N WIND | 07

Intymumas

2015 birželis

ŠIAURĖS KŪRYBINĖ ENERGIJA

Tapio glamonės, Suomija Vieno žinomiausių suomių dizainerių Tapio Wirkkala (1915–1985) rankomis dalį darbų sukūrė Intymumas. Glamonėjantis žvilgsnis ir rankos, grakščios, aptakios formos, lyg išsiilgusio vyro erotiškos užuominos – kurios galbūt gimsta tik stebėtojo galvoje. www.wirkkala.fi

Galimi giminaičiai (Possible Relatives), Tina Enghoff, Kopenhaga Žmogus ir erdvė – stebėdami vienas kitą jie tampa víena, ir palikdamas erdvę žmogus palieka joje savo savastį. Fotografinių novelių autorė Tina Enghoff fiksuoja intymų žmogaus bei erdvės santykį fotografuodama mirusių vienišų senolių namus Kopenhagoje. Nematomi, praradę viltį ir vaidmenį, jie palieka itin intymų įspaudą aš buvau čia. Jautrūs fotostebėjimai pabrėžia ir žmogiškojo kontakto bei intymumo skurdą turtingoje šalyje. www.tinaenghoff.com

Atviras pa intymumas Isteriški skaitiniai (Hysterical Literature), Clayton Cubitt, Niujorkas 123 metai ir 144 dienos – tiek laiko planetos gyventojai stebėjo moteris, skaitančias klasikinę literatūrą ir patiriančias nesuvaldomą orgazmą. Menininkas įvairiais projektais ir anksčiau tyrinėjo atotrūkio, nuovargio temas fiksuodamas momentus, kai žmonės paleidžia pozą. Projektas tiria dvikovą – kūno ir proto, moterų seksualumo ir gėdos, meno ir sekso.

Ir kulminaciją – akimirką, kai visa tai tampa intymiu, gražiu vieniu. www.hystericalliterature.com

2

Tom of Finland, Suomija Pasaulyje tikrai daugiausia sekėjų turintis suomių menininkas – Tom of Finland, homoerotiškų komiksų dailininkas. Tai – tiesmuko intymumo, sekso išraiška, nuo 1970-ųjų tapusi didele gėjų kultūros dalimi. Pernai Suomijos paštas išleido pašto ženklų seriją su švelnesniais Tom of Finland piešiniais. Ir vis dėlto įsivaizduokite, kaip smagu siųsti sąskaitas klientams (ar meilės laiškus) vokuose su tokiais ženklais.

aslėptas s

N WIND KVIEČIA MAINYTIS – KEISTIS TARPUSAVYJE IR KEISTIS PATIEMS

Anders Petersen projektas „Café Lehmitz“, Švedija Momentinis, priverstinis, už pinigus, bet intymumas. Petersen 1978 m. išleistoje fotografijos knygoje „Café Lehmitz“ užfiksavo nakties veikėjus Hamburgo kavinėse – prostitutės, transvestitai, narkomanai, lėbautojai. Fotografas šiurkščioje, aštrioje aplinkoje visgi įžvelgia ir trapų emocinį ryšį tarp žmonių. www.anderspetersen.se

Mėnesinis žurnalas apie kultūrą ir kūrybišką verslą Šiaurės Europos regione ISSN 2351-647X 2015, Nr. 7 Leidžia: UAB „BLACK SWAN BRANDS“ Redakcijos adresas: Vilkpėdės g. 22, Vilnius www.nwindmag.eu hello@nwindmag.eu www.facebook.com/nwindmag

Scenos iš vedybinio gyvenimo, Ingmar Bergman, Švedija Filmą „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ (1973) žiūrėti sunku – kamerinė aplinka, vaidyba ir garsas retsykiais kuria intymaus teatro spektaklio įspūdį, gali pasijusti lyg viename kambaryje su Johan ir Marianne, lyg nepastebimas šeimos narys, kartu patiriantis jų abiejų skausmą ir intymumo metamorfozes. Intymumas čia prarandamas ir atrandamas iš naujo, jis kankinantis ir pakylėjantis, lyg nuogas klausimas – ar mes tai turime? Manoma, kad šį filmą Švedijoje lydėjo išaugęs skyrybų skaičius.

Viršelis Alexander Bard, „ChronicArt“ nuotr.

Numerio autoriai Tautė Bernotaitė, Inese Indane, Dovydas Kiauleikis, Tomas Milkamanavičius, Agnė Tuskevičiūtė, Karolis Vyšniauskas Dizainas Laura Tulaitė, Tomas Mozūra, tomas@nwindmag.eu Spausdino UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė

3

Protagonistas

Interneto filosofas Palikęs muzikos pasaulį, Alexanderis Bardas pasinėrė į filosofiją.

Asm. archyvo nuotr.

Dovydas Kiauleikis

Daugiau nei dvidešimt penkerius metus praleidęs muzikos rinkoje – legendinės grupės „Army of Lovers“ vienas įkūrėjų, muzikos leidėjas, prodiuseris, netgi švedų „Pop Idol“ teisėjas – Alexanderis Bardas šiandien save pristato kaip kiberfilosofą. Pasinėręs į interneto poveikio visuomenei analizavimą, Alexanderis netgi kalba apie naują religiją – sinteizmą, pagal kurią internetas yra dievas.

Ką reiškia „kiberfilosofija“? Alexanderio manymu, filosofija yra menas kurti naujas koncepcijas, padedančias geriau suprasti pasaulį, o priešdėlis kiber- reiškia, kad gilinamasi į virtualumo ir technologijų klausimus, ypač kai šiuodu susijungia, ir nagrinėjama, kaip visa tai siejasi su žmonijos būviu.

Kiberfilosofija bando suprasti, kaip besitęsianti interneto revoliucija veikia mūsų kasdienius gyvenimus. „Pavyzdžiui, klausimai, kurie mane domina: ką Karlas Marxas būtų manęs apie internetą, ką Friedrichas Nietzsche pasakytų apie interaktyvumą, o Hegelis – apie dalyvavimo kultūrą ir sužaidybinimą (angl. gamification)? Mano tikslas – perleisti filosofijos meistrų idėjas per naujųjų technologijų ir naujos realybės filtrą“, – aiškina Alexanderis.

Su Alexanderiu bendraujame šeštadienio rytą per „Skype“ vaizdo konferenciją. Nerandu taiklių lietuviškų žodžių camp ir flamboyant išversti, nes šie taip puikiai apibūdina Alexanderį, – pažiūrėkite „Army of Lovers“ klipus (bei straipsnį iliustruojančias nuotraukas) ir suprasite, ką turiu galvoje. Prieš save matau neseniai atsikėlusį kiberfilosofą su baisiai susivėlusia barzda, šlamščiantį rytinius sumuštinius.

Prašau paaiškinti, kas yra sinteizmas, kodėl žmonijai reikia naujos

Ateitis priklauso interneto bendruomenės idealui

religijos. Alexanderis juokiasi: „Jei būtume galėję tokią didelę temą paaiškinti keliais sakiniais, būtume ne knygą, o straipsnį parašę.“ Knygą „Sinteizmas – dievo sukūrimas interneto laikais“ (angl. „Syntheism – Creating God in the Internet Age“) Alexanderis parašė kartu su medijų tyrėju Janu Söderqvistu (kaip, beje, ir kitas tris knygas apie interneto poveikį žmonijai).

Bet pabandykime. Sinteizmas – tai nauja metafizinė sistema virtualiam pasauliui. Alexanderis teigia, kad norint suvokti pasaulį žmonėms būtina utopija, kažkas iki galo nepasiekiama ir nesuprantama. Šiandien tarsi jau suvokiame, kad įprastas dievas neegzistuoja, todėl turime patys susikurti naują dievą (priešingai ankstesniam tikėjimui, kad Dievas sukūrė mus). „Syntheos“ graikiškai reiškia „mūsų sukurtas dievas“ – internetas ir yra ta metafizinė, iki galo nesuprasta mus jungianti utopija. „Prieš penkis tūkstančius metų genčių dievybės buvo pakeistos Dievu. Iš dalies tai lėmė būtinybė gentims telktis dėl išlikimo – reikėjo bendros jungties, kuri karus pakeistų į prekybą ir bendradarbiavimą. Kitas didelis virsmas įvyko prieš 300 metų – individas, o ne Dievas tapo metafizikos pagrindu. Didesnis informacijos prieinamumas leido kiekvienam suformuoti savo pasaulėžiūrą. Ne veltui Descartes’as pasakė: mąstau, vadinasi, esu“, – istorijos giją tiesia Alexanderis.

Alexanderis nepripažįsta narcisizmo, silpnų, tarsi vieniši atomai veikiančių individų egzistavimo, jis – už ryšius, žmonių susijungimą, bendradarbiavimą. „Šiandien individualizmas traukiasi. Su technologijomis atėjo ir interaktyvumas, tad minia, būrys tampa žmogaus elgesio bei mąstymo modeliu. Ateitis priklauso interneto bendruomenės idealui.“ Ar religija nėra vienas iš būdų kontroliuoti žmones? Ir vis dėlto kaip naujos religijos pagrindą imi internetą, labiausiai išlaisvinančią kada nors sukurtą technologiją.

Religija kontroliuoja žmones, bet taip pat suteikia jiems galios. Viskas, ką žmonės daro, yra susiję su tikėjimu, – tai pasaulėžiūra. Jei tu ir aš turime ką nors sukurti kartu, pirmiausia privalome suvienodinti savo pasaulėžiūrą. Čia baigiasi individu-

Protagonistas

Alexanderis Bardas ir knygĹł bendraautoris Janas SĂśderqvistas.

Niclo Brunzellio nuotr.

6

alizmas. Internetas – naujas tikėjimas: pasaulis yra persidengęs, susijungęs. Tai priešingas požiūris Descartes’o individualizmui, kai viskas buvo telkiama aplink asmenybę. Įdomu, kaip šiame kontekste atrodo intymumas: ar netgi dievui esant internete tikrai dar galime jaustis artimi kitiems žmonėms (kalbu ne apie seksą, o apie intymumą plačiau)?

Pirmiausia, pritariu, kad intymumas – ne seksas, o jausmai. Ir štai kaip tai pasireiškia gyvenime: žmonės, kurie nejaučia vienas kitam seksualinio potraukio, nusprendžia gyventi kartu; tapo norma, kad per gyvenimą žmonės išsiskiria keletą kartų. Tai yra bendruomenės idealo pavyzdžiai.

Internetas – naujas tikėjimas: pasaulis yra „persidengęs“, susijungęs Dabar gyvename virtualioje, susijungusioje ar bent jau besijungiančioje visuomenėje. Kaip manai, kas bus po jos? Kokios tavo ateities projekcijos?

1987 metais, kai savo namuose pirmą kartą įsivedžiau internetą, supratau, kad ateityje visi kompiuteriai susijungs į vieną milžinišką kompiuterį, – panašiai šiandien ir gyvename. Taigi, daugybę dalykų galima numatyti gan toli į ateitį.

Ir vis dėlto esu indeterministas. Filosofijos pasaulis seniai diskutuoja apie tai, kad nenumatyti, neįmanomi nuspėti fenomenai atsiranda tarsi iš nieko. Nors šios mintys nenaujos, šią idėją itin išpopuliarino Nassimas Nicholas Talebas knyga „Juodoji gulbė“. Spėlioti apie ateitį yra gana bergždžias užsiėmimas.

Savo knygose teigiate, kad kultūra yra nauja gamtos versija: Gamta 2.0. Ar „gamta“ ir „kultūra“ nėra priešingos sąvokos?

