2006
MaxasFrajus_knyga.qxd
2006.01.20
17:12
UDK 882-93 Fr-35
Ið rusø kalbos vertë Dalia Saukaitytë Redaktorë Violeta Mickevièiûtë Iliustravo Sigutë Ach
ISBN 9955-683-03-1
Page 2
veikinu, Maksai! Judviem su Melifaru – ðventë, abiem ta pati! – seras Dþufinas Chali net spinduliavo ið piktdþiugos. – Kà, bene Slaptiesiems sekliams pagaliau oficialiai leista turët haremus? Paskelbtas Karaliaus Ásakas? – abejingai paklausiau. Tiesà sakant, nuo pat ryto buvau sugiþæs – ðiaip, nei ið ðio nei ið to. – Blogiau, vyruti! Gerokai blogiau. Nuostabusis generolas Bubuta, regis, sveiksta. – Na, anksèiau ar vëliau turëjo taip nutikti. Tegul jo pavaldiniai sielvartauja. O að netgi pasiilgau. Jis taip jaudinamai manæs bijo! – Tikrai? Tuomet dar labiau apsidþiaugsi... – Kuo apsidþiaugsiu? – pajutau klastà. – Bubuta lig ðiol negali pamirðti, kad judu su Melifaru iðgelbëjote neákainojamà jo mësà, bepavirstanèià paðtetu. Net stena prislëgtas neiðsakyto dëkingumo... Þodþiu, atsiuntë jums oficialø kvietimà. Rytoj saulei leidþiantis privalote perþengti generolo Bubutos Bocho rezidencijos slenkstá. Ar tu laimingas? – Oi!.. Dþufinai, kaip manote, o gal rytoj að bûsiu uþimtas? Galiu atneðti jums ant lëkðtutës kokio maiðtaujanèio Didþiojo Magistro galvà arba sukurti porà trejetà naujø Visatø... Norit? Að akimirksniu, garbës þodis! Taèiau á vakarëlá pas serà Bubutà turbût nespësiu... Labai gaila!.. – Aha, pasvajok! Nieko nebus, uþ klaidas reikia susimokëti. Jeigu judviem su Melifaru ðovë á galvà iðgelbëti Bubutà, tai dabar srëbkit!.. Ir nevaidink kankinio. Nieko baisaus, pasiðnekuèiuosi su Bubuta apie iðvietes, jam tai patinka. Tada gráði ir vaizdþiai perpasakosi man jûsø pamokomo pokalbio turiná, ðitai tau patinka... Þodþiu, visi bus patenkinti, tik ne vienu metu, bet vienas po kito. Ir tiktai að – be perstojo. Tai ðitaip! – O Melifaras jau þino, kokia laimë jo tyko? – Be abejo. Jis klaikiai dþiaugiasi. Kai ásivaizduoja tave Bubutos uþstalëje, ið 5
susiþavëjimo jam net kvapà gniauþia. – Klausykit, Dþufinai, mane jau patvarkëte. Paguldët ant menèiø, iðtrëðkët ant sienos, sumaiðët su paèiu slapèiausiu þmogaus gyvybinës veiklos produktu ir taip toliau... O dabar sakykit, nejaugi tai iðties neiðvengiama: eiti á sveèius pas Bubutà? – Na, gal ne visai, – sàþiningai pripaþino Dþufinas. – Taèiau po tos istorijos su paðtetais vargðelis gerokai susmuko. Guli kiauras dienas lovoje, niekur nosies neiðkiða, matyt, vertybes perkainoja. Rengiasi pradëti naujà gyvenimà. Ir todël á jûsø vizità deda daug vilèiø. Þinai, tas vyrukas labai jautrus. Ðirdies gelmëse... – Kaipgi... Be nagø liksi, kol iki tø „ðirdies gelmiø“ prisikasi! – subambëjau að. – Gerai, nueisiu... Nes antraip Melifaras visà dienà lies aðaras Nepaguodþiamøjø Krësle, kà þmonës apie mus pagalvos?! – Na, ir puiku... O ko toks surûgæs? Kas su tavimi dedasi? – Ogi Magistrai supaisys! – gûþtelëjau peèiais. – Tarsi viskas gerai, bet kur tau! Viskas blogai. Gal tai sezoninis reiðkinys? Kaip paukðèiø sijsu tuoktuviø ðokiai?.. Juk að labai primityvus padaras! – Paukðèiai sijsu neðoka jokiø tuoktuviø ðokiø, – netikëtai pasipiktino Kuruðas. – Þmonës kartais pripaisto apie paukðèius keisèiausiø dalykø... Atgailaudamas paglosèiau burivuchui ðvelnias jo plunksnas. – Atleisk, mielasis. Að – netaðytas atëjûnas, o tu – iðmintingas þiniø saugotojas. Bûk didþiadvasis! – Na na... – Dþufinas apstulbæs pakraipë galvà. – Beje, tikiuosi, kad nesiguli miegot be galvos raiðèio, kurá neðiojo Didysis Magistras ið... – ... ið Slaptosios Þolës ordino! – melancholiðkai uþbaigiau. – Ásivaizduokit, ne! Pastaruoju laiku að apskritai nieko neuþmirðtu. Uþgesinu ðviesà tupykloje, neiðeinu á gatvæ nuogas, rytais darau Lonli-Loklio kvëpavimo pratimus, valgau ðeðiskart per dienà... ir iðvis man viskas gerai. – Ne, Maksai. Ne viskas. Bene sapnuoji kokias bjaurastis? – Apskritai nesapnuoju! – burbtelëjau. – Kelionë á Ketará iðpurtë ið manæs visus sapnus. Ðvariai! – Jau ðilèiau... Tik netirðtink spalvø. Niekas nieko ið tavæs neiðpurtë, tik... þodþiu, gerai, kad turi tokià apsaugà! – Ar mano kino teatre buvo planuojama siaubo filmø dekada? – pagyvëjau. – Kalbëk suprantamai, bûk geras. Jau tos tavo metaforos... – Tik norëjau pasakyti, kad visi Pasaulio siaubai iðëjo medþioti mano skalpo. – Pats susipratau, – purkðtelëjo Dþufinas. – Atrodo, kad taip. Nesikrimsk, kada nors jiems nusibos. Viskas á gera: pagaliau turi galimybæ ðiek tiek daugiau dëmesio skirti tam, kas su tavimi nutinka tikrovëje. – Pavyzdþiui, vizitui pas serà Bubutà! Jûs teisus, Dþufinai, kam man kiti siaubai? – Jau geriau, – ðyptelëjo ðefas. – Kur kas geriau! Taip ir laikykis. Neleisk jokiems stebuklams gadinti gero tavo charakterio! 6
– O jis geras? – perklausiau pamalonintas. – Taip, ganëtinai. Ypaè po penktos Kacharo balzamo taurelës... Gerai jau, stebukle, imkis tiesioginiø savo pareigø! – Tai jûs jau pasiuntëte á „Rajûnà“ vakarienës? – nekaltai pasiteiravau. – Pyragaièiø! – patikslino Kuruðas. Dþufinas griebësi uþ galvos ir nusikvatojo. Mano paties pareiðkimas, esà viskas blogai, man ëmë atrodyti ðiek tiek perdëtas. Ið tikrøjø visur buvo tvarka. Tiesiog keli tuzinai dienø be menkiausio sapno... Nebuvau prie to pratæs, todël kartais pradëdavau jaustis lyg klestintis numirëlis, kuriam visai neblogai klojasi anapusiniame gyvenime. – Berods, ðiandien mums gresia maudynës malonumø jûroje! Kur ten, – samprotavo Melifaras, – visame vandenyne... Beje, norëèiau bûti piratas, plëðiantis laivus, skrodþianèius malonumø vandenynà! Uþsimetæs kojà ant kojos, jis ramiausiai tysojo ant savo darbo stalo ir spoksojo á lubas. Sëdëjau jo krësle ir negalëjau atsikratyti miglotos nuojautos, kad man tuoj pat teks degustuoti ðá keistà iðkilmiø patiekalà, elegantiðkai suvyniotà á turkio spalvos lochá. – Ar þinai, kad apie generolà Bubutà Bochà sukurta begalë anekdotø? – paklausë Melifaras. – Apie já ir jo pavaldinius. Papurèiau galvà. – Koks vis dëlto tu neiðprusæs, Nakties Koðmare! Ir kà sau manë tavo gimdytojai? Gëda þiloms jø galvoms... Melifarui jau pabodo tysoti ant stalo. Jis nuðoko þemën, keliskart dalykiðkai perbëgo ið kampo á kampà ir patogiai ásitaisë ant palangës. – Tupi Bubuta ir Fuflosas iðvietëje, gretimose kabinose, tuðtina savo þarnynus. Fuflosas baigë, þiû – ogi nër kuo nusiðluostyti. Tai jis, vargðelis, ir beldþia Bubutai: „Ðefe, gal turit atliekamà servetëlæ?“ Tasai atsako: „Bene tavo skaba per trumpa?“ Sukikenau, bet veikiau nustebæs. Nes... Nejau atsitiktinumas?.. – O daugiau? – Norëtum! Ið pradþiø pabëgëk ir nusipirk bilietà á spektaklá!.. Bala nematë, klausykis toliau. Ateina kapitonas Fuflosas pas Bubutà ir klausia: „Kas yra tas dedukcinis metodas?“ Susijuokiau, bet ir vël labiau ið netikëtumo. Melifaras tæsë: – Bubuta ásitempë, visas iðraudo, màsto... Po pusvalandþio sako: „Aiðkinu bukagalviams. Tu vakar pietavai?“ – „Taip“. – „Vadinasi, tu turi subinæ!“ – „Oi, ðefe, kaip jûs supratote?“ – „Aiðkinu dar kartà, visiðkiems bukagalviams. Jeigu tu vakar pietavai, vadinasi, ðiandien ëjai á iðvietæ. Jeigu ëjai á iðvietæ, vadinasi, turi subinæ... Tai ir yra dedukcinis metodas“. Taigi Fuflosas, visas ðvytintis, þengia koridoriumi ir susitinka leitenantà Ðicholà – pats supranti, kad anekdotas buvo sugalvotas gerokai anksèiau nei Ðichola tapo kapitonu. Klausia: „Tu vakar 7
pietavai?“ – „Ne, nespëjau“. – „Kà gi, vadinasi, subinës tu neturi!“ Pasiutimas. Puikiai þinojau ðituos anekdotus! Girdëjau juos senø seniausiai, savo paties Pasaulyje. Þinoma, ten veikë kiti personaþai. Vis dëlto jokiø abejoniø: anekdotai buvo tie patys, þodis þodin! Todël akivaizdu, kad klajojantys siuþetai keliauja tarp Pasauliø kur kas daþniau nei jø kûrëjai ir interpretuotojai... – O, – linksmai paskelbë Melifaras, – sulaukëme delegacijos. Geriausi ið geriausiøjø, visas Miesto policijos ir mûsø Baltojo Lapelio þiedas. Leitenantas Kamðis ir tautos epo herojus kapitonas Ðichola. Þinoma, tai buvo galima numatyti... Tai kà, vaikinai, atvykot praðyti malonës? Kreipkitës á serà Maksà. Duokit jam gerà kyðá, ir jisai spjaus á jûsiðká ðefà tiesiog prie ðventinio stalo. – Pasvajokit! – suniurnëjau að. – Að nepaperkamas kaip... – Kaip kas? – sukluso Melifaras. – Neþinau. Man atrodo, að vienas toks Visatoje! – Vaikinai, viskas gerai! – nudþiugo mano „dieninë pusë“. – Jis nudaigos já nemokamai! – Bepigu jums juokauti, ponai, o mûsø padëtis iðties nepavydëtina, – atsiduso Kamðis. Ðichola nutaisë sielvartingà grimasà. – Aiðku, kad nepavydëtina! – nusiðiepë Melifaras. – Artëja nuostabiojo generolo Bubutos Bocho nuþengimas Valdybon. Jeigu jau nusprendë, kad laikas pradëti vizginti uodegà prieð ðità pabaisà, – Melifaras nepagarbiai linktelëjo mano pusën, – vadinasi, jis susirengë á Namà prie Tilto. Baigësi, vyruèiai, smagios jûsø