N WIND | 01 by N WIND

2014 spalis

Tapatybės jėga

Tapatybės jėga Mūsų tapatybė – galinga jėga. Ar pažįstame jos veidą, pripažįstame visas jos išraiškas? Ar naudojamės ja? Ar jaučiame regiono pulsą, ar suprantame, kuo gyvena kaimynai, su kuriais dalinamės Baltijos jūra, šiaurietiškos gamtos specifika? Kur gręžiamės, siekdami suvokti savo tapatybę? Ar sugebame perskaityti šaknyse įrašytus atsakymus? Ar galime sukurti iš to vertę? Klausimų daug. Pirmasis N WIND numeris ieško į juos atsakymų.

Mėnesinis žurnalas apie kultūrą ir kūrybišką verslą Šiaurės Europos regione ISSN 2351-647X 2014, Nr. 1 Leidžia UAB BLACK SWAN BRANDS Redakcijos adresas Šiaulių g. 10 / Žemaitijos g. 13, Vilnius www.nwindmag.eu hello@nwindmag.eu www.facebook.com/nwindmag

Redaktorė Tautė Bernotaitė, taute@nwindmag.eu Autoriai Daina Dubauskaitė, Gabija Grušaitė, Aat Kask, Dovydas Kiauleikis, Agnesė Kleina, Sandra Kliukaitė, Aušra Maldeikienė, Darius Matas, Giedrė Stabingytė, Domantas Širvinskas Reklama, platinimas, projektai Dovydas Kiauleikis, dovydas@nwindmag.eu Dizainas Laura Tulaitė, Tomas Mozūra, tmozura@gmail.com Spausdino UAB „Lietuvos ryto spaustuvė“

kviečia mainytis Mes esame šiauriečiai. Mes žinome, kas yra šiaurės vėjas. Pažįstame įvairius jo veidus. Jį atšiaurų ir jį, nusiteikusį nuotykiams. Šiaurės vėjas į mūsų šalį atneša idėjas iš viso Šiaurės regiono. Jis – mūsų kūrybinė jėga. Savita, pragmatiška. Šiaurės vėjas sukuria kitokį, natūralų grožį. Jis paryškina savastį ir sukuria sąlygas jos nemaskuoti. Šiaurės vėjas išgrynina mintis. Jis atneša profesionalumą, discipliną ir tikrumą. Nes kai šalta, veiki tiksliai. Mes esame šiauriečiai – Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Švedija, Norvegija, Danija, Islandija. Palaikyti kūrybinius regiono mainus, skatinti atvirumą ir bendradarbiavimą, nebijoti keistis patiems – N WIND siekiai. Leisti vėjui ir suvelti mums plaukus, ir sujaukti nusistovėjusias mintis. Jūsų, atvirai N WIND

„House of Baltic Spirit“:

Baltijos a

Tautė BernotaitĖ Jeigu kartais yra taip, kad senosios baltiškos dvasios klajoja, nerasdamos vietos, joms reikia namų. Tokios misijos užuomazgos gimė ženklodaros specialistei Giedrei Stabingytei prieš trejus metus. Ji norėjo suvienyti autentiškus Pabaltijo regiono kūrėjus, reikėjo surasti geriausią formą tai padaryti. Šiandien formatas jau išgrynintas – internete pradės veikti virtuali platforma „House of Baltic Spirit“ (HOBS), kurioje palaipsniui bus pristatomi projekto nariai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Kodėl darbai užtruko? Kadangi projektas tiki Baltijos šalių kūrybiniu potencialu ir jo gyliu, buvo norima viską apgalvoti nenuslystant paviršiumi. Be to, ir partnerių paieška Latvijoje bei Estijoje, siekis perduoti idėją ir užtikrinti sklandų darbą buvo iššūkiai. Giedrė pastebi, kad bendradarbiavimas tarp trijų šalių nėra paprastas. „Kartais esame labiau linkę konkuruoti, negu ieškoti sąlyčio taškų, – sako ji. – Tiek estai, tiek latviai, tiek lietuviai sako, kad išdainavo savo nepriklausomybę. Tai gal geriau sakyti, kad Baltija išdainavo?“

TEMA

Tokio pobūdžio projektai nėra naujovė pasaulyje. Skandinavai turi įvairiopą vertę generuojantį skandinavišką dizainą. Jis veikia ir kaip regiono balsas, kaip platforma, pateikianti vientisą valstybių identiteto veidą. „Japonijoje jauni antrepreneriai susiranda senuosius meistrus – šilko, tekstilės, popieriaus, specifinės medžio apdirbimo technikos žinovus, – pasakoja pavyzdžiais pasidomėjusi Giedrė. – Jie nori perimti tas technikas bei idėjas ir paversti konkurencingais produktais.“ „Baltijos šalių autentiškumas irgi turi dideles gelmes ir gali įgyti įdomias šiuolaikinių produktų formas, – tiki Giedrė. – Projektui atrinkome kūrėjus, ku-

rie gręžiasi į mūsų autentiškumą, bet kuria modernius, sėkmingus, didelį potencialą turinčius gaminius.“ Kol kas bendruomenę sudaro dešimt ženklų, bet tikimasi greitai ją padidinti bent dvigubai. Pašnekovė sako, kad tai atviras projektas, kuriame laukiami visi, kurie jaučiasi Baltijos alchemikais. „Pavadinome savo kūrėjus alchemikais, nes jie bando išgryninti auksą iš mūsų kūrybinės ir istorinės pasąmonės“, – sako HOBS sumanytoja. Autentiškumas tikrai raktinis „House of Baltic Spirit“ žodis. Projekto tikslai ir yra kelti apie jį klausimus ir padėti tokių idėjų vienijamiems Lietuvos, Latvijos ir Estijos kūrėjams prisistatyti kitų šalių pirkėjams, žiniasklaidai, tinklaraštininkams, gamintojams. Ateityje projektas sieks skatinti kūrybinius ieškojimus: rengti mokymus, kurti daiktus su HOBS prekių ženklu, raginti bendradarbiauti gamintojus su kūrėjais.

Labàdienà

„Labàdienà“ kviečia bendrauti. Archajiškai mandagiai, iš kišenės traukiant mįsles. Užgimęs 2012 m. kaip kūrybinis medijų projektas, šiandien šis prekių ženklas siūlo urbanistinę madą su pagoniška filosofija – drabužius bei aksesuarus, įkvėptus pirmapradžių esybių, kruopščiai sukurtus Lietuvoje. Naująją kolekciją pavadinimu „Pasaulio medis“ ženklo duetas pristatė ir tarptautinėje parodoje BREAD & BUTTER Berlyne. www.labadiena.eu

Mums įdomūs atvejai, kai istorinė forma įgyja progresyvią raišką

Ar Baltijos dizainas galėtų susiformuoti kaip vientisas reiškinys, turintis identitetą, kokį turi, pavyzdžiui, Skandinavijos dizainas? Tai išsiaiškinti irgi vienas projekto siekių. Bet didžiausia ambicija – tolimoje perspektyvoje. „House of Baltic Spirit“ norėtų, kad vis daugiau daiktų, dizaino, drabužių, iš mūsų kraštų iškeliaujančių į kitas šalis, padėtų formuoti nuomonę apie mūsų šalis. Apie tai, kad mes esame šiauriečiai, apie tai, koks mūsų santykis su gamta, kokia yra mūsų estetika, galbūt net išmokyti pasaulį mūsų sostinių. „Norėčiau, kad žmonės pirktų tokius drabužius, tokius audeklus, tokį šokoladą, kokie esame mes“, – viziją mato iniciatorė.

ONE WOLF

Džinsinių drabužių prekių ženklas iš antros žaliausios šalies pasaulyje – Latvijos. Agnesė Narnicka bei Sarmitė Mickeviča įsiuva šiauriečio identitetą, alternatyvų mąstymą, naujų potyrių bei pokyčių troškimą. Rudens-žiemos kolekcija „Kita žemė“ (Otherland) – istorija apie išdrįsusiuosius pereiti miškus bei perkopti kalnus kelyje į laimę bei pas bendraminčių būrį. Kolekcijos drabužiai – sutverti kelionėms. www.onewolf.lv

www.houseofbalticspirit.com

dizainas kaip savimonė

alchemikai EE

ELINA DOBELE

Anksčiau žinoma dėl prekės ženklo ZoFA, architektė Elina Duobelė sukūrė avalynės kaip dialogo su esamu architektūros diskursu koncepciją. Kiekvienos poros forma – neoklasikinė tradicinių batų užuomina, pamatyta akimis rygietės, kuri atidžiau pasižvalgė po miesto gatves. Elina sėkmingai dalyvauja mados showroom’uose bei bendruose projektuose su mados dizaineriais Paryžiuje, Tokijuje, Toronte. www.elinadobele.com

k00d.ee

„k00d.ee“ – organiškų drabužių sistemos idėja iš Estijos. Vilna – iš pietų Estijoje esančios Vaikė-Haukos fermos, verpalai suverpiami moterų iš Marjamos. Megzdama iš nedažytų verpalų, Marlis Lucila Piirsalu kuria vietinio dizaino tarptautiniame kontekste eksperimentą. www.k00d.ee

LV MAREUNROL’S

RIJADA

Dizaino studija „Rijada“ Latvijoje turi tvirtas pozicijas produktų, interjero, parodų, renginių ir grafinio dizaino srityse. Siekdami kūrybinių minčių sąveikos, įkūrėjai Rihardas Funtas ir Zanė Homka nuolat dirba su Latvijos ir užsienio dizaineriais, mokslininkais bei menininkais ir per šešerius gyvavimo metus jau nunėrė garbingą profesionalų tinklą. Po jų studijos stogu kuriamą dizainą galima vadinti Latvijos tapatybės tyrimu. www.rijada.lv

MAREUNROL’S galima vadinti istorijų režisieriais, kiekviena jų kolekcija – skirtingų medijų kūrinys, kur drabužį gaubia dizainerių vaizduotės scenografija. Ženklą 2009 m. įkūrę rygiečiai Maritė Mastina-Peterkopa bei Rolandas Peterkopas iš karto laimėjo pagrindinius prizus HYERES mados bei fotografijos festivalyje. Pristatomi mados showroom’uose nuo Tokijo iki Paryžiaus, dalyvaujantys parodose, bendradarbiaujantys su teatro režisieriais bei architektais, globaliai mąstantys kūrėjai kolekcijose randa vietos ir unikalioms latviškoms istorijoms. www.mareunrols.com

REVAL DENIM GUILD

Gildijos nariai naršo praeity – prikėlę senąjį Talino vardą bei dvasią, tradicinės meistrystės idėją, magijos bei diduomenės atmosferą. Drabužiai iš džinso audinio virsta ne kolekcijomis, o skyriais (Chapters) – pristatomais kiekvienų metų paskutinįjį ketvirtį. Sunkus džinsinis audinys – šiaurietiškojo charakterio skydas. www.revaldenimguild.com

Karoliai kaip estiška melodi

BALTIJOS ALCHEMIKAI

Nuo paprastų aksesuarų iki muziejaus eksponatų – tokia plati estų juvelyro Tanelio Veerne kūrybos amplitudė.

Štai, naujausia Tanelio mados kolekcija – medinės širdelės, turinčios kažką atpažįstamo iš vaikystės senelių sodyboje. O po pasaulio meno galerijas (buvo ir į Vilnių užsukę) keliauja jūros arkliukų konstrukcijos, laužančios kaklus išdrįsusioms jomis pasidabinti. Penkių kartų muzikų šeimoje užaugęs Tanelis nuvylė savo tėtį – pirštus paskyrė ne instrumentams glostyti, o daiktams konstruoti. Nepasidavęs madai tapti dizaineriu, pateko pas legendinę estų juvelyrę Kadri Mälk. Nuo tada tvirtai įleido šaknis į Estijos dailės akademiją. Nors studijuodamas metus praleido Nyderlanduose, o paskui sekė nesibaigiančios kelionės po pasaulį tiek demonstruojant savo darbus, tiek dėstant, Tanelis nenorėtų palikti Talino.

dija Dovydas Kiauleikis

Meninės juvelyrikos pirkėjos – senyvos poniutės, kurių stuburai dar stiprūs išlaikyti ryškius didelius papuošalus. Kur kadaise mokėsi, šiandien pats dėsto. Nenuostabu, kad Tanelis buvo atrinkas į „House of Baltic Spirit“ Baltijos alchemikų grupę. Jo darbai persismelkę šiaurės mistikos, širdingų spalvų. Kaip pats sako, jo kūryboje matoma dalelė estiško dangaus, nors pripažįsta, kad įį vis labiau įkvepia pasaulis ir to Estijos dangaus mąžta. Žinau, kad nemėgsti kalbėti apie savo darbus – geriau papasakok, kas perka tavo kūrinius. Meno dirbinius ir mados kolekciją perka labai skirtingi žmonės. Meninės juvelyrikos pirkėjos dažniausiai senyvos poniutės, kurių stuburai dar stiprūs išlaikyti ryškius didelius statement papuošalus. Jos dažniausiai būna aistringos juvelyrikos kolekcininkės iš Skandinavijos, Centrinės Europos ar Amerikos, turinčios šimtus skirtingų papuošalų. Mados kolekcijos daug demokratiškesnės, jų pirkėjos jaunesnės, vertina gražius daiktus ir dizainą. Joms svarbu kokybė ir išskirtinumas. Visada malonu matyti, kaip žmonėms užsidega akys užsisegus papuošalą, kuris išryškina jų vidų. Menas turi mus išbaigti – viduje ir išorėje. Kuri ne tik meninius juvelyrikos dirbinius, bet turi ir mados liniją – į pardavimus orientuotas kolekcijas. Ar sudėtinga menininkui užsiimti ir verslu? Panašu, mano smegenų abu pusrutuliai gana subalansuoti – tad su skaičiais neblogai susitvarkau. Net ir menininkas turi būti šioks toks verslininkas. Kiekvieną rytą pradedu prie kompiuterio – atsakinėju į žiniasklaidos užklausas, sudarinėju kūrinių sąrašus, susirašinėju su ga-

lerijomis. Septynios galerijos atstovauja man kaip menininkui – reikia nuolat jas informuoti, kaip man sekasi. Nelengvas darbas būti menininku (juokiasi). Tavo darbai labiau estiški, labiau šiaurietiški ar regioniškumas visai nesvarbus tavo kūrybai? Kaip gyvenamoji aplinka veikia kūrybą? Mąstau apie tai visą laiką. Tikiu, kad šviesa yra vienas tų dalykų, kurie daro mums pasąmoningą įtaką. Šiaurės šalyse nėra didelio kontrasto, turime daugiau prieblandos tarp ryškios šviesos ir gilios tamsos. Todėl mūsų akys ypač jautrios pustoniams. Dėl šio jautrumo pastebime įvairias tekstūras ir smulkiausias detales. Taip pat mums būdingas polinkis į mitiškumą ir šilti santykiai su gamta. Pats labai daug dirbu su organiškomis medžiagomis, dabar koncentruojuosi į medį. Nėra nieko geriau už gamtą! 1997 m. studijavai Nyderlanduose, esi sakęs, kad tada jauteisi labai vienišas ir tarsi išrautas iš savo aplinkos. Kiek svarbios tau tavo šaknys? Ar svarstytum gyventi užsienyje ilgesnį laiką? Taip, tai buvo labai liūdnas laikas visai neturtingam berniukui iš posovietinės sistemos dideliame mieste. Bet dabar nebetikiu nacionalinėmis sienomis – sielos draugų rasi bet kur. Tik labiau tikėtina, kad susidraugausi su žmogumi, kuris dalinasi panašiomis patirtimis. Jaučiuosi itin patogiai Estijoje – čia mano studija ir mano draugai (negalėčiau gyventi be jų!). Daug keliauju, tai užpildo kartais atsirandantį norą pabėgti nuo aplinkos. Nenorėčiau eikvoti energijos kurdamas naujas draugys-

