas Rainis slepia dažus kišenėje? Ir vis dėlto, kodėl žmonės renkasi graffiti? Graffiti – tai galimybė meniškais darbais nestandartiškai pasakyti, ką nori. Proga išreikšti jausmus, emocijas, mintis. Savaime suprantama, piešinių būna įvairiausių: nuo sudėtingos kompozicijos iki kelių žodžių ant sienos. Nors, mano manymu, tai neoriginalu, bet su nieko nepasiginčysi – graffiti. Ir kodėl
Ekspresionizmas ar impresionizmas?
Abiturientiški prieskoniai Šapokos gimnazijos salotoms arba ką išeidami paliekame ir ką pasiimame Atkelta iš 1 p.
Dvyliktokė Emilija subtiliai šlaksto salotas gardžiu alyvuogių aliejumi – ji teigia, kad gimnazijoje išmoko tolerancijos: „Džiaugiuosi, kad kai kuriais atvejais tapau pakantesnė ir nejautri dalykams, kurie neverti dėmesio“. Taip pat mergina apgailestauja, jog dėl mokyklos ji negali susidėlioti dienos darbų kaip norėtų, bei žaismingai priduria: „Gimnazija vis grobia patį saldžiausią rytinį miegelį ir rytinį arbatos puodelį“. Pajautę mokinio mąstymo bei savęs realizavimo trūkumą jaučia abiturientai Algirdas ir Ričardas. Štai pastarasis dvyliktokas gausiai barsto čili pipirus: „Gimnazija formavo mano charakterį ir pasaulio suvokimą pagal nustatytas normas, nejutau galimybių atskleisti save“. Štai Algirdui
labiau užkliuvo primetamas Šapokos gimnazijos prestižo palaikymas: „Taip išeina, kad neleidžiama rinktis, kaip turi mokytis, nes privalai siekti geriausių rezultatų“. Nepaisant to, vaikinas jaučiasi dėkingas, kad besimokydamas šioje gimnazijoje įgavo daug praktikos vesdamas renginius, taip pat mano, kad čia užmegztos pažintys pravers ateityje. Įvairiausiais prieskoniais pagardindami Adolfo Šapokos gimnazijos salotas, mes, abiturientai, tariame paskutiniąsias sparnuotas frazes, gauname paskutiniuosius pažymius ir pamažu keliame sparnus skrydžiui. Pasiimame santūriai pakrautus patirties lagaminus ir žygiuojame tolyn, palikdami jums, gimnazistams, skaninti mūsų mokyklos salotas.
jis? Žmogus, turintis dailininko gyslelę, realiame pasaulyje negalintis to padaryti, pasirenka tokį kelią. Juk svarbu save realizuoti. Prisiminkim A. Hitlerį – jo nepriemė į Dailės akademiją ir žiūrėkit, kuo viskas baigėsi... Kaip teigia Dovydas: graffiti piešėjas nors šiek tiek privalo turėti menininko gyslelę. O galbūt po nakties atsiradęs piešinys suteikia žmogui progą pasijusti išgirstam viso miesto? Juk šaukti norisi, o nėra kaip... Liūdnoji istorija: prieš keletą metų, kai mūsų mieloji mokyklelė buvo ką tik pabaigta renovuoti, po kelių savaičių į gražią, naują, spindinčią saulės spalvą pasikesino ir šiuolaikiniai meno atstovai. Kilo didžiulis skandalas, kai gigantiškas piešinys atsidūrė ant galinės mokyklos lauko sienos. Tačiau, žmonės, neskubėkime teisti! Kodėl svarbu pasireikšti visur matomoje vietoje ir ant pastatų? Nes graffiti toks jau yra, jo vaisiai privalo būti gerai matomoje vietoje. Tokios taisyklės. Kažkada visuomenė buvo nepatenkinta hipiais, bet žaidimo taisyklių nepakeisi. Be to, galime džiaugtis, kad ant sienos nebuvo išterliotas koks keiksmažodis ar kažkas panašaus, o tai buvo visai neblogas dailės darbas. Netgi spalvotas! Galime džiaugtis, kad Utena, ir tuo labiau Šapokynė, nelieka užmiršta meno atstovų, ir mes turime progą meno sroves pažinti iš arčiau, praktiškai. Keletas įdomių faktų: - Legalus graffiti tampa nebe graffiti. - Užsiimdamas šia veikla privalai gerbti kitus šios srities atstovus ir neliesti jų ribų mieste. - Vaikinam graffti piešimas neretai suteikia pasitenkinimo, nes didelis jų darbas miesto aikštėje tarsi patenkina jų ego. - Su graffiti nemokamai gauni adrenalino dozę ir galimybę sumokėti už savo darbus policijoje. - Graffti Lietuvoje tai tik mados pliūpsnis. Nemanoma, kad jis ilgai gyvuos. - Realiai iš šio darbo mūsų šalelėje užsidirba tik keletas žmonių. Vietoj mirties bausmės pasigailėkime ir pasvarstykime, ar miestas netampa gražesnis nuo to. Juk šypsena iškart pabunda, išvydus policijos pastatą, išpaišytą grotomis. Draudimas, visuomenės pasipiktinimas piešėjams suteikia dar didesnio pasitenkinimo ir paskatinimo piešti. Be to, dailininkui niekada neuždrausi tapyti. Gal kada nors tai taps relikvija?
Paupėja
2011 m. gegužė. Nr. 63 / 3
Su kuo rezonuoja „Paupoforai“? Ovidijus Stauskas 3c Gegužės 13 dieną, penktadienį (jau vien nuo datos kyla šiurpas, taip?) Adolfo Šapokos gimnazija paminėjo šventę, be kurios mūs mokyklėlės žodyne neegzistuotų žodis „tradicija“. Taip, tai „Paupoforai“. Jei tektų staigiai išaiškinti vakaro prasmę, susidurtume su keblumais – nėra tinkamų ir pakankamai specifinių žodžių, frazių, tezių… Tiesiog pagerbiame nusipelniusius „paupėjininkus“, bibliotekos bičiulius, konkursų nugalėtojus ir kitas „dūšias“, kurios ne tyliai vaidenasi gimnazijos koridoriuose, o darbais geba pozityviai šiurpinti nugaras! Apdovanojimų procesas įpinamas į specifinį laikotarpį. Gegužės 13 dieną galime laikyti lietuviška Valentino diena – tai meilės deivės Mildos šventė. Visgi vakaronės tema nepaskendo saldžiose kalbose ir rausvuose frakuose. Kėlėmės į modernizuotus
spaudos draudimo metus, kur susidūrė legendinių knygnešių anūkai ir užkietėję žandarai, kurių gretas papildė Jonas Jarmalavičius ir Antanas Kavaliauskas. Jei pastarasis Jūsų fizikos mokytojas, turėkite omeny, kad jo talentas piešti naudojamas toli gražu ne tik fizikiniams dėsniams plokštumoje atkurti. Kolega Jonas, deja, nedemonstravo empatijos knygnešiui, vargais negalais per upelį tempiančiam maišą knygų. Jei tamstos sėdynė nešildė vienos iš „šapokynės“ salės kėdžių, pats kaltas! Nepamatei minėtos eklektiškos konfrontacijos dėl lietuviškos spaudos, manjakiškų meilės apraiškų lietuviškos „valentynkės“ proga bei drauge su publika nedengei ausų dėl šaižaus bosinės gitaros ir garso kalonėlių rezonanso. Galų gale, mandagiai nepaspaudei mimo rankos, todėl neturime Tavo pirštų antspaudų, negalime susekti ir išperti. Kitais metais!
