Atėjūnas

VILNIUS, 2005

UDK 883-93 Fr-179

Ið rusø kalbos vertë Dalia Saukaitytë Redaktorë Viltarë Urbaitë Iliustravo Sigutë Ach

ISBN 9955-9543-7-X

© Œæ Ø, 1999 © Vertimas á lietuviø kalbà, Dalia Saukaitytë, 2005 © Iliustracijos, Sigutë Ach, 2005 © Leidykla „Nieko rimto“, 2005

Pirmiausia išsiaiškinkime kai kuriuos esminius dalykus.

Tikrai mano vardas Maksas. Kiek prisimenu, visada mieliau rinkdavausi trumpesná savo vardo variantà.

Gimiau kaþkur ðiose vietose. Galimas daiktas, netgi esu jûsø buvæs kaimynas. Pragyvenau èia apie trisdeðimt metø, kol atsidûriau Eche.

Echo miesto nerasite jokiame þemëlapyje. Nes Echas yra ne ðioje planetoje.

Tikriau – ne ðiame Pasaulyje. Pastarasis apibûdinimas man labiau prie ðirdies, nes posakis „ne ðioje planetoje“ neiðvengiamai sukelia skrydþiø kosminiais laivais asociacijas, o ðito, laimë, niekada nesu patyræs. Iðsamià ataskaità apie mano kelionæ á Echà rasite vienoje ið istorijø, kuriø galësite imtis áveikæ áþangà. Ji vadinasi „Atëjûnas“.

Taigi Echas yra Jungtinës Karalystës – o jà sudaro Ugulandas, Guglandas ir Landalandas, taip pat Ðimaro ir Vuko grafystës, Maloningojo Septynlapio ordino þemës, laisvasis Gaþino miestas ir Murimacho sala – sostinë.

Toliau. Ðito Pasaulio gamtos dësniai ne tik nesikerta su vadinamaisiais paranormaliais gebëjimais, bet netgi provokuoja jo gyventojus tobulëti ðia kryptimi.

Labiausiai èia, Eche, mat ðis miestas, pagal èionykðèiø magø terminijà, be kurios apskritai negalëèiau nieko paaiðkinti, buvo ákurtas Pasaulio Ðirdyje. Uþ Ugulando – provincijos, kurios centre pastatytas Echas – ribø nepasitaiko nieko gudresnio, nebent šiek tiek telepatijos ar kitokiø niekniekiø, o štai pas mus viskas kur kas rimèiau. Burti Eche nepajëgtø gal tik visiðkas gvëra. Iðmokau net að, ir taip lengvai, kad paèiam baisu.

Todël èionykðèiai, kas gyvas, pasinëræ á vadinamàjà akivaizdþiàjà, arba „buitinæ“, magijà. Tikriau, buvo pasinëræ iki Kodekso epochos, kuri prasidëjo kruvinais ir tragiðkais ávykiais.

3

Jau senovëje kai kurie šiø vietø iðminèiai pranaðavo, kad perdëtai domintis akivaizdþiàja magija gali kilti tragiðkø padariniø. Netgi egzistavo niûri ir paini teorija apie galimà „pasaulio pabaigà“. Taèiau tais laikais atsisakyti magijos buvo neámanoma. Gausybë magø ordinø, visi kaip vienas neapsakomai galingø, tûkstantmeèius rungësi dël átakos valstybëje. O karaliai, kad ir kokiais vardais vadinami, nuoþmiame politiniame jø þaidime buvo nesvarbios figûros.

Bet štai á sostà atsisëdo Gurigas VII – þmogus, aukðtyn kojom apvertæs istorijà. Jis susirado sàjungininkà, kuriuo iðties buvo galima remtis. Senovinis Septynlapio ordinas ne tik svajojo paðalinti gausybæ konkurentø, bet ir nuo neatmenamø laikø nuosekliai tyrinëjo eschatologijos problemas. Didysis Ordino magistras Nuflinas Moni Machas buvo vienas ið tø iðminèiø, kurie laiku suprato, jog artëja katastrofa, ir, vos pradëjæs eiti pareigas, ëmë rengtis rimtai kovai su kitais ordinais. Sudaræs sàjungà su Gurigu VII, Septynlapio ordinas sukëlë „karà prieð visus“, áëjusá istorijon Sumaiðties laikø vardu. Klaikusis ðimtmetis baigësi Karaliaus ir Septynlapio ordino triuðkinamàja pergale. Tà paèià dienà buvo paskelbtas Chremberio kodeksas, taip pavadintas atminti jaunuolá, atsitiktinai tapusá paskutine praûþusio karo auka, – naujas ástatymø rinkinys, savotiðkas metafizinis baudþiamasis kodeksas. Ðis reikðmingas politinis ávykis nutiko lygiai prieð ðimtà devyniolika metø, ir juo prasidëjo nauja – Kodekso – epocha.

Pagrindinë Chremberio kodekso nuostata skelbia: „Jungtinës Karalystës pilieèiams draudþiama taikyti akivaizdþiàjà magijà, jeigu jie neturi Karaliaus arba Maloningojo ir Vienintelio Septynlapio ordino didþiojo magistro specialaus leidimo“.

Vis dëlto ðiokie tokie stebuklai vyksta ir dabar, nes – cituoju: „Pilieèiams leidþiama taikyti baltàjà magijà iki penktosios pakopos, bet tik savo paèiø namuose arba anapus miesto sienø, ir juodàjà magijà iki antrosios pakopos, bet tik savo paèiø namuose ir tik medicinos bei kulinarijos reikmëms“. Bûtina paaiðkinti, kad „baltoji“ ir „juodoji“ anaiptol nereiðkia „geroji“ ir „blogoji“. Tiesiog juodàja magija vadinamas mokslas apie manipuliavimà materialiais daiktais; ir ðá vardà ji gavo pagal þemës spalvà. O baltoji magija operuoja abstraktesniais dalykais: nuotaikomis, mintimis, atmintimi. Beje, Jungtinës Karalystës gyventojai laikosi savito poþiûrio á tai, kas dar priskiriama materijai, o kas jau grynosios dvasios srièiai.

Tarkime, tarp kai kuriø mano tëvynainiø paplitæs spiritizmas èia priskiriamas juodajai magijai, nes èionykðèiai net neabejoja, kad vaiduokliai tokie pat materialûs kaip virtuviniai puodai. Uþtai keli tuzinai ávairiø þmogþudystës bûdø – baltosios magijos interesø sritis, nes mirtis èia traktuojama kaip viena aukðèiausiø abstraktybës apraiðkø. Þinoma, painoka.

Prasidëjus Kodekso epochai nugalëtieji magø ordinø nariai buvo priversti palikti Jungtinæ Karalystæ. Nugalëtojams to tereikëjo: manoma, kad uþ Pasaulio Ðirdies ribø grësmingi magai netenka didumos galiø ir jau nebepajëgia priartinti tos nelemtos „pasaulio pabaigos“. Beje, kartkartëmis kai kurie iš jø apsilanko Eche, ir tuomet mums prasideda linksmos dienelës.

4

Draudimas praktikuoti magijà anaiptol netaikomas patiems Septynlapio ordino nariams. Taèiau tenka pripaþinti: ðie ponai puikiai iðmano, kaip iki minimumo sumaþinti galimus jø eksperimentø padarinius. Tai savotiðka „ekologiðkai ðvari“ magija.

Be to, esama nemaþai grësmingø, bet nusipelniusiø ir gerbiamø magø, kurie gyvena Eche visai atvirai ir netgi naudojasi tam tikromis privilegijomis. Vieni suskubo su bûsimaisiais nugalëtojais laiku sudaryti sàjungà, o kiti gera valia pasitraukë ið kovos. Visi jie – ástabios asmenybës, spalvingi personaþai; ðirdies gilumoje vaikiðkai tikiu, kad þavi jø iðmintis ir yra dabartinio Jungtinës Karalystës sostinës klestëjimo pagrindas.

Baigdamas norëèiau pridurti, jog leistinø akivaizdþiosios magijos pakopø, mano poþiûriu, visai pakanka tam, kad neuþgrauþtø nuobodulys. Nors tie, kuriems teko pagyventi Ordinø epochoje, su manimi nesutinka.

Ir galiausiai. Be akivaizdþiosios magijos, dar yra neregimoji, arba tikroji. Man buvo ne kartà aiðkinta, kad tikroji magija ne tik negali sugriauti Pasaulio, bet netgi yra bûtina jo egzistavimo sàlyga. Esu niekam tikæs teoretikas, todël teko patikëti tuo, kas sakoma.

Taèiau apie ðá slaptàjá mokslà þino tik nedaugelis, ið tikrøjø – vien tie, kurie juo uþsiima. O tokiø, regis, nëra itin daug... Pridursiu, kad mago talentas visai nepriklauso nuo vietos, kurioje jums nusiðypsojo laimë gimti. Að – svarus ðio teiginio árodymas. Mano draugas, virðininkas ir mokytojas seras Dþufinas Chali tvirtina, kad tikroji magija egzistuoja visuose pasauliuose. Kà gi, nebloga naujiena.

Jûsø Maksas Frajus

5

N

iekada neþinai, kur tavæs tyko sëkmë. Ðiuo klausimu galiu konsultuoti kaip specialistas. Pirmuosius dvideðimt devynerius savo gyvenimo metus buvau klasikinis nevykëlis. Savo nesëkmëms þmonës linkæ ieðkoti (ir surasti) paèiø ávairiausiø pateisinimø. Man nereikëjo net vargintis: prieþastis buvo aiðki.

Nuo kûdikystës negalëjau miegoti naktimis. Uþtai saldþiai parpdavau rytais, o juk þinoma, kad ðiuo paros metu, lyg tyèia, dalijama sëkmë. Ryto skliaute ugninëmis raidëmis iðraðytas visø neteisingiausio Pasaulio devizas: „Anksti këlusiam ir Dievas padeda“ – argi ne taip?

Mano vaikystës koðmaras – kasdienis baisios akimirkos laukimas, kai bus pasakyta: „Labanakt, maþuti, pabuèiuok mamà ir droþk á lovà“. Laikas, praleistas po antklode, valandø valandos, beviltiðkai sugadintos bergþdþiø pastangø uþmigti. Bet rasèiau ir maloniø prisiminimø: apie neprilygstamà laisvæ, kurià – gana greitai supratau – gauni tada, kai visi kiti miega (þinoma, jeigu iðmoksti netriukðmauti ir slëpti savo „nelegalios veiklos“ pëdsakus).

Taèiau bjauriausia – kankynë prabusti rytais, neilgai trukus po to, kai pagaliau pavyko uþmigti. Mokyklos, dël kurios man tekdavo ðitaip ið savæs tyèiotis, þinoma, pradëjau nekæsti. Tiesa, iðtisus dvejus metus man nuskilo mokytis antroje pamainoje. Tuos dvejus metus buvau bemaþ pirmûnas. O paskui – jau niekada, iki pat susitikimo su seru Dþufinu Chali.

Mano áprotis, trukdantis harmoningai susilieti su sociumu, kaip ir derëjo laukti, laikui bëgant dar labiau išsikerojo. Taèiau tuomet, kai jau buvau galutinai patikëjæs, kad tokiam nepataisomam „pelëdai“ nëra jokiø proðvaisèiø pasaulyje, kuris priklauso „vieversiams“, susitikau serà Dþufinà Chali.

Ið jo malonës atsidûriau kaip ámanoma toliau nuo namø ir gavau darbà, idealiai atitinkantá mano gebëjimus bei ambicijas: tapau Echo miesto Maþosios slaptosios paieðkos kariuomenës Garbiojo Virðininko Naktiniu Veidu.

Istorija apie mano tarnybos pradþià tokia neáprasta, kad jà reikia papasakoti atskirai. Kol kas tuos praeities ávykius tik trumpai iðdëstysiu.

Pradëti, matyt, reikëtø nuo to, kad visada sapnus laikiau ypaè svarbia egzis9

tencijos dalimi. Busdamas ið koðmaro, giliai ðirdyje bûdavau ásitikinæs, kad mano gyvybei ið tikro grësë pavojus. Ásimylëjæs eilinæ sapno graþuolæ, galëdavau në nemirktelëjæs iðsiskirti su eiline realia drauguþe, nes jaunystëje mano ðirdis pajëgdavo ásileisti ne daugiau kaip po vienà aistrà. Sapne perskaitæs knygà, su malonumu cituodavau jà bièiuliams. O po to, kai susapnavau kelionæ á Paryþiø, ramia sàþine tvirtindavau ten buvæs, – nesu koks pagyrø puodas, tiesiog ið tikrøjø nemaèiau, nesupratau ir nejauèiau skirtumo.

Prie to, kà jau pasakiau, belieka pridurti, kad kartkartëmis man prisisapnuodavo seras Dþufinas Chali. Palengva mudu, gali sakyti, susidraugavom. Ðá ekstravagantiðkà tipà lengvai galëjai palaikyti aktoriaus Riuterio Hauerio broliu (jeigu uþteks vaizduotës, áspûdingà jo portretà pamëginkite papildyti nejudriu itin ðviesiø ákypø akiø þvilgsniu). Ðitas smagus ponas tarsi Rytø imperatoriaus, tarsi cirko ðprechðtalmeisterio manieromis iðkart uþvaldë andainykðèio, mano vis dar nepamirðto, Makso ðirdá.

Viename ið mano sapnø mudu pradëjom sveikintis, paskui – tarsi kokie nuolatiniai tos paèios kavinës lankytojai – plepëti apie niekus. Toks saloninis bendravimas truko keletà metø, kol Dþufinas pasiûlë man padëti ásidarbinti.

Kasdieniðku tonu pasakë, kad að, girdi, turás išskirtiniø mago gebëjimø, kuriuos staèiai privalau ugdyti, jei nesu linkæs senatvës sulaukti psichiatrijos gydykloje. O pats pasisiûlë tapti ir þaidþianèiu treneriu, ir darbdaviu, ir geranoriu dëdule.

Absurdiðkas jo pareiðkimas man pasirodë visai gundantis, nes lig tos dienos nepastebëjau turás kokiø nors ypatingø talentø ir netgi sapne suvokdavau, kad mano karjera, ðvelniai tariant, nesusistygavo. Tuomet, ákvëptas menamø mano talentø, seras Dþufinas iðgriebë mane ið áprastos realybës tarsi koká kukulá ið sriubos. Iki paskutinës akimirkos buvau ásitikinæs, kad tapau savo paties fantazijø auka, – vis dëlto keistas padaras þmogus!

Sakmæ apie pirmàjà mano gyvenime kelionæ tarp Pasauliø, ko gera, dar atidësiu – jau vien todël, kad pirmosiomis atvykimo á Echà dienomis bemaþ nieko neprisiminiau, dar maþiau suvokiau ir viskà, kas vyksta, tiesà sakant, laikiau lyg uþsitæsusiu sapnu, lyg sudëtine haliucinacija. Stengiausi ne analizuoti padëtá, o sutelkti dëmesá á kasdienes problemas, juoba turëjau jø uþtektinai. Ið pradþiø man teko iðeiti intensyvø prisitaikymo prie naujojo gyvenimo kursà, nes, atsiradæs ðiame Pasaulyje, buvau kur kas didesnis neiðmanëlis nei paprastas naujagimis. Juk kûdikiai nuo pirmosios dienos rëkia ir terðia palutes, nepaþeisdami èionykðèiø tradicijø. O að ið pat pradþiø viskà dariau ne taip, kaip reikia. Teko gerokai paprakaituoti, kol mane buvo galima iðkiðti bent kaip miesto kvailelá.

Kai pirmà kartà atsidûriau sero Dþufino Chali namuose, jo paties nebuvo, nes eiti Jungtinës Karalystës sostinës Maþosios slaptosios paieðkos kariuomenës Garbiojo Virðininko pareigas – ganëtinai sudëtinga. Tad mano globëjas aiðkiai buvo kaþkur ástrigæs.

10

Senasis liokajus Kimpa, kuriam ðeimininkas grieþèiausiai prisakë priimti mane „pagal aukðèiausià kategorijà“, buvo gerokai sumiðæs: lig ðiol ðiuose namuose sveèiuodavosi tik padorûs þmonës.

Naujasis mano gyvenimas prasidëjo klausimu, kaip rasti tualetà. Suklydau net ir tada: visi Jungtinës Karalystës pilieèiai, vyresni nei dvejø metø, þino, kad kiekvienuose namuose vonios kambarys ir tualetas yra rûsyje, á kurá nusileidþiama specialiais laipteliais.

O kaip að atrodþiau! Dþinsai, megztinis, storos nedaþytos odos liemenë ir sunkûs bukanosiai batai èia bûtø tikæ nebent norint ávaryti šokà senoliui, nesudrumsèiamai ramiam lyg indënø vadas. Jis apþiûrinëjo mane nuo galvos iki kojø gal deðimt sekundþiø; o seras Dþufinas prisiekinëja, kad tokiu iðskirtiniu Kimpos dëmesiu paskutiná kartà buvo apdovanota velionë ponia Kimpa jø sutuoktuviø dienà, prieð kokius porà ðimtø metø! Po apþiûros man buvo pasiûlyta persirengti.

Nesiginèijau. Juk negalëjau apvilti nelaimingo senuko lûkesèiø.

Tada prasidëjo tikras baisumas. Man buvo paduotas tumulas spalvotø audiniø. Glamþiau tuos raðtuotus skudurus ið jaudulio sudrëkusiomis rankomis ir apdujæs klapsëjau akimis. Laimë, ponas Kimpa buvo nugyvenæs ilgà ir, matyt, gana turiningà gyvenimà. Per savo amþiø jam buvo tekæ regëti nemaþai keistenybiø, taigi ir tokiø prietrankø kaip að, neiðmananèiø elementariausiø dalykø. Kad nepadarytø gëdos savo dievinamo „ga-a-arbiojo virðininko“, tai yra sero Dþufino, vardui, Kimpa pats ëmësi darbo. Po deðimties minuèiø vietinio Echo gyventojo akimis atrodþiau gana padoriai, taèiau kukliu savo paties poþiûriu – visiðkai kvailai. Ásitikinæs, kad visos tos drapiruotës nekausto judesiø ir nesirengia dribti þemën vos þengus þingsná, šiek tiek aprimau.

Tada prasidëjo kitas mano nervø iðbandymas. Pietûs! Kimpa, tikras kilniaðirdis, malonëjo palaikyti man draugijà, todël laikas nenuëjo perniek. Prieð kibdamas á koká patiekalà, ádëmiai stebëdavau savo mokytojo veiksmus.

Pasimëgavæs reginiu, pamatytas gudrybes mëgindavau pakartoti, tai yra visus ingredientus dëtis burnon atitinkamais árankiais. Dël visa pikta stengiausi kopijuoti net jo veido iðraiðkà (ar maþa kas!).

Pagaliau Kimpa paliko mane ramybëje ir pasiûlë apþiûrëti namà bei sodà; mielai sutikau, o draugijà man palaikë Chufas, dailus, á gauruotà buldogà panaðus ðunelis. Tiesà sakant, Chufas buvo mano vedlys. Be jo tikrai bûèiau paklydæs tame didþiuliame pustuðèiame name ir vargu bau radæs duris, atsiverianèias á tankius sodo atvaðynus. Sode iðsitiesiau ant þolës ir pagaliau atsipûèiau.

Saulei leidþiantis senasis liokajus iðkilmingai nuþingsniavo á sodo galà prie nedidukës dailios darþinëlës ir neilgai trukus iðvaþiavo ið jos tokiu technikos stebuklu, kuris, sprendþiant pagal iðvaizdà, judëti galëjo nebent traukiamas gyvosios jëgos, bet vis dëlto judëjo savarankiðkai. Ðiuo agregatu Kimpa iðdardëjo tokiu greièiu, koks, mano poþiûriu, pritiko jam pagal amþiø. (Taèiau vëliau suþinojau, kad per savo ilgà gyvenimà Kimpa spëjo pabûti lenktynininku, o greitis, kuriuo jis vaþiavo, buvo laikomas bemaþ amobilerio – taip vadinasi ði nuostabi transporto 11

priemonë – galimybiø riba).

Sugráþo Kimpa ne vienas: ant minkðtø ðitos motorizuotos karietos pagalvëliø iðkilmingai sëdëjo mano senas paþástamas, stebuklingø mano sapnø gyventojas, pats seras Dþufinas Chali.

Tik tada galutinai suvokiau: viskas, kas ávyko, ávyko ið tikrøjø! Pakilau jo pasitikti ir èia pat vël sudribau ant þolës, uþsimerkæs ir kvailai prasiþiojæs. Kai prisiverèiau atmerkti akis, prie manæs artinosi du besiðypsantys serai Dþufinai.

Neátikëtinomis valios pastangomis sukonstravau ið jø vienà, kelte pakëliau save ant kojø ir netgi uþèiaupiau þabtus. Galimas dalykas, tai buvo pats didvyriðkiausias mano gyvenimo poelgis.

– Nieko tokio, Maksai, – supratingai ðyptelëjo seras Dþufinas Chali, – tiesà sakant, að irgi sutrikæs, nors tokiuose reikaluose esu maþumëlæ daugiau patyræs.

Dþiaugiuosi galëdamas pagaliau susipaþinti su tavo organizmo sàrangos visuma! – Po ðiø þodþiø jis kaire ranka prisidengë akis ir iðkilmingai tarë: – Regiu tave lyg tikrovëje! – Tada atitraukë nuo veido rankà ir pamerkë: – Pas mus taip susipaþástama, sere Maksai. Pakartok!

Pakartojau. Paaiðkëjo, kad „kaip pradþia – visai nebloga“, tada ðià procedûrà atlikau dar bent septyniolika kartø ir pasijutau lyg silpnaprotis sosto paveldëtojas, kuriam pagaliau nusamdë iðmaningà gerø manierø mokytojà.

Deja, èionykðèio etiketo studijos tebuvo vieni juokai. Didþiausia problema – kad Eche nuo amþiø gyvena galingø magø, ir taip, mano galva, daugmaþ galima pasakyti apie visus èia gimusius þmones. Laimë, lygiai prieð ðimtà penkiolika metø iki man atsirandant Eche amþius trukusios daugybës magø ordinø varþytuvës baigësi triuðkinama Septynlapio ordino ir karaliaus Gurigo VII pergale. Nuo tada pilieèiams leidþiama smagintis tik paèiais paprasèiausiais triukais, daugiausia medicinos ir kulinarijos srityje. Magijos griebiamasi, pavyzdþiui, verdant kamrà – èionykðtæ arbatos ir kavos pakaitalà, – kuri stebuklingai nepaveikta bûtø pernelyg karti, arba tam, kad indai su aliejumi iðliktø ðvarûs, – kà gi, epochos pasiekimas!

Todël nepajëgiu apsakyti, koká nuoðirdø dëkingumà jauèiu Septynlapio ordinui. Dël jo pinkliø ir intrigø, pakeitusiø istorijà, tomis dienomis man neteko mokytis, tarkime, du ðimtai trisdeðimt ketvirtosios baltosios magijos pakopos, kuri, þinovø nuomone, yra þmogaus galimybiø virðûnë. Tyliai nutariau, kad visa, ko galiu pasiekti varganais savo gabumais – tai oficialiai leistini triukai. Juk að tam tikra prasme – neágalus virtuozas. Kaip bekojis britø asas Duglas Baderis.

Beje, seras Dþufinas tvirtina, kad didþiausias mano privalumas – gebëjimas bûti stebuklø pasaulyje, o ne mokëjimas já valdyti...

Pirmosios naujo gyvenimo dienos vakare stovëjau prieðais veidrodá man skirtame miegamajame ir ádëmiai tyrinëjau savo atvaizdà. Buvau aptûlotas lyg manekenas. Ðvelniomis klostëmis bangavo skaba – ilga, palaida tunika, 12

sunkiomis klostëmis krito lochis – virðutinis drabuþis, savotiðkas kompromisas tarp ilgo apsiausto ir ponèo. Ekstavagantiðkas turbanas, kad ir kaip keista, man tiko. Su ðiais apdarais buvo lengviau iðsaugoti dvasios ramybæ ir nekuoktelëti mëginant suprasti, kas gi man nutiko: vyrukas veidrodyje galëjo bûti kas nori, tik ne geras mano paþástamas, vardu Maksas.

Atbëgo Chufas, draugiðkai kiauktelëjo ir bakstelëjo nosimi man á kelá. „Tu didelis ir geras!“ – netikëtai tariau sau ne savo balsu. Ir ûmai supratau, kad ði mintis buvo ne mano, o Chufo. Protingas ðunelis tapo mano pirmuoju begarsës kalbos mokytoju. Jeigu kà nutuokiu apie ketvirtàjà baltosios magijos pakopà, kuriai priskirtinas toks bendravimo bûdas, visus komplimentus praðau adresuoti tam nuostabiam ðuneliokui! ...Mano dienos lëkë šuoliais. Rytais miegodavau. Á pavakaræ atsikeldavau, apsirengdavau, valgydavau ir daug kalbëdavau balsu. Laimë, nuo kitø Jungtinës Karalystës gyventojø manæs neskyrë jokie kalbos barjerai. Kodël – lig ðiol neþinau. Todël man tereikëjo iðmokti èionykðtës tarties ir susidëti galvon ðiek tiek naujø idiomø, o toks turtas – uþgyvenamas!

Mano mokslams neákyriai, bet grieþtai vadovavo Kimpa, kuriam buvo pavesta „padaryti tikrà dþentelmenà ið ðito barbaro, gimusio Vuko grafystës ir Tuðèiøjø Þemiø pasienyje“. Tokia buvo mano „legenda“, skirta Kimpai ir visiems kitiems.

Labai iðmoninga legenda, dabar ir pats suprantu. Tikras sero Dþufino Chali ðedevras, priskirtinas improvizuotø klastoèiø þanrui. Juk Vuko grafystë – labiausiai nuo Echo nutolusi Jungtinës Karalystës dalis. Jos pakraðèiai – retai gyvenamos lygumos, palengva virstanèios begaliniais, visiškai negyvenamais Tuðèiøjø Þemiø plotais, kurie Jungtinei Karalystei nebepriklauso, nes velniams jø reikia?!

Bemaþ niekas ið sostinës gyventojø niekada nëra ten buvæs, nes tai beprasmiðka ir pavojinga, o tenykðèiai gyventojai, kuriø gerà dalá, sero Dþufino þodþiais, sudaro netaðyti klajokliai, o blogà – pabëgæ maiðtaujantys magai, sostinës savo dëmesiu taip pat nelepina.

– Kad ir kà iðkrëstum, – pareiðkë ðiuo klausimu seras Dþufinas Chali, jaukiai linguodamas savo numylëtame krësle, – neprivalai netgi atsipraðinëti! Sostinës snobø akyse tavo kilmë – geriausias visø galimø iðsiðokimø paaiðkinimas. Patikëk manim: pats atvykau á sostinæ ið Ketario, maþuèio miestelio Ðimaro grafystëje...

Tai buvo labai seniai, bet ið manæs lig ðiol tikimasi ekscentriðkø poelgiø. Atrodo, kai kas net ásiþeidþia, kai elgiuosi padoriai.

– Puiku, sere! Iðkart ir pradësiu! – Ir padariau tai, ko jau seniai troðkau: èiupau ið dubens maþà ðiltà pyragëlá nepasinaudojæs miniatiûriniu kabliuku, kuris veikiau priminë kankinimø ánagá ið dantisto arsenalo nei stalo áranká. Seras Dþufinas atlaidþiai vyptelëjo: – Në kiek neabejoju – ið tavæs, Maksai iðeis pirmarûðis barbaras!

– Dël to man nei ðilta, nei ðalta! – pareiðkiau prikimðta burna. – Matot, 13

Dþufinai, nuo gimimo ðventai tikiu, kad esu tobulas ir jokia prasta reputacija man nepakenks! Taigi esu pernelyg save ásimylëjæs, kad varginèiausi mëgindamas ásitvirtinti, jeigu suprantat, kà turiu omenyje...

– Betgi tu filosofas! – Atrodo, seras Dþufinas Chali buvo manimi patenkintas.

Taèiau gráþkime prie mano mokslø. Aistringas potraukis spausdintam tekstui dar niekada nebuvo man taip pravertæs kaip tomis pirmosiomis dienomis.

Naktimis glëbiais rijau knygas ið sero Dþufino bibliotekos, taip susipaþindamas su nauja aplinka, tuo pat metu stengdamasis permanyti èionykðèio mentaliteto savitumus ir iðkalti vaizdingus frazeologinius posakius. Chufas sekiojo ið paskos lyg prisiûtas ir ið visø jëgø bendravo: mokë mane begarsës kalbos. Vakare (taigi maþdaug apie mano paros vidurá) pasirodydavo seras Dþufinas, spëdavo pamaloninti prisësdamas drauge prie vakarienës stalo ir nepastebimai patikrinti mano pasiekimus pagal visus punktus. Po valandëlës kitos Dþufinas dingdavo savo miegamajame, o að traukdavau á bibliotekà.

Kartà vakare, praëjus porai savaièiø po neásivaizduojamo mano atvykimo, seras Dþufinas paskelbë, kad tapau visai panaðus á þmogø ir todël esu vertas apdovanojimo.

– Ðiandien, Maksai, mes vakarieniausim „Rajûne“! Ðios dienos laukiau nekantraudamas.

– Kur vakarieniausime, kur?

– „Rajûne Bunboje“, tai praðmatniausia skylë ið visø nuðmelkðtø uþeigëliø: karðti paðtetai, geriausia kamra Eche, ðaunioji madam Þiþinda ir ðiuo paros metu – në vieno bjauraus snukio.

– Negi vien malonûs snukiai?

– Iðvis jokiø snukiø. Taèiau tau ði vietelë paþástama geriau nei daugumai Echo gyventojø!

– Kà?

– Pats pamatysi... Nagi aukis, mikliau. Að alkanas kaip berankis vagis.

Patogius kambarinius batelius pirmà kartà iškeièiau á aukðtus mokasinus, kurie stengësi atrodyti kaip tikri auliniai batai. Sykiu man buvo surengtas ir vairavimo egzaminas. Cha! Bûta ko! Jeigu ástengiau suvaldyt surûdijusià savo pusbrolio griuvenà, kuri atiteko man kaip palikimas, kai jis prakuto ir ásitaisë brangià „taèkæ“, vairuoti amobilerá buvo grynas juokas! Prieð kelias dienas Kimpa pademonstravo man vos keletà operacijø, atliekamø viena vienintele vairalazde, pasivaþinëjo drauge kokias penkias minutes, pareiðkë: „Gali“, mostelëjo ranka ir nuëjo. Dabar ir Dþufinas ávertino mano profesionalumà: „Ei, vyruti, ramiau – gyvenimas ne toks prastas dalykas!“ O po penkiø minuèiø pridûrë: „Gaila, kad man nereikia veþëjo, tave, ko gera, pasisamdyèiau“. Ið pasididþiavimo net pasipûèiau.

14

Lyg niekur nieko vairuodamas amobilerá turëjau progà pirmà kartà akis á aká susitikti su Echu. Ið pradþiø vaþiavom siauromis gatvelëmis, vinguriuojanèiomis tarp praðmatniø Kairiojo kranto sodø. Kiekvienas sklypas buvo apðviestas pagal ðeimininkø skoná, todël mes keliavome per margaspalvius vaiskios ðviesos kvadratus: geltonà, rausvà, þalià, violetiná. Naktiniais Kairiojo kranto sodais jau ne kartà esu gërëjæsis nuo mûsø namo stogo. Taèiau kai pats plauki ið vieno blyðkios ðviesos eþero á kità – tai jau, þinote, šis tas!

Paskui netikëtai ásukome á platø prospektà (taip ið pradþiø pamaniau), o jo abiejose pusëse ávairiaspalvëmis ugnelëmis þërëjo jau uþdarytos ir dar dirbanèios krautuvëlës. Netrukus paaiðkëjo, kad apie miestø kraðtovaizdþius nieko nenutuokiu: tai buvo Echo Ketera, vienas ið tiltø, Kairájá krantà jungianèiø su Deðiniuoju. Ðvarplose tarp namø þaiþaravo Churonas – pasak oficialiosios versijos, pati graþiausia Jungtinës Karalystës upë. Ties tilto viduriu net pristabdþiau – tokia groþybë uþgriuvo mus ið abiejø pusiø. Deðinëje visomis vaivorykðtës spalvomis tvieskë karaliaus rezidencija, Rulcho pilis, stûksanti didþiulëje saloje upës vidury. Kairëje vienoda melsva spalva ðvytëjo kita sala.

– Tai Cholomis, Maksai. Cholomio kalëjimas tuo paèiu vardu vadinamoje saloje. Ðauni vietelë!

– Ðauni?!

– Maþosios slaptosios paieðkos kariuomenës Virðininko poþiûriu, o að, jei prisimeni, tas Virðininkas ir esu, tai pati nuostabiausia vieta pasaulyje! – ðyptelëjo Dþufinas.

– Visai pamirðau, su kuo susidëjau...

Paþvelgiau á Dþufinà. Jis nutaisë þmogëdros grimasà, pamerkë, ir mudu pratrûkome juokais.

Liovæsi kvatoti, leidomës tolyn. Ðtai jis, Deðinysis krantas! Ir Dþufinas pradëjo komanduoti: „Deðinën, deðinën, dabar á kairæ!“ Pademonstravau nepriekaiðtingus kariuomenës vairuotojo ágûdþius (net nenutuokiu, ið kur jie ëmësi). Dar šiek tiek – ir mudu atsidûrëme Variniø Puodø gatvëje.

– Ten, toliau, mûsiškis Namas prie Tilto. – Dþufinas mostelëjo ranka á oranþinæ gatvës þibintø prieblandà. – Taèiau tu tenai dar apsilankysi, o dabar – stok! Atvykom.

Sustojom, ir að pirmà kartà pastaèiau kojà ant Deðiniojo kranto mozaikinio ðaligatvio... Vaje, ar tikrai pirmà?! Taèiau vos spëjusá sukirbëti pavojingà kvaitulá iškart uþgniauþiau ir þengiau per slenkstá á „Rajûno Bunbos“ uþeigà, kuri, suprantama, pasirodë esanti mano pamëgtasis baras ið sapnø, vieta, kur susipaþinau su seru Dþufinu Chali ir lengvabûdiðkai priëmiau patá keisèiausià pasiûlymà ásidarbinti.

Nesusimàstydamas þengiau savo pamëgton vieton tarp baro ir lango á kiemà.

Putli brunetë (tai buvo pati madam Þiþinda, tikra áamþintojo rajûno Bunbos vaikaitë) nusiðypsojo man lyg senam klientui. Beje, kodël „lyg“? Að ir buvau senas, labai senas jos klientas.

15

– Èia mano mëgstamiausia uþeigëlë, – pareiðkë Dþufinas. – Pagrindinis bûsimø kolegø atrinkimo principas: jeigu jiems patinka ta pati virtuvë, juoba tas pats stalelis kaip ir tau, psichologinë kolektyvo dermë garantuota.

Madam Þiþinda pastatë ant stalo puodelius su karðtu paðtetu. Kitus vakaro ávykius nutylësiu iki to laiko, kol prisësiu raðyti þinynà turistams „Geriausios Echo miesto uþeigos“.

Kità kartà viešumai pasirodþiau po dviejø dienø. Seras Dþufinas gráþo namo labai anksti, dar nestojus prieblandai. Kaip tik ketinau pusryèiauti.

– Ðiandien, Maksai, tavo benefisas! – Dþufinas konfiskavo mano puodelá su kamra, nutaræs nelaukti, kol Kimpa paruoð naujà porcijà. – Kiek esi paþengæs, patikrinsime su mielu mano kaimynu. Jeigu po mûsø vizito senasis Maklukas nesiliaus su manimi sveikinæsis, bus galima daryti iðvadà, kad esi pasirengæs savarankiðkam gyvenimui. Mano galva, tau visai neblogai sekasi, bet að neobjektyvus: pernelyg nekantrauju ákinkyti tave á darbà.

– Nepamirðkit, Dþufinai, tas þmogus – jûsø kaimynas! Jums ir toliau teks su juo gyventi.

– Maklukas – mielas ir geraðirdis. Be to, bemaþ atsiskyrëlis. Kol Karaliaus rûmuose tarnavo Apmaudþiø Nesusipratimø Šalintojo Ranka, taip persisotino bendravimu, kad dabar pakenèia tik mane ir dar vienà kità toká pat plepø pagyvenusá naðlá, ir tai tik retkarèiais.

– Jûs naðlys?

– Taip, jau per trisdeðimt metø, tad ði tema nebedraudþiama. Nors pirmuosius dvideðimt metø nebuvau linkæs aptarinëti to garsiai. Mûsiškiai tuokiasi vëlai ir daþniausiai tikisi, kad ilgam... Taèiau priimta manyti, jog likimas iðmintingesnis uþ ðirdá, todël nesikrimsk!

Kad kuo maþiau krimsèiausi, jis uþgrobë ir antrà kamros porcijà, kurios, tiesà sakant, labai tikëjausi.

Taigi mudu pasidabinome paradiniais drabuþiais ir patraukëme á sveèius.

Laimë, iðeiginiai kostiumai nuo kasdieniø skyrësi tik spalvø ir raðtø gausa, bet ne sukirpimu, prie kurio pagaliau ëmiau priprasti. Ëjau á egzaminà, ir mano ðirdis pradëjo blaðkytis ieðkodama trumpiausio kelio á kulnus.

– Maksai, kada tapai toks rimtas? – Gudruolis Dþufinas pastebëdavo absoliuèiai viskà, kas manyje dëdavosi. Mano sielos virpesiai jam buvo tarytum pirmojo laikraðèio puslapio antraðtës: klaikios nesàmonës, bet uþraðytos tokiomis didelëmis raidëmis, kad net akiniø nereikia.

– Ásigyvenu á vaidmená, – atðoviau. – Juk pasienio barbaras turi jaudintis prieð susitikimà su þmogumi, kuriam visà amþiø trinko sprandà Jo Didenybë!

– Iðradingumas – gerai, erudicija – du su pliusu. Tavo minëtieji pasienio barbarai yra iðdidûs ir netaðyti pasipûtëliai. Jiems nusispjaut á sostinës rangus bei nuopelnus... Uþ intuicijà – penketas! Nes kaip kitaip bûtum suþinojæs, kad dar 16

karaliaujant velioniui Gurigui seras Maklukas tikrai buvo apdovanotas Jo Didenybës antausiu, kuomet primynë karaliaus ðleifà?!