tes ir aplinkybes gyvenimui – noriu susikoncentruoti į jau egzistuojančias ir visą energiją skirti darbui. Jei pasakyčiau, kad kiekvieną minutę, kai nemiegu, skiriu darbui – tikrai neperdėčiau. Estija – tavo patogūs namai, o ar žinai, kuo gyvena žmonės kaimyninėse šalyse? Esu labai artimai susijęs su švedų ir suomių juvelyrais, ten dažnai rengiu savo parodas ir dėstau. Vieno dalyko negali paneigti – suomiai geria ir depresuoja labai daug, tad mes, estai, jaučiame artimas sąsajas su jais (juokiasi). Stokholme dirbu su „Platina“ galerija, dėl kurios susikūrė ypatingi tiltai su Švedija. Neseniai pradėjau bendradarbiauti su PUTTI galerija Rygoje – pirmas mano šou ten šį spalį. Lietuva taip pat netoli – esu dirbęs su AV17 galerija, mane priėmė labai šilta juvelyrų bendruomenė Vilniuje. Per pastaruosius metus turėjome keletą lietuvių, studijuojančių juvelyriką pas mus Taline, – pajutau jų mąstymo būdą. Jie visada taip sunkai dirba! Kaip manai, ar kūrėjai trijose Baltijos šalyse turi šį tą bendro? Negalime išvengti neišsenkančio globalizacijos šaltinio, susižvejojame jame tai, kas kiekvienam artima. Tad kiekvieno istorija – tai brangus ir unikalus vietinio ir pasaulinio mišinys. Bet bijau per daug apibendrinti. Galbūt tam tikras rimtumas ir melancholija vis dar būdingi mums. Tikiu, kad pas šiauriečius užkoduota daug turinio, vien jau todėl, kad čia išgyventi daug sunkiau. Mes sutverti iš kieto medžio!

Julia Janus

yra mūsų regiono gamta. Taip, aš galvoju, kad šiuose kraštuose tiek žmogus, tiek jausmai, tiek papročiai yra santūresni, ir kad atstumas nuo žmogaus iki žmogaus mūsų kraštuose yra didesnis, bet tą atstumą reikia gerbti. Man patrauklus atšiaurumas, matau daug galimų jo išraiškų per formas, atspalvius. Tad šiaurietiškas charakteris man atrodo idėjiškai labai savas ir įdomus, ir, mano nuomone, nėra jokio reikalo apsimesti, kuo nesi.

Norint būti išgirstam nebūtina rėkti Tautė BernotaitĖ

BALTIJOS ALCHEMIKAI

„Julia Janus“ šiuo metu yra vienas nuosekliausiai vystomų lietuviškų mados ženklų. Tai istorija, įkvėpta Baltijos jūros, kopų, medžių, smėlio sukurtų raštų. Nors dizainerė dar atsargi vadinti ženklą sėkmingu, tarptautinė plėtra ir stabilus augimas rodo, kad gręžtis į tapatybę gali būti perspektyvu. Save pristatydami vartojate abu kodus – tiek baltiškas, tiek šiaurietiškas. Kuri tapatybė yra labiau jūsų? Lokaliai – baltiška, o globaliai šiaurietiška. Mes gyvename šiaurėje, todėl „Julia Janus“ stilių įvardijame kaip šiaurietišką. Baltiško stiliaus krypties samprata dar ankstyvojoje stadijoje. O nėra liūdna kurti tokiems šalčio kankinamiems, dažnai paniurusiems šiauriečiams? Gal smagiau būtų mus pozicionuoti kaip kokius šiaurės italus ir kurti spalvotai? „Julia Janus“ pagrindinis įkvėpimo šaltinis

Ar prisimenate pradžią – kodėl, kuriant prekės ženklą, kilo poreikis identifikuoti savastį per savo regioną, per jo gamtą? Mano ankstesniame kūrybos etape buvo ir spalvotasis periodas, įkvėptas afrikietiškos kultūros. Bet kai prieš penkerius metus pradėjau „Julia Janus“, norėjau sukurti tai, kas būtų arčiau mano šaknų. Minėjote itališkumą, tai priminėte, kad vienu metu kūriau įkvėpta ir šios stilistikos. Juk Vilniuje baroko tiek daug. Bet tai man neatrodė pakankamai stipri medžiaga identiteto kūrybai. Iš tikrųjų, kai Taline, Rygoje ar Vilniuje matau panašias iškabas kaip „Itališki drabužiai“ ar „Itališka pica“, pagalvoju, kaip tai niveliuoja, kliudo formuoti savitą šių miestų veidą. Savo klišėmis tokie atvejai man tolygu euroremonto idėjai. Norėjosi rasti autentiškesnę išraišką, kapstyti giliau. Galbūt ir laikas atėjo tinkamas? Taip. Juk reikia susikaupti būti savimi. Aplinka daro didelę įtaką ir žmogus nuolat sau turi užduoti klausimus, kas jis yra, kur yra ir ką nori daryti. „Julia Janus“ man buvo atsakymas į tokius klausimus.

Elina Čima

Kokios strategijos laikėtės, siekdama savo madoje savastį pateikti neregresyviai? Jeigu nori sukurti aiškų identitetą, turi nusibrėžti rėmus. Sugalvoti, kas šiai krypčiai nepriklauso, ir niekada prie to negrįžti. Vienas tokių mano sprendimų buvo niekada nekurti stiliaus, paremto 60-ųjų, 70-ųjų mada ir panašiomis įtakomis iš praeities. Kuriu dabarties dizainą. Kiek laiko užtruko, kol sukurta nauja strategija pradėjo atsipirkti? Reikėtų, kad parduotumėme bent tris kartus daugiau negu šiandien, kad būtų galima kalbėti apie atsiperkantį produktą. Mėgstu paralelę su žmogaus gyvenimu. Tai mūsų ženklas dabar kūdikis: dar nesavarankiškas ir dar negalima sakyti, kad sėkmingas. Tik tiek, kad tai jau gyva būtybė. Kuo ji virs, parodys artimiausi penkeri metai. Kokią vietą dabar užimate už Lietuvos ribų? Prekiaujame dešimtyje parduotuvių, iš kurių tik viena yra mūsų, Latvijoje. Minėtas kūdikis pradeda tarti pirmuosius žodžius pasauliui. Man įdomiausia, kad „Julia Janus“ jau bendradarbiauja su kitų sričių meistrais. Pradėjome nuo keramikos, vėliau mūsų leidinio dalimi tapo modernios baltiškos virtuvės virtuozai, tada muzika, avalynė, juvelyrika. Tapome koncepciniu, nebe vieno dizainerio, ženklu.

Tautė BernotaitĖ

Namų geometrija 2014 m. įkurtas namų apyvokos dizaino ženklas MUNIO HOME yra trijų seserų iš Rygos kūrybos tvirtovė.

Pirmenybę teikiate verslui frančizės pagrindu. Matote galimybę augti neprarasdami autentiškumo? Partneriai supranta mūsų poreikius ir sąlygas ir privalo jų laikytis kaip taisyklių. Mūsų komandos pareiga yra gerai nusakyti, ko pageidaujame. Kaip prasidėjo MUNIO HOME istorija? Istorija prasidėjo, kai 2008 m. įkūriau MUNIO CANDELA, ženklą, prekiaujantį sojų vaško žvakėmis. Per septynerius metus ženklas įsitvirtino, bet su seserimis jautėme bręstant naują koncepciją. Mums labai svarbūs latviški amatai, dėvėdamos drabužius ar juvelyriką, kurtą Latvijoje, jaučiame pasididžiavimą – tai kaip stuburas, palaikantis, kur bebūtum. Šioms mintims įkūnyti 2014 m. gimė MUNIO HOME. Kas leidžia tikėti šiauriečių senųjų amatų perspektyvomis? Tai patikrintos vertybės, keliavusios iš tėvo sūnui ir iš motinos dukrai per amžius, bet dabar pradėjusios merdėti. Mūsų kartos atsakomybė yra išsaugoti protėvių technikas. Su komanda

nusprendėme, kad geriausias būdas tai padaryti – derinti su moderniu šiaurietišku dizainu. Kokios strategijos laikėtės? Mūsų parduotuvės interjerą ir visą kolekciją kūrė Latvijoje žymi dizainerė Zanė Teterė. Ji yra pilnakraujė miestietė, tačiau leidusi vasaras užmiesčio namelyje. Produktuose ji užkodavo industrinį miesto skonį, pramaišiui su latvišku žemiškumu. Kai kurie įkvėpimo paieškas praeityje laiko neprasmingomis. Na, tie žmonės kitokio išsilavinimo ir turi kitokias šeimos vertybes. Mes savo tiesos nebrukame. Tiesiog kuriamais produktais perduodam, kuo tikim. Koks dabar yra latviškas dizainas? Ar MUNIO HOME pakėlė jam kartelę? Latvijoje tikrai daug labai talentingų žmonių ir gerų ženklų. Seniai stebiu, ką daro, tarkime, „An & Angel“, „Maffanm Freeform“, palaikome vieni kitus. Ir tikrai, MUNIO HOME siekia aukščiausios kokybės – produktais, pateikimu, vystydami ženklą. Kokia esate kaip žmogus? Esu rami ir mėgstu pusiausvyrą, bet turiu energijos išteklių ir nukreipiu juos realizuodama savo projektus – link tikslo einu valingai. Mūsų klimatas išmoko tvirtumo ir ramybės. Pasakytumėte, kad tos savybės atspindimos ir regiono dizaine? Taip, Baltijos ir Šiaurės dizainas santūrus, beveik niekada čia nerasime daug spalvų ar įmantrių formų. Labiau – natūralias medžiagas bei grynumą.

BALTIJOS ALCHEMIKAI

Jos pasakoja augusios senelio namuose, kur latviška dvasia visada turėjo savo vietą, ir kitaip nė negali būti. Šiuo klausimu jos griežtos. Bet kalbant apie namus ženklo įkūrėjos Elinos Čimos tonas tampa jaukesnis už chalatą. Pristatoma tekstilė, krepšeliai ir stalo dekoro detalės dėmesį atkreipia labiau subtiliomis tekstūromis ir sumania geometrija nei spalvomis. Parodoje „Maison & Object“ MUNIO HOME krepšelius pastebėjo viešbučių „Ritz-Carlton“ atstovas, dabar jie įtraukti į visame pasaulyje svečius pasitinkančius katalogus. Spalį ženklas dalyvaus frančizės parodoje Singapūre – frančizės modelis MUNIO HOME domina labiau nei didmeninė prekyba.

eniai seniai, prieš septyniolika metų, Marijus Adomaitis pradėjo prodiusuoti muziką įvairiems kūrėjams Lietuvoje. Prodiusavo ilgai ir laimingai, bet tyliai brendo momentui, kai pradės kurti sau. Prieš kelerius metus pradėjo. Lietuva jį 2011 m. įvertino kaip Metų prodiuserį Mario Basanovą ir 2012 m. kaip Metų elektronikos grupę „Mario Basanov“. Bet pastaruosius ketverius metus Marijus Adomaitis visus savaitgalius praleidžia grodamas skirtinguose pasaulio klubuose. Kurį laiką hauso muzikos prodiuserio Mario pavidalu, o pastaruosius metus daugiau kaip „Ten Walls“ – tamsesnio skambesio, maišyto su techno elementais hauso projektas. Marijui 31 m. ir kai šį rudenį jo sukurtas muzikinis herojus „Ten Walls“ į mūsų šalį parnešė žieminių žibučių, jas pasimerkė net Prezidentūroje. Įdomu, ar į Lietuvą jis labiau žiūri kaip į pamotę ar mamą?

Pasaka su lai „Girdėjai?“ – paklausia visas spurdėdamas ir laimingas vos mums susitikus Marijus. „Dėl Prezidentės?“ – tikslinuosi. Taip, akivaizdžiai svarbiausia rugsėjo 17-osios žinia nesustojančioje poros mėnesių naujienų karuselėje Marijui Adomaičiui buvo Lietuvos Respublikos Prezidentės paskyroje feisbuke pasirodęs įrašas, besidžiaugiantis „Ten Walls“ sėkme perkamiausių Didžiosios Britanijos kūrinių sąraše. Tą savaitę „Ten Walls“ kūrinys „Walking With Elephants“ pakilo iki sąrašo šeštos vietos. Kitame sąraše – skirtame išskirtinai šokių muzikai – kūrinys buvo pakilęs iki trečiosios. Kas čia vyksta – lietuviai pradės „vogti“ jau ir muzikos prodiuserių darbo vietas Londone?!

PROTAGONISTAS

Galima juokauti ir plačiau. Pasaulyje įvertinimus pradėjo gauti ir ilgai namuose verkšlenusi sritis kinas (filmai „Aurora“, „Lošėjas“), rugsėjo pabaigoje vėl buvo laimėtas prestižinis dizaino apdovanojimas „Red Dot“, gautas Barboros Adamonytės. Tų lietuvių su prizais, žinoma, yra ir daugiau, bet kažkaip tokiame užgrūstame elektroninės muzikos lauke Marijaus pasiekimai tikrai primena pasakos žygdarbį „žibutės žiemą“. Panašu, kad versijos, jog kuriame gerai, tik

štai, bėda, esame maži ir sunku pramušti sienas, keliauja į nebeveikiančių pasiteisinimų dėžę. Visi bando klausti – o tai kas suveikė? Kas suveikė, kad pristatydamas „Ten Walls“ legendinis britų radijo disžokėjus Pete’as Tongas lūpose varto žodžius „tikriausiai geriausias metų prodiuseris“; kad „Walking With Elephants“ atsiduria kolosaliai didelių „Massive Attack“ draugijoje, juos į vieną kokteilį suplakus kitam žymiam prodiuseriui Duke’ui Dumontui, vėlgi – „BBC Radio 1“ studijoje; kad Marijaus sukurtam personažui „Ten Walls“ patikima kurti įtakingą šokių muzikos miksą „Essential mix“? „Tai buvo pirmas mano, kaip „Ten Walls“, miksas. Juos paprastai sukuriu per vakarą, prie šito sėdėjau kokias aštuonias naktis, – sako dažniausiai bravūriškai apie savo tempus kalbantis Marijus, įsitaisęs kėdėje savo studijoje. – Analizavau kiekvieną perėjimą, norėjau, kad mintis būtų kaip pasaka, panaudojau ir kompiuterinių žaidimų temas. Žiūrėjau į tai ne kaip į paprastą šokių miksą. Įsivaizdavau, kad tai mano knyga.“ Skyrius apie kompiuterinius žaidimus knygoje apie Marijų tikrai būtų. Tai jo ais-

tra, jo poilsio zona, prieglobstis, nesulaukus įkvėpimo, ir tikriausiai – prie jo specifinės elektroninės muzikinės pajautos nesąmoningai prisidedanti mokykla.

