Paupėja Nr. 76

Utenos A. Šapokos gimnazijos laikraštis - 2014 m. spalis Nr. 76. - Laikraščio leidyba finansuojama iš 2 % gyventojų pajamų mokesčio paramos

Redaktorės žodis

Rūta Rastenytė

Nuo medžių jau nukritę margaspalviai lapai, paskutiniai šilti saulės spinduliai dar kutena nosį, o „Paupėja“ sveikina jus sugrįžus į mokyklą! Po smagių vasaros atostogų jau tikriausiai spėjote įsisupti į svaigų mokslų sūkurį.

Nors praėjo dar nedaug laiko, tačiau mokykloje įvyko pakankamai, kad galėtumėme suprasti, jog Adolfo Šapokos gimnazija „gyva“. Rugsėjo 1-oji, nauji mokiniai, mokytojai, 18-tas mokyklos gimtadienis, nauji nariai mokinių savivaldoje ir dar daug visko.

Dauguma mokinių jau verkia, kad pavargo, krūvis per didelis (neneigsiu, aš viena iš jų), tačiau nėra ko nerimauti, nes jau galima pradėti skaičiuoti likusias dienas iki svarbiausio šio mėnesio įvykio, tai RUDENS ATOSTOGŲ.

Na, o kol kas, kol kai kuriuos galbūt jau apėmusi rudeninė apatija, linkiu tikėti. Kalbu ne religine prasme, o apskritai. Tikėti stebuklais, nes jų yra. Galbūt labai maži, tačiau kartais jie vyksta tiesiai jums prieš akis, tik kai kurie, laukdami ko nors labai didelio nepastebi mažesnio, bet taip pat reikšmingo. Tikėti gražesne ateitimi, kad kada nors viskas bus gerai. O svarbiausia, tikėti savim, nes tik tikint savimi, savo jėgomis ir svajonėmis žmogus gali kažko pasiekti, o ne sustojęs pusiaukelėje apsisukti ir grįžti.

Garsus rašytojas ir romanistas Onore de Balzakas yra pasakęs „Netikėdamas savimi, genijus nebūsi“. Todėl mano palinkėjimas jums – nebijokite, tikėkite ir būkite.

Galų gale, nueikite į kiemą, pažaiskite lapų krūvoje, juokitės, mylėkit, o svarbiausia – gyvenkit, nes egzistuoti geba kiekvienas, o gyventi moka tik vienetai. Gerų mokslo metų!

Išminties druska mokytojų gyvenime A. Debruselis yra pasakęs „Knyga – tai indas, kuris mus pripildo, bet pats netuštėja.“ Manau, daugelis pritartų šiai jo minčiai.

Juk knygos padeda užpildyti išsilavinimo spragas, lavina fantaziją, turtina žodyną. Taip pat tai vienas iš maloniausių ir naudingiausių laisvalaikio leidimo būdų. Daugelis mokytojų vis skatina savo mokinius skaityti, neretai akcentuoja, kokia knygų skaitymo nauda ar net pasiūlo vieną kitą, jų manymu, įdomų kūrinį. Tačiau ką knygos reiškia patiems pedagogams? Kokius kūrinius jie renkasi?

Pasiklabėjus su keletu Adolfo Šapokos gimnazijos mokytojų, galiu teigti, jog knygų skaitymas jiems ne tik malonumas, bet ir svarbus savęs tobulinimo būdas. Matematikos mokytoja Aurelija Grašienė sakė, jog skaito visokio žanro kūrinius, priklausomai nuo nuotaikos. Dažniausiai skaito dvi knygas iš karto. Istorines, biografines knygas, detektyvus. Kartais, kai nori pailsėti, ji į rankas ima romanus, nuotykių knygas. Skaitydama užsirašo patikusias mintis, tačiau tai būna labai retai, galbūt dėl to, kad tokių įspūdingų frazių neranda daug. Labai patiko Kolinos Makalou kūriniai: „Erškėčių paukščiai“ , „Morgano kelias“. Mokytojai Aurelijai patinka šios autorės savitas, lengvai suprantamas rašymo stilius. Taip pat matematikė teigė, jog gerų lietuvių rašytojų knygų yra nedaug.

Labiausiai įsiminė Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“, Stieg Larsson „Mergina su drakono tatuiruote“ . Visiems mokiniams A. Grašienė siūlo perskaityti matematinį romaną „Papūgos teorema“, nes Denis Guedj knyga galėtų sudominti jaunimą domėtis matematiką.

Geografijos mokytojas Jonas Jarmalavičius labai nuoširdžiai pasakojo apie tai, kokią dalį jo gyvenime užima knygos. Geografas sakė, jog būdamas paauglys labai daug skaitė. Tuomet jam labai patiko serija „Drąsiųjų keliai“. Jis turėjo surinkęs beveik visas šios serijos knygas. Skaitydavo užsienio rašytojų knygas, žavėjosi detektyvais, nuotykių romanais. Vėliau, jau suaugęs, J. Jarmalavičius skaitė knygas iš „Pasaulio klasikos“ serijos, nes tarybiniais laikais buvo lengvai prieinama klasikinė literatūra. Skaitė V.Šekspyro, Cicerono, Dostojevskio, Levo Tolstojaus kūrinius. Šiuo metu vėl grįžo prie fantastinės literatūros. Tai „Žiedų valdovas“ , „Haris Poteris“. Iš pasaulio fantastikos serijos turi apie 450 knygų. Mokytojas sako, jog sugrižo prie vaikiškų knygų, ,nes „vienintelis dalykas, ko reikia gailėtis – jaunystė, nes ji niekada negrįžta“. Patikusių

Greta Ruzgaitė

frazių iš knygų neišsirašinėja, pačias geriausias įsimena. Dabar skaito jau kadaise skaitytus kūrinius. Geografui „knygos – brangus sportas“ , mat jis visuomet nori turėti jam patikusias knygas savo namų bibliotekoje. Įspūdingiausios knygos: A.Diuma „Trys muškietininkai“, J. Hašeko „Šauniojo kareivio sveiko nuotykiai“.

Pastarąją skaitė galbūt jau 30 ar net 40 kartų. Šiuo metu ant mokytojo rankose laisvu laiku atsiduria „Trumpiausia pasaulio istorija“, kurioje trumpai bei aiškiai aprašyti svarbiausi pasaulio įvykiai.

Istorijos mokytojo Šukevičiaus hobis – archeologija, tačiau tam, kad plėstų savo akiratį, domisi įvairiomis sritimis. Didžiulę įtaką jam turėjo nuostabi lietuvių kalbos mokytoja ir mama, kuri taip pat buvo dėstytoja. Mėgsta skaityti istorines knygas, paremtas dokumentine medžiaga. Yra skaitęs daugybę knygų ne kartą ir net ne du, tam, kad įsigilintų. Mokytojas teigia jog yra nemažai gerų knygų, tačiau pačios geriausios ir, jo manymu, reikšmingiausios – apie žmogaus būtį, apie patį žmogų. Tai prisiminimai įvairių kariškių, knygos apie karo bei pokario metus. Šukevičius skaitydamas įsijaučia į herojaus kailį, atrodo, jog pats dalyvauja visame įvykių sūkuryje. Dažniausiai skaito po 2-3 knygas vienu metu, mat kitaip nespėja. Mokytojas džiaugiasi tik tuo, kad gana greitai skaito, bet ir gerai viską įsidėmi. Labiausiai patikusi knyga B. Sruogos „Dievų miškas“.

