Pradedančiam žolininkui apie vaistinguosius augalus ir jų panaudojimo galimybes

Pradedančiam žolininkui apie vaistinguosius augalus ir jų panaudojimo galimybes

Utena 2012

UDK 615.3 Pr-06

Leidinį parėmė:

Medžiagą knygai rinko ir sudarė: Vaida Umbrasaitė.

Recenzija: Vilniaus Universiteto Botanikos ir genetikos katedros lektorius Sigitas Juzėnas Koregavimas ir stilistika: Stepas Eitminavičius.

Maketas: Modestas Gadliauskas http://www.maketavimas.aha.lt Nuotraukos: 4, 8, 25, 30 iš knygos Treben M. Vaistiniai augalai iš Dievo sodo. Vilnius, „Algarvė“. 2007; 2, 3, 10, 12, 26 iš knygos Kalasauskienė S. M. Vaistiniai augalai. Gydymui, kosmetikai, kulinarijai. Vilnius, „Asveja“. 2009; 31, 32, 33 iš interneto; kitos nuotraukos Vaidos Umbrasaitės.

ISBN 978-609-455-089-8

Po paskutinio ledynmečio susiformavusioje Lietuvos floroje tarpsta virš 1350 augalų rūšių (be samanų), dar daugiau nei 500 rūšių augalai į mūsų kraštą pateko per paskutiniuosius šimtmečius. Retas iš mūsų galėtų pasigirti pažįstąs bent pusę šių augalų. Jei nuo mažens vaikas mato savo tėvus ar senelius renkančius ir vartojančius maistui, sveikatai ar buityje, tai užaugęs dažnas laikosi įskiepytų tradicijų. Deja, šitoks žinių ir patyrimo perdavimas nyksta, nes vis daugiau mūsų iškeičiame gyvenimą kaime ar vienkiemyje į miesto patogumus. Šis leidinys paruoštas tiems, kurie nori savarankiškai papildyti savo žinias apie Lietuvos vaistinius augalus. Jame trumpai supažindinama su vaistinių augalų rinkimu: kokias ir kada augalų dalis rinkti, kaip jas tinkamai paruošti, norint išsaugoti gydomąsias savybes, kaip gaminami skirtingi produktai ir preparatai iš vaistinių augalų.

Pagrindinis šio leidinio privalumas – Lietuvoje dažnų augalų aprašymai, kurie paruošti įvairioje literatūroje aptinkamą informaciją papildant originaliomis Utenos krašto vaistažolininkės A. Stasytienės žiniomis. Knygelės „Pradedančiam žolininkui apie vaistinguosius augalus ir jų panaudojimo galimybes“ skaitytojas ras virš trisdešimties augalų išvaizdos apibūdinimus, šalia išvardintus negalavimus, kurių gydimui tinkamas aprašomas augalas.

Nepamirštama nurodyti ir pavojus, kurie galėtų kilti dėl netinkamo augalo vartojimo.

Paskutinėje leidinio dalyje pateikiami keli Utenos regiono bendruomenių parinkti arbatų mišinių receptai, kuriuos nesunkiai paruoštų kiekvienas besidomintis vaistiniais augalais.

Vilniaus Universiteto Botanikos ir genetikos katedros lektorius Sigitas Juzėnas

5 / Įvadas

ĮVADAS Augalai. Su augalais susiduriame kasdien visi, gyvenantys ir mieste, ir kaime. Daugeliui mūsų jie atrodo toks įprastas ir natūralus reiškinys, kad dažnai mus supančių žolių, krūmų ir medžių iš viso nepastebime ir tingime pasidomėti pavadinimais, augimo ypatybėmis ar vaistinėmis savybėmis.

Nėra dėl ko čia stebėtis – gyvenimo tempas spartėja, dažnai neužtenka laiko pietums pasigaminti, tai ką jau čia apie augalus ir jų savybes kalbėti. Netyčia sunegalavę, greitai bėgame į vaistinę, kur sparčiai besivystanti chemijos bei farmacijos pramonė pasiūlo sintetinių preparatų – jie tuoj pat turi sveikatą pataisyti. Bet juk medicinos mokslo pradininkas Hipokratas teigė: „Mūsų vaistas turi būti mūsų maistu, o mūsų maistas – vaistu“.

Taigi sustokime. Pažvelkime aplinkui – tie mus nuolat supantys žali sutvėrimai gali pakeisti ne tik kai kuriuos vartojamus sintetinius preparatus, bet ir gyvenimo būdą. Domėjimasis žolininkyste skatina ne istorinių asmenybių ar dabartinių pop dievaičių, o augalų pažinimą. Skatina domėtis ne ekonomikos, teisės ar verslo dėsningumais, o tais nerašytais, tūkstančius metų tyliai galiojančiais gamtos dėsniais: kur ir ko-kiomis sąlygomis vienas ar kitas augalas auga, kada pražysta ir sukaupia didžiausią veikliųjų, žmogui naudingų, medžiagų kiekį... Augalų rinkimas ir vaikščiojimas gamtoje praskaidrina niūrią nuotaiką ir kartais nuobodžia tampančią kasdienybę, o žolelių arbatų ruošimas ir mėgavimasis jomis paįvairina ilgus žiemos vakarus. Verta prisi-minti Hipokratą: „Nesigėdykime iš liaudies perimti tas priemones, kurios tarnauja jos gydymui.“ Evoliucionistai akcentuoja, kad be augalų žmonės, kaip rūšis, nebūtų išsivystę. Augalai mums ir maistas, ir vaistai, iš jų ir audinius gaminame, todėl jie nusipelno deramos pagarbos. Renkant augalinę žaliavą arbatoms ar kitiems preparatams reikia į tai atsižvelgti. Vienu metu rinkti tik tiek žolelių, kiek įmanoma išdžiovinti, rinkti tik tankiai suaugusius augalus, o retus ar augančius pavieniui reikia palikti. Vienoje vietoje negalima surinkti visų augalų, bent trečdalį jų būtina palikti, stengtis kuo mažiau juos žaloti ir imti tik tas dalis, kurios tikrai bus panaudotos (pvz., tik žiedus ar tik lapus). Kasdami požemines augalų dalis, turime jas nuvalyti vietoje. Nuo medžių ar jų šakų rinkti žaliavą reikia atsargiai, nežalojant jų, medžių pumpurus ar žievę galima rinkti tik kirtimuose, nuo nupjautų augalų. Sumedėjusių medžių ar krūmų lapų skinti galima tik tiek, kad augalas nesusilpnėtų, nenukentėtų jo išvaizda. Renkant vienos rūšies augalus negalima naikinti kitų – kiekviena rūšis gamtoje turi savo paskirtį. Augalams rinkti būtina turėti tinkamas priemones – aštriu peiliu augalą galima nupjauti tinkamoje vie-toje, mažiausiai jam pakenkiant. Vaistažolės ir kiti augalai yra atsinaujinantys ištekliai, todėl racionaliai ir pagarbiai juos vartodami didelės žalos gamtai nepadarysime. Šis, kaip ir dauguma tokio pobūdžio leidinukų, yra sudarytas iš dviejų dalių: pirmojoje aprašomi augalų rinkimo, džiovinimo ir vartojimo būdai,

Įvadas / 6

antrojoje pateikiami trumpi konkrečių augalų aprašymai su iliustracijomis, kurios padės atpažinti augalus. Taip pat čia pateikiami keli Utenos krašto bendruomenių pasiūlyti žolelių arbatų receptai. Šis leidinukas bus naudingas tiems, kurie tik pradeda domėtis augalais ir nori įgyti pačių pagrindinių žinių apie jų panaudojimą.

Tai nėra žinynas, kurį perskaičius ligas galima gydyti čia minimais preparatai. Sergančiajam vaistus ir vaistinius augalus gali rekomenduoti tik gydytojas!

7 / Vaistažolių rinkimas

VAISTAŽOLIŲ RINKIMAS Pradedant rinkti žaliavą arbatoms be galo svarbu pažinti vaistinius ir maistinius augalus, kuriuos būtų saugu vartoti kasdien, tačiau ne mažiau svarbu žinoti, kada ir kur augalus geriausia rinkti. Arbatai ir vaistams gali būti naudojamas tiek visas augalas, tiek atskiros jo dalys: pumpurai, lapai, žolė, žiedai, vaisiai, žievė. Yra tokių augalų, kurių vienos dalys gali būti nuodingos, kitos tinkamos maistui. Apskritai, visus augalus derėtų rinkti tuomet, kai juose daugiausia veikliųjų medžiagų, žolinių augalų antžeminę dalį prieš žydėjimą, arba žydėjimo pradžioje, šaknis ir šakniastiebius – vegetacijos pabaigoje.

Renkant vaistinius ir maistinius augalus reikia atsižvelgti į tai, kur jie auga. Augalai šalia kelių, gamyklų ar kitų taršos objektų kaupia ne tik būdingas veikliąsias medžiagas, bet ir toksinus iš aplinkos, todėl reikėtų vengti rinkti žaliavą miestuose ir kitose įvairiai teršiamose vietose. Žolelių kokybei įtakos turi ir paros laikas bei oro drėgnumas tuo metu, kai augalai renkami. Džiovinimui nepatartina sultingų augalų lapų, žiedų, žolių, taip pat nebyrančių vaisių rinkti anksti ryte ar po lietaus, kol rasa dar nenudžiūvusi.

Surinkti drėgni augalai lėtai džiūsta, pajuoduoja – tokia žaliava yra prastos kokybės (išskyrus tuos atvejus, kai surinktą žaliavą ruošiamasi fermentuoti, pvz., gauromečio lapus). Taigi geriausias paros laikas rinkti augalams – sausa, giedra popietė. Tik byrančius vaisius geriau rinkti anksti ryte, jie mažiau nubyra, kada yra rasoti. Augalų žievė nuo drėgmės paruduoja, todėl geriausia ją lupti taip pat sausą ir giedrą dieną. Šaknų ir šakniastiebių kokybei oro sąlygos ir paros laikas kasant neturi didelės įtakos. Taigi skirtingos augalų dalys renkamos ne vienu metu ir skirtingomis sąlygomis.

Pumpurai Sumedėjusių augalų pumpurai susiformuoja rudenį, o kitą pavasarį iš jų išauga lapai, ūgliai arba žiedai. Pumpurų brinkimas parodo augalų gyvybinės veiklos pradžią, o pumpurų išsiskleidimas yra pati trumpiausia augalų vystymosi fazė. Taigi laiko jiems susirinkti yra nedaug. Geriausia pumpurus rinkti pavasarį, nuo jų brinkimo pradžios iki išsiskleidimo – kovo, balandžio mėnesiais. Šiuo metu juose daugiausia veikliųjų medžiagų. Vaistams dažniausiai skinami beržo, juodosios tuopos, juodųjų serbentų, pušų ir kitų augalų pumpurai. Beržo pumpurai nuskinami su šakutėmis, jos surišamos į nedideles šluoteles ir džiovinamos. Išdžiūvę pumpurai atskiriami nuo šakučių ir išvalomi. Panašiai galima ruošti visų augalų pumpurus.

Vaistažolių rinkimas / 8

Lapai Skinami lapai turi būti visiškai išsivystę ir užaugę iki normalaus dydžio.

Juos geriausiai skinti augalų žydėjimo pradžioje, tuomet juose būna daugiausia veikliųjų medžiagų. Nepatartina rinkti pageltusių, apdžiūvusių ar kenkėjų pažeistų lapų – jų cheminė sudėtis gali būti pakitusi. Renkant lapus ir dedant juos į maišus negalima suspausti, jie gana greitai įkaista, tada suyra lapuose esančios veikliosios medžiagos. Lapus geriausia rinkti sausą, giedrą popietę. Džiovinti paskleidus plonu sluoksniu sausoje, gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje, prieš tai pašalinus iš jų įvairias priemaišas.

Žolė Žole vadinamas augalo stiebas kartu su lapais ir žiedais. Nedidelių augalų stiebas nupjaunamas žemai, o stambesnių augalų stiebas storas ir sumedėjęs, todėl pjaunama tik lapuota viršutinė stiebo dalis su žiedais. Daugiausia veikliųjų medžiagų žolėje būna augalui pradedant žydėti, taigi tuomet tinkamiausias laikas rinkti žolę arbatoms.

Žiedai Žiedu plačiąja prasme yra vadinamas ir žiedynas, ir žiedas, ir atskiros žiedų dalys. Dažnai renkami visi augalų žiedynai (ramunės, šlamučio, liepos), atskiri žiedai (piliarožės, medetkos) arba tik atskiros jų dalys (tūbės, rugiagėlės – vainiklapiai, kukurūzo – piestelės). Žiedai skinami žydėjimo pradžioje, kai yra gerai išsivystę. Žydėjimo pabaigoje žiedų gydomoji vertė mažesnė, teigiama, kad tada kai kurių augalų žieduose gali pradėti kauptis toksinės medžiagos. Šias augalų dalis reikia rinkti giedrą sausą popietę, nuskintų žiedų negalima spausti. Nuskinti ir sudžiovinti žiedai turi būti natūralios spalvos ir kvapo. Ramunių graižai skinami tada, kai liežuviški žiedai būna horizontalios padėties, o vamzdeliniai pradeda skleistis.

Vaisiai Vaisiai išauga iš žiedadulkėmis apvaisintos mezginės. Jie sudaryti iš apyvaisio ir sėklos. Vaisiai būna tikrieji, išsivystantieji tik iš mezginės ir netikrieji, į kurių sudėtį, be mezginės, įeina, ir kitos augalo dalys: žiedsostis, apyžiedis. Tikrasis vaisius yra aguonos dėžutė, serbentų, mėlynių uogos, lazdyno riešutas. Netikrojo vaisiaus pavyzdys – obuolys, kriaušė, erškėtrožės vaisius. Sėklos ir vaisiai paprastai renkami visiškai prinokę, tik su kai kuriomis išimtimis: kmynų, krapų, kalendrų, valerijonų vaisiai rinkimo metu

9 / Vaistažolių rinkimas

byra, todėl tai daroma anksti ryte, kol rasa dar nenudžiūvusi ir augalai dar ne visiškai prinokę. Jie surišami į nedidelius ryšelius ir džiovinami. Išdžiūvę vaisiai iškuliami ir išvalomi. Uogos renkamos vos pradėjus sirpti, po surinkimo iškart džiovinamos.

Žievė Daugiausia veikliųjų medžiagų žievėje yra rudenį ir pavasarį, bet rudenį ją sunkiau nulupti. Dažniausiai žievė lupama pavasarį dar lapams neišsiskleidus, kada augalai turi padidėjusį skysčių kiekį, dėl to žievė lupasi lengvai. Vaistams tinka ne senesnių kaip 3-4 metų amžiaus medžių žievė, vėliau žievėje susidaro kamštinis audinys, dalis jos sumedėja, todėl sumažėja veikliųjų medžiagų. Žievė lupama sausą giedrą dieną nuo nupjautų augalų arba jų šakų. Iš pradžių žievė įpjaunama kas 20-30 cm skersai, tada daromi išilginiai pjūviai. Nuo medienos ji atkeliama mediniu, kauliniu arba plastmasiniu peiliu, geležinis peilis netinka – nuo jo renkama žaliava pajuoduoja.

Susisukusi žievė džiovinama pastogėje, pašiūrėje – nuo drėgmės ir saulės apsaugotoje vietoje. Griežtai draudžiama žaloti gyvus medžius lupant nuo jų žievę.

Šaknys Šaknys kasamos pavasarį ir rudenį arba kai sunyksta antžeminės augalo dalys. Ruduo – palankesnis metas, tuomet lengviau surasti augalą. Tų augalų, kurie kaupia raugus, saponinus arba jiems giminingas medžiagas šaknis, reikėtų kasti žydėjimo pradžioje (gyvatžolės, putoklio, palemono ir kt.).