Noriu iš diskotekų jau

pereiti į dideles arenas.

Marijui patyrus tarptautinę sėkmę, Lietuvos viešojoje erdvėje pasirodė bandymų išanalizuoti jo fenomeną retrospektyviai, priskiriant visus muzikinio skonio nuopelnus muzikanto bendražygiams iš praeities. Taip pat – bandymų dekonstruoti galimas kūrinio „Walking With Elephants“ įtakas lyginant panašumus su kitais elektronikos kūriniais. Įdomu stebėti, kaip skirtingai dėliojami akcentai: keli lietuviški balsai, įskaitant ir nacionalinio transliuotojo laidos vedėją, svarstė, kad nevadintų kūrinio originaliu; britai, žavėdamiesi muzikinio dialogo galimybe, su-

Noriu kurti muziką tokio masto

serialams kaip „Breaking Bad“ ar „Game of Thrones“

iminga pradžia Tautė BernotaitĖ

kūrė mash up’ą (dviejų ar daugiau kūrinių plakinys) su „Massive Attack“ opusu „Unfinished Sympathy“, kurį su dramblių vaikštynėmis vienija panašios styginių linijos. Reikia pastebėti ir tai, kad BBC programose lietuvis pradėtas aptarinėti dėl britams patikusio kūrinio, o Lietuvos nacionalinio transliuotojo pagrindinėje programoje – dėl to, kad Marijų aptarinėja BBC. Pats Marijus, tarsi užbėgdamas panašioms reakcijoms už akių, sako, kad pastaruoju metu stengiasi susikoncentruoti į savo kūrybą. „Kai per daug klausai kitų atlikėjų, nori nenori panašėji į juos, tai užslėpta, – supranta jis. – Man vienas išmintingas žmogus sakė: „Jeigu 48 valandas išbūtum čia ir dabar, tu nušvistum, kaip Buda.“ Pastaruoju metu stengiuosi kūrybos metu kuo daugiau būti čia ir dabar, atsiriboti nuo sentimentų ar planų. Nevadinčiau to

meditacija, nes nemedituoju, bet jei nėra kito žodžio, galima pasakyti ir taip.“ Gabumą būti chameleonu kuriant kitiems ir dauginant savo paties muzikinius pavidalus Marijus aiškina ilga ir kontrastinga prodiusavimo patirtimi. „Atlikėjai nuolat man atnešdavo naujausią savo žanro muziką, teko pažinti stilius nuo hip hopo, ritmenbliuzo iki progresyvaus hauso, new rave’o“, – sako jis. Lankstumo šiam prodiuseriui dar reikės – rugsėjo mėnesį pasirašytas kontraktas su 200 metų patirtį turinčia leidybos kompanija „Warner/Chappell“, šiuo metu dirbančia su tokiais atlikėjais, kaip Beyoncé, Madona, „Radiohead“. „Ne, nebijau galimų kompromisų, jie profesionalai. Gali tekti kurti netgi roką“, – sako ketverius metus visišką kūrybos laisvę turėjęs Marijus. Projektas „Ten Walls“ sukurtas 2013 m. Gegužės mėnesį į eterį paleistas kūrinys „Gotham“ elektroninės muzikos žurnalo „Resident Advisor“ metų kūrinių sąraše užėmė ketvirtą vietą, šokių aikštelėse jis tapo vasaros himnu. Kaip Marijus jaučiasi dabar, kai nuopelnai pastebėti jau ir na-

muose? „Keista buvo, mane užsieny liaupsino, o Lietuvoj nelabai kas tai sekė. Aišku, ilgą laiką „Ten Walls“ tapatybę laikėm paslapty, – rūkydamas atsakingai dėlioja mintis. – Bet paskutiniais metais pradėjo lįsti ši informacija, visos geros naujienos. Kad „Walking With Elephants“ į BBC „A“ sąrašą pateko, kad MTV mūsų klipą rodo, kad pasirodė mano leidybos ženklas BOSO, mano perėjimas į agentūrą „Coda“, kuri dirba su atlikėjais James’u Blake’u, Jessie Ware, Jamie'u Woonu.. Tai jau kitas lygmuo – aš ir noriu iš diskotekų pereiti į dideles arenas. Žodžiu, esu patenkintas ir man labai malonu, kad ir Lietuvoje atsirado reakcijų.“ Jis sako, kad jam nėra būtinas dėmesys, bet prideda, kad kiekvienas kompozitorius egoistas, ir šita antra dalis įtikina labiau. „Kai dirbi Lietuvoje, kalbi apie miestus, kai dirbi pasaulyje, kalbi apie valstijas ir šalis“, – paaiškina, kodėl groja tik užsienyje. Tačiau suintriguoja, kad Lietuvoje planuoja gyvą „Ten Walls“ pasirodymą su pilnos sudėties orkestru. Vienas Marijaus tapatybę formavusių dėmenų – klasikinė muzika. Jis prisipažįsta, kad visada panaudoja klasikinių instrumentų mo-

„Ten Walls“ kūrinio „Walking With Elephants“ vaizdo klipo iškarpa.

tyvus, nes negali pabėgti nuo savęs, tik kartais sau primena, kad nereikia būti Mocartu kuriant elektroniką. „Naujalio muzikos mokykloje dėstytojas Šarūnas Kačionas parodė fagoto grožį. Mano tė-

Noriu Lietuvoje gyvo

vių liaudies pasaką, – sako Marijus, paklaustas, ar turi tikslą garsinti savo šalį, ir įjungia dar neišleistą kūrinį. Juodą mažą studiją užpildo mįslingi kinematografiški styginių garsai. Kūrinys skamba lėtai, plačiai, belaikiškai. Epochos nepaisančią muziką Marijus visąlaik ir teigia norintis kurti. „Mūsų muzika turi unikalių bruožų. Lietuviai genialūs savo sutartinėmis, niekas neturėjo tokios polifonijos. Net Japonijos universitetuose studijuoja tiek sutartines, tiek raudas, – svarsto, kokią savitą žinią pasauliui galėtų siųsti lietuviška muzika, jei nieko nekopijuotų. – Bet primityvūs rinkinėliai panaudojant lietuvišką moters dainavimą ir uždedant beat’ą, dvelkia netikrumu. Neturiu atsakymo, kaip galėtume sukurti ką nors savito. Gal imituojant birbynės, skrabalų skambesį? Reikia fantazijos, o ne tiesioginio mąstymo.“

„Ten Walls“ pasirodymo su simfoniniu orkestru.

vas ir brolis smuikininkai, žmona Diana pianistė. Mūsų namams būdinga klasika“, – sako šokių muzikos aikštelių dievas.

PROTAGONISTAS

Klausantis Marijaus, susidaro įspūdis, kad jam niekas nesunku, kad nepatiria menininkams būdingų psichologinių blokų. „Žmonėms niekada to nerodyčiau. Būna visko. Kūryba ne matematinė lygtis, turinti sprendimą. Kartais, atėjęs į studiją, nieko nesukuriu. Tada išeinu namo, įsijungiu „Xbox’ą“ ir žaidžiu, žiūriu serialus, statau LEGO, – kalba, tai pakildamas, tai nusileidamas savo reguliuojamoje kėdėje. – Bet tikrai nesu bohema, kilnojanti taurelę. Tiesiog gerai susitvarkau.“ „Mano tikslas – kurti muziką. Neseniai parašiau „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“, kūrinį pagal seną lietu-

Tikiuosi, nebuvote naivūs ir nemanėte perskaitysiantys sėkmės recepto formulę. „Turi sutapti vieta, laikas ir aplinkybės, kaip man sakydavo krišnaitai, su kuriais leidau laiką paauglystėje“, – dalinasi Marijus. Visa kita – Džesika Alba. Šį vardą Marijus pamini, kai paprašau padėti įsivaizduoti jo kūrybos procesą. „Vienas dalykas, tai labai intymu, – padaro pauzę. – O apie intymius daly-

kus aš nekalbu. Kitas dalykas – tai nenuspėjama. Kaip sapnai: kad ir kaip norėtum susapnuoti, pavyzdžiui, Džesiką Albą, gali galvot galvot prieš miegą, o susapnuosi tankus. Lygiai taip pat nekontroliuojamas kūrybos procesas.“ Marijus vis tik užsimena, kad pradėdamas mėgsta ieškoti motyvo, kuris užkabintų. Tai gali būti boso linija, mušamųjų perėjimas, tam tikros natos. „Tai kelionė“, – sako, referuodamas į naršymą po savo daug metų kauptą garsų biblioteką.

Ar eitų Marijus į gerbiamos Kylie Minogue koncertą, jei tą savaitgalį negrotų? „Turbūt ne – geriau palauksiu, kol su ja dalinsiuosi scena“, – atsako su sau būdingu pasitikėjimu.

Lapai Aat Kask

2004 metais estų mokslininkas Raivo Koppel išrado lapus. Ne garaže, bet laboratorijoje, netoli Talino, už Piritos. Patentas išradimui buvo išduotas tais pačiais metais, NR. 45678wl, kuris apibrėžė išradimo paskirtį: „Lapai, kaip medžio dalis, skirta šlamėjimo efektui sukelti“. Paklausa iš pradžių buvo menka, susidomėjo tik austrų kompanija „Mayer und Mayer“. Testams įsigijo 2.4 milijardo lapų. Keletas lapų iškeliavo į Malaiziją, Honkongą. Lūžis įvyko 2013 metais, kai Kuveito kompanija „Rojadd LTD“ nupirko 78.78 milijardo dvipusių lapų. Tikėtosi šlamėjimo jie nesukėlė, bet netikėtai tiko „šešėliui mesti“. Į lapų projektą investavo keletas Japonijos investuotojų, tarp jų „Nippon kawagiwa“, lapo kotelis buvo sėkmingai susintetintas ir panaudojus medvarlės genus sėkmingai išbandytas prilipinimui ant medžio kamieno. Nuo tada lapai nebekabinami mechaniškai, juos išaugina pats medis. Pakeitus genetinį kodą, 8973452wrty67n, lapai tapo medžiams kaip plaukai. Jie tiesiog auga sezoniškai, taip pat save patys susinaikina. Uždaras ciklas, jokios taršos. Kaip rašė „The Independent“ – tai buvo šimtmečio išradimas, keletą kartų svarbesnis už peniciliną ir „Skype“ kartu sudėjus. Dabar lapai tapo įprastu daiktu, šiandien mažai kas susimąsto, kokiu būdu jie atsiranda ant medžių, kodėl jų nėra ant stulpų, šunų ar skruzdėdų.

Andrius Rugys, garso menininkas

Kokie garsai būdingi ir savi mūsų regiono žmonėms? Pirma mintis atėjo apie tai, kad žmonių skleidžiami garsai nėra tiek daiktiški ir lengvai apibrėžtini, prisavinami, kaip kad kūno odos, plaukų ar akių spalva. Regis, žmogaus kalbos garsas bus tai, per ką galima bendrinti skirtingus atvejus. Girdėjau, archeologai daro prielaidą, kad tarmės formuojasi pagal gelminius žemės sluoksnius. Vydūnas rašė, kad visam žmogaus pavidalui didelę reikšmę turi kraujas. O užsieniečiai sako, kad mūsų kalba labai daininga. Scenografas Liudas Truikys yra minėjęs, kad slenkantis ryto rūkas sutampa su žemaitiškomis giesmėmis. Kodėl tau įdomi mūsų regiono tapatybė? Tapatybė labai nenulaikomas, mirguliuojantis reikalas. Paskutiniu metu linkstu tapatybės negaudyti, taip gyvenimas oriau klesti. Bet regioną, kuriame kalbama mūsų kalba, tikrai myliu. Lietuvių kalba kai kuriais atvejais veikia kaip itin gyvastingas raktas būties slėpiniams įvardinti. Sakoma, kai kuriais atvejais lietuvių kalboje pats tarimo garsas dar labai artimas ir žodžio reikš-

Lietuviai išsilieja Iš arti ir per atstumą – žmonių, patyrusių mūsų regiono tapatybę įvairiais kampais, minčių koliažas.

mei. Ypač pastabūs Aleksandro Žarskaus ir Algirdo Patacko tyrinėjami virsmažodžiai: RYTAS >< TYRAS RIMTI >< MIRTI GIMTI >< MIGTI KILTI >< LIKTI VEIDAS >< DIEVAS Įdomu būtų panirti giliau ir mėginti, ar tikrai atrastume, kas tie mes ir kas tas regionas. Regis, nusimato galimybė, kad gerokai ištirptume. Kaip kad ir Baltijos kranto ilgio nelabai išeitų pamatuoti... Ir gražiai yra pasakęs keliautojas ir fotografas Paulius Normantas: „Himalajai prasideda Žemaitijoj“. Dabar atrodo, kad lietuviai emigruodami vykdo lietuvių vardo prigimtį – išsilieja! Gal nėra tai blogai?

TAPATYBĖ Audronis Imbrasas,

Tapatybės jėga

„Menų spaustuvės“ vadovas

Mūsų menas išskirtinis, konkurencingas? Meną pirmiausiai lemia prigimtiniai talentai ir visuomenės sukurta švietimo ir kultūros politikos sistema. Ji leidžia arba neleidžia tiems talentams pasiekti dienos šviesą. Tad kai tautoje gimsta pasaulinio masto talentai, tokie kaip Čiurlionis, Noreika, Nekrošius, Špokaitė ar Urmana, jie ir konkuruoja pasauliniame lygmenyje būtent tuo laikotarpiu – nebent jį riboja šalies politinė padėtis. Kadangi laikmetis suponavo taip, kad tautos talentas sovietmečio pabaigoje ypač reiškėsi per teatrą – turėjome ir tebeturime stiprų tradicinį teatrą. Bendrąja prasme Lietuvos meno negalėčiau vadinti išskirtiniu. Lietuviai tarp Baltijos šalių. Veikiausiai savo vaidmenį yra atlikusi religinė tapatybė. Estai ir latviai, pas kuriuos vyrauja protestantizmas, yra racionalesni, pragmatiškesni, lietuviai, kurių vyraujanti religija katalikybė, labiau linkę į egzaltaciją. Mes keliasdešimt metų žiūrėjome Lenkijos TV, estai – Suomijos. Gal todėl estai dabar kuria ateitį – pasaulyje konkuruoti gebančias technologijas, į šiuolaikines reikmes orientuotą kultūros infrastruktūrą, o lietuviai pagal paveiksliukus bando rekonstruoti praeities rūmus. Kartojate, kad lietuviai gyvena kultūriniame gete. Puiki terpė nacionalinei tapatybei augti? Skonio reikalas. Jei tapatybė siejasi su praeitimi, konservatyviomis vertybėmis, pokyčių ir naujovių vengimu – gal tada ir puiki. Jei gete ir jautiesi laimingas (nes nepažįsti išorinio pasaulio), ar tai pilnavertė laimė? Ar geto gyventojai gali konkuruoti šių dienų pasaulyje su kitomis, nuolat atsinaujinančiomis, visuomenėmis?