Etikos mokytojai Rūtai Vansevičiūtei neužteks viso gyvenimo geroms knygoms. Jos tai gyvenimo dalis, stilius. Rūta knygas laiko be galo dideliu turtu. Tai ne tik būdas atsipalaiduoti, atitrūkti nuo kasdienybės, bet ir žinių šaltinis. Mokytoja skaito labai daug psichologinės literatūros, kurią galėtu panaudoti darbe. Taip pat skaito įvairius grožinius tekstus. R. Vansevičiūtei didžiausias džiaugsmas, kai kažkas skaito. Ji neretai skolina turimas knygas, tačiau „būna ir taip, jog jos ilgai negrįžta, kartais net kelis metus“.

Moteris negalėtų išskirti vienos ar kelių geriausių knygų, tačiau Kolumbijos rašytojo, Nobelio premijos laureato Gabrielio García Márquezo romaną „Šimtas metų vienatvės“ skaito kas du metus.

Taigi, tik dar kartą įsitikinau, jog tie, kurie kasdieną moko kažko naujo ir vis kartoja, kokia svarbi ir naudinga gali būti gera knyga, patys labai daug skaito. Mokytojai tikrai yra perskaitę galybę įvairiausių knygų ir jiems tai ne tik užsiėmimas laisvalaikiu, bet ir svarbi dalis gyvenimo, savęs tobulinimo būdas.

Paupėja

2014 m. spalis. Nr. 76 / 2

Besiekiant Olimpo viršūnės Sandra Čepurnaitė

Akivaizdu, jog kiekviena gimnazija ar mokykla nori būti pripažinta ir teigiamai įvertinta. Todėl vienos įstaigos savo reitingus kelia dalyvaudamos įvairiose visuomeninėse veiklose, kurių metu atskleidžia savo aktyvumą bei neabejingumą, kitos-tiesiog reklamuodamos savo vardą, na o trečios-parodydamos mokinių pasiekimus bei aukštus balus.

Todėl nepriklausomas analitinis švietimo ir mokslo žurnalas „Reitingai“ moksleivius ir jų tėvus supažindino su išsamiu tyrimu, kuris padės pasirinkti tinkamą mokyklą. Žinoma, iš pirmo žvilgsnio galbūt tai atrodo neaktualu mums, jau besimokantiems ir įsitvirtinusiems savose gimnazijose. Tačiau įdomiausia yra tai, jog Adolfo Šapokos gimnazija pateko į pirmąjį reitingų puslapį ir užėmė ganėtinai aukštą vietą iš keturių šimtų šalies gimnazijų bei vidurinių mokyklų.

Juk Lietuvos mastu būti dvidešimt septintiems-aukštas lygis. Visas tyrimas susidėjo iš brandos egazminų balų, iš viso baigusių abiturientų ir įstojusių į užsienį skaičiaus bei šimtukininkų.

Taigi, iš viso mūsų mokykla surinko 44,8 balus. Na, o 2013 metais gimnaziją baigė 159 abiturientai, iš kurių 14 įstojo į užsienį. Gaila, jog mūsų lietuvaičiai bėga į svetimus kraštus ir ten realizuoja savo idėjas. Bet tuo pačiu ir džiugu, jog ten įgauna patirties ir „paragauja“ naujo gyvenimo. Buvę šapokiukai laikė įvairius

brandos egzaminus: pradedant nuo gimtosios kalbos, baigiant - informacinėmis technologijomis. Keista, bet aukščiausi balai atiteko ne gimtajai lietuvių kalbai, bet užsienio kalbai bei istorijai. Na, o truputį sunkiau sekėsi geografija. Be abejo, kartelę užkėlė ir šimtukininkai, kurių egzaminai buvo nepriekaištingi.

Na, o praeitais metais jų buvo ne vienas.

Pavyzdžiui, 2014 m. liepos 11 d. Utenos raj. savivaldybėje buvo pagerbti Utenos rajono abiturientai, už valstybinius brandos egzaminus gavę maksimalų 100 balų įvertinimą. Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos abiturientė Jovilė Palubinskaitė gavo 2 šimtukus (lietuvių kalba, mokyt.

Romualdas Baura ir matematika, mokyt.

Milda Misiūnienė). Na, o po vieną šimtuką gavo:Marius Sukarevičius ir Laurynas Šimkūnas (informacinės technologijos, mokyt. Arvydas Karmonas), Monika Morkūnaitė (istorija, mokyt. Jolita Baltuškienė), Asta Bilaišytė ir Monika Stanislovėnaitė (lietuvių kalba, mokyt.

Sonata Meiduvienė), Ieva Jonikaitė (anglų kalba, mokyt. Antanas Budvytis). Taigi tai puikus įrodymas, kad Adolfo Šapokos gimnazija siekia aukštumų ir įdeda daug pastangų. Juk koks rezultatas be pastangų ir darbo? Todėl mūsų mokyklos mokiniai stengiasi būti pavyzdingi ne tik moksle, bet ir laikosi bendros tvarkos - nuolat pavyzdingai nešioja mokyklos uniformasšvarkus. Taip pat, vaikai savo norą išmokti

daugiau ir gilintis, atskleidžia eidami i konsultacines pamokas, kurios vyksta po pamokų. Taip žymiai geriau pasiruošia egzaminams ir užpildo spragas. Kas dar - mokyklos direktorius suorganizuoja įvairiausias išvykas į universitetus, kad mokiniai galėtų apmąstyti, kas jiems patinka ir kokioje srityje jie nori studijuoti. Taip atsiranda dar didesnė paskata siekti tikslo ir noras gerai išlaikyti brandos egzaminą tampa prioritetu. Žinoma, ir ateiti mokytis į Adolfo Šapokos gimnaziją nėra taip paprasta. Reikia ne tik turėti noro mokytis, bet ir įrodyti, kad esi kruopštus mokinys, parodant savo metinius vidurkius. Manau, jog visi šie ir dar kiti veiksniai lėmė tai, kad mūsų gimnazija pakilo į dvidešimt septintąją vietą. Nepaisant to, jog Utena - mažas miestas, tačiau drąsiai galime teigti, kad mes esame „mokslo miestelis“.

Juk mūsų mokykla visada stengiasi palaikyti aukštus kriterijus, griežtą vertinimą, propoguoja sunkų darbą, bet ir atitinkamą rezultą. Juk ne veltui yra sakoma: „Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs“.

Todėl šapokiečiai ir stengiasi užsiauginti kuo saldesnį „vaisių“. Žinoma, negalime nuspėti, kas bus po penkerių ar dešimties metų, tačiau manau, kad mūsų mokykla taip pat stropiai stengsis mokytis, gilintis, įgauti daug naujų žinių, gerai išlaikyti brandos egzaminus ir kopti į Olimpo viršūnę, kurią galbūt pasieksime.

LITERATŪRINĖS ASMENYBĖS TEISMAS

Dominykas Andrijevskis

Utenos Adolfo Šapokos gimnazijoje, lietuvių kalbos pamokoje įvyko Vinco Krėvės-Mickevičiaus tragedijos „Skirgaila“ pagrindinio veikėjo, valdovo Skirgailos, teismas, kurį inscenizavo 4a klasės abiturientai. Mokytojo R. Ramelio mokiniai išgirdę šią užduotį reagavo skirtingai, tačiau tai nebuvo problema pasiskirstyti vaidmenimis. Teismo metu buvo kviečiami dramos veikėjai: Ona Duonutė, Stardas, Keleris, liudyti apie valdovo Skirgailos veiklą. Teisėjai išklausę visus parodymus priėmė sprendimą: Skirgaila žiaurus valdovas ir yra kaltas dėl Kelerio nužudymo. Šis literatūrinės asmenybės teismas labai įtraukė abiturientus ir leido savarankiškai įsigilinti ir mokytis analizuoti dramą.

IŠLYDĖTA JAU XVIII LAIDA Kaip ir kasmet Adolfo Šapokos gimnazija išleidžia savo buvusius moksleivius į platųjį pasaulį, kur jie išsibarsto po įvairias mokymosi įstaigas, toliau siekia kokio nors išsilavinimo.