Šakniastiebiai Tai stiebo kilmės požeminiai organai, kuriais augalas vegetatyviškai dauginasi ir kaupia maisto medžiagų atsargas. Vienų augalų, pvz., varpučio šakniastiebiai, yra ploni ilgi, o ajero, vilkdalgio ir kt. trumpi ir mėsingi. Jie sudaryti iš bamblių ir tarpubamblių. Storų ir mėsingų šakniastiebių tarpubambliai būna išsipūtę, ant jų paprastai susidaro šaknys. Šakniastiebiai gali būti vertikalūs (valerijono), įkypūs (paparčio), bet dažniausiai būna horizontalūs.

Rinkti patartina ne senesnių kaip 3-5 metų amžiaus augalų šakniastiebius. Šios augalų dalys kasamos bet kokiu paros metu ir bet kokiomis klimatinėmis sąlygomis. Iškasus tuojau nuvalomos (pašalinamos pridėtinės šaknys, nulupama žievė), stori supjaustomi išilgai ir gerai išdžiovinami.

Vaistažolių rinkimo kalendorius Kovas: beržo, pušies pumpurai, kadagio konkorėžiukai, bruknių lapai.

Vaistažolių rinkimas / 10

Balandis: beržo, tuopų, juodųjų serbentų pumpurai, bruknių lapai, debesylo, trūkažolės, kiaulpienių, varnalėšos šaknys, dilgėlės šaknys ir lapai, meškinio česnako lapai.

Gegužė: ąžuolo, putino, paprastojo šaltekšnio žievė, tramažolės ir raskilos žiedai ir lapai; beržų, dilgėlės lapai; putino, šermukšnio, juodojo šeivamedžio gudobelės, kaštono žiedai.

Birželis: rugiagėlės žiedai, šalpusnio lapai, trikertės žvaginės žolė, pelyno, mėlynių, didžiosios ugniažolės, trispalvės našlaitės, dirvinio asiūklio žolė; liepų, ramunės, dobilų, kraujažolės žiedai, sukatžolės, tramažolės, rasakilos, vingiorykštės lapai ir žiedai.

Liepa: smiltyninio šlamučio žiedynai, trilapio puplaiškio lapai, jonažolės, raudonėlio, skėtinės širdažolės žolė, medetkos žiedai, gysločio, miltinės arkliauogės lapai; pelkinio pūkelio, pelyno žolė.

Rugpjūtis: triskiaučio lakišiaus, ugniažolės žolė, balinio ajero šakniastiebiai, smiltyninio šlamučio žiedynai, girtuoklių uogos, šalpusnio lapai, trikertės žvaginės žolė, apynio spurgai, kmyno žolė su sėklomis.

Rugsėjis: valerijono, mėlynojo palemono šaknys, erškėčio, gudobelės vaisiai, cikorijos šaknys.

Spalis: putino vaisiai ir žievė, aronijos vaisiai, paprastojo varpučio šakniastiebiai, debesylo, kiaulpienės, valerijono, vaistinės taukės trūkažolės šaknys.

Svarbiausia, užsiimant augalų ir jų dalių rinkimu, pažinti maistui tinkamus augalus ir išmanyti jų ekologiją, paplitimą bei augalų apsaugos įstatymus. Draudžiama išrauti, skinti ar kitaip naikinti visų rūšių pataisus ir prekiauti jais, išskyrus jų sporines varputes, naudojamas vaistinei žaliavai (dvišakė padraika, trivarpė padraika, miškinis pataisas ir vaistinis pataisas).

Taip pat draudžiama skinti ir prekiauti visų rūšių vandens lelijų, šilagėlių žiedais. Draudžiama išrauti, iškasti su šaknimis ar kitaip naikinti paprastąjį burbulį, mėlynąjį palemoną, pavasarinę raktažolę, didžiažiedę rusmenę. Yra tam tikros augalų rūšys, kurias rinkti ir jomis prekiauti Lietuvoje reikalingas Aplinkos ministerijos leidimas, tai: balinis ajeras, paprastasis amalas, islandinė kerpena, vaistinė kraujalakė, miltinė meškauogė, trispalvė našlaitė, paprastoji pakalnutė, miškinė sidabražolė, kvapioji stumbražolė, skėtinė širdažolė, smiltyninis šlamutis, vaistinė šventagaršvė.

11 / Augalų džiovinimas

AUGALŲ DŽIOVINIMAS Surinktos augalinės žaliavos džiovinimas yra tarsi specifinis konservavimo būdas: pašalinus vandenį susilpnėja fermentų veikla, o vertingos augalo savybės išsaugomos. Taigi, jei nėra būtinybės vartoti šviežių vaistažolių ir jos bus reikalingos tik po tam tikro laiko, žaliavą reikia nedelsiant tinkamai išdžiovinti. Antžeminėms augalo dalims džiovinti namuose puikiai tinka palėpė ar kokio nors neypatingai didelio medžio pavėsis, svarbiausia, kad būtų šilta, sausa ir pakankamai gaivaus oro. Džiovinamą žaliavą reikia apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, kad ši neprarastų sau būdingos spalvos ir kvapo. Augalai geriausia džiūsta esant šiltiems, saulėtiems, tačiau nekarštiems orams, o nedidelis vėjelis tik paspartins šį procesą. Parsinešus gamtoje surinktus augalus reikia perrinkti, pašalinti patekusias priemaišas, pažeistus vaisius, ūglius ir lapus, tai būtina, kad gedimai neišplistų į sveiką žaliavą. Džiovinant antžeminės augalų dalys kruopščiai išklojamos ant švaraus, natūralaus pluošto audinio, tam taip pat galima naudoti švarų popierių ar brezentą. Klojama ne storesniu nei 1-2 cm sluoks-niu. Lapai – 2-3 cm sluoksniu, o dideli ir mėsingi vienu sluoksniu. Iš augalų su stiebais galima surišti nedideles, vienos saujos, šluoteles ir jas pakabinti palėpėje. Džiovinant augalus neverta skubėti, procesas turėtų užtrukti 2-3 dienas, tokio laikotarpio pakanka, kad augalai išdžiūtų tolygiai. Taip pat nerekomenduojama labai užtęsti antžeminių augalų dalių džiovinimo. Išskirtinių sąlygų reikia medžių ir krūmų pumpurams džiovinti, kad šie neišsiskleistų aplinkoje, turi būti šalta ir sausa. Pumpurai klojami ant švaraus, natūralaus audinio ar popieriaus 3-4 cm sluoksniu. Beržų pumpurus galima apdžiovinti su šakutėmis, vėliau juos nurinkti. Pumpurai išdžiūvę, kai spaudžiami delne nebelimpa prie rankų. Šakniastiebius ir šaknis galima džiovinti tiesioginiuose saulės spinduliuose. Prieš tai nuo šaknų nuvaloma žemė, šaknys nuplaunamos šaltu, tekančiu vandeniu. Jokiais būdais negalima šaknų ir šakniastiebių palikti vandenyje ilgesniam laikui – jie gali išbrinkti. Tai pailgins džiūvimo laiką. Jeigu džiovinamos šaknys ir šakniastiebiai pakankamai stambūs, jie turi būti supjaustyti į kelias dalis. Storos šaknys pjaunamos išilgai, ilgos – skersai. Norint sutrumpinti džiūvimo laiką ga-lima jas sutarkuoti. Šaknys būna gražesnės, kai džiovinti pradedama natūraliomis sąlygomis, o baigiama – apšildomose patalpose. Jos būna išdžiūvusios tada, kai gerai lūžta. Susmulkintas šaknis ir šakniastiebius galima džiovinti ir orkaitėje, prieš tai kepimo formoje patiesus vidutinio storumo popieriaus lapą. Tik temperatūra orkaitėje neturėtų būti pernelyg aukšta, nes karštis išdžiovins šaknų šonus, o šerdis liks žalia.

Smulkintas šaknis ir šakniastiebius galima palikti šiltoje orkaitėje nakčiai.

Sėklos, neturinčios daug drėgmės, džiovinamos atvirame ore. Vaisius, turinčius nedaug drėgmės (pvz., erškėčio), galima suverti ant plono tvirto

Augalų džiovinimas / 12

siūlo ir pakabinti. Sausos sėklos (krapai, kmynai, pankolis) renkamos ir džiovinamos kartu su stiebais, iškuliamos ir išvalomos tik išdžiūvusios.

Apskritai, džiovinant bekvapius vaistinius ir maistinius augalus temperatūra neturėtų viršyti 60 °C, o kvepiančius – neviršyti 30 °C. Sultingus vaisius ir uogas patartina pirmiausia vytinti žemesnėje, vėliau džiovinti 60-70 °C temperatūroje. Nustatyta, kad geriausiai veikia ta vaistinė žaliava, kuri tinkamai surinkta ir paruošta vartojimui.

13 / Vaistažolių laikymas

VAISTAŽOLIŲ LAIKYMAS Kad bėgant laikui vaistinė žaliava neprarastų savo unikalių gydomųjų savybių, vaistinius augalus reikia ne tik kruopščiai išdžiovinti, bet ir tvarkingai laikyti. Džiovinti augalai dedami į popierinius maišelius, medines dėžutes, natūralaus audinio maišelius ar stiklinius indus, ant kurių užrašomas augalo pavadinimas ir surinkimo metai. Šaknys, šakniastiebiai, šakniagumbiai, žievė dažniausia laikomi drobiniuose maišeliuose. Birias, lengvas sėklas tikslinga suberti į nedidelius sandariai užsidarančius stiklinius indelius. Džiovintoms uogoms laikyti tiks nedidelės pintos dėžutės ar stiklainiukai, tačiau jas reikia laikyti ypač sausoje patalpoje, nes esant bent kiek drėgmės gali įsiveisti pelėsiai ir kiti kenkėjai. Žaliavą, kurioje gausu eterinio aliejaus (turinčią stiprų kvapą), rekomenduojama laikyti atskirai nuo kitų vaistažolių, taip išliks būdingas jos kvapas. Negalima laikyti džiovintų augalų plastikinėse pakuotėse, kadangi su plastmase sudarydamos junginius veikliosios medžiagos gali tapti toksiškos.

Svarbiausia išdžiovintą žaliavą laikyti sausoje, gerai vėdinamoje, vėsioje ir tamsioje patalpoje. Geriausia temperatūra vaistažolėms laikyti yra 10-15 °C. Antžeminės džiovintos vaistinių augalų dalys tinkamos vartoti 2 metus, o žievė, šaknys ir šakniastiebiai 3-5 metus. Vartojant seniau rinktus augalus derėtų patikrinti, ar žaliavoje neįsiveisė pelėsiai ar kiti kenkėjai. Jei vaistinė medžiaga jau „paseno“, tuomet ją galima panaudoti vaistažolių vonioms.

Vaistažolių produktai ir preparatai / 14

VAISTAŽOLIŲ PRODUKTAI IR PREPARATAI Tradicinėje medicinoje natūralūs augalai vartojami gana retai. Paprastai iš jų gaminami įvairūs vaistiniai preparatai. Farmacijos pramonėje iš kai kurių augalų išskiriamos grynos veikliosios medžiagos, tada iš jų gaminami tirpalai, milteliai, tabletės, tepalai ir kt. Namuose patikimiausia ir patogiausia iš vaistinių augalų bei jų mišinių pasigaminti vandeninių ištraukų: nuovirų, antpilų, taip pat galima gaminti tinktūras, sultis, miltelius bei tepalus.

Gaminant minėtus preparatus žaliavą reikia susmulkinti – iš smulkesnės žaliavos ištraukiama daugiau veikliųjų medžiagų tai vyksta sparčiau.

Paprastai lapai, žiedai ir žolė smulkinama ne mažesnėmis kaip 5 mm, stiebai, žievė, šaknys – 3 mm, sėklos – 0,5 mm dalelėmis.

Augalinių preparatų gaminimas namuose Antpilai Antpilams naudojamos augalų dalys, kurios palyginti lengvai atiduoda savo veikliąsias medžiagas – tai žolė, lapai, žiedai, švieži vaisiai. Žinomi du šio tipo preparatų paruošimo būdai: „Karštasis būdas“ – susmulkinti augalai dedami į emaliuotą puodą, porcelianinį arba stiklinį indą ir užpilami vandeniu. Indas uždengiamas dangteliu ir 15 min kaitinamas vonelėje arba nedideliame dubenyje su verdančiu vandeniu. Paskui antpilas nukeliamas, valandą vėsinamas kambario temperatūroje, perkošiamas per vatos sluoksnį, suvyniotą į marlę arba medvilninę medžiagą, ir papildomas virintu vandeniu iki recepte nurodyto kiekio. Dažniausia iš vienos svorio dalies vaistinės žaliavos gaunama 10 tūrio vienetų antpilo. Pvz., kad gautume 100 ml antpilo, reikia imti 10 g smulkinto augalo. Jeigu po filtravimo liks 90 ml antpilo, reikia jį papildyti dar 10 g vandens. Antpilai gėrimui dažnai yra mažesnės koncentracijos, jų žaliavos ir vandens santykis ne 1:10, bet 1:20, 1:30 ir t.t., o skirti išoriniam vartojimui paprastai būna didesnės koncentracijos.

Kartais antpilai „garinami“ orkaitėje arba krosnyje keletą valandų, taigi, pravartu žinoti, kad gaminant antpilą „karštuoju būdu“, šiek tiek vandens išgaruoja, todėl galima jo pilti daugiau.

Antpilus galima pasigaminti ir be vandens vonelės. Susmulkintos augalų dalys užpilamos verdančiu vandeniu ir pastatomos ant viryklės ar į karštą orkaitę. Antpilo užvirinti negalima. Po 15 min. jis nukeliamas, atvėsinamas ir filtruojamas. Taip pat žaliavą galima užpilti termose. Toks antpilų gaminimas beveik nesiskiria nuo paprasto arbatos užplikymo.

15 / Vaistažolių produktai ir preparatai

„Šaltasis būdas“: susmulkinti augalai suberiami į puodą arba stiklinį indą ir užpilami tam tikru kambario temperatūros virinto vandens kiekiu, uždengiama dangteliu ir laikoma 4-12 val., po to filtruojama per kelis marlės sluoksnius, per marlę su vatos sluoksniu arba nelabai tankų audinį.

Nuovirai Nuovirai ruošiami iš tų vaistinių augalų dalių, kurios palyginti sunkiai atiduoda savo veikliąsias medžiagas, – tai žievė, šaknys, šakniastiebiai, mediena, stambūs lapai, išdžiovinti vaisiai ir kt. Smulkinta žaliava užpilama verdančiu vandeniu ir dažnai maišant virinama verdančio vandens vonelėje arba ant silpnos ugnies apie 20-30 min.. Nuoviras vėsinamas kambario temperatūroje 10-15 min., po to filtruojamas, pripilamas reikiamas virinto vandens kiekis. Augalų, kuriuose yra rauginių medžiagų, nuovirus reikia filtruoti tuoj pat nukėlus nuo ugnies.

Antpilai ir nuovirai labai greitai genda, ypač vasarą arba šiltose patalpose, todėl geriausia juos gaminti po mažą kiekį kiekvieną dieną. Jei jų paruošti kasdien neįmanoma, tai jie laikomi šaldytuve, bet ne ilgiau kaip 3 paras.

Užpilai ir nuovirai geriami, jais skalaujama gerklė, žaizdos, daromos inhaliacijos, vonios, pavilgai.

