14-14
UDK 821.133.1-93 Ed29
Versta iš: Silène Edgar, Paul Beorn 14–14 Castelmore, Paris, 2014
Cet ouvrage, publié dans le cadre du programme d’aide à la publication „Oscar Milosz“, bénéficie du soutien de l‘Ambassade de France en Lituanie et l‘Institut français. Knygos leidimą remia Prancūzijos ambasada Lietuvoje ir Prancūzų institutas (O. Milašiaus programa knygų leidybai remti)
Knygos leidimą remia
© Tekstas, Silène Edgar ir Paul Beorn, 2014 © Viršelio iliustracija, Rimantas Juškaitis, 2016 © Éditions Bragelonne, Paryžius, 2014 Pirmą kartą 2014 metais prancūzų kalba pavadinimu 14–14 išleido Castelmore, Paryžius, Prancūzija. Išleista susitarus su Lester Literary Agency. Visos teisės saugomos. Nei ši knyga, nei kuri nors jos dalis negali būti atkuriama, perduodama ar įkeliama į informacijos paieškos sistemas jokia forma ir jokiais būdais – nei grafinėmis, nei elektroninėmis ar mechaninėmis priemonėmis. Ji negali būti kopijuojama ar įrašoma be raštiško leidėjo sutikimo. © Vertimas į lietuvių kalbą, Gintarė Butvinskienė, 2016 © Leidykla „Nieko rimto“, 2016 ISBN 978-609-441-398-8
Silène Edgar, Paul Beorn
14-14 Iš prancūzų kalbos vertė Gintarė Butvinskienė
Vilnius 2016
Turinys 1 skyrius
7
2 skyrius
14
14 skyrius 127
3 skyrius
22
15 skyrius 142
4 skyrius
30
16 skyrius 150
5 skyrius
39
17 skyrius 160
6 skyrius
47
18 skyrius 168
7 skyrius
57
19 skyrius 178
8 skyrius
65
20 skyrius 187
9 skyrius
75
21 skyrius 197
10 skyrius 86
22 skyrius 209
11 skyrius
23 skyrius 221
97
12 skyrius 107
13 skyrius
118
Paulas Beornas yra keturių maginės fantastikos romanų suaugusiesiems ir keturių knygų paaugliams autorius. 2012 m. išleistas jo romanas „Paskutiniai iš tobulųjų“ („Les derniers Parfaits“) 2013-aisiais pateko į apdovanojimų „Grand Prix de l’Imaginaire“ finalą. Silène Edgar dirba prancūzų kalbos mokytoja ir rašo tinklaraštį „Callioprofs“, skirtą pagrindinės mokyklos mokytojams. Autorė yra parengusi pagalbinės medžiagos rinkinį mokytojams, nagrinėjantiems romanus „Niourk“ ir „Laukinis“ („Sauvage“), taip pat sukūrė jaunimui skirtą fantastinę trilogiją, kurią išleido leidykla „Éditions du Jasmin“.
Abiejų autorių apysaka „14–14“ Prancūzijoje 2014 m. susilaukė „Gulli“ apdovanojimo.
1 skyrius 2014 m. sausio 1 d. KAPINĖS YRA IDEALI VIETA PASIMATYMUI, ar ne? Tokiu metu čia nėra nė gyvos dvasios, todėl niekas netrukdys. Adrianas įsikando gėlių puokštę, perlipo vartus, kaip darė šimtus kartų, ir atsidūrė kitoje tvoros pusėje. Tirtėdamas nuo šalčio pakilo šlaitu aukštyn, sportbačiai girgždėjo su kiekvienu žingsniu sniege. Na ir kvailys! Juk reikėjo apsiauti aulinukus. Rūke skendintys kryžiai buvo vos matyti, viešpatavo laisvadienio rytui įprasta tyla. Nors daugelis kapaviečių jau apgriuvusios, Adrianui tai vis tiek buvo pati gražiausia vieta pasaulyje. Jis šyptelėjo dailiai damai, žvelgiančiai iš samanomis apaugusios graviūros, paskui žvaliai pamojo dešimčiai prancūzų kareivių, besiilsinčių karių kapavietėje beveik šimtmetį. Jų pavardes Adrianas mokėjo mintinai. Anksčiau jie su Marion mėgo čia dūkti. Tarp antkapių žaisdavo slėpynių. Mintinai žinojo kiekvieną takelį, kiekvieną akmens įskilimą ar antkapio portretą. Trečiadieniais po pietų jiedu susitikdavo didžiulio kipariso pavėsyje. Kartais apsimesdavo zombiais, kartkartėmis – vampyrais. Marion patikdavo, kai Adrianas ją gaudydavo garsiai gargaliuodamas. Kapinių viduryje 7
