2013 m. kovas. Nr. 70. Laikraščio leidyba finansuojama iš 2 % gyventojų pajamų mokesčio paramos
Evelina Dilytė 3g Tai ką, pagaliau pavasaris! Asmeniškai man šis metų laikas asocijuojasi su rytais neleidžiančiais išsimiegoti paukščių pasičiulbėjimais, peršlapusiais batais, peršalimo požymiais bei artėjančia artimųjų gimtadienių lavina. Tačiau kiekvienas iš mūsų turime savas asociacijas. Manau, didžioji dauguma atėjusį pavasarį pasitinka kaip atsinaujinimo ir užplūdusios meilės tiek aplinkiniams, tiek gamtai laikotarpį. Taigi, kaip galima juo nesidžiaugti? Kaip ir kiekvieną pavasarį, atgaivos ir pabudimo dvelksmas neaplenkia ir mūsų mokyklos. Vis dažniau storus megztinius palikę spintose šapokiukai mokytis atkeliauja ganėtinai vasariškais ir lengvais drabužiais. Pro langus beskverbiantys saulės spinduliai trukdo susikaupti pamokų metu ir kviečia kuo greičiau sprukti iš mokyklos. Juk keletas raudonų „n“ raidžių dienyne ganėtinai menkas dalykas palyginti su galimybe pasimėgauti gaiviu vėjeliu besivaikštant susikibus už rankų su širdžiai mielu žmogumi. Galingas tas pavasaris.. Šis „Paupėjos“ numeris taip pat ganėtinai lengvas ir pulsuojantis pasibaigus žiemai būdingu gyvybingumu. Jame rasite interviu su mokyklą baigusiais bei dar čia besimokančiais šapokiukais, mokytojais, renginių aprašymus, lengvus pasvarstymus įvairiais klausimais bei kitko. Įdomaus skaitymo ir jaukaus bei šilto pavasario!
Dominyka Bražionytė, 3g
Dviguba šventė ar ne? Iveta Slabšytė 3g
Gimtadienis – viena svarbiausių dienų metuose. Vieni ja džiaugiasi, kiti nesureikšmina, o dar kiti galvoja, kaip geriau tą dieną atšvęsti. Yra tik viena mažytė problemėlė – mes negalime pasirinkti savo gimimo dienos, kad ir kaip būtų gaila, neįmanoma nuspręsti, kokią dieną norime gimti. Visas pasaulis turi daugybę šventinių dienų, tokių kaip Kalėdos, Vėlykos ar Valentino diena, bet Lietuvoje ne tik šios dienos yra svarbios. Šiandien sužinojau labai įdomų dalyką: mūsų gimnazijoje yra mokinių, kurie savo gimtadienį švenčia tomis dienomis, kai švenčia pati Lietuva.
Kaip mafija „šapkę“ užvaldė...
Redaktorės žodis
Tai yra sausio 13d., vasario 16d. ir kovo 11d. Atrodytų, kas čia tokio, tačiau daug kas mano, jog švęsti gimtadienį, kada švenčia Lietuva, yra ne tik dviguba šventė, bet ir garbė, nes žmogus gimė didingą dieną. Taigi, net 4 Adolfo Šapokos gimnazijos mokiniai yra gimę kovo 11 dieną: pirmokė Karolina Maciulevičiūtė ir antrokai Vaida Gudelytė, Tadas Valaitis bei Žilvinas Damicijonas. Šie žmonės turi būti patenkinti, kad gimė tokią svarbią dieną visiems, juk ir draugams gimtadienius atsiminti lengviau, kai pasako: mano gimtadienis kovo 11 dieną. Tad kaip neatsiminsi tokios datos? Be to, per šią Lietuvai svarbią dieną mes turime laisvadienius, tad gimtuvininkai gali pasigirti, jog dėl jų gimtadienio ir į mokyklą eiti nereikia. Deja, mūsų gimnazijoje nėra Akvilė Burneikaitė 3c
Dar nė neprasidėjus pavasariui trečiokai jau įspėjo abiturientus apie artėjančią jų kančių, o kai kuriems gal ir džiaugsmų pabaigą. Vasario 22 d. gimnaziją trumpam buvo užvaldžiusi „La Famillia“, kuri brangiesiems ketvirtokams suteikė paskutinį šansą, šimtą dienų, po kurių, skambant paskutiniam skambučiui, bus paskelbtas galutinis verdiktas, paaiškės, kas sugebėjo atsilaikyti laukinėje „Šapokynėje“, o kas ne. Šiemet paskutinius metus Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos suolus trinantys moksleiviai pasižymi ypatingais gabumais. „A“ klasė – pilna bebaimių, „B“ rūbinėje bei klasės vadovės kabinete netikėtai įsikūrė garažas, „C‘ėkai“ stebino savo dainomis, kino studija įrengta „D“ klasėje. Pasirodo, kad Šapoka netgi ir savo specialiųjų būrį turi. Tai – „4 E“ batalionas, nuo kurio ne per toliausiai įsikūrė „4 G“ kaimas, garsėjantis vaišingumu. Nors atrodo, kad kiekviena klasė
nei vieno mokinio, kuris būtų gimęs vasario 16 dieną, tačiau metai bėga, atsiranda vis naujų mokinių, tad tikėkimės, jog ir Adolfo Šapokos gimnazijoje kažkada atsiras mokinys, kuris bus gimęs būtent tą didžiąją dieną. Taip pat yra gimusių ir sausio 13 dieną: antrokas Paulius Karūža ir trečiokas Jokūbas Šatrauskas. Ši diena minima santūriau, tačiau ji ne mažiau svarbi Lietuvai. Taigi, švęsti gimtadienį kartu su Lietuva yra dviguba šventė, ar ne? Manau, kiekvienas sau gali atsakyti į ši klausimą, tačiau manau, jog, kad ir kokią dieną žmogus gimė, jis turėtų būti laimingas. Juk kaip rašė poetas Algimantas Baltakis: „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai“, tad ir gimtadienis turi būti pats geriausias, kad ir kokią dieną jis bebūtų. labai skirtinga, atkapstėm, jog visi jie turi tam tikrų ryšių su mafija. Būtent ji tą „tamsųjį“ penktadienį ir valdė Šapokos koridorius. Negana to, per naktį gimnazijoje netikėtai išaugo bankas, lažybų punktas, grožio salonas, foto studija, „kabakas“ bei detektyvų biuras. Vos tik įėjus į mokyklą, ketvirtokai turėjo užsiregistruoti bei palikti savo pirštų antspaudus. Pasivaikščioję po atsinaujinusį Šapokos miestą bei išklausę specialias trečiokų parengtas paskaitas, padėsiančias atlikti likusių šimto dienų išbandymus, gimnazijos „senoliai“ prisidėjo prie Karolio ir Rūtenio pabėgimo iš mafijos gniaužtų. Nors šįsyk viskas baigėsi laimingai, mafija nenuleido rankų. Tiesa, pasiruošimui prieš didžiąją akistatą buvo likę 100 dienų. Laikas bėga labai greitai, o tai, kaip abiturientams sekasi susidoroti su savo išbandymais, sužinosime per paskutinį skambutį. Ir vis dėlto... gal pokerio?