Aliejus Tai vaistažolių ištrauka aliejuje, jų paruošimas primena užpilų gamybą, tik vietoj vandens čia pasinaudojama aliejumi. Augalus ir jų mišinius galima naudoti tiek šviežius, tiek džiovintus, tik pastarųjų dėti reikia daugiau, o aliejų galima pasirinkti. Dažniausiai naudojamas šalto spaudimo alyvuogių aliejus (jis pigiausias ir ilgiausiai negendantis), sezamo sėklų aliejus dėl savo šildomųjų ir gydomųjų savybių, Ajurvedos medicinoje dažniausiai naudojamas odai ir plaukams, simondsijų aliejus artimiausias mūsų odos lipidams, o migdolų – tinka brandžiai jautriai ir sausai odai, taip pat galima naudoti vynuogių sėklų aliejų. Aliejinių ištraukų galima pasigaminti dviem būdais: pirmasis (ilgiau trunkantis): augalai sudedami į sausą, švarų stiklinį indą, užpilami aliejumi, įsitikinama, kad aliejus tolygiai padengė augalus – nėra oro burbuliukų, tada indas uždengiamas ir padedamas šiltai. Temperatūra neturėtų viršyti 38 °C. Vasarą dvidešimt dienų ar bent dvi savaites patartina ruošiamą preparatą laikyti ant palangės, o žiemą prie radiatoriaus ar krosnies. Reikia nuolat stebėti indą. Jei ant sienelių susidaro vandens lašeliai, jie turi būti nuvalomi audiniu ar popieriniu rankšluosčiu, kad neįsiveistų pelėsiai (mažiau drėgmės bus, jei aliejinė ištrauka bus gaminama iš džiovintų augalų). Po to aliejus nukošiamas per netankų audinį, supilamas į plačiagurklį, permatomą indą, ant kurio užrašomas augalo pavadinimas ir aliejinės ištraukos pagaminimo laikas. Gali būti, kad po dienos ar dviejų aliejus išsifrakcionuos.

Vaistažolių produktai ir preparatai / 16

Apačioje nusės nuosėdos ir šiek tiek vandens. Viršuje liks aliejus, viršutinį sluoksnį reikia nupilti į kitą švarų indą, o vandenį ir nuosėdas pašalinti, to nepadarius preparatas gali pradėti gesti.

Antras aliejinės ištraukos gaminimo būdas greitesnis. Augalai sudedami į dubenį, užpilami aliejumi, dubuo kaitinamas 30-60 min. virš verdančio vandens garų. Reikia stebėti, kad aliejaus temperatūra neviršytų 40 °C, atvėsinus aliejus nukošiamas per netankų audinį, supilamas į plačiagurklį, permatomą indą, ir viskas daroma, kaip aprašyta anksčiau: užrašomas augalo pavadinimas ir t.t. Tokie preparatai, laikomi tamsioje, vėsioje vietoje, turėtų negesti kelis mėnesius (ar net iki vienerių metų). Aliejinės ištraukos iš augalų mišinių gaminamos žaizdoms gydyti (medetkos žiedai, kraujažolės lapai ir žiedai, jonažolės žiedai, gysločio lapai), masažams – atpalaiduoti pavargusiems raumenims (jonažolės žolės ir imbiero, su trupučiu raudonosios aitriosios paprikos) ar įtrinti odą po vonios (paprastasis kietis, levanda, ramunėlė), taip pat aliejinės ištraukos gali būti naudojamas tepalų gamybai.

Tinktūros (trauktinės, spiritiniai ir degtinės antpilai) Ruošiant spiritines trauktines, smulkinti augalai sudedami į indą (paprastai stiklinį butelį, stiklainį ir t.t.), užpilami 70 °C arba 40 °C spiritu arba degtine.

Užkemšami ir laikomi kambario temperatūroje 7 paras. Dažniausiai 1 daliai smulkintų augalų imame tiek spirito, kad gautume 5 tūrio dalis paruoštos tinktūros (pvz., iš 20 g augalo turi išeiti 100 ml tinktūros). Po savaitės tinktūra nupilama, gerai nuspaudžiama ir filtruojama per kelis marlės sluoksnius arba per marlę su vatos sluoksniu, kadangi preparatas, nepaisant jo spalvos, turi būti skaidrus. Spiritinės tinktūros ilgai laikosi, jos naudojamos nedideliais kiekiais ir paprastai dozuojamos lašais.

Milteliai Kartais liaudies medicinoje naudojami ne tik sveiki, švieži arba džiovinti lapai, žievė arba šaknys. Džiovintas augalų dalis paprastoje grūstuvėje galima sutrinti į miltelius. Išsijojus jie geriami arba naudojami žaizdoms, opoms ir kt. barstyti, tepalams gaminti.

Tepalai Tepalas – tai išorinis vaistas, gaunamas maišant vaistažolių miltelius su tepalo pagrindu: kiaulės taukais, sviestu, vazelinu (geriau geltonos spalvos), augaliniais aliejais. Maišoma santykiu 1:4, imama 1 dalis augalo miltelių ir 4 dalys pagrindo. Tepalai, pagaminti su gyvulinės kilmės riebalais, yra geresnės kokybės, bet greičiau genda, nepaisant to, visus šiuos preparatus reikia laikyti

17 / Vaistažolių produktai ir preparatai

sausoje vėsioje vietoje, sandariai uždarytuose induose.

Galima pasigaminti ir sudėtingesnės sandaros tepalų – aliejaus, žolelių ir bičių vaško mišinio. Toks kremas naudojamas išoriškam odos minkštinimui ir apsaugai. Priklausomai nuo pasirinktų žolių, galima pasigaminti gydomąjį kremą mažoms žaizdelėms, sausai odai, nudegimams, įgėlimams ir t.t. Žolelių mišiniai – tepalas nuo visų negalavimų: medetkos žiedai, gysločio lapai, jonažolės žiedai; priešgrybelinis tepalas: medetkos žiedai, juodojo graikinio riešutmedžio kevalų aliejus ir arbatmedžio kvapusis aliejus. Kaip tokios sandaros kremą pasigaminti? Imamas aliejinės pasirinktų vaistažolių ištraukos puodelis, pilamas į emaliuotą ar stiklinį indą ir kaitinamas verdančio vandens vonelėje arba ant labai silpnos ugnies. Į kaitinamą aliejų dedami 4 valgomieji šaukštai susmulkinto ar sutrinto bičių vaško ir maišant laukiama, kol vaškas ištirps. Pasėmus šaukštą mišinio jis atvėsinamas, pučiant arba trumpam įdėjus į šaldytuvą, kol suketės. Jei atvėsusio mišinio konsistencija per kieta, į indą reikia pridėti daugiau aliejaus, jei per skysta – daugiau vaško, taip maišoma ir tikrinama, kol bus pasiekta norimas kremo tirštumas. Tuomet nuėmus nuo ugnies mišinys supilamas į iš anksto pasiruoštą sausą, švarų indą. Jei nuėmus nuo ugnies bus delsiama, kremas pradės kietėti virimo inde.

Prieš pat pilant kremą į pasirinktą indą galima į jį įmaišyti papildomų ingredientų – vitamino E ar kvapiųjų aliejų. Reikėtų paminėti, kad kiekvienas kvapusis aliejus turi specifines savybes, o žmonės joms jautrūs nevienodai, tačiau į 30 g mišinio galima drąsiai dėti 2-3 lašus kvapiojo aliejaus. Tepalams reikia leisti sukietėti lėtai, kambario temperatūroje. Vėliau laikomi vėsioje tamsioje vietoje. Tokie tepalai išlieka nesugedę iki metų laiko. Lūpų balzamas paprastai gaminamas tokiu pat būdu, tik į jį dedama daugiau vaško, kad būtų kietesnės struktūros.

Arbatos ir mišiniai Žolelių arbata buvo vartojama prieš tūkstančius metų, tai yra gerokai anksčiau nei buvo atrastas kininis arbatmedis (Thea sinensis) ir pradėtos vartoti dabar labai populiarios juodoji ir žalioji arbatos. Patys anksty– viausi įrašai apie augalų naudojimą susiję su jų medicininėmis savybėmis 410 m. pr. m. e. Platonas minėjo žolelių arbatas savo rašiniuose. Po septyniasdešimties metų Aristotelis tokias arbatas aptarė savo darbuose, o jo mokinys Teofrastas parašė detalų darbą „Vaistinių augalų tyrimai“, kur buvo aprašomas žolelių panaudojimas. Nuo to laiko vaistinės žolelės su iliustracijomis ir naudojimo instrukcijomis kartais prisimenamos, o kai kuriais laikotarpiais tai tampa ypač populiarios. Dabar arbata (tiek pagaminta iš kininio arbatmedžio, tiek iš kitų augalų) dažniausiai geriama kaip kasdienis gėrimas, retkarčiais prisimenant augalų ir iš jų pagamintų arbatų gydomąsias savybes.

Arbatų ruošimas iš antžeminių augalo dalių ir iš šaknų bei

Vaistažolių produktai ir preparatai / 18

šakniastiebių skiriasi dėl to, kad antžeminės augalų dalys geriau atiduoda savo veikliąsias medžiagas nei požeminės. Arbatos ruošimas iš stiebų, lapų ir žiedų primena užpilų gamybą, tik jų poveikis daug kartų silpnesnis. Paimamas vienas arbatinis šaukštelis džiovintos žaliavos arba trys arbatiniai šaukšteliai šviežios (iš džiovintų žolelių vanduo išgaravęs, todėl jų veikliosios medžiagos labiau koncentruotos – tokios žaliavos reikia mažiau), įdedama į arbatos puodelį ir užpilama verdančiu vandeniu. Palaikome 3-5 minutes ir arbata paruošta. Reikia atkreipti dėmesį, kad gaminant žolelių arbatas jų stiprumą nustatyti galima tik pagal skonį.

Priešingai nei juodoji ar žalioji arbata, vaistažolių arbatos stiprėdamos ne tamsėja, o visada būna žalsvai gelsvos ar gintaro spalvos. Naudojant šviežias žoleles patartina jas sudėjus į švaraus audinio ryšelį sutrinti.

Taip iš žaliavos greičiau atsipalaiduos kvapiosios medžiagos – arbata bus kvapnesnė. Galima paruošti ir šaltą žolelių arbatą. Jei ruošiama dvidešimt puodelių šaltos arbatos, užvirinamas litras vandens, užpilama ant 60 g (maždaug ¾ arbatinio puodelio) džiovintų žolelių arba 130 g šviežios žaliavos, palaikoma 5-6 minutes. Tada gautas koncentratas supilamas į 3 litrus šalto, geriamo vandens, išmaišoma ir patiekiama su ledo kubeliais.

Arbata iš šaknų ir šakniastiebių gaminama panašiai kaip nuovirai.

Imama 15 gramų susmulkintų išdžiovintų šakniastiebių arba šaknų, užpilama dviem arbatiniais puodeliais vandens ir šildoma ant mažos ugnies apie 20 min. ar kol arbata pasieks norimą kvapą ir skonį.

Augalų mišiniai arbatoms paprastai sudaromi iš kelių rūšių pjaustytų arba smulkintų augalų. Kai kuriuos augalų mišinius gamina vaistinių augalų perdirbimo fabrikai arba vaistinės. Juos galima pasiruošti ir patiems iš namuose džiovintų augalų. Pirmiausiai lapai, žievė ir žolė smulkiai supjaustomi, šaknys ir šakniastiebiai sukapojami, vaisiai ir sėklos malami malūnėliais arba paliekami sveiki. Paruošta žaliava imama recepte nurodytais kiekiais ir sumaišoma ant švaraus popieriaus, grūstuvėje arba stiklainyje, kol gaunamas tolygus mišinys. Iš mišinių gaminama arbatos, antpilai, nuovirai ir karšti kompresai.

Sultys Sultys – tai preparatai iš šviežios augalinės žaliavos. Jos efektyvesnės nei džiovintų vaistažolių užpilai, nuovirai ir tinktūros, kadangi džiovinant vaistinė žaliava netenka dalies savo veikliųjų medžiagų (pvz., eterinių aliejų). Veikliosios medžiagos gali būti prarandamos ir ilgai laikant vaistinę žaliavą. Sultys gaunamos presuojant sultingas augalo dalis (uogas, lapus) ar net visą augalą. Šviežiai surinkta augalinė žaliava nuplaunama, susmulkinama, sutrinama į tyrelę ir per tankų audinį išspaudžiamos sultys. Kadangi gautose sultyse yra daug baltymų, fermentų, toks pre-

19 / Vaistažolių produktai ir preparatai

paratas labai greitai genda. Ilgesniam laikymui sultis reikia konservuoti etanoliu (85 dalys sulčių ir 15 dalių 95% etanolio). Dažniausiai namų sąlygomis gaminamos alavijo, kviečių želmenų, ugniažolės žolės sultys, taip pat aronijos, putino, spanguolių, bruknių, obuolių, slyvų bei kitų vaisių ir uogų sultys.

Vaistažolių vonios Tai tarsi namų kurortas. Jos stiprina organizmą ir didina atsparumą nepalankiems faktoriams. Gydomosios vaistažolių vonios mažiausiai galinčios pakenkti gydančios priemonės iš visų žinomų vaistų ar gydymo metodų. Jos padeda esant nervų sistemos sutrikimams (nemigai, neuralgijai, padidėjusiam jautrumui), radikulitui, reumatoidiniam artritui, aterosklerozei, hemorojui, odos ir kitoms ligoms. Vaistažolių vonios ruošiamos iš vaistinių augalų užpilų ar nuovirų. 100 litrų voniai paruošti imama 1-1,5 kg šviežios arba 200-300 g sausos išdžiovintos žaliavos. Vaikams mažiau: atitinkamai 300500 g arba 50-100 g. Žolė susmulkinama ir užpylus 3-5 litrais šalto vandens kaitinama iki virimo, o šaknys, šakos ir stambūs stiebai pavirinami 10-15 min. po to paliekama 40-60 min. atvėsti, perkošiama ir po truputį maišant supilama į užpildytą vandeniu emaliuotą vonią (netinka plastmasinės ar cinkuotos vonios). Vandens temperatūra – 36-38 °C, procedūra turėtų trukti apie 5-20 min., vienam kursui reikėtų priimti apie 6-12 vonių. Po tokios vonios nereikėtų nusiprausti švariu vandeniu.

Vaistinės žolelės / 20

VAISTINĖS ŽOLELĖS 1. Paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum L.) Tai daugiametis 15-80 cm aukščio augalas, aptinkamas pievose, miško aikštelėse, pamiškėse, krūmuose, ant šlaitų. Žydi birželio-spalio mėnesiais.

Ryškiai geltoni jonažolės žiedai susitelkę į žiedynus, kiekvienas žiedas turi penkis vainiklapius, kurių pakraščiai dažnai tarsi apvedžioti tamsesnių taškelių. Augalo stiebas status, plikas, dvibriaunis, lapai elipsiški, lygiu kraštu, 0,5-3,5 cm ilgio. Tai Lietuvoje dažnas augalas. Taip pat dažna ir panaši į paprastąją jonažolę Lietuvoje yra keturbriaunė jonažolė (Hypericum maculatum L.). Šis augalas skiriasi nuo paprastosios jonažolės keturbriauniu stiebu ir šiek tiek apvalesniais bei didesniais lapais. Abiem čia paminėtoms jonažolių rūšims būdingos labai panašios vaistinės savybės.

Nuotrauka Nr. 1 Paprastoji jonažolė

Naudojama žaliava: viršutiniai lapai ir žiedai.

Istorija

Birželio 24-oji – Joninių šventė, po kurios pamiškės, pievos ir šlaitai Lietuvoje gausiai pasidabina geltonais jonažolių žiedais. Iš to krikščioniškoje visuomenėje ir kilo šio augalo pavadinimas. Yra duomenų, kad jonažolės liaudies medicinoje naudojamos daugiau nei 2400 metų. Daugelyje šalių buvo manoma, kad šis augalas apsaugo nuo tamsos, niūrumo ir piktųjų dvasių. Jonažolės buvo naudojamos kovai su melancholija, isterija ir beprotyste. Šio augalo aliejus senovės Graikijoje ir Romoje naudotas gydyti žaizdoms po mūšių, o Amerikos indėnai, dar prieš atvykstant europiečiams, jonažolę naudojo karščiavimui malšinti, gyvačių įkandimams ir odos ligoms gydyti.

Jonažolės panaudojimas Jonažolė pasižymi antibakterinėmis ir antivirusinėmis savybėmis, todėl tradicinėje Balkanų šalių medicinoje jonažolių nuoviras vartojamas gydyti šlapimtakių ligoms gydyti, atsikosėjimą skatinantys vaistai. Išoriškai nuoviras

21 / Vaistinės žolelės

vartojamas nudegimus gydyti bei šalinti nemalonius kūno kvapus. Eks-traktas vartojamas uždegimams malšinti, sudirgusiai jautriai odai nuraminti bei nudegimams nuo saulės gydyti. Jonažolių aliejus išoriškai vartojamas stipresniems nudegimams, kojų skausmams esant venų varikozei gydyti. Jonažolė – dažna įvairių vaistinių arbatų sudėtinė dalis.

