N WIND | 03

2014 gruodis

ŠIAURĖS KŪRYBINĖ ENERGIJA

Žvaigždės

PASTABOS

Žvaigždės Žvaigždės turi šviesti tol, kol jos gyvos. Tol, kol jų šviesa turi pirminį šaltinį.

Nereikia laukti, kol žvaigždė užges, o jos šviesa dar ilgai bus matoma. Tai negyva šviesa, mes tai žinome, tačiau kadangi mums žvaigždės patinka, apsimetame, kad nežinome. Bet jos užgęsta.

Smagiausia rasti naują, gyvą žvaigždę, skirtą tik tau. Ji šviečia skaisčiausiai, ji skleidžia gaivališkiausią energiją, ji artimiausia. Kuo labiau žvaigždė dalinasi savo energija, tuo daugiau energijos gauna atgal, tuo ji stipresnė.

Mums reikia žvaigždžių, tai toks žaidimas. Šalys, prekių ženklai, tendencijos, katinai, aktoriai, žmonės, miestai. Virš Šiaurės šalių didžiulis spiečius žvaigždžių. Mes jomis keičiamės, stebime, apkalbame, puikuojamės, sekame ir kartais randame tikrąją žvaigždę sau – tada viskas tampa lengva ir šviesu.

Stebėti lengviau nei stebinti. Stebėti galima slapčia, patylomis. Žmonės, turintys savyje žvaigždės krūvį, yra svarbūs. Jie šildo, šviečia, rodo.

Jei spindėjimo šaltinis dar pirminis.

Jūsų, atvirai N WIND

Nuogirdos. Lapkričio gale teko keliauti traukiniu „Eurostar“ iš Londono į Paryžių. Malonios kelionės kompanionai – šalia prisėdusi Londono kūrybininkų grupelė. Smagu buvo klausytis jų šnekučiavimosi apie Londono kūrybinių industrijų užkulisius. Ausis ypač sukluso pagavusi: „Na, man tai metų atradimas tas nuostabus didžėjus „Ten Walls“, žiauriai gerai varo.“ Šią frazę palydėjo grupelės narių galvos linkčiojimai. Atrodo, kad lietuviai tikrai turi tarptautinę muzikos žvaigždę.

Grojaraštis. Kalbant apie muziką – ar jau lankėtės „Pakartot.lt“ (lietuviškos muzikos „Spotify“) puslapyje? Berašydami šias eilutes, vis dar nardom po paauglystės laikų prisiminimus, jau kokias tris valandas – kam „Junior“, kam Tomas Augulis. Genialaus pavadinimo – kuriam atlikėjui nemalonu girdėti minią ūžiant „Pakartot!“ – skaitmenizuotų lietuviškos muzikos įrašų bazė internete surinko į vieną legalią vietą skirtingų laikotarpių ir žanrų muziką. Kitas žingsnis turėtų būti programėlė mobiliajam telefonui. www.pakartot.lt Logotipas. „Kino pavasaris” vizualiai atsinaujino. Po dešimtmečio pakeistas festivalio vizualinis identitetas. Nebeliko ryškios geltonos kino gėlės, kuri vis dar pilkomis kovo dienomis skelbdavo naują sezoną. Atrodo, ir naujasis identitetas akcentuoja pavasarį. Tačiau iš pirmo žvilgsnio kampuota kompozcija labiau primena Dovydo žvaigždę, o parinkta žalia – ne šviežių lapelių, o interjero dažų spalvą. Organizatoriai turės kiek paplušėti, kad žiūrovai įskaitytų norimą festivalio žinutę. Pamatyk www.kinopavasaris.lt. Šventės. Norime padėkoti mados chuliganams „Mother Eleganza“ ir floristėms iš „Buketų” už dovanas. Žurnalo viduryje rasite dovanų popieriaus atvartą – vienoje pusėje romantiška augalų kompozicija, kitoje – juodai baltas ironijos raštas.

Vynioja sniego gniūžtę ir N WIND redakcija – linksmų jums švenčių!

N WIND KVIEČIA MAINYTIS – KEISTIS TARPUSAVYJE IR KEISTIS PATIEMS

Mėnesinis žurnalas apie kultūrą ir kūrybišką verslą Šiaurės Europos regione

ISSN 2351-647X 2014, Nr. 3 Leidžia UAB BLACK SWAN BRANDS Redakcijos adresas Šiaulių g. 10 / Žemaitijos g. 13, Vilnius www.nwindmag.eu hello@nwindmag.eu www.facebook.com/nwindmag

Redaktorė Tautė Bernotaitė, taute@nwindmag.eu Numerio autoriai Tautė Bernotaitė, Andrius Jevsejevas, Dovydas Kiauleikis, Giedrė Stabingytė, Domantas Širvinskas, Evelina Ozola, Annika Tenho, Karolis Vyšniauskas Reklama, platinimas, projektai Dovydas Kiauleikis, dovydas@nwindmag.eu Dizainas Laura Tulaitė, Tomas Mozūra, tomas@nwindmag.eu Spausdino UAB „Lietuvos ryto spaustuvė“

Viršelis Högni Egilsson Visvaldas Morkevičius, 2014

3

Giedrė Stabingytė, ženklodaros biuro BLACK SWAN BRANDS vadovė

Raudonieji švarkai Ryškiai raudonas Latvijos prezidentės Vairos Vīķe-Freibergos kostiumėlis, šviečiantis 2002 m.

NATO viršūnių susitikimo nuotraukose, po dešimtmečio įkvėpė naujo judėjimo Latvijoje kūrėjus. „Raudonieji švarkai“ (The Red Jackets) – išskirtinių Latvijos eksporto prekių ženklų nominacija.

Sumanių eksporto, ženklodaros ir komunikacijos profesionalų dėka raudonas švarkas tampa Latvijos verslo žvaigždyno simboliu.

Projekto idėja užgimė „verslo trikampyje“: Inese Andersone iš įmonės „GatewayBaltic“ domėjosi šalies eksporto iššūkiais, o Inese Indāne (prekių ženklų lizdo „Matka“ įkūrėja) bei Andris Rubīns (reklamos agentūros „DDB Latvia“ vadovas) degė aistra šalies prekių ženklams, pačios Latvijos idėjai ir įvaizdžiui užsienyje. „Mūsų klientai nuolat kartojo, kad menkas šalies žinomumas ir tai, jog nėra bendros Latvijos pristatymo užsienio rinkoms vizijos, kelia nepatogumą eksportui, – pasakoja projekto įkūrėjai. – Bet tuo pačiu eksportuojančios įmonės yra tikrosios savos šalies ambasadorės tarptautinėse parodose, verslo misijose, seminaruose. Šis paradoksas leido mums įžvelgti dideles galimybes.“

TEMA

Kodėl prekių ženklai? Stiprūs prekių ženklai – stiprus šalies įvaizdis. Juk ir biuro „Saffron Brand Consultants“ atstovai, rengę vieną iš Lietuvos įvaizdžio strategijų, atkreipė dėmesį į „ką daro šalis ir kaip ji tai daro; ką šalis gamina ir kaip gamina“ kaip į vienus iš kertinių žmonių suvokimo apie bet kurią šalį aspektų. Iš ženklo „Skype“ gimė „e-stonia“. Kai programėlės „Pixelmators“ kūrėjai broliai Saulius ir Aidas Dailidės lipo ant įmonės „Apple“ scenos pristatyti savo produkto, galvojau tik apie tai, kad tokio prekės ženklo integravimo (brand placement) mūsų valstybė net negalėtų įpirkti. Tačiau kas toliau? Tikroji šalies, kaip prekės ženklo, idėja formuojasi lyg gyva energija verslo bei kūrybinių kontaktų pasaulyje. Vyriausybė turėtų dėti pastangas pažinti šią energiją ir padedama profesionalų suformuoti ilgalaikę viziją, kaip ją auginti. Neatsitiktinai Lie-

tuvos įvaizdžio strategija yra limbo būsenoje. Kaimynų pavyzdys rodo, kad progresas įvyks iš apačios. „Judėjimu „Raudonieji švarkai“ mes kuriame Latvijos identitetą. Daugiau nebeturėsime galimybės kam nors priekaištauti, nes patys tame dalyvaujame“, – antrina judėjimo komanda.

Kas yra „Raudonieji Švarkai“ šiandien? Prie organizatorių prisijungė Latvijos prekybos ir pramonės rūmai, į judėjimą įsitraukė ministerijos, investicijų bendrovės, verslo bei teisės mokykla „SSE Riga“, rėmėjai. Organizatoriai pabaigė pirmąjį projekto etapą: iš daugiau nei 1300 vertintų eksportuojančių įmonių atrinko 25 „raudonuosius švarkus“ – išskirtinius Latvijos eksporto prekių ženklus – bei išleido knygą „Latvijos lobiai“ (Treasures of Latvia), pristatančią eksporto žvaigždes bei atsargiai formuojančią Latvijos identitetą. Dalis „raudonųjų švarkų“ žinomi ir Lietuvoje – tai „Air Baltic Corporation“, „Latvijas Balzams“, „Lauma Lingerie“, „Madara Cosmetics“, „NP Foods“ (prekių ženklas „Laima“).

Ar buvo lengva nominuoti „Raudonuosiuos švarkus“, įtariai klausiu? „Visai ne, – atsakoma man, kaip ir tikėjausi. – Turėjome metodologiją, kuri per

Stiprūs prekių ženklai – stiprus šalies įvaizdis

Judėjimo „Raudonieji švarkai“ The Red Jackets organizatoriai. The Red Jackets nuotr.

5 etapus leido vertinamų įmonių sąrašą sumažinti iki 100, pastarosios pateko į ekspertų grupės akiratį. Tada ir užvirė diskusijos: ekspertai buvo iš skirtingų sričių, buvo sunku sutarti. Kilo daug klausimų, ar dalinai valstybės valdomos įmonės turėtų patekti į sąrašą. Tačiau judėjimo įkūrėjams svarbiausia visada buvo prekės ženklas ir, nors yra kur tobulėti, tikime, kad „Raudonieji švarkai“ nustatė naujus kriterijus eksportuojančioms įmonėms.“ Tačiau atranka nebuvo didžiausias iššūkis.

Organizatoriai projektą vadina „prabangiu hobiu“, nes dirbo neatlygintinai, vogdami laiką iš darbinių bei asmeninių įsipareigojimų. Verslo kompanijas taip pat nebuvo lengva sudominti. Dėl kai kurių dalykų teko ir tikrą ašarą braukti, visų pirma dėl valstybės institucijų ir žmonių abejingumo šalies įvaizdžiui.

Kas toliau? „100 Raudonųjų švarkų“ Latvijos šimtmečiui paminėti. Projekto palaikymas ir entuziazmas neslūgsta: „Siekdami projekto viešumo užsienyje dirbame su Latvijos institutu bei Latvijos pirmininkavimo ES Tarybai atstovais. Šiuo metu siekiame įvairiose platformose pristatyti knygą „Latvijos lobiai“, pavyzdžiui, deriname šią galimybę su parodos „EXPO Latvija“ koordinatoriais. Ruošiamės 2015 m. pavasarį pradėti antrąjį atrankos etapą, o 2016-aisiais išleisti antrąją knygą. Latvijos šimtmečio jubiliejui 2018-aisiais norime padovanoti 100 „Raudonųjų švarkų“ nominacijų ir 3 knygas.“ Organizatoriai pripažįsta supratę, kad formuojant Latvijos įvaizdį jiems teks būti kantresniems.

Jaunoms ir kūrybingoms įmonėms organizatoriai sukūrė specialią nominaciją – „Kylančios žvaigždės“: „Norėjome pasiekti jaunas, išprotėjusias, ambicingas būsimas verslo žvaigždes, ne tik įsitvirtinusias įmones“. Iš 50-ies aplikavusiųjų judėjimo įkūrėjai atrinko 11 ir mano, kad būtent šioms kūrybingoms įmonėms „Raudonųjų švarkų“ judėjimas naudingiausias – tiek dėl įvairių seminarų, tiek dėl jų prekių ženklų viešinimo vietinėje ir užsienio rinkose. www.theredjackets.lv

4

„Raudonieji švarkai“ skaičiais 2013 m. – judėjimo pradžia 25 „Raudonieji švarkai“ iš daugiau nei 1300 vertintų eksportuojančių įmonių 11 „Kylančių žvaigždžių“ 1 knyga „Latvijos lobiai“ 15 000 eurų investicijų rėmėjų pinigais 2015 m. – antrasis etapas 100 „Raudonųjų švarkų“ Latvijos šimtmečiui 2018-aisiais paminėti

N WIND x Latvija Šiaurės kūrybinė energija, atspindėta Latvijos prekių ženklų

MADARA COSMETICS UTHA

UPB

„Kylanti žvaigždė“. „Utha“ – 21 a. šamaniškos kepurės. Pradėję puslapyje etsy.com, ženklo „Utha“ kūrėjai ištraukė laimingą loterijos bilietą dėl savo pamišusios, neracionalios koncepcijos ir ekspresijos. www.utha.lv

„Raudonasis švarkas“. UPB pradėjo savo istoriją nuo mažo architektų biuro 1991 metais. Šiandien tai kontroliuojančioji bendrovė statybų industrijoje, turinti 8 atstovybes Vakarų Europoje ir eksportuojanti į Šiaurės Europos rinkas. Įmonė išsiskiria filantropine meno veikla: jos kolekcijoje – virš 100 darbų iš ryškiausio Latvijos šiuolaikinio meno laikotarpio 1980–1990 metais. Įdomiausia, kad šie darbai eksponuojami bendrovės gamybinėse patalpose. www.upb.lv

„Raudonasis švarkas“. Pirmąjį stendą Rygos prekybos centre „Stockmann“ pastatę 2006 m., šiandien šie natūralios kosmetikos gamintojai eksportuoja į Suomiją, Japoniją, Daniją, Šveicariją bei kitas šalis.