Paupėja
2013 m. kovas. Nr. 70 / 2
Gimnazijos absolventai šiandien Rūta Pakalnytė 3c
Ieva Petronytė – buvusi A. Šapokos gimnazijos mokinė, dabar Pilietinės visuomenės instituto direktorė, tarptautinių mokslų ir politikos instituto dėstytoja. Ieva pabrėžė, kad šioje gimnazijoje sutiko nepaprastai šiltus ir įdomius žmones, kurie jos atmintyje išliko iki šiol. Prisistatykite: kas Jūs, ką veikiate gyvenime ir kas Jus sieja su Utenos Adolfo Šapokos gimnazija? Esu Ieva Petronytė, Šapokos gimnazijos abiturientė. Prisistatyti turbūt turėčiau kaip politologė – mat VU TSPMI baigiau politikos mokslų bakalauro ir lyginamosios politikos magistro studijas, šiuo metu rašau disertaciją, tiriu politinių nuostatų formavimąsi Lietuvoje. Dėstau savo alma mater, rūpinuosi Pilietinės visuomenės institutu. Ar galite teigti, kad ši mokykla padėjo pasiekti tokių karjeros aukštumų? Apie aukštumas kalbėti dar gerokai per anksti. Tačiau daug kam, ką veikiau, veikiu ar ko neveikiu, pradžią (žinių, būdo savybių, požiūrio formavimo prasme) davė „Šapokynė“. Jai, ir pirmiausia ne kaip vietai, o kaip žmonėms, esu be galo dėkinga už tai, kad padėjo atrasti savo kelią. Kas Jums labiausiai įsiminė iš keturių metų, praleistų šioje mokykloje? Atmosfera, kurioje žinios ir mokslas yra gerbiami – ir ne tik stovinčiųjų prie lentos, bet ir sėdinčiųjų suoluose. Tai buvo bene maloniausia staigmena atėjus iš ankstesnės mokyklos. Taip pat - gerokai įdomesnės pamokos, požiūris į mus, moksleivius, kaip į asmenybes. Ir, žinoma, „nemirtingi“ mokytojų aforizmai. O ko, galbūt, nenorėtumėte prisiminti? Tokių dalykų lyg ir nėra. Tiesa, dėl nemenkų krūvių sunku būdavo kartais, bet, pasirodo, tas užgrūdinimas krūviais nebuvo beprasmis: tarkime, universitete neteko patirti daugumą
pirmakursių ištinkančio šoko. Apie kurį mokytoją turite išlikusių daugiausiai prisiminimų? Gal galite jais pasidalinti? Galbūt dėl pasirinktų tolimesnių studijų ir jose reikalingų gebėjimų – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Romualdą Baurą. Iki šiol vos ne kasdien prisimenu „nemarias“ ištaras, patarimus ir konstruktyvią kritiką. Tarkime, ką tik pasakiusi „iki šiol vos ne kasdien“, net po dešimties metų žinau, jog gausiu pylos už lietuvių kalbos „japonizaciją“. O geležinė „teiginio – argumento - išvados“ taisyklė kūjeliu smegenyse taukšteli kiekvieną kartą rašant tekstus. Mūsų klasės auklėtoja Rūta Vansevičiūtė iškyla kaip geranoriškumo autoritetas, be visų kitų svarbių dalykų, aiškintų su kantrybe ir šypsena, atvėrusi akis suprantant kitus žmones. Labai ryškiai prisimenu nepaprastai sąžiningą mokytoją Danielių Datkūną, klasėje valiūkiškai paskelbiantį „plikšalą“, neišsibaigiančias istorinių įvykių lenteles braižančią ir energingai jas komentuojančią Jolitą Baltuškienę, sunkiai misijai - humanitarams matematiką išaiškinti - iš visų jėgų pasišventusią Mildą Misiūnienę, nerimą prie Ritos Latvėnienės kabineto durų kartojantis 100 lotyniškų sentencijų ar iki šiol menamą „Eneidos“ ištrauką, humorą, Afrikos valstybių sienų kontūrus ir azartinius pasirinkimus (rinktis parodyti žemėlapyje dešimt ežerų ar vieną?) Jono Jarmalavičiaus kabinete, mandalų relaksaciją pas Rūtą Vanagickienę, animacijos kūrimo džiaugsmą Sauliaus Brasiūno pamokose, be galo tolerantiškus (net ne itin į taktą pataikantiesiems) mokytojus Latonus ir, žinoma, bibliotekoje optimizmo ir entuziazmo viesulu ūžiančią Vidą Gudelienę. Visi jie ne tik krovė į galvą žinias, bet ir ugdė mus kaip savarankiškas, pasauliui atviras asmenybes. Įsimintiniausias Jums įvykis, kuris nutiko šioje mokykloje?
Įvykių būta daug. Sakykim, jog įsimintiniausias yra pats pirmasis – „zelionke“ papuoštos fuksų krikštynos. Kokioje užklasinėje veikloje Jūs dalyvavote mokymosi šioje mokykloje metu? Domėjausi psichologija (įvairiomis temomis diskutuodavome Rūtos Vansevičiūtės organizuojamame būrelyje), modeliavau drabužių dizaino būrelyje, kažkodėl užsispyrusiai mokiausi raštvedybos, su klasės draugais sukiodavomės ir organizuojant renginius padėdavome bibliotekoje, mėginau pradėti groti gitara... Visko turbūt nė nepamenu – galimybių veikti tikrai buvo daug. Dar patikdavo olimpiadiniai humanitarinių dalykų išbandymai. Ar sugrįžtate į mokyklą jos aplankyti? Gėda prisipažinti, tačiau jau seniai nebuvau užsukusi... Teisintis galėčiau nebent tuo, kad retokai apskritai tenka į Uteną grįžti. Beje, dėl šios priežasties ir į klausimą apie pokyčius atsakyti nedrąsu – galbūt jau esu pernelyg „atitrūkusi“. Kaip manote, ar „mokyklos“ reikšmė laikui bėgant keičiasi? Kaip? Manau, kad taip. Iš asmeninių pozicijų žiūrint – pastaraisiais metais žodis „mokykla“ sentimentaliai saldų pyragaičio poskonį kažkodėl pradeda įgyt. Girdėjau, ir kitiems taip nutinka. Tai, matyt, toliau
sėkmingai „suauginėju“. O žvelgiant abstrakčiau ir iš šalies – atrodo, jog „mokyklai“ keliami vis aukštesni reikalavimai: vis daugiau ir žinių paskleisti, ir savybių ugdyti, ir atsakomybių prisiimti... Viena vertus, džiugu, jog mokyklos „svoris“ visuomenėje nemąžta, kita vertus, neramu, jog užpildžius ta „dauguma“ visą tūrį, šiam nesikeičiant, o spaudimui toliau didėjant, transformuojamasi į formalizmą. Kaip vertinate jaunimui itin aktualią problemą - naująsias švietimo reformas? Pati buvau iš „bandomųjų triušių“ kartos (pirmieji profiliavimai ir kt.). Nepatiko. Galbūt dėl to ir nuolatinį radikalių reformų procesą iš principo vertinu neigiamai. Kita vertus, reformos nevyksta visai be priežasties – tad prieš sumalant jas į miltus, reiktų gerai į situaciją įsigilinti ir ją suprast. Galų gale, bet kurioje situacijoje galima paieškoti „šalutinių“ pozityviųjų pusių – juk tokie pokyčiai užgrūdina, verčia susiimti, mobilizuotis, įveikti kliūtis ir visa tai įvykdžius pasijausti gerokai stipresniems. Ką galėtumėte palinkėti Adolfo Šapokos gimnazistams? Kūrybinio džiaugsmo visose veiklos srityse ir tikėjimo savo jėgomis. Ir nepamiršti pasinaudoti puikiomis galimybėmis – daug tokių suteikia „Šapokynė“.