dienelës! Uþjauèiu. – Anksèiau ar vëliau tai turëjo ávykti! – atsiduso kapitonas Ðichola. Jis panëðëjo á kaliná, metø metus laukusá, kol bus ávykdytas mirties nuosprendis, ir su ðituo susitaikiusá. – Taèiau kaip tik dabar jis visai ne laiku! – Ádomu, kada Bubutos pasirodymas bûtø laiku? – numykë Melifaras. – O kas jums nutiko? Kas nors ádomaus? – Tiek to ádomumo... Tiesiog atgimsta kai kurios senos tradicijos. Magahono girioje vël pasirodë plëðikai. – Vël? – nustebo Melifaras. – Nepraëjo në trisdeðimt metø, kai Pasaulis atsikratë Dþifos Savanchos ir jo vyrukø... Ir ðekit: vël atsirado iðtikimø jø darbeliø tæsëjø! Matyt, virð jø vadeivos lovos kabo sero Dþifos portretas – visu ûgiu ir nukabinëtas trofëjais. Koks groþis!.. Na, ir kas toliau? – Ogi tas, kad dabar mums ðvieèia nebloga galimybë juos supakuoti, – paaiðkino Kamðis. – Kol seras Bubuta sëdi namie, o jo pavaduotojas seras Fuflosas valkiojasi po uþeigas, mudu su Ðichola galime veikti savo nuoþiûra. Taèiau kas bus, kai generolas Bochas pasirodys tarnyboje! Jisai juk pradës komanduoti, o mums teks vykdyti jo ásakymus... Manau, ponai plëðikai galës ðokinëti ið laimës! – Taigi taigi, – supraèiai palingavo Melifaras. – Bet kuo mes galime padëti? Uþkeikti Bubutà, kad jam pereitø noras komanduot? Bijau, tai neámanoma! – Taip, þinoma... Mums tik toptelëjo, kad sunkus darbas gali palauþti gleþnà generolo Bocho sveikatà, – svajingai pasakë Kamðis. – Gal ir jûs, ponai, tokios pat 8
nuomonës? Ir galëtumët pasiðnibþdëti apie tai su ledi Boch? O dar geriau – pasakyti generolui Bubutai, kaip dël jo nerimaujate... – Kiauras naktis neuþmiegame! – pakiliai patvirtino Melifaras. – Galiu pasakyti Bubutai, kad visà laisvalaiká paskyriau paðteto, kuriuo jis apsinuodijo, tyrinëjimams, – pasisiûliau að. – Ir eksperimentai parodë, jog nelaimingoms to... kaip jis ten... „Karaliaus Bandþio“ aukoms nevalia pervargti. Jokiu bûdu. Antraip – ðakës... O kodël jûs nepamëginote papirkti ponà Abilatà Parasà? Jisai juk gydo jûsø ðefà. Jo lûpomis toks perspëjimas bûtø svaresnis. – Todël, kad jis nepaperkamas, kaip ir jûs, sere Maksai. – Leitenantas Kamðis ámantriai man nusilenkë. – O ið tikrøjø manau, jog nelaimëliui jau mirtinai nusibodo gydyti mûsø bosà. – Vargðas Bubutëlë, niekas jo nemyli, – atsidusau. – Ásivaikinti já, ar kà? Pirkèiau jam saldumynus, sodinèiau ant puoduko po tuzinà kartø per dienà... Bûtø ðaunu, tiesa? Melifaras sulinko dvilinkas ir tylutëliai kriuktelëjo. Tai turëjo reikðti, kad mano draugas teikiasi linksmintis. Policininkai spoksojo á mudu bemaþ su siaubu. – Gerai, vyruèiai, mes pasistengsim! Baisësimës Bubutos blyðkumu, gyvai domësimës iðkankinto jo skrandþio veikla, o seras Maksas, kaip þadëjo, perskaitys neilgà, lengvai suprantamà paskaità apie pervargimo þalà, – nuramino juos Melifaras. – Tamsieji Magistrai liudininkai – mes jus palaikome. Eikit, gaudykite savo plëðikëlius, mëgaukitës gyvenimu. Mûsø kolegos iðskrido ið kabineto sparnuoti viltimi. – O tasai leitenantas Kamðis policijoje neuþsisëdës, – màsliai pareiðkë man Melifaras, kai sunkios durys uþsivërë paskui mûsø sveèius. – Seras Marunarchas Antaropas jau labai senas, o Cholomio kalëjimo komendanto pareigos – gana varginantis darbas. Taigi... – O kodël tu manai, kad bûtent Kamðis?.. – Að?! Að nieko nemanau. Tai seras Dþufinas kartà prasitarë, kad vyrukas visai tiktø Cholomio sienoms priþiûrëti. Mat jo dvasios struktûra esanti kaþkokia ypatinga, ir tenka dþiaugtis, jei toks vaikinas gimsta nors kartà per ðimtà metø... Kaip tau atrodo, kas skiria þmones á tokias pareigas? – Në kiek neabejoju, kad Dþufinas. Ir tai tik á gera. – Tataigi!.. Na, pasirengæs linksmam vakarëliui? – Ne. Ir niekad nepasirengsiu. Bet jeigu jau laikas, galim judët. Bubutos Bocho vila, didþiulë lyg dengtas stadionas, riogsojo paèiame respektabilaus Kairiojo Kranto pakraðtyje, ten, kur þemë pigesnë, o kaimynø nedaug. Kairiajame Krante daþniausiai kuriasi tie, kuriø jau visai nedomina þemës kainos ir apskritai jokios kainos. Todël linkusiø pataupyti atsirado nedaug: atokiau buvo matyti dar keli namai ir þaliavo giraitës. Berods, kaip tik èia baigiasi Echas. – Plaèiai gyvena dëdulë! – pritariamai palingavo Melifaras. – Tai bent 9
kareivinës! – Manau, kad Eche visi gyvena plaèiai, – subambëjau. – Prisimeni mano butà Senøjø Monetø gatvëje? Man jis netgi buvo didokas! – Irgi mat bûsto ekspertas! Paklausius tavæs, butas turëtø bûti sulig prieðkambariu... – Nepatikësi, bet visai neseniai ðá tà panaðaus að ir turëjau, – protas neremia, kaip ten galëjau ásitekti! – Tada turbût buvai dar liesesnis, – ðyptelëjo Melifaras. – Ir miegodavai staèias. Generolas Bubuta Bochas pasitiko mus ant slenksèio. Kol sirgo, jis gerokai sulyso ir iðblyðko, todël tapo visai panaðus á þmogø. Jau nebe Karabasas Barabasas, o tik þaislinis Karabasiukas Barabasiukas, kurio net kûdikis neiðsigàstø. – Ponai, sveiki atvykæ á mano namus! – pagarbiai tarë Bubuta. Jo balsas buvo pasidaræs neáprastai tylus. Mudu su Melifaru apstulbæ susiþvalgëme. Negi ðitas mielas dëdulë laikë ábaugintà visà savàjà Namo prie Tilto pusæ?! Kas vargðeliui nutiko? Þinoma, kaip namø ðeimininkas, jis turi bûti mandagus. Be to, mes iðgelbëjom jam gyvybæ, o manæs jis ir anksèiau bijojo lyg Kibirkðties netekimo, bet... Vis tiek pernelyg! Pasisveikinæ áþengëme vidun ir pakliuvom á ðeimininkës glëbá. Keista, taèiau Bubutos þmonelë nebuvo nei „karinga boba“, nei tyli, uþguita moterëlë. Mano gyvenimo patirtis liudija, kad gerkliûgai stuobriai, tokie kaip Bubuta, rinkdamiesi þmonà paprastai puola á vienà ið ðiø kraðtutinumø. O ledi Boch pasirodë esanti miela, vis dar graþi rudaplaukë vidutinio amþiaus dama, maloni ir paðaipiai atlaidi. – Aèiû, berniukai, kad iðgelbëjot mano sená! – nusiðypsojo ji. – Mano amþiaus sulaukus, vëlu keisti áproèius, o að jau ápratau uþmigti jam knarkiant. – Liaukis, Ulima! – sumiðæs subambëjo Bubuta. – Verèiau patylëtum, vargeli tu mano! Bene pamirðai tvarkà? Tu kvieti sveèius, að juos linksminu, o susikeisti vaidmenimis porà kartø jau bandëme, iðëjo nekas... Praðom, ponai! Buvome nulydëti á svetainæ, ir ten man vël teko apstulbti. Jau minëjau, kad pas mus, Eche, gatvëms ir patalpoms apðviesti neretai naudoja ypatingus ðvieèianèius grybus, auginamus specialiuose induose, atstojanèiuose abaþûrus. Grybai pradeda ðvytëti, kai juos kas nors sudirgina, todël jungtukas tiesiog iðjudina tam tikrus ðepetëlius, kurie atsargiai, bet ákyriai kutena grybø kepurëles. Generolo Bubutos namuose buvo kaip tiktai toks apðvietimas. Tarytum nieko ypatinga, bet... Vidury svetainës stovëjo didþiulis skaidrus indas. Manau, vidutiniam statistiniam banginiui jis bûtø pasirodæs ankðtokas, bet tilpti jame banginis bûtø tilpæs. Inde tarpo milþiniðkas ðvieèiantis grybas. Egzemplioriai, kuriuos matydavau ligi ðiol, retai dydþiu pranokdavo gerai man paþástamus pievagrybius, 10
o ðis buvo iðveðëjæs sulig trimeèiu vaiku. Milþiniðkas grybas ne tik skleidë ðiltà oranþinæ ðviesà, bet ir tyliai dûzgë lyg ápykusi kamanë. Pasijutau iðties priblokðtas. Melifaras, sprendþiant ið visa ko, taip pat – ðiaip ar taip, jis sulaikë kvapà. – O, jûs nustebinti? Tai mano numylëtinis, mano pasididþiavimas! – generolas Bubuta ðypsojosi nuo ausies iki ausies. – Pats já auginau. Jis toks protingas, jûs net neásivaizduojat! Matote, jis pradëjo ðvytëti vos áëjus mums á svetainæ. O jungtuko að net nepalieèiau! Jis pats supranta, kad reikia ðviesti. – Átariu, kad grybas tiesiog nekenèia mano vyro! – ðnipðtelëjo man ledi Ulima. – Kai á svetainæ áeina kas nors kitas, tas ðungrybis net neketina ðviesti. Tarkim, man visada tenka spustelëti jungtukà. – Spëju, kad mano grybas – vienintelis toks Pasaulyje, – padarë iðvadà generolas. – Bet ir jûs, sere, taip pat vienintelis Pasaulyje! – su padlaiþio entuziazmu paantrino Melifaras. – Aèiû! – mandagiai nusilenkë Bubuta. – O èia, ponai, dar viena ðeimos relikvija. Jis iðkilmingai mostelëjo á sienà, ant kurios kabojo pabaisiðka batalinë drobë, maþdaug septyni ið keturiø, ne maþesnë. Pirmame plane ðaunusis generolas Bubuta Bochas, vilkintis kaþkokia keista uniforma, nuo galvos iki kojø apkabinëtas visokiausiais barðkuèiais, didvyriðkai dengë savo krûtine neaukðtà pagyvenusá þmogø spinduliuojanèiu veidu ir vëjyje besidraikanèiais baltais it sniegas plaukais. Ið tamsaus apatinio paveikslo kampo tiesësi liesos porudës rankos plëðriai iðskëstais pirðtais, o Bubuta grasino joms kardu. Antrame plane gausybë ðauniø vyrukø rausvais þandais ir tvarkingomis ðukuosenomis ryþtingai baigë áveikti kaþkokius nesimpatingus, susitarðiusius ponus... Paveikslas man pasirodë klaikus. Á vargetà Melifarà apskritai buvo gaila þiûrëti: jis vyriðkai grûmësi su natûraliu poreikiu nusiþvengti. O namø ðeimininkas tæsë paskaità. – Ðá paveikslà nutapë pats Galza Ilana. Man labai pasisekë: seras Ilana buvo Jo Didenybës Gurigo VII, tesaugo já Tamsieji Magistrai, rûmø vyresnysis Atvaizdø Meistras. Ir kam, jeigu ne jam, derëjo áamþinti ðá iðkilø ávyká. Juk að tikrai iðgelbëjau Jo Didenybei gyvybæ mûðyje prie Kuchutano!.. Tai buvo lemiama karo akimirka, Jo Didenybë Gurigas VII bûtent taip ir pasakë... Puikus paveikslas, ponai, tiesa? Ne ðiuolaikiniø teplioriø nosiai, jiems tik mëðlà po savo paèiø pasturgalius terlioti! Galutinai apstulbau, kad netgi ðià frazæ, tokià bûdingà senajam gerajam generolui Bubutai, svetingasis mûsø ðeimininkas iðtarë tyliu, bespalviu balsu, tad jo pareiðkimas nuskambëjo visai inteligentiðkai. – O kokie ten papuoðalai? – smalsiai paklausiau rodydamas á atvaizdà. – Amuletai? – Taip, sere Maksai. Apsaugos amuletai, kuriuos mums, Karaliaus gvardieèiams, pagamino Septynlapio ordinas, Palaimingasis ir Vienintelis. Be jø 11