Praeitoje, XVIII laidoje buvo 153 ketvirtokai, kurie garsino mūsų gimnazijos vardą mokslo, sporto, meno srityse, užsiėmė visuomenine veikla, priklausė įvairioms organizacijoms, keli net įkūrė savo verslą (kokie šaunuoliai – kas nežino „Paletės?“!), todėl labai svarbu prisiminti šiuos žmones, pasidžiaugti jų pasiekimais.

Universitetuose mokslus krimsti pasirinko 111 abiturientų, iš kurių 67 pateko į valstybės finansuojamas vietas. Kolegijose mokslus tęsia 30 „šapokiukų“- 27 iš jų - nemokamai. Ren-

Karolina Bieliauskaitė

kantis universitetą tradiciškai populiariausiu tapo Vilniaus universitetas, kurį pasirinko (net) 42 dvyliktokai. Antroje vietoje liko VGTU (Vilniaus Gedimino technikos universitetas), jame mokytis nusprendė 22 mokiniai, KTU (Kauno technikos universitetas) ir LSMU (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) pasipildė po 6, o VDU (Vytauto Didžiojo universitetas)- 5 buvusiais mūsų gimnazijos moksleiviais.

Nemaža dalis pasirinkusiųjų kolegijas, išsilavinimo siekti nutarė Vilniaus kolegijoje- 11, bet šiai įstaigai ant kulnų lipo Utenos kolegija su 10 stojančiųjų. Nedaug atsiliko ir Vilniaus dizaino kolegija su 6 buvusiais šapokiukais. nukelta į 3 psl.

Nemažai mokinių išvyko ir į užsienį - 12.

Paupėja

2014 m. spalis. Nr. 76 / 3

IŠLYDĖTA JAU XVIII LAIDA

DIAGNOZĖ - PERSIMOKYMAS

Ugnė Žiaukaitė

Šių metų liepos 12 d. buvusiems mūsų gimnazijos aukletiniams buvo įteikti atestaitai, keturios abiturientės - Asta Biliašytė, Monika Morkūnaitė, Indrė Kutkaitė ir Augustė Tvardauskaitė pelnė atestatus su pagyrimu. Nepamiršti buvo ir šimtukininkai- du šimtukus (lietuvių k. Ir matematika) gavus Jovilė Palubinskaitė įstojo į Vilniaus universitetą, studijuoja Finansų ir draudimo matematiką, po šimtuką užsidirbę Marius Sukarevičius ir Laurynas Šimkūnas (informacinės technologijos) įstojo į Vilniaus universitetą, abu studijuoja Programų sistemas. Istorijos šimtuką gavusi Monika Morkūnaitė įstojo į

Karolina Bieliauskaitė

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, studijuoja Politikos mokslus. Lietuvių kalbos šimtą balų surinkusios Asta Bilaišytė ir Monika Stanislovėnaitė įstojo į Vilniaus universitetą, Asta studijuoja Finansų ir draudimo matematiką, o Monika - Ekonometriją. Anglų kalbos šimtuką gavo šiuo metu užsienyje, UN Northern Denmark Computer Science, studijuojanti Ieva Jonikaitė.

Belieka tikėtis, kad šie žmonės nepamirš mūsų gimnazijos, apie ją atsilieps tik teigiamai bei ras laiko joje apsilankyti ir savo patirtimi pasidalinti su dabartiniais gimnazijos moksleiviais.

Utenos Adolfo Š Šapokos gimnazija yra geriausia rajone, taip pat nesiskundžia pasiekimais respublikiniame lygyje. Čia susirenka labai gabūs mokiniai, todėl jų siekiai gyvenime yra dideli. Mokytojai verčiasi per galvas, kad tik prifarširuotų į mokinių galvas kuo daugiau žinių ir kad tik spėtų išeiti programas. Mokiniai bijo nuvilti patys save ir aplinką, iš to kyla nerimo jausmas. Bandydami to išvengti mokiniai stengiasi kompensuoti mokydamiesi labai daug ir viską. Jie užmiršta poilsį ir atsipalaidavimą.

Produktyvų mokymasi pakeičia „kalimas“ viską mintinai. Todėl kyla problema, kaip atrasti aukso viduriuką nepersimokant?

Pirmiausia, mokiniai nemoka atsirinkti ir įsivertinti. Jie nėra tikri, kas bus ateityje, ko reikės gyvenime ir negali išmokti visko ir tobulai. Mokyklos psichologė Edita Pakalnienė rekomenduoja išsiaiškinti tiksliai, ko mokinys nori iš gyvenimo ir pradėti to tikslo siekti. „Dešimtoje klasėje visų dalykų yra daugiausiai ir vaikai mokosi visko: muzikos, geografijos, rusų kalbos. Bet kiekvienam derėtų savęs paklausti, ar man visa to reikia?“. Pavyzdžių galima rasti pažvelgus į mokyklos vienuoliktokus. Mano bendraamžiai Martynas ir Austėja yra gabūs mokiniai, kurie profiliavimo metu buvo neapsisprendę dėl pasirenkamų dalykų, todėl pasirinko beveik viską, kas įmanoma, ir šiuo metu turi po 36 ir 37 valandas.

Taigi, norint pradėti siekti savo tikslų mokslo srityje,

derėtų apsispręsti ir užduoti sau klausimą, ar man visko reikia?

Taip pat, paaugliai taiko netinkamą mokymosi metodiką. Dažnai koridoriuose tenka išgirsti iš praeinančių žmonių ar draugų tokį komentarą „Mokausi, bet vis vien nieko nemoku“. Mano atliktame tyrime apklaustas 21 mokinys. Užduoti klausimai buvo: „Kiek laiko praleidžiate mokydamiesi namuose?“ , „Kuriomis valandomis mokotės?“ Mokinių kasdienio mokymosi vidurkis namie buvo apie dvi valandas. Šis rodiklis pakankamai normalus, tačiau kitas verčia sunerimti. Net apie 40% apklaustųjų mokytis pradeda vėliau nei 20 valandą. Pagal psichologės R. Balionytės rekomendacijas, yra ištirta, kad vaikų darbingumo kreivė primena M raidę. Būdingi du fiziologinių funkcijų suaktyvėjimo periodai: tarp 8 ir 12 valandos, o kitas tarp 16 ir 19 valandos. Po pietų aktyvumas sumažėja, o vakare, nuo 19 valandos, jis smunka dar intensyviau. Vadinasi, galima didinti mokymosi produktyvumą ne ekstensyviai, o tiesiog pasirenkant tinkamesnį laiką.

Gabūs mokiniai – dideli norai. Būtent dėl troškimų kyla spaudimas iš savęs, aplinkos. Prevencija šiuo atveju paprasta, svarbu patikrinti mokymosi metodiką ir, jei reikia, ją koreguoti, taip pat reikia apsispręsti, ko iš gyvenimo nori ir tik tuo metu imtis įgyvendinimo. Kaip garsus XIX a. socialogas Paretas teigia, kad 20% pastangų duoda 80% rezultatų ir kad visko išmokti neįmanoma.

Paupėja

2014 m. spalis. Nr. 76 / 4

ABSOLVENTŲ SENTIMENTAI Pradedame straipsnių ciklą – gimnaziją baigusių moksleivių (absolventų, alumnų...) mintys apie studentišką gyvenimą, nepamirštant netolimos praeities.

Pirmieji tekstai, kaip ir dera, buvusių „Paupėjos“ autorių.