– Tiesà sakant, ketinau pajuokauti, o ne atspëti.

– Tai ir turëjau omenyje kalbëdamas apie intuicijà. Ðtai taip, nei ið ðio nei ið to, kaþkà lepteli ir pataikai kaip pirštu á aká!

– Tarkime, átikinot, kad esu genijus... Be to, pasak jûsø legendos, að – barbaras, rimtai ketinantis Eche padaryti karjerà, todël privalau nors kiek skirtis nuo savo netaðytø, bet iðdidþiø tëvynainiø. O kai nuo þmogaus nugaruoja jo apsimestinis pasipûtimas, paprastai iðlenda po juo slypintis drovumas. Þinau: pats esu toks... Ar dvejetà su pliusu atsiimat?

– Kà gi, ákalbëjai. Dvejetà atsiimu, o pliusà pasilik sau. Susilaikysiu nepasiûlæs, kur galëtum já dëti. Pats þinai, juk ne maþas.

Kirtome mûsø sodà, per ðoninius vartelius patekome á kaimyniná ir atsidûrëme prieðais paradines duris su uþraðu: „Sero Makluko namai. Ar neabejojate atëjæ, kur reikia?“ Sumiðæs sukikenau, nes anaiptol nebuvau tuo ásitikinæs.

Uþtai seras Dþufinas pasitikëjo uþ du.

Durys be garso atsivërë, keturi tarnai vienodais pilkais drabuþiais choru iðgiedojo kvietimà áeiti. Tenka pripaþinti: kvartetas buvo profesionalus!

Tada prasidëjo dalykai, kuriems nebuvau pasirengæs. Taèiau Dþufinas tvirtina, kad pasirengusiøjø priëmimui pas serà Maklukà apskritai nebûna, iðskyrus uþkietëjusius aukðtuomenës liûtus – visø áþymiausius ir nenaudingiausius padarus pasaulyje.

Ið uþ kampo iðniro tvirtø vaikinø gauja ir neðina dviem palankinais grësmingai pajudëjo mudviejø link. Tuo pat metu pilkai apsirengæ tarnai áteikë mudviem po krûvà margaspalviø neaiðkios paskirties skudurø. Iðeitis buvo viena: stebëti Dþufinà ir ið paskutiniøjø mëgdþioti visus jo judesius.

Ið pradþiø teko nusivilkti lochá, o be jo pasijutau staèiai nuogas: plona skaba, nepageidautinai iðryðkinanti kûno kontûrus, tuo metu man dar neatrodë kostiumas, tinkamas rodytis þmonëse. Tuomet pradëjau tyrinëti man áteiktà aprangos detalæ. Pasirodo, tai buvo visai ne krûva skudurø, o vientisa konstrukcija: didelis tankaus audinio pusmënulis su talpiomis, ant virðaus prisiûtomis kiðenëmis.

Vidiná pusmënulio pakraðtá puoðë savotiðkas margø plonos medþiagos skiauèiø vërinys. Ásmeigiau akis á serà Dþufinà. Vienintelis mano vedlys po kurtuazijos labirintus atsainiu judesiu uþsimovë savàjá pusmënulá lyg koká vaikiðkà seilinukà.

Baisëdamasis pakartojau jo gestà. Liokajø ðutvë stovëjo lyg nudiegta. Ið tikro, Dþufinas manæs nemulkino, bûtent taip ir turëjome elgtis.

Kai pagaliau pasidabinome, „ambalai“ su palankinais priklaupë. Seras Dþufinas ðioje transporto priemonëje gracingai iðsitiesë, að, mintyse persiþegnojæs, taip pat ásirioglinau á neðtuvus. Keliavome gana ilgai, pakeliui dairydamiesi po tuðèius ir plaèius lyg gatvë koridorius. Pono Makluko bûsto plotas padarë man neiðdildomà áspûdá. O ið iðorës nepasakytum: namas kaip namas...

Pagaliau atvykome á didelæ salæ, kuri buvo tokia pat pustuðtë kaip visi vie17

nintelio man paþástamo namo Eche kambariai. Tiesa, to panaðumo á sero Dþufino interjerà tiek ir tebuvo. Vietoje normalaus pietø stalo ir jaukiø krëslø man prieð akis atsivërë velniai þino kas.

Kambará kirto siauras ir beveik begalinio ilgio ovalo formos stalas, kurio viduryje tryðko fontanas. Lyg tanki tvora já supo þemi podiumai. Ant vieno ið jø stovëjo palankinas, panaðus á tuos, kuriais mes kà tik ðauniai pasivaþinëjom. Ið palankino þvilgèiojo guvus, þilas, visai ne didikiðkos iðvaizdos seneliokas. Tai ir buvo seras Maklukas, svetingasis mûsø ðeimininkas. Iðvydæs mane, jis ranka prisidengë akis ir iðdeklamavo pasveikinimà: – Regiu tave lyg tikrovëje!

Berte iðbëriau toká pat nuoðirdø atsakymà – juk buvau gerai iðdresuotas!

Tada senukas iðtiesë rankas á Dþufinà, bet taip temperamentingai, kad vos nenudardëjo nuo pakylos su visa savo transporto priemone.

– Slëpkite maistà – artëja seras Chali! – dþiugiai ðûktelëjo jis. Ið kvailumo pamaniau, kad tokia yra oficiali pasisveikinimo formulë, ir ásikaliau jà á kietà savo galvà. Pasirodo – anaiptol! Ponai teikësi pajuokauti. Bemaþ ásiþeidþiau ir nusprendþiau: tebûnie, kas bus, sveikata brangesnë! Jûs pageidavote praleisti savaitgalá laukinio Makso draugijoje, brangusis Dþufinai? Tai praðom! Tik giliai ákvëpsiu, atsipalaiduosiu ir...

Ir iðëjo ðnipðtas, nes tà pat akimirkà iðkilo naujas rûpestis. Prie manæs prisiartino maþametë neaiðkios lyties bûtybëlë. Èia, Eche, berniukà atskirti nuo mergaitës reikia águdusios akies ir didelio patyrimo, nes rengiasi jie visiðkai vienodai, apþelia plaukais, kaip Dievas duoda, o kad nelástø á akis, susiriða juos visai bet kaip. Rankose vaikas laikë pintinæ su maþuèiais, apetità þadinanèiais duonos kepalëliais, kuriø jau buvau spëjæs pamëgti, naikindamas Kimpos pataisytus pusryèius. Lyg tyèia, gardësiø dalintojo kelyje að buvau pirmas, pagalbos tikëtis neturëjau ið ko: Dþufinas jau buvo pergabentas á kità kambario galà, arèiau svetingojo Romos imperijos laikø Kalëdø Senelio. Tylomis paëmiau vienà kepalëlá. Bûtybëlë atrodë nustebusi, bet pasitraukë. Kai prisiartino prie ponø, kurie tokius reikalus iðmanë kur kas geriau, supratau, kad vertëjo stebëtis – mano kuklumu! Dþufinas, o ákandin ir seras Maklukas tuos kepalëlius ëmë semti rieðkuèiomis ir berti á erdvias savo „seilinukø“ kiðenes. Atrodo, teks likti alkanam!

O mano neðikai vis dar mindþikavo vietoje, lyg negalëdami suprasti, kur, po ðimts, mane iðkrauti? Abejingi jø veidai bylojo, kad að turiu iðspræsti ðá klausimà. „Kilstelëk nykðtá, – apdujusioje mano galvoje pasigirdo svetima mintis, – ir jie pajudës. Kai norësi sustot, parodyk jiems kumðtá“. „Dëkui, Dþufinai, – atsakiau, ið visø jëgø stengdamasis, kad begarsis mano bylojimas pasiektø kaip tik norimà adresatà, – staèiai gelbstite man gyvybæ. Kad ir toliau taip!“ „Puiku. Su begarse kalba jau ðiaip ne taip pradedi susidoroti“, – apsidþiaugë jis.

18

Ávykdþiau pirmàjà instrukcijos dalá ir nuplaukiau stalo bendrø link. Kai priartëjau tokiu nuotoliu, kad jau galëjau stebëti jø veiksmus, pagrasinau neðikams kumðèiu ir pagaliau buvau uþkeltas ant podiumo. Dabar galëjau atsikvëpti.

Paskui dar ne kartà keliavome aplink stalà. Sistema buvo tokia: prieðais kiekvienà podiumà stovëjo po vienà patiekalà. Jo paragavus ir nusiðluosèius burnà viena ið ryðkiaspalviø skiauèiø, kurios puoðë „seilinukà“, reikëdavo kilstelëti pirðtà ir palengva leistis kelionën aplink stalà. Ties patiekalu, suþadinusiu ypatingà susidomëjimà, buvo galima apsistoti.

Pirmàjá pusvalandá vis dar varþiausi ir likau vietoje, nors maistas, prie kurio buvau padëtas, tokio didelio dëmesio, mano poþiûriu, nenusipelnë. Vëliau apsipratæs ir taræs sau: „Kuriø velniø!“ – daviau valià apetitui ir paragavau visko, kas buvo ragautina. Gurkðtelëjæs „Dþubatiko kvaitalo“, èionykðèio ugninio vandens rëþianèiu ausá, bet taikliu pavadinimu, netgi ryþausi ásiterpti á senø draugø pokalbá, ir sprendþiant ið to, kokia linksmybë pagavo serà Maklukà, mano pastangos buvo sëkmingos. Þodþiu, skandalo išvengiau.

Vos atsidûrëme anapus slenksèio, neiðkentæs paklausiau: – Na, kaip? Ar suspëjote su kaimynu iðnarstyti mano kaulelius? Juk begarsë kalba leidþia tai padaryti aukos akivaizdoje...

– Mano legenda þlugo! – piktdþiugiðkai nusiðaipë seras Dþufinas. Ir pakabino sadistiðkai ilgà pauzæ, per kurià spëjau liûdnai iðvadinti save buku nevëkðla ir pusproèiu, bet pagaliau paaiðkino: – Senis vis klausinëjo, kur iðkasiau toká inteligentiðkà barbarà? Dar maþumëlæ, ir bûtø pasiûlæs tau tarnybà rûmuose.

– Siaubas! Ir kas dabar bus?

– Nieko baisaus. Po kokio tuzino dienø surasim tau butà, apstatysime pagal tavo skoná, tada pagaliau nulipsi man nuo sprando ir pradësi dirbti... O kol kas duosiu tau dar kelias pamokas.

– Kokias pamokas?

– Ádomias. Nesijaudink: su elgesio taisyklëmis prie stalo baigta. Laikas imtis rimtø reikalø. Pagaliau ásitaisiau pagalbininkà, turintá dideliø gabumø neregimajai magijai... Stebësiesi pats, kai suprasi, kaip lengvai ji tau duodasi.

– Ið kur iðtraukët, kad að?..

– Nuo kada manimi nepasitiki?

– Nuo tos akimirkos, kai áþengëme á jûsø kaimyno Makluko namus.

Neperspëjot, kad ten bus palankinø ir kitokiø baisybiø. Vos galo negavau!

– Betgi susidorojai, – abejingai truktelëjo peèiais seras Dþufinas Chali. – O kas galëjo patikëti!

Tà naktá á miegamàjá nudroþiau ne tik nesulaukæs auðros, bet ir uþmigau lyg uþmuðtas, sukeldamas didþiulæ maþylio Chufo nuostabà, nes jis buvo pripratæs, kad ádomus gyvenimas prasideda tik po vidurnakèio.

19

Kitos dvi dienos buvo pilnos mano ðirdþiai mielos veiklos: dienà skaitydavau senus laikraðèiø „Karaliðkasis balsas“ ir „Echo bruzdesiai“ komplektus. Seras Dþufinas visiškai nesikuklindamas buvo pabraukæs visas jo kontoros veiklà ðlovinanèias publikacijas.

Tie straipsniai mane prikaustë kur kas labiau nei aðtriausio siuþeto literatûra: lig tol man nebuvo tekæ skaityti laikraðèiø, kuriuose ðykðtûs praneðimai apie uþdraustos magijos taikymà sumirguliuotø gerokai daþniau negu istorijos apie buitinius nusikaltimus, muðtynes ir turto prievartavimus, nors pasitaikydavo ir tokiø.

Greitai ásiminiau bûsimø savo kolegø pavardes: seras Melifaras (jo vardo kaþkodël neminëdavo), seras Kofa Jochas, seras Ðurfas Lonli-Loklis, ledi Melamori Blim ir seras Lukfis Pencas. Tai ir buvo visa Maþoji slaptosios paieðkos kariuomenë! Tikrai ne itin didelë... Èia, Eche, dar nebuvo susivokta iðrasti fotografijà, o portretistai pernelyg aukðtai vertina savo amatà, kad dirbtø laikraðèiams, todël galëjau tik spëlioti, kaip jie atrodo. (Kad ir kà seras Dþufinas kalbëtø apie mano intuicijà, vëliau paaiðkëjo, kad nepataikiau në ið tolo!).

Saulei leidþiantis sësdavau á amobilerá ir keliaudavau á Deðinájá krantà.

Vaikðtinëdavau mozaikiniais ðaligatviais, dairydavausi aplink, trumpai uþsukdavau á jaukias uþeigas ir atsidëjæs tyrinëjau topografijà. Kaip atrodyèiau tapæs Maþosios slaptosios paieðkos kariuomenës Garbiojo Virðininko Naktiniu Veidu, jei nemokëèiau surasti gatvës, kurioje yra mano paties ástaiga?! Bet tai nebuvo labai sunku. Neteko girdëti, kad vilkas pasiklystø miðke, netgi ne tame, kuriame jis gimë. Matyt, egzistuoja kaþkoks dar neiðtirtas „miestieèio instinktas“: jeigu sugebi orientuotis viename didmiestyje, neturësi vargo ir kituose.

Tada gráþdavau namo. Kaip anksèiau, taip ir dabar keisèiausias ir þaviausias paros metas man buvo naktis. Seras Dþufinas, pasak jo paties, buvo laikinai susipykæs su savo antklode. Po vakarienës jis neidavo miegoti, o vesdavosi mane á kabinetà ir mokë „stebëti daiktø atmintá“. Tai buvo pati paprasèiausia ir bûsimai mano profesinei veiklai bûtiniausia neregimosios magijos – itin migloto ir abstraktaus ðio Pasaulio mokslo – dalis.

Nedaugelis Pasaulyje átaria jà apskritai esant. Gabumai neregimajai magijai, mano galva, nëra susijæ su nuostabiomis Pasaulio Ðirdies savybëmis: juk að, svetimðalis, jø turiu. Turi ir seras Dþufinas, iðkilus ðios srities specialistas, kilæs ið Ketario, nedidelio miestelio Ðimaro grafystëje, o tenykðèiø þmoniø gebëjimai paávairinti savo gyvenimà magija gerokai menkesni negu sostinës gyventojø.

Taèiau gráþkime prie mano mokslø. Greitai supratau, kad jeigu á koká nors daiktà paþvelgsi „ypatingu þvilgsniu“ (neásivaizduoju, kaip kitaip galëèiau tai ávardyti!), daiktas gali atskleisti stebëtojui savo praeitá, ávykius, kurie nutiko jo akivaizdoje. Kartais – gana kraupius. Tai supratau pabendravæs su lochio smeigtuku, kadaise priklausiusiu Ledinës Rankos ordino nariui, o tas magø ordinas senovëje buvo vienas ið paèiø grësmingiausiø. Smeigtukas pademonstravo 20

mums savo ðeimininko priëmimo á ordinà ceremonijà: egzaltuotas vyriokas gera valia nusikirto kairës rankos plaðtakà. Paskui pagyvenæs graþuolis tviskanèiu turbanu (Dþufinas paðnibþdëjo, kad tai – didysis ordino magistras) pradëjo iðdarinëti su amputuota galûne neásivaizduojamus triukus. Galø gale ranka prieðais buvusá ðeimininkà pasirodë spindinèio ledinio kristalo centre. Mane nupurtë.

Dþufinas paaiðkino, kad ði procedûra kà tik iðkeptam neágaliajam suteikë galimybæ naudotis neiðsenkamu stebuklingos energijos ðaltiniu, o uþðaldyta galûnë tapo savotiðku „siurbliu“, tiekianèiu buvusiam ðeimininkui jo profesijai bûtinà neapsakomà galià.

– Kuriems galams jos reikia? – naiviai nusistebëjau.

– Ko tik þmonës neprasimano vaikydamiesi galybës ir valdþios! – abejingai truktelëjo peèias Dþufinas. – Mudviem pasisekë: gyvename kur kas nuosaikesniais laikais. Opozicija virkauja dël Karaliaus ir Septynlapio tironijos. Taèiau ji pamirðo, kokia yra keliasdeðimties galingø ordinø, magø ordinø, tironija! Beje, beveik në vienas iš jø nepasirinko kelio, reikalaujanèio atsisakyti ydø ir ambicijø.

– Ir kaip jie neiðtaðkë Pasaulio á gabalus?

– Nedaug trûko, Maksai, nedaug... Taèiau pakalbëti apie tai dar suspësim. O ði naktis nusileido kaip tik tam, kad dovanotø tau galimybæ kaip reikiant pasimokyti. Paimk ðtai tà puodelá...

Viskas buvo pernelyg puiku, kad ilgai truktø. Idilë baigësi treèiosios dienos vakare, Kimpai praneðus, kad atvyko seras Maklukas.

– Keista, – nusistebëjo Dþufinas. – Per deðimtá mudviejø kaimynystës metø Maklukas pirmà kartà teikësi mane aplankyti. Ir dar ðitaip paprastai. Sakyèiau, pernelyg paprastai. Širdis jauèia, bûsiu gavæs darbo á namus.

Pataikë kaip pirðtu á aká.

– Nesiryþau pasiøsti ðauksmo, nes esu priverstas praðyti didþiulës paslaugos!

– nuo slenksèio pareiðkë seras Maklukas. Viena ranka jis buvo susiëmæs uþ krûtinës, kita ánirtingai mostagavo. – Dovanokite, sere Chali, bet man bûtinas jûsø dëmesys ir pagalba.

Jiedu persimetë ilgais þvilgsniais. Matyt, senukas perëjo prie begarsës kalbos.

Po akimirkos Dþufinas apsiniaukë. Seras Maklukas kaþkaip droviai truktelëjo peèiais.

– Eime, – kildamas iš uþstalës tarë Dþufinas. – Tu, Maksai, – taip pat.

Nesinervink: juk einame su reikalu.

Pirmà kartà maèiau serà Dþufinà dirbantá, tikriau, besiimantá darbo. Greitis, kokiu jis perkirto sodà, turbût pranoko jo amobilerio kreiseriná greitá.

Savanoriðkai pasiðoviau pasirûpinti seru Makluku, kuris, neturëdamas po ranka keturiø drimbø su neðtuvais, aiðkiai jautësi nesmagiai. Finiðà pasiekëme be rekordø, taèiau ir be didesnës þalos silpniems jo sànariams. Pakeliui seras Maklukas „inteligentiðkam barbarui“ teikësi iðdëstyti reikalo esmæ. Matyt, tiesiog panûdo iðlieti ðirdá.

21

– Turiu tarnà. Tiksliau, turëjau. Kropsà Kulá. Vykæs jaunuolis, netgi norëjau átaisyti já rûmuose – po kokiø penkiolikos dvideðimties metø, kai ágis patirties, nes patirtis... Tiek to, nenukrypsiu... Prieð keletà dienø jis dingo. Kaip á vandená... Jis turëjo merginà. Deðiniajame krante. Aiðku, jo kolegos nusprendë, kad jaunystë duota tik kartà gyvenime, ir triukðmo nekëlë. Þinote, kartais ir paprasti þmonës geba kilniai slapukauti... Man apie jo dingimà praneðë tik ðiandien, nes jo mergina susitiko turguje Linusà, mano virëjà, ir pradëjo klausinëti, kodël Kropsas taip ilgai pas jà neuþsuka: argi jam nepriklauso Laisvës nuo rûpesèiø dienos?

Tuomet visi sukruto: kodël, girdi, Kropsas Kulis turëtø nei ið ðio nei ið to kaþkur dingti? O prieð pusvalandá Madis ir Ðuviðas, kaip visada ðiuo metu, nuëjo tvarkyti mano velionio pusbrolio Makluko Olio kambario... Taip, sere Maksai, að turëjau pusbrolá, toká neapsakomà nuobodà, kuris net mirti rengësi gerà deðimtmetá, kol pagaliau ryþosi tam metø pradþioje, iðkart po Svetimøjø dievø dienos. Taigi... Ir velionio pusbrolio Olio kambaryje jie rado vargðà ponà Kulá, kuris atrodë taip... – Seras Maklukas susierzinæs patraukë peèiais, lyg norëtø pasakyti, kad ið vargðelio Kropso Kulio nieku gyvu nesitikëjo tokio iðsiðokimo, tegul ir pomirtinio.

Pagaliau priëjome nedideles dureles – normalø, ne paradiná áëjimà á prabangius Makluko apartamentus. Iðsipasakojæs senukas šiek tiek aprimo. Begarsë kalba – geras dalykas, taèiau psichoterapeutai ne veltui verèia pacientus kalbëti balsu!

Negaiðdami laiko palankiniams iðkviesti patraukëme á velionio sero Olio miegamàjá.

Beveik pusæ kambario uþëmë minkðtos grindys. Èia, Eche, manoma, kad bûtent taip ir turi atrodyti lova. Aplink gigantiðkà gultà pakrikai stovëjo keli maþuèiai inkrustuoti staleliai. Viena siena buvo iðtisinis langas á sodà. Ties prieðine siena stûksojo keistas veidrodis, o jam prie ðono glaudësi nedidelis tualetinis staliukas.

O, jeigu bûtø buvæ tik tiek. Taèiau miegamajame buvo dar viena interjero detalë. Ant grindø tarp veidrodþio ir lango tysojo lavonas. Negyvas kûnas, panaðus á apþiaumotà kramtomàjà gumà. Reginys buvo netgi ne baisus. Jis buvo absurdiðkas, kvailas. Tai, kà maèiau, kaþkaip nesiderino su mano vaizdiniais apie nelaimingas nusikaltimø aukas: vietoj kraujo klanø, iðtaðkytø smegenø ir ðiurpà varanèiø negyvëlio akiø – kaþkokia apgailëtina „kramtoðkë“.

Dþufinà pastebëjau ne iðkart. Jis lindëjo tamsiausiame kambario kampe. Ákypos jo akys prieblandoje þërëjo fosforu. Pamatæs mus, Dþufinas apleido savo postà ir susirûpinæs priëjo.

– Dvi blogos naujienos, kol kas... Manau, vëliau jø pagausës. Pirmoji: tai ne šiaip sau þmogþudystë. Plikomis rankomis vaikino ðitaip nesumaitotum. Ir antroji: neaptikau jokiø draudþiamos magijos pëdsakø... Ðis veidrodis kelia man didelá átarimà, nes yra pernelyg arti kûno. Taèiau já gaminant buvo naudojama tik antroji juodosios magijos pakopa... na, daugiausia – treèioji. Ir tai ávyko labai seniai. – Dþufinas susimàstes pasukiojo tarp pirðtø pypkæ, joje buvo ámontuotas 22

savotiðkas indikatorius, suteikiantis tikslià informacijà apie magijos, su kurios apraiðka tenka susidurti, galingumà. Indikatoriaus rodyklë stovëjo apvalaus ciferblato juodojoje pusëje ties skaièiumi du. Kartais ji krûptelëdavo, bandydama perðliauþti ant trejeto, taèiau senoviniame veidrodyje esanèios magijos lygmens tam aiðkiai nepakako.

– Ðtai kà patarsiu, kaimyne: eikit ilsëtis. Tik pasakykite savo vasalams, kad mudu su Maksu èia dar pasisukinësim. Tegul pagelbsti tyrimui.

– Sere Chali, ar tikrai niekuo negaliu jums padëti?

– Tikrai, – atsiduso Dþufinas. – Jûs negalite. Galbût galës jûsø þmonës, todël duokite jiems atitinkamus nurodymus ir eikit á savo kambará. Kad ir kas nutiktø, tai nëra pakankamas pagrindas nepaisyt sveikatos.

– Dëkoju, – ðyptelëjo senukas, – ðiandien man jau išties visko gana.

Seras Maklukas viltingai pasisuko á duris. Ant slenksèio stovëjo labai iðraiðkingas ponas, ið visa ko sprendþiant, jo amþininkas. Nepaþástamojo veidas puikiausiai bûtø pritikæs kokiam Didþiajam inkvizitoriui, ir pakiðti já po pilku tarno turbanu – neatleistinas resursø ðvaistymas. Bet ðá Pasaulá sukûriau ne að ir ne man perstatinëti jame daiktus!

– Mielasis Govinsai, – tarë seras Maklukas „Didþiajam inkvizitoriui“, – malonëkite visaip kaip pagelbëti ðiems garbiems ponams. Èia mûsø kaimynas seras Dþufinas Chali ir jis...

– Ar að, senas „Echo bruzdesiø“ skaitytojas, galëèiau nepaþinti sero Garbiojo Virðininko! – Inkvizitoriaus fizionomijà nuðvietë átaiki ðypsena.

– Tai ir puiku, – beveik paðnibþdom atsakë seras Maklukas, – Govinsas viskà sutvarkys. Jis tvirtesnis uþ mane, nors jau tàsësi su manimi palaimingais laikais, tada kai, dar neástengdavau savarankiðkai nusigvelbt ið virtuvës dubenëlio uogienës...

Ties ðia lyriðka gaida serà Maklukà pastvërë mëgstamo darbo iðsiilgæ neðikai, ákëlë á palankinà ir iðbogino á miegamàjá...

– Jei neprieðtarausite, pasikalbësiu su jumis po keliø minuèiø. Tikiuosi, iðmintis jau kuþda jums, kad pokalbio vieta galëtø bûti... mmm... kiek geriau sutvarkyta patalpa! – kerimai ðypsodamasis tarë Govinsui seras Dþufinas.

– Maþoji svetainë, geriausia kamra sostinëje ir nuolankus jûsø tarnas lauks jûsø bet kuriuo metu, – sulig ðiais þodþiais senis iðtirpo koridoriaus prieblandoje.

Likom vieni, jei neskaièiuosime apþiaumoto vaikino, kurio jau tikrai nevertëjo skaièiuoti.

– Maksai, – pasisuko á mane visà dþiugesá akimirksniu praradæs Dþufinas, – yra dar viena bloga naujiena. Në vienas daiktas ðiame kambaryje nenori atskleisti praeities. Jie, kaip èia pasakius... Ne, verèiau pamëginkim dar kartà, dviese! Pats suprasi...

Ir mudu pabandëme, visà dëmesá sutelkæ á apvalià prausiamojo balzamo dëþutæ, kurià nesirinkdami paëmëme nuo tualetinio staliuko. Nieko! Tiksliau sakant, blogiau negu nieko. Staiga man pasidarë baisu, taip baisu, kaip bûna koð23

mariðkame sapne, kai negali në krustelëti, o JIE sëlina prie tavæs ið tamsos. Nervai neatlaikë, paleidau dëþutæ ið rankø; bemaþ tà paèià akimirkà atsigniauþë ir Dþufino pirðtai. Dëþutë nukrito ant grindø, kaþkaip nevikriai ðoktelëjo, pasisuko ir, uþuot nuriedëjusi prie lango, mëgino nuslysti koridoriun, taèiau tik gailiai skimbtelëjo, dar kartà juokingai ðoktelëjo ir sustojo pusiaukelëje. Þiûrëjom á jà lyg uþkerëti.

– Jûs buvote teisus, sere, – tariau kaþkodël paðnibþdomis, – daiktai tyli, ir jie... bijo!

– Norëèiau þinot: ko gi jie bijo?! Tokiø dalykø pasitaiko, bet prireiktø ne menkesnës magijos pakopos nei ðimtoji. O èia...

– Kurios pakopos, kurios?

– Kurià girdëjai!.. Eime, pasiðnekuèiuosim su èionykðèiø smerdø virðininku ir jo pavaldiniais. Kas belieka?

Ponas Govinsas laukë mûsø „maþojoje svetainëje“ (tikrai, uþ vidutinæ sporto salæ ji buvo truputá maþesnë). Ant staliuko puodeliuose garavo kamra. Dþufinas maþumà atlyþo.

– Apie ðiuos apartamentus, Govinsai, að privalau þinoti viskà. Viskà! Faktus, gandus, nuogirdas. Ir pageidautina – ið pirmø lûpø.

– Esu seniausias ðiø namø gyventojas... – oriai pradëjo senis ir ðyptelëjo: – Á kurià pusæ spjausi, visur að – seniausias! Tiesa, Eche yra pora dar senesniø kelmø.

Ir galiu jus patikinti, sere Garbusis Virðininke, kad toji patalpa nëra kuo nors ypatinga. Jokiø stebuklø – nei leistinø, nei, juo labiau, draudþiamø. Kiek save prisimenu, ten visada buvo miegamasis. Tarpais jis bûdavo tuðèias, tarpais naudojamas. Taèiau niekas nëra skundæsis paveldëtais vaiduokliais. Be to, iki sero Makluko Olio ten niekas nëra numiræs, o jis pats pragyveno penkeriais metais ilgiau, nei buvo þadëta...

– Nuo ko mirë seras Olis?

– Prieþasèiø buvo daugybë. Ið maþumës jis nuolat sirgdavo... Buvo silpnos ðirdies, turëjo dirglø skrandá ir netikusius nervus. O prieð deðimtá metø prarado Kibirkðtá.

– Nuodëmingieji magistrai! Ar tikrai?

– Tikrø tikriausiai. Taèiau jo dvasia buvo stebëtinai gaji. Juk þinote, þmonës, praradæ Kibirkðtá, retai pratempia ilgiau kaip metus. Serui Oliui buvo pasakyta, kad jeigu jis nejudës, atsisakys maisto ir ðalia turës gerà þiniuoná, dar trauks kokius penkerius metus. Jis deðimtá metø nekëlë kojos ið savo miegamojo, pasninkavo, pasisamdë tuzinà pakvaiðusiø, bet galingø seniø, kurios visà laikà, savanoriðkai atsiskyrusios nuo pasaulio, sergëjo jo ðeðëlá... Ir seras Olis pasiekë savotiðkà rekordà... Taèiau senës burdavo savo namuose, taigi ir jam gyvam esant miegamajame nevykdavo nieko neáprasta.

Seras Dþufinas pasirûpino pasiøsti man begarsá paaiðkinimà: „Prarasti Kibirkðtá – vadinasi, visiðkai netekti apsauginiø galiø. Net pats paprasèiausias maistas tokiam nelaimëliui gali tapti nuodais, o sloga – nuvaryti á kapus per kelias 24

valandas. O kad þiniuonës saugojo jo ðeðëlá... Na, tai sudëtinga. Vëliau!“ – Senasis seras Maklukas Olis gyveno tyliai, lyg pelë po ðluota. Prieð metus jis priminë apie save ðvystelëjæs prausimosi dubená á Madá, kuris tà dienà jam patarnavo, mat vanduo buvo kiek ðiltesnis, nei derëtø. Uþ sumuðimus paskyriau Madþiui premijà, tik triukðmo jis ir taip nebûtø këlæs: á senàjá serà Olá buvo graudu þiûrëti. Tokiø klaidø tarnai daugiau nedarë, seras Olis nebesiðakojo, ir nieko ádomaus berods...

Dþufinas susiraukë: – Nereikia nieko slëpti, seni. Vertinu tavo atsidavimà namams, taèiau prieð pusmetá að pats padëjau serui Maklukui uþglaistyti vienà nemalonø ávyká. Kai jaunuolis ið Gaþino persipjovë gerklæ. Tad kliûstelëk balzamo ant iðkankintos mano ðirdies: juk tai ávyko miegamajame, tiesa?

Govinsas linktelëjo.

– Jeigu manai, kad pono Govinso prisipaþinimas kà nors paaiðkina, klysti! – pamerkë man Dþufinas. – Jis tik dar labiau viskà supainioja, nors, atrodytø, labiau jau neámanoma... Èia aiðkiai kvepia senøjø ordinø laikø magija, o tas suknistas indikatorius, kad já skylë danguje... Tiek to. Gyvenimas tuo ir ádomus, kad ne visada pateisina viltis!

Jis pasisuko á Govinsà: – Noriu pamatyti tà, kuris ðiandien rado ðá vargetà, tà, kuris praëjusá kartà aptiko kraujo fontanà, senes, pasamdytas serui Oliui, be to – dar po puodelá jûsø puikiosios kamros visiems èia esantiems ir... taip, tegul dël visa pikta pasirodo nelaimingoji namø tironijos auka. Tasai, gavæs á kailá dubeniu.

Govinsas linktelëjo. Tarpduryje iðdygo pusamþis pilkai vilkintis vyriðkis, rankose jis laikë padëklà su puodeliais. Tai buvo ponas Madis, sero Makluko Olio andainykðèio siautëjimo auka ir drauge pagrindinis ðiandieninio nusikaltimo liudininkas. Ðtai, ponai, kaip atrodo iðties talentinga organizacinë veikla. Verta pasimokyti: áþengë vienui vienas þmogus, o trys ásakymai ið penkiø jau ávykdyti!

Madis degte degë ið sumiðimo, taèiau ágûdþiai yra ágûdþiai! Nunëræs galvà, jis lakoniðkai praneðë, kad ðá vakarà á kambará áëjo pirmas, pasiþiûrëjo pro langà, kur jau plieskë saulëlydis, paskui þvilgtelëjo þemyn, pamatë tai, ko nepastebëti buvo neámanoma, ir nusprendë, kad paèiam TO verèiau neliesti, o pasiøsti ðauksmà ponui Govinsui. Taip ir padarë.

– O Ðuviðui liepiau likti koridoriuje. Juk dar jaunas... Ne jam tokie vaizdeliai! – Madis sumiðæs gûþtelëjo peèiais, lyg abejotø, ar nebus virðijæs ágaliojimø.

– Ar triukðmo negirdëjot?

– Koks gali bûti triukðmas, sere? Miegamasis izoliuotas nuo visø garsø, taip pageidavo seras Olis. Taigi rëk nors iki pamëlynavimo, aplinkiniø nesutrikdysi. O jie – tavæs.

– Gerai, èia viskas aiðku. O kaip atsitiko, kad tarp jûsø ir sero Olio kilo peðtynës? Sako, jums gerokai kliuvo.

– Kokios ten peðtynës, sere Garbusis Virðininke! Þmogus pasiligojæs, o mirti 25

nenori, tai viskas jam negerai... Bûdavo, jis man ilgai aiðkina, koks turi bûti vanduo prausimuisi. Bet rytojaus dienà jam jau reikia visai kitokio vandens. Visada eidavau ir darydavau, kaip jis liepia... Taèiau kartà seras Olis ápyko ir sviedë á mane dubená.

Ir dar kaip sviedë, kas, kad leisgyvis! – Madis susiþavëjæs pakraipë galvà.

Pamaniau, jei jis bûtø krepðinio rinktinës treneris, bûtinai pamëgintø prisivilioti serà Olá á savo komandà.

– Dubuo pataikë man tiesiai á veidà, kraðtu perrëþë antaká, plûstelëjo kraujas. O að, kvailys, bandydamas iðsisukti, ið visø jëgø pyliau galva á veidrodá. Visa laimë, kad jis tvirtas. Senovinis! Að ðlapias, veidas kruvinas, veidrodis kruvinas.

Seras Olis iðsigando, pamanë mane uþmuðæs. Kilo triukðmas. O kai nusiprausiau, kai pasiþiûrëjom – tiek tos bëdos: pusës pirðto ilgio ábrëþimas. Net rando neliko!

Në neketinau kur nors skøstis, ant senio pykti bûtø nuodëmë: jisai juk be Kibirkðties, bemaþ lavonas, o að – sveikas. Galiu ir pakentëti.

– Gerai, bièiuli. Èia irgi viskas aiðku. Nesikrimsk, tu elgeisi teisingai!

Madis buvo paleistas ir nudroþë regëti sapnø, neabejoju – paprastø ir nekaltø. Seras Dþufinas klausiamai þvilgtelëjo á Govinsà.

– Pakviesti þiniuoniø jau iðëjo. Tikiuosi, atgabens visas, nors... Jø profesija, galima sakyti, tokia pat nerami kaip ir jûsiðkë. O kol kas að pats galiu bûti jums naudingas, nes Natisas, tas nelaimingas jaunuolis, mirë mano akyse.

– Tai bent naujiena! Ir kaip jums taip pasisekë?