„Žvaigždžių valanda“ – ar kiekvienai mokyklai reikia savo konkurso? Kasparas Mociūnas 1c Pramerkiu akis. Pirma į galvą šovusi mintis nėra mano, tačiau nuo to nė kiek ne mažiau artima: „Šiandien, kaip bene kasdien, nepakeliu savęs nuo žemės”. Ranka, tarsi nelaukusi galvos nurodymų, tingiai nuslysta prie telefono. Šeštadienis, šešta valanda ryto. Liko pusvalandis. Jei noriu netik nusiprausti, bet ir pavalgyti, teks paskubėti. Kodėl negaliu būti kaip devyniasdešimt nuošimčių bendraamžių ir toliau sapnuoti? Turbūt tai kažkas tarp pareigos, sąžinės ir iššūkio pačiam sau. Penki mokiniai, trys mokytojai ir vairuotojas. Tokiu ekipažu pajudame iš Utenos žinodami tik tikslo pavadinimą ir visiškai neįtardami, ką teks daryti. Pagrindinis reikalavimas - oficiali apranga, todėl talpinuosi į švarką. Be abejo, skolintą. Bendrakeleiviai nekalbūs, tiek mano, tiek draugo bandymai pramušti tylą nesulaukė atsako. Atvykstame. Konkursas „Žvaigždžių valanda” yra projekto „Žmogus tarp žmonių” dalis. Abu pavadinimai parodo, koks, švelniai tariant, “keistas” yra iniciatorius KTU Gimnazijos diektorius B.Burgis. Išklausius jo gana netrumpą įžanginę kalbą, kurioje net neslėpdamas paaiškino, kodėl jo gimnazijos komanda neturi galimybių pralaimėti, pradedame žaidimą. Pirmas etapas – dar neiškritome. Antras – dar tęsiame savo pasirodymą. Kapitonų rungtis – jau esame tarp lyderių. Keli ginčai, padėję išsikovoti taškus, ir galutinis rezultatas nenuvilia – Utenos Adolfo Šapokos gimnazija trečia tarp „elito”, nuo nugalėtojų atsilikusi vos dviem taškais. Kelionė namo. Panašių konkursų atitikmenų turi daugelis mokyklų. Net ir Utenoje. Kad ir Aukštakalnio pagrindinės mokyklos konkursas akademiko V. Statulevičiaus taurei laimėti. Tik ar to reikia kiekvienai mokymo įstaigai? Galbūt tokie renginiai kelia dalyvių, o ypač šeimininkų, pasitikėjimą savimi. Kelios dešimtys padedančiųjų dėl to turi dirbti savaitgalį. Dažnai už ačiū. Vien tam, kad mokykla „neprarastų garbės”. Beveik šimtas mokinių šeštadienį aukoja tam, kad atstovautų mokyklai. Pusė jų mokyklų uniformose tiesiog krykštauja iš džaugsmo, nes mokslas šeštadienį jiems malonumas. Kitai pusei – kančia, ir jie tas uniformas mielai iškeistų į sportinę aprangą. Visa tai – mokyklos atstovavimo kaina. Nesutiksi, nevažiuosi, geriausiu atveju nulydės smerkiamu žvilgsniu. Blogesniuoju – likusius metus tau šį įvykį prikaišios kasdien. Mokyklos „garbės” kaina. Ar viso to nori mokytojai, aukojantys savo laisvadienius? Toli gražu ne. Tačiau atsisakyti vėl nėra kaip. Eilinė mokyklos garbės kaina. Ir ją noriai moka tik tos kelios dešimtys, iškart sutikusios dalyvauti vasaros stovykloje su tėvais ir mokytojais. Kiti atiduoda kaip duoklę. O dar kažkas visa tai sugebėjo pavadinti „Žvaigždžių valanda”…
Paupėja P Pa auppėjja
20 2011 011 m m.. ge ggegužė. gužėė. Nr. gu Nr. 63 / 4 Nr
N e p a m i r š i m Rūta Jakučionytė 3c
Š.m. balandžio 27d. 9 mokiniai bei 2 mokytojai (I. Budreikienė bei direktorius S. Brasiūnas), po Velykų atostogų padirbėję tik vieną dieną, iškeliavo į Ispaniją. Neskubėkite teisti, čia ne šiaip sau poilsis, o rimtas e-Twinning projektas, kuris pavadintas „Kultūrinis šalių bendravimas“, o jo tikslas – susipažinti su skirtingomis kultūromis, kultūriniu paveldu, tradicijomis, pasistengti jas suvokti, vartojant tik anglų kalbą, kuri nėra gimtoji nei vienai, nei kitai kultūrai.. Praėjusių mokslo metų lapkričio mėnesį galėjote sutikti 10 nematytų, išskirtinų veidų mokykloje: tamsesnė oda, juodi plaukai, rudos akys. Ispanai – ne, ne ispanai o galisai – viešėjo mūsų gimnazijoje. Jie gyveno mūsų mokinių šeimose. Įvairiomis ekskursijomis, veiklomis, pristatymais, koncertais bandėme atskleisti mūsų kultūrą, tradicijas, amatus, mūsų gyvenimo būdą. Bet ką čia apie mus, juk ir taip žinome savas tradicijas, geriau
Vakarai..