Straipsnis, kuris jau nebekvepia dešimtuku Sveikas „Paupėjos“ mylėtojau! Būtent taip ir ne kitaip rašau, nes rudens melancholija daro savo, o ir dešimtuko iš lietuvių kalbos nebesitikiu. Jau nuo šio rugsėjo esu VU žurnalistikos pirmakursė, tačiau šis laikraštis nepaleidžia, o ir noro atitolti nuo jo nėra, juk būtent „Paupėja“ ir paskatino labiau gilintis į žurnalistiką. Kad ir kaip žavingai skambėtų ši studijų programa, dažnam kyla klausimas, ar verta čia studijuoti?

Pirmiausia, manau, kad būtent žurnalistikos studijų programą turi rinktis tas žmogus, kuris domisi naujienomis žiniasklaidoje, yra smalsus ir kūrybingas. Žinoma, komunikabilumas irgi didelį vaidmenį atlieka, nes be šios savybės iš vietos nepajudėsi. Iškart galiu įspėti, kad lengva nebus, įvairūs atsiskaitymai tikrai dažnai virpins širdelę, tačiau juk mokydamasis sužinai daug naudingų dalykų, kurie pravers ateityje. Be to, dėsto tikrai savų sričių profesionalai, todėl ir paskaitos nėra nuobodžios.

Be to, žurnalistikos studentai jau po pirmo kurso turi atlikti praktiką, pirmoji dažniausiai atliekama savo miesto laikrašty.

O taip, pone V.R., dar susimatysim. Per praktikas studentas turi galimybę užmegzti daug pažinčių, kurios, žinoma, padeda ir tolimesniame gyvenime.

Dažnas klausia:“Tai kuo studijos skirias nuo mokyklos?“. Skiriasi tuo, kad studentas sau yra direktorius ir pats sprendžia su mokslais susijusius klausimus. Už neatliktą užduotį niekas nebeskirs extra work`ų, nebambės ir nesiūlys įraityt dvejeto į dienyną.

Dažnai tai daugeliui ir pakiša koją, nes pamiršta, jog visada mokomasi yra sau, o ne kam kitam. Šiuos padrikus pamąstymus rašau troleibuse, o jau moteriškas balsas jame sako, jog kita stotelė bus Saulėtekis, vadinasi, tuoj turėsiu lipt ir skuost į SMD (studentų mokslinės draugijos) susirinkimą, nes jau porą minučių vėluoju. Tikiuosi, vakare dar spėsiu atsiverst S.Šaltenio „Demonų amžių“ ir pasimokyt. Būsimieji studentai, gerkit į save mokytojų mintis ir būkit aktyvūs!

Karolina Bieliauskaitė, VU Žurnalistikos I kursas.

Žurnalistika – mokslas ar talentas?

Regis niekam nekyla klausimų, ar tam tikroje sferoje dirbantis žmogus privalo turėti atitinkamą išsilavinimą. Vargu ar kas nors pageidautų būti operuojamas medicinos mokslų nebaigusio asmens, vargu ar atsitiktinis žmogus iš gatvės gebėtų tinkamai atlikti advokato pareigas. Profesionalumas ir kompetentingumas yra siekiamybė, tačiau kalbai pasisukus apie žiniasklaidą prioritetai staiga imami dėlioti atvirkščiai. Šių dienų Lietuvoje, kurioje žurnalistu save laiko bet kuris, gebantis atskirti pagrindinį sakinį nuo šalutinio ir turintis pakankamai susikaupusios tulžies, kyla klausimas, kas ta žurnalistika – per ne vienerius metus išugdomas analitinis mąstymas ar vidinės charizmos viešas demonstravimas?

Viena vertus,žurnalistika yra oficialus mokslas, kurio studijų programa egzistuoja dviejuose Lietuvos universitetuose – Klaipėdos ir Vilniaus. Bakalauro studijos, apimančios tokius dėstomus dalykus kaipredagavimas, komunikacijos įgūdžiai, užsienio žurnalistika, informacijos vadyba, komunikacijos ir informacijos teorijos bei kt., trunka ketverius metus ir prasčiau pasirodžiusiems brandos egzaminų metu kainuoja nemažą sumą litų. Pagrindinis universiteto siekis yra išugdyti žurnalistų kartą, atsakančią už savo žodžius - studijų metu jaunuoliai skatinami kritiškai žvelgti į juos supančią aplinką, greitai reaguoti į esminius pokyčius ir kokybiškai bei pagarbiai skleisti informaciją. Akivaizdu, jog po šia medijų pasaulio utopija slepiasi begalė dėstytojų ir studentų darbo, krūvos nuobodžių teorinių knygų bei bemiegių naktų, todėl vadinti žurnalistiką mokslu, ir netgi pakankamai sudėtingu, yra teisinga.

Kita vertus, patiekta be charizmos žurnalistika praranda pusę savo žavesio. Be malonaus balso tembro, energija spinduliuojančių akių ir netgi atitinkamo gestikuliavimo net įdomiausios naujienos gali tapti tik sausa informacija. Kai kas sako, jog vien pažvelgus į žurnalistikos studentus, dėstančius pirmuosius savo pranešimus tribūnose, galima nuspėti, kurių iš jų pavardės bus plačiai žinomos, o kurių tik vos pastebimos, išspausdintos pačiu mažiausiu šriftu šalia straipsnių nereikšminguose laikraščiuose. Taigi, nors į žurnalistikos studijų programą ir įtraukti įvairūs užsiėmimai, lavinantys komunikacijos įgūdžius, o aktyvumas yra vertinamas netgi papildomais balais, tai neišmoko tylenių kalbėti. Norint būti žurnalistu reikalinga kad ir mažytė, bet paties Dievo dovana.

Galiausiai sunku pasakyti, ar įmanoma apibrėžtI specialybę, kuri pati nepripažįsta jokių sienų. Kol vieni atsakingai kremta mokslus ir svajoja pakeisti visą medijų pasaulį, kiti pasitelkia miklų liežuvį ir tenkinasi stebėdami save per televizijos ekraną.

Vilniaus universiteto komunikacijos fakulteto dekanas Andrius Vaišnys viename interviu teigė, jog apibrėžus įstatymu, kas yra žurnalistas profesionalas, visuomenėje būtų užkamšyta tam tikra žurnalistų skylė profesionalumo požiūriu. Galbūt būtent įstatymas ir yra tai, ko šiandien trūksta žiniasklaidoje, o galbūt vienintelis žurnalistui tikrai reikalingas dalykas yra suvokimas, jog jo žodžiai turi būti svaresni už jo tylą.

Brigita Katinaitė, gimnazijos absolventė, Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto I kurso studentė

Paupėja

2014 m. spalis. Nr. 76 / 5

Vytautas Latonas: „Diriguodamas dainų šventėje, jaučiausi pakylėtas“ Kol dauguma mokinių ilsėjosi mėgaudamiesi vasaros atostogomis, kiti liejo prakaitą repeticijose, ruošdamiesi pasirodymams šių metų Dainų šventėje. Renginio ir šiemet neapleido šventėje jau daugybę metų dalyvaujantis Vytauto Latono vadovaujamas varinių pučiamųjų orkestras „Cinkas“. Tiesa, šių metų renginys minėtam kolektyvui buvo ypatingas – Orkestro vadovui V. Latonui teko garbė diriguoti daugiatūkstantinei dainų šventės dalyvių miniai. Apie šią patirtį, ir ne tik apie ją, kalbamės su pačiu orkestro vadovu, Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos muzikos mokytoju Vytautu Latonu.

Kaip ir kodėl pasirinkote muzikos kelią? Galbūt muzikuojančių buvo ir Jūsų šeimoje?