– Viskas paprasta: vaikinas buvo mano globotinis. Matote, Natisas nebuvo namø tarnas. Turiu omenyje, nebuvo paprastas tarnas. Prieð dvejus metus jis atvyko á Echà ið Gaþino ir atëjo á ðiuos namus su raðteliu nuo savo senelio, mano seno bièiulio. Senukas raðë, kad jo vaikaitis – naðlaitis ir nieko dorai nemoka, nes ið ágûdþiø, kuriuos galima ágyti Gaþine, èia jokios naudos. Taèiau vaikinukas, girdi, nuovokus, tuo ir pats ásitikinau... Mano draugas praðë átaisyti vaikaitá á kokià tarnybà. Seras Maklukas paþadëjo duoti jam puikiausias rekomendacijas, netgi ketino surasti jam gerà vietà pas koká rûmø tarnautojà. Juk suprantate, tai patikima galimybë paèiam kada nors patekti á rûmus... O kol kas mokiau já kiek pajëgdamas. Patikëkit, man yra tekæ pagirti já ir gyvà... Kartais suteikdavome jam Laisvës nuo kai kuriø rûpesèiø dienà. Tokià dienà jis neidavo pasivaikðèioti kaip áprastomis Laisvës dienomis, o likdavo namuose. Taèiau nieko nedirbdavo. Jis turëdavo praleisti dienà kaip dþentelmenas... – Èia nesusilaikiau ir su uþuojata atsidusau. Govinsas mano atodûsá interpretavo saviðkai, liûdnai palingavo ir tæsë: – Suprantate, jeigu ketini toli eiti, reikia mokëti ne tik dirbti, bet ir ásakinëti... Tokiomis dienomis Natisas atsikeldavo, pasiðaukdavo tarnà, prausdavosi, tvarkydavosi, rengdavosi kaip dþentelmenas, valgydavo kaip dþentelmenas, skaitydavo laikraðtá... Paskui jis vaþiuodavo á Deðinájá krantà ir ten taip pat stengdavosi atrodyti esàs jaunas sostinës dþentelmenas, o ne pienburnis ðûdþius ið Gaþino. Tai ðtai... Ir tomis dienomis jam buvo leidþiama naudotis tuðèiu sero Olio miegamuoju: tuo metu, kai Natisas pradëjo eiti mokslus, vargðelis jau buvo pasimiræs. Vakare vaikinas uþmigdavo tame miegamajame, o ryte prabudæs ðauk26

davo tarnà. O tasai tarnas buvau að! Juk reikëjo ne ðiaip cirkintis, o pastebëti visas jo klaidas ir jas taisyti... Todël tomis dienomis iðtisai bûdavau su berniuku, man tai atrodë ir naudinga, ir linksma... O tà prakeiktà rytà, kaip visada, atëjau jo paðauktas. Atneðiau vandens nusiprausti. Þinoma, tas prausimasis – tik ceremonija, juk ðalia miegamojo yra vonios kambarys. Taèiau tikras dþentelmenas rytà pradeda pareikalaudamas savosios ðilto vandens porcijos! Ðioje pasakojimo vietoje að šiek tiek susikrimtau. Matyt, ið manæs niekada neiðeis „tikras dþentelmenas“, bijau, kad ið sero Dþufino – taip pat. O ponas Govinsas iðsamiai pasakojo toliau: – Natisas nusiprausë ir nuëjo á vonios kambará skustis. Bet vargðelis iðkart prisiminë, kaip uþ ðá áprotá bariau já praëjusá kartà. Kol esi niekas, skuskis sau vonioje ar vaikðèiok visai nesiskutæs – tavo reikalas! Bet jeigu tu dþentelmenas, malonëk skustis prie paradinio veidrodþio... Kà gi, mano pamoka nenuëjo vëjais, vaikinas gráþo á kambará ir papraðë skutimosi reikmenø, tik papraðë tylutëliu balsu. Þinoma, apsimeèiau, kad negirdþiu. Tada jis iðpûtë krûtinæ, suþaibavo akimis, ir að akimirksniu su skustuvu ir servetële atsiradau greta! O paskui... Galvoje netelpa, kaip galëjo nutikti, kad jaunas, sveikas vaikinas ðmaukðt ir persipjautø skustuvu gerklæ! Stovëjau nuo jo per kelis þingsnius, kaip pridera, su servetële ir balzamu, bet nespëjau nieko padaryti. Net nesupratau, kas vyksta... O viskà, kas atsitiko vëliau, jûs þinot geriau nei að, juk padëjot ðá bjaurø reikalà uþglaistyti.

– Jûs puikiai pasakojate, pone Govinsai! – pritariamai linktelëjo Dþufinas. – Todël su malonumu iðklausysiu ir istorijos pabaigà... Tomis dienomis buvau labai uþsiëmæs. Tiek tepadariau, kad „saviþudybës bylà“ perëmiau ið generolo Bubutos Bocho þinybos, kurios darbuotojai ðiems namams taip ákyrëjo. Dabar matau, kad ir jums paèiam. Ásigilinti á bylà tiesiog neturëjau laiko...

Durys atsidarë, ir mus vël pavaiðino ðvieþia kamra. Govinsas atsikosëjo ir prabilo: – Pridurti beveik nebëra ko. Savaime suprantama, seras Maklukas apie ávyká praneðë á Namà prie Tilto. Byla buvo paprasta, todël já nusiuntë pas Tvarkos virðininkà generolà Bochà. Tada šio pavaldiniai uþplûdo namus...

– Paklausykite, Govinsai, gal þinot, ar jie tikrino kambaryje magijos lygá?

– Net nemëgino. Ið pradþiø jie nusprendë, kad viskas aiðku: vaikinas buvo girtas. O kai suþinojo, jog per visà neilgà gyvenimà Natisas në karto nebuvo pasigëræs, vël nusprendë, kad viskas aiðku: vaikinà nuþudþiau að... O paskui jie tiesiog dingo. Dabar supratau: ið jûsø, sere Garbusis Virðininke, malonës.

– Atpaþástu tuos Bubutos diegus! – susigriebë uþ galvos Dþufinas. – Nuodëmingieji magistrai, puikiai juos atpaþástu!

Mûsø paðnekovas delikaèiai patylëjo.

Tuomet atvyko þiniuonës, trys ið tuzino. Paaiðkëjo, kad ðeðios budi prie pacientø, dviejø tiesiog nerado, o viena senë, pasiuntinio þodþiais, grieþèiausiai atsisakë eiti á „tuos juodus namus“. „Visai kuoktelëjo!“– atlaidþiai pamaniau að.

Dþufinas akimirkà susimàstë, tada ryþtingai paliepë visas tris áleisti iðkart.

27

Ðiuo klausimu gavau dar vienà paaiðkinimà: „Kai tenka apklausti kelias moteris, geriausia surinkti jas krûvon. Kiekviena taip stengsis pranokti kitas, kad bûtinai papasakos daugiau, negu ketino. Tada tik vienas rûpestis: kaip nors neiðprotëti nuo riksmo!“ Taigi damos áþengë á svetainæ ir oriai susëdo aplink stalà. Seniausia buvo vardu Malisa, kitos dvi, taip pat anaiptol ne jauniklës, – Tisa ir Retani. Að susikrimtau: pirmà kartà atsidûriau èionykðèiø ledi draugijoje, ir ðe – jauniausia, sprendþiant ið visko, neseniai bus ákopusi á ketvirtà ðimtmetá!

Dþufino elgesys nusipelno ypatingø komentarø. Ið pradþiø jo veide sustingo neásivaizduojamai niûri grimasa. Be gedulingos fizionomijos, bobutëms dar buvo skirtas patetiðkas mostas prisidengiant delnu akis ir jausmingas pasisveikinimo reèitatyvas. Dþufino balse pasigirdo ðirdá veriantys pasistûgavimai, veikiau bûdingi poezijos skaitymui nei apklausai, o þodþiø tvarka sakiniuose ûmai tapo tokia neáprasta, tarsi jis ið tikrøjø bûtø mëginæs byloti verlibru. Suprantama, á þiniuones èia dera kreiptis ceremoniðkai ir pagarbiai, kaip á universiteto profesorius mano „istorinëje tëvynëje“, taèiau, mano galva, ponas „ga-a-arbusis virðininkas“ maþumëlæ persistengë... Bet mano nuomonë mielai kompanijai vargu ar galëjo bûti ádomi, todël kukliai nudelbiau akis ir prarijau lieþuvá. Tikriau, nurijau dar vienà gurkðná kamros, kuria man tà vakarà turbût buvo lemta nusinuodyti. Ne veltui sakoma, kad dykai gautas net actas saldus...

– Dovanokite man, nekantruoliui, kad suteikiau jums rûpesèiø, iðmintingosios ledi, – graþbyliavo Dþufinas, – taèiau stokodamas áþvalgaus patarimo gyvenimà savo leidþiu beprasmiðkai. Girdëjæs esu, kad ástabiomis jûsø galiomis vieno ðiø rûmø gyventojo, amþiams praradusio Kibirkðtá, gyvastis buvo pratæsta iðties neregëtai ilgai...

– A, tai Olis, vienas ið jaunøjø Maklukø, – susivokë ledi Tisa.

Ið „jaunøjø“?! Nuoðirdþiai pamaniau, kad senës galvelëje viskas galutinai susijaukë, bet Dþufinas pritariamai linktelëjo. Beje, ji turbût paþinojo ir jø senelá!

(Vëliau suþinojau, kad senës buvo kur kas vyresnës, negu galëjau ásivaizduoti, taèiau amþinojo poilsio nesiskubino: èia, Eche, kur paprastas þmogus gyvena tris ðimtus metø, o dar ilgesnis gyvenimas priklauso nuo individualiø galiø, jø profesijos atstovëms ir penki ðimtai – ne senatvë!)

– Olis buvo labai stiprus, – pareiðkë ledi Malisa, – o jeigu turësite omenyje, kad jo ðeðëlá sergëjo dvylika seniausiø Echo ledi, suprasit: jis gyveno pernelyg trumpai! Pernelyg! Juk mes manëme, kad Kibirkðtis pas já sugráð: senovëje neretai taip nutikdavo, nors jûs, jaunimas, tuo netikit. Jaunasis Olis taip pat netikëjo, bet to në nereikëjo. Vis tiek jis turëjo ðansà susigràþinti Kibirkðtá!

– Nieko panaðaus nesu girdëjæs, ledi! – susidomëjo Dþufinas. (Vëliau jis man prisipaþino sumelavæs – „kad pagyvintø pokalbá“.) – Man atrodë, jog vargðelis pagyveno stebëtinai ilgai, o, pasirodo, mirë pernelyg anksti!

– Niekas nemirðta pernelyg anksti, visi mirðta laiku. Kam jau kam, bet tau, Ketarieti, tokius dalykus derëtø þinoti! Juk tu þiûri á tamsà... Taèiau jaunasis Olis 28

mirë ne dël mûsø kaltës.

– Tuo að neabejoju, ledi!

– Tu, gudruoli, viskuo abejoji. Ir tai nëra blogai... Galiu pasakyti tik tiek: mes neþinom, kodël Olis mirë. O turëtume!

– Braba þino, bet nesako, – pertraukë kolegæ ledi Tisa. – Todël ji ir neatëjo á Maklukø namus. Ir neateis. Taèiau në nereikia. Retani aplankë jà kità dienà po Olio mirties. Kalbëk, Retani. Mes niekada tavæs neklausinëjom, nes turëjome kitø rûpesèiø. Bet Ketarietis, man regis, dabar turi tik vienà rûpestá: suþinoti, kodël Braba bijo èia ateiti. Ir jis nuo mûsø neatstos, kol to nesuþinos. Ásivyravo tyla. Tada Dþufinas grakðèiai nusilenkë ledi Tisai: – Staèiai permatote mano ðirdá, neprilygstamoji!

Senoji þieþula koketiðkai ðyptelëjo ir pamerkë Dþufinui. Po ðio galantiðko epizodo visi suþiuro á ledi Retani.

– Braba në pati dorai neþino. Taèiau yra labai iðsigandusi. Nuo to laiko ji nebegali dirbti, nes bijo lyg mergiotë. Ji sako, kad kaþkas iðsivedë jaunojo Olio ðeðëlá ir vos nepastvërë jos paèios ðeðëlio... Mes buvome ásitikinusios, kad jo ðeðëlis iðëjo pats. Neþinia kodël, bet iðëjo. Paskubomis, kaip iðeina moteris, nenorinti meilës. O Braba sako, kad já iðsivedë. Kaþkas neregimas... Taèiau ji taip ásibaimino, jog mes nusprendëme: kam klausinët? Ðeðëlio nesugràþinsi. Kam mums reikia svetimos baimës? – Ir ledi Retani nutilo, veikiausiai iki kitø metø.

Raganos tyliai siurbèiojo kamrà ir delikaèiai triauðkë sausainiukus. Seras Dþufinas màstë. Ponas Govinsas reikðmingai tylëjo. Að vëpsojau á ðià mielà kompanijà ir nesavanaudiðkai mëgavausi. Taèiau vienà akimirkà man pasirodë, jog oras kambaryje taip sutirðtëjo, kad tapo neámanoma kvëpuoti. Kaþkas neapsakomai ðlykðtus ðmëstelëjo èia ir po sekundës dingo, neuþkliudæs në vieno ið esanèiøjø, išskyrus mane. Bet ir að nespëjau nieko suprasti. Tik lipnus absoliutaus siaubo gniutulas ásiskverbë á mano plauèius su oru, perðliauþë per mane bjaurios nuojautos ðeðëliu ir, laimë, tuoj pat dingo... Matyt, tai ir buvo „svetima baimë“, apie kurià kalbëjo senoji ledi, bet tuomet ðá keistà epizodà palaikiau man áprasta ûmia nuotaikø permaina. Man net á galvà neðovë ðiuo kvailu intymiu potyriu pasidalyti su seru Dþufinu.

Vëliau supratau, kad slapukavau be reikalo. „Kvaili intymûs potyriai“ buvo ypaè svarbi bûsimos mano profesijos dalis. Šventa Slaptosios paieðkos darbuotojo pareiga praneðti ðefui apie visas miglotas nuojautas, naktinius koðmarus, netikëtus pulso pokyèius ir kitokius dvasinius sutrikimus, o situacijos analizæ ir visokias dedukcijas ramiausiai galima pasilaikyti sau. Taèiau tada tà negerà „svetimos baimës“ gniutulà pasistengiau tiesiog pamirðti. Mano pastangas bemaþ akimirksniu vainikavo sëkmë.

– Að þinau, kaip iðeina ðeðëlis, – pagaliau prabilo Dþufinas. – Pasakykite, iðmintingosios ledi, nejaugi në viena, iðskyrus garbiàjà Brabà, nepajutot ko nors negero?

– Negera pajutom visos, – ðyptelëjo ledi Malisa, – pajutom negera – ir tiek!

29

Taèiau, kà pajutom, neþinom në viena. Tai – ne mûsø dantims. Ir ne tavo dantims, nors á tamsà þvilgèioji kur kas daþniau nei mes... Ir vaikinukas tau vargu ar padës! – Sudrebëjau supratæs, kad netikëtai susilaukiau senës dëmesio.

– Tai paslaptis, sere. Tiesiog svetima, negera paslaptis, – tarë ledi Tisa. – Mums visoms ji nepatinka. Nenorëjome apie jà kalbët, nes beprasmiðka kalbëti apie tai, ko neþinai. Taèiau kai esi dviejø dþentelmenø, pasmerktø þiûrëti á tamsà, draugijoje... Mes nusprendëm pasakyti viskà, nors naudos ið to neturësit. O dabar jau eisime.

Ir trys senutës grakðèiai, tarsi jaunos katës, dingo uþ durø. „Dþufinai, – iðkart surypavau, þinoma, be garso, – kà jos paistë apie du dþentelmenus, þiûrinèius á tamsà? Kà tai reiðkia?“ „Nesuk galvos dël niekø. Taip ðios ledi mudu ásivaizduoja. Apie neregimàjà magijà jos þino nedaug, todël vadina jà „tamsa“. Joms taip patogiau. Ir apskritai, á jø ðnekas labai rimtai neþiûrëk. Damos neblogos praktikës, bet niekam tikusios teoretikës!“ Ir seras Dþufinas pakilo iš uþstalës.

– Mes iðeiname, Govinsai. Teks gerokai pasukti galvà. Pasakyk ðeimininkui, kad á Namà prie Tilto jis gali nesikreipti: formalumus sutvarkysiu pats. Ryte atsiøsiu jums leidimà, galësite tà vargðelá palaidoti... Taèiau nepaþadu, kad visa kita bus sutvarkyta taip pat greitai kaip rûpesèiai dël popieriø. Tam reikia laiko, be to, artimiausiomis dienomis bûsiu labai uþsiëmæs. Ir priþiûrëkit, kad po ðità nelemtà miegamàjá niekas nesitrainiotø. Lai lieka nesutvarkytas, trauk já magistrai! Jeigu ilgiau nepasirodyèiau, seras Maklukas tegul nesijaudina: ðios bylos nepamirðiu net norëdamas... Bet jeigu...

– Taip, sere. Jeigu kas atsitiks...

– Geriau tegul neatsitinka. Tiesiog nereikia ten eiti. Jûs priþiûrëkit, mielasis Govinsai!

– Galite manimi pasikliauti, sere Garbusis Virðininke.

– Na, ir puiku. Sere Maksai, ar tu dar gyvas? Ir nepavirtai kamros àsoèiu?

Nes ji turi tokiø savybiø...

– Dþufinai, ar galiu dar kartà uþeiti á tà kambará?

Jis nustebæs kilstelëjo antakius: – Þinoma, nors... Gerai, eikim kartu.

Ir mudu áþengëme á pustamsá miegamàjá. Viskas buvo ramu. Indikatorius sero Dþufino pypkëje krûptelëjo ir vël ëmë bukai ieðkoti kompromiso tarp dvejeto ir trejeto. Taèiau að èia gráþau ne dël to. Apsidairæs iðkart pamaèiau dëþutæ su balzamu, kurià nesëkmingai kerëjome vakaro pradþioje. Ji vis dar gulëjo ant grindø, pusiaukelëje iki durø. Pakëliau dëþutæ ir ásikiðau á lochio kiðenæ, kurià èionykðtë mada, ðlovë Dangui, buvo sankcionavusi. Sutrikæs paþvairavau á Dþufinà. Jis kvatojosi. Kà gi, man karûna nenukris, o jis tikrai nusipelnë pramogos.

– Maksai, kam tau jos prireikë? – paklausë Dþufinas, kai iðëjom á sodà ir patraukëme namø link. – Rûpiniesi bûsimo buto apstatymu? Nagi, prisipaþink, 30

kodël apðvarinai mano kaimynà?!

– Tikriausiai juoksitës... Bet jau ir taip juokiatës, tegriebia jus magistrai! Juk matët, kaip ji bijojo. Tiesiog negalëjau jos ten palikti.

– Dëþutës?! Turi omenyje dëþutæ?

– Taip, dëþutæ. Koks skirtumas? Jauèiau jos baimæ, maèiau, kaip ji mëgino nusiristi ðalin... Jeigu daiktai moka prisiminti praeitá, vadinasi, tà praeitá jie kaþkaip suvokia. Vadinasi, jie gyvena savo paslaptingà gyvenimà, juk taip?

Tuomet koks skirtumas, kà gelbsti: dëþutæ ar nuostabià damà...

– Þinoma, skonio reikalas! – prunkðtelëjo Dþufinas. – Tai bent vaizduotë! Ðaunuolis! Ðitiek gyvenu Pasaulyje, taèiau dalyvauti didvyriðkai gelbëjant dëþutæ dar neteko!

Jis ðaipësi ið manæs iki pat varteliø, bet ûmai surimtëjo: – Apskritai, sere Maksai, tu – genijus. Nuostabu! Neþinau, koks tas paslaptingas dëþutës gyvenimas, bet jeigu daiktà iðneði ið baimës zonos...

Nuodëmingieji magistrai! Tu teisus, Maksai, visai ámanoma, kad mûsø namuose ji prabils. Aiðku, ne iðkart, bet ámanoma. Kaþkà ji prisimena, ðita tavo brangenybë, ilgapirðti tu nelemtas! O senë galës susikimðti gerklën savo skabà: imsim, girdi, ir neperkrimsim ðitos paslapties! Perkrimsime, dar ne tokius rieðutëlius iðgliaudëm!

Sumojau pasinaudoti proga ir atsargiai paklausiau: – Vis dëlto kà jos turëjo galvoje kalbëdamos apie tamsà, á kurià mudu neva þiûrime? Man kaþkaip nejauku.

– Tau ir turi bûti nejauku, – kietai atrëþë Dþufinas. – Tai normalu. Prisimeni, kaip èia atsidûrei?

– Prisimenu, – burbtelëjau. – Bet stengiuosi apie tai negalvoti.

– Ir teisingai darai. Dar spësi, prisigalvosi: niekø darbui daug proto nereikia... Taèiau sutik, tokie dalykai nutinka ne kiekvienam: ið vieno Pasaulio atmauti á kità, o dar su sveiku protu ir gyvu kûnu. Þodþiu, mudu – ið tokiø vyrukø, kuriems nutinka ádomiø dalykø!.. O senës burtininkauja ne taip kaip visi èionykðèiai – kartà metuose ir nuosavoje virtuvëje, – jos tuo verèiasi nuo seno ir labai rimtai. Gali sakyti, nieko kito në neveikia. Ir patirtis joms kuþda, kad mudu – iðskirtiniai. Tà iðskirtinumà jos ir vadina „tamsa“... Aiðku?

– Nelabai, – sàþiningai prisipaþinau.

– Gerai. Pamëginkim ið kito galo. Juk kartais nei ið ðio nei ið to tau pasidaro baisu arba linksma? Iðeini á gatvæ, skubi kokiu sumautu reikalu ir staiga kvapà uþgniauþia neátikimas, aðtrus begalinës laimës pojûtis... O bûna, kad viskas lyg ir gerai, greta miega mylima moteris, esi jaunas, kupinas pienburniðko dþiugesio – tik staiga suvoki, jog kybai visiðkoje tuðtumoje, ir tavo ðirdá suspaudþia ledinis maudulys, nes tu miræs, ne, dar blogiau – niekada nebuvai gyvas... O kartais þiûri á save veidrodyje ir negali prisiminti, kas ðis vyrukas ir kodël jis èia. Ir tuomet tavo paties atspindys apsisuka ir iðeina, o tu tylomis þvelgi jam ið paskos... Gali neatsakyti, ir taip þinau: kartkartëmis tau ðitaip bûna. Man – taip pat, Maksai, tik að 31

turëjau uþtektinai laiko apsiprasti. Taip atsitinka todël, kad kaþkas, ko neámanoma suprasti, artëja prie mûsø – neþinia ið kur, neþinia kodël ir neþinia, kas nutiks, kai visa tai pagaliau prisilies prie tavo rankovës... Trumpai tariant, mudu turime polinká á keistà amatà, apie kurá niekas nieko neiðmano. Prisipaþinsiu: kol kas negaliu tau nieko þmoniðkai paaiðkinti... Þinai, apie tai juk nepriimta garsiai kalbëti. Be to, pavojinga: tokie dalykai turi likti paslaptyje. Èia, Eche, yra vienas þmogus, kuris apie tai nusimano geriau uþ mudu, kada nors su juo susitiksi... O lig tol geriau patylëk. Sutarta?

– Ádomu, su kuo, iðskyrus jus, dar galëèiau kalbëtis? Su Chufu?

– Su Chufu – gali. Su manimi – taip pat. Taèiau greitai tavo gyvenimas taps kur kas ávairesnis.

– Vis gàsdinat...

– Ar tau dar negana ðio vakaro?.. Að ir pats norëèiau kuo greièiau nusivesti tave á Namà prie Tilto, taèiau Eche reikalai tvarkomi lëtai. Dël tavo paskyrimo áteikiau rûmams praðymà... Taip, jau kità dienà po mûsø apsilankymo „Rajûne“.

Kadangi mano þinybos reikalai sprendþiami skubos tvarka, po poros trejeto tuzinø dienø viskas bus sutvarkyta.

– Tai ir yra skubos tvarka?

– Aha. Pratinkis.

Mudu pasiekëme namus. Dþufinas nuëjo á miegamàjá, ir að likau vienas...

Pats laikas pamàstyti apie tamsà, á kurià að, velniai griebtø, þvilgèioju... Na ir iðgàsdino mane tos bobelës! O dar Dþufino paskaita apie paslaptingas mano nuotaikø kaitos prieþastis... Brrrr!

Savo kambaryje iðsitraukiau ið lochio kiðenës iðgelbëtàjà dëþutæ: pabûk, mieloji, nusiramink, dëdei Maksui trûksta vieno šulo, bet jis geras. Jis apgins tave nuo visø baisybiø, tik dar nueis þvilgtelëti á tamsà... Taèiau per patá nebrangiai ásigytos fobijos suþydëjimà ið minëtosios tamsos iððoko pûkuotas kamuoliukas: „Maksas – liûdnas – nereikia!“ Mano maþasis bièiulis Chufas taip vizgino trumputæ uodegëlæ, kad visa velnio tamsa iðdriko skutais. Nusiraminau, iðmeèiau ið galvos paranojiðkus ámetëjusiø undiniø kliedesius, ir mudu su Chufu patraukëm á svetainæ vakarieniauti ir skaityti ðvieþios vakarinës spaudos.

Tà naktá neuþmigau iki pat auðros: laukiau Dþufino, kad prie kamros puodelio dar kartà aptartume praëjusio vakaro ávykius. Turiu prisipaþinti: maniau, jog dabar seras Dþufinas nuo ryto iki vakaro lauþys galvà dël paslaptingos þmogþudystës. Kad jis, kaip senasis gerasis Ðerlokas Holmsas ar ne maþiau senas bei geras komisaras Megrë, kiauras valandas rûkys pypkæ, slankios aplink nusikaltimo vietà ir po áprastos bemiegës nakties, neákyriai mano padedamas, ûmai atskleis „Apþiaumotojo lavono bylos“ paslaptá. Ir visi laimingi.

Manæs laukë didelis nusivylimas. Rytinis mûsø susitikimas truko gal dvideðimt minuèiø. Ir visas jas seras Dþufinas iðeikvojo aptarinëdamas vieniðà mano ateitá – kaip gyvensiu be jo artimiausias tris dienas. Pasirodo, atëjo laikas 32

kasmetiniam draugiðkam jo vizitui á rûmus, o kadangi tokia laimë karaliui nusiðypso vos porà kartø per metus, jis niekuomet neskuba iðleisti savo nuostabiojo vasalo. Sero Dþufino apskaièiavimais, ðios nekontroliuojamos aplinkybës vidutiniðkai trunka tris keturias dienas, o paskiau graudûs likimo valiai paliktos tautos vaitojimai priverèia monarchà atplëðti nuo ðirdies savo grobá ir gràþinti já Pasauliui.

Tiesà sakant, puikiai suprantu Jo Didenybæ. Jungtinës Karalystës literatûroje detektyvo þanro nerasi në su þiburiu, o sausos dvariðkiø ataskaitos ir laikraðèiø þinutës negali atstoti saloninio pliauðkesio, kurá su gurmano iðmanymu pateikia seras Dþufinas Chali, visø ádomiø ávykiø Garbusis Virðininkas.

Su savo vienatve tvarkiausi visai neprastai: vaikðtinëjau, þiopsojau á praeivius, kaliau gatviø pavadinimus. Kartu dairiausi á nuomojamus namus. Priekabiai rinkausi bûsimà savo bûstà, kuris turëtø bûti netoli Variniø Puodø gatvës, nes jos gale stovi Namas prie Tilto, Visiðkos tvarkos valdybos rezidencija. Naktimis „ruoðiau pamokas“: be perstojo klausinëjau materialiosios kultûros objektus apie jø praeitá.

Buvo smagu, kad ðiuos triukus galiu daryti ir be Dþufino pagalbos. Daiktai vis noriau dalijosi su manimi savo prisiminimais, tik dëþutë ið velionio sero Makluko Olio miegamojo atkakliai tylëjo lyg koks pasiprieðinimo didvyris. Tiesa, paniðkos baimës priepuoliø mudu daugiau nepatyrëme. Dëkui ir uþ tai!

Vëlø ketvirtosios dienos vakarà parsirado seras Dþufinas Chali, apsikrovæs karaliaus dovanomis, ðvieþiomis naujienomis (man kol kas pernelyg abstrakèiomis) ir per tà laikà susikaupusiais tarnybiniais rûpesèiais. Þodþiu, prie „paslaptingos þmogþudystës tuðèiame kambaryje“ temos mudu negráþom nei tà, nei kità vakarà.

Pagaliau gyvenimas ëmë tekëti áprasta, ðirdþiai miela vaga. Dþufinas gráþdavo namo anksèiau. Vël prasidëjo ilgi mudviejø pokalbiai prie stalo ir netgi naktiniai seminarai. Nuo paslaptingos þmogþudystës sero Makluko namuose jau buvo praëjusios dvi savaitës. (Taip skaièiavau að, o èionykðèiai þmonës metø neskirsto á savaites ir mënesius; dienas jie skaièiuoja tuzinais ir savo laiko koordinates nurodo lakoniðkai: tø ar kitø metø ta ar kita diena – tik tiek.)

Taigi, pagal èionykðtæ laiko atskaitos sistemà, nuo mûsø naktinio vizito á kaimyno namus praëjo geras tuzinas dienø. Pernelyg daug, kad mano smalsumo liepsna neiðblëstø: ji greitai ásiplieskia, bet greitai ir gæsta, jei tuoj pat negauna naujo peno.

Ak, jeigu mano iðgelbëta balzamo dëþutë bûtø prabilusi anksèiau, nei spëjau jà pamirðti, susidomëjæs daiktais, labiau linkusiais bendrauti! O vëliau seras Dþufinas pradëjo mokyti mane dar ádomesniø dalykëliø... Jei ne mano lengvabûdiðkumas, kas þino, gal ta nelemta byla bûtø iðsisprendusi visai kasdieniðkai, akademiðkai ir nuobodþiai?! Ðiap ar taip, naujas þaibiðkai artëjanèios audros þenklas uþklupo mane 33

ankstyvà nuostabios dienos vakarà. Mëgavausi senovinës Ugulando poezijos ðedevrais, pirmà kartà ryþæsis storà foliantà ið bibliotekos prieblandø nusitempti á sodà. Su knyga uþsirangiau ant kuplaus vachario ðakos, nes ðie puikûs medþiai ypaè gerai pritaikyti karstytis po juos suvaikëjusiems viduramþiams vyriðkiams.

Ið ðios stebëjimo vietos pamaèiau pilkai vilkintá þmogø, kuris nuo sero Makluko valdø skubiai artëjo mûsø teritorijos link. Iðkart prisiminiau ávykius, susijusius su paskutiniu mûsø vizitu ten, ir nusprendþiau dël visa pikta persikraustyti namo: seras Dþufinas dar nebuvo gráþæs, todël nutariau, jog iðgirsti naujienas privalau pats. Mano galva, leidausi pernelyg lëtai, taèiau namø slenkstá vis dëlto perþengiau anksèiau, negu sero Makluko tarnas pasiekë finiðo tiesiàjà – skaidriais akmenëliais grástà takelá, vedantá prie namo.

Vestibiulyje susidûriau su Kimpa, jau besiskubinanèiu áleisti lankytojà. Vos prasivërus durims, iðkart rëþiau: – Sero Dþufino Chali nëra, todël kalbëk su manim!

Sero Makluko pasiuntinys ðiek tiek sutriko. Gal todël, kad dar nebuvau spëjæs atsikratyti tarties, kuri sostinës gyventojams rëþë ausá? Taèiau já paveikë didþiûniðka mano iðvaizda ir ryþtingas tonas, o gal tai, kad nepastebëtai ásikišo senasis Kimpa.

– Seras Maklukas praðë perduoti serui Garbiajam Virðininkui, kad dingo senasis Govinsas. Ðiaip ar taip, niekas jo nematë nuo ryto, o taip nëra atsitikæ jau devyniasdeðimt metø! Be to, seras Maklukas liepæs praneðti, kad já kamuoja negera nuojauta...

Oriu linktelëjimu atleidau pasiuntiná. Daryk kà nedaræs, reikëjo siøsti Dþufinui ðauksmà. Patyrimo tuomet dar neturëjau: kalbëti begarse kalba, kai paðnekovas sëdi prieðais, nëra sunku. Taèiau surasti já neþinia kur ir uþmegzti neregimà ryðá... Seras Dþufinas ne kartà mëgino mane átikinti, kad nëra jokio skirtumo: jeigu kartà pavyko, toliau eis kaip per sviestà. O mano nuomonë ðiuo klausimu buvo kitokia. Galbût man tiesiog trûko vaizduotës ar patyrimo. Þinoma, galëjau papraðyti Kimpos pagalbos. Tam niekas nekliudë – nei ypatingas slaptumas, nei mano ambicijos (kokios jau ten, po perkûnais, ambicijos!). Tenka prisipaþinti: tiesiog nesusiprotëjau á já kreiptis, o Kimpa, tasai vaikðèiojantis korektiðkumas, á mano bëdas kiðti nosies nedráso.

Taigi ëmiausi ieðkoti ryðio su Dþufinu. Po trijø minuèiø buvau ðlapias, susitarðæs ir nusivylæs. Nepavyko! Jauèiausi priremtas prie sienos. Ðtai taip ir ásitikini, kad esi nevykëlis!

Galutinai praradæs viltá, pamëginau dar kartà, paskutiná. Ir staiga – pavyko!

Serà Dþufinà vis dëlto „prisiðaukiau“, nors negalëjau ásivaizduoti, kaip tai padariau. „Maksai, kas nutiko?“ – iðkart ávertino padëtá Dþufinas. Prieð tai jis daug kartø ir bergþdþiai stengësi pastûmëti mane, kad atlikèiau ðià „didesnio sudëtingumo“ metafizinæ uþduotëlæ. Todël dabar padarë iðvadà: „Kokia nelaimë turëjo prispirti, kad tam vëplai pagaliau pavyko?!“ Susikaupiau ir iðklojau viskà kaip per iðpaþintá.

34

„Gerai, Maksai. Vaþiuoju. Lauk“. – Dþufinas buvo lakoniðkas, jis kilniadvasiðkai taupë mano senkanèias jëgas.

Atlikæs, kà reikëjo, su palengvëjimu atsidusau ir nuëjau persirengti: senokai buvo tekæ taip suplukti! Kimpa þvilgèiojo á mane atlaidþiai ir susidomëjæs, taèiau taktiðkai susilaikë nekomentavæs. Ðventas þmogus.

Kai Dþufinas gráþo, jau buvau atsigavæs, taèiau mûsø pagrindinës liudininkës, maþos, nekalbios dëþutës su prausimosi balzamu, taip ir neprisiminiau. Ko gera, tai bûtø atëjæ á galvà vëliau, taèiau Dþufinas gráþo ne vienas, o su savo pavaduotoju seru Melifaru. Patikëkite: susipaþinti su ðiuo ponu – tas pats, kas patirti 5 – 6 balø þemës drebëjimà. Seras Melifaras – ne tik Maþosios slaptosios paieðkos kariuomenës Virðininko Dieninis Veidas, jis dar ir pagrindinis nestacionarus Echo ðou. Vyrukà puikiausiai bûtø galima rodyti uþ pinigus. Að ir pats koká kartà per tuzinà dienø nusipirkèiau bilietà, jeigu nebûèiau priverstas mëgautis ðiuo malonumu kasdien ir nemokamai, lyg kokia premija uþ gerà tarnybà.

Taèiau tà dienà dar neþinojau, kas manæs laukia. Á svetainæ álëkë tamsiaplaukis graþuolis; ið pirmo þvilgsnio – mano amþininkas. Toks tipaþas buvo labai vertinamas pokario Holivude: bûtent tokius vyrukus tuomet verbuodavo „teigiamø“ boksininkø ir privaèiø detektyvø vaidmenims. Taèiau nepaþástamojo apdaras man padarë gerokai stipresná áspûdá nei jo fizionomija: ið po skaisèiai raudono lochio kyðèiojo smaragdo spalvos skaba, galvà vainikavo oranþinis turbanas, o ant kojø puikavosi viðèiuko geltonio batai. Jeigu Echo gyventojo kasdiená kostiumà sudarytø ðimtas daiktø, neabejoju, ðis puoðeiva mirguliuotø visomis vaivorykðtës spalvomis ir atspalviais. Taèiau aplinkybës jo uþmojus kol kas varþo.

Sveèias þybtelëjo tamsiomis akimis, taip aukðtai kilstelëjo antakius, kad jie dingo po turbanu, teatraliðkai prisidengë ranka veidà ir sustugo: „Regiu tave lyg tikrovëje, o neprilygstamasis barbare, ir drebu, kad tavo veidas nuo ðiol persekios mane klaikiuose sapnuose!“ Tada vikriai apsisuko ant gauruoto kilimo, tarsi ten bûtø ledas, dribo á krëslà, kad tas net suvaitojo nuo tokio elgesio, ûmai sustingo lyg negyvas, net liovësi kvëpuoti ir ásmeigë á mane veriamà tyrëjo þvilgsná, toká nelauktai rimtà ir keistai tuðèià, kad jis visai nelipo prie kà tik matyto ásiverþimo.

Supratau, jog ir man reikëtø pasisveikinti, pagal visas taisykles prisidengiau delnu akis, taèiau pasakyti ástengiau tik tiek: „Na na!“ Melifaras ðyptelëjo ir netikëtai (jis viskà darë netikëtai) pamerkë: – Juk tu – seras Maksas, vyruti. Mûsø „ga-a-arbiojo virðininko“ bûsimasis naktinis pasturgalis. Nesijaudink, að – jo dieninis pasturgalis, ðtai jau ðeðiolika metø. Juk þmogus prie visko pripranti...

– Dar šiek tiek, ir mûsø kontoros autoritetas sero Makso akyse þlugs amþiams! – ásiterpë Dþufinas. – Visas mano triûsas nueis vëjais. Jis supras, kad að – tik kuklus pamiðëliø prieglaudos vedëjas, ir pabëgs atgal á savo Tuðèiàsias Þemes, ávertinæs gyvenimo gryname ore privalumus.

Sutrikæs sumirksëjau.

35

– Ar viskà suspëjai iðklot? – pasidomëjo Dþufinas. – Daugiau naujienø nëra?

– O jums negana?

– Þinoma, negana! – susirûpinæs atsiliepë Melifaras. – Jie pamirðo tau pasakyti, kur tas prapuolëlis dingo, kas jam nutiko ir kas dël visko kaltas... Be to, jie nepasirûpino atvesti nusikaltëlá. Todël dabar uþ juos arti teks mums!

– Melifarai! Seras Maksas jau suprato, kad tu visø ðmaikðèiausias, þaviausias ir nuostabiausias. Jis negali atsitokëti ið laimës suvokæs, jog pagaliau pripuolë prie versmës, ið kurios trykðta Jungtinës Karalystës didybë. O dabar imkimës darbo, – kaþin kaip itin tyliai ir ðvelniai pasakë seras Dþufinas. Melifaras prunkðtelëjo, taèiau ásidëjo galvon.

– Maksai, tu eisi drauge. Galësi kurti mûsø gausumo iliuzijà. Serui LonliLokliui ir jo stebuklingoms rankelëms andai pats ásakiau skirti penkias Laisvës nuo rûpesèiø dienas, ir jis, kaip dera teisuoliui, iðneðë ið Echo kudaðiø. Melamori nuo tarnybos atleista, nes jos átakingasis tëtuðis teikësi pasiilgti dukrelës, o seras Kofa Jochas, uþuot stropiai atrajojæs kokiame „Girtajame skelete“, sergsti, vargdienis, mûsiðkæ linksmybiø ástaigà prie Tilto... Uþtai mes dabar uþkrimsime, nes antraip seras Melifaras galutinai praras màstymo dovanà, o tu, jei gerai pamenu, taip pat esi visada pasiryþæs!...