Istoriškai kalbant, gamta ir kultūra įsivaizduojamos kaip priešingybės: kultūra yra tai, ką žmonės daro, o gamta yra gyvūnams. Betgi tai, ką daro žmonės, yra labai natūralu, kalba ir komunikacija yra gamtos dalis. Žmonės nėra pažengę toliau už kitas gamtos dalis, tiesiog mes viską darome kitaip. Mes mėgstame

įsivaizduoti, kad esame moralūs padarai ar kad turime išskirtinį protą.

Bet juk mūsų smegenys mus kontroliuoja: žmogus yra kūnas, ir šis kūnas nori išlikti. Tokiu atveju kultūra yra gamtos tęsinys: Gamta 2.0.

Tęsiant gamtos temą, ar seksas be galimybės kurti naują genetinę sintezę, naują žmogų nepraranda prasmės? Žinoma, kad ne. Kai būdami maždaug 12 metų atrandame seksualumo jausmą, pradedame fantazuoti apie kitus žmones, reprodukcija yra paskutinis dalykas, apie kurį galvojame. Reprodukcija – seksualumo šalutinis produktas. Nes jei seksas – tik giminei pratęsti, ar tai reiškia, kad 50 metų moteris ir vyras arba homoseksualios poros to daryti negali? Seksas yra daug galingesnis ir daug naudingesnis dalykas nei tik reprodukcija.

Po gilesnių filosofinių klausimų prieiname lengvesnę temą – muziką. Prieš ketvirtį amžiaus diskotekose netilo grupės „Army of Lovers“ melodijos, jų daina „Crucified“ Eurochart laikėsi pirmoje vietoje aštuonias savaites iš eilės. „Army of Lovers“ buvo populiarūs ne tik dėl užkabinančios muzikos ir ekstravagantiško įvaizdžio – grupė simbolizavo laisvę.

Laisvė buvo užkoduota ne tik muzikoje, bet ir drąsiame, skandalingame grupės narių elgesyje. Žurnalistas Ramūnas Zilnys taip apibūdino grupės narius: „Vienais apatiniais į sceną eidavęs kirpėjas ir stilistas Jeanas Pierre’as Barda, pasipuošęs masyviais auskarais, avintis aukštakulnius ir ant veido užsitepęs kilogramą pudros. Kaip „Trijų muškietininkų“ personažas pasidabinęs filosofas Alexanderis Bardas. Ir gašlioji sekso dievaitė Camilla Henemark, kuri vaizdo klipuose niekada nenustodavo glostyti savo krūtų.“ Alexanderis nenori sutikti, kad grupei rūpėjo tik įvaizdis, – jis ragina įsiklausyti į dainų tekstus.

Prieš dvejus metus A. Bardas paliko muzikos industriją ir galutinai pasinėrė į kiberfilosofiją: „Pasauliui nereikia daugiau dainų – jų prikurta užtektinai. Manau, kad pasauliui reikia daugiau puikios filosofijos, kuri padėtų suvokti dramatiškus pokyčius, veikiančius visuomenę.“

7

Tema

Seksas nebeprovokuoja 8

Karališkasis Danijos teatras sutinka su provokuojančių kūrėjų žaidimo taisyklėmis

Arthur Köstler nuotr.

Agnė Tuskevičiūtė Gegužės 2 dieną Karališkajame Danijos operos ir baleto teatre įvyko šiuolaikinio baleto „Feberhavnen“ premjera, kurią pristatė trupė „Signa“. Jeigu jums pirmasis sakinys neatrodo keistas, užmeskite akį į spektaklio anonsines nuotraukas ir grįžkite prie jo dar kartą. „Nenorėjome provokuoti ar sukelti skandalo.

Skandalai vargina“, – paklaustas, ko siekė pasirinkdamas iš pirmo žvilgsnio provokuojančią temą

kacijų. Tad teatre šalia „Spragtuko“ plakatų atsirado ir naujojo pastatymo „Feberhavnen“ vaizdai.

Be kelių nežymių komentarų socialiniuose tinkluose, didesnio atgarsio reklama nesukėlė. Tačiau ji savo darbą atliko – į visus porą savaičių vykusius spektaklio premjeros pristatymus bilietai buvo išparduoti. Sex sells?

Anonsinė fotosesija yra dalis spektaklio ir paskatina įjungti vaizduotę, ko laukti. Danijos kūrybinė kompanija „Signa“ yra žymi tuo, kad kuria nepatogius, provokuojančius ir ne vieną meno sritį sujungiančius pasirodymus. Jų darbuose nevengiama intymių temų ir vaizdų, o aktoriams bei žiūrovams keliami dideli reikalavimai (ypač psichologinio stabilumo). Daugelio „Signos“ darbų sėkmė priklauso nuo to, kiek žiūrovai patys įsitraukia į aplink juos kuriamą vyksmą. Ne tik telefonus, fotoaparatus, bet ir santūrumą bei gėdą reikėtų palikti rūbinėje ir keturioms valandoms paleisti savo fantaziją bei atsiduoti intymumui su kūrėjais. naujojo spektaklio reklamai, sakė vienas trupės įkūrėjų Arthur Köstler. Spektaklio vizualizacijos – tai neatskiriama naujo projekto dalis, atspindinti ir sustiprinanti būsimo veiksmo įspūdį. Spektaklis prasideda jau vien pažvelgus į fotosesijos rezultatus – nuotraukos darytos spektaklio dekoracijų fone. Karališkasis Danijos teatras, atverdamas duris eksperimentiniams šiuolaikiniams pasirodymams, sutinka ir su jų žaidimo taisyklėmis, neatsitveria biurokratinėmis konservatyvių pasiteisinimų sienomis, iš kūrėjų sulaukęs pirmųjų provo-

9

Per siaubą į sa Nuo seno į Hapsalu važiuoja žmonės iš visos Estijos, norintys atgauti jėgas ir ramiai pailsėti. Bet vieną dieną čia atsikraustė zombiai. Didžiausias Estijos kino festivalis, Taline vykstantis „Black Nights“, po savo sparnu pradėjo organizuoti HOFF – „Haapsalu Horror and Fantasy Film Festival“. Nuo to laiko taikų miestelio gyvenimą vienam savaitgaliui kasmet sujaukia brutalūs siaubo filmų fanatikai – ar bent jau taip iš pradžių atrodė Hapsalu gyventojams.

Karolis Vyšniauskas

Siaubo filmai yra nemalonūs, gąsdinantys ir neleidžiantys ramiai užmigti. Kodėl žmonės juos žiūri? Atsakymų ieškome Hapsalu saloje Estijos vakaruose. Balandį čia 10-ąjį kartą vyko siaubo ir fantastinių filmų festivalis HOFF. Buvome pirmieji ten nuvykę Lietuvos žurnalistai.

Pirmas įspūdis

Hapsalu yra idiliška vieta: aplink jūra, tyras oras, žalia gamta. Kaip Nida, tik keliskart didesnė, o miesto centre stovi neįtikėtina pilis. Gedimino bokštas prieš ją – kaip vienas tų žmogeliukų prieš milžiną Guliverį. Sako, pilyje vaidenasi: anot legendos, viename iš bokštų buvo užmūryta dama – XIII amžiuje, kai pilis pastatyta, tai buvo normali praktika siekiant atbaidyti priešus. Lig šiol tikima, kad rugpjūtį pilies vaiduoklis – Baltoji Ledi – prisikelia. Ta proga čia rengiamas specialus festivalis su dainomis, šokiais ir siaubo filmų peržiūromis.

Kur tik pasisuksi, rasi SPA centrą ar nakvynės namus. Net dumblas čia turi gydomųjų savybių.

„Ir dabar dalis vietinių prisibijo festivalio. Bet daugumai jis patinka. Šis miestas yra vasaros kurortas, pavasarį čia mažai veiksmo. O į festivalį kasmet atvyksta apie 3 000 žmonių. Visi viešbučiai ir svečių namai festivalio savaitgalį būna pilni.

Gyvenimas verda. Labai tuo džiaugiamės“, – sako mums miesto meras Urmasas Suklesas. Ir prisipažįsta, kad siaubo filmus žiūri saikingai: „Jie ne visai man.“ Per festivalio istoriją į šį rojaus kampelį yra atvykę pripažintų siaubo filmų kūrėjų (šių metų žvaigždė – ispanas Nacho Cerdà, atvežęs savo „Trilogy of Death“), čia parodyta dalis ekstremaliausių kada nors sukurtų juostų, tokių kaip amerikiečių „Kanibalų holokaustas“ („Cannibal Holocaust“, 1980) ar japonų „Jūrų kiaulytė“ („Guinea Pig“, 1985). Šioje, pavyzdžiui, vaikinai pagrobia jauną merginą ir adata pjauna jai akį.

Bet nereikia apsigauti: nuotaika festivalyje pakili, 8-ojo dešimtmečio retro estetikos kultūros namuose (čia įrengtos visos trys festivalio salės) sutikti žmonės – draugiški ir paslaugūs. Jie nustemba išgirdę, kad važiavome čia per dvi šalis, aštuonias valandas. Filmų siūloma įvairiausių – nuo vokiškų trumpametražių, kaip „German Angst“, iki

Intymiausi filmai – su S ženklu?

Nebūtinai. Išgyventi akistatą su pačiu savimi žiūrint siaubo filmą yra ne mažiau intymi patirtis

10

HOFF archyvo nuotr.

ave

amerikietišką militarizmą kvestionuojančio įtempto „The Guest“ ar puikios 9-ojo dešimtmečio itališkų filmų parodijos „The Editor“, kurioje humoro daugiau negu baugumo. Buvo ir kelios estiškos trumpametražių filmų premjeros – daugiausia plojimų sulaukusioje herojus nužudomas todėl, kad yra vegetaras. „Seniai norėjau paragauti vegetaro mėsos“, – pasakė egzekuciją įvykdęs miško gnomas, prieš tai apsimetęs įkyriu sveikos mitybos specialistu.

Kadangi festivalis šiemet jubiliejinis, ragavome ir torto – pagaminto iš silkės ir duonos. Taip pat sutikome vaikiną iš Vokietijos, vedusį pamoką, kaip nugalėti zombius, – jis parodė bent penkis skirtingus būdus: kaip elgtis, jeigu zombis ateina iš nugaros, iš priekio, jeigu jų ne vienas, o du. „Jūsų draugai gali juoktis, kad esate čia, – sakė jis paskaitos klausytojams. – Bet jie bus pirmosios aukos atėjus zombių apokalipsei.“ Trumpai – tai buvo smagiausia kraupiausių filmų šventė, kokią gali įsivaizduoti. „Kiekvienais metais manęs vis klausia – kodėl propaguoji smurtą? Ir tada supranti, kiek mažai žmonės iki šiol žino apie siaubo ir fantastinius filmus“, – sako Maria Reinup, ketvirtus metus organizuojanti šį festivalį. Ji prisipažįsta: „Pati nesu siaubo filmų gerbėja. Dar ir dabar jie mane išgąsdina iki apsi... Sudarydama programą filmus turiu pamatyti iš anksto. Jeigu žmonės matytų, kaip atrodau juos žiūrėdama viena biure, vėlai vakare, juoktųsi: kai einu į tualetą, kuris yra kitame koridoriaus gale, palieku visas duris atrakintas, šviesas uždegtas. Man taip baisu.“ „Kodėl tuomet organizuojate tokių filmų festivalį?“ – klausiame. „Tikslas – parodyti žmonėms kitokį kiną, ugdyti skonį. Estijoje, kaip ir aplinkinėse šalyse, nėra tokio kino tradicijos – vakarietiškas autorinis 8-ojo ar 9-ojo dešimtmečio kinas buvo puikus, bet mūsų tėvų ir senelių nepasiekė. Dėl to

reikia kurti šią tradiciją dabar“, – sako Maria. „Kuo įvairesnis kinas – tuo geriau žiūrovams.