Taip, taip ir buvo. Mano tėtis grojo akordeonu, ir mama gražiai dainuodavo. Anksčiau, visokių susibūrimų metu ar ekskursijose, kaip pradėdavo visi dainuoti vos įlipę į autobusą tėviškėje Pakruojyje, taip ir dainuodavo visą kelią, pavyzdžiui, iki Vilniaus. Jau nuo mažų dienų tekdavo susidurti su muzika. Būdamas 7 metų, 3 kūrinėlius jau vestuvėse pagrojau. Už tai mane dideli muzikantai norėjo prilupt, nes, būdavo, eina žmonės, čia vaikiukas groja akordeonu, tai man po rublį, po rublį ir meta.

Ne paslaptis, kad esate įvaldęs nemažai instrumentų, ne tik akordeoną. Kurį iš jų esate „įsimylėjęs“ labiausiai?

Na, pirma mano „meilė“ ir buvo akordeonas.

Ar ta meilė vis dar nerūdija?

Ne, ne, pirma niekada nerūdija. Aišku, instrumentų pasaulis didelis. Paskui norisi ir tą, ir tą išbandyti, taigi groju akordeonu, pianinu, gitara, mušamaisiais, variniais pučiamaisiais.

Bet vėliau, kaip ir sporto šaką, pasirenki, kas tau labiau tinka. Pavyzdžiui, sportininkas Žydrūnas Savickas - pats galingiausiais pasaulio žmogus, pakelia didžiulius rąstus, tačiau, jei paprašytume pašokti į aukštį, rezultatą, manau, nesunkiai nuspėtume. Panašiai ir muzikoje. Kartais nepavyksta įvaldyti kažkokio instrumento. Tiesiog trūksta gyvenimo, kad visais spėtum išmokti groti. Taip ir gyvenu lig šiol įklimpęs. Dabar, kai tiek informacijos internete, tai tik spėk gėrėtis, kokiu aukštu lygiu groja užsienio šalyse, pavyzdžiui, Anglijoje, Amerikoje, Olandijoje, kaip ten orkestrai gyvuoja, kokį repertuarą groja.

Kartais stebiesi, kaip jie tai pasiekia... Atrodo, kad ten Dievai, ne žmonės groja.

Ar be muzikavimo turite kokių nors hobių?

Kažkaip pats gyvenimas mane atvedė prie hobio – sodo.

Anksčiau, būdavo, kai pats užaugini, tai pigiau. Dabar jaučiu, kad esmė pačiame procese. Juk kitaip žiūri į tai, ką pats pasodini: stebi, netgi paglostai, lauki, kitaip ir skonį vertini. Žiūri, kaip iš mažo grūdelio rugys už tave didesnis pasidaro, ir vertini tą stebuklą, kuris vyksta čia pat, aplink mus. Tu jauti, kad esi šalia to vyksmo, stebi jį, ir supranti, kad taip buvo iki tavęs, taip bus ir po tavęs. Norisi dėkoti už garbę tai pamatyti.

O iš tikrųjų, jaučiu dvasinį pakylėjimą, kai atrandu mokinių, kurie noriai ateina ir groja niekieno nevaromi. Jie klausia, klausia sudėtingų dalykų. Kitas išmoksta tiek, kad galėtų ir muzikos akademijoje mokytis. Kai kurie netgi domisi, kaip kurti kūrinius.

Jie nori pajausti tą muzikos atsiradimo, atlikimo paslaptį, ir aš džiaugiuosi, kad esu čia ir galiu jiems padėti. Jie man reikalingi, manau, ir aš jiems reikalingas.

Kaip kilo idėja suburti pučiamųjų orkestrą?

Mokiausi muzikos mokykloje, vėliau ir konservatorijoje, matydavau, kaip pučiamaisiais groja mano draugai.

Pučiamųjų muzika yra graži ir spalvinga, įdomus repertuaras, smagus kolektyvinis grojimas. Norėjosi, kad tas žanras ir toliau gyvuotų, egzistuotų Lietuvoje. Prieš keletą metų lankėmės Olandijoje ir buvome maloniai nustebinti, kad kiekvienas miestelis turi orkestrėlį, beveik tolio lygio, kaip Lietuvos „Trimitas“, matėme, kaip žmonės džiaugiasi grodami, bendraudami, atlikdami sudėtingą, įdomią muziką, kaip jie negaili pinigų įsigyti geram instrumentui. Kokybiškas instrumentas kainuoja apie 10-20 tūkstančių eurų. Už tokią sumą išeitų kokie 3 automobiliai. Bet ten žmonės supranta, kad instrumentas, geras garsas yra vertybės. Manau, jokio skirtumo, su kuo tu važinėsi: ar su naujausios klasės Mersedesu, ar su tvarkinga, kuklesne transporto priemone. Instrumentams jie skiria daug dėmesio, gal dėl to ir jų atliekama muzika gerai skamba ir jie patys jaučiasi pakylėti arčiau dangaus.

Kaip kilo mintis orkestrą pavadinti „Cinku“?

Iš tikrųjų, pavadinimą rinkomės visi, ir labai ilgai. Anksčiau jis buvo labai ilgas - kol ištari: „Aukštakalnio progimnazijos ir Adolfo Šapokos gimnazijos jungtinis pučiamųjų orkestras“, tai jau užmiršti ir pradžią. Cinkas buvo senovinis Lietuvos viduramžių ir renesanso laikų instrumentas, kuriuo būdavo muzikuojama didžiųjų kunigaikščių dvaruose. Kadangi tai buvo varinių instrumentų pirmtakas, o mūsų orkestre variniai ir vyrauja, tai kilo mintis orkestrą pavadinti „Cinku“. Kita priežastis yra ta, kad cinkas yra cheminis elementas, kuris medicinoje buvo naudojamas žaizdų gydymui. Tai mes juokaujame, kad cinko tepalas gydo kūno žaizdas, o kai klausai orkestro „Cinkas“ muzikos – gydai savo sielos žaizdas. O dar viena priežastis -groti reikia su „cinkeliu“.

Jungtinis Adolfo Šapokos gimnazijos ir Aukštakalnio progimnazijos pučiamųjų orkestras jau daug metų dalyvauja respublikinėse Lietuvos dainų šventėse. Ką Jums reiškia šis renginys?

Mūsų orkestre groja maždaug 20 žmonių, o įsivaizduokit, koks skambesys, kai groja 3000 muzikantų. Ten įgaunama kita patirtis, įspūdžiai, emocijos. Smagu pamatyti, kaip draugai groja kituose miestuose, aplanko vienybės jausmas, pakylėjimas.

Save parodom, į kitus pasižiūrim. Kai kurie mokinukai ten išgirsta, kaip groja profesionalai iš konservatorijų, kaip groja muzikos mokyklų orkestrai, tada ir patys užsidega didesniu noru groti.Taigi dainų šventė – tikrai įdomus renginys.

Ar mėgstate savo darbą? Jei turėtumėte galimybę, ar keistumėte savo profesiją?

Ar nuovargis po darbo ir milžiniškų pastangų nenustelbia Kaip tik šiais metais sukanka 40 metų, kaip dirbu mokytojo pakilios šventės nuotaikos? darbą. Profesijos tikrai nekeisčiau. Kartais tik juokaudamas paAišku, visko būna, kaipgi be to nuovargio. Šventė dažnai sakau, kad nieko kito dirbti nemoku, tai dėl to dirbu šitą darbą. kelia ne tik fizinį, bet ir emocinį nuovargį. Stresas, jaudulys,

Paupėja

2014 m. spalis. Nr. 76 / 6

Vytautas Latonas: „Diriguodamas dainų šventėje, jaučiausi pakylėtas“ susikaupimas labai išsekina. Tačiau, padėjus į svarstykles nuovargį ir patirtą malonumą, jos išsilygintų. Vėliau gerai išsimiegi ir neigiami dalykai užsimiršta. O įspūdis, pabuvus šventėje, lieka ilgam.

vėliau. Dėl to yra sunkoka diriguoti. Reikia ir patirties, ir supratimo bei sugebėti nepasimesti. Laimei, mane palaikė kiti kolegos ir patarė nelaukti, kol ateis tikras garsas. Tiesa, buvo daug baimės, kai šventės vėliava, žiūrint iš dirigentų pulto, užstojo būgnininkus, kuriems turėjau parodyti kūrinio pradžią.