MaxasFrajus_knyga.qxd
2006.01.20
16:45
Page 12
tais laikais staèiai buvo neámanoma apsieiti. Juk su kuo mes kovëmës? Su magø Ordinais! O prieð juos vien su geru kardu ir dràsia ðirdimi nepaðokinësi! Jeigu ne tie amuletai, man vargu ar bûtø nusiðypsojusi laimë... – Mano dþiaugsme! – ðvelniai nutraukë já ledi Ulima. – Ar tau neatrodo, kad sveèius dera pamaitinti? Juk to, tiesà sakant, jie ir ateina – pavalgyti! – Tikrai, brangioji! – Bubuta sutrikæs atsigræþë á mus. – Ponai, ar jums patiko paveikslas? Mes su Melifaru be þodþiø pakinkavome galvomis. Dar ðiek tiek, ir nepagarbus mudviejø þvengsmas bûtø subjaurojæs visà idilæ, bet mes vyriðkai kentëjom. Ir uþ tai pagaliau buvome nuvesti vakarieniauti. Vakarienë nebuvo tokia ástabi kaip preliudija. Viskas taip, kaip pridera: puikiai serviruoti patiekalai, nepriekaiðtingas saloninis ledi Ulimos èiauðkëjimas, atsargiai jai antrinantis ðaunusis Bubuta. Kai pavargau kankintis vienas pats, pasiunèiau ðauksmà Melifarui: „Kaþin, ar namie jis visada toks padorus, ar tai jau apsinuodijimo padariniai?“ „Kai ðitokia þmonelë... Labai ámanoma, kad visada. Paþástu tokiø poreliø: jis lig ðiol negali suprasti, kodël ji, nuostabioji, suteikë jam malonæ... Dël ledi Ulimos Bubuta ne tik kalba paðnibþdomis, jis, ko gera, ir ðlepetes atsiklaupæs ant keliø jai paduoda. Uþtai tarnyboje ir atsigriebia su kaupu!“ Buvau priverstas pripaþinti, kad tas plevësa Melifaras apie þmones nutuokia kur kas geriau negu að. Mano organizmas laikosi savito poþiûrio á geras manieras. Kaþkodël jam atrodo, kad pietaujant sveèiuose, maþdaug per patá puotos ákarðtá staèiai bûtina nukakti á iðvietæ. Ilgus metus didvyriðkai, taèiau beviltiðkai su tuo kovojau, o paskiau numojau ranka ir lioviausi beprasmiðkai prieðintis. Iðkilmingi pietûs pas generolà Bubutà nebuvo iðimtis. Taèiau ðá kartà krimstis nevertëjo: kur jau kur, bet ðiuose namuose toks poelgis galëjo sulaukti vien ðeimininko pritarimo ir supratimo. Tad svetainæ apleidau nesivargindamas atsipraðinëti. Apaèioje ir vël manæs laukë netikëtumas. Seniai pripratau, kad kiekvienuose sostinës namuose esama trijø keturiø apsiplovimo baseinø. Daþniausiai jø bûna kur kas daugiau ir prausimasis dël to tampa gana varginama procedûra. Taèiau tuzinas ávairaus aukðèio unitazø, geraðirdiðkai pasveikinanèiø tualeto lankytojà nedarniu gurgëjimu, man buvo pirmiena. Netgi seras Dþufinas Chali, didþiausias visø laikø ir tautø sibaritas, tenkinasi vienu, o kà jau kalbëti apie kitus sostinës gyventojus! Taaaip, Bubuta Bochas pasirodë esàs didis originalas. Á svetainæ gráþau ðiek tiek sutrikæs. Mano kolegos, o pirmiausia nepriekaiðtingasis Ðurfas Lonli-Loklis, ne kartà mane átikinëjo, kad þmogui privalu bent jau stengtis nuslëpt savo jausmus nuo aplinkiniø. Taèiau mano veido raumenys visada pasiþymëjo pavydëtinu judrumu. 12
Ledi Ulima ádëmiai mane nuþvelgë ir pratrûko skambiu juoku. – Tik paþiûrëk, mielasis! Pasirodo, ir ponus Slaptuosius seklius ámanoma nustebinti! – Darai gëdà mûsø organizacijai, sere Maksai! – vyptelëjo Melifaras. – Tau taip nutiko pirmà kartà? Anksèiau net neátarei, kad þmonës kartkartëm tai daro? – Verèiau patylëk! – burbtelëjau. – Paþiûrëèiau á tave... – Ir griebiausi begarsës kalbos, kad paaiðkinèiau iki galo: „Ten jis turi tuzinà unitazø! Garbës þodis!“ Melifaras nepatikliai kilstelëjo antakius ir uþsièiaupë. Dël viso pikto. – Anokia èia paslaptis! – vis dar ðypsodamasi tarë ledi Ulima. – Ðià temà verta aptarti, netgi prie pietø stalo, iðimties tvarka. Mielasis, papasakok jiems. – Kai buvau labai jaunas ir kà tik ástojæs á Karaliðkàjà Gvardijà, taigi maþdaug prieð du ðimtus metø, – paklusniai pradëjo Bubuta, – man teko gyventi kareivinëse. Tai buvo puikûs laikai, tikrai neturiu kuo skøstis. Bet vienas ávykis... Ledi Ulima vël nusikvatojo. Aiðku, ðià sagà ji þinojo atmintinai ir dabar mëgavosi bûsimu tæsiniu. Generolas Bubuta sumiðæs nudelbë akis. – Ponai, ar jûsø neðokiruos, kad ëmëmës tokios neapetitiðkos temos prie pietø stalo? Galiu ðià istorijà papasakoti vëliau, kai suvalgysim desertà. Mudu su Melifaru apstulbæ susiþvalgëme ir nepajëgdami ilgiau tvardytis nusiþvengëm. – Ar nematai? Ðitø vyrukø vien ðnekomis neðokiruosi! – pareiðkë þavioji generolo þmonelë. – Net jeigu nuo þodþiø pereitum prie darbø... Neþinau, neþinau... Vargu! – Anoks ten ávykis, – sumiðæs tæsë Bubuta. – Turëjau tarnybos draugà, Ðarcá Nolà, ðaunus buvo vaikinas, tikras milþinas: uþ mane visa galva aukðtesnis ir atitinkamo kûno sudëjimo... Kartà mudu gavome Laisvës nuo rûpesèiø dienà ir patraukëme pas jo tetulæ. Madam Katala tuo metu turëjo puikià uþeigà, tad Ðarcis buvo tikras laimës kûdikis: ðveisdavo ten kiek tilpdavo... O kad su juo atëjau, tai ir man kliuvo. Ið to dþiaugsmo mudu kiek padauginome, þodþiu, persirijom. Paryèiais gráþome á kareivines ir Ðarcis ásmuko iðvietën. Aplenkë mane ðiknius... O kaip tuomet buvo? Gyvenom kareivinëse, po keturis kambaryje, ir tupykla, dovanokite, viena visiems... Kentëjau að, kentëjau... Pusvalandá, valandà, neiðeina niekðas! Paskiau sakë, neva susukæ jam pilvà, bet að manau, kad jis tyèia... Þodþiu, ëmiau ir neiðkenèiau! Á Melifarà buvo baisu þiûrëti: nuo tramdomo juoko visas iðraudo, net iðsigandau, kad jo neiðtiktø apopleksija! – Nesivarþykite, sere Melifarai! – pasigailëjo ledi Ulima. – Tai iðties gana juokinga istorija. – Ir tada að nusprendþiau, – iðkilmingai baigë Bubuta, – nusprendþiau, kad jeigu praturtësiu, mano namuose bûtinai stovës tuzinas ðitø prakeiktø tupyklø! Èia jau ir að pratrûkau. Kvatojom su Melifaru lyg pamiðæ. Nepaisydama to, generoliðkoji pora þvelgë á mus visai palankiai. Tikriausiai buvome toli graþu ne 13
pirmieji sveèiai, þvengiantys ið ðitos pamokomos istorijos. Pietûs kaip ir baigësi. Ið Mirties Mantijos klosèiø iðkilmingai iðtraukiau dëþutæ Havanos cigarø. Ásigijau juos Ketaryje ir visai neplanuotai: ðià praðmatnybæ atsitiktinai suþvejojau paslaptingame „Plyðyje tarp Pasauliø“, ið kurio lig tol kniaukdavau tik cigaretes. Nuo tos dienos niekada neþinau, kà ið nuodëmingojo „plyðio“ iðlupsiu kità kartà. Taèiau mano „savininkiðkame ûkyje“ viskas praverèia... Na, bemaþ viskas. Cigarø, nors ir labai man gëda, niekada nemëgau, tikriau, nelabai mokëjau juos rûkyti. Mano kolegos ðiuo poþiûriu pasirodë esà dar beviltiðkesni. Bubuta buvo paskutinë viltis. – Kas tai, sere Maksai? – apimtas pagarbaus smalsumo paklausë Bubuta. – Jie skirti rûkyti, – paaiðkinau. – Neseniai juos man atsiuntë ið Kumono, Kumano Kalifato sostinës. Mat turiu ten giminiø... Jau pripratau baksnoti pirðtu á Kumano Kalifatà, kai bûdavau priverstas paaiðkinti keistø daikèiukø, pastaruoju metu itin daþnai atsirandanèiø mano kiðenëse, kilmæ. Kumano Kalifatas taip toli, kad pagauti mane meluojant galëtø nebent seras Manga Melifaras, garsiosios aðtuoniatomës „Pasaulio Enciklopedijos“ ir ne maþiau garsaus „devintojo tomo“ – mano kolegos – autorius. – Paèiame Kumano Kalifate? – nusistebëjo ledi Ulima. – Taip, – atsidusau, – jeigu ir atsiranda mano giminiø, tai bûtinai nusitrenkusiø kur á Pasaulio kraðtà, kad tik toliau nuo pagundø... Generolas Bubuta per tà laikà prisidegë cigarà. – Sere Maksai! – susiþavëjusi suûkë nelaiminga þiauraus mano eksperimento auka. – Ásivaizduoti neásivaizdavau, kad esama tokiø daikèiukø! Ir visa tai man, tiesa? Net jo rankos drebëjo, garbës þodis! – Tiesa, tiesa! – sulinksëjau. – Jeigu jums taip patiko, papraðysiu, kad atsiøstø daugiau. Man jie pernelyg stiprûs, bet èia jau skonio reikalas. Dþiaugiuosi, kad jums patiko. – Tai… tai… Bubuta savo susiþavëjimui iðreikðti neástengë rasti tinkamo cenzûrinio þodþio. Að, beje, taip pat. Barmalëjus su storiausiu cigaru dantyse – tai bent vaizdelis! Melifaro, kuris pajëgë susilaikyti nekomentavæs, iðtvermæ ypaè buvo verta pagirti. Ið jo ðito net nesitikëjau! Prieð pat iðeinant prisiminiau, kad vyrukai ið policijos maldavo... – Sere Bocha, – atsargiai pradëjau, – ar tikrai jauèiatës pasveikæs? – Taip, sere Maksai. Aèiû uþ rûpestá. Esu visiðkai sveikas. Atsidusau. Vargðai ponai policininkai!.. Kita vertus, Bubuta atrodë tapæs tikru gerieèiu. 14