pasižiūrėkime, kas atsitiko lietuviams, nukeliavus į Galiciją, vieną iš septyniolikos Ispanijos regionų. Pirmą kartą kojomis palietėme ispaniškąją žemę Madride, išėję iš oro uosto. Pirmosios mintys: „Karšta! Kaip žalia! Kalnai!“. Tačiau per daug nesidžiaugėme, nes laukė 7-8 valandos autobusu iki numatyto tikslo – Melidės miestelio. Kelionė neprailgo, nes vieni miegojo, kiti grožėjosi vaizdais, o šiltas ispaniškas sutikimas priminė, jog tai ne sapnas. Taupydama skaitmeninį popierių, noriu papasakoti tik svarbius, įdomius, labiausiai stebinančius įvykius. Mokykla. Jau pirmąjį vakarą teko apsilankyti joje. Iš išorės ji atrodė tvarkinga, su gan didele sporto aikštele lauke. Iškart nudžiugino virš įėjimo pakabintas užrašas lietuvių kalba „Sveiki, atvykę“. Ir pirmi nusistebėjimai – jie neturi valgyklos! Yra tik bufetas, kuriame ir užkandome. Vaikams jo užtenka, nes priešais mokyklą dar yra maža parduotuvėlė. Pavydėtina, jog jie turi radijo stotį. Keli mokiniai iš Lietuvos turėjo duoti jiems interviu. Dar Melidės mokykloje yra didelės medžio dirbtuvės. Ten mokiniams, baigusiems privalomąjį mokymą (iki 16 metų), vyksta profesinio mokymo pamokos, žinoma, tiems, kurie ketina būti dailidėmis ar baldžiais ateityje.
m
Bet su tokias rimtais įrengimais mokiniai pagamina daugybę daiktų mokyklai, o likusius metų gale parduoda žmonėms. Kadangi mokykloje mokosi daug mokinių iš priemiesčio, aplinkinių kaimelių, juos visus į pamokas atveža autobusai nemokamai (jokių problemų , kaip ir kur pasistatyti mašiną). Taip pat po 6 pamokų visus paima ir išveža atgal į namus. Todėl rytais ir popiet galima pamatyti apie 10 autobusų, stovinčių šalia mokyklos. Pamokos. Galime pavydėti, kad jie pradeda mokytis tik 8.40. Tačiau pamoka trunka 50 minučių ir jie turi vienintelę 30 minučių pertrauką po 3 pamokų. Per dieną tik 6 pamokos.. Bet pirmadieniais vyresnieji sugrįžta į mokyklą po pietų, o trečiadieniais – mažesnieji. Dar įdomu, jog kiekviena klasė turi savo kabinetą ir pas juos ateina mokytojai, o ne jie eina pas juos, išskyrus biologiją, kūno kultūrą, informatiką ir kitas disciplinas, kurioms reikalinga kita erdvė ar priemonės. Santykiai. Ispanai – ̖„karšti” žmonės. Tarpusavyje jie yra labai artimi. Mums ypač patiko pasisveikinimas – du bučkiai į žandus (lietuviai pripratę tik rankas spausti ar apsikabinti). Bet labiausiai stebino jų bendravimas su mokytojais. Pirmiausia, mokiniai juos vadina vardais Taip
Paupėja P Pa auppėjja
e s
20 2011 011 m m.. ge ggegužė. egu g žėė. Nr. Nr. 63 / 5 Nr
G A L I C I J O S
pat kalbasi nejausdami suvaržymų, lyg su labai gerais draugais, bet, žinoma, ribų neperžengia. Maistas. Ryte ispanai visada geria kakavą, ir, kai aš paprašiau arbatos, jie apstulbo. Sakė, kad arbatą geria tik žiemą, bet ir tai retai. Per pusryčius jie valgo saldžiai: keksus, bandeles, pyragėlius. Nieko sotesnio. Todėl pirmą dieną buvo keista, kaip jie taip ištveria. Bet po 6 pamokų, grįžę namo, pietauja sočiai. Kadangi mane apgyvendinusios draugės Judith mama būdavo namie, ji ir gamindavo. Pirmiausiai užkąsdavome Empanados (pyragas su mėsa). Tada antrasis patiekalas –mėsa arba jūros gėrybės. Ir galiausiai, kai nebėra vietos maistui, desertas. Taigi, per pietus prisivalgydavome kaip reikiant. O vakarienė būdavo tik apie 21-22 valandą.. Galicijoje labai populiarios jūros gėrybės. Tradicija yra kiekvienam turistui, pirmą kartą lankantis ten, paragauti kalmarų. Tai darėme ir mes. Išvaizda jų buvo keista, tačiau skonis geras. Vieniems patiko, kitiems nelabai. Apskritai teko paragauti nemažai maisto iš jūros, tikėjausi blogiausio, bet likau sužavėta. Ekskursijos. Pirmoji mūsų kelionė buvo pačioje Melidėje ir jos apylinkėse. Taigi aplankėme miestelio muziejų, kuriame radome Lietuvai būdingų daiktų
Tortilla ir žiupsnelis kraštovaizdžių
(batai, panašūs į klumpes, audimo staklės, įvairūs įrankiai medžiui apdirbti). Buvome miestelio Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčioje, Pambrės pilyje. Net vienai valandai tapome piligrimais, ėjome prancūziškuoju (šventojo Džeimso) keliu, kuris veda į Kompostelos Santjago katedrą, Šv.Džeimso bažnyčią. Mes ir ten apsilankėme. Ir neabejotinai šis miestas paliko neišdildomą įspūdį. Katedra didžiulė, jos keturiose pusėse yra: Santjago universitetas, Šv.Džeimso bažnyčia, prabangus viešbutis, kuriame apsistoja karališkoji šeima, kai atvyksta į miestą, ir savivaldybė. Didžiausias dėmesys, žinoma, katedrai, nes ji milžiniška, prabangi. Net ant jos stogų vaikščiojome, o nuo jų vaizdas nepakartojamas – visas miestas kaip ant delno. Lugo – tai dar vienas aplankytas miestas. Pirmiausiai apžiūrėjome netoliese jo esančias senovinės romėnų gyvenvietės liekanas (Castro of Viladonga). O vėliau grožėjomės Lugo senamiesčiu, kuris buvo apjuostas gan aukšta gynybine siena, ant kurios teko patiems pavaikščioti. Vaizdas nuostabus, nes tuo pačiu metu gali matyti ir senamiestį, ir naujuosius kvartalus. Takelis nebuvo platus, tačiau gan ilgas – neskubant apie 45 min kelio. Mano nuomone, tai buvo įspūdingiausias reginys. Ir paskutinė mūsų išvyka buvo į La
Korunją, uostamiestį. Buvome prie Atlanto vandenyno, kuriame keliems iš mūsų teko nusimaudyti, vieniems savo noru, kitiems atsitiktinai. Vėl turėjome galimybę vieną miesto dalį pamatyti iš aukštai, iš Herkulio bokšto-švyturio. Vėjas ten stiprus, tačiau verta pasigrožėti tiek Atlanto vandenynu, tiek miestu, pastatytu ant jo kranto. Taip pat apsilankėme akvariume „Finisterrae“, paremtame „Nautilijaus“ fragmentais. Laivo stilius, kapitono Nemo kajutė, žuvų įvairovė, nuotraukos, iškamšos, žaidimai – viskas sužavėjo, bet labiausiai patiko stebėti ruonių maitinimą. Deja, tai tik maža dalis visko, ką mes patyrėme. Praleidome ten 10 dienų, bet norėjome daugiau, nors ir buvome pavargę po kelionių ir šventimų iki vėlyvo vakaro. Žinoma, labai sunku perteikti visus išgyvenimus, jausmus, tačiau tikiuosi, kad pavyko bent nupasakoti pačius įdomiausius nuotykius. Svarbiausia, kad pasiekėme tikslą: nepaisydami visų kultūrinių bei kalbinių skirtumų, sugebėjome suprasti vieni kitus ir susidraugauti. Viliuosi, kad galėsite pamatyti įamžintas akimirkas per mokyklos televizorių, o galbūt ir sulauksite gyvo pristatymo.
