2011 m. gruodis. Nr. 65
Trikdžiai, Prancūzija bei paskutiniai išpardavimai Redaktorius Ovidijus Stauskas 4c
Viliuosi, jog pastaruoju metu nesusidurėte su panašia situacija: stengiesi sugalvoti ką nors provokuojančio ir už skaitančių akių griebiančio, sugeneruoti patrauklią produkto (dovanokit už kanceliarinį žargoną) idėją artėjančių švenčių proga, tačiau visi vertingi impulsai taip ir nepasiekia smegenų – išblėsta kažkur ties nutirpusiais keliais ar nušalusios bambos sritimi. Aišku, tai jau ne pirmas kartas, kai, skaitytojau, susiduri su mano bambėjimu (matyt, toks tų bamboje užstrigusių idėjinių impulsų pavidalas) dėl nykstančios įdomių sumanymų auros ar apskritai gęstančios motyvacijos, todėl žinai, kad išgyvensiu, šį bei tą sukurpsiu. Teisybė! Šįkart apsiginsiu prieš savaitėlę gimnazijoje viešėjusio ir atmintinai pasakojama proza publiką prisijaukinusio aktoriaus Raimundo Lukšo žodžiais: „jūs švietimo sistemos bandymų triušiai, mieli abiturientai.“ Būtent, būtent. Žiemiškosios stagnacijos ir absurdo pajūčio priežastys turi slypėti kur kas giliau. Velniop šaltį, šventinėmis lemputėmis žėrinčią ir mišraine paduodančią nuotaiką. Man labiau patinka galvoti, kad demotyvaciją kursto mįslingų antihumaniškų eksperimentų baimė. Jos nejaučia mūsų pirmokai bei antrokai, tad 65oji „Paupėja“ – jų rankose. Po išsisukinėjimais grįsto prologo keliaukime prie reikalo. Kalėdos man asocijuojasi su švelniabalsių chorų giesmėmis, su menkais trikdžiais sklindančiomis iš prancūziško radijo imtuvo. Kodėl prancūziško? Nes šįkart nusprendžiau moralą tau, skaitytojau, išdėstyti remdamasis vieno maištingo varliautojo istorija. Poetas Fransua Vilo-
Nešventiška poeto mina. Linkiu linksmiau!
nas (kontekstas slypi Google. lt) savo garsiąją „Pakaruoklių baladę“ parašė pats laukdamas nuosprendžio už pernelyg „bohemiškai“ pasisukusį gyvenimą, paskutinius žvilgsnius į pasaulį mėtydamas pro apšiurusią kilpą. Puikus pavyzdys, kaip ribinė situacija kūrybines jėgas veikia lyg žemės virpesiai aktyvų vulkaną – jergau, kiek visko išsiveržia. Vilonas vienutėje lūkuriuodamas, kol budeliai ant kaklo užners XV amžiuje itin madingą kaklą mažumėlę veržiantį vėrinį, aukštojo pilotažo titulo verta poezija atsiprašinėjo už lėbavimus, nebrandumą, ne vietoje ir ne laiku skleistas vulgarybes. Žmogelis susitaikęs su likimu ruošėsi pulti į pagaląstą giltinės glėbį, ir mes šiandien tą tekstą iškliliai deklamuojam, interpretuojam ir džiaugiamės neblėstančia menine verte. Jei pradėjau apie interpretacijas, atsiklausęs gerbiamo Franco Kafkos pradedu vykdyti metamorzofę. Į Fransua Vilono
pasiūlymas jums!“. Nauju taktu maldai tampa monotoniškas kasininkės ske-nuoklio pypsėjimas arba televizoriaus kanalų junginėjimas. Žmogėnas balansuoja tarp nuoširdumo, ilgesio, gilaus bendravimo troškulio ir paprasčiausios daiktomanijos, bylojančios, kad gimė naujas Jėzus – IPhone 4. Tai drįsčiau vertinti kaip savotišką pliusą, mat kyla noras maištauti, niurzgėti, šūkauti, išsisakyti, į vitriną plytą paleisti... kurti. Taigi norėčiau palinkėti, kad per šias Kalėdas, skaitytojau, stebėtum aplinką atidžiai, kad pasisėmęs tyrojo gėrio galėtum kritiškai įvertinti tai, kas įkyriai šmėžuoja šalia jo ir mindo tikrąjį džiaugsmą, pardavinėja Kalėdų dvasią. Pastabos – į galvą, iš galvos – ant popieriaus, į voką ir kelio pas draugą. Jei iki aiškiai suprantamos ribos gebėsime pabūti Fransua Vilonais, nevengiančiais tiek jausmų protrūkių, tiek taktiškos ironijos, bendraujant su mylimais žmonėmis nusidrieks naujų temų takai su išliekamąja verte, kalėdiniai laiškai bus tik margesni! Siųskit daug, gaukit daugiau! Apie įvykius pasibaigus pagrindiniam veiksmui pasakoja epilogas. Jį įsivaizduoju taip: po Kalėdų atostogų bibliotekoje gurkšnoju kavą, o tuo metu 66-ojo „Paupėjos“ numerio straipsnius rikiuoja nauja redaktorė Evelina Dilytė drauge su smarkiai atsinaujinusia žurnalistų karta. Ech, gardi kava, tik gaila, kad paskutiniai kartai dažnai ir lieka paskutiniais.
kamerą įnešu jau minėtą radijo imtuvą, traškančiai transliuojantį giesmes; o p e r a t y v i a u s i ą k e l i o n i ų anapilin agentūrą, jau minėtą kilpą, keičiu amerikietiškai išpuoselėtu eglišakių vainiku ir budeliams įpilu tiršto kisieliaus, gaminto iš chemikalų pakelio. Kažin, ar tokia paskutiniosios išpažinties planą griaunanti eklektika leistų užsilikti mintims apie bausmę, savianalizę. Nenaudėlis poetas grįžtų prie senojo amato ir plunksna skaudokai pašieptų plastmasinę atmosferą. Vargšė mirtis lyg ir nugarmėtų į antrą planą, kuriame, aišku, ne taip smagu. Šiandien skaitytume ir vertintume ne „Pakaruoklių baladę“, o galbūt sarkastišką „Kalėdoklių aludę.“ Link ko gi suku? Akivaizdu, kad Kalėdos – taip pat savotiška ribinė situacija, nes šalia nuo šventės neatskiriamų universaliųjų vertybių sukiojasi pigios P. S. Fransua Vilono bausmė komercinės šmėklos, dažnai buvo sušvelninta iki paprasčiausios varančios iš proto dėjonėmis „Nuolaida!“ arba „Šis tremties.