– Vadinasi, rengiatës gráþti á Namà prie Tilto? – Taip, po tuzino kito dienø. Matot, Ulima tvirtina, kad nevertëtø skubëti. Vël atsidusau, dabar jau su palengvëjimu. Nereikës jokiø þygiø, viskas tvarkosi savaime. – Ledi Ulima, jûs visiðkai teisi! – Buvau pasirengæs iðbuèiuoti rûpestingàjà generolo þmonelæ. – „Karalius Bandþis“ – ne toks dalykëlis, su kuriuo galima juokauti. Menkiausias pervargimas ar, tarkime, susinervinimas, ir procesas gali atsinaujinti. Patikëkite mano patirtimi! – Patirtimi? – sutrikusi perklausë ledi Ulima. – Sere Maksai, negi ir jûs valgëte tà bjaurastá? – Ðlovë Magistrams, nevalgiau. Taèiau praleidau nemaþai laiko ádëmiai stebëdamas kitø nelaimes. – Tu girdëjai, brangusis? – susijaudino moteris. – Manau, kad tau nevertëtø gráþti tarnybon iki Metø Vidurio dienos, jeigu ne ilgiau. Bubuta nusiminæs linktelëjo. Antiteroristinë Kamðio ir Ðicholos operacija buvo iðgelbëta galutinai ir neapskundþiamai. – Maksai, mestelësi mane iki namø? – pavargusiu balsu paklausë Melifaras, dribdamas ant galinës mano amobilerio sëdynës. – Dþufinas staèiai privalo atleisti mus nuo tarnybos bent pustuziniui dienø. Seniai nebuvau toks nusiplûkæs! – Tikrai? Ir nuo ko taip nusiplûkei? Gal skaièiuodamas Bubutos unitazus? Kà gi, suprantama, juk rankø pirðtø tokiam darbui neuþtenka! – Tyèiojiesi? Na na… Nekenèiu tø „ðeimyniniø pietø“, kada nors nuvarys jie mane á kapus! Mûsø namuose – turiu galvoje namus, kur uþaugau – kiekvienas valgo tada, kai iðalksta, sveèiai taip pat. Todël valgomajame visada kas nors kramto, gal tik naktá ten tuðèia. Að jau taip ápratæs! O èia kiurksok tris valandas ir prikimðta burna mëgink palaikyti saloniná pokalbá… Tikëjausi, kad mûsø ðeimininkai bus juokingi, o jie tokie nuobodos… Nors ledi Ulima, aiðku, ðaunuolë, o grybas – iðvis virðûnë! – Melifaras në pats nepajuto kaip ásilinksmino. – Taip, grybukas – tikras ávykis, bus apie kà papasakoti vaikinams! – O portretas?! – sukikenau. – O tuzinas unitazø? O ðeimos legenda apie tai, kaip Bubuta jaunystëje prikrovë á kelnes? Neblogai, kà? Melifaras taip ásiþvengë, kad ðokèiojo amobileris. Po ketvirèio valandos sëkmingai iðkroviau já prie namø Niûriøjø Debesø gatvëje, paèioje Senamiesèio ðirdyje, pavydþiai paþvelgiau jam ákandin ir patraukiau á Namà prie Tilto. Juk man, beje, dar ir dirbti tenka! Laukë nelengvas darbas: kuo patogiau átaisyti savo pasturgalá krësle, tvarkingai susikrauti kojas ant sero Dþufino Chali ðventojo stalo ir pradëti didvyriðkai naikinti neiðsenkamas kamros upes. Vargðai kurjeriai vos spëjo lakstyti á „Rajûnà” ir atgal. Pagalba suskubo laiku. Kuruðas flegmatiðkai knaibë paeiliui treèià pyragaitá. Rodos, jis pamaþu pradëjo bjaurëtis saldumynais. O að kaip tik ëmiau bûgðtauti, kad tuojau pat sprogsiu. Ir tada tarpduryje suðmëþavo mano juodojo pavydo 15
objektas – praðmatni kapitono Ðicholos nosis. Jis nekantravo iðgirsti mano iðsamià ataskaità apie Tvarkos Virðininkà, gulintá ligos patale. Draugiðkai ðyptelëjau. – Uþeikit, uþeikit! Jums – marios kamros ir vien geros naujienos! – Sere Maksai, ar jûs neuþsiëmæs? – taktiðkai pasiteiravo nosies savininkas. – Argi nematot? – ðyptelëjau. – Darbø iki kaklo, tik spëk suktis... Kamra vos drungna, puodeliai sunkûs ir ðitai katorgai galo nematyti. Siaubas, tiesa? Pagaliau pasirodë visas kapitonas Ðichola. Beje, nepaisant nemenko ûgio ir bemaþ atletiðko sudëjimo, vyrukas vis tiek atrodë lyg nebûtinas jo paties neprilygstamos nosies priedas... – O kur seras Kamðis? – pasidomëjau. – Ko gera, galutinai nusikamavo ir nudroþë skandintis á Churonà? Be reikalo! Viltis privalo mirti paskutinë. – Per pastaràsias tris dienas jis taip pervargo, kad jam jau niekas nesvarbu. Todël Kamas nuëjo miegoti. Á laukinius mano paistalus Ðichola reaguodavo tiesiog þavingai – vyptelëdavo ið sumiðimo. Pataikydavo visais gyvenimo atvejais: jeigu gerai pajuokauta, ðekit jums ðypsenëlë, o jeigu tas keistuolis seras Maksas leptelëjo kvailystæ... Kà gi, niekas, tiesà sakant, në nesiðypsojo! – Tiek to. Tegul vargðelis pamiega. Vadinasi, visos geros naujienos atiteks jums vienam. Taip pat ir visa mano kamra. Þiûrëti á jà nebegaliu! – Maksas visada taip sako, – beaistriu balsu tarë Kuruðas. – O paskiau papraðo dar vieno àsoèio. Jûs, þmonës, labai prieðtaringi padarai! – Teisybæ sakai, gudruoli! – pritariau jam. Ir vël atsigræþiau á Ðicholà. – Jums teks mus vaiðinti, drauguþi! – Negi generolas Bubuta... – Pirmiausia jûs jo neatpaþintumët! Maloniausias, inteligentiðkiausias þmogus, kalba bemaþ paðnibþdomis... O gal namie jis visada toks? Neteko girdëti? – Kaipgi! Vien ledi Ulima pajëgia já paþaboti... ir tai tik kas antrà dienà. Taèiau þinote, sere Maksai, kaip jis privengia jûsø! – Taip, bet vis tiek neátikëtina! Kai prie stalo uþsiminëme apie jo iðvietæ, jis paklausë, ar ði tema mûsø neðokiruos. – Taip, tikrai neátikëtina! – apstulbæs pritarë Ðichola. – Nejaugi jis taip pasikeitë? Vargðelis ið laimës negalëjo patikëti. – Na, jumis dëtas per daug nedþiûgauèiau. Gal tai tik laikini apsinuodijimo padariniai. Ir nelaimëlis dar gali pasveikti... Ðiaip ar taip, Tamsieji Magistrai vis tiek jums palankûs: Bubuta ir pats neketino gráþti tarnybon anksèiau kaip po tuzino kito dienø, o kai dar að iðrëþiau prakalbà... Tikiuosi, ledi Ulima neiðleis jo iki Metø Vidurio dienos. – Sere Maksai, apie jus iðties ne veltui pasakoja legendas! Jûs... – Padarykite paslaugà, pasakykit, kokius gi stebuklus apie mane paisto? – Oi! Tarsi seras Kofa nebûtø jums sakæs! – Vyrukas nejuokais sumiðo. – 16
Negi kartosi tas kvailystes prie Kuruðo?! – Að vis tiek miegu, – lyg tarp kita ko praneðë burivuchas. Nusijuokiau. Kuruðas – iðmintingiausias tarp paukðèiø, bet kartais kad leptelës! Ilgas bendravimas su þmonëmis niekam neiðeina á naudà... – Ðtai, kapitone, matot?! Kuruðas miega, taigi klokit. Man reikia þiaurios tiesos. O seras Kofa tausoja mano nervus. – Kalbama, kad jûs neteisëtas sero Dþufino Chali sûnus, – sutrikæs pradëjo Ðichola. – Bet ðitai jûs turbût ir be manæs þinote... O dar ðneka, esà jûs penkis ðimtus metø prasëdëjote Cholomyje uþ tai, kad þvëriðkai iðþudëte visus senosios dinastijos atstovus, atsisakiusius sosto pirmojo Gurigo naudai. Beje, ði piktadarystë – istorinis faktas, tik kaltininkai liko nesurasti, kad ir kà þmonës kalbëtø... Dar pasakoja, neva jûs – visø svarbiausias tarp didþiøjø senovës Magistrø. Girdi, atgijote, iðsikasëte ið kapo, pavogëte vienà ið daugybës sero Dþufino sielø ir... – Oho! Juo toliau, juo keistiau*! – Citata, kurià supratau tik að pats, ðokte nuðoko nuo lieþuvio. – Nagi nagi, kas dar? – Kad lyg ir viskas. Kalbama, jog esat kietesnis net uþ Loisà Pondochvà, tik kol kas neatgavote visos jëgos, nes tam turëtumëte iðgalabyti visus gyvus Magistrus... Na, turiu galvoje buvusius Magistrus, tuos, kurie dar iðliko. Todël, girdi, jûs ir ástojot á Slaptàjà Paieðkà. – Vaje! – teástengiau pasakyti. – Tik pamanykit, kietesnis uþ Loisà Pondochvà! O juk að toks puikus vaikinas, mielas ir ðvelnus lyg pliuðinis þaisliukas! Aiðku, turiu vienà kità keistenybæ, bet ir jos visiðkai nekaltos. Negi þmonës tuo tiki? – Þinoma, tiki! – gûþtelëjo peèiais Ðichola. – Jiems gali duonos neduoti, tik duok stebuklø. Juk gyvenimas tokia nuobodybë! – Esat ðaunuolis! – atsidusau. – Viskam randate paprastà ir protingà paaiðkinimà. Kad að taip mokëèiau! – Bene juokiatës ið manæs? – atsargiai paklausë Ðichola. – Kokie èia juokai!.. Verèiau papasakokit apie tuos plëðikus, o dar geriau – apie jø pirmtakus. Ar tai kokia nors romantiðka istorija? – Taip, gana romantiðka. Ruèkio Dþifos gauja, „Magahono Lapinai“. Tiems vyrukams tikrai uþteko koðës, kad taptø legenda. Pradedant paèiu seru Dþifa Savancha. Jis ið labai kilmingos ðeimos, beje, tolimas karaliaus giminaitis! O tokie ponai ne kasdien iðeina á plëðikus... Pradëjo jau Sumaiðties Laikais, o tuomet ko tik nepasitaikydavo. Tais laikais Magahono Lapinai medþiojo maiðtaujanèius Magistrus, kurie ið savøjø Ordinø provincijos rezidencijø pavieniui prasiskverbdavo á Echà. Aiðku, jaunesniuosius magistrus, vyresnieji buvo ne jø dantims. Bet karaliaus ðalininkams ir tokia pagalba atrodë nemenka... O vëliau, jau priëmus Kodeksà, seras Dþifa kaþkodël nepanoro gráþti á sostinæ ir skinti uþtarnautus laurus. Manau, bevalgant jam atsirado apetitas, taip neretai bûna. – Taigi, – ðyptelëjau. – Ðventi þodþiai! Ir kà gi tada veikë mielieji berniukai? * Visiðkai akivaizdu, kad seras Maksas jaunystëje ryte rijo Kerolà. Nors jo citatos ið „Alisos stebuklø ðalyje“ ávairumu, ðvelniai tariant, nenusideda (aut. past.).