Prekės ženklo „Madara“ (latv. žolinis augalas Tikrasis lipikas) esmė – Šiaurės Europos augalų galios.

Jos nenustoja stebinti: prieš 4 metus kartu su Latvijos universiteto mokslininkais įmonė pradėjo tirti beržų sulą ir atrado jos poveikį atjauninant odą. www.madaracosmetics.lv

BLINDSAVE „Kylanti žvaigždė“. Mažesniojo ledo ritulio brolio – grindų riedulio – saugas. Pirmasis pasaulinis grindų riedulio čempionatas įvyko tik 1996 m., tad drąsiai būtų galima teigti, kad aprangos bei įrangos gamyba šiam sportui – nišinis verslas. Tačiau „Blindsave“ pasirinko dar ir nišą nišoje – jie gamina aprangą tik grindų riedulio vartininkams. Andis Blinds, kompanijos įkūrėjas ir pats vienas geriausių grindų riedulio vartininkų Latvijoje, pradžioje sukūrė unikalias apsaugas keliams sau, o šiandien „Blindsave“ jau eksportuoja savo gaminius į 30 šalių. Andis asmeniškai didžiuojasi tuo, kad jo kuriamą aprangą dėvi Švedijos nacionalinės komandos – geriausios pasaulyje – vartininkas. www.blindsave.com

PAA

POMPIDOO „Kylanti žvaigždė“. „Pompidoo“ – tai fotoaparatų dėklai lyg stilingos rankinės. „Pompidoo“ eksportuoja dėklus-rankines į 27 šalis ir bando įsitvirtinti 30 mln. fotoaparatų, parduodamų vien Europoje per metus, rinkoje. Tačiau 2008 m. įkūrėja Irina Kuzmina, pati fotografė, jautėsi lyg žengtų į neegzistuojančią teritoriją. www.pompidoo.com

„Raudonasis švarkas“. PAA istorijos pradžia – nenumaldomas įkurėjo Pēterio Treicio troškimas konstruoti. Pradėjęs nuo lėktuvo modelių, ankstyvaisiais 90-aisiais Pēteris atsitiktinai užsidegė mintimi pagaminti vonią ir po kelių mėnesių pardavė pirmąjį modelį. PAA – žaidėjas „racionalios prabangos“ lygoje, jų gaminamos vonios, kriauklės ir vonios baldai išsiskiria išbaigtu ir ergonomišku dizainu ir taiko į estetikai jautrius pirkėjus, ieškančius alternatyvos prabangos ženklams. www.paabaths.com

5

Protagonistas

ISLANDA

6

ANDAS

KAROLIS VYŠNIAUSKAS Högni Egilsson, vienas darbščiausių Islandijos muzikantų, įpila mums vyno ir įsileidžia į savo kūrybos virtuvę. Grupių „GusGus“ ir „Hjaltalín“ jam nepakako – šiemet įkūrė solo projektą HE. Tik, susimildami, nevadinkite jo skandinavu.

Susivaldyti nepavadinus – ne taip paprasta. Jei reikėtų rasti vienintelį žmogų, įkūnijantį žodį „Skandinavija“, Högni galėtų būti pirmas eilėje. Ilgi, šviesūs plaukai, vešli barzda, tvirti pečiai, menas galvoje. Nuo vikingų istorijos iki šiuolaikinės Šiaurės kultūros – Högni reprezentuoja viską iš karto. Jis pats tai supranta ir nebando apsimesti, kad yra kitaip. Su savuoju įvaizdžiu jis susitaikęs tiek, kad į šiaurietiškumą žiūri ironiškai. „Tegul pokalbis būna ramus, nemėgstu kalbėtis paskubomis. Noriu pavaišinti tave vynu – kaip Tikras, Svetingas Šiaurietis“, – ruošdamas taures su šypsena sako Högni ir atkemša raudonojo vyno butelį.

Svetingas šiaurietis. Bet ne skandinavas. Kuo toliau nuo Šiaurės šalių esi, tuo mažiau šių terminų skirtumai atrodo svarbūs. Tačiau Högni jie – vieni pamatinių, suvokiant save. „Neidentifikuoju savęs kaip skandinavo. Skandinavija man yra Švedija, Norvegija, Danija. O aš esu iš Islandijos. Galiu prisistatyti skandinavu diplomatiniais sumetimais, neturiu nieko prieš Skandinavijos šalis – man patinka jose klestinti visuotinės gerovės sistema, – dėsto Högni. – Tačiau Islandija yra atskira šalis. Taip, ilgą laiką mus valdė Norvegijos ir Danijos karaliai, bet 1944 m. šalis iškovojo nepriklausomybę. Islandijos kultūra yra visiškai individuali. Nuo poemų iki vulkanų – pastaruosius tūkstantį metų gyvenome šioje saloje ir kūrėme jos atskirą identitetą. Todėl I ain’t no fu*king Scandinavian.“ Su Högni kalbamės Vilniuje, Teatro arenos užkulisiuose. Pokalbio vakarą jis čia koncertuos kaip „GusGus“, svarbiausios Islandijos elektroninės muzikos grupės, narys. Lietuvoje grupė turi unikalų statusą: per pastaruosius septynerius metus ji čia koncertavo jau septynis kartus. Joks kitas tokio kalibro užsienio muzikos vardas į Lietuvą neužsuka taip dažnai ir kaskart nesulaukia čia tiek klausytojų.

Faktas, kad „GusGus“ – iš Islandijos, yra viena rimčiausių fenomeno priežasčių. Ir ne tik todėl, kad lietuviai Islandijoje yra antra pagal dydį diaspora (didžiausia – Lenkijos piliečių). Nuo Björk ir „Sigur Rós“ iki „Of Monsters and Men“, Emilíanos Torrini ir „múm“ – Islandijos scena yra fantastiškai stipri, turinti omenyje, jog visoje šalyje gyvena viso labo 300 000 gyventojų. Tiek pat, kiek Kaune. Svarbios ne tik čia gimusios grupės, bet ir renginiai: kasmet lapkritį Islandijos sostinėje Reikjavike vykstantis muzikos festivalis „Iceland Airwaves“ yra vienas madingiausių pasaulyje (šiemet festivalyje grojo „Caribou“, „Flaming Lips“, „The Knife“, „The War on Drugs“). Patys islandai į jį ne visada suspėja patekti – didelę dalį bilietų nuperka muzikos turistai iš Niujorko ar Londono.

Högni su kitu „GusGus nariu“ Biggie N WIND fotosesijos metu.

Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

7

Dėl savo atokumo ir jo sukurtos specifinės kultūros Islandija yra viena labiausiai mitologizuotų, bet todėl ir įdomiausių šalių Europoje. Muzikos grupei vien faktas, kad yra iš ten, klausytojų akyse avansu prideda daug taškų. Panašiai, kaip mūsų akys užkliūva už frazių „Niujorko pogrindžio menininkė“ ar „šokių muzikos kūrėjas iš Berlyno“.

Skambinau gal pusvalandį, po to pasijutau daug geriau

Tačiau būti islandu reiškia, kad šios šalies įvaizdis tavo kūrybą lydės, kur tik nuvažiuosi, nori to ar ne. Högni tai pripažįsta, bet jam asmeniškai tai jokia problema. „Jeigu būčiau iš Prancūzijos ar Vokietijos, būtų kitaip“, – sako jis. – „Daft Punk“ yra „Daft Punk“ – jie nėra „vaikinai iš Prancūzijos“. Tačiau reikia suprasti, kad Islandijos padėtis yra visai kitokia. Mes visada buvome atskirti nuo likusio pasaulio, tiesiog geografiškai. Buvome tie, kurie klausėsi pasakojimų apie kitas šalis, bet mūsiškių kitos šalys negirdėjo. Dabar viskas apsivertė: Islandija tapo šalimi, kurios istorijų klausosi kiti.“ Högni svariai prisideda, kad apie Islandiją būtų ką pasakoti. Prieš dešimtmetį jo su bendraminčiais įkurta grupė „Hjaltalín“ yra viena kertinių šalies nepriklausomos muzikos scenoje. Jų aplankytų festivalių žemėlapyje – Danijos „Roskilde“, Britanijos „Latitude“, Vengrijos „Sziget“.

Prie „GusGus“ Högni prisijungė prieš trejus metus. Nuo 90-ųjų vidurio gyvuojantis kolektyvas nuolat keitė narius, bet visada išliko gyvas ir atpažįstamas ne tik kiekvieno islando, bet ir kiekvieno deramo elektroninės muzikos fano Vakaruose. Högni ir „GusGus“ draugystė prasidėjo jam, kaip individualiam kūrėjui, prodiusavus kelis grupės kūrinius. Bet tada reikalai surimtėjo. Oficialaus kvietimo prisijungti prie grupės „GusGus“ nariai jam nepateikė, bet muzika – ne ta terpė, kur reikia laikytis protokolo. „Žmonėms patiko mano prodiusuotos „GusGus“ dainos. Tada atėjo eilė pristatyti jas koncertuose. Klausiau grupės – ką darysite? „Tu pats šitą š*dą ir turėsi padaryti.“ Būtent taip ir pasakė. Nemanau, kad tai galima laikyti oficialiu kvietimu“, – juokiasi Högni, šiuo metu vienas iš keturių „GusGus“ narių.

Protagonistas

Sutiko ne iš karto – tuo metu jis buvo, kaip pats sako, pakankamai cocky, savo vertę jautė gerai.

Ne be priežasties: „Hjaltalín“ sekėsi puikiai, grupė koncertavo su simfoniniu orkestru. Kaip individualus kompozitorius Högni rašė muziką chorams, teatrui, kūrė modernias klasikines kompozicijas.

O ir tuometinis naujausias „GusGus“ albumas jam ne itin patiko. „Užtai labai patiko albumas, išleistas prieš jį. Ir žinojau, kad grupėje visi yra šaunūs žmonės. Tiesiog tuo metu buvau jaunas ir įžūlus.“ Vis dėlto – sutiko. Tai buvo geras sprendimas. Dabar Högni ne tik kuria ir koncertuoja su „GusGus“ – neseniai pirmą kartą aplankė Meksiką, kur pristatė naujausią grupės albumą, ir pavadintą „Mexico“ – bet ir randa laiko tiek grupei „Hjaltalín“, tiek šiemet pristatytam savo soliniam projektui HE. Pastarasis – be galo asmeniškas, šimtu procentų paties Högni kontroliuojamas ir kol kas tik kelių žmonių išgirstas.

Kodėl, greta dviejų grupių, prireikė ir solinio projekto? Högni turi argumentų: „Matau save kaip kūrėją, kuriantį labai skirtingą muziką tiek iš kompozicinės, tiek iš produkcinės pusės. Nesu vieno žanro prodiuseris. Nesėdžiu prie kompiuterio ir nesinaudoju programomis, kur viskas jau iš anksto paruošta. Apskritai man nelabai patinka kompiuterinė technika. Kartais esu priklausomas nuo telefono, bet dažniau noriu tiesiog išeiti į lauką, vaikščioti ir mąstyti, jausti natūralias vibracijas.“ Pokalbio metu Högni mintys vis nuslysta, jis kas pusę minutės keičia sėdėjimo pozą. Iš užkulisių kambario laikinai išprašome visus grupę lydinčius žmones, net ir pačius grupės narius – tokios ramios atmosferos jam reikia susikaupti. Kai turi tiek muzikinių projektų idėjų vienu metu, gebėjimas nusiraminti ir sukontroliuoti mintis turi būti vienas esminių. Kaip jam tai pavyksta? „Reikia surasti muzikinę tylą. Aš ją išgirstu skambindamas pianinu. Šiandien buvau viešbutyje, ten, restorane, stovėjo pianinas. Dabar su „GusGus“ koncertuojame daug, žmonės patenkinti, tempas didelis – bet per visą šį laiką beveik neturėjau galimybės prisėsti prie pianino. O groti juo man yra esmingai svarbu. Iš šio molio lipdoma visa muzika. Skambinau gal pusvalandį, po to pasijutau daug geriau. Tokiomis akimirkomis prisimenu pačią muzikos esmę, aistrą, kurią ji suteikia, – Högni įsijaučia. – Muziką dažnai suprantame kaip tam tikrą prekės ženklą, kažką, kas parduodama. Sukurta tokį požiūrį skatinanti muzikos industrija, veikia interesų grupės. Tokiame pasaulyje dabar gyvename. Bet asmeniniame, intymiame, žmogiškajame lygmenyje man muzika lieka saviraiška.

Stengiuosi to niekada nepamiršti.“ Kiek save pamena, muzika su Högni buvo visada.