Paupėja
2013 m. kovas. Nr. 70 / 3
Velniukai ar Dievo siųsti angeliukai? Sandra Čepurnytė 1a
Yra sakoma: „Neamžinas netgi Dievų pasaulis“. Na, o ypač - žmogus, kuris gimdamas gauna neįkainojamą ir vienintelę dovaną - gyvenimą. Juk kiekvienas iš mūsų augame tol, kol pasiekiame pirmąjį jaunystės laiptelį, o galiausiai, žingsnis po žingsnio, užkopiame į aukščiausiąjį kalną - senatvę. Tačiau tarp šių laikotarpių yra įsiterpęs vienas įsimintiniausių bei audringiausių mūsų gyvenimo tarpsnių - paauglystė. Daugelis apie tai dažnai mąsto ir diskutuoja. Vieni paauglystę apibūdina kaip maištingą, bet nuostabų dalyką, kiti - kaip ligą. Apie tai galima išgirsti daug įvairių nuomonių, tačiau labai įdomu: kuri iš jų priimtiniausia? Ir kokie tie paaugliai: velniukai ar Dievo siųsti angeliukai?
Skirtingo amžiaus asmenys turi tam tikrą nuomonę apie paauglystę. Pavyzdžiui, mažyliai apie tai beveik nieko neišmano, jie tiesiog džiaugiasi savo tyra vaikyste. Na, o tarp paauglių ir suaugusiųjų vyksta savotiškas karas. Dažnai vyresnieji mažiesiems maištininkams priekaištauja, jog su šiais nesugeba susišnekėti, todėl neretai girdime tokią frazę: „Kada gi pasibaigs ši paauglystės liga?“. Iš dalies tai yra tiesa todėl, kad daugelis psichologų yra nustatę, jog paauglystė - sunkus gyvenimo tarpsnis, kada žmogus dar tik bando save atrasti, pažinti, išbandyti naujoves bei nori vadovautis savo principais. Neseniai netgi gydytojai nustatė, kad ligos, negalavimai ir sveikatos sutrikimai itin dažnai pasireiškia dėl paauglystės. Žinoma, daugelis šio laikotarpio metu būna nesuvaldomi ir dirglūs, taip pat
pakilę virš visų t.y. išsiskiria savo bjauriu charakteriu, reikalauja daug dėmesio, žemina kitus, o save aukština. Tačiau į paauglius galima pažvelgti ir kitu kampu bei atrasti jų gerąsias savybes. Tarp jaunuolių yra įvairių asmenybių. Dažniausiai pastebime tuos, kurie aktyvūs, unikalūs savo išvaizda, iškalbingumu bei sugebėjimu prie savęs pritraukti didelį būrį žmonių. Taip pat egzistuoja tokie vaikai, kurie yra tylūs, slepiantys savas emocijas ir atsiskyrę nuo bendraamžių. Neretai jų viduje slypi neatskleisti ir neeiliniai gabumai. Iš tokių žmogeliukų dažnai išauga didūs poetai, dailininkai bei mokslininkai. Kartais tiesiog reikia įsigilinti į asmens vidų ir tokiu būdu geriau jį pažinti. Juk kiekvienas žmogus yra savaip žavus ir įdomus. Paauglys, tai lyg jaunas medelis, kuris nori augti, stiebtis, išskleisti lapus ir gauti nors trupinėlį saulės
šviesos. Argi netiesa? Galbūt suaugusiems ir paaugliams trūksta abipusio supratimo? Juk geriausias problemų sprendimas kalbėjimas ir bendravimas. Šie dalykai gali suartinti netgi labai skirtingus asmenis. Nesvarbu, koks žmogus bebūtų, vis tiek kiekviename galime atrasti tai, kas yra unikalu. Visų jaunuolių viduje yra unikalių spalvų, na, o kuo daugiau atspalvių vyrauja mūsų aplinkoje, tuo šviesesnis mūsų pasaulis bei tarpusavio santykiai. Taigi manau, kad paauglystė - ne liga. Ją labiau galima palyginti su skrynele, kurią ne visada lengva atrakinti ir pažvelgti į jos vidų. Tačiau tai padarius ir panaudojus tinkamiems tikslams ten esančias vertybes, į pasaulį galima įnešti įvairių idėjų bei naujovių.
Adolfo Šapokos gimtadienio minėjimas Ugnė Žiaukaitė 1b
Šių metų vasario 13 d. mokyklos bibliotekoje buvo minimas 107-asis A. Šapokos gimtadienis. Renginio metu mokiniai dainavo dainas apie tėvynę, rinko gražiausias fotografijas mokyklos konkursui. Taip pat buvo pristatyti pirmų ir antrų gimnazijos klasių mokinių
parengti laikraščiai „Šapokiečio žvilgsniu“, kuriuose buvo aprašomos mokyklos tradicijos, renginiai ir paties A. Šapokos gyvenimo faktai pagal kuriuos buvo sudaromi kryžiažodžiai. Nuo rugsėjo mėnesio mokiniai fotografavo nuotraukas, kurių tema - Lietuva. Jos buvo pristatytos renginio metu. Gražiausios fotografijos bus
atrinktos balsavimo būdu, o prizininkai paskelbti ir apdovanojami gegužės mėnesį. Mokyklą šventės metu aplankė viešnia iš Vilniaus edukologinio universiteto, istorijos fakulteto - doc. dr Vida Kniūraitė. Ji pasakojo, jog pirmiausia bendradarbiauti su mūsų mokykla ją pastūmėjo jos draugė, tačiau pabendravusi su mūsų mokyklos
mokiniais ji pamatė labai mielus ir draugiškus žmones. Docentė giria Utenos miestą ir sako, kad jei ne Šapoka - viskas nublanktų. Taip pat kelis įsimintinus žodžius tarė pavaduotoja Nijolė, kuri mokyklos vardą sieja su pasididžiavimu, nes joje besimokantys vaikai jai yra geriausi ir eidama gatve atpažįsta šapokietį, nes jis eina išdidžiai, oriai.
