Przemysław Wechterowicz, Emilia Dziubak
n i k b m a k a p ne A
Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila
Vilnius 2017
Vieną pavasario rytą, kai saulė jau valėsi dantis, tėtis Lokys paklausė: – Ar žinai, sūnau, ko reikia, kad diena būtų sėkminga? Lokiukas nusišypsojo nuo ausies iki ausies. – Žinau. Nusiridenti kūliais nuo mūsų kalnelio! Tėtis Lokys iškėlė jį aukštai aukštai. – Cha, cha, cha! Tai iš tikrųjų gerai. Bet dar geriau
su kuo nors stipriai ap sikabinti. Lokiukas dabar skriejo net virš debesų. – Oho, tėti, manai, kad taip galima pataisyti nuotaiką? Tėtis Lokys vėl nusijuokė. – Taip, sūneli. Taip galima sutvarkyti daug dalykų.
Tėtis Lokys žvalgėsi podėlyje, ieškodamas mėgstamojo viržių medaus. Išgirdo klausimą: – Tėti, o ką sakytum, jeigu dabar nueitume
ir apkabintume p ona Bebra? Tėtis Lokys iškišo iš podėlio galvą. – Sakyčiau, sūnau: tai ko gi mes laukiame?!
Eidami jie kalbėjosi apie pačius maloniausius dalykus: žavėjosi bundančia gamta, svarstė, ar kosmose gyvena kitų lokių, ir juokaudami klausė vienas kito, ar geriau būti tokio šaunaus ir smagaus sūnaus tėvu, ar tokio išmintingo ir stipraus tėvo sūnumi. Nespėjo nė apsidairyti ir jau buvo vietoje.
Ponas Bebras nesitikėjo svečių. Jis buvo taip įnikęs į darbą, kad du lokiai atkreipė jo dėmesį tik ėmę smagiai šokti. – Taaaip, ko pageidautumėt? Tėtis Lokys paskutinįkart apsisuko.
– Na stai! Ateėjome, brangus kaimyne, tavęes ap kabi nti.
Ponas Bebras įdėmiai pažiūrėjo į juos. – Norite mane apkabinti? O kam? – Kad būtų maloniau dirbti, – atsakė Lokiukas, o tėtis plačiai nusišypsojo. Ponas Bebras nelabai žinojo, ką apie tai manyti, bet norėjo kuo greičiau grįžti prie darbo, todėl sutiko, kad jį vieną kartą ir ne per ilgam apkabintų. O vakare, kai jau ruošėsi gulti, pagalvojo, kad jo kaimynai yra keisti, bet tikrai malonūs.
Versta iš: Przemysław Wechterowicz, Emilia Dziubak PROSZĘ MNIE PRZYTULIĆ Agencja Edytorska EZOP, Varšuva, 2013
Vieno garsiausių Lenkijos vaikų rašytojų, poetų ir dramaturgų Przemysławo Wechterowicziaus (Pšemyslavo Vechterovičiaus) knygos susilaukė daug dėmesio visame pasaulyje. Knygelė „Apkabink mane“ – linksmas ir šiltas pasakojimas apie Lokiuką ir jo tėtį, kurie, nusprendę, kad apkabinimas neabejotinai gali daug ką pakeisti, keliauja po gimtąjį mišką, stengdamiesi apkabinti ir pradžiuginti kuo daugiau jo gyventojų. Knygelę itin jaukiai iliustravo dailininkė Emilia Dziubak.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, Przemysław Wechterowicz, 2013 © Iliustracijos, Emilia Dziubak, 2013 Pirmą kartą lenkų kalba 2013 metais Lenkijoje pavadinimu Proszę mnie przytulić išleido Agencja Edytorska EZOP, Varšuva, Lenkija. Išleista susitarus su Agencja Edytorska EZOP, Varšuva, Lenkija. © Vertimas į lietuvių kalbą, Kazys Uscila, 2017 © Leidykla „Nieko rimto“, 2017 Redaktorė Mimoza Kligienė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius ISBN 978-609-441-469-5
ISBN 978-609-441-469-5
– Ar žinai, sūnau, ko reikia, kad diena būtų sėkminga? Lokiukas nusišypsojo nuo ausies iki ausies. – Žinau. Nusiridenti kūliais nuo mūsų kalnelio! Tėtis Lokys iškėlė jį aukštai aukštai. – Cha, cha, cha! Tai iš tikrųjų gerai. Bet dar geriau su kuo nors stipriai apsikabinti. Argi ne tiesą sako tėtis Lokys? Apkabinimas – stebuklingas dalykas, galintis pakelti ūpą visai dienai, tad Lokiukas ir jo tėvelis leidžiasi į smagią kelionę, kurios tikslas – nuoširdžiai apkabinti kuo daugiau miško gyventojų. Bet ar tik šaunioji šeimynėlė nieko neužmiršta?