Taip, kartais nueiname iki kraštutinumų, bet tokie jau yra šie filmai. Tiems žmonėms, kurie prie jų nepratę, šie filmai leidžia praplėsti ribas. Manau, žmonėms to reikia: daugiau įvairovės, daugiau naujų patirčių, daugiau netradicinio mąstymo. Vieną dieną pasižiūri keistą filmą iš Ispanijos – net nemanei, kad žmonės gali tokių dalykų sugalvoti. Kitą dieną tu jau esi atviresnis pasauliui, negu buvai prieš tai“, – neabejoja festivalio organizatorė.

Siaubo filmai padeda atsiverti ne tik į aplinkinį pasaulį, bet, visų pirma, į save patį. Manoma, kad intymiausi filmai yra tie, kurie pažymėti S ženklu ir kuriuose rodoma daug nuogo kūno.

Nebūtinai. Žiūrėti siaubo filmą ir išgyventi akistatą su pačiu savimi yra ne mažiau intymi patirtis. Kodėl žmonės jai ryžtasi, klausiame Hapsalu sutiktos kanadietės Shelagh Rowan-Legg. Ji yra kino kritikė, sudarinėja programą didžiausiam britų siaubo filmų festivaliui – Londone vykstančiam „FrightFest“, o neseniai parašė disertaciją apie fantastinį Ispanijos kiną. Ji turi žinoti vieną kitą atsakymą. „Žiūrėdami siaubo filmus žmonės gauna gerą adrenalino dozę. Be to, atsiranda malonumas, kai tave išgąsdina, bet saugioje aplinkoje. Visada supranti: „Tai tik filmas.“ Net jei kartais jis gali sukelti košmarus“, – sako Shelagh. „Šiuose filmuose taip pat gausu simbolių, susijusių su mūsų kasdieniu gyvenimu ir visuomene. Pavyzdžiui, „The Guest“ kvestionuoja militarizmą, klausia, ką mes darome su savo kariais Amerikoje, ar nepaverčiame jų monstrais. Ir lietuvių režisierės Kristinos Buožytės „Aurora“ – puikus filmas, kuris kalba apie meilę ir obsesijas per mokslinės fantastikos prizmę. Siaubo filmai, fantastika – tai tiesiog neįprastas būdas kalbėti apie mums įprastus dalykus, išskirtinis tuo, kad jame galima nueiti iki kraštutinumų.“ Siaubo filmai yra būdas pažinti save taip intymiai, kaip su kitų žanrų kinu gali nepavykti. Jeigu įveiki save per siaubo filmą – įveiksi visur.

Bet ne mažiau svarbu tai, kad šie filmai gali būti tiesiog geras būdas pasilinksminti ir pamatyti vieną gražiausių vietų Baltijos šalyse. „Sugrįžkit kitais metais ir pakvieskit draugų iš Lietuvos!“ – atsisveikindama prašė Maria, HOFF organizatorė. Sugrįšime. Gal ne vieni?

HOFF vyksta balandžio pabaigoje Hapsalu mieste, Estijoje. www.hoff.ee

Neišsigandę.

HOFF svečiai

Ove, internetinio „sci-fi“ žurnalo autorius Siaubo filmus žiūriu todėl, kad negali to šūdo, kurį ten matai, daryti realiame gyvenime. Na, gali. Bet gal geriau nereikia. Tai eskapizmas.

Galimybė pabėgti nuo realybės.

Kokį patį baisiausią filmą pameni?

Kai buvau mažas, pasižiūrėjau „Night of the Living Dead“, 1968 metų. Man buvo gal 6-eri.

Miegojau viršuje. Atsibudau ir buvau toks išsigandęs. Maniau, kad zombiai iš filmo apsupo namus. Tada galvojau: gerai, jog esu antrame aukšte, – čia saugiausia vieta, nes galėsiu jiems nukapoti pirštus, jei bandys lipti laiptais. Gal buvau dar per jaunas žiūrėti tą filmą.

Kas tau baisiausia siaubo filmuose?

Scenos su akimis. Kai pamatai vaikiną, pjaunantį peiliu kitam vaikinui akį, – tai truputį kraupoka, tiesą sakant.

Tina, mama, improvizacinio teatro aktorė Man nelabai patinka siaubo filmai, bet mėgstu atvykti į festivalį. Šiemet – jau penktas kartas. Tai yra vienintelė vieta, kur žiūriu siaubo filmus. Kai stebiu visas tas išprotėjusias kraujuotas scenas, pamirštu apie problemas namie. Čia atmosfera labai gera, toks šiltas jausmas apima. Namie žiūrėti bijau.

Koks tavo pats mėgstamiausias siaubo filmas?

Prieš trejus metus šiame festivalyje mačiau „Julia’s Eyes“. Psichologinis siaubo filmas, tokius mėgstu labiausiai. Jis apie merginą, kuri apanka ir pradeda matyti keistus dalykus.

Ką baisiausio esi mačiusi?

Prieš trejus metus festivalyje buvo rodomas filmas, kuriame – persileidimo scena. Tuo metu laukiausi kūdikio. Ta vieta mane visiškai šokiravo.

11

Paradoksas. MŪSŲ INTYMUMAS SU PAČIU SAVIMI (SAVO GENITALIJŲ TRYNIMAS NĖRA TAI) – PATS MENKIAUSIAS. Mes padarysime bet ką, kad patys save apgautume. Patikėsime bet kokia beprotiška istorija, kad tik toliau liktume savam voverės rate. Nes neapgavę savęs negalime net iš lovos išlipti ir pabėgioti rytinio kroso, argi ne paradoksas?! Ar mes taip savęs nemėgstame, kad negalime sau nieko prisipažinti? Darome viską, kad neatsidurtume vienas prieš vieną su savimi, kad nebūtų jokio asmeninio intymumo. Prikišame tarp savęs ir savęs, net į tarpus tarp savo širdies dūžių, visokio mentalinio triukšmo, kad tik neišgirstume VIDINIO BALSO. Sunku pripažinti, kad esame godūs, bailūs savanaudžiai, bet kokį veiksmą atliekantys tik už cukraus gabaliuką, t. y. kad esame žmonės. Mes negalime savęs diskredituoti, patys prieš save.

Net negalime suabejoti, ar tikrai Vatikane sėdi Dievo vietininkas! Kuriam su didelėmis pastangomis ir užsispyrimu net GALI PAVYKTI PRISISKAMBINTI. Tai juk kaip paskambinti pačiam Dievui! Neblogai. O gal viskas gerai, mes esame iš kūno ir dvasios? Tai du skirtingi subjektai? O gal dar yra ego?

Ko gero, taip. Tik ego mums duotas ne šiaip sau, o kad turėtume ambicijų. Dar geriau, jei ego didelis, kaip Godzila. Ego gali išspręsti šitą amžiną PROBLEMĄ, jis kintantis, bet kuo didesnis – tuo saugiau. Ne lok, o kąsk.

ATVIRAI TAVO PRIEŠAS www.doberman-inside.eu

SEB

x

Tautė Bernotaitė

N WIND:

DUETAI

Bendras verslas – įdomus scenarijus šeimai „Įšokome ir tik tada mokėmės plaukti“, – sako ženklo „BlankBlank“ kūrėjai – latviai Linda ir Martinas Blankai. Drabužių ir aksesuarų verslą ši šeima pradėjo su dideliu entuziazmu, bet turėdama nedaug mados industrijos žinių.

Dideliu iššūkiu menininkams tapo gamybos procesas: meno srityje jie buvo pratę pateikti vienetinį modelį, todėl jautėsi neužtikrinti viskuo, kas susiję su masine gamyba. Kai žinoma latvių muzikos grupė „Instrumenti“ užsakė 300 marškinėlių, puoštų sudėtingais grafiniais spaudiniais, naują vardą mados rinkoje, suprantama, tai džiugino. Tačiau rūpestį kėlė praktinis aspektas: kaip sukurti daug vienodų kopijų, bet išlaikyti kokybę ir spaudinių autentiką – dauguma „BlankBlank“ spaudos ir gamybos darbų atliekami rankomis.

Visuose kelio pradžios etapuose duetą motyva-

vo bendra vizija – juodu tikėjo, kad ženklas unikalus, todėl buvo pasiruošę dirbti, kiek tik reikės, kad tai įrodytų.

Oficialiai ženklas „BlankBlank“ įkurtas 2013 metais, tačiau proceso pradžia galima laikyti Lindos ir Martino laikus Latvijos dailės akademijoje (LDA). Joje Martinas 2004-aisiais baigė dizaino magistrantūrą ir nuo tada yra įsitraukęs į įvairius industrinio dizaino, reklamos bei rinkodaros ir baldų dizaino projektus. Linda 2012 metais LDA baigė grafikos dizaino magistrantūrą ir dirba su įvairiais vizualiųjų menų bei grafikos projektais. „Pirmąją šilkografijos įrangą įsigijome 2008 metų lapkričio 18-ąją. Tą pačią dieną Latvijos vyriausybė paskelbė, kad šalis patiria sunkią ekonomikos krizę, – apie aplinkybes, kuriomis radosi verslo

užuomazgos, pasakoja Martinas. – Tačiau nejaučiame didelio skirtumo tarp padėties anuomet ir dabar. Tiesiog mums tai buvo pradžia ir buvo sunku. Bet juk ir dabar patiriame iššūkių, tik kitokių.

Atrodo, kad labiau keičiamės mes – mūsų ambicijos, strategija, o ne Latvijos ekonomika.“ Beje, minėtą įrangą dėl uždarytų parduotuvių pora pirko Lietuvoje: lapkričio 18-oji Latvijoje – Nepriklauso-

SEB banko atstovė Julita Varanauskienė.

Redos Mickevičiūtės nuotr.

rai būtų pamąstyti, kada ir kokią dalį įmonės pelno perkelti į asmeninių finansų buhalterinę knygą. Iš pradžių – tam, kad būtų sukaupta finansinė atsarga, leidžianti pragyventi tam tikrą laikotarpį be pajamų iš verslo.

Jei verslo pajamos yra vienintelis dviejų žmonių finansų šaltinis, o dar jeigu jos nėra reguliarios, tuomet laikotarpis, numatomas pragyventi be papildomų pajamų, turėtų būti nors dukart ilgesnis už tą, kuris rekomenduojamas paprastai nuolatines pajamas gaunantiems žmonėms. Taigi, jei įprastai patariama sukaupti sumą, reikalingą 3–6 mėnesiams, tai šiuo atveju reikėtų pagalvoti apie metus. Vėliau verta pamąstyti, kaip bus kaupiamas turtas tam laikui, jei kada nors vis dėlto norėsis pasitraukti iš aktyvios veiklos. Būtų neatsargu tiesiog tikėti, kad atėjus laikui verslą pelningai parduosime ir iš gautų lėšų galėsime puikiai gyventi. Taip būna, bet ne visada. Verslininkai turi tikėti savo verslo sėkme, kitaip – kam tada jį kurti. Tačiau naudinga pasirengti iš anksto, ap-

Dueto gyvenimo ir darbo modelį finansų požiūriu aptaria SEB banko atstovė Julita Varanauskienė

Finansai

„BlankBlank“ duetui svarbi finansinė nepriklausomybė. Kai kartu ne tik šeimoje, bet ir versle, šis siekis tampa dvigubai sunkesnis. Kokių patarimų jiems turėtumėte dėl asmeninių finansų?

Pradedantiems verslininkams rekomenduojama griežtai atskirti asmeninius ir įmonės finansus.

