Amžinieji Takiai by Nieko rimto

Natal ie B abbitt

Am탑ini eji Ta k ia i

Am탑i ni eji Ta k i a i

UDK 821.111(73)-93 Ba-12

ISBN 978-609-441-300-1

Versta iš: Natalie Babbitt TUCK EVERLASTING Farrar – Straus – Goroux, New York, 1975

© Tekstas, Natalie Babbitt, 1975 © Iliustracijos, Sigutė Ach, 2015 Išleista susitarus su Farrar, Straus and Giroux, LLC. Visos teisės saugomos. © Vertimas į lietuvių kalbą, Viltaras Alksnėnas, 2002, 2015 © Leidykla „Nieko rimto“, 2015

Natal ie Babbitt

Amžini eji Ta k ia i

Iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas Iliustravo Sigutė Ach

Vilnius 2015

T u r i n y s PROLOGAS. . . . . 1 skyrius. . . . . 2 s k y r i u s. . . . . 3 s k y r i u s. . . . . 4 s k y r i u s. . . . . 5 s k y r i u s. . . . . 6 s k y r i u s. . . . . 7 s k y r i u s .. . ... 8 s k y r i u s. . . . . 9 s k y r i u s. . . . . 1 0 s k y r i u s. . . . 11 skyrius. . . . 1 2 s k y r i u s. . . . 13 s k y r i u s. . . . 14 s k y r i u s. . . . 1 5 s k y r i u s. . . . 16 skyrius. . . . 17 skyrius. . . . 1 8 s k y r i u s. . . . 19 skyrius. . . . 2 0 s k y r i u s. . . . 21 s k y r i u s . . . . 2 2 s k y r i u s. . . . 2 3 s k y r i u s. . . . 2 4 s k y r i u s. . . . 2 5 s k y r i u s. . . . E p i logas. . . . . . R U P uĹ˝ e K E L I O

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . .. . . . . . . .. . . . . . . .. . . . . . . .. . . . . . . .. . . . . . . .. . . . . . . .. . . . . . . .. . . . . . . .. . . . . . . . . . . . . . . .. . . . . . . .. . . . . . . . . . . . . . . .. . . . . . . .. . . . . . . .. . . . . . . .. . . . . . . .. . . . . . . .. . . . . . . .. . . . . . . .. . . . . . . . . . . . . . . .. . . . . . . .. . . . . . . .. . . . . . . .. . . . . . . . . VIDURY.

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . 7 . . 9 . 13 . 17 . 20 . 25 . 34 . 40 . 45 . 49 . 53 . 59 . 63 . 68 . 69 . 75 . 78 . 83 . 90 . 94

102 107 112 117 122 128 134 134

O L O G A P R S

Pirmoji rugpjūčio savaitė yra savotiška vasaros viršūnė, aukščiausias visų metų mostas, primenantis apžvalgos kabiną, kuri atsiduria viršuj, kai ratas akimirką stabteli ir vėl ima leistis žemyn. Visos ankstesnės savaitės – tik atsisveikinimas su pavasario kvapais, visos vėlesnės savaitės – riedėjimas žemyn į rudens žvarbą. O štai pirmoji rugpjūčio savaitė sustingsta vietoje ir dvelkia karščiu. Be to, būna keistai tylu, aušros išaušta bespalvės, vidurdienį saulė žilpina akis, o per saulėlydį kvaisti nuo spalvų pertekliaus. Naktį dažnai sužaibuoja, tačiau be griaustinio. Ir gaivinančio lietaus nesulauksi. Tai keistos ir tvankios dienos, šuniškos dienos, kai žmonėms maga ką nors iškrėsti, nors gerai žino, kad paskui teks dėl to gailėtis.

