N WIND | 05

2015 kovas

ŠIAURĖS KŪRYBINĖ ENERGIJA

Vitrina

Epizodas iš filmo, sustabdyta didelės istorijos dalis. Tokios įdomios, kad jos neįmanoma išlaikyti paslaptyje. Ja reikia pasidalyti. Norisi, kad žiūrovas prisidėtų prie istorijos, dalyvautų joje.

Kai manekenai intriguoja Toks kadras turi potencialo vystytis, nėra tiesiog statiškas gatvės atributas. Esantis tik todėl, kad parduotuvė turi langą ir jį reikia užpildyti negyvais manekenais bei prekėmis. Tokiu atveju tai ne kadras iš puikios istorijos – estetinė sąmonė neįsijungia, niekas nevyksta. Tai tėra langas su daiktais, perku–parduodu santykis. O tai – ne įtraukianti istorija, tik pinigais apskaičiuotas santykis – verta ar neverta. Manekenai tada ne intriguoja, o perša prekę. Jie negyvi. Drabužiai kabo, ne guli. Atėjus vakarui, manekenai bodėdamiesi nusirengia juos per dieną kankinusius drabužius ir bėga kuo greičiau į manekenų baseiną nusiplauti tos dienos statiškumo. Atkreipkite dėmesį: sutemus prastai apšviestos, dulkėtos vitrinos yra tuščios. Ten tik sumesti drabužiai – naktį manekenų nebūna.

Atra savi

Įdomios istorijos vitrinos manekenai gyvi, esame patys tai matę.

Jie intriguojantys, kaskart praeinant jie pasisukę kitaip. Su jais galima kalbėtis. Tų vitrinų manekenai ten gyvena, jiems nereikia naktį niekur eiti.

Patrauklios vitrinos magnetizmas – tai įtraukiantis pasakojimas, kuriame norisi dalyvauti. Kaskart tas kadras yra kitoks, geresnis, kaskart daugiau sužinai apie filmą, kuris statomas viduje. Daugiau tokių filmų, tokių kadrų.

Jūsų, atvirai N WIND

N WIND KVIEČIA MAINYTIS – KEISTIS TARPUSAVYJE IR KEISTIS PATIEMS Mėnesinis žurnalas apie kultūrą ir kūrybišką verslą Šiaurės Europos regione

ISSN 2351-647X 2015, Nr. 5 Leidžia UAB BLACK SWAN BRANDS Redakcijos adresas Šiaulių g. 10 / Žemaitijos g. 13, Vilnius www.nwindmag.eu hello@nwindmag.eu www.facebook.com/nwindmag Viršelis Iš Henrik Vibskov 2010-ųjų pavasario–vasaros kolekcijos „The Solar Donkey Experiment“ Redaktorė Tautė Bernotaitė, taute@nwindmag.eu Numerio autoriai Rasa Barčaitė, Deimantė Bulbenkaitė, Dovilė Grigaliūnaitė, Sandra Kliukaitė, Gediminas Kukta, Tomas Milkamanavičius, Pernille Sandberg, Giedrė Stabingytė, Brigita Stroda, Emilie Toomela, Agnė Tuskevičiūtė Reklama, platinimas, projektai Dovydas Kiauleikis, dovydas@nwindmag.eu Dizainas Laura Tulaitė, Tomas Mozūra, tomas@nwindmag.eu Spausdino UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė

Deimantė Bulbenkaitė Jeigu rinktume labiausiai pervertintą ir didžiausia tekstų apie dizainą kliše tapusią sąvoką, pastaruosius penkerius metus iš eilės būtų laimėjęs „minimalizmas“. O jei dar pradžioje pridėsite „skandinaviškas“... Tik nesupraskite neteisingai – kaip ne visa minimalistinė stilistika yra padiktuota aklo sekimo tendencijomis, taip ir ne visi skandinavai yra asketiškose erdvėse asketiškus daiktus kuriantys minimalistai. Tikroji skandinaviš-

2

asti vitą visatą

Flamingai puošė 2013 metų rudens–žiemos Henrik kolekcijos pristatymą. Alastair Philip Wiper nuotr.

švarkas, juoda ant pakaušio nusmaukta kepurė ir (turbūt tyčia) netvarkingi plaukai bei kelių dienų barzda. Už jo nugaros „Skype“ pokalbio lange matyti eilės segtuvų, balta siena, fone skamba kolegų balsai.

Henrik atrodo kaip stilingas praeivis, kokį įprasta matyti Kopenhagos gatvėse. Toks, kokį būtų galima sutikti madingoje meno galerijoje ar palinkusį prie kompiuterio mažoje kavinėje. Balti marškiniai be apykaklės, nepretenzingas juodas

Pokalbis su Henrik vyksta penktadienio vakarą. Šeštadienį jis kelioms savaitėms išskrenda atostogauti į Tailandą, tad interviu laikas iš „susitarsime kitą savaitę“ pasikeičia į „galbūt pasikalbėkime dabar?“. Jis atsidaro butelį alaus, pajuokauja

apie sekso turizmą Pietryčių Azijoje ir tarsi persimaino į tą Henrik Vibskov, apie kurį rašo „The Wall Street Journal“ ar „Style.com“.

Protagonistas

ko dizaino vitrina šiandien atrodo kiek kitaip. Joje nėra vietos tuštumai. Ir jos centre, tarp savo kurtų drabužių, meno instaliacijų, filmų juostų bei teatro dekoracijų, stovi mūsų herojus – Henrik Vibskov.

Henrik ne be reikalo vadinamas vienu iš naujosios skandinavų bangos kūrėjų. Tokiu, kurio kūryboje nesunku užčiuopti daniškas šaknis, bet minimalizmo idėjos jo eskizuose pakeistos Kopenhagos multikultūriškumu ir XXI amžiaus eklektika.

Jo parodos, meno instaliacijos ir mados šou tampa tuo, kas vadinama once in a lifetime patirtimi, –

3

Henrik Vibskov savo paties kavinėje. Alastair Philip Wiper nuotr.

Protagonistas

žiūrovas provokuojamas, bet kartu ir kviečiamas prisijungti prie Henrik sukurtos meninės visatos.

Vasario pradžioje pasibaigusioje Kopenhagos mados savaitėje jo šou metu modeliai podiumu ėjo skambant 12 vokalistų balsams ir judant 400 netikrų masažistų rankų. Pristatymo tema – Messy Massage Class. Žodis „minimalizmas“ kaip įžeidimas skambėtų net aptariant Henrik kūrybinį lauką. Be Paryžiuje ir Kopenhagoje pristatomų kolekcijų, jis kuria scenografiją teatrui, pritaria būgnais Lietuvoje nese-

niai viešėjusiam Trentemøller (tiesa, pats Henrik tąkart neatvyko), režisuoja filmus, kuria interjerus ir kraštovaizdžio dizainą.

Atrodo, kad kiekvienas jo projektas yra daugiasluoksnis, paminantis tradicinio kategorizavimo taisykles, skatinantis tarprūšinį meno dialogą.

Kaip Henrik viso to išmoko? Pašnekovas su šypsena atsako, kad sulaukęs įdomaus pasiūlymo tiesiog atsako „taip“ ir pradeda dirbti. O, pavyzdžiui, būgnų rinkinį dovanų gavo būdamas dešimties.

Todėl pokalbis su Henrik neprimena tradicinio interviu su garsiu mados dizaineriu, režisieriumi ar scenografu. Tai beveik diskusija su kūrėju, savo idėjomis formuojančiu mūsų suvokimą apie skandinavišką dizainą šiandien. Net jeigu jis pats nelinkęs to sureikšminti.

Pasikalbėkime apie tai, kodėl pastaruosius keletą metų dizaino pasaulis užsikrėtęs skandinavizmu. Tai tarsi simbolizuoja nepasiekiamą tobulumą, turtingą asketizmą ir apgalvotą minimalizmą. Kas žmones, pavydžiai žvelgiančius Skandinavijos link, taip traukia prie šio mito?

4

Man nėra svarbu ką nors pagaminti, kad tai nupirktų klientas

Neturiu konkretaus atsakymo. Turbūt sukūrėme kažką, kas atspindi dabartinį laikotarpį. Mes nesame gamintojai – labiau tik su savo smegenimis likę kūrėjai iš mažų stiprios ekonomikos ir gilios socialinės kultūros šalių. Sakyti, kad esame išskirtinai kūrybingi, nebūtų tiesa – tiesiog galbūt augome taip, kad turėjome galimybių išbandyti labai daug ką, ko dažnai neįsivaizduotų žmonės iš skurdesnių šalių.

Kas bus, kai ši tendencija pradės nykti? Visi pirks ką nors kita ir rašys apie kitus dalykus. Bet skandinaviškas stilius nėra tik mada ar filmai – tai visos mūsų gyvenimo sistemos ir kūrybiškumo atspindys. Aišku, gal tai tik periodas, kai viena tema įdomesnė už kitas...

O kaip visame skandinaviško stiliaus kontekste atrodo Henrik Vibskov?

Save matau kaip truputį nukrypusį nuo vėžių, nevengiantį pasukti ne tuo keliu. Kaip jau sakei, klasikinė stilistika šituose kraštuose – tai juoda, balta ir pilka, o aš jaučiuosi netipinis skandinavas.

Mėgstu spalvas, siurrealizmą, konceptualumą, viską, kas turi istoriją. Mėgstu žinoti, kaip dalykai veikia, ir nagrinėti jų techninę pusę. Vis dėlto esu danas. Pats to nesuvokdamas turbūt naudoju nemažai būtent šitai kultūrai būdingų detalių.

Būti kūrėju šiandien neturėtų būti lengva, nes nuolat kyla konfliktų dėl originalumo ir interpre-

tacijos sąvokų. Didėja ir kūrėjams, ypač mados dizaineriams, keliami reikalavimai: laiko vis mažiau, paklausa auga, žaidimo taisykles keičia vadinamoji greitoji mada.

Postmoderni visuomenė savaime supranta, kad gyvena milžiniškos informacijos sraute. Žiūrėdami į kompiuterio ekraną matome gausybę vaizdinės medžiagos, kuri sujaukia mintis. Bet turbūt negali sakyti, kad gyveni, jeigu tai tau nedaro jokios įtakos.

O didėjantis tempas nėra neigiamas dalykas – man atrodo, labai gerai, kad mada į viską reaguoja greičiau, sparčiau prisitaiko prie tų nuotaikų, kurios dabar vyrauja visuomenėje. Tam tikra

5

prasme mada šiuo klausimu primena muziką, nes sukurti dainą ar drabužį ne tas pats, kas pastatyti namą ar pagaminti baldą. Tai užtrunka.

Bet kai kurie dizaineriai bando viską dar labiau pagreitinti ir nežinau, ar to reikia. Žinau, kad yra mados namų, leidžiančių drabužius užsisakyti beveik tuo pat metu, kai juos ant podiumo pristato modeliai, bet vartotojui toks greitis nebūtinai patinka. Jam irgi reikia laiko tiesiog pačiam vartojimui.

Pokalbis pakrypsta link mados ir verslo sąsajų.

Ne veltui – savita, sunkiai su bet kuo palyginama Henrik stilistika savo klientą jau senokai atrado ir už Skandinavijos ribų. Šiuo metu „Henrik Vibskov“ etikete pažymėtais drabužiais prekiaujama 200 parduotuvių, esančių 32 šalyse. Jacob Vald, dizaineriui atstovaujančios agentūros „VALD Agency“ savininkas, pasakoja, kad tradiciškai daugiausia dėmesio Henrik kolekcijos sulaukia mados didmiesčiuose – Tokijuje, Seule, Honkonge, Milane, Berlyne, Niujorke ar Los Andžele. Tiesa, susidomėjimas auga ir didelį mados potencialą turinčiuose Ostine, Portlande, Šanchajuje.

Vartotojui reikia laiko tiesiog pačiam vartojimui drąsiai deklaruoja jaunosios kartos kūrėjai. Jį labiau domina idėjinė kūrybos pusė ir galimybė materializuoti savo sumanymus. Henrik pasakoja,

kad dirbti pradėjo vos baigęs mokyklą, tad pinigų reikšmė jam aiški, bet vertybės – kiek kitokios. „Man nėra svarbu ką nors pagaminti, kad tai nupirktų klientas. Bet šį tą parduoti irgi nėra blogai.“ Įdomu tai, kad, sulaukęs klausimo apie neblėstantį susidomėjimą mada, Henrik neskuba pasakoti apie industrijos perspektyvas ar dinamizmą. Jam drabužis – svarbi komunikacijos priemonė, kurianti identitetą. „Pavyzdžiui, atėjus į klubą, kur garsiai groja muzika, tikriausiai sunkiai pavyks susikalbėti. Bet susidomėjimas gali kilti vien ką nors pamačius.“

Nors iš bendro skandinaviško konteksto ištraukti Henrik kūriniai išlaiko savo jėgą ir savitumą, su jais tinkamai susipažinti nėra paprasta. 85 proc. visų pardavimų vyksta per showroomus Paryžiuje, Niujorke ir Kopenhagoje, kur kiekvienam dizaineriui sukuriama išskirtinė jo kūrybą atspindinti erdvė. „Kiekviena salė turi priartinti klientą prie dizainerio kuriamos visatos, – laiške dėsto ponas Vald, – tad Henrik erdvė primena meninę instaliaciją, atkartoja jo pristatymų atmosferą, nuolat rodomi jo šou vaizdo įrašai ir gausu dizainerio įkvėpimo šaltinius atspindinčių nuotraukų.“ Natūraliai kyla klausimas, kaip įmanoma daugialypę Henrik asmenybę įrėminti įprastame mados verslo modelyje. Annika Vitola, rinkodaros strategijas mados namams kuriančios agentūros „VALD Agency“ atstovė, teigia, kad dirbti su Henrik nėra sudėtinga: „Jaučiu jam milžinišką pagarbą, nes jis ne tik malonus žmogus, bet ir patyręs dizaineris, puikiai gebantis sujungti kūrybą su verslu. Svarbiausia, kad po tiek metų darbo mados industrijoje jis vis dar nepraranda savo meniškumo ir sugeba į viską nežiūrėti pernelyg rimtai. Tai padeda išlaikyti tiek individualumą, tiek kitų industrijos atstovų pagarbą.“

Protagonistas

Gali pasirodyti, kad pats Henrik nėra linkęs save laikyti komerciniu dizaineriu, ką šiomis dienomis

6

Nesunku suprasti kodėl. Viename interviu Henrik yra pasakojęs, kad jo sprendimą mokytis vienoje geriausių pasaulio mados mokyklų „Central Saint Martins“ lėmė noras padaryti įspūdį patikusiai merginai. Kas vyko toliau – jau istorija. Henrik įstojo. Pasisekė ir su mergina. Kas būtų atsitikę, jeigu „Central Saint Martins“ būtų atmetę jauno dano paraišką? Henrik nelinkęs to sureikšminti – sako, galbūt pagrindinė jo veikla šiandien nebūtų drabužių dizainas, bet kūryba neabejotinai būtų išlikusi prioritetu.

augliškos mintys. Ir staiga atsiranda galimybė sužinoti absoliučiai viską, kas jo laukia ateityje iki šio momento. Ar jis būtų savimi patenkintas?