Tvarkydami verslo finansus, galime ir turime dažniau priimti rizikingesnius sprendimus. Verslo planavimo laikotarpis – gal vieni, gal keleri metai. Jei reikalai pradėtų klostytis ne taip gerai, kaip norėtųsi, galima tiesiog nutraukti veiklą arba stabdyti nuostolingas veiklos sritis.

Asmeniniai finansai turėtų būti tvarkomi ramiau, atsargiau, nes įprastai planuojame ilgesniam laikui, – verta pagalvoti apie tai, ko norėtume ne tik po metų ar kelerių, bet ir po kelių dešimtmečių, apsvarstyti, ką dėl to reikia padaryti šiandien. Ge-

14

žesnės išlaidos ir lengviau tinkamu laiku atsidurti tinkamoje vietoje.“ Norėdami patekti į užsienio rinką, „BlankBlank“ kūrėjai daug keliauja. Jų tikslas – tapti stipriu tarptautiniu ženklu, įkūnijančiu inovatyvumą, kokybę ir dueto požiūrį į madą.

I

Prieš vienuolika metų pora tapę Linda ir Martinas yra laimingi, kad „BlankBlank“ pavyko paversti ne tik šeimos verslu, bet ir gyvenimo būdu. Tačiau neslepia – sunkius etapus lydi ir žaibai: „Tiesą sakant, galime tapti impulsyvūs! Ginčijamės ir kartais vienas kitam pasakome dalykų, kokių įprasti verslo partneriai nedrįstų. Taigi į mūsų bendravimą įskaičiuoti ir fejerverkai. Ir tai puiku!“ Nors kartais pritrūksta asmeninės erdvės, nė vienas neabejoja, kad bendras verslas – geresnis scenarijus porai nei, pavyzdžiui, dviese žiūrėti muilo operas. Nuo rutinos jie pabėga išvykę į savo namą užmiestyje. Šiuo metu „BlankBlank“ yra tikrų tikriausias duetas – du vienas kitą papildantys partneriai: iš prigimties aktyvus Martinas rūpinasi vadyba, finansais, rinkodara ir kolaboracijomis, o ramybės gerbėja Linda telkiasi į meninius eksperimentus, plėtoja ženklo estetiką bei koncepciją. Planuose – didesnė komanda, kuri nuimtų dalies užduočių naštą, tačiau, poros teigimu, tai dar užtruks.

Prieš vienuolika metų pora tapę Linda ir Martinas laimingi, kad „BlankBlank“ pavyko paversti ne tik šeimos verslu, bet ir gyvenimo būdu. Kate Krole nuotr.

mybės paskelbimo diena. Šiuo metu „BlankBlank“ – vienas žinomiausių konceptualiosios mados vardų Latvijoje. Dueto kuriami drabužiai traukia magiška gamtos tematikos grafika. Naujausią kolekciją „Fields B&W“ kūrėjai pristatė Paryžiaus mados savaitėje, taip pat rodė Japonijoje.

Latvijos rinka maža, tad natūralu, jog pora siekia įsitvirtinti svetur. Tačiau tuo pat metu Latviją Linda ir Martinas vadina namais, jiems rūpi būti čia pripažintiems: „Mylime Latviją, ypač jos gamtą ir savitą estetikos pajautą. Tai vienas pagrindinių mūsų įkvėpimo šaltinių. Be to, mums patinka čia dirbti: taip, Latvijoje nelengva rasti finansų šaltinių, užtat daugeliu atvejų čia kur kas ma-

„Mums svarbu tapti finansiškai nepriklausomiems. Išmokome, kad reikia atsižvelgti į kiekvieną smulkmeną: analizuoti gamybos procesą pažingsniui, kad suvoktum ir numatytum visas išlaidas bei sąryšius. Būtina išmokti planuoti darbus ir organizuoti kitų laiką. Dabar jau žinome, ką reiškia kurti labai aukštos kokybės produktą.“ Šiandien „BlankBlank“ dizaino gaminiais prekiauja savo e. parduotuvėje, žymioje platformoje „Not Just A Label“, taip pat parduotuvėse Japonijoje, Dubajuje ir, žinoma, Latvijoje. Iš ten Linda ir Martinas siunčia linkėjimų: „Dod zaļo gaismu savām idejām, lai arī cik nereālas tās sākotnēji šķistu!

Dzeltenā gaisma ir domāta nākamā soļa apsvēršanai! Sarkanā uz tevi neattiecas!“* * Įjunk žalią šviesą savo idėjoms, kad ir kokios pamišėliškos jos atrodytų! Geltona šviesa skirta tolesniems žingsniams apgalvoti. Raudona tau negalioja!

galvoti ir kitus galimus, tegul ir, atrodytų, nelabai tikėtinus, scenarijus.

Vienas iš būdų atskirti asmeninius ir įmonės finansus – pasidalyti, kas už ką šeimoje ar poroje atsakingas. Nors yra pavyzdžių, kai vienas žmogus sugeba griežtai atskirdamas tvarkyti ir įmonės, ir asmeninius ar šeimos finansus. Jei vis dėlto nutariama pasidalyti, kas kuriuos finansus valdo, tokiu atveju tas, kuriam tenka atsakomybė tvarkyti asmeninius finansus, turėtų išmanyti finansines priemones, nevengti piniginių reikalų – turimo turto apskaitos, išlaidų planavimo ir kontrolės, nusimanyti apie finansines paslaugas. „BlankBlank“ šiuo metu – du žmonės. Kaip žinoti, kad jau tinkamas metas plėsti verslą ir įtraukti į jį daugiau asmenų?

Daugiau žmonių versle – daugiau įsipareigojimų, daugiau tarpusavio priklausomybės. Bet ir daugiau rankų, daugiau akių, daugiau galvų, didesnės ne tik gamybos galimybės, bet ir naujų minčių, naujų

idėjų, naujų progų pamatymo tikimybė. Prisiėmus daugiau įsipareigojimų (mokėti algą, išlaikyti darbo vietą, vykdyti sutartis), būtina ir labiau tikėti savo verslo sėkme. Tačiau mažiau lieka lankstumo, sunkiau prisitaikyti prie netikėtai pasikeitusių verslo sąlygų. Todėl manau, kad pirma reikia būti tikram, jog turėsi ką plėsti ir kur plėsti. O iki to – kuo mažiau apsikrauti papildomais įsipareigojimais. Beje, kuo daugiau versle žmonių, tuo labiau verslas tampa priklausomas nuo bendrų šalies ar šalių, kuriose turima verslo interesų, ekonominių sąlygų.

Ar pradedant verslą reikėtų iš pradžių įgyti srities žinių, ar geriausia išmokti plaukti skęstant? Žinių visada reikia – turėti pagrindus, išmanyti technologijas, veiklos principus. Akivaizdu, kad „BlankBlank“ įkūrėjai jų turėjo, – juk ne virėjų mokyklą baigę ėmėsi mados verslo. Anksčiau įgytų žinių pritaikymas versle, praktikoje prilygsta išmokimui plaukti skęstant. Kol nepabandysi, nežinosi, moki plaukti ar ne.

Turite planų?

Kuriate kartu?

Finansų klausimais registruokitės į asmeninę konsultaciją www.seb.lt/konsultacija arba tel. 1528.

15

Erdvė

Intymi erdvė.

Pasakojimai apie architektūrą „Do Architects“ projektuotas „Lijo“ viešbutis Gargžduose. „Do Architects“ archyvo nuotr.

RUn VĖT GĖ 06 11

KAS? Vienos dienos festivalis „Summer in the City“ KUR? Kalnų parko lauko estradoje, Vilniuje KADA? Birželio 11 d.

KODĖL? Dainų šventės užgrūdinta Kalnų parko estrada vasarojančius mieste kvies į muzikos vakarą, skambiai pavadintą festivaliu. Vieni kitus apšildys Erica Jennings ir „Skamp“, „Beissoul&Einius“, Giedrė Kilčiauskienė. Vakaro puošmena – popdivos Róisín Murphy koncertas. menufabrikas.lt

07 17–19

KAS? Muzikos festivalis „Positivus“ KUR? Zvejniekų parke, Salacgryvoje KADA? Liepos 17–19 d.

KODĖL? Latvijos pajūryje vykstantis didžiausias Baltijos šalyse muzikos festivalis ir šiemet pristatys pasaulinio lygio scenos žvaigždes ir ne tokius žinomus šalių kaimynių atlikėjus. Laikas ruošti bikinius ir palapines! positivusfestival.com/en

06 20

KAS? „Midnight Sun“ maratonas KUR? Trumsės miesto gatvėse KADA? Birželio 20 d.

KODĖL? Šiaurės Norvegijos miestas, turintis šiauriausią pasaulyje universitetą, šiauriausią alaus daryklą, šiauriausią mečetę ir šiauriausią botanikos sodą, kviečia ir į šiauriausią pasaulio maratoną. Maratonas, vyksiantis apie 400 kilometrų į šiaurę nuo poliarinio rato, netemstančią naktį bus rimtas išbandymas bėgimo entuziastams. msm.no/midnight-sun-marathon

16

ir gamtos per tam tikrą laiką suformuotos. Tačiau žmogų labiau džiugina ne architektūra, o bendra gyvenimo būsena. Jei gatvėmis vaikščiosi alkanas, juk būsi piktas. Tada gelbsti puodelis kavos arba koks nors kruasanas. Labiau džiugina dežutė tortui ar pats tortas? Architektūra veikia kaip geras pagrindas ir įvadas į gyvenimą.

Tomas Milkamanavičius, architektas

Apie architektūrą retai kada kalbama atvirai ir intymiai. Atrodytų, pati disciplina įpareigoja tave būti griežtą ir profesionalų, rečiau – kasdienišką ir paprastą. Šį kartą – ne apie grandiozinius projektus, o apie architektūros ir aplinkos darną, kuri ne tik yra svarbi kiekvienam asmeniškai, bet ir atlieka reikšmingą vaidmenį formuojantis laisvai, aktyviai ir šiuolaikiškai bendruomenei. Trys pašnekovai pasakoja apie žmonių santykius su miesto erdvėmis ir pastatais. Tai – miestiečių išpažintis apie aplinką, kurioje jie gyvena. Kalbinu architektę, studijos „DO Architects“ partnerę ir vieną iš Architektūros [pokalbių] fondo iniciatorių bei pradininkių Andrę Baldišiūtę, Hub Vilnius įkūrėją bei miesto sodininką Mindaugą Danį ir kultūrų tyrinėtoją, komunikacijos specialistą Juozapą Blažiūną.

Kaip matote architektūros santykį su kasdieniu gyvenimu? Ką ji duoda žmogui?

A. B. Gali nerūpestingai ir be tikslo vaikščioti mieste taip atsiribodamas nuo aplinkos, tačiau vis tiek ji tave lyg labirintu veda. Tarkime, Vilniaus senamiesčio gatvės neįtikėtinai gražiai vedžioja ir duoda skirtingas perspektyvas, kurios nėra padrikos, o labai harmoningai žmonių

05 13–06 07

KAS? Reikjaviko menų festivalis KUR? Reikjaviko miesto erdvėse KADA? Gegužės 13–birželio 7 d.

KODĖL? Vienas svarbiausių Islandijos kultūros renginių – dvi savaites kasmet nuo 1970-ųjų vykstantis Reikjaviko menų festivalis. Čia daug dėmesio skiriama šiuolaikinio meno pristatymui netradicinėse erdvėse ir kviečiama ne tik pažinti, bet ir prisiliesti prie šiaurietiškos kultūros. en.listahatid.is

M. D. Patogi, bet estetiška erdvė, funkcionali, bet ne banali, įkvepianti. Daug epitetų galima prigalvoti. Atsižvelgti į aplinką ne taip lengva mieste, kur kartais perlai išbarstyti tragiškame kontekste.