Kas darė stipriausią įtaką lietuvių identiteto formavimuisi? Geografinė mūsų tautos buvimo vieta, lėmusi tai, kad pro mus ėjo įvairių kitų tautų keliai. Religija. O kai kuriais atvejais – išskirtinės kultūros asmenybės. Tarkime, įsivaizduokite mūsų identitetą tuo atveju, jei nebūtume patyrę M. K. Čiurlionio. Būdamas Honkonge, kiek pavydėdamas galvojau, jog apmaudu, kad mūsų keletui dešimtmečių nebuvo okupavę britai, Vietname mačiau akivaizdžių prancūzų okupacijos nulemtų pažangos ženklų.

Įsivaizduokite mūsų identitetą, jei nebūtume patyrę M. K. Čiurlionio

Libertas Klimka,

Paulina Pukytė,

Kaip kūrėjai esame vidutiniokai. Pasiekiame daugiau darbštumu, o ne talentu. Lietuva nėra palankioje išgyvenimui klimato juostoje. Žmogui istoriniais laikais čia tekdavo labai daug dirbti, kad išaugintų derlių ir pasiruoštų žiemai. Kūrybinių galių plėtrai tiesiog nelikdavo laiko. Vienintelis mūsų gamtos turtas – jos grožis. Baltiškasis menas radosi pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo, senajame geležies amžiuje. Gavęs postūmį Gintaro keliu iš Romos imperijos, toliau plėtojosi labai savitai. Visai skirtingai nuo kaimynų slavų ir germanų. Baltiškajam papuošalų stiliui būdingas gamtos formų geometrizavimas ir abstrahavimas, polinkis į simbolizmą. Tai baltiškąjį meną artina prie moderniojo. Lietuvių etninės kultūros esmingas bruožas – artumas savai gamtai. To ganėtinai matome ir mūsų profesionaliojoje dailėje – spalvų dermėse, motyvuose. Žinoma, ir literatūroje: tapatybę galingai išreiškia Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos, Justino Marcinkevičiaus eilės. Etniškumas stiprėja visame pasaulyje kaip priešprieša globalizacijai. Mūsų padangėje etninės kultūros plėtra turėtų rūpintis ir valstybinės struktūros, nes masinė emigracija – didelė tautos nelaimė.

Tapatybė. Tapatybė yra takus dalykas. Tapatinimasis su kuo nors – socialine grupe, profesija, tautybe, valstybe – sąmoningas veiksmas. Kartais aš noriu tapatintis su viena grupe, kartais su visai kita, o dažnai nenoriu tapatintis su niekuo. Ilgai gyvendama Londone įgijau daugiau laisvės manyti, kad visai nebūtina tapatintis su tuo, su kuo neva turėtum. Pastuksena lietuviškumas? Sakyčiau, aš labiau vilnietė negu lietuvė. Manau, kad savęs, kaip Lietuvos pilietės, suvokimas man labai suaktualėtų, jei Lietuvai, pavyzdžiui, imtų grėsti koks nors realus pavojus. O šiaip man pasidaro gana neramu, kai trumpam pamirštu kokį lietuvišką žodį. Man rūpi lietuvių kalba. Šaknys kuriant maitina Jus? Kas tos mano šaknys – ar tai tėvynė, o gal labiau mano tėvai, mano giminė? Dalis jos atkeliavo iš toli. Nemanau, kad menininkui reikėtų įsikibti kokios nors tapatybės, mano įkvėpimas ateina ne iš ten.

Lietuvos edukologijos universtiteo profesorius, etnologas

Modernus baltų polinkis į simbolizmą

IŠ ARTI

rašytoja, menininkė

Tapatybė yra taki

Virginijus Savukynas,

žurnalistas, knygos „Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII – XIX amžiaus Lietuvoje“ autorius Ką supratote apie save, rengdamas knygą apie lietuvių tapatybę? Pirmasis tapatybės suvokimas atėjo seniai, dar 1994 metais, kai studijuodamas atlikau etnografinę praktiką Šiaurės Lietuvoje. Mano tema buvo etnokonfesiniai santykiai. Kaip žinia, ten gyvena liuteronai, katalikai ir reformatai, bei latviai ir lietuviai. Važiavau įsitikinęs, jog lietuvis – tai tas, kuris kalba lietuviškai. Užsidėjęs tokius akinius žvelgiau į ten susiklosčiusius santykius. Ir tik į praktikos pabaigą suvokiau, kad kažkas yra ne taip. Pradėjau analizuoti tai, kas man buvo papasakota ir suvokiau: tame regione lietuvis – tai katalikas. Lietuviškai kalbantys reformatai tokiais nebuvo laikomi. Kai pradėjau užduoti tinkamus klausimus, pradėjau gauti labai aiškius atsakymus. Man padėjo antropologijos studijos. O, kaip žinia, antropologai turi išsivaduoti iš savo išankstinių nuomonių, jei nori suprasti tyrinėjamą visuomenę. Tuomet supratau, kad tapatybė nėra kažkokia duotybė. Ji gimsta iš santykių, ji gali keistis. Tyrėte tapatybę XVII – XIX a. Kurie aspektai aktualūs ir dabar? Mano konceptuali ašis – konfesinės tapatybės (lietuvis – katalikas) pasikeitimas į lingvistinę (lietuvis tas, kuris lietuviškai kalba). Konfesinės tapatybės (nereikia jos tapatinti su kataliko ar tiesiog tikinčio žmogaus tapatybe) aspektų yra daug. Juk dar prieš dvidešimt metų ją atradau Lietuvos šiaurės regione. Kažkada lietuvio tapatybę apibrėžė konfesija, vėliau – kalba. Kas ją apibrėžia dabar? Labai geras klausimas. Mano nuomone, vis dar galioja lingvistinė tapatybė. Tačiau iššūkiai yra didesni. Ar nereikėtų pergalvoti savo tapatybės? Juk mūsų protėviai prieš pusantro šimto metų tai

padarė. Deja, rimtesnių tapatybės permąstymo pastangų nematyti. Yra maža, bet rėksminga ir įtakinga grupė, kuri siekia konservuoti mūsų tapatybę, palikti XIX amžiuje su visais to amžiaus demonais. Nemanau, kad tai pats geriausias kelias lietuviams išlikti. Priešingai, manau, tai pats tiesiausias kelias nutautėjimui. Kodėl prasminga įsisąmoninti tapatybę? Tai vartai į ateitį. Tai galimybė kurti, pasiekti. Arba priešingai – užsidaryti, vegetuoti, o galiausiai išnykti. Ir šie du scenarijai priklauso nuo tapatybės apibrėžčių.

Tapatybė gimsta iš santykių

Brigita Stroda

Victoria Diaz,

užaugo pokario emigrantų šeimoje Australijoje ir grįžo atgal į Latviją šaliai atgavus nepriklausomybę. Šiandien Brigita – aktyvi Latvijos ir Europos kultūros ir kultūros politikos dalyvė.

Tapatybės jėga

Laimingoje, saulėtoje Australijoje užaugau pilna stokos. Buvome ten, nes viską praradome – nuosavybę, namus, šalį, laisvę. Tai apibrėžė mus, tai buvo dalis to, kas mes tokie. Cha, cha, aš to nežinojau tuo metu, tai antroje gyvenimo pusėje man išaiškino terapeutas! Tada tai nebuvo negatyvu, kaip tik todėl gyvenau fantastiškai socialų ir kultūringą gyvenimą – chorai, šokių rateliai, teatras, klasikinė muzika, literatūra ir jaunimo festivaliai tarp valstijų, o vėliau ir šalių. Mano pasaulis taip dramatiškai skyrėsi nuo bendraamžių australų, kad nesidalinau savo įspūdžiais, nes jie paprasčiausiai negalėjo suprasti. Net negalėjau jiems paaiškinti, kas yra „tai“, nes jos nebuvo žemėlapyje, nebuvo Latvijos, tad paprasčiausiai gyvenau (turiningą) dvigubą gyvenimą. Taip užgimė mano išorinė persona ir asmeninė tapatybė. Didžiame, sausame krašte, pilname eukaliptų, Latvija tada buvo vieta iš tamsios, drėgnos, žalios girios ir pievų, kur gyveno lapės, vilkai, lokiai ir lūšys. Svarbu buvo uogauti ir grybauti. Australams tai svetima, bet išeiviai itin ieškodavo uogaviečių ir organizuodavo grybavimo keliones. Šalių ir regionų brendai turi daug formų – tautybė, turizmo objektai, ekonominiai rodikliai, bet, žinoma, juos kuria ir asmenybės. Baltijos šalys yra vaikai, geriausiu atveju – paaugliai. Ilgai drausti savos tapatybės, mes apsistatėme įspūdingomis sienomis. Svarbu buvo pasakyti – tai yra mano, mano! Dalintis gali tik tada, kai tau tai, ką turi, ir priklauso, ir tvirtai žinai, kas tai yra. Nemanau, kad mes jau žinome, kas tokie esame. Na, estai bent aiškiai žino, kad jie ne tokie kaip kiti. Vietoje savirefleksijos mūsų politikai stengėsi prisijungti prie tarptautinės bendruomenės ir kurti gyvybingas ekonomikas, kad bent išgyventume. Tai iš vienos pusės. Iš kitos – kultūra žaidžia kitomis taisyklėmis. Kultūra – tai dosnus šaltinis resursų, kuriais mes nesinaudojame. Vietoj bandymo išrasti ką nors naujo, turėtume žengti kelis žingsnius atgal – toliau nei įpras-

mados marketingo konsultantė, gimusi ir užaugusi Argentinoje

Būti unikaliam ir suvokti savo stilių – tai nesusiję su geografija

Nesu lietuvė, nes esu iš kitur. Bet vis tiek daug jungčių mane sieja su šia šalimi. Mano šeimos šaknys iš čia. Be to, dabar gyvenu Vilniuje, todėl bendrauju su juo kaip su draugišku organizmu, nes čia dirbu su daugybe talentingų žmonių. Gimiau ir užaugau Patagonijoje, Argentinoje. Tenykštės gamtos, jos spalvų ir kodų stiprumas įsispaudė manyje. Toji atmosfera – galingas šaltinis formuojant skonį ir ieškant įkvėpimo. Tad lietuviškos šaknys nelabai prisidėjo

TAPATYBĖ

tas sumodernintas folkloras, bet į savo esmę, kuri, priešingai kitiems Europos regionams, yra vis dar gan arti mūsų. Kodėl? Todėl, kad regioninė tapatybė be aiškaus tikslo neturi prasmės. Įsivaizduokime save taip – mes, trys Baltijos šalys, esame mažos, dėl to lengvai tvarkomos, esame tokie šiauriečiai: individualistai, vienišiai, gyvename savo sodybose šalia švarios žemės ir gamtos. Susibūrę dainuojame, tiesiogine ar metaforiška prasme, – vibruojame bendram tikslui. Siūlau pasiskelbti (ir tapti) visiškai ekologiškais ir plėtoti gudrias, tvarias industrijas – maisto

produktus, dizainą, ypač vilną ir kanapes (galbūt madai, bet svarbiau – statybai), augalus natūraliai medicinai ir t. t. Ir tapsime apsukrūs, veiksmingi ir efektingi gamintojai aukštos kokybės, švaraus, natūralaus maisto, produktų ir paslaugų, kurių paklausa pasaulyje jau dabar nepatenkinama. Ir sulauksime klestėjimo ir pripažinimo, kurių taip trokštame. Ar kalbu apie utopiją, reikalaujančią neįmanomos politinės valios? Galbūt taip, bet aplink mus judama greitai, kaip 2014-ieji rodo. Karas (ar, mūsų kontekste, jo grėsmė) netgi vaikus priverčia suaugti per dieną, o mano tėvų

kartos emigracijos patirtis parodė, kad ir tai galima pergyventi. Atsparumas visada buvo latvių stipriausias sugebėjimas. Galbūt „suaugti“ mums, kaip tautai, reiškia pagaliau susikurti savo ateities viziją ir ja sekti, o ne tiesiog sėkmingai apeiti nepalankias situacijas.

Ar kalbu apie utopiją, reikalaujančią neįmanomos politinės valios?

prie mano tapatybės formavimosi. Spėju, kad asmeninė perspektyva buvo stipresnė už genus. Iš ten Lietuva man atrodė labai romantiškai. Turėjau neliestos ir drauge švelnios gamtos bei kultūros įvaizdį. Mano mama pirmą kartą Lietuvoje apsilankė 1995 m. Ji parvežė man keletą nespalvotų žurnalų su lietuvių menu ir fotografija – liūdni portretai ir vienišos pievos atrodė kaip gražus filmas. Kaip tiesa ir nuoširdumas. Lietuvišką tapatybę išreikščiau tokiais žodžiais – savistaba, nuoširdumas, liūdesys ar ilgesys, užsisvajojimas. Labiau tikiu bendrosiomis

vertybėmis nei tapatybe kalbant apie regionus, šalis. Jaučiuosi praturtinta turėdama kelių kultūrų šaknis, tai tikriausiai man padėjo būti sąmoningesnei, įgyti atidesnį žvilgsnį pasauliui. Bet labiau mane įkvepia akimi neregimi žmogiškieji saitai. Kuriuos vienija kolektyvinis pulsas ir estetika, dabarties pajauta, inovacijos ir skonis. Baltijos šalys yra panašios ir drauge skirtingos. Panašiai, kaip skirtingi tos pačios paletės atspalviai. Dalinamasi geopolitine praeitimi, religija ir gamta. Kalbant apie sostines, Rygoje matau daugiau vokiškos įtakos, daugiau atvirumo dėl uosto, Talinas – švelnus kaip perlas,

šiaurietiškesnis ir drąsesnis. Vilnius europietiškas – žaismingas kultūrų mišinys. Ar Baltijos regiono mados kūrėjai gali konkuruoti pasaulinėje rinkoje? Talentas ir atkaklus darbas laimi tarptautinėje madoje, ne geografija. Nusiųsti pasauliui unikalią žinutę – esminga siekiant komercinės sėkmės. Svarbu suprasti, kad kūrybingumas ir komercija – tai ne du skirtingi pasauliai. Vietos rinkoje matau poreikį naujų koncepcijų, idėjų ir daugiau netradiciškai mąstančių žmonių. Labai gerai, kad lietuviai madoje kūną priima natūraliai. Kad lietuviška mada augtų, reikia sukurti aplinkybes konceptualiam ir

vizionieriškam mąstymui, galvoti apie tolimas perspektyvas ir ilgalaikes strategijas, mąstyti globaliai. Išvystyti savitą estetikos kalbą. Ar galime užauginti sėkmingą mados prekių ženklo identitetą, remdamiesi jo kultūra ir unikalumu? Viskas priklauso, kaip prieini prie pagrindinės ženklo idėjos. Atvira ir demokratiška prieiga yra esminis reikalavimas. Tradicinis mąstymas čia neveikia, nes ženklas kūrybiškumu turi vartotojams sukurti papildomą vertę, juos įkvėpti ir pakviesti palikti įprastą kontekstą. Būti unikaliam ir suvokti savo stilių – tai nesusiję su geografija.