Uþkrimtome mes gausiai, tik labai paskubomis. Beje, seras Melifaras aiðkiai taikësi á Gineso knygà, á tà jos skyriø, kuriame didþiuliai dëdës rungiasi naikindami maisto produktus. Sykiu jis dar spëjo nuodugniai iðsiteirauti, kaip að manausi be vytintos arklienos, o serà Dþufinà paklausinëti, ar negalëtø gauti sumuðtiná su kurio nors maiðtingo magistro marinuota mësa. Deramai ávertinti ðá sàmojá pajëgiau tik vëliau, kai seras Kofa Jochas paskaitë man apþvalginæ paskaità apie paèius gajausius miesto mitus... Á sero Makluko namus ëjome tylëdami. Seras Dþufinas godojo sunkias godas, Melifaras kaþkà ðvilpavo, o að laukiau savo pirmosios tikrø nuotykiø porcijos.

Iðkart pasakysiu: gavau kur kas daugiau, negu drásau tikëtis.

Dar vienas pilkai vilkintis þmogus áleido mus per maþutes ðonines duris. Man iðkart pasidarë kaþkaip negera: ne baisu, o veikiau liûdna ir ðleikðtu. Kaþkà panaðaus jau esu patyræs anksèiau, retais atvejais, kai man tekdavo lankyti senelæ.

Toje ligoninëje buvo specialus skyrius mirðtantiesiems. Miela vietelë...

Dþufinas metë á mane neramø þvilgsná: „Maksai, tu taip pat pastebëjai?“ – O kas tai yra? – sutrikæs paklausiau balsu. Melifaras nustebæs atsigræþë, bet nutylëjo.

Dþufinas pasirinko begarsæ kalbà: „Tai negeros mirties kvapas. Paþástu já ið anksèiau. Ta-a-aip, nieko dþiugaus...“ – Jis gûþtelëjo peèiais ir tæsë jau balsu: – Gerai, eime á miegamàjá. Jauèia mano ðirdis, kad senis neatsispyrë ir nusigrûdo ten daryti tvarkos. Melifarai, ðiandien tu pavaduosi Lonli-Loklá.

– Man nepavyks. Nemokësiu taip pûstis.

– Pûstis nebûtina. Tiktai á tà pragarà lási pirmas, ðtai ir viskas... Pagal instrukcijà neturiu teisës rizikuoti ir leisti jums likti be mano draugijos, o seras Maksas 36

kol kas nelabai ásivaizduoja, kà veikti áëjus pirmam.

– Be to, jeigu kas atsitiktø, manæs juk negaila! Þinau, þinau – seniai jums ásiëdþiau. O gal tiesiog iðvykit mane ið tarnybos, ir jûsø sàþinë liks ðvari?

Apsigalvokit, kol nevëlu! – ðaipësi seras Melifaras.

Að jam paaiðkinau: – Matai, að taikau á tavo vietà. O tavo bosui lengviau þmogø uþmuðti, negu nepelnytai áskaudinti, todël pats supranti...

– Taip, – sielvartingai atsiduso Melifaras, – þinoma, argi nei ið ðio nei ið to jis bûtø mane valgydinæs?! O atsisveikindamas ko tik þmogus nepadarai.

– Ponai, gal judu vis dëlto uþsièiaupsit? – mandagiai pasiteiravo Dþufinas.

Mudu uþsièiaupëm ir nusekëm paskui grieþtàjá savo virðininkà. Prie miegamojo Dþufinas sustojo.

– Èia, Melifarai. Sveikas atvykæs.

Uþuot ëmæs iðdarinëti triukus, pamëgtus narsiø desantininkø ið filmø, Melifaras tiesiog atidarë duris ir neskubëdamas áëjo á tuðèià miegamàjá.

Sprendþiant ið to, kaip bjauriai pasijutau, èia ir buvo „negeros mirties kvapo“ epicentras. Bet jei reikia, tai reikia. Ir að þengiau paskui Melifarà.

Akimirkà man pasirodë, kad numiriau jau prieð daugelá metø, paskui mane pradëjo grauþti mirties ilgesys, savotiðka nostalgija... Taèiau maþa dalelytë abejingo, blaiviai màstanèio Makso manyje vis dar gyveno. Tad suëmiau save á rankas – tiksliau, tas iðmintingas maþylis suëmë á rankas visus kitus ið mirties ilgesio kaukianèius Maksus.

Seras Melifaras, lig tol skendëjæs palaimingoje neþinioje, taip pat sunerimo ir niûriai burbtelëjo: – Ðefe, ði vietelë sostinëje nëra pati linksmiausia. Kur jûs mane atsitempët?

Kur muzika, kur merginos?

– Vaikinai, atgal. Mano pypkëje pritrûko skalës, – kaþkokiu svetimu balsu pasakë seras Dþufinas.

Pakraupti buvo dël ko: pypkëje ámontuotas indikatorius galëjo aptikti magijà iki ðimtosios pakopos. To pakako per akis: meistrus, gebanèius daugiau, net romantiðkoje Ordinø epochoje galëjai suskaièiuoti ant pirðtø. O jeigu „pritrûko skalës“... Vadinasi, èia esanèios magijos pakopa aukðtesnë nei ðimtoji. Gal kokia ðimtas septyniasdeðimt treèioji ar du ðimtai dvyliktoji... Mano poþiûriu – tai jau neturi reikšmës...

– Kas atsi... – pradëjo Melifaras, bet Dþufinas uþriko: – Neðdinkis! Mikliai! – Tà pat akimirkà jis truktelëjo mane uþ kojos ir að griuvau ant grindø, dar spëjæs pastebëti, kaip padariusios neásivaizduojamà salto lango link ðmëstelëjo Melifaro kojos. Prieðprieðiais nenatûraliai lëtai plûstelëjo stiklo ðukiø purslai. Lyg keistas smaragdinis ir raudonas paukðtis Melifaras iðskriejo á sodà... Beveik iðskriejo, o tada palengva ëmë trauktis atgal.

– Kur, avies galva! Bëk! – suriaumojo Dþufinas, taèiau nelabai viltingai. Net að supratau, kad vyrukas gráþta ne savo valia. Rodos, netgi áþiûrëjau þaiþaruojan37

tá it ðaltas kriðtolas voratinklá, apraizgiusá Melifarà. Jo veidas tapo bemaþ vaikiðkas ir bejëgis. Jis þvelgë á mus ið kaþin kokiø toliø. Ið tamsiø, svaigulingø tolybiø.

Kvailai, palaimingai ðypsojosi. Lëtai ëjo á já apraizgiusio voratinklio iðtakas, ten, kur neseniai buvo didelis senovinis veidrodis.

Dþufinas iðkëlë virð galvos rankas. Man pasirodë, kad jis ið vidaus plykstelëjo ðilta geltona ðviesa, lyg áþiebta þibalinë lempa. Tada suðvito Melifarà apraizgæs voratinklis ir pats Melifaras. Jis sustojo, atsisuko á mus; net pamaniau, kad tuoj viskas susitvarkys, bet ðilta geltona ðviesa uþgeso. Melifaras tebesiðypsojo ir þengë dar vienà þingsná árëmintos tamsios ertmës link.

Dþufinas susirietë á kamuolá ir kaþkà suðnypðtë. Voratinklis krûptelëjo, kelios gijos nutrûko taip kraupiai dzingtelëdamos, kad man sumaudë pilvà. Tamsoje, kurià laikëme veidrodþiu, kaþkas krustelëjo. Á mus suþiuro tuðèios akys, þybèiojanèios tokiu paèiu kriðtoliniu ðalèiu kaip voratinklis. Jø ðviesoje prieð mûsø akis pasirodë lyg koks padvësusios beþdþionës snukis. Toje vietoje, kur paprastai esti þinduoliø burnos, buvo ypaè atstumianti, bet sykiu þvilgsná kaustanti drëgna angos tamsa. Angà juosë tarsi kokia barzda, bet ásiþiûrëjæs su pasibjaurëjimu supratau, kad „barzda“ gyva. Aplink ðlykðèià bûtybës burnà krutëjo kuokðtai kaþkokiø voro kojeliø: plonø, gauruotø ir, atrodo, gyvenanèiø atskirà gyvenimà.

Padaras þvelgë á Melifarà ðaltai ir smalsiai; mûsø jis tarsi në nepastebëjo. Melifaras nusiðypsojo ir tyliai tarë: – Juk matai, að einu... – ir þengë dar vienà þingsná.

Dþufinas viesulu ðoko ið vietos. Kaþkà ðûkèiodamas svetimu gerkliniu balsu, ritmingai trepsëdamas á grindis, jis ástriþai perëjo kambará, tada dar ir dar kartà.

Kad ir kaip bûtø keista, jo þingsniø ir ðûksniø ritmas mane ramino. Lyg uþkerëtas stebëjau tà svaiginantá ðamaniðkà stepà. Voratinklis virptelëjo ir uþgeso, veidrodþio gyventojas blëstanèiu þvilgsniu sekë Dþufino judesius. „Jis mirðta, – ramiai pagalvojau. – Jis visada buvo miræs, o dabar mirðta – kaip keista!..“ Dþufinas pagreitino ritmà, jo þingsniai bildëjo vis garsiau, riksmas tapo riaumojimu ir uþtrenkë net mano mintis. Jo kûnas atrodë neproporcingai didelis ir tamsus kaip ðeðëlis, o kambario sienos suðvito þydra ðviesa. Vienas staliukas ûmai pakilo á orà, palëkëjo veidrodþio link, taèiau pusiaukelëje tëðkësi þemën. Jo nuolauþos susimaiðë su stiklo ðukëmis.

O paskiau supratau, kad mingu... arba mirðtu. Ko jau ko, bet tikrai niekada neketinau mirti padvësusios beþdþionës plaukuotu snukiu draugijoje.

Ið kambario gilumos ðvilpdama atlëkë monumentali þvakidë. Atrodo, ji taikësi man á kaktà. Ûmai að ásiutau, pasipurèiau, þvakidë ðlumðtelëjo per colá nuo mano galvos... ir staiga supratau, kad viskas baigësi. Þinoma, „baigësi“ – bûtø per gerai! Taèiau nebebuvo nei ðviesos, nei voratinkliø, netgi „negeros mirties kvapo“, ar kaip ten jis vadinamas... Veidrodis vël atrodë kaip veidrodis, tik jame nieko neatsispindëjo. Seras Melifaras nejudëdamas stovëjo kambario vidury, tarp buitiniø ðiukðliø. Jo veidas dabar atrodë kaip 38

liûdna, negyva kaukë. Kriðtolinis voratinklis draikësi blyðkiomis, plonomis, bet visai realiomis gijomis – lyg kokia stiklo vata. Vargeta Melifaras buvo visas apraizgytas ta lipnia bjaurastimi. Seras Dþufinas Chali tupëjo ðalia manæs ir smalsiai tyrinëjo mano veidà.

– Maksai, kaip jautiesi?

– Neþinau. Ðiaip ar taip, geriau negu jis, – kryptelëjau galvà á Melifarà. – Kas èia buvo?

– Èia, drauguþi, buvo du ðimtai dvyliktosios pakopos magija. Kokie áspûdþiai?

– O kaip jûs manot?!

– Að manau, kad visa tai labai keista. Teoriðkai tu privalai atrodyti kaip jis.

– Mudu sinchroniðkai pasisukome, kad dar kartà pasigroþëtume sustingusiu Melifaru.

– Sakyk, juk buvai beuþmiegàs? Kas nutiko tada?

– Tiesà sakant, nesupratau, ar að mingu, ar mirðtu. Ir pamaniau, kad mirti ðitos makakos draugijoje nenoriu... Kvaila, tiesa?.. O kai á mane pasileido skrieti þvakidë, pasijutau galutinai áþeistas – þioplo gelþgalio, iðsigimëlio veidrodyje, kaþkodël netgi jûsø. Ir nusprendþiau: dëjau ant visø, nemirsiu! Tai tiek.

– Na, vyruti, nieko sau! Lig ðiol buvo laikoma, kad tai neámanoma, o jis, girdi, ëmë ir ásiþeidë. Ir visø pykèiui nusprendë nemirti. Ádomu... Vis dëlto kaip jautiesi dabar?

Mane suëmë juokas. Irgi mat gerasis daktaras Aiskauda! Taèiau ásiklausæs á save suvokiau, kad jauèiuosi ne visai áprastai. Pavyzdþiui, puikiausiai supratau, kas èia vyko. Net nereikëjo klausinëti Dþufinà. Pats þinojau, kad jis du kartus nesëkmingai mëgino áveikti keistàjà galià, kuri sklido ið buvusio veidrodþio. Treèià kartà pasaulá ðiame kambaryje jis tiesiog pavertë nejudanèiu. Netgi apytikriai ásivaizdavau, kaip tai padarë, nors pakartoti kol kas nesiimèiau. Taip pat þinojau, kad sunaikinti veidrodþio gyventojà nepakenkus Melifarui dabar neámanoma: voratinklis sujungë juos lyg Siamo dvynius.

Taèiau tuo pat metu... Tuo pat metu mane kankino ir visai kitokie klausimai.

Pavyzdþiui, kaip atrodytø seras Dþufinas, jeigu, paëmæs stiklo ðukæ, brûkðtelëèiau jam per veidà? Ir koks jo kraujo skonis? Ir...

Apsilaiþiau perdþiûvusias lûpas.

– Maksai, – grieþtai tarë Dþufinas, – suimk save á rankas. Nes sprogsi.

Galësiu tau padëti, kai iðeisim ið ðito kambario, bet bus geriau, jei susidorosi pats.

Palyginti su tuo, kà jau padarei, èia tik niekai!

Pasikuièiau savo sielos uþkaboriuose ieðkodamas iðmintingojo vaikinuko, kuris neretai kritiniais atvejais ateina man á pagalbà. Atrodo, kad jo nebuvo namie. Ûmai prisiminiau kaþkoká senà pigiai sukurtà kinofilmà apie vampyrus.

Pagrindiniø veikëjø veidai buvo balti nuo grimo, neskoningai krauju iðterliotos burnytës – lyg kûdikiø, kuriø daliai teko netikða auklë ir gausybë uogienës pusryèiams. Ásivaizdavau save taip atrodantá: šaunuolá Maksà, pagarsëjusá merginø ir 39

naminiø gyvûnëliø numylëtiná... Ið pradþiø pasidarë gëda, paskiau pasileidau kvatotis. Prie manæs iðkart prisidëjo Dþufinas.

– Na ir fantazija, vyruti, kad tave skylë danguje! Tai prajuokinai!

– Èia ne fantazijos, o mano atminties nuopelnas. Bûtumët matæs tà filmà! – Staiga uþsikirtau ir atsargiai paklausiau: – Tai kà, jûs mano mintis skaitot?

– Kartais. Kai bûtinai reikia, – ramiai patvirtino Dþufinas.

Taèiau að jau nieko negirdëjau. Mane vël pagavo troðkimas siurbtelëti jo kraujo. Tik maþutá gurkðnelá. Skrandá raiþyte raiþë alkio spazmai. Apie niekà, iðskyrus Dþufino kraujo skoná, negalëjau net galvoti. Tfu, bjaurybë, tai bent prikibo!

– Ar aš iðprotëjau?

– Atrodo, taip, Maksai. Bet tai tik á naudà. Jeigu atsilaikei prieð mano uþkeikimà, savo pamiðimà áveikti staèiai privalai! Galiu tave pagydyti, ir jeigu visai prispirs, sakyk. Taèiau... pats supranti.

Supratau. Kartu su beprotybe iðnyks ir paslaptingos þinios, kuriø visai netikëtai ágijau. O mûsø reikalai pasisuko taip, kad psichiðkai nestabilaus vampyro kvalifikuota pagalba serui Dþufinui buvo kur kas reikalingesnë nei normalaus neiðmanëlio Makso bejëgis mekenimas. Kita vertus, jeigu jis netyèia ásipjautø rankà, að galëèiau... Vël apsilaiþiau, mëðlungiðkai nurijau karèià seilæ, griebiau stiklo ðukæ ir ðmaukðtelëjau per savo paties delnà. Aðtrus skausmas, sûrokas kraujo skonis – ir neapsakomas palengvëjimas!

– Dþufinai, padëkite atsistoti. Atrodo, man svaigsta galva.

Jis nusiðypsojo, linktelëjo, iðtiesë rankà. Atsistojau ir nustebau, kaip galëjau gyventi tokiame svaiginanèiame aukðtyje. Grindys buvo kitame Visatos pakraðtyje – jeigu apskritai buvo! Remdamasis á Dþufinà ir atsargiai keldamas sustingusias kojas iðëjau á koridoriø. Þinojau, kas mûsø laukia. Jëgos, kurias paþadino mano globëjo uþkeikimas, sutrikdë Pasaulio pusiausvyrà. Ne itin baisiai: netgi Kairiajam krantui niekas negrësë. Taèiau namas – kitas dalykas! Kiekviena uþdara patalpa iðkart persiima ðiuo harmonijà griaunanèiu spinduliavimu. Kontûrus beprarandanèiame bûste turëjome nedelsdami „sustabdyti gyvenimà“, kad vëliau galëtume palengva viskà sutvarkyti. Atidëlioti buvo nevalia.

Tai, kas tada vyko, tebestovi man akyse, bet sykiu viskà prisimenu lyg per miglà.

Galëjai pamanyti, kad po didþiulá namà mudu slankiojam be aiðkaus tikslo.

Pilkai vilkintys þmonës mëgino nuo mûsø bëgti, nors kai kurie grasinamai ðiepë dantis...

Kartais jie elgësi dar keisèiau. Didþiojoje svetainëje su fontanu, kur andai mus vaiðino seras Maklukas, du jaunuoliai visiðkoje tyloje ðoko kaþkoká ritualiná ðoká. Jiedu gracingai raizgë vienas kità lyg kokiais neoniniais serpentinais. Kai priëjom arèiau, pakraupau supratæs, kad tai buvo þarnos, kurias vaikinai màsliai traukë ið savo pilvø. Kraujo nebuvo, skausmo, regis, jie taip pat nejautë. Þarnos, atspindëdamos vandens èiurkðles, blizguliavo didþiulës salës prieblandoje.

40

– Ðitø jau niekas neiðgelbës! – suðnibþdëjo Dþufinas. Atsargiu mostu jis sustabdë ir ðià mizanscenà. Dabar, kai Pasaulá stingdantis uþkeikimas jau veikë, kartoti jo nebereikëjo. Uþkeikimas vilkosi paskui Dþufinà lyg ðleifas, o að... Að kaþkaip padëjau jam tà ðleifà vilkti. Mudviem reikëjo tik apgaubti uþkeikimo ðeðëliu kiekvienà kambará, ir þmonës keisèiausiomis pozomis sustingdavo.

Mudu bastëmës po namus, ir klajonëms nebuvo galo. Kartais manyje dar prabusdavo kraujo troðkulys, taèiau buvau perdëm uþsiëmæs gynyba nuo pakvaiðusiø rykø, kurie paskelbë mums tikrà karà. Labiausiai mane papiktino sunkiasvorio „Ugulando kronikø“ folianto ataka.

– Juk að skaièiau tave, paðlemëke! – nertëjau, nuo pablûdusio þiniø ðaltinio gindamasis svaria lazda, kuria buvau áþvalgiai apsiginklavæs paèioje þygio pradþioje. Seras Dþufinas sustingdë ir ðá vaizdelá.

Vieno kambario veidrodyje pamaèiau savo paties atvaizdà ir krûptelëjau. Ið kur ðitos deganèios akys ir dþiovininko skruostai? Kada suspëjau ðitaip perkarti?

Juk neseniai pietavau!.. Þinoma, grafo Drakulos poþiûriu, per pietus negavau nieko doro – tfu, kokia nesàmonë! Bet suimti save á nagà nebuvo labai sunku. Juk ir ðuo kariamas pripranta.

Vis klaidþiojom ir klaidþiojom. Ir atrodë, taip bus per amþius: laikas sustojo, mudu numirëm ir pakliuvom á savo personalinæ, sàþiningai uþsitarnautà, skaistyklà.

Viename kambaryje radome patá serà Maklukà. Jis buvo uþsiëmæs namø ruoða: tvarkingai vyniojo á rulonà didþiulæ knygø spintà drauge su visomis knygomis. Keisèiausia, kad darbà jis jau buvo bebaigiàs. Senukas atsisuko á mus ir maloniai pasiteiravo, kaip sekasi. „Greitai bus tvarka“, – paþadëjo Dþufinas, ir seras Maklukas sustingo prie pasibaisëtino savo rankdarbio. Dar viena statula kà tik ásteigtame Vaðkiniø figûrø muziejuje. Kaþkoks pilkai vilkintis jaunuolis trypinëjo ant slenksèio tyliai maurodamas ir ritmingai plodamas katuèiø. Po sekundës ir jis sustingo.

Paskui ëjome tuðèiu koridoriumi ir man pasirodë, kad atsilikau... nuo mudviejø, nes akimirkà maèiau du pakauðius: vienas buvo sero Dþufino, o kitas – mano.

– Pavargai, sere Maksai? – nusiðypsojo Dþufinas.

– Einam ið èia, – automatiðkai konstatavau.

– Þinoma. Kà èia beveikti?.. Pasiruoðk. Tuoj pasijusi geriau.

– Kad jau ir taip neblogai. Viskas praëjo, tik ðleikðtu.

– Nuo alkio. Pora kibirø mano kraujo, ir viskà kaip ranka nuims!

– Jums tik juokai...

– Jei nesijuokèiau, beþiûrëdamas á tave bûèiau kuoktelëjæs. Matei save veidrodyje?

– Tik nemanykit, kad pats atrodët kaip angelëlis, kai miegamajame ðnypðtët ant to iðsigimëlio.

– Kur jau ten, ásivaizduoju... Pirmyn, Maksai. Mudu abu sàþiningai uþsitarnavom atokvëpá!

Ir mes iðëjom á sodà. Jau buvo sutemæ. Ryðki mënulio pilnatis apðvietë pavar41

gusá Dþufino veidà, ðviesios jo akys pageltonavo. Geltona ðviesa apgaubë mane, ir að kvailai nusistebëjau: „Kam þmogui akys? Nejaugi jam nepakanka þibintø?“ Tai buvo paskutinë mano mintis. Tiesà sakant, galëjau apsieiti ir be jos...

Tada þvilgtelëjau á savo suþeistà delnà ir praradau sàmonæ.

Manote, kad atsipeikëjau po savaitës, lovoje, laikydamas uþ rankos graþutæ slaugæ? Kurgi ne! Jûs dar nesuprantat, kà reiðkia dirbti serui Dþufinui Chali. Ims jis, matai, ir leis gulinëti be sàmonës, sulauksi!

Buvau atgaivintas nedelsiant, tiesa, labai maloniu bûdu. Susivokiau esàs atremtas á medá, su pilna burna kaþkokio fantastiðko gërimo. Ðalia manæs klûpojo Kimpa ir laikë puodelá, prie kurio tuoj pat supratingai palinkau. Ten manæs laukë nauja gardumyno porcija.

– Skanu, – pasakiau. Ir pareikalavau: – Dar! – Negalima! – pareiðkë Dþufinas. – Nesu nagas, bet Kacharo balzamas – pati stipriausia tonizuojamoji priemonë ið visø þinomø mûsiðkiam mokslui. Aðtuntoji juodosios magijos pakopa! Bet ðito tu negirdëjai.

– O kam galëèiau pasiskøsti? Jums paèiam?

– Teisybë... Na, ar kraujuko jau nebenori? Ádëmiai ásiklausiau á savo organizmo balsà. Kraujuko nesinorëjo. Tada atsargiai patyrinëjau kitus savo bûties aspektus. Mmm... taip, andainykðtës iðminties taip pat lyg nebûta. Nors...

Atrodo, kaþkas ið ano manæs vis dëlto liko. Þinoma, nepalyginsi, koks buvau ten, name...

– Ðita pirtis, Maksai, iðëjo tau á naudà. Niekada neþinai, kur rasi, o kur pamesi... Ta-a-aip, na ir dienelë! Juokai juokais, bet Melifaras áklimpo.

– Tie patologoanatomai salëje prie fontano áklimpo dar giliau...

Seras Dþufinas abejingai mostelëjo ranka: – Jiems jau nepadësi! Padëti kitiems – juokø darbas. O vargðelio Melifaro ðansai visai menki. Eime namo, sere Maksai. Ësim, liûdësim ir galvosim.

Namie pirmiausia suðlamštëm viskà, kà radom virtuvëje. Man tai iðëjo á naudà. Màslaus gromuliavimo procesas skatina protinæ veiklà, bent jau maniðkæ.

Reikalams krypstant deserto link, mane ûmai aplankë pavëluotas praregëjimas. Paðokau krësle, gurktelëjau nekramtytà kàsná, uþsikosëjau ir siekiau vandens. O kad bëdos per greit nesibaigtø, supainiojau àsoèius ir vietoj vandens vienu ypu iðmaukiau puodelá stipriausio „Dþubatiko kvaitalo“. Dþufinas þvelgë á mane smalsiai lyg tyrinëtojas.

– Ið kur tokia netikëta aistra alkoholiui? Kas tau?

– Að – asilo galva, – liûdnai prisipaþinau.

– Þinoma, bet kam taip grauþtis? Turi galybæ kitø privalumø, – paguodë Dþufinas. – O kodël bûtent...

– Negyvai pamirðau mûsø liudininkà. Dëþutë! Ketinau paplepëti su ja, bet...

Sero Dþufino veidas iðtáso.

42

– Að taip pat turiu galybæ kitø privalumø. Pats laikas pripaþinti. Koks þioplumas!.. Pamirðti galëjai tu, bet ne að!.. Visada átariau, kad Bubutos Bocho skystaprotystë uþkreèiama. Visi poþymiai rodo, kad að – ligonis... Vilk èionai savo brangenybæ, Maksai. Paþiûrësim, kà ji mums papasakos.

Nuëjau á miegamàjá. Ant pagalvës gulëjo mano ðlepetë. O ant jos ramiai ðnarpðtë Chufas. Atsargiai pakedenau gauruotà jo sprandà, Chufas apsilaiþë, bet neprabudo. Ir teisingai padarë: ne jis man dabar rûpëjo.

Vienos skrynios dugne susiradau dëþutæ ir nukulniavau atgal. Kaþkodël virpëjo rankos. Ðirdá slëgë sunkus neorganinës kilmës objektas. O jeigu ji vël nepanorës bendrauti? Nieko, Dþufinas kà nors sugalvos! Jisai visà dvasià ið jos iðpurtys... Kaþin kaip atrodo dëþutës dvasia? Ðyptelëjau, ir sunkusis daiktas ant ðirdies pradëjo tirpti.

Desertas, kuriuo gerasis Kimpa nusprendë palepinti nusikalusius didvyrius, pranoko dràsiausias mano fantazijas. Todël dëþutës apklausa buvo atidëta dar ketvirèiui valandos.

Pagaliau seras Dþufinas patraukë á kabinetà. Ëjau ákandin jo, drëgnomis, ðaltomis rankomis gniauþdamas glotnø vienintelio mûsø liudininko kûnà.

Nervinausi. Kaþkas man sakyte sakë, kad dëþutë nusiteikusi bendrauti. Ir tai dar labiau trikdë. Kaþkada mëgau siaubo filmus, bet dabar mieliau pasiþiûrëèiau „Mapetø ðou“. Tiesiog dël ávairumo. Ðá kartà bendrauti su daiktu buvo rengiamasi kur kas kruopðèiau, nei áprasta. Seras Dþufinas ilgai kniausësi inkrustuotoje spintelëje, kurioje laikë þvakes.

Pagaliau iðsirinko vienà, keistai raðtuotà smulkuèiais, tamsiai raudonais vaðko purslais. Gal penkias minutes mëgino áþiebti ugná kaþkokiu sumautu skiltuvu, kurio veikimo principo taip ir neperpratau. Galø gale jo vargà vainikavo sëkmë.

Pastatæs þvakæ prie tolimiausios sienos Dþufinas iðsitiesë ant pilvo prieðingame kampe ir mostu pakvietë mane pasekti juo. Taip ir padariau. Kabineto grindys buvo plikos ir ðaltos, jokiø kilimø. Pamaniau: gal nedideli ritualiniai nepatogumai laikomi savotiðka pakiða neþinomoms jëgoms? Nejaugi „neþinomosios jëgos“ bûtø tokios smulkmeniðkos?

Viskas buvo parengta. Dëþutë stovëjo lygiai per vidurá tarp mûsø ir þvakës.

Man beveik nereikëjo pastangø, kad ásiskverbèiau á jos atmintá. Atrodo, dëþutë jau seniai nekantravo pabendrauti. „Filmas“ prasidëjo tuoj pat, mums tereikëjo þiûrëti.

Kartais mano dëmesys iðdavikiðkai susilpnëdavo: anksèiau man nëra tekæ uþsiiminëti ðitokiais darbeliais ilgiau kaip valandà. Tuomet Dþufinas tylomis iðtiesdavo man puodelá su Kacharo balzamu. Jis ir pats kartelá kità siurbtelëjo – neþinau, ar ið reikalo, ar kad pasitaikë gera proga...

O dëþutë, toji gudruolë, rodë tik tai, kas mus ið tikrøjø domino! Tiesa, seras Dþufinas ne kartà sakë, kad daiktai geriausiai ásimena tuos ávykius, kuriuose ásipainiojusi magija. Matyt, jis teisus... Taèiau að buvau linkæs manyti, jog dëþutë pati supranta, kas mus domina. Sakoma, kad nuoðirdþiai prisiriðame prie tø, 43

kuriems esame padaræ nesavanaudiðkà paslaugà. O mano simpatija ið Makluko miegamojo pavogtai dëþutei liudijo, jog taip ir yra!

Pirmiausia buvo parodyta mûðio scena, su kurios dalyviu neseniai ðirdingai ðnekuèiavomës. Smulkutis seneliukas graþiu, iðsekusiu asketo veidu, o jame sustingusi iðpaikinto vieniðo vaiko iðraiðka. Brangus prausimosi dubuo mûsø bièiulio Madþio rankose. Senio maþasis pirðtas panyra á vandená. Plonas lûpas iðkreipia ásiûtis. Ant keliø klûpojæs tarnas pakyla, eina durø link... pykèio perkreiptame ligonio veide atsiranda ðëtoniðko linksmumo grimasa... smûgis, ávartis! Prausimosi dubuo iš plonyèio porceliano trinkteli á nelaimëlio galvà ir paþyra smulkiausiomis ðukëmis.

Apkvaiðæs, vandens srauto ir savo paties kraujo srovelës apakintas Madis deda á ðonà ðuolá, tikrai vertà olimpinio medalio, jeigu tokià neadekvaèià sporto ðakà – ðuolius á ðonà – pripaþintø Olimpinis komitetas! Vargðelio trajektorijoje – lemtingasis veidrodis, kuris ir sustabdë jo skrydá. Taèiau viskas baigësi gerai: nei sulauþytø nosiø, nei iðmuðtø dantø! Neávyko nieko baisaus, Madis tiesiog tëðkësi veidu á veidrodá, iðterliojo já krauju, sumiðusiu su vandeniu, – ir tiek bëdos...

Apstulbæs jis pasisuko á serà Olá. Kai senis pamatë kruvinà Madþio veidà, jo pyktis virto iðgàsèiu, o kaprizinga grimasa – prasikaltusio vaiko iðraiðka. Prasidëjo taikos derybos.

Në vienas ið konflikto dalyviø nepastebëjo to, kà pamatëme mudu. Senojo veidrodþio pavirðiumi nuvilnijo lengvi raibuliai – lyg atodûsis. Tose vietose, kur nelaimëlio tarno kraujo laðai aptaðkë senoviná stiklà, kaþkas supulsavo, sujudëjo.

Akimirka – ir viskas baigësi. Tik veidrodis tapo ðiek tiek tamsesnis ir gilesnis.

Taèiau kas á tokius dalykus kreipia dëmesá! Sero Olio lûpos krutëjo, krauju iðtepliotame Madþio veide radosi nedràsi palengvëjimo ðypsena. Pro duris þvilgèiojo kaþkieno smalsus snukutis. Siuþeto pabaiga, tamsa prieðais mus akimirkà sutirðtëjo.

Po keliø sekundþiø toji tamsa tapo jaukia neapðviesto miegamojo prieblanda. Blanki mënulio delèios ðviesa raibuliavo ant ádubusiø sero Olio skruostø.

Senukà kaþkas priþadino. Supratau, kad jis buvo iðsigandæs. Visu kûnu jauèiau jo baimæ, bejëgiðkumà ir neviltá. Girdëjau, kaip jis mëgino pasiøsti tarnams ðauksmà ir jauèiau, kad pirmà kartà gyvenime jam tai nepavyko. Visai kaip man ðiandien, kai negalëjau prisiðaukti Dþufino.

Taèiau man trûko patirties, jëgø turëjau uþtektinai, tad galø gale man pasisekë. O serui Oliui pasinaudoti begarse kalba pristigo jëgø. Já sugniuþdë ledinis siaubas. Kaþkas visai svetimas, ko ne tik suvaldyti, netgi suprasti negali, buvo visai ðalia sero Olio, stingte sustingusio po antklode. Akimirkà man pasirodë, kad matau maþutëlá padarà, ðliauþiantá senuko kaklu. Mano kûnu perbëgo pasibjaurëjimo drebulys.

– Maksai, matai tà maþà ðlykðtynæ? – suðnibþdëjo Dþufinas.

– Taip... atrodo.

– Neþiûrëk akis ásmeigæs. Geriau – visai á jà neþiûrëk. Labai galinga bjaury44

bë! Netgi dabar, bûdamas tik iliuzija, veidrodþio ðeimininkas gali pasièiupti tavo ðeðëlá. Jau suprantu, ko taip iðsigando senoji ledi Braba... Vis dëlto ji visø talentingiausia Echo þiniuonë. Pastebëti tokius dalykus – ne kiekvieno jëgoms. Visa laimë!.. Gurkðtelëk balzamo, Maksai, dabar apsauga tau nepakenks... Ðtai padaras gráþta á veidrodá. Tose vietose, kur uþtiðko kraujo laðai, dabar jo durys...

Gali þiûrëti. Ar kada matei, kaip iðeina ðeðëlis? Pasiþiûrëk!

Drebulys praëjo, baimë, regis, taip pat. Vël susikaupiau ir beveik iðkart pamaèiau paþástamà miegamàjá. Pusiau perregimas seras Maklukas Olis, pajaunëjæs, bet mirtinai iðsigandæs, stovëjo prie veidrodþio ir þiûrëjo á kità serà Maklukà Olá, tyliai gulintá lovoje. Veidrodþio pavirðius virptelëjo, ðeðëlis (matyt, tai ir buvo ðeðëlis) kaþkaip bejëgiðkai sukûkèiojo, pasisuko á veidrodá, bergþdþiai pamëgino atsitraukti ir... ne iðtirpo, o paþiro ore tûkstanèiais spindinèiø ugneliø. Ugnelës greitai geso, taèiau suspëjau pamatyti, jog kai kurios iðnyko veidrodyje. Ið viso – penkios, tiek, kiek buvo vargðo Madþio kraujo laðø, uþtiðkusiø ant stiklo...

Tada baimë atlëgo, iðkart ir suvisam. Miegamojo tamsa vël tapo jauki, raminanti. Nors dabar kambaryje buvo negyvëlis. Kà gi, mirtis – dësningas dalykas, tai ne dviejø ðimtø neþinia kelintos pakopos magija, juodoji, baltoji, ogi nors raiboji, tegul jà visi perkûnai...

Susivokiau, kad nebematau mûsø vaizdinio kontûrø, seras Dþufinas kumðtelëjo alkûne man á paðonæ. Spektaklis tæsësi.

Miegamajame vël buvo ðviesu. Pamaèiau mielà jaunuolá puoðnia, ryðkiai oranþine skaba. Tai buvo vargðelis Natisas, pusmokslis dvariðkis, kuris, deja, niekaip nenustygo namie, ðauniajame Gaþino mieste. Vaikinukas droviai nusiðypsojo ir jo skruostuose atsirado þavios duobutës. Tada jis susikaupë ir savo veidui suteikë komiðkai rûsèià iðraiðkà. Tuoj pat kadre pasirodë ponas Govinsas, kurio liûdnas likimas man jau nekëlë abejoniø. Globëjas iðtiesë mokiniui skustuvà; jo rankena kiekvienam antikvariniø retenybiø kolekcininkui galëjo sukelti nerviná tikà. Net að pajëgiau ávertinti.

Vël beviltiðkai uþsisvajojau ir iðtiesiau rankà á stebuklingàjá balzamà. Seras Dþufinas gana átariai á mane paþvairavo.

– Tik laðelá, – nedràsiai suðnibþdëjau.

– Nekreipk dëmesio, berniuk! Tiesiog að labai pavydus... Nagi, duokð ir man burnelæ!

Kai man prieð akis vël iðkilo regëjimas, Natisas jau buvo ëmæsis darbo.

Skustuvu jis stropiai braukë per skruostà ir tyliai ðypsojosi kaþkokioms savo mintims. Skustuvas palengva artëjo prie melsvos pulsuojanèios gyslelës ant berniokiðkai laibo jo kaklo. Kà gi, viskas buvo normalu. Vaikinas skutosi ir tiek...

Taèiau veidrodis nesnaudë. Reikiamu metu keli taðkeliai jo pavirðiuje virptelëjo, ledinis siaubas vël nusprendë pagrabaliot man ðirdá, kuri, matyt, krito jam á aká lyg dailus mergiotës uþpakaliukas senam lovelasui. Seras Dþufinas lengvai stuktelëjo man á smakrà.

– Nusisuk. Vël bus nepadori scena. Að ir pats stengiuosi neuþsiþiûrët á ðità 45

bjaurastá... Þinai, apie tokius dalykus man kaþkada pasakojo. O galiausiai leido suprasti, kad su ðito padaro buvimu lengviau susitaikyti, nei prieð já kovot... Na ir baldeliai to mano kaimyno, trûksta þodþiø! O ið paþiûros toks padorus þmogus...

Tiek to. Þinoma, berniukas uþkibo ant veidrodþio ðnabþdesiø... Na, Maksai, dabar þiûrëk akis iðpûtæs: tokiø dalykëliø net að nesu regëjæs! Tik atsargiai, nepervertink savo jëgø.