Paupėja
Talka ir kitos problemos Agnė Šeduikytė 1c Beatričė Šinkūnaitė 1c Atėjus pavasariui mus džiugina saulė ir šiluma, bet taip pat atsiranda naujų rūpesčių. Reikia ne tik sėdėti pamokose, bet ir rinkti po žiemos „išdygusias“ šiukšles, ne tik padėti tėvams ir švarinti savo kiemą, bet ir dalyvauti mokyklos talkoje. Nors Šapokoj baigiam tik pirmuosius mokslo metus, mokyklos talka ne naujiena, nes tokiose akcijose dalyvaujam nuo pradinių klasių. Tačiau gimnazijoje požiūris į aplinkos tvarkymą pozityvesnis nei pagrindinėje mokykloje, o tai itin gerai. Aišku, entuziazmo apvalyti gamtą ir padaryti ją mielesnę trūksta, tačiau šiemet bent jau neteko sutikti tokių, kurie atvirai reiškia pretenzijas, nenori teptis baltų rankelių ir mokyklos talką apšaukia mokinių išnaudojimu, pusvalandžio trukmės darbą prilygindami vergavimui. Gimnazijoje net pasklido gandas, kad mūsų 1c klasė puikūs ravėtojai! Kas žavi Adolfo Šapokos gimnazijos aplinkos prižiūrėtoją Birutę Greibuvienę? Jos nuomone, visos klasės dirbo šauniai ir sąžiningai, tačiau 1c klasės mokiniai iš pradžių nebuvo rimtai nusiteikę, bet pravedus instruktažą ir paaiškinus, kad mūsų mokykla gražia teritorija garsėja ne tik Utenoje, bet ir visoje Lietuvoje, noriai ėmėsi darbo. Pabaigę tai, kas jiems pavesta, nestovėjo ir netinginiavo, o drąsiai klausė, ką daryti toliau. Įdomu, ar seniau vykdavo mokyklos talkos, ar tai tik šių dienų reiškinys? Birutė atsimena, kad tarybiniais laikais mokiniai net ne mokyklos teritoriją turėdavo tvarkyti, o būdavo vežami į kolūkius, kur tekdavo kasti bulves, rauti runkelius. Niekam nekildavo minčių atsikalbinėti ar piktintis, nes paprasčiausia į mokinių norus nebūdavo atsižvelgiama – reikia ir viskas. Pasidomėjome, ar užtenka vienos talkos per metus, ar visgi mokyklos darbuotojams reikėtų daugiau moksleivių pagalbos. Ponia Birutė atsakė, kad dar viena talka praverstų rudenį, nes medžių aplinkui daugybė, tad nėra lengva suspėti sugrėbti lapus. Tačiau tai jau mokyklos vadovų valia. Nors laiką leisti mokyklos kieme gražu ir gera (pasak Birutės, čia pasėdėti ateina ne tik mokiniai, bet ir netoli gyvenantys ar iš darbo grįžtantys suaugę žmonės), tačiau dar yra šiokių tokių trūkumų. Akis bado mokyklą juosiančios tvoros betoniniai blokeliai, stūksantys neliečiami jau šešiolika metų. Juos, gėlininkės nuomone, reikėtų perdažyti. Kita dar didesnė problema yra ta, kad sargams reikėtų atidžiau stebėti ne tik mokyklos pastatą, bet ir augalus bei kiemą. Neretai pasitaiko, kad gražūs mokyklos gėlynai išdraskomi, ypač tulpės prieš motinos dieną (mamai tikriausia smagu gauti paslapčia išrautas mokyklos kiemo tulpes). Vakarais ir savaitgaliais ant suoliukų prie alyvų krūmų galima pastebėti sportiniais kostiumais „pasipuošusių“ jaunuolių, kurie palieka daug šiukšlių ir vartoja alkoholį. Ponios Birutės prašymu, pastebėjus tokius žmones ar gėlių vagis, verta drąsiai eiti pas mokyklos darbuotojus ir pasakykyti, kas nutiko. O apie šiukšlinimą turbūt nereikėtų net kalbėti – visi puikiai žinome, kam skirtos šiukšlių dėžės. Manome, kad daugeliui gera džiaugtis pavasariu gražioje aplinkoje, kuri padeda atpalaiduoti mokslų įkaitintas galvas, todėl verta mokyklos kiemeliuose palaikyti tvarką ir gerbti kitų žmonių darbą.
2011 m. gegužė. Nr. 63 / 6
Trisdešimt šeštas puslapis Vaidas Karvelis 3g Brangus dienorašti, Šįryt pabudau išpiltas šalto prakaito, nes susapnavau sapną pranašišką: buvau apsimovęs baltomis pėdkelnėmis, juodais šortais, o mano veidas ištepliotas baltu grimu. Prieš mane staugė didžiulė minia, tačiau niekas joje nestovėjo – stovėjau tik aš! Pusantros valandos kaip įbestas, ir tik ankstyvųjų gaidžių giedojimo pažadintas pabudau – na, ne tikrųjų gaidžių, o mobiliojo telefono melodijos, bet juk svarbiausia yra tai, jog pabudau. Pakeliui į mokyklą sutikau Žaką de Broso (dėl savo nevaldomo apetito sraigėms visi Žaką pravardžiavo Glitėsiu). Eiti kartu su juo ir neturėti apie ką kalbėti atrodė amoralu, todėl palinkau į verbalizaciją; – Kaip sekėsi vairavimo egzaminas? – prisiminiau, kad vakar turėjo jį laikyt.