Kaip manote, ar esate griežtas vadovas?

Nemačiau, ar jie pasiruošę, ar jau galiu pradėti. Tačiau šiaip ne Esu labiau reiklus (ypač sau) nei griežtas orkestrantams. taip viskas pavyko, ir manau, visai neblogai.

Man atrodo, kad moksleiviai mato mano valingas pastangas, dėl to ir patys labai stengiasi.

Jei būtų galimybė, ar sutiktumėte padiriguoti dar kartą?

Labai dėkojau dainų šventės organizatoriams už tokią Tikriausiai prireikia nemažai kantrybės ir repeticijų, kol galimybę, už malonumą pajusti tą skambėjimą. Yra daugybė instrumentas paklūsta muzikantui. Ar tenka būti kantrybę ir žmonių, kurie jos nusipelnė. Bet, jei kada būtų galimybė dar viltį praradusių mokinių į kvėpėju? padiriguoti, tai tikrai sutikčiau, nes tai yra nepakartojama.

Kartais būna, kad jei moksleiviui labai atsibosta, tai leidi į vieną kitą repeticiją neateiti. Tenka įtikinėti, kad tai yra nuolaKuo įsimintina buvo šių metų dainų šventė? tinis darbas, rūpestis, norint gerai groti, būtina nuolat palaikyti Žinoma, įsiminė, kaip jau sakiau, nepakartojama dirigavimo gerą formą. Bet dauguma iš jų ir be raginimų užsidega noru patirtis. Taip pat džiugino geras oras, nelijo (lyjant labai negroti. Aš pats savo ausimis girdėjau, kaip jie apšilinėdami prieš patogu groti, o ir nuotaika jau nebe ta), buvo labai daug žmonių repeticiją groja kūrinuką, ir sako: „O dabar grojam šitą, šitas ir tikrai jautėsi dvasinis pakilimas. veža“. Smagu, kad juos „veža“ ne nuo kokio dūmo, o nuo meloJūsų kolektyvo veikla 2006 metais buvo įvertinta „Aukso dijos, harmonijos, ritmo, pajautus, kaip instrumentai dera. O kai jie tą jausmą pagauna, tai nori, kad ir toliau juos „vežtų“ būtent paukštės“ apdovanojimo nominacija „Tarptautinio spindetokiu būdu. Esu dėl to be galo laimingas.Tačiau kai kurie jaunuo- sio žvaigždė“. Kokia šio apdovanojimo reikšmė, už kokius liai tikisi labai greito rezultato: nori pagroti sudėtingus kūrinius, nuopelnus jis teikiamas?

2006 metais orkestrui buvo jau 20 metų. Nominaciją neįdėdami daug darbo. Jie mano, kad pagrojus mėnesį kitą, viskas turi pavykti. Tačiau taip nėra. Be valios, užsispyrimo, pelnėme sėkmingais pasirodymais Dainų šventėse, festivaliuose, čempionatuose, koncertuodami Latvijoje, Čekijoje, geriau nė nepradėti groti.

Lenkijoje, Vokietijoje, Ukrainoje. Čempionatuose esame Kiek maždaug reikia laiko, norint įvaldyti instrumentą užėmę ir pirmą, antrą, trečią vietas. Dėl to buvome pastebėti ir įvertinti už ilgametę sėkmingą veiklą.Šiuo apdovanojimu labai grojimui orkestre?

Vieniems prireikia daugiau, kitiems mažiau, bet, maždaug didžiuojamės ir džiaugiamės. po 2 metų individualaus grojimo, nedidelėse grupelėse, instrumentas pradeda derėti. Jei suvarysi visus į krūvą, nesuprasi, Jūsų vadovaujamo orkestro repertuaras gan įvairus. Grokas blogai, ir kas ne taip groja. Todėl reikia pradėti grojinėti po jate tiek klasikinę, tiek šiuolaikinę muziką. Kuris muzikos vieną. Pučiamasis yra ypač kaprizingas. Pavyzdžiui, akordeono žanras, asmeniškai Jums, yra labiau prie širdies? nebijau paimti į rankas net ir 3 mėnesius negrojęs, o po ilgos Mes sakome, kad mūsų repertuaras yra „nuo baroko, iki pertraukos paėmus pučiamąjį – neišgaunamas geras garsas, ins- roko“. Manau, gera muzika neturi būti įsprausta į vieną epochą. trumentas nebeklauso. Taigi grojimu turi užsiimti kasdien.

Tiek man, tiek orkestrantams patinka įvairi muzika. Gražių kūrinių randame ir baroke, ir roke, ir renesanso kūriniuose, taip 2009 metas buvote vienas iš Lietuvos dainų šventės pat ir šiuolaikinėje muzikoje. pučiamųjų orkestrų koncerto „Vario audra“ dirigentų, o Kokį linksmiausią orkestro nuotykį prisimenate? šiemet - šventės metu dirigavote ir Vingio parke. Papasakokite Maždaug prieš 20 metų Vingio parke, po dainų šventės, ilapie tai plačiau.

Manau, kad šiais metais taip buvo įvertintas mano 40 gai neatvažiavo autobusas, kuris turėjo nuvežti mus į nakvynės metų darbas ir sėkminga jau 25 metus gyvuojančio orkestro vietą. Buvo susirinkę apie 200 žmonių, publikos nuotaika buvo veikla: dalyvavimas įvairiuose festivaliuose, čempionatuose, pakili – visi norėjo šokti, ir vis prašė mūsų pagroti. Buvom dainų šventėse ir t.t. Stengiamės visada pagroti tvarkingai, velniškai pavargę, bet vis tiek grojom, maždaug dvi vaalndas, netgi kai būname pavargę. Nė nespėjau iš anksto pranešti kole- kol nebejautėm nei lūpų, nei veidų. Kai tik stabtelim pailsėt goms mokykloje apie gautą pasiūlymą, į jį žiūrėjau šiek tiek - mergaitės berniukam pakšteli į žanduką ir vaikinukai toliau su baime. Orkestrantams taip pat prasitariau gal tik likus 2 groja. Visi šoko, dainavo, buvo linksma. Tai tokia įsimintina savaitėms iki šventės. Diriguoti dainų šventėje, Vingio parke, dainų šventės pabaiga. daugiatūkstantinei miniai buvo didžiulė atsakomybė, net ir streKokie Jūsų, kaip vadovo, artimiausi tikslai, planai ateičiai? sas šioks toks buvo, tačiau tai yra didžiulis vadovo ir viso orkesPagrindinis tikslas – kuo greičiau rasti pamainą gimnaziją tro įvertinimas, todėl labai atsakingai žiūrėjau į tas pareigas. baigusiems orkestrantams (šiais metais orkestrą paliko 10 Diriguodamas dainų šventėje, jaučiausi pakylėtas. abiturientų - pusė kolektyvo). Kad ir kaip bebūtų gaila, 4 metai Ar tokia garbinga atsakomybė nekėlė baimės? prabėga labai greitai. Rodos, tik neseniai pradėjo groti, o jau geŽinoma, baimės buvo. Vingio parke garsas labai aidi. rai instrumentus įvaldė ir dabartiniai ketvirtokai: M. Jakučionis, Atrodo, matai, kad būgnas groja dabar, o garsas ateina žymiai T. Maslauskas, B. Lebionkaitė. Gal reikėtų palikti juos antriems

Paupėja

2014 m. spalis. Nr. 76 / 7

Vytautas Latonas: „Diriguodamas dainų šventėje, jaučiausi pakylėtas“ metams, kad ilgiau pagrotų orkestre? Juokauju, žinoma. Labai gerai groja ir trečiokai: M. Skomskytė, V. Tutkus, I. Pelikauskas, D. Bražėnas. Didelę pažangą daro ir antrokai: L. Šerelis, B. Venslovas, A. Valiauga, K. Šeduikis, J. Raslanas. Džiugina ir pirmokų: K. Rakauskaitės, V. Skvarčinsko, M. Vaičiūno, G. Žemaičio, L. Vaškevičiaus noras groti orkestre. Smagu, kad didelę pažangą daro ir M. Venslovaitė, groti ateinanti iš Dauniškio gimnazijos, taip pat džiaugiuosi mokslus pabaigusia ir grįžusia Į Uteną R. Lašaite, kuri vėl muzikuoja orkestre. Norisi sudominti mokinius, kad orkestrą papildytų nauji nariai, taigi, kviečiu pirmokus, norinčius patirti muzikavimo džiaugsmą.