O galbūt bandytų kai kurių momentų išvengti?

Manau, būčiau visai patenkintas. Buvo laikas, kai galvojau, kad esi niekas, kol nesukūrei bent dešimties kolekcijų, neturi klientų ir panašiai. Abejojau dėl to, ką veikiu, ar turėčiau tai daryti. Bet jei aštuoniolikos man būtų kas pasakęs apie ateities planus, viskas turbūt būtų buvę gerokai lengviau.

O jeigu panaši galimybė atsirastų dabar? Išgirsti viską, kas dar nutiks?

Dabar sakyčiau, kad įdomiau nuolat atrasti ką nors naujo.

Paskutinis klausimas. Teko išbandyti labai daug ką pačiose įvairiausiose kūrybos sferose. Bet, spėju, ne viską. Kas dar liko?

Norėčiau gilintis į architektūrą ir pastatyti namą.

Ką nors, kas išliktų. Galbūt ilgiau nei aš pats.

Įsivaizduokime, kad Henrik – vėl aštuoniolika. Jis dar nebaigė mokyklos ir galvoje sukasi vien pa-

Kopenhagos mados savaitėje sausio pabaigoje Henrik Vibskov šou metu modeliai podiumu ėjo skambant 12 vokalistų balsams ir judant 400 netikrų masažistų rankų.

Alastair Philip Wiper nuotr.

7

Lietuviškas konceptas vir Sandra Kliukaitė Yra tokia laužtuvo verta taisyklė: kiekvienas turi daryti tai, ką sugeba geriausiai: dizaineris – kurti dizainą, architektas – projektuoti, rašytojas – rašyti, rinkodaros specialistas – užsiimti rinkodara. Ne. Ignas užsiima „viskodara“ ir jam tai sekasi über gerai. Garsiausio pasaulyje lietuviško paspirtuko P I G E O N autorius dizaineris Ignas Survila yra kūryba, rinkodara ir pardavimai viename. Kai kūryba ir verslumas telpa vienoje galvoje, studentiška dizaino koncepcija išgarsėja „Kickstarteryje“ ir netrukus virsta produktu, į kurio gamybą investuoja Šveicarijos įmonė. Apie tai, kaip tinkamai užsiimti „viskodara“, popieriniame eteryje kalba Ignas.

„Pižono“ kaina rinkoje bus ne daugiau nei 120 eurų. Martynos Jovaišaitės ir Edgaro Kordiukovo nuotr.

Neseniai grįžai iš Šveicarijos, kur buvai susitikęs su būsimais P I G E O N gamintojais. Kas jie tokie? Kaip sekėsi? Ženevoje susitikau su investuotojais, inžinierių kompanija SWISS ETIC SA, su kuriais kuriame bendrą įmonę „PIGEON Sarl“ ir gaminsime „pižonus“. Ženevoje praleidau tik tris dienas, bet tai buvo pačios intensyviausios ir kartu pačios įdomiausios, daug patirties davusios, dienos. Man atvykus jau pirmą dieną viskas buvo suplanuota į priekį: susitikimai su notarais, advokatais, kitais investuotojais, VW, IKEA atstovais. Ten žmonės dirba nuo 8-ių ryto iki 8-ių vakaro, ir krūvis tikrai daug žadantis. Ponas Michel Barro, kompanijos SWISS ETIC direktorius, yra žmogus, visiškai pakvaišęs dėl visų eko-, elektro- transporto priemonių. Vien namie ir biure jis turi daugiau nei 50 skirtingų paspirtukų, juos visus išbandžiau.

Kūrybingo verslo taurė Rasa Barčaitė

Pirmas įspūdis

Kūrybinių industrijų verslininkai susiduria su tokiais iššūkiais kaip investuotojų nepasitikėjimas šiuo sektoriumi ir patirties trūkumas vystant bei pristatant savo verslo planus. Kaip vieną šių problemų sprendimo būdų 2010 metais Danijos Kultūros ir ekonominės patirties centras (CKO) suorganizavo „Creative Business Cup“ turnyrą šalies kūrybinių industrijų atstovams. Po metų turnyras sėkmingai paverstas tarptautine vitrina viso pasaulio kūrybinių industrijų atstovams.

Lietuviai prie „Creative Business Cup“ prisijungė pernai, finalą Lietuvoje organizuoja Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija (NKIKIA). Nacionalinį konkursą laimėjo dizaino studija „March Design Studio“, kuri pristatė minimalistinį ženkliuką-atšvaitą – jau realiai skurtą ir populiarų bei perkamą produktą ne tik Lietuvoje. „Tačiau jau konkurso Kopenhagoje metu, po pirmo susitikimo su tarptautine komisija, šiek tiek pakoregavome, kur dedame akcentus. Nusprendėme daugiau papasakoti ne tik apie vieną, bet ir

apie kitus savo sukurtus produktus, akcentuoti pasitvirtinusią produktų komercializaciją“, – N WIND teigė Eglė Opeikienė, į 16-uką patekusios „March Design Studio“ vadovė.

Studio“ pastabą, jog „Creative Business Cup“ turėtų vadintis labiau „Creative Business Idea Cup“, nes renginyje buvo labiau akcentuojamos idėjos nei jų komercializacija bei realizacija.

2011 metais CKO užsakymu atlikta analizė parodė, kad kūrybiniams verslams labiausiai trūksta paramos savęs pristatymo srityje, todėl „Creative Business Cup“ stengiasi užpildyti šią nišą. „Didžiausių sunkumų kelia trys esminiai dalykai: žinių stoka vystant didelio augimo potencialą turinčio verslo planą, pagalbos ieškant investuotojų trūkumas ir silpna rinkodara. Būtent į šiuos tris aspektus mes kreipiame didelį dėmesį verslo turnyro metu“, – pabrėžė Julie Kjær Ovesen, „Creative Business Cup“ koordinatorė.

Praėjusių metų pirmos vietos laimėtojai lenkai su savo mokomąja programa „Professor Why“ laimėjo 20 tūkst. JAV dolerių ir kelialapį į pasaulinį verslumo kongresą Milane („Global Entrepreneurship Congress“). Antros ir trečios vietos laimėtojai pasidalijo 10 ir 5 tūkst. JAV dolerių prizus.

2015 metų didieji prizai oficialiai kol kas dar nepaskelbti.

Jei kūrybinių industrijų verslas ar jo idėja ne tik yra kūrybiška, inovatyvi, bet ir turi didelį potencialą augti, didelė galimybė, kad „Creative Business Cup“ finale pasiseks. „Mūsų komisijos nariai turi didelės patirties šiuose dalykuose ir jie numato, ar verslo idėja gali atnešti pelno, ar ne“, – pabrėžė Julie, taip tarsi atsakydama į „March Design

Tačiau kiekviena į „Creative Business Cup“ finalą patenkanti komanda laimi vien savo dalyvavimu tokiame tarptautiniame konkurse. Ne vien dėl pažinčių, bet ir dėl gausybės praktinių užsiėmimų. „Creative Business Cup“ konkurso programa Kopenhagoje buvo sufokusuota į tris pagrindinius dalykus: pasaulinių bendrovių (tokių kaip „Microsoft“, „Lego“, IKEA, „Google“) dalijimasis patirtimi, sutiktais iššūkiais, padarytomis klaidomis, susitikimai su potencialiais investuotojais ir alterna-

8

rsta šveicarišku produktu Taip pat buvome susitikę su inžinieriais iš paspirtukų startupo KLEEFER. Jie išsakė pastabas dėl „pižono“ inžinerinių klaidų, taigi, svajonė, kad „pižonas“ jau balandį pasirodys prekyboje, šiek tiek prigeso. Žinoma, bandysime iš paskutiniųjų, bet darbo iki galutinio produkto realizavimo, saugumo reglamentų patvirtinimo dar yra nemažai.

Ką tik ant asfalto, o tiksliau, turbūt, – ant grindų, išriedėjo pirmasis tikras (nebe koncepcinis) „pižonas“. Kaip jautiesi?

Kai pirmą kartą atidariau dėžę su pirmuoju gamykliniu „pižonu“ – tai buvo visiška palaima. Širdis vos neiškrito atidarant. „Pižono“ prototipą pagamino „Drosun Metal Products Co., Ltd.“, gamykla Kinijoje, Donguano mieste. Be brėžinių ir išsiliejusių telefoninių nuotraukų, nebuvau nieko matęs. Iš esmės tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau, kaip išties atrodo tas „pižonas“. Rezultatas tikrai ne blogiausias, koks galėjo būti. Klaidų yra, bet paspirtukas pagamintas tikrai kokybiškai. Žinoma, tai tik pradžia.

Gal jau žinai, kokia bus pradinė „pižonų“ kaina ir kiek jų išriedės į rinką artimiausiu metu?

Pirma partija bus 1 500 vienetų. Iš pradžių maniau, jog „pižono“ kaina sieks apie 200 eurų ir eisim į high quality dizaino rinką, tačiau su šveicarais nusprendėme daryti high quality, prieinamą didesnei žmonių auditorijai, kad „pižonais“ galėtų džiaugtis visi. Taigi, „pižono“ kaina rinkoje bus ne daugiau nei 120 eurų.

tyvūs idėjų finansavimo spendimai. Plačiai buvo pasakojama apie masinio finansavimo (crowdfunding) galimybes, jų potencialą.

Kaip „March Design Studio“ mano, kodėl jie pateko į geriausių finalo komandų 16-uką? Pasak Eglės, dauguma jų konkurentų Kopenhagoje turėjo tik idėjas, kurių dar nebuvo realizavę, net neturėjo prototipų. O „March Design Studio“ jau rodė ne tik galutinį produktą, bet ir jo komercinę sėkmę tarptautinėje arenoje. „Atrankoje Kopenhagoje dalyvavo 54 nacionaliniai laimėtojai iš viso pasaulio – konkuravome su daugiau nei 4 500 įvairių kūrybinio verslo kompanijų, jei kalbėtume bendrai apie visą konkursą“, – pabrėžė Eglė.

2014-aisiais „Creative Business Cup“ finale lenkai laimėjo pirmą, o latviai – antrą vietą. Nesvarbu šalies dydis ir ekonominis pajėgumas: šis konkursas – tai galimybė save pristatyti pasauliui.

Tereikia, kaip pabrėžė CBC organizatoriai, labai gerai pasiruošti pitchui ir nepamiršti kūrybinių industrijų šventosios trejybės: geras verslo planas, finansavimo šaltiniai ir rinkodara.

Ar tiesa, kad pradinę sumą, kurios reikėjo paspirtuko gamybos procesui „užsukti“, tu surinkai „Kickstarter“ platformoje? Tai reiškia, kad tavo idėja patikėjo aibė žmonių iš viso pasaulio?!

Taip, pradinę sumą surinkau „Kickstarteryje“, bet pagrindinis tikslas buvo ne surinkti tam tikrą pinigų sumą, o būtent toje platformoje susirasti investuotojų ir gamintojų kontaktus. Taip pat tai yra puiki platforma išsiaiškinti, ar siūlomas produktas įdomus pirkėjams. Dar labai gerai yra tai, kad gali nustatyti savo auditoriją, sužinoti, iš kokios ji šalies, koks jos amžiaus vidurkis ir pan. Tai labai padeda susidaryti bendrą vaizdą apie savo produkto tolesnę raidą ir įvedimą į tam tikras rinkas.

Paspirtuku susidomėjo ir Kanados gamintojai.

Buvai ten išvykęs?

Per „Kickstarterį“ gavau daug pasiūlymų dėl investavimo į produktą iš įvairių įmonių ir šalių: Rusijos, Prancūzijos, Kanados, Kroatijos. Bet visgi realiausi ir įtikinamiausi buvo šveicarai, taigi juos ir pasirinkau bendradarbiauti toliau. Tikiuosi, neprašoviau.

O kas tau nutiko Londone su „Mini Cooper“ atstovais?

Kažkurį sekmadienį sėdėjau studijoje ir sugalvojau, jog būtų labai gerai parašyti visiems mašinų gamintojams: „... bendradarbiaukim ir padarykim „pižoną“ jūsų aksesuaru bagažinėje, su kuriuo galima važinėtis mieste. Daugiau jokių automobilių spūsčių, ir gera gyventi!“ Ir į mano laišką atsiliepė „Mini Cooper“ atstovai Amerikoje. Aš jiems atsakiau, jog kitą savaitę būsiu Londone, ir jie suorganizavo susitikimą su BMW INNOVATIONS GROUP koncernu, kuris ten viską valdo. Per „Skype“ pokalbį pateikiau prezentaciją su idėja ir vizualizacijomis. Jiems labai patiko, tačiau galiausiai para-

šė – ačiū, bet nieko nebus… Pasirodo, jie jau buvo suplanavę paleisti savo elektroninio paspirtuko modelį, skirtą būtent „Mini Cooper“, – jis pasirodė po savaitės. Tad štai kaip būna su tomis idėjomis… „Pižonas“ iš pradžių buvo tavo diplominis darbas. Ar prieš pasirinkdamas temą numanei, kad sulauksi tokios palankios reakcijos ir kad tavo sukurtas akademinis konceptas taps užsienyje gaminamu produktu?