Paupėja
2013 m. kovas. Nr. 70 / 4
Pirmokų adaptacija Rūta Rastenytė 1b
Adaptacija – tai žmogaus prisitaikymas prie naujos aplinkos. Šiemet į mūsų mokyklą atėjo 153 pirmokai. Iš pirmo žvilgsnio visi atrodė skirtingi, bet kiek įdėmiau pažiūrėjus galima pamatyti ir kai ką bendro. Tai jų noras ir baimė. Jie nori pritapti prie naujos aplinkos, klasės, tačiau kartu ir bijo išsiskirti, bijo būti nepripažinti, atstumti. Mokyklos darbuotojai, norėdami sužinoti, kaip mokiniai jaučiasi ir prisitaiko naujoje mokykloje, atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 125 pirmokai (48 vaikinai ir 77 merginos). Tyrimas buvo atliktas remiantis Abraomo Maslow poreikių piramide. Kai kurie rezultatai labai nustebino. Tyrimas rodo, kad normalią įtampą mokykloje patiria 52%, o labai stiprią – 11% pirmos gimnazijos
klasės mokinių. Jaučiant įtampą žmogus įgyja baimės ir nerimo jausmą. Iš visų pirmokų net 11 mokinių bijo eiti į mokyklą, o nerimą jaučia dažniausiai dėl atsiskaitymų, per didelių mokymosi krūvių, bendravimo su mokytojais bei todėl, kad nepasitiki savimi. Tačiau net ir tiems, kurie bijo, yra dalykų, keliančių džiaugsmą. Savaime aišku, daugiausia džiugesio kelia draugai. Bet yra ir tokių žmonių, kurie jų neturi. Nors tai labai mažas skaičius, tačiau dėmesį atkreipti vis dėlto reikėtų. Pedagogai iš visų jėgų stengiasi padėti mokiniams ir tai atsispindi tyrimo rezultatuose: 65% pirmokų mokykloje jaučiasi saugūs, 53% mokinių savo santykius su mokytojais apibūdina kaip labai gerus, o tik 3% kaip blogus. Taigi, tiek tyrimo, tiek mokyklos psichologės rekomendacija būtų daugiau bendrauti su mokytojais, mokiniais ir nebijoti kalbėtis.
Apie gyvenimą ir panašiai Dovilė Meidutė 3g
„Matematika – visų mokslų tarnaitė“ - tai daugumai puikiai žinomas posakis, kuris atskleidžia šio dalyko svarbą. Manau, kad matematikos mokytojai taip pat yra be galo svarbūs, neįsivaizduojami be tikslumo, greito ir puikaus mąstymo bei noro padėti kitiems. Viena iš tokių mokytojų yra Roma Kovalskienė, todėl ir nusprendžiau šiame savo interviu Jai pateikti kelis klausimus. Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote? Mokytoja: Pašaukimą..? Nemanau, kad jo ieškojau. Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą? Mokytoja: Jaunimas, kaip ir visais laikais – žavus. Man patinka plūstanti energija, greitis, kūrybiškumas, šypsenos veiduose. Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ar kita? Mokytoja: Įkvepia darbui mokinių noras, susidorojimas su užduotimis, geri santykiai,
supratimas. O knygos, muzika, filmai – poilsiui. Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai? Mokytoja: Mokyklos metai labai gražūs ir spalvingi. Tektų daug ir ilgai pasakoti. Įsimintiniausias vaikystės įvykis labai skaudus, kada būdama 3-4-rių metų pelenais paverčiau tėvų namus. Įsivaizduokite, kad turite galimybę įsikūnyti į kitą žmogų. Kas jis būtų? Mokytoja: Įdomus klausimas. Tikriausiai tokio žmogaus Nukelta į 5 p.
Po padidinamuoju stiklu... Ieva Lesmanavičiūtė 1a
Sulaukę svečių jaučiamės pagerbti, pakylėti, svarbūs – juk kažkam rūpime, kažkas mus prisiminė, aplankė... Ir nesvarbu, ar tie svečiai aplanko mus namuose, ar mokykloje. Kad ir kur jie pasirodytų, visur diena tampa švente. Tokių šventinių, įsimintinų dienų būta ir Adolfo Šapokos gimnazijoje. Nors dar tik kovas, bet šiais metais sulaukėme daugybės svečių. Žinoma, kai kurie iš mūsų to nematėme, renginiuose nedalyvavome – juk ir taip veiklos netrūksta... Todėl noriu trumpai apžvelgti 2013-ųjų metų pradžios Adolfo Šapokos gimnazijoje įvykusius įdomiausius susitikimus bei renginius. Sausio 14 d. mokykloje svečiavosi Swedbank atstovas R. Autukas, kuris vedė paskaitą tema „Finansinis raštingumas“. Sausio 15 d. mokykloje svečiavosi Lietuvos Moksleivių Sąjungos atstovai iš Vilniaus, kurie pristatė šios sąjungos projektą „IŠPILK“. Susitikime buvo kalbama apie alkoholį, kuris yra didelė mūsų jaunimo problema. Sausio 17 d. mokyklą aplankė buvęs Adolfo Šapokos gimnazijos mokinys, dabar Kauno kunigų seminarijos studentas N. Pipiras. Kartu su istorijos mokytoja D. Dūdėniene jis vedė integruotą istorijos - tikybos pamoką. Sausio 22 – 28 d. mokyklos koridoriuose galėjome išvysti Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčios diakoną Ernestą bei seserį Dominyką. Drauge visą savaitę jie vedė tikybos pamokas. Diakonas Ernestas papasakojo apie savo kelią kunigystės link – apie pakilimus bei nuopuolius, apie tikėjimą ir apie momentus, kai jis dvejojo, ar eina teisingu keliu. O sesuo Dominyka kalbėjo apie draugystę bei jos reikšmę. Sausio 28 d. gimnazijoje lankėsi dar vienas buvęs mokinys – Edgaras Kuodys. VU GMF biofizikos 4 kurso studentas pravedė įdomią gamtos mokslų pamoką, kurioje buvo ne tik teorinių dalykų, bet ir
praktinių užsiėmimų. Sausio 28 d. mokyklos bibliotekoje vyko jau tradicija tapęs renginys „Šapokiukas visur šapokiukas“. Į mokyklą, nors ir trumpam, sugrįžo buvę mokiniai. Jie bendravo su dabartiniais moksleiviais bei mokytojais, prisiminė mokykloje praleistą laiką... Sausio 30 d. mokykloje svečiavosi MRU atstovai, vykdantys projektą „POSIDEV“. Nors teko pildyti LABAI ilgas anketas, bet turbūt visi liko patenkinti gautais tušinukais bei kitais prizais. Sausio 30 d. mokykloje vyko neeilinis renginys. Mokyklą aplankė Utenos krepšinio klubo „Juventus“ krepšininkai. Septintos pamokos metu krepšininkai, kartu su mokiniais, dalyvavo pamokose, pasakojo apie krepšinio karjerą, atsakinėjo į užduotus klausimus. O popietę prasidėjo tikrosios linksmybės. Mokyklos krepšinio rinktinė žaidė prieš „Juventus“ komandą, vyko „Snaiperio“ bei „Oro karaliaus“ konkursai, mokinių ir mokytojų dvikovos. Vasario 11 – 15 d. mokykloje vyko renginiai skirti Adolfo Šapokos gimtadieniui paminėti. Vasario 12d. 1a ir 1e klasėms vyko pilietiškumo pamoka, kurioje lankėsi pirmasis gimnazijos direktorius M. Žiulys. Kartu su mokytoja Birute Kairiene jis dalinosi savo atsiminimais, žiniomis apie Adolfą Šapoką. Šventinę savaitę mokykloje lankėsi Vilniaus edukologijos universiteto Istorijos fakulteto doc. dr. Vida Kniūraitė, kuri sveikino visus šios šventės proga, vedė gimnazistams paskaitą. Vasario 22 d. mokykloje pristatyta fotomenininkės Reginos Barzdaitės darbų paroda. Renginyje dalyvavo pati nuotraukų autorė, mūsų mokyklos mokytojai bei mokiniai. Kaip matote, Adolfo Šapokos gimnazijoje svečių tikrai netrūksta, reikia tik noro bei laiko su jais pabendrauti. O kadangi atėjo pavasaris, vakarai ilgėja bei šviesėja, tai, manau, to laiko tikrai bus! Taigi gražaus pavasario, prasmingos ir įdomios veiklos bei renginių!