Kartais tenka atsisakyti koncertų, nes, jei važiuotume visur, kur esame kviečiami, nebeliktų laiko ir mokytis. O mokytis reikia

daug. „Cinkas“ turi groti gerai –negalima leisti klausytojams nusivilti. Grojam sistemingai ir daug. Turiu parinkęs kelis kūrinius ir svajoju, kad mums pavyks iki jų priaugti. Sunkūs kūriniai reikalauja velniškai daug įdirbio, tačiau juos groti įdomu. Lengvesni reikalauja šiek tiek mažiau darbo, tačiau jie ne tokie įdomūs - seklūs. Turiu dar vieną didelę svajonę: kad kiekvienais metais bent pusė gimnaziją baigusių orkestrantų liktų Utenoje ir toliau grotų orkestre. Įsivaizduojate, kokį aukštą lygį pasiektume? Gaila, bet ne visos svajonės pildosi...

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi 3d klasės mokinė Eligija Barkutė

PAŽINTYS-PAŽINTYS-PAŽINTYS-PAŽINTYS Tęsiame pažintis su naujais gimnazijos mokytojais. Šiais mokslo metais pirmokams chemiją dėsto mokytoja Nijolė Rūgštelienė 1) Kada nusprendėte, kad būsite mokytoja?

Mokytoja nusprendžiau būti, kai baigiau vidurinę mokyklą.

2) Kas pastūmėjo rinktis Jūsų dėstomą dalyką, chemiją?

Laimingas atsitiktinumas. Chemijos nemėgau, domėjausi biologija. Pasirinkau studijuoti dvigubą programą, o vėliau supratau, kad man artimesnė kaip tik chemija.

3) Kaip mantote, kas padarė įtaką Jūsų, kaip mokytojos, savybėms?

Pirmiausia studijavau, o paskui moko gyvenimas.

4) Kuo svajojote tapti vaikystėje?

Kiek atsimenu, tai pirmiausia norėjau būti mokytoja, o paskui daug kuo norėjau. Ir vėl grįžau prie

Gustė Juškaitė

mokytojos.

5) Dirbate ne tik čia, bet ir Utenos Kolegijoje.

Kokie jaunesnės (gimnazijos mokinių) auditorijos privalumai?

Ir studentai, ir gimnazijos mokiniai – puikūs jauni žmonės.

6) Kas Jus įkvepia?

Jeigu kalbėtume apie dalyką, tai malonu, kai mokiniai ar studentai domisi chemija. Aš tada labai užsidegu jiems padėti.

7) Ar sutinkate su teiginiu, kad geras mokytojas ne tik mokytojas, bet ir draugas? Jei taip, kodėl?

Na, mokytojas tikrai ne priešas. Ar jis draugas?

Nesu tikra. Gal kolega, padėjėjas, patarėjas.

8) Kokius patarimus duotumėte mokiniams galvojantiems apie mokytojo profesiją?

Jeigu Jūsų širdis sako, kad turite būti mokytoju, tai širdies reikia klausyti.

Paupėja

2014 m. spalis. Nr. 76 / 8

Austėja Petrokaitė

Šiais mokslo metais naujokai papildė ne tik klasių kolektyvus, bet ir gimnazijos mokinių tarybą. Prie jos prisijungė keturi mokiniai: Augustas Žvirblis (1b), Justinas Gasys (1b), Aleksandra Šukytė (2a) ir Silvija Telksnytė (2c). Kad ge-riau juos pažintume, mokinių tarybos naujokams nusprendžiau užduoti kelis klausimus.

1. Trumpai apibūdink save.

Augustas: Aš esu atkaklus, dinamiškas, linksmas.

Justinas: Nenustygstantis vietoje, hi-peraktyvus blondinas.

Aleksandra: Esu linksma, mėgstu įvairias pramogas bei juokingus žmones.

Silvija: Esu nuoširdi, visuomeniška, sąžininga, nuolat siekiu užsibrėžtų tikslų.

2. Kokie tavo hobiai? Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?

Augustas: Lankau dailės mokyklą, sportuoju, būnu su draugais.

Justinas: Mėgstu būti su draugais, žaisti futbolą - tiesiog gerai gyventi gyvenimą.

Aleksandra: Dievinu namuose žiūrėti įvairius filmus, serialus, kartais patinka gaminti maistą.

Silvija: Mano hobis yra aktyviai reikštis visuomeninėje veikloje, savanoriauti. Laisvalaikiu būnu su draugais.

3. Kodėl nusprendei dalyvauti naujų Adolfo Šapokos gimnazijos mokinių tarybos narių atrankoje?

Augustas: Nes norėjau permainų, o mokinių taryba pasirodė tam tinkama vieta.

Justinas: Atėjau į naują mokyklą, kurioje nieko nepažinojau. Norėjau greičiau įsitraukti į mokyklos gyvenimą, susirasti daugiau draugų.

Aleksandra: Todėl, kad praeitais metais nieko gero, naudingo nenuveikiau. Šiais metais nusprendžiau tapti truputį aktyvesnė ir savo laisvą laiką praleisti naudingai.

Silvija: Naujų gimnazijos mokinių tarybos narių atrankoje nusprendžiau dalyvauti, nes noriu save išbandyti taryboje, sukurti gersnę aplinką mokykloje, bendradarbiaujant su kitais mokyklos aktyvistais.

4. Ar sunki buvo atranka?

Augustas: Taip. Pirmą kartą dalyvavau tokioje atrankoje, tad jaudinausi.

Justinas: Man asmeniškai – taip. Buvo labai baisu prieš visus kalbėti.

Aleksandra: Atranka nebuvo sunki, kadangi iš antrokų buvo tik du kandidatai, tačiau per savaitės bandomąjį laikotarpį teko padirbėti.

Silvija: Atranka vyko, galima sakyti, dviem etapais. Pirmasis etapas buvo kandidatų kalbų sakymas. Po

šios atrankos liko 9 kandidatai, kurie per antrąjį etapą – bandomąjį laikotarpį turėjo išreikšti save, prisidėdami ruošiant gimnazijos 18-ojo gimtadienio šventę. Tai buvo daugiau kūrybinė užduotis ir tikrai reikėjo pagalvoti, kaip realizuoti save, išsakyti idėjas ir tiesiog kristi tarybiečiams į akis.

5.

Kokias problemas galėtum išskirti mokykloje šiandien? Kaip su jomis siūlytum kovoti?

Augustas: Mokinių nepasitikėjimas ir mažas susidomėjimas mokinių taryba. Reiktų populiarinti mūsų veiklą.

Justinas: Problemų kol kas nemačiau. Viskas puiku.