Taip, tai buvo mano diplominis darbas, kurį pagaminau kuruojamas dėstytojo Šarūno Šlektavičiaus. Jis dar ir dabar labai padeda visame procese ir palaiko tolesnę raidą kaip Flečeris iš filmo „Atkirtis“ (angl. „Whiplash“). Dėl reakcijos – labai sunku numatyti tokius dalykus, žinoma, visi kurdami ir susigyvendami su savo kūriniu kažkur giliai tikisi, kad jų kūdikis bus pastebėtas ir įvertintas. Tikėjausi, bet tikrai nenumaniau, jog tai įvyks taip sklandžiai ir greitai. Juo labiau nenumaniau, kad tai pasklis po visą pasaulį ir vieną dieną atsidursiu prie derybų stalo su rimtais dėdėmis iš Šveicarijos... Patirtis nereali! Ir kiekviena diena atneša vis naujų iššūkių, kuriems dažnai net nėra daug laiko išmokti. Reikia labai greitai ir operatyviai reaguoti ir galvoti išeitis, sprendimus – žodžiu, tai kaip šachmatai gyvenime.

2015 metų „Creative Business Cup“ atrankos Lietuvoje taisyklės Varžytis „Creative Business Cup“ konkurse gali bet kuris kūrybinių industrijų atstovas, turintis verslo idėją, nors konkursas labiau orientuotas į antreprenerius ir start-up’us.

Paraiškos dalyvauti „Creative Business Cup“ nacionalinėje atrankoje teikiamos iki gegužės 12 dienos per el. sistemą NKIKIA puslapyje www.kurybinioverslotaure.lt. Į tarptautinį finalą Kopenhagoje vyks ne tik atrankos Lietuvoje laimėtojas, bet ir daugiau dalyvavusių nacionaliniame konkurse, kuriuos gauti keturis papildomus konkurso prizus – Sveikatos, Maisto, „Žaisk ir mokykis“ bei Sumanaus gyvenimo – atrinks „Creative Business Cup“ organizatorių pakviesti komisijos nariai ir investuotojai.

Informacija apie tarptautinį konkursą pateikiama www.creativebusinesscup.com.

„March Design Studio“ sukurti atšvaitai – tarp 16 geriausių projektų „Creative Business Cup“ turnyre. „visvaldas.com“ nuotr.

9

Perspektyvos i Magija įvyksta, kai mados ženklas kalba ne apie save, o apie vartotoją, ir jis tai daro per produktą gijų sprendimais ar procesais paremtos vartotojų patirties? Vienas ryškiausių Skandinavijos mados ženklų „Acne“ užgimė po kūrybinės komunikacijos biuro ir konceptualaus žurnalo „Acne Paper“ – būtent prekės ženklo įvaizdis jų 100 džinsų eksperimentą pavertė sėkminga pradžia mados rinkoje?

„Mano uždavinys – kurti jungtį tarp prekės ženklo bei produkto identiteto, kad mados projekte atsirastų aiškumo ir jėgos.“ Victoria Diaz, mados prekių ženklų bei produktų identiteto konsultantė, mados kultūros tendencijų analitikė, dirbanti su ženklais „Jazmín Chebar“, „Jessica Trosman“, WGSN, D.EFECT, „Julia Janus“ ir kt.

„Yra toks posakis, kad mados atmintis yra silpniausia. You are as good as your last collection.

Dvi nepavykusios kolekcijos gali nužudyti prekės ženklą“, – tęsia Victoria. „Sėkmę rinkoje taip pat kuria kolekcijos, kuriose spindi prekės ženklo identitetas. Kai dirbu su užsakovais prie kolekcijų peržiūros, nebijau pasakyti, kas, mano nuomone, yra ne jų: tada klausiu, ar tik jie nedirba kam nors kitam?!“ Taip pat su kiekviena kolekcija turi vykti evoliucija – pirkėjas jaus, kad auga ir tobulėja pats ženklas. „Kartais produktas pradeda valdyti ženklo įvaizdį, kaip būtybė, kuri jau suaugo ir turi pakankamai sprendimo jėgos. Darbas su kolekcijų identitetu – intensyvi paieška, ką konkre-

Giedrė Stabingytė, ženklodaros biuro BLACK SWAN BRANDS vadovė Skirtingos perspektyvos apie mados ženklo esmę.

Temos pradžia – 4-ame N WIND numeryje.

Tūkstančiai simbolių ir dar žiemą kalbintų pašnekovų minčių lūkuriuoja, iki atrasiu jungtį tarp numerio temos ir skirtingų mados ženklo perspektyvų. Atrodo, kad puslapiai nervingai dėbčioja į mane, kol mąstau apie tai, ką man reiškia Vitrina (apie objektų stebinčias akis rašo James Elkins savo knygoje „The Object Stares Back“). Voilà: Idėja

Projekcija

TEMA

Vitrina man – projekcija. Išmaniojo ekrane, raudonojoje Biblioteksgatan Stokholme, viename iš galybės adresų internete, į kuriuos galima nuklysti mintimis pasimatuoti naujų kolekcijų. Aš ir Vitrina tampame víena, kai pati atsiduriu projekcijoje, – tai, ką matau, esu Aš, kaip Aš noriu atrodyti, kokią projekciją noriu siųsti kitiems. Kaip mados ženklams tai pavyksta?

„Nors sėkmė madoje gali turėti daug skirtingų veidų, visa magija įvyksta, kai mados ženklas kalba ne apie save, o apie vartotoją, ir jis tai daro per produktą. Tarp kūrėjo, jo idėjos ir pirkėjo turi būti gyva jungtis: vienas negali imtis sau svetimos idėjos, kitas – nenori atrodyti kaip su kitos šalies ar asmens kostiumu“, – pasak mados prekių ženklų ir produktų identiteto konsultantės Victorios Diaz, būtent produktas madoje ir yra tikrasis preStebėtojas

kės ženklo identitetas. Victoria į savo mintis įdeda daug jėgos ir pasirenka aštrų žodyną (į mano klausimą, ar jos darbo įrankis nebūtų chirurgo skalpelis, atsako juoku ir purtoma galva), tad man norisi prieštarauti bent mintyse. Juk net šalyse, kuriose koncentruojasi tendencijų kūrėjai, baltų marškinėlių nuperkama daugiau nei išskirtinių kūrinių? O kaip dėl prekių ženklų kuriamos išskirtinės parduotuvių aplinkos, naujais technolo-

„Stutterheim“ prekės ženklo idėja – sausiausia švediška melancholija.

10

industrija (II) tus prekės ženklas nori pasakyti apie save būtent ta kolekcija. Turi būti išlaikytas tęstinumas ir kartu atsirasti nauja istorija, nes žmonės neperka kiekvieną sezoną dramatiškai skirtingų drabužių – jie perka tuos pačius drabužius, kurie tinka jų stiliui, tačiau su nauja istorija, jausmu.“ Ar gali būti, kad, pirkdami vieną drabužį, perkame skirtingas projekcijas – vidinę (kaip aš suvokiu ir jaučiu save) bei išorinę (kaip aš noriu, kad mane suvoktų ir jaustų kiti)? „Socialiniame lygmenyje beveik visada mus apibrėžia ne tai, kas esame, o tai, kas mums priklauso: mūsų išvaizda (Vitrina!) pradeda komunikaciją net neužmezgus pokalbio. Tai veikia net kai žmonės pabrėžtinai stengiasi parodyti, kad jie nesureikšmina daiktų, jie nieko neturi“, – buvusią filosofijos studentę latvę Anniką Vitolą į mados verslą atvedė susidomėjimas būtent aprangos simboline reikšme žmogui. Šiandien ji kartu su buvusiu Henrik Vibskov verslo partneriu Jacob Valdemar rūpinasi 14 mados ženklų tarptautiniais pardavimais 35 rinkose Kopenhagoje įkurtoje agentūroje „VALD Agency“, dirbančioje su Henrik Vibskov (šio numerio protagonistu), Asger Juel Larsen ir mažesnių ženklų įkūrėjais. Annikai svarbi kūrybinė ir meninė mados perspektyva: kaip kūrėjo vizija, artistiškumas bei meistriškumas utilitarinį objektą – drabužį – paverčia žinute, kuri yra kartu ir kūrėjo, ir nešiotojo. Neatsitiktinai Annika pri-

„Renkamės drąsią viziją ir stiprią asmeninę žinutę turinčius kūrėjus, nusiteikusius ilgam nuosekliam darbui.“ Annika Vitola, tarptautinių mados pardavimų vadovė agentūroje „VALD Agency“.

sijungė prie „VALD Agency“ – agentūros, pabrėžiančios savo misiją „nebekultivuoti apskaičiuotų mados dizaino produktų, o padėti dizaineriams, turintiems drąsią viziją bei stiprią asmeninę žinutę, įsitvirtinti mados rinkoje“. Agentūros organizuojamos ekspozicijos (showrooms) išsiskiria iš

rinkoje įsigalėjusių susireikšminusių baltų erdvių, pavyzdžiui, ekspozicija Niujorke gali vykti dailininko studijoje, kur tarp naujausių drabužių kolekcijų mėtysis panaudotos dažų tūbelės. Anniką motyvuojantis iššūkis – sujungti meno bei verslo pasaulius: juk unikalūs ir taisykles laužantys dizai-

„VALD Agency“ agentūros ekspozicijų erdvė (showroom) Paryžiuje įkurta erdviame paryžietiškame bute.

11

ka iš „VALD Agency“ pritaria, kad iš dizainerių tikimasi jungties tarp ekspresyvių šou ir pardavimo kolekcijų, – šios visada skiriasi ir atspindi, kaip dizaineris suvokia visos grandinės pirkėjų – agentūrų, butikų bei galutinių pirkėjų – kūrybines visatas ir jų pačių kuriamas projekcijas-vitrinas.

„Mūsų organizacinė struktūra leidžia gaminti pilną kolekciją.“ Violeta Eitutienė, mados produktų vystymo ir gamybos organizavimo paslaugas teikiančių „First Priority“ vadovė.

nerių kūriniai pranoksta įprasto mados pardavimo galimybes.

Pokalbis su Annika tik patvirtina praėjusiame numeryje išsakytą mintį – iš nišinių dizaino ženklų rinka tikisi stiprios koncepcijos ir įdomaus produkto. Taip pat mano ir mados, interjero bei laisvalaikio prekių ženklų komunikacijos agentūros „L.B.D. Baltics“ įkūrėja Rita Paškevičienė: „Visiems kūrėjams nuoširdžiai linkiu pirmiausia sutelkti dėmesį į koncepciją ir produktą. Žaviuosi ženklais, kurie tiki sava idėja ir sugeba ja įtikinti kitus, o ne gamina tai, kas, jų manymu, rinkoje bus populiaru, dažniausiai – tai, kas jau yra populiaru. Mados rinka bendrai išgyvena tam tikrą persisotinimo etapą. Todėl kūrėjų vietoje visų pirma paklausčiau savęs, ar pasiūlysiu ką nors išskirtinio. Jei ne – toliau net nemėginčiau judėti.“

www.odeur.se www.victoria-diaz.com www.lbdbaltics.com www.firstpriority.lt www.valdagency.com

„Lietuvoje atsiradome mažiausiai 5 metais per anksti, tačiau žvelgiu pirmyn ir noriu prisidėti prie mados rinkos bei komunikacijos Lietuvoje tobulėjimo.“ Rita Paškevičienė, mados, interjero bei laisvalaikio prekių ženklų komunikacijos agentūros „L.B.D. Baltics“ įkūrėja.

TEMA

Projekcija nebus įtikinama, jei silpnas jos šaltinis – idėja. Stipri idėja ir stiprus kūrėjas sukuria traukos jėgą – tai svarbu, kad sėkmingai vyktų kiti projekto procesai. Mados ženklų Skandinavijoje patirtis – vystyti veiklą perkant paslaugas išorėje (outsource), pavyzdžiui, praėjusiame N WIND numeryje kalbintas švedų mados ženklo „Odeur“ įkūrėjas Petter Hollström savo verslą orkestruoja vienas, pasitelkdamas gamybos planavimo ir organizavimo paslaugas teikiančius partnerius, viešųjų ryšių bei mados pardavimo agentūras. „Jauni mados dizaino ženklai turėtų kuo ilgiau išlaikyti veiklos lengvumą – naudotis išoriniais specialistais tada, kai to reikia, o ne investuoti į nuolatinius kaštus didinančią komandą“, – pataria mados produktų vystymo ir gamybos organizavimo paslaugas teikiančių „First Priority“ vadovė Violeta Eitutienė. Tarp jų klientų šiauriečių – nuo pirmųjų kolekcijų bendradarbiaujantys „Wood Wood“ ir „Won Hundred“, minėtie-

ji „Odeur“, švedų ženklai „Hope“, „Stutterheim“ ir kt. Daliai šių ženklų „First Priority“ – lyg išorinis gamybos padalinys, kurio gausi konstruktorių komanda bei organizacinė struktūra suteikia galimybę gaminti pilną kolekciją. Violeta išskiria stiprios ir aiškios koncepcijos turėjimą kaip vieną svarbiausių veiksnių, kuris leidžia jiems įvertinti projekto potencialą, ir pateikia pavyzdį: „Bendradarbiavimą su švedų ženklu „Stutterheim“, kurio idėja – septintojo dešimtmečio įkvėpti dressy lietpalčiai iš archipelago, pradėjome nuo 50 vienetų gamybos, o šio ženklo augimas buvo fantastinis.“ Toliau iš esmės svarbu, kaip kūrėjo vizija susijungia su vartotoju, – tai lemia kainodarą, kolekcijų identitetą ir tęstinumą, pardavimo vietas. Grįžtame prie ryšio tarp kūrėjo-idėjos-vartotojo. Anni-

Ar Baltijos šalių dizaineriai gali būti perspektyvūs tarptautinėje rinkoje? Pirmasis iššūkis – konceptualus, aktualus ir kokybiškas produktas, jį įveikę – net keletas ženklų. „Mūsų regione – mažai patirties vystant stiprias kūrybines kompanijas.