Paupėja
2013 m. kovas. Nr. 70 / 5 Mokslas ir sportas NEDERA?
Pavasaris ir tvoros Kasparas Mociūnas 3b Tomis nedažnomis akimirkomis, kai galiu atsipūsti ir negalvoti apie laukiančius darbus, mane tarsi užlieja pavasaris. Jei jo nėra aplink, jis mane pasiekia prisiminimais, veržiasi muzikos garsais ir „footbag“ akimirkomis. Tikriausiai todėl, kad ir gimiau pavasary, o gal todėl, kad tada sugrįžta paukščiai. Taigi tuomet, kai nuklystu į pavasariškas mintis, kiekvienas pilkas, persisunkęs vandeniu, bet turintis nors kelis žolės stiebus žemės lopinėlis man patinka. Mėgstu ir sausą betoną. Nieko nėra mieliau, nei nutirpęs šaligatvis. Tiek akims, tiek kojoms. Tvoros. Pavasarį jos iš po pusnynų išlenda tarsi urbanistinės gėlės, suteikdamos aplinkai konkretumo, tikrumo įspūdį. Gyvenimas grįžta į savas vėžes. Arba ne – vėžės ištirpsta ir kartu su sąstingiu pasąmonėje teka upeliais į kanalizaciją ir vėl, nepanorėję mūsų palikti, veržiasi lauk. Pamenu, kai buvau mažas, tvora man asocijavosi su tėvais. Kiekvienas apvalus neūžauga gimdytojus piešiniuose vaizduoja trigubai didesnius už save, vos į lapą sutalpina. Juk jie būna apsauga nuo pasaulio. Neilgam. Ir ačiū aukščiausiajam, pasakytų paauglys. Sakau ir aš. Pavasarį ledai upėmis slenka su milžiniška jėga, naikindami viską savo kelyje. Bet tai yra menknie-
Darius Rinkevičius 3c
Piešė Lina Galgatavičiūtė, 1b
kis, palyginti su penkiolikmečiu, kuris veržiasi pas draugus. Dar smagiau, jei pas merginą. Laisvė, kurią jis pajunta nors trumpam gimdytojų paliktas, yra milžiniška varomoji jėga. Jo tvoros – vieta susitikti, perlipti, pralįsti, pralaužti. Neturi likti jokių kliūčių, net jei jos ir įsivaizduojamos. Galima sakyti, kad tokie metai būna bene paskutiniai netrukdomi ir nevaržomi, pilni šėlsmo. Tarpinis variantas tarp „Didžiosios priežiūros“ ir „Pirmųjų pareigų bei atsakomybės“ laikotarpių. Ar apie tai kartais galvoja kiti – tikėkimės. Juk tiek reti tikri pavasariai, tiek tvoros mums tebėra aktualu. Sunkiomis akimirkomis tvora atstoja . . na, patys žinote, ką. Gal prie tvoros ir palaidos. Tik neapsitverkim savęs aklinai. Viduje. Lauke – kartais galima ir sveika. Profilaktiškai.
Apie gyvenimą ir panašiai Atkelta iš 4 p.
nėra. Iš daugybės žmonių norėčiau pasiimti po truputį. Ar visada siekėte būti mokytoja? Apie kokias profesijas dar galvojote? Mokytoja: Visada (nuo pradinių klasių) žinojau, kad būsiu mokytoja. Tik nežinojau, kokia. Kol lankiau muzikos mokyklą, galvojau, kad būsiu muzikos mokytoja. Vėliau labai susižavėjau savo istorijos mokytoja ir nutariau vaikus mokyti istorijos, bet matematikos mokytojo paskatinta, įstojau į matematikos fakultetą. Kaip manote, ar nuo mokytojo priklauso vaiko susidomėjimas konkrečiu dalyku ir geresni pažymiai, ar čia tik – mokinio reikalas ir pastangos? Mokytoja: Manau, kad nuo mokytojo taip pat truputį
priklauso. Tada, kai vaikas turi gabumų tam dalykui, o mokytojas tai pastebi ir sugeba įžiebti susidomėjimo kibirkštį. Ar turite tikslų, kuriuos žūtbūt siekiate įgyvendinti? Mokytoja: Tokio tikslo tikriausiai neturiu. Viskas mano gyvenime vyksta savaime. Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi? Mokytoja: Nuoširdumas. J. V. Getė yra pasakęs, kad „Laimingas tas, kuris džiaugsmingai dirba ir džiaugiasi darbais, kuriuos padarė“. Ar sutinkate su šiuo teiginiu? Kas Jus padaro laiminga? Mokytoja: Taip, sutinku su šiuo teiginiu. Darbas be galo svarbus žmogaus gyvenime. O laiminga mane padaro daug kas. Be darbo dar labai svarbu – šeima, artimųjų palaikymas, supratimas.