Būdamas visai mažas, jis jau dainavo, vėliau gro-

8

Viskas apsivertė: dabar Islandijos istorijų klausosi kiti

Akimirka iš koncerto Vilniuje. Tautvydo Stuko nuotr.

jo smuiku. Tai vėlgi Islandijos fenomenas: iš 300 tūkst. šalies gyventojų, 12 tūkst. lanko muzikos mokyklas, dar trys tūkstančiai dainuoja choruose.

Muzikalumas islandui – savaime suprantamas įgūdis, nuo mažens kultūriškai diegiamas. „Neturėjau pasirinkimo – mama mane tiesiog ant rankų atnešė į muziką. Bet visada muziką mylėjau ir myliu. Kurdamas stengiuosi, kad malonumą jaustų ir tie, kurie klausosi. Atlikdamas dainas – taip pat.

Man lig šiol patinka dainuoti. Dainuojant pavyksta žmones sujungti visai kitaip, nei būnant tik prodiuseriu ar kompozitoriumi. Užsimezga žmogiškasis ryšys. Kartu – pasitelkęs žodžius gali pasakoti istorijas, suteikti dainoms naujas prasmes. Dainuojant atsiveria kita muzikos plotmė“, – kalba Högni.

Išlaikyti muzikoje žmogiškumą, pirmapradę energiją, dėl kurios ši meno forma apskritai egzistuoja, Högni visada buvo vienas svarbiausių principų.

Jis nėra mechaniškas, šaltakraujis kompozitorius – jo kūryboje širdis dažnai nugali protą. „Muzika ir apskritai menas man yra filosofija, terpė analizei, mąstymui. Negaliu į tai žiūrėti tiesiog techniškai. Pavyzdžiui Biggie („GusGus“ narys – aut. past.) į kūrybą žiūri daug griežčiau ir šalčiau.

Dėl to kartais paprašau jo nutilti. Mes daug ginčijamės. Bet taip jau nutinka būnant muzikos grupėje. Tai – šio darbo dalis, – kalba jis. – Nenoriu kuklintis – manau, kad būti muzikantu yra labai sudėtinga. Tai nereiškia, kad negali būti gera tuo užsiimant – gali, aš džiaugiuosi kiekviena akimirka. Bet tai yra sunkus darbas!“ Po kelių valandų nuo pokalbio, būdamas scenoje Vilniuje, Högni, kartu su visa „GusGus“ ketveriuke, savo sunkų darbą atlieka su malonumu. „Mexico“ – radijui draugiškiausias grupės albumas, kurio dainas pamėgti lengviau nei ankstesnę, la-

biau eksperimentinę, grupės kūrybą. Žinoma, tai nėra Högni mėgstama simfonija, muzika teatrui ar šiuolaikinė klasika. „GusGus“ kuria klasikinę elektroninę muziką, kuri jam leidžia parodyti labiausiai pašėlusį savo veidą. Žinant, kiek dar jų yra, verta tikėtis Högni Lietuvoje sulaukti vėl, galbūt ir su soliniu projektu. Svečiai iš Islandijos čia visada laukiami. Iš Skandinavijos taip pat.

9

MIESTIEČIO ŽVAIGŽDYNA Evelina Ozola, architektė ir urbanistė, puslapio FOLD redaktorė Perlenktume lazdą sakydami, kad Ryga – pilnas energijos ir veiksmo miestas. Atstumai tarp mažų kultūros salelių – įdomių vietų, vaizduotę maitinančių renginių ir objektų – vis dar per dideli. Tačiau tos salelės jau pradeda formuoti ryškų žvaigždyną pilkų gatvių fone. Žvaigždyną, po kurį miestiečiai gali patogiai naviguoti išsaugodami mažo, bet pulsuojančio didmiesčio jausmą. Šie metai Rygai buvo ypatingi. Europos kultūros sostinės statusas leido mums pajusti tikro metropolio gyvenimą – tokį, kuris gausus kultūrinių renginių ir kuriame tarptautinių meno žvaigždžių viešnagės – kasdienis įvykis. Kai kurie iš šių įvykių įkvėpė naujus judėjimus Rygoje, kiti padėjo naujai atrasti mūsų XX a. kultūrinį paveldą.

2014 metai įeis į istoriją kaip metai, kai buvo užbaigtas svarbiausias paskutinio dvidešimtmečio viešasis pastatas – Latvijos nacionalinė biblioteka, o tūkstančiai žmonių suformavo gyvą grandinę pernešti knygas per Dauguvą į naujuosius jų namus kairiajame upės krante. Po ilgoko štilio miesto maitinimo įstaigų gyvenime šią vasarą naujos kavinės bei restoranai pradėjo vėl rastis ir atnešė į miestą daug gyvybės.

Ir pagaliau, 2014-ųjų pabaiga mums padovanojo tikrą tarptautinį kino festivalį, kurio Rygoje trūko nuo liūdno „Arsenals“ festivalio nusibaigimo.

Techninių ir kūrybinių minčių malūnas

TEMA

Latvijos nacionalinė biblioteka Ikoninio pastato, kurio visa tauta kantriai laukė daugiau nei 20 metų, durys pagaliau atvertos lankytojams. Suprojektuotas vienintelės Latvijoje architektūros žvaigždės – Gunnaro Birkerto, šis statinys yra modernistinių idealų ir poetinių metaforų sąjunga; tai grandiozinis stiklo ir plieno kalnas dieną, naktį tampantis šiltai spinduliuojančia šviesos pilimi. Biblioteką lanko žmonės, mėgstantys knygas ir parodas, arba ieškantieji tylios vietos darbui, o lauko terasa greitai pelnė riedutininkų pripažinimą. www.lnb.lv Indrikio Sturmanio nuotr.

Erdvios bendradarbiavimo patalpos Laisvės (orig.

Brivibas) ir Malūnų (orig. Dzirnavu) gatvių sankryžoje, pavadintos „The Mill“, – tai ryškiausiai žibančių Latvijos startuolių žvaigždžių „Froont“ ir „Sellfy“ namai bei maloni vieta paskaitoms, susitikimams ir konferencijoms. FOLD komanda čia taip pat kartais apsigyvena – vienas mūsų narių – Sandijs Ruluks – yra „The Mill“ krikštatėvis. Užsukę ketvirtadienio ar penktadienio vakarą, čia garantuotai išgirsite su technologijomis ar dizainu susijusią diskusiją. Ne per seniausiai čia kalbėjo garsi dizaino kritikė Alice Rawstorn, architektas Willem–Jan Neutelings ir IT plėtros specialistas Jeremy Keith. Kartu su vyresniuoju, labiau į technologijas orientuotu broliu „TechHub Riga“, „The Mill“ labai prisidėjo, kad Rygoje būtų plečiama startuolių bendruomenė ir bendradarbiavimo erdvių kultūra. facebook.com/millriga riga.techhub.com Monikos Gruzite logotipas

10

DYNAS RYGOJE Modernus gyvenimas 2014-aisiais žurnalas „Modernists“, sukurtas patyrusios redaktorės Ievos Zībartės, užtvirtino savo, kaip patikimo gido į stilingą ir intelektualų gyvenimą Baltijos šalyse, poziciją. Žurnalas aukštai pakėlė kartelę – tiek turinio, tiek dizaino prasme. Prieš pat kalėdinį pirkimo vajų, „Modernists“ įgijo ir adresą tikrovėje – dizaino, knygų ir vyno parduotuvėje Rygos centre. www.modernists.lv

Pažvelk į žvaigždes Buvo nemažai diskusijų, kodėl taip sunku išlaikyti tarptautinį kino festivalį Rygoje, – miestas po 2012-aisiais paskutinį kartą vykusio mylimojo festivalio „Arsenals“ užsidarymo nematė raudono kilimo. Šiemet kelių mažesnių nišinių festivalių komandos sutelkė jėgas ir sukūrė didžiausią kino renginį Latvijos istorijoje – Rygos tarptautinį kino festivalį. Gruodžio 2–12 d. vykstanti kino fiesta pristato svarbiausius Europos ir Latvijos filmus bei stiprią programą kino industrijai. Netgi jei festivalis tik trumpam sužibės ir taps greit užgesusia žvaigžde, jis garantuotai prisidės prie šiųmetinio Rygos kultūrinio šurmulio, edukuos kino mėgėjus ir įneš energijos į Latvijos kino industriją. www.rigaiff.lv Zigmundo Lapsos logotipas

Naujas etapas „Vest“ – tai populiarus baras, pilkai išdabintas viduje ir išorėje, todėl labiau primenąs urbanistinę skulptūrą nei tiesiog pastatą. Baro monochrominis kostiumas – jauno architekto Into Mengelio idėja. „Vest“ atidarymas žymi naują erą Rygos restoranų ir barų gyvenime: mums daugiau nebereikia ryškių spalvų parodyti, kad esame stilingi; mes pagaliau esame pasiruošę dalintis dideliu stalu su nepažįstamaisiais; nuo vienos pavaros dviračių perėjome prie motociklų. Ir mūsų meilė gerai kavai – dėka šeimininko baristos Ingemaro Dzenio – tik didėja. facebook.com/VestRiga Into Mengelio nuotr.

Menas gatvėje Gatvės meno festivalis „Blank Canvas“ buvo vienas tų Europos kultūros sostinės renginių, kurie pakeitė Rygos gatvių gyvenimą ilgam. Miestą menininkai šturmavo staigiai – vos per kelias dienas buvo sukurta dešimt didelių freskų, įskaitant tokių gatvės meno legendų kaip ROA ir MTO. Festivalis bent dalinai atšviežino vietinę gatvės meno kultūrą ir davė menininkams labai reikalingą postūmį tapti labiau matomais ir netgi prisiimti apleistų rajonų atnaujinimo ambasadorių vaidmenį. www.blankcanvas.lv Kasparo Kursišo nuotr.

11

Žinok savo herojus Įdomi 2014-ųjų tendencija – projektai, atgaivinantys Latvijos dizaino paveldą. Atrodo, tik dabar susipratome, kiek estetinės vertės yra mūsų pirmtakų darbuose. Dizaino studija „Asketic“ kartu su ženklo „Miesai“ kūrėjais pristatė bene svarbiausio XX a. Latvijos grafikos menininko Ansio Cirulio įkvėptą kolekciją. O Dekoratyviųjų menų ir dizaino muziejus pradėjo bendradarbiauti su mados ženklu „QooQoo“ ir sukūrė drabužių liniją „Timeless“, margintą muziejaus eksponatų vaizdais. Tikėtina, kad tokie projektai prives prie dar įdomesnių atradimų ir vaisingų kolaboracijų. www.miesai.com/cirulis www.shop.qooqoo.lv/collections/all/museum „Miesai“ ir „QooQoo“, Dekoratyviųjų menų ir dizaino muziejaus nuotr.

Apie FOLD Susijungę trys dizaino tinklaraščiai tapo puslapiu FOLD, kuris nuo 2013 m. balandžio kasdien angliškai ir latviškai rašo apie tai, kad geriausia ir įdomiausia Latvijos kūrybinių industrijų pasaulyje. www.fold.lv Andrejaus Strokino nuotr.

Pradžiamokslis: žvaigždės

TEMA

Rygoje spindi kultūra, o kas šviečia mums, tamsią gruodžio naktį? Dangus suskirstytas į 88 žvaigždynus, Lietuvos padangėje matomi 63. Nors Šiaurinė žvaigždė nėra ryškiausia, ji visada kabo vienodame aukštyje virš horizonto šiauriniame pusrutulyje, todėl ji – puikus kelrodis kelionėje po naktinį dangų.

Nesudėtinga ją surasti pagal Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyną, kurio septynios ryškiausios žvaigždės sudaro samčio figūrą. Pratęsę liniją tarp dviejų kraštinių „samčio“ žvaigždžių maždaug keturis kartus, rasite Šiaurinę. Šiaurinė žvaigždė – „samtelio“ iš 7 blyškesnių žvaigždžių uodegoje. Tai ryškiausias Mažųjų Grįžulo Ratų taškas.

Nuo Šiaurinės žvaigždės priešingoje Didiesiems Grįžulo Ratams pusėje – Kasiopėja, kurios penkios žvaigždės sudaro laužytą liniją, tarsi „W“ raidę. Ta pačia kryptimi vesdami akį užtiksite du įspūdingus gruodžio dangaus žvaigždynus – Andromedą ir Persėjų. Dėl regimojo paros sukimosi žvaigždynai keliauja aplink Šiaurinę žvaigždę. Andromeda ir Persėjus gruodį geriausiai matomi vakare, kabo rytų pusėje, aukštai danguje, nes pirmas žiemos mėnuo – jų kelionės pradžia mūsų matomame danguje.

12

HOUSE OF NAIVE

Čia tradiciniai amatai susilieja su dabarties dizainu – nuo lietuviško lino ir vilnos šalikų, Renatos Mikailionytės paltų ir Juozo Statkevičiaus kurtų palaidinių iki šokolado manufaktūros „Chocolate Naive“ plytelių. Įsigyti butike „House of Naive“, Didžioji g. 38, Vilnius.

UNDER MY ROOF

Odinė piniginė NON – stilingas ir būtinas kiekvienai dienai aksesuaras.