Paupėja
2011 m. gruodis. Nr. 65 / 2
Homo homini lupus (deus) est? Tik ne čia... Agnė Gurklytė 1c
Gimnazija daug kam yra nauja pradžia. Man tai buvo lyg švarus puslapis, į kurį dabar po truputį rašau. Aišku, prieš atversdama tą puslapį, mąsčiau, kur tai noriu atlikti. Nors pasirinkimas ir buvo ne pats didžiausias, bet iš tiesų pagalvoti reikėjo. Žinoma, svarbiausia buvo mokslo kokybė. Bet taip pat buvo svarbi ir pati mokyklos aura. Man Šapoka atrodė patraukliausias atsakymas į šiuos klausimus. Nors dėl to ir teko „išsiskirti“ su keliomis draugėmis, tai manęs nė kiek negąsdino. Labiausiai bijojau to „pritapimo etapo“. Mintys apie jį mane slėgė ir persekiojo visą vasarą. Bet jau pirmomis buvimo čia dienomis tas nerimas dingo, ir jo vietą užėmė teigiamos emocijos. Nors gimnazijos vidus šiek tiek primena polikliniką (skausmo, skiepų ir vaistų kvapo mišinį), bet vos peržengus slenkstį,
Pasipuoškime balta vertybe! Dovilė Meidutė 2d
Jau ilgą laiką daugumoje mokymo įstaigų yra plačiai kalbama apie toleranciją. Šis žodis tapo lyg burtažodis, kuris, atrodo, gali panaikinti bet kokius mokyklose kylančius konfliktus ir nesusipratimus. Taip pat ir mūsų Adolfo Šapokos gimnazijoje žodis „tolerancija“ yra linksniuojamas vis dažniau, o mokiniams bandoma įskiepyti tikėjimo ja sistemą. Taigi, kyla vienas klausimas, ar mums,
Rytinis sutikimas
jaučiuosi kaip įėjusi į kitą pasaulį. Ir šį jausmą suteikia ne sienos ar jų spalva, o čia esantys žmonės. Šapokos gimnazija toli gražu neprimena daugumos mokyklų, kurios pasiskirstę į „luomus“. Nereikia kovoti dėl kažkokios vietos ar pozicijos. Nereikia padlaižiauti mokytojams, kad būtum pripažintas geru mokiniu. Nereikia stengtis nutaisyti kaip galima didesnę šypseną, kad tau atsakytų tuo pačiu. Nereikia vaidinti kažko, kuo nesi, kad jaustumeisi gerai... Ši vieta nestokoja tolerancijos, pagarbos, sąžiningumo ir, svarbiausia, – žmogiškumo. Jau po trijų mėnesių mokymosi gimnazijoje galiu lyginti, koks žmogus žmogui yra čia ir koks buvo ten, mano įveiktose pakopose ir prisiminimuose. Tada atrodė, kad mokytojas yra Dievas tikrąja to žodžio prasme. Taip, tai priverčia paklusti ir
gerai mokytis, bet.... Ar šie dalykai svarbiausi? O kur pasitikėjimas tiek savim, tiek mokytoju? Kur tas svarbiausias žmogiškumas? O nuo ko kilęs žodis „žmogiškumas“? Taip, nuo žodžio „žmogus“. Vis dėlto, iš kur tas žmogiškumas turėtų atsirasti? Būtent, kad iš pačių žmonių. Tad kam kažką laikyti Dievu, paklusti ir pritarti absoliučiai viskam, arba kažką be perstojo žeminti, nes lyg ir „taip reikia“? Kam save grūsti į kažkokius kvailus „rėmus“ ir bandyti elgtis taip, kaip visi. Kitaip tariant, tau brukamas pasaulio modelis, visa tai pridengiant kasdien girdima fraze „pasaulis žiaurus“? Tad labai džiugu, kad bent čia, šitame mažame pasaulyje, žmogus yra tas, kas ir turi būti – tiesiog žmogus. Tai kodėl tie išmintingieji romėnai nesukūrė sentencijos „Homo homini homus est“?
šapokiečiams, pavyko ją perprasti? Manau, jog atsakymas į mano pateiktą klausimą, yra pozityvus. Tą galiu teigti, remdamasi mūsų gimnazijos daugumos mokinių ir mokytojų tarpusavio santykiais. Mokytojai, kurie atsižvelgia į vienodą ir lygų vertinimą, bendrauja su mokiniais kaip su sau lygiais, visada išklauso nuomonės ir leidžia pamokų metu save atskleisti bei detalizuoti, užsitarnavo mokinių pagarbą ir yra visiškai tolerantiški jų atžvilgiu. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti fizikos mokytoją Danielių Datkūną.
Mano nuomone, Jis yra puikus tolerancijos pavyzdys. O mokiniai, kurie gerbia bendraklasius, pamokose neužsiima pašaline veikla, klauso mokytojo dėstomos pamokos temos, yra tolerantiški mokytojų ir savo klasės draugų atžvilgiu. Taip pat noriu paminėti, jog kai kurie gimnazijos mokytojai patys skatina mokinių tolerantiškumą, ypač per pilietinio ugdymo pamokas. Praeitais metais mokiniai gamino apyrankes, o šiais – mažus laivelius iš popieriaus, kurie buvo skirti tolerancijos dienai.
Po Azerbaidžano saule
Mokinys – krepšelis? Simonas Raudys 2d
Ar nors kartą esate susimąstę, kas apmoka mūsų išlaidas mokykloje? Juk viską gauname nemokamai, o vienai dienai užtenka poros litų nuostabiam paukštienos kepsniui ir puodeliui arbatos. O už ką mokykla perka mums vadovėlius? Už ką moka algas mokytojams? Už ką gauname viską nemokamai? Tokiems dalykams yra mokinio krepšelis: pinigų suma, skirta mokiniui vieneriems mokslo metams. Iš krepšelių mokami atlyginimai mokytojams, keliama jų kvalifikacija, perkami vadovėliai, kitos mokymo priemonės. Iš krepšelio rengiamos kai kurios ekskursijos, dalis pinigų yra skiriama IKT (informacinių kompiuterinių technologijų) diegimui. Krepšelio dydis priklauso nuo mokinių skaičiaus mokykloje – kuo daugiau mokinių, tuo krepšelis didesnis. Ir nuo mokyklos statuso (pradinė, Nukelta į 3 p.
Ši diena buvo paminėta lapkričio 16-tąją. Mokinių Tarybos nariai kiekvieną moksleivį pasitiko apkabindami ir įteikdami lapelį su palinkėjimu. „Trikampiuose“ buvo kuriami ramybės ir atsipalaidavimo kampeliai, kuriuose bet kas galėjo apsilankyti. Taip pat buvo pastatytos baltų meškinų figūros, kurios simbolizavo lygybę, jaukumą ir draugiškumą. Šiais gyvūnais buvo bandoma parodyti, jog apsikabinti galime kiekvienas su bet kuo įvairiais būdais ir, kad toks dalykas kaip apsikabinimas, gali sukelti labai geras emocijas. Gimnazija tą dieną buvo pasipuošusi balta spalva ir tapo tikra tolerancijos sostine. Taigi, noriu pabrėžti, jog tolerancija yra labai svarbus aspektas kiekvieno gyvenime. Verta išmokti toleruoti ir tai puoselėti. Kaip Leonidas Donskis yra pasakęs „Tolerancija – tai kasdieniai išgyvenimai“, todėl manau, jog reikia stengtis įveikti visus sunkumus ir „auginti savo dvasinį pasaulį“.