Pastaraisiais metais jonažolės ekstraktas pradėtas dažnai vartoti kaip vaistas nuo lengvos ir vidutinės depresijos. Prestižinio britų medicinos žurnalo („British Medical Yuornal“) duomenimis, jonažolės ekstrakto veiksmingumas ne menkesnis nei tradicinių antidepresantų, o sukeliamų šalutinių poveikių yra kur kas mažiau.

Vokietijoje jonažolės preparatai depresijai gydyti skiriami 25 kartus dažniau nei „Prozac’as“.

Vartojimo rizika Vartojant didelėmis dozėmis jonažolės preparatus gali pasireikšti jautrumas šviesai. Nepatartina vartoti jonažolę kartu su kitais antidepresantais, taip pat nėščioms ir žindančioms moterims.

2. Raudonėlis (Origanum vulgare L.) Daugiametis žolinis, vaistinis, nektaringas, prieskoninis 20-60 cm aukščio augalas. Šakniastiebis šakotas, dažnai šliaužiantis, stiebas stačias, keturbriaunis, plaukuotas. Lapai priešiniai, pailgi, kiaušiniški, kotuoti, nežymiai dantyti su peršviečiamais taškeliais. Apatiniai buki, viršutiniai smailūs. Vainikėlis šviesiai purpurinis, kartais baltas. Auga pamiškėse, šlaituose, krūmuose, retuose miškuose, sausose pievose. Auginamas soduose, mėgėjų sodybose. Žydi liepą-rugsėjį. Lietuvoje apyretis.

Nuotrauka Nr. 2 Raudonėlis

Vaistinės žolelės / 22

Istorija „Origanum“ iš senosios graikų kalbos reiškia „kalnų malonumas“.

Viduramžiais Europoje buvo tikima, kad raudonėlis yra efektyvi apsaugos priemonė nuo burtininkų, demonų, gyvačių ir nuodingų gyvūnų. Žmonės, turintys augalinį raudonėlio amuletą, tikėjo esą nepažeidžiami blogio.

Inkvizicijos laikais raudonėlio šakelės buvo deginamos kaltinamųjų raganavimu kankinimo metu. Manyta, kad raudonėlio dūmai gali išvaryti blogį iš žmonių kūnų. Taip pat raudonėlis nuo seno žinomas kaip priešnuodis narkotinėms medžiagoms.

Raudonėlio panaudojimas Preparatams naudojama raudonėlio žolė. Ji renkama žydėjimo metu, pjaunama 20-30 cm nuo žemės paviršiaus. Raudonėlis stimuliuoja tulžies išsiskyrimą, mažina dujų kaupimąsi žarnyne, taip pat naudojamas tonzlitui gydyti ir kvėpavimui lengvinti. Raudonėlio aliejus pasižymi antibakterinėmis savybėmis, tinka dantų skausmui malšinti. Gerti raudonėlio aliejų nepatartina. Balkanų šalių tradicinėje medicinoje raudonėlio arbata buvo vartojama esant virškinimo sutrikimams ir plaučių negalavimams.

Raudonėlis, kaip ir mairūnas, yra plačiai naudojamas prieskoninis augalas. Pastebėta, kad mėsos patiekalai, ruošti naudojant raudonėlį ir čiobrelį, lėčiau genda.

Vartojimo rizika Šio augalo preparatai skatina mėnesines ir draudžiama naudoti nėštumo metu.

3. Pipirmėtė (Mentha x piperita L.) Daugiametis, žolinis, aromatinis, prieskoninis, vaistinis, 30-80 cm aukščio augalas. Šakniastiebiai išsidėstę horizontaliai 6-10 cm gylyje, stiebas šakotas, keturbriaunis, plikas arba apaugęs trumpais, retais plaukeliais. Žalias, rusvas arba violetinis. Visi lapai priešiniai, su koteliais, pliki. Lapų kraštai dantyti retais, smailais danteliais. Auginama soduose, daržuose, vaistinių augalų sklypuose. Žiedai melsvi ar violetiniai, žydi birželį-rugpjūtį. Lietuvoje dažnas. Žaliava – lapai.

Istorija Mėtos pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio „mente“, kuris reiškia

23 / Vaistinės žolelės

mintis. Teigiama, kad senovėje žmonės nešiojosi mėtų ryšulėlius ir tikėjo, kad jie padeda praskaidrinti mintis ir sukoncentruoti dėmesį. Pipirmėtės kvapas vienas stipriausių iš visų mėtų. Senovės graikų ir romėnų namuose šis kvapas simbolizuodavo šeimininko svetingumą ir vaišingumą, o antikos atletai pipirmėčių lapais kvėpindavos kūnus.

Pipirmėtės savybės Pipirmėtė pasižymi organizmą stimuliuojančiu veikimu. Taip pat žinoma šių mėtų nauda virškinimo sistemai.

Ji pagerina skrandžio sulčių ir tulžies sekreciją, mažina pilvo pūtimo ir raižymo Nuotrauka Nr. 3 Pipirmėtė pojūčius. Pipirmėčių arbata ir aliejus turi antispazminių savybių, pasižymi prakaitavimo skatinimu, todėl tinka karščiavimui mažinti. Mentolio, esančio pipirmėčių lapuose, garai padeda mažinti nosies užgulimą sloguojant. Losjonas ar aliejus su mentoliu, naudojamas išoriškai (tepant juo smilkinius), padeda nuo galvos skausmų. Pipirmėtė naudojama kosmetikos bei farmacijos pramonėje, o jauni pipirmėtės lapeliai dažnai vartojami kaip prieskonis maistui.

Vartojimo rizika Pipirmėtės arbata ir kiti preparatai nerekomenduojami mažiems vaikams.

Nepatartina gerti pipirmėčių aliejų.

4. Vaistinė ramunė (Matricaria recucita L.) Vienmetis žolinis, vaistinis, 10-40 cm aukščio augalas, piktžolė. Šaknis liemeninė, šakota, rusvos spalvos, stiebas stačias arba gulsčias, plikas, labai šakotas, tuščiaviduris. Lapai pražanginiai, plunksniški.

Auga laukuose, dykvietėse, pakelėse, gana dažnai auginama sodybose ir daržuose, tačiau gamtoje apyretis. Žydi gegužę-rugsėjį. Žaliava – žiedai.

Istorija Augalas vartotas jau senovės Egipte, dažniausiai karščiavimui malšinti

Vaistinės žolelės / 24

sergant maliarija ir įvairiomis infekcijomis.

Senovės graikai vaistines ramunes vadino žemės obuoliais dėl šių augalų skleidžiamo kvapo, o ispanai dėdavo į vyną kaip prieskonį. Anglijoje šis augalas pradėtas auginti sodybose, naudotas kaip prieskonis konservuojant mėsą ir gaminant alų.

Vaistinės ramunės ekstraktas dabar naudojamas gaminant kvepalus bei alkoholinius gėrimus.

Augalo savybės Vaistinei ramunei būdinga gausybė gydomųjų savybių. Arbata ir tinktūra pasižymi antibakterinėmis fungicidinėmis, antiseptinėmis ir priešuždegiminėmis savybėmis. Geriama siekiant nuraminti virškinimo sistemos skausmus. Padeda atstatyti žarnyno mikroflorą ir esant kitoms Nuotrauka Nr. 4 Vaistinė ramunė žarnyno problemoms. Taip pat pasižymi raminamosiomis ir atpalaiduojamosiomis savybėmis, taigi mažina su stresu susijusias problemas. Vartojama pervargus. Vaistinės ramunėlės arbata gali būti naudojama vaikams ir kūdikiams kaip lengvas raminamasis preparatas, taip pat padeda dantų dygimo metu.

Dėl nuskausminamųjų savybių šio augalo arbatą patariama gerti moterims skausmingų mėnesinių metu. Vaistinė ramunė – vienas pagrindinių augalų, naudojamų odos priežiūrai. Preparatai su ramunėlėmis dėl antiseptinių ir priešuždegiminių augalo savybių neutralizuoja odos sudirgimą, padeda esant odos uždegimams. Preparatai ypač tinka jautriai odai. Vaistinės ramunėlės nuoviras gali būti naudojamas plaukams šviesinti.

Vartojimo rizika Vartoti saugu, tačiau besaikis augalo vartojimas gali sukelti galvos svaigimą ir pykinimą.

5. Liepa (Tilia cordata Mill. ir Tilia platyphyllos Scop.)

Mažalapė liepa (Tilia cordata Mill.) Lietuvoje dažnas medis, užauginantis plačią lają siekiantis 25 metrų aukštį, sulaukiantis iki 500 metų amžiaus. Lapai ilgakočiai, 3-7 cm ilgio, širdiškos formos, pliki, viršutinė lapo pusė tamsiau, apatinė – blankiau žalia. Žydi liepos mėnesio

25 / Vaistinės žolelės

pradžioje, gelsvais žiedais susitelkusiais po 5-11. Būdinga didelė, liežuviškos formos žalsva ar gelsva pažiedė. Vaisiai plaukuoti, neryškiai penkiabriauniai. Didžialapė liepa (Tilia platyphyllos Scop.) nuo pastarosios skiriasi aukščiu – užauga iki 30 metrų, lapų dydžiu – jų ilgis 6-10 cm, o vai- Nuotrauka Nr. 5 Mažalapė liepa siai aiškiai briaunoti. Lietuvoje tai introdukuotas augalas, auginamas sodybose ir parkuose, tačiau gana dažnas. Abiejų liepų vaistinės savybės yra panašios. Žaliava – žiedai.

Istorija Liepos mediena tinkama gaminti muzikos instrumentams, o viduramžiais būtent iš šio medžio medienos būdavo drožiamos Mergelės Marijos skulptūros.

Augalo savybės Augalas nektaringas, vos pražydęs skleidžia saldų, bites viliojantį aromatą, o liepų medus vertinamas labai palankiai. Liepžiedžiai pasižymi antispazminėmis, atsikosėjimą lengvinančiomis, švelniai mažinančiomis kraujospūdį, laisvinančiomis vidurius ir raminančiomis savybėmis. Arbata ir nuoviras tradicinėje lietuvių medicinoje dažniausia vartojami peršalus, pakilus temperatūrai ir skaudant gerklei. Taip pat tinka vartoti norint pagerinti virškinimą, mažinti kraujospūdį, įveikti nerimą ir isteriją. Nustatyta, kad liepžiedžių ekstraktas skatina limfomos ląstelių žuvimą ir skatina normalių limfocitų gamybą – taigi pasižymi priešvėžiniu veikimu.

Liepžiedžių preparatai naudojami odos priežiūrai. Veikimas susijęs su gausiais heteropolisacharidais, esančiais žieduose ir sudarančiais augalines gleives, pasižyminčiomis drėkinamosiomis ir priešuždegiminėmis savybėmis. Minėti junginiai dėl gausių hidroksilo grupių prisijungia didelius kiekius vandens. Plonu tokių hidrokoloidų sluoksniu padengus odą vanduo patenka į keratinizuotą sluoksnį ir apsaugo odą nuo vandens praradimo. Liepžiedžių ekstraktas yra dažna kremų, pienelių, kaukių sudėtinė dalis. Drėkina ir ramina odą, dėl antibakterinių savybių mažina paraudimus.

Liepžiedžių ekstraktas ir kiti preparatai ypač tinka sausai ir jautriai odai.

Vaistinės žolelės / 26

Rizika Nepastebėti jokie liepžiedžių vartojimo sukelti šalutiniai poveikiai.

6. Siauralapis gaurometis (Chamerion angustifolium (L.) Holub.)

Nuotrauka Nr. 6 Siauralapis gaurometis

Daugiametis žolinis 60-120 cm augalas. Šakniastiebis šliaužiantis, su daug požeminių ūglių ir palyginti nedidelėmis šaknimis, krakmolingas.

Stiebai apvalūs arba nežymiai briaunoti, žali kartais rausvi. Žiedynas užima beveik pusę stiebo. Žiedpumpuriai kiaušiniški, nusmailėjantys, žiedai dideli, apie vieno centimetro ilgio.

Auga kirtavietėse, gaisravietėse, krūmuose, pamiškėse, sausuose durpynuose, kopose, ant pylimų. Žydi birželį-rugsėjį. Lietuvoje dažnas.

Istorija Rusijoje gaurometis ilgus metus naudotas kaip arbatos pakaitalas, Rusijos šiaurėje ne vieną dešimtmetį plėtota tokios vietinės arbatos pramonė – gaminta tūkstančiais pūdų. Tik XX a. buvo išsiaiškinta vietinės Rusijos „arbatmedžio“ paslaptis.

Augalo savybės Krakmolingi, saldūs šaknkiastiebiai kai kur vartojami maistui ir gėrimų gamybai. Lapų nuovirais gydomi galvos skausmai, virškinamojo trakto gleivinės uždegimas. Lapuose gausu vitamino C. Žiedų arbatos skonis primena liepžiedžius, ir liaudies medicinoje kartais juos pakeičia. Norint iš gauromečio pasigaminti rusiškąją arbatą lapus reikia atitinkamai paruošti.

Pirmiausia jie renkami kitaip nei įprasta – ryte, kol dar rasoti, sudedami į krūvas, kad sukaistų, tada nerūdijančio plieno peiliu gniūžtės supjaustomos į 1-1,5 cm ilgio gabaliukus. Šie patrinami tarp delnų, kad susivyniotų, ir džiovinami vidutinio karštumo krosnyje, orkaitėje arba džiovinimo spintoje.

27 / Vaistinės žolelės

Gerai įgudus gaunamas tikriausias arbatos skonis, o ja gardžiuotis gali ir tie, kuriems netinka tradicinės arbatmedžio arbatos alkaloidai.

7. Paprastoji gervuogė (Rubus caesius L.) Maistinis, vaistinis, selekcinis, 30-40 cm aukščio puskrūmis.

Stiebas šliaužiantis, su melsvu apnašu, gausiai apaugęs dygliukais, lapai sudėtiniai iš 3-5 lapelių, raukšlėti, abipus žali. Žiedai balti, kartais rausvi, stambūs. Vaisius – beveik juodas, melsvu apnašu, sultingas, saldžiai Nuotrauka Nr. 7 Paprastoji gervuogė rūgštus. Auga pamiškėse, lapuočių miškuose, paupių krūmynuose, šlaituose, pakrantėse. Žydi gegužę – liepą, vaisus brandina rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Lietuvoje dažnas.

Augalo savybės

8. Ankstyvasis šalpusnis (Tussilago farfara L.) Daugiametis, žolinis, nektaringas, vaistinis 8-20 cm aukščio augalas, piktžolė. Lapų apatinė pusė apaugusi baltais, pūkiškais plaukeliais.

Auga drėgnose dirvose, pakrantėse, molinguose šlaituose, duobėse, prie kelių ir geležinkelių sankasų, pagrioviuose. Žydi kovą-balandį, Lietuvoje labai dažnas.

Nuotrauka Nr. 8 Ankstyvasis šalpusnis

Šviežiais vaisiais bei jų sultimis malšinamas karščiavimas, skatinamas prakaito išsiskyrimas peršalus, pernokusios uogos vartojamos nuo vidurių užkietėjimo. Gervuogės vaisiai naudojamos kaip dietinis produktas, iš jų verdamos uogienės, džemas, kompotai ir t.t. Bulgarijoje, Rumunijoje ir kitur iš šio augalo lapų gaminama aromatinga arbata. Surinkti švieži lapai paliekami uždengtame inde pasifermentuoti 2-3 dienas, kol suvys ir patamsės. Paskui greitai džiovinami atviroje vietoje. Taip paruošta arbata primena kininio arbatmedžio arbatą.

Vaistinės žolelės / 28

Žaliava – žiedai, lapai ir stiebai.

Istorija XVII a. Didžiojoje Britanijoje per Užgavienes buvo labai populiaru kepti blynus su džiovintais šalpusnių lapais. Keletas šaukštų džiovintų lapų būdavo pamirkoma apie 5 minutes vandenyje, tada nusausinami ir sudedami į blynų tešlą. Laikais, kai tabako trūko, būdavo rūkomi džiovinti šalpusnių lapai.