„Mens sana in corpore sano“ – sveikas protas sveikame kūne. Seniai seniai taip yra pasakęs vienas iš daugelio romėnų poetų – Juvenalis. Pritaikykime šį posąkį dabarčiai. Ar būtinai reikalingas protas, kad turėtum sveiką kūną ir ar kūnas reikalingas protui? Į šį klausimą savo veiksmais atsako Šapokos gimnazistai. Vienas iš tokių „įrodymų“ daugiafunkciniame sporto centre vykusi pirmoji Utenos miesto gimnazijų sporto šventė. Joje dalyvavo „Saulės“, Dauniškio ir, žinoma, Adolfo Šapokos gimnazijų atstovai. Rungtynės buvo įvairios: nuo šaškių turnyro iki svarsčio kilnojimo. Derėtų pastebėti, kad mūsų gimnazija gavo daugiausiai apdovanojimų ir išrinkta „sportiškiausia gimnazija“, o Ieva Zarankaitė (plaukikė, metikė ir šiaip šauni panelė) – geriausia sportininkė – gimnazistė. Tačiau dar yra kur tobulėti. Juk visada yra.. Antrasis sporto renginys, jeigu taip jį būtų galima pavadinti, Adolfo Šapokos Krepšinio Lyga (AŠGKL). Kelių entuziastų sukurta (Pauliaus Čyvo ir Manto Dūdėno) krepšinio lyga iš trapios idėjos tapo tikrai įspudingu projektu, apie kurį rašė net vietos laikraščiai (neįskaitant „Paupėjos“). Čempionato pažiba – sausio mėnesį vykusi fiesta „Visos vaigždės“. Jame rungėsi pajėgiausi AŠGKL krepšininkai ir Utenos „Juventus“ krepšininkai. Žinoma, buvo gražu pažiūrėti, kaip į
Adolfo Šapokos gimnazijos krepšį, kamuolį „kala“ Derrick Leonard arba kaip Laimonas Kisielius „išdūrinėja“ gimnazistus, tačiau mūsiškiai nei kiek nenusileido ir surengė tikrą šou, kurį per Youtube kanalą tiesiogiai stebėjo net (reiktų sužinot, kiek žmonių, bet, aišku, kad daug). Dabar lyga įgavo pagreitį ir žaidžiamos atkrintamosios varžybos, po kurių lauks pusfinaliai ir finalai. Užkalbinau vieną iš AŠGKL organizatorių – Mantą Dūdėną: Kas, tave paskatino sukurti būtent tokią Adolfo Šapokos gimnazijos krepšinio lygą? Mantas: Visų pirma, tai nebuvo tokių tarpklasinių varžybų, kurių metu visi moksleiviai galėtų varžytis tarpusavyje, t.y. pirmokai prieš ketvirtokus ir pan. Norėjosi, kad moksleiviai pasijustų žaidžiantys tikrose komandose, skatinti bendravimą tarp skirtingų klasių moksleivių. O ar daug laiko „suvalgo“ varžybų organizavimas? Mantas: Laiko suvalgo: reikia surasti teisėjus, fotografus, gauti sporto salę, ją parengti varžyboms, suorganizuot tvarkaraštį, informuoti komandas apie rungtynes, po rungtynių tvarkyti nuotraukas, rašyti straipsnius į facebook puslapį. Ypač daug laiko ir nervų „suvalgė“ visų žvaigždžių renginys. Taigi darbo tikrai užtenka. Kadangi tiek daug dirbi, tikriausiai neišvengi ir netikėtumų. Koks didžiausias kuriozas buvo įvykęs organizavimo arba žaidimo metu, kurį galėtum prisiminti? Mantas: Ko gero, didžiausias kuriozas buvo per Nukelta į 6 p.
Foto Vilmos Deveikytės, 3d
Paupėja
2013 m. kovas. Nr. 70 / 6
Buržujiška kelionė į PARYŽIŲ Gerda Vaičiūnaitė 3c
Šitam tekstui kontekstas nėra būtinas. Aš atvykau į Paryžių vasario 15 d.. Tikėjausi, kad po aistringos meilės dienos miestas bus nusiaubtas. Nebus nė vieno žmogaus, o gatvėse ridensis vejaričiai, visai kaip vesterno filmuose. Nė velnio. Toks vaizdas, jog Valentino dienos Prancūzijoje, juo labiau meilės mieste, išvis nebuvo ir tokia nė neegzistuoja. Tai nuostabu. Daug gražiau rytais matyti dailų vyriškį, kažkur skubantį su geltonų tulpių puokšte. Dar vienas malonus siurprizas – pelytės. Žiurkių dydžio. Draugams teko ir užlipti ant jų, bet pats didžiausias efektas buvo paliekant miesto centrą ketvirtą valandą ryto. Visos žiurkės traukėsi mums iš tako, slėpdamosios už remontuojamos gatvės tvoros. Taip pat ilgam į atmintį įsirėžė babajai. Kiekvienoje mieloje gatvelėje tai kebabinė, tai maža parduotuvėlė, kur prekių kainos pusantro karto didesnės, nei turėtų būti, tai suvenyrų parduotuvė. Ir
Sporto naujienos Atkelta iš 5 p.
visų žvaigždžių renginį, kuomet sportininkams atėjus vesti pamokų, paaiškėjo, kad vienos klasės auklėtojos nėra mokykloje, todėl Pauliui teko įsijaust į mokytojo kailį ir pravesti pamoką su krepšininkais. Kokie planai ateinantiems metams? Ar norėtumei organizuoti? Mantas: Organzuoti kitais metais tikrai norėtųsi, bet viską
kiekvieną kartą pasiūlo paragaut kebabo arba pasimatuot kepurę. Kitas įlipa į metro, išsitraukia armoniką, pagroja ir prašo, kad atiduotum savo žiedą. Ne ne! Patys įdomiausi somaliai, siūlantys nusipirkti raktų pakabukų su Eifelio bokštu. Žodžiu, užsieniečių verslininkų tokiame didmiestyje tikrai nesunku rasti. Į Eifelio bokštą irgi buvau pakilusi. Visada galvojau, kad galima pakilti tik iki antro aukšto. Na kurgi tau, iki paties viršaus kelia liftas, visai kaip į Gedimino kalną. Labai gaila, kad būdama pačioje viršūnėje nenorėjau į tualetą. Dabar galėčiau girtis, kad šlapinausi 280 m. aukštyje. Eifelio bokštas sugriovė dar vieną mano prasigalvotą mitą. Visada maniau, kad kylant visur tik metalas ir apžvalgos aikštelės. O pasirodo ne. Net ir restoranas yra. Arba parduotuvė, kurioje, jei ištroškai, gali nusipirkti vandens už penkis eurus (paprastai nekainuoja net vieno). O pačiame viršuje – turkams ir naujiesiems rusams prieinama pusė taurės šampano už dvylika eurų. komplikuoja abitūra, todėl jeigu lyga bus organizuojama, dabartinių organizatorių indėlis bus mažesnis ir norint, kad lyga gyvuotų, reikės ir jaunesniųjų moksleivių pagalbos Taigi, iš esmės, Adolfo Šapokos gimnazija patvirtina įžangoje minėtą frazę, taip įrodydama, kad norint, galima laiką suderinti taip, kad spėtum ir kamuolį pamėtyti, ir fizikos kontroliniui pasiruošti.