17
– Aiðku kà: medþiojo toliau. Tik dabar juos labiau domino paprasti þmonës... Paprasti ir turtingi. Pavyzdþiui, pirkliai. Ið pradþiø Dþifà mëginta atvesti á protà. Karaliaus Rûmø pasiuntiniai zujo pas já bemaþ tuzinà metø, kol velionis karalius pagaliau susivokë, kad tai beviltiðka. Ir tada Dþifa su sëbrais buvo paskelbtas uþ ástatymo ribø. Bet ir paskui juos teko gerokai pasivaikyti. Seras Dþifa buvo didis slapukavimo meistras, ðito iðmokë ir saviðkius. Vyrukai mokëjo tapti nematomais. Taip, sere Maksai, iðties nematomais! Vëliau, kai juos vis dëlto suèiupo, aptiko ir jø slëptuvæ... Þinokit, jie slapstësi po þeme, ten Dþifa turëjo ásirengæs bemaþ tikrus rûmus. Ir iðtisà sistemà poþeminiø koridoriø, o jø angos buvo iðsimëèiusios po visà Magahono girià. Lapinai yra lapinai, jie net gyveno urvuose... Nëra ko stebëtis, kad juos medþiojo daugiau nei penkis tuzinus metø! – O kur jie dëdavo prisiplëðtà grobá? – paklausiau naiviai mëgindamas atgaivinti atmintyje legendà apie Geràjá Robinà, vaikystëje ja þavëjausi. – Kur? Ogi kraudavo savo urvø kampuose! Kà kita veikti su lobiais, jei gyveni miðke?! Tiesa, kai kà Dþifa vis dëlto praûþë sostinëje: ið pradþiø jam pakako áþûlumo ir sëkmës kaiðioti savo ðlakuotà nosá á Echà. Bet po to, kai per plaukà vos nebuvo sugautas, ruèkis Dþifa galutinai ásirausë savo urve. – Aiðku, – atsidusau. Jokiomis turtø dalybomis su nuskurdusiais apylinkiø gyventojais èia net nekvepëjo. Beje, Robinas Hudas man taip pat këlë tam tikrø miglotø abejoniø... – Kol buvo gyvas senasis karalius, reikalai taip ir nepajudëjo, – tæsë Ðichola. – Ir tik sëdus á sostà Gurigui VIII buvo paskelbta Didþioji Karaliðkoji Magahono Lapinø medþioklë. Ðá kartà Jo Didenybë pasikvietë talkon visà bûrá buvusiø Magistrø. Þinoma, ne maiðtaujanèiø, o tø, kurie taikiai gyvena Eche... Vyrukai turëjo Dþifai savø, ypatingø pretenzijø: juk kadaise jis paskerdë nemaþai jø artimø draugø. Tai dar vienas mielas potëpis, paryðkinantis jo portretà: vaikinas itin mëgo darbuotis peiliu, tiesiog beprotiðkai!.. – Fe! – nuoðirdþiai pasipurèiau prisiminæs savo kuklià, bet liûdnà patirtá su pjaunamaisiais daiktais. – Kaip neskoninga! – Nesakykite, sere Maksai, tai savotiðkai þavu! – paprieðtaravo kapitonas Ðichola. „Tataigi, sere Maksai: gyvenk ir mokykis! – priminiau pats sau. – Ir nepamirðk, kad ðiame Pasaulyje aplinkui tave itin ádomûs þmonës...“ – Kuo gi baigësi ði romantiðka istorija? – Aiðku kuo. Magistrai gavo specialø leidimà panaudoti kaþin kokià neregëtai aukðtos pakopos magijà, tad lapinëliai, jø paðaukti, patys iðlindo ið urveliø, ðaudyk á sveikatà!.. Reikia pripaþinti: Dþifa pasirodë ne ið kelmo spirtas. Jis ir dar keli vyrukai prieðinosi iki galo. Dþifa – senosios mokyklos þmogus, taigi á kiekvienà uþkeikimà mokëjo atsakyti savu. Bet Magistrø buvo daug, o Dþifa – vienas. Su juo likæ vaikinai, tiesiai pasakysiu, þvaigþdþiø nuo dangaus neraðkë... Todël jam áveikti reikëjo tik ðiek tiek laiko. Galø gale Dþifà iðviliojo ið urvo. Atsisveikindamas jis dar spëjo nuðauti keturis medþiotojus. Bet tada já pagaliau 18
sutramdë. – Graþus finalas... Þinoma, tam, kas nori tapti tikra legenda, – atsidusau. – Bet, mano galva, verèiau tiesiog gyventi, ilgai ir laimingai, be visos tos romantikos. – Skonio reikalas! – truktelëjo peèiais Ðichola. – Tik ar kartais neapsimetinëjate, sere Maksai? – Þinoma, kad ne! Esu labai atsargus ir pragmatiðkas þmogus, tipiðkas miesèionis, negi nematyti?.. Gerai, kapitone. Ramiai gaudykite tà „Magahono Lapinø gerbëjø klubà“, juoba rûstusis Bubuta jums kol kas nebaisus. O sugaudæ bûtinai papasakosit man naujàjà legendà, sutarta? Jûs puikus pasakotojas. – Aèiû, sere Maksai. Aiðku, praneðinësiu apie viskà, kas vyksta, jeigu jums iðties ádomu. – Man viskas ádomu. Viskas po truputá. Geros nakties, kapitone. Nukankinau að jus, juk ant kojø nebepastovit! Tik pas mus èia ne gyvenimas, o kaþkokia ramybës valanda... Pralinksmëjæs Ðichola pribaigë mano kamrà ir iðdroþë ilsëtis. Paþvelgiau á burivuchà. – Na, gudruoli, ar jis viskà teisingai iðklojo? – Ið esmës – teisingai, – patvirtino burivuchas. – Nors praleido gana daug smulkmenø... – Tik smulkmenø man ir trûksta! – burbtelëjau. – Bus gerai ir taip. Toliau naktá leidau dar nenaudingiau nei jos pradþià: netgi ðvieþiø laikraðèiø neatsirado. Jau tuzinà dienø prisiekinëjau iðsiaiðkinti, kuris ið jaunesniøjø tarnautojø tvarko kabinetà: tas vyrukas turëjo bjaurø áprotá drauge su ðiukðlëmis iðmesti dar neperskaitytus „Karaliðkojo balso“ egzempliorius. Ir, þinoma, vis pamirðdavau... Prieð auðrà pasirodë seras Kofa Jochas. Ðá kartà klajonëms po uþeigas jis pasirinko tokià nevykusià apskrità riestanosæ fizionomijà su maþomis pokvailëmis akutëmis, kad nesusilaikæs nusijuokiau. – Ir tu taip pat! – suniurnëjo Kofa. – Murzë kaip murzë, juk ne visiems lemta bûti graþuoliais... Susimàstæs jis persibraukë delnais per skruostus, ir veislingas jo paties veidas pagaliau gráþo á vietà. – Eik namo, Maksai, penëk savo kates, melþk jas, kirpk... net neþinau, kà jûs, pradþiamoksliai fermeriai, auðtant iðdarinëjate su nelaimingais gyvulëliais. Að vis tiek lauksiu Dþufino, todël... – Gerai, – atsidusau, – kaip pasakysite. Turbût paslapèiauti rengiatës? – Negi veikt neturëtume ko – paslapèiauti... Tiesiog pavargau, o mano namuose siautëja ádûkusi moteriðkë. Juk reikia man ðiek tiek nusnûsti, nors kur! – Ádûkusi moteriðkë? Jûsø namuose? – apstulbau. Staiga susivokiau, kad apie savo kolegos ðeimyniná gyvenimà neturiu þalio 19
supratimo. Apie kitus jau buvau viskà iðsiaiðkinæs, bet seras Kofa Jochas manojoje „lieþuvautojo uþraðø knygutëje“ lig ðiol tebebuvo balta dëmë. – Na, taip. Beje, mano paties ûkvedë... Vakar vël atsisakiau jà vesti. Ji tvirtina, kad ðis atsisakymas buvo jubiliejinis, ðeðiasdeðimtasis. Atilë – ðauni moteris, netgi daugiau, bet að nekenèiu visø tø ceremonijø! Ir kodël kai kuriems þmonëms atrodo, kad tokios kvailystës sutvirtina jausmus?! – Sere Kofa, – ðvelniai tariau, – pritariu jums, garbës þodis! – Numanau. Bjaurëjimasis oficialiomis procedûromis tau ant kaktos uþraðytas. Ðtai tokiomis raidëmis! – Jis plaèiai iðskëtë rankas mëgindamas vaizdþiai pademonstruoti menamo uþraðo matmenis. – Eik namo, Maksai! Mano nevykusiame gyvenime tu esi nesibaigianti ðventë, bet, garbës þodis, að taip pavargau... – Supratau, dingau! Ir akimirksniu iðlëkiau pro duris. Tegul pailsi, vargðelis. O man reikia tverti sëkmæ uþ uodegos: kas þino, kada vël pasitaikys proga susitvarkyti savo butà! Generalinës ruoðos klausimas buvo iðkilæs jau seniai ir su kiekviena diena vis aðtrëjo. Mano kaèiukai, Armstrongas ir Ela, moka viskà apversti aukðtyn kojomis. Þinoma, tokiam reikalui galëjau pakviesti koká nors specialø þmogø, bet kurá ið tø nevykëliø, kurie uþsidirba duonà gremþdami mëðlus nuo svetimø pasturgaliø. Bet tokia mintis man nepatiko. Ateis á mano namus kaþkoks nusiminæs vargeta, ðliauþios po svetainæ su ðlapiu skuduru, að jam nurodinësiu, tada pasibodëjæs pats savimi nudroðiu á artimiausià uþeigà, o valytojas kaipmat pralinksmës, ims knaisiotis po mano spintas, iðmes reikalingus popierius, sudauþys porà niekuèiø, o kitus sustatys ne taip kaip reikia... Siaubas! Ir ðtai dabar artinosi baisi valanda, kai teks susimokëti uþ ásitikinimus. „Nenori tarnø laikyti – nereikia. Tuomet bûk malonus, pasijudink pats!“ – Ðiuo vidiniu monologu pradëdavau kiekvienà rytà nuo tos akimirkos, kai gráþau ið Ketario. O tada kantriai aiðkindavau sau, kad „bûtinai apsikuopsiu, bet vëliau, kai bus laiko!“ O balagano vis daugëjo. Mano namuose tvirtai ásivieðpatavo chaosas. Gyvenimas pasidarë beveik nepakenèiamas. Þodþiu, ðiandien arba niekad! Su ðiuo lozungu vaþiavau namo anaiptol ne taip greitai, kaip visada. Gal netgi lëèiau nei kai kurie sostinës nutrûktgalviai. Bet namus vis tiek pasiekiau: kai kuriø dalykø tiesiog neámanoma iðvengti! Prie naujojo buto Geltonøjø Akmenø gatvëje taip ir nesuspëjau þmoniðkai priprasti. Ðeðiems didþiuliams kambariams manæs buvo pernelyg maþa. Vienas ið jø tapo mano svetaine, dar vienas, antrame aukðte – miegamuoju, o kiti keturi virto bandymø poligonu gana monotoniðkiems, bet pamokomiems eksperimentams; po visos jø serijos padariau iðvadà, kad du gerai ámitæ metiniai kaèiukai geba be perstojo ir þaibiðkai judëti tikrai ne maþiau kaip ðeðiolika valandø paeiliui... Keistas dalykas: kol mes tenkinomës dviem kambariais Senøjø Monetø gatvëje, Armstrongas ir Ela buvo tikri snaudaliai. Matyt, bekraðtës tuðèios erdvës skatina greità gyvø bûtybiø sulaukëjimà. Að ir pats nuolat 20