Augalo savybės Tradiciškai šalpusnis vartojamas kosuliui, peršalimui ir astmai gydyti – ramina ir lengvina atsikosėjimą. Ekstraktas turi priešuždegiminių ir antispazminių savybių. Šalpusnio sudėtyje yra tusilagino, kuris stimuliuojančiai veikia kardiovaskuliarinę ir kvėpavimo sistemas. Augale gausu kalcio, fosforo, sieros ir vitamino C. Rizika Nuolatinis, gausus šalpusnių preparatų vartojimas gali sukelti apsinuodijimą ir pakenkti kepenims. Augale aptinkamas alkaloidas senkirkinas, kuris yra toksiškas, tačiau teigiama, kad jo koncentracija yra maža ir nesukelia apsinuodijimų, jei augalas nėra vartojamas nuolatos.

9. Paprastoji žemuogė (Fragaria vesca L.) Daugiametis žolinis, maistinis, dekoratyvinis, vaistinis, 5-20 cm aukščio augalas. Šakniastiebis trumpas, rusvas, šliaužia horizontaliai. Stiebas stačias, rečiau kylantis, šiek tiek ilgesnis už lapus.

Lapai iš trijų dantytų lapelių, ilgakočiai.

Stiebas ir lapkočiai plaukuoti. Žiedai balti ant ilgo žiedkočio, susitelkę po kelis į žiedyną. Vaisiai pailgi ar apskriti.

Auga miškuose, krūmuose, pamiškėse, pievose, šlaituose. Žydi gegužę-birželį, vaisiai prinoksta birželio-liepos mėn.

Lietuvoje dažnas augalas. Žaliava – lapai.

Istorija Nuotrauka Nr. 9 Paprastoji žemuogė

Žemuogė maistui buvo naudojama

29 / Vaistinės žolelės

dar priešistoriniais laikais. Archeologai žemuogių sėklų randa akmens amžiaus žmonių buveinėse. Kaip vaistinis augalas ji minima XIII a. knygose. XVIII a. ji buvo atvežta į Europą iš Čilės ir kaip vertinga kultūra pradėjo sparčiai plisti.

Anksčiau žmonės tikėjo, kad žemuogė turi savybių prieš blogį. Indėnai naudojo susmulkintus žemuogių lapus naujagimių virkštelei gydyti.

Augalo savybės Augale gausu vitamino C ir alkaloidų, geležies. Tikima, kad žemuogių lapų arbata ir vaisių vartojimas padeda sergant anemija, esant apetito sumažėjimui, moterims padeda esant nereguliarioms mėnesinėms. Palengvina diarejos ir geltos simptomus. Tai geras dietinis produktas sergant kraujagyslių, kepenų, inkstų ligomis. Žemuogių sultimis ar jų užpilu skalaujama burna esant gleivinės uždegimui ir blogam kvapui mažinti. Liaudies medicinoje žemuogės naudojamos nuo širdies ligų, hipertonijos, aterosklerozės. Manoma, kad jos gerina medžiagų apykaitą ir gerai veikia sergant kepenų ir inkstų akmenlige. Taip pat pasižymi šlapimą varančiu poveikiu. Žemuogės naudojamos kosmetikai, riebiai odai, kur išsiplėtusios poros. Labai tinka žemuogių kaukės – šaukštelis šviežių žemuogių sulčių išplakamas su kiaušinio baltymu ir juo tepamas veidas. Lapų užpilu gydomi įvairūs išbėrimai, spuogai, dedervinės, skrofuliozės.

Rizika Kai kurie žmonės alergiški žemuogėms. Jei pradeda niežėti odą, atsiranda dilgėlinių reiškinių, reikia nustoti vartoti žemuoges ir kreiptis į gydytoją.

10. Vaistinė medetka (Calendula officinalis L.) Svetimžemis, vienmetis, žolinis, dekoratyvinis, vaistinis 20-50 cm aukščio augalas.

Lapai apaugę trumpais plaukeliais, auga sodybų ir miestų gėlynuose, soduose, dažnai sulaukėja. Žydi birželį-spalį.

Lietuvoje gana dažnas.

Istorija Tikėta, kad, pabarsčius medetkos žiedų po lova, einant miegoti naktį aplankys pranašiški sapnai, ir tai bus apsauga nuo blogio ir juodosios magijos.

Nuotrauka Nr. 10 Vaistinė medetka

Vaistinės žolelės / 30

Čigonų tauta tikėjo, kad medetkų pievelėse galima pamatyti fėjas ir kitas mitologines būtybes.

Augalo savybės Medetkos žiedai pradedami rinkti vos pražydę. Augalams būdingos aktyvios sudedamosios medžiagos iš triterpenų ir flavanoidų grupių, pasižyminčios antiseptinėmis ir kraujavimą stabdančiomis savybėmis. Dažnai vaistinės medetkos preparatai naudojami ant odos esant bėrimams, žaizdoms, nudegimams, sumušimams, grybelinėms infekcijoms, venų varikozei. Nuo alerginės reakcijos įgėlus vabzdžiui padeda ir šviežio žiedo įtrynimas į odą. Šio augalo arbatoje gausu fosforo ir vitamino C, ji geriama esant virškinimo trakto sutrikimams, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opoms, moterims padeda atstatyti sutrikusį menstruacijų ciklą. Taip pat arbata gali būti naudojama kaip odos valomasis tonikas.

11. Paprastoji juodgalvė (Prunella vulgaris L.) Daugiametis ar vienmetis 5-40 cm aukščio augalas. Stiebas stačias arba truputį išsilenkęs, keturbriaunis, dažniausiasi rausvas, lapai, išskyrus viršutinę porą, kotuoti, kiaušiniški, dažniausiai lygiakraščiai. Kartais gali būti nežymiai dantyti, plaukuoti arba pliki. Viršutinė lapų pora glaudžiai apgaubia žiedyno pagrindą. Vainikėlis 7-15 mm ilgio, gali būti baltas. Žiedai susitelkę į varpas, taurelės dvilūpės. Žydi birželį-rugsėjį.

Auga pievose, miškuose, ganyklose. Lietuvoje labai dažnas augalas.

Nuotrauka Nr. 11 Paprastoji juodgalvė

Žaliava - žolė.

Augalo savybės Paprastosios juodgalvės žolėje yra mėtų kvapo eterinio aliejaus, žolės nuoviras liaudies medicinoje plačiai naudotas gerklei skalauti, nuo viduriavimo, taip pat vaikams nuo nemigos. Kinijoje, Indijoje ir kai kuriose kitose šalyse žaliavos nuoviras geriamas pakilus temperatūrai, kosint, sergant kvėpavimo takų uždegimu, viduriuojant.

31 / Vaistinės žolelės

12. Beržas (Betula pubescens Ehrh., Betula pendula Roth.)

Plaukuotasis beržas – tai iki 20 m aukščio medis su nesvyrančiomis šakomis, jauni ūgliai plaukuoti, lapų pamatas apvalus, apatinė pusė plaukuota. Auga drėgnose pievose ir miškuose. Karpotasis beržas – 6-25 m. aukščio, medieninis, dekoratyvinis medis. Jaunos šakelės ir ūgliai karpoti, šakos kabančios. Auga lapuočių ir mišriuose miškuose, neretai sudaro grynus medynus. Abiejų rūšių beržai žydi anksti pavasarį, balandžiogegužės mėnesiais, vaisiai – riešutėliai, subręsta liepos-rugpjūčio mėnesiais. Žaliava – pumpurai ir lapai. Žmonės jau seniai vartoja beržo pumpurus, lapus ir sulą. Pumpurų ir lapų nuoviras skatina šlapimo ir prakaito išsiskyrimą, jais gydoma lėtinis šlapimo pūslės uždegimas, skrandžio sutrikimai. Lapų nuoviras padeda nuo avitaminozės, pumpurų preparatai skatina tulžies išsiskyrimą, karštomis jų voniomis gydomos egzemos. Aktyvuotos beržų anglies tabletės vartojamos Nuotrauka Nr. 12 Karpotasis beržas kaip adsorbentas apsinuodijus.

Beržų sula ne tik skanus ir gaivinantis gėrimas, bet ir naudingas – jame gausu vitamino C ir mineralų (K, Ca, Mg ir kitų). Net konservuojamos beržo sultys nepraranda vertingų savo savybių. Konservuotą sulą gali gerti visi, tik diabetikai šiek tiek mažiau. Sula tirpdo šlapimtakių akmenis (dažniau fosfatinės ir karbonatinės kilmės), skatina šlapimo išsiskyrimą. Taip pat sulą patartina gerti nuo mažakraujystės, anginos, bronchito, podagros, egzemos, avitaminozės.

Beržų pumpurų ar lapų nuoviru plaunant galvą, veikliosios medžiagos dezinfekuoja odą, gydo nuo pleiskanų, stiprina plaukų šaknis. Naudojant stiprų nuovirą plaukai pagelsvėja.

Beržo grybo preparatai naudojami piktybiniams navikams gydyti, tačiau reikia nepamiršti, kad gydantis jais privaloma laikytis dietos – draudžiama valgyti aštrius patiekalus ir rūkytus maisto produktus. Šiuo atveju geriausiai tinka pieno ir daržovių patiekalai.

Rizika Sutrikus inkstų funkcijai nepatartina varoti beržo preparatų.

Vaistinės žolelės / 32

13. Paprastoji pušis (Pinus silvestris L.) Lietuvoje savaime auganti pušų rūšis. Tai iki 40 m aukščio, visžalis, šviesamėgis medis. Lie-muo tiesus, po du spyglius, melsvai žalsvi, šiek tiek susisukę, 4-8 cm ilgio, iki 2 mm pločio. Ant medžio išsilaiko 2-3 metus. Moteriški žiedynai rausvi, po 1-3 ilgųjų ūglių pamatinėje dalyje. Iš šių žiedynų vėliau formuojasi konkorėžiai. Sėklos juosvos, šviesiai pilkos arba kanapėtos, apvalios, su rusvais sparneliais. Porifikuoja gegužės-birželio mėn. Sėklos subręsta kitų metų spalio mėn., išbyra peržiemojus (kovogegužės mėn.) Žaliava – ūgliai ir spygliai.

Istorija

Nuotrauka Nr. 13 Paprastoji pušis

Apie pušį žmonės sukūrė daug legendų ir pasakojimų. Jos sakai, milijonus metų išgulėję žemės gelmėse, tapo gintaru, kuris šiais laikais yra vertinga žaliava papuošalų pramonėje – iš jo gaminami ir instrumentai ir indai kraujui perpilti (kad eritrocitai nesuliptų). Iš gintaro išskiriama gintaro rūgštis, kuri naudojama vitaminui D gauti.

Senovės gydytojai Galenas ir Avicena gintaru traukdavo iš akių svetimkūnius.

Augalo savybės Pušų pumpurų nuoviras padeda atsikosėti, dezinfekuoja kvėpavimo takus.

Pumpurų antpilas tinkamas inhaliacijoms. Pušų ekstrakto vonios tonizuoja organizmą, suteikia jėgų. 30 minučių mėgavimasis pušų ekstrakto vonelėmis padeda kojoms sergant reumatiniu poliartritu, paprastai tokios procedūros turėtų būti kartojamos 7 kartus. Iš pušų spyglių gaminami vitaminų C, K, karotino koncentratai ir vitamininiai gėrimai. 100 g žalių spyglių užpilama trupučiu virinto vandens, sutrinama, užpilama trimis stiklinėmis vandens, parūgštinama citrinos rūgštimi, pavirinama 30 min. verdančio vandens vonelėje, paliekama ekstrahuotis 2-3 valandoms, perkošiama ir geriama po 100 ml per dieną po valgio, kaip vitamininis gėrimas.

Pušys taip pat skleidžia fitoncidus (lakiąsias medžiagas), kurie išvalo iš

33 / Vaistinės žolelės

oro mikrobus ir dulkes, todėl pušyne lengva kvėpuoti. Jame geriau jaučiasi ligoniai, sergantys įvairiomis plaučių ligomis. Pušynų ore visada yra terpenų bei ozono, bet birželio-liepos mėn. jų ypač daug. Tuomet spygliuočių miške gali padidėti kraujospūdis, pradėti dažniau plakti širdis, svaigti galva. Žiemą spygliuočių oras normalizuoja kraujospūdį ir kraujotaką, todėl vasarą pušyne prasčiau jaučiasi žmonės, kurie serga hipertonija, širdies išemine liga. Pušims porifikuojant (gegužės mėn.) širdininkai pušyne jaučiasi gerai.

Rizika Pušų ekstrakto vonios netinka žmonėms, kurie serga širdies ir kraujagyslių ligomis, hipertonija.

14. Paprastasis kadagys (Juniperus communis L.) Tai visžalis iki 4 m aukščio krūmas. Stiebas stačias, žievė pilkšvai ruda.

Lapai standūs, spygliai suaugę po tris. Vaisius tamsiai mėlynas, blizgantis, malonaus kvapo kankorėžis, tačiau dažnai vadinamas uoga. Jis prinoksta antrųjų metų rudenį, žydi balandžio-gegužės mėnesiais. Auga durpynuose, pušynuose, žvyrynuose, rečiau mišriuose miškuose.

Augalo savybės Įvairių šalių žmonės kadagio „uogas“ seniai vartojo gydymui, nors jų veikliosios medžiagos buvo ištirtos kur kas vėliau. Senovės gydytojai jas vartojo kaip sutraukiamąjį, šlapimo išsiskyrimą skatinantį, pilvo pūtimą mažinantį vaistą. Kadagio vaisiai skatina apetitą, virškinimą, žarnyno peristaltiką.

Kadagio vaisių užpilas, geriamas po vieną valgomąjį šaukštą 3-4 kartus

Nuotrauka Nr. 14 Paprastasis kadagys

Vaistinės žolelės / 34

per dieną, padeda nuo lėtinio šlapimo pūslės uždegimo, inkstų akmenligės, skrandžio bei kepenų ligų. Gerti po vieną valgomąjį šaukštą nuoviro tris kartus per dieną galima esant viršutinių kvėpavimo takų ligoms (kosuliui, bronchitui, tracheitui, laringitui). Kadagio „uogų“ arbata pasižymi silpnesnėmis savybėmis nei nuovirai ar užpilai.

Kadagio eteriniu aliejumi gydomi sąnarių reumatas, podagra. Juo trinamos skaudamos vietos. Iš kadagio „uogų“ ruošiamos aromatinės vonios nuo podagros ir reumato.

Kadagio konkorėžiai vartojami maisto pramonėje, kaip prieskonis raugiant kopūstus, ruošiant mėsos patiekalus, gaminant alų, likerius. Prancūzijoje kadagio vaisiai naudojami džino gamyboje.

Rizika Prieš vartojant kadagio konkorėžius ar jų preparatus gydymui reikia pasitarti su gydytojus, nes tai gali sukelti inkstų ir virškinimo trakto sutrikimus, apsinuodijimą. Kadagio preparatų negalima vartoti nėščiosioms. Ne visiems tinka eterinio aliejaus įtrynimai – alergiškiems žmonėms tai gali stipriai suerzinti odą.

15. Bruknė (Vaccinium vitis-idaea L.) Daugiametis, 5-30 cm aukščio, visžalis krūmokšnis. Šakelės apvalios, apaugusios pilkšvais plaukeliais. Lapai ovalūs, lygiakraščiai arba nežymiai karbuoti, buki, stori, odiški, tamsiai žalia viršutine ir šviesiai žalia apatine puse, užsirietusiais žemyn kraštais. Žiedai po 2-8 susitelkę viršūninėse kekėse, nusvirę, balti arba rausvi, žydi gegužės-birželio mėn., antrąkart – liepąrugpjūtį. Vaisius – raudona apvali, iki 8 mm skersmens, uoga su nudžiūvusia žiedo taurele viršūnėje. Uogos prinoksta rugpjūčio mėn.

Augalo savybės

Nuotrauka Nr. 15 Bruknė

Bruknių uogose yra nemažai vitaminų: C, B1, B2, karotino, todėl uogos tinka vartoti sergant avitaminoze. Žalias, mirkytas ir virtas bruknes patartina vartoti sergant gastritu, kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, o šviežias uogas ir jų sultis siūloma vartoti esant padidėjusiam kraujospūdžiui.

Bruknių lapų užpilai ir nuovirai gaminami santykiu 1:10 ir vartojami kaip šlapimo išsiskyrimą skatinantis vaistai

35 / Vaistinės žolelės

(po 1 šaukštą 3 kartus per dieną), taip pat sergant inkstų akmenlige, reumatu, podagra, artritais, nefritais ir cistitais. Jie ramina, žadina apetitą ir gerina virškinimą. Žmonėms, nelaikantiems šlapimo naktį, liaudies medicina pataria gerti mišinį iš bruknių uogų, lapų ir jonažolių santykiu 1:1:2. Tris šaukštus mišinio reikia užpilti trimis stiklinėmis vandens, 10 min. pakaitinti verdančio vandens vonelėje, perkošti ir gerti po vieną stiklinę antroje dienos pusėje tris kartus. Paskutinę stiklinę išgerti rekomenduojama einant miegoti.

16. Erškėtis (Rosa canina L. Ir Rosa rugosa Thunb.)

1-3 metrų aukščio krūmas, su lankiškai išsilenkusiomis, žaliomis arba rausvai rudomis šakomis. Dygliai tvirti, pjautuviškai išlinkę, rečiau statūs, plačiai suplotais pamatais. Lapai iš 5-9 elipsiškų lapelių, žali šiek tiek blizgantys, pliki su liaukiniais danteliais. Žiedai 2-8 cm skersmens, rožiniai arba balti pavieniai, arba susitelkę į skydiškus žiedynus. Žydi birželio-liepos mėn. Vaisiai pailgi arba apvalūs, 1,5-2 cm ilgio, raudoni. Auga pamiškėse, krūmuose, šlaituose, pagrioviuose, pakelėse. Abi rūšys panašios, tinka vaistinei ir maistinei žaliavai. Žaliava – žiedai ir vaisiai.

Istorija Jau senovėje Teofrastas ir Dioskoridas žinojo erškėčio vaisių gydomąsias savybes ir vartojo juos nuo daugelio ligų. Erškėtis, kaip dietinis produktas, Rusijoje buvo vertinamas XXVII a.

Jį duodavo ligoniams pagal ypatingus tuomet galiojusius nurodymus.

Augalo savybės Iš šio augalo vainiklapių gaminama skani, egzotiško kvapo arbata. Nuotrauka Nr. 16 Miškinis erškėtis Erškėčių vaisiuose (be sėklų) yra gausu vitaminų: C, P, B1, B2, PP, E, K, karotino; taip pat gausu mineralinių medžiagų: fosforo, kalio, natrio, chloro, kalcio, magnio, geležies, silicio. Erškėčių vaisiai naudojami kaip natūralus vitaminų koncentratas, taip pat kompotams, uogienėms, sultims vitaminizuoti. Šio augalo vaisių užpilą patartina gerti nusilpus, sumažėjus darbingumui, ypač pavasarį, kai trūksta vitaminų. Erškėčio vaisių nuovirai ir užpilai slopina uždegiminius procesus, pasižymi sutraukiamosiomis, raminamosiomis savybėmis. Jie teigiamai veikia medžiagų apykaitą, sutrikusį virškinimo traktą, gydo kepenų ir inkstų ligas, mažakraujystę.

Vaistinės žolelės / 36

Erškėčių lapų ir medaus sirupu gydomas burnos ertmės uždegimas, stomatitas, išopėjimai. Iš sėklų kai kuriose šalyse spaudžiamas aliejus ir vartojamas kosmetikos pramonėje. Šiaip sėklos pasižymi šlapimą varančiu poveikiu.

Erškėčių šaknų vonia kojoms tinka trofinėms ir ilgai negyjančioms opoms bei žaizdoms gydyti ar sergant reumatu.

Erškėčių aliejus yra kai kurių kremų nuo raukšlių sudedamoji dalis, taip pat padeda juo valant spuoguotą odą ir nudegus saule.

Rizika Draudžiama kaitinti kojas erškėčių šaknų vonioje sergant tromboflebitu.

17. Paprastoji kraujažolė (Achillea millefolium L.) Tai iki 60 cm aukščio žolinis augalas, jos šakniastiebis šliaužiantis, storas stiebas nešakotas, šiurkštus. Lapai plunksniškai suskaldyti, apatiniai su koteliais, viršutiniai – be jų. Augalas žydi liepos-rugpjūčio mėn. baltais, gelsvai ar rausvai, žiedai susitelkę sudėtiniuose skėčiuose. Auga pamiškėse, sausose pievose, ganyklose, pakelėse, grioviuose. Žaliava - žolė.

Augalo savybės Kraujažolę dar Dioskoridas vadino žaizdos žole, nes nuo seno ji buvo vartojama žaizdoms ir kraujavimams gydyti. Šio augalo nuoviruose ir užpiluose esančios veikliosios medžiagos žadina apetitą, gerina skrandžio liaukų veiklą, gydo gastritą, kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, kolitą, hemorojų, stabdo vidinį ir išorinį kraujavimą, trumpina kraujo krešėjimo laiką, atpalaiduoja žarnyno, tulžies latakų lygiuosius raumenis, skatina tulžies išsiskyrimą į dvylikapirštę žarną, gerina virškinimą. Dėl žaliavoje esančių fitoncidų preparatai veikia baktericidiškai, padeda nuo uždegimų, slopina alergiją. Nuo jų geriau gyja žaizdos, kepenų ir tulžies latakų uždegimas, jos stimuliuoja gimdos susitraukimus, t. y. stabdo jos kraujavimą.

Nuotrauka Nr. 17 Paprastoji kraujažolė Spiritiniu žiedų ekstraktu valoma riebi veido oda, žiedų nuoviru prausiamas veidas nuo odos uždegimo, juo skalaujama burna esant blogam kvapui, taip pat jame mirkomos suskeldėjusios ir prakaituojančios rankos bei kojos.

37 / Vaistinės žolelės

Žemės ūkyje kraujažolės nuoviras vartojamas kaip biologinė-insekticidinė priemonė žemės ūkio kenkėjams naikinti.

Rizika Norint vartoti kraujažolės preparatus reikia pasitarti su gydytoju. Nepatartina juos vartoti žmonėms, kurių kraujo krešumas padidėjęs.

18. Pelkinė vingiorykštė (Filipendula ulmaria Maxim.)

Daugiametis, 60-150 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias tiesus arba šakotas, briaunotas, plikas, gausiai apaugęs lapais. Lapai pertrauktai plunksniški, viršūninis su 3-5 skiltimis. Žiedynas – iki 20 cm ilgio, tanki viršūninė šluotelė. Žiedų daug, jie maži, balti, gelsvi ar rausvi. Žydi birželioliepos mėn. Auga pelkėse, šlapiose pievose, upių ežerų pakrantėse, drėgnuose miškuose, kirtimuose. Dažna. Žaliava – žiedai ir lapai.

Vingiorykštės preparatai vartojami sergant inkstų, šlapimo pūslės, širdies ligomis, jie skatina šlapimo išsiskyrimą, Nuotrauka Nr. 18 Pelkinė vingiorykštė tinka nuo viršutinių kvėpavimo takų ligų: karščiuojant, sergant sloga, bronchitu, gripu. Taip pat tinka esant neinfekcinės kilmės viduriavimui, reumatiniams ir galvos skausmams. Liaudies medicinoje vingiorykšte gydomos virškinimo trakto, plaučių ligos, bronchitas, gyvačių įkandimai, odos ligos ir kt.. Dėl žaliavoje esančios salicilo rūgšties vingiorykštės arbata ir antpilai padeda karščiuojant. Vingiorykštės žiedai labai nektaringi, todėl savo subtiliu kvapu ir tinka retkarčiais paįvairinti kasdienę arbatą.

19. Paprastasis apynys (Humulus lupulus L.) Tai daugiametis dvinamis žolinis augalas. Stiebas šešiabriaunis, 5-12 m ilgio, ant atramų besivyniojantis pagal laikrodžio rodyklę. Lapai 8-15 cm ilgio ir beveik tokio pat pločio, su 3-5 skiautėmis. Vyriškieji žiedai pažastiniuose arba viršūniniuose šluoteliniuose žiedynuose, maži blankiai arba gelsvai žalsvi. Moteriškieji – susitelkę kankorėžio pavidalo varpose (spurguose).

Vaistinės žolelės / 38

Žydi birželio-rugpjūčio mėn. Auga vandens telkinių pakrančių krūmuose, grioviuose, derlingame dirvožemyje, kartais auginamas sodybose. Žaliava – žiedai.

Istorija Paprastąjį apynį žinojo ir vartojo gydymui VIII a. arabai. Juo skatino šlapimo išsskyrimą, „valė“ kraują, žadino apetitą.

Augalo savybės Pastebėta, kad apynio preparatai pasižymi baktericidiniu ir antigrybeliniu poveikiu, žadina apetitą, gerina virškinimą, gydo gastritą, gastroenterokolitą, tinka nuo tulžies pūslės ir inkstų ligų. Augalo preparatai veikia raminančiai, ypač tinka nuo nemigos, kraujagyslių vegetodistonijos, negalavimų klimakteriniu laikotarpiu. Apynio spurgų nuoviras, juo plaunant galvą, stiprina plaukų šaknis, naikina pleisNuotrauka Nr. 19 Paprastasis apynys kanas. Spurgų ekstrakto dedama į kremus, losjonus, muilą, šampūną.

Losjonai naudojami veido odai tonizuoti. Pastebėta, kad dažnai vartojami šio augalo preparatai gali silpninti lytinį aktyvumą.

Rizika Kai kuriems asmenims apynių spurgų preparatai gali suerzinti odą, sukelti alergiją. Prieš vartojant patartina pasitarti su gydytoju. Šio augalo preparatų vartojant per daug, gali pradėti pykinti, skaudėti galvą, tačiau nustojus vartoti minėtas šalutinis poveikis praeina.

20. Vaistinis valerijonas (Valeriana officinalis L.) Tai daugiametis žolinis augalas. Stiebas stačias, tuščiaviduris, viršutinė dalis šakota. Šakniastiebis vertikalus, su daugeliu smulkių šaknelių. Lapai plunksniški, skroteliniai, ilgakočiai, viršutiniai bekočiai. Augalas žydi birželiorugsėjo mėn. baltais ar rausvais, netaisyklingais, kvepiančiais žiedais, susitelkusiais į skėtiškas kekes. Lietuvoje savaime auga drėgnose pievose, ežerų, upių pakrantėse, krūmuose. Auginamas so-duose ir vaistažolių ūkiuose.

39 / Vaistinės žolelės

Žaliava – šakniastiebiai ir šaknys.

Istorija Valerijonas jau daugiau kaip 2000 m. naudojamas medicininiams tikslams. Juo nervų ligas gydė senovės graikų gydytojai. Diskoridas teigė, kad valerijonu galima reguliuoti net mintis.

Augalo savybės Vaistinėje žaliavoje esančios biologiškai veikliosios medžiagos ramina nervų Nuotrauka Nr. 20 Vaistinis valerijonas sistemą, tinka nuo nemigos, atpalaiduoja širdies kraujagyslių, virškinimo trakto spazmus, malšina širdies ir vidurių skausmus, skatina virškinimo liaukų sekreciją, tulžies išsiskyrimą.

Valerijono preparatai plečia širdies kraujagysles, gerina kraujo apytaką, širdies raumens mitybą, gydo klimakterinio periodo neurozes. Gydymui naudojami valerijono antpilai, nuovirai ir kitų formų vaistai. Valerijono šaknų arbata ramina nervus, malšina širdies, gerklės, dantų, vidurių skausmus, mažina pilvo pūtimą, atpalaiduoja bronchų spazmus.

Rizika Valerijono preparatų nepatartina vartoti sumažėjus raumenų tonusui, kraujospūdžiui, esant melancholijai ar vartojant migdomuosius vaistus. Nuo pernelyg didelių šio augalo preparatų dozių gali prasidėti galvos skausmai, padidėti kraujo krešumas, sutrikti širdies ritmas. Ilgai naudojant preparatus gali atsirasti mieguistumo jausmas, sumažėti darbingumas ir pablogėti nuotaikia, todėl prieš vartojant valerijono preparatus derėtų pasitarti su gydytoju.

21. Paprastasis kmynas (Carum carvi L.) Tai dvimetis arba daugiametis 50-100 cm aukščio žolinis augalas. Šaknis liemeninė, mėsinga, ilga. Stiebas status, plikas vagotas, lapuotas ir škotas. Lapai pailgi, plunksniškai suskaldyti, su koteliais. Stiebo lapai bekočiai. Žiedynas – sudėtinis skėtis iš 8-16 nevienodo ilgio stipinų. Žiedai maži, balti arba kiek rausvi. Vaisius – 3-7 mm ilgio ir 1-1,5 mm pločio skeltavaisis. Žydi gegužės-

Vaistinės žolelės / 40

birželio mėn., vaisiai subręsta birželio-liepos mėn. Lietuvoje šis augalas auga dirvo-nuose, pagrioviuose, miškų aikštelėse, pievose, taip pat auginamas sodybose. Žaliava – vaisiai.

Paprastasis kmynas buvo žinomas ir vartojamas gydymui labai seniai, dar antikinės Graikijos laikais. Tuo metu kmynų arbata buvo duodama gerti išblyškusioms merginoms, tikėta, kad tai sugrąžins raudonį į jų veidus. Lietuvių liaudies medicina pataria kmynų arbatą vartoti apetitui žadinti, virškinimui gerinti, užkietėjus viduriams, kūdikius maitinančių moterų pie-no liaukų sekrecijai žadinti bei lėtiniam cholecistitui gydyti, taip pat nuo kosulio.

Kmynų vaisiai suteikia malonų skonį duonos, pyrago gaminiams, raugintiems kopūstams ir kitoms daržovėms, jų dedama į giras ir kitus nealkoholinius gėrimus.

Taip pat galima pasigaminti kmynų likerio: 2 valgomieji šaukštai susmulkintų kmynų vaisių ir 1 puodelis cukraus pudros užpilama puslitriu brendžio. Laikoma savaitę, kasdien suplakant. Po to nufiltruojama ir gėrimas paruoštas vartojimui.

Nuotrauka Nr. 21 Paprastasis kmynas

22. Paprastoji sukatžolė (Leonurus cardiaca L.) Daugiametis 30-100 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis trumpas, sumedėjęs. Stiebas stačias, keturbriaunis, tuščiaviduris, šakotas, apaugęs žemyn palinkusiais trumpais plaukeliais. Lapai kotuoti, 7-13 cm ilgio, tamsiai žalia viršutine ir šviesiai žalia apatine puse, šiek tiek plaukuoti, plaštakiškai skiautėti. Žiedynas ilgas, žiedai smulkūs rausvi ar violetiniai, susitelkę į menturius lapų pažastyse. Augalas žydi birželio-rugsėjo mėnesiais, auga pakrūmėse, šlaituose, patvoriuose, derlingose dirvose. Žaliava – žydinti viršutinė augalo dalis.

Augalo savybės

Nuotrauka Nr. 22 Paprastoji sukatžolė

Sukatžolės antpilai ir nuovirai pasižymi raminamuoju poveikiu, mažina kraujospūdį, reguliuoja

41 / Vaistinės žolelės

širdies veiklą. Jais gydoma širdies ir kraujagyslių neurozė, stenokardija, kardiosklerozė, hipastonija. Sukatžolės preparatai lėtina širdies ritmą ir stiprina jos susitraukimus. Be to, jie ramina nervus, padeda nuo nemigos, vegetodistonijos. Tinka klimakteriniu laikotarpiu, kai sutrikusi vegetatyvinė nervų sistema.

Rizika Manoma, kad sukatžolės preparatų sedatyvinis poveikis yra keletą kartų stipresnis nei valerijono, todėl šio augalo preparatus vartoti reikėtų pasitarus su gydytoju.

23. Paprastoji trūkažolė (Cichorium intybus L.) Tai iki 70 cm aukščio daugiametis, žolinis, vaistinis augalas. Šaknis stambi, dažniausiai šakota, stiebas stačias, tvirtas, taip pat šakotas. Apatiniai lapai plunksniškai skiltėti, o viršutiniai pailgi, dantyti, apkabinantys stiebą. Žiedai daugiausiai pavieniai, prisitvirtinę viršutinėje stiebo dalyje arba lapų pažastyse. Augalas žydi liepos-rugpjūčio mėn. mėlynais, nektaringais žiedais. Gerai auga kalkingose dirvose, dirvonuose, pakelėse, šlaituose, žvyrduobėse. Žaliava – šaknys ir žiedai.

Istorija Trūkažolės antpilu senovėje gydytojas Avicena gydė karščiuojančius ligonius, duodavo jo gerti tiems, kurių virškinimas sutrikęs.

Išoriškai siūlė dėti šios vaistažolės kompresus ant sąnarių sergant podagra, įkandus gyvatei, įgėlus širšei ir kitiems vabzdžiams.

Trūkažolės šaknų užpilais ir nuovirais gydomi uždegimai, naikinami mikrobai. Taip pat šiais preparatais skatinamas apetitas, virškinimo trakto liaukų sekrecija. Jie vartojami sergant gastritu, enteritu, kolitu, gelta, cukriniu diabetu, tulžies pūslės akmenlige, inkstų ligomis. Išoriškai šie preparatai padeda esant odos išbėrimams, egzemai. Šio augalo

Nuotrauka Nr. 23 Paprastoji trūkažolė

Augalo savybės

Vaistinės žolelės / 42

žiedų antpilas ramina centrinę nervų sistemą, stiprina širdies susitraukimus ir retina jų dažnį.

Smulkintos ir paskrudintos šaknys vartojamos kaip kavos surogatas – tokiame gėrime nėra kofeino, todėl jį gali gerti žmonės, sergantys širdies ir kraujagyslių bei nervų sistemos ligomis. Iš jaunų šio augalo lapų gaminamos salotos.

24. Plačialapis gyslotis (Plantago major L.) Tai daugiametis žolinis augalas. Jo šaknys trumpos, kuokštinės, baltos.

Lapai lygiakraščiai, ovalūs, ryškiai gyslota apačia. Žiedynas – cilindriška varpa. Augalas pradeda žydėti gegužės mėnesį ir žydi iki rudens. Auga pakelėse, pievose, miškuose, daržuose, pagrioviuose. Lietuvoje dažnas ir daugeliui gerai pažįstamas. Žaliava – lapai ir sėklos.

Istorija Gysločiu dar XII a. pr. m. e. kinai, graikai ir romėnai gydė dizenteriją.

Senovės gydytojas Avicena gysločio lapais stabdydavo kraujavimą, gydydavo žaizdas, kepenų ligas, o jų sultimis malšindavo ausų ir dantų skausmus.

Augalo savybės Gysločio preparatai padeda esant užde-gimams, skausmams, kraujavimui, jie veikia baktericidiškai, skatina skrandžio liaukų sekreciją, tinka nuo kosulio. Manoma, kad gysločio veikliosios medžiagos gydo žaizdas, turi įtakos cholesterino apykaitai, todėl tinka nuo aterosklerozės. Liaudies medicina gyslotį vartoja plaučių, skrandžio navikų profilaktikai, gydo virškinimo trakto, viršutinių kvėpavimo takų ligas (bronchitą, astmą, kosulį), sumušimus, vabzdžių ir gyvačių įkandimus.

Gysločio sėklose gausu gleivių, todėl liau-dies medicinoje jų nuoviNuotrauka Nr. 24 Plačialapis gyslotis

43 / Vaistinės žolelės

ras naudojamos užkietėjusiems viduriams laisvinti, taip pat jos apsaugo gleivines nuo dirginančių medžiagų. Gysločio lapų sultys vartojamos sergant gastritu su sekreciniu nepakankamumu.

Rizika Nepatartina vartoti esant padidėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui.

25. Trikertė žvaginė (Capsella bursa-pastoris Moench.)

Tai vienmetis ar dvimetis žolinis augalas. Stiebas šakotas, stačias, plikas arba apaugęs plaukeliais. Apatiniai lapai skroteliniai, kotuoti, suskaldyti į skiautes. Viršutiniai bekočiai, smulkesni, mažiau karpyti, visi lapai apaugę plaukeliais. Augalas žydi nuo balandžio mėnesio iki vėlyvo rudens baltais smulkiais žiedeliais. Auga daržuose, lengvose dirvose, soduose, laukuose, kaip piktžolė.

Istorija Žvaginę kaip vaistinį augalą žinojo ir vartojo graikai bei romėnai.

Viduramžiais šia vaistažole buvo stabdomas kraujavimas.

Augalo savybės

Nuotrauka Nr. 25 Trikertė žvaginė

Žaliava – žolė.

Trikertės žvaginės antpilai ir nuovirai stabdo įvairius kraujavimus, sutraukia gimdos tiesiuosius raumenis ir periferines kraujagysles, švelniai mažina kraujospūdį. Šio augalo preparatai mažina kraujavimą iš gimdos, skrandžio, plaučių (sergant tuberkulioze), inkstų, kepenų, susižeidus. Be to, skatina virškinimo liaukų sekreciją, ypač teigiamai veikia šviežios augalo sultys. Trikertės žvaginės vaistinė žaliava puikiai tinka derinti su kitomis vaistažolėmis, pavyzdžiui, su dirvinio asiūklio žole.

Kai kuriose šalyse šviežia žvaginė vartojama maistui.

Vaistinės žolelės / 44

26. Trilapis puplaiškis (Menyanthes trifoliata L.) Tai daugiametis žolinis augalas su storu, šliaužiančiu šakniastiebiu.

Lapai pamatiniai, trilapiai, su ilgais kotais išauga iš šakniastiebio viršūnės. Žiedynstiebis belapis, žiedai susitelkę į kekes. Žydi gegužės antroje pusėje, birželį rausvai baltais žiedais. Auga pelkėse, šlapiose pievose, pelkėjančių ežerų ir upių pakraščiuose, grioviuose. Žaliava – lapai be kotelių.

Augalas medicinoje vartojamas dėl jame esančių kartumyninių medžiagų, kurios, dirgindamos liežuvio ir burnos receptorius, sužadina skrandžio ir žarnyno liaukų sekreciją. Šio augalo Nuotrauka Nr. 26 Trilapis puplaiškis arbatos tinka gerti suliesėjus po sunkių ligų, nes jos pagerina apetitą, virškinimą, suaktyvina žarnyno peristaltiką, tulžies išsiskyrimą ir kt. Taip pat manoma, kad augalas atpalaiduoja spazmus ir mažina uždegimus. Iš trilapio puplaiškio lapų ruošiamos vonios kai kurioms odos ligoms gydyti, taip pat jo dedama į vaistines arbatas, kurios žadina apetitą, skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą, laisvina vidurius ir ramina nervus.

27. Juodasis serbentas (Ribes nigrum L.) Tai daugelyje sodybų auginamas krūmas.

Užauga iki 2 metrų, metūgliai žalsvai gelsvi, senesnės šakos rudos ar pilkos, lapai pražanginiai, skiautėti, viršutinė jų pusė plika, apatinė kiek plaukuota, su geltonomis eterinio aliejaus liaukutėmis. Žiedai žalsvai rausvi, iki 0,9 cm skersmens svyrančiose kekėse. Vaisius – apvali, sultinga, daugiasėklė, juoda uoga.

Istorija

Nuotrauka Nr. 27 Juodasis serbentas

Apie šį augalą nėra duomenų senoviniuose papirusuose, turbūt antikos laikais juodasis serbentas nebuvo naudojamas nei maistui, nei vaistams, tačiau gydomosiomis ir skonio savybėmis šis augalas len-

45 / Vaistinės žolelės

kia daugelį nuo neat-menamų laikų vartojamų augalų. Istorinėse knygose rašoma, kad jau XI a. juodasis serbentas buvo auginamas Novgorodo ir Pskovo vienuolynų so-duose, o apie medicininį panaudojimą randama įrašų iš XIV-XVI a. XVIII a. šis augalas pradėtas auginti Prancūzijoje. Žaliava – uogos ir lapai.

Augalo savybės Šviežios ir perdirbtos juodojo serbento uogos pasižymi sutraukiamosiomis, prakaitą ir šlapimą varančiomis savybėmis, šių uogų sultys su medumi tinka gerti sergant bronchitu, laringitu ar užkimus. Uogose gausu vitaminų C, P, B1, B2, B6, K, folio rūgšties, jas patartina valgyti sergant mažakraujyste ar avitaminoze, pablogėjus apetitui. Šviežias uogų sultis patariama gerti sergant gastritu (kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas), skrandžio opalige, plonosios žarnos uždegimu, kraujagyslių ligomis. Juodojo serbento lapai pasižymi šlapimą varančiu, antireumatiniu ir tonizuojančiu veikimu. Lapų antpilą patariama gerti sergant šlapimo pūslės akmenlige, inkstų, kepenų bei kitomis šlapimo takų ligomis. Lapų nuoviras iš kūno pašalina šlapimo ir rūgštynių rūgšties perteklių, todėl tinka sergant podagra, sąnarių uždegimu ir reumatu. Uogos ir lapai naudojami sergant ateroskleroze, hipertonija, sumažėjus kraujagyslių elastingumui.

Iš pumpurų gaminamos esencijos, sirupai ir likeriai, džiovintų pumpurų ir lapų mišinys dažnai vartojamas kaip arbatos surogatas.

28. Šliaužiančioji tramažolė (Glechoma hederaceae L.) Tai daugiametis žolinis augalas. Stiebas gulsčias, 20-60 cm ilgio, plikas arba tik ties briaunomis plaukuotas. Lapai ilgakočiai, karbuoti. Žiedai rausvi ar raudoni, trumpa-kočiai, po 2-4 susitelkę lapų pažastyse. Žydi nuo balandžio iki birželio mėn., kartais ir vėliau. Auga miškuose, upių pakrantėse, pakrūmėse, panamėse, patvoriuose. Žaliava – žolė.

Augalo savybės Žolės

antpilai

veikia

Nuotrauka Nr. 28 Šliaužiančioji tramažolė

Vaistinės žolelės / 46

tonizuojančiai, jais gydomas lėtinis bronchitas, šlapimo pūslės ligos, bronchinė astma, odos ligos. Sausos žaliavos nuoviru skalaujama gerklė užkimus, kaip pavilgas dedamas ant nedidelių žaizdelių. Šviežios lapų sultys tinka esant kepenų sutrikimams. Žaliais lapais galima paskaninti daržovių patiekalus, troškintas sriubas, taip pat jie naudojami aromatinių gėrimų gamyboje.

29. Didžioji dilgėlė (Urtica dioica L.) Tai daugiametis žolinis augalas, kurio stiebas briaunotas, apaugęs dilginamaisiais plaukeliais. Lapai priešiniai, pailgi, su stipriai dantytais pakraščiais, apaugę dilgiaisiais plaukeliais. Žiedai vienalyčiai, neryškūs, žali, susitelkę į šluoteles. Žydi birželio-spalio mėn., auga patvoriuose, šiukšlynuose, drėgnuose lapuočių miškuose, prie sodybų, pakrūmėse. Žaliava – lapai.

Augalo savybės Didžiosios dilgėlės lapuose yra mikroelemtų ir makroelementų, raugų ir kitų medžiagų, kurios didina kraujo krešimą, todėl tinka vartoti plaučių, žarnyno, gimdos, nosies, hemorojaus inkstų kraujavimams stabdyti. Veikliosios dilgėlės medžiagos padeda gaminti hemoglobiną ir eritrocitus, todėl jos arbatą vartoti patartina nusilpus, kai trūksta vitaminų, ir sergant mažakraujyste (vitamininės arbatos su burokėlių sultimis – 3 dalys dilgėlių nuoviro, 1 burokėlių sulčių; su šermukšniais – 3 dalys dilgėlių lapų ir 7 dalys džiovintų šermukšnių vaisių). Didžiosios Nuotrauka Nr. 29 Didžioji dilgėlė dilgėlės veikliosios medžiagos mažina cukraus kiekį kraujyje, teigiamai veikia medžiagų apykaitą, normalizuoja menstruacijų ciklą. Dilgėlės preparatai vartojami nuo uždegimų, skatina regeneruotis audinius, greičiau gydo žaizdas. Šviežiomis dilgėlių sultimis gydomos sunkiai gyjančios žaizdos, osteomielitas, įvairios plaučių ligos, kepenų ir inkstų akmenligė, podagra.

Lapų užpilas stiprina plaukų šaknis.

47 / Vaistinės žolelės

Pavasarį jaunų dilgėlių lapeliai tinka sriuboms, salotoms.

Rizika Nepatariama vartoti dilgėlės preparatų žmonėms, kurių kraujo krešumas padidėjęs.

30. Vaistinė dirvuolė (Agrimonia eupatoria L.)

Istorija

Nuotrauka Nr. 30 Vaistinė dirvuolė

Tai daugiametis 30-120 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis trumpas, gana storas, paprastas arba šakotas. Stiebas vienas, stačias, apaugęs tankiais plaukeliais. Lapai sudėtiniai, pertrauktai neporomis plunksniški, viršūnės link mažėjantys, apatinių lapų plotis du kartus mažesnis nei ilgis. Viršutinė lapų pusė tamsiai žalia, apaugusi retais plaukeliais, apatinė gausiai plaukuota, pilka. Žiedynas ilgas, žiedai geltoni, gana smulkūs. Vaisius kūgiškos formos giliai vagotu paviršiumi, apaugęs keturiomis šerelių eilėmis. Žydi liepos-rugpjūčio mėnesiais.

Auga šlaituose, pagrioviuose, pakelėse, sausose pievose.

Lotyniškas genties pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio „agremone“ – tai reiškia „augalas, gydantis akis“. Viduramžiais buvo manoma, kad ši žolė turi magiškų galių, dėl to ją žmonės dėdavo po pagalve tikėdami, kad tai padės geriau išsimiegoti.

Augalo savybės Dirvuolės arbata vartojama nuo skrandžio, kepenų ligų ir reumato su sąnarių skausmais. Ji padeda nuo kosulio, šia arbata skalaujama gerklė ir burna, esant gleivinės, balso stygų uždegimui ar blogam burnos kvapui.

Nuoviru patartina skalauti gerklę užkimus. Nosies ertmė skalaujama sergant sloga. Ant sunkiai gyjančių žaizdų ar skaudulių dedami nuovirų kompresai.

Rizika Nepastebėta jokių šio augalo sukeliamų šalutinių poveikių.

Vaistinės žolelės / 48

31. Raibasis burnotis (Amaranthus cruentus L.) Tai vienmetis 20-120 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias, tiesus arba šakotas, raudonas, rečiau žalias, mėsingas, vagotas, plaukuotas. Lapai ilgakočiai, plaukuoti, pailgai elipsiški arba rombiškai kiaušiniški, viršūnėje smaili, su trumpu dygleliu, pamate pleištiški, lygiakraščiai. Lapų viršus rausvai žalias, apačia – šviesiai žalia. Žiedynas pumpuriškai raudonas, su smailiomis varpiškomis šakomis.

Viršūninė varpa stati, tiesi, ilgesnė už Nuotrauka Nr. 31 Raibasis burnotis šonines. Žydi liepą-rugsėjį. Vaisius – dėžutė. Sėklos kiaušiniškos, tamsiai rudos, kartais rausvos 1-1,5 mm ilgio. Žaliava – lapai ir sėklos Raibasis burnotis paplitęs visoje respublikoje, neretas, iš viso mūsų šalyje auginama 6 augalų rūšys priklausiančios Amaranthus genčiai. Iš kurių dar trys: uoginis burnotis (Amaranthus bilitum L.), šiurkštusis burnotis (Amaranthus retroflexus L.), ir mišrūninis burnotis (Amaranthus hybrydicus L.) naudojamos vaistinei žaliavai ruošti.