Aleksandra: Galbūt mokinių neaktyvumas (ne visų, žinoma). Kai mokinių taryba prašo mokinių pasiūlymų, niekas nieko nesiūlo. Taip pat per praėjusių mokslo metų gimnazijos prezidento rinkimus žmonių nebuvo gausu, todėl galima susidaryti nuomonę, kad mokiniams yra neįdomus mokyklos vidaus gyvenimas.

Silvija: Pagrindinė problema, mano nuomone, yra gimnazijos mokinių pasyvumas. Būtent todėl vienas iš tikslų yra skatinti mokinių užimtumą, įtraukiant juos į įvairias veiklas, vykstančias mokykloje bei didinti mokinių

supratingumą, domėjimąsi mokyklos veikla, supažindinant su mokinių taryba ir pan.

6. Ko tikiesi dalyvaudama(s) mokinių tarybos veikloje? Ką labiausiai norėtum per šiuos mokslo metus mokinių taryboje nuveikti?

Augustas: Tikiuosi įsilieti į mokinių tarybos kolektyvą ir kartu padaryti mokyklą geresne vieta.

Justinas: Norėčiau tiesiog gerai praleisti laiką bei atstovauti mokinių interesus.

Tikiuosi, kad viskas seksis taip pat gerai, kaip ir pirmąjį mėnesį.

Aleksandra: Tikiuosi gauti darbo grupėje patirties, tapti drąsesnė ir įgyti įvairių žinių. Per metus norėčiau, kad mokykla taptų dar jaukesnė, gražesnė ir toliau garsintų savo vardą.

Silvija: Dalyvaudama mokinių tarybos veikloje tikiuosi išreikšti save, prisidėti prie Adolfo Šapokos gimnazijos gerovės. Per šiuos mokslo metus noriu nuveikti kuo daugiau.

Vienas iš mano tikslų, kaip jau minėjau, yra įtraukti kuo daugiau neaktyvių mokinių į mokyklos veiklą. Taip pat noriu pakeisti žmonių požiūrį, kad mokinių taryba yra tik renginių organizavimo būrelis.

Paupėja P Pa aupėj uuppėėjja

20 2014 014 1 m. spal sp spalis. pallis is. Nr Nr. 76 7 /9

TOLIMŲJŲ RYTŲ KALBOS ATGARSIAI MŪSŲ KRAŠTE Utenoje japonų kalbos mokymasis nėra labai populiarus. Tačiau šiemet į mūsų gimnaziją įžengė moksleivis, jau trečius metus besimokantis šios kalbos - Marijus Jacevičius.

- Japonų kalba labai tolima europietiškoms kalboms. Kokia buvo tavo noro mokytis šios kalbos priežastis?

- Nuo mažens mane traukė Tolimųjų Rytų rašmenys, dažnai mane pasiekdavo informacijos fragmentai apie japonų kultūrą, ekonominę padėtį bei istoriją. Tai kėlė didelį susidomėjimą Japonija ir, norėdamas artimiau pažinti šią šalį, nusprendžiau mokytis šios kalbos.

- Mūsų mieste reta, kuris domisii šia kalba. Kas tau padėjo mokytis?

- Utenoje japonų kalbos mokytojų nėra, todėl pamokų pradėjau ieškoti internete. Pradėjau nuo japonų kalbos mokymosi gido, videopamokų. Vėliau - radau gerų žmonių, norinčių man padėti mokytis šios kalbos.

- Kas pastūmėjo gilinti šios kalbos žinias?

Besimokant internetu, atsirado galimybė gyvai pabendrauti su japonu, kuris atlikinėjo praktiką Lietuvoje. <...> - Kas sudaro japonų kalbos abėcėlę?

- Visa šiuolaikinė rašytinė japonų kalba yra sudaryta iš 3-jų rašymo sistemų. Tai – kanji (kandži), kinų hieroglifų (kurie prieš daugelį metų buvo pritaikyti japonų kalbai), ir dviejų skiemeninių fonetinių rašymo sistemų – hiraganos, atsiradusios iš kandži, naudojamos japoniškiems žodžiams arba jų galūnėms, ir katakanos, kuri yra vartojama žodžiams, atėjusiems iš kitų kalbų.

- Kas tau yra sunkiausia mokantis japonų kalbos?

Hieroglifai. Vienos iš priežasčių yra jų gausa ir sudėtingumas. Dėl to patys japonai negali jų visų išmokti. Aišku, ir gramatika labai skiriasi nuo lietuvių kalbos. Pavyzdžiui, tarinys sakinyje visada yra gale. Daugiau pavyzdžių: - Pateik kalbos pavyzdžių.

-日本語は漢字が沢山あるから、難しい言語です Lotynų abėcėlėje（ローマ字）: Nihongo wa, kanji ga takusan aru kara, muzukashii gengo desu.

Reikšmė（意味）: Dėl to, kad japonų kalboje yra labai daug kandži, tai yra sudėtinga kalba.

Pažodžiui（文法）: Japonų kalba apie, kandži (toliau - žodis neturintis atitikmens) daug egzituoja dėl, sunki kalbejimo kalba būti.

リトアニアがバルト3国の中で最も大きな国だ Lotynų abecelėje（ローマ字）: Ritoania ga Baruto san kuni no naka de mottomo ōkina kuni da Reikšmė（ 意味）: Lietuva yra pati didžiausia iš visų trijų Baltijos šalių.

Pažodžiui（文法）: Lietuva (tema žyminti dalelytė) Baltijos 3 šalių viduje daugiausiai didelio tipo šalis yra.

- Ką gali patarti norintiems pradėti mokytis šios Tolimųjų Rytų kalbos?

Nepaisyti negatyvių pažiūrų, kad viso to išmokti yra neįmanoma ir susitaikyti, kad tam reikės daug laiko. Bet taip pat nenusiteikti lengvam darbui.

Kalbėjosi Aurelija Latvėnaitė, 1d

Kronika Neringa Damošiūtė

Rugsėjo mėnesio renginiai 1 d. - Mokslo metų šventė ir rekonstruoto stadiono atidarymas 6 d. - Gimnazijos bendruomenės dalyvavimas miesto šventėje 12 d. - Pamoka Oršos mūšiui paminėti.

22 d. - Sveikatingumo popietė 23 d. - Žydų genocido dienos paminėjimas 26 d. - Kalbų diena 26 d. - Tyrėjų naktis 30 d. - Konstitucijos egzaminas Renginiai, įvykę bibliotekoje: *2-3 savaitė pirmokų supažindinimas su biblioteka ir jos veikla Spalio mėnesio renginiai 2 d. - Atvira integruota pilietiškumo, istorijos, doros, geografijos ir lietuvių kalbos pamoka „Vyžuonos paraštėse“.

3 d. - Mokytojų dienos šventė 6 d. - atvira pamoka „Vyžuonos paraštėse“ 15-16 d. - Mokomoji pažintinė kelionė „Baltijos keliu“ 20 d. – Gimnazijos mokinių prezidento rinkimai 24 d. – Atvira integruota pilietiškumo ir istorijos pamoka, dedikuota Baltijos kelio 25-ų metų sukakčiai paminėti ir Konstitucijos dienai paminėti.

Bibliotekoje vykstantys renginiai: I savaitė – Paroda „Auksinis ruduo“, skirta Mokytojo dienai paminėti.

III savaitė – Paroda „Simono Stanavičiaus pasakėčios“, skirta Simono Stanevičiaus 215-osioms metinėms paminėti.

PAUPĖJA. Adresas: „Paupėja“, 225 kab; Paupio g. 1, LT-28140 Utena. Redaktorė: Rūta Rastenytė nytė Maketas: Modestas G.; Spausdino: UAB „Utenos spaustuvė“. Užpalių g. 83, LT-28198 Utena. Tiražas 100 egz.