pagaudavau, save besvajojantá paþaisti „treèias bëga“, taèiau trûko manæs vertø, pageidautina, antropomorfiðkø, partneriø. Su tuðèiais kambariais greitai susidorojau: ðlapias skuduras nagingose rankose – baisus ginklas! Miegamajam ir taip ne kaþin kà galëjai prikiðti: vis dëlto jame praleisdavau didumà laisvalaikio. Tad ðiame regione sàlygos balaganui iðveðëti nebuvo palankios. O ðiokia tokia netvarka netgi padëjo sukurti namø jaukumà. Tereikëjo nuo palangës nuðluostyti dulkes ir atverti langà gaiviam vëjui bei milijonams naujø dulkeliø... Kaþkoks uþburtas ratas! Ðvelniai þvilgtelëjau á lovà, atsidusau ir grieþtai tariau sau: – Na, branguti, ar nepamirðai, kad tavo rûmuose dar esama svetainës? Sukrëstas savo paties þiaurumo nupëdinau apaèion, á svetainæ, dël kurios, tiesà sakant, ir buvo uþvirta visa koðë. Pakeliui tariau sau, kad nedidelis, bet gausiai apkrautas padëklas ið „Riebiojo kalakuto“ pavargusiam didvyriui bus ne pro ðalá, ir pasiunèiau ðauksmà uþeigos ðeimininkui. Ðiaip tokioje ankstybëje „Riebusis kalakutas“ dar uþdarytas, bet ko tik nepadarysi dël nuolatinio kliento, ypaè jei tas nuolatinis klientas turi áprotá slankioti po miestà apsitaisæs juodai auksine Mirties Mantija!.. Beje, apie Mantijà. Pagaliau susiprotëjau, kad jeigu imiesi ruoðos, pravartu ir persirengti. Teko gráþti á miegamàjá. Plona naminë skaba gyvenimà padarë gana pakenèiamà. Kà gi, geriau vëliau, negu niekad... Svetainëje manæs laukë graudus reginys: kelionës krepðys, su kuriuo vaþiavau á Ketará, vis dar këksojo vidur kambario. Armstrongas þvaliai gainiojo po grindis mano stebuklingàjà pagalvæ, sero Mabos Kalocho kerø akivaizdoje nepatirdamas jokio ðventojo virpulio. Ela melancholiðkai kedeno praðmatnaus ketarietiðko kilimo kraðtelá, o pats kilimas, mano gëdai, tebestûksojo kampe, susuktas á griozdiðkà vieniðà rulonà. Ir tai buvo toli graþu ne visas naminiø mano bëdø sàraðas! Rûsti Slaptosios Paieðkos kasdienybë pavertë mane tikru didvyriu. Prieð porà metø tikrai bûèiau sudrebëjæs, o dabar tik trumpai nusikeikiau ir ëmiausi darbo. Po pusvalandþio mano pietø stalas buvo ðvarus kaip dangus virðum dykumos. Pamaniau, kad tai gera pradþia: dar neseniai jo pavirðiø tolygiai storu sluoksniu dengë kaþkokia neaiðkios paskirties smulkmë, kuriai pakako áþûlumo laikyti save reikalingais daiktais. Kadangi man pritrûko narsos uþsimerkus nuðveisti tuos ðûdniekius Tamsiesiems Magistrams á nasrus, teko juos perrinkinëti... Á duris atsargiai pasibeldë. Tai buvo mano vakarienë, lydima baikðtaus uþsimiegojusio kurjerio ið „Riebiojo kalakuto“. Man pakako kilnumo pasakyti jam „aèiû“, tad mûsø susitikimà vyrukas ðiaip taip iðtvërë. Viskas á gera: „Riebusis kalakutas“ – ðauni uþeigëlë, man apskritai sekasi su gerais kaimynais! Uþvalgius mane vël uþklupo þiaurus tinginystës priepuolis, bet sukandau dantis ir tûþmingai mostelëjau skuduru. Mûðis uþ ðvarà tæsësi. Dar po poros valandø, kai bemaþ ið tiesø baigiau ruoðà ir pasijutau taip, lyg pastaruosius 21
tûkstantá metø bûèiau sàþiningai skaldæs akmenis, á duris vël pasibeldë. – Uþeikit, neuþrakinta! – krioktelëjau. – Gal að pasiuntinukas, kad duris atidarinëèiau! Fizinis darbas niekada negludino mano charakterio. Veikiau prieðingai. Be to, kokia prasmë stengtis bûti gerieèiu, jeigu visas Echas laiko tave kaþkokiu ne ðio pasaulio padvësusiu monstru... Pamokomas pokalbis su kapitonu Ðichola vis dëlto paliko ábrëþimø ðvelniame juokingos mano sielos pavirðiuje! Iðgirdau garsiai trinktelint duris, greitai sutrepsint þingsnius vestibiulyje ir tarpduryje pasirodë ástabus gamtos kûrinys, kurio pingviniðko apvalumo negalëjo paslëpti netgi ne pagal sezonà ðilto lochio klostës. Taèiau po tamsiai mëlynu turbanu slëpësi visai simpatinga fizionomija. Kaþkur jau esu jà matæs... Ak, taip, aiðku! Nepaþástamasis buvo stebëtinai panaðus á poetà Apolinerà, niekam ðiame Pasaulyje neþinomà. „Nejaugi ir ðis – poetas? – tariau sau sarkastiðkai. – Na na, paþiûrësim... Tik poetø man dabar ir trûksta!“ – Tarnauji pas serà Maksà, vyruti? – þvaliai paklausë mano sveèias. Nuodëmingieji Magistrai, jis dar ir greblavo! Beje, gana þaviai. – Ir kaip tau taip nuskilo, ar pats bent árëþi? – Kà darau? – perklausiau susidomëjæs ir ëmiausi prieðpaskutinës ðiandien apvalymo apeigos: greitai perbëgau su ðlapiu skuduru per beveik ðvarià svetainæ. – A, tu neárëþi?.. Nesupranti? – Að neákertu, – nusiðypsojau. Dabar buvo jo eilë nustebus paklapsëti graþiomis migdoliðkomis akimis. Ðtai ir atitiko kirvis kotà, susidûrë dviejø skirtingø Pasauliø slengai! Tokio iðskirtinio istorinio ávykio akivaizdoje panorau nukelti skrybëlæ, taèiau ant mano galvos nebuvo net turbano. – Kas tu toks, dþiaugsme mano? – pasmalsavau imdamasis aðtuntosios palangës. Tegu skylë danguje ðituos nuodëmingus rûmus ir serà Dþufinà Chali, nuþiûrëjusá man „kuklø butukà“! – Að esu seras Andë Pu, „Karaliðkojo balso“ pagrindinis reporteris! – iðdidþiai pareiðkë atëjûnas. – Ar árëþi, vaikine? Ne kokiø nors „Echo bruzdesiø“, o... – Tikrai pagrindinis? – paklausiau abejodamas. Tokios pavardës kaþkodël neprisiminiau. O turint galvoje mano aistrà naikinti makulatûrà, tai buvo gana keista... Taèiau visko gali bûti, pavardëms mano atmintis prasta. – Na, vienas ið pagrindiniø, koks skirtumas! – sumiðæs gûþtelëjo peèiais mano bièiulis pingvinas. – Mûsø redaktorius seras Rogras Þilis papraðë, kad paraðyèiau apie sero Makso kates, kurios kada nors taps pirmøjø karaliðkøjø kaèiø gimdytojomis, ir nusprendþiau, jog man privalu susitikti su seru Maksu, nors tie bailûs plebëjai, mano kolegos, pasakoja apie tavo ponà baisybes... Gal nepatrûksi, drauguþi, jei pavaiðinsi mane kamra? Gráþtelëjæs pamaèiau, kad ði gamtos iðdaiga jau sëdi prie mano stalo ir þvaliai perstatinëja puodelius. Ir vertëjo daryti tvarkà! 22
– Þvilgtelëk á àsotá, – burbtelëjau. – Gal ðiek tiek ir liko, neprisimenu! Tylus kliuksëjimas iðblaðkë mano abejones. Sunkiai atsidusau ir griebiausi paskutinës linksmybiø dalies: iðvynioti sunkø ketarietiðkà kilimà. Jeigu kaip koks prietranka atsitempiau ðità griozdà, tai taip man ir reikia! – O seras Maksas greitai pareis? – prikimðta burna pasidomëjo Andë. Po velniø, jis ir mano pusryèius suðlamðtë! – Neþinau! – piktai burbtelëjau.– Kada norës, tada ir pareis! O að einu miegoti, todël esu priverstas nutraukti tavo puotà... – Nagi atvësk! Galiu likti apaèioje ir palaukt jo svetainëje, – pareiðkë Andë. – Ir su tomis katëmis artimiau susipaþinsiu... Beje, o kur jos? – Tikiuos, mano lovoje, – atsidusau. – O tau neðovë galvon, kad galëtum ateiti vëliau? – Tu neárëþi! – persigandæs sutarðkë Andë. – Turiu parodyti savo raðiná redaktoriui ne vëliau kaip rytoj. Jeigu iki vakaro seras Maksas neparsiras – aliarmas! O jeigu net kaèiø nepamatysiu – galas, visuotinë pietø pabaiga!.. Jo akis aptraukë toks sielvartas, kad virptelëjo akmeninë mano ðirdis. Sutarðkinau tuðèiais kaèiø dubenëliais ir laiptuose iðkart pasigirdo sunkus trumpø letenëliø tapsëjimas. Mano þvëriûkðèiai niekada nespjauna á galimybæ numarinti kirminà. – Ðtai jos! – iðdidþiai tariau pripildydamas dubenëlius. – Stebëk, tyrinëk, tik nesumanyk kësintis á jø maistà. Uþ tai jos net papjauti gali. Ásikabins á gerklæ – ir ðakës! – Ir kas? – perklausë Andë. – Ðakës! Kitaip tariant, finiðas. Neákerti? – A-a... Kitaip tariant, prasti popieriai? Vyruti, kur tu mokeisi?! Mûsiðkëje Aukðtojoje mokykloje tokiais atvejais sakydavo: pietø pabaiga! Bet að árëþiu!.. O kaip apskritai jûsø namuose su maistu? Turiu galvoje, kad seras Maksas – turtingas vaikinas ir tikriausiai nenuskurs... – Jis tai nenuskurs! – nusijuokiau. – Bet vargiai ðiuose namuose rasi kà valgoma. Að jau radau ir suvalgiau viskà, kas buvo. Vargðelis Andë galutinai nusiminë. Þiûrint á já nepravirkti buvo beveik neámanoma. – Kà gi, pabandysiu dar paieðkoti. Pakiðau rankà po stalu: nebloga proga dar kartelá iðmëginti man paèiam lig ðiol nesuprantamà triukà su „Plyðiu tarp Pasauliø“, ar kaip jis ten moksliðkai vadinamas, jeigu iðvis kaip nors vadinamas... Storulis Andë pasirodë esàs laimës kûdikis: ðá kartà ið po stalo iðtraukiau ne sulûþusá lietsargá ir ne dar vienà mineralinio vandens butelá, kurie kaþkodël pasitaikydavo itin daþnai, o didþiulæ keptuvæ, kurioje dar èirðkëjo karðta kiauðinienë, apibarstyta tarkuotu sûriu... Po velniø, tokio dalykëlio net pats ið savæs nesitikëjau! – Pavalgæs bûtinai nukraustyk stalà! – grieþtai paliepiau. – Kai seras Maksas 23
pamato apðnerkðtà stalà, jis iðkart spjauna nuodais á pirmà pasitaikiusá, o jau tada pradeda ieðkoti kaltø!.. Ir dar patarsiu: neverta jo laukti. Tau liepta paraðyti apie kates? Ðtai katës, raðyk á sveikatà ir pëdink, pradþiugink nuodëmingà savo redaktoriø. Aiðku? O að einu miegoti. Neturëjau jëgø iðgrûsti já lauk, niekam nebeturëjau jëgø! – Neárëþiau, ið kur iðtraukei maistà? – pritrenktas sveèias paklausë mano pavargusios nugaros. – Ið pastalës, ið kur kitur! – Visiðka pietø pabaiga! – susiþavëjæs praneðë Andë. Nekreipdamas dëmesio á audringà jo pritarimà pakilau á miegamàjá, áprastu judesiu uþsimoviau ant kaklo galingàjá „skudurëlá“, Slaptosios Þolës ordino Didþiojo Magistro galvos raiðtá, be kurio uþmigti nuo tam tikro laiko man ásakmiai nerekomenduojama, ir nugrimzdau. Ðlovë visiems Magistrams! Pagaliau susapnavau sapnà. Toká padrikà ir potuðtá, bet dovanotam arkliui... Todël prabudau jausdamasis paèiu laimingiausiu þmogumi Visatoje. Pagaliau viskas atsistojo á vietas! Á svetainæ nusileidau kuo geriausiai nusiteikæs. Tas juokingas þurnalistas, kuo jis vardu – Andë Pu, – tebesëdëjo prie stalo, pirmykðtis balaganas, nors ir prigrasinau, buvo bemaþ atkurtas. Koketë Ela ðvelniai murkë jo glëbyje, Armstrongas flegmatiðkai kepðnojo jo lochio skvernà. – Seras Maksas taip ir negráþo! – liûdnai praneðë Andë. – Galiu atðalt. Pietø pabaiga! – Kitaip tariant – finiðas? – ðyptelëjau. – Drauguþi, tau labai pasisekë. Jis bûtø tikrai tave nudëjæs! Kà padarei jo stalui? – Atðalk, maþiau! Að neþinau, kur tuos daiktus sukiðti. Be to, tai juk tavo darbas. Ir uþ já tau turbût gerai moka, todël nepatrûksi... – Në velnio man nemoka! – linksmai praneðiau. – Aèiû, kad gyvà palieka! Matai tas duris? Ten – vestibiulis, jei dar nepamirðai. Vestibiulyje stovi krosnelë, tokia griozdas. Atvilk jà èia ir sukrauk ant jos viskà, kas ðià akimirkà stovi ant stalo. Tu taip pat nepatrûksi. Tikiuosi! – Ne, nieko baisaus... – suglumæs sutiko sveèias, kuris buvo bepradedàs áþûlauti, o dabar vël nuleido garà. Pritariamai linktelëjau ir nuëjau praustis. Gera mano nuotaika buvo neáveikiama. Kai gráþau á svetainæ, nelaimëlis mano lankytojas ðlykðtëdamasis dëliojo neðvarius indus ant storo lengvo metalo lakðto. Jo veide buvo sustingusi ásiþeidusio þmogaus grimasa, o krutëjo jis taip lëtai, kad galëjo uþgaiðti iki vëlaus vakaro. Atsidusau ir vienu mostu suðlaviau ant krosnelës begimstanèios netvarkos likuèius. Tada ðauniai spragtelëjau deðinës rankos pirðtais: ðá triukà iðmokau visai neseniai ir nepraleisdavau progos susilaukti aplodismentø. Man neapsakomai palengvëjo, kai daiktø krûva ant krosnelës paëjo dûmais, paþaliavo ir dingo. 24