Paupėja
2011 m. gruodis. Nr. 65 / 3
Apie Kalėdų Senelį ir Nieką Gerda Vaičiūnaitė 2c
Kartą gyveno toks Niekutis, kuris buvo labai panašus į Tave, prieš kokius dešimt ar daugiau metų, kai buvai dar visai mažas. Jis, kaip ir Tu, tikėjo, kad pasaulyje nėra blogio, o jei ir yra, nuo blogio jį apgins tėtis ir mama Niekai. Žodžiu, Niekutis buvo pats naiviausias niekas pasaulyje. Niekutis visada skaičiuodavo dienas iki Kalėdų, o kiekvieną Kūčių naktį pro durų kamputį tykodavo prie eglutės pasirodysiančio Kalėdų Senelio, norėdamas pamatyti jo didelę didelę ir baltą kaip sniegas barzdą ir raudoną kepurę, o gal norėdamas išklausinėti, kaip vis dėlto Senelis taip tyliai įsliūkina į namus, kur laiko visas dovanas, ir kaip per vieną naktį spėja aplankyti visus pasaulio vaikus? Niekutis niekada nesulaukdavo Senelio, visada užmigdavo,
o rytais išsprogdinęs akis ir drebėdamas iš džiaugsmo vyniodavo dovanas. Kad ir kaip ten būdavo, Niekutis apie Kalėdų Senelį ir jo gyvenimą žinojo tiek pat, kiek Tu dabar žinai apie Lady Gagą ar Rihanną. Kai Niekutis buvo jau visai rimtas niekas, maždaug šešerių ar septynerių, o gal ir visų aštuonerių metų amžiaus, Kalėdos buvo šiek tiek kitokios. Niekutis kaip ir kiekvienais metais pasislėpęs už durų laukė Kalėdų Senelio. Keista, nes tąkart ilgai laukti nereikėjo. Iš už kampo pasirodė keistas šešėlis. Senelis buvo čia. Niekučiui kone širdis sustojo. Tuojau Senelis išlįs iš už kampo apsirengęs nauju kostiumu ir ant peties užsimetęs diiiiiidelį dovanų maišą. Tuojau Niekutis atbėgs iš koridoriaus, būtinai timptelės raudonpilvio barzdą. Senelis privalės atsakyti į visus klausimus, kokius tik užduos
Ar už gražias akis gaunami pažymiai? Miglė Rakauskaitė 1c
Pažymys – kiekvieno mokinio galvos skausmas. Tai lyg atlygis už visą sunkų darbą, kurį įdėjai besiruošdamas pamokoms. Pažymio dydis priklauso nuo įdėtų pastangų ir darbo. Kuo panašus pinigų ir pažymių gavimas? Ogi tuo, jog suaugusiųjų pasaulyje už atliktą darbą, atlygis – pinigai, o mokinių – pažymiai. Todėl mes stengiamės gauti gerus įvertinimus, nes norime, jog mūsų gyvenimas ateityje susiklostytų gerai. Bet tada kyla įdomus klausimas – ar pažymiai visada pelnytai rašomi? Šioje mokykloje mokausi
Mokinys – krepšelis? Atkelta iš 2 p.
pagrindinė, gimnazija...). Taigi, iš mokinių krepšelių išgyvena visa mokykla. Kaip jau turbūt įprasta, kur sukasi dideli pinigai, ten atsiranda ir žmonių, norinčių juos pasisavinti. Kyla klausimas, ar mokiniai reikalingi kaip būsima ateitis, ar kaip pinigų šaltinis? Ar mokykla ir valstybė mus vertina kaip asmenybes ar kaip
tik pirmus metus. Todėl tik po truputį susipažįstu su šios gimnazijos mokytojais ir jų mokymo metodais. Ankstesnėje mokykloje, kurioje aš mokiausi, vertindavo už atliktus kontrolinius ir savarankiškus darbus,panašiai kaip čia. Vienose pamokose mokytojai mokė labai griežtai, o kitose nesiimdavo tokių metodų. Būdavo ir taip, jog pažymius gauni ne vien už kontrolinį darbą, o dar kaip paskatinimą už užklasinę veiklą, aktyvumą pamokų metu. Įrašomas į dienyną dešimtukas lyg paskatinimas būdavo gan reta šventė. Dauguma mokytojų laikėsi tokio principo: „pažymį reikia rašyti už žinias ir taškas.“ skaičius, kurie atsineša su savimi krepšelį? Nežinau kaip kitose mokyklose, tačiau mūsų gimnazijoje, mano manymu, esame vertinami kaip asmenybės. Mokytojai nemato mūsų lyg daiktų, už kurių mokymą gauna algas – jų akyse nesame tik tuščios vietos. Jie mumis rūpinasi, stengiasi ir nori išugdyti padorius, tolerantiškus bei visuomeniškus žmones. Tai galima pasakyti ne
Niekutis. Jis papasakos, koks šiais metais jis buvo geras (nors Senelis juk ir taip žino), ir galbūt Senelis trumpam nusiveš į savo dirbtuves! Ir ir ir... Niekutis stipriai užsimerkė, užsikimšo ausis ir susirietė lyg pupelė. Staiga jis pabijojo pamatyti, kas stovi kitame kambaryje, prie eglutės. Kai šešėlis pranyko ir žingsniai nutilo, Niekutis dar ilgai buvo užsimerkęs, svarstė, kad po kelerių metų jis prisigalvos priežasčių, jog šiąnakt po Eglute dovanas paliko ne Kalėdų Senelis (juk visi aplinkiniai, ypač jo draugai Tas ir Kažkas, tvirtina, kad Senelio nėra). Niekutis taip pat nenorės tikėti, jog ištisus metus Senelis gyvena Laplandijoje, gamina žaislus ir tik vieną naktį per metus aplanko visus pasaulio vaikus ir kiekvienam, kuris buvo geras, palieka dovaną, o blogiems anglies gabaliuką. Niekutis tyliai grįžo į savo lovą ir ilgai galvojo, kaip, vis dėlto, Nors ir kiek kartais daug savo meilės ir širdies įdėdavai į popamokinę veiklą (kuri ne visada būdavo to verta), vis vien likdavai neįvertintas. Tai kartais liūdino, bet tada neprarasdavai optimizmo ir žengdavai toliau. Mokinių dalyvavimas įvairiose olimpiadose ir konkursuose irgi nėra vien tik pramoga. Važiuoja tik tie mokiniai, kurie pasižymi talentu. Man atrodo, jog tai vienas iš didžiausių įvertinimų mokiniui, nes jis yra pastebimas. Būna visko: nusišypso sėkmė arba nepasiseka, bet mokytojai už dideles pastangas parašo gerą pažymį . Tai irgi svarbus dalykas, kuris padeda žengti dar didesnį žingsnį pirmyn, nepaisant nusivylimų. vien apie mokytojus. Mokyklos administracija irgi mumis rūpinasi. Tie pinigai, kuriuos atnešame mokyklai, niekur nedingsta. Jie čia, po mūsų nosimis. Iš krepšelių vykdoma daugybė renginių, turime gerus vadovėlius, gausybę popamokinės veiklos. Mokinio krepšelio pinigai tarsi investuojami į mus, į mūsų ateitį. Iš mokyklos išeisime patobulėję, o ne tokie patys, kokie atėjome.
atrodo Senelio dirbtuvės...
Nusnūskim už durų, raudonpilvio belaukdami Piešė Agnė Šeduikytė, 2c.
Mokykloje juk ne vien rimti dalykai, pasitaiko ir juokingų situacijų, kai mokytojas(a) tiesiog susižavi mokinio išvaizda ir pokšteli dešimtuką „už pamokoje parodytas žinias“. Tai kartais kelia juoką ir tuo pačiu kitų mokinių pyktį , todėl pritariu, jog įvertinimas neturi būti vien tik pašaliniai darbai. Juk ko tada mes čia einame? Mokykla tai mokslo ir žinių šaltinis, iš kurio mes turėtume gerti godžiai ir pasiimti viską, kas tik duodama geriausia. Todėl ir įvertinimai turi priklausyti nuo to, kiek mes žinių įsisavinamame Visgi negalima nuvertinti mokinių popamokinių darbų ir į juos neatsižvelgti . Gražias akis mes visi turime, bet jos mums ne gelbėja, o tik suteikia žavesio. Galbūt būtent mes dar labiau išgarsinsime Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos vardą Lietuvoje, o gal netgi visame pasaulyje. Galbūt būsimi savo srities specialistai, kuriuos į pasaulį išleis mūsų gimnazija, dėkos būtent jai: jos mokytojams, kolektyvui. Taigi pamąstykime, ar mūsų atnešti pinigai nueina šuniui ant uodegos, ar yra panaudojami mūsų pačių labui.