Kaina 300 Lt / 86,89 Eur. Įsigyti: butikuose „Lithuanian Design Block“, „Boho Chic Boutique“, „Moustache Boutique“, „The Garden“, „Wapsva“ ir adresu www.undermyroof.eu.

TIE KEPĖJAI

Skanios kalėdinės dekoracijos – jaukiems namams ir linksmiems smaguriams.

Kaina nuo 10 Lt / 2,90 Eur. Įsigyti studijoje „Tie kepėjai“, Tilto g. 6, Vilniuje.

Dovanų vėtrungė NAKED BRUCE

„Scarlet“ tamprės sukurtos patirti stiliaus ir malonios nuogybės dermę.

Kaina 229 Lt / 66 Eur. Įsigyti: butikuose „Baltas miškas“, „Boho Chic Boutique“, „Koko Boutique“ ir adresu www.nakedbruce.com.

leidykla SOFOKLIS

Nuo Andy Warhalo ir Micko Jaggerio iki karalienės Elžbietos ir Gandhi laiškų – autentiškomis nuotraukomis ir faksimilėmis iliustruotas albumas.

Kaina 44,90 Lt / 13 Eur. Įsigyti adresu www.sofoklis.lt.

Reklaminis projektas

rungė

DOVANOJA N WIND x MOTHER ELEGANZA

DOVANOJA N WIND x BUKETAI

Dovanų vėtrungė

DOVANOJA N WIND x MOTHER ELEGANZA

MIUTTO.COM

Įsimintini Lietuvos juvelyrų darbai vienoje vietoje.

Kainos nuo 185 Lt / 53,58 Eur. Įsigyti adresu www.miutto.com.

MARCH

Šviesą atspindinčios sagos – ne tik suteiksi šviežumo savo mėgstamiausiam paltui, bet ir šviesi tamsoje kaip Kalėdų eglutė.

Kaina 41,43 Lt / 12 Eur (MAXI, 4 sagos); 34,53 Lt / 10 Eur (MINI, 4 sagos). Įsigyti parduotuvėje „Lithuanian Design Block“.

HAPPEAK linki Jums apkeliauti pasaulį ir sutikti save. Ten pat, bet kitaip!

YoU & OIL Odos priežiūros priemonės tik su ekologiškais šalto spaudimo aliejais ir eteriniais aliejais. Veido aliejus „Riebiai veido odai“, 29 Lt / 8,40 Eur, aliejus „Aptingusiai kūno odai", 27 Lt / 7,82 Eur. įsigyti: didžiosiose „Rimi“ parduotuvėse, prekybos centre „G09“ Vilniuje ir adresu www.youandoil.lt.

rungė JUPĖ

Butike rasite švedų ženklo „Hope“, olandų ženklo „Humanoid“ avalynės ir drabužių bei prancūzų juvelyriką „Vanrycke“. Iki Kalėdų čia taikomos nuolaidos iki 50 proc. ir nemokamai pakuojamos dovanos. Įsigyti butike „Jupė“, Gaono g. 1, Vilnius

BÜTEGA BOUTIQUE

Žėrinti kristalo gėlių kompozicija elegantiškai suknelei proginį vakarą.

Kaina 105 Lt / 30 Eur. Įsigyti butike „Bütega boutique“, Stiklių g. 18, Vilnius.

TADAM! DESIGN

Reklaminis projektas

19

„Desertai akims“ – konceptuali akių ir kaklo kulinarija. Kasdieniai ir gurmaniški gardumynai, dekoruoti brangiaisiais metalais ir pavirtę elegantiška aprangos dalimi.

Kaina nuo 240 Lt / 69,50 Eur. Teirautis tadam@tadamdesign.com

FESTIVALIS KAIP Karolis Vyšniauskas

Kino festivalių Lietuvoje – kartais po kelis per menesį, tačiau svarbiausias mūsų regiono kino įvykis vyksta Taline. Kas geriau: daug mažų, ar vienas, bet A klasės? Renkame nuomones iš Lietuvos ir Estijos.

Piktintis per didele kultūros pasiūla atrodo „pirmojo pasaulio problema“. Tačiau kino festivalių gausa Lietuvoje turi ir šalutinį poveikį: užuot vienijęsi ir tapę įtakingais tarptautiniu mastu, festivaliai lieka kovoti dėl negausaus žiūrovų skaičiaus savo kieme.

Estijos kino bendruomenė nuėjo kitu keliu: jie užaugino vieną, bet grandiozinį festivalį: Talino „Juodąsias naktis“, arba PÖFF (Tallinna Pimedate Ööde Filmifestival). 97-aisiais prasidėjęs kaip įvykis, kurio metu Estijos visuomenė supažindinama su Šiaurės šalių kinu, „Juodosios naktys“ išaugo į vieną svarbiausių kino renginių Šiaurės regione. Šiemet festivalis gavo licenciją, sugretinusią jį su kitais pasaulio A lygio festivaliais: Kanų, Berlyno, Venecijos, San Sebastiano. 2013 m. į „Juodąsias naktis“ susirinko 775 tūkst. žiūrovų, kuriems buvo parodytas 551 filmas. Į lapkričio pabaigoje kasmet vykstantį festivalį tąsyk atvyko per 500 žurnalistų ir kino industrijos atstovų.

TEMA

„PÖFF prasidėjo kaip nedidelis festivalis. Pirmieji metai praėjo sunkiai – buvo 90-ųjų pabaiga, žmonėms trūko pinigų, o tradicija eiti į kiną, užuot žiūrėjus filmus namuose per televizorių, buvo užmiršta dar nuo 70-ųjų. Bet ilgainiui festivalis išaugo tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai“, – N WIND

apie Talino festivalį kalba Estijos kultūros žurnalo „Müürileht“ kino kritikė Emilie Toomela. Ji ypač vertina tai, kad festivalis rodo skirtingų šalių filmus. „Ką žinome apie Graikos ar Čekijos kiną? Ką apskritai žinome apie tas šalis, be turistinės informacijos ir naujienų apie finansinę krizę? Mano nuomone, kinas yra stipriausia priemonė papasakoti istoriją. „Juodosios naktys“ leido Estijos žmonėms geriau suprasti kitų šalių kultūrą“, – neabejoja ji.

Tiesa, Talino festivalio plėtra turi ir neigiamą efektą – į ji vis sunkiau prasimuša jaunieji kino kūrėjai. Jų filmai dažniausiai keliauja pas mažesniuosius festivalio brolius: animacinių filmų festivalį „Animated Dreams“, vaikų ir jaunimo kino festivalį „Just Film“, studentų kino festivalį „Sleepwalkers“.

Tiek daugelyje Lietuvos kino festivalių, tiek Taline lankiusis žurnalistė ir kino kūrėja Jorė Janavičiūtė „Juodųjų naktų“ sėkmę aiškina ne tik kokybiška filmų pasiūla, bet ir emocine festivalio reikšme: Talinui pavyko sukurti „Juodųjų naktų“ mitą. „Šio festivalio atmosfera žãvi: filmai, filmai, filmai, o po jų – tamsus, vėjuotas Talinas, jaukios užeigos ir ne pernelyg dideli festivalio vakarėliai, kuriuose galima užmegzti įdomių ir naudingų pažinčių. „Juodosios naktys“ vyksta lapkričio pabaigoje – tamsiausiomis metų naktimis. Jas nušviečia tik kino ekranai“, – sako Jorė. „Talino festivalio organizatoriai išnaudoja ir miesto kinematografinę patirtį – Taline filmuotos kai kurios Tarkovskio „Stalkerio“ scenos, – pažymi žurnalistė. – Pastarąjį kartą festivalyje lankiausi 2012 m., tada žiniasklaidai skirta darbo ir susitikimų vieta, pava-

dinta „Stalker lounge“, buvo įkurta kvartale, kur filmuotos kai kurios „Stalkerio“ scenos. Vyko ir ekskursijos po tas vietas.“ Tokia mitologija – viena iš priežasčių, kodėl Talino festivalis sugebėjo tapti traukos centru kino industrijos žmonėms. „Juodosios naktys“ tapo Rytų, Vakarų, Šiaurės ir Baltijos šalių kinematografininkų susitikimų vieta. Lietuvos festivaliai šią progą praleido. Kita vertus, Talino geografinė padėtis tam patogesnė“, – aiškina Jorė. Ir prideda, jog Lietuvos festivaliai taip pat pradeda eiti tokia linkme: „Po praėjusių metų „Kino pavasario“ atrodo, kad šis festivalis stipriai susigriebė ir tiek pritraukiamu industrijos atstovų kiekiu, tiek jaukumu vejasi Taliną. Tik Vilniui kol kas trūksta aiškesnio užsienio šalims skirto veido, kuris padėtų pritraukti nuolatinių kino industrijos lankytojų būrį. Reikėtų, kad jiems apsilankymas Vilniuje taptų kasmetiniu įpročiu.“ Kitaip tariant – Lietuvos festivaliai turėtų siekti savojo mito.

Vienas didelis festivalis reiškia ir tai, kad atsiranda monopolio grėsmė. Tai pastebi „Kino pavasario“ – didžiausio lietuviško kino festivalio ir rimčiausio vietinio konkurento „Juodosioms naktims“ – direktorė Vida Ramaškienė: „Estijoje „Juodųjų naktų“ festivaliui tenka koncentruotesnis valstybės dėmesys, tačiau ten nukenčia žiūrovas. Lietuvis per visus metus gali pasirinkti iš daug platesnio filmų spektro. Po „Juodųjų naktų“ estai visus metus neturi kitų alternatyvų.“ Vieno festivalio monopolio nenori ir patys estai. „Tai sugadintų sveiką festivalių konkurenciją. Net ir tokioje mažoje šalyje kaip Estija turi būti skirtingų kino festivalių“, – įsitikinusi Emilie Toomela.

20

MITAS

tų 100 žmonių, ne tai, kad jį iš inercijos pamatytų tūkstantis, bet pamirštų“, – vien ekonomine nauda visko nematuoja kuratorė.

Viena įtakingiausių Lietuvos kino kritikių Živilė Pipinytė pastebi kitą mūsų laikų tendenciją: kino festivaliuose dėmesys nukreipiamas į šalutinius dalykus – raudonus kilimus, prie sienelių besifotografuojančias žvaigždes, dėmesį kino industrijos užkulisiams, bet ne patiems filmams. Kaip ji rašė lapkričio mėnesio žurnalo „Kinas“ numeryje, festivaliai tapo savo pačių įkaitais: jei nori, kad tave vertintų rimtai ir gautum deramą fondų paramą, turi rodyti daug filmų, rengti kuo daugiau renginių, kviesti kuo daugiau įžymybių. Ekonominė konkurencija šią kultūros sritį mechanizavo.

„Juodųjų naktų“ organizatorių nuotr.

Bet, jos manymu, mažųjų festivalių šalyje pakanka. Nors „Juodosios naktys“ yra Talino kino vizitinė kortelė, žiūrovas Estijoje gali rasti net tokių nišinių renginių kaip siaubo ir fantastinių filmų festivalis HÕFF. „Vertinant pagal atmosferą ir lunatiškus vakarėlius – jis neabejotinai mano mėgstamiausias“, – rekomenduoja Estijos kino kritikė.

Vis dėlto, tokios didelės festivalių įvairovės kaip Lietuvoje, estai neturi. Tačiau galbūt tuo turėtume tik džiaugtis? „Kino pavasario“ direktorė mato daugiau pliusų. „Visi festivaliai, pradedant skirtais vaikams, baigiant dokumentiniu kinu, turi bendrą tikslą – edukuoti, supažindinti žmones su įdomiausiais pasaulio filmais, – sako V. Ramaškienė.

– Festivalių skaičių lemia poreikis: jei žmonės neitų, jie ir nebūtų organizuojami. Klostosi tendencija, kad festivalių žiūrovų skaičius tik didėja, o kartu su juo auga ir žmonių smalsumas, noras susitikti ir diskutuoti su filmų kūrėjais. Jaučiamas tiek lietuviško, tiek kitų šalių nepriklausomo kino pakilimas.“ O kaip dėl konkurencijos? V. Ramaškienė ją vertina teigiamai, „kaip tam tikrą varikliuką“.

Negalima pamiršti ir žiūrovo – deramai sekti kiekvieno nedidelio kino festivalio naujienas gali tik užkietėjęs sinefilas: paprastam kino mėgėjui informacijos tiesiog per daug. „Tai, kad žiūrovas turi didesnį pasirinkimą, negali būti blogai. Bet tiesa ir tai, kad žiūrovui sunku atsirinkti iš didžiulio filmų katilo“, – sutinka Austė Zdančiūtė, nepriklausoma kino kuratorė, lig šiol dirbusi su prancūzų kinui skirtu festivaliu „Žiemos ekranai“. Festivalių gausa reiškia, jog patiems organizatoriams reikia surasti savo žiūrovą. „Šiandien kultūrinis gyvenimas tapęs toks fragmentiškas, kad

būtina segmentuoti – suprasti, kam ir kodėl festivalį rengi, o ne vien norėti, kad filmą pamatytų kuo daugiau žmonių. Svarbiau, kad filmas įkvėp-

Festivalių gausos privalumas, anot kritikės, yra vienintelis, bet esminis. „Festivaliai sudaro galimybę pamatyti filmus, kurių nerodo kino teatrai“, – N WIND sako Ž. Pipinytė. – Tai gal net unikali lietuviška situacija, nes visose bent jau Europos šalyse paprastai kino teatrų repertuare gali pamatyti svarbiausių festivalių nugalėtojus, pakartotinai išleidžiamą kino klasiką. Pas mus – atvirkščiai, tokie filmai laikomi kino teatrų balastu.“ Tam pritaria ir A. Zdančiūtė. Lietuvos kino rinka – maža, dėl to kai kuriuos filmus rodyti paprasčiausiai neapsimokėtų. „Kartais ir trijų seansų pakanka, kad filmą pamatytų visi, kam jis gali būti aktualus“, – sako ji. Nedidelis festivalis yra vienintelė vieta, kur tie trys seansai gali būti surengti.