– Ðtai taip! – iðdidþiai pasakiau. – Tai Uþdraustoji magija? Aliarmas! Na, vyruti, ðauniai skaldai! Visi gali apðalt! – pagarbiai pareiðkë vienintelis kuklios mano stebukladarystës liudininkas. – Tu neákerti! – ðyptelëjau. – Nieko draudþiama! Paprasèiausias rankø miklumas... Kaþkas pasibeldë á duris. – Puiku! – pasakiau. – Èia arba seras Maksas, nors tuo labai abejoju, arba mano rytinë kamros porcija, o to labai tikiuosi. Tuoj paþiûrësim. Mano sveèias pasitempë, pasitaisë lochio klostes. „M...taip, didvyriðka padermë tie þurnalistai! Nebijo net tokio monstro, kaip að!“ – pamaniau sau ir nuëjau pasitikti savo pusryèiø. Þinoma, kamra ir sausainiais man teko pasidalyti su Ande. Taèiau jam negailëjau nieko, juk vyrukas taip patiko Elai! Bet jis, rodos, ketino garksoti svetainëje iki sumautø savo dienø galo, o man buvo laikas eiti tarnybon. Bëdþius pats prisipraðë dvasinio sukrëtimo! Pavalgæs pakilau á miegamàjá ir ðiek tiek piktdþiugiaudamas ásisupau á Mirties Mantijà. Jeigu tave padarë pabaisa, belieka kaip reikiant tuo pasimëgauti! Maþdaug taip galvojau leisdamasis þemyn. – Oi, ir kaip að neárëþiau! – iðgàstingai ir entuziastingai pareiðkë Andë. – Tai tu... jûs ir esate seras Maksas? Jau galiu atðalt! Visuotinë pietø pabaiga! Nusikvatojau. Ði jo frazë apie pietø pabaigà buvo tikrai vykusi. Be to, dþiugus þurnalisto akiplëðiðkumas lyg balzamas sruvo á mano vargðæ ðirdá, iðkankintà baikðèiø miestelënø þvilgsniø ir atsargaus jø tylëjimo. – Dabar jau ákirtai? – ðyptelëjau. – Tai kà norëjai suþinoti apie mano kates? Tik greitai, man laikas á tarnybà. – Katës mirtinos! – pagarbiai atsiliepë Andë. – Na, jau turbût eisiu, jeigu jûs skubate... Jau ir taip uþsisëdëjau, atleiskit, bet að neárëþiau... Tikiuosi, ne itin jums sutrukdþiau? – visa jo narsa tirpte tirpo. – Ne itin! – didþiadvasiðkai pamelavau. – Gerai, jei iðkiltø klausimø, gali atsiøsti man ðauksmà. – Tikrai? Aèiû, sere Maksai, að bûtinai... Andë dingo vestibiulyje, durys delikaèiai trinktelëjo, tad man nenusiðypsojo laimë suþinoti, kà gi jis „bûtinai“... Truktelëjau peèiais ir patraukiau á Namà prie Tilto. Gal dar spësiu sulakstyti su seru Dþufinu á „Rajûnà“ ir atgal. – Puikiai atrodai, Maksai! – pareiðkë ðefas. – Pabendrauti su Bubuta tau buvo akivaizdþiai naudinga. Gal vertëtø daþniau já aplankyti? – Þinojau, kad taip pasakysit. Tyèiokitës á sveikatà, dabar man niekas nebaisu. Ðiànakt að sapnavau! – Tikrai? – kilstelëjo antakius Dþufinas. – Tavimi dëtas neskubëèiau dþiûgauti... – Et, tegu viskà skylë danguje! – numojau ranka. – Visø pirma nesapnavau 25
jokiø koðmarø, o antra – dar vakar bûèiau padëkojæs net uþ koðmarà!.. O apie Bubutos grybà jau þinote? – Tik nesumanyk pasakoti! – ðefo panika atrodë beveik natûrali. – Aðtuonioliktà kartà to neiðtverèiau! – Dþufinai, apie grybà Melifaras pasakojo tik penkis kartus, – ásiterpë Kuruðas. – Kartais jûs linkæs perdëti. – Ne, branguti! Penkis kartus prie tavæs, ðiame kabinete, ir dar dvylika kartø kitose vietose. Jis sekiojo paskui mane kaip uodega ir vis pliauðkë apie tà nuodëmingà grybà... – Tai niekðelis, suskubo pirmas! – atsidusau. – Dþufinai, jûs daug praradote! Að bûèiau papasakojæs geriau... – Në kiek neabejoju. Bet man tikrai pakaks. Eime á „Rajûnà“, turiu tau parengæs ðá tà ádomiau... – Kokia prabanga! – Toli graþu, ðiaip, smulkmë... Pasirodo, mëgsti tu savo darbà! – Að jo neapkenèiu, – oriai pareiðkiau. – Tiesiog esu apgailëtinas karjeristas ir mëginu ásiteikti, negi dar nesupratot? Viskas baigësi tuo, kad gavau ne tik puikius pusryèius, bet ir uþduotá pristatyti á Namà prie Tilto vienà tipà: seras Kofa jau kelias dienas mëgavosi stebëdamas jo eksperimentus prie kortø stalø sostinës uþeigose. Vyrukas iðsijuosæs iðdykavo su draudþiama ðeðtàja Baltosios magijos pakopa, kuri gerokai padidino jo sëkmæ. Serui Dþufinui atrodë kad dalyvaudamas areðto procedûroje suteiksiu ceremonijai daugiau áspûdingumo: per miestà nuvilnys klaikûs gandai ir visi kortø sukèiai pavirs paèiais sàþiningiausiais pilieèiais – þinoma, tik artimiausiems porai tuzinø dienø, bet vis geriau negu nieko! Smulkius nusikaltimus apskritai verèiau uþkardyti nei juos srëbti. Dël bendros tvarkos bjaurëdamasis paraukiau nosá ir perskaièiau savo ðefui trumpà, bet iðsamià paskaità apie vinis, kuriø nedera kalti mikroskopu. Seras Dþufinas iðklausë mane ádëmiai ir susiþavëjæs, o tada tylomis linktelëjo á duris. – Uþuominà supratau! – nuolankiai ðyptelëjau. – Jau einu. – Nesipûsk, Maksai! Juk reikia kuo nors sukalti tas prakeiktas vinis, – tarë Dþufinas. – Gero vakaro, sere mikroskope! O að në nemaniau pûstis. Malonios vaikðtynës po Echo uþeigas sero Kofos draugijoje – anokia èia tragedija! Tiesiog iki visiðkos laimës man kartais bûtina ðiek tiek paðiauðti ðerá, ir ðlovë Magistrams, jeigu pasitaiko nors menkutë dingstis... Á Namà prie Tilto gráþau apie vidurnaktá. Visai ne todël, kad areðtuoti Tojà Baklinà – toks buvo suáþûlëjusio sukèiaus vardas – bûtø prireikæ tiek daug laiko. Tiesiog mano draugija gerina serui Kofai Jochui apetità, tad Meistras Girdintysis ne itin skuba manimi atsikratyti. Þodþiu, gráþau neátikëtinai geraðirdiðkai nusiteikæs. Jeigu kam bûtø skubiai prireikæ virviø, galëjo nedelsdamas nusivyti jø ið manæs: buvo pats tinkamiausias laikas! 26
Jau rengiausi sukti uþ kampo, kur buvo mûsø Slaptosios durys, bet staiga iðvydau iki skausmo paþástamà pingviniðkà siluetà, prie lankytojø áëjimo ramstantá iðlakø ðoto medá. Ið nustebimo net ðvilptelëjau. Patsai ponas Andë Pu. Ádomu, ádomu! – Kurpi kriminaliná reportaþà, bièiuli? – draugiðkai pasiteiravau. – O kaip mano katës? Jau pabaigei? – Gera naktis, sere Maksai, – niûriai praneðë Andë. – Laukiu jûsø tris valandas. Maniau, kad jau galiu atðalt... – Tau dar pasisekë! – nuraminau vargetà. – Paprastai manæs laukia kur kas ilgiau. Net ketiname laukiantiesiems pastatyti lovas, tiesiog prie áëjimo... Beje, o kodël lauki gatvëje? Turime puikiausià kambará lankytojams, ten galima pasëdëti krësle, parûkyti ir... na, tiesà sakant, daugiau ten nieko nenuveiksi. Bet vis geriau kaip gatvëje! – Nemëgstu að tos jûsø ástaigos, – patikliai praneðë Andë. – Pernelyg daug grauþiø... – Ko, ko? – apstulbæs perklausiau. – Grauþiø! – kietai patvirtino tas ið koto verèiantis vyrukas. Pradëjau susigaudyti. – A, mentø? Taip, daugoka... Kita vertus, juk turi jie kaþkur bûti. Ir jeigu vaikinams atrodo, kad jø vieta Name prie Tilto, kas að toks, kad iðsklaidyèiau jiems iliuzijà?! O argi tu jø bijai? – Ne bijau, o nemëgstu. Þinoma, að nepatrûksiu, bet... Sere Maksai, jûs neárëþiat... – Að ákertu! – nusikvatojau. – Nepatikësi, bet buvo laikas, kai að jø taip pat nekenèiau ir, atvirai kalbant, privengiau, tai suderinama. Netgi ne taip seniai!.. Na, eime, ketvirtoji valdþia! – Kà?! Kaip jûs mane pavadinot? – Vargðelis visai sutriko. – Nekreipk dëmesio. Eime pas mane á kabinetà. Gersime kamrà ir valgysime sausainius. Dabar suprantamai kalbu? Andë pastebimai pagyvëjo ir mudu áþengëme á Namà prie Tilto. Vyrukas ëjo paskui mane pëda pëdon stengdamasis mano Mirties Mantijos ðeðëlyje pasislëpti nuo grieþtø Bubutos pavaldiniø þvilgsniø. Tik pamanyk: o manæs jis, berods, visai nebijojo! – Tai kas tau nutiko? – paklausiau uþverdamas kabineto duris. – Ar tiesiog pasiilgai? Betgi sëskis. Imk krëslà ir sëskis, nieko gera neiðstovësi... Ádomu, kà apskritai galima iðstovëti? Gal kartais þinai? Jûs, þurnalistai, tokie visaþiniai... Andë paklusniai atsisëdo, pasisukiojo, ádëmiai nuþvelgë ant krëslo atkaltës snaudþiantá Kuruðà, iðsiblaðkæs nuðlavë nuo stalo mano cigaretes, net nesiteikæs pasmalsauti, koks èia ðlamðtas ir ið kur jis ëmësi. Abejoju, ar apskritai jas pastebëjo. Kurjerio su padëklu jis taip pat neapdovanojo dëmesiu. Uþtai kada ant stalo atsirado àsotis kamros, vyrukas kaipmat ið dangaus nusileido þemën ir prisipylë puodelá. Po antro puodelio Andë pagaliau teikësi iðversti man ant galvos 27
savo bëdas. – Sere Maksai! – iðkilmingai pradëjo jis. – Mano redaktorius, seras Rogras Þilis, nieko neárëþia. Manau, jis iðsikraustë ið proto. Visuotinë pietø pabaiga! – Tikrai? – abejingai perklausiau. – O kà jis iðkrëtë? Nudobë ir suðveitë tuzinà vilèiø teikusiø bendradarbiø ar sumanë kà originaliau? Ðiaip ar taip, Name prie Tilto jam niekas nepadës. Mums patiems praverstø geras gydytojas. Taèiau tai valstybinë paslaptis, pats supranti. –Árëþiu! – susiþavëjæs tarë Andë. – Na, ir juokeliai jûsø – aliarmas! Visi gali iðgrauþt! – Malonu sutikti tikrà vertintojà, – nusiðypsojau. – Ðiaip jau ðiandien esu sotus, geras ir patenkintas, todël prastos formos... Tai kas tam jûsø redaktoriui? – Jis nenori spausdinti mano straipsnio! – praneðë Andë. Nusijuokiau, veikiau ið netikëtumo. – Straipsnio apie mano kates? Kokia kiaulystë! – Ne, apie kates jis paëmë ir netgi paþadëjo sumokëti... rytoj ar po metø, su juo niekada neþinai. Kartais vilkina, kartais – ne... Bet jis nepriëmë kito straipsnio. – Koks tu greitas! –pagarbiai pasakiau. Tiesà sakant, nebuvo ko stebëtis. Visø Jungtinës Karalystës raðytojø ir biurokratø paslaugoms yra raðanèiosios lentelës. Kad tik galva nebûtø visai tuðèia, o dël greièio – jokio vargo! – Paraðiau apie jus, sere Maksai. Tai bus tokia sensacija, kad visi tie popieriaus juodadarbiai galës atðalt... – Kokia sensacija? Kad pats plaunu savo svetainës grindis? Taigi seras Dþufinas Chali uþ tokià lyriðkà prozà tavo redaktoriui galvà nukàstø, tau irgi, vienu iðsiþiojimu! – Kur ten... Imsiu að mat apie jûsø grindis raðinëti! Staiga Andës balse pasigirdo karalienës, kurià mëgina áþeisti visas tuzinas arklininkø, intonacijos. Jis man pademonstravo gaiþià raukðlelæ ties lûpomis, niekinamà þvilgsná, iðdidø galvos kryptelëjimà ir medalio vertà profilá paeiliui. O tada subliuðko taip pat ûmiai, kaip buvo pasipiktinæs. – Ðtai, paþiûrëkit, gal nepatrûksit? – jis padavë man dvi raðanèiàsias lenteles. Perskaièiau. Straipsnis pavadintas „Akis á aká su Mirtimi“. Paprasta ir skoninga... Turinys visiðkai atitiko antraðtæ. Ið straipsnio paaiðkëjo, kad að visà dienà per prievartà laikiau þurnalistà savo svetainëje. Milþiniðkos uþburtos katës saugojo belaisvá, kai man tekdavo iðvykti vykdyti eilinës þmogþudystës. Andë nepaðykðtëjo epitetø, kad tikroviðkai apraðytø mano klastingumà, kraujà stingdantá Armstrongo ir Elos riaumojimà ir savo paties kvapà gniauþiantá didvyriðkumà. Þodþiu, siaubas! – Pasiimk! – tariau grësmingai. – Ir iðmesk. Tu ðaunus vyrukas, Ande, bet jeigu tai pasirodys nors viename laikraðtyje, að pats á tave nusispjausiu. Nebent ðitas blënis pasakotum savo merginoms, tada ðventas reikalas, neprieðtarausiu! 28