Ne per seniausiai vieną tokią dieną nutiko trys dalykai, ir iš pradžių atrodė, kad jie tarpusavyje neturi nieko bendra. Auštant Takių Mėja susiruošė joti į miškelį, kuris prasideda prie pat Laukymės kaimo. Ji ten jodavo kas dešimti metai pasitikti savo sūnų – Mailso ir Džesio. Tą patį vidurdienį Vinei Foster, kurios tėvams priklausė Laukymės miškelis, pagaliau baigėsi kantrybė ir ji nusprendė bėgti iš namų. O saulei leidžiantis prie Fosterių vartelių pasirodė kažkoks keleivis. Jis kažko ieškojo, tačiau nesakė ko. Sakysite, iš tikrųjų nėra nieko bendra. Tačiau daug kas gyvenime labai keistai sueina į vieną tašką. Vidury augo miškas – lyg vežimo rato stebulė. Nebūna rato be stebulės. Apžvalgos ratas irgi ją turi, o metų rato stebulė yra saulė. Visos stebulės tvirtai laikosi vidury, ir geriau jų neliesti, nes tada visa kas subyrėtų. Bet kartais žmonės tai suvokia per vėlai.

s k y r i u s

Kelias, vedantis į Laukymę, nuo senų laikų išmintas karvių bandos, kuri, švelniai tariant, nebuvo labai drausminga. Karvės klydinėdavo vingiais, staiga pasukdavo į šoną, traukdavo statmenai arba darydavo lankstą, paskui nei iš šio, nei iš to užsiropšdavo į kalvelę, vėl nukurnėdavo žemyn per bitėmis aplipusią dobilieną ir tada sukdavo per pievą į šoną. Ir čia jau nebeįžvelgdavai, kur dar kelias, o kur pieva. Kelias išplatėja ir tarsi laikinai nutrūksta, leisdamas galvijams ramiai paišdykauti ar iš lėto atrajojant pamąstyti apie amžinybę. O tada kelias vėl prasideda, kol pagaliau pasiekia mišką. Bet priartėjęs prie pirmųjų medžių, jis staiga keičia kryptį, daro didelį lankstą, tarytum tik dabar atsitokėjęs, kur atsidūrė, ir pasuka į šalį.

Kitoje miškelio pusėje nerūpestingumo įspūdis išnyksta. Čia jau nebe karvių kelias. Čia jau jis pabrėžtinai žmonių nuosavybė. Ir iškart ima nemaloniai kepinti saulė, slegia nepakeliami dulkių stulpai, o kelkraščių žolė kažkokia pasišiaušusi ir suskurusi. Kairėje kelio pusėje išvysite pirmą namą, didelę kvadratinę trobą, tarsi bylojančią „nelieskit manęs“, o aplink tą trobą – pievelė, nuskusta iki pašaknų, ir neperlipama geležinė tvora, kokių keturių pėdų aukščio, aiškiai skelbianti: „Eik šalin – niekas tavęs čia neprašo“. Taigi kelias paklusniai suko šalin ir pro trobas, kurių vis daugėjo, bet kurios darėsi nebe taip atšiaurios, įnėrė į kaimą. Bet pats kaimas, išskyrus kalėjimą ir kartuves, mums nesvarbu. Mums svarbus tas pirmasis namas. Pirmasis namas, kelias ir miškelis. Tas miškelis buvo kažkuo ypatingas. Kaip sakėme, pirmasis namas darė įspūdį, jog geriau prie jo nesiartinti. Miškelis irgi tarsi bylojo tą patį, bet visai dėl kitų priežasčių. Namas atrodė toks pasipūtęs, jog eidamas pro šalį norėdavai sukelti baisų triukšmą ir gal net paleisti jo pusėn akmenį. O štai miškelis, sakytum, tarsi miegojo, atrodė kažkoks nežemiškas, ir čia norėdavosi kalbėti tik pašnibždomis. Na, bent jau karvės turėjo šitaip manyti: „Duokime jam ramybę, mes jo tylos nedrumskim.“ Ar ir žmonės jausdavosi čia taip pat, ar kitaip – sunku pasakyti. Kai kurie galbūt taip, bet dauguma žmonių važiuodavo tuo keliu aplink miškelį tik todėl, kad jis taip vingiavo.

