H. K. Andersenas „Pasakos“ by Nieko rimto

Hans Christian Andersen

Pasakos COL I UK Ė, UN DIN Ė LĖ ,

BJA U R U S I S A NČ IUKA S, L AUK IN Ė S GULBĖ S, L AK ŠT INGAL A

Dailininkė Kaarina Kaila

Hans Christian Andersen

Pasakos

UDK 821.113.4-93 An-19

ISBN 978-609-441-198-4

Versta iš: H. C. Andersen EVENTYR OG HISTORIER, I: EVENTYR Chr. Erichsens Forlag, København, 1975

© Iliustracijos, Kaarina Kaila Pirmą kartą 2001 metais suomių kalba viename rinkinyje pavadinimu H. C. Andersenin satuaarteita išleido Otava Publishing Company Ltd. Lietuvių kalba išleista susitarus su Otava Group Agency, Helsinkis, Suomija © Vertimas į lietuvių kalbą, Ieva Toleikytė, 2013 © Leidykla „Nieko rimto“, 2014

Hans Christian Andersen

Pasakos COLIU K Ė , U NDI NĖ L Ė , B JA URUSIS A NČ I U KA S , L A U K I N Ė S G U L BĖ S , L A K Š T I NG A L A

Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė Dailininkė Kaarina Kaila

Vilnius 2014

TURINYS

H. K. Andersenas

COLIUKĖ

UNDINĖLĖ

BJAURUSIS ANČIUKAS

LAUKINĖS GULBĖS

LAKŠTINGALA

129

H . K . A ndersenas

H. K. Andersenas Gimė 1805 m. balandžio 2 d. Odensėje, mirė rugpjūčio 4 d. 1875 m. Kopenhagoje.

Ar galima įsivaizduoti vaikystę be Hanso Kristiano Anderseno pasakų? Galima, tačiau nelabai norisi. Kaipgi be fantazijos, nuotykių ir išbandymų, šviesaus liūdesio ir pasakojimuose tykiai slypinčios išminties? Anderseno istorijos mus lydi visur. Ir patys kartais esame ir bjaurieji ančiukai, dar nežinantys, kad galime tapti gulbėmis, ir nepatiklūs imperatoriai, ir mylinčios undinėlės, ir iš vietos į vietą aplinkybių nešamos coliukės. Hansas Kristianas Andersenas laikomas literatūrinės pasakos tėvu. Jo siužetai įkvėpė daugybę eilėraščių, spektaklių, baletų, vaidybinių ir animacinių filmų, o kiek dar paveikslų ir iliustracijų! Kasmet balandžio 2 dieną švenčiama Tarptautinė vaikų knygos diena. Ši data pasirinkta neatsitiktinai: tai Anderseno gimtadienis. Rašytojo vardu pavadintas svarbiausias vaikų literatūros apdovanojimas – H. K. Anderseno premija.

H . K . A ndersenas

Gauti ją – ypatingas įvertinimas. Turint omeny šią šlovę, sunku įsivaizduoti, jog rašytojo gyvenimas iš tiesų primena bjauriojo ančiuko istoriją. O prasidėjo viskas 1805-ųjų metų balandžio 2 dieną, kai Danijoje, Odensės miestelyje, neturtingai batsiuvio ir skalbėjos šeimai gimė sūnus. Vienturtis vaikas buvo labai mylimas, tačiau gyvenimas nelepino: vienuolikmetis Hansas Kristianas liko be tėvo. Sulaukęs keturiolikos ir gavęs motinos palaiminimą, jis iškeliavo į Kopenhagą. Mokslai būsimam rašytojui ne kažin kaip sekėsi. Buvo pradėjęs dainuoti, tačiau, dingus balsui, teko užsiėmimą mesti. Ir baletą šokti mėgino, tačiau buvo... per liesas. Bet užtat gebėjo kurti istorijas. Jo kūryba, kurią mielai skaitydavo kitiems, toli gražu ne visiems patiko. Be to, rašymą aplinkiniai dažnai iš viso nerimtu užsiėmimu laikė. Ir meilėje visą gyvenimą nesisekė – Andersenas taip ir liko vienišas. Kuo ne bjaurusis ančiukas? Žinoma, pamažu atėjo ir pripažinimas, ir šlovė. Tačiau užsienyje Andersenas buvo kur kas labiau vertinamas nei gimtojoje Danijoje ir dėl to kartais krimtosi. Andersenas ne tik rašė ir pasakojo istorijas. Galbūt ne visi žinote apie karpinius, kuriais rašytojas puošdavo namus ar netikėtai pradžiugindavo kokį pašnekovą – ne veltui visad su savimi turėdavo žirkles. Turbūt daugelis matėte, o gal ir mokate pagaminti popierines pintas širdeles Kalėdų eglutei puošti. Ne kas kitas, o pats Andersenas pradėjo jas gaminti. Bent jau seniausia žinoma popieriaus juostelių langučiais padabinta širdelė – didžiojo pasakininko rankų darbas. „Keliauti – tai gyventi“, – rašė Hansas Kristianas Andersenas. Išmaišyti visą Daniją, o vėliau ir Europą jam tikrai nebuvo gana. Lankėsi netgi Egipte, Sirijoje, Mažojoje Azijoje. Kažin ar kuris kitas tų laikų Europos rašytojas keliavo daugiau. Nemažai iš to, ką matė ar patyrė Andersenas, nugulė tekstuose. Eilėraščiuose, dienoraščiuose, memuaruose... Ir, žinoma, pasakose. Kelionės motyvas svarbus Anderseno kūriniuose. Vieni veikėjai (kaip Coliukė ar bjaurusis ančiukas), bėgdami nuo negandų, ieško vietos, kur

H . K . A ndersenas

būtų priimti. Kiti – kaip undinėlė, svajojusi apie tolimus krantus, nepabūgsta dėl mylimo karalaičio palikti pažįstamo pasaulio. Arba kaip narsioji Eliza, kuri iškeliauja gelbėti brolių, piktos pamotės paverstų gulbėmis. Vis dėlto pasakininko tekstus vienija ne siužetai, kurie yra labai įvairūs, o vertybės. Meilė, draugystė, pasiaukojimas, gėrio siekis, atjauta mažiesiems ir silpniesiems – štai kas svarbiausia daugiau nei šimtmetį skaitytojus džiuginančiose istorijose. Andersenas tebekeliauja po pasaulį ir praėjus daugeliui metų po jo mirties. Keliauja savo kūriniais, kurie išversti į daugiau nei 125 kalbas. Skaitytojai sutaria: Anderseno pasakos ne tik gražios; jos daugiaprasmės ir gilios. Rinkinyje – vienos lyriškiausių kūrėjo pasakų. Švelnios suomių dailininkės Karinos Kailos (Kaarina Kaila) iliustracijos, puošiančios šią knygą, dera prie Anderseno istorijų. Retas šiuolaikinis dailininkas savo darbais geba priartėti prie trapaus klasikinių pasakų grožio taip, kaip ji. Jaukios iliustracijos pabrėžia tekstų jautrumą, išryškina tai, kas slypi už siužetų. Pavyzdžiui, „Bjaurųjį ančiuką“ dailininkė pavaizdavo kaip pjesę, kur veikia personažais persirengę vaikai. Iškart norisi pažvelgti atidžiau: ar tik ne mūsų kasdienybę istorija vaizduoja? O kaip subtiliai vos keliais potėpiais perteiktas beribis ilgesys undinėlių akyse! Ar šios pasakos – tik vaikams? Ne, sakytų Andersenas, jei galėtumėm jo paklausti. Anderseno istorijos – visiems mums. „Aš nesileisiu uždaromas vaikų kambaryje“, – kalbėjo rašytojas, tai pabrėždamas. Ir iš tiesų – kai skaitai šias pasakas po daugelio metų, begalė dalykų atsiskleidžia visiškai kitaip. Neuždarykime Anderseno vaikystėje. Skaitykime jį ir suaugę. Ypač suaugę.

Eglė Devižytė

COLIUKĖ

artą gyveno moteris, kuri nepaprastai norėjo mažutėlio vaikiuko, bet visai nežinojo, kur tokį gauti. Nuėjo pas seną raganą ir sako: – Aš iš visos širdies trokštu mažyčio vaikelio, pasakyk, kurgi man jį gauti? – O, juokų darbas! – atsakė ragana. – Štai tau miežio grūdas, tai nepaprastas miežis, ne toks, koks auga valstiečių laukuose ar kokį lesa vištos, pasodink jį į vazonėlį – pamatysi, kas bus! – Dėkui tau! – apsidžiaugė moteris ir davė raganai dvylika šilingų, tada, grįžusi namo, pasodino miežį, ir akies mirksniu išaugo puiki didelė gėlė, labai panaši į tulpę, bet kietai susuktais žiedlapiais, lyg tebebūtų pumpuras. – Kokia daili gėlė! – tarė moteris ir pasilenkė pabučiuoti nuostabių raudonų ir geltonų žiedlapių, bet vos prisilietė lūpomis, pasigirdo pokštelėjimas, ir gėlė pražydo. Tai išties buvo tulpė, tačiau vidury žiedo, ant žalio krėsliuko, sėdėjo daili mažutėlaitė mergaitė; ji nesiekė nė colio, todėl buvo pavadinta Coliuke. coliuk ė

Ji gavo žavų lopšelį iš nulakuoto graikinio riešuto kevalo, čiužinį jai atstojo mėlyni našlaičių žiedlapiai, o antklodę – rožės lapelis. Naktimis ji kevale miegodavo, o dienomis žaisdavo ant stalo, kur moteris pastatė vandens sklidiną lėkštę ir primerkė gėlių; jų koteliai buvo pasinėrę vandeny, o žiedai ėjo palei lėkštės kraštą vainiku; lėkštėje plūduriavo didelis tulpės žiedlapis, ir Coliukė galėdavo, atsisėdusi ant jo, plaukioti nuo vieno krašto prie kito, irdamasi dviem baltais ašutais. Buvo nuostabu į tai žiūrėti! Dar ji dainavo, ak, taip stebuklingai, kaip niekas nebuvo čia girdėjęs... Vieną naktį, jai begulint savo gražioje lovelėje, pro išmuštą langą įšokavo šlykšti rupūžė. Ji buvo nepaprastai bjauri, didelė ir šlapia ir užšoko tiesiai ant stalo, kur po raudonu rožės lapeliu miegojo Coliukė. – Tai bus graži pati mano sūnui! – tarė rupūžė, pačiupo riešuto kevalą, kuriame miegojo Coliukė, ir iššoko pro langą į sodą. Ten tekėjo didelis platus upelis, bet prie pat kranto buvo dumblėta klampynė; čia ir gyveno rupūžė su savo sūnumi. Ve! Jis irgi buvo bjaurus ir šlykštus, labai panašus į motiną. – Kurr kurr kva kva, – nieko kita nesugebėjo išlementi, išvydęs dailiąją mergaitę riešuto kevale. – Nekalbėk taip garsiai – pažadinsi! – sudraudė senė rupūžė. – Ji dar gali pabėgti nuo mūsų, mat yra gulbės pūko lengvumo! Pasodinsime ją upėje ant didelio lelijos lapo. Jai, tokiai lengvai ir mažai, jis bus lyg sala! Galėsime saugiai laikyti nuotaką ten, kol paruošime jums seklyčią po dumblu, ten ir gyvensite! Upėje augo šimtai lelijų plačiais žaliais lapais, plūduriuojančiais vandens paviršiuje; toliausiai augęs lapas buvo ir pats didžiausias; senė rupūžė nuplaukė iki jo ir pastatė ten Coliukės lopšelį. Vargšė mažulytė mergytė prabudo vos išaušus ir, pamačiusi, kur yra, ėmė gailiai verkti: mat didelį žalią lapą iš visų pusių supo vanduo, ir ji niekaip negalėjo pasiekti kranto. coliuk ė

Senė rupūžė dumblynėje puošė pirkią meldais ir geltonais lūgnių žiedais, rūpinosi, kad naujajai marčiai būtų tikrai gražu, o tada nuplaukė su savo baidykle sūnum prie lapo, ant kurio stovėjo Coliukė, – mat norėjo paimti gražiąją jos lovelę ir iš anksto pastatyti jaunavedžių kambaryje. Senė rupūžė, nelipdama iš vandens, žemai nusilenkė Coliukei ir tarė: – Štai mano sūnus, jis bus tavo vyras, ir judu nuostabiai gyvensite klampynėje! – Kurr kurr kva kva, – sūnus nieko kita nesugebėjo išlementi.

Tada jie paėmė dailųjį lopšelį ir išplaukė su juo, o Coliukė sėdėjo vienui viena ant žalio lapo ir verkė, mat visai nenorėjo gyventi pas tą šlykščią rupūžę ir tekėti už baidyklės sūnaus. Žuvytės, plaukiojančios po vandeniu, veikiausiai pamatė rupūžę ir išgirdo, ką ta sakė, todėl išniro į paviršių: ir joms pasidarė smalsu pamatyti mergaitę. Coliukė jas iškart pakerėjo, ir žuvytėms labai pagailo jos, kad turėsianti gyventi su bjauria rupūže. Ne, jokiu būdu. Jos susibūrė vandenyje aplink žalią kotą, laikantį lapą, ant kurio mergaitė sėdėjo, ir nugraužė jį dantimis; tada lapas nuplaukė upe tolyn drauge su Coliuke, nuplaukė toli toli, kur rupūžė negalėjo pasiekti. Coliukė praplaukė daugybę vietų, paukšteliai krūmuose žiūrėjo į ją ir čiulbėjo: „Kokia nuostabi mergelė!“ Lapas plaukė vis tolyn ir tolyn – taip Coliukė iškeliavo į svetimus kraštus. coliuk ė

Baltas dailus drugelis nepaliaudamas skraidė aplinkui ir galop nutūpė ant lapo, nes jam nepaprastai patiko Coliukė, o ši labai džiaugėsi, kad rupūžė nebegalėjo jos pasiekti; ir visur, kur tik plaukė, buvo nepaprastai gražu: saulė spigino į vandenį, ir jis spindėjo lyg puikiausias auksas. Tada Coliukė nusijuosė dirželį ir vieną jo galą pritvirtino prie drugelio, o kitą prie lelijos lapo; taip jis dar greičiau slydo vandens paviršiumi, o drauge ir Coliukė – juk stovėjo ant lapo. Kaip tik tada priskrido didžiulis karkvabalis; pastebėjęs mergytę, jis akies mirksniu pačiupo ją už laibo liemens ir nulėkė į medį, o žalias lapas toliau plaukė upe žemyn, drauge su juo skrido ir drugelis, mat buvo pririštas ir niekaip negalėjo išsilaisvinti. Dieve mano, kaip vargšė Coliukė persigando, karkvabalio užnešta į medį, tačiau labiausiai sielojosi dėl to gražaus balto drugelio, kurį buvo pririšusi prie lapo: juk, negalėdamas išsivaduoti, jis tikriausiai mirs iš bado. Bet karkvabaliui tai buvo nė motais. Jis įsitaisė su ja ant paties didžiausio žalio medžio lapo, maitino gėlių nektaru ir sakė, kad ji nepaprastai nuostabi, nors ir visai nepanaši į karkvabalį. Paskui į svečius susirinko visi kiti karkvabaliai, gyvenę medyje; jie apžiūrinėjo Coliukę, o karkvabalytės kraipė čiuptuvėlius ir sakė: – Bet ji turi vos dvi kojas – koks graudus vaizdas. – Ji be čiuptuvėlių! – aikčiojo jos. – Fui, koks laibas liemuo! Atrodo visai kaip žmogus! Kokia baidyklė! – baisėjosi visos karkvabalės. O juk Coliukė buvo tokia graži!.. Taip manė ir ją paėmęs karkvabalis, bet, visiems sakant, kad ji šlykšti, pradėjo ir pats taip galvoti ir visai nebenorėjo jos – tegu eina, kur nori. Jie nuskraidino Coliukę žemyn ir pasodino ant ramunėlės; ten ji graudžiai verkė, kad yra tokia bjauri, jog nė karkvabaliai jos nenori. Tačiau iš tiesų nuostabesnės, tokios gležnos ir skaisčios lyg gražiausias rožės lapelis, ir būti negalėjo. coliuk ė

An-19

Andersen, Hans Christian Pasakos / Hans Christian Andersen; iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė; dailininkė Kaarina Kaila. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 152 p.: iliustr. Turinys: Coliukė; Undinėlė; Bjaurusis ančiukas; Laukinės gulbės; Lakštingala.

Danų rašytojo Hanso Christiano Anderseno pasakų veikėjų pristatyti nereikia – Coliukė, bjaurusis ančiukas ir undinėlė užaugino jau ne vieną ir ne dvi vaikų kartas. Šiame rinkinyje rasite penkias istorijas, naujai išverstas iš danų kalbos, o jautrios Kaarinos Kailos akvarelės padės nusikelti į magišką Anderseno pasakų pasaulį. Čia svarbiausia ne tai, kaip tu atrodai, o kas tavo širdyje. Čia net tamsiausią akimirką veikėjai nepasiduoda ir išlieka stiprūs.

Redaktorė Gražina Akelaitienė Korektorė Rūta Šlepikienė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print

Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Hanso Christiano Anderseno pasakos vaikams – tarsi

pirmieji mokytojai, imą už rankos ir vedą į pasaulį, pilną

įvairiausių stebuklų ir keisčiausių herojų. Čia jūsų laukia mažulytė mergaitė, užaugusi gėlės žiede, undinėlė,

trokštanti sielos, vienuolika užkeiktų brolių, paverstų

gulbėmis, ir kiti stebuklai. Šioje pasakų rinktinėje sutiksite nepaprastus veikėjus, kartu su jais įveiksite didžiausias kliūtis ir išmoksite visada likti savimi.

Mažiesiems ši knyga bus puiki proga susipažinti su klasika tapusiomis pamokančiomis istorijomis, o tėveliams

rinkinys su subtiliomis ir romantiškomis Kaarinos Kailos iliustracijomis neabejotinai primins jų pačių vaikystę!

ISBN 978-609-441-198-4

El. knygynėlyje – geresnės kainos!

9 786094 411984