Išvada? Lietuvos kino festivaliai visų pirma reikalingi patiems Lietuvos žiūrovams – kad pamatytų daugiau nei „Transformerius“. Kruopštus festivalio knygelių skaitymas ir bandymas atsirinkti perlus iš dešimčių siūlomų seansų yra tokio malonumo kaina. O jeigu nori pajusti kino pasaulį, kvėpuojantį tau į nugarą, ne tik žiūrintį iš ekrano, – Talinas čia pat, kelios valandos autobusu į Šiaurę.

Svarbiausi kino festivaliai Lietuvoje

Žiemos ekranai – prancūziško kino festivalis. Sausio 23 – vasario 9 d.

Vokiško kino dienos. Vasario 26 – kovo 26 d.

Kino pavasaris – tarptautinis kino festivalis. Kovo 19 – balandžio 2 d.

Kreivės – LGBT+ kino festivalis. Rugpjūčio 21–28 d.

Baltijos banga – tarptautinis kino festivalis Nidoje. Rugpjūčio 23–30 d.

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Rugsėjo 18–28 d.

Tarptautinis Kauno kino festivalis. Rugsėjo 24 – spalio 5 d.

EDOX – dokumentinių filmų festivalis Anykščiuose. Spalio 3–5 d.

Vilniaus kino šortai – trumpametražių filmų festivalis. Spalio 9–12 d.

Lenkų kino savaitė. Spalio 15–21 d.

AD HOC: Nepatogus kinas – žmogaus teisių kino festivalis. Spalio 22–30 d.

Scanorama – Europos šalių kino forumas. Lapkričio 6–23 d.

Tindirindis – animacinių filmų festivalis lapkričio 25 – gruodžio 1 d.

Svarbiausi kino festivaliai Estijoje

Docpoint – Talino dokumentinių filmų festivalis. Sausio 30 – vasario 2 d.

World Film – pasaulinių filmų festivalis. Kovo 14–21 d.

HÕFF – siaubo ir fantastinių filmų festivalis. Balandžio 24–27 d.

Pärnu – tarptautinis dokumentinių filmų festivalis, vykstantis nuo 1987 m. Liepos 14–27 d. tARTuFF – romantinių filmų festivalis. Rugpjūčio 4–9 d.

PÖFF – Talino juodosios naktys. Svarbiausias Estijos kino festivalis. Lapkričio 14–30 d.

21

GIEDRĖ STABINGYTĖ, ženklodaros biuro BLACK SWAN BRANDS vadovė Tarp antrojo bei trečiojo N WIND numerių temų – Vaizduotė ir Žvaigždės – yra bendra jungtis – BYREDO. Stokholme įsikūrę kvapų namai ir jų įkūrėjas Ben Gorham mane domina kaip prekės ženklo žvaigždės gimimo fenomenas. Selektyvūs intarpai iš astrofizikos teorijos apie žvaigždžių gimimą gali būti puikus gidas, kaip atrasti savo sėkmę bei sukurti stiprų ženklą.

„BYREDO“ ŽVAIGŽDĖS GIMIMAS Iki lemtingo susitikimo su prancūzu parfumeriu Pierre Wulff.

Gravitacijos jėga. Būtent ji bando sutraukti ūką sudarančias dujas į vieną tašką. Besitraukiantis branduolys po truputį tampa vis labiau susaistytas gravitacijos – norint jį suardyti reikėtų vis daugiau ir daugiau papildomos energijos. Tokios jėgos atradimas – esminis kiekvieno mūsų vidinės žvaigždės gimčiai.

Ben Gorham gravitacinė jėga – kurti stiprias emocines transformacijas: „Mane įtraukė kvapų galimybė sužadinti prisiminimus bei kurti stiprius jausmus.“ Pokalbis su parfumeriu P. Wulff buvo apie tėvo, anksti palikusio šeimą, ilgesį ir jo kvapo anatomiją. Ben norėjo sukurti archetipinį tėvo kvapą. Pirmieji jo žingsniai – kuriant žvakes: šis aukštas, tatuiruotas, įspūdingas vyras, savo aikštelėj brautis įpratusiomis rankomis, kūrė kvapiąsias žvakes: „Pagūglinau, kaip tai daryti, nusipirkau IKEA indelių, pirmosios žvakės net neturėjo etikečių“. Tačiau kūrėjas „įjungė“ savo gravitacijos jėgą. „M/MINK“ – kolaboracija tarp BYREDO bei moderniojo meno atstovų „M/M“, įkvėpta tradicinės rytietiškos kaligrafijos.

Vidinė jėga turi rasti kelią, kaip sutapti su stipresniąja energijos forma – veiklos jėga. Kvapų industrija – tai vaizduotės industrija. „Kiekvieną jutiminių ląstelių dėka užuodžiamą kvapą žmogaus smegenys apdoroja ir

Pagrindiniame butike Stokholme tarsi tęsiama įkūrėjo mintis, kad paprastumas gali būti rafinuotas.

Asmeninis ūkas. Žvaigždė formuojasi iš ūko. Jis tik iš pažiūros vienalytis – šaltoji tarpžvaigždinė medžiaga dalijasi į fragmentus. Ar dažnas mūsų taip jaučiamės – lyg ūkas, lėtai įgyjantis ar vis keičiantis formas, nuolat bandydami skirtingas veiklas, kai aplink jau spindi tikrosios žvaigždės?

TEMA

Iki BYREDO Ben Gorham asmenybę formavo, atrodo, bendros jėgos nesiejami fragmentai. Daugiakultūrė prigimtis: indė mama, škotas-kanadietis tėvas, vaikystė Stokholme, vėliau – tėvo ilgesys, jaunuoliška patirtis ir studijos Niujorke, o Toronte – verslo, politikos bei interjero dizaino mokslai. Grįžimas į Stokholmą, profesionalaus krepšinio žaidėjo karjera (Ben įspūdingo stoto), nusivylimas, vizualiųjų menų studijos uždarbiaujant statybose ir prekybos centre, pasinėrimas į tapybą. Iki.

22

Jis kvapų kūrėjams formuluoja vizualias užduotis

tų daugiau nei įprasta, „tai ironijos arba komedijos elementas“.

BYREDO toliau tęsė partnerystę su „M/M“, kurie suvedė Ben su fotografų duetu Inez van Lamsweerde bei Vinoodh Matadin. Taip gimė „1996“, kvepalai, atspindintys jų sukurtos nuotraukos „Kirsten 1996“ dualumą – derinantys kadagio uogų, juodųjų pipirų su pačiulių, vanilės bei kitais aromatais.

Savo neįtikėčiausia kolaboracija Ben vadina projektą su garsiu belgų mokslininku ir menininku Carsten Höller. Jų projektą „Insensatus“ sunku apibūdinti: tai dantų pasta, kuri turi tris substancijas, aktyvuojančias vyriškojo, moteriškojo bei vaikiškojo prado sapnus. Labai riboto 25 vienetų leidimo.

Anot R. Budrytės-Kvietkauskienės, Ben Gorham, BYREDO įkūrėjas, sujungė egzotišką savo kilmę su skandinaviška estetika ir sukūrė itin patrauklų indoskandišką ar skandoindišką braižą parfumerijoje.

identifikuoja, susiedamos jį su žmogaus patirtimis, iššaukdamos prisiminimus bei sukurdamos emocijas. Vaizduotė – naujas, vaizdinių, formas įgijusios žmogaus patirtys“, – su N WIND mintimis dalinasi Rimantė Budrytė-Kvietkauskienė, „Minervos“ tinklaraščio autorė.

Ben Gorham gravitacinė jėga sujungė lig šiol pavieniui besilaikiusius fragmentus – skandoindišką prigimtį, emocijų troškimą, norą konkuruoti, vidinę ir fizinę jėgą. „Egzotiškumas ir sodrumas, harmoningai derantys su minimalizmu – BYREDO atpažinimo ženklas“, – teigia „Minervos“ autorė. „Aš nesu nosis“, – daugelyje interviu pabrėžia BYREDO įkūrėjas. Nuo 2006-ųjų įkurtoje kompanijoje Ben dirba su profesionaliais parfumeriais Jerome Epinette ir Olivia Giacobetti. Suvokęs savo jėgą, Ben sukūrė industrijoje išsiskiriantį procesą – jis kvapų kūrėjams formuluoja vizu-

alias užduotis: „Aš priverčiu juos pajusti tam tikras emocijas. Pasitelkdamas žodžius, muziką, poeziją, vaizdus bei pradines kvapiąsias substancijas“.

Jaunoms žvaigždėms vienatvė nepatinka, kaip rodo ilgamečiai tyrimai. Jos formuoja spiečius – nuo kelių dešimčių iki milijonų žvaigždžių viename. Didelė dalis ženklo BYREDO sėkmės – sėkmingos Ben Gorham kolaboracijos su kūrėjais bei kitais prekių ženklais. Ženklo logotipą Ben sukūrė kartu su bičiuliu dizaineriu Moses Voight, dirbusiu švedų mados ženklui „Acne“. Būtent tai patraukė moderniojo meno biuro „M/M“ iš Paryžiaus, dirbančio su tokiais užsakovais, kaip Björk ir „Balenciaga“, dėmesį. Jie paprašė Gorham sukurti kvepalus, įkvėptus japonų kaligrafijos. Jų kolaboracijos vaisius – kvepalai „M/MINK“, kuriame hipnotizuojančio adoksalo panaudota beveik 50 kar-

Tolesnis žvaigždės gyvenimas labiausiai priklauso nuo jos masės. Visata nemėgsta per mažų ir per didelių.

Kalbant apie bet kurio prekės ženklo galimybes augti, itin svarbu, kad ženklo idėja būtų didesnė už produkto kategoriją. Ben Gorham save apibūdina kaip autsaiderį, neįsitraukiantį į vienintelį vaidmenį, o savitai žvelgiantį į skirtingas sritis. Įkūrėjas užtikrino kompanijos augimą – ženklas BYREDO pristatomas 25 šalių rinkose, o pardavimai 2013-aisiais siekė 30 milijonų JAV dolerių.

Jo biuras – buvusiose Švedijos nacionalinio pašto patalpose! Ben Gorham ne sykį yra minėjęs, kad niekada nebijojo plėtros. Tais pačiais metais ženklo BYREDO akcijas įsigijo „Manzanita Capital“.

Strateginio investuotojo atėjimą B. Gorham mato kaip galimybę eksperimentuoti naujose kategorijose. Dar šiais metais pasirodys odinių aksesuarų linija. Ar nenutolstama nuo gravitacinės jėgos?

Bent viešai skleidžiama, kad unikalūs kompanijos kūrybos procesai – tie patys.

Parengta pagal www.byredo.com, The New York Times Style Magazine, Business of Fashion ir kitus šaltinius.

BYREDO kvapus patirti bei įsigyti galima „Crème de la Crème“ aukštosios parfumerijos ir kosmetikos parduotuvėse.

23

BYREDO nuotr.

„1996“ kvepalų kompozicija atspindi fotografų Inez van Lamsweerde bei Vinoodh Matadin sukurtos nuotraukos dualumą.

Domantas Širvinskas

12.31

’14.11.29 – ’15.01.09

12.27 KAS? Kalėdinė mugė KUR? Ryga, Latvija KADA? 2014 lapkričio 29 d. – 2015 sausio 9 d.

KODĖL? Latvijos sostinėje jau mirga Kalėdos. Šventinis turgus su pluoštu kvapų, skanaus maisto, latviško dizaino gaminiais, pakilia nuotaika.

Maloni proga aplankyti kaimynus ir nugirsti, kaip šventiniai žodžiai skamba su kirčiu priekyje. Gausybės atskirų koncertų datas rasite svetainėje. www.vzt.lv

12.25–12.27

KAS? Kalėdinis muzikos reginys „Saulės kelionė“ KUR? Vilnius, Kaunas, Šiauliai KADA? Gruodžio 25–27 d.

KODĖL? Kalėdoms atnaujintas muzikinis pasakojimas apie mums svarbiausios žvaigždės kelią per zodiako ženklus. Į kelionę kviečia A. Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“. Nustebkime, kaip dera universalioji kosmologija su baltiška visatos samprata. www.sauleskelione.lt

KAS? Kalėdų muzikos savaitė. „Permainos“ KUR? Lietuvos nacionalinė filharmonija, Vilnius KADA? Gruodžio 27 d.