IŠ TOLI Jautrus lietuvių balansas – įdomus fenomenas Saori Matsuda,

parduotuvės „LT Shop“, Tokijuje prekiaujančios lietuvių kūrėjų gaminiais, savininkė Studijuodama universitete pamačiau pono Tumino režisuotą „Ričardą III“. Spektaklis paliko didelį įspūdį ir įsvajojau aplankyti Lietuvą. Ir vieną dieną iškeliavau. Buvo 2010-ieji, karšta vasara. Neturėjau jokios informacijos ar kontaktų. Bet sutikau porą vietinių, dėl kurių ši kelionė tapo ypatinga. Japonija ir Lietuva turi daug panašumų. Abiem tautoms svarbus artimumas su mišku ir vandeniu. Mes taip pat turime panašias re-

ligijas. Net nežinodami vieni kitų istorijos, matome šiuos panašumus. Lietuvių skonis išgrynintas, paprastas, ir tai siejasi su japoniška kultūra. Lietuviai labai modernūs, dažnai labai stilingi, bet išlaikę natūralistinį pojūtį. Šis jautrus balansas – įdomus fenomenas. Esu išsikėlusi uždavinį – užčiuopti japonišką dvasią lietuviškuose daiktuose. Savo parduotuvėje „LT shop“ pristatau įvairius dirbinius – nuo tradicinių amatų ir sendaikčių iš blusturgių iki visiškai naujo jaunosios kartos dizaino. Pirmą kartą apsilankiusi Lietuvoje pastebėjau, kad abi šalys dalinasi bendra dvasia. Parenku tas prekes, kurios turi tą dvasią.

Tiesą sakant, pagaminta Lietuvoje nėra pagrindinis kriterijus. Parduotuvėje daugiausia turime tradicinių amatininkų kūrinių. Šiandien prigaminta daug masinės produkcijos – esame apsupti per didelio kiekio daiktų. Manau, dėl to žmonės prarado kažką svarbaus, ypač japonai. Lietuvoje dar vis labai daug „tikrų“ daiktų, t. y. skirtų gyvenimui, o ne tik dėl grožio. Jie pagaminti rankomis šalia tų, kurie sukurtais daiktais ir naudojasi. Mediniai šaukštai, audiniai, pinti krepšiai – gal jums tai atrodo paprasta, atsibodę, bet tikiuosi, kad neprarasite šio ryšio su tikrumu, unikalumu. Jūsų šalis vis dar turi jį, tai svarbu, nes jį lengva prarasti.

Pasaulyje yra daugybė garsių skandinaviško dizaino prekių ženklų ir concept tipo parduotuvių, tačiau DESIGN HOUSE STOCKHOLM (toliau – DHS) – ne tik garsus prekių ženklas ar dizaino parduotuvė. Visų pirma – tai unikalus verslo modelis.

Skandinaviško dizaino leidykla Sandra Kliukaitė

TEMA

Andersas Färdigas atidaryti dizaino leidyklą sugalvojo daugiau nei prieš 20 metų. DHS nuotr.

DHS turi penkias savo parduotuves ir pasaulinį partnerių tinklą. DHS nuotr.

Puikiai žinome, kaip veikia knygų leidyklos, leidžiančios nepriklausomų autorių knygas ir pardavinėjančios jas savo knygynų tinkle. DHS įkūrėjas ir vadovas Andersas Färdigas, prieš daugiau nei 20 metų ieškodamas naujų kūrybinio verslo idėjų, tokį patį knygų leidyklos modelį sugalvojo pritaikyti dizainui ir dizaineriams. Ir susilaukė neįtikėtinos sėkmės. Dabar DHS veikia kaip nišinė dizaino leidykla, kurios identiteto esmę sudaro skandinaviškas dizainas, o DHS dizaino parduotuvių (aka „knygynų“) tinklas yra išsidėstęs nuo Stokholmo iki Tokijo, nuo Vil-

niaus iki Niujorko, nuo miestų gatvių iki interneto „perėjų“... „Mūsų verslo formulės geroji pusė – tai, kad aplink tiek daug kūrybingumo, dizaineriai iš tiesų net nežino, kur jį dėti. O mes sukuriame galimybę gerą dizainą užfiksuoti, paversti jį tikrove, todėl jie ateina pas mus, – komentuoja Andersas. – Galbūt blogoji šio reikalo pusė – nors net nežinau, ar tikrai tai blogai – kad mes gauname tiek daug skirtingų idėjų. Tiek daug žmonių nori dirbti su mumis, sudėtinga priimti sprendimus.“

Kartais tai, kas tinka viskam – netinka niekam, kaip sako viena skalbimo miltelių reklama. Globalioje dizaino ir mados industrijoje gana dažnai nutinka taip, kad prekių ženklai, apimantys labai daug skirtingų sričių ir prekių kategorijų, laikui bėgant praranda savo veidą, supanašėja su kitais ir nutolsta nuo pagrindinės vizijos.

Tai ne DHS atvejis. „Žinoma, mes nesistengiame patekti į kiekvieną kategoriją, koncentruojamės į daiktus namams, bet juk yra labai daug prekių ženklų, kurie fokusuojasi tik į stalviršius ar tik į šviestuvus. Lyginant su tokiais atvejais, mes priklausome daugybei skirtingų kategorijų, bet aš tai matau kaip stiprybę, nes būtent dėl to DHS konceptas ir yra toks jaudinantis“, – DHS spektru patenkintas Andersas. Skandinaviškas dizainas, kaip apibrėžiama šiandien, išsivystė 1920–1930 metais. Šiandien tai – tarptautinis stilius, o skandinaviška – tai ne geografija ar tautybė. Tai požiūris. Todėl DHS nesirenka dizainerių pagal tautybę. Dizaino leidykla priima dizainerius, kuriančius pagal apibrėžtą „skandinavišką dizainą“, ir visai nesvarbu, iš kokios šalies jie kilę. „Mes nežiūrime į skandinavišką dizainą kaip į kažką, kas būtinai turi būti sukurta švedo ar dano, – teigia DHS įkūrėjas. – Skandinaviškas dizainas – tai gera porcija ergonomiško, kokybinio mąstymo ir taisyklių laikymosi. Bet tose taisyklėse turi būti ir šiek tiek smagumo. Svarbu produkto praktiškumas, mes nenorime tiesiog gražių daiktų, bet jei pagamini praktišką daiktą, jis turi būti ir gerai nuteikiantis. Svarbiausia, kad tai būtų kažkas, kas nesensta, su kuo gali gyventi labai ilgai.“ DHS visada ieško kito kampo – naujo būdo, kaip naudotis kasdieniais daiktais. Tas kampas gali būti didesnis funkcionalumas ar unikalus medžiagų panaudojimas. Šie dalykai gali būti labai stipriai matomi arba vos pastebimi iš smulkių detalių. Tarkim, Harrio Koskineno lempa „Block“ šaukia: „Žiūrėk į mane, aš tokia ypatinga!“, o Lenos Bergström kilimas – tai vilnos ir odos kombinacija, kurios vienintelis išskirtinumas – kilimo kraštas baigiasi oda. To pakako, kad kūrinys taptų siekiamas dizaino kolekcininkų.

TEMA

„Mes niekada nesirenkame dizainerių – visada renkamės daiktus, jų dizainą. Žinoma, už to slypi kūrėjas, tačiau pirmiausia galvojame apie daiktą, – sako Andersas. – Didžiuojamės ne produktų vardais, o pačiais produktais. Turime ir labai garsių dizainerių, ir keletą, kurie išgarsėjo po koloboracijos su DHS. Kai jie atėjo pas mus – jie buvo niekam nežinomi, bet turėjo puikių idėjų.“ DHS leidykla šiandien turi kontraktus su daugiau nei 70 skirtingų dizainerių ir dizaino studijų, tarp kurių yra „A & E Design“, Signe Persson-Melin, Monica Förster, Nina Jobs ar Lietuvoje geriau žinoma švedų dizainerių komanda „Form Us With Love“. Paklaustas, ką žino apie lietuvišką dizainą, Andersas Färdigas susikuklina: „Nelabai ką. Bet esu matęs nemažai dizaino pavyzdžių pasaulinėse parodose. Buvau kviestas į keletą

„Block lamp“ dizainas įtrauktas į Modernaus meno muziejaus (MOMA) Niujorke nuolatinę kolekciją. DHS nuotr.

Mes niekada nesirenkame dizainerių – visada renkamės daiktus, jų dizainą

renginių Lietuvoje, bet vis nepavyksta susiderinti laikų... Tačiau žinau, kad jūsų šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – ateina su labai stipriu dizainu, ypač mados srityje. Tai puiku! Jūs turite unikalią galimybę vienoje vietoje sujungti kūrybą su gamybos procesais, kurie jūsų šalyse yra daug konkurencingesni.“

www.designhousestockholm.com

Pilkasis Žaliasis tiltas Gabija Grušaitė,

rašytoja, viena iš festivalio „Vilnius Street Art“ organizatorių

Detalėse GLŪDI visuma, todėl žmonės, atmetantys dialogą dėl Žaliojo tilto skulptūrų kaip smulkmenišką, nesupranta, kad jos yra juodulys, plėšantis besiplečiančio miesto tinklą.

Pasiūlius „narvų“ projektą, komentatorius Ignas turėjo savo mintį: „Labai geras darbas, įkvėpė mane vizijai „gamta viską sutvarkys“, [reikia] užsodinti vijokliais konstrukcijos viršų ir laikui bėgant tvarka atsiras.“

pert“, verslo centrą „Baltic Hearts“, Europos aikštę, banko „Swedbank“ centrinį pastatą ir t. t. Projekto idėja kilo užvirus viešoms diskusijoms spaudoje. Architektas nusprendė pažaisti manipuliuodamas erdve: kaip atrodytų Žaliasis tiltas, nuėmus skulptūras? Lieka tuščia vieniša erdvė. Tuomet jam kilo mintis pratęsti kolonas sunkia metaline ažūro konstrukcija, o vėliau ją priderino prie skulptūrinių grupių ir taip gimė kontraversiškieji „narvai“. „Narvai“ įrėmina ir sukuria simbolinį atstumą tarp istorinės skulptūrų realijos ir dabarties. Jos tampa nebe triumfuojančiais didingais objektais, o ironiškai apibrėžtais prisiminimais

Būtent dabar negalima nusileisti baimei

apie Staliną ir raudonojo teroro laikus. Nuimti skulptūras nėra gana. Sudėti jas į Grūto parką ir apsimesti, jog rytuose nekyla vėjas būtų realybės neigimas arba tiesiog bailumas. Galbūt situacija aštri ir todėl, kad Žaliojo tilto skulptūros nėra vien istorinis priminimas, ką reiškia netekti nepriklausomybės ir būti lengvai paaukojamu pėstininku didžiųjų jėgų žaidime. Karas rytų Ukrainoje, Krymo okupacija, karas Gruzijoje – ilgą laiką Vakarai kartojo Baltijos šalims ir Lenkijai, kad esame paranojikai, nesuprantantys, jog gyvename saugiais laikais. Bet dabar realybė yra tokia, kad rytuose, lyg Tolkino Viduržemyje iš tamsybių kylantis blogis, telkiamos jėgos ir po truputį tiesiamos rankos link Europos sienų. Būtent dabar negalima nusileisti baimei. Ar užsimerkti realybei. Ir turbūt ironiška, kad „narvų“ projektas neįvyko tik todėl, kad miesto meras paprašė palaukti „ramesnių“ laikų. Kiek laiko lauksime? Lietuva negali pakeisti labai daug dalykų, kylanti grėsmė daug didesnė nei kelios nedidelės šalys pajūryje, bet viskas slypi detalėse. Jos sudaro visumą, kaip kad stuburą sudaro slanksteliai. Žaliojo tilto skulptūros yra dialogo pradžia, skirta ne tik Vilniaus gyventojams, bet ir visai Lietuvai: kur mes stovime šiandien? „Vilnius Street Art“ festivalis, siekiantis kontekstualumo tarp menininkų darbų ir erdvės realybės, siūlo Žaliojo tilto skulptūras paversti laikinomis meno instaliacijomis. Skirtingi menininkai, architektai, kūrybingi žmonės galėtų jas įprasminti, išprasminti ir interpretuoti. Tai vienas iš būdų suvokti miestą ne kaip nekintančią visumą, bet kaip gyvą organizmą. Festivaliui vykstant antrais metais, miestas, o ypač jaunesnė karta, pamatė galimybę suasmeninti viešąsias erdves, atrasti su jomis „jaukesnį“ santykį.

Miesto formos

Saulėtas rugsėjis. Šiltas. Švelnus. Vilnius visada gražiausias rudenį, todėl rašau ant suoliuko Bernardinų sode, geriu juodą kavą iš lietuviško kavinių tinklo. Atvykstu į Vilnių tik kelis kartus per metus, kartais iš Bankoko karščio, kartais iš pergrūsto Niujorko JFK, ir kiekvieną kartą matau lyg žiedą besiskleidžiantį miestą. Apleistas, kraupokas naktį Sereikiškes pakeitė Bernardinų sodas, ir net naujasis pavadinimas palieka malonų skonį ant liežuvio galo. Sodas – su fontanais, žalia žole, gėlėmis ir tvenkiniais, o taip! Ir netgi tai, jog vietoj „Starbucks“ invazijos turime savo kavinių tinklus – Vilnius džiugina ir auga. Kasdienis gyvenimo džiaugsmas mieste glūdi detalėse: sveiko maisto pasiūla; įdomūs, pasaulinio lygio renginiai; pasivaikščiojimai parke; malonūs taksi vairuotojai; gerėjanti vairavimo kultūra. Detalėse slepiasi visuma, todėl žmonės, atmetantys dialogą dėl Žaliojo tilto skulptūrų kaip smulkmenišką, nesupranta, kad jos yra juodulys, plėšantis besiplečiančio miesto tinklą. Žaizda augančio organizmo audinyje. Žaliojo tilto skulptūros nėra vien tik estetinis klausimas (bet jos tikrai negražios, ar ne?). Tai yra simbolis, šlovinantis režimą, represavusį Lietuvą ilgus dešimtmečius. Žaliąjį tiltą pastatė 1952 m., o nuo 1944 m. iki 1953 m. Lietuva neteko trečdalio gyventojų. Trečdalio! Nužudyti, ištremti į Sibirą arba pasitraukę į Vakarus. Taigi ką mums primena skulptūrinės grupės „Žemės ūkis“, „Mokslo jaunimas“, „Taikos sargyboje“, „Pramonė ir statyba“? Tikrai ne auksinius laikus. Klausimas: palikti ar griauti? Šiemet gatvės meno festivalis „Vilnius Street Art“ pristatė architekto Audriaus Ambraso sprendimą šiuo klausimu – drąsų ir konstruktyvų: nebandykime neigti praeities ar ją ignoruoti, kalbėkimės apie tai, ką mums reiškia praeities vaiduokliai. Menas turi tokią galią. Ambrasas šiandien yra vienas aktualiausių Lietuvos architektų, prisidėjęs kuriant naujojo Vilniaus veidą: meno inkubatorių „Ru-

N WIND redakcija primena, kad 2014 m. spalio pabaigoje Valst ybinė kultūros paveldo komisi ja rengs konferenciją dėl skulptūrų pašalinimo. Norėdami, kad skulptūros būtų pašalintos, pasirašykite puslapyje www.peticijos.com.