Foto Vilmos Deveikytės, 3d
Pačiai pabaigai, neminėsiu, kokie Prancūzai buvo išlaidūs statydami Invalidų viešbutį, Versalio rūmus, Panteoną. Noterdamo katedros ne. Todėl ir statė beveik du šimtus metų. Paminėsiu, kas labiausiai mane džiugino dviračių eismas. Kai Lietuvoje nežinai, kur turėtum važiuoti, ar gatve, ar šaligatviu, nes tiek vairuo-
tojai tavęs nepripažįsta, tiek trukdai visiems pėstiesiems, tai Prancūzijoje dviračiai sulyginami su autobusais ir turi vieną bendrą juostą kelyje. Atsisėdi ir varai. Aš nežinau, kur dingo varlių kojelės, įdarytos sraigės ir prabangus sūris bei vynas. Matyt, jiems buvo ne vieta mano kelionėje. Kukli Paryziaus centro dalis
Stoviu didžiausiam Europos parke, pamečiau draugus
Paupėja
2013 m. kovas. Nr. 70 / 7
APIE DEMOKRATIJOS (NE)BUVIMĄ Akvilė Burneikaitė 3c
Kol klasių vadovai bei mokyklos valdžia renka lapukus su tėvų parašais už ar prieš mokinių uniformas, o žiniasklaida putoja nuo pranešimų apie tai, kad mokiniai visiškai užmiršta savo pareigas ir nuolat perdėtai išaukština teises, pakalbėkime apie demokratijos Utenos Adolfo Šapokos gimnazijoje (ne)buvimą. Visų pirma norisi priminti, kas yra demokratija. Tai tokia valdymo forma, kai teisę dalyvauti šalies (šiuo atveju – gimnazijos) valdyme turi visi piliečiai, na, o pagrindinės demokratijos savybės: lygybė ir laisvė. Kalbant su geografijos mokytoju Jonu Jarmalavičiumi, labiausiai įsiminė jo išsakyta mintis, kad „laisvės nebūna per daug“. Svarbu, kad žmonės nebijotų drąsiai reikšti savo nuomonę, tačiau bėda, kad ne visiems tuo naudotis „užtenka proto“. Čia jau žinoma, kiekvieno individo reikalas, tačiau mokytojas pritaria laisvės, kuri yra ir dabar, buvimui, jei žmogus sugeba jausti ribas bei mandagiai, neįžeidžiant kitų pasakyti ką mano. Kita vertus, pastaruoju metu itin dažnai galima išgirsti nuomonių, kad mokiniai laisvių turi per daug, mokytojai yra pernelyg suvaržyti. Ar taip yra iš tiesų, bandžiau išpešti iš Utenos A. Šapokos gimnazijos prezidento
Kasparo Mociūno. Kaip manai, ar mūsų gimnazijoje visada atsižvelgiama į įvairias nuomones? (mokytojų, mokinių, personalo). Manau, kad ne, bet pokyčiai vyksta į gerąją pusę. Į kurią iš šių žmonių grupių tuomet neatsižvelgiama? „Procentaliai“ tai visi lygūs, bet kadangi mokiniai pateikia daugiausiai nuomonių, tai daugiausiai jų ir būna neįvertintos. Negaliu sakyti, kad neišklausytos, nes jos visos būna išgirstos, bet dažnai prasilenkia su realybe, įstatymais ir sveiko proto logika, tad pozicija ir neišpildoma. Pats mokinys gal ir pagalvos, kad jo nuomonė tiesiog neišklausyta, bet realiai tai tiesiog sveiko proto klausymas ir, kur galima vadovautis norais, daugumos pageidavimu. Ar galima vienareikšmiškai sakyti, kad mūsų gimnazija demokratiška? Taip, jei į pačią demokratiją žiūrėsime ne pro rožinius akinius ir jos nemaišysime su anarchija. Gaila, bet vis dar atsiranda ir tokių atvejų. Ar nemanai, kad mūsų gimnazijos mokiniams suteikiama per daug laisvės? Ne, nes dabartinis gimnazijos direktorius daugiau nei puikiai susipažinęs su įstatymine baze ir jos tikrai nuoširdžiai laikosi, tad ribos peržengiamos labai retai. Dažnai vyresnio amžiaus
žmonės kritiškai žiūri į santykius tarp mokytojo ir mokinio, nes yra įsivyravusi nuomonė, kad šiuolaikinis mokinys negerbia mokytojų bei žino teises, bet nesilaiko pareigų. Ar tai būdinga mūsų gimnazijos moksleiviams? Norėčiau sumeluoti ir pasakyti kad ne, kad taip nėra, bet būčiau negarbingas. Deja, kartais perdaug įžūliais tampame ir mes. Nenorėčiau teigti, kad ta tendencija ateina su besikeičiančiomis kartomis ir tikiuosi kad greitai vėl bus tik lygiaverčiai mokinio ir mokytojo santykiai. Gal tai tiesiog kaip vandens paviršius - kartą sujudinus (šiuo atveju suteikus daugiau teisių mokiniams ir suvaržius mokytojus), reikia kad praeitų truputį laiko kol viskas darniai nusistovės. Iki to laiko pasitaikys visko: ir didelių mokinių išsišokimų, ir per didelio mokytojų griežtumo. Dabar paprašysiu šiek tiek pažvelgti ir įvertinti iš šalies. Ar taryba ne per daug naudojasi suteiktomis laisvėmis? (pamokų lankomumas vienas iš rodiklių) Šiemet mokinių taryba be rimtos ir iš anksto nesuderintos priežasties savo narių pamokų neteisina. Norime pakeisti įvaizdį, kad pamokas praleidžiame šiaip sau. Deja, daugelis veiklų vyksta pamokų metu ir pasakyti joms „NE“ irgi negalime. Stengiamės pasidalinti, kad nebūtų, jog vienas
žmogus praleidžia daugiausiai. Žinoma, man nedalyvauti tenka dažniau, bet tai savaime suprantama. Dažnai pasitaiko ir tokių atvejų, kai apkalba dėl lankomumo nepagalvodami, kad mokinių tarybos nariai turi ir kitų veiklų, pvz.: turime sportininkų, kurie vyksta į varžybas, muzikantų ir t.t. Protmūšiai, olimpiados – irgi vyksta pamokų metu. Tai galbūt reiktų šiek tiek keisti tokių veiklų laiką? Juk dažnai aktyvių žmonių pažymiai bei žinios nukenčia būtent dėl tokių užsiėmimų. Siūlau ir kreiptis į tų veiklų organizatorius, tačiau nepamiršti, kad daug kam įtaką daro autobusų grafikai, patalpų darbo laikas, mokamos popamokinės veiklos ir mąstymas, kad jei ne per pamokas, tai niekada. Per daug nenukrypstant nuo temos ir grįžtant prie demokratijos turėčiau paminėti, kad mūsų gimnazijoje mokinių interesams atstovauja mokinių taryba, bei mokinių atstovai mokyklos taryboje. Vienas iš širdį glostančių faktų yra tas, kad 2012 m. Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos taryba buvo pripažinta geriausia Lietuvoje. Tai – bene geriausias įrodymas, kad vis tik demokratijos su žiburiu ieškoti nereikia, galima rasti ir kur kas lengviau.