KODĖL? Vienas mėgstamiausių Johno F. Kennedy kūrinių buvo emocionalus Samuelio Barberio „Adagio“, mums girdėtas ir daugelyje dramatiškų kino scenų. Šis ir dar keli žvaigždėmis tapę klasikiniai kūriniai nuskambės Gedimino Gelgoto orkestro „NI&Co“ koncerte Nacionalinėje filharmonijoje.

Koncertą baigs autorinė teatralizuota G. Gelgoto kompozicija, jungianti įvairius jo kūrinius. www.filharmonija.lt

RU VĖT

12.05,12,19

12.18

KAS? Kalėdinis „Leon Somov & Jazzu“ koncertas KUR? Kongresų rūmai, Vilnius KADA? Gruodžio 18 d.

KODĖL? Ambicingas duetas, nespėjęs atvėsti po rudeninio koncertų turo, kviečia į tradicinį kalėdinį koncertą. Grupė šiek tiek „pritildė“ spalvas ir efektus, dabar pagrindiniai programos akcentai – muzika ir glaudus kontaktas su publika. www.facebook.com/leon.somov.jazzu

KAS? Naujieji metai „Tim Burton in Wonderland“ KUR? Menų fabrikas LOFTAS KADA? Gruodžio 31 d.

KODĖL? Ir penktasis „Lofto“ gimtadienis, ir turbūt spalvingiausias Naujųjų sutikimas Vilniuje.

Visi persirengia Timo Burtono personažais (Alisa, Edvardu Žirkliarankiu, Čarliu iš Šokolado fabriko, Svyniu Todu, o gal Raudonąja karaliene) ir mėgaujasi menų fabriko komandos parengta programa. www.menufabrikas.lt/loftas-new-year-tim-burtonwonderland

’15.01.17–19 KAS? Paskaitų serija „Zooetika“ KUR? Kauno technologijos universitetas KADA? Gruodžio 5, 12, 19 d.

KODĖL? Paskaitose bus nagrinėjama žmogaus ir aplinkos krizė. Aplankyk, jei sutinki, kad neseniai pradėjome naują erą, kurios metu žmonijos poveikis Žemės ekosistemai tapo lemtingas. Pranešėjai pristatys jų taikomas hibridines mokslines ar menines praktikas bei įprastinių disciplinų ribas peržengiančius tyrimų metodus. www.j.mp/zooetika

KAS? Humoro festivalis „Vilnius Comedy Fest“ KUR? Įvairios erdvės, Vilnius KADA? Sausio 17–19 d.

KODĖL? Juokiasi tas, kas juokiasi sausį.

Improvizacijų teatro „Kitas kampas“ komanda su Audriumi Bružu priešaky organizuoja pirmąjį tarptautinį humoro festivalį „Vilnius Comedy Fest“. Jau žinai savo pirmą pirkinį už eurus. www.vilniuscomedy.lt

24

11.23–12.15

’14.08.21–’15.01.18

07.01–12.31

Un GĖ

KAS? Šiuolaikinės fotografijos paroda „#snapshot“ KUR? Helsinkis, Suomija KADA? 2014 rugpjūčio 21 d. – 2015 sausio 18 d.

KODĖL? Fotografija, skirta socialiniams tinklams, jau tapo atskiru vaizduojamojo meno žanru. Parodoje – asmenukės istorija, svarbių įvykių mėgėjiškos nuotraukos, garsių menininkų darbai ir, žinoma, asmenukių dirbtuvės. www.j.mp/snapshot_helsinki KAS? Kurortų mados paroda KUR? Jūrmala, Latvija KADA? Liepos 1 d. – gruodžio 31 d.

KODĖL? Jūrmala, Latvijos vasaros sostinė, madą demonstruoja ir žiemą. Kurorto apranga – atskira mados šaka, gyvuoja nuo 1920-ųjų ir kyla iš Prancūzijos bei Anglijos paplūdimių. Kaip pajūrio tendencijos kito Latvijoje, pamatysite šioje nostalgiškoje parodoje. www.facebook.com/collections.lv

’15.02.20–22

’15.01.04–08

KAS? Rjukano ledo festivalis KUR? Rjukanas, Norvegija KADA? 2015 vasario 20–22 d.

KODĖL? Ką veikia norvegai, kai jų nuostabūs kriokliai užšąla? Žinoma, jais laipioja! Paskaitos, mokymai, varžybos – visiems, mėgstantiems kopti vertikaliu ledu. www.rjukanicefestival.com

11.23–12.15

KAS? Švedijos nuodėmių paroda KUR? Stokholmas, Švedija KADA? Lapkričio 23 d. – gruodžio 15 d.

KODĖL? Išsišokėliai švedai kviečia į ekspoziciją apie nuodėminguosius dvynius: seksą ir alkoholį. Panagrinėsite geismą, gėdą, susivaržymą bei išsilaisvinimą. Ir jų vaidmenį Švedijos istorijoje. Karšta kaip žiemai. www.spritmuseum.se

’14.11.21–’15.01.10 KAS? Šviesos festivalis „Lux Helsinki“ KUR? Helsinkis, Suomija KADA? 2015 m. sausio 4–8 d.

KODĖL? Šaltajame Helsinkyje 2015-ųjų pradžioje įsižiebs šviesos festivalis. Šio miesto menininkai jau dvidešimtus metus rengia su tamsa kovojančius renginius. Šįkart daugybė instaliacijų ir pašvaisčių bus interaktyvios. Beje, ar žinojote, kad Jungtinės Tautos 2015-uosius paskelbė šviesos metais? www.luxhelsinki.fi/en

KAS? Talino kalėdinis turgus KUR? Talinas, Estija KADA? Lapkričio 21 d. – sausio 10 d.

KODĖL? Talinas savo rotušės aikštę daugiau nei mėnesiui paverčia Kalėdų miesteliu. Gal tarpušvenčiu čia verta karštų kalėdinių gėrimų pakviesti draugus, išsimėčiusius po regioną? www.christmasmarket.ee

25

Organizatorių nuotr.

KAS? Estijos kalėdinis džiazo festivalis KUR? Įvairūs Estijos miestai KADA? Lapkričio 23 d. – gruodžio 15 d.

KODĖL? Kalėdos ir džiazas dera kaip cinamonas su obuoliais. Todėl Estijos džiazo festivalis su tarptautine programa yra verta dėmesio mintis.

Organizatoriai ypač džiaugiasi „Grammy“ apdovanojimus gavusiais Richardu Bona ir bosanovų meistre brazile Paula Morelenbaum. www.jazzkaar.ee

Jauna žvaigždė Karolis Vyšniauskas

Kai reikjavikietei Thorai Bjorg Helgai pasiūlė sukurti pagrindinį vaidmenį „Metalistėje“ (angl. „Metalhead“, orig. „Málmhaus“), ji nemokėjo net groti gitara. Dabar ji gali ne tik soluoti užsimerkusi – Thora pripažinta geriausia aktore Islandijoje.

Susitinkame su ja Vilniuje. „Metalistė“ yra filmas, galėjęs gimti tik šiaurėje: jis pasakoja apie merginą, kuri nebepakenčia gyvenimo mažame Islandijos kaime ir perima žuvusio brolio aistrą – metalo muziką. Nueina taip toli, kad groja greta brolio kapo, padega bažnyčią ir pabėga iš namų. Tik tam, kad į juos sugrįžtų, būtų nugalėta tradicinio gyvenimo modelio, bet laiminga.

Filmas vieną po kito draugiškai pašiepia metalo muzikos stereotipus, bet kartu yra rimta drama apie jauno žmogaus maištą ir bandymą atrasti save mažoje bendruomenėje. Islandų režisieriaus Ragnaro Bragasono, paties buvusio metalhedo, sukurtas filmas tapo hitu – be Thoros laimėjimo, praėjusių metų Islandijos kino apdovanojimuose juosta gavo dar 7 apdovanojimus ir apkeliavo kino festivalius nuo Škotijos iki Brazilijos ir Pietų Korėjos.

Lietuvos publika „Metalistę“ pamatė festivalyje „Scanorama“, kur filmą pristatė pati Thora.

Prieš filmą negrojai gitara ir neklausei metalo muzikos. Kaip reagavai gavusi pagrindinį vaidmenį?

Kaip tik buvau baigusi filmuotis pirmame savo filme „The Deep“. Paskambino „Metalistės“ režisierius ir pakvietė susitikti kavinėje. „Parašiau scenarijų, noriu, kad jame vaidintum“, – pasakė. Aš: „Taip, žinoma!“ Visiškai nesitikėjau. O tada pradėjau mokytis groti gitara.

Thora Bjorg Helga. Justės Urbonavičiūtės nuotr.

mano vaidmenį. Jie nestabdo gatvėje ir nesako: „Ar tik tu ne ta mergina iš filmo?“ Nebent randa internete, pagal vardą. Tikrai gavau daug kvietimų draugauti feisbuke!

Kaip tave veikia Islandija?

Labiausiai veikia šalies mažumas. Visada esi labai arti šeimos ir draugų. Ir niekada negyveni šiuo momentu. Nes kai išeini į lauką, pirmas sutiktas žmogus būna tavo darželio laikų draugas, kitas – kolega, su kuriuo dirbai prieš porą metų. Jautiesi, tarsi tavo praeitis kasdien būtų su tavimi. Tai daro didelę įtaką asmenybei ir elgesiui. Pradedi galvoti, kad nenori išeiti į lauką blogos nuotaikos ar suveltais plaukais, nes ten sutiksi visus – nuo buvusio vaikino iki buvusios mokytojos. Tad kai nuvyksti į tokį miestą kaip Niujorkas, jautiesi labai laisvas, nes nieko nepažįsti. Įsėdi į metro – visi aplinkiniai žmonės tau yra niekas, tu jiems irgi.

Kartais mažoje bendruomenėje gyventi tikrai sunku. Bet kartu tai labai gera. Penkios minutės – ir aš pas draugus. Dešimt minučių – pas tėvus. Visi yra čia pat.

Jautiesi, tarsi tavo praeitis kasdien būtų su tavimi

„Metalistės“ herojė norėjo išvažiuoti iš gimtojo kaimo, nes nebegalėjo ilgiau ten būti. Ar jauni žmonės Islandijoje nori išvykti?

Trumpam – taip. Ilgai gyvendamas su tais pačiais žmonėmis tose pačiose vietose, jauti poreikį ištrūkti ir patirti ką nors naujo. Bet daugybė mano išvykusių draugų planuoja sugrįžti. Jeigu jie susilaukia vaikų svetur – kai šie būna visai maži, gyvena ten.

Bet kai vaikams reikia eiti į pirmą klasę, jie grįžta į Islandiją, nes nori, kad vaikai pradėtų mokytis čia.

Reikjavikas yra labai mažas miestas, bet čia daug veiksmo. Daug stiprių muzikos grupių, menininkų. Tai kaip mažas ir jaukus Berlynas. Gali patirti miesto gyvenimą, bet tada dvidešimt minučių pavažiuoji – ir esi nuostabioje gamtoje. Niujorke tu visai neturi erdvės. Reikjavike jos apstu. Man patinka šis urbanistinio gyvenimo ir gamtos derinys.

Jei to neturėtume, būtų labai nuobodu.

Po vaidmens „Metalistėje“ sulaukei pasiūlymų prisijungti prie tikrų metalo grupių. Ar svarstysi?

Kol kas turbūt ne – šiuo metu laukiuosi. Šeštas mėnuo. www.facebook.com/metalheadfilm

Naujas Thoros filmas „Autumn Lights“ lapkritį pristatytas Islandijoje.

Pirmas įspūdis

Buvai pripažinta geriausia aktore Islandijos kino apdovanojimuose. Kiek tau tai svarbu?

Nepamirškime, kad Islandija yra labai maža. Bet buvo tikrai gera. Ypač dėl to, kad moteris, atliekanti pagrindinį vaidmenį – vis dar retas įvykis.

Turbūt įžymybės koncepcija tokio dydžio šalyje kaip Islandija yra labai specifiška. Ar jauti, jog po filmo tapai žinoma?

Tapti žinomam Islandijoje nėra sudėtinga. Aišku, yra skirtingi žinomumo lygmenys. Bet jeigu nori, kad tavo veidas atsirastų laikraščiuose – gali tai nesunkiai pasiekti. Pati tikrai nesijaučiu tapusi populiari. Po filmo žmonės apie mane sužinojo, bet įdomu, kad jie retai susieja mane pačią ir

26

Kadras iš filmo „Metalistė“

Helsinkio vėjai

Helsinkis yra vėjuotas miestas. Turėkit omeny, kai krausitės daiktus. Vėjas čia pučia visą laiką. Kai kuriems tai patinka, o kai kurie tiesiog stengiasi laikytis atokiau nuo jūros. Laimei, Helsinkis turi būdų atpirkti ne visada malonias oro sąlygas.

Amžini pusryčiai Miestas nėra pernelyg didelis, bet pakankamo erdvumo, kad apimtų labai skirtingo pobūdžio rajonus. Miesto kontrastingumą gerai iliustruoja tiltas Pitkäsilta, kurio pavadinimas reiškia „ilgas tiltas“.