Pirmiausia pamaèiau bejëgiðkà ðypsenà vaikino veide, labai panaðià á kvailà mûsiðkio „laimës kûdikio“ Melifaro ðypsná. Jaudinanèios duobutës visiems laikams sustingo skruostuose: glotniame kairiame ir deðiniame, kuris taip ir liko nenuskustas. Ir kraujas, daug kraujo. Jis pliûptelëjo á veidrodá, ðis nuo jo sroviø dirgliai supulsavo. Ðitaip tankiai kvëpsi nepatyræs nardytojas, vargais negalais iðsikapstæs á pavirðiø. Abejoniø neliko: kraujas gràþina gyvybæ veidrodþiui, kuris tik atrodë veidrodis, o ið tiesø buvo uþsnûdusios durys á labai nekokià vietà. Tiesà sakant, á itin bjaurià vietelæ... Susigriebæs nusukau akis ir sureguliavau kvëpavimà, kuris jau buvo bepaklûstàs tam ðleikðèiam ritmui. Ir vël atsargiai þvilgtelëjau. Natisas jau gulëjo ant grindø; Govinsas lyg uþburtas stebeilijo á jo veidà ir nematë, kaip pasisotinæs kruvinas veidrodis pagaliau suliulëjo, dar labiau patamsëjo ir nurimo – þinoma, neilgai. Kambary susirinko þmoniø. Regëjimas iðtirpo.

– Dþufinai, – tyliai tariau, – vadinasi, jûs þinot, kas èia vyksta?

– Þinau, jeigu apskritai ámanoma tai þinoti. Matai, Maksai, yra tokia legenda. Taèiau lig ðiol nelabai ja tikëjau... Bet kà að èia: tikëjau, netikëjau... Tiesiog nesivarginau apie tai galvoti. Ir ðe tau... Nieko, iðsisuksim, ne pirmiena! Þiûrëk þiûrëk. Dabar bus pats ádomumas.

– Norëèiau ko nors nuobodesnio, Dþufinai. Jau ðleikðtu.

– O ko tikëjaisi? Kurgi nebus ðleikðtu!.. Nieko, po tokio debiuto tarnyba tau atrodys kaip ðventë. Juk ðitokie dalykëliai nutinka anaiptol ne kasdien. Paprastai jø iðvis nebûna.

– Tikiuosi. Nors man sekasi susirasti linksmybiø...

Kitas epizodas. Pamatëm, kaip á miegamàjá áeina Kropsas Kulis, dar vienas dailus vaikinas, rudas, staèiai oranþinis lyg apelsinas, o tai Eche laikoma neginèijamu vyriðkos jëgos ir groþio poþymiu. Kropso Kulio atþvilgiu tokia nuostata visai atitiko tiesà. „Èia apskritai labai daug graþiø þmoniø, – staiga pamaniau, – daug daugiau nei ten, ið kur esu kilæs. Nors jiems patiems taip neatrodo, jø estetiniai kanonai, regis, kitokie... Ádomu, kuo èia laikys mane, graþuoliu ar baidykle?“ Truktelëjau peèiais. Labai aktualus klausimas, kaipgi!

Tuo metu rudis ið visø jëgø imitavo audringà kambario tvarkymà – o kas belieka, jei esi pasiøstas tvarkyti seniai nenaudojamos patalpos, kuri ir taip kasdien tvarkoma? Jis pareigingai apëjo visus kampus, rûsèiai mosuodamas pûkuota ðluotele, savo vieninteliu darbo árankiu. Po keliø minuèiø net imituoti nebeliko ko: kambaryje buvo ideali tvarka. Tuomet jaunasis Kropsas turbût nutarë, jog nusipelnë atokvëpio. Jis atsistojo prieðais veidrodá ir pradëjo ádëmiai tyrinëti savo 46

veidà. Dviem pirðtais kilstelëjo akiø kampuèius. Liûdnai atsidusæs juos nuleido.

Matyt, ákypas variantas buvo iðmëgintas ne pirmà kartà ir kaskart vis labiau jam patikdavo. Paskui priekabiai apþiûrëjo savo nosá (parodykite nors vienà bet kurios lyties jaunuolá, patenkintà savo nosimi!).

Atrodo, ðis smulkmeniðkas nepasitenkinimas buvo paskutinis jausmas, kurá jis patyrë gyvas. Skaidrus þaiþaruojantis voratinklis jau þybsëjo ant jo rankovës.

Dar kelios sekundës, ir vaikinas atsidûrë beveik nematomo kokono centre.

Staèiai viduriais pajutau varguolá uþplûdusá bukà palengvëjimà – viskas tapo paprasta ir aiðku: REIKIA EITI TEN! Ir rudasis Kropsas Kulis þengë á veidrodþio gelmæ. Jo bejëgiðka ðypsena buvo panaði á suakmenëjusio sero Melifaro grimasà.

Kai supratau, kad mano paties pojûèiai nemaloniai sutampa su jaunojo Kropso iðgyvenimais, nusisukau: bemaþ jauèiau, kaip mane þiaumoja, o bjauriausia, jog tai, atrodo, man netgi bûtø patikæ! Prieðais mane ðmësèiojo apipuvæs beþdþionës veidukas. Gyvomis voro kojytëmis apþëlusi burnos bedugnë atrodë toks ramus ir trokðtamas prieglobstis...

Truktelëjau gerà maukà Kacharo balzamo. Kà gi, aðtuntos pakopos magijai nieko neprikiði! Velniðkai skanu ir visas haliucinacijas kaip ranka nuima. Nuo vaikystës mane átikinëjo, kad naudà duoda tik visokio plauko kartûs marmalai, ir ðe tau – pasirodo, melavo. Nebloga naujiena! Ásitikinæs, jog ið galvos vis dar neiðsikrausèiau, prisiverèiau sutelkti dëmesá á regëjimà. Vël tuðèias miegamasis, sutvarkytas ir jaukus.

– Maksai, ar matai, – Dþufino alkûnë bakstelëjo á mano áskaudusià paðonæ, – matai?

– Kà?

– Tas ir yra, kad niè-nie-ko! Viskas baigësi. Iðsyk. Kaip nukirsta. Dabar aiðku, kodël mano indikatorius tà vakarà ðokèiojo tarp dvejeto ir trejeto! Ûmai susivokiau. Matyt, smagus nuotykis grafui Drakulai atminti ið tiesø kilstelëjo mano varganà, geibø intelekto koeficientà.

– Pavalgæs jis miega? Ar ne?! Ir niekas nevyksta, nes veidrodis, kaip ir jo gyventojas, miega? Todël – në þenklo jokios magijos? Tiesa?

– Bûtent. Ðitaip jis mus ir apmovë. Visi átarimai buvo atmesti vos þvilgtelëjus á mano pypkæ. Paprastai magija visada tûno daikte, kuriame ji sukaupta. Ji arba yra, arba jos nëra. Taèiau ði bjaurybë – gyva. O visi gyvi padarai kartais iðkeliauja á sapnø pasaulá. Kai magas miega, visi indikatoriai tyli... þinoma, jie tyli Pasaulyje. Greièiausiai tuo metu jie kraustosi ið proto kituose pasauliuose, jeigu ten apskritai esama indikatoriø, o tuo, tiesà sakant, að abejoju. Ta-a-aip... Eime á svetainæ, sere Maksai.

– Juk þinote: að – visada pasiryþæs.

Seras Dþufinas pakilo nuo grindø, pramankðtino sànarius ir saldþiai pasiràþë.

Atsargiai paëmiau nuo grindø dëþutæ ir ásidëjau kiðenën. Niekada neturëjau talismano. Dabar, regis, turësiu. Tebûnie.

Tuo metu þvakë uþgeso. Nejuèia iðtiesiau rankà pakelti nuo grindø þvaki47

galá. Taèiau ten nieko nebuvo. Nieko! Lioviausi stebëtis, stengiausi tik ásiminti.

Sugráþome á svetainæ. Uþ lango ðvito. „Smagiai pasisëdëjom!“ – abejingai konstatavau. Sero Makluko pasiuntinys pasirodë èia bene prieð dvylika valandø.

Nieko sau!

Kamra buvo nuostabi. Kimpa, tasai ákûnytas ðaltakraujiðkumas, atneðë mums dubená maþuèiø, burnoje tirpstanèiø sausainiukø. Uþjauèiamai vizgindamas uodegà atkepëstavo uþsimiegojæs Chufas. Mudu su seru Dþufinu tuoj pat stojome tyliai rungtis, kuris suðers maþyliui daugiau sausainiø. Chufas skraidë po kambará lyg trumpa gauruota torpeda ir suspëdavo pamaloninti abudu. Prisiðveitæs jis ásitaisë po stalu netoli mudviejø abiejø, kad në vienas nesijaustø nuskriaustas.

– Maksai, – liûdnai tarë Dþufinas, – dabar nesu tikras, ar Melifaras turi nors menkà ðansà. Negalim tiesiog paëmæ á glëbá iðneðti já ið to kambario, o paskiau atgaivinti: jis jau priklauso veidrodþiui ir, kol gyvenimas sustabdytas, juos jungianèiø saitø nutraukti neámanoma. O kai veidrodis atgis, jis iðkart pasiims savo maistà, pasièiups já ið bet kurios vietos, netgi ið kito Pasaulio. Þinoma, að galiu tà padarà sunaikinti. Ðurfas Lonli-Loklis taip pat gali. Bet abejoju, ar kas nors pajëgtø nudobti pabaisà taip greitai, kad ji nespëtø nusitempti Melifaro á anà pusæ... Palikti viskà kaip yra? Taèiau tai negali trukti amþius! Privalau susidoroti su veidrodþiu ir iðbadëjusiu jo ðeimininku. Bet neámanoma nieko sunaikinti, kol Pasaulis sustabdytas. Prieð uþmuðdamas pabaisà, turiu jà paþadinti. Vadinasi – atiduoti jai Melifarà... Pats supranti, tai bûtø per didelë auka. Net galvoti apie tai nenoriu! Uþdaras ratas, Maksai, uþdaras ratas!

Iðsiblaðkæs paëmiau dar vienà sausainá. Buvo liûdna. Lig ðiol man net á galvà neðovë, kad seras Dþufinas, þmogus, kuris pasiðvilpaudamas pervilko mane ið vieno Pasaulio á kità, – sakykite, meldþiamieji, ar esate kà nors panaðaus girdëjæ?!

– galëtø bûti toks pavargæs ir sutrikæs. Supratau, kad jo galybë nëra beribë. Man pasidarë nyku ir nejauku. Mirtinoje svetainës tyloje garsiai triaukðtelëjau sausainá. Uþdaras ratas... veidrodis, uþdaras ratas... – man uþëmë kvapà. Ne, negali bûti taip paprasta! Jeigu viskas bûtø taip paprasta, seras Dþufinas seniai bûtø susiprotëjæs. Bet vis dëlto...

– Dþufinai! – suðvokðèiau að. Nutilau, atsikosëjau ir pradëjau ið pradþiø. – Greièiausiai tai bus kvailystë, bet jûs pasakëte „uþdaras ratas“. Jei vienà veidrodá pastatysi prieðais kità, taip pat bus uþdaras ratas! Todël pamaniau: jeigu padaras pamatys savo atvaizdà... Gal jiedu ásigeis vienas kitu pasmaliþiauti? – Pagaliau ryþausi pakelti akis. Seras Dþufinas þiûrëjo á mane praþiojæs burnà. Pagaliau pratrûko: – Nuodëmingieji magistrai! Vyruti, ar pats suvoki, kà pasakei? Ir ið kur toks nudribai man ant galvos? Ar bent numanai, kas tu toks, sakyk teisybæ!

Tenka pripaþinti, tokios audros nesitikëjau. Kelias sekundes mëgavausi savo þodþiø efektu, paskui man pasidarë nesmagu. Juk neatradau jokio stebuklo. Be to, dar neþinia, ar pavyks... Nors kaþkas man kuþdëjo: pavyks. Atrodo, panaði nuojauta dþiûgaudama kliegë ir Dþufino ðirdyje: „Pavyks, dar ir kaip pavyks!“ 48

Pakilau nuo stalo, pasiràþiau ir priëjau prie lango. Ðiandieninë auðra galëjo su kaupu atlyginti visas bemieges naktis. Apskritai, kai JAU, o ne DAR knapsi nosimi, rytuose liepsnojantis horizontas atrodo kur kas áspûdingesnis!

– Droþk miegoti, sere Maksai! – patarë Dþufinas. – Iðsikvieèiau Lonli-Loklá, po kokiø keturiø valandø jis bus èia. Seras Ðurfas ir jo stebuklingosios rankelës.

Tau patiks. O kol kas gali pailsëti. Að taip pat nesirengiu praleisti tokios progos.

– Kokios dar „stebuklingosios rankelës“?

– Pamatysi, Maksai, pamatysi... Seras Lonli-Loklis – mûsø pasididþiavimas.

Pasistenk neiðkreipti jo pavardës, ðiuo klausimu jis baisus bambeklis... ir ne tik ðiuo... Apskritai, trûksta þodþiø, koks tavæs laukia malonumas. O dabar – liûlia!

Nejauèiau noro prieðtarauti, tad nudroþiau á miegamàjá. Netikëdamas savo laime, dribau ant minkðtø grindø ir apsitûlojau pûkuota antklode. Net pats neásivaizdavau, koks buvau pavargæs! Taèiau kaþkas vis dëlto trikdë man komfortà.

Vargais negalais kilstelëjau galvà ir vos ne pirðtais praplëðiau vokus. Þinoma: ant pagalvës gulëjo mano paties ðlepetë, kurià ten paliko maþasis fetiðistas, vardu Chufas. Minkðtas letenëliø tapsenimas paliudijo, kad netvarkos kaltininkas jau èia. Padëjau apavà á vietà. Chufas nusprendë, kad dabar ant pagalvës iðsiteks du.

Nesiginèijau.

– Paþadink mane, kai pasirodys tas didþiarankis Lonli-Loklis, gerai? – papraðiau nusisukdamas nuo pernelyg ðlapios nosytës.

Chufas saldþiai suðnopavo. „Maksas miega, ryte – sveèiai... Reikës þadinti.

Paþadinsiu...“ – dar pasiekë mane logiðki nuovokaus ðunelio iðvedþiojimai. Ir atsijungiau.

Keista, taèiau prabudau pats ir visa valanda anksèiau, nei reikëjo. Jauèiausi stebëtinai gerai. Matyt, vis dar veikë tonizuojamasis Kacharo balzamas. Didis iðradimas!

Chufo ðalia nebuvo. Tikriausiai sukinëjosi hole, kad nepraþiopsotø sero Lonli-Loklio ir sàþiningai atliktø pavedimà. Dar deðimtá minuèiø drybsojau, ràþiausi, mëgavausi rytmetiniu tinguliu, kuris tikrà dþiaugsmà teikia tik tada, kai bûni gerai iðsimiegojæs. Tada atsikëliau, su malonumu nusiprausiau ir netgi prisiverèiau nusiskusti (kasdienë vyrø katorga, tik barzdoèiai ið tiesø laimingi ir laisvi!). O veidrodis vonios kambaryje nesukëlë man jokiø nemaloniø asociacijø.

Ne todël, kad bûèiau koks storaodis. Tiesiog að þinojau: ðis veidrodis – normalus.

Nuo vakar, kai buvau pavirtæs vampyru, apskritai pradëjau ðiek tiek geriau suprasti mane supanèius daiktus... Mm... taip, mano biografija gana praturtëjo!..

Yra apie kà skiesti merginoms. Et, kad tik tø merginø bûtø, o skiedalø uþteks.

Patraukiau á svetainæ. Kimpa su padëklu pagarbiai materializavosi prie stalo.

Atbëgo Chufas ir visai teisingai nuspëjo, kad gera pusë maisto atiteks jam.

Sugriebiau ðunelá glëbin, pasitupdþiau ant keliø, prisitraukiau pirmàjá puodelá kamros, atsiverèiau vakarykðtá laikraðtá ir kiðenëje susigraibiau cigaretæ ið savo naminiø atsargø: buvo nelengva pereiti prie èionykðèio pypkiø tabako, kurio sko49

nis nejuokais nuodijo man gyvenimà. Ðiuo klausimu esu labai konservatyvus: pakeisti profesijà, gyvenamàjà vietà ir netgi kai kuriuos realybës suvokimo ágûdþius man buvo kur kas lengviau, nei priprasti prie naujos tabako rûðies.

– Gerai, Maksai, kad nelikai vampyru! – pasisveikino Dþufinas. – Antraip neiðmanau, kaip tave iðmaitinèiau? Rytais Kimpai turëèiau sakyti: „Man, mielasis, atneðk kamros ir sumuðtiniø, o serui Maksui – àsotá kraujo!“ Tektø patyliukais iðdaigoti kaimynus. Naudotis tarnybine padëtimi, mëtyti pëdas... Negi toká vykusá vaikinà varysi lauk dël kaþkokiø niekø! Juk að tave giriu, pastebëjai?

– Veikiau ant gyvø þaizdø beriate druskà! – ðyptelëjau ir nejuèia pasiþiûrëjau á vakar suþeistà delnà, kurá buvau visai pamirðæs. Nesunku ir pamirðti: letena buvo visai sveika. Plonas it siûlas randelis labiau panëðëjo á dar vienà gyvenimo linijà ir atrodë taip, lyg bûtø atsiradæs prieð porà metø.

Dþufinas pamatë, kaip nustebau.

– Viso labo antroji juodosios magijos pakopa! O iðëjo visai neblogas kremas.

Kimpa vakar tave juo iðtepë tau svarstant, ar sàmonë verta, kad leistum jai sugráþti. Kuo taip stebiesi?

– Viskuo.

– Turi tokià teisæ... O, ðtai ir visa kompanija!

Serà Ðurfà Lonli-Loklá, dël kurio iðvykimo ne kartà apgailestavo jo kolegos, iðdaigininkë gamta tarytum sukûrë specialiai tam, kad sukrëstø mane iki pat paširdþiø. Ásidëmëkite: bûtent mane! Aborigenai niekada nepajëgs deramai ávertinti ðio vyruko, nes „Rolling Stones“ ðiame Pasaulyje kol kas negastroliuoja.

Todël nieko, iðskyrus mane, neapstulbins neregëtas sero Lonli-Loklio panaðumas á bûgnininkà Èarlá Votsà.

Prie to, kas pasakyta, pridëkite akmeniná veido nejudrumà, iðskirtinai aukðtà ûgá ir iðskirtiná liesumà, gautà rezultatà apkûtokite baltomis lochio klostëmis, ant virðaus uþkraukite Alpiø sniegynø spalvos turbanà ir dar primeskite didþiules storos odos pirðtines, iðpuoðtas èionykðèiais runø abëcëlës atitikmenimis... Ar dabar ásivaizduojat mano kultûriná ðokà?!

Uþtai susipaþinimo su bûsimu kolega ceremonija ðá kartà vyko be menkiausiø nukrypimø nuo scenarijaus. Baigæs formalumus ir oriai atsisëdæs uþ stalo, LonliLoklis iðkilmingai kilstelëjo prie lûpø jam priklausantá puodelá kamros. Vis laukiau, kad ið uþanèio jis iðsitrauks bûgno lazdeles. Sëdëjau lyg ant adatø.

– Esu daug apie jus girdëjæs, sere Maksai! – pagarbiai kreipësi á mane naujasis kolega. – Laisvalaikiu neretai paskaitinëju knygas, todël bûsimas jûsø paskyrimas manæs visai nestebina. Daugelis autoritetingø tyrinëtojø mini ástabias Tuðèiøjø Þemiø gyventojø tradicijas, itin palankias tam tikrø maginiø ágûdþiø raidai, kuriø mes, Pasaulio Ðirdies gyventojai, neturime. Pats Manga Melifaras apraðë jûsø tëvynainius treèiame savo „Pasaulio enciklopedijos“ tome...

– Melifaras?! – apstulbau að. – Ar norite pasakyt, jog tas vyrukas dar ir enciklopedijà paraðë? Niekada nebûèiau pamanæs...

50

– Jeigu turite omenyje mano kolegà, sutinku: seras Melifaras vargu bau turi polinkiø á sistemingà moksliná darbà, – rimtai linktelëjo Lonli-Loklis. Ir nieko nepaaiðkinæs nutilo.

– Manga Melifaras, „Pasaulio enciklopedijos“, kurià vis pamirðtu ásigyti savo bibliotekai, autorius – tikras kandidato á amþinus tavo skolininkus tëvas, – paaiðkino Dþufinas. – Jeigu ðis nuotykis baigsis laimingai, ápareigosiu Melifarà padovanoti mudviem po komplektà. Jis tik apsidþiaugs: visi vargðelio namai uþgrûsti tëtuðio raðliava. Në kojai pastatyti vietos neliko...

Seras Lonli-Loklis ramiai laukë, kol mudu baigsime ðnekà. Kai nutilome, jis tæsë: – ...Jûs mane pertraukëte, ponai. Rengiausi pasakyti, kad treèiajame savo „Enciklopedijos“ tome seras Manga Melifaras raðo: „Tuðèiøjø Þemiø pasienyje, prieðingai, nei priimta manyti, gyvena ne vien laukiniai barbarai, o ávairiausi, kartais netgi labai galingi þmonës“. Todël dþiaugiuosi matydamas jus èia, sere Maksai.

Visø pasienio gyventojø vardu pareiðkiau pagarbà kilniaðirdþiui Meistrui Nereikalingø Gyvybiø Nutraukëjui (bûtent tokios buvo ðio visais atþvilgiais iðkilaus pono pareigos).

– Eime, vaikinai! – Dþufinas pagaliau pakilo iš uþstalës. – Tiesa, sere Ðurfai, mums reikës pasiimti veidrodá. Didþiausias kabo hole. Nusipirkau já Prieblandø turguje paèioje Kodekso epochos pradþioje, kai antikvarinës krautuvëlës Senamiestyje dar neveikë, o paklausa prabangos daiktams jau augo. Buvo ne pats tinkamiausias laikas pirkiniams. Ko gera, ðis veidrodis buvo brangiausias visame Kairiajame krante: atidaviau uþ já net penkias koronas. Ir ðe tau – ko tik nepaaukosi!..

Nuëjome á prieðkambará. Veidrodis tikrai buvo didþiulis ir, mano galva, vertas tø penkiø koronø – nors èionykðtë ekonomikos padëtis tada man buvo dar gana miglotas dalykas. „Nieko sau, kaip mes já nuboginsim? – su siaubu pagalvojau. – Na, jeigu trise... Gal kaip nors“.

Taèiau Dþufinas tà darbà surikiavo kitaip.

– Imk já, sere Ðurfai, ir droþiam!

Bemaþ patikëjau, kad ceremoniðkasis seras Lonli-Loklis turi kokià kroviniø keliamosios galios dovanà. Taigi pasitarnaus bendram reikalui. Taèiau tampyti sunkenybes vyrukas në nemanë. Didþiule pirðtinëta ranka jis ið virðaus apaèion atsainiai brûkðtelëjo per veidrodá. Ir veidrodis dingo, – kaip man pasirodë – jo saujoje. Apatinis mano þandikaulis klaktelëjo ant krûtinës. „Dþufinai, ar mane to iðmokysit?“ Man uþteko savitvardos nebaubti balsu, o dël visa pikta pasinaudoti begarsës kalbos privalumais. Kà gali þinot, gal èia tokius pokðtus kreèia kiekvienas pusgalvis?

51

„Iðmokysiu, – abejingai atsiliepë Dþufinas. – Arba seras Ðurfas iðmokys.

Primink, kai bus laiko“.

Makluko namai panëðëjo á didþiulá apleistà rûsá. Seras Lonli-Loklis ið pagarbos tarnybinëms instrukcijoms atidarë duris ir pirmasis perþengë miegamojo slenkstá. Mes pasekëm ákandin. Kol mûsø nebuvo, kambaryje niekas nepasikeitë.

Prisipaþinsiu, kai pamaèiau sustingusá vargðà Melifarà, nuleidau nosá. Kaip galëjau bûti toks ásitikinæs, kad viskas iðsisprendë?! O jeigu nepavyks? Ir kas mes tada bûsime? Þmogþudþiai? Ar tik kvailiai? Neblogas klausimas. Tikra etinë problema. Pats laikas pradëti grauþt nagus.

Seras Lonli-Loklis á viskà þiûrëjo paprasèiau.

– Gerai, kad jis tyli! – linktelëjæs Melifaro pusën tarë ðis nuoðirdus þmogus.

– O, kad taip bûtø visada!

Jo balse nesigirdëjo jokios piktdþiugos, jis tiesiog konstatavo faktà: tylintis Melifaras jam patiko labiau nei kalbantis. Grynai estetinis pasirinkimas. Nieko asmeniðka.

Iðsakæs savo nuomonæ, Lonli-Loklis smagiai krestelëjo kumðtá ir já atgniauþë.

Didþiulis veidrodis ið Dþufino prieðkambario tvarkingai nusileido ant grindø tarp Melifaro paminklo ir paslaptingø durø á kità, negerà matmená.

– Ðiek tiek kreivai! – ásiterpë Dþufinas. – Pamëginkim patraukti já vos deðiniau. Nagi, visi kartu!

– Kam visi, sere? – ðaltai tarstelëjo nuostabusis Lonli-Loklis. – Susidorosiu ir pats! Ir jis kerinèiai atsainiai, vien kaire ranka, pajudino tà griozdà ið vietos.

Pasirodo, mistinæ „keliamosios galios dovanà“ jis vis dëlto turi. Spoksojau á já uþgniauþæs kvapà. Kaip paauglys vaikëzas á gyvà Ðvarcnegerá, garbës þodis!

Dþufinas priekabiai apþiûrëjo kompozicijà. Viskas buvo kaip reikiant: èionykðèio veidrodþio atvaizdas puikiausiai tilpo mûsiðkiame. O svarbiausia – vertingasis sero Dþufino Chali baldas visiðkai uþdengë Melifarà.

Slaptosios paieðkos ðefas metë atsisveikinimo þvilgsná á savo brangenybæ ir pradëjo komanduoti: – Pasirenk, sere Ðurfai! Maksai, traukis atgal, man uþ nugaros. O dar geriau – ant slenksèio. Viskà, kà galëjai, jau padarei, dabar tavo uþduotis – likti gyvam.

Sere Maksai, að nejuokauju!

Paklusau ir ásitaisiau stebëtoju arèiau durø. Prisipaþinsiu, galimybë likti gyvam man visai neatrodë gëdinga.

Seras Lonli-Loklis pagaliau teikësi nusimauti pirðtines. Tik dabar supratau, kad apie Lonli-Loklio „nagingàsias rankeles“ buvo kalbama ne ðiaip sau. Iðvydau bemaþ skaidrius, vidurdienio saulës spinduliuose akinamai þërinèius jo rankø rieðus. Ilgi nagai perskrodë orà ir pasislëpë po baltutëliu lochiu. Nerasdamas geresnio bûdo susiþavëjimui iðreikðti, apdujæs vien klapsëjau akimis. Bet ûmai prisiminiau: kaþkà panaðaus ir netgi visai neseniai jau esu regëjæs. Tiktai kur?!

Negi baisiame sapne? Seras Dþufinas manæs pasigailëjo ir ðnabþtelëjo: 52

– Prisimink, mudu tyrinëjome vieno smeigtuko atmintá. Rankos nukirtimo ceremonijà. Ledinës Rankos ordinas – prisimeni?

Prisiminiau ir jau þiojausi klausti, kaip nukirstos rankos tapo gerbiamo mûsø kolegos rankomis. Bet Dþufinas mane pralenkë: – Èia – pirðtinës. Paaiðkinsiu vëliau. Klausyk, laikas imtis darbo!

Tai taræs Dþufinas prisiartino prie sustingusio Melifaro. Atsistojo ið ðono, kad matytø, kas dedasi abiejuose veidrodþiuose. Pasistiebæs ant pirðtø galø, jis apmirë.

Uþgniauþiau kvapà. Laukiau. Ðá kartà nebuvo jokiø ðokiø. Tik Dþufino veidas ir poza iðdavë neátikëtinà átampà. Tada ûmai atsipalaidavæs Dþufinas lengvai mostelëjo ranka tarsi nuo brangios vazos traukdamas apdangalà. Bemaþ tà paèià akimirkà jis ið visø jëgø stumtelëjo vargðà Melifarà. Ið pradþiø buvæs nejudrus, jo kûnas mëðlungiðkai iðsilenkë, nuskriejo á prieðingà kambario galà ir plumptelëjo ant minkðtø grindø, atstojanèiø lovà. Tuoj pat prie jo priðoko seras Lonli-Loklis. Kairæ rankà paslëpæs po lochiu, deðiniàja jis mikliai grabinëjo apkvaitusá Melifarà. Iðkart supratau, kas èia vyksta: Lonli-Loklis naikino vargetà apraizgiusias plonas, þiburiuojanèias gijas. Darbelio aiðkiai buvo per akis: tas pats, kas iðgaudyti kiemsargio ðuns blusas. Seras Dþufinas nekrustelëdamas stovëjo nuoðalyje ir nenuleido akiø nuo veidrodþiø.

– Maksai, – staiga subaubë jis. – Mudu ðaunuoliai! Pavyko! Gali pasiþiûrët, tik atsargiai... Dar atsargiau nei vakar, aiðku?

Ið savo vietos maèiau ne viskà, bet iðmintingai nutariau artyn nelásti.

Veidrodis subangavo. Paþadintas jo gyventojas buvo alkanas ir ápykæs.

Taèiau kitame veidrodyje jau krutëjo jo antrininkas. Susidomëjusios pabaisos siekë viena kitos. Pamaèiau sunkø, beformá padaro kûnà, labiausiai primenantá baltà, nutukimo kamuojamà varlæ. Jis visas buvo apþëlæs tokios pat ðlykðèios gyvos vilnos kuokðtais, kokie augo aplink jo burnà, tamsià, drëgnà ir taip traukianèià, kad...

Nusukau akis, bet toji burna vis dar þiojëjo paèiose mano sàmonës gelmëse.

Tuomet prisiverèiau prisiminti blaivinantá Kacharo balzamo skoná. Tai padëjo, bet tik trumpai. Et, jei po ranka bûtø pilna gertuvë!

Kad visiems laikams atsikratyèiau haliucinacijos, uþvaþiavau sau per ausá ir tyliai sukaukiau: turi jëgø vyriokas!.. Uþtai po keliø sekundþiø visai atsikvoðëjau ir mane vël suëmë smalsumas. Pasisukau á veidrodþius.

Pirmiausia pamaèiau Lonli-Loklio siluetà, palinkusá virð gleivëto susikibusiø padarø gurvuolio. Kova buvo lygi. Tenka pripaþinti, kad antrininkas nenusileido originalui. Ðlykðtus kamuolys raièiojosi grindimis ir vien nuo minties, kad ði bjaurastis gali ûþtelëti man á kojas, aptemo akys. Apie pavojø net nepagalvojau, toks didelis buvo pasiðlykðtëjimas.

Kairë Lonli-Loklio ranka iðkilmingai ðvystelëjo virðun. Tai buvo nuostabiai graþus mostas, lakoniðkas ir galingas. Pirðtø galiukai kibirkðèiavo lyg elektrodø ugnys. Ausimi nesugaunamas, bet vidurius plëðiantis spengimas privertë mane 53

susiriesti dvilinkà. Taèiau spengimas tuoj pat liovësi. Padarai plykstelëjo balta ugnimi. Nusprendþiau, kad ðis fejerverkas liudija sëkmingà operacijos baigtá, bet ûmai atsitiko visai nebeþinia kas. Veidrodþiai sukruto kaip reikiant. Uþveidrodþio praraja ir jos atspindys traukë vienas kità lyg magnetai. Supratau, kad jø susidûrimo padariniai tiesiog nenuspëjami. „Ant grindø, Maksai!“ – riktelëjo Dþufinas. Ásakymui paklusau nedelsdamas. Jis pats kûlvirsèia nusirito prie vakar iðmuðto lango ir ásitempæs sustingo. Seras Lonli-Loklis grakðèiai atsitraukë atgal, prie Melifaro kûno. Ten jis pritûpë, áþvalgiai sukryþiavæs prieðais save rankas.

Ið dviejø gelmiø kilo tylus, bet aiðkiai prieðiðkas grumëjimas. Stiklai iðpampo lyg vëjo iðpûstos burës.

Atrodo, kol kas buvome saugûs. Ne mes jiems rûpëjome. Pasibjaurëtina begalybë susidûrë su savo kopija. Jos susipynë á kaþkokià pamiðusià Mebijaus juostà ir mëgino viena kità praryti, kaip kà tik vienas kità rijo jø gyventojai. Galø gale ið veidrodþiø liko tik tamsus, susivijæs klampios masës kamuolys.

– Na, sere Ðurfai, manau, dabar tavo eilë, – su palengvëjimu konstatavo Dþufinas.

– Ir að taip manau, sere.

Mirksnis – ir ið koðmaro neliko në padujø.

Dþufinas paðoko ant kojø. Pirmiausia jis apþiûrëjo Melifarà, kuris susirietæs tyliai gulëjo ant ðeimininko antklodþiø.

– Paprasèiausias alpulys, – dþiugiai praneðë. – Paprastø paprasèiausias, vulgarus alpulys, jam turëtø bûti gëda!.. Eime, Maksai, padësi man aptvarkyti namus. O tu, sere Ðurfai, gabenk ðità neákainojamà mësos gabalà á Kimpos glëbá.

Tegul já atgaivalioja, ruoðia marias kamros ir gerà ðimtinæ sumuðtiniø. Kimškitës uþ abiejø þandø, o mudu greitai prie jûsø prisidësim. Eime, sere Maksai!.. Ar jau susigaudei, kas ávyko? Mes já iðdûrëme, nuodëmingieji magistrai, mes já iðdûrëm!

Seras Ðurfas iðkilmingai uþsimovë savo storàsias pirðtines, o man jau nekilo abejoniø, ar tikrai bûtina jomis puoðtis. Jis èiupo Melifarà ir iðsineðë po paþastimi lyg susuktà kilimà.

O mudu su Dþufinu vël leidomës klajoti po namà. Savo uþkeikimà jis naikino iš lëto ir palaipsniui. Uþkerëtø namo gyventojø stingulys virto kietu miegu. Ir gerai: miegas nutrins neteisëtai gimusias kito Pasaulio grimasas, viskas uþsimirð, në vienas ið likusiø gyvø neliks visam amþiui paþenklintas praëjusios nakties prakeiksmo. Rytojaus rytà ðiuose didþiuliuose namuose visi bus bemaþ kaip naujai gimæ. Liks tik palaidoti tuos vargetas, kurie siautëjo salëje prie fontano, surengti generalinæ ruoðà ir pasikviesti gerà þiniuoná, kad porà tuzinø dienø girdytø visus namiðkius kokiom raminamosiom gyduolëm.

Kà gi, galëjo bûti blogiau. Galëjo bûti visai prastai.

Mudu iðëjom á sodà.

– A-a-ak, kaip gera! – atsidusau su palengvëjimu.

Seras Dþufinas Chali teikësi pliaukðtelëti man per tarpumentæ, o Jungtinëje 54

Karalystëje tai leistina tik artimiausiems draugams.

– Sere Maksai, pasirodei esàs padûkæs vëjas! Kur kas labiau padûkæs, negu man atrodë. O mano nuomonë apie tave buvo ne tokia jau bloga, patikëk!

– Padûkæs vëjas? Dþufinai, kodël bûtent vëjas?

– Taip pas mus vadinami nenuspëjami þmonës. Niekada neþinai, kà jie iðkrës po sekundes, kaip elgsis peðtynëse, kaip juos paveiks magija ir kaip – „Dþubatiko kvaitalas“. Netgi neþinia, kiek toks þmogus suvalgys per pietus: ðiandien iðlaiþys visus puodus, o rytoj pareikð, kad iðpaþásta nuosaikumà... Man ir reikëjo tokio padûkusio vëjo, gaivaus vëjo ið kito Pasaulio. Betgi tu, sere Maksai, pasirodei esàs tikras uraganas. Man sekasi!

Ið pradþiø sumiðau, bet tuoj pat pagalvojau: o kà?! Pasirodþiau tikrai ne ið kelmo spirtas. Bent jau ðioje istorijoje su senojo Makluko veidrodþiu. O kuklintis galësiu vëliau, kai mano þygdarbiø skaièius persiris per ðimtà.

Namie mûsø laukë ne tik seras Lonli-Loklis, oriai siurbèiodamas kamrà.

Iðblyðkæs, bet visai þvalus Melifaras siaubë sumuðtinius, kupinà jø padëklà pasidëjæs ant keliø. Chufas ádëmiai stebëjo jo veiksmus. Sprendþiant ið trupiniø, gausiai apkibusiø ðuns snukutá, seras Melifaras taip pat jautë jam prielankumà.

– Be reikalo mane gelbëjot! – iðsiðiepæs iki ausø nusilenkë jis Dþufinui. – Jûsø podëliai bûtø likæ pilnesni!

– Radai kuo gàsdinti! Tuos podëlius seniai reikëjo pravëdinti. Bet dëkok Maksui. Jis ir yra tikrasis tavo gelbëtojas.

– Aèiû, – pilna burna sumurmëjo Melifaras. – Tai tu surijai varliûkðtá, drauguþi? O aš maniau, kad já sudorojo rûstieji mûsø burtininkai.

– Þinoma, mudu su Ðurfu neblogai padirbëjome rankomis, – kukliai prisipaþino Dþufinas. – Taèiau tik po to, kai seras Maksas padirbëjo galva. Jeigu jam nebûtø ðovusi beprotiðka mintis apie antràjá veidrodá, tu pats bûtum tapæs sumuðtiniu... Ar bent prisimeni kà nors, tu, laimës kûdiki?

– Niènieko. Lokilonkis trumpai nuðvietë situacijà, bet jo versijai trûksta vaizdingumo. Reikalauju literatûrinio pasakojimo!

– Bus tau vaizdingumas. Pirmiau sukramtyk, nes paspringsi!

Seras Ðurfas grieþtai papurtë galvà.

– Sere Melifarai, mano pavardë Lonli-Loklis. Padarykit man paslaugà, kaip nors ásiminkit. Ne toks jau sunkus uþdavinys – tik vienuolika raidþiø.

– Taip ir sakau: Lonki-Lomkis! – Ir Melifaras þaibu atsisuko á mane: – Vadinasi, tu esi pagrindinis mano gelbëtojas? Nieko sau, sere Nakties Koðmare!

Lieku skolingas.

Tai buvo mano triumfo akimirka: deramà atsakymà buvau parengæs jau pakeliui: – Niekis, vyruti! Pas mus, Tuðèiosiose Þemëse, toká veidrodëlá rasi kiekvieno nuskarusio klajoklio mantoje. Nesuprantu, kodël èia, sostinëje, dël visokiø maþmoþiø keliama tiek triukðmo?