Kito kelio per miškelį nebuvo. O be to, žmonės ir dėl kitos priežasties jį apvažiuodavo: jis priklausė Fosteriams, tos neprisileidžiančios artyn trobos savininkams, taigi buvo privati nuosavybė, nesvarbu, kad neaptvertas geležine tvora ir visiems prieinamas. Gerai pagalvojus, žemės nuosavybė yra gana keistas dalykas. Sakykim, ar giliai toji nuosavybė siekia? Jei žmogui priklauso tam tikras žemės plotas – ar jam priklauso ir tai, kas yra po žeme, tie plotai, kurie smenga gilyn, vis siaurėja ir siaurėja, kol žemės rutulio centre susiduria su visais kitais plotais? O gal nuosavybė yra tik toji plona pluta, po kuria rausiasi draugužiai kirminai, nė negirdėję apie žemės valdų ribas? Kad ir kaip ten būtų, šis miškas virš žemės, su visais pumpurais ir šakelėm, išskyrus, žinoma, šaknis, priklausė Fosteriams, anos neprisileidžiančios trobos šeimininkams. O kad jie niekad čia neateidavo, niekad nevaikštinėjo tarp medžių – tai jau jų pačių reikalas. Vinė, vienintelis vaikas tuose namuose, irgi čia neateidavo, nors kartais, atsistojusi prie tvoros, atsainiai bilsnodavo lazda į geležinius strypus ir žiūrėdavo miškelio pusėn. Bet jis niekad jai nerūpėjo. Kas ten įdomaus, kai jį turi po ranka – o va kai neturi... Ir išties, kas ten įdomaus – tie keli žemės akrai, apaugę medžiais? Na, pro juos prasiskverbia blausūs saulės spindulių ruožai, juose daugybė voveraičių ir paukščių, ant žemės sukritę stori, drėgni lapų patalai ir knibžda visokių kitokių, kartais ir nelabai malonių padarų: vorų, erškėčių, vikšrų. 11

Tačiau miškelio atokumą vis dėlto labiausiai nulėmė karvės, kurios nebuvo tiek išmintingos, kad suvoktų, kaip protingai padarė. Jeigu jos būtų išmynusios kelią per miškelį, o ne aplinkui, tada žmonės juo ir būtų keliavę. Ir būtų pačiame miškelio vidury pastebėję milžiną uosį, o netrukus suradę ir iš po jo šaknų besiveržiantį šaltinėlį, nors kažkas jį norėjo paslėpti po nugludintų akmenų krūva. O tada būtų įvykusi tokia didžiulė nelaimė, kad šis nukamuotas žemės plotelis – nesvarbu, ar priklausantis kam nors iki pat įkaitusių žemės centro gelmių, ar ne – būtų sudrebėjęs ant savo ašies kaip vabalas, netyčia nutūpęs ant adatos smaigalio.

s k y r i u s

Taigi vieną tokį pirmosios rugpjūčio savaitės rytą, auštant, Takių Mėja pabudo ir kurį laiką gulėjo šypsodamasi, įbedusi žvilgsnį į voratinklį ant lubų. Pagaliau garsiai prabilo: – Rytoj sugrįžta berniukai! Mėjos vyras, gulįs šalimais ant nugaros, nė nekrustelėjo. Jis vis dar miegojo, ir liūdesio raukšlės, kurios vagodavo jo veidą dieną, dabar buvo išsilyginusios ir bemaž nematomos. Jis tyliai šnopavo, ir vieną akimirką jo lūpų kampučius kilstelėjo šypsena... Takis beveik niekad nesišypsodavo, tik per miegus. Mėja atsisėdo lovoje ir atlaidžiai nužvelgė vyrą. – Rytoj sugrįžta berniukai, – vėl ištarė ji, dabar truputį garsiau. 13

