Apie gyvūnus. Trumpos istorijos

Kęstutis Kasparavičius

APIE GYVŪNUS Tr u m p o s i s t o r i j o s

APIE GYV的NUS Tr u m p o s i s t o r i j o s

UDK 821.172-93 Ka533

Sudarė Kęstutis Kasparavičius iš savo knygų „Kvailos istorijos“, „Trumpos istorijos“ ir „Braškių diena“

ISBN 978-609-441-238-7 © Tekstas ir iliustracijos, Kęstutis Kasparavičius, 2014 © Leidykla „Nieko rimto“, 2014

Kęstutis Kasparavičius

APIE GYVŪNUS Tr u m p o s i s t o r i j o s

Iliustracijos autoriaus

Vilnius 2014

TURINYS

PRATARMĖ SARGAS

___________

___________

6

8

MEILĖS ISTORIJA DU KIŠKIAI 12 PINGVINAI 14 PELĖDA 16 GYVATĖ 18 SKRAIDANTI KATĖ ŽIRAFA 22

___________

10

___________

___________

___________

___________

___________

___________

20

KENGŪRA

___________

___________

LENKTYNĖS PELIKANAS KIAULĖS

24

___________

___________

26 28

30

KARVĖ IR ŠULINYS

___________

SALA 34 ŽVEJYBA 36 PASLAPTINGAS SVEČIAS GIESMININKAS 40 PLANETA 42 KNYGINĖ KARVUTĖ KURMIS 46

32

___________

___________

___________

___________

___________

___________

44

___________

DVI SRAIGĖS ANTISTORIJA

___________

48

___________

PELYTĖ IR PABAISA MĖNULIS 54 ___________

50

___________

52

38

PR ATARMĖ

Vieną vakarą patogiai sėdėjau ant sofos ir skaičiau knygą „Apie daiktus. Trumpos istorijos“. Keletas daiktų, apie kuriuos tos istorijos ir buvo sukurtos, sukinėjosi netoliese. Sofa, greičiausiai dėl to, kad kol kas nebuvo aprašyta, nesisukinėjo, o stovėjo beveik ramiai. Ištempęs ilgą laidą, žemyn nuo lubų nusileido šviestuvas, o iš virtuvės, atsargiai statydama kojas, atsėlino kėdė. Tyliai tyliai tylutėliai iš kito kambario galo atriedėjo krepšinio kamuolys, o iš palovio, palikęs savo porą, atitrepsėjo pasidairyti vienas iš batų.

Mano batai paskutiniu metu sunkiai susišneka ir dažnai ginčijasi.

Nors atrodo labai panašūs, jų pažiūros smarkiai skiriasi. Mat vienas iš jų yra kairysis, o kitas dešinysis.

6

Man tas daiktų sambūris buvo nė motais, tik pasidarė truputį neramu, kad jų čia prisirinko tiek daug vienu metu. Beliko tik pasidžiaugti, kad iš vonios kambario neatsliūkino klozetas. Televizorius, kuris mane ypač nervindavo, nes nuolat nusišnekėdavo ir rodė visiškas nesąmones, taip pat nepasirodė. Mat prieš gerų porą metų už visus juodus darbus buvo išmestas visiems laikams į šiukšlių konteinerį.

Paprastai daiktai susirinkdavo paklausyti tų istorijų apie save, kurias aš nuolat garsiai skaitydavau. Tik kad dauguma jų buvo daug kartų girdėtos ir visiems įgrisusios iki gyvo kaulo.

– Kodėl gi tau neparašius istorijos apie šunį? – staiga girgždančiu balsu pasiūlė batas. – Arba apie tą pūkuotą padarą, kuris moka kniaukti ir nuolat šlaistosi aplink namą...

– Esu parašęs net tris istorijas apie šunį, – atsakiau aš, – ir bent dvi apie katę. Be to, dar esu sukūręs istorijų apie kurmį, pelėdą, kengūrą, pingvinus, kiškius, antis, baltąjį meškiną, pelikaną, žirafą, gyvatę ir net sraiges. Tik visas tas istorijas reikėtų sudėti į atskirą knygą.

– Na ką jau ten galima parašyti apie sraiges?.. – pradėjo niurzgėti daiktai. – Juk jos tokios mažos ir lėtos!

– Laikrodis irgi nėra labai greitas, ypač jo valandinė rodyklė, kuri, be to, dar ir labai maža, – paprieštaravau aš ir pridūriau: – Kiekvienas, kad ir pats lėčiausias ar mažiausias, o kartais vos įžiūrimas daiktas ar padaras gali būti toks pat svarbus kaip ir didelis bei visiems matomas.

Taip atsirado trumpos istorijos APIE GYVŪNUS, kurias ir siūlau pasiskaityti ne tik savo daiktams, bet ir visiems Jums.

Jūsų Kęstutis Kasparavičius

SARGAS

Buvo gražus rytas. Puma gulėjo ant medinių laiptų ir pro mažą langelį stebėjo gatvę. Puma – tai šuo. Jo kailis gražios smėlio spalvos, todėl tas vardas jam labai tiko.

Gatve išdykaudami prabėgo trys vaikai. Pasirodė šiek tiek įtartina, kad jie trys. Puma tyliai suurzgė.

Po geros valandos praėjo kažkokia neaiški žmogysta su maišu.

Puma vėl porą kartų suurzgė, tik daug garsiau.

Kai po kelių valandų gatve praėjo dar neaiškesnė senutė, Puma atsistojo, pasišiaušė ir urzgė ilgai ir piktai. Viskas jam atrodė vis įtartiniau.

O kai vakare gatve prabėgo nuskuręs katinas, Pumai to jau tikrai buvo per daug. Jis pradėjo visu balsu loti ir blaškytis.

Ir tik atėjus nakčiai budrusis sargas nurimo, susirietė į kamuoliuką ir užmigo.

Puma miegos ramiai iki ryto, kol vėl prasidės įtempta ir kupina nerimo nauja darbo diena.

8

MEILĖS ISTORIJA

Katė susižavėjo šaldytuvu. „Jis toks baltas, aukštas ir gražus“, – mąstė sau katė. Vis dėlto labiausiai jai patiko dvasinis, arba vidinis, šaldytuvo pasaulis. Ypač grietinės puodynė viršutinėje lentynėlėje.

– Gal galėčiau jus užkalbinti? – droviai paklausė katė.

Bet šaldytuvas stovėjo abejingas ir šaltas it ledas.

Tada katė nagais atidarė šaldytuvo duris, išsiėmė puodynę su grietine ir visą ją švariai išlaižė. Paskui sukirto šešetą dešrelių ir dar keletą nereikšmingų smulkmenų. Šitaip pasisotinusi, katė dar kartą žvilgtelėjo į tuščią šaldytuvą, užtrenkė duris ir nutapeno pasnausti ant fotelio. „Ir ne toks jau jis gražus…“ – pamanė katė prieš užmigdama.

10

DU KIŠKIAI

Atėjo pavasaris – puikus metas vaikščioti į svečius. Pilkasis

kiškis nuėjo aplankyti savo draugo žaliojo kiškio. Žaliasis kiškis buvo truputį keistas. Jis gyveno atvirkščiai – aukštyn kojom. Jo namelyje viskas buvo atvirkščiai. Staliukas, kėdės, lova, drabužių spinta ir kiti baldai stovėjo ant lubų. Net raštuotas kilimėlis buvo tarsi prilipęs prie lubų ir nė nemanė nukristi. Tik šviestuvas kabojo ant grindų.

Pilkasis kiškis įėjo pro duris, pažvelgė aukštyn ir pasisveikino. Žaliasis kiškis sėdėjo prie staliuko aukštai palubėje ir gėrė arbatą. Jam patiko šitaip gyventi, tik... buvo viena blogybė. Žaliasis kiškis negalėjo išeiti pasivaikščioti į lauką, nes būtų nuskridęs. Lauke juk nėra lubų.

– Kaip norėčiau į lauką, pasižiūrėti pavasario!.. – užsisvajojo žaliasis kiškis. – Gal galėtum prisirišti mane prie pavadėlio ir eiti kaip su oro balionėliu?

– Padarysim kitaip, – pasakė pilkasis kiškis ir parodė dvi plytas, kurias buvo atsinešęs. – Prisirišk jas prie kojų ir apsiversi: kojom žemyn, galva aukštyn.

Taip abu kiškiai ir vaikštinėjo – kartais vienu, kartais kitu būdu.

12

PINGVINAI Kartą gyveno trys pingvinai. Daug kas mano, kad pingvinai – tai tokie žmonės. Bet taip manyti klaidinga. Iš tikrųjų pingvinai yra paukščiai, nors tuo ir sunku patikėti.

Gyveno jie Antarktidoje, kur visada labai šalta, bet nenešiojo kailinių.

Jie vaikščiodavo apsirengę juodais frakais, nes buvo labai kultūringi.

Net ir maudydavosi su frakais.

Bet labiausiai jie mėgo važinėtis rogutėmis. Važinėdavosi nuo kalnų, kurių aplink jų namus buvo daug. Pingvinai buvo tikri rogutininkai ir važinėdavosi visais įmanomais būdais: atsisėdę atbuli, atsistoję ant galvos – aukštyn kojom, atsigulę ant nugarų, užsilipę vienas ant kito ir net paprastai, kaip važinėjasi dauguma vaikų.

Vieną kartą buvo ką tik pasnigę, sniegas ypač minkštas ir lipnus.