Danai „WhoMadeWho“: esame žinomi visur

DAINA DUBAUSKAITĖ

Įprasta kalbėti apie „skandinavišką skambesį“, liaupsinti regiono klimatą, palankų talentams... Iš dalies ši teorija yra net labai teisinga. Bet Skandinavijos muzikantai nėra vienos bangos atstovai, toli gražu – daugelis net labai unikalūs.

Bet ar AC/DC apie jus žino? Gal bandėte su jais susisiekti? Ne. Šiaip mūsų pavadinimo istorija gana klasikinė – jau buvome įrašę muziką, skambino iš leidyklos, klausė, ką užrašyti. Kolega krepšyje rado kažkokią nežinomos australų grupės plokštelę, ir pasiskolinom jos pa-

Daniją matėme kaip valstiečių, turinčių prastą muzikinį skonį, šalį. vadinimą. Ir viskas. Tai, kad paauglystėje kiek AC/DC ir paklausydavom, niekaip su pavadinimu nesusiję.

Visi nuo pat pradžių žinojo, kad „WhoMadeWho“ daro tik tai, ką nori.

ASMENYBĖS LOŽĖ

Kaip ir „WhoMadeWho“, atidarę rudens sezoną Katedros aikštėje. Netipiškas pasirinkimas „Sostinės dienoms“, netipiška ir danų, bet ne daniškos grupės istorija. Nepavyktų trumpai apibūdinti dešimtmetį jau atšventusio trio skambesį – tai diskotekų rokeriai, roko diskotekininkai, elektropop’eriai, pamėgę gitaras, sintezatorius, ir – patys to neslepia – pakvėpavę niujorkietiškų madų. „Prajodantys“ net nejautriausią minią. Dainuojantys ir šokantys į gerbėjų jūrą. Netgi braukantys gitaros stygas šampano buteliu... Taip, tai šou, bet jis tik sustiprina kokybišką muziką, o ne maskuoja talento trūkumą. Trumpame pokalbyje didžiosios „Sostinės dienų“ scenos užnugaryje su „priekiniais“ grupės nariais Jeppe Kjellbergu ir Tomu Høffdingu panagrinėjome kūrėjo tapatybės pasauliniame kontekste temą. Kai kurios mintys skamba labai jau pasitikinčiai savimi, bet, matyt, žmogus turi tokią teisę, kai viską argumentuoja savo patirtimi. Jūsų grupės pavadinimas kilo nuo AC/DC albumo... Ir daugiau nėra jokio ryšio!

Šiemet savo jėgomis išleidot jau penktą savo albumą „Dreams“. Tai pirmas kartas, kai nesinaudojote leidybinės kompanijos paslaugomis. Kodėl? Savarankiškas darbas buvo didžiausia mūsų vadybininko svajonė. Jis to siekė ir tikėjo mumis, o mes – juo. Kaip grupė niekada nejautėm jokių kūrybinių suvaržymų, apie kuriuos galbūt pasakoja kiti „pasidaryk pats“ kelią pasirinkę atlikėjai. Visi nuo pat pradžių žinojo, kad „WhoMadeWho“ daro tik tai, ką nori.

Kuriose šalyse parduodate daugiausiai albumų? Pagrindiniai pirkėjai gyvena Vokietijoje, Danijoje ir Prancūzijoje, bet esame žinomi visur. Daugelyje kraštų galime užpildyti koncertų sales. Tai prabanga ir garbė. Kokia jūsų universalumo formulė? Mums pasisekė jau pačioje pradžioje, išleidus pirmąjį albumą. Jis nebuvo prikimštas hitų, bet skambėjo gaiviai ir sudomino daug viso pasaulio hipsterių. Turėjau progą išgirsti jūsų tėvynainių „Efterklang“ sėkmės istoriją. Grupės narys Rasmus pasakojo, kad Danijoje jie niekieno nedomino ir pirmuosius gerbėjus rado Belgijoje. Ar jūsų istorija panaši? Panaši, ir tai moderni H. K. Anderseno pasakos apie bjaurųjį ančiuką, sugrįžtantį gulbe, interpretacija. Kaip jau minėjom, pirmą albumą išleidom Vokietijoje ir nuo pat pirmos dienos nesikoncentravom į konkrečią šalį, tuo labiau gimtąją. Mūsų muzika gyvesnė, fiziškesnė, labiau elek-

troninė nei tai, kas tuo metu skambėjo Danijos scenoje. Ten visi rokeriai verkdavo. Nebuvome jokio Kopenhagos judėjimo dalis, tad natūralu, kad praėjo kokie penkeri metai, kol tapome žinomi ir namuose. Ar dėl to niekada nebuvo liūdna? Daniją karjeros pradžioje matėme kaip valstiečių, turinčių prastą muzikinį skonį, šalį. Galbūt tai snobiška, bet nemanėm, kad mums ten vieta. Dabar situacija pasikeitė, žmonės atviresni mūsų skambesiui, tad namuose groti smagu ir netgi savotiška privilegija. Jei, nors tai visiškai nesvarbu globaliame kontekste, nori tapti superžvaigžde savo šalyje, turi kurti masėms tinkamą muziką. Jei nori būti savimi ir toliau groti savo keistą kūrybą, geriau žvalgytis svetur. Ar kildami karjeros laiptais išlepote? Na, ar pailgėjo reikalavimų koncertų organizatoriams sąrašas? Mes pradėjome labai rimtai ir jau karjeros pradžioje sąrašas buvo užtikrintas. Per daug jo nekoregavome, nors kai dabar pasakei, supratom, kad reikėtų. Šiaip nesam labai išrankūs. Bet visada prašom trijų butelių šampano. Nusižiūrėjom tai iš belgų „Soulwax“ – jie taip gražiai atrodydavo užkulisuose, kostiumuoti ir su taurėmis... Ir iš tiesų, nesvarbu, koks blogas oras ar vėlyvas metas, šampano taurė padeda pasijausti kažkaip kilmingiau! Visai neseniai jūsų kūrinį „Hiding in Darkness“ remiksavo lietuvis Mario Basanovas – beje, irgi daug populiaresnis svetur nei namuose. Kaip rinkotės atlikėjus, kuriems patikėjote savo muziką? Šį darbą atliko mūsų būgnininkas, didis elektroninės muzikos mėgėjas ir žinovas. Pasitikime jo skoniu, remiksų rinkinio rezultatai tikrai geri. Esu kažką viena ausimi girdėjusi ir apie „WhoMadeWho“ DJ setus. Čia irgi mūsų būgnininko užsiėmimas. Mes to nedarome, esame labiau atlikėjai, nesinori „chaltūrinti“ ir tiesiog sumesti du kompaktus, nors daug kas taip daro. DJ kultūra labai įdomi, geriems didžėjams reikia išmanyti muziką ir turėti daug įgūdžių. Gerbiame tai, bet save paliekame gyviems pasirodymams. Tad jei pamatysi mus už DJ pulto kokiam klube po dešimt metų, žinok, kad tai darom tik dėl užmokesčio. O ką, atvažiuoji, pavakarieniauji, nueini į klubą, uždedi asistento paruoštą miksą, išgeri… Ir dar gauni daug pinigų!

www.whomadewho.dk

Kai būdama aštuoniolikos dar gyvenau gimtojoje Liepojoje, su nerimu laukiau tos dienos, kai išvyksiu į Rygą studijuoti, – buvau užtikrinta, kad ten pasiklysiu. Agnesė Kleina, vizualinė žurnalistė

Ryga buvo didelė, šalta ir visai man nežinoma. Tas laikas seniai praėjęs – šiandien Ryga tapo mano antruoju miestu, kompaktišku ir stovinčiu užtikrintai. Atvykėliams iš toliau latviai atrodo arogantiški, bet kokią klaidą jie daro taip galvodami. Lietuviai ir estai žino geriau: mes tokie esame gimę – nepretenzingi ir šiltai priimantys svečius, tik pradžioje tarsi gėdinamės, iškart to neparodome. Ryga irgi tokia. Iš pradžių gali atrodyti, kad joje nieko daugiau, be puikios istorinės architektūros, nėra. Čia nerasite nei dizaino rajono, nei didelės parduotuvių gatvės. Bet vietoj to daugybė puikių restoranų ir nedidelių parduotuvių, išsibarsčiusių po miestą. Reikia sunkiai paplušėti, kad užsidirbtum malonumą visa tai atrasti. Bet rezultatas vertas to darbo. Pradėkime nuo greito, bet skanaus omleto „Makonio“ kavinėje. Ji įsikūrusi senamiesčio pakraštyje, petys petin su Rygos istorijos ir navigacijos muziejumi, vienu seniausiu Europoje. Antrame „Makonio“ aukšte įkurtas restoranas ir nedidelė latviško dizaino parduotuvė.

Ryga buvo didelė, šalta ir visai man nežinoma. Tas laikas seniai praėjęs. Asmeninio archyvo nuotr.

Linkėjimai iš Rygos

Čia nerasite nei dizaino rajono, nei didelės parduotuvių gatvės.

Bet palikime senamiestį ir judėkime į Terbatos gatvę. Užsukite į RIIJA, kur jūsų laukia visi penkiasdešimt latviškos pilkos atspalvių. Dėl namų interjero, konceptualios juvelyrikos ar tiesiog dėl puikios atmosferos. Čia rasite mano mėgstamos juvelyrės Anos Faniginos paprastų sidabro žiedų ir auskarų su įrėžtomis

lotyniškomis frazėmis. Žinau kelis vaikinus, pasipiršusius su Anos žiedais… Eikime toliau – daugiau latviško dizaino. „Paviljons“ – mano mėgstamiausia vieta Rygoje. Ši parduotuvė – ne tik madingiausių Latvijos kūrinių namai, bet ir puikus komandinio darbo pavyzdys. Užgimęs 2009 m. kaip mados studentų momentinė parduotuvė, šiandien „Paviljons“ jau formuoja nedidelį tinklą iš dviejų parduotuvių. Pietų metas. Sveiki atvykę į VEST, pirmą barą Rygoje su Kopenhagos atmosfera. Kiekvienas patiekalas pagamintas iš sezoninių produktų ir su didele meile. Būtinai užsisakykite ekologiškos kolos, putojančios geromis emocijoms iš gražaus butelaičio! O dabar pakeliui į Mieros gatvę. Visa gatvė nusėta mažų kavinių ir parduotuvių, bet labiau-

siai siūlau užsukti į vintažinių baldų parduotuvę „20. Gadsimts“ („20-tas amžius“). Prižiūrima Ditės – dizaino mylėtojos-profesonalės – ši parduotuvė tikras rojus tiems, kas svajoja apie gyvenimą 1950–60-aisiais. Prisiklausę Ditės istorijų apie kiekvieną baldą, surinktą jos kelionių per Europą metu, norėsite jas suvirškinti. Tam siūlau „Valmiermuižas“ alaus bufetą šalia. Čia svarbūs du dalykai – vietinio virimo alaus rūšys ir beatsirandanti magija tarp burnos ir sielos. Geros kelionės atgal!

Agnesės tinklaraštis internete www.whimsicalagnesiga.com

Miesto gidas

Jei jautiesi drąsus, užsuk į geriausią Rygos tatuiruočių saloną „Rigas Tinte“, netoli nuo „Makonio“. Čia pasidariau savo naujausią tatuiruotę – „Pinterest’e“ rastą paveiksliuką su trimis mergaitėmis, žiūrinčiomis pro dangoraižio langą. Vadinu ją savuoju langu į pasaulį.

Parengė Domantas Širvinskas

11.6–11.16

11.01–11.08

09.14–01.25 Kas? Dokumentinio kino forumas CPH:DOX Kur? Kopenhaga, Danija Kada? Lapkričio 6–16 d. Kodėl? Vienas didžiausių dokumentinio kino renginių Europoje pristatys Martino Skorsezės filmą „50 metų argumentams“ – turtingą įtakingo literatūrinio žurnalo „The New York Review of Books“ istoriją. Adresas www.cphdox.dk/en

10.22

Kas? Spektaklis „Euro-vizija“ Kur? Ryga, Latvija Kada? Premjera spalio 22 d. Kodėl? Vidas Bareikis kaimynams bando įnešti savojo šelmiškumo ir stato spektaklį apie „Euro-viziją“. Tik čia šalys konkuruos ne dainomis, o politiniais pareiškimais. Na, tai beveik kaip „Eurovizijoje“. Adresas www.teatris.lv

Kas? Pasaulio muzikos festivalis „Porta 2014“ Kur? Ryga, Latvija Kada? Lapkričio 1–8 d. Kodėl? Festivalis su daug garsų iš viso pasaulio. Susitikti, gauti įkvėpimo, žinių ir tiesiog maloniai praleisti laiką su muzika. Adresas www.festivalporta.lv

Kas? „Society Acts – The Moderna Exhibition“ Kur? Malmė, Švedija Kada? 2014 rugsėjo 14 – 2015 sausio 25 d. Kodėl? Nes įdomu pamatyti Lietuvos menininkus (U. Gelguda ir N. Černiauskaitė, G. Didžiapetris ir E. Narbutaitė, L. Kaminskaitė, A. Šeškus, E. Budvytytė, dar ir J. Mekas) šiuolaikinio Šiaurės šalių meno kontekste reikšmingoje institucijoje „Moderna Museet“. Adresas www.modernamuseet.se

09.27–12.31

11.01–11.08

10.17–10.18

Kas? Kūrybinių industrijų konferencija „What’s next?“ Kur? Vilnius Kada? Spalio 17–18 d. Kodėl? Kūrybinių industrijų atstovai, vizualinės komunikacijos specialistai ir tie, kam įdomu, kur judėsime toliau, čia apsilankyti privalo. Pranešėjai iš Lietuvos ir viso pasaulio. Adresas www.facebook.com/whatsnextvilnius

RU VĖT

Kas? Lietuvos nacionalinio orkestro gastrolės po Lietuvą „Planeta orkestras“ Kur? Lietuvos miestuose ir miesteliuose Kada? Iki metų galo Kodėl? Gyvenantiems mažuose miesteliuose – proga pamatyti tik Vilniuje koncertuojantį orkestrą. Gyvenantiems didmiesčiuose – aplankyti nuostabaus grožio miestelius, pažinti Lietuvą ar aplankyti gimines ir kartu nueiti į koncertą. Adresas www.filharmonija.lt

Kas? Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Moving in November“ Kur? Helskinis, Suomija Kada? Lapkričio 1–8 d. Kodėl? Nes šiuolaikinis šokis šiuolaikiškoje šalyje atvers nepažintas kryptis. Iš nuotraukų atrodo, kad bus ne tik šokio, bet ir daug asmenybių. Adresas www.movinginnovember.fi

11.16–11.23

11.14–11.18

11.12 Kas? Kino festivalis „Scanorama“ Kur? Didieji Lietuvos miestai Kada? Lapkričio 16–23 d. Kodėl? Didžiausia rudens kino šventė, be tradicinių šviežių premjerų ir atradimų iš tarptautinių kino festivalių, šiemet žadanti ypatingą dėmesį skirti dokumentikai. Adresas www.scanorama.lt

Un GĖ

Kas? Šviesos festivalis „Staro Rīga 2014“ Kur? Ryga, Latvija Kada? Lapkričio 14–18 d. Kodėl? Nes „braliukų“ sostinė pasipuoš šimtu šviesos instaliacijų. Organizatoriai žada visai nematytą miesto vaizdą. Adresas www.staroriga.lv

11.15 Kas? Grupės „GusGus“ koncertas Kur? Vilnius, Teatro arena Kada? Lapkričio 12 d. Kodėl? Nes islandų muzikinė lava retai kada nekaitina kraujo. Kitąmet veiklos dvidešimtmetį švęsianti grupė šiemet išleido naują albumą ir vėl pasakė daug naujo. Organizatoriai žada dar ir ypatingai tai apšviesti.