Takio skruostai truktelėjo, šypsena išnyko. Jis atsimerkė. – Kodėl tau reikėjo mane pažadinti? – atsidūsėjo jis. – Aš vėl sapnavau tą patį sapną, tą puikų sapną, kur mes visi atsidūrę danguje ir nieko negirdėję apie Laukymę. Mėja, putli moteriškė apskritu, protingu veidu ir ramiomis rudomis akimis, susiraukė: – Kokia nauda iš to sapno! – burbtelėjo ji. – Vis tiek niekas nepasikeis. – Tu man kasdien tą patį sakai, – pyktelėjo Takis ir atsuko jai nugarą. – Bet juk negaliu pats pasirinkti, ką man sapnuoti. – Gal ir ne, – sutiko Mėja. – Bet vis tiek iki šiol jau galėjai priprasti. Takis sunkiai atsiduso. – Aš dar pamiegosiu, – pasakė jis. – O aš ne, – ištarė Mėja. – Einu pasibalnosiu arklį ir josiu prie miškelio jų pasitikti. – Ko pasitikti? – Berniukų, Taki! Mūsų sūnų! Josiu jų pasitikti. – Geriau to nedarytum, – pratarė Takis. – Žinau, – atsakė Mėja, – bet aš netveriu kailyje – taip noriu juos greičiau pamatyti. O be to, jau dešimt metų nesirodžiau Laukymėje. Niekas manęs ten neprisimena. Nujosiu ten saulei leidžiantis, ir tik iki miškelio. Į patį kaimą nejosiu. Bet net jeigu kas nors mane ir pamatys, tikrai neatpažins. Juk anksčiau niekad neatpažindavo, argi ne?

– Daryk, kaip išmanai, – įbedęs nosį į pagalvę pasakė Takis. – Aš dar pamiegosiu. Mėja išlipo iš lovos ir ėmė rengtis. Trys apatiniai sijonai, senamadis rudas viršutinis su milžiniška kišene, senas medvilninis švarkas ir megzta skara, kurią ji susisegė ant krūtinės nusitrynusia metaline sage. Visi tie garsai jai rengiantis buvo taip gerai pažįstami Takiui, kad jis net akių nepravėręs pasakė: – Kam tau ta skara per patį vidurvasarį? Mėja nekreipė dėmesio į jo pastabą. Ji pasakė visai ką kita. – Ar tu čia vienas apsieisi? Mes grįšim tik rytoj, įsidienojus, ne anksčiau. Takis apsivertė guolyje ir gailiu žvilgsniu pasižiūrėjo į žmoną. – O kas jau, po galais, man nutiks? – Tai jau taip, – pasakė Mėja. – Aš vis pamirštu. – O aš ne, – burbtelėjo Takis. – Laimingai tau. – Ir po minutės jis vėl užmigo. Mėja prisėdo ant lovos krašto ir apsiavė odinius batus – taip nunešiotus ir suminkštėjusius nuo senumo, kad net nuostabu, kaip jie dar laikėsi. Tada atsistojo ir nuo prausyklės, kuri stovėjo prie lovos, pasiėmė kažkokį keturkampį daiktelį – muzikinę dėžutę, išpieštą rožėmis ir pakalnutėmis. Tai buvo vienintelė jos nuosava grožybė, be kurios ji niekad niekur neidavo. Pirštais apčiuopė užvedimo raktelį

ant dugno, bet metusi žvilgsnį į miegantį Takį papurtė galvą, paplekšnojo per dėžutę ir įsidėjo ją į kišenę. Tada galiausiai užsismaukė ant ausų melsvą šiaudinę skrybėlę nudilusiais graižais. Bet pirmiausia susišukavo žilstelėjusius rudus plaukus ir susuko juos ant pakaušio, prie pat kaktos, į mažą kuodelį. Tai ji padarė labai mikliai, įgudusiais judesiais, nė nežvilgtelėjusi į veidrodį. Takių Mėjai nereikėjo veidrodžio, nors jis ir stovėjo atremtas į sieną viršum prausyklės. Ji puikiai žinojo, ką jame išvystų, – jau seniai nustojo domėtis savo atvaizdu. Mat ir Mėja, ir jos vyras, ir Mailsas su Džesiu jau aštuoniasdešimt septynerius metus atrodė vis taip pat.