Paminklas knygai. Kodėl ne? Evelina Dilytė 1d Balandžio pabaigoje, iškart po pavasario atostogų, mokyklos bibliotekoje vyko renginys, kuriame prisimintas poetas Justinas Marcinkevičius. Renginio metu moksleiviai dainavo pagal jo žodžius kurtas dainas, skaitė publicistikos straipsnius, deklamavo poeziją. Taip pat per renginį buvo pristatytas vaizdo įrašas, kuriame poetas kalbėjo apie knygos svarbą. Jis užsiminė, jog dar niekas nėra pastatęs paminklo knygai, o derėtų tai padaryti. Išgirdus šiuos žodžius, kilo mintis, kaip šią idėją paversti realybe. Bet ar verta? Visų pirma, knyga dažnam iš mūsų yra daugiau ar mažiau svarbi, todėl būtina ją kaip nors pagerbti. Juk, kaip pats poetas minėjo, ginklui, įvairiai karo technikai, kaip antai tankams, kurie griauna gyvenimus, paminklai yra pastatyti, o knygai, kuri mus moko, duoda patirties, padeda gyventi – nėra. Be to, knyga Lietuvai yra ypač brangi, nes dėl jos tauta ne kartą atgimė. Prisiminkime spaudos draudimo laikotarpį, knygnešių pasiaukojimą, „Aušros“ ir „Varpo“ svarbą tautai vaduojantis iš okupacijos, pagaliau ir dvidešimto amžiaus paskutinį dešimtmetį, kai mitinguose skambėjo Maironio, Brazdžionio poezija. Pagaliau knygų tekstai ne tik moko, bet ir parodo kalbos grožį, skambesį. Manau, vis dėlto derėtų susimąstyti ir pasistengti pagerbti tokį brangų mums visiems objektą – knygą.
– Nepamačiau ženklo,– kiek irzliai, bet mandagiai (romaniškas auklėjimas) atsakė Glitėsis. – O kokio ženklo nepamatei? – Nežinau, juk sakiau, kad nepamačiau, o pasilenkus pažiūrėt po automobiliu, du dviratininkai ir pėsčioji (lyg ir į bobutę panaši) užstojo visą vaizdą. Kiek paguodžiau Glitėsį, tačiau negalėjau ilgai su juo šnekėti, jis skubėjo į pamokas, o aš turėjau kilnesnių planų. Šiandien juk Gatvės muzikos diena, todėl ketinau šįsyk atsikratyti moliūgalvio pravardės, ją užtemdydamas daina „Tu mimo neklausk, tau mimas nesakys. . .“ Gaila, tačiau nesėkmės neaplenkė ir šįkart. Lipdamas laiptais ant kažko paslydau, ir tik vėliau supratau, kad tai buvo sraigė. Atsikėliau iš transcendencijos, kai visi jau buvo išėję... Taip ir žinojau, kad iš tų prancūzų ir jų meniu bei valgymo manierų – nieko gero. O dabar dar galvok pasiteisinimą su teiginiu, socialiniu argumentu ir išvada, kodėl nebuvau pamokose. Juk kas patikėtų teisybe. . . Dar viena svari priežastis, kuri turėtų mus paskatinti paminklo statybų link, yra ta, jog informacinės technologijos baigia išstumti rašytinį žodį, dėl to po keliasdešimties metų knyga gali tapti savotišku archaizmu. Nenoras, kad knyga taip tiesiog ir išnyktų be pėdsakų, mus skatina įamžinti ją mūsų ir būsimų vaikaičių atmintyje. Tam, mano nuomone, puikiai tiktų paminklas, kuris neleistų jos taip lengvai pamiršti. Ir turbūt svarbiausia priežastis – šis nors ir nedidelis, bet kilnus užmojis primintų, jog Lietuva – ne tamsuolių kraštas. Be abejo, Adolfo Šapokos gimnazijai taip pat būtų be galo didelė garbė tokį paminklą pastatytą be galo svarbiam daiktui, turėti savo kiemelyje, ypač kai tam yra pakankamai erdvės. Jis puikiai derėtų prie mokyklos įvaizdžio, nes mūsų gimnaziją gaubia kultūros aura. Mokytojai leidžia vadovėlius, rašo knygas, taip pat ir patys mokiniai yra jų parašę bei išleidę. Be to, pats Adolfas Šapoka redagavo Lietuvos istoriją, apie kurios reikšmę nebėra reikalo dar kartą užsiminti. Taigi, paminklas knygai tik dar labiau pabrėžtų mūsų gimnazijos saitus su kultūra. Baigdama norėčiau pridurti, jog Aukštakalnio mikrorajone labai mažai kultūrinių objektų, tad paminklas mūsų gimnazijos kiemelyje puoštų šią Utenos dalį ir galbūt paskatintų kitus puoselėti ne tik miesto centrą, bet ir pakraščius. Ir galiausiai teigiu, jog kad ir kiek tai kainuotų pinigų, laiko ar kantrybės – tikrai verta.
Slam: švelnus antausis klasikinėms eilėms Ovidijus Stauskas 3c Balandžio 26-oji diena – šių metų Bibliotekų Savaitės startas. Šia proga į Utenos A. ir M. Miškinių viešąją biblioteką atkeliavo alternatyviosios poezijos, Slam, entuziastai. Tokio pobūdžio skaitymai mieste vyko pirmą kartą, todėl, kaip teigia organizatoriai iš „Sėkmės klubo“, poetai turėjo arba sukelti aplodismentų audrą arba likti ne visai suprasti dėl avangardiškų manierų. Vis dėlto publika atidavė kone visą plaučių gyvastį, skanduodami „pakartot!”. Slam – kas tai per fenomenas, kasmet įtraukiantis vis daugiau kūrybingų sielų? Mano galva, diskutuojant apie šią poezijos kryptį, tiktų toks palyginimas:
Lotynų Amerikoje egzistuoja terminas „purvini šokiai“, kupini intymumo ir kartais net šokiruojančios ekspresijos. Panašus skirtumas vyrauja tarp klasikinės poezijos ir Slam, nes čia poetai teatralizuotai (tik be jokių pašalinių priemonių ar kostiumų), su minimaliais cenzūros elementais skaito tekstus, atspindinčius tiek visuomeninio, tiek asmeninio gyvenimo problemas, tačiau jų neatsieja nuo kandžios ironijos bei siurealizmo. Tokio reiškinio šaknys siekia 8-ąjį dešimtmetį, kai amerikietis Marc Smith metė darbą statybose ir bičiulio bare ėmė organizuoti poezijos vakarus, kurių esmė, pasak Marc, sukurti mažą pasipriešinimą televizijai, ribojančiai pasirinkimo laisvę. Vakarėliuose Nukelta į 8 p.
Paupėja
2011 m. gegužė. Nr. 63 / 7
Slam: švelnus antausis klasikinėms eilėms Atkelta iš 7 p. mintis galėjo išsakyti kiekvienas, tačiau baro lankytojai, tapdavę teisėjais, nevengdavo paprasčiausiai nušvilpti nepatikusių skaitovų. Čia išryškėja Slam semantika: „poetry slams“ – „poezija trenkia, aršiai kritikuoja“. Skaitymų forma – varžybos, kurių nugalėtojas įgydavo pagarbą bei kišenę pamaitindavo simboliniu, pereinamuoju 5 doleriu banknotu. Šiandien organizuojami nacionaliniai Slam poezijos turnyrai, kurių priziniai fondai nebe simboliniai. Lietuvoje varžybos organizuojamos nuo 2008 metų. Pirmasis Slam vakaras vyko Vilniuje, Mokytojų kiemelyje, tačiau jame dalyvavo jau geri žinomi šalies poetai, todėl pagrindinė Slam užduotis – eilinio piliečio saviraiška – nebuvo įvykdyta. Visgi po dar keleto sueigų pogrindyje poetai nišą atrado „Fluxus Ministerijoje“, kur vyko pirmosios oficialios Slam poezijos varžybos. Šiandien alternatyvios poezijos namai – „Bix“ baras Vilniuje, kur slamer‘iai
susirenka paskutinį kiekvieno mėnesio ketvirtadienį ir sulaukia vis naujų talentų, kauptą kritiką visuomenei gebančių pateikti vis įdomesniu kampu. Uteną aplankė gerai žinomi Slam scenos atstovai: Žygimantas Kudirka (geriau žinomas kaip post Hip-Hop/Jazz atlikėjas Messiah), Benediktas Januševičius, Darius Jurevičius, Jurga Tumasonytė bei Aistė Jurė, kuriai šįkart teko taškų sumuotojos dalia. Žygimantas Kudirka ėmėsi moderatoriaus darbo ir, papasakojęs alternatyvios poezijos istoriją, pradėjo varžybas: išrinkti 5 atsitiktiniai teisėjai iš publikos, poetai pasiruošė skaityti eilės tvarka. Žiūrovus iškart krūptelėti privertė Dariaus Jurevičiaus pasakojimas apie persirūkiusį persą, kurio esmė – šmaikščią istorija pateikti žaidžiant sąskambiais bei išraiškingais kūno judesiais. Jurgai Tumasonytei ir Benediktui Januševičiui būdingas santūrumas, kiek ramesnis tonas, todėl publika, norėdama patirti teksto įspūdį, turėjo klausytis susikaupusi. Žygimantas Kudirka, kaip jau įprasta užkietėjusiam muzikantui, demonstravo eiles ir skaitymo manierą, pagal kurias pašokti nebūtų itin sudėtinga. Poetui baigus pasirodymą, kurio trukmė iki 3 minučių, teisėjai kėlė pirštus, rody-
dami balus, o Aistė Jurė juos sumavo. Nors po kiekvieno raundo paprastai atkrinta 2-3 skaitovai, A. ir M. Miškinių bibliotekoje netekties jausmui tvyroti nebuvo lemta, todėl visi poetai dalyvavo trijuose raunduose. Galiausiai, finale, kur budeliu tampa publikos triukšmo lygis, žodžio akrobatiką rodė Žygimantas Kudirka ir Darius Jurevičius. Pastarasis pateikė istoriją apie giminės susitikimą ant lieptelio šalia ežero, tačiau Žygimantas Kudirka susirinkusius galutinai pritrenkė padeklamuodamas vieną iš savo dainų „Nelieskit mėlynojo gaublio“. Šiame kelių minučių performanse poetas netgi užsikabarojo ant stalo, ragindamas mąstyti ekologiškiau. Taigi, tokia uteniškių pažintis su „pogrindiniu žodžiu“. Publika, be abejo, sulaukė svečių pagyrų už aktyvų palaikymą. Paklaustas, kaip vertina pačią biblioteką, Darius Jurevičius neslėpė nuostabos, tačiau pripažino, jog tiek jis, tiek kolegos yra pratę prakaitą (kartais profilaktiškai ir alaus bokalą) išlieti ne tokioje formalioje erdvėje. Atrodo, tai pasiūlymas kitam Slam‘ui ieškoti naujos vietos, į kurią atkeliautų ne tik žinomi veidai, bet ir uteniškiai, neabejingi netradicinėms meno srovėms.
XV „šapokiukų“ laida Danielius Datkūnas 4a klasė 1. Arulytė Mantė-Agata 2. Bagdanovaitė Monika 3. Balčiūnaitė Aurelija 4. Grašys Karolis 5. Jakutis Remigijus 6. Jančys Edvinas 7. Jusytė Miglė 8. Kavolėlytė Akvilė 9. Kezytė Greta 10. Kolosovas Elivijus 11. Kulbačiauskas Linas 12. Kunigėnas Paulius 13. Lapackas Eduardas 14. Maigys Gediminas 15. Meškuotytė Monika 16. Mierkys Dominykas 17. Mikuckas Tadas 18. Mikulskytė Simona 19. Paskačiūtė Kristina 20. Pelėda Edmundas 21. Petrėnaitė Virgilija 22. Raikalas Egidijus 23. Surgailytė Benita 24. Tiškutė Monika 25. Tuskenytė Sandra 26. Vaikutis Karolis 27. Vijaikytė Rūta 28. Viliūnas Arnoldas
Laima Sviklienė 4b klasė 1. Bivainytė Gintarė 2. Čepukas Žilvinas 3. Danauskas Linas 4. Giedrytė Domantė 5. Grikepelytė Indrė 6. Gutaravičiūtė Sigita 7. Ivanauskaitė Greta 8. Juknevičius Gytis 9. Kairytė Aira 10. Kaulinytė Renata 11. Kazakevičiūtė Agnė 12. Kirilauskaitė Ieva 13. Kirka Donatas 14. Kunčiūnaitė Erika 15. Labeikis Edgaras 16. Laurinavičiūtė Raimonda