stovėjo maža balta koplytėlė. Būtent čia vieną dieną Adrianas jai pasipiršo: Marion tąkart pratrūko juoktis ir plodama rankutėmis ištarė „Taip“. Na gerai, reikia pripažinti, kad tuomet jiems buvo penkeri su puse, o dabar – trylika. Bet visgi ji turėtų atsiminti tą dieną! *** Šiandien yra pirmoji naujųjų 2014 metų diena. Tai metas, kai visi susigalvoja pasižadėjimus. Jeigu Adrianas nepasiryš tokią dieną kaip ši, jis – beviltiškas. Bent jau taip sako Eloiza, jo mažoji sesutė. Jau kelias savaites ji brolį įkalbinėjo griebti jautį už ragų: „Jeigu tu ją myli, kodėl jai to nepasakai?“ Na taip, kai tau šešeri, viskas atrodo labai aišku. Kai jai bus trylika, supras, kad augant viskas tampa daug sudėtingiau. *** Jau kokį tūkstantį kartų Adrianas mintyse dėlioja ir perdėlioja savo šansus – kelis pastaruosius mėnesius jis kaip brangiausią lobį kolekcionavo Marion jam parodytus simpatijos ženklus ir juos kartojo vakarais prieš užmigdamas. Pirma, jai visada patiko gerai besimokantys berniukai, o Adrianas mokėsi gerai. Antra, kartą praėjusiais metais jie 8
susiglaudę šoko lėtą šokį ir ji prisipažino, kad jeigu visi berniukai būtų tokie kaip jis, pasaulis būtų geresnis. Trečia, praeitą šeštadienį jiedu kino teatre žiūrėjo filmą ir vieną akimirką Marion paėmė Adrianą už rankos. Būtent šis paskutinis gestas pastūmėjo jį šiandien viską jai prisipažinti. Žvilgtelėjo į laikrodį – pusė dešimtos, vadinasi, liko dar pusvalandis. Kaip sunku laukti. Vaikinas degė nekantrumu, todėl norėdamas nurimti nusprendė aplankyti mėgstamiausias kapavietes. Lano miestelis buvo nedidelis, kapinės – taip pat. Jos, galima sakyti, buvo paliktos likimo valiai, o mirusiuosius retai kas aplankydavo, ypač tuos ant kalno, prie tvirtovės sienų. Ten išvis kone akmenų krūva, net nebepanašu į kapines. Šioje vietoje dažnai susidarydavo nedidelių nuošliaužų ir jos išjudindavo antkapius. Kai snigdavo arba kai kapinės skendėdavo rūke, toje vietoje būdavo pavojinga slampinėti, bet Adrianas čia galėjo vaikščioti kad ir užsimerkęs. Vaikino mintys nerūpestingai klaidžiojo, kol žvilgsnis užkliuvo už gėlių puokštės rankoje ir jis pradėjo blaškytis: gal su tomis gėlėmis pasirodys juokingas? Pabandė jas pauostyti, bet nieko neužuodė. Buvo sunku jų gauti vidury žiemos, tai baltų chrizantemų ir vilnamedžių žiedų puokštė. Pamerktos į vazą svetainėje jos atrodė puikiai, o kai dabar sušalusias laikė rankoje, ėmė abejoti, ar gerai padarė jas atsinešęs. 9
Kai buvo mažytė, Marion dievino gėles. Bėda ta, kad ji pasikeitė. Visi jo draugai pasikeitė: turi spuogų, rūko, nuolat naršo internete. Bet ir Adrianas jau nebe tas pats berniukas. Vaikystėje viskas daug paprasčiau – Marion buvo jo draugė amžiams ir jam to užteko. O dabar jis svajoja ją paslapčia pabučiuoti. Trokšta spausti glėbyje, laikyti už rankos ir išsakyti visus širdyje gimusius meilės žodžius. *** Be penkiolikos dešimt. Dar yra laiko. Be penkių dešimt jis ėmė leistis didžiojo kipariso link, kur buvo paskirtas pasimatymas. Vėluoti dabar būtų kvaila. Net užduso lėkdamas. Velniava, gėlės neatlaikė jo pasivaikščiojimo, vienas stiebelis nulūžo. Adrianas stabtelėjo priešais antkapį po didžiuoju kiparisu. Šis kapas jo mėgstamiausias. Čia tiek prisiminimų. Kažkas ant šio pilko antkapio išraižė dvi figūrėles. Adrianui visad buvo įdomu, kas tai padarė. Tiedu