11.14–11.30

11.05–11.09

Kas? Restoranų diena Kur? Helsinkis, Suomija Kada? Lapkričio 15 d. Kodėl? Tai pasaulinė maisto šventė, kai bet kas gali atidaryti restoraną, kavinę ar barą vienai dienai. Anot maisto kultūros profesorės (taip), Restoranų diena yra pavyzdys, kaip maistas sukuria naujas bendruomenes. Anot Helsinkio mero, Restoranų diena yra projektas, kuris nusako mūsų ateitį. Tu – šefas! Adresas www.facebook.com/restaurantday

11.20

Kas? Muzikos festivalis „Iceland Airwaves“ Kur? Reikjavikas, Islandija Kada? Lapkričio 5–9 d. Kodėl? Žurnalas „Rolling Stone“ pavadino festivalį hipiškiausiu ilguoju savaitgaliu metų muzikos kalendoriuje. Jei nori atrasti naujus Björk ir Sigur Rós – atrask Islandijoje. Net nekalbame apie geizerius ir Žydrąją lagūną. Adresas www.icelandairwaves.is

Kas? Grupės „Slow Magic“ koncertas Kur? LOFTAS, Vilnius Kada? Lapkričio 20 d. Kodėl? Muzika, pristatoma kaip „pakilios, nuo tikrovės atitraukiančios, sapnuojamąja elektronika tituluotos patirtys“. Chillwave dream pop muzikos kūrėjas atvyksta lydimas net penkių irgi koncertuosiančių muzikinių egzempliorių. Adresas www.menufabrikas.lt

Organizatorių nuotr.

Kas? Filmų festivalis „Juodosios naktys“ Kur? Talinas, Estija Kada? Lapkričio 14–30 d. Kodėl? Nes tai Talino naktinis veidas lapkritį. Ir didžiausias Šiaurės regiono kino festivalis. Be, to juodi lapkričio vakarai geriau atrodo, kai sukasi juosta. Adresas www.2014.poff.ee

Gatvėspenas

Darius Matas

HOUSE NAIVE HOUSE OF NAIVE

„Užsienyje seni šefai profesionalai pereina prie tokios restorano formos, nes nori tiesiogiai bendrauti su klientu. “ Neringos Rekašiūtės nuotr.

Mykolas: Mėgstu skambius pavadinimus, todėl zylė virto „Didžiąja zyle“. Pavadinimas įgavo šmaikštumo, bet neišsigandom ir kitos reikšmės – moters krūtis. Tai irgi gamta, irgi maitina.

Pavasarį startavęs mobilusis restoranas „The Great Tit“ sieks Lietuvoje ugdyti gatvės maisto kultūrą. Braškėmis šokolade vasarą festivaliuose stebinę verslininkai Mykolas Piekuras ir Domas Sikorskis griauna nesterilaus tarybinio kiosko stereotipą ir skatina žmones gatvėje jaustis laisviau.

Kaip jus priima gatvėje? Mykolas: Kai kurie nedrįsta ragauti. Džiaugiamės, kai žmonės nebijo paklausti, kas yra „ciabatta“, „bruschetta“. Papasakoji, jie paragauja ir lieka patenkinti. Gatvė labai atvira vieta, kuo laisviau joje jausiesi – tuo bus geriau. Mūsų vyriausia klientė buvo 92 metų amžiaus! Kokie jūsų planai? Mykolas: Šaltuoju sezonu galvojame teikti komercinius pasiūlymus, maitinti kino aikšteles, uždarus renginius. Pagrindinė idėja vis tiek lieka gatvės maistas. Norėtume būti gatvėje ne tik per rengi-

Savivaldybei tai atrodo negražu

Kokia pavadinimo „The Great Tit“ (liet. didžioji zylė) kilmė? Domas: Aš atradau, kad lenkiškai mano pavardė reiškia „zylė“, išvertėm į anglų kalbą ir pagalvojom, kad toks dvireikšmis pavadinimas visai neblogas.

nius, bet ir biurų kvartaluose, kur žmonės aplink esančių kavinių maistą jau išragavę. Taip pat furgonui trūksta meninio apipavidalinimo. Domas jau pradėjo tapyti zyles. Domas: O pavasarį vėl į gatves. Tačiau sudėtinga derinti su savivaldybe. Senamiestyje ir Vilniaus miesto centre labai daug apribojimų, nes savivaldybei tai atrodo negražu. Taip pat esame kviečiami dalyvauti gatvės maisto festivalyje Suomijoje. Tokį ir patys galvojame kažkada surengti Vilniuje. www.thegreattit.com

studija

Pirmas įspūdis

Kaip gimė restorano ant ratų idėja? Ar ji atsiperka? Mykolas: Balandžio pabaigoje paskaičiau apie „Food truck“ (liet. maisto furgonas) ir man patiko idėja: kokybiškas gatvės maistas, kuris patrauklus visiems ir skatina bendrauti. Vakarų Europoje dabar banga tokio pobūdžio restoranų, tai mažesnės investicijos. Domas: Kol kas dar investuojame, žiūrėsime, kaip seksis kitą sezoną. Teoriškai mes atidarėme įprastinį restoraną – viską darome taip pat. Esu dirbęs virėju Lietuvoje ir užsienyje, bet čia gauname daug asmeninės patirties. Daug jaunų šefų neišgali atidaryti savo stacionarių restoranų, todėl renkasi mobilius.

Kaip gimsta meniu? Domas: Pamėgini pavalgyti kitur, pergalvoti ir padaryti tai, ko pats norėtum. Atsižvelgiam į orą, sezoną, stengiamės bendrauti su mažomis manufaktūromis. Tai greitas maistas, tik mes jį gerai apgalvojam ir apipavidalinam. Mykolas: Man, kaip žmogui, susijusiam su kūryba, labai svarbu skonis. Lietuviams dažnai reikia, kad būtų daug. Tai kovojam su tuo, kad norint pavalgyti nebūtinai turi būti „bliūdas košės“.

„House of Naive“ – tai nauja erdvė Vilniaus senamiestyje. Tai vieta, kur modernų dizainą įkvepia tradicija. Tai namai, kur šiuolaikiniu balsu švelniai kalba kilmė. Į tokius namus kviečia šokolado manufaktūros „Chocolate Naive“ įkūrėjas Domantas Užpalis su žmona Giedre Ramonaite-Užpale ir dizainerė Emilija Šidlauskaitė Budrienė. Pagrindinė „House of Naive“ idėja – sulieti tradicinius amatus su dabarties dizainu. „Nenorėjome atidaryti dar vienos amatų parduotuvės. Konsultavomės su Lietuvos tradiciniais meistrais, gauta patirtis padėjo sukurti naują požiūrį“, – pasakoja G.Ramonaitė-Užpalė. Naujos kartos parduotuvė – konceptualiai įrengta architekto Gintauto Natkevičiaus ir jo kolegų. Lakoniška balta erdvė sutelkia dėmesį į produktus. Sienas puošia plieninės X formos lentynos. Jose ne tik eksponuojamos prekės – tai simbolis kryžkelės tarp to, kas archajiška

Toks dizainas – tarsi nacionalinės tapatybės tyrimas

RIJADA

DARIUS MATAS

ir šiuolaikiška. Lietuviškas linas Giedrės ir Emilijos kurtuose drabužiuose įgauna griežtas formas. Šalia – lietuvių kurta avalynė ir „Chocolate Naive“ produkcija. Įkūrėjai stengiasi neapsikrauti daiktais, o kurti tokius, kurie būtų ilgaamžiai ir atviri – neužgožtų žmogaus, bet jį atskleistų.

Emlija ŠidlauskaitėžBudrienė ir Giedrė RamonaitėUžpalė Modesto Ežerskio nuotr.

Tradicijas puoselėja ir dizaino studija Latvijoje „Rijada“. Jai vadovauja dizaineriai Rihardas Funtas ir Zanė Homka. Šių metų rugsėjį Briuselyje jie pristatė parodą „Earthworks“. Jos šūkis – „Mūsų praeitis yra dirva mūsų ateičiai“. „Ši paroda – tai kolekcija objektų, kurtų su pagarba Latvijos kultūriniam paveldui, amatams. Naudojome tradicines medžiagas, tokias kaip molis ar durpės, ir rodėme galimybes jas pritaikyti. Durpės atspindi ir Latvijos gamtos turtingumą, ir vertybių išsaugojimo principą“, – kalba Rihardas.

www.houseofnaive.com

Amatų meistai padėjo sukurti naują požiūrį

„Rijada“ veikia jau daugiau kaip šešerius metus produktų, interjero, parodų, renginių ir grafinio dizaino srityse. Norėdami skatinti kūrybinių minčių sąveiką, įkūrėjai bendradarbiauja su Latvijos bei užsienio dizaineriais, mokslininkais, menininkais ir filosofais. Rihardas Funtas ir Zanė Homka

Dariaus Petrulaičio nuotr.

Pagirta parodose ir „Rijados“ dizainerių kurta žaislų kolekcija „Made to Create“. Įsimintino dizaino žaislas-draugas „Antis“ sukurtas naudojant tradicinį latvišką pynimą iš šiaudų. Ant jo galima sėdėti, joti, valgyti, susidėti daiktus į vidų. Visi kolekcijos žaislai pagaminti Latvijoje, naudojant natūralias medžiagas. www.rijada.lv www.eartworks.lv

Kokius mėgsti klausimus? Į kurios nežinau atsakymų. Kokius mėgsti klausimus? Į kurios nežinau atsakymų. Kokius mėgsti klausimus? Į kurios nežinau atsakymų. Kokius mėgsti klausimus? Į kurios nežinau atsakymų. Kokius mėgsti klausimus? Į kurios nežinau atsakymų.

Neprognoz Vėjo malūnai

Olego Surajevo net veido išraiška – jau pajuoka ir kritika. Satyriška jo kuriama laida „Akcentas“ pašiepia tamsumą, homofobiją, krepšinio maniją, arkliukų formos meduolius ir kitus bukus įpročius. Olegas parodo žmones kaip kvailus, taip. Bet jei nesupranti, tai nenukentėsi – girti avarijose nedūžta. O jei supranti patekęs į ironijos žabangas, tai gauni gerą progą atnaujinti įsisenėjusių minčių aparatūrą. Olegas kalba su stipriu rusišku akcentu ir rašo su klaidomis. Jeigu kalbėtų be akcento, turbūt prarastų dalį komiškumo. Todėl ir šitas interviu tik dalinai geras. Nes kalba beveik taisyta. Skaitykit su akcentu. „Aš seniai svajojau daryti kažkokį nuoširdų dalyką ir kad už tai mokėtų.“ „Oleg Surajev Photography“ nuotr.

Pradžiamokslis: lietuvių literatūra Pradžiamokslis

Kur pradėti, kad iškart būtų įdomu? Rubrikos „Pradžiamokslis“ tikslas – parodyti kryptį norintiems išbandyti nauja ar atrasti pamiršta. Ar tai būtų klasikinė muzika, renesanso dailė, ar švedų kinas. Po mokyklos dažnas taip ir nebeatsiverčia lietuviškų grožinių kūrinių, įninka į profesinę literatūrą ar renkasi išimtinai užsienio rašytojus. O nuo ko pradėti, praalkus lietuviškų knygų? Kryptis siūlo literatūros kritikė Jūratė Čerškutė ir jaunas prozininkas Karolis Klimas. Abu pirmiesiems knygų bandymams rekomenduoja lietuviškai rašiusio išeivijos autoriaus

Eduardo Cinzo romaną „Raudonojo arklio vasara“. Pasak Jūratės, tai kitoniškas tekstas, kadaise leidęs pasidžiaugti jo nelietuviškumu. Karoliui tai – knyga, nuo kurios galėtų pradėti didžiausi lietuvių literatūros skeptikai, vis dar manantys, kad mūsų šalies prozos palikimas sukasi vien aplink Biliūno, Donelaičio ar Žemaitės kūrybą. Modernus E. Cinzo kokybiškos populiariosios literatūros pavyzdys yra greitai skaitomas, įtraukiantis, nuotykingas. Tai istorija apie į Belgijos kalnų miestelį atvykusį chi-

rurgą, bandantį įveikti pasikartojančias vizijas, sukeltas narkotikų LSD. „Nieko panašaus į tai, ką skaitėte mokykloje“, – užtikrina Karolis. Jūratė mylintiems Vilnių ir painius pasakojimus siūlo perskaityti Nepriklausomybės pradžios prozininko Ričardo Gavelio romaną „Vilniaus pokeris“. „Šis romanas – gyvas sovietinės sistemos ir jos veikimo būdų liudijimas, aštrus ir negailestingai kritiškas lietuviškų realijų apmąstymas ir daugelio tautinių mitų nuvainikavimas“, – komentuoja kritikė. Jai oponuoja Karolis: „Kalbėdami apie Vilnių lietuvių beletristikoje, pirmiausia turime galvo-

Ar tau linksma? Ne. Ką darai, kai būna šalta? Kaip ir visi – darau viską, kad būtų šilčiau. Šitoj vietoj nereikia „originalumo“. Kas juokinga tavo mamai? Šuniukai internete. Ka manai apie paparčius? Labai originalus klausimas, aš supratau šito intervju principą.

Ką gerai mokeisi mokykloje? 39 % manęs mokėsi gerai, 61% manęs mokėsi blogai. Ar klesti „Oleg Surajev Photography“? „Oleg Surajev Photography“ yra mano alter ego – hipsteris frylanceris, kuris neturi fotoaporato ir nedaro nuotraukų, bet turi savo „Oleg Surajev Photography“. Man atrodo, tai kažkiek iliustruoja mūsų dabartinį gyvenimą. Karolis Vyšniauskas sakė, kad tavo antroji „Akcento“ laida geniali. Sutinki?

„Man 26 metai. Mano darbas – rašyt juokingus dalykus. Rašau ir kuriu serialą „Serialas“, savo sugalvotą laidą „Akcentas“ ir dar paraleliai rašau du dalykus, kurie pasirodys vėliau. Life is life.“

ozuojami* akcentai

Tautė Bernotaitė

Ką dovanoji? Fotorėmelius.