Iš tiesų jis nėra labai ilgas, pavadinimas labiau nurodo į žmonių galvose egzistuojantį didžiulį atstumą tarp Kallio ir Kruunuhakos rajonų. Kallio kadaise buvo vargingų darbininkų apylinkė, o šiandien tai gyvybinga teritorija su Meno universiteto bendrabučiais ir kaimynų vakarėliais. Kruunuhaka visada buvo gražus ir ramus art nouveau stiliaus pasiturinčių žmonių rajonas.

Aš vis dar manau, kad geriausia, turint laisvo laiko Helsinkyje, be tikslo pavaikštinėti ir pasimėgauti vaizdais. Kaivopuisto rajone yra didžiulis parkas ir įspūdingi seni ambasadų pastatai. Punavuori ir Kaartinkaupunki rajonuose yra dizaino objektų parduotuvių ir antikvarinių knygynų. Čia aš ypač gerai pajuntu savo pasivaikščiojimų nekryptingumą, nes visada pasiklystu. Dviejų atskirų kelių sankirta tiesiog nenusakomai paini. Bet ši apylinkė nėra blogiausa vieta, kur gali netikėtai praleisti daugiau laiko – čia yra net du mano mėgstamiausi restoranai. Tai „Tori“, garsėjantis vegetariškais burgeriais, ir „Café Balzac“, siūlantis šviežią pastą. www.ravintolatori.fi, www.cafebalzac.fi Atsikrausčiau į Helsinkį 2011 m., baigusi grafikos dizainą Tamperėje. Pirmoji mano darbovietė buvo „Komiksų centre“ rajone Arabia, pavadintame pagal seną keramikos gamyklą. Suomijoje komiksų scena labai gyva, ji toli už nugaros paliko Donaldą Daką. Komiksai čia laikomi vizualiojo meno forma, ne pramoga. Jeigu jais domitės, patraukite į Arabia. www.arabiahelsinki.fi Nuo sutemų iki aušros Kallio rajone Gyvenu Hakaniemi, mažame rajone tarp Kallio ir jūros, ir man čia patinka. Daugiausiai džiaugsmo čia teikia šie dalykai: 1. Hakaniemi turgaus salė su senais mediniais prekystaliais ir šviežiomis gėrybėmis. Jei atsiduri čia prieš pat pietus, išbandyk „Soppakeittiö“ (suom. „Sriubos virtuvę“). Dilgėlių sriuba yra pačios sodriausios žalios, kokią gali žmogus įsivaizduoti, o krevečių kario sriuba tokia oranžinė, kad, atrodo, tuoj virs liepsna. www.hakaniemenkauppahalli.fi 2. Kavos skrudykla. Skrudinamų pupelių kvapas kartais pasklinda po visą apylinkę.

Jei kartais tavo priešpiečiai užsitęs iki vakaro ir tai nutiks Kallio, tai netruksi pastebėti, kad gana populiari vietelė yra „Belleville“. Vakarais ir naktimis. Kallio dar negentrifikuotas tiek, kad būtų virtęs pernelyg puošniu rajonu su pretenzingomis kavinėmis; atvirkščiai: jis netgi kiek „palaužytas“, su daugybe jaukių pabų ir masažo salonų. Gerų pabų čia tiek daug, kad geriau tiesiog jus nukreipsiu į Vaasankatu gatvę, kur tikrai išsirinksite sau vietą. Jei ieškotumėte vizitui garso takelio, susiraskit instrumentinį kūrėjo Dalindèo albumą „Kallio“.

Kai kas naujo, kai kas skolinto Didelė dalis bendruomenės Helsinkyje rūpinasi

Kol priešpiečiaujate, išsiskalbia jūsų manta

3. Pengerkatu, mano mėgstamiausia gatvė. Ji driekiasi tokia stačia kalva, kad pasiskirsto net per tris lygius. „Penger“ suomiškai ir reiškia „terasa, krantinė“. Tos „terasos“, apsuptos vietos pastatų, teikia rajonui daug šarmo.

4. Daug gerų vietų priešpiečiams.

Dievinu rytais gausiai pavalgyti. Pasisekė, kad daugelis kavinių ir restoranų Helsinkyje savaitgaliais siūlo priešpiečius. Galėčiau parengti ilgiausią rekomenduojamų vietų sąrašą, bet paminėsiu tris, kuriose lankausi reguliariai:

ekologija. Sukurtas nemenkas ratas „antrų rankų“ parduotuvių, retro butikų ir renginių, susijusių su perdirbimu. Pavyzdžiui, du kartus per metus vyksta vieša valymosi diena (Siivouspäivä) ir Helsinkis virsta didžiuliu „blusų turgumi“, kai žmonės parkuose ir gatvėse išparduoda savo pačių nebenaudojamus daiktus. www.siivouspaiva.com Viena mano mėgstamiausių „antrų rankų“ parduotuvių yra „Wanha Kaarle“ (Kaarlenkatu 12).

Tai dvi mažos salės, visiškai pergrūstos mados objektų iš 1950–1970 m. laikotarpio. Sunku net paaiškinti vietos žavesį, kaip ir sunku tarp šių visų daiktų įžiūrėti su aplinka susiliejusį savininką. www.wanhakaarle.com Kitas darnios plėtros rezultatas yra vardu „Globe Hope“. Šio visame pasaulyje išplitusio tinklo dizaino objektai sukurti iš naudotų medžiagų. Mėgstu jų krepšius, nes galiu į juos sukrauti visą pasaulį, o jie visada atlaikys. Pagrindinės „Globe Hope“ būstinės Helsinkyje yra dvi: viena netoli katedros (Aleksanterinkatu 28), o mažesnioji – Lasipalatsi rajone (Mannerheimintie 22–24). Šios verta ir pastatą apžiūrėti. www.globehope.com

MIESTO GIDAS

Annika Tenho, grafikos dizainerė

1. „Pacifico“ (Kallio, Helsinginkatu 15). Tai vegetarų mėgstamas bufetas, kuriame groja didžėjus. Vieta velniškai populiari, bet kadangi erdvė didžiulė, visada gausite staliuką. Na, gal šiek tiek palaukę eilėje. www.pacifico.fi 2. „Tin Tin Tango“ (Töölö, Töölöntorinkatu 7).

Jauki kavinė, nuklijuota „TinTin“ plakatais, kurios vienoje salių įrengtos skalbyklės – kol priešpiečiaujate, išsiskalbia jūsų manta. Kontinentiniai pusryčiai čia patiekiami kaip patiekalas. www.tintintango.info 3. „Sandro“ (Kallio, Kolmas Linja 17). Čia meniu paremtas marokietiška virtuve, o šeštadieniais jie ruošia veganiškus ir vegetariškus priešpiečius. Ir jų labai gražios lėkštės! www.sandro.fi

27

Retas menininkas randa impulsų nuolat keistis, kvestionuoti save ir įdiegtas menines konvencijas. Tai ideali kultūrinė terpė rastis naujoms iniciatyvoms, gimti naujoms lietuvių teatro žvaigždėms. Kurgi jos?

Žvaigždės kartais kr ANDRIUS JEVSEJEVAS, teatro kritikas

dalies jo paties įdiegtas menines konvencijas.

Kita vertus, tai kone ideali kultūrinė terpė rastis naujoms iniciatyvoms, kelti sparnus jaunajai režisūrai, gimti naujoms lietuvių teatro žvaigždėms.

Tad kurgi jos?

Akimirka iš A. Areimos spektaklio „Ričardas II: post factum“.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Nežinau, kas sugalvojo sparnuotąją frazę, kad Lietuvą pasaulyje labiausiai garsina krepšinis ir teatras. Devintojo dešimtmečio Kauno „Žalgiris“ ir Tamulevičiūtės bei Nekrošiaus Jaunimo teatras; politinės kovos krepšinio aikštelėje ir aštri ezopinė satyra teatro scenoje; Marčiulionis ir Koršunovas; Sabonis ir Banionis... Garsusis Lietuvos teatras?! Galbūt prieš dvidešimt, penkiolika, na, gal dar dešimt metų. Bet šiandien tai jau skamba kažkaip sarkastiškai.

Komentaras

Pasaulio teatrinės bendruomenės mikroskopas apskritai nuolat atgręžiamas į kultūras, išgyvenančias svarbius visuomeninius, politinius virsmus. Kadaise buvo Balkanai, nostalgiškas grįžimas prie rytų kultūrų, prieš gerą dešimtmetį kone kiekvieno pilietiškai aktyvaus festivalio garbės reikalas buvo reflektuoti Ukrainos „oranžinę“ ar Baltarusijos „džinsinę“ revoliucijas, dabar atėjo Maidano eilė. Apskritai, didžiąsias, turtingąsias civilizacijas visada domino vadinamasis „trečiasis pasaulis“, kaip tam tikra kitokio, egzotiško būvio galimybė. Į mūsų teatrinę realybę Europos žvilgsniai taip pat pasisuko keičiantis politinėms bei socialinėms santvarkoms ir gan įdėmiai mus stebėjo kone penkiolika metų.

Bet šiandien mūsų teatro grandai, amžiams įtvirtinę savo pozicijas Lietuvoje, suradę ir pelningesnius kūrybinio (iš)gyvenimo būdus anaiptol ne stipriausiose Europos teatro rinkose, gan saugiai sėdi ant dar anuomet užgyventų meninių „dividendų“. Normalu ir įprasta: retas menininkas randa impulsų nuolat keistis, kvestionuoti save, visuomenę ir iš

Rodos, čia pat: televizorių ekranuose, radijo eteryje, spaudos puslapiuose ir, be abejo, teatrų afišose. Neseniai premjerinius spektaklius Kaune ir Vilniuje pristatę Artūras Areima ir Vidas Bareikis (abu itin aktyvūs, žiūrovų pamėgti, o kritikų – įvertinti bei apdovanoti) – jų pavardes šiandien turbūt dažniausiai linksniuojame, kalbėdami apie jaunąsias lietuvių teatro viltis.

Apie ką šneka šie jauni kūrėjai? Kokius klausimus kelia, kokias temas nagrinėja savo spektakliuose?

Paradoksalu, tačiau tikrai ne apie poreikį maištauti, keisti pasaulį, jo taisykles ir keistis patiems (išskyrus galbūt porą pirmųjų A. Areimos ir V. Bareikio spektaklių – bet tai buvo jau senokai). Veikiau priešingai – jaunas, hierarchinės piramidės apačioje ar aplink vidurį esantis žmogus čia visada pralaimi, yra sugniuždomas, apkvailinamas, jo

Theatre“ kolektyvinis išgyvenimas „Kaligula“) – lyg du vandens lašai ar dveji akiniai dideliais spalvingais rėmeliais. Bet be dioptrijų. Be prasmės.

Be turinio: jis atsiranda tik atsitiktinai, lyg savaime, kaip per vieną iš pirmųjų „Kaligulos“ peržiūrų paplūdimyje besileidęs mėnuo, kurio, kaip pasakoja žiūrovai, Kaligula beveik ir nepastebėjo. O ką gi Kaligulai reiškia mėnulis? Turbūt tą patį, ką režisieriui reiškia žiūrovas, kurį Bareikio spektaklio aktoriai iš pat pradžių apkrauna pažadais, užduotimis, vaidmenimis ir netrukus pamiršta iki pat antrojo veiksmo vidurio, kurio nemaža auditorijos dalis apskritai nebeišlaukia.

Jaunasis mūsų teatras pasakoja apie kartą, kuriai ideologija, turinys ar individuali pasaulėžiūra, kaip intelektualinės sistemos, yra apskritai nebūtinos. Čia svarbi tik forma, funkcija ir begalė anapus teatro demonstruojamų etikečių, kurios neva turi atstoti režisieriaus intelektualinį indėlį pačiame spektaklyje, o šiaip jau nieko daugiau nei paprasta poza ir nereiškia. „Teatro judėjimas“, „kolektyvinis išgyvenimas“ – ką jau ir kalbėti apie per kiekvieną spektaklį Areimos vis pačiam sau užsiklijuojamą arba nusiimamą „teatro chuligano“ etiketę.

Nei judėjimo, nei kolektyvinio išgyvenimo (nebent kalbama apie išlikimą), nei chuliganizmo šių jaunų kūrėjų pastaruosiuose darbuose nematau. Kad ir kaip to norėtų jie patys, kad ir kaip to trokštų

Kokios karštos visuomeninės temos atsispindi jų darbuose? Sakyčiau, lyg ir jokios kūrybinis, revoliucinis potencialas užgniaužiamas.

Kokios karštos visuomeninės temos atsispindi jų darbuose? Sakyčiau, lyg ir jokios. Ir tuo pat metu, lyg ir nieko nereflektuodami, jie atspindi savo kartą – vadinamąją „Y“ kartą su visu šiandieniniu savo hipster prieskoniu. Tarkime, naujausi Areimos ir Bareikio darbai (Artūro Areimos teatro „Ričardas II: post factum“ ir Teatro judėjimo „No

jų fanai ar į jų gretas stoję neraštingi ir akivaizdžiai konteksto nepažįstantys žurnalistai, sensacingai šūkčiojantys: „Paneigė tradicines Lietuvos teatro taisykles!“, „Sukūrė spektaklį netradicinėje erdvėje!“.