personažai jam patiko – atrodo lyg tėvas ir sūnus, susikibę rankomis. Būdamas vaikas įsivaizduodavo, kad tai jis su tėčiu. Piešinių sąsiuvinyje šimtą kartų bandė pavaizduoti tą patį, nes – tai jo maža paslaptis, – kai Adrianui liūdna, jis piešia. Dar kartą žvilgtelėjo į laikrodį – jau dešimta! Ji gali pasirodyti bet kurią akimirką. Ir staiga į galvą toptelėjo siaubinga mintis: velniava, jis neišsivalė dantų! Ji tikrai nenorės su tokiu bučiuotis! Vaikinas pūstelėjo karšto oro sau į pirštinę ir pabandė užuosti burnos kvapą. 10
*** Kišenėje suvibravus telefonui Adrianas krūptelėjo. Jis neturėjo „iPhone“, tik paprastą pigiausią mobilųjį iš katalogo. Su pirštinėmis sunkiai sekėsi jį ištraukti iš kišenės: „Mielas Adrianai, atsiprašau, bet negaliu ateiti.“ Tai ji. Šiaip jau Adrianas nepažinojo nė vieno žmogaus, kuris žinutes telefonu rašytų be klaidų. Kas nutiko? Susirgo? Marion dar niekad nėra praleidusi pasimatymo su juo. Vėl vibruoja – dar viena žinutė: „Nepatikėsi, kas man nutiko!!!!!!“ Krūtinėje ėmė daužytis širdis. Tie šeši šauktukai nieko gero nežadėjo. Trečia žinutė:„ Per naujametį vakarėlį Frankas mane pabučiavoooo! Ar gali patikėti? Aš jį myliu, jis toks gražus! Viską tau papasakosiu, mano mielas Adri. Bučkis ir gerų tau metų.“ Akyse sužybčiojo žvaigždutės, galva – apsvaigo, o gerklėje atsirado didelis gumulas. Vaikinui pakirto kojas ir jis net nepajuto, kaip atsisėdo ant antkapio. Rankoje – telefonas, jo ekrane mirguliuoja jos žodžiai. Frankas? Jis pažįsta tik vieną Franką, aštuntoką, jam kokia penkiolika metų: jis aukštas, šviesiaplaukis, mėlynakis, ant akių užkritusi ilga plaukų sruoga. Kai tokie kalba, visi aplinkui klausosi. O kai jie papasakoja anekdotą, visi kvatoja, net jeigu nejuokinga. Tokie eina šaligatvio 11
Edgar, Silène; Beorn, Paul Ed29 14–14 / Edgar, Silène; Beorn, Paul; iš prancūzų kalbos vertė Gintarė Butvinskienė; viršelio dailininkas Rimantas Juškaitis. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 232 p. Dviejų prancūzų autorių Paulo Beorno (g. 1977 m.) ir Silène‘ės Edgar (g. 1978 m.) istorijoje apie du paauglius, gyvenančius dvidešimties kilometrų atstumu vienas nuo kito ir rašančių vienas kitam laiškus, realybė pinasi su neįtikėtinais įvykiais. Magiškojo realizmo kupiname kūrinyje paliečiamos kiekvienam trylikamečiui aktualios problemos – kaip susidoroti su mokslais, kaip sutarti su bendraamžiais bei tėvais, na ir, žinoma, kokia gi ta pirmoji meilė.
Redaktorė Edita Birulienė Korektorė Rūta Lazauskaitė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 2500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Kada paskutinį sykį rašei popierinį laišką draugui? Turbūt seniai, juk internetu ar telefonu vieni kitus pasiekti galime daug greičiau. Adrianas taip pat nenudžiugo mamai liepus parašyti popierinį sveikinimą pusbroliui. Tad labai apsidžiaugė, kad kažkas bent jau pastatė naują pašto dėžutę prie pat jo namų – nereikės per sniegą pėdinti iki senosios. O tas pusbrolis toks arogantiškas – jo pirmasis atsakymas nieko gera nežada, vienos pagyros! Tačiau po kelių laiškų ima aiškėti, kad jie ne tokie ir skirtingi – sunkumai su tėvais, iššūkiai draugaujant su mergaitėmis, bėdos mokykloje... Tačiau jaunuolių neapleidžia jausmas, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo. Ar tikrai juos skiria tik atstumas?
ISBN 978-609-441-398-8