Kodėl laidoje šaipotės iš žmonių? Tai rimta publicistinė laida, nieks iš nieko nesišaipo. Kodėl tau netiko anąkart atsiųsti klausimai? Gal buvo ne ta diena (dažnai žmonės naudoja frazę „ne ta diena“, kai negali racionaliai išanalizuot kažką). Atsikeli ir varai? Ne, aš po atsibudimo dar pusvalandį miegu lovoj, aš būčiau blogas kareivis. Ar bandei ką nors daryti dėl savo akcento? Bandau daryti kiekvieną dieną, labai lengva pasakyt: „Pasaulis, priimk mane tokį, koks aš esu“, reikia dirbt su savimi. Aš bandau, išeina labai blogai. Kokių turėjai problemų „Sattoj“? Problemų su savim.

je Ričardą Gavelį. Tačiau jo darbai stokoja meninės vertės, jų stilius pernelyg publicistinis, sausas, o intrigos paprastai siekiama visuomenę šokiruojančiomis, dažnai vulgariomis scenomis ir aprašymais. J. Kunčino „Tūloje“ vystoma tragiškos, alkoholyje skandinamos, meilės istorija, priešingai, yra aukštesnio estetinio lygio, tikresnė, o pats kūrinys kur kas vientisesnis. Tiesa, veiksmo vieta čia koncentruojasi labiau ties bohemiškąja Vilniaus dalimi.“ Šiandien kurianti Undinė Radzevičiūtė skaitytoją pavergs koncentruota mintimi, skaidriu ir tiesiu (kartais tiesmuku) skoniu bei aštriais ironijos dūriais. Taip rašytoją apibūdina Jū-

*Pirmas pavadinimo žodis – tai intertekstinė nuoroda, mieli skaitytojai. Viename stand up pasirodyme Olegas prajuokino taip: „Aš labai jaudinuos, iš tikrųjų, vat išėjau – ir labai jaudinuos. Nes aš nežinau, kaip šiandien man – pavyks / nepavyks. Nes aš esu rusas. Ir aš neprognozojamas.“

Ne, bet Karolis Vyšniauskas nuostabus, ir ne dėl to, kad jam patiko „Akcentas“. Kodėl vieni sukuria, o kiti ne? Visi kuria, kiekvienas yra kūrėjas. Kalbu kaip koks motyvacijos paskaitų vedėjas, bet manau, reikia daryt, daryt, daryt, bandyt ir sukursi. Geriau miegas ar kokybė? Miegas geriau, bet kokybė irgi labai gerai. Kelių metų išmokai juokauti? Aš vis dar mokaus tai daryt ir gal man kada nors pavyks (ir čia, pagal interviu žanrą, turė-

…

tų būt tritaškis, kuris iliustruoja, kad žmogus pasakė labai gilų dalyką)

Dovydas Kiauleikis

ratė ir rekomenduotų arba naujausią romaną, kosmopolitiškai aktualizuojantį Rytų ir Vakarų sankirtas, „Žuvys ir drakonai“, arba šiuolaikinę biurų gyvenimo parodiją „Frankburgas“. Radzevičiūtė lietuvių literatūroje išsiskiria kaip taupaus ir ironiškai daugiaprasmio žodžio meistrė, apdovanota ne tik subtiliu juoko pojūčiu, išskirtiniu stiliumi, bet ir atokia, individualia laikysena, apie kurią sakoma „toli nuo lietuvių literatūros magistralės“. Karolis atsigręžia ir į klasiką – Mariaus Katiliškio „Miškais ateina ruduo“, kur autentiškoje lietuviškoje aplinkoje rašytojas pateikia

modernią meilės trikampio istoriją. Karolis giria tvirtą kūrinio struktūrą, raiškų stilių, netikėtas metaforos ir intriguojančią siužeto liniją su efektinga pabaiga. „Rekomenduočiau pavargusiems nuo primestos vakarietiškos kultūros produktų, savų šaknų ieškantiems skaitytojams, gebantiems skirti išliekamąją vertę turinčius meno kūrinius“, – apibendrina jis.

Girdėjote, kokių profesijų reikia Lietuvai? Ir ką turėtų studijuoti jaunimas? Darbo birža sako, kad trūksta pardavėjų, virėjų, tolimųjų reisų vairuotojų (šitų stygių, matyt, iššluos sankcijos Rusijai) ir statybininkų. Švietimo ministras ir verslininkai verkia, kad reikia inžinierių (nebrangių), technikų, aukštai kvalifikuotų darbininkų. Jaunimas renkasi mediciną, socialinius mokslus ir menus. Bent jau minėdami pastaruosius darbdaviai ir valdžia verkia – jie nenori dirbti. Ir jų nereikia darbo rinkai. Ar tikrai?

Kur slepiasi vartotojų patirčių dizaineriai? Aušra Maldeikienė

Jei nesuprantate, apie ką kalbu, pasiimkite savo mobilųjį telefoną Faktai rodo, kad vis dėlto visokie socialinių mokslų atstovai (dažniausiai įvairių pakraipų vadybininkai) Lietuvai reikalingi ir jie ne tik gauną darbą, bet ir dažniausiai turi daugiau galimybių užsidirbti. O inžinieriai (gal... faktai prieštaringi) darbą gauna greičiau, bet jie patenka į tokią aplinką, kur pajamų augimas ganėtinai ribotas ir atsitrenkia į gan žemas lubas. Geriausiai jaučiasi mobilūs, laisvi, kūrybiški, su jokiomis didesnėmis korporacijomis tiesiogiai darbo santykiais nesusiję įvairiausi ryšių su visuomene specai (net jeigu jie ne specai...), informatikai ir menininkai. Netikite? Apsidairykite aplink.

KOMENTARAS

Kur čia tas šuo pakastas, paklausite. Ekonominių sistemų analitikai ir sociologai (vakariečiai...) jau seniai turi paprastą ir aiškų atsakymą. Realią profesijų paklausą nulemia ne valdžios ir darbdavių raudos, o ūkio tipas. Jeigu ekonomika pramoninė su santykiniai menkos pridėtinės vertės paslaugų sektoriumi (o tokia mūsų Lietuva, deja), jai trūksta pardavėjų ir daugiau mažiau kvalifikuotų darbininkų bei inžinierių. Jei šalis kuria aukštos pridėtinės vertės gaminius, jai trūksta menininkų ir kokių user experience design profų. Negirdėjote apie vartotojų patirčių dizainą? Ne jūs vienas. Švietimo ministras irgi. Jei būtų girdėjęs ir atstovautų ne darbo (šitas visada tik industrinės visuomenės veidas), o kūry-

bos partijai, tai nepasakotų, kad Lietuvai reikia technikų technologų. Kalbėtų apie tas specialybes, kurios formuoja ateities – mokslu ir moderniu menu paremtas – ekonomikas. Tarkime, Azijos tigrų ar JAV verslo slėnius. Šitie slėniai nuo kitų skiriasi ne tik palmių gausa, bet ir visai kitokia meno, kūrybos ir pramonės samplaika, kur inžinierius tėra ano vartotojo malonumų dizainerio pagalbininkas. Jei ir dabar nesuprantate, apie ką čia aš dabar kalbu, pasiimkite savo mobilųjį telefoną ir palaikykite rankose. Jį sukūrė menininkai. Inžinieriai buvo tik priedas, atnešantis menką pelno dalį.

Tai labai sociali ekonomika ir tai ekonomika, reikalaujanti daugybės labai kvalifikuotų humanitarų – nuo filosofų iki psichologų, nuo muzikos kūrėjų iki knygų leidėjų. Standartiškai kūrybinių industrijų sąraše randame reklamos kūrėjus, architektus, meno ir antikvariato rinkų darbuotojus, amatininkus, dizainerius, madų dizainerius, filmų kūrėjus, interaktyvaus laisvalaikio programinės įrangos kūrėjus, muzikos ir vaidybos rinkų žmones, programinės įrangos kūrėjus, leidėjus, radijo ir televizijos darbuotojus. Labai konkurencingose ir aukštą pridėtinę vertę kuriančiose valstybėse šalia šių žmonių aptinkame ir įvairius modernių tiksliųjų mokslų žmones – rinkų analitikus, didelių duomenų bazių tyrėjus, ekonometrus, meno vadybos specialistus ar intelektualiosios nuosavybės teisininkus. Ir juos visus vienija kūrybingumas, žinios, informacija.

Vienintelis išties konkurencingos ekonomikos pamatas – kūrybinė ekonomika. Ji yra ir vienintelė galimybė kada nors turėti didesnes pajamas generuojantį ūkį. Kūrybinės ekonomikos apibrėžimas nėra nei trumpas, nei labai paprastas. Aiškinama, kad tai sąryšiai tarp kūrybiškumo, kultūros, ekonomikos ir technologijų, kuriantys intelektinį kapitalą ir suteikiantys galimybę kurti darbo vietas ir gauti pajamų, įskaitant ir pajamas iš eksporto. Tokio kapitalo plėtros būtina sąlyga – socialinė įvairovė, pagarba kultūriniams skirtumams ir žmogiškajai plėtrai. Tai ekonomika, kuri remiasi žmogumi (tiek pačiu kūrėju, tiek tuo, kuris tą kūrybą vartoja).

Kitataučiai, laikantys save Estijos dalimi, yra tikrasis mūsų atspindys.

„Braian and Ryan“ nominuota vienam svarbiausių britų fotografijos prizų „Taylor Wessing“. Birgitos Püvės ir „Hea Lugu Publishers“ nuotr.

Viršelio istorija

EstiŠka Mona Liza Birgita Püve Asmeninio archyvo nuotr.

prizų „Taylor Wessing“. Jį steigia Nacionalinė portretų galerija Londone. Nugalėtoją skelbs lapkričio 11 d. Pučiam Birgitai palankaus vėjo. Kodėl tave domina estiška tapatybė? Kodėl pradėjai „Estiškų dokumentų“ seriją? Tikiu, kad žmogaus veidas geriausiai dokumentuoja laiką, todėl 2012 m. pradėjau „Estiškus dokumentus“. Norėjau tyrinėti tapatybę per žmones ir jų veidus, taip fiksuodama savo šalį šiandien. Pradėjusi pastebėjau, kiek daug įdomių, keistai atrodančių žmonių aplink, kad tipažai vis atsikartoja. Įdomu žiūrėti į tėvynainius iš šalies, iškėlus juos iš kasdienės aplinkos – taip pasimato esmė.

Kurdama šiam projektui supratau, kad mūsų visuomenė daug margesnė, nei maniau, kad Estijoje gyvena ne tik grynakraujai estai. Todėl įtraukiu ne tik „tikruosius“ estus, bet ir kitataučius, kurie čia gyvena ir laiko save Estijos dalimi – tai juk tikrasis mūsų atspindys. Mes, kaip ir bet kuri moderni šalis, nebesame vienalytė visuomenė. Kaip bebūtų – tai mano interpretacija. Kiekvienas gali būti estu, jei to nori. Kokia Anos iš nuotraukos istorija? Aną sutikau bare Kalamajoje, populiariame Talino rajone tarp vietinių ir atvykėlių artistų. Tik įėjusi į barą pamačiau albinosę, dėvinčią karinius drabužius. Jau seniau buvau galvojusi apie albinosės nuotrauką „Estiškuose dokumentuose“, tad ją užkalbinau, o ji – amerikietė. „Ach, tiesiog turistė“, –pamaniau. Bet ne, ji gyvena Estijoje ilgą laiką – tad pagal mano supratimą tiko šiam projektui. Įdomu, kad ir jos vardas Ana – tikras senoviškas estiškas vardas.

Viršelio istorija

Pirmojo viršelio nuotrauka mums daug reiškia. Pavadinčiau ją „Estiška Mona Liza“. Džokonda paslaptingai šypsosi, o Ana pasalūniškai žvelgia. N WIND irgi turi gerųjų kėslų – mūsų kultūros, mūsų skaitymo įpročių atžvilgiu. Norėjome, kad viršelyje atsirastų šiaurietiškas žmogus. Kurio tapatybė padėtų jums suprasti mūsiškę. Estės fotografės Birgitos Püvės darbai patraukė dėl estetikos, netradicinio grožio, o pasirinktas albinosės portretas dar sustiprino tapatybė sąvoką – juk Anai tai tarsi papildomas identitetas. Ir, be abejo, tai, kad portretas keistas. Tai mums patinka. Kai Birgita papasakojo kadro istoriją, pasirodė, kad nuotrauka, kaip tikras šiaurės vėjas, griauna išankstines nuostatas: viršelio Ana – ne tik albinosė, bet ir visai ne estė, o iš Amerikos. „Būti estu – tai požiūrio klausimas. Kiekvienas gali būti estu, jei to nori“, – sakė Birgita ir patikino: Ana gyvena Estijoje ir laiko save Estijos dalimi. Anos nuotrauka – iš tęstinių Birgitos darbų serijos „Estiški dokumentai“, kurioje ji fiksuoja estų veidus. Kita Birgitos nuotrauka – iš serijos „Dvigubi reikalai“, apie dvynius, – buvo nominuota vienam svarbiausių britų fotografijos

Dovydas Kiauleikis

O tau, kaip menininkei, ar svarbi tavo (tautinė) tapatybė? Manau, kad taip, nes ji daro didelę įtaką ren-

Iš „Estiškų dokumentų“ serijos Birgitos Püvės nuotr.

voje, Latvijoje, Skandinavijoje? Globalizuotame pasaulyje labai lengva žinoti, kas vyksta kaimyninėse šalyse. Neblogai žinau, kuo gyvena fotografai Baltijos ir Šiaurės šalyse. Pažįstu keletą fotografų Lietuvoje, nors mano ryšiai stipresni Latvijoje – natūraliai, dėl artumo. Bendrai manau, kad buvimas Šiaurės Europos regione – labiau konstrukcija mūsų pačių galvose. Asmeniškai jaučiuosi daug labiau nei su viso regiono šalimis susijusi su Latvija ir Lietuva – manau, kad dalinamės tais pačiais prisiminimais ir ta pačia ateitimi.

Vienas N WIND tikslų – inicijuoti minčių mainus mūsų, Šiaurės Europos, regione. Ar tu pati jauti pulsą, kas vyksta Lietu-

Daugiau Birgitos nuotraukų www.birgitpuve.com

Viršelio istorija

kantis temas. Ne visos, bet dauguma mano nuotraukų kalba apie kultūrinį identitetą, apie praeitį, prisiminimus. Kita vertus, šiandien dauguma fotografų gyvena klajoklišką gyvenimą – daro projektus, vykdo užsakymus įvairiose pasaulio šalyse, rezultatai turi kirsti sienas. Šiandien geras fotografas turi giliai įsijausti į temą, kuri dažnai niekaip nebūna susijusi su jo identitetu, šalimi, su jo pasaulio suvokimu. Aš ir pati matau, kaip globalus pasaulis ir tarptautinė rinka natūraliai kreipia mano darbus tolyn nuo Estijos ir manosios tautinės tapatybės.