55

Ðurfas Lonli-Loklis mandagiai nusistebëjo: – Nejaugi, sere Maksai? Keista, kad apie tai neuþsimena në vienas tyrinëtojas.

– Nieko keista, – nutaisæs þmogëdros minà akiplëðiðkai pareiðkiau. – Tie, kas galëjo papasakoti, nutilo amþiams. Juk turime kuo nors pamaitinti savo mylimus ánamius!

Seras Dþufinas Chali prunkðtelëjo. Melifaras apstulbæs kilstelëjo antakius, bet tuoj pat susivokë, kad já mulkinu, ir balsu nusiþvengë. Lonli-Loklis atlaidþiai truktelëjo peèiais ir vël palinko prie savo puodelio.

– Vyruèiai, pataupykit jëgas! – áspëjo Dþufinas. – Ðiandien „Rajûne“ – visaliaudinë ðventë: Melifaro prisikëlimo diena. Jûs – kaip sau norit, o mudu su Maksu ûðim. Nusipelnëm. Sere Ðurfai, vaþiuosi su mumis, tai – ásakymas! Nebent tu, Melifarai... Tikriausiai dar esi labai silpnas... Pasigydyk, o mes pasiausime ir uþ tave!

– Kas èia silpnas? Að?! Tik nuveþkit iki „Rajûno“ – pamatysit!

– Tiek to, ákalbëjai. Nuveðim ir patëkðim ant slenksèio... Tiesa, juk dar neþinai, kaip seras Maksas vairuoja amobilerá. Pamatysi, ko nematæs! Kad tik kaulelius surinktum!

– Pamanykit... Sere Maksai, o tu tikrai lenktynininkas?

Iðdidþiai truktelëjau peèiais: – Man taip neatrodo, bet seras Dþufinas liko labai nepatenkintas, kai pamëgino su manimi pasivaþinët. Vis praðë vaþiuoti lëèiau, nors að ir taip vos ðliauþiau... Beje, èia visi vaþinëja labai lëtai. Ádomu, kodël?

Melifaras net pašoko.

– Jei sakai tiesà, tuomet esi tobulybë! Ir kodël jûs lig ðiol mûsø nenukariavot?

– Pasienio gyventojø karinis potencialas labai nedidelis, – pamokomai tarë seras Lonli-Loklis. – Uþtai jø intelekto galios, be abejo, toli pranoksta mûsiškes.

Seras Maksas, skirtingai nei jûs, teisingai ištarti mano pavardæ sugebëjo iš pirmo karto. Argi ne áspûdingas rezultatas?

56

–M

aksai, ar tu tikrai manai, kad èia tau bus patogu? – paklausë Dþufinas. Jis atrodë gerokai sutrikæs. – O gal tiesiog neapsipranti su mintimi, kad uþ tavo bûstà mokës Karalius?

Mane suëmë juokas: dar vakar kvaitau ið dþiaugsmo pagalvojæs, kad galësiu apsigyventi ðitame didþiuliame tuðèiame name. Tiesa, èia tik du aukðtai, kiekviename – po vienà kambará sulig nedideliu stadionu. Eche kaþkodël visai netaupomas plotas. Èionykðtë architektûra pripaþásta vien þemus dviaukðèius triaukðèius, taèiau labai erdvius pastatus. Mano pasirinktas namas Senøjø Monetø gatvëje buvo šiek tiek maþesnis uþ savo kaimynus, ir tai man netgi patiko, taèiau Dþufino reakcija buvo tokia, lyg jausèiau liguistà potrauká lûðnynams.

– Mes, pasienio gyventojai – áproèiø vergai, – iðdidþiai pareiðkiau. – Pamatytumët jurtas, kuriose mes glaudþiamës ten, kur Vuko grafystë susilieja su Tuðèiosiomis Þemëmis... Ði etnografinë nuoroda konspiracijos tikslais buvo specialiai skirta namo savininkui, pagarbiai stûksanèiam nuoðalyje. Negi skelbsi doram miestelënui, kad bûsimasis jo nuomininkas – išeivis ið kito Pasaulio! Aiðku, þmogelis nuo uþgriuvusios já sëkmës pakvaiðo, taèiau ne tiek, kad praleistø pro ausis intriguojanèià informacijà apie mano praeitá.

– Be to, šis pasirinkimas visai atitinka darbdavio interesus. Kuo prastesni bus mano namai, tuo daugiau laiko praleisiu tarnyboje.

– Logiðka, sere Maksai... Na gerai, virðuje tu miegosi, apaèioje priiminësi sveèius... O kur ketini laikyti tarnus?

Nusprendþiau galutinai pribaigti savo ðefà: – Að – prieð tarnus. Nepakæsiu, kad po mano namus ðmirinëtø svetimas þmogus, uþvertinëtø knygas, kurias palikau atverstas, knaisiotøsi po mano daiktus, kniauktø mano sausainius, nuolankiai þvilgèiotø man á akis ir lauktø vertingø nurodymø. O aš uþ visa tai dar turëèiau mokëti! Aèiû – nereikia.

– Viskas aiðku, sere Maksai. Grieþtas asketizmas, susiformavæs dël patologinio ðykðtumo. Kaip rengiesi iðleisti sutaupytus pinigus?

– Kolekcionuosiu amobilerius. Mano temperamento në vienas ilgai neatlaikys.

59

Seras Dþufinas atsiduso. Keturiasdeðimties myliø per valandà greitá jis laikë neleistinu nutrûktgalviðkumu. Gal taip ir yra: iki man atsirandant Eche, èia gyvavo tamsuoliðkas prietaras, kad 30 myliø per valandà – amobilerio, to èionykðtës technikos stebuklo, galimybiø viršûnë. Todël man iðkart pavyko tapti miesto áþymybe.

– Sere Maksai, vis dëlto tu baidyklë! Apsigyventi name, kur tik trys apsiplovimo baseinai...

Tenka pripaþinti, dël baseinø apsikvailinau. Èia, Eche, vonios kambarys – ypatinga vieta. Penki ðeði nedideli baseinai su skirtingos temperatûros vandeniu ir ávairiausiais aromatiniais priedais – ne prabanga, o higienos norma. Vis dëlto sibaritu kol kas netapau. Sero Dþufino namuose, kur tokiø baseinø net vienuolika, praustis man buvo ne malonumas, o sunkus kryþius. Tad buvau ásitikinæs: trijø man per akis!

– Gal tu ir teisus, – numojo ranka seras Dþufinas. – Koks skirtumas, kur pernakvoti... Gerai, vyruti. Juk gyvenimas – tavo ir gali darkyti já kaip tinkamas.

Vaþiuojam á „Rajûnà“, sere Maksai, nei šis nei tas, jei neatsirasime ten valanda anksèiau uþ kitus!

Gatvëje mudviejø laukë Visiðkos tvarkos valdybos budintis amobileris.

Namo ðeimininkas gavo iðsvajotus paraðus ant nuomos sutarties ir negalëdamas patikëti savo laime iðgaravo, kol dar nespëjom apsigalvoti. „Rajûnas Bunba“, geriausia Echo uþeiga, priëmë mus á ðiltà glëbá.

Nedelsdami susëdom prie savo pamëgto staliuko tarp baro (kalbama, paties ilgiausio Eche) ir lango á kiemà. Að atsisëdau veidu á kuklø peizaþà, o serui Dþufinui atiteko vaizdas á barà ir drauge – á neaprëpiamà madam Þiþindos biustà.

Kaip ir buvom ketinæ, atëjome anksèiau uþ kitus. Ðiandien turëjau bûti oficialiai pristatytas kolegoms, o tokius „valdiðkus renginius“ seras Dþufinas tradiciškai organizuoja tik „Rajûne“. Manæs laukë ðiek tiek lengvesnë procedûra, nes su dviem Maþosios slaptosios paieðkos kariuomenës koviniais vienetais jau buvau spëjæs susipaþinti. Seras Melifaras, sero Dþufino Chali Dieninis Veidas, ir seras Ðurfas Lonli-Loklis, Meistras Nereikalingø Gyvybiø Nutraukëjas (argi ne puikus vyruko amatas?!), jau turëjo malonumà su manim apsiuostyti, kai bendromis jëgomis tramdëme pakvaišusá senojo sero Makluko veidrodá. Tuomet taip jau nutiko, kad naujieji mano paþástami patyrë gausybæ áspûdþiø, ir per pasitarimus prie puodelio kamros kraupiai ðnabþdëdamiesi noriai viskà apsakinëjo.

Paslaptingos Dþufino uþuominos dar labiau kurstë smalsumà.

Taip að suspëjau ágyti supermeno reputacijà. Tai glostë savimeilæ, bet ir ápareigojo. Nervinausi ir buvau dëkingas Dþufinui, kad pasiûlë ateiti á „Rajûnà“ anksèiau uþ kitus. Kai pasirodys bûsimieji kolegos, bent jau bus apðilusios kojos.

Gal net ðirdis, jeigu gausiu iðmesti burnelæ „Dþubatiko kvaitalo“.

Taèiau netrukus iðaiðkëjo, kad „Dþubatiko kvaitalas“ anaiptol nëra tobulumo virðûnë. Mums atneðë nuostabios kamros ir àsotëlá kvapaus likerio, kurio pavadinimas – „Tamsos aðaros“ – këlë man ðioká toká nerimà. Pasirodo, be reika60

lo, nes pavadinimas buvo tik duoklë senovinio gërimo kûrëjui ir lyriðkam jo nusiteikimui, o skonio negadino.

– Nagi, atsipalaiduok, – ðyptelëjo Dþufinas. – Mudu su Melifaru tiek apie tave pripaistëme, o seras Lonli-Loklis taip raiðkiai tylëjo, kad kiti, varguolëliai, ateis apsikarstæ visais sergstinèiais amuletais, kokius tik pajëgs sumedþioti.

– Kurgi ne... ásivaizduoju... Dþufinai, ar ta pagyvenusi ledi prie gretimo staliuko kartais ne ið jûsø komandos? Kaþkodël ji labai baugðèiai á mane þvairuoja...

Didþiai mano nuostabai, seras Dþufinas Chali ásmeigë á mane bemaþ grasinamà þvilgsná. Neþinojau, në kà galvot.

– Maksai, kodël taip pasakei? Gali paaiðkinti?

– Tiesiog uþëjo noras pajuokauti. Ir kaip tyèia pasitaikë ði miela dama, kuri, beje, tikrai á mane þvairuoja. Ligi ðiolei.

– Sere Maksai, tu vis labiau mane stebini!

– Kà turite omenyje?

– Ogi tà, kad rytoj að taip pat apsikarstysiu sergstinèiais amuletais... ðiaip, dël visa pikta.

Tuo metu apkûni pagyvenusi ledi gracingai pakilo nuo savo staliuko ir siaustydamasi tamsaus lochio klostëmis ëmë artintis prie mûsø. Pakeliui damos veidas þaibiðkai kito. Ir prie mûsø priëjo anaiptol ne dama, o þavus senyvas dþentelmenas, stambus ir tvirtas. Nesuvokdamas, kas èia dedasi, tik klapsëjau akimis.

– Regiu tave lyg tikrovëje, sere Maksai, – pagarbiai pareiðkë jis delnu prisidengdamas akis, kaip ir derëjo susipaþástant. Automatiðkai pakartojau pasveikinimà.

– Dþiaugiuosi galëdamas pasakyti savo vardà: að – seras Kofa Jochas, Meistras Girdintysis. Sveikinu, bernuþëli. Tu mane sudorojai.

– Bet að në neketinau, sere, – praveblenau sumiðæs. – Tiesiog pajuokavau...

– Dar paþadëk, kad daugiau taip nedarysi, – ið ðirdies nusikvatojo Dþufinas.

– Tik paþiûrëk á já, sëdi lyg prasikaltæs... Kitas tavimi dëtas ið puikybës sprogtø!

Seras Kofa Jochas ðvelniai ðyptelëjo: – Tai teikia vilèiø. Juk mûsø kontoroje turi bûti nors vienas drovuolis.

Jis atsisëdo ðalia Dþufino, veidu á mane, ir pasimëgaudamas gurkðtelëjo kamros.

– Vis dëlto niekur kitur Eche tokios neiðverda! – konstatavo seras Kofa Jochas ir vël nusiðypsojo: – Turiu naujienø jums abiem. Mieste iðsijuosæ lieþuvauja apie naujàjá pono Garbiojo Virðininko Naktiná Veidà, taigi apie tave, vyruti.

Populiariausios dvi versijos. Pirmoji: Dþufinas Chali atsivedë á Echà bûtybæ ið Mirusiøjø Pasaulio. Tu suþavëtas, sere Maksai? Antroji versija: seras Garbusis Virðininkas átaisë Valdyboje savo pavainiká sûnø, kurá nuo neatmenamø laikø slëpë pasienyje. Jûs patenkintas, Dþufinai?

– Negalëjo sugalvoti ko nors sàmojingesnio, – suniurzgë mano bosas. – Sostinës mitologija plëtojama tik dviem kryptim: uþdraustoji magija ir mano jaunystës seksualiniai nuotykiai. Pastaraisiais ypaè domimasi, nes, uþuot gimæs Eche kaip visi normalûs þmonës, atvykau èia ið Ketario. Kaþkodël èia laikomasi 61

nuomonës, kad provincijoje, iðskyrus kasdiená paleistuvavimà, absoliuèiai nëra kà veikti... Ta-a-aip, Kofa, karaliui, ko gera, teks padidinti jums algà... Kasdien klausytis ðitokiø blëniø – ne juokø darbas!

– Nieko. Pirmuosius aðtuoniasdeðimt metø mane tai erzino, paskiau pripratau. Að, Maksai, labai seniai dirbu su Dþufinu, – ir Kofa Jochas vël ðiltai, globëjiðkai man ðyptelëjo.

– O prieð tai seras Kofa buvo Deðiniojo kranto policijos generolas, – tarë Dþufinas. – Ir daugelá metø mëgino mane areðtuoti. Porà kartø jam beveik pavyko, tik per plaukà... Viskas vyko Ordinø epochoje, gerokai prieð mûðá dël Chremberio kodekso. Tais laikais, kai kiekvienas miestelënas bet kurià akimirkà galëjo iðkrësti keturiasdeðimtosios pakopos ar dar smagesná pokðtà, þiûrint, kiek iðlavëjæs jo humoro jausmas. Ásivaizduoji?

Tylomis papurèiau galvà. Vis dëlto sunku apsiprasti su mintimi, kad þmonës èia gyvena ne maþiau kaip tris ðimtus metø. O iðkilesnës asmenybës, kuriø mano aplinkoje turëtø bûti dauguma, patraukliai egzistuoti ásigudrina bemaþ iki begalybës. Ádomu, kiek serui Kofai metø? Ið paþiûros ne daugiau kaip ðeðiasdeðimt – matuojant mano matais. O èia ðeðiasdeðimtmetis þmogus – paauglys. Ðtai Melifaras, kurá palaikiau bendraamþiu, pragyveno Pasaulyje jau ðimtà penkiasdeðimt meteliø. Jis gimë tà rytà, kai suþinota apie galutinæ Gurigo VII pergalæ prieð senuosius ordinus ir skubø Chremberio kodekso priëmimà. Taigi pirmøjø Chremberio kodekso metø pirmàjà dienà; jis mëgdavo ið to pasiðaipyti, ir vis dëlto átariu, kad ðirdyje labai didþiavosi.

Dþufino amþiaus kaþkodël net drovëjausi klausinët... o gal tiesiog bijojau iðgirsti koká visai beprotiðkà skaièiø... Ir kaip tarp jø að – trisdeðimtmetis – turëjau jaustis! Juk mano metø jie buvo vaikai, vos tik pradëjæ mokytis...

Man besigrumiant su aritmetika, mûsø draugija pagausëjo. Drovià ðypsenà nuo slenksèio man pasiuntë jaunuèio veido vaikinas, kurio neproporcingai iðtásusá laibà kûnà slëpë praðmatnus violetinis lochis. Pakeliui jis ásigudrino apversti këdutæ, o tada taip meiliai atsipraðë pusamþës damos, atsidûrusios netoli katastrofos vietos, kad toji palydëjo nevëkðlà ilgu, ðvelniu þvilgsniu. Ði simpatinga bûtybë jau ið tolo pradëjo kalbëti ir paðëlusiai gestikuliuoti: – Esu be galo laimingas, kad pagaliau turiu progà pareikðti jums, sere Maksai, savo susiþavëjimà! Ir ketinu iðklausinëti jus daugybës dalykø...

Prisipaþinsiu, atleiskite man uþ tokià nepagarbià formuluotæ, visà laikà degte degiau ið nekantrumo ir smalsumo,...

– Kas jûs?

Mano burna nejuèia iðsiðiepë iki ausø. Jauèiausi lyg roko þvaigþdë, persekiojama fano, iðauklëto moèiutës grafienës.

– Atleiskite! Þinoma, dþiûgauju galëdamas pasakyti savo vardà! Seras Lukfis Pencas, Meistras Þiniø Saugotojas, jûsø paslaugoms.

– Ðis gamtos stebuklas, sere Maksai, priþiûri mûsø burivuchus, – ásiterpë Dþufinas. – Tikriau, burivuchai, turëdami laiko, já priþiûri.

62

Mano susidomëjimas ponu Pencu šoktelëjo iki debesø. Apie protingus kalbanèius paukðèius, apdovanotus absoliuèia atmintimi, jau buvau girdëjæs.

Jungtinëje Karalystëje burivuchø beveik nëra, jø tëvynë – tolimas Arvarocho þemynas, taèiau Name prie Tilto gyvena per ðimtà ðiø nuostabiø padarø. Visiðkos tvarkos valdyboje jie tarnauja kaip savotiðki archyvai. Kiekvieno paukðèio fenomenali atmintis saugo tûkstanèius datø, vardø ir faktø. Kalbëtis su burivuchu, maniau sau, kur kas ádomiau, nei knaisiotis popieriuose!

Nekantravau savo akimis pamatyti ástabiuosius paukðèius, ir paþintis su þmogumi, praleidþianèiu su jais iðtisà darbo dienà, man atrodë labai naudinga.

– Sere Lukfi, o kodël tu vienas? – ðypsodamasis paklausë Dþufinas Meistro Þiniø Saugotojo, kuris jau ásitaisë ðalia manæs, nepraleidæs progos brangaus lochio skvernà ámerkti á kamros puodelá. Tiesa, nelaimës kol kas tuo ir apsiribojo.

Dabar, ádëmiai iðtyrinëjæs jo fizionomijà, supratau, kad seras Lukfis Pencas nëra toks jaunutis, jis tiesiog priklausë retai rûðiai þmoniø, kurie labai ilgai atrodo lyg berniûkðèiai, ir tik vëliau, sulaukus gilios senatvës, jø iðvaizda ima atitikti amþiø.

Lukfis sumiðæs nusiðypsojo: – Matote, sere Dþufinai, kiti sprendþia vienà nedidelæ filosofinæ problemà...

Valdþios ir atsakomybës konflikto klausimà.

– O, nuodëmingieji magistrai! Kas gi ten vyksta?

– Nesijaudinkite, sere. Jie tik ieðko sprendimo. Juk kas nors turi likti Valdyboje. Viena vertus, tai yra sero Melifaro pareiga, nes jis – jûsø Veidas... Ir kai Name prie Tilto nëra jûsø, ten turi bûti jis. Be to, su seru Maksu jis jau paþástamas, todël etiketo problemos nekyla. Antra vertus, bûdamas jûsø pavaduotojas ir mûsø virðininkas, seras Melifaras turi teisæ vietoj savæs palikti kà panorëjæs...

Dþufinas nusikvatojo, seras Kofa supratingai lûpø kampeliu ðyptelëjo.

– Kai buvau beiðeinàs, – tæsë Lukfis ir iðsiblaðkæs siurbtelëjo „Tamsos aðarø“ ið mano taurës, – ledi Melamori ryþtingai pareiðkë, kad ið jø trijø tik ji dar nëra pristatyta serui Maksui, todël nenorinti nieko girdëti ir einanti á gretimà kambará laukti to idiotiðko ginèo pabaigos. Iðdrásiu su ja nesutikti: ginèas visais atþvilgiais buvo ádomus ir pamokomas. Bet pamaniau, kad serui Melifarui gali ðauti galvon, jog að taip pat esu Slaptosios paieðkos tarnautojas. Þodþiu, nutariau verèiau pasirodyti nemandagus ir iðeiti vienas.

– Atiduok serui Maksui jo tauræ ir pasiimk savàjà: ji pilnesnë, – delikaèiai ðnipštelëjo seras Kofa Jochas. – Pasisaugok, bernuþëli: o jeigu Tuðèiøjø Þemiø gyventojo akimis tai pats baisiausias áþeidimas?! Tu net neásivaizduoji, kos baisus bûna sero Makso pyktis...

– Oi... – Sero Lukfio Penco veide vienu metu atsirado dvi iðraiðkos: iðgàstis ir smalsumas. – Tai tiesa, sere Maksai?

– Jums pasisekë, sere Lukfi, – ðyptelëjau. – Pagal mûsø paproèius tai pats trumpiausias kelias á tvirtos draugystës pradþià. Bet kad ritualas bûtø atliktas iki galo, esu priverstas iðtuðtinti jûsø tauræ, juoba ji ið tikrøjø pilna!

63

Seras Dþufinas Chali paþvelgë á mane beveik su tëviðku pasididþiavimu.

Lukfis nuðvito: – Ðtai, sere Kofa, o jûs sakëte – áþeidimas... Apskritai mano intuicija puiki.

Dar tada, kai mokiausi... Ak, ponai, atleiskite, ásismaginau, o mano studijø laikai nëra pati ádomiausia tema uþstalës pokalbiui. – Jis pasisuko á mane. – Sere Maksai, ar tiesa, kad jûs dirbsite vienas ir tik naktimis? Þinot, naktis – pats nuostabiausias paros laikas! Visada pavydëjau þmonëms, kuriø netraukia á lovà iðkart po saulëlydþio... Ðtai mano þmona, Variða, taip pat tvirtina, kad tikrasis gyvenimas prasideda tik po saulës laidos. Todël man taip retai pavyksta iðsimiegoti... – netikëtai uþbaigë kalbà neprilygstamasis vyrukas ir galiausiai ðiek tiek sumiðo.

– Nieko, – paguodþiau vargðelá, – jûs turite savø privalumø.

– Tik paþiûrëkit, filosofiniame ginèe laimëjo atsakingumo idëja, – tarë seras Dþufinas. – Sveikinu nugalëtojus!

Prie mûsø artëjo visais atþvilgiais ásidëmëtina pora. Ilgðis seras Ðurfas LonliLoklis Èarlio Votso paminklo veidu ir, kaip visada, baltais apdarais. Á jo rankà rëmësi maþutë, bet aiðkiai guvi panelë, elegantiðkai ásisupusi á naktinio dangaus spalvos lochá. Uþuot gavæs plaèiapetæ amazonæ, kurios tikëjausi, á koleges gavau dangiðkà bûtybæ Dþeimso Bondo drauguþës, anglø aktorës Dianos Rig, veideliu. Ádomu, kaip èia þiûrima á tarnybinius romanus? Reikës paklausti Dþufino...

Juokai juokais, taèiau ledi buvo ne tik graþi. Tamsiai pilkose akyse ðvietë protas ir ðmaikðtumas, mano galva – dvi to paties medalio pusës. Be to... Visu kûnu, neseniai prabudusiu stebuklingoms galimybëms, jauèiau nuo ðios maþutës ledi sklindantá pavojø, ne maþiau grësmingà, nei spinduliavo flegmatiðkasis seras Lonli-Loklis, kurio mirtinas rankas jau buvau matæs besidarbuojanèias.

– Dþiaugiuosi galëdama pasisakyti savo vardà: Melamori Blim, Meistrë Pasislëpusiøjø ir Bëganèiøjø Persekiotoja, – tyliai prisistatë ledi. Mano nuostabai, ji akivaizdþiai jaudinosi. Nuodëmingieji magistrai, ko jai apie mane pritauðkë?

– O að dþiaugiuosi jûsø nuostabø vardà iðgirdæs, – atsakiau jai. Ne pagal reglamentà, uþtai – ið ðirdies.

Lonli-Loklis, mandagiai linktelëjæs man su slepiamu seno paþástamo pasididþiavimu, atsisëdo ðalia Lukfio Penco. Melamori priëjo visai arti, ir mano ðnervës suvirpëjo nuo kartoko jos kvepalø aromato.

– Atleiskite uþ familiarumà, sere Maksai, taèiau að nusprendþiau ateiti su dovana. Jei bûèiau pasielgusi kitaip, seras Dþufinas palaikytø mane ðykðtuole, – tai sakydama ji ið lochio klosèiø iðtraukë nedidelá keraminá butelá. – Esu tikra, tokio vyno jums dar nëra tekæ ragauti. Að ir pati retai kada juo pasmaguriauju, nors mano giminaitis Kima Blimas mane ið visos ðeimos lepina labiausiai.

Atsargiai perdavusi man butelá, ji atsisëdo ant këdutës ðalia sero Kofos.

Susimàstæs apþiûrinëjau padovanotà indà.

– Sere Maksai, net neásivaizduoji, kaip tau pasisekë! – ðûktelëjo Dþufinas, pajaunëjæs, rodos, pora ðimtmeèiø. – Tai nepaprasta retenybë: „Amþinoji rasa“ – 64

vynas ið paèiø giliausiø Septynlapio ordino rûsiø! Kima Blimas, Melamori dëdë, yra Ordino vynø vyriausiasis priþiûrëtojas. Todël ir laikau jà tarnyboje... Na jau, ledi Melamori, neásiþeisk! Galima pamanyti, kad tik nuo vakar mane paþásti! Jau galëtum bûti sudariusi sero Dþufino Chali kvailø juokeliø sàraðà... ir uþ neblogus pinigus pardavusi „Echo bruzdesiams“.

– Seras Maksas visai manæs nepaþásta ir pamanys, kad á Slaptàjà paieðkà ið tiesø patekau giminiø proteguojama... – ásiþeidusi suðnibþdëjo Melamori.

– Uþtai seras Maksas paþásta mane, neprilygstamoji. Be to... Manau, jis tave jau perkando. Dar nepraëjo në pusvalandis, kai jis parodë á serà Kofà, kuris èia atëjo impozantiðkos ledi pavidalu, ir paklausë manæs, ar toji miela dama nëra vienas ið Slaptøjø sekliø. Juk taip, sere Maksai? Á mane susmigo trys poros apstulbusiø akiø. Pajutau gyvà reikalà iðtirti savo taurës turiná. Sutrikæs truktelëjau peèiais: – Ið musës darote dramblá, sere. Na, tarkime, vienà kartelá að tikrai atspëjau... Tiek to, galiu prisipaþinti: pamatæs ledi Melamori pagalvojau, kad ji ne maþiau pavojinga nei seras Ðurfas... Tik tiek. – Ir pamerkiau pasipûtusiai ledi: – Að nesuklydau?

Melamori nusiðypsojo lyg soti katë.

– Manau, kad vyrukai, kuriuos uþ sprando nuvilkau á Cholomá arba ten, ið kur dar sunkiau pabëgti... O taip, sere Maksai, jie patvirtintø, jog jûs nesuklydote. – Ir pridûrë lyg caca mergytë: – Vis dëlto jûs man pataikaujate. Seras Ðurfas – nepralenkiamas þudikas. O að – ðiaip... po truputá mokausi... Uþtai að labai greitai juos suseku! – Melamori vël parodë aðtrius dantukus. – Vos uþminu ant kieno nors pëdsako, þmogelio ðirdis iðkart supranta, kad mudviejø susitikimas neiðvengiamas, ir já apleidþia sëkmë... – Maþutë pavojingoji ledi sumiðusi apþvelgë mûsø dëmesingus veidus. – Atleiskit, atrodo, bûsiu ásismaginusi. Ponai, að jau tyliu.

– Niekis, – tëviðkai suramino jà Dþufinas, – dþiaukis, mergyte, kad nëra Melifaro. Kaip manai, kurioje vietoje jis bûtø nutraukæs tavo ugningà prakalbà?

– Ties antru þodþiu, – sukikeno Melamori, – tai jau patikrinta! Beje, kai su seru Melifaru liekame dviese, jo galantiðkumas tampa beribis ir jis leidþia man pasakyti kokius penkis ðeðis þodþius ið eilës. Ásivaizduojat?

– Neásivaizduoju. Jo draugijoje netgi man tai pavyksta labai retai, o juk að, ðiaip ar taip, – Garbusis Virðininkas... Beje, sere Ðurfai, kaip jums pavyko já áveikti?

– Paprastai, sere. Papraðiau asmeniná jûsø burivuchà Kuruðà pakartoti tarnybinæ instrukcijà, kurià seras Melifaras gavo pradëdamas eiti pareigas. Ten aiðkiai pasakyta, kad... – kuo ramiausiai pradëjo seras Lonli-Loklis.

– Viskas aiðku, – prajuko Dþufinas, – gali toliau nepasakot. Oi, tegul judu skylë danguje, abu labu tokiu!

Padariau iðvadà, kad Maþosios slaptosios paieðkos kariuomenës harmonija pagrásta senuoju dialektiniu prieðybiø kovos ir vienybës principu.

Temperamentingasis Melifaras ir ðaltakraujis Lonli-Loklis, nenuspëjamasis 65

Dþufinas ir respektabilusis seras Kofa Jochas, gerietis ilgðis Lukfis ir grësminga maþoji ledi Melamori Blim. Susimàsèiau: kieno prieðprieða lemta tapti man?

Matyt, visø: juk að – kito Pasaulio padaras.

Tada visø dëmesys nukrypo á man padovanotà butelá.

– Sere Kofa, ar galiu papraðyti, kad ðá stebuklà sàþiningai padalytumëte? – Nuojauta man pakuþdëjo, kad ðis pagyvenæs dþentelmenas – bûtent tas þmogus, á kurá verta kreiptis iðkilus buitiniams sunkumams.

Savo dosnumu amþiams uþkariavau visø susirinkusiøjø ðirdis. Vëliau seras Dþufinas man pasakë, kad jeigu dovanà bûèiau iðsineðæs namo, niekam në á galvà nebûtø ðovæ man priekaiðtauti: þmogaus silpnybës gastronomijos raritetams èia gerbiamos. Todël mano sprendimas gurmanø kompanijai buvo malonus netikëtumas.

Kai prasidëjo degustacija, Lonli-Loklis vël privertë mane apstulbti. Ið baltutëlio lochio klosèiø jis iðsitraukë nuo laiko patamsëjusià medinæ tauræ ir iðtiesë jà serui Kofai. Pats faktas per daug nenustebino: man galvoje puikiausiai tilpo mintis, kad seras Ðurfas specialiai tokiems atvejams visur neðiojasi senoviná ðeimos indà. Bet pamaèiau, jog taurë beveik neturi dugno. Seras Kofa á tai visai nekreipë dëmesio ir á skylëtà Gralá ramiausiai pylë taurøjá gërimà. Ið taurës neiðvarvëjo në laðas. Dþufinas suprato, kad man skubiai reikalinga trumpa istorinë informacija.

– Nesistebëk, Maksai. Kadaise seras Ðurfas buvo Skylëtosios Taurës magø ordino narys. Jis ten ëjo Þuvininko, Ordino akvariumø priþiûrëtojo, pareigas, o tie akvariumai buvo ne maþiau skylëti negu ðis pagarbos vertas indas. Ordino nariai mito vien þuvimi, kurià veisë tuose akvariumuose, ir uþgerdavo jà ið tokiø pat skylëtø tauriø. Ar ne taip, mano drauge?

Lonli-Loklis oriai linktelëjo ir gurkðtelëjo vyno.

– Iki Sumaiðties laikø, – tæsë Dþufinas, – Skylëtosios Taurës ordinas bièiuliavosi su Septynlapio ordinu, Maloninguoju ir Vieninteliu, – komiðkas reveransas ledi Melamori pusën, – todël buvo iðvaikytas gana palankiomis sàlygomis.

Mûsø seras Ðurfas, taip pat kiti jo kolegos, lig ðiol turi specialø leidimà atlikinëti senoviná savo ordino ritualà – gerti ið skylëtos taurës. Beje, ðiam ritualui Ðurfas taiko draudþiamà magijà ir privalo gerokai pasistengti, kad neutralizuotø grësmingus jos padarinius. Tai jis visada atlieka sëkmingai, taèiau iðeikvoja didumà galiø, kuriø jam suteikia ritualas... Sere Lonli-Lokli, ar nieko nepraleidau?

– Jûs trumpai ir labai iðsamiai iðdëstëte mano poelgio prieþastis ir padarinius, – oriai linktelëjo Lonli-Loklis. Tauræ jis laikë abiem rankom, akmeniniame jo veide galëjai pastebëti átampos ir palaimos ðeðëlá.

Po to, kai pilnas padëklas su ávairaus kalibro puodais ir porcija „Amþinosios rasos“ mano pageidavimu buvo nusiøstas vargðeliui Melifarui, galëjau neabejoti: dabar kolegos pasiryþæ numirti vien uþ mano ðypsenà, visi iki vieno. Tiesà sakant, nesirengiau juos tam skatinti: visà vakarà ðypsojausi daug ir uþ dykà. Ásigudrinau atsargiai apeiti aðtrius etnografinius klausimus, kuriuos berte bërë smalsus, taèiau patiklus seras Lukfis, koketuoti su ledi Melamori, bûti malonus serui Kofai, teisin66

gai tarti sero Lonli-Loklio vardà ir linksminti serà Dþufinà. Nusistebëjau pats: lig tol paniurëliui Maksui niekad nëra pavykæ tapti tokio didelio kolektyvo siela.

Kai iðtuðtintø puodø kiekis pranoko indø plovëjø pajëgas, pagaliau susirengëm skirstytis. Seras Kofa Jochas kilniaðirdiðkai pasiðovë pakeisti poste Melifarà. Seras Dþufinas Chali ne maþiau kilniaðirdiðkai dovanojo jiems abiem neeilinæ Laisvës nuo rûpesèiø dienà ir pakvietë rytoj saulei leidþiantis dalyvauti bendroje vakarienëje „Rajûne“. Tad Melifaras, praleidæs ðiandieniná renginá, tik iðloðë!

Kà gi, Visiðkos tvarkos valdybai paskutinæ naktá teks iðtverti be manæs. Ðià naktá rengiausi paskirti persikraustymui á naujà bûstà. O kitàdien po pietø turëjau pasirodyti Name prie Tilto ir oficialiai pradëti eit pareigas, taigi per kelias valandas pamëginti suprasti, kà vis dëlto turësiu veikti. Beje, nepasitikëjimas savo jëgomis palengva slûgo.

Parveþti ledi Melamori buvo atsiøstas ðeimos amobileris. Trapioji Meistrë Persekiotoja atsisveikindama paslaptingai nusiðypsojo, tyliai pasakë man, kad „seras Maksas“ – keistas vardas: pernelyg trumpas, bet graþus. Ir iðkeliavo namo pompastiðkai lyg karalienë: jos amobilerá, neskaièiuojant veþëjo, aptarnavo du muzikantai, kurie turëjo kompensuoti automobilio magnetolos stygiø.

Lukfis ir Lonli-Loklis iðvyko Visiðkos tvarkos valdybos tarnybiniu amobileriu (tokià teisæ turi visi, bet ne kiekvienas teikiasi ja pasinaudoti). Ðtai mudviejø atvyko senasis Kimpa, sero Dþufino Chali liokajus. Dþufinas visuomet gráþta namo tik nuosavu transportu ir tvirtina, kad vaþiuodamas tarnybine maðina jauèiasi esàs tarnyboje. O sëdëdamas nuosavame amobileryje, jis, girdi, jau tarsi namie. Ir reikëtø bût paskutiniu mulkiu, kad atsisakytum galimybës baigti darbo dienà pusvalandþiu anksèiau. Mano galva, visai logiðka!

Pakeliui mudu smagiai tylëjom. Kuomet su þmogumi yra apie kà pakalbëti, tai rodo abipusæ simpatijà. Kai turite apie kà drauge patylëti – tikros draugystës pradþià.

– Pasëdësime valandþiukæ prie kamros, – ne paklausë, o veikiau konstatavo Dþufinas, kai perþengëme namø slenkstá. Maþylis Chufas, vizgindamas trumpà uodegëlæ, dþiugiai pasitiko mus vestibiulyje. „Maksas atëjo... ir iðeina. Toli toli“, – pasiekë mane paprastos ir liûdnos ðunelio mintys.

– Ne taip jau toli, Chufai! – nuraminau savo bièiulá. – Pasiimèiau ir tave, bet juk pats nenorësi skirtis su ðeimininku! Be to, skirtingai nei Kimpa, að nemoku gaminti valgio. O tu juk gurmanas... Bet að atvaþiuosiu pas tave á sveèius. Gerai?

Gauruotasis mano drauguþis atsiduso ir apsilaiþë. „Á sveèius... Pietauti!“ – entuziastingai atsiliepë jis.

Seras Dþufinas buvo patenkintas: – Na ðtai, viskas gerai. Taip ir reikia, Chufai! Sveikas pragmatizmas ir jokiø sentimentø!

67

Svetainëje susëdome á jaukius krëslus, Chufas meiliai susirangë man ant kojos, nusprendæs, kad atsisveikindamas gali sau leisti nedidelæ neiðtikimybæ Dþufinui. Kimpa atneðë kamros ir sausainiø. Pasigardþiuodamas uþsirûkiau paskutinæ cigaretæ, nes jø atsargos jau iðseko. Dabar prasidës visai naujas gyvenimas: arba priprasiu prie pypkës, arba iðvis mesiu rûkyti. Abu variantai nebuvo labai viliojantys, bet treèio neduota! Ðiek tiek palieþuvavome apie naujuosius mano paþástamus: sero Dþufino smalsumas – iðties beribis. Dabar já domino mano áspûdþiai: kaip man patiko Kofa? O Lukfis? O Melamori? Kad jau kalba ëmë suktis apie jà, ryþausi pasidomëti, kaip yra su tarnybiniais romanais: ar jø nedraudþia koks neþinomas man Chremberio kodeksas? Nes jeigu drauþia, tai tegul Dþufinas areðtuoja mane tiesiog dabar. Uþ nusikalstamus këslus.

– Apie jokius draudimus nieko neþinau. Keista mintis... Ar pas jus tai praktikuojama, turiu galvoje – draudþiama? – nustebo jis.