17. Lazauskaitė Ieva 18. Musteikytė Agnė 19. Paškevičius Tadas 20. Puodžiukas Ignas 21. Raslanas Mantas 22. Skardžius Mindaugas 23. Šapokaitė Gintarė 24. Šileikis Ignas 25. Valiukas Tomas 26. Vareikis Rokas 27. Vitkelytė Eglė 28. Zelevaitė Diana 29. Žalkauskas Marius 30. Žalnierius Žygimantas
Rūta Vansevičiūtė 4c klasė 1. Alubeckaitė Gerda 2. Bikeraitė Dovilė 3. Butiškis Edvinas 4. Deksnytė Ugnė 5. Grašytė Eglė 6. Jakučionytė Monika 7. Jasiulionytė Rugilė 8. Juodka Aurimas 9. Jurkaitė Greta 10. Juška Marius 11. Katinas Andrius 12. Katinas Aurimas 13. Markevičius Simonas 14. Martinėnaitė Gailė 15. Mikulėnas Mantas 16. Narbutaitė Rasa 17. Pociūtė Gintarė 18. Rastenytė Rūta 19. Ražanskaitė Kristina 20. Rukšėnaitė Rasa 21. Stanevičius Tomas 22. Šniuikaitė Miglė 23. Trinkūnaitė Šarūnė 24. Tumėnas Gediminas 25. Vaitiekėnas Saulius 26. Vaitonytė Modesta 27. Valentukevičius Henrikas 28. Vanagaitė Adelita 29. Vasiliūnas Rokas 30. Žvirblis Linas
Birutė Siliūnienė 4d klasė
1. Alešiūnas Gediminas 2. Brazauskaitė Justina 3. Dumskis Algirdas 4. Glinskytė Edita 5. Juodkaitė Svajūnė 6. Kaniušėnaitė Karolina 7. Kašėta Egidijus 8. Kepalas Mantas 9. Korsakas Egidijus 10. Korsakas Justinas 11. Kvyklytė Greta 12. Leščinskas Ričardas 13. Markevičius Ignas 14. Pikiotaitė Ingrida 15. Remeikytė Karolina 16. Rubinaitė Simona 17. Sabaliauskas Mažvydas 18. Šapola Žygimantas 19. Šinkūnaitė Justina 20. Šinkūnaitė Roberta 21. Taraškevičius Linas 22. Vaičius Paulius 23. Vaitkus Dovydas 24. Verbickaitė Gintarė 25. Verbickaitė Rūta 26. Verbickas Martynas
Audrutė Zarankienė 4e klasė 1. Baltakytė Martyna 2. Bartašiūnas Mindaugas 3. Bražėnas Paulius 4. Būga Šarūnas 5. Čeburnytė Monika 6. Diržauskas Vytautas 7. Garbauskas Žygimantas 8. Gimžauskaitė Akvilė 9. Graužinytė Sandra 10. Kakanis Justinas 11. Kamarauskaitė Ada 12. Kelevišiūtė Lina 13. Malinauskaitė Ugnė 14. Matelis Tomas 15. Mikalauskas Tadas 16. Miškeliūnaitė Justina 17. Papuškaitė Miglė 18. Papuškaitė Skaistė 19. Pastolis Andrius 20. Pelėdaitė Gintarė 21. Petrauskas Simas 22. Pimpytė Emilija 23. Puodžiukaitė Ieva
24. Satkūnaitė Karolina 25. Slapšys Šarūnas 26. Stanevičiūtė Rugilė 27. Steponavičius Tadas 28. Vaškelis Povilas
Angelė Musnikienė 4f klasė 1. Balanoškaitė Gintarė 2. Blažiūnas Saulius 3. Bražėnas Tadas 4. Bulatovaitė Iveta 5. Čipkus Augustinas 6. Januškevičiūtė Giedrė 7. Kaušylas Ernestas 8. Kiseliovas Aleksandras 9. Kraujalytė Ingrida 10. Martinavičius Laurynas 11. Mažeikaitė Sandra 12. Mažliokaitė Vaida 13. Merkytė Simona 14. Norkūnaitė Silvija 15. Narkūnas Kęstas 16. Rakauskaitė Monika 17. Ruzgas Arminas 18. Sakalauskas Aivaras 19. Sapiegaitė Eglė 20. Skarelytė Greta 21. Stankevičius Andrius 22. Stukaitė Karolina 23. Sukarevičius Mantas 24. Šveckutė Miglė 25. Tamošiūnas Deividas 26. Trainys Laurynas 27. Urbanavičiūtė Sandra 28. Valiulis Šarūnas 29. Vasiulytė Greta 30. Venclovas Augustinas
Violeta Karnickienė 4g klasė 1. Asačiovaitė Viktorija 2. Bislytė Iveta 3. Bražėnaitė Greta 4. Čimbaraitė Audronė 5. Dumbravaitė Akvilė 6. Eigelytė Ugnė 7. Giedrytė Gelminė 8. Giedrytė Monika
9. Guzovijūtė Silvija 10. Jackūnaitė Nastė 11. Jučiutė Karolina 12. Jurelytė Jūratė 13. Kirilovaitė Violeta 14. Kriukelytė Oresta 15. Maciulevičiūtė Greta 16. Markevičiūtė Živilė 17. Martinkėnas Džiugas 18. Mazūraitė Vaida 19. Neseckaitė Ieva 20. Steponavičiūtė Monika 21. Šutinytė Dovilė 22. Trimonytė Neringa 23. Tručinskaitė Roberta 24. Urbonas Eligijus 25. Urbonas Mindaugas 26. Vaitkūnaitė Justina
Jadvyga Buzėnienė 4h klasė 1. Adomaitytė Gintarė 2. Jonelis Edvinas 3. Jurkėnaitė Ramutė 4. Kadūnas Naglis 5. Keblytė Miglė 6. Kuzmaitė Ineta 7. Kvedaravičius Tadas 8. Liškauskaitė Indrė 9. Mačiulytė Viktorija 10. Maslauskaitė Erika 11. Mirzoyan Knar 12. Modėjis Benas 13. Pagalytė Agnė 14. Paškevičiūtė Rūta 15. Pazniokas Donatas 16. Ručinskaitė Rūta 17. Rūkaitė Inga 18. Sabalinkaitė Martyna 19. Saladžiūtė Greta 20. Sinkevičius Modestas 21. Skliaustytė Danutė 22. Stonytė Greta 23. Šerėnas Algirdas 24. Tarnauskaitė Greta 25. Tereškevičiūtė Indrė 26. Trinkūnas Andrius 27. Tuskenis Žilvinas 28. Udraitė Justina
Paupėja
2011 m. gegužė. Nr. 63 / 8
Tie, kuriais didžiuojamės Eglė Vaitkūnaitė 1c Į kasmetinius olimpiadų nugalėtojų apdovanojimus Utenos rajono savivaldybėje vėl sugužėjo aibės moksleivių. Visgi nereikėjo būti matematikos olimpiados nugalėtoju, kad įžvelgtum, jog šapokiečiai sudarė per tris ketvirtadalius susirinkusiųjų. Taigi nieko nelaukiam – dėkojam ir gerbiam!
Rajoninė lietuvių kalbos olimpiada:
Laisvūnas Karklas, 3e – III vieta
Ieva Puodžiukaitė, 4e – III vieta Rajoninė anglų kalbos olimpiada:
Andrius Stankevičius, 4f – I vieta Tomas Stanevičius, 4c – II vieta Aleksandras Kiseliovas. 4f – III vieta
Eividas Kavolėlis, 2e – I vieta Simonas Sabaliauskas. 2b – II vieta Aurelijus Lasys, 2b – III vieta
Rajoninė biologijos olimpiada:
Ernestas Galgatavičius, 3b – I vieta Martynas Bražėnas, 3c – II vieta
Augustė Tvardauskaitė, 1b – I vieta Šarūnas Kubilius, 1b – II vieta
Rajoninė rusų kalbos olimpiada:
Simonas Sabaliauskas, 2b – II vieta
Rajoninė matematikos olimpiada: Lina Vaiškūnaitė, 1a – I vieta Akvilė Burneikaitė, 1c – II vieta Jovilė Palubinskaitė, 1c – III vieta
Kasparas Mociūnas, 1c – I vieta Laurynas Stankūnas, 1b, – II vieta Laurynas Šimkūnas, 1d – III vieta
Ruslana Juciūnaitė, 2a – I vieta Karina Naumkinaitė, 2c – II vieta Julija Stunžėnaitė, 2a – III vieta
Indrė Stankevičiūtė, 2c – I vieta Silvija Bartašiūtė, 2d – II vieta Eividas Kavolėlis, 2e – III vieta
Aurelija Degulytė, 3e – I vieta Dovilė Kolesnikovaitė, 3a – III vieta
Rūta Jakučionytė, 3c – I vieta Ovidijus Stauskas, 3c – II vieta Giedrė Banytė, 3c – III vieta Vaidas Karvelis. 3g – III vieta
Rajoninė dailės olimpiada: Laima Udraitė. 3b – I vieta Eglė Vaitkūnaitė, 1c – II vieta
Rūta Rastenytė, 4c – I vieta Tomas Stanevičius, 4c – II vieta Eglė Grašytė, 4c – III vieta
Rajoninė fizikos olimpiada:
Rajoninė informatikos (programavimo) olimpiada:
Kasparas Mociūnas, 1c – I vieta Darius Rinkevičius, 1c – II vieta
Rajoninė istorijos olimpiada:
Justina Aglinskaitė, 2c – I vieta Lukas Kibickas, 2b – II vieta Povilas Pinkevičius, 2b – III vieta
Emilija Pimpytė, 4e – II vieta Svajūnė Juodkaitė, 4d – III vieta
Edvinas Jurgelionis, 3c – I vieta Ovidijus Stauskas, 3c – II vieta
Tomas Stanevičius, 4c – I vieta
Kronika Dalia Smalakytė 3g 03 – 02 Renginys ,,Misija – Sibiras”. 03 – 08 Mokytojai buvo išvykę į Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją. 03 – 09 Gimnazijos meno kolektyvai koncertavo Kauno ,,Rasos“ gimnazijoje. 03 – 11 Renginyje „Uždekim naują ugnį širdyse“, skirtame Nepriklausomybės dienai paminėti, dalyvavo mūsų mokyklos meno kolektyvai. 03 – 16 Gimnazijoje vyko renginiai, skirti knygnešio dienai paminėti: raštingiausio mokinio konkursas, popietė „J.Bielinio darbų atgarsiai mūsų gyvenime“, „J.Bieliniui 165“ ir knygos skirtukų parodos. 03 – 17 Aktų salėje vyko ,,Pavasarinis koncerPAUPĖJA Adresas: „Paupėja“, 225 kab. Paupio g. 1, LT-28140 Utena Redaktorius: Ovidijus Stauskas. Redakcija: Marija Keraminaitė, Daugsevičiūtė, Dovilė Kirdeikytė, Lukauskaitė. Maketas: Modestas Gadliauskas http://www.maketavimas.aha.lt Spausdino: UAB „Utenos Indra“ Maironio g. 12, LT-28143 Utena Tiražas 100 egz.
Eglė Indrė
tas‘‘. 03 – 17 Matematiškiausi gimnazistai dalyvavo konkurse „Kengūra“. 03 – 18 Grupelė Adolfo Šapokos gimnazijos mokinių ir mokytoja Violeta Karnickienė lankėsi Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje. 03 – 18 Aktų salėje improvizacijų grupės „IMPRO 241“ pasirodymas. 03 – 21 Gimnazistams koncertavo Utenos politinių kalinių ir tremtinių choras „Ainiai“. 03 – 21-27 Mūsų mokykloje vyko akcija „Savaitė be patyčių“. 03 – 22 Parodų salėje atidaryta paroda „Fantastinis miškas“. 03 – 23 Gimnazijoje vyko makulatūros rinkimo akcija. 03 – 24 Aktų salėje popietė, skirta M. K. Čiurlioniui. 03 – 25 Adolfo Šapokos gimnazijoje paminėta teatro diena. Įvyko A. Čechovo spektaklio „Meška“ premjera. 04 – 04 Gimnazijos aktų salėje vyko atvira pilietiškumo pamoka. 04 – 06 Parodomuosiuose debatuose su mūsų gimnazijos atstovais dalyvavo mokiniai iš Molėtų rajono Alantos gimnazijos. 04 – 08 Anykščių bigbendo koncertas. 04 – 12 Gimnazijos aktų salėje įvyko mokinių susitikimas su mokesčių inspekcijos darbuotojais. 04 – 13 Paminėta sveikos mitybos diena. 04 – 14 ŠGMA apdovanojimai.
Dalia Smalakytė. 3g – I vieta Domantė Mačiulytė, 3g – III vieta Justina Vaitkūnaitė, 4g – III vieta Rajoninė chemijos olimpiada: Lukas Stankūnas, 1a – I vieta Iveta Slabšytė. 1d – II vieta Ignas Leleiva, 1e – III vieta Justina Aglinskaitė, 2c – I vieta Žygimantas Valinčius, 3a – I vieta Dalia Smalakytė, 3g – III vieta Juratė Jurelytė, 4g – I vieta Greta Maciulevičiūtė, 4g – II vieta Rajoninis jaunųjų filologų konkursas (prozos sekcija): Gintarė Adomaitytė, 4h – I vieta 04 – 15 Gimnazijoje vyko švaros diena. 04 – 26 Skaitykloje vyko popietė „Valanda su Justinu Marcinkevičiumi“. 04 – 26-29 Mūsų gimnazijoje viešėjo delegacija iš Minsko 7-osios gimnazijos. 04 – 27 Skaitykloje pristatyti mokinių sukurti filmai „Mano klasė bibliotekoje“. 04 – 28 Vyko viktorinos „Ką žinau apie knygą“ ir „Europa ir mes“. 04 – 28 Gimnazijos mokiniai susitiko su LMS atstovais. 05 – 02 Skaitykloje pradėjo veikti padėkos raštų aplankų paroda. 05 – 02-06 Misija „Pagalvė“. 05 – 03 Spektaklis „Velnioniškai vienas“. 05 – 06 Pirmokai ir ketvirtokai vyko į ekskursiją „Kernavė – Lietuvos širdis. Pirmoji Lietuvos sostinė“. 05 – 06 Gimnazijos kieme vyko gatvės muzikos diena. 05 – 10 Popietė su mylinčiais sistoriją, svečiuose VPU docentė V. Kniūraitė. 05 – 11-13 Gimnazijoje akcija „Duok leteną“. 05 – 13 Aktų salėje „Paupoforų“ šventė. 05 - 25 Spektaklis „Maniakas“. 05 – 27 Ketvirtokams skamba paskutinis skambutis. 05 – 30 Gimnazijos aktų salėje kokursas „Matematiškiausi pirmokai“. 05 – 31 Akcija „Pasaulinė nerūkymo diena“.