s k y r i u s

Tą pačią rugpjūčio pirmosios savaitės dieną, per patį vidurdienį, Vinė Foster sėdėjo ant šiurkščios pievelės anapus tvoros ir šnekėjosi su didžiule rupūže, kuri tupėjo už kelių jardų kitapus kelio. – Bet aš pabėgsiu. Pamatysi. Galbūt rytoj iš pat ryto, kol visi dar miegos. Sunku suprasti, ar rupūžė jos klausėsi, ar ne. Aišku, Vinė užsitarnavo, kad į ją nekreiptum dėmesio. Ji, išėjusi lauk, atžingsniavo prie tvoros labai pikta, tiesiog kunkuliuojanti iš pykčio, – o tokią dieną nedaug trūko, kad viskas sučirkštų nuo karščio, – ir iškart pastebėjo rupūžę. Ji buvo vienintelis gyvas padaras, kuris pakliuvo į akis, išskyrus karščio sukaustytą, sustingusį mašalų debesį virš kelio. Vinė patvoryje rado akmenukų ir, neturėdama kaip kitaip parodyti savo 17

nuotaikos, metė vieną į rupūžę. Ji nė iš tolo nepataikė, nes ir nenorėjo pataikyti, bet pasidarė iš to sau žaidimą – mėtė akmenukus taip, kad, lėkdami į rupūžę, jie pranerdavo pro mašalų debesį. Tačiau mašalai buvo per daug apspangę, kad pastebėtų, jog jiems kažkas trukdo, o kadangi nė vienas akmenukas nepataikė ir į rupūžę, ji toliau sau tupėjo ir vėpsojo nė nekrustelėjusi. Galbūt ji įsižeidė, o gal paprasčiausiai miegojo. Šiaip ar taip, ji net nežvilgtelėjo į Vinę, kai toji pagaliau išsvaidė visus akmenukus ir prisėdo išpasakoti visų savo rūpesčių. – Klausyk, rupūže, – kalbėjo ji, iškišusi rankas pro tvoros strypus ir pešdama piktžoles kitapus jos, – manau, kad ilgiau aš neištversiu. Tą minutę atsivėrė namo langas ir plonas balsas – jos senelės balsas – pieptelėjo: – Vinifreda! Nesėdėk ant tos dulkinos pievelės! Išsitepsi batelius ir kojines. O kitas, sodresnis balsas – jos mamos balsas – pridūrė: – Eikš vidun, Vine. Tuojau pat. Tokią dieną lauke kaipmat gausi saulės smūgį. Ir pietūs jau ant stalo. – Matai? – pasakė Vinė rupūžei. – Tą aš ir turėjau galvoje. Kiekvieną minutę šitaip. Jeigu turėčiau seserį ar brolį, tada būtų dar apie ką šokinėti. O dabar tik apie mane. Man įgriso, kad nė minutės nepaleidžia manęs iš akių. Noriu nors kiek pabūti viena, – ji įrėmė kaktą į tvoros strypus ir patylėjusi vėl mąsliai prabilo. – Supranti, aš dar tiksliai nežinau, ką darysiu, bet ką nors įdomaus – ką sumanysiu pati viena.