– Neárëþët! O maniau, kad jums patiks! – nusiminë Andë. – Maniau, pasiøsite serui Rogrui ðauksmà, ir jis atðals... – Rengeisi praðyti manæs, kad padëèiau paskelbti ðá niekalà? – pratrûkau kvatoti. – Drauguþi, kuo tu mane laikai? Gal manei, að skaityti nemoku? – Maniau, kad jums patiks, – vël atsiduso Andë. – O jûs neárëþët... Nieko baisaus, pasitaiko. Atleiskite, kad sutrukdþiau. Gal ne itin jus sugaiðinau? Á vargðelá buvo graudu þiûrëti. – Vakarieniausi? – kilniaðirdiðkai paklausiau. Andë iðkart pagyvëjo, tragiðka tamsiø jo akiø gelmë kaþkaip uþsitraukë ir jos geidulingai suspindo. – Aiðku, vakarieniausi! Kam að, kvailys, dar klausinëju?! – Ir pasiunèiau ðauksmà á „Rajûnà“. – Maistas ið „Rajûno Bunbos“? – þinovo tonu pasitikslino Andë uosdamas savo puodelio turiná. – Gera vietelë. Buvo laikai, kai gerokai ten paûþiau! Visi gali iðgrauþt! Tada koronos byrëjo man ið kiðeniø, o að bodëjausi rankioti jas nuo grindø. Palikdavau tiems prakaituotiems plebëjams, tegul pasilanksto! – Tikrai? – Buvau nustebintas. Vyrukas nepanëðëjo á turtuolá, netgi á buvusá. – Et, sere Maksai, juk jûs nieko neþinote! – numojo ranka Andë. Jo veidas buvo sielvartingas lyg atsistatydinusio karaliaus Lyro. – Manot, að visà gyvenimà raðinëju ðituos nuodëmingus reportaþus? Galit atðalt! Neturëjau në devyniasdeðimties, kai tapau Karaliaus Rûmø Subtiliøjø Posakiø Meistru. Buvau kà tik baigæs mokslus, prieð akis – tokios perspektyvos... Vampyras mane sugundë pasigerti drauge su tuo perëjûnu ið „Echo bruzdesiø“! Kaip mudu paskaldëm, aliarmas!.. Að gerokai atðalau ir paplepëjau su juo kaip bièiulis su bièiuliu, papasakojau porà gandø ið rûmø, o kità rytà pasirodë straipsnis. Vyrukas nepatrûko sukurpti sensacijà, visas Echas tuzinà dienø ant ausø stovëjo... Visuotinë pietø pabaiga! Sere Maksai, jûs árëþiat? – Liûdna istorija! – pasakiau su uþuojauta. – Taip bûna. Nesikrimsk, Ande, dabar taip pat turi neblogà profesijà. – Et, mëðlas, o ne profesija! – numojo ranka nevykëlis dvariðkis. – Raðyti visokiems prakaituotiems plebëjams, kurie ir tepaskaito skiemenimis, jei iðvis paskaito... Manote, kad man nors þmoniðkai moka? Galit atðalt! Dvokianèius, sutrintus graðius, ir tuos paèius... Galëèiau tapti tikru raðytoju. Iðvaþiuoti á Taðerà ir pasiøsti visus pas Tamsiuosius Magistrus... – Kodël bûtent á Taðerà? – nusistebëjau. Apie saulëtàjá Taðerà þinojau tik tiek, kiek man papasakojo bièiulis ir amþinas skolininkas kapitonas Gjata, kurá kaþkada beveik atsitiktinai iðgelbëjau nuo paties nemaloniausio ir ðlykðèiausio mirties varianto. Seras Dþufinas be dideliø ceremonijø mëgino iðlaisvinti tà nelaimëlá ið brangaus perlamutrinio dirþo, klaikaus juvelyrinio dirbinio, kurá sumeistravo pakvaiðæs Magistras Chroperis Moa, o að stovëjau greta ir, kai prireikë, sugebëjau pasidalyti su uþkerëtu kapitonu jo skausmà. Tai buvo itin nemalonu, taèiau mes abu likome gyvi. Atsipeikëjæs 29
kapitonas Gjata apsigyveno Eche: jis pareiðkë, kad privalo atsilyginti man geru uþ gerà, o kol negràþins ðitos garbës skolos, pagyvens Jungtinës Karalystës sostinëje, kad visad bûtø po ranka. Kelis kartus mëginau pakiðti jam kokiø nors menkø praðymø, bet áþvalgusis taðerietis rûsèiai tardavo: „Juk ið tiesø tau to nereikia!“ Tenka pripaþinti, vyrukas permatë mane kiaurai. Beje, gudruolis kapitonas visai neprastai pritapo Eche, tokie vyrukai niekur nelieka ant ledo. Taigi gal viskas á gera... Niekada nepraleisdavau progos pasirankioti þiniø apie man beveik nepaþástamà Pasaulá, kuriame ne taip seniai buvau ásikûræs, todël Taðero kapitonui teko nemenkai padirbëti lieþuviu. Ir ið jo pasakojimø anaiptol nesusidariau áspûdþio, kad Taðeras – pagarsëjusi intelektualø priebëga. Veikiau prieðingai. – Sere Maksai, jûs neárëþiat! Ten ðilta, – svajingai atsiduso Andë. – Vaisiai auga tiesiog gatvëse... Be to, esu girdëjæs, kad Taðere paprastø paprasèiausias raðtingas þmogus, mokantis skaityti ir raðyti, pelno didþiulæ pagarbà. Visi plebëjai ðliauþioja prieð já ant pilvø. Árëþiat, kaip ten turëtø bûti garbstomas raðytojas? Aliarmas! – Logiðka! – nusijuokiau að. – Visai logiðka... – Sere Maksai, ar galima uþeiti? – Tarpduryje iðniro praðmatni kapitono Ðicholos nosis. – Oi, atleiskit! Turite lankytojà? – Veikiau bièiulá. Bet ilgai netruksim. Uþsukite po keliø minuèiø, gerai? – Þinoma! – Ir Ðichola atsargiai iðvairavo nosá ið mano kabineto. Migdoliðkos Andës akys vël prisipildë liûdesio. Vargðelis, matyt, tikëjosi ilgo pokalbio; galimas dalykas, net vylësi, kad dovana vakarienë nejuèia iðsirutulios á pusryèius. – Luktelëk manæs priimamajame, – atsidusau. – Dabar su kolega aptarsime reikalus, o tada galësim toliau gaudyti varnas. Seniai nesu buvæs toks sukalbamas. Gal jis mane kerais apleido, ar kà? – Priimamajame? – rûðkanai perklausë Andë. – Aèiû, sere Maksai, verèiau jau eisiu. Jûs turite reikalø, o að noriu uþsukti pas Èemparkarokæ. Nuo geros lëkðtës „Atilsio sriubos“ að nepatrûkèiau. Þinot, tie visi nuodëmingi prisiminimai... Beje, sere Maksai, kaip jums su pinigais? Turiu omenyje... gal galëtumët paskolinti man koronà? Tikiuosi, seras Rogras vis dëlto nepatrûks sumokëti man uþ straipsná apie jûsø kates, taigi skolà galësiu gràþinti jau rytoj... – Rodos, turiu net daugiau kaip koronà. Koks að turèius, ið proto galima iðeiti! Stalo stalèiuje sugraibiau kelias monetas. Nesu tikras, kad jos priklausë bûtent man. Mudu su Dþufinu nuolat iðkraustome á stalèiø visà savo kiðeniø turiná, kada ir vël tenka eiti á pasimatymà su ástatymo paþeidëju: kai atsakingiausià akimirkà ið Slaptojo seklio kiðeniø pradeda byrëti smulkieji, tai atrodo ðiek tiek lengvapëdiðkai ir nusikaltëliams neákvepia ðventojo virpulio... – Aèiû, sere Maksai. Jûs viskà árëþiat, aliarmas! Að rytoj pat... arba 30
artimiausiomis dienomis... – Gali negràþinti. Priimk tai kaip honorarà uþ tavo atmestà kûriná. Beje, patariu niekam daugiau jo nebrukti. Esu ðaunus vaikinas, manæs galima net seru nevadinti ir panaðiai... Bet uþ ðito paistalo publikavimà tikrai galëèiau uþmuðti. Tu manimi tiki? – Pasilikite lenteles! – pasiûlë Andë. – Tegul bûna pas jus, juk sumokëjote. Negi iðmesi! Gaila... – Tai ir puiku! – atsidusau su palengvëjimu. – Iðties, taip visiems bus ramiau. Geros nakties, Ande. – Geros nakties, Maksai! Su þodeliu „sere“ naujasis mano bièiulis iðsiskyrë lengvai ir greitai, kaip ir dera skirtis su tuðèiais formalumais. Toks poþiûris á gyvenimà mane visada papirkdavo. Andë Pu vargu bau átarë, kad rado trumpiausià kelià á mano ðirdá. Pingvino iðvaizdos stebuklas laikinai dingo ið mano gyvenimo. Ir jo vietoje akimirksniu materializavosi kapitonas Ðichola. – Sere Maksai, ar jûs tikrai nebuvote uþsiëmæs? – pasitikslino jis. – Tikrai, tikrai... Kas nutiko? – Nieko ypatinga. Tai yra nieko, kad vertëtø atitraukti jus nuo reikalø, bet jeigu jokiø reikalø neturite... Þodþiu, atëjau perpasakoti jums vienà kità gandà, nes... – Vël apie mane? – ðyptelëjau. – Þinot, kol kas pakaks. Esu itin jautrus. O ðiuo metu man derëtø apie þmones galvoti gerai. Visuomenës ramybës ir valstybës saugumo labui... – Ne, sere Maksai. Ne apie jus. Apie tuos nuodëmingus plëðikus, dël kuriø dabar sukame galvas... Viskas gali pasirodyti jums tikra kvailystë, taèiau turëtumët þinoti ir tokias smulkmenas. Ið pradþiø ketinau pasikalbëti su seru Chali, bet... Negi eisi pas já su gandais, jis – uþimtas þmogus! „Kaipgi, kaipgi! – kandþiai nusiðiepiau mintyse. – Pamanykite, jis uþimtas! Ypaè pastaruoju metu. Tai nusiþiovauti reikia, tai kamros gurkðtelëti, tai su Kuruðu pasiðnekuèiuoti!“ Bet ðiø samprotavimø nederëjo sakyti balsu, todël rimtai palingavau pritardamas savo paðnekovui. – Jei su paskalomis – tai pas mane, visai teisingai! Ir kokios gi tos paskalos? Nedelsk lyg mirti rengdamasis, Ðichola, að jau netveriu smalsumu! – Pastaruoju metu mudu su Kamðiu apklausëme nemaþai nukentëjusiøjø. Turiu omenyje tuos nelaimëlius, kuriems Magahono girioje padëjo greitai ir be pagiriø atsikratyti gana stambiø sumø. Ir tuos laiminguosius, kuriems pavyko sëkmingai pasprukti su visais turtais... Jie pateikë mums marias informacijos, ir naudingos, ir tuðèios... Ir þinote, keturi ið jø tvirtina, kad plëðikams vadovauja tamsios atminties seras Dþifa Savancha. Toks pat ruèkis, tas pats baisus randas nuo tarpnosës iki krûtinës vidurio... – Miræs seras Dþifa? – perklausiau ir nutaisæs protingà veidà palingavau: – Kà gi, mano þiniomis, taip pasitaiko. 31
Echo mieste teka gyvenimas, Koridoriuje tarp Pasauliø tûno belaikë erdvë. O sero Makso ir jo kolegø ið Slaptosios paieðkos nuotykiai ágauna vis labiau þavinèiø, o kartais gàsdinanèiø istorijø skoná. Nuotykiai tampa vis pavojingesni, vakarëliai – vis linksmesni, ir tai gera þinia tiek personaþams, tiek skaitytojams. Maksas Frajus
„Atėjūnas“ „Amžinybės glėbyje“ „Paprasti stebuklingi daiktai“ „Tamsioji pusė“
www.niekorimto.lt ISBN 9955-683-03-1
9 78 9 9 5 5 6 8 3 0 3 2