Vienas pingvinas pasileido žemyn su rogutėmis nuo aukšto kalno, bet taip aplipo sniegu, kad pradėjo ristis kūliais. Netrukus žemyn jau riedėjo sniego kamuolys su pingvinu viduje. Pakeliui pasitaikė kitas pingvinas, lipantis į kalną su rogutėmis. Jis irgi prilipo prie kamuolio ir dabar jau du pingvinai riedėjo žemyn didžiuliame kamuolyje. Kiek pariedėjus, tas pats atsitiko ir trečiajam pingvinui. Dabar sniego kamuolys buvo namo didumo ir atrodė labai grėsmingai. Taip vis didėdamas sniego ir pingvinų kamuolys atriedėjo iki kalno papėdės, kur subyrėjo į daugybę sniego gniužulų. Pingvinai ir rogutės irgi išlakstė į visas puses. Kaip ir jų kepuraitės su šalikėliais.

Taip atsirado naujas važinėjimosi rogutėmis būdas. Dabar pasaulyje jis vadinamas laisvuoju pingvinriedžiu.

14

PELĖDA

Vakare, kai sutemsta ir visi žmonės eina miegoti, pelėdai išaušta rytas.

Ji atsibunda, pasirąžo lovoje, nusižiovauja ir žvaliai pašoka ant kojų.

Tada atitraukia užuolaidas, įsitikina, ar lauke pakankamai tamsu, ir pradeda daryti mankštą.

Paskui bėga praustis į vonią, greitai papusryčiauja, tada dantų šepetuku kruopščiai išsivalo snapą ir išlekia į lauką paskraidyti.

Pelėda labai gerai mato tamsoje, todėl visą naktį dirba svarbius darbus: pasigauna kokią pelę, išgąsdina po krūmu besislepiantį kiškį, žaibuoja akimis, skraido tarp medžių ir šiurpiu balsu ūbauja.

Kai žmonėms išaušta rytas ir pateka saulė, pelėda skubiai grįžta namo. Užsirakina duris, užtraukia užuolaidas ir įsijungia televizorių.

Tiesa, televizorius irgi ypatingas – viską rodo juodai. Tiksliau pasakius, jame išvis nieko nematyti, tačiau pelėda vis dėlto kažką mato.

Turbūt žinių laidą, nes nuolat aikčioja ir piktinasi, kad štai gatvės naktį per daug apšviestos. Negana to, dar ir automobiliai pravažiuodami kuo įžūliausiai plieskia tiesiai į akis.

Pelėda dar kiek padūsauja, apsirengia pižamą, sukalba kažkokią pelėdišką maldelę ir krenta į lovą miegoti ramiu dienos miegu.

16

Ka533

Kasparavičius, Kęstutis Apie gyvūnus. Trumpos istorijos / Kasparavičius, Kęstutis. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 56 p.: iliustr.

„Apie gyvūnus. Trumpos istorijos“ – antroji dailininko Kęstučio Kasparavičiaus rašyta ir iliustruota trumpų istorijų rinktinė. Šį kartą jaunuosius skaitytojus knygos puslapiuose pasitinka pingvinai, karvutės, sraigės, šunys ir dar daug kitų gyvūnėlių. Paprastas, o kartu stebinančias išmone ir vaizduote jų istorijas autorius atskleidžia su meile ir švelnia šypsena.

Kitos leidykloje „Nieko rimto“ išleistos Kęstučio Kasparavičiaus knygos: Apie daiktus. Trumpos istorijos Povandeninė istorija Sapnų katytė Mažoji žiema Baltasis Dramblys. Tolimų kraštų istorijos Kiškis Morkus Didysis Sodininkas Florencijus Dingęs paveikslas Braškių diena Trumpos istorijos Kvailos istorijos

Redaktorė Danutė Ulčinskaitė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Ar žinote, kad Kęstučio Kasparavičiaus sukurtų istorijų mėgsta klausytis ne tik vaikai, bet ir daiktai, kurie gyvena dailininko namuose? Bet kai tą pačią istoriją klausaisi daugybę kartų, ji gali įgristi iki gyvo kaulo. Taip nusprendė Kęstučio batas ir pasiūlė parašyti naują istoriją apie... pūkuotą padarą, kuris moka kniaukti ir nuolat šlaistosi aplink namą. „Apie gyvūnus. Trumpos istorijos“ – tai rinktinė, kurioje sutiksime ne tik kates, šunis, bet ir pelikaną, pingvinus, kurmį ir dar daug kitų Kęstučio Kasparavičiaus draugų iš jo knygų „Kvailos istorijos“, „Trumpos istorijos“ ir „Braškių diena“. Pamatysite – net toks mažas ir lėtas gyvūnėlis kaip sraigė gali būti ne mažiau svarbus už didelį baltąjį lokį!

ojimai, kurie kviečia nusišypso k a s a P ti ir s t e bė r a a p v s i a č i K a u o s i r č i nktinėj tis Kęstu e – T . r s u m u t p k i o a s d i s e t orijos“ „Api .

ISBN 978-609-441-238-7

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai

9 786094 412387