– Tarsi ne... Tiesiog manoma, kad tarnybiniai romanai – nepageidautini.

Taèiau visi tik tuo ir uþsiëmæ.

– Keistas tasai tavo Pasaulis, sere Maksai! Manoma vienaip, daroma kitaip...

Pas mus apskritai niekas nëra „manoma“. Ástatymai apibrëþia bûtinybæ, prietarai – vidines nuostatas, tradicijos byloja apie mûsø áproèius, taèiau kiekvienas gali elgtis kaip nori. Todël – pirmyn, jeigu jau uþsidegë... Tik nemanau, kad ði mintis bûtø vykusi. Ledi Melamori – keista mergina. Nepataisoma idealistë ir, atrodo, labai brangina savo vienatvæ. Melifaras jau kelerius metus bando rëþt apie jà sparnà, ji mielai su visais tai aptarinëja, o kokia nauda?!.

– Ásivaizduoju Melifaro merginimà! „Patraukite man iš akiø savo nuostabø uþpakalá, neprilygstamoji, nes dieviðkos jo formos trukdo man susikaupti!“ Seras Dþufinas nusikvatojo: – Tiksliai, Maksai! Tu ið tikrøjø aiðkiaregis!

– Kurgi ne! Tiesiog kai kurie dalykai tokie akivaizdûs...

– Ðiaip ar taip, Melifaras – merginø numylëtinis. Nors ir ne rudaplaukis... tu, beje, – taip pat! Elkis kaip nori, sere Maksai, tik bijau, kad tau jokiø proðvaisèiø.

Truktelëjau peèiais: – Su merginomis man visà gyvenimà nesisekë. Na, ið pradþiø visada sekdavosi, netgi per daug... o paskiau jos kaþkodël nuspræsdavo, kad turi nedelsdamos iðtekëti. Uþ ko nors kito. Tai ypaè keista, nes daþniausiai ásimylëdavau protingas merginas. Bet nepadëjo në tai, nors galva neneða, kaip protingam þmogui galëtø rimtai parûpti iðtekëti! Taigi – esu pripratæs.

– Jeigu taip ðneki, vadinasi esi didþiausias storaodis arba slapûniðkiausias vilkolakis visoje Jungtinëje Karalystëje.

– Nei viena, nei kita. Èia tik kultûrologinis skirtumas. Pas mus priimta skausmà greitai pamirðti. O tie, kas nepajëgia jo bent uþmaskuoti, kelia gailestá, atmieðtà nuostaba. Ir giminaièiai ákalbinëja juos pasirodyti psichoanalitikui. Mes gyvename kur kas trumpiau, todël keletà metø paaukoti grauþaèiai – beprotiðkas 68

laiko ðvaistymas.

– Kiek gi jûs gyvenate? – netikëtai nustebo seras Dþufinas.

– Na, septyniasdeðimt aðtuoniasdeðimt metø... O kà?

– Jûs mirðtat jauni? Visi iki vieno?

– Ne, kà jûs. Iki to laiko spëjame pasenti.

– O kiek metø tau, sere Maksai?

– Trisdeðimt... greitai sukaks, o gal jau sukako. Kada mano gimtadienis?

Susipainiojau skaièiuodamas.

Seras Dþufinas nejuokais susirûpino.

– Visai vaikas! Nieko sau... Tikiuosi, nesirengi po kokiø keturiasdeðimties ar penkiasdeðimties metø imti ir numirti nuo senatvës? Nagi eikð, leisk man geriau tave apþiûrëti.

Dþufinas paðoko ið krëslo. Po akimirkos jis jau èiupinëjo mano nugarà ledinëmis, ûmai apsunkusiomis rankomis. Paskui jo rankos pasidarë karðtos, o man pasirodë, kad mano „að“, ápratæs tûnoti kaþkur galvoje, anapus akiø, persikraustë á stuburà. Nugara „maèiau“ ðiltà ðvytëjimà, sklindantá nuo kietø jo delnø... Tada viskas baigësi taip pat netikëtai, kaip buvo prasidëjæ. Seras Dþufinas Chali gráþo á savo vietà visiðkai patenkintas apþiûros rezultatais.

– Viskas gerai, vaikine. Tu niekuo nesiskiri nuo manæs, nors tau turbût nelengva tuo patikëti. Vadinasi, kalta ne jûsø prigimtis, o gyvenimo bûdas. Ðiame Pasaulyje tu gali pragyventi kur kas ilgiau nei tris ðimtus metø... Þinoma, jei nebûsi uþmuðtas, bet èia jau tavo rûpestis! Na ir iðgàsdinai mane, sere Maksai!

Kaip atrodo toji palaiminta tavo tëvynë? Ið kokio pragaro að tave iðtraukiau?

– Ið „Mirusiøjø Pasaulio“, – liûdnai ðyptelëjau. – Jûsiðkiai miesto gandoneðiai bemaþ atspëjo. Beje, viskas ne taip baisu. Kai nuo vaikystës paþásti tik vienà pasaulá, norom nenorom atrodo, kad visa, kas jame vyksta – normalu. Palikdamas savo namus nieko nesigailëjau, bet... Tokiø kaip að atsirastø labai nedaug. Manæs neskaièiuokit: visada buvau svajotojas ir... taip, turbût galutinai susiformavæs nevykëlis. O dauguma þmoniø jums pasakytø, kad nëra ko vyti Dievo á medá...

Nebent ilgas gyvenimas kai kà sugundytø. Jeigu verbuosite dar koká mano tëvynainá, turëkite tai omenyje!

– Labai man jie reikalingi!

– Kà gali þinot, o jeigu dar koks vyrukas ásitaisys pomëgá regëti jus sapnuose?

– Nebent... Tektø iðmuðinëti jam naujas pareigas. Gerai, tu teisus: atsiþadëti neverta!

Viskam bûdinga kvaila savybë – baigtis. Seras Dþufinas nuëjo miegoti, o að – rûpintis persikraustymu.

Prieð pradëdamas buvau tikras, kad ilgai neuþgaiðiu. Kur tau! Mano turtus sudarë katastrofiðkai pagausëjæs garderobas ir biblioteka. Dþufino dovanos ir mieli niekniekiai ið paþintiniø kelioniø po miestà, kuriø metu uþsukdavau á visokiausias krautuvëles ir gautà avansà leisdavau vëjais. Bibliotekoje, be visa 69

kita, buvo ir Mangos Melifaro „Pasaulio enciklopedijos“ aðtuoni tomai, kuriuos man su dþiaugsmu padovanojo jaunesnysis jo sûnus. Ir ðis svarus rinkinys buvo tik laðas jûroje.

Be visa kita, pasiëmiau ir drabuþius, su kuriais atvykau á Echà. Dþinsø ir megztinio man vargu bau kada prireiks, bet iðmesti vis dëlto ranka nekilo. Gal pasitaikys proga iðsprukti namo... kad ir cigareèiø. Kas þino? Þygiai ið miegamojo iki naujutëlaièio mano amobilerio, kuris stovëjo prie vartø, uþtruko apie valandà. Taèiau ir ðis darbas pasibaigë. Dþiugiai plakanèia ðirdimi ir tuðèia galva að vaþiavau namo. „Namo“ – kaip keistai dabar skambëjo ðis þodis!

Pervaþiavau Echo Keteros tiltà, net ir vëlyvu laiku viliojamai mirguliuojantá gyvai prekiaujanèiø krautuvëliø ir uþeigø þiburiais. Èia, Eche, þmonës jauèia naktinio gyvenimo skoná! Gal todël, kad norintiesiems naktelæ kità paûþti nepadarant þalos nei reikalams, nei sveikatai, per akis netgi leistinos magijos...

Palikæs uþ nugaros verdantá tilto gyvenimà, atsidûriau Deðiniajame krante.

Dabar kelias vedë á paèià Senamiesèio ðirdá. Ieðkodamas namo teikiau pirmenybæ siauriems jo skersgatviams, o ne platiems Naujamiesèio, praðmatnaus Echo centro, prospektams.

Senøjø Monetø gatvës mozaikiniai ðaligatviai buvo beveik iðblukæ. Bet smulkuèiai senovinës mozaikos akmenëliai man patiko labiau nei stambios, ryðkios plytelës, kuriomis iðgrástos naujosios gatvës. Ðvieþiai ágyta patirtis bylojo, kad daiktai atsimena ávykius ir gali apie juos papasakoti. Dþufinas iðmokë mane klausytis jø kuþdesio, tikriau – stebëti jø siunèiamus regëjimus. O senovines istorijas labai mëgstu. Vadinasi, bus kà veikti laisvalaikiu!

Naujajam savo bûstui palikau gerà áspûdá. Dar neseniai bûèiau pamanæs, kad tai – tik vaizduotës þaismas. Bet dabar jau þinojau: miglotomis nuojautomis galima pasikliauti taip pat kaip akivaizdþiais faktais. Kà gi, puiku: mudu vienas kitam patikom – að ir mano namas! Jis tikriausiai pavargo stovëti tuðèias: ðeimininkas sakë, kad paskutinis gyventojas iðsikëlë prieð keturiasdeðimt metø, ir nuo tada name lankydavosi tik valytojai.

Iðlipau ið amobilerio ir persineðiau daiktus á svetainæ. Ji, kaip priimta Eche, buvo bemaþ tuðèia. Toks interjero dizainas man visada patiko, tik iki ðiol neturëjau progos juo mëgautis. Nedidelis stalas, ant kurio riogsojo pintinë su atsargomis, mano uþsakymu atsiøstomis ið „Rajûno Bunbos“; keli patogûs krëslai, visai kaip sero Dþufino svetainëje; kelios palei sienas prigludusios lentynos – ko dar þmogui reikia?!

Porà valandø su malonumu dëliojau á lentynas gausià knygø kolekcijà ir visokius niekuèius. Paskui pakilau virðun, á miegamàjá. Pusæ didþiulës patalpos uþëmë minkðtos grindys: jokios rizikos iðdribti ið lovos! Pagalviø ir kailiniø apklotø krûvelë graudþiai glaudësi toliausiame ðio didþiulio sapnø stadiono gale.

Tolumoje ðmëþavo drabuþinë, á kurià iðverèiau glëbá spalvotø audiniø – savo dabartinius, atsipraðant, apdarus. Greta prisiglaudë nostalgiðkieji dþinsai, megzti70

nis ir liemenë. Ðalia miegamojo buvo maþutis vonios kambarys, tinkamas tik rytiniam tualetui. Visi kiti santechnikos patogumai slëpësi rûsyje.

Ruoða buvo baigta, nei valgyti, nei miegoti dar nenorëjau. Palikti namus ir droþt pasivaikðèioti – taip pat. Uþtai pirmam pasitaikiusiam velniui troðkau parduoti sielà – tik uþ pakelá normaliø, þmoniðkø cigareèiø.

Sëdëjau svetinëje, nemokðiðkai kimðausi pypkæ ir grauþiausi dël sumauto savo likimo. Ðià liûdesio valandà mane guodë tik kraðtovaizdis: prieðais kilo senovinis triaukðtis namas maþais trikampiais langeliais ir aukðtu smailëjanèiu stogu. Kadangi esu þmogus, visà gyvenimà gûþæsis blokiniø namø butuose, menkiausia senovës uþuomina man sukelia jaudulá. O èia apie pastato senumà klykte klykë kiekvienas akmuo.

Soèiai pasimëgavæs didingu vaizdu, pasikiðau po paþastimi sero Mangos Melifaro „Enciklopedijos“ treèiàjá tomà, kuriame buvo pasakojama apie tariamus mano „tëvynainius“ – Vuko grafystës ir Tuðèiøjø Þemiø pasienio gyventojus.

Tëvynæ, juoba iðgalvotà, reikia mylëti, o svarbiausia – paþinti. Vien prisimenant mielojo Lukfio Penco smalsumà. Be to, ðis skaitalas man paèiam buvo velniðkai ádomus. Ties keturiasdeðimtuoju puslapiu, kuriame buvo pasakojama, kaip vienos Tuðèiøjø Þemiø bendruomenës klajokliai per stebëtinà iðsiblaðkymà pametë stepëje maþametá savo vadà ir dël to tie iðsiþiojëliai patys save prakeikë, að uþmigau. Ir sapne iðvydau ðios beprotiðkos istorijos nuosavà laimingos pabaigos versijà: paûgëjæs jø vadas kreipësi á mûsiðkæ þinybà, ir mudu su Dþufinu padëjome vaikinui surasti nelaimingà jo gentá. O atsisveikindamas seras Lonli-Loklis suraðë jam tikslià ir iðsamià instrukcijà, kaip klajokliø vadas privalo elgtis darbo vietoje...

Turint galvoje mano áproèius, prabudau labai anksti, gerokai prieð vidurdiená.

Ilgai ir kruopðèiai graþinausi: juk oficialiai pradedu eiti tarnybà! Nusileidau á apaèià ir pasipliuðkenau trijuose savo baseinuose. Paeiliui. Sakyk, kà nori, trys vonios – geriau nei viena... ir kur kas geriau nei vienuolika, teatleidþia man visi sostinës snobai su Dþufinu Chali prieðakyje!

Pagaliau iðmuðë pintinës su atsargomis ið „Rajûno“ valanda. Mano laimë, ten buvo didþiulis àsotis kamros, kurià pasiðildyti að pajëgiau, o ðtai iðvirti... Ðiaip ar taip, mano bandymø rezultatus iki ðiol tekdavo iðpilti lauk. Seras Dþufinas jau svarstë, ar mano iðvirta kamra netiktø ypaè pavojingiems nusikaltëliams bauginti. Já sulaikë vien ásitikinimas, kad toks metodas bûtø palaikytas pernelyg þiauriu.

Kamrà ið „Rajûno“ pasiðildþiau ant miniatiûrinës þarijø krosnelës, bûtino kiekvienos tikros svetainës atributo. Rytas buvo staèiai nuostabus! Galø gale net ásidegiau ið vakaro prikimðtà pypkæ. Nieko, susidorosiu ir su tuo! Neáprastas èionykðèio tabako prieskonis didelës þalos mano optimizmui nepadarë. Á tarnybà iðdroþiau pësèias. Ðiandien ketinau visam miestui pademonstruoti savo brangø ornamentuotà tauriø, tamsiø atspalviø lochá ir juodà turbanà, dël kurio ið paprasto nebjauraus vyruko tapau egzotiðku graþuoliu! Taèiau ðis reginys, iðskyrus mane patá, nieko nesujaudino. Þmonës skubëjo savais reikalais arba sva71

jingai þiopsojo á praðmatniø Senamiesèio krautuvëliø vitrinas. Nei susiþavëjusiø þvilgsniø, nei virpulingø graþuoliø, pasiryþusiø pulti ant kaklo... Et, visada taip...

Pasukau á Variniø Puodø gatvæ. Minutë kita, ir mano koja pirmà kartà perþengë Slaptøjø durø, vedanèiø á Namà prie Tilto, iðsvajotà slenkstá. Áeiti Visiðkos tvarkos valdybon per ðias duris ligi pastarosios dienos neturëjau teisës.

Nebent per paprastas, skirtas lankytojams, taèiau taip þemai pulti nesirengiau. Be to, lyg ir nebuvau ten nieko pametæs...

Neilgas koridorius vedë á namo pusæ, kurioje buvo ásikûrusi Maþoji slaptoji paieðkos kariuomenë – mano darbovietë. Kita pastato pusë priklausë Echo miesto policijai, vadovaujamai Tvarkos generolo sero Bubutos Bocho, apie kurá nebuvau girdëjæs në vieno palankaus þodþio. Perëjau per didþiulá priimamàjá, visiðkai tuðèià, jei neskaièiuosime ant këdës kraðtelio snaudþianèio kurjerio, áþengiau á Bendro darbo salæ, kurioje Lonli-Loklis susikaupæs kaþkà skrebeno storame sàsiuvinyje.

Nusiminiau. Ðe tau, kad nori! Ir èia – raðliava! O kurgi raðanèiosios lentelës ir kiekvienà þodá ásimenantys burivuchai?

Pasirodo, nerimavau be reikalo: seras Lonli-Loklis raðë asmeniná „darbo dienoraðtá“ ir to jis imdavosi savo paties malonumui. Palikau já eiti savanoriðkà biurokratiná laþà ir pasukau á Dþufino kabinetà, palyginti nedidelá ir labai jaukø kambará.

Seras Garbusis Virðininkas sëdëjo uþ stalo ir springdamas juokais mëgino atvesti á protà ledi Melamori, sustingusià prieðais já lyg kukli gimnazistë.

– A, èia tu, sere Maksai? Pirmoji uþduotis: droþk á miestà ir vardan visø magistrø ávykdyk kokià þvëriðkà þmogþudystæ. Nes mûsiðkiai nuo dykinëjimo jau kraustosi ið galvos. Þinai, kà iðkrëtë pirmoji ir paskutinë Slaptosios paieðkos ledi? Ogi ëmë sekti kapitonà Fuflosà, generolo Bubutos Bocho pavaduotojà, svainá ir proto brolá.

Vargðeliui pradëjo mausti ðirdá ir apniko negeros nuojautos... Pirmà kartà gyvenime jam iðkilo esminiai bûties klausimai ir dþiaugsmo jie anaiptol nesuteikë. Tik jaunojo leitenanto sero Kamðio nuovokumas iðgelbëjo ponà Fuflosà nuo saviþudybës. Já iðgrûdo á dvarà atsikvoðëti, o leitenantas Kamðis buvo priverstas pasiøsti man tarnybiná raðtà... Taip, ant tokiø vyrukø peèiø ir laikosi Miesto policija! Kad taip ðità serà Kamðá – á Bubutos këdæ... Sere Maksai, tau juokinga?

– Ir jums taip pat, – konstatavau akivaizdø faktà. – Nesiprieðinkite prigimèiai, sere. Duokit sau valià, antraip sprogsit!

Dþufinas mostelëjo ranka ir paklausë mano medicininio patarimo. Melamori þvelgë á mus bemaþ su priekaiðtu. Ji, girdi, ávykdë tarnybiná nusikaltimà, o ðiedu, tik pamanykit, þvygauja.

– Na, ledi, kà patarsi su tavimi daryti? Visa laimë, kad tasai Kamðis, regis, varvina á tave seilæ. Ásivaizduoji, koks bûtø kilæs triukðmas, jeigu jis kiek labiau paisytø ástatymo ir savo boso sveikatos?

– Tuomet mes tiesiog árodytume, kad kapitonas Fuflosas – nusikaltëlis! – atrëmë Melamori ir kerimai mums abiem nusiðypsojo. – Jums paèiam dël to bûtø vienas dþiaugsmas.

72

– Drástu patikinti, kad dþiaugsmø nestokoju ir be tavo pagalbos... Tai ðitaip, ledi. Kadangi nuo dykinëjimo jau visiðkai nukvakai, keliauk trims dienoms á Cholomá. Padësi ponui komendantui sutvarkyti slaptàjá archyvà – darbelis kaip tik tau. Jûsø ðeima paslaptis saugoti moka. Drauge galësi pasijusti kaline.

Nusipelnei! Jeigu èia kas nors nutiks – iðkviesiu. Todël maldauk tamsiuosius magistrus kruvino nusikaltimo... Tiesa, nepamirðk serui Kamðiui ábrukti kyðio.

Buèinys atsieitø pigiausiai, taèiau paklausyk mano patarimo: pradþiugink já kuo nors ið savo dëdës Kimos atsargø. Tavæs tai niekuo neápareigos, uþtai pranoks dràsiausias jo viltis. O dabar – marð á kalëjimà.

Ledi Melamori pervertë akis lyg tikra kankinë: – Matote, sere Maksai? Ðtai jis – tironijos ramstis! Á Cholomá, net trims dienoms, dël kaþkokio nekalto pokðto! Fe! – Taip jau ir fe! – klastingai ðyptelëjo seras Dþufinas. – Senasis komendantas iðtaisys tau karaliðkà priëmimà. Ar bent numanai, koká jis turi virëjà?

– Numanau. Ir vien todël dar neiðgëriau nuodø tiesiog èia, jûsø kabinete. – Melamori ûmai sumiðo ir tyliai pridûrë: – Atleiskite man, sere Dþufinai. Bet tas Fuflosas tikras pusgalvis! Tiesiog negalëjau susivaldyti...

– Ásivaizduoju! – Ir Dþufinas vël nusikvatojo.

Manau, ledi Melamori Blim bûdavo atleidþiami ir ne tokie pokðtai. Þavioji nusikaltëlë tarnybiniu amobileriu iðdardëjo á Cholomá, atsisveikindama suskubusi man praneðt, kad ji, girdi, „ne visada tokia“. Norëèiau patikëti...

– Na, sere Maksai, ðiandien esu priverstas kreiptis á tave kaip oficialus asmuo, – tarë surimtëjæs Dþufinas. – Ið pradþiø leisk pristatyti tau Kuruðà.

Ledi Melamori tarnybinio nusikaltimo istorija buvo uþvaldþiusi visà mano dëmesá. Dabar pagaliau pastebëjau didelá, pûkuotà, á pelëdà panaðø paukðtá, kuris oriai tupëjo ant tuðèio krëslo atkaltës. Burivuchas (tai ir buvo burivuchas!) taip pat teikësi ið aukðto nuþvelgti mano asmená.

– Nieko, tiks! – pagaliau pareiðkë tas plunksnuotas stebuklas. Supratau, jog kalbama apie mane.

– Aèiû, Kuruðai! – norëjau tik pajuokauti, bet frazë nuskambëjo visai rimtai.

Seras Dþufinas linktelëjo: – Gavai aukðèiausià ávertinimà, Maksai! Þinotum, kà jis sakydavo apie kitus!

– O kà tu sakydavai apie kitus? – pasmalsavau að.

– Tarnybinë paslaptis, – ðaltakraujiðkai pareiðkë Kuruðas. – O jûsø laukia reikalai. „Reikalai“ buvo tokie, kad seras Dþufinas privertë mane iðtarti kaþkokià abrakadabrà neþinoma kalba. Pasirodo, tai bûta senovinio uþkeikimo, kurio galia turëtø mane mirtinai susieti su Karûnos interesais.

– Bet að nieko nepajutau! – sutrikæs prisipaþinau po to, kai iðdeklamavau tà stulbinamà skeèà.

– Ir neturëjai. Man taip pat nieko ádomesnio nenutiko, kada pats tai sakiau.

Gal ðis uþkeikimas – tik prietaras, o gal jis vis dëlto veikia, kas þino?.. Pasirenk.

73

Dabar, dalyvaujant Kuruðui, turiu perskaityti tau tarnybinæ instrukcijà. Gali nesigilinti, galvok sau apie malonius dalykus: skaitymas uþtruks. Jeigu kada prireiks, Kuruðas pacituos tau atitinkamà straipsná. Ar ne tiesa, geruti tu mano?

– Ir Dþufinas ðvelniai paþvelgë á burivuchà, o tas ið pasididþiavimo net pasipûtë.

Smulkiai atkartoti man perskaitytos instrukcijos turiná nesiimsiu. Jos esmë buvo tokia, kad privalësiu daryti viskà, kà daryti privalau ir neprivalësiu daryti nieko, ko daryti neprivalau. Kad ði negudri iðmintis pasiektø mano ausis, kaþkoks uþskurdæs Rûmø biurokratas vëjais paleido kelis pirmarûðio popieriaus lapus, o seras Dþufinas deklamuodamas ðá literatûros ðedevrà sugaiðo daugiau kaip pusvalandá. Pagaliau jis baigë ir su palengvëjimu atsiduso. Sinchroniðkas atodûsis iðsprûdo ir man. Malonumà ði procedûra suteikë, regis, vienam Kuruðui.

– Kodël jûs, tokie protingi paukðèiai, dirbate þmonëms? – paklausiau burivucho, nes paskutinájá pusvalandá tik ðis klausimas man ir nedavë ramybës.

– Èia mûsø nedaug, – atsakë paukðtis, – sunku pragyventi! O su þmonëmis – ramiau ir netgi smagu. Ten, kur mûsø daug, gyvename vieni ir esame galingi...

Bet èia labai ádomu. Tiek ávairiausiø þodþiø, tiek istorijø!

– Vykæs atsakymas, Kuruðai, – ðvelniai nusiðypsojo Dþufinas. – Ar tau aiðku, Maksai? Jie tiesiog mano, kad mes ádomûs!

Paskui man buvo iðkilmingai áteiktas „kovinis ginklas“ – miniatiûrinis durtuvas, veikiau tinkamas knebinëti panages nei þudyti. Kriaunose buvo átaisytas savotiðkas indikatorius, jautriai reaguojantis tiek á draudþiamos, tiek á leistinos magijos apraiðkas. Toká daikèiukà jau buvau matæs veikiantá ir netgi spëjæs ásitikinti, kad jis nëra visagalis. Kà gi, taip net geriau – nuo pat pradþiø neturëti iliuzijø...

Baigæ formalumus, mudu uþkopëm á virðutiná Namo prie Tilto aukðtà, kur buvau pristatytas geraðirdiðkam storuliukui, vilkinèiam ryðkiai oranþiniu lochiu.

– Dþiaugiuosi galëdamas pasisakyti savo vardà: seras Kumbra Kurmakas – Maþø ir dideliø paskatinimø kanceliarijos prie Visiðkos tvarkos valdybos virðininkas. Ðitoje rûsèioje ástaigoje esu pats maloniausias subjektas, nes tvarkau apdovanojimø ir kitø gerø dalykø reikalus, – draugiðkai praneðë man tas mandarinukas.

– Be to, seras Kumbra Kurmakas – vienintelis Karaliaus rûmø ágaliotasis atstovas Kanceliarijoje, – pridûrë Dþufinas. – Taigi, kad ir kaip stengtumëmës, be sero Kumbros svaraus þodþio visas mûsø triûsas bûtø pasmerktas neþiniai.

– Netikëkite seru Chali, sere Maksai, – nusiðypsojo pamalonintas storulis. – Jeigu Rûmuose á kieno nors þodþius ið tiesø ásiklausoma, tai tik á jo paties! Taèiau tikiuosi, kad buvau pirmasis, praneðæs Karaliui apie nepaprastus jûsø nuopelnus.

Apstulbæs suþiurau á savo bosà. „Kokie dar nepaprasti nuopelnai?!“ – klausë paklaikæs mano þvilgsnis.

– Jis turi galvoje senojo Makluko veidrodþio bylà, – paaiðkino Dþufinas. – Þinoma, oficialiai tu dar nedirbai Valdyboje... Juo didesnë garbë! Jungtinë Karalystë turi paþinti savo didvyrius.

74

– Kiek aprëpia mano atmintis, jûs, sere Maksai, pirmasis, tarnybà pas mus pradedantis nuo apdovanojimo, – pagarbiai nusilenkë seras Kumbra Kurmakas. – O að, patikëkite, èia tarnauju labai seniai! Tad priimkite su dþiaugsmu, – ir jis áteikë man nedidelæ tamsaus medþio dëþutæ. Þinojau, kad Eche áprasta dovanà apþiûrëti iðkart, vos ji pakliûva tau á rankas. Todël pabandþiau dëþutæ atidaryti.

Nepavyko.

– Sere Maksai, juk èia Karaliaus dovana! – ásiterpë Dþufinas. – Taip paprastai jos neatidarysi. Jeigu neklystu, prireiks baltosios magijos ketvirtosios pakopos.

Todël atidaryti dëþutæ galësi tik namie: vieðojoje vietoje burti negalima. Èia slypi ypatinga prasmë: Karaliaus dovana gërëtis dera vienumoje.

– Praðau atleisti. – Atrodo, að paraudau. – Juk suprantate, kad lig ðiol nesu gavæs Karaliaus dovanø.

– Viskas gerai, sere Maksai, – nuramino mane geraðirdis seras Kumbra. – Kad þinotumët, kiek èia yra tarnautojø, puikiausiai iðmananèiø, kaip elgtis su apdovanojimu, bet në karto jo negavusiø! Jûsø padëtis man atrodo kur kas labiau pavydëtina.

Iðkalbingai padëkojau Karaliui, visiems jo rûmams ir atskirai serui Kurmakui, o tada mudu su Dþufinu pagaliau iðëjom.

– Nors bûtumët áspëjæs... – suniurzgiau að. – Mëgaujatës mano gëda, kiaurai jus permatau!

– Patikëk, taip geriau visiems! Koks tu bûtum „pasienio barbaras“, jeigu viskà darytum kaip pridera! Kentëk, bernuþëli, konspiracija – didi jëga!

– Gerai jau, gerai... Padësit atidaryti dëþelæ? Man neuþteks kvapo.

– Nesikuklink... Gerai, tu pabandysi, o að, jei kokios, pagelbësiu. Tik uþsirakinkim duris... Nieko baisaus, mano kabinetas ne to regëjæs!

Padëjæs dëþutæ ant stalo, pasistengiau atsipalaiduoti ir prisiminti viskà, ko buvau mokytas. Tuðèias darbas! Susigëdæs skëstelëjau rankomis.

– Na, sere Maksai, galëjau ir apsirikti... Nagi nagi... Taip, èia tikrai viso labo ketvirtosios pakopos magija. Tiek pajëgti jau turëtum. Bandyk dar kartà!

Perpykau. Ant dëþutës, ant Karaliaus, kad man jà ábruko, ant Dþufino, kad nenorëjo padëti... Kà gi, mëginsim kitaip! Ádûkæs pasiunèiau kurjeriui toká ðauksmà, kad jis tikriausiai nudribo nuo këdës. Man net pasirodë, jog iðgirdau bildesá, nors tai nieku gyvu neámanoma. Po keliø sekundþiø jis baikðèiai paskrebeno duris. Seras Dþufinas Chali nustebo: – Kam èia uþsidegë?

– Man. Be puodelio karðtos ðvieþios kamros – në ið vietos!

– Nebloga mintis.

Mirtinai iðsigandæs, visu kûnu drebantis kurjeris þlegtelëjo padëklà ant stalo kraðto ir iðgaravo. Dþufinas suglumæs dëbtelëjo á uþsiverianèias duris: – Kas jam? Þinoma, jie manæs bijo, bet juk ne taip...

– Uþtai manæs – taip! Atrodo, siøsdamas jam ðauksmà ðiek tiek persistengiau.

75

– A, tai niekis. Tavæs turi bijoti, tu – naujokas. Neávarysi baimës iðkart, praþilsi belaukdamas, kol ðitas slunkius teiksis atsiliepti á ðauksmà... Sere Maksai, bene bûsi ápykæs?

– Taip! – garktelëjau að. Vienu ypu iðmaukiau puodelá kamros ir, kaip buvau mokytas, maþuoju pirðtu smagiai trinktelëjau á stalà greta dëþutës. Mano nuostabai, dëþutë pabiro dulkëmis. Taèiau joje buvæs maþas daikèiukas liko sveikut sveikutëlis. To ir reikëjo... Atlyþau.

– Oi, kà að padariau?

– Nieko baisaus. Tik vietoje ketvirtosios magijos pakopos panaudojai ðeðtàjà, vietoj baltosios – juodàjà... ir gerà daiktà sugadinai – kam nepasitaiko! O ðiaip – viskas gerai. Visa laimë, kad mano kabinetas visiškai izoliuotas nuo kitø patalpø. Ásivaizduoju, koks sàmyðis bûtø kilæs Valdyboje! – Mano iðsiðokimas virðininkà, atrodo, galutinai suþavëjo.

– Dþufinai, bet ðito jûs manæs nemokët. Net tai, ko mokët, iðmokau ne penketui. Tai kaip èia yra?

– Ogi magistrai tave þino! Juk sakiau, kad tu – padûkæs vëjas... – nerûpestingai numojo ranka seras Dþufinas. – Tik savo destruktyvios veiklos malonëk neiðplësti uþ ðio kabineto sienø, ir viskas eisis kaip sviestu patepta. Geriau paþiûrëkim, kas ten yra!

Ir mudu suþiurom á maþutá ryðuliukà, gulintá dulkiø krûvelëje. Atsargiai nuvyniojau plonytá audiná. Po juo buvo tamsiai vyðninis þirnio dydþio rutuliukas.

Paëmiau já ir pasukiojau tarp pirðtø.

– Kas èia?

Dþufinas màsliai nusiðypsojo: – Mitas, sere Maksai. Tai, kas neegzistuoja. Èia – Gurigo VII Purpurinës perluotës kûdikis. Linksmiausia, kad „mamytës“ niekas niekada nëra matæs, nei pats velionis karalius, nei dabar gyvuojantis jo ápëdinis. Kad Rûmuose ji yra, aptiko vienas labai iðmintingas senas magistras, geras mano bièiulis. Taèiau kur ðis neregimas stebuklas slepiasi, gudruolis nusprendë neatskleisti. Pasakë, kad neþino – verèiau bûtø sugalvojæs kà átikinamiau! Taèiau nuoðaliuose Rûmø kampeliuose kartkartëmis atsiranda vaikuèiø. Jo Didenybë „naðlaitëliais“ apdovanoja pavyzdingiausius savo valdinius. Að jau turiu tris. Bet tu já gavai stebëtinai greitai... tiesa, nepasakyèiau, kad lengvai. Mano kaimynëlio namuose tau kliuvo kaip reikiant!

– Ar ðitie perliukai stebuklingi?

– Ir taip, ir ne. Abejoniø nekelia viena: kaþkà jie gali. Taèiau kà? Pagyvensim – pamatysim... Bent kol kas niekas to neþino. Laikyk já namuose arba uþsakyk kà nors juvelyrui, kaip nori.

– Matyt, pasirinksiu pirmàjá variantà. Nemëgstu að tø barðkuèiø.

– O kurjeriø siaube, sprendimas, vertas tikro barbaro! – nusijuokë Dþufinas.

Paskui buvau paliktas likimo valiai. Dþufinas perdavë man savo ágaliojimus ir patraukë á „Rajûnà Bunbà“ penëti Melifaro.

76

– Priminkite, kad jis – mano skolininkas, – ðûktelëjau iðeinanèiam ðefui. – Ið jo priklauso veþëèios humanitarinës pagalbos!

– O pas jus humanitarinë pagalba – tai ðalti ar karðti patiekalai? – susirûpino seras Dþufinas.

– Tiesiog daug maisto tada, kai reikia, – paaiðkinau að.

Naktis praëjo taip ramiai, kad net ðiek tiek nusivyliau. Kuruðas linksmino mane kaip ámanydamas. Pasirodo, iðmintingasis paukðtis – toks pat naktibalda kaip ir að. Ðitokia sielø giminystë ápareigojo mane papasakoti burivuchui tikràjà savo gyvenimo istorijà. Taèiau ið pradþiø Kuruðas turëjo duoti baisià priesaikà, kad ðià informacijà paþymës savo galvoje grifu „Labiau nei visiðkai slaptai“. Indëniðkas burivucho santûrumas mane sukrëtë.

Rytas prasidëjo nuo sero Kofos Jocho vizito. Jis atkako dar nepraðvitus. Jam taip pat neretai tenka pluðëti naktimis, nes pagrindinis sero Kofos darbas – Echo uþeigose klausytis tuðèiø plepalø ir atsijoti naudingos informacijos briliantines kruopeles. Rytais Meistras Girdintysis atvyksta á Namà prie Tilto, permainingà savo pavidalà priderina prie rûsèios gyvenimo tikrovës ir gurkðnodamas kamrà pasidalija su seru Dþufinu Chali intriguojanèiomis naujienomis, o kartais – nuostabiomis idëjomis.

– Mieste jau tauzija, bernuþëli, kad tu – neteisëtas Karaliaus sûnus! – pasisveikino seras Kofa Jochas. – Mano iðvada tokia: ðiaip ar taip, Karaliaus dovanà tu gavai pirmàjà tarnybos dienà... Mudu su Dþufinu net susilaþinom: jis statë uþ tave, o að – prieð. Tavo sëkmë ir Gurigo VIII poetiðkas polëkis senajam lapinui atneðë ðeðias koronas. Niekis, ðiànakt kauliukais iðloðiau kelis tuzinus rieðkuèiø, bus kuo susimokët!

– Sere Kofa, kaip atsiranda gandai? – Ðis klausimas mane tikrai domino.

– Visaip... Paklausk ko nors lengvesnio! Mano galva, diduma gandø – atsitiktinio informacijos nutekëjimo ir daugelio pasakotojø stulbinamos vaizduotës suma. Dar pridëk norà, kad realybë bûtø ne tokia nyki, kaip atrodo... Neþinau, Maksai, neþinau...

– Þmonës mëgsta paðnekëti, – atlaidþiai paaiðkino Kuruðas.

– Ar jau spëjai prisiklausyti, kokie gandai sklinda apie mûsø Garbøjá Virðininkà? – paklausë Kofa. – Pusæ jø paskleidëme mes patys: Slaptoji paieðka privalo kelti þmonëms prietaringà baimæ. Ar þinai, kad seras Dþufinas Chali turi þiedà, vadinamà Melo šeimininku, kuris skleidþia nematomus mirtinus spindulius? Kiekvienas, kuris jo akivaizdoje pasakys netiesà, veikiai mirs kankinio mirtimi. Pradinis variantas buvo kur kas kuklesnis: „Stebuklingo daikèiuko padedamas seras Dþufinas Chali demaskuos apgavikà“. Uþ ðiurpà kelianèias detales turime dëkoti liaudies išmonei.

– O dar? – pasmalsavau.

– Na, Dþufinas minta vytinta maiðtingø magistrø mësa, kurià laiko savo rûsyje. Nevalia þiûrëti jam á akis: gali prarasti Kibirkðtá ir nusibaigti... Tiesa, 77

prarastoji Kibirkðtis, be abejo, atiteks Dþufinui! Taip... Jis yra amþinas; jo tëvai – du senovës magistrai: mûsø ðefà tie vyrukai nulipdë ið smëlio, sumaiðyto su jø paèiø seilëmis; jis turëjo brolá dvyná, kurá suëdë; naktimis jis tampa ðeðëliu ir...

– Narstote mano kaulelius? – þvaliai pasidomëjo miestelënø folkloro herojus ir smagus dribo á savo krëslà.

– Tik mëginu perspëti ðá vargðà jaunuolá! – nusiðypsojo seras Kofa.

– Vargðà, kurgi ne... Bûtum matæs já, pavirtusá vampyru... Kaip praëjo naktis, didvyri?

– Nykiai, – pasiskundþiau aš. – Mudu su Kuruðu plepëjome knaibydami judviejø su Melifaru lauktuves. Baisu!