Paupėja
2011 m. gruodis. Nr. 65 / 4
Kalėdiniai burtai Šapokynėje Iveta Slabšytė 2d
Dar vieni metai prabėgo, dar vienos Kalėdos atėjo. Šiuo metu vyksta didžiausi stebuklai žemėje, galima tikėti kiekviena keistai pasakyta fraze, juk ne veltui sakoma, jog Kūčių naktį visi gyvūnėliai prabyla. Tad kodėl gi mums, šapokiečiams, nepamėginus atlikti keleto burtų ar tiesiog pastebėti keistus dalykus aplinkui? Gal iš tikrųjų šiuo paslaptingai gražiu laiku kas nors išsipildys. • Jei pamatysite tris istorikus vienoje vietoje, tai žinokite, jog sulig kiekviena sekunde artėja pasaulio pabaiga. • Jei J. Jarmalavičiaus plikėje surasite 3 plaukus, juos išraukite, ir šiemet egzaminų nebus. • Likus savaitei iki Kalėdų, nuo suolų nukrapštykite visas kramtomąsias gumas, tuomet
per ateinančius mokslo metus gumos pirkti nebereikės. • Jei A. Budvytis iki Kūčių nusiskus barzdą, žinokite, kad pavasaris šiemet bus ankstyvas bei šiltas. • Kūčių vakarą paimkite knygą, pinigą ir krepšį. Išdėliokite juos po kambarį. Tada nusisukus reikia mesti iš R. Bauros paimtą batą. Jei bato priekis bus nusisukęs į duris – jūs per artimiausius du mėnesius iš lietuvių kalbos gausite dvejetą. Jei į pinigą – greitu metu eisite į spektaklį. Jei į krepšį – mokytojas išvis jus iš klasės. Jei į knygą – teks pasimokyti ar papildyti turimas žinias. • Pasidarykite 12 kortelių. Ant 6 kortelių surašykite mokytojų vyrų vardus, ant kitų – 6 mokytojų moterų vardus. Po Kūčių vakarienės, eidami miegoti, sumaišykite visas 12 kortelių su vardais ir pasidėkite po pagalve. Rytą tuoj pat pabudę
ištraukite vieną kortelę iš po pagalvės. Kieno vardą išvysite, tą discipliną per ateinančius mokslo metus mokytis bus labai lengva. • Pasiimkite visas 54 kortas. Sugalvokite skaičių (pavyzdžiui 15) ir išsitraukite tiek kortų, kokį skaičių sugalvojote. Jei tarp ištrauktų yra daugiau raudonų kortų, reiškia, kad metai bus labai sėkmingi, mažai dvejetų, daug dešimtukų; jei daugiau juodų – nelabai sėkmingi, daugiau dvejetų, mažiau dešimtukų. • Kūčių vakarą reikia slapta prie mokytojų durų paklausyti, ką kūčiaujantys mokytojai kalba. Jeigu išgirsite „eik“ – vadinasi, tais metais dažnai išeisite iš pamokų. Jeigu „sėskis“ – teks apsilankyti pas mokyklos direktorių. Jeigu „klausau“ – pamokose sėdėsite tylėdami. • Jei turite kokį klausimą, jums tereikia S.Eitminavičiaus knygos. Paimkite ją į rankas ir sugalvokite norą. Tada atsivers-
kite bet kokią knygos dalį (nesvarbu, ar galą, ar pradžią, ar vidurį) ir perskaitykite kokį nors sakinį iš to puslapio. Perskaitę pagalvokite, kaip tas sakinys galėtų atsakyti į rūpimus klausimus... • Jei norite, kad mokykloje pradėtų sektis fizika, paslapčia apsukite savo plauką aplink savo fizikos mokytojo drabužio sagą. • Reikia burtis minimum dviem – maksimum dešimčiai merginų. Paimkite tiek dešros gabaliukų, kiek yra merginų. Pakvietusios šunį stebėkite, kurios merginos gabaliuką jis pirmą suėda. Laimingoji pirmu bandymu išlaikys vairavimo egzaminą. • Reikia jūsų mokytojų nuotraukų. Jas išskleiskite ir padėkite po pagalve. Virdurnaktį išsitraukite vieną nuotrauką ir sužinosite, kuris mokytojas po atostogų jums sukels didžiausią galvos skausmą.
1c krikštynų ypatumai Kasparas Mociūnas 2c
Ruduo baigėsi, pirmokai jau apsiprato mokykloje. Kelios klasės jau vienaip ar kitaip pakrikštytos, todėl nuolat sulaukiame C klasės jaunesniosios kartos klausimų. Kada? Kaip? Kur? Ar? Prasideda spaudimas kažką daryti. Bjursta oro salygos. Lapkričio pradžioje susirenkame pirmąkart. Planas aiškus: padaryti įdomiau, smagiau, sunkiau nei kiti. Kitaip. Kad prisimintų ilgai. Pora savaitėlių pasiruošimo. Vietoje, kur vyks krikštas, pasirodome kelios dienos prieš didįjį veiksmą. Apžiūrėjus tenka švelninti kai kurias užduotis, pravalyti trasą, nes sužalojimų nenorime nei mes, nei krikšto belaukiantys. Išvakarėse dar kartą patikrinama vietovė, o pirmokai pasirašo už saugų elgesį kelionės po „Šapokos vaikystės vietas“ metu. Jau nuo ketvirtos valandos pakankamai sutemę, todėl pradėti nusprendžiame ankstėliau. Veiksmo diena. Autobusas – suderinta. Apranga – sude-
Veiksmo įžanga
rinta. Mokytojai – suderinta. Tvarkaraštis – suderinta. Leidimas – gautas. Noro yra. Dešimt krikštatėvių persirengia: komufliažinės aprangos, „kerzai”. Susirenka lydintys mokytojai. Lieka pora minučių. Pasikartojame planą. Atvyksta autobusas – pradedam. Sustojame prie kabineto, kur pirmokai kartojasi kontroliniam darbui. Nuoširdžiai smarkiai pabeldžiame. Pagal sarašą 1c iškviečiami iš klasės. Pavardė, vardas, grupės numeris. Pasiimi daiktus, stojiesi, eini. Negrįžti. Jokių atsakymų į klausimus. Koridoriuje pasitinka grupę lydintys asmenys, kurie palydi iki rūbinės ir išveda į lauką. Visiems užrišamos akys, pažymimi veidai ir įsodinami į autobusą. Vairuotojui duodami nurodymai, kur vežti. Autobuse tvarką prižiūri keli krikšatėviai. Pasiekiame tikslą. Išlaipiname „šviežieną“. Nuimami raiščiai.
Nebijokit, vaikai mano!
Pirmasis lauktas efektas yra: nei vienas nežino, kur atsidūrė. Su skanduotėmis pradedame bėgti. Skanduojama prastai, todėl prasideda atsispaudimai ir pritūpimai, bėgama atgal. Rikiuotė. Primenamos taisyklės, grupės. Kas pora minučių jos paleidžiamos į trasą. Bėgti tenka šlapiais poligono grioviais, kurie dar ir krūmais apaugę. Punktuose pasitinka ne patys maloniausi krikštatėviai ir siunčia toliau. Visiems „mini bare“, kuris įsikūręs apkasų slėptuvėje, tenka paragauti eleksyrų. Merginos dažniausiai renkasi „Meilę“. Ar nuo to tapo meilesnės, parodys laikas. Dar kiek pabėgėjus laukia kitas punktas. Vaikinai šoka pro langą, merginos išleidžiamos pro duris. Tiesioji į pagrindinę aikštelę. Joje jau pasitinka kaimiečiai su rinktiniais „desertais“. Visi pavaišinami negailint. Už nepaklusnumą ar kulinarų
Ramybė?
neįvertinimą – dar viena porcija. Susirenka visos grupės. Nors oras ne iš šiltųjų, bet šalta nebuvo niekam. Pora užduočių rate. Vėl rikiuotė. Pajudame link priesaikos vietos. Patriotiškomo testas apie Adolfą Šapoką ir gimnaziją maloniai nustebina – visa klasė kartu daro tik keliolika pritūpimų. Ilgai laukta priesaika, apimanti daugelį tikro šapokiečio gyvenimo sričių. Pasirodo kunigas su „Lietuvos Istorija“. Kiekvienas šaukiamas pavarde pabučuoja reikšmingiausą mokyklos knygą ir yra pašlakstomas vandeniu. O vandens negailima. Traukiame link autobuso. Kelionė atgal į mokyklą jau besidalinant įspūdžiais. Susirenkame bendrai nuotraukai. Viskas pavyko. P.S. Kitą dieną, atiduodant pažymėjimus dabar jau tikriems šapokiečiams, klasėje vyravo ramuma, jokio garselio. Karinė trasa padarė savo.
Paupėja
2011 m. gruodis. Nr. 65 / 5
Susitikime slapčia Karolis Antanas Stankevičius 2d
Mokykloje galima ne vien tik mokytis, bet ir mylėti. Netikit? Mokykla netgi labai tinkama tam. Argi nešaunu per pertraukas susitikti su mylimu žmogumi? Vietų mokykloje tam daug. O galbūt jau turite savo mėgstamiausią kampelį? Šiame straipsnyje aptarsiu potencialiausias vietas „meilės reikalams“. Rudens pradžioje ir pavasa-
Imam šį kampelį
rio pabaigoje turbūt geriausia būtų pertraukas praleisti ant mokyklos stogo. Tačiau nei vienas neturime tokio šanso. O gal? Visgi jei jūs neturite tokios galimybės, galite išeiti į stadioną, prisėsti žaliuojančioje, prižiūrėtoje pievoje arba užsikabaroti ant sovietmečio mums palikto krepšinio stovo viršaus. Ten jūs puikiai matysitės ir visi su pavydu stebės jus. Kita ateityje visų mėgstama tapsianti vieta – tai mokyklos vidinis kiemelis. Nustebote, kur Šapokoje toks yra? Ogi tarp valgyklos ir sporto salės! Turbūt kiekvienas esame jį matę ir pagalvoję, kodėl mūsų ten neleidžia? Ir kodėl ten paklota juoda plevelė? Kas ten bus? Į šiuos klausimus, deja, atsakymo neturiu, kaip jo nerado ir šimtai prieš mus besimokiusių gimnazistų. Galbūt kada nors ten bus puiki vieta įkvėpti gryno oro ar ramiai praleisti laiką su savo draugu ar drauge (sklando legendos, kad praėjusiam tūkstantmetį ten bendravo Romeo su Džiuljeta). Atvėsus orams, mokyk-
loje galime rasti daugybę vietų ir kampelių romantiškai praleisti pertrauką. Aš, be abejo, sakyčiau, jog geriausias kampelis Šapokoje – tai ledainė „ICE INN“. Juk ten visuomet susirenka linksmi ir šilti žmonės, skamba nuotaikinga muzika, liejasi karšta kakava ir saldūs koktei-liai.. Ko dar reikia romantiškam pasimatymui? Žinoma, paskirti pasimatymą galima ir kitose vietose, pavyzdžiui, direktoriaus kabinete ar mokytojų kambaryje. Tačiau tuomet nežinia ar pasimatymas įvyks. Turbūt visi žinome laiptinę, pro kurią beveik niekada nevaikštoma. Ten žmonių srauto beveik nėra, mokyklos trukšmas toli, o pro laiptinės langelius atsiveria nuostabus vaizdas į Vyžuonos upelį. Tai – idealus kampelis idealiai porai. Kaip matote, pasirinkimų yra daug, o žiemos atostogos jau ne už kalnų, tad, nieko nelaukę, skirkime pasimatymą šilčiausiame Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos kampelyje.
Ar yra ką veikti jaunam žmogui Utenoje? Laisvalaikis – svarbi gyvenimo dalis. Tai galima suprasti kaip galimybę pabėgti nuo rūpesčių, užsiimti tuo, kas yra prie širdies, ar pasinerti į tai, kas patinka. Ir tikrai nemanau, kad atsirastų tokių, kurie norėtų atsisakyti šios galimybės. Juk laisvalaiks yra reikalingas, ir jį turi kone visi, tiktai ne kiekvienas žino, kaip jį turiningai praleisti. Ir tada iškyla klausimas: ar yra ką veikti Utenoje? Visų pirma verta dėmesio vieta yra Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, kurioje beveik kiekvieną savaitę vyksta renginiai. Žinoma, kai kas pasakys, kad tai nuobodybė, skirta žmonėms, kurie domisi literatūra. Tačiau tai nėra tiesa. Juk bibliotekoje taip pat vyksta daug renginių, kurie aktualūs įvairių pomėgių moksleiviams. Vienas iš tokių neseniai bibliotekoje vykusi „Atviro rato“ autobiografinė
Jovilė Palubinskaitė 2c
improvizacija. Tai buvo lyg ir spektaklis, kuris jauniems žmonėms sukelia malonius prisiminimus. Taigi vienas pasirinkimas, kaip praleisti laisvalaikį, būtų apsilankyti bibliotekoje vykstančiuose renginiuose. Taip pat mieste veikia Utenos visuomeninių jaunimo organizacijų sąjunga „Apskritasis stalas“. Tai moksleivių sąjunga, kuri organizuoja įvairius renginius ar konferencijas, kuriose lankosi tie, kam yra įdomi viena ar kita tema. Kaip pavyzdį galima paminėti viešojo kalbėjimo mokymus, į kuriuos susirinko pakankamai daug jaunuolių. Taigi jaunimo organizacijos rengiamos konferencijos yra dar vienas atsakymas į klausimą, ką galima veikti Utenoje. Tačiau vertėtų paminėti ir tai, kad kurie nežino, ką veikti, ir tiesiog vaikšto palei gatves neturėdami tam tikslo. Ir, žinoma, tada sako,
kad neužtenka veiklos. Bet tai lemia tik paties žmogaus apsisprendimas. Nes, jeigu jis niekuo nesidomi, tada negalima kaltinti kitų. Taigi atsakyti į klausimą galima dvejopai. Tas, kuri turi tikslą ir žino, kas patinka, randa daug galimybių veikti. Tačiau kitu atveju išgirstume atsakymą, kad Utenoje nėra nieko, skirto jaunimui. Todėl nenorint ištarti tų pačių žodžių, verta tiesiog domėtis renginiais bei veiklų kryptimis.
Laisvalaikis – aktyvi veikla Evelina Dilytė 2d
Visai neseniai, lapkričio pabaigoje, vyko Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos prezidento rinkimai. Į šį postą pretendavo keturi mokiniai: Karolis Didžiokas 2e, Odeta Šileikytė 3b, Kasparas Mociūnas 2c bei Vytautas Maskoliūnas 3g. Ne paslaptis, jog rinkimus laimėjo vienintelė kandidatė mergina. Taigi, pakalbinau šviežiai iškeptą mūsų gimnazijos prezidentę Odetą Šileikytę. 1. Kokie pirmieji įspūdžiai būnant Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos prezidente? Įspūdžiai tik patys geriausi ir šilčiausi, labai gera matyti mokykloje tiek su šypsena į tave žvelgiančių veidų. 2. Ar pasikeitė aplinkinių požiūris į tave po to, kai buvai išrinkta mokyklos prezidente? Kiekvienas mes esame individualybė, todėl negaliu teigti, kad visų požiūris į mane pasikeitė, tačiau kai kurių mokinių tikrai taip (bet ne į blogąją pusę). 3. Girdėjau, pastaruoju metu esi labai užsiėmusi. Ar daug tavo laisvalaikio „suvalgo”“ prezidentavimas? Užsiėmusi buvau visada, nepaisant to, kad nebuvau Adolfo Šapokos mokyklos Prezidente, todėl jau moku susidoroti su laisvalaikio stoka, nors, tiesą pasakius, manau, tai ir tampa mano laisvalaikiu, todėl atsakyčiau į šį klausimą, jog prezidentavimas „nesuvalgo“ mano laisvo laiko. 4. Kokios priežastys paskatino tave pretenduoti į mokyklos prezidento postą? Užsidegimas ir ryžtas siekti kažko daugiau, galbūt net patikrinti save. Tačiau labiausiai – nenuvaldomas
Diskusija – sveikas reikalas
Nukelta į 6 p.
lieka. Tačiau nepaisant to, labai mėgstu gaminti (šis pomėgis dažniausiai sustiprėja, kai tamAtkelta iš 5 p. pu pikta. Tada puolu produktus noras mūsų mokyklos kartelę ir greit kokį pyragą pagaminusi, kelti vis aukštyn ir aukštyn. šaunu į orkaitę. Juokauju, iš tiesų mėgstu gaminti). Tačiau 5. Ką gero mokyklai esi nu- mano didžiausias pomėgis vis veikus dar prieš tampant prezi- tiek išlieka šokis. dente? Įvairios akcijos, renginiai, 8. Esi gana užimtas seminarai, kuriuose dalyvavau žmogus. Kaip viską suspėji? Ar arba organizavau. nenukenčia mokslai? Reikia turėti tik noro ir visa6. Gal jau turi idėjų, da viską gali atlikti laiku. Juk ką mokyklos labui norėtum visi mes turime vienodai laiko, padaryti turėdama prezidento tik jį turime išmokti valdyti privilegijų? patys, tuo aš ir vadovaujuosi. Mūsų mokyklos didžiausia Na, kad ir kaip man gera daryti, problema, kad rimtų problemų tai ką darau, stengiuosi, kad joje nėra. Žinoma, yra detalių, mokslai nuo to nenukentėtų. kurias reikia tobulinti ar keisti, Tačiau tikrai būna visko – tiek bet kad reikėtų rimtos sistemos nuopuolių, tiek kilimų. – tikrai ne. Tačiau artimiausia mintis yra muzikos pro9. Ko palinkėtum Šapokiukams blema, kuri tikrai su laiku bus Kalėdų proga? išspręsta. Visų pirma noriu palinkėti geriausių pasirodymų klasėms, 7. Kokia veikla užsiimi kurios dalyvaus kalėdiniame karuž mokyklos ribų? Gal turi navale, aš jumis tikiu! O visiems kažkokių įdomių hobių? kitiems – pajusti šventinę Jau trylika metų šoku dainų nuotaiką, šilumą, išspildytų norų ir šokių ansamblyje ,,Vieversa“. ir pačių pačių nuostabiausių Kadangi repeticijų laikas kartais artėjančių metų! Gerų atostogų, tampa nebesuskaičiuojamas, brangieji Šapokiukai, visada kitiems hobiams laiko nebe- išlikit tokie šilti ir drąsūs!
2011 m. gruodis. Nr. 65 / 6 Riestainių ir bandelių, prašyčiau! Piešė Jokūbas Šatrauskas, 2d.
Paupėja Laisvalaikis – aktyvi veikla
Nuo šiol mes Odetos rankose!
Į valgyklą! Austėja Pelėdaitė 2c
Didžiulis šurmulys, juokas, indų tarškenimas ir šiltų bandelių kvapas – tai mūsų gimnazijos valgykla. Juk čia dauguma šapokiukų praleidžia pertraukas. Čia gimnazistai eina ne tik valgyti, bet ir susitikti su draugais, paruošti ar nusirašyti namų darbus ir nuotaikingai praleisti laisvą laiką. Taigi kuo ypatinga mūsų mokyklos valgykla? Vienas iš pagrindinių valgyklos pliusų – draugų susibūrimai. Gana didelė moksleivių dalis, esanti valgykloje, dažnai tik sėdi, nors nieko nevalgo. Pastebėjau, kad kiekvienais mokslo metais visi stalai (mūsų valgykloje stovi 31 stalas) turi savus ,,šeimininkus‘‘. Susitikę drauge kartais švenčia gimtadienius, juokiasi, bendrauja, ruošia namų darbus, skaito, mokosi ir atsipalaiduoja būdami kartu. Todėl manau, kad visi džiaugiasi turėdami tokią vietą, kurioje gali susiburti, kalbėtis ir pailsėti. Aišku, pagrindinė valgyklos funkcija yra maisto tiekimas. Šiuo metu mokinių maitinimo sistema yra labai patobulinta, bet, deja, ne visi gimnazistai yra patenkinti šia nauja tvarka. Trečiadienį pateikiami mil-
tiniai arba bulviniai patiekalai, todėl šią dieną mokiniai ypač intensyviai valgo. Tačiau penktadienis vadinamas ,,žuvies diena‘‘, ir tiktai nedidelė dalis moksleivių perka pateiktus tos dienos patiekalus. Manau, labiausiai trečiadienį mėgstamas maistas yra blynai su džemu. Taigi, mūsų gimnazistai simpatizuoja etniniam meniu (daug, riebiai, saldžiai), o ne šiandien taip intensyviai propaguojamam sveikam maistui (žolė, kruopos, žuvis). Na ir, aišku, bene ant kiekvieno stalo galima pamatyti bent po porą puodelių arbatos, kuri atlieka daugiau apeiginę funkciją. Manau, galime dėkoti mūsų valgyklos virėjoms, kad jos mums teikia skanų ir šiltą maistą. Dar vienas iš mūsų mokyklos ypatumų, tai šių metų rudenį atsidariusi ledainė ,,ICE INN‘‘ . Tai mūsų mokyklos moksleivių (2d) įkurta kavinukė, kurioje galima nusipirkti ledų, kokteilių, sausainių ir šviežių bandelių, arbatos ir, manau, vieno iš perkamiausių dalykų – kakavos. Manau, tai puiki vieta nusipirkti ko nors saldaus! Taigi, mūsų mokyklos valgykla atlieka ne tik pagrindinę maitinimo funkciją, bet ir tampa šilumos ir džiaugsmo kampeliu. Čia šapokiukai gali atsipalaiduoti, pamiršti mokslus, skaniai pavalgyti ir susiburti draugėn.
Paupėja
2011 m. gruodis. Nr. 65 / 7
Amžinas ginčas – knyga ar kinas? Greta Mameniškytė 2c
Neretai ypač jaunimas mano, jog knyga – nevertingas, atgyvenęs šlamštas, kuriame rašoma apie šį bei tą. Nesunku pastebėti, jog, laikui bėgant, tokių asmenų vis gausėja. Paprastai šie knygoms antipatiją jaučiantys žmonės labiau vertina kiną: įvarius filmus bei serialus. Be abejo, jei yra knygų neliaupsinantys, būtinai turi būti ir jiems oponuojantys: tie, kurie vertina knygas bei gali nesunkiai išvardyti jų privalumus. Šį sykį norėtume išgirsti gerbiamo mokytojo, lituanisto ir rašytojo Stepo Eitminavičiaus nuomonę šia tema. Mokytojui užduotas klausimas „Ką vertinate labiau – kiną ar knygas?“ galbūt ir nuskambėjo šiek tiek banalokai ar beprasmiškai, kadangi atsakymas jau ir taip buvo akivaizdus, tačiau, visgi, smalsu sužinoti, kodėl knygas? Kuo jos pranašesnės už kiną? Kas tokio jose yra, jog pedagogas neįsivaizduoja savo gyvenimo be jų? Anot mokytojo, knygos pranašesnės už kiną, nes jose daug gražiau atskleidžiami pojūčių niuansai. Būtent dėl niuansų bei poteksčių lituanistas taip jas mėgsta. Rašytojui labiau rūpi originalas, o filmas tėra interpretacija, knygos pakaitalas, kuriame atskleidžiama tik nedidelė dalis knygoje
100 (101) Ovidijus Stauskas 4c
Rudens pabaiga – įdomus metas abiturientui. Ne dėl to, kad puvėsiais virtusius ir sentimentus šiltajam metui kutenančius lapus galutinai paslepia pusnys (kalbu teoriškai, tad dabartinė situacija nebūtinai tokia), o dėl naujų pažinčių. Būtent tada daugelis Adolfo Šapokos gimnazijos abiturientų sąsiuviniuose išgraviravo Antano Škėmos vardą ir įsisupo į „Baltą drobulę“. Antanas Škėma – XX amžiaus lietuvių išeivijos rašytojas: bene novatoriškiausias mūsų prozininkas bei dramaturgas. Mano subjektyvia nuomone, jo autobiografija savo kontrastin-
aprašytų jausmų. Daug detalių taip ir lieka knygų puslapiuose. Paklausę rašytojo, koks jo požiūris į lietuviškus serialus, išgirstame, jog televizorių jis dažniausiai įsijungia tik norėdamas pasižiūrėti žinias, todėl negali nei peikti, nei girti lietuvių serialų. O kalbant apie filmus, mėgstamiausi mokytojo režisieriai A. Tarkovskis bei I. Bergmanas. Šių dviejų kūrėjų filmai jam labai svarbūs. Tačiau lituanistas teigia, jog šiuo metu rimtų filmų žiūrėti negali, todėl žiūri įvairius detektyvus, pavyzdžiui, „Šerlokas Holmsas“. Kadangi Stepas Eitminavičius yra ne tik mokytojas, bet ir rašytojas, smalsu sužinoti, kokias gi knygas jis skaito, kokius rašytojus mėgsta. Daugelis besidominčių literatūra Justiną Marcinkevičių laiko svarbiu ir iškiliu rašytoju. Ne išimtis ir Stepas Eitminavičius – būtent Marcinkevičius yra mėgstamiausias jo lietuvių rašytojas. Iš užsienio rašytojų mokytojas galėtų išskirti Fiodorą Dostojevskį, Antoną Čechovą bei Ernestą Hemingvėjų. Mokytojas pirmenybę teikia knygoms, tačiau yra nemažai tokių, kurie knygų vertingomis nelaiko. Ar tik neišstums kinas knygų iš mūsų buities? Manau, ne. Jos gyvuos iki tol, kol bus jas skaitančių. gumu turėjo sudarinėtojus bei tyrinėtojus priversti šoktelti nuo kėdės arba giliau į ją smegti. Medicinos, teisės studijos bei teatralo karjera Lietuvoje, pastarojo pomėgio kilstelėjimas į naują meistriškumo lygį Jungtinėse Amerikos Valstijose. Darbas laikraščio „Vienybė“ redakcijoje, intelektualios paskaitos, paskaitos, paskaitos... Išprotėjusi motina, bolševikų antižmogiškumas, priverstinė emigracija, žūtis autoavarijoje Pensilvanijoje. Kultūrą puoselėjantys „Up“ bei asmenybę it įkaitintu kuolu trankantys „Down“. Tokią Antano Škėmos metafizika padengtą istoriją jo šimtmečio (pasak „popieriaus“, šimtasvienmečio) Nukelta į 8 p.
Labai geras daiktas yra televizorius Darius Rinkevičius 2c
Kiekvieną rytą mokinius pasitinka jis. Jo lyg ir nėra, tačiau, kai gimnazijoje vyksta kas nors svarbaus, jis tampa visų mokinių dėmesio centru. Taip, tai nepakeičiamasis LG, skystųjų kristalų televizorius. Tačiau ar jis išties toks nepamainomas? Gal yra alternatyvų, kurios padėtų skleisti informaciją geriau nei televizorius? Manau, skelbimus ir plakatus, pakabintus šalia įėjimo, skaito tik nedaugelis gimnazistų, tačiau televizorius nepakeis spausdinto teksto. Ar ne? Tikriausiai visi turime namie televizorius. Kas į juos spokso rečiau, kas dažniau, gal kas visai nežiūri – nesvarbu. Svarbu, ar pamąstome, kaip tokį ar panašų daiktą galima panaudoti išradingiau. Manau, užpraeitų metų abiturientų dovana panaudota kaip niekad prasmingai (ko nepasakyčiau apie praėjusių mokslo metų abiturientų dovaną, kuri aikštėn iškeliama tik ypatingoms progoms) – ekrane rodyti karščiausias gimnazijos naujienas. Gerai yra ir tai, kad monitoriuje informacija nuolat keičiama ir per trumpą laiką galima sužinoti nemažai informacijos. Geroms idėjoms ribų nėra. Bet yra bet... Ar neužgožia tokia informacijos platinimo priemonė kitų, mažiau
Antanas Škėma (1910-1961)
pastebimų? Galite sakyti, kad ne: žmonės turi patys ieškotis reikalingų žinių, tačiau manau, kad gimnazistai, pamatę informaciją monitoriuje, smegenyse tiesiog nesąmonigai užfiksuoja, kad tai yra visa, ko jiems reikia. Skelbimai, kurie kabo šiek tiek atokiau, gali būti daug naudingesni ir informatyvesni. Juk negali vienas televizorius rodyti dešimt skelbimų vienu metu. Tai gali skelbimų lenta. Norėčiau, kad plačiame ekrane rodytų ne tik mokyklos, bet ir visos Utenos kultūros naujienas. Pavyzdžiui, noriu nuvykti į knygos pristatymą, tačiau nežinau laiko. Ir štai išeitis – per ilgąją pertrauką prieinu prie televizoriaus, palaukiu, kol parodys skelbimą, kurio man reikia, ir įsidėmiu arba užsirašau. Tai yra labai naudinga, nes dažniausiai, nesidomime tokiais renginiais (nebent jūsų mokytojas – R. Baura), o šios į akį krentančios reklamos paskatintų ten nueiti ir patobulinti savo kultūrinį išprusimą, nuovokumą. Taigi LG televizorius turi ir privalumų, ir trūkumų. Juk niekas nenorėtų, kad jį išneštų ir liktų tik spausdinti skelbimai, tačiau kaip yra kažkas pasakęs: „lazda turi du galus“.
100 (101) Atkelta iš 7 p.
proga gimnazijos skaitykloje atkūrė 4c klasė. Susirinkę moksleiviai bei svečiai iš kitų mokyklų valandai papuolė į eklektišką erdvę: urbanistitinė atmosfera, persipynusi su liaudies kūrybos bei praeities epochų elementais. Antanas Škėma (Laurynas Urbanavičius) įeina, nusimeta paltą, įsitaiso krėsle ir nerūpestingai žaisdamas degtuku pasakoja apie save, taip tarsi pabrėždamas gyvenimo liepsnos trapumą. Atidžiau patyrinėję modernisto prozą bei dramas, atrastume daug aliuzijų į jo autobiografiją, todėl vakaro metu žodiniai faktai buvo „pagrįsti“ kūrinių ištraukomis
bei miniatiūromis. Pirmiausiai, 4c klasės mokiniai savaip interpretavo gyvenimo beprasmybe ir mirtimi alsuojantį Pijaus ir Elenos dialogą iš dramos „Pabudimas“. Nors vaidinimas neprailgo, aktoriai įrodė, jog per porą dienų galima įsijausti į XX amžiaus „mažo“ žmogaus tragizmą ir sujaudinti publiką. Antano Škėmos ironišką žvilgsnį į lemtį bei atsidavimą ideologijai perteikė „Baltos drobulės“ scenos: paradoksalus Antano Garšvos teismas Juozapato pakalnėje, kilęs veikėjo pasąmonėje; Garšvos ir Vaidilionio konfrontacija dėl poezijos tikslo; to paties Antano Garšvos ir jo kolegos Stanley pokalbis apie, grubiai tariant, savižudybės šviesiąsias puses. Škėma dažnai laiką leisdavo
menininkų sambūriuose, todėl į jo šimtmetį buvo pakviestas ir Fransua Vilonas, Prancūziją kadaise žavėjęs talentu derinti poeziją ir lėbavimą. Jo kviesliais tapo garsiąją „Pakaruoklių baladę“ deklamavęs nuteistųjų kvintetas, taip atspindėdamas kultinio Antano Garšvos korimosi sceną, dėl klampios Šopenhauerio filosofijos. Kad žiūrovai visiškai nepanirtų į būties analizę, skaitykloje aidėjo muzika. Saksofonas kovojo su birbyne, mokytoja Latonienė ir kolektyvas kankliavo, dainavo, pūtė skudučius. Afrikietiškieji būgneliai trinksėdami pabrėžė vakaro eklektikos idėją. Taigi šapokiečiai Antaną Škėmą dausose šokdino ir bandė prakalbinti jo paties žodžiais. O
jis tikrai kalba. Galinėjantis su „Baltos drobulės“ vingrybėmis ir bandant išnarplioti autoriaus minčių srautą, pro lūpas ima sprūsti atsakymai į filosofijos pagrindą sudarančius klausimus. Aišku, neriant per staigiai, kyla rizika susimušti kaktą, todėl ir buvo suorganizuota šimtmečio vakaronė: pamažu pažinti, įvertinti, atsirinkti vertingiausias idėjas. Belieka viltis, jog šapokiečiai nenustos organizuoti švenčių, skirtų kultūros ikonoms, o tiems, kurie vis dar bičiuliaujasi su Škėma per „Baltą drobulę“, belieka palinkėti valios ir drąsos. Posakis skolintas, tačiau velniškai teisingas: jei šio romano neskaitei ilgiau nei „Altorių šešėly“ – nieko neperskaitei..
Foto: iš bibliotekos archyvo.
Kronika Beatričė Šinkūnaitė 2c
11 – 04 Parodų ir kongresų centre LITEXPO gimnazijos mokiniai ir mokytojai dalyvavo parodoje MOKYKLA 2011. 11 – 08 Gimnazijoje paminėta Europos sveikos mitybos diena. 11 – 14 Gimnazijos skaitykloje vyko paroda „Naujosios feministinės literatūros kūrėja“, skirta rašytojai Jurgai Ivanauskaitei. 11 – 14–18 Gimnazijos skaitykloje vyksta paroda „Mylėkime ir saugokime save“. 11 – 16 Gimnazijoje paminėta Tarptautinė tolerancijos diena. 11 – 17 Utenos Dauniškio
gimnazijoje vyko Utenos miesto mokyklų mokinių futbolo 5x5 varžybos, skirtos KKSC taurei laimėti. Stipriausi buvo mūsų gimnazijos moksleiviai 11 – 21 Gimnazistams savivaldybės salėje vyko pilietiškumo pamoka tema „Lietuvos Respublikos Seimas“. Pamoką vedė Seimo narys Edmundas Pupinis. 11 – 22 Gimnazijoje vyko susitikimas su dviem Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato specialistais Rimvydu Eidiečiu ir Remigijumi Rusteika. 12 – 01 Gimnazijoje paminėta pasaulinė AIDS diena.
Ta proga gimnazijos aktų salėje vyko spektaklis „Žaidimas be taisyklių“. 12 – 05 1-2 klasių mokiniai ruošė akciją, skirtą pasaulinei AIDS dienai. 12 – 06 Tarptautinės Antikorupcijos dienos minėjimui skirta akcija „Ar užkibsi“. 12 – 06 Vyko mokyklinė jaunųjų matematikų olimpiada, kuroje dalyvavo pirmų klasių mokiniai. 2-4 klasių mokiniai dalyvavo nacionalinio lygmens paskaitų – forumų cikle „Politikos kultūra ir moderni visuomenė: istorinės tapatybės aspektai“ 1-ajame užsiėmime. 12 – 07 Mokiniai debatavo Antikorupcijos dienai paminėti, vyko susitikimas su Policijos Komisariato vidaus tyrimų
grupės vyriausiuoju tyrėju. 12 – 09 Aktų salėje aktorius R. Lukšas skaitė A. SentEgziuperi „Mažąjį princą“ ir E. Hemingvėjaus „Senį ir jūrą“. 12 – 13 Kalėdinis krepšinio šou. 12 – 15 Literatūrinė popietė, skirta paminėti A. Škėmos 100ąsias metines. 12 – 19 – 23 Popietė „Tarp pagonybės ir krikščionybės“ pirmų klasių mokiniams. 12 – 21 Pamoka „Pakelk, sūnau, duonelę, ji šventa“ Šilininkų malūne. 12 – 22 Kasmetinis kalėdinis renginys aktų salėje 12 – 12 – 23 Skaitykloje paroda „Matematika gyvenime“ 12 – 22 – 23 Kalėdinis matematikos turnyras.
PAUPĖJA. Adresas: „Paupėja“, 225 kab; Paupio g. 1, LT-28140 Utena. Redaktorius: Ovidijus Stauskas. Redakcija: Marija Keraminaitė, Eglė Daugsevičiūtė, Dovilė Kirdeikytė, Indrė Lukauskaitė. Maketas: Modestas Gadliauskas; http://www.maketavimas.aha.lt. Spausdino: UAB „Utenos Indra“. Maironio g. 12, LT-28143 Utena. Tiražas 100 egz.