Mes galime turėti kūrėjus, kurie turi ką pasakyti, tačiau trūksta žmonių, kurie turėtų tarptautinės kūrybinio verslo patirties, taip pat suprastų, kaip mąsto mūsų dizaineriai, ir galėtų būti jų varomoji jėga“, – mintimis dalijasi Annika. Išties konceptualiam kūrėjui svarbu turėti tarptautinės plėtros perspektyvą, nes, pasak Ritos iš „L.B.D. Baltics“, netgi regioninė rinka gali pasirodyti sekli ar sunkiai pasiekiama, pavyzdžiui, Skandinavijoje yra susiformavęs tam tikras dizaino bei estetikos suvokimas, ir nors jis artimas Baltijos šalims, skandinavai linkę palaikyti vietinius ženklus. Galimybių plėtrai suteikia ir prieinama komunikacijos sklaida per socialines bei turinio platformas, tačiau jos nesukuria sėkmės istorijos – ją kuria išskirtinis, savo vartotoją atrandantis pasiūlymas.

12

Tas, kuris pavertė save žvėrimi, atsikratė skausmo buvimo žmogumi.

Dr. Johnson

Vis tiek tau teks rinktis, anksčiau ar vėliau. Ne, likimas nebus gailestingas ir neparodys tau tavo kelio, nebūk naivus. Sprendimą priimsi tu, o ne gūglinis „intelektas“. Taip, tai labai sunku. Taip, tai labai atsakinga, tai norisi nustumti ir apie tai negalvoti. Kaip nugyveni dieną, taip nugyvensi gyvenimą. Todėl sprendimas daug lengvesnis, nei atrodo, jis yra šalia ir tu žinai, koks atsakymas teisingas.

Abejonės, o ne vargai silpnina dvasią. Gali būti vilkas, avis arba šuo, kuris gina avis nuo vilkų. Jei esi avis, tada tavo gyvenimas tobulas, ir tu jį nugyvensi hedonizmo iliuzijoje, – tokių žmonių yra apie 90 %. Nieko čia blogo, tiesiog tokia tavo prigimtis. O jei esi vilkas ar šuo, kuris saugo avis? Tada teks rinktis, kas tu? Tai lygiaverčiai varžovai, tačiau turi pasirinkti, kas esi.

Nėra geresnio ar blogesnio, tiesiog pasirinkimas. Bet tai tavo sprendimas, tai tu gali jį priimti ne bandoje, o kaip individas. Tai bus totemas, kuris bus tavo šešėlis, tavo savasties dalis – amžiams. Jo nebeatšauksi. Jis neleis tau miegoti užmerkus abi akis ir apaugti lašiniais, tačiau suteiks galimybę gyventi gyvenimą, o ne ganytis aptvertoje erdvėje, avių bandoje, nuolankiai laukiant, kada tave paskers.

ATVIRAI TAVO PRIEŠAS www.doberman-inside.eu

Ką pasakoja

vitrina?

Tomas Milkamanavičius, architektas

Vitrinų dizainas yra svarbi kiekvieno save gerbiančio prekės ženklo įvaizdžio dalis. Nuobodūs manekenai ir Kalėdų eglutė už stiklo seniai nieko nebejaudina, tad gera vitrina – protinga investicija. Ji gali ne tik sukelti estetinį pasigėrėjimą ir būti verslo identiteto komunikacijos priemonė, bet ir išprovokuoti naujas vartotojų patirtis, kurios išlaiko įmonių aktualumą šiuolaikiniame versle ir miestų kultūroje.

Erdvė

Tad kokia vitrina yra gera ir kaip tokią sukurti?

Vitrina – tai tam tikra reklamos forma, tačiau išskirčiau dvi esmines savybes, charakterizuojančias ją kaip unikalų dalyką. Pirma – tai fizinis ir tūrinis objektas. Dauguma informacijos mus pasiekia nuotraukų, teksto, vaizdo įrašų pavidalu. Šios priemonės ne visuomet padeda atskleisti subtilius niuansus, patiriamus realybėje, o vitrina – tai realybės dalis.

Antras vitrinų pranašumas – komunikacija tarp praeivio ir parduotuvės vyksta realiuoju laiku, vitrinai atliekant vizualaus tarpininko vaidmenį.

Efektyviai komunikuojant galima čia pat paskatinti lankytoją užeiti ir impulsyviai ką nors nusipirkti.

Suomijoje įsikūrusi reklamos agentūra „TBWA\Helsinki“ metė iššūkį tradicinei vitrinai ir sukūrė interaktyvią. „Adidas“ parduotuvė sostinės centrinėje gatvėje įgavo internetinės parduotuvės bruožų, tačiau išliko tradicinėje miesto erdvėje. Judantys manekenai, suasmeninti QR ir identifikacijos kodai buvo suderinti su virtualios prekybos bruožais tam, kad transformuotų parduotuvės langą į 24/7 veikiantį interaktyvų ekraną. Unikalu tai, kad čia puikiai suderintas gyvas žmonių bendravimas bei aktyvumas urbanistinėje erdvėje ir patogi internetinė prekyba į darbą pakinkius neatsiejamą šiuolaikinės kultūros simbolį – išmanųjį telefoną.

Dažnai dizaino ir komunikacijų svarbos neįvertinantys prekybininkai vitrinas apklijuoja daugybe įvairių plakatų su akcijomis ir nuolaidomis. Tačiau ta pasiūlymų virtinė taip susilieja tarpusavyje, kad prarandamas aiškumas ir atpažįstamumas, vizualinė tarša klaidina praeivį ir neišspinduliuoja esmės. Tad minimalizmas arba maksimalizmas (kraštutinumai visada geriau nei pilkas vidu-

Kopenhagos parduotuvės Pernille Sandberg

Danijos sostinė yra nedidelis miestas, tad ir apsipirkimo maršrutai nėra varginančiai ilgi. Čia vos kelios gatvės, kuriose telpa išskirtinumas ir elegancija. Praleidusi tiek daug laiko amžinai šurmu-

liuojančiame Berlyne, kur gyvenau keletą metų, pradedu vertinti nedidelę ir subtilią Kopenhagą.

Privaloma gatvė, kurią reikėtų įsidėmėti, – pėsčiųjų alėja Østergade. Šalia tokių tinklinių parduotuvių kaip „Moncler“, „Zadig & Voltaire“ ir „Fogal“ rasite ir 1891 metais įkurtą išskirtinę Kopenhagos universalinę parduotuvę „Illum“, kurioje

Miesto gidas

Noriu, kad įsivaizduotumėte malonumų kupiną savaitgalį Danijos sostinėje Kopenhagoje. Laikas skrieja vaikščiojant ir bendraujant, neskaičiuojant kavos puodelių aplankytose kavinėse, gurkšnojant, ragaujant, šokant bei susipažįstant su danišku gyvenimo ritmu. Svarbus tokių savaitgalių ele-

mentas – miesto parduotuvės. Kviečiu į asmeninę ekskursiją po karščiausius Kopenhagos shoppingo taškus.

„Time’s Up Vintage“ pasiūla aktuali šiandienos pirkėjams, nes parduotuvė nesiekia užverbuoti vien tik vintažinio stiliaus išmintimi. Autorės nuotr.

14

Kraštutinumai visada geriau nei pilkas vidutiniškumas

tiniškumas) ir ekspresyvumas šioje strityje – gero tono ženklas.

reikšmėmis detalėmis, o svarbiausia – jokių atbaidančių, nuolaidas rėkiančių plakatų.

„Club Monaco“ parduotuvės Stokholme vitrina kviečia praeivį pajusti audinių gamybos ypatybes. Už modelių instaliuotos siūlų verpstės sufleruoja verpimo bei audimo momentą ir kartu kuria geometrinį foną manekenams. Šie netgi neturi galvų – taip siekiama sulaikyti praeivio žvilgsnį ties ant torsų eksponuojamais drabužiais. 70 procentų vitrinos užima baltas fonas, ant kurio eksponuojama idėja. Švaru, aišku ir neapkrauta be-

Lietuviški prekių ženklai dar neskiria tiek daug dėmesio vitrinų dizainui kiek progresyvūs užsienio rinkos lyderiai, tačiau pozityviai nuteikiančių atvejų pasitaiko ir čia. Prie vieno tokio neseniai teko pridėti ranką ir pačiam. Vasarį Klaipėdoje atsidarė „Trip Shop“ aktyvaus laisvalaikio sporto prekių parduotuvė, kurios vertybes (aktyvus gyvenimo būdas, energija, laisvė, urbanistinės kultūros puoselėjimas) kartu su komanda įprasminome „Šviesos gijų“ instaliacijoje. Neoninių siūlų kompozicija griežtu ir energingu ritmu apsiveja manekenus, perteikdama aktyvumo ir naktinės miesto kultūros pulsą. Instaliacija naktį šviečia ir yra ryški gatvės dominantė. Norėjome sukurti ką nors išskirtinio ir įdomaus gatvės kontekste, taip pat aiškiai komunikuoti prekės ženklo idėją – grakšti, tamsoje šviečianti laužyta kompozicija skelbia sportiško gyvenimo būdo mieste aktualumą. Tikimės, kad ši vitrina paskatins ir kitus daugiau dėmesio skirti kokybiškam savęs pateikimui.

Daugiau vitrinų nuotraukų – N WIND „Facebook“ profilyje.

APIE „CRACK STUDIO“

Grakšti, tamsoje šviečianti laužyta kompozicija skelbia sportiško gyvenimo būdo mieste aktualumą.

Kaip architektūros, produktų dizaino ir vizualinių menų kūrėja, studija šiuo metu dirba su interjerais, renginių bei vitrinų instaliacijomis. CRACK STUDIO siekia kurti aktualų, funkcionalų ir estetišką dizainą, pasitelkdama šiuolaikines technologijas ir nevengdama meno bei komercijos derinio. Kūrėjai išsiskiria tarpdisciplininiu mąstymu ir yra atviri bendradarbiavimui su netikėtomis iniciatyvomis. www.facebook.com/crackstudio

po vienu stogu telpa tiek Danijos, tiek tarptautiniai kosmetikos, drabužių ir aksesuarų gamintojų vardai. „Illum“ ne tokia grandiozinė kaip garsiausios Europos sostinių universalinės parduotuvės, bet mums, kopenhagiečiams, ji – didžiulė. „Illum“ puikuojasi bene didžiausiais vitrinų langais mieste, o pagal lankytojų profilį – čia pasijusite arčiausiai Azijos Kopenhagoje. Senovinio pastato rūsy-

je įkurta maisto prekių parduotuvė – tikriems gurmanams, čia – tik aukščiausios kokybės atsakingai atrinkti produktai.

Netoli „Illum“ – mano mėgstamiausia concept store Kopenhagoje. Taip, mes galbūt neturime epinės Paryžiaus „Colette“, bet turime „Storm Copenhagen“. Šios parduotuvės atmosfera ir muzika vos įžengus pakelia nuotaiką. Asortimentas čia kūrybiškai atrinktas – nuo geriausių pasaulio prekių ženklų, netikėtų dizainerių bendradarbiavimo pavyzdžių iki albumų ir fotografijos knygų. Iš tiesų, gebėjimas atrinkti bei pateikti pasaulio dizainerių daiktus ir išskiria šią parduotuvę iš kitų miesto erdvių – tai vienintelė vieta Kopenhagoje, kur pajusite tokią aštrią, sportišką ir kūrybišką energiją. O geriausia tai, kad net užsukusi mėnesio gale, kai kišenėse švilpia vėjai, vis tiek rasiu ką nors sau ar smulkmeną artimiesiems už prieinamą kainą.

Jeigu turiu laiko užsukti tik į vieną vintažinę parduotuvę Kopenhagoje – renkuosi „Time’s Up Vintage“. Joje palepinu savo sielą gražiomis suknelėmis, sijonais ir kailiais, atkeliavusiais iš septintojo ir aštuntojo dešimtmečių – laikų, turėjusių didžiulę reikšmę šių dienų madai. Ideali vieta pasiruošti teminiam vakarėliui – nuo įdomių juvelyrikos dirbinių iki spalvotų plastikinių papuošalų už gerą kainą. Kitaip nei daugelis Kopenhagos vintažinių parduotuvių, „Time’s Up Vintage“ išlieka moderni, nes nesiekia jūsų užverbuoti vien tik vintažinio stiliaus išmintimi.

Pernille Sandberg

– laisvai samdoma Danijos fotografė ir žurnalistė, kurios širdis suvirpa matant estetiškus dizaino bei meno dirbinius ir skaitant kritišką žurnalistiką. Pernille dokumentuoja supančią aplinką gyvendama tarp Berlyno ir Kopenhagos. www.pernillesandberg.com

15

ŠIAURIETIŠKAS PAVASARIS

Parfum d’Empire „Fougère Bengale“, EDP, 100 ml, 120,19 Eur (415 Lt)

REKLAMOS PROJEKTAS

Byredo „Mister Marvelous“, eau de cologne, 250 ml, 199,84 Eur (690 Lt)

Koncepcija: BLACK SWAN BRANDS. Meno vadovas: Marius Stanevičius. Fotografai: Audrius Solominas, Paulius Makauskas

Ateina dienos, kai šiauriečiai pradeda justi subtilų virsmą. Jis dar vos regimas, nors grumiasi gamtos jėgos – vanduo plečiasi, teka, trykšta ir vėl traukiasi, pilki potėpiai kovoja su spalvomis, o vėjai susimaišo savo pasakojimuose. Šios audringos grumtynės gali trukti dienų dienas, tad užuominų sujaudinti Šiaurės žmonės pasitelkia kvapų jėgą. Moterys ir vyrai prabudina savąjį pavasarį – ore pasklinda meistriškai suderintos kvapų substancijos.