JAV, Kinijoje, Indijoje Australijoje, Čekijoje, Rusijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse yra paruoštos specialios burnočių produktų gamybos ir vartojimo programos gyventojų mitybai: jų žaliavų vartojimo populiarumas pagrįstas unikalia biologiškai veikliųjų medžiagų sudėtimi. Burnočiai tinka žmonėms, kurie alergiški duoninių augalų baltymams (gluteninui).

Nurodoma, kad burnočiai – vertingesnis dietinis produktas už kviečius, kukurūzus, ryžius ir sojas. 100 g burnočių sėklų kalcio yra daugiau negu stiklinėje pieno, fosforo – daugiau negu penkiuose šviežiuose kiaušiniuose; jų energetinė vertė 363 kcal. JAV nacionalinė aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo administracija (NASA) seniai įtraukė burnočius į astronautų racioną.

Burnočiai vartojami daugelio šalių liaudies medicinoje nuo uždegimų, vėžio profilaktikai, kaip kraujavimą stabdanti, šlapimo išsiskyrimą skatinanti, antibakterinė priemonė.

Rizika – nenustatyta.

32. Vaistinė melisa (Melissa officinalis L.) Daugiametis 30-100 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis labai

49 / Vaistinės žolelės

šakotas, šaknys gelsvos. Stiebas status, keturbriaunis, šakotas, apaugęs liaukiniais arba paprastaisiais plaukeliais. Lapai kotuoti, kiaušiniški arba apskritai rombiški, 3-8 cm ilgio ir 2-6 cm pločio, šiek tiek raukšlėti, kraštai dantyti, viršūnės smailios, viršus plaukuotas, blizgantis. Žiedai viršutinių lapų pažastyse, susitelkę po 3-12 netikruose menturiuose. Vainikėlis balsvas arba šviesiai rausvas. Žydi liepą-rugpjūtį, sėklos subręsta rugsėjį. Vaisiai iki 2 mm ilgio duobėtu paviršiumi tamsiai rudi riešutėliai. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Lietuvoje savaime šis augalas neauga, tačiau gana dažnai auginamas soduose, daržuose ir prie bitynų. Žaliava – lapai.

Augalo savybės Vaistinės melisos lapai ir žiedai kaupia eterinį aliejų, taip pat turi askorbo rūgšties, raugų, gleivių, karčiųjų ir mineralinių medžiagų, saponinų.

Melisų preparatai veikia švelniai raminamai, vartojami skrandžio ir žarnyno funkciniams sutrikimams, meteorizmui gydyti. Padeda esant nerNuotrauka Nr. 32 Vaistinė melisa imui, miego sutrikimams.

Virškinimui reguliuoti naudojamas mišinys iš vaistinių melisų ir pipirmėčių lapų lygiomis dalimis.

Vaistinė melisa sustiprina raminamąjį pipirmėčių poveikį ir pagerina arbatos skonį. Melisų preparatai ir gydomosios vonios padeda esant vegetaciniams sutrikimams (prakaitavimui, drebuliui, viduriavimui, tachikardijai, bendram dirglumui). Esant nesveikoms dantenoms ir skaudant dantims, melisos žolės užpilu skalaujama burna, jos kompresai dedami kamuojant sąnarių, raumenų reumatiniams skausmams ant sumušimų ir opų. Lapų ištraukos naudojamos įsisenėjusioms žaizdoms gydyti. Kosmetikoje melisų eterinis aliejus naudojamas kremų ir losjonų gamyboje, jis pasižymi antibakterinėmis, priešuždegiminėmis ir odą raminančiomis savybėmis Taip pat šis augalas gali būti naudojamas kaip prieskonis ruošiant maistą.

Rizika Vartojant ilgai ir dideliais kiekiais gali pasireikšti mieguistumas, patartina vengti vartoti šio augalo preparatus nėščioms ir žindančioms moterims.

Vaistinės žolelės / 50

33. Baltažiedė notrelė (Lamium album L.) Daugiametis 20-50 cm aukščio su gulsčiais šakniastiebiais ir išaugusiomis palaipomis medingas žolinis augalas. Stiebas status arba kylantis, keturbriaunis, tuščiaviduris, plaukuotas. Lapai priešiniai, kiaušiniški, 3-8 cm ilgio ir 1,5-5 cm pločio, širdiškais pagrindais, kotuoti, nusmailėjusiomis viršūnėmis, plaukuoti. Žiedai beveik bekočiai, susitelkę viršutinių lapų pažastyse.

Vainikėlis gelsvai baltas, 18-25 mm ilgio ryškiai dvilūpis. Žydi nuo gegužės iki vėlyvo rudens. Vaisius – pailgai kiaušiniškas, beveik tribriaunis, tamsiai pilkas matinis riešutėlis. Vienas augalas išaugina iki 150 sėklų, dauginasi šakniastiebiais, palaipomis ir sėklomis. Auga patvoriuose, panamėse, šiukšlynuose pakelėse, daržuose, krūmuose, pavėsingose vietose, paplitęs ir labai dažnas visoje respublikoje. Žaliava – žolė ir žiedai.

Augalo savybės Baltažiedės notrelės žieduose kaupiasi gleivės, raugai, saponinai, eterinis aliejus, askorbo rūgštis, flavanoidai. Lapuose – gleivės, raugai, eterinis aliejus, askorbo rūgštis, karotinoidai. Liaudies medicinoje šių augalų preparatai buvo vartojami ginekologinėms, kvėpavimo organų ligoms gydyti.

Taip pat kaip kraujavimą stabdanti priemonė, ypač kraujuojant iš plaučių ir gimdos. Baltažiedės notrelės preparatai ramina nervų sistemą, gerina širdies veiklą, malšina skrandžio bei galvos skausmus, mažina temperatūrą, stiprina ir tonizuoja organizmą. Šviežia notrelių žaliava naudojama homeopatinių vaistų gamybai. Jauni lapai ir ūgliai tinka maistui – salotoms, sriuboms, o savo skoniu primena špinatus.

Nuotrauka Nr. 33 Baltažiedė notrelė

51 / Arbatos

ARBATOS Užpalių arbata Raudonėlis Pipirmėtė Burnotis Vaistinės ramunėlės Gaurometis Gervuogės lapai Liepžiedžiai

Tauragnų arbata Raudonėlio žiedai 3 Šalpusnio žiedai 1 Žemuogių lapai 1 Medetkų žiedai 1 Paprastosios juodgalvės žiedai 1

Kuktiškių arbatos

Kuktiškių bendruomenės archyvo nuotrauka

„KUKSA“ (šventinė) Lygiomis dalimis sudėta medetkų žiedlapiai, vyšnių lapai, melisos lapeliai, dirvinės našlaitės žiedai, erškėtrožių žiedlapiai. „KUKSA“ (kasdieninė) 1 arbatinis šaukštelis jonažolių, 1 arbatinis šaukštelis žemuogių lapų, 1 arbatinis šaukštelis liepžiedžių, arbatinis šaukštelis melisos, 1 arbatinis šaukštelis čiobrelių.

Ir pagrindinis arbatos akcentas – pelynas; jo dėti vieną nedidelį lapelį.

Naudota literatūra / 52

Naudota literatūra 1. Burlando B., Verotta L., Cornanra L., Bottini-Massa E. Herbal Principles in Cosmetics Properties and Mechanisms of Action. JAV „CRC Press“ 2010. – 408 p.

2. Davies J. R. The Complete Home Guide To Herbs, Natural Healing And & Nutrition. Ten Speed Press 2004.

3. Dunwich G. Herbal magick, A Witch’s Guide to Herbal Folklore and Enchantments. JAV „Book-mart Press“ 2002. – 231 p.

4. Hull M. Guide to the medical plant garden. Indiana Medical History Museum 2010. 58 p.

5. Jaskonis J. Aromatiniai augalai. Vilnius, „Mokslas“. 1989. – 173 p.

6. Marshal-Marcin M. The Complete Book of Herbal Teas. – 92 p.

7. Pipinys J. (vyr. redaktorius), LTSR MA Botanikos inst. red. Kolegija „Vaistiniai augalai“. Vilnius, „Mintis“. 1973. – 432 p.

8. Skliarevskis L. Maistinių augalų gydomosios savybės. Vilnius „Vyriausioji enciklopedijų redakcija“. 1985. – 240 p.

9. Stasytienė A. Asmeninis archyvas 10. Šaric-Kundalic B. Tradicional Medifine of Balkans with Identification and Examination of the collected material. Daktaro disertacija. Viena 2010. – 282 p.

11. Šimkūnaitė E. Sveiko gyvenimo receptai. Vilnius, „Žuvėdra“. 2007.

– 396 p.

12. Vasiliauskas J. Augalai ir sveikata. Vilnius, „Mokslas“. 1991. – 413 p.

13. Vilkonis K. K. Lietuvos žaliasis rūbas. Kaunas, „Lututė“. 2008. – 408 p.

14. Weil A. Consumer Guide to Home Medicines. 32 p.

15. Williamson E., Driver S., Baxter K. Stockley’s Herbal Medicines Interaction. London „Pharmaceutical Press“ 2009. – 432 p.

16. Kalasauskienė S. M. Vaistiniai augalai. Gydymui, kosmetikai, kulinarijai. Vilnius, „Asveja“. 2009.–432 p.

17. Treben M. Vaistiniai augalai iš Dievo sodo. Vilnius, „Algarvė“. 2007.

–296 p.

18. Ragažauskienė O., Rimkienė S., Sasnauskas V. Vaistinių augalų enciklopedija. Kaunas, „Lututė“, 2005. – 440 p.

TURINYS 5 / ĮVADAS 7 / VAISTAŽOLIŲ RINKIMAS 7 / Pumpurai 8 / Lapai 8 / Žolė 8 / Žiedai 8 / Vaisiai 9 / Žievė 9 / Šaknys 9 / Šakniastiebiai 9 / Vaistažolių rinkimo kalendorius 11 / AUGALŲ DŽIOVINIMAS 13 / VAISTAŽOLIŲ LAIKYMAS 14 / VAISTAŽOLIŲ PRODUKTAI IR PREPARATAI 14 / Augalinių preparatų gaminimas namuose 14 / Antpilai 15 / Nuovirai 15 / Aliejus 16 / Tinktūros (trauktinės, spiritiniai ir degtinės antpilai) 16 / Milteliai 16 / Tepalai 17 / Arbatos ir mišiniai 18 / Sultys 19 / Vaistažolių vonios 20 / VAISTINĖS ŽOLELĖS 20 / 1. Paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum L.) 21 / 2. Raudonėlis (Origanum vulgare L.) 22 / 3. Pipirmėtė (Mentha x piperita L.) 23 / 4. Vaistinė ramunė (Matricaria recucita L.) 24 / 5. Liepa (Tilia cordata Mill. ir Tilia platyphyllos Scop.)

26 / 6. Siauralapis gaurometis (Chamerion angustifolium (L.) Holub.)

27 / 7. Paprastoji gervuogė (Rubus caesius L.) 27 / 8. Ankstyvasis šalpusnis (Tussilago farfara L.) 28 / 9. Paprastoji žemuogė (Fragaria vesca L.) 29 / 10. Vaistinė medetka (Calendula officinalis L.) 30 / 11. Paprastoji juodgalvė (Prunella vulgaris L.) 31 / 12. Beržas (Betula pubescens Ehrh., Betula pendula Roth.)

32 / 13. Paprastoji pušis (Pinus silvestris L.) 33 / 14. Paprastasis kadagys (Juniperus communis L.) 34 / 15. Bruknė (Vaccinium vitis-idaea L.) 35 / 16. Erškėtis (Rosa canina L. Ir Rosa rugosa Thunb.)

36 / 17. Paprastoji kraujažolė (Achillea millefolium L.)

37 / 18. Pelkinė vingiorykštė (Filipendula ulmaria Maxim.)

37 / 19. Paprastasis apynys (Humulus lupulus L.) 38 / 20. Vaistinis valerijonas (Valeriana officinalis L.) 39 / 21. Paprastasis kmynas (Carum carvi L.) 40 / 22. Paprastoji sukatžolė (Leonurus cardiaca L.) 41 / 23. Paprastoji trūkažolė (Cichorium intybus L.) 42 / 24. Plačialapis gyslotis (Plantago major L.) 43 / 25. Trikertė žvaginė (Capsella bursa-pastoris Moench.)

44 / 26. Trilapis puplaiškis (Menyanthes trifoliata L.) 44 / 27. Juodasis serbentas (Ribes nigrum L.) 45 / 28. Šliaužiančioji tramažolė (Glechoma hederaceae L.) 46 / 29. Didžioji dilgėlė (Urtica dioica L.) 47 / 30. Vaistinė dirvuolė (Agrimonia eupatoria L.) 48 / 31. Raibasis burnotis (Amaranthus cruentus L.) 48 / 32. Vaistinė melisa (Melissa officinalis L.) 50 / 33. Baltažiedė notrelė (Lamium album L.) 51 / ARBATOS 51 / Užpalių arbata 51 / Tauragnų arbata 51 / Kuktiškių arbatos 52 / Naudota literatūra NUOTRAUKŲ SĄRAŠAS 20 / Nuotrauka Nr. 1 Paprastoji jonažolė 21 / Nuotrauka Nr. 2 Raudonėlis 23 / Nuotrauka Nr. 3 Pipirmėtė 24 / Nuotrauka Nr. 4 Vaistinė ramunė 25 / Nuotrauka Nr. 5 Mažalapė liepa 26 / Nuotrauka Nr. 6 Siauralapis gaurometis 27 / Nuotrauka Nr. 7 Paprastoji gervuogė 27 / Nuotrauka Nr. 8 Ankstyvasis šalpusnis 28 / Nuotrauka Nr. 9 Paprastoji žemuogė 29 / Nuotrauka Nr. 10 Vaistinė medetka 30 / Nuotrauka Nr. 11 Paprastoji juodgalvė 31 / Nuotrauka Nr. 12 Karpotasis beržas 32 / Nuotrauka Nr. 13 Paprastoji pušis 33 / Nuotrauka Nr. 14 Paprastasis kadagys 34 / Nuotrauka Nr. 15 Bruknė 35 / Nuotrauka Nr. 16 Miškinis erškėtis 36 / Nuotrauka Nr. 17 Paprastoji kraujažolė 37 / Nuotrauka Nr. 18 Pelkinė vingiorykštė 38 / Nuotrauka Nr. 19 Paprastasis apynys 39 / Nuotrauka Nr. 20 Vaistinis valerijonas

40 / Nuotrauka Nr. 21 Paprastasis kmynas 40 / Nuotrauka Nr. 22 Paprastoji sukatžolė 41 / Nuotrauka Nr. 23 Paprastoji trūkažolė 42 / Nuotrauka Nr. 24 Plačialapis gyslotis 43 / Nuotrauka Nr. 25 Trikertė žvaginė 44 / Nuotrauka Nr. 26 Trilapis puplaiškis 44 / Nuotrauka Nr. 27 Juodasis serbentas 45 / Nuotrauka Nr. 28 Šliaužiančioji tramažolė 46 / Nuotrauka Nr. 29 Didžioji dilgėlė 47 / Nuotrauka Nr. 30 Vaistinė dirvuolė 48 / Nuotrauka Nr. 31 Raibasis burnotis 49 / Nuotrauka Nr. 32 Vaistinė melisa 50 / Nuotrauka Nr. 33 Baltažiedė notrelė 51 / Kuktiškių bendruomenės archyvo nuotrauka

Pr-06 Pradedančiam žolininkui apie vaistinguosius augalus ir jų panaudojimo galimybes / Sudarė Vaida Umbrasaitė. – Utena : UAB „Utenos Indra“, 2012. – 56 p. : iliustr.

ISBN 978-609-455-089-8 UDK 615.3

2012-12-07. Apimtis 3,5 apsk. sp. l.

Užs. Nr. 4198. Tiražas 350 egz.

Išleido ir spausdino UAB „Utenos Indra“ Maironio g. 12, 28143 Utena www.indra.lt