J. B. Įsivaizduojant ir bandant papasakoti apie tokius, atrodo, paprastus bei įprastus architektūros ir gyvenimo santykius, visada įsiterpia žodis „komunikacija“. Aišku, architektūra apibrėžiama per funkcionalumą. Mes naudojame ir vartojame architektūrą bei jos elementus kasdieniame gyvenime. Taip architektūra įgauna funkcionalumą ir prieinamumą. Architektūra vartojama nusidėvi, todėl į tą erdvę ateina nauji elementai ir naujos medžiagos. Ir taip architektūra nepalieka mūsų kasdienio gyvenimo, mes esame priversti ją vartoti. O tada, kai nors akimirkai sustojame ir pasižiūrime, kas tai per erdvė, kurią mes kuriame ir kurioje gyvename, vartojame, dauginamės, – prasideda mūsų komunikacija. Mes norime spalvų, elementų, kurie padėtų mums gyventi toje erdvėje. Į ką labiausiai atkreipiate dėmesį keliaudami miestu?

J. B. Bandau visada žiūrėti aukštyn. Mieste, kuriame gyvename, mes nežiūrime aukštyn, nes tai mums įprasta erdvė, mes nesitikime ką nors naujo pamatyti. Vilniuje žmonės daug skraido oro ba-

Minioje tu – visumos dalis, o skvere esant dviese intymumo kur kas mažiau, nes atsiduri akistatoje su kitu

lionais. Ir pažiūrėkite, kaip jie žiūri į viską, kaip bando užfiksuoti tai, ką mato, tai, kas visada buvo šalia jų. Tiesiog iš viršaus viskas atrodo kitaip. Kitas žiūrėjimo kampas. Svetimuose miestuose mes žiūrime į vitrinas. Tačiau geriausiai mums sekasi, kai galime matyti plačiai, – gal mums būdingas tunelinis matymas dar iš tų medžioklės laikų, kai reikėdavo įžvelgti grobį ir labai tiksliai paleisti žudymo įnagį?

A. B. Keliaudama visuomet stengiuosi stebėti žmones – architektui labai svarbu yra pažinti žmogų. Kuo daugiau žmonių pažįsti, tuo geresnį vaizdą gali susidaryti. Tapytojas gali būti egoistas ir deklaratyviai kurti pagal savo suvokimą. Tačiau architektas turi klausyti, suvokti žmones ir įsijausti į jų kasdienybę, rasti, kas iš tikrųjų yra svarbu. Tarkime, sako žmogus architektui, kad nori namo su dideliais langais ir kaip žurnale matė. Ir tu jo klausi, ką tau tai duos? Ateiname į vietą ir analizuojame, kam tas langas reikalin-

07 03–06

06 19–28

KAS? Festivalis „Oslo Pride“ KUR? Įvairiose Oslo miesto erdvėse KADA? Birželio 19–28 d.

KODĖL? Verta pamatyti, kaip gali vykti renginys už lygias žmogaus teises be daugybės policininkų, rėkiančių politikų ir metalinių atitvarų. Oslas švenčia skirtingus žmones. Dešimties dienų festivalyje, šįmet skirtame lyčių temai, pagrindinėse miesto aikštėse ir parkuose vyks diskusijos, muzikos ir meno renginiai, parodos. oslopride.no/?lang=en

17

KAS? Festivalis „Newman“ KUR? Druskininkuose KADA? Liepos 3–6 d.

KODĖL? Naujas festivalis, kurio pavadinimas turėtų būti skaitomas „Ne...mun...as“, grąžina žmogų į gamtą, bet primena jam apie jo padėtį technologijų apsuptame pasaulyje, priverčia susimąstyti apie socialinės žiniasklaidos įtaką mūsų kasdienybei. Žinovai sveikina organizatorius dėl kultūrinės programos pasirinkimo, o mane žavi gyvenimas SPA, ne palapinėje. newmanfestival.com

gas. Ar tu nori pro jį ką nors matyti? Ar grožėtis gamta, nematyti kaimyno? Visur yra prasmė. Kai ją pamiršti ir atkartoji matytas klišes, taip nieko gero nesukursi. Arba sako, kad reikia name penkių kambarių. O kam, juk jūs tik trise? Jei trūksta privatumo, gal užteks tik trijų durų? Svarbu daug bendrauti ir išsiaiškinti tikruosius žmonių poreikius. Architektūra gali būti išspręsta kaip rebusas, tačiau nedžiuginti. Norint rasti savitumą reikia kastis giliau.

M. D. Neišvengiamai pastebiu pastatus, gatves, žalias erdves, parkus, aikštės traukia akį. Vertini aplinką, galvoji, ar norėtum čia gyventi, prisėsti ir išgerti kavos, suvalgyti sumuštinį ant žolės ar prasinešti su dviračiu. Visuomet akį rėžia disproporcijos, kalbant apie formą, spalvą, tūrį ir vietą.

Idiotiška, kai keli namo savininkai dažo jį skirtingomis spalvomis, kiekvienas kabinasi savo balkonus, laiptus į gatvę iš balkono, statosi betonines tvoras ir jas netgi sugeba nudažyti!

Kaip apibūdintumėte dabartinę viešosios urbanistinės erdvės kultūrą Lietuvoje?

A. B. Kalbant apie miesto erdves, kiekviena vieša vieta mieste yra sėkminga tada, kai turi kuo daugiau įėjimų. Tada aplink ją būriuojasi daug žmonių. Kai pradedi kalbėti apie viešąją erdvę ir sakai, kad tai svarbu, – mažai kas supranta. Tuomet ją reikia praturtinti įvairiais renginiais. Daug priklauso ir nuo detalių. Jei sukursi ovalų kampą, pritrauksi riedlentininkus, jei suoliuką – babytes.

O jei sukursi įėjimus, tuomet atsiras dar daugiau visokių veiklų. O jei tik gražią dangą... Laisvės alėjos dangos pakeitimo žmonės laukia kaip stebuklo. Tačiau juk svarbu ne danga, o žinoti, ką veik-

ti erdvėje. Kai vienintelė vertybė yra naujumas, jis greit praeina ir tada nebelieka nieko. Kaip ir su mergina, kuri yra tik graži. Aišku, būti gražiam namui yra geriau nei negražiam, tačiau svarbu, kad grožiu viskas nesibaigtų. Grožis yra subjektyvu.

Intymiai jautiesi tada, kai tavęs niekas nekabina, bet gali visus stebėti M. D. Manau, dabar mieste trūksta lauko suoliukų, mini skverų, įvairių kitų mažosios architektūros elementų, gatvės meno, netipiškų vaikų žaidimo aikštelių ir pan. Norisi suaktyvinti viešąsias erdves, kad architektai dirbtų kartu su urbanistais bei vietos aktyvistais ir matytų platesnį kontekstą tarpusavio dermės bei laiko požiūriu.

O kaip suvokiate intymumą architektūroje?

M. D. Intymumas architektūroje yra emocija, asociacija, vizija, ji skatina mąstyti ir jausti. Leidžia save tyrinėti ir ieškoti paslėptų elementų, kaip užkoduotų pranešimų. Man labai patinka city exploration koncepcija, kurią plėtoja Laisvasis universitetas (LUNI), surenkantis po kelis šimtus dalyvių į miesto tyrinėjimo ekspedicijas atrandant netikėtus, mažai žinomus mūsų gyvenimo, istorijos ir kultūros fragmentus. Tokios ekspedicijos paskati-

na permąstyti tavo santykį su aplinka, uždeda ant jos papildomų sluoksnių, spalvų ir paskatina naujas asociacijas. Į tai nusitaikę ir taktinės urbanistikos specialistai, siekiantys įnešti žmogaus, pėsčiojo, dviratininko mastelį į miesto erdvės planavimą, suteikti atskiroms laikinoms ar nuolatinėms erdvėms tam tikrą kontekstą – „pagaminti“ vietą (angl. placemaking).

A. B. Intymumas ir viešumas, manau, puikiai sutaria tarpusavyje. Viešoje erdvėje net dar daugiau intymumo gali pajusti. Kai būni tarp žmonių, esi visumos dalis, o jei skvere, tarkime, tik dviese, tada intymumo kur kas mažiau. Iškart esi akistatoje su kitu žmogumi. Privatumo aspektų gali būti daug: esi minioje ir su ausinėmis klausai muzikos arba skaitai knygą – esi intymioje erdvėje. Arba ateini į minią žmonių ir su kuo nors intensyviai kalbiesi – juk intymu. Taip pat svarbu erdvės konfigūracija. Jei jautiesi kaip scenoje, jauku nebus.

Intymiai jautiesi tada, kai tavęs niekas nekabina, bet gali visus stebėti. Išmaniųjų telefonų eroje yra dar viena nauja dimensija. Būdamas tarp žmonių esi viešoje erdvėje, tačiau su telefonu tuo pačiu metu esi dar vienoje, privačioje, erdvėje. Arba kodėl žmonėms patinka panoramos? Tai juk savotiškas feisbukas – viską matai.

J. B. Ar gali būti intymumas architektūroje? Kas apibūdina žodį „intymu“ – „šilta“, „malonu“, „gera“, „meilu“? „Gašlu“? Taip ir bandau įsivaizduoti, kaip galima gašliai nužiūrinėti pastato kolonas. Arba meiliai prisiliesti prie durų rankenos.

Na, egzistuoja dar tavo paties sukurta ir užgyventa vieta. Tai gali būti bet kas – bendrabutis, tėvų namuose rasta priebėga, nuomojamas kambarys.

Bet tai tik elementai. Sunku pritaikyti apibūdinimą „intymumas“ bendrai architektūros sąvokai.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kiekvieno žmogaus gyvenime vienas pirmųjų sąlyčio taškų su aplinka ir architektūra užsimezga name ar kieme, kuriame jis užaugo. Prašau savųjų pašnekovų papasakoti apie jų vaikystės aplinką.

Juozapas Blažiūnas

Andrė Baldišiūtė

Erdvė

Esu asfalto vaikas. Gyvenau daugiabučių kiemuose, kuriuose nuolat būdavo pilna žmonių, vyko intensyvus urbanizuotas gyvenimas. Vyras juokiasi, kad kai mes išvažiuojame kur nors į gamtą, aš žiauriai pasiilgstu miesto. Nežinau, ar paties miesto, ar žmonių, šurmulio. Pamenu, kartą nuvažiavome mėnesiui į Filipinus. Po trijų savaičių gyvenimo apleistoje saloje staiga atsidūrėme Saigone (Vietnamas), visiškame didmiestyje. Dešimt dienų tiesiog vaikščiojome gatvėmis, kad vėl pajustume miestą.

Nepamenu, kur gimiau, bet žinau, kad tai buvo Vilnius (yra toks miestas – kartais pats juokauju, kad tai Rygos sostinė). Pirmuosiuose sąmoninguose prisiminimuose tai kažkoks blokinis penkiaaukštis namas kažkur Kalvarijų gatvės gale.

Keista erdvė – aplink gamyklos ir vienodi blokiniai daugiaaukščiai, į kurių gretas įsiverždavo vienas kitas raudonų plytų devynaukštis. O paskui persikėlėme į senamiestį ir nuo tada neįsivaizduoju savo gyvenimo be jo.

Mindaugas Danys Užaugau kooperatiniame daugiabutyje Kaune tarp „Sodžiaus“, „Svajonės“ ir „Aguonos“ – tai trys vietinės parduotuvės šalia Taikos prospekto, kurios apibrėžė mūsų „įtakos zoną“. O prastu oru žaisdavom „aklą vištą“ laiptinėje. Labai patikdavo gyvenimas be tvorų – tavo kiemas buvo pusė mikrorajono. Vėliau namas keitėsi, gyventojai senėjo ir kraustėsi, buvo užvirintos šiukšlių šachtos, pradėti stiklinti balkonai, deginami lifto mygtukai ir statomos kodinės laiptinės durys... Dabar gyvenu šiuolaikiškame daugiabutyje Antakalnyje, džiaugiuosi šalia esančiu mišku, ligoninės parku, kita infrastruktūra, bet matau vaikus, beveik neišeinančius iš trijų daugiabučių kiemo, kurį juosia tvora.

18

Bet kokiu a Inese Indane Jos ateina.

Jų minia apie seksualumą kalba visai, visai kitaip. Istorijas čia papildo kišenėse tūnantys vibratoriai ir lubrikantai, o tantrinė praktika paremta dvasingumo ir seksualinės laisvės teorijomis.

Tai – nieko naujo, įvairios grupės jau seniai kovoja šiame kare. Moteriškumo išlaisvinimas, seksualinės lygybės judėjimas, seksualinė revoliucija – tik keli mūšiai iš daugelio, nemažai jų jau ir pamiršti. Ši minia sudaro šiandienio seksualumo suvokimo judėjimo pagrindą, ir į ją jungiasi vis daugiau žmonių.

TEMA

Jos ateina parodyti mums, kokia paradoksaliai keista yra šiuolaikinė visuomenė. Seksualumas mus supa iš visų pusių – dar niekada televizorių ekranuose nematėme tiek daug žvitriai krutinamų užpakalių, o kvepalų reklamos anksčiau tikrai taip atvirai nebliaudavo apie hormonus ir intymiąją energiją. Lytinio švietimo pamokos šiandien, matyt, prasideda dar gimdoje.

Ir po viskuo slepiasi visiška izoliacija, atsiribojimas bei neišprusimas apie mūsų pačių seksua-

linę jėgą, apie beviltišką jos nebuvimą arba apie tuščiomis iliuzijomis grįstą meilės ir pačių lytinių santykių suvokimą. Sekso prekių parduotuvės, kur dažniausiai kvapą gniaužia atstumiantis vizualumas, ragina mus grūsti giliau, pliaukštelėti smarkiau, dulkintis barbariškiau. Ir čia nebūtų nieko baisaus ar nepriimtino, jeigu tik to nesuptų vienišumo aura. Desperatiškų pagalbos šauksmų – „noriu jausti, trenk man, dulkink mane visais įmanomais būdais“ – dažniausiai niekas negirdi.

Bent jau taip buvo iki šiol.

Nuostabi seksualinė revoliucija, hipių pasaulėžiūra ir individualios žmonių pastangos padėjo plisti moteriškumo išlaisvinimo idėjoms, tačiau kelias į laisvę nuo išankstinių nusistatymų ir prielaidų buvo pradėtas tiesti tik visai neseniai.

Pirmuosius svaresnius pokyčius buvo galima pastebėti maždaug prieš dešimtmetį, kai pradėjo dygti „šiek tiek kitokios“ sekso prekių parduotuvės, palaimintos įvairiausių tinklaraščių ir kitokių publikacijų. Į visumą buvo bandoma sujungti, na, jei ne kūną ir sielą, tai bent jau dizainą ir jausmų pasaulį. Seksualinės moterų emocijos buvo ištrauktos į dienos šviesą, apie jas buvo šnekama, ir ne tik apie švelnumo bei grožio troškimus, tačiau ir apie tamsesnes moteriškojo intymumo puses.

Vienas autentiškiausių pavyzdžių – švedų bendrovė LELO, prieš kiek daugiau nei dešimt metų pradėjusi prekiauti alternatyva gūbriuotam vibratoriui, kurį pasiūlė Vokietijos pornoindustrija, o pagamino Kinijos fabrikai. Naujasis produktas skyrėsi savo kokybišku puošnumu – moterys tai galėjo nešiotis rankinėje, o vyrai – dėti po Kalėdų egle. Šiandien įmonė yra absoliuti lyderė naudojamų medžiagų, dizaino ir sekso žaislų filosofijos požiūriu. Žinutė paprasta – nebijok ką nors atrasti savyje ir kitame. Nebijok patenkinti savęs ir kito.

Savo gaminius LELO vadina asmeniniais masažuotojais arba malonumo objektais. Bendrovės sekėjai – ir itin išskirtiniai bei privilegijuoti prekių ženklai, kaip amerikiečių JIMMYJANE, balansuojantys ant rafinuoto iškrypimo ribos ir žmonėms siūlantys tokius daiktus kaip deimantais inkrustuoti auksiniai vibratoriai. Bene ištaigingiausią ir estetiškiausią kolekciją galima rasti vienoje iš Coco de Mer parduotuvėlių Londone. Aukso grandinės su įvairia klitorio juvelyrika, akių raiščiai, analiniai žaislai su smaragdu gale – tik maža asortimento dalis. Laisvė sugretinama su tabu, o entuziazmas – su pasibjaurėjimu. Šie produktai pardavinėjami vis naujose vietose, tarkime, LELO gaminių galima įsigyti net oro uostuose, užsukus į įmantraus apatinio trikotažo

20

atveju parduotuves. O lubrikantų – universalinėse parduotuvėse prie kasų. Net aistros prekių pardavimo vietų savininkai supranta, jog vyksta perversmas. Pasaulis skuba atidaryti tik moterims skirtas parduotuves, kurios stilingais fasadais puoštų pagrindines miestų gatves. Socialinė ir fizinė aplinka persmelkta neslepiamo intymumo, ir perdėtai seksualus parfumerijos bei apatinio trikotažo industrijos prekių pateikimas pradeda atrodyti kvailokai, juolab kad kai kurie rinkos žaidėjai pradėjo žaisti rimtai – kalbėti apie patį seksą ir jį tiesiog pardavinėti.

Ir visgi to dar nepakanka, ir nepakanka gerokai.

Riba tarp lytinio švietimo mokyklose ir to, ko galima išmokti susidūrus su kino, muzikos ir žinias-

klaidos propagandomis, yra per didelė, kad ją ignoruotume. Sieti kūną ir sielą daugeliui vis dar yra be galo įtartinas manevras. Tačiau dvasingumas skinasi kelią į pramonės pasaulį, pakeliui komercializuodamas tokias augančias sritis kaip joga, įtraukiančias žmones atrasti tantrą ar tiesiog labiau domėtis savo kūnu. Atsiriboti nuo tuštybėmis persunkto, apgaulingo ir dirbtinio kūno vaizdavimo vis labiau padeda pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukusios natūralaus estetiškumo kampanijos, griaunančios nerealistiškas iliuzi-

Lytinio švietimo pamokos šiandien, matyt, prasideda dar gimdoje

jas ir bandančios nukreipti žmonių mintis link tikrovinio grožio suvokimo.

Ir netgi to dar nepakanka. Jau kelerius metus rašau tinklaraštį pavadinimu „Bud Bloom Blossom“ (liet. Pumpuras, žydėjimas, žiedas). Tai – istorija apie savęs supratimą, tobulėjimą, atsiskleidimą, tarsi sužydėjimą gilesne, intymesne ir seksualesne prasme. Po kiekvieno tinklaraščio įrašo man darosi vis lengviau suvokti aplinkui vykstančius procesus. Esmė yra ne patys peniai, vaginos, krūtys ar geresnio oralinio sekso patarimai. Šie dalykai sudaro tik išorinį sluoksnį, kuris, nors ir malonus, nesuteikia esminio išmanymo.

Tikroji istorija yra apie negailestingą išankstinių nusistatymų griovimą. Kas mes esame, koks yra mūsų kūnas, kas yra mūsų dvasia ir kaip šie dalykai sąveikauja? Seksualumas – mano pasirinktoji tema – yra tik priemonė, leidžianti sutelkti dėmesį į specifinius ir globalius aspektus, kurie svarbūs mums visiems.

Išlaisvinti penius, krūtis ar patį mylėjimosi aktą yra užmačia po truputį gydyti pasaulį kvestionuojant dabartines dominuojančias sistemas ir taisykles. Žinoma, rizikuojame kai ko ir netekti, būtent todėl į šią vibratorių ir intymiųjų aksesuarų visumą turėtume žiūrėti rimtai. Ką mes darysime su visais išsilaisvinusiais, apsvaigusiais ir meilės sau pripildytais individais, kurie atrado būdą tapti laimingi? Ar planeta jiems pasiruošusi? Ar pasaulis pasiruošęs laisvei ir orgazmams?

Išleisdami džinę iš butelio prisiimame daug atsakomybės.

Bijokime to, tačiau išleiskime ją bet kokiu atveju. budbloomblossom.com www.lelo.com

21

Pumpuras > žydėjimas > žiedas

Seksualumas turi daug sluoksnių. Apatinis yra paremtas kūrybine energija, o viršutinis apvilktas visuomenės suformuotomis prielaidomis apie gėrį ir blogį, tavo kūno vyksmus, dvasią, tradicijas, aplinką, sielos sveikatą, meilę sau ir kitam.

Seksas ir seksualumas persipildė socialinėmis bei kultūrinėmis prielaidomis, tačiau jomis galima atsikratyti atsikratant jų šaltiniu. Šį galima rasti išlaisvinus ir atradus save.

Seksas yra holistinis mūsų pačių individualumas, susidedantis iš patirčių, skausmų ir džiaugsmų mūsų aplinkoje.

Jau kurį laiką esu klausinėjama, kodėl rašau visa tai?

Kokie mano įsitikinimai ir kokios jų apraiškos?

Kodėl tiek daug kalbu apie tiek daug įvairių dalykų ir kodėl tyrinėdama sujungiu tokius skirtingus sluoksnius bei aspektus?

Kas yra „Bud Bloom Blossom“?! Štai mano atsakymai – mano 28 mintys.

Sekse telpa tūkstančiai spalvų, tonų bei tonacijų, ir kiekvienas elementas turi savo kūrybinę išraišką.

Seksualumas – dalis mūsų būties. Jis auga, keičiasi, gimsta, žydi, miršta ir prisikelia.

Tuo tikiu

Seksualinė energija yra pirminė, kūrybinė ir visa apimanti visatos energija.

Seksas – kūrybiška, apdovanojanti, įkvepianti, kultinė jėga.

Seksas sieja žmogiškumą su dieviškumu. Čia susijungia nušvitimas, dvasia, žemiški instinktai, natūralumas, filosofinis gilumas ir gamta.

Abi tavo pusės – tiek švelnioji-dvasingoji, tiek aistringoji-laukinė – susijungia siekdamos užtikrinti tave visiškai tenkinantį gyvenimą. Tai yra holistinis siekis atrasti save.

Laisvas ir įkvepiantis seksualumas yra kūrybinis saviraiškos būdas.

Seksas ir meditacija meta didžiausią iššūkį tavo ego. Tiesa atrandama tik išsilaisvinus nuo minčių bei prielaidų – mylint ir mylintis čia, dabar, visiškai pasineriant į save ir į kitą. Šiuolaikinės visuomenės sąmonė bijo seksualinės energijos, nes ši simbolizuoja savirealizaciją, brandą ir nušvitimą.

Seksas yra natūralus ir kūrybiškas atradimų procesas.

TEMA

Seksas atveria duris į visiškai naują sąmoningumą.

Seksas – tai pats žmogus, jo širdis, mintys, jausmai, sąmonė, kūnas ir jutimai.

Seksas yra savęs pripažinimas, meilė sau. Tik atradę save galime nuoširdžiai domėtis kitais.

Seksas yra itin gryna meilės apraiška, jei tik žmogus sugeba atsiduoti sau ir kitam.

Žmogaus kūnas – nuostabus muzikos instrumentas, kuriuo groja visata. Gali groti pačiam arba leisti groti kitiems. Kuriama nepakartojama melodija – nuo Mocarto iki sunkiojo roko, nuo tylos iki audros. Žmogus – unikalus, įstabus, nepriekaištingas, jei tik išlaisvina savo energiją ir leidžia jai netrukdomai tekėti.

Mylėjimasis yra tiesiausias kelias patirti savo dvasingumą ir bendrauti su visata.

Laisvas ir išpuoselėtas seksualumas įkvepia žmogų kūrybai ir meilei visose gyvenimo srityse.

Mylėjimas – tai keitimasis kūrybine energija, galimybė nustebinti save ir atrasti naujas platumas.

Orgazmas yra atviriausias ir lengviausiai prieinamas būdas patirti visatos būtį. Tai akimirka, kai visi vaizdiniai realizuojasi, kadangi ribų nebėra.

Seksualumo sužydėjimas ir jo prasmės išryškėjimas pakeičia visas žmogaus gyvenimo sritis.

Seksualumo neigimas, slopinimas, kūno ir sielos atskyrimas – tai kelios esminės moderniojo pasaulio problemos. To nepripažinimas ir uždara meilė sau neleidžia atrasti svarbios gyvenimo dalies.

Susitaikymas su savo seksualumu ir kūrybinės jo jėgos išlaisvinimas užtikrina įkvepiančius pokyčius mano ir tavo gyvenime. Tai keičia mūsų planetą.

Pažinti tikrą seksualumą ir pažinti jo beribį įvairumą. Matyti, užuosti, liesti, girdėti, skanauti ir jausti jo niuansus. Parodyti seksualumo jungtis su visomis gyvenimo sritimis.

Išryškinti jo svarbą ir magiją besiformuojant naujam sąmoningumui. Žaisti. Gyventi.

Nuo pumpuro iki žiedo. budbloomblossom.com

22

Vitrina: pojūtis HOUSE OF NAIVE

Į lino suknelę ir vasaros sandalus įausti saulės spinduliai ir gaivūs vėjai.

Ieškoti parduotuvėje „House of Naive“, Didžioji g. 38, Vilnius.

COS

Reklamos projektas

Geometrinis pakabukas lyg akmuo pasislėpęs po marmuro raštu.

Ieškoti www.cosstores.com.

VĖJAS GLUOSNIUOSE

Aukštakulniai „Guava“ – geltonos energijos užtaisas. Įsigyti krautuvėje „Vėjas Gluosniuose“, Užupio g. 15 / 3, Vilnius.

STASKAUSKAS JEWELRY

Juvelyro Beno Staškausko žiede „Allegory Ce-1“ – Islandijos vulkanų lava ir pelenai.

Ieškoti staskauskas.com.

24

Pasaulio traukos centro nepakeisi Agnė Tuskevičiūtė Įsileisti visiškai nepažįstamus žmones į savo virtuvę – intymumo išbandymas. Pažinimo skonį su kultūros ir bendravimo prieskoniais siūlo Azijoje sparčiai populiarėjantis ir į Europą pirmuosius žingsnius žengiantis socialinis tinklas PlateCulture.com – svetainė, leidžianti užsisakyti vakarienę iš vietinių, vienam vakarui tampančių šefais ir ne tik atveriančių virtuvės duris, bet ir vaišinančių svečius gyvomis savo bei savo šalies istorijomis. Netradicinį, gidų knygelėse neaprašytą svečios šalies pažinimo būdą ne kartą išmėgino bei išragavo viena šio startuolio įkūrėjų Reda Štarė. Apie gyvenimo skonį, apie neatskiriamą maisto ir bendravimo derinį – visiškai intymiai „Vėjo malūnuose“.

Ar tiesa, kad geriausi vakarėliai baigiasi virtuvėje?

Turbūt negali pakeisti pasaulio traukos centro.

Pirmas dalykas, kurį padarai ryte?

Labai geras patarimas, gautas iš draugės, – išgerti stiklinę vandens: tai padeda atsibusti. Kitą patarimą – pradėti sportuoti – dar saugausi ateičiai.

Lietuvių įkurtas kulinarijos „startuolis“ auga Azijos šalyse. „PlateCulture.com“ nuotr.

VYTAUTO SKUSTUVAS

Supykusi svaidai lėkštes ar puodukus?

Gyvendama Graikijoje esu svaidžiusi lėkštes po vyrų, šokančių sirtakį, kojomis, tačiau dar niekada – supykusi. Būtų tikrai gaila tokių nuostabių daiktų, juk tai valgymo dalis.

Ar šaltibarščius galima valgyti šakute?

Galima ir dantų krapštuku. Viskas priklauso tik nuo to, koks esi užsispyręs. Nors ir mažom kruopelėm, bet juk į priekį.

Kur yra pasaulio kraštas?

Pasaulio kraštą prieisi tada, kai jau būsi išragavęs visus skonius ir sutikęs visus žmones. Tad jis labai toli, nemanau, kad jį kada pasieksiu. Ir tai labai puiku.

Iš ko išauga asmenybės?

Manau, iš dviejų dalykų. Pirma reikia kuo dažniau išeiti iš savo komforto zonos – tik taip pradedi suprasti save ir tvirtai stovėti ant abiejų kojų įvairiose situacijose. Tačiau tikiu, jog asmenybė galutinai subręsta tada, kai pradeda vertinti žmones aplink save.

Kokioje lėkštėje sočiausia vakarienė?

Draugų ir šeimos apsuptyje. Tuomet maistas skaniausias ir sočiausias.

Ar mestum kelią dėl takelio?

Kiekvienas takelis gali pavirsti keliu. Svarbiausia surasti savąjį ir nesivadovauti kitų žmonių apibrėžtimis.

Ką daryti, kad pirmas blynas neprisviltų?

Tiesiog greitai kepti blynus! Laimi ne tie, kurie nedaro klaidų, o tie, kurie labai greitai pasimoko iš įvykusių ir sparčiai juda į priekį, kartoja iš naujo.

Vėjo malūnai

Visoms vyro veido faktūroms – ir švariai nuskustoms kaip Vytauto Didžiojo portrete, ir šiek tiek labiau apšepusioms, bet reikalingoms meilės.

Ieškoti krautuvėje „Vėjas Gluosniuose“, Užupio g. 15 / 3, Vilnius, bei internete www.vytautoskustuvas.lt.

25

PAŽADINKI ODĄ IR PLAUKUS Lašas.

Prisilietimas.

Spindėjimas.

Natūralūs augaliniai aliejai tiesiog spindi gyvybe. Savo sudėtimi panašūs į odos sebumą, todėl itin tinka jai puoselėti – išsaugo drėgmę odos viduje. Šaltai spaustuose aliejuose yra daug nepakeičiamųjų riebalų rūgščių, o būtent jų trūkumas dažnai lemia odos išsausėjimą bei uždegimus. Dalis mokslinių tyrimų siekia parodyti, kad tokios rūgštys gali būti įsisavinamos ir per odą*.

Daugiau apie aliejus: www.youandoil.lt

YOU&OIL paruošė šiuo metų laiku itin tinkamą priemonių rinkinį odos bei plaukų gyvybingumui atkurti

Migdolų ir avokadų aliejus veidui

NUALINTAI ODAI

Turtingas A, E ir B grupės vitaminų, omega 6, omega 9 rūgščių bei mikroelementų – grąžina odai gyvybingumą.

Simondsijų aliejaus kaukė

SAUSIEMS PLAUKAMS

Turtinga E ir B grupės vitaminų – maitina galvos odą, atkuria ir stiprina pažeistus plaukus.

Lazdynų riešutų aliejus kūnui

APTINGUSIAI ODAI

Lazdynų riešutų aliejaus derinys su kedrų, greipfrutų, citrinų bei saldžiųjų apelsinų eteriniais aliejais stangrina, stimuliuoja ir gaivina tavo kūno odą.

Rožių hidrolatas veidui

PAVARGUSIAI ODAI

Prieš naudodami veido aliejų sudrėkinkite odą rožių hidrolatu – ir sustiprinsite drėkinamąsias bei skaistinamąsias priemonių savybes.

Kaip naudoti YOU&OIL veido ir kūno aliejus?

Aliejus turėtų būti tepamas tik ant drėgnos veido ar kūno odos. Švarų veidą sudrėkinkite odai tinkančiu hidrolatu arba vandeniu, drėgną veido odą tepkite pradžioje lašeliu aliejaus – stebėkite, kaip aliejus įsigeria. Aliejaus poveikį sustiprinsite masažuodami odą.

* „JAMA Dermatology“ publikuotas P. Skolnik, W. H. Eaglestein, V. A. Ziboh tyrimas apie linolo rūgšties įsisavinimą odą tepant saulėgrąžų aliejumi.

26

IEŠKOTI: p. c. GO9 ir p. c. CENTRO PASAŽAS, Vilniuje Levandų vaistinėje Ramunėlės vaistinėje www.youandoil.lt Visas pardavimo vietas rasite www.youandoil.lt.

Knygų rinkos žuvelės Dovydas Kiauleikis Esu didis knygų mylėtojas – mėgstu ne tik pabūti vienas su knyga, bet ir tiesiog jas liesti, stebėti namų lentynose, perdėlioti, vartyti, prisiminti, ką veikiau tada, kai skaičiau šią ar kitą knygą. Knygos ne tik skaitomos – jos gyvena kartu.

Didelėse šalyse yra visokio plauko leidyklų, įvairių su knygomis susijusių veiklų – knygų klubai, mainai, o kur dar pasirinkimo galimybės – nuo abstrakčios literatūros iki knygų – meno dirbinių. Mažose rinkose, kaip Baltijos šalys, visko mažiau, knygynuose tarpsta pilki atspalviai, paslaptys ir tėčiai vargšai-milijonieriai. Tikiu, o kalbintos pašnekovės tai patvirtina, kad tik dėl nepriklausomų, butikinių leidyklų Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje skaitytojus pasiekia nestandartinė literatūra, nepatraukli, bet būtina klasika, itin kokybiški meno leidiniai ir nusistovėjusių normų nepaisantys autoriai.

2004 m. įkurtos „Kitų knygų“ leidyklos kataloge – kapitalistinės sistemos kritikai Noamas Chomsky, Naomi Klein, filosofas Herbertas Marcuse, bitnikai, kaip Allenas Ginsbergas, Williamas S. Bur-

Maži leidėjai gali pasiūlyti alternatyvą dominuojančiai kultūrai – didiesiems tai neįdomu roughsas, heteroseksualumo diktatūros kritikai Jeanette Winterson, Manuelis Puigas, Lotynų Amerikos žvaigždė Roberto Bolaño. „Šie ir daug kitų autorių bei kontekstų į lietuvių kalbos pasaulį patenka per „Kitas knygas“. Tai ne tik gera grožinė literatūra, bet ir socialinės kritikos knygos, kurios yra atsvara Lietuvoje dominuojančias pozicijas užėmusiam konservatyviamneoliberaliam diskursui. Be „Kitų knygų“ Lietuvoje, ko gero, būtų galima tiesiog užtrokšti arba… nebeskaityti lietuviškai“, – sako leidyklos tekstų redaktorė Aira Niauronytė.

Laimą Slavą įkurti meno knygų leidyklą beveik prieš 20 metų paskatino noras užpildyti didžiules spragas meno istorijos naratyve. Kristinės Madjarės nuotr.

Plėsti akiratį – ir Laimos Slavos, nuo 1997 metų Latvijoje veikiančios „Neputns“ meno leidyklos vienos įkūrėjų, misija: „Esu meno istorikė, ir pagrindinė paskata įkurti „Neptuns“ buvo noras užpildyti baltas dėmes meno istorijoje – trūko informacijos, leidinių apie įvairius meno istorijos periodus ir skirtingas jų perspektyvas. Tikslas buvo paprastas – kad kiekvienam besidominčiam būtų prieinamos latviškos knygos apie meno pasaulį.“ Šiandien, beveik po 20 metų, Laima jaučia, kad pagrindai užpildyti, ir po truputį keičia „Neputns“ knygų profilį – itin koncentruojamasi į kokybę, kiekvienas leidinys labiau specializuotas, itin kruopščiai ištirtas ir giliau „pakasinėtas“. Vis dėlto nepamirštama, kad jų knygos turi būti įdomios ir platesnei visuomenei.

Aira irgi mato, kaip keitėsi „Kitos knygos“: „Iš pradžių „Kitos knygos“ buvo išskirtinai chuliganiškos, kontrakultūrinės literatūros leidykla (knygos apie alkoholį ir kanapes, Valerie Solanas „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“, Che Guevaros atsiminimai). Ši terpė Lietuvoje buvo

Maži, bet įtakingi

Tema

Sėkmingai veikiančios mažesnės leidyklos stengiasi specializuotis, jos leidžia didiesiems leidėjams neįdomius autorius. Bet tai nereiškia, kad mažųjų leidiniai negali pajudinti nusistovėjusių paradigmų. Pateikiame „Neputns“ ir „Kitų knygų“ populiariausius.

„Latvijos meno klasika“ Tai pernai gimusi serija. Idėja – leisti plačiajai visuomenei skirtas vidutinio dydžio, prieinamas, suprantamai parašytas knygas apie latvių meno klasikus ir jų kūrybą latvių bei anglų kalbomis. Serija užčiuopė skaitytojų poreikį – knygos apie populiarius menininkus Karlį Padegą, Janį Rozentalį, Vilhelmą Purvytį buvo mikliai išparduotos, taip pat sulaukė susidomėjimo tarp užsienio knygynų.

Jamesas Howardas Fraseris. „Leidybos ir knygų dizainas Latvijoje 1919–1940. Atradimas“ Šios knygos sėkmė – medžiagos unikalumas: tai amerikiečių knygų specialisto parengta itin išsami studija apie Latvijos tarpukario leidybą. Autorius sugebėjo apžvelgti ne tik latviškai išleistas knygas, bet ir rusų, žydų, vokiečių mažumų leidinius. Ir, žinoma, daugiau nei 700 iliustracijų! Knygos paklausa didelė ne tik Latvijoje, bet ir aplink pasaulį.

28

beveik neliesta, rašytojai, kurių daugelis kitur jau buvo tapę klasikais, čia, Lietuvoje, pasirodė gana nauji, įdomūs. Reikėjo, kad tokie autoriai suskambėtų lietuviškai.“ Šiandien leidykla šiek tiek išaugo iš jaunatviško vėjavaikiškumo – „Kitų knygų“ išleista José Saramago, R. Bolaño kūryba yra arčiau isteblišmento.

Mažesnes leidyklas paliečia ne tik tendencijos, su kuriomis susiduria visi leidėjai, kaip mažėjantis skaitomumas, elektronikos atėjimas, bet ir kiti iššūkiai. Pavyzdžiui, „Neputns“ knygos yra brangios ir niekada nepatenka į perkamiausių sąrašus, tad knygynų tinklai jų nenori. Šią problemą leidėjai išsprendė atidarę savo parduotuvę-galeriją. „Knygas pardavinėjant tiesiogiai, nereikia 60 dienų laukti mokėjimų iš platintojų, mums lieka didesnė marža, o svarbiausia – mezgame tiesioginį ryšį su savo skaitytojais“, – sako Laima. Leidyklos galerija tarnauja ir kaip viešųjų ryšių, reklamos įrankis.

Reklama brangiai kainuoja, todėl daugelio mažųjų leidėjų balso bendrame informacijos triukšme beveik negirdėti. „Bet tai turbūt savotiškas mažų leidyklų pranašumas: žinantys ko nori skaitytojai patys seka naujienas ir susiranda, ko jiems reikia, o ne yra kone prievarta atvedami agresyvių reklamos kampanijų“, – samprotauja „Kitų knygų“ tekstų redaktorė Aira.

Kitas „Neputns“ būdas padidinti knygų pardavimą – leisti knygas latvių ir anglų kalbomis. Tam meno knygos puikiai tinka – dažnai tekstas mažiau svarbus nei iliustracija. Tokios dvikalbės knygos patrauklios užsieniečiams: „Taip šiek tiek prisidedame prie Latvijos kultūros platinimo už sienų – manau, tai svarbu“, – sako Laima. Besilankant užsienyje ją ne kartą nustebino knygynuose užtiktos savos leidyklos knygos. „Štai kažkada Talino knygyne pamačiau net kelias mūsų knygas, bet oficialiai neturime jokių platintojų Estijoje – nežinia, kaip jos ten atsidūrė.“ Prakalbus apie pinigus noriu paklausti, ar knygų leidyba gali egzistuoti be valstybės paramos.

Kiek atkreipiu dėmesį, dažnas leidimas pirmajame atvarte turi kurios nors institucijos logotipą. „Knygų leidyba, bent jau mūsų atveju, yra lėtas ir negreitai atsiperkantis darbas bei verslas:

Charlesas Bukowski. „Paštas“ Pirma šio autoriaus lietuviškai, taip pat ir pirma leidyklos „Kitos knygos“ išleista knyga. Jos pasirodymas tapo kontrakultūrinės literatūros leidybos pradžia Lietuvoje. Knyga sulaukė didžiulio susidomėjimo, kuris nesenka iki šiol, – po 11 metų ji vis dar kultinė ir puikiai perkama.

ilgai užtrunka, kol knyga išverčiama ar parašoma, suredaguojama, kartais iškyla nenumatytų problemų. Perkama lėtai, dažniausiai jau nukainojus“, – leidybos virtuvę atskleidžia Aira ir patvirtina, kad parama iš Lietuvos kultūros tarybos, iš Europos Sąjungos kultūros rėmimo fondų, ambasadų, kultūros institutų ir panašių institucijų yra itin svarbi.

Laima pritaria: „Išleisti meno albumą kainuoja milžiniškus pinigus – be paramos jo kaina parduotuvėje būtų neįkandama. Mes nuo pat pradžių labai daug dėmesio skiriame kokybei – popieriui, tekstui, dizainui. Tai kainuoja, bet kita vertus, tik dėl kokybės ir gyvuojame ilgai – žmonės tai vertina.“ Laimai ir jos komandai pavyko suburti nemažą privačių rėmėjų tinklą – taip leidykla užsitikrino dar vieną pajamų šaltinį. Paramą leidyklai skiria įmonės, meno kolekcionieriai ar tiesiog meno mėgėjai, suinteresuoti kultūros sklaida.

Džiugu, kad abi pašnekovės dėl knygų ateities nusiteikusios pozityviai. Laima svarsto, kad jų leidykla ir apskritai knygų rinka augs, tik lėtai. Anot jos, gyvenimas juk gerėja, žmonės turi daugiau pajamų, o kultūros – proto maisto – visada reikės.

Pasisotinus materialiai anksčiau ar vėliau prireikia ir sielą pamaitinti – Laima tuo įsitikinusi, nes atsiranda vis naujų, dar nepažįstamų, skaitytojų.

Pritariu Airos pamąstymams apie ateitį – tekstus žmonės ir toliau skaitys, tik daugiau elektroninius variantus. Spausdintų knygų kaupimą ji prilygina vinilinių plokštelių kolekcionavimui – žaviam retro mėgėjų užsiėmimui: „Todėl reikia knygas rengti vis atidžiau ir vis geresnio dizaino, kad tai būtų aukšto lygio estetinis objektas, kurį galima ne tik matyti, bet ir liesti, jausti jo kvapą. Matyt, ilgainiui namų biblioteka taps sėslių pasiturinčių žmonių privilegija. O negražios knygos apskritai taps niekam nereikalingos. Rimtai.“ neputns.lv kitosknygos.lt

24:37/60:00

Normanas Doidge’as. „Save keičiančios smegenys“ Knyga, žyminti Lietuvos skaitytojo įpročių kismą. Grožinės literatūros populiarumas, tiražai vis mažėja, negrožinės, mokslo populiarinimo – auga. Ši revoliucinga neuromokslo knyga sulaukė didžiulio susidomėjimo, tad buvo perleista du kartus.

29

Arčiau kūno Tai mano darbinis drabužis, kuris nuolat ragauja kavos

Intymus santykis gali gimti ir tarp drabužio bei jo nešiotojo. Tie, kurie kasdien neišlenda iš džinsų, tai supras. Kad stiprus santykis nenutrūktų – svarbu, jog džinsas būtų kokybiškas ir ilgaamžis. „Edwin“ džinsai tokie ir yra: 1947 metais Japonijoje gimęs ženklas įkvėpimo semiasi iš amerikietiškų darbo drabužių kultūros ir jungia ją su kruopščia japoniško dizaino tradicija – taip gimsta vieni kokybiškiausių denimo produktų pasaulyje. Gerai žinomas dėl tankiai suausto selvedge džinso ir revoliucingų plovimo metodų „Edwin“ subūrė aplink save minią sekėjų, pamėgusių jau ikoniška tapusią estetiką.

kuris nuolat vienokia ar kitokia forma ragauja kavos. Ypač jei pamirštu užsirišti prijuostę. Šie edwinai, be to, kad dažnai lankosi mano kavos manufaktūroje, yra svečiavęsi ir prezidentūroje, atsiimant apdovanojimą už šaltosios kavos (cold brew) pakuotę, ha!

Reklamos projektas

„Edwin“ ženklas atsidavęs amatui ir kokybei. Panašiais principais vadovaujasi ir preciziškai be atvangos dirbantis „Crooked Nose & Coffee Stories“ kavos manufaktūros įkūrėjas Emanuelis Ryklys. Emanuelis – kavos konferencijos DARK TIMES sumanytojas ir kavos kultūrą Lietuvoje skleidžiantis entuziastas. Jo prieš metus įsigyta „Edwin“ džinsų pora – ištikimas partneris klaidžiojant po kavos istorijas.

Kaip prižiūri savuosius „Edwin“ džinsus?

Per metus skalbiau gal kokius penkis kartus. Prižiūriu, kaip mokė Gvidas („Rugged’n’Raw“ savininkas). O Gvidas mokė skalbti kuo rečiau ir būtinai rankomis. Kad geriau pasitrintų indigo dažai, džinsus patariama plauti kuo vėliau. Nebent labai nori, kad spalva ilgai nenubluktų, – tuomet iškart nusipirkęs gali lįsti po dušu ar šokti į ežerą. Viską skalbiu bekvapėmis priemonėmis. Džinsus – taip pat.

Nuotykis?

Tai išties dažnai mano dėvimas darbinis drabužis,

„Crooked Nose & Coffee Stories“ kavos manufaktūros įkūrėjas Emanuelis Ryklys mėgsta suvaldytus, ramius daiktus.

Gretos Gedminaitės nuotr.

Kodėl pasirinkai „Edwin ED-80 Red Listed“ modelį?

Konkrečiai šiuos edwinus išsirinkau dėl švaraus, minimalaus modelio. Jokios išorinės prekės ženklo simbolikos. Man patinka kokybiški ir ramūs daiktai. Kiek pastebėjau, didžioji dalis „Edwin“ daiktų tokie ir yra – suvaldyti, subtilūs. Nešioju juos dažnai ir panašu, kad nešiosiu ilgai. „Edwin“ džinsus rasite „Rugged’n’Raw“ parduotuvėje Dysnos g. 4, Vilnius, ir ruggednraw.lt

30