Fueguia 1833 „La Cautiva“, EDP, 100 ml, 230,25 Eur EUR (795 Lt) Caron „Aimez-Moi“, EDP, 100 ml, 110,06 Eur (380 Lt) Thirdman „Eau Profonde“, eau de cologne, 100 ml / 250 ml, 89,78 Eur (310 Lt) / 165,08 Eur (570 Lt) Byredo „Pulp“, EDP, 50 ml / 100 ml, 95,57 Eur (330 Lt) / 140,47 Eur (485 Lt)

„Crème de la Crème“ Vilniuje: „Panorama“, Saltoniškių g. 9 „Akropolis“, Ozo g. 25 Didžioji g. 28 „Crème de la Crème“ Kaune: „Akropolis“, Karaliaus Mindaugo pr. 49 „Crème de la Crème“ Klaipėdoje: „Akropolis“, Taikos pr. 61

Sovietinės architektūros ekstravaganza – kas iš jos liko?

Gediminas Kukta Viename interviu menininkas Gintaras Znamierovskis pasakoja, kaip su draugais specialiai sliūkindavo į Revoliucijos muziejų (dab. Nacionalinė dailės galerija) „dvasiškai prisislėgti“. Buvo vėlyvas sovietmetis, Sąjūdžio dar nė kvapo, o jauni nonkonformistai taip išbandydavo naujas liūdesio ir ironijos formas. Monumentalūs pastatai ir ten eksponuojami artefaktai simbolizavo tai, ko jie nekentė labiausiai. Režimą, ideologiją, autoritetus. Mūras buvo sugėręs savo laikotarpio nuobodulį. O geriausias būdas jam priešintis – juoktis iš jo. Tą jie ir darė.

Po kelerių metų įsisiūbavo Dainuojanti revoliucija, iš šalies išsinešdino tankai, visus ištiko Nepriklausomybė, o sovietiniai pastatai liko kūpsoti peizaže. Tylūs ir šalti, grubūs ir brutalūs. Man jie primena sužeistus žvėris, kurie merdėja ir nuolat apie save primena: „Aš čia – darykite su manimi ką nors.“ Tiesa, vieni jų buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus. Kiti virto betoninėmis drobėmis grafičių meistrams. Dar kitam į kaktą buvo įsriegtas kablys ir jis tapo „Kabliu“.

TEMA

Bet ne visi sovietmečio namai buvo it bulvės maiše – vienodi. Tarp jų atsirado išsišokėlių, kurie iškrito iš konteksto, stebino architektūriniais sprendimais, buvo kitokie. Daugelis jų iškilo 7–8 dešimtmečiuose ir transliavo juos projektavusių kūrėjų laisvę, fantaziją bei kūrybiškumą.

Garsus prancūzų fotografas Frédéric Chaubin šiuos pastatus vadina ekstravaganza.

90-ies tokių ekstravaganzų nuotraukas jis suguldė į fotografijų albumą „CCCP“ („Cosmic Commu-

nist Constructions Photographed“). Lapkritį pasirodė ir jo eBook versija. Žiūrėdamas į nuotraukas supratau, kad Frédéric apie Vilniaus ar Druskininkų sovietmečio architektūrą žino daugiau nei tų miestų gyventojai, kiekvieną dieną zulinantys namų paviršius žvilgsniu. Sovietinis modernizmas yra Frédéric arkliukas. Norėdamas daugiau sužinoti apie vėlyvąjį sovietinį modernizmą, parašau Frédéric elektroninį laišką. Jis atsiliepia.

Susirašinėjimą pradedame nuo visuomenėje gajos nuomonės, kad sovietiniai pastatai – tik neišvaizdus betonas, neturintis jokios estetinės vertės. Rašau Chaubin, kad tokius žodžius tenka išgirsti iš viską apibendrinti mėgstančių bendraamžių, kurie yra apakinti progresyvios stiklinės sostinės vizijos, o mane tai nuolat glumina.

Pasak Chaubin, pinigų trūkumas bei praktiniai sumetimai leido iškilti pastatams, kuriuos miniu.

Neįdomiems, griozdiškiems. Tačiau jis nuramina – panaši situacija klostėsi ir Vakarų Europoje. Dabar ten griaunami namai, statyti panašiu laikotarpiu kaip ir didelė dalis sovietinės architektūros.

Fotografas sako, kad daugelis Baltijos šalių sovietinio modernizmo namų yra monumentai, kurie nekviečia praeivio į dialogą, o tik tvirtina jėgą ir valdžią. Pasak jo, šie pastatai – tai monumentali teologija. Privalai paklusti jų „religijai“.

Tačiau neapsigaukime. Globali ekonomika, pasak fotografo, leido prasidėti tokiai pačiai pompastiškų pastatų statybai. Tik dabar ją vykdo brangūs prekės ženklai. Plieninių dangoraižių paunksmėje praeiviui belieka tik „gėrėtis“ architektų „žyg-

darbiškais užmojais“. Chaubin nuomone, šių dienų Vilniuje netrūksta baisios architektūros. Ir ji atsirado nebe sovietiniais, o Nepriklausomybės laikais. „Pavyzdžiui?“ – klausiu Frédéric. „Novotel viešbutis“, – rašo jis. Fotografas jį vadina Gedimino prospekto monstru, neturinčiu nieko bendra su sovietiniais laikais. Jo nuomone, 7–8 dešimtmečiuose atsiradusi Vilniaus architektūra, priešingai, yra kaip niekad pagarbi vietai, kurioje stovi. „Vėlyvojo modernizmo pastatai, netgi pačiame centre, išlaiko harmoniją su aplinka, pagarbą su dangaus skliautui, kuris toks ypatingas Vilniuje. Pažvelkite į Šiuolaikinio meno centrą. Arba tą nuostabų urbanistiškai sudėtingoje vietoje iškilusį pastatą Vilniaus ir Islandijos gatvių sankryžoje (Sveikatos apsaugos ministerija – G. K.). Jis tikrai nusipelnė restauracijos.“ Paprašau Frédéric įvardyti didžiausią įspūdį palikusius Baltijos šalių sovietinius pastatus ekstravaganzas. Atsiunčia vienintelį pavadinimą – „Linnahall“. Kad geriau pamatyčiau, kokio jis dydžio ir formų, prie laiško prisega nuotrauką. Pieštinį maketą. „Linnahall“ – tai 1980 metais Taline pastatyta koncertų ir sporto salė, kurią suprojektavo tuo metu vienas garsiausių architektų Sovietų Sąjungoje – Raine Karp. „Šis pastatas nepriklauso jokiai kategorijai. Jis siekia už modernizmo ribų“, – priduria Frédéric. Žiūriu į statinį, ir jis man primena futuristinę kosminę stotį. Neatsitiktinai „kosmosas“ įrašytas ir į nuotraukų albumo pavadinimą. Jis buvo užvaldęs

18

Frédéric, paprašytas įvardyti didžiausią įspūdį palikusius Baltijos šalių sovietinius pastatus ekstravaganzas, atsiuntė Talino „Linnahall“ piešinį.

OPEN HOUSE VILNIUS

Andropovo vila Pernu.

Frédéric Chaubin nuotr.

protus. Fantazijos apie jį maitino abiejų pasaulių – tiek šiapus, tiek anapus geležinės uždangos – kultūrą ir ideologiją. Architektūrą, pasak pašnekovo, – taip pat.

Rygos oro uosto terminalas (1974), Rygos televizijos bokštas (1979–1989), sporto centras Raploje, Estijoje (1971), žiemos sporto centras Otepės mieste, Estijoje (1977 m.), Druskininkų fizioterapijos centras (1981). Ant visų šių pastatų „nusėdo“ kosmoso dulkės. Ką jau kalbėti apie miestų objektus, kurie pavadinimus skolinosi iš kosmoso platybių. Pavyzdžiui, Karoliniškių rajonas. Jo kosminiai stotelių pavadinimai šiandien traukiasi iš atminties kaip Šagrenės oda. „Liūdna, kad daug puikių konstrukcijų buvo sunaikintos, apleistos. Pavyzdžiui, nuostabi vaikų žaidimo aikštelė Karoliniškėse, kuri stovėjo kaip brangakmenis. O tai, kas buvo padaryta iš Druskininkų fizioterapijos centro (dab. Druskininkų vandens parkas – G. K.), yra nepagarbios renovacijos pavyzdys. Vieta prarado sielą.“ Fotografas mano, kad į daugelį pastatų reiktų pradėti žvelgti objektyvesniu žvilgsniu. Turi atsirasti laiko distancija. Neturėtume būti apakinti politinio konteksto ir ideologinių prietarų.

Frédéric džiaugiasi, kad šiandien sovietinė architektūra naujai atrandama, ja domimasi. Ji bunda iš būsenos, kurią savo albume jis pavadino skaistykla.

Achitektūros – sovietinės ar dar senesnės – neturėtume priimti kaip savaime suprantamos. Ji nėra tik pastatai. Tai kur kas daugiau. O kad tai suvoktume, reikia užmegzti pokalbį su ja.

Prakalbinti architektūrą gali padėti įvairios paveldo dienos, architektūros festivaliai (vienas jų – balandžio mėnesį Vilniuje vyksiantis atviros architektūros festivalis „Open House“), ekskursijos ar susitikimai su architektais. Jei pradėsime kalbėtis su pastatais, gal tuomet jie mūsų dvasiškai nebeslėgs. Net jei patys to norėsime.

Frédéric Chaubin autoportretas.

Balandžio 25–26 dienomis Lietuvoje pirmą kartą vyks atviros architektūros savaitgalis OPEN HOUSE VILNIUS. Jo metu duris atvers sostinės pastatai, kurie visuomenei įprastai yra neprieinami arba sunkiai prieinami.

Pirmasis OPEN HOUSE buvo surengtas 1992 metais Londone. Jį sumanė architektūros kritikė Victoria Thornton, norėjusi priartinti šiuolaikinę architektūrą prie žmonių. Šiandien OPEN HOUSE organizuojamas daugiau nei 20 pasaulio šalių. Niujorkas, Barselona, Helsinkis, Stokholmas, Roma, Melburnas – tik dalis didmiesčių, kuriuose miestiečiams suteikiama galimybė patirti įvairių laikotarpių architektūrą iš arti.

OPEN HOUSE VILNIUS metu bus galima aplankyti daugiau nei 30 architektūros objektų, pastatytų XX amžiaus antroje pusėje ir XXI amžiuje. Vilniečiai galės užeiti į Lietuvos Respublikos prokuratūrų administracinį pastatą, meno inkubatorių „Rupert“, Santuokų rūmų bei Operos ir baleto teatro užkulisius, pagrindinę „Swedbank“ būstinę, Kompozitorių sąjungos pastatą, Nacionalinės dailės galerijos menes, buvusio Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo instituto ir Skaičiavimo centro koridorius, Mokslinės komunikacijos ir informacijos centrą. Atviri bus ir keli individualūs gyvenamieji namai. Nemokamas ekskursijas po pastatus ves savanoriai ir architektai. Vyks koncertai, parodos, kūrybinės dirbtuvės, įvairūs edukaciniai renginiai. OPEN HOUSE VILNIUS organizuoja Architektūros fondas. www.openhousevilnius.lt www.facebook.com/OpenHouseVilnius

19

Neonu šviečiantis svajing Agnė Tuskevičiūtė

VĖJO MALŪNAI

Ūkanotame Londone vis ryškiau šviečia keturių kūrybingų lietuvaičių (Adelės Liutkutės, Gerdos Razmaitės, Erikos Stanevičiūtės ir Gabijos Duoblytės) įkurtas ekstravagantiškas prekių ženklas „Nympha“. Drąsius ir provokuojančius drabužius kuriančioms merginoms teko nueiti ilgą kelią (grįstą stilingais vakarėliais), kad po nelengvų paieškų atrastų sėkmingą meno bei komercijos sintezę ir receptą, kaip patekti į populiariausių mados žurnalų puslapius bei garsiausių scenos divų stilistų akiratį. „Nymphos“ modeliuose gausu ryškių neoninių spalvų ir aplikacijų, kuriose – užuominos į moters išskirtinumą, meilę savo kūnui bei seksualumą. Kičas atsispindi Marilyn Monroe šypsenomis išmargintuose sijonuose ar šokiruojančiais užrašais padabintose tamprėse. „Nympha“ spinduliuoja pasitikėjimu savimi ir laužo mados normas, o šio prekių ženklo pasiūlytais įvaizdžiais puošiasi damos Didžiojoje Britanijoje, Tolimuosiuose Rytuose ir Amerikoje. Išsiuntusi jau antros „Nymphos“ kolekcijos, pavadintos „Sin City“, modelius pačiai ekstravagancijos karalienei Lady Gagai, Gabija, ženklo pardavimo vadovė, rado laiko penktos valandos arbatėlei su „Vėjo malūnais“. Pati pašnekovė nėra ekscentriška. Gabija svajingai užsimena apie aukščiausią kalno viršūnę, nuo kurios kartais taip norisi pažvelgti į pasaulį ir bent akimirkai pabėgti iš triukšmingo Londono, ir pataria, kurios spalvos padės paslėpti blogą nuotaiką.

RUn VĖT GĖ 03 27–28

KAS? Tarptautinis festivalis „Mados infekcija“ KUR? Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje KADA? Kovo 27–28 d.

KODĖL? Madingiausias pavasario renginys, žadantis staigmenų ir intrigų dalyviams (o fashionistos, tikiu, nustebins ir pačius organizatorius).

Iki mados savaitės dar toli, bet tai puiki proga pamatyti naujausias Lietuvos bei užsienio dizainerių kolekcijas ir konkurso „Injekcija“ metu atrastų mados talentų – jaunųjų dizainerių kūrinius. www.madosinfekcija.lt

03 31–04 02 03 17–21

KAS? Rygos mados savaitė KUR? Įvairiose Rygos vietose KADA? Kovo 17–21 d.

KODĖL? Roges ruošk vasarą, o vilnonius megztinius – pavasarį. Rygos mados savaitė žada pristatyti Baltijos regiono mados tendencijas, žymių bei kylančių dizainerių stiliaus provokacijas ir prêtà-porter kolekcijas 2015–2016 metų šaltajam sezonui. www.rfw.lv

KAS? 6-oji kino industrijos konferencija „Meeting point – Vilnius“ KUR? „Kempinski Hotel Cathedral Square“, Vilniuje KADA? Kovo 31–balandžio 2 d.

KODĖL? Jei priklausai kino industrijai ir ieškai būdų pristatyti save – šiomis dienomis privalai būti čia. Vilniuje susirinks kino kūrėjai, festivalių programų sudarytojai, pardavimo agentai ir platintojai iš visos Europos. Kino rinkodaros ir viešinimo profesionalai dalys savo patirtį, bus pristatyti ateities filmai iš Baltijos ir kitų šalių. kinopavasaris.lt/lt/meeting-point-vilnius

20

gumas ti restoranai. Mano miesto fauna – tautų ir profesijų mišinys.

Ko nenusipirksi už pinigus?

Gero skonio. Į ką pakuojama laimė? Į brangių žmonių pavidalus.

Koks atrodo pasaulis nuo aukščiausios kalno viršūnės?

Nuo mano įkopto aukščiausio kalno viršūnės pasaulis atrodo žalias, tylus ir niekur neskubantis.

Gabija Duoblytė. Andre Titcombe nuotr.

Ką daryti, kai nesimiega?

Daugiau dirbti kitą dieną.

Nimfa gimstama ar tampama?

Tampama. Nimfa gyvena kiekviename, bet ne visi nori ją atskleisti.

Kokia melodija įgarsintų išsipildančias svajones?

Stevie Wonder „Isn’t She Lovely“.

Kokį kelią reikia nueiti, kad pažintum draugus?

Pilną nuotykių.

Kokia kalba prabyla meilė?

Sava.

Spalva, leidžianti pasislėpti?

Pilka, kai norisi pasislėpti minioje. Ryški (geltona, rožinė, žalia), kai norisi paslėpti blogą nuotaiką.

Kuria puse vyksta eismas?

Abiem.

Miesto džiunglių flora ir fauna?

Mano miesto flora – pilki blokiniai namai, susimaišę su Viktorijos laikų pastatais, turkiškos daržovių parduotuvės, angliški pubai, skandinaviško dizaino salelės ir industriniuose pastatuose įreng-

Ar Mona Liza šypsosi? Šypsosi.

Kuriuo metų laiku pražysta moterys?

Madoje moterys žydinčiomis spalvomis pasidabina vasarą.

Ekstravagantiški „Nymphos“ drabužiai.

03 12–15

03 25–29

03–04 04

KAS? Robin Rhode paroda „The Sudden Walk“ KUR? „Kulturhuset Stadsteatern“ menų centro galerijoje, Stokholme KADA? Visą kovą KODĖL? Visame pasaulyje išsibarsčiusių pastatų sienos yra menininko Robin Rhode drobė, ant kurios kreida kuriamos neįtikėtinai gyvos istorijos, pasakojančios apie žmonių troškimus ir svajones. Tai pirmoji paroda Šiaurės Europoje, kurioje surinkti geriausi šio Pietų Afrikos menininko darbai, – žvelgdamas į juos pasijunti tarp realybės ir fantazijos. kulturhusetstadsteatern.se

KAS? Dizaino kovas KUR? Nuo žvejų uosto iki pagrindinių galerijų, Reikjavike KADA? Kovo 12–15 d.

KODĖL? Šiauriausia Europos sostinė Reikjavikas keturias dienas tirps nuo mados ir stiliaus. Festivalis pristatys geriausius Islandijos dizainerių darbus architektūros, mados, baldų ir maisto dizaino srityse. Iš viso programoje – daugiau nei 100 atvirų renginių, diskusijų ir paskaitų. Bendruomenė nedidelė – todėl tai puiki galimybė pažinti juos visus. designmarch.is

KAS? Talino muzikos savaitė KUR? Šv. Nikolo bažnyčioje, teatre „Vaba Lava“, bare „Philly Joe’s“, Taline KADA? Kovo 25–29 d.

KODĖL? Vienas didžiausių Šiaurės šalių muzikos renginių šiais metais skiriamas Danijai, kaip vienam perspektyviausių naujos muzikos šaltinių Europoje. Tarp renginių programoje atsidūrusių 205 atlikėjų iš 26 šalių yra ir Lietuvos atstovų. Mūsų šalis tarptautinei bendruomenei prisistatys „Black Water“, Alinos Orlovos, ba. ir Deep Shoq akordais. tmw.ee

21

Kai ji liečia jo veidą šiaurietišką meilę k Emilie Toomela Jei išgrynintume šiandienio Šiaurės Europos kino esenciją, kokia ji būtų? Ar Bergmano ir „Dogma ’95“ judėjimų kvapas jau išgaravęs?

Ką Šiaurės kinas atneša į tarptautinę kinematografijos sceną?

Vyras ir moteris stovi vėjo nutapytame kraštovaizdyje. Ji švelniai paliečia jo veidą. Šis, kad nesugadintų akimirkos, stengiasi visiškai nejudėti.

Bet ar jis žino, kad tai – šiaurietiškas prisilietimas šiaurietiškame filme, o jų abiejų figūras mes matome ekrane?

Igmaras Bergmanas ir Carlas Th. Dreyeris savo idėjomis bei autentiškumu užtvindė ne tik Europos kiną, tačiau ir globaliai pademonstravo įgimtą talentą įkvėpti. Jų filmai pirmieji apibrėžė skandinavišką atmosferą, jausmą, stilių – kaip norite, taip vadinkite. Jie atskleidė, jog šiaurietiškas prisilietimas neprivalo būti šaltas, – tai kažkas neapsakomai gražaus bei stulbinančio. Tragiškosios gražuolės Liv Ullmann ganėtinai katastrofiški santykiai su Bergmanų šeima ilgam įkalino ieškančias viso pasaulio sinefilų akis. Filmai iš šio regiono kino industriją vėl sudrebino kartu su „Dogma ’95“ judėjimu – tai buvo poliesterio, natūralaus apšvietimo bei avangardiškų improvizacijų era. Tačiau skandinaviški kino darbai, kad ir kokie kerintys jie būtų, niekada nesulaukė milžiniško komercinio pasisekimo. Šiaurės Europos kinas – galvoje turint Šiaurės ir Baltijos regionų kūrybą – daugiausia vystė dramas ir provokuojančias pačių kūrėjų mintis. Ar šiandien šiaurietiškame kine dar jaučiamas bergmaniškumas ir „Dogmos“ požiūris?

Tema

„Šiaurės kino menininkams labai sunku pabėgti nuo palyginimų – net miglotai egzistencinė ar šiek tiek socialinio realizmo turinti idėja iškart siejama su Bergmanu ar „Dogma“. Kita vertus, šiaurietiškas kinas po truputį užkariaujamas intelektualiųjų žanrų – tai ypač jaučiama kalbant apie šio regiono filmų perdirbinius angliškai kalbančioms auditorijoms. Tokie trileriai kaip „Nemiga“, „Mergina su drakono tatuiruote“, siaubo filmas „Įsileisk mane“ ir nemažai detektyvinių serialų sulaukė didelės sėkmės tiek kaip originalūs kūriniai, tiek kaip perdirbinai“, – teigia Marysia Jonsson, kuri rašo daktaro disertaciją apie Baltijos šalių istoriją ir yra įsitikinusi, kad šiaurietiški kūrėjai visgi sugebėjo likti ištikimi savo šaknims kelyje į naujųjų kino krypčių evoliuciją.

Lietuvoje aktyviau nei kitose Baltijos šalyse reiškiasi jaunos moterys režisierės – Kristina Buožytė, Giedrė Beinoriūtė, Alantė Kavaitė. Pastarosios filmas „Sangailės vasara“ šiemet Sandanso festivalyje pelnė režisierei apdovanojimą už geriausią režisūros darbą konkursinėje vaidybinių filmų programoje. Kadras iš filmo

Taigi, kokia Šiaurės kino esencija yra dabar?

Anot Steno Kristiano Saluveerio, filmų industrijos eksperto ir Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalio direktoriaus, klijuoti etiketes ant režisierių bei skirtingų kino tradicijų yra itin problemiška, ypač Šiaurės regione. „Per pastarąjį dešimtmetį šio regiono kino suvokimas judėjo nuo autoriaus minčių dėstymo prie labiau tematinių kategorijų. Jei kalbėtume apie Šiaurės kino bangą, iškilusią po 2000-ųjų, ją turėtume charakterizuoti kaip pagrįstą socialinėmis ir realizmo idėjomis, nuspalvintą tamsesnėmis siužeto linijomis, o jos branduolyje rastume sarkazmo užuominų. Naujoji banga naudojasi minimalistine estetika, susiformavusia moderniame šio regiono dizaine bei architektūroje. Senbuviai Thomas Vinterbergas, Tomas Alfredsonas ir Roy Anderssonas kartu su tokiais naujakuriais kaip Jonas Alexanderis Arnby yra tarsi šio „šiaurės gūsio“ ambasadoriai.“ „Tarptautinėje erdvėje Šiaurės Europos kinas vis dar laikomas niūroku ir ganėtinai depresyviu. Tačiau atsiveria vis daugiau durų moterims režisierėms diskutuoti apie moteriškumą, seksualumą, brandą originaliais, humoristiškais būdais. Kalbu apie norvegų „Tai, kas ją sujaudina“, švedės Lisos Langseth darbus, lietuvės Alantės Kavaitės „Sangailės vasarą“ ir panašius kūrinius“, – sako M. Jonsson.

Laurence’as Boyce’as, britų kino kritikas ir įvairių festivalių valdybos narys, teigia, jog skirtumas tarp Šiaurės regiono ir kitų Europos sričių filmų aiškiausiai juntamas kūryboje aptariant nacionalines problemas. Anot Laurence’o, ypač stipriai tai jaučiame tokiose juostose kaip estų „1944“ apie Antrąjį pasaulinį karą ar lietuvių „Kita svajonių komanda“ apie Lietuvos nacionalinę krepšinio rinktinę. Panašiai kalbėjo fotografas Bergmano romantinėje komedijoje „Vasaros nakties šypsenos“: „Tema visada yra viršiausia.“ Taigi ir šiaurietiško kino esencija visų pirma yra grįsta socialine regiono istorija.

Kad išsiaiškinčiau situaciją kitoje sienos pusėje, paklausiau belgų režisierių Jelle Stroo ir Stephanie Delbecque, ar jie, žiūrėdami lietuvišką arba švedišką filmą, jaučia šiaurietiškumą? „Jei vis dėlto yra viena charakteristika ar požymis, vienu ar kitu būdu susiejantis viso šio regiono filmus, tai greičiausiai yra natūrali Šiaurės Europos dienos šviesa – ji tiesiog be galo graži.“ Skandinavų kinas Europoje yra išskirtinis ne tik akiai maloniomis sąlygomis filmavimams, bet ir vietinių filmų užimama rinkos dalimi. Palyginti su kitomis Europos šalimis, šio regiono kino kūryba gali pasigirti gerokai didesniu vietinių kolaboracijų skaičiumi. Tai, savaime suprantama, gerokai sustiprina bendrus viso regiono kinematografijos procesus.

22

ą. apie kinui

viško kino prieinamumas (dėl festivalių ar tiesiog paprasto geografinio artumo) padarė labai didelę įtaką vietinei kino industrijai ir ypač filmų žiūrimumui“, – pabrėžia S. K. Saluveeris.

Mąstydami apie „naują“ naująją skandinavų režisierių bangą, galbūt dar kol kas negalime samprotauti apie naujas Baltijos regiono kryptis, tačiau pirmieji žingsniai jau žengti. Visose trijose Baltijos šalyse dirba pakankamai šviežių kūrėjų, tarp kurių atsiras ir individų, kurie anksčiau ar vėliau sudaužys stiklines lubas tarp naujos ir brandžiosios kartos. Vienas dėmesio vertų jaunų režisierių, estas Martti Helde, pelnė tarptautinį pripažinimą už juostą „Vėjų kryžkelėje“ ir ypač gaivią tableau vivant interpretaciją joje. „Estų kinas atspindi labai įdomų kultūrinį palikimą, kartu naudodamas šiaurietiškos kinematografijos principus bei vizualinę raišką“, – sako M. Jonsson. S. K. Saluveeris prideda: „Nemažai estiškų filmų turi savitą skandinavišką vienišumo, jautrumo liniją. Filme „Vėjų kryžkelėje“ matome ir nuostabius operatoriaus darbo metodus, kurių šaknys slypi šiaurietiško minimalizmo tradicijose.“

Niūrios dramos ir autoriaus minčių skleidimas buvo pagrindiniai Šiaurės kino bruožai, tačiau šiuolaikiški inovatoriai pradėjo remtis romantinės komedijos elementais. Romantika dažnai tampa viena iš pagrindinių sudedamųjų dalių šiuolaikiniuose Šiaurės Europos filmuose – „Force Majeure“, „Mergina su drakono tatuiruote“, „Važiuok“ („Drive“) ir kituose. „Per kelerius pastaruosius metus Šiaurės kinas įrodė esąs labai įvairus, o tai yra neabejotinai svarbu tarptautinei publikai“, – mano belgų režisierius J. Stroo.

S. K. Saluveeris džiaugiasi: „Tarptautiniu mastu dėl savo įspūdingo filmų bagažo ir originalaus to bagažo turinio anksčiau pirmaudavo Danija ir Švedija. Įvairiapusiški Nicolo Refno filmai „Važiuok“ ir „Tik Dievas atleidžia“ pakėlė kokybės kartelę, Larso von Triero „Nimfomanė“ pateikė preciziškai įgyvendintos rinkodaros kampanijos pavyzdį, Norvegai Rønningas bei Sandbergas neseniai prodiusavo kanalo NETFLIX serialą „Marco Polo“, o įstabi Madso Mikkelseno vaidyba pralaužė globalios rinkos ledus Šiaurės regiono aktoriams.“ Jeigu jaučiate šiaurietišką įtaką kino kūrėjų darbuose, vadinasi, šis aspektas jų filmuose yra neišvengiamas, ir jis dažniausiai atskleidžia specifinio regiono atmosferą pasaulinio kino kontekste. Šiaurietiškumo potėpiai pastebimi tiek socialinio realizmo idėjose, tiek naudojant natūralią dienos

Galbūt dar negalime samprotauti apie naujas Baltijos regiono kryptis, tačiau pirmieji žingsniai jau žengti

„Vienas didžiausių Skandinavijos kino industrijos pranašumų yra bendradarbiavimas regiono viduje. Tarptautiniai darbo metodai yra mūsų pramonės ateitis, ir būtų labai naudinga sulaukti daugiau tokio tipo kūrinių iš Baltijos šalių, kadangi mus akivaizdžiai vienija galutinai neištirtas vizualinis jautrumas“, – samprotauja M. Jonsson. Kol kas Baltijos regionas kino kolaboracijos požiūriu yra lyg susiskaldęs į atskiras salas, tačiau bendradarbiavimą skatina tokie festivaliai kaip „Juodosios naktys“ ir „Lunatikai“, animacinių filmų festivalis Estijoje, „2Annas“ Latvijoje, taip pat tarptautiniai Vilniaus bei Kauno festivaliai. Šie renginiai – puikus kūrybiškų idėjų skleidimo įrankis. Dažniausiai skandinaviški filmai turi nekomercinio kino ar bent jau rimtų dramų etiketę, todėl jiems tokie festivaliai tampa pačia tinkamiausia kūrybine platforma ir rinka. „Skandina-

Latviška bei lietuviška kinematografija iš šalies atrodo panaši į estų. Nors į festivalius dažniau keliauja vyresnioji kūrėjų karta, tarptautiniuose vandenyse atsiranda vis daugiau vietos jauniems menininkams iš Baltijos valstybių. Juris Kursietis („Modris“) ir Janis Nordas („Mamyte, myliu tave“) atstovauja daug žadančiai latvių kartai. Lietuvoje aktyviau nei kitose Baltijos šalyse vystomos jaunų moterų režisierių idėjos – A. Kavaitės „Sangailės vasara“, Kristinos Buožytės ir Giedrės Beinoriūtės darbai leidžia nekantriai laukti tolesnių lietuviškos kino rinkos filmų.

šviesą ar pasitelkiant romantiką. Šiaurės Europos kinas yra tai, kas įvyksta, kai intelektualūs menininkai susitinka su socialine realybe, kai pramonė akis į akį susiduria su širdies reikalais. Ir kiekvienas šiaurietiškas filmas, į kurį publika įsitraukia emociškai, vis tvirčiau ją apkabina.

23

VITRINA: Friends & Frames „Ray Ban“ akiniai, 100 Eur

125 Eur

„Persol“ akiniai, 127,20 Eur

159 Eur

„Burberry“ akiniai,

124 Eur 155 Eur

„Ray Ban“ akiniai, 108 Eur

135 Eur

Gabrielės akiniai – „Burberry“, 108 Eur

135 Eur

Reklamos projektas

„Friends & Frames“ salonas, Vilniaus g.

17 / Jogailos g. 4, Vilnius (Centro pasažas)

Gabrielės akiniai – „Prada“, 132 Eur

165 Eur

Dovydas – su „Ray Ban“ akiniais, 100 Eur

125 Eur

Kainos galioja iki 2015 m. balandžio 30 d.

24

Vitrina: Pump

SKIN ON SKIN Kyla kutuoti „Underprotection“ marškiniai lyg paukštės sparnai.

Kaina 118 Eur. Įsigyti parduotuvėje „Skin on Skin“, Vilniaus g. 14, Vilnius.

SKIN ON SKIN Skleidžiasi pavasario pumpuras su „Underprotection“ apatiniais.

Komplekto kaina 109 Eur. Įsigyti parduotuvėje „Skin on Skin“, Vilniaus g. 14, Vilnius.

puras

SPRINGS. The Sneaker Store „Reebok Classic“ atgimsta – klasikiniai modeliai ir ryškios spalvos jau naujausioje kolekcijoje!

Kaina 99 Eur (su nuolaidos kodu VentilatorLove kovą gauk 10 % nuolaidą). Įsigyti „Springs“ parduotuvėse Vilniuje, Bokšto g. 2 bei p. c. „Europa“, ir www.springs.lt.

NAKED BRUCE „Ivy“ palaidinė – dailininko paletė ant tavo kūno.

Kaina 93 Eur. Įsigyti internete www.nakedbruce.com ir parduotuvėse „Lithuanian Design Block“, T. Ševčenkos g. 16 A, Vilnius, „Baltas miškas“, Užupio g. 25, Vilnius, „IKRA galerija“, Bangų g. 5 A, Klaipėda.

MARNI Švelniame glėbyje paskendęs pavasaris.

Ieškoti parduotuvėje „Mados linija“, Didžioji g. 21, Vilnius.

VĖJAS GLUOSNIUOSE „Weekend Barber“ – šviežios naujienos tiesiai iš Portugalijos batsiuvių rankų.

Kaina 140 Eur. Įsigyti krautuvėje „Vėjas Gluosniuose“, Užupio g. 15 / 3, Vilnius.

BURBERRY PRORSUM Ne tik pievose, bet ir galvose pavasaris.

Ieškoti „Burberry“ parduotuvėje, Didžioji g. 20, Vilnius.

STELLA MCCARTNEY Ateina minkštos spalvos.

Ieškoti parduotuvėje „Mados linija“, Didžioji g. 28, Vilnius.

Tais atvejais, kai kainos leidinyje ir parduotuvėse nesutampa, galioja parduotuvėse nurodytos kainos.

REKLAMOS projektas

BURBERRY PRORSUM Margaspalviai krepšiai – gatvės žiedai.

Ieškoti „Burberry“ parduotuvėje, Didžioji g. 20, Vilnius.

Kinas sudru

Kadras iš filmo „Tylos žvilgsnis“.

Dovilė Grigaliūnaitė Šiuo metu Danijoje, Kopenhagoje, gyvenantis amerikiečių režisierius Joshua Oppenheimer prisipažino nekantraujantis atvykti į Lietuvą. Kino festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas po kino festivalius keliaujantis naujausias jo filmas „Tylos žvilgsnis“ („The Look of Silence“, 2014). Tačiau į Lietuvą Oppenheimer nekantrauja atvykti ne tik dėl to – iš čia yra kilusi jo senelio šeima iš mamos pusės, palikusi šalį bėgdama nuo žydų pogromų XIX amžiaus pabaigoje.

Asmenybės ložė

Gal tai viena iš priežasčių, kodėl režisierių jau daugelį metų domina politinio smurto tema. Pastarieji du dokumentiniai filmai iš skirtingų perspektyvų žvelgia į 1965–1966 metais Indonezijoje vykusių masinių žudynių, kurių metu buvo nužudyta apie milijoną režimui nepritariančių žmonių, padarinius šiandien. „Oskarui“ nominuotas filmas „Žudymo aktas“ vaizduoja ekscentrišką žudiką Anwar Congo ir jo bendrus, mėgstamų Holivudo gangsterių filmų stilistika atkuriančius savo nusikaltimus. Groteskiškose vietovėse, apsirengę ryškiais kostiumais, nusikaltėliai makabriškai vaidina save pačius ir savo aukas, o visa tai palydi populiari muzika ir šokiai. Oppenheimer, suteikdamas nusikaltėliams kūrybinę laisvę,

esančius žmones, pajausti, ką jie jaučia, ir sužinoti jų patirtis. Iš esmės ieškojimas yra kūrybingumo šaltinis.

Režisierius Joshua Oppenheimer.

Daniel Bergeron nuotr.

siekia pažvelgti, kaip pasitelkdami fantazijas jie kuria savą pasakojimo versiją, kaip nori būti pamatyti ekrane ir kas iš tiesų slepiasi už šios vitrinos?

Filme „Tylos žvilgsnis“ okulistas Adi lankosi pas savo brolio žudikus tikrindamas jiems regėjimą ir parinkdamas tinkamus akinių stiklus. Iš daugelį metų trukusio šešėlio į apšviestą kino vitriną režisierius ištraukia genocidą išgyvenusiųjų istoriją.

Režisieriui keliaujant traukiniu iš vieno miesto į kitą kalbuosi su juo apie kūrybą, fantazijas ir būtinybę sudrumsti tylą, kuri vis nutraukia mūsų pokalbį traukiniui įvažiavus į dar vieną tunelį.

Joshua, kaip manote, iš kur kyla kūrybingumas?

Kūrybingumas kyla iš didelio smalsumo pasauliui, meilės ir empatijos. Noro suprasti aplink tave

O kodėl kuriate jūs?

Mane veda noras suprasti pasaulį, kuriame mes gyvename, ir noras išreikšti tai, kas jame yra išsibalansavę ir sulūžę. Manau, jog meno bei menininko užduotis yra laikyti į mus visus atsuktą veidrodį, kad būtume priversti susidurti su giliausiai paslėptais ir pačiais skaudžiausiais aspektais to, kas mes esame. Menas turi tai išreikšti ir parodyti, kas mes esame kaip žmonės. Iš čia kyla mano kūryba. Aš nelaikau savęs istorijų pasakotoju – save įsivaizduoju labiau kaip tapytoją, tapantį peizažą, ar tyrėją, bet jokiu būdu ne pasakotoją.

Ar tai yra priežastis, kodėl pasirinkote dokumentinio kino žanrą? Žinoma. Mano nuomone, dokumentika yra pats atviriausias būdas tai daryti. Nors man nepatinka „dokumentikos“ terminas, nes jis savaime nusako, kad yra dokumentuojama buvusi tikrovė.

Aš su tuo nesutinku. „Žmonės, vaidinantys patys save“, – tai vienintelė dokumentinio kino apibrėžtis, kuriai aš pritariu. Nevaidybinio (nonfiction) kino kūrimas yra būdas pažinti pasaulį ir tuos jo aspektus, kurie labiausiai rūpi ir labiausiai liūdina.

Kartu mane domina kino kameros naudojimas pa-

28

umsčia tylą Galvojau, kad gali būti pavojinga filmuoti nusikaltėlius, bet kino kamera padėjo išvengti pavojaus

mažus anūkus. Taigi galima sakyti, kad jie parodė entuziazmą atkurti nusikaltimus priešais kamerą, o aš jiems pasiūliau visa tai inscenizuoti taip, kaip jie norėtų. Šis metodas nebuvo mano sumanyta gudrybė, kaip priversti juos atsiverti ir papasakoti apie žiaurius nusikaltimus. Ne, jie ir taip noriai tai darė. Šis metodas – tai atsakas į jų atvirumą ir bandymas suprasti, kodėl jie tokie atviri.

Kam jie nori atsiverti? Kaip jie nori būti pamatyti?

Kas juos turėtų pamatyti? Aš? Jūs? Pasaulis? Kaimynai? Anūkai? Tai, ką jie darė prieš kameras, – žudynių inscenizavimas ir dramatizavimas, – tai jų dabartinių fantazijų išraiška. Jie laikosi tvirtai įsikibę šių fantazijų, kad galėtų gyventi ir pateisinti sau patiems savo veiksmus. Anwar ir jo draugų sugalvota inscenizacija buvo pati siurrealiausia, įkvėpta Holivudo filmų, kuriuos jis labai mėgsta.

sitelkiant ją kaip prizmę, per kurią galima pamatyti žmogaus fantazijas, prasimanymus ir melą, kuriančius mūsų tikrovę ir mus pačius.

Paminėjote fantazijas. Jūsų filme „Žudymo aktas“ nusikaltėliai Holivudo gangsterių filmų stiliumi atkuria savo nusikaltimus. Jie juos vaizduoja taip, kaip patys norėtų juos pamatyti ekrane.

Kodėl palikote jiems visišką kūrybinę laisvę ir ar toks būdas kalbėti apie masines žudynes buvo jūsų idėja?

Kiekvienas nusikaltėlis, kurį aš sutikau, greitai nuo mūsų pažinties pradžios pasiūlydavo mane nusivesti į žudynių vietas. Tai buvo jų idėja ir pradinis metodo etapas. Anwar Congo, pagrindinis filmo „Žudymo aktas“ personažas, buvo keturiasdešimt pirmas nusikaltėlis, kurį aš filmavau, ir visi keturiasdešimt prieš jį mane kvietėsi į vietas, kuriose jie žudė, ir ten demonstravo, kaip įvykdė savo nusikaltimus. Scena filmo pradžioje – kai Anwar nusiveda mane ant namo stogo, į vietą, kur jis nužudė šimtus žmonių, ir pradeda rodyti, kaip jis tai atliko, o paskui pradeda šokti čia čia čia – buvo nufilmuota pačią pirmą dieną, kai jį sutikome. Nusikaltėliai vardydavo baisiausias žudynių detales su šypsenomis veiduose, pagyrūniškai. Man jie tai pasakodavo priešais savo vaikus ir netgi dar visai

Dirbote su labai jautria medžiaga, kuri paliečia visos šalies istoriją ir trauminę patirtį. Ar nebuvo baugu taip prie to priartėti? Ar nebuvo baugu, kad galite filmo žinutę „ištransliuoti“ netinkamai, būti ne taip suprastas? Žinoma, buvo be galo baisu dėl visų paminėtų dalykų, tačiau aš jaučiau, kad tai, ką darau, yra svarbu ir dėl to yra verta rizikuoti. Šią patirtį galiu įvardyti kaip palaipsniui besirutuliojančią kelionę.

Pirmiausia, buvo emociškai sunku ir baisu. Ypač filmuojant „Žudymo aktą“. Pradžioje galvojau, kad gali būti pavojinga filmuoti nusikaltėlius, bet kino kamera padėjo išvengti pavojaus. Kito mano filmo „Tylos žvilgsnis“ filmavimai gąsdino fiziškai, o emociškai gydė, nes tai buvo mano kelionės pabaiga. Visus filmavimo metus aš rodžiau filmuotą medžiagą nukentėjusiųjų šeimoms ir jie mane visada ragindavo tęsti, ką pradėjau, nes ši medžiaga yra be galo svarbi, atskleidžianti, kas nutiko jų artimiesiems, ir parodanti, kad kažkas yra blogai su šiandieniu pasauliu. Aš visuomet jaučiau palaikymą iš jų, iš žmogaus teisių organizacijų bei kitų indoneziečių ir man atrodė, kad atlieku man paskirtą misiją, kurios jie patys negali įvykdyti.

Ar kurdamas filmą „Žudymo aktas“ žinojote, kad bus dar vienas filmas?

Labai anksti supratau, kad noriu sukurti du filmus. Ne apie 1965 metus, bet apie dabartį. Vieną – apie tai, kas atsitinka, kai žudikai laimi ir primeta visuomenei savo melą, pagrindžiantį jų veiksmus. Filmą apie tuštumą, moralinį vakuumą,

tikrovės vengimą, kaltę ir fantazijas. Norėjau, kad filmas primintų gąsdinantį sapną. Tai „Žudymo aktas“. Po jo ėjęs filmas „Tylos žvilgsnis“ yra labai fiziška, juslinė ir įtraukianti poema, kurioje žiūrovas kviečiamas pažvelgti į nukentėjusiųjų šeimas, penkiasdešimt metų praleidusias vaiduokliškoje tyloje ir baimėje, palaikomoje melo ir smurto.

Tokia padėtis reikalauja neatidėliotinos permainos, kad visuomenė galėtų išgyti. Šie du filmai yra skirtingi, bet turintys tą patį tikslą.

Papasakokite, kodėl Adi tapo jūsų naujausio filmo „Tylos žvilgsnis“ pagrindiniu personažu.

Pradėjęs filmuoti nukentėjusius nuo masinių žudynių žmones greitai sutikau Adi ir jo šeimą. Adi vyresnysis brolis buvo nužudytas per 1965 metų masines žudynes. Septynerius metus Adi žiūrėjo ir analizavo mano nufilmuotą medžiagą, kurią aš jam parodydavau. Jo veide visada matydavau sumišusius pasipiktinimą ir liūdesį. Ir tylą. Tyla ir jo žvilgsnis puikiai atskleidžia, kaip daugelį metų buvo kalbama apie šiuos siaubingus įvykius. Kitaip tariant, buvo užsitęsęs nuolatinis moralinis melas. Pabaigus filmuoti „Žudymo aktą“ Adi man pasiūlė savo idėją. Jis norėjo akis į akį susitikti su nusikaltėliais, kurie buvo kalti dėl jo brolio mirties. Jis tikėjosi, jog sutikę Adi nusikaltėliai pamatys, kad jis yra geras bei nuoširdus žmogus, pajus jo išgyvenimus, skausmą ir supras, kad tai, ką jie padarė prieš daugelį metų, buvo blogai. Ir tada atsiprašys. Adi to be galo troško, nes manė, kad jiems atsiprašius jis pajėgs atleisti ir gyventi šalia nusikaltėlių. Taigi ką Adi norėjo padaryti ir ko siekiama šiuo filmu – sudrumsti daug metų besitęsiančią tylą ir paruošti visuomenę gydytis. Nemaniau, kad nusikaltėliai turės drąsos atsiprašyti, bet šventai tikėjau, kad filmas sustabdys tylą ir įkvėps jaunąją kartą pradėti susitaikymo dialogą, kuris atves prie esminio pokyčio šalyje.

Kodėl daugelis abiejų filmų komandos narių slepia savo tapatybę?

Dėl saugumo. Šie žmonės – žmogaus teisių ir aplinkosaugos organizacijų darbuotojai, universitetų dėstytojai, kino kūrėjai, dėl filmavimo ilgam laikui sustabdę savo karjerą. Jie žinojo, kad iki tol, kol šalyje įvyks politinis pasikeitimas, jie negalės darbo filmuose priskirti sau, nes tai per daug pavojinga.

Tai žmonės, kurie pasiaukojo ir rizikavo savo saugumu manydami, kad šis darbas svarbus Indonezijai ir gali prisidėti prie taip trokštamos permainos bei padėti įveikti ilgai besitęsiančią tylą. www.kinopavasaris.lt

29

Baltiškosios ist Brigita Stroda

Komentaras

Koks receptas „Expo“ paviljonui? Pirma, surašyk technines nuorodas. Antra, surenk dizaino konkursą.

Jauniklėms demokratijoms viešojo pirkimo procedūros yra vienintelis kelias. Tikrai. Deja, kaip pastaroji Latvijos „Expo 2015“ paviljono patirtis parodė, nepaisant jausmus žadinančio, vitališko ir pagaulaus dizaino sprendimo, tai – minų laukas, skirtas ne baugštiesiems. (Neseniai Latvijos vyriausybė nusprendė atšaukti savo dalyvavimą dėl daugybės priežasčių, pernelyg sudėtingų nagrinėti čia, iš kurių išlaidos ir deklaruotas neorganizuotumas buvo aiškiai tik politinių peripetijų ledkalnio viršūnė.)

Kalbėdami apie galimą vieną Baltijos paviljoną, dar pridėkime nenoro bendradarbiauti tarpusavyje istoriją bei keblumus mėginant nusakyti baltiškumą, ir užduotis tampa dar sunkesnė. Neturiu jokių abejonių, kad kuris nors menininkas ar architektas galėtų šia proga išeiti į priekį ir pasiūlyti įmantrią, poetišką bei pakylėtą baltiškosios dvasios išraišką, kaip, pavyzdžiui, kamerinis orkestras „Kremerata Baltica“ sėkmingai tai daro jau 20 metų, bet aš tiesiog nematau atsidavimo savo veiklai, galimybių arba sprendimų priėmimo stuktūriškumo, kurie galėtų užtikrinti, kad sukursi-

me tokio lygio dizainą ar koncepciją; ką jau kalbėti apie susitarimą tarp trijų vyriausybių.

Paskutinis ingredientas – baltiškąja perpektyva papildyti metinę „Expo“ temą, kuri 2015-aisiais yra „Pamaitinti planetą. Gyvybės energija“.

Geriausias ir šviežiausias sėkmingas pavyzdys, kuris ateina į galvą (irgi per dizaino konkursą), – tai Thomo Heatherwick „Sėklos katedra“, kurta Didžiosios Britanijos paviljonui Šanchajaus „Expo“ parodai 2010-aisiais. Pribloškiamai kūrybiška, nenusakomai populiari, visiškai unikali ir tobulai atitinkanti temą „Geresnis miestas – geresnis gyvenimas“.

Atleiskit, mielieji, mums taip nenutiks.

Kai Latvijos rinkodarininkė Inesė Indanė buvo paprašyta įkūnyti baltiškąją dvasią, ji pasirinko apie skirtumus kalbėti štai tokiu būdu:

Trijų jūrų istorija Jie stovi ant jūros kranto. Trys.

Tik pagalvokite, jūra po jų kojomis ta pati, tokia pat pilkai mėlyna, putojanti, sykiais rami, o kitąsyk šėlstanti.

Tačiau kad ir kaip būtų, kiekvienas jų mato ir jaučia jūrą skirtingai.

Lietuviui – miriadai legendų susiję su jūra, jam tai erdvė, kur dedasi stebuklingi dalykai ir kur gyvena pasakų herojai. Smiltys jam deimantai, o jūržolės – undinių plaukai. Jis ilgesingai žvelgia į jūrą ir svajoja apie nuėjusius laikus.

Latviui jūra – meditacijos akimirka, atbraila, už kurios jis griebiasi, kai nori pabūti sau, savyje ir su savimi.

Ten jis vaizduojasi trejas devynerias saulės spalvas, ten apgalvoja nesuskaičiuojamas akimirkas tūkstančius kartų. Jis, žiūrėdamas į jūrą, yra čia ir dabar.

Estas vadelioja jūrą. Jam tai erdvė, kur gaudoma žuvis, kur lankomi broliai finai, kuri perplaukiama, užkariaujama, suvaldoma. Jis žiūri į jūrą ir mato ateitį – kur jis keliaus, ką darys, ką pasieks. Štai taip jie stovi, šalia vienos, bet nevienodos jūros po savo kojomis. Vienas praeityje, kitas dabartyje, o trečias ateityje. Turbūt todėl jie ir buvo čia pastatyti drauge – kad išjaustų laiką nuo pradžios iki pabaigos.

Akivaizdus skirtumas nuo klasikinio „mūsų bendros vertybės“ modelio. Visa tai reiškia, kad norėdami žiūrėti į jūrą mes tikrai nežiūrime į rytus.

Kitas sudėtingas recepto ingredientas – tai, kas

WDL QH PRNVOLQØ

torijos naudinga apibūdinant dvasią, gali nebūti naudinga komunikuojant su rinka (didele ir nestabilia geriausiu atveju, konfliktų zona – blogiausiu!).

Nuošalyje paliekant mano skepsį, susijusį su procesu, pasakytina, kad dalyvavimas „Expo“ yra galimybė pasirodyti pasauliui. Tikrai? Ar tai – geriausias būdas? Aš vis dar laukiu, kol galėsiu įsitikinti tokio renginio investicijų grąža labai mažoms šalims 21-ajame amžiuje, inovacijų ir kūrybiškumo eroje, ypač kai būdai, kuriais mes dalijamės idėjomis ir kalbame apie jas, pasikeitę visiems laikams.

Kiekvienas dėmesio sulaukiantis tinklaraštininkas ir verslo naujokas žino, kad raktas į sėkmę – papasakoti gerą istoriją. Raktas į gerą istoriją yra autentiškumas. Jis kyla, kai labai asmeniškai išmanai savo dalyką. Taip, tu turi turėti gerą idėją arba produktą, bet tai irgi kyla iš gilaus supratimo.

Baltijos šalims greičiausiai gerai sektųsi su miškais ir augalais – dalykais bei sąvokomis, artimai susijusiomis su žeme ir gamta. Tai viena vertus. Kita vertus – mes taip pat gerai išmanome sovietinį palikimą, ir daug sėkmingo verslo gimė iš tik tai erai būdingų problemų specifinių sprendimų, pavyzdžiui, transporto, mikrotechnologijų, mažų kalbinių sprendimų ir prieigos prie tam tikrų įgūdžių bei nišų. Žinau, kad dabar bent vienas žmogus skaito tai ir sako – oi ne, mes norime pabėgti nuo TOS is-

IDQWDVWLND

torijos! – bet tai tikra atsparumo istorija ir tam tikriems produktams tam tikroje vietoje ji tinka.

Mes žinome istoriją apie Vokietiją ir technologijas, Italiją ir madą, bet mūsų galimybė yra ta, kad naujienų išalkusiam pasauliui mes turime naujų, jam negirdėtų istorijų.

Laimos Kaugurės patalynė www.studionatural.lv yra įdomi ženklui „Armani“, nes ji autentiška. Vilnos batai www.woolings.com yra įdomūs, nes jie pagaminti iš veltinio – audinio, gerai pažįstamo šiam regionui. Kiekviena mūsų šalis turi eklektiškų istorijų apie autentiškus produktus.

Aš teigiu, kad istorijoms pasakoti labiausiai tinka veiksmingos ir paveikios platformos. „Raudonieji švarkai“ (apie kuriuos N WIND rašė 2014 metų gruodžio numeryje) yra vienas iš tokių – puikiai papasakotų Latvijos eksporto istorijų – pavyzdžių. Tai buvo kolaboracinis judėjimas tarp keleto partnerių, ir valdžia – nors ji prastoka kūrybininkė – gali būti naudinga paremdama istorijas pasakojančias platformas „rankos atstumo“ principu.

Ir čia reikalingos išlaidos tikrai yra mažesnės nei paviljono projektuose.

Dizainas dėl savo prigimties – taip pat neblogas sprendimas mūsų mažoms konkuruojančioms asmenybėms. Kai kurie eksporto produktai paprasčiausiai konkuruoja kainomis ir kitais įprastais as-

pektais, bet nėra jokios tikimybės, kad estiška, latviška ar lietuviška kepurė, skrybėlė ar šluota galėtų būti vienodos. Turėdami, žinoma, kartu būti ir funkcionalūs, drabužiai, daiktai ir baldai perteikti emociją bei asmenybę gali geriau nei vaistai ar statybinės prekės.

Savo pastabas rašau iš perspektyvos žmogaus, nuolat turėjusio Latvijos vardu konkuruoti su lietuvių ir estų operos trupėmis bei turizmo produktais, – buvau grupės, turėjusios „Expo“ paviljonui pateikti dizaino siūlymus, narė, nuolat „atrajojusi“ baltiškojo identiteto sąvoką. Yra tačiau ir dar viena, senesnė, patirtis, kurią galėčiau paminėti. Man, augusiai Melburne, Australijoje, iškyla patys švelniausi prisiminimai iš to laiko, kurį Baltijos šalių bendruomenės nariai praleisdavo drauge, palaikydami vieni kitus dėl bendro tikslo. Galbūt galime ir vėl tai padaryti, šį kartą profesionaliai. Įsivaizduokite Baltijos verslo ir dizaino centrą Londone ir Niujorke kaip nuolatinę produktų bei paslaugų parodų vietą ir, svarbiausia, kaip kontaktų vietą užsienio žurnalistams, tikriesiems mūsų pagavių istorijų adresatams!

Ir saugokimės nacionalinių stereotipų. Mes žinome, kad estai pagarsėję santūrumu ir mažakalbyste, – bet būtent jie sėkmingiausiai transliuoja savo istorijas į tarptautinę sceną. Pasimokykime iš jų pavyzdžio.