EKOPOLAS Karolina Bieliauskaitė 3d
Turbūt gerai prisimenate ir buvusį mūsų mokyklos mokinį Ovidijų Stauską, šiuo metu ISM universitete kremtantį politikos ir ekonomikos mokslus. Galima rasti nemažai Ovidijaus straipsnių, išspausdintų pirmąjame „Paupėjos“ puslapyje (redaktoriaus skiltyje). Veiklus vaikinas ir universitete nesnaudžia. Šiuo metu su trimis bendraminčiais pradėjo leisti ISM žurnalą „Blue&White“. Anksčiau šis universitetas neturėjo periodinio leidinio,
išskyrus kasmetinį „Studento Greituką“ (gidą pirmakursiui), tai ir buvo didžiausias stimulas pradėti kažką savo. „Blue&White“ žurnale, be žurnalistų, dar dirba ir apie dešimt žmonių, kurie užsiima reklaminio ploto pardavimais. Studentas džiaugiasi, kad žurnalo partnerių ratas plečiasi, į jų gretas jau prisijungė AUDI, Teo, VeroCafe - tai stambios įmonės, su kuriomis santykiai nebuvo užmegzti per dieną. ISM universitetas garsėja savo multikultūriškumu, apie tai
šiek tiek pasakojo ir Ovidijus. „Studentų, atvykstančių su Erasmus ar kita mainų programa, tikrai netrūksta. Daugiau nei įdomu yra sėdėti šalia prancūzo ir girdėti, kaip jis bando pirmą kartą kalbėti rusiškai.“ - sako buvęs mūsų mokyklos mokinys. Palaipsniui prie šitokios tautinės studentų įvairovės priprantama. Ovidijus sako susiradęs puikų bičiulį vokietį, kurį netgi įdarbino „Blue&White“ žurnale. Paklaustas, ko ilgisi iš mokyklos laikų, studentas atsa-
Ovidijus pristato savo universitetą Foto: iš bibliotekos archyvo.
ko: „Kai laiko yra, stengiuosi vis apsilankyti, todėl nieko esminio nepasiilgstu. Pernelyg nenutolstu ir išlaikau glaudžius ryšius. Na, nebent nelabai dvasingo dalyko - sporto salės“
Kronika Beatričė Šinkūnaitė 3c 2013 – 01 – 10 Susitikimas su Stockholm School of Economics in Riga atstovais. 2013 – 01 – 10 Kalėdinio uždavinių sprendimo turnyro apdovanojimai. 2013 – 01 – 11 Mokytojos G. Žilinskienė ir D. Dūdėnienė 1d klasėje vedė integruotą istorijosrusų k. pamoką „Napoleono Bonaparto karai rusų klasiko L. Tolstojaus kūryboje“. 2013 – 01 – 14 Įvyko paskaita „Finansinis raštingumas“. 2013 – 01 – 15 Siekiant paminėti Laisvės gynėjų dieną, įvyko parodomieji debatai „Sausio 13-ąją minėti reikia“. 2013 – 01 – 15 Įvyko akcija „IŠPILK“. 2013 – 01 – 17 Vyko integruota istorijos-tikybos pamoka, dedikuota Žemaitijos krikšto 600-osioms metinėms. Pamokoje svečiavosi buvęs gimnazijos mokinys, dabar Kauno kunigų seminarijos penkto kurso studentas N. Pipiras. 2013 – 01 – 18 Gimnazijos mokinių krepšinio komanda iškovojo I-ąją vietą Utenos raj. mokinių krepšinio varžybose. 2013 – 01 – 28 Bibliotekoje vyko tradicinis renginys„Šapokiukas visur šapokiukas“. 2013 – 01 – 28 Gimnazijoje vyko gamtamokslinio ugdymo užsiėmimai, kuriuos vedė VU GMF biofizikos 4 kurso studentas Edgaras Kuodys. 2013 – 02 – 08 3-4 kl. gimnazistai lankėsi studijų mugėje. 2013 – 02 – 11-15 Vyko renginiai, skirti Adolfo Šapokos gimtadieniui. 2013 – 02 – 12 Paminėta Užgavėnių šventė. 2013 – 02 – 15 Gimnazijos mokytojų grupė lankėsi Tiberiados
bendruomenės namuose Baltriškių kaime Zarasų rajone. 2013 – 02 – 15 Paminėta Lietuvos valstybės atkūrimo diena. 2013 – 02 – 22 Gimnazijos parodų salėje pristatyta fotomenininkės Reginos Barzdaitės fotografijų paroda. 2013 – 02 – 22 60 mokinių ir grupė mokytojų lankėsi kasmetinėje Vilniaus knygų mugėje. 2013 – 03 – 01 Gimnazijos skudučių ansamblis grojo Lietuvos televizijos laidoje „Duokim garo“. 2013 – 03 – 05 Gimnazijos I-o aukšto trikampyje atidaryta mokytojo Gintaro Stanislovėno mokinių piešinių paroda „Linija“. 2013 – 03 – 11 Miesto skvere gimnazijos meno kolektyvai ir pirmų klasių mokiniai sveikino Uteną Kovo 11-osios proga. 2013 – 03 – 12 Susitikimas su VU doc. dr. Rimvydu Laužiku. 2013 – 03 – 13 Ketvirtokai dalyvavo susitikime su Utenos teritorinio skyriaus kapitonu Tomu Velėniumi. 2013 – 03 – 13 Skaitykloje vyko popietė „Knygnešių takais“. 2013 – 03 – 14 Tarmių dienos paminėjimas aktų salėje. 2013 – 03 – 14 Žaidimo ALIAS turnyras. 2013 – 03 – 14 Mokyklos jaunieji archeologai dalyvavo konferencijoje „Archeologija ir mes“ Utenos Kraštotyros muziejuje. 2013 – 03 – 15 Raštingiausio mokinio konkursas. 2013 – 03 – 15 Skaitykloje vyko popietė „Ištieski knygai ranką“. 2013 – 03 – 18-22 Savaitės be patyčių renginiai. 2013 – 03 – 21 Klaipėdos universiteto teatro spektaklis „Pykšt pokšt – tu negyvas“. 2013 – 03 – 22 Gimnazijos teatro grupės spektaklio „Vėlinės“ (pagal Adomą Mickevičių) premjera.
PAUPĖJA. Adresas: „Paupėja“, 225 kab; Paupio g. 1, LT-28140 Utena. Redaktorė: Evelina Dilytė. Redakcija: Dovilė Meidutė, Akvilė Burneikaitė, Agnė Gurklytė, Darius Rinkevičius, Gerda Vaičiūnaitė. Maketas: Modestas Gadliauskas; http://www.maketavimas.aha.lt. Spausdino: UAB „Utenos spaustuvė“. Užpalių g. 83, LT-28198 Utena. Tiražas 100 egz.