O kritikas sėdi pačioje tradiciškiausioje erdvėje (nes erdvę teatre apibrėžia ne vieta, kur rodomas spektaklis, o skirtingos vaidybos ir žiūrovų erdvių konfigūracijos) ir mato du kone identiškus spektaklius, visais parametrais primenančius kokį šimtą kitų, dar anksčiau matytų spektaklių. Vienas neva šokiruoja publiką režisūriniu ėjimu, kurį prieš beveik pusę amžiaus jau naudojo jo mokyto-

28

jo mokytojas, o kitas mano, kad, Šekspyro personažams užmaukšlinus sportines kepuraites ir kišenes prikimšus cukraus pudros, jis savaime tampa aktualus ir šiuolaikiškas. Ir abu kol kas kuria ne tiek teatrą, kiek teatro įvaizdį. Todėl ir norisi rašyti ne apie spektaklius, o apie tai, kaip jie neturi nieko bendro su režisierių deklaracijomis žiniasklaidoje.

Ar turi šie jauni menininkai potencialo tapti tikromis mūsų teatro žvaigždėmis? Manau, turi. Bent jau pirmieji jųdviejų darbai teatro scenoje liudija, kad šie režisieriai vis dėlto gali turėti savo individualų stilių, savitą teatrinę kalbą, gali būti aštrūs ir įžvalgūs visuomeninės sąrangos kritikai.

Ko trūksta? Jei žinočiau gero spektaklio receptą, net nesudvejojęs jį išduočiau. Dėl kvailos priežasties – gerus spektaklius mėgstu labiau nei blogus.

Deja, recepto nėra. Tad spekuliuoju. Tikėdamas, kad po aibės atradimų ir paklydimų, šviesa tunelio gale vis dėlto yra. Manau, kad abiem šiems režisieriams kur kas naudingiau būtų sugrįžti prie šiuolaikinės dramos ar originalios, repeticijų metu kuriamos dramaturgijos, galbūt atlikti tam tikrus visuomenės tyrimus, pamėginti užsiimti su tam tikromis paribiuose gyvenančių žmonių grupėmis, ieškoti autentiškų istorijų, leisiančių užčiuopti tikrąjį visuomenės pulsą.

Nes kol kas ilgą ir spalvingą pastatymų istoriją turinčių klasikinių dramų ar didelės apimties romanų pastatymai išryškina, kad kiek platesniame teatriniame diskurse šie jauni kūrėjai tebėra vidutiniokai (o tai anaiptol nėra blogai, nes žmonių, gebančių profesionaliai pastatyti vidutinį, „normalų“ spektaklį Lietuvoje yra itin mažai). O norint pretenduoti į šalies teatro lyderius, reikės dar ir žvėriško smalsumo, daug žinių bei gebėjimo priimti kritiką ir viso pūdo saviironijos – t. y. visko, ko mūsų teatre visada be galo trūko.

Smiltė Bagdžiūnė Pauliaus Gasiliūno nuotr.

TAUTĖ BERNOTAITĖ Negalima pradėti teksto apie Smiltę paprastu sakiniu. Nes tada visi galvos, kad čia paprastas atvejis. Gal daug kas taip ir galvoja apie modelius. Nes Smiltė Bagdžiūnė yra modelis. Vienas ryškiųjų veidų Lietuvoje. Bet ji ir ne modelis: juk pagal pavyzdines versijas kuriamos kopijos, o čia sunkiai nukopijuosi.

Lapkritį Smiltė filmavosi menininko Mark Aerial Wallerio mokslinės fantastikos filmuose „Time together“ ir „Dial-A-Ride“. Tai tęstinio projekto trumpi filmai, pristatyti Londono galerijoje „Hayward“ kaip parodos MIRRORCITY dalis. Smiltė yra ir rankų darbo ledinukų TU-TU bendraautorė. TU-TU dabar keliauja ne vien po Lietuvos krautuvėles, bet ir pietryčių Azijoje sugulė į knygą „Food Player“ kaip maisto dizaino pavyzdys. Kaip autentiškų ir turiningų minčių dizainerė, į knygą galėtų patekti ir Smiltė.

Kada pastarąjį kartą buvai poetė?

Kai patylėjau.

Kokia vaikystėje galiojusi taisyklė turėtų būti

amžina?

Dažniau pasikviest draugus į lauką bet kokiu oru.

Ar būtina sukurti, ar užtenka pabūti?

Viskas jau sukurta tų iš aukščiau. Geriausia, kai tiesiog būnasi. Kartais, atrodo, kūryba reikalinga kaip terapija, nes norisi prisiminti, nepamiršti, išsiaiškinti, įsiklausyti, užstrigti.

Kuo tu nori būti?

Dabartimi.

Kokie geriausi žmogaus pritaikymo būdai?

Būti su žmonėmis.

Kodėl tiek daug aplink moters kūno?

Nes erzina iki primityvaus agresyvumo neįminta paslaptis.

Kaip sveikiniesi?

Artimai, net kai neprisimenu, iš kur šį žmogų pažįstu.

Be ko apsieitum laisvai, bet taip gera neapsieiti? Šilkinių naktinių marškinių.

Kam žmogui uodegikaulis?

Skaičiau, kad, sėdantis amortizuoja stuburui ir nugaros smegenims tenkantį smūgį.

Ar galima cukraus?

Galima subalansuoti.

Ko tau neleisdavo močiutė? Žeminti kitų žmonių darbo ir skubėti.

Ką žmogui gali padaryti filmas?

Niekada nesibaigti.

Kaip stipriniesi?

Skaitau. Užsimirštu. Klausiu ir klausau. Žiūriu į akis mylimiesiems. Miegu.

Kodėl verta turėti žiemą?

Dėl to, kaip atrodo gamta, kvepia užšalęs oras, susikaupimo ir žvakių, žvakių, žvakių.

Kur galima nueiti tiesiai per aplinkui? Į Ameriką. Prajuokinti draugą. Apgauti save.

Kokios žvaigždės ryškiausios?

Artimiausios.

Ar būtina turėti savo nuomonę?

Kaip apatinius: gali turėti, tik nebūtina visiems rodyti.

Ar pasirašai laiškus „Pagarbiai“?

Būna. Kai skubu, lieka „Iki“.

Diena ar naktis?

Abi, visas žemės rutulys. Įkvėpt ir iškvėpt.

Ką gražiausio esi mačiusi?

Miegantis kūdikis, „iškeliavę“ muziejų, teatrų, kino seanso lankytojų veidai, liepsnos, ląstelių dalijimasis, žmonių masių judėjimas Europos sostinių traukinių stotyse piko metu, bemotoris sklandytuvas ore iš vidaus, „nepadaryti“ kadrai senelio juostelių išklotinėse ir t. t.

Ką reikia padaryti?

Atleisti, susitaikyti, patikėti.

VĖJO MALŪNAI

renta

KLAUSIU IR KLAUSAU

www.tutu.lt

29

Gruodžio pradžioje Vilniaus moterys grupėmis pirko bilietus į kiną – žiūrėjo režisierės Linos Plioplytės filmą „Amžinai jaunos“ (orig. „Advanced Style“). Niujorke gatvės mados fotografas Ari Seth Cohen gaudė stilingas garbaus amžiaus niujorkietes, kėlė nuotraukas į tinklaraštį, kurio sėkmės paskatintas vėliau išleido knygą. O šių metų pradžioje Niujorke gyvenanti Lina sukūrė dokumentinį filmą apie septynias išraiškingiausias šio judėjimo veikėjas.

Patiems autoriams nesitikint filmas sulaukė daug dėmesio – jį palankiai įvertino didžiosios pasaulio žiniasklaidos kino kritikai, filmas apkeliavo daug šalių ir festivalių. „Kūriau filmą sau, su labai nedrąsia svajone gal kokiame kino teatre parodyti, – kukliai sako Lina. – Kad aplėksim pasaulį ir net namie rodys – apie tai nė nesvajojau. Tai, kad filmą rodys Lietuvoje, man labai prasminga.“

Filmo herojės įkvėpė spalvingai, laisvai ir galingai gyventi. Ari Seth Cohen nuotr.

Senatvė – smagiausia gyvenimo epocha

Dovydas Kiauleikis

Šie metai – „Amžinai jaunų“ metai, keliaujate per festivalius, nesibaigiantys interviu. Kas toliau?

Ar neatsibodo ši tema?

Tema tikrai neatsibodo, nes tarp vyresniosios kartos atstovių yra daug charakterių, taigi įdomu filmuoti, ir iš jų galima tiek daug išmokti. Kol kas neplanuojame antro filmo, bet amžiaus tema man svarbi ir įdomi, todėl nuo jos tikrai nepabėgsiu.

Manai, ir tu po daugelio metų būsi panaši į kurią nors savo veikėją – įsimintino stiliaus, kupiną gyvenimo džiaugsmo?

Cha, jei neapkerpėsiu ir nepasidarysiu karti! Tačiau mano herojės labai įkvėpė spalvingai, laisvai ir galingai gyventi, taip ir bandau. Senatvė dabar atrodo smagiausia gyvenimo epocha!

Asmenybės ložė

Kas Amerikoje labiausiai skiriasi nuo mūsų platumų?

Amerikoje, kaip kad sako legenda, iš tiesų viskas įmanoma. Čia žmonės dažniau šypsosi (kartais, aišku, netikromis šypsenomis), o tai lemia ir pozityvesnį žvilgsnį į gyvenimą, optimistiškesnį požiūrį į save ir kitus – man tai patinka, čia galima žymiai daugiau visko nuveikti, žmonės vietoje „ne“ dažniau sako „taip“. Širdyje amerikiečiai yra avantiūristai, ir tai įkvepia nuotykiams. Iš kitos pusės,

įkvepia galingos moterys, deivės, kurios gyvena ir kuria, ir keičia pasaulį savo pavyzdžiu neleisdamos visuomenei diktuoti, kaip moteris turi būti.

Po 40-ojo gimtadienio moterys apskritai neegzistuoja manau, kad lietuviai gilesni ir labiau apsiskaitę, pasiilgstu įdomių filosofinių pokalbių prie alaus, kurie Lietuvoje pasitaiko dažniau nei Amerikoje.

Pastaruoju metu popkultūroje vis stipriau girdimos tam tikros feminizmo gaidos – „Dove“ reklaminė kampanija, Emmos Watson kalba Jungtinių Tautų būstinėje, judėjimas „HeForShe“, Keiros Knightley veiksmai. Kaip tave veikia šios temos?

Man, kaip moteriai, svarbus feminizmas, kaip jis dabar apibūdinamas. Kalbu apie elementarią moterų lygybę vyrams – užmokesčio, protinio pajėgumo prasme. Man vis tiek patinka, kai vyras atidaro duris ir, savaime suprantama, kad vyras gali pakelti didesnį svorį nei moteris, bet yra tiek daug lyčių nelygybės pasaulyje. Moterys per tūkstantmečius buvo guitos, stumtos prie puodų, verčiamos slėpti plaukus ar rengtis tam tikru būdu, rinktis tik vienokias profesijas. Dabar mes verčiamos būti amžinai jaunos ir seksualios, moteris televizijoje – tiesiog objektas. Egzistuoja tiek daug socialinių taisyklių būnant moterimi, o po 40-ojo gimtadienio moterys apskritai praktiškai neegzistuoja, nebent kaip motinos. Dėl to mane labai

Ar šio laikmečio kontekste tau aktualus moteriškumo klausimas? Tavo filmo herojės tikriausiai nevengė šios sąvokos?

O kas būtent yra „moteriškumas“? Aš savo gyvenime bandau laužyti su šia sąvoka susijusias socialines normas, nes „moteriškumas“ dažniausiai yra fizinis apibrėžimas. Galingumas ir drąsa gyventi taip, kaip norisi, su moteriškumu ar be jo, man patinka labiau. Iš filmo pusės, vienos moterys yra moteriškesnės už kitas. Aišku, visos jos nori atrodyti gerai – bet kas to nenorėtų? Manau, ir vyrai dėl to stengiasi, tik kitaip.

Savo „Facebook’o“ paskyroje dažnai daliniesi žinutėmis, susijusiomis su klimato atšilimu. Bandai gyventi be plastiko. Kodėl tau svarbios šios temos? Gal ši tema bus giliau atsispindėta ir tavo būsimuose darbuose?

Tikrai taip, gyvenu nepirkdama vienkartinio plastiko jau daugiau kaip metus, man žemės išsaugojimo ir ekologinės temos labai svarbios, ypač gyvenant Amerikoje, kuri yra didžiausia pasaulio teršėja ir šiukšlių gamintoja. Planuoju filmą apie gyvenimą be plastiko ir ką mes galėtume padaryti, kad pagerintume Žemės būklę.

Tu daug dirbi mados, reklamos srityse. Mada atsiduria priešpriešoje klimato kaitai. Ar kartais nekyla kaltės jausmas?

Aš perku drabužius beveik tik „antrų rankų“ parduotuvėse, todėl kaltės dėl to nejaučiu. Jaučiuosi kalta, kai, man perkant kavą ir paprašius, kad nedėtų plastikinio dangtelio, jį vis tiek uždeda. Tada labai blogai jaučiuosi, nes suprantu, kad niekam nerūpi, kur šiukšlės keliauja.

30

N WIND dovanoja Su kodu NWIND

20 nuolaida %

visoms prekėms www.defectonline.com Nuolaida galioja iki gruodžio 31 d.