Kad būtų bent kiek kitaip. Gal būtų puiku pasikeisti vardą, pradėti gyventi su nauju vardu, kuris dar neįgriso iki kaklo taip dažnai girdimas. Ir gal net nuspręsčiau įsitaisyti kokį nors gyvūnėlį. Gal didelę seną rupūžę, tokią kaip tu, kad galėčiau laikyti gražiame narvelyje, prikimštame žolės, ir... Po šių žodžių rupūžė krustelėjo ir sumirksėjo. Ji visa įsitempė ir plumptelėjo lyg dumblo gniutulas keletą colių tolyn nuo Vinifredos. – Tikriausiai tu teisi, – pasakė Vinė. – Tada tu jaustumeis taip, kaip dabar aš. Kam dar ir tave įkalinti narve? Geriau jau aš atsidurčiau tavo vietoje – laisva, darau sau, ką noriu. Ar tu žinai, kad jie manęs vienos beveik neišleidžia iš šito kiemo? Jeigu aš čia pasiliksiu, niekad nieko svarbaus neįstengsiu padaryti. Tikrai bus geriau, jei pabėgsiu, – ji nutilo ir žiūrėjo į rupūžę, tarsi nerimaudama, kaip rupūžė atsilieps į tą stulbinančią idėją, bet rupūžė neparodė nė menkiausio susidomėjimo. – Tu manai, kad aš neišdrįsiu, ar ne? – priekaištingai ištarė ji. – Nebijok, išdrįsiu. Pamatysi. Galbūt rytoj iš pat ryto, kol visi dar miegos. – Vine! – pro langą atsklido griežtas balsas. – Gerai gerai! Einu! – susierzinusi sušuko Vinė ir tuoj pridūrė: – Norėjau pasakyti, tuoj pat pareisiu, mama. Ji atsistojo, nusibraukė prie kojų prilipusią žolę. Rupūžė, tarsi pamačiusi, kad pokalbis baigtas, vėl krustelėjo ir negrabiai nuplumpsėjo miškelio link. Vinė stebėjo ją. – Liumpsėk sau, liumpsėk, – šūktelėjo jai pavymui. – Pamatysi. Luktelėk iki rytojaus.

Babbitt, Natalie Ba-12 Amžinieji Takiai: [apysaka] / Natalie Babbitt; iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas; iliustravo Sigutė Ach. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 144 p.: iliustr. Kn. taip pat: Rupūžė kelio vidury / Kęstutis Urba, p. 203-206.

Amerikietė Natali Bebit (g.1932) – vaikų rašytoja ir iliustruotoja, nominuota daugybei premijų. Jai itin svarbias žmogaus vertybių, gyvenimo kaitos, mirties ir amžinybės santykio temas autorė atskleidžia per paprastų žmonių istorijas bei pasakų motyvus. „Amžinieji Takiai“ – tai istorija apie dešimtmetę Vinę Foster, kuri netikėtai atranda stebuklingą amžinojo gyvenimo šaltinį ir susipažįsta su iš jo atsigėrusia Takių šeima, pasiryžusia išlaikyti šaltinį paslaptyje.

Redaktorė Eglė Devižytė Maketavo Vilija Kvieskaitė Tiražas 1500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, 08217 Vilnius

– Žinai, kas čia aplink mus, Vine? – tyliai prakalbo Takis. – Gyvenimas. Viskas juda, auga, keičiasi, nė viena minutė nebūna panaši į kitą. Šis vanduo, kai matai jį kas rytą, atrodo visad toks pat, bet jis toks nėra. Krintanti rasa, čiulbantis vieversys, vėjas medžių šakose – viskas gamtoje įkūnija nuolatinį gyvenimo rato virsmą. Ir nors dešimtmetei Vinei Foster tai nerūpėjo, visa įgauna kitokią prasmę, kai ji susipažįsta su amžinųjų Takių šeimyna, kurios neveikia šis natūralus kitimas. Sužinojusi apie amžinojo gyvenimo šaltinį Vinė susiduria su dilema – ar rinktis mirtingųjų gyvenimą, o gal paragauti amžinybės vandens?..

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai