KRISTINA OHLSSON
Versta iš: Kristina Ohlsson MYSTERIET PÅ ӦRNKLIPPAN Lilla Piratförlaget, Stockholm, 2017
Taip pat skaitykite: „Stiklo vaikai“ „Sidabrinis vaikas“ „Akmeniniai angelai“ „Hester Hilo paslaptis“
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
© Tekstas, Kristina Ohlsson, 2017 © Viršelio iliustracija, Niklas Lindblad, Mystical Garden Design Pirmą kartą 2017 metais pavadinimu Mysteriet på Ӧrnklippan Švedijoje išleido Lilla Piratförlaget. Lietuvių kalba išleista susitarus su Salomonsson Agency, Švedija. © Vertimas į lietuvių kalbą, Mantas Karvelis, 2020 © Leidykla „Nieko rimto“, 2021 ISBN: 978-609-441-696-5
Iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis
Vilnius 2021
TURINYS Pirmas skyrius......7 Antras skyrius......13 Trečias skyrius......20 Ketvirtas skyrius......26 Penktas skyrius......31 Šeštas skyrius......37 Septintas skyrius......41 Aštuntas skyrius......45 Devintas skyrius......52 Dešimtas skyrius......61 Vienuoliktas skyrius......68 Dvyliktas skyrius......74 Tryliktas skyrius......82 Keturioliktas skyrius......89 Penkioliktas skyrius......93 Šešioliktas skyrius......100 Septynioliktas skyrius......105
Aštuonioliktas skyrius......110 Devynioliktas skyrius......119 Dvidešimtas skyrius......126 Dvidešimt pirmas skyrius......132 Dvidešimt antras skyrius......139 Dvidešimt trečias skyrius......146 Dvidešimt ketvirtas skyrius......153 Dvidešimt penktas skyrius......160 Dvidešimt šeštas skyrius......164 Dvidešimt septintas skyrius......169 Dvidešimt aštuntas skyrius......173 Dvidešimt devintas skyrius......181 Trisdešimtas skyrius......189 Trisdešimt pirmas skyrius......195
PIRMAS SKYRIUS Nė vienas rimtai nemanė, kad iš tiesų pabėgs iš namų. Vis dėlto būtent taip ir padarė: vieną rytą išslinko į lauką ir daugiau nebegrįžo. Bonė žinojo kelią, o Čarlzas tiesiog sekė paskui. Pavažiavę autobusu vaikai persėdo iš pradžių vieną, o paskiau dar du sykius. Kai paskutinis autobusas pagaliau sustojo, Čarlzas be galo apsidžiaugė. Didžiąją kelionės dalį jį supo ir berniukas jau gailėjosi paklausęs Bonės. Kodėl jis sutiko pabėgti pas mergaitės močiutę? Tai juk kvailystė... – Kaip jautiesi? – paklausė Bonė, tempdama iš autobuso jų lagaminus. – Viskas gerai, – patikino bendrakeleivis. Vis dėlto žinojo, kad atrodo nelabai žvalus. Autobusas nuvažiavo savo keliais, o vaikai liko stovėti ant šaligatvio. Skugvikeno stotelėje išlipo tik juodu. Čarlzui miestelio pavadinimas1 nepatiko. Skambėjo labai niūriai... – Kas toliau? – paklausė jis. Bonė kramtė lūpą. Skrybėlė truputį smuko jai ant pakaušio. Kai išeidama ją užsidėjo, berniukas gerokai nustebo. – Mama minėjo, kad močiutė Vivijana irgi tokią turi, – paaiškino mergaitė. – Taigi pasipuošiu. 1
Šved. Skuggviken – šešėlių įlanka. (Čia ir kitur – vert. past.)
11
Dabar stovėjo ant šaligatvio ir trynėsi kaktą: – Man regis, mums į tą pusę, – ištarė ji. Atrodė nelabai užtikrinta, tarsi ši vieta būtų jai tokia pat nepažįstama, kaip Čarlzui. – Rasi? – pasiteiravo šis. Bonė linktelėjo: – Aišku, kad taip, – atsakė ji. Tada pradėjo eiti, tempdama paskui save kelioninį lagaminą. Po ratukais gurgždėjo maži akmenukai. Berniukas dvejodamas žengė paskui. Namuose buvo giedra ir švietė saulė, tiesiog puiki vasaros atostogų diena. Tačiau ne Skugvikene. Čia buvo debesuota, vėsu ir drėgna. Ir dar tie namai, pro kuriuos dabar ėjo... Maži, žemi, tamsūs lyg negyvenami. Čarlzas priminė sau, kodėl jie čia – likti namuose būtų daug blogiau. Jį nupurtė šiurpas. Lietus, saulė... Koks skirtumas? Svarbiausia, kad jie pabėgo nuo tėčio ir Gabrielės – ji buvo Bonės mama ir prieš pusmetį ištekėjo už Čarlzo tėčio. Tai įvyko Naujųjų metų išvakarėse. Berniukui Gabrielė patiko. Ji suprato tai, kas svarbu. Pavyzdžiui, kad jam nereikia kitos mamos vien todėl, jog tikroji jau yra mirusi. Čarlzas su Bone dažnai kalbėdavosi apie tėvus. Ypač atėjus pavasariui, kai tėtis staiga sukvietė visus į šeimos 12
susirinkimą. Tuos susirinkimus tėtis sugalvojo susipažinęs su Gabriele. – Mudu su Gabriele turime labai linksmų žinių, – prabilo jis. Gerai, kad pasakė „linksmų žinių“, nes atrodė nepaprastai rimtas. Sūnus jau manė, kad nutiko kas nors baisaus. Tai, ką tada pranešė tėtis, buvo greičiau baisu nei linksma: – Rudenį kraustomės gyventi į Londoną. – Ką? – išsižiojo Bonė. – O kaip mudu su Čarlzu? Gabrielė prapliupo kvatotis: – Kokia tu žavinga, – ištarė ji. – Jūs, aišku, vyksite drauge. – Niekada, – atšovė mergaitė. – Niekada, – pritarė Čarlzas. Paskiau vaikai prisiekė vienas kitam: jie nė už ką nevažiuos į Londoną. Būtent tai ir buvo parašyta lapelyje, kurį išeidami paliko ant virtuvės stalo: Mes negrįšime, kol nepažadėsite, kad nesikraustysime į Londoną. Vaikai ketino slapstytis visą vasarą, kad tėtis su Gabriele pagaliau suprastų, jog prieš ką nors sprendžiant reikia pasitarti ir su jais. 13
Iš tiesų nė vienas nemanė, kad pavyks taip ilgai. Nors jie ir paliko lapelį, tėvai turbūt vis tiek paskambins į policiją. Čarlzas nedrįso net pagalvoti, kas būtų, jei jų pradėtų ieškoti policija. Pravažiavo automobilis. Berniukas nužvelgė jam pavymui ir atsikrenkštė: – Tu juk pranešei, kad atvažiuosime? – paklausė jis. – Liaukis pagaliau... – atsiduso Bonė. – Jau šimtą kartų viską paaiškinau. Mes su močiute esame geriausios draugės. Ji viską supranta dėl Londono ir žino, kad nenorime kraustytis, todėl mielai sutiko priimti per vasarą. – Kada čia lankeisi paskutinį kartą? – pasidomėjo Čarlzas. Mergaitė dvejojo. – Bus jau praėję keleri metai... – ištarė ji. – Gabrielė niekada nekalba apie tavo močiutę, – pastebėjo berniukas. – Nes jos viena kitos nekenčia, – atsakė Bonė. – Todėl pasislėpti būtent čia yra puiki mintis. Tempti lagaminą buvo sunku. Čarlzui jau maudė ranką, o mergaitė ėjo vis lėčiau. Galiausiai berniukas supyko: – Kodėl nepasakai tiesiai šviesiai? – iškošė jis ir paleido lagaminą. – Tu juk visai nesigaudai ir nežinai, kur ji gyvena! 14
Bonė atsigręžė. Jos skruostai buvo įraudę: – Aišku, kad žinau! – atšovė ji. – Juk rodžiau nuotraukas! Čarlzas užvertė akis. Jis tas nuotraukas matė gal tūkstantį kartų. Jose buvo didelis namas ant aukštos uolos. – Ak, jos juk netikros... – atkirto berniukas. – Bet tai nieko blogo! Man nerūpi, kokiame name gyvena tavo močiutė, neabejoju, kad ji vis tiek gera. Ar turi adresą? Paklausime kelio ko nors iš vietinių. – Na tu ir mulkis! – piktai ištarė mergaitė ir taip krestelėjo galva, kad net skrybėlė nulėkė. – Močiutė iš tiesų gyvena ant labai aukštos uolos. Ji vadinasi Erelių uola. Ir aš tiksliai žinau, kur ji yra! Tada pasikėlė skrybėlę ir vėl leidosi eiti. Čarlzas nusekė paskui. Kodėl Bonė amžinai tokia užsispyrusi? Vaikams pasukus už kampo viskas pasikeitė. Staiga prieš akis atsivėrė aikštė. Tada jie ir pamatė: kitapus miestelio stūksojo uola, o ant jos pūpsojo didelis namas ir aukštas švyturys. Nuotraukose jo nesimatė. – Tai bent... – aiktelėjo berniukas. Jis dar niekada nematė tikro švyturio, bent jau tokio didelio. Uola irgi atrodė kur kas panašesnė į pasvirusį kalną. 15
Švedų autorė Kristina Ohlsson (g. 1979) mistinių detektyvų mėgėjams puikiai pažįstama iš tokių kūrinių kaip „Stiklo vaikai“, „Sidabrinis vaikas“, „Akmeniniai angelai“ ar „Hester Hilo paslaptis“. Naujausiame šiurpuliukus keliančiame autorės kūrinyje Čarlzas ir Bonė bando įminti mįslę, kur nuolat dingsta mažo miestelio žmonės. Sena legenda byloja, kad čia nagus prikišęs begalvis Keršytojas, niekaip nepaliekantis gyvųjų pasaulio. Daugelis tai laiko nesąmone, bet tik ne sumanieji vaikai – juk ne viskas, kas neįtikima, yra netiesa.
Redaktorė Erika Merkytė-Švarcienė Korektorė Goda Baranauskaitė-Dangovienė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
– Paskubėk! – maldavo pašnibždomis. – Tiesiog paskubėk! Tą akimirką, kai jau ruošėsi stotis, mergaitė ant pečių pajuto tvirtas kažkieno rankas. Bonė suklykė. Kažkas greitai užspaudė burną delnu. Vos tik Bonė su Čarlzu įžengia į močiutės namus mažame Skugvikeno miestelyje, jiedu patenka į šiurpių įvykių sūkurį. Neseniai dingo mažas berniukas, kurio niekas nebesitiki rasti, o nebeveikiantis švyturys nežinia kodėl nušvinta ryškiausia šviesa. Panašu, kad miestelį gaubia daugelį metų neatskleidžiama paslaptis, nuo kurios kūnas eina pagaugais. Baimė verčia suaugusiuosius gūžtis, tačiau vaikams drąsos netrūksta. Kas, jei ne jie, gali apsaugoti ištisas kartas nuo tykančio pavojaus?
ISBN 978-609-441-696-5
9 786094 416965