– Nieko gera ir pas mane, – pritarë seras Kofa. – Pora apgailëtinø vagysèiø ið butø turtingøjø kvartaluose. Teisybë, iðneðë viskà, kas brangiausia, bet tokià bylà áveiks ir Bubuta... Vaikinas teisus: viskas ið tikrøjø baisu! Echas, kriminalinës romantikos tvirtovë, tampa provincijos pelke.

– Tai ne baisu, tai – puiku. Baisu tuomet, kai èia pernelyg linksma! Eik ilsëtis, sere Maksai, naudokis proga.

Ir að iðdroþiau ilsëtis. Priëjæs prie laukujø durø, iðgirdau ið gatvës ataidintá riksmà: – Buliaus papai! Papasakok tai savo pasturgaliui tupykloje! – galingas bosas, kartkartëmis pereinantis á spigø falcetà, drebino senojo pastato sienas. – Ðitoje iðvietëje sëdþiu jau ðeðiasdeðimt metø ir në viena subinë...

Ryþtingai atplëðiau duris. Áspûdingø gabaritø Karabasas Barabasas, purpuriniais ðilkais drapiruotas storulio ir atleto kompromisas, buvo rûsèiai palinkæs virðum iðsigandusio veþëjo, laukianèio manæs Visiðkos tvarkos valdybos tarnybiniame amobileryje.

– Praðyèiau laikytis tylos! – nuoþmiai riaugtelëjau. – Ponas Maþosios slaptosios paieðkos kariuomenës Garbusis Virðininkas prisiekë paleisti pelenais kiekvienà, kas drums jo ramybæ. Ir neðûkaukit ant veþëjo: jis eina Karaliaus tarnybà!

Atstûmiau ið netikëtumo apdujusá ámetëjusá chuliganà ir sëdau amobilerin (ketinau gráþti namo pësèias, bet dabar tenka gelbëti vyrukà: juk nepaliksi jo sumaitoti ðitam rëksniui!)

– Buliaus papai! Koks èia dar naujas mëðlas mano tupykloje? – drimba pagaliau atgavo kalbos dovanà.

– Matyt, bûsit gerokai truktelëjæs, sere! – Man pasidarë linksma. – Jûsø tupykla yra jûsø namuose, o èia – viso labo Jungtinës Karalystës sostinës Visiðkos tvarkos valdyba. Malonëkite ðià informacijà apsvarstyti, nes visai netoli yra bûrelis piktø vyrø, labai nusiminusiø, kad kiaurà naktá nepasitaikë nieko areðtuoti... Vaþiuojam, – linktelëjau veþëjui, ir mes pajudëjome griaudint naujai improvizacijai iðvieèiø tema.

– Aèiû, sere Maksai, – nusilenkë man senyvas veþëjas.

78

– Kodël leidotës jo apšaukiamas? Þinoma, tas dëdulë labai rûstus, taèiau jûs dirbate Karaliui ir serui Dþufinui Chali. Jûs, bièiuli, – svarbus asmuo!

– Seras Bubuta Bochas ne visada paiso tokiø dalykø... Jam nepatiko, kad amobileris stovi per arti nuo durø, nors jo paties veþëjas visada ávaþiuoja bemaþ á koridoriø!

– Tai èia buvo generolas Bubuta Bochas?! Na, jis ákliuvo...

Ramybës drumstëjas labai priminë vienà ið mano buvusiø virðininkø. Pajutau negerà pasitenkinimà. Viskas, ponai, jûsø laikai baigësi! Seras Maksas pats iðsiaiðkins, kuriam ið jûsø ir kurioje tupykloje vieta. Tokia piktdþiuga garbës man nedarë, bet kur dingsi, esu þmogus, ne angelas. Yra, kaip yra.

Namie pajutau, kad baisiai noriu miego. Jaukiausias Jungtinës Karalystës guolis buvo mano paslaugoms. Taèiau sapnai... Jie, gali sakyti, mane iðdavë.

Sapnai nuo vaikystës buvo ypaè svarbi mano gyvenimo dalis, todël blogas sapnas gali iðmuðti mane ið vëþiø kur kas sëkmingiau nei realûs nemalonumai. O tà rytà buvau galuojamas tikro koðmaro!

Susapnavau, kad negaliu uþmigti. Nieko keista, jei turësime omenyje, jog tai padaryti mëginau ant savo paties svetainës stalo. Gulëjau ten lyg praðmatnus pietø patiekalas ir þiûrëjau pro langà á kaimyniná namà, á tà patá subtilø senovinës architektûros ðedevrà, kuriuo groþëjausi pirmàjá vakarà. Bet tikrovëje namas man patiko, o dabar këlë miglotà, taèiau neginèijamà pasibjaurëjimà. Uþ trikampiø langø slypëjo tamsa, neþadanti nieko gera. Að þinojau, kad namo gyventojai seniai mirë ir tik atrodo gyvi. Bet pavojø këlë ne jie...

Kurá laikà nieko nevyko, tiesiog negalëjau pajudëti, o tai manæs visai nedþiugino. Dar maþiau dþiugino nuojauta, jog kaþkas tikrai ávyks. Kaþkas artëjo prie manæs ið neapsakomø tolybiø. Jam reikëjo laiko, ir jis jo turëjo. Ði kankynë truko be galo ilgai. Pradëjo atrodyti, kad taip buvo ir bus visada... Taèiau kaþkurià akimirkà man vis dëlto pavyko prabusti.

Nors skaudama galva, nors ðlapias nuo lipnaus prakaito, bjauraus naktiniø koðmarø jaunëlio brolelio, að buvau laimingas. Prabusti – kas gali bût nuostabiau?! Pasirausiau spintoje ir susiradau buteliukà brangiojo Kacharo balzamo. „Taupyk já, Maksai, ðitas malonumas – ne kasdien“, – mokë mane Dþufinas.

Taèiau visas kûnas graudulingai stûgavo pasigailëti, ir að nesileidau kankinamas abejoniø: anksèiau, kol neturëjau po ranka stebuklingojo vaisto, toks sapnas bûtø atëmæs man dvasios jëgas visai savaitei. O dabar iðkart palengvëjo ir galëjau tikëtis, kad ilgai! Nusiðypsojæs popietës saulei nusileidau á apaèià ir malonià nuotaikos permainà galutinai átvirtino baseinas bei gera kamra.

Po valandos buvau visai atsigavæs. Tarnyboje manæs kol kas nelaukë.

Pusvalandá praleidau svetainëje su knyga ant keliø. Vaizdas pro langà këlë kur kas menkesná pasigërëjimà nei anksèiau, taèiau atgræþti peizaþui nugarà kaþkodël nesiryþau.

Galø gale supratau, kad taip nieko nebus. Todël padëjau á ðonà Mangos 79

Melifaro „Enciklopedijos“ treèiàjá tomà, iðëjau laukan ir prisiartinau prie namo kitoje gatvës pusëje. Iðsitraukiau savo naujutëlaitá durtuvà su indikatoriumi rankenoje. Pasiþiûrëjau. Namas buvo nekaltas lyg kûdikis! Tik antrosios, leistinos, pakopos juodoji magija – matyt, ðeimininkai virë kamrà arba tramdë tykðtantá aliejø, o tokià teisæ jie turëjo.

Taèiau mano ðirdis bylojo kà kita: „Èia – bjauri vieta“, – iðsigandusi beldë ji.

Apskritai, jau kuris laikas ðis naudingas raumuo tapo man neblogas patarëjas. Jo nuomonës vertëtø paklausyti. Bet að norëjau ko kito: nusiraminti ir gyventi kaip gyvenæs. Að labai stengiausi. „Branguti, maþiau klausykis baisiø istorijø prieð naktá!“ – þvaliai pamokiau pats save.

Kad prasiblaðkyèiau, su savo naujuoju þaisliuku pasivaikðèiojau po kvartalà ir drauge patikrinau, koks mano kaimynø poþiûris á Chremberio kodeksà. Ið indikatoriaus rodmenø sprendþiant, ástatymams jie buvo lojalûs, tik aistringai mëgavosi kulinariniais eksperimentais: antrosios pakopos juodoji magija plûste plûdo ið visø langø. Kai rodyklë pradëjo baikðèiai ðokèioti tarp leistinos dvejukës ir nepageidautinos trejukës, ádëmiai apsiþvalgiau. Prieðais išvydau nedidelæ uþeigëlæ niûriu pavadinimu „Sotusis skeletas“. Padariau iðvadà, kad tenykðtis virëjas – tikras savo amato meistras. Ir uþsukau papusryèiauti. „Rajûnas Bunba“ – ðventa vieta, taèiau að mëgstu ávairovæ.

Koðmarai koðmarais, bet mano apetitas netgi pranoko kuklias rytmetines savo galimybes. Uþ gretimo staliuko dvi vietinës kûmutës narstë kaþkokios ledi Altanos kaulelius: ðá rytà, kol trainiojosi po parduotuves, jà buvo apvogæ, „taip jai, goduolei, ir reikia!“ Mintyse pagailëjau nelaimingosios ledi: jau maèiau ponà, kurio tiesioginë pareiga buvo apsaugoti jos turtà. O kiek apie já prisiklausiau! Vis dëlto apetito man tai nesugadino.

Baigæs pusryèiauti palengva patraukiau á darbovietæ, artëdamas prie jos per Senamiestá koncentriniais ratais. Pirkinëdamas nereikalingus, bet dailius apyvokos daiktelius, pakeliui iðleidau visus kiðenpinigius. Mano istorinëje tëvynëje laikomasi nuomonës, jog apsipirkinëjimas rutinos uþgrauþtas namø ðeimininkes gelbsti nuo streso. Galiu paliudyti: bebaimius slaptuosius seklius jis gelbsti nuo naktiniø koðmarø.

Apsikrovæs ryðuliais atëjau á Namà prie Tilto tik pusvalandþiu anksèiau, negu reikëjo.

– Gausini ûká, policininkø rykðte? – apþiûrinëdamas mano paketus draugiðkai paklausë Dþufinas. – Þinai, Maksai, Bubuta nusprendë: jeigu ant jo rëki, vadinasi, turi teisæ. Dabar jis tave gerbia. Ir svajoja pasmaugti. Ðaunuolis, vyruti. Prisipaþink, juk tikrai pamanei, kad jis – chuliganas?

– Jis ir yra chuliganas. Aukðto rango valstybës tarnautojas neturi taip elgtis.

Að ávesiu èia tvarkà! – Ir nutëðkiau þvëriðkà grimasà. Tada prisipaþinau: – Visuomet svajojau pastverti nagais valdþià, sere.

– Tai gerai, – svajingai tarë Dþufinas, – dviese gal kaip nors já nugaluosime...

80

Bet kas tau atsitiko, Maksai? Atrodai kaþkoks keistas.

– Nejaugi matyti? O að maniau...

– Man matyti! Tikiuosi, Bubuta nepasamdë kokios þieþulos... Ne, ne jo nosiai!

Juk Bubuta – pats paklusniausias ástatymams pilietis. Net uþsiimti leistinàja magija pavedë þmonai, o pats në pirðto nejudina... Tai kas atsitiko?

Dþiaugiausi galëdamas iðsipasakoti. Gal todël ir atvykau á tarnybà taip anksti?

– Ið esmës – menkniekis... Bet ne man. Tiesiog susapnavau koðmarà. Labai bjaurø. Nieko ypatinga nevyko, bet jauèiausi be galo ðlykðèiai... – Ir papasakojau visas savo sapno smulkmenas.

– Ar prabudæs namà patikrinai?

– Aha. Antrosios pakopos juodoji magija. Turbût þmoneliai virësi kamrà. Bet jûs geriau uþ mane þinot, kad indikatoriai kartais meluoja...

– Taip, þinau. Bet pastatà padaryti nepralaidø, ir dar taip, kad indikatorius rodytø ne nulá, o ástatymo leidþiamà padalà... Teoriðkai ámanoma, bet kas tai pajëgtø? Ðiaip ar taip, vyruti, – ne að! Þinoma, nesu pats pirmasis burtininkas Pasaulyje, taèiau ir ne paskutinis.... Sakai, jauteisi bjauriai?

– Bjauriau nei bjauriai. Ðirdis vos neatsisakë dalyvauti toje kiaulystëje!

– Gerai, Maksai. Pakeliui á namus ten pasisukinësiu, apsidairysiu. Juk veikti vis tiek nëra kà. Netgi savo „dieninæ fizionomijà“ iðleidau palaigyti tëvø dvaro platybëse. O seras Lonli-Loklis iðvyko namo valanda anksèiau, nors to jam nëra pasitaikæ jau tuzinas metø. Eime á „Rajûnà“, iðlenksime po puodelá kamros.

Kuruðai, ar priþiûrësi èia tvarkà? O Maksas parneð tau lauktuviø. Paskui abu galësit aplankyti Didájá archyvà. Neþinau, gudruoli, kaip tavo gentainiai, bet seras Lukfis Pencas bus laimingas. Be to, ðirdis jauèia, kad ðiandien bus dar ramiau nei vakar, jeigu tai iðvis ámanoma! Eime, Maksai.

– Nepamirðk lauktuviø, – oriai lyg indënø vadas priminë Kuruðas.

Visà laikà, kol sëdëjome „Rajûne Bunboje“, seras Dþufinas buvo tikras tëviðko rûpestingumo pavyzdys. Keista, bet dël to menko nemalonumo jis ið tikrøjø mane uþjautë.

– Þinai, Maksai, kad ir kas ten buvo, tu ne ið tø, kam koðmarai sapnuojasi sutrikus virðkinimui. Kartais tavo sapnai bûna ne visai áprasti. Jeigu tai pasikartos, verèiau pabûk pas mane dar dienelæ kità, kol iðsiaiðkinsime, kas ir kaip.

– Dëkui, Dþufinai. Taèiau nenorëèiau imti ir viskà mesti... Visà gyvenimà svajojau apie toká namà: su miegamuoju pastogëje, su svetaine apaèioje, kad laipteliai girgþèiotø ir – jokiø nereikalingø baldø. Dabar já turiu. Ir, þinot, kà jums pasakysiu? Ðpygà mane kas nors ið ten iðkrapðtys!..

– Gerai. Vadinasi, miegosi namie kasnakt sapnuodamas po pustuziná koðmarø? – purkðtelëjo Dþufinas.

– Tiesà sakant, nenorëèiau. O gal ta bjaurastis prisisapnavo man pirmà ir paskutiná kartà? Juk kiekvienam pasitaiko susapnuoti baisø sapnà. Ðiaip sau, nei ið ðio nei ið to.

81

– O gatvëje ðirdá tau sumaudë irgi ðiaip sau? Ðiaip sau, sere Maksai, tik katës gimsta.

Iðgirdæs ðià senà, kvailà aksiomà, ið netikëtumo prunkðtelëjau: – Tai èia yra kaèiø?

– O kur jø nëra!

– Kodël iki ðiol jø nemaèiau?

– Ádomu, kur galëjai matyti? Argi buvai uþmiestyje? Namie kaèiø niekas nelaiko, lygiai kaip karviø ir aviø.

– Keista... Matyt, jûsø katës kaþkokios ne tokios!

– Tai jûsø katës ne tokios, – patriotiðkai pasipiktino Dþufinas. – O mûsø katës paèios tokiausios visoje Visatoje!

Ties ðia optimistine gaida mudu iðsiskyrëm: Dþufinas Chali patraukë pasivaikðèioti po Senøjø Monetø gatvæ, o að nuëjau á Namà prie Tilto – dykinëti.

Kuruðas gavo kreminá pyragaitá: mano kolegø liudijimu, jis juos dievina. Galø gale paaiðkëjo, kad burivuchas pats nepajëgia nusivalyti nuo snapo lipnaus kremo, ir man teko blaðkytis po Valdybà ieðkant servetëlës.

Paskui uþlipau á virðø ir serà Lukfá Pencà bei gerà ðimtinæ burivuchø iki tamsos linksminau informacija apie Tuðèiàsias Þemes, o jos spëjau prisigaudyti ið epochinio treèiojo tomo. Kai prieblanda sutirðtëjo iki nakties kondicijos, seras Lukfis, griaudamas këdes ir apgailestaudamas, susirengë namo. Taip suþinojau, kad jo darbo diena trunka nuo vidurdienio iki tamsos: likusá laikà burivuchai pageidauja atsidëti savo reikalams ir jø trukdyti nedera. Á mûsø Kuruðà jie þiûrëjo lyg á keistuolá: kaip ekscentriðka visà laikà bûti su þmonëmis!

Mielàjá serà Lukfá pasikvieèiau á savo kabinetà iðgerti po puodelá kamros. Jis ir apsidþiaugë, ir sumiðo. Pasiuntë ðauksmà þmonai ir paskui praneðë: – Variða sutiko panuobodþiauti dar valandþiukæ. Aèiû, sere Maksai! Ir dovanokite, kad jûsø kvietimà priëmiau ne iðkart. Suprantate, mudu neseniai vedæ ir... – vargðelis taip sumizgo, kad susipainiojo savo paties lochio klostëse ir vos neapvirto. Man teko já prilaikyti.

– Nereikia nieko aiðkinti, bièiuli, – nusiðypsojau, – viskas gerai!

Atsidûræs kabinete, iðkart pasiunèiau ðauksmà kurjeriui. Jis atskuodë po keliø sekundþiø ir sustingo nuolankiai þvilgèiodamas man á akis. Siaubo filmas: „Maksas – pavaldiniø rijikas“. Puikumëlis!

Lukfis su malonumu siurbèiojo kamrà, kartkartëmis ámerkdamas puodelin raðtuoto lochio kraðtà. Tuðèiai negaiðuodamas pradëjau klausinëti já apie burivuchus. Kuruðo jau prisiklausiau, dabar norëjau iðgirsti kitos suinteresuotosios ðalies nuomonæ.

– Á ðià tarnybà mane pakvietë patys burivuchai, – pabrëþë seras Lukfis. – Kodël jie pasirinko mane – magistrai þino, bet kartà, jau labai seniai... labai seniai, taip... Á mano namus pasibeldë kurjeris ir áteikë kvietimà á Namà prie Tilto.

Paukðèiai pareiðkë, kad mano draugija juos visiðkai patenkins. Kitus kandidatus, 82

netgi Karaliaus Patarëjos dukterëèià, jie pasipiktinæ atmetë. Kuruðai, gal þinai, kodël?

– Jau daug kartø sakiau: tu sugebi atskirti mus vienà nuo kito!

– Kuruðai, tu toks pat pokðtininkas, kaip seras Dþufinas! Kas galëtø jûsø neskirti?

– Pavyzdþiui, man vienà burivuchà atskirti nuo kito bûtø keblu, – susirûpinæs prisipaþinau.

– Taigi! Daugiau nei ðimtà metø kartoju jam tà patá, o jis netiki, – suniurnëjo Kuruðas. – Nors tai – tiesa. Kaip þmogaus, jo atmintis nebloga.

– Mano atmintis tikrai gera, – nuðvito Lukfis, – nors man visà gyvenimà atrodë, kad kitø ji – prasta, o mano – normali.

– Jis prisimena, kiek plunksnø turi kiekvienas mûsiðkis, – patikliai praneðë man Kuruðas. – Þmogui tai – didelis laimëjimas.

– Oho! – ðvilptelëjau. – Net jeigu tai bûtø vienintelis dalykas, kurá prisimenat, að, palyginti su jumis, – silpnaprotis. Lygiai kaip ir visa likusi þmonija.

– Kà jûs, sere Maksai, – visai rimtai paprieðtaravo ðis nuostabus vaikinas. – Jûs ne silpnaprotis. Tik iðsiblaðkæs, kaip didþioji þmoniø dauguma.

Nuodëmingieji magistrai, kas prabilo apie iðsiblaðkymà!

Pagaliau Lukfis atsisveikino ir mudu su Kuruðu likom vieni. Burivuchas, rodos, uþsnûdo. Bet að nenusiminiau: Dþufino stalèiuje aptikau ðvieþiø ir senesiø laikraðèiø. Gera bûti naujoku svetimame pasaulyje: vakariniai laikraðèiai prikausto dëmesá lyg fantastiniai romanai, tik toks skirtumas, kad bet kurià akimirkà gali atsidaryti duris ir iðeiti pasivaikðèioti po, atrodytø, iðgalvotà realybæ.

Seras Kofa Jochas vël pasirodë prieð auðtant. Niurzgliai praneðë, kad naujienø nëra ir, matyt, jau niekada nebus, tik dar keturios vagystës ið butø uþkrito ant mûsø ðauniosios policijos sprando. Nuobodybë! Todël jis, girdi, einàs miegoti, ir tegul viskas skradþiai. Að su uþuojauta atsidusau ir ásikniaubiau á bene metø senumo „Echo bruzdesius“.

Seras Dþufinas Chali teikësi atvykti gana anksti, pareikalavo kamros ir ásmeigë á mane susimàsèiusá þvilgsná: – Kol kas, Maksai, jokiø naujienø. Turiu galvoje: jokiø tikrø naujienø. Bet man ðovë viena mintelë... Klausyk. Mano durys tau visada atviros. Taèiau buvai teisus: verèiau pamëgink dar dienelæ kità pamiegoti savo namuose. Jei koðmarai nesikartos – puiku! O jeigu kartosis... Suprantu, dþiaugsmo ið to nedaug, bet siuþetas turi rutuliotis. Gal pavyks suþinoti kà nors ádomaus.

– Kaip manot, ko turëèiau tikëtis?

– Ar atvirai? Blogiausio. Nepatiko man tas namukas. Visai nepatiko, bet nëra prie ko prikibti. Ir nieko panaðaus neprisimenu. O gal tik vaizduotë ið dyko buvimo ásisiautëjo... bet ne, nemanau! Kai kà mes ten iðkapstysim. Kai pasirodys Lukfis, iðsiaiðkinsiu, kas to namo ðeimininkai. Taip pat ir kaimyniniø. Ir kaip jiems ten einasi... O kol kas – ðe, – Dþufinas padavë man kaþkoká neiðvaizdø skudurëlá.

83

– Prieð miegà apsivyniok kaklà. Prabudimas garantuojamas.

– Negi gali bûti taip pavojinga?

– Aha. Gyvenime apskritai pilna labai pavojingø dalykø. Patys pavojingiausi tie, kuriø nesuprantam. Ir tie, kurie iðvis neegzistuoja... Tiek to. Pabusi – praneðk.

Atsakomybës jausmas – ne patys geriausi migdomieji. Pasivartæs nuo ðono ant ðono, apsikroviau Mangos Melifaro „Enciklopedijos“ tomais ir ánikau á puikias iliustracijas: mane suintrigavo èionykðtës katës, tad tikëjausi rasti jø atvaizdø. Ilgai teko ieðkoti, bet að nugalëjau. Ið pirmo þvilgsnio ðie dailûs padarai atrodë kaip paprastø paprasèiausios pûkuotos katës. Uþtai jø gabaritai këlë pagarbà: gauruotø trumpakojø bûtybiø ilgis siekë tikrai ne maþiau kaip metrà; aukðtis ties ketera – apie keturiasdeðimt centimetrø. Tai nustaèiau, kates palyginæs su pono, dëvinèio megztà lochá, atvaizdu. Perskaitæs prieraðà supratau, kad tas ponas – viso labo „piemuo“; ásigilinæs á tekstà iðsiaiðkinau, jog „Landalando valstieèiai veisia kates dël ðiltos jø vilnos“. Lyg kokias avis! Buvau apstulbæs ir suþavëtas. O gal imti ir ásitaisyti kaèiukà? Sostinës snobai laiko kates smulkiais naminiais gyvuliais, kurie auginami fermose... taèiau man, Tuðèiøjø Þemiø pasienio barbarui, leistinos ir ne tokios keistenybës.

Uþliûliuotas svajoniø apie bûsimà pirmojo Eche kaèiø savininko statusà, pagaliau uþsnûdau. Kaip kaþin kà, verèiau bûèiau rinkæsis nemigà! Palaimingà snaudulio tamsà ûmai pakeitë ryðkus vaizdelis: vël gulëjau svetainëje ant stalo, bejëgis ir negalëdamas pajudëti.

Blogiausia, kad dingo viskas, kà apie save þinojau. Kas að, koks að, ið kur toks iðdygau, kur esu dabar, kà veikiau, tarkime, prieð metus, kokias merginas mëgau kabinti, kuo vardu mano bièiuliai, kur gyvenau vaikystëje – atsakymø á ðiuos klausimus neturëjau; dar blogiau: net tokie klausimai nekilo. Mano pasaulio samprata apsiribojo ðia svetaine su vaizdu á kaimyninio namo trikampius langus. Ir viskas. Apie pasaulá þinojau tik tiek: jis – baisus. Man buvo visai prastai.

Pagaliau prieðinio namo langas lëtai atsivërë. Kaþkas ið kambario á mane þiûrëjo. Paskui lange ðmëstelëjo kaþkieno ranka. Ið tamsos paþiro sauja smëlio, bet nepabiro ant ðaligatvio, o lyg maþas aukso debesëlis sustingo ore. Dar viena sauja, dar ir dar. Dabar ore virpëjo ne ðiaip debesëlis, o takelis. Toks trumputis takiukas... Buvau tikras, kad þinau, kur jis atves. „Siuþetas rutuliojasi, – tariau sau, – ir puiku: siuþetas turi rutuliotis... bet ði mintis juk ne mano, tai pasakë Dþufinas! Bûtent taip, þodis á þodá“.

Prisiminæs pokalbá su Dþufinu, ûmai viskà prisiminiau. Šiek tiek palengvëjo.

Baimë, deja, liko, bet ji buvo jau ne vienintelis mano bûties dëmuo. Dabar þinojau, jog miegu; þinojau, jog miegu ne ðiaip sau, o tam, kad stebëèiau koðmaro raidà. Ir dar þinojau, kad dabar privalau prabusti. Bet prabusti kaþkodël nesisekë. „Mulkis! Juk pamirðau uþsiriðti tà skudurëlá!“ – atsitokëjau apimtas panikos.

Ir, ðlovë magistrams, nubudau. Nuleidau kojas nuo stalo...

Dangiðkoji galybe! Taigi að tikrai miegojau svetainëje ant stalo, o ne jaukiame 84

guolyje virðuje, kur buvau susikraustæs su visa „Pasaulio enciklopedijos“ aðtuoniø tomø draugija. Kokia kvailystë! Nors ne, tai jau nebe kvailystë, o tvirtai suræstas B kategorijos siaubo filmo epizodas.

Pabandþiau lipti virðun. Keliai virpëjo. Labiausiai bijojau, kad savo guolyje rasiu dar vienà Maksà. Imk ir aiðkinkis tada, kuris ið mudviejø tikras!

Laimë, lova buvo tuðèia. Drebanèiomis rankomis pasiekiau Kacharo balzamà, kurá áþvalgiai buvau pasistatæs galvûgalyje. Maktelëjau gurkðnelá, dar vienà.

Atlëgo! Palindau po antklode: jei neuþmigsiu, tai nors pagulësiu. Tiesa, reikia susisiekti su Dþufinu. Bendram mudviejø dþiaugsmui, papasakoti jau turiu kà. „Dþufinai, að atsibudau. Reikalai prasti“. „Na, jeigu atsibudai, vadinasi, ne tokie prasti! Ateik á „Rajûnà“, pavaiðinsiu pusryèiais. Að taip pat turiu naujienø“. „Bûsiu po valandos. Dedu ragelá“. „Kà, kà?“ – nesuprato Dþufinas. „Dedu ragelá. Tai reiðkia: viskas, ryðio pabaiga“. „Dedu ragelá!“ – pasimëgaudamas pakartojo Dþufinas. „Rajûnas Bunba“ – tikrai stebuklinga vietelë. Ðios sienos bet kà pastatytø ant kojø. Pasakojau savo nuotykius ir palengva rimau. Dþufinas – prieðingai: jo veidas atrodë kaip þmogaus, pasmerkto vizitui pas stomatologà.

– Sakai, atsibudai ant stalo? Vadinasi, viskas kur kas rimèiau, nei man atrodë... Ko gera, tau vis dëlto teks kuriam laikui persikraustyti pas mane. O man – ðià naktá praleisti tavo lovoje. Gal ir að susapnuosiu kokià bjaurybæ?

– Man kilo kitokia mintis. Að miegosiu namie, o jûs sëdësit ðalia ir laikysit mane uþ rankutës lyg rûpestinga auklë.

– Panaði mintis buvo kilusi ir man, bet...

– Jokiø „bet“, Dþufinai! Að jau ásibëgëjæs. Siuþetas rutuliojasi. O jums greièiausiai pradëtø rodyti pirmà serijà, paskui antrà... Prarasim maþiausiai dvi dienas.

– Turbût. Bet man nepatinka, kad tave taip lengvai niurko. Bijau, jog miegodamas kol kas esi pernelyg paþeidþiamas.

– Kaþin?! Vis dëlto að prisiminiau, kad tai – tik sapnas. Ir prabudau, nors jûsø skudurëlá buvau pamirðæs.

– Labai negerai, sere Maksai! Tokiø dalykø pamirðti negalima. Geriau jau pamirðk, kad nevalia daryt á kelnes. Nemalonu, uþtai nepavojinga!... Beje, tas, anot tavæs, „skudurëlis“ yra Slaptosios Þolës ordino Vyriausiojo magistro galvos raiðtis.

– Vieno ið tø, kuriø vytinta mësa rytais uþkandþiaujate?

Dþufinas patenkintas nusikvatojo. Tada vël paniuro.

– Mano galva, bûsi padauginæs Kacharo balzamo. Tavo gyvybingumas mane gàsdina.

– Ir mane patá gàsdina... Tai ar sutinkate padainuoti man lopðinæ?

– Galima pamëginti. Tik átariu, kad nemiegantis þmogus, ir dar toks pastebimas kaip að, gali sutrikdyti ávykiø eigà.

85

– Bent jau þmoniðkai pailsëèiau... O jeigu miegotumët ir jûs?

– Taip, pabandyti galima, nors... – Dþufinas pagyvëjo, – kas sakë, kad að turiu bûti toje paèioje patalpoje?! Galiu stebëti tave neiðeidamas ið savo kabineto. Taip ir padarysim. Bet ið pradþiø vis dëlto pernakvosiu tavo namuose. Maþa kas...

– Namai – jûsø paslaugoms. Bet prisimenate, ten – tik trys baseinai? Tai jûsø nesulaikys?

– Ko tik nepadarysi dël Jungtinës Karalystës ramybës... kà èia slëpti, ir savo paties! Jautë mano ðirdis: nereikëjo leisti tau apsigyventi tame urve.

– Niekis, – nuraminau ðefà. – Ðtai uþaugsiu didelis, iðmoksiu imti kyðius ir Kairiajame krante pasistatydinsiu rûmus. Viskas dar prieð akis... O jûs ar turit naujienø? Juk ketinote paklausinëti burivuchus.

– Tà ir veikiau visà pusdiená. Naujienø yra, ir jos verèia suklusti. Gaila, kad ðiuo reikalu nesusidomëjau prieð keletà metø. Ir jeigu ne tavo sapnai, man në á galvà nebûtø ðovæ sugretinti kai kuriuos faktus, kurie kiekvienas atskirai nëra labai ádomûs... Eime á Valdybà, pats iðgirsi.

Negaiðuodami patraukëme á Didájá archyvà.

– Lukfi, norëèiau dar kartà iðgirsti informacijà, kurià suradome dienà.

– Tuoj pat, sere Chali. Gera diena, sere Maksai, ðiandien jûs ankstyvas! O dar sako, kad pastaruoju metu nieko neatsitinka...

Truktelëjau peèiais. Pastaruoju metu ið tiesø nieko ypatinga nenutiko, tik smulkios vagystës ið butø. O prastai miegojau todël, kad naujoje vietoje. Tai ir viskas.

Lukfis priëjo prie vieno burivucho.

– Tatunai, praðau dar kartà papasakoti mums apie Senøjø Monetø gatvæ.

Man pasirodë, kad paukðtis gûþtelëjo peèiais. Koks, girdi, jums malonumas ið naujo klausytis visokiø nesàmoniø! Bet darbas yra darbas. Ir burivuchas pradëjo pasakoti: – 115 metø 208 dienos informacija apie nekilnojamojo turto savininkus.

Senøjø Monetø gatvë, pirmasis namas. Ðeimininkë – Charista Ag. Niekada dël nieko nebuvo átariama. Gyvena uþmiestyje. 109 Kodekso epochos metais namas buvo perduotas laikinai naudotis Poedrø ðeimai. Uþmokëta uþ tris tuzinus metø ið anksto. Garas Poedra prarado Kibirkðtá ir mirë 112 metais. Jo þmona, Pita Poedra, ir duktë Ðita gyvena ten iki ðiol. Duktë nuo vaikystës serga, bet iðmananèiø þmoniø pagalbos neieško ir ið namø neiðeina. Gyvena uþdarai, lankytojø nepriiminëja. Niekuo neátariamos.

Antrasis namas. Ðeimininkas Kunkas Stifanas. Name gyvena su dviem maþameèiais sûnumis. Jo þmona Trita Stifan mirë 107 metais. 110 metais buvo átartas tarnaitës Pamos Loras nuþudymu. Iðteisintas ir gavo kompensacijà uþ rûpesèius, nes þiniuonis patvirtino, kad moteris miegodama mirë nuo ðirdies ligos.

Naudojasi ateinanèio tarno ir keturiø mokytojø, mokanèiø berniukus, patarna86

vimais. Nuolatiniø tarnø nelaiko. Metø pradþioje dël ligos buvo priverstas palikti tarnybà Dideliø pinigø valdyboje. Gyvena ið karaliðkosios pensijos.

Treèiasis namas. Ðeimininkas Rogras Þilis, „Karaliðkojo balso“ vyriausiasis redaktorius ir „Echo bruzdesiø“ bendrasavininkis. Jo dosjë saugomas atitinkamoje vietoje. Gyvena Naujamiestyje, Imbieriniø Sapnø gatvëje, Senøjø Monetø gatvëje namo nenuomoja ir neparduoda, nes lëðø nestokoja.

– Jo dosjë – tikra poema, – ðnipštelëjo man Dþufinas. – Taèiau ðiuo metu jis mûsø nedomina. Laisvalaikiu tau labai patariu pasismalsauti!

Ketvirtasis namas, penktasis, ðeðtasis... Viena á kità panaðios istorijos. Senøjø Monetø gatvës gyventojai pasirodë esà visø nelaimingiausi Echo þmonës: jie sirgdavo, netekdavo artimøjø, mirdavo patys. Jokiø nusikaltimø, jokiø saviþudybiø, nieko máslinga... Taèiau kad visoje gatvëje gyventø vien sunkiai serganèios naðlës ir naðlaièiai?! O dar Eche, kur paprasti þiniuoniai pajëgûs bemaþ prikelti ið numirusiøjø. Nieko sau sutapimai!

– Septintasis namas... – tæsë burivuchas.

– Dëmesio, Maksai, dabar – jis, – kumðtelëjo á paðonæ Dþufinas, – klausyk atidþiai!

– Septintasis namas, – kantriai pakartojo paukðtis. – Ðeimininkas Tolkanas Enas, þmona Feni En, bevaikiai. Namas 54 Kodekso epochos metais paveldëtas ið tëvo, sero Genelado Eno, Vyriausiojo Rûmø tiekëjo. Bendra paveldëto turto suma – tuzinas milijonø koronø. Ðvilptelëjau: sero Tolkano bûta fantastiðkai turtingo! Juk uþ vienà koronà galëjai pragyventi savaitæ, þinoma, jei krûvomis nepirkinësi brangiø niekniekiø, iðdëliotø antikvariniø krautuvëliø vitrinose.

– Átariami nebuvo, – tæsë burivuchas. – Gyvena uþdarai. Smulkus dosjë saugomas atitinkamoje vietoje.

– Ádomu, ar ne? – paklausë Dþufinas. – Pasakiðkas turtuolis ðtai jau penki tuzinai metø gyvena skurdþiame kvartale. Neásiþeisk, að tik perteikiu visuomenës nuomonæ... Ir atkreipk dëmesá: bûtent jis ir jo þmona – sveikutëliai. Vienintelë neserganti pora visoje gatvëje, jokiø neágaliøjø, jokiø numirëliø.

– Aðtuntasis namas, – monotoniðkai dudeno burivuchas. – Savininkë Gina Ursil. Niekuo neátariama. Ankstesnë savininkë Lea Ursil, Ginos motina, prarado Kibirkðtá ir 87 Kodekso epochos metais mirë. Nuo tada namas tuðèias, nes dabartinë savininkë gyvena savo valdose Urulande.

– Man atrodo, vertingiausius duomenis tu jau iðgirdai, – atsiduso Dþufinas.

– Toliau viskas kartojasi: negyvenami namai, pasiligojusios naðlës, silpstantys naðliai, miræ tëvai ir geibûs vaikuèiai. O desertas – tavoji darþinë, kur, kaip þinome, taip pat ne viskas gerai... Aèiû, Tatunai. Manau, mums pakaks.

Smulkmenas suþinosiu ið Kuruðo.

– O uþeiga? – paklausiau að. – „Sotusis skeletas“, vakar ten pusryèiavau.

Tikiuosi, ten visur tvarka?

– Pati ðviesiausia vieta ðlovingoje tavo gatvëje. Taèiau turëk omenyje, sere 87

Maksai: þmonës ten dirba ir, þinoma, valgo. Bet nemiega! Netgi jos savininkas Gopa Talabunas gyvena „Girtojo skeleto“, vienos ið savo uþeigø, antrame aukðte.

Tø uþeigø jis turi berods tuzinà. Ir skeletas keliauja per visø jo „knaipiø“ pavadinimus. Gopai tai patinka. Klientams, beje, taip pat.

Dþufinas padëkojo Lukfiui ir burivuchams ir mudu nudroþëme á kabinetà.

Kuruðas, kaip visada, snûduriavo ant krëslo atkaltës.

– Prabusk! – Dþufinas meiliai pakedeno jo ðvelnaus kakliuko plunksneles. – Padirbësime.

Kuruðas atmerkë apvalias akis ir ðaltakraujiðkai pareiðkë: – Pirmiausia rieðutai.

Kol mûsø gudroèius gliaudë rieðutus, mudu suskubome iðgerti po puodelá kamros ir dar papraðyti.

– Esu pasirengæs, – pagaliau tarë Kuruðas.

– Na, jeigu pasirengæs, pasirausk savo atmintyje, meiluti. Mus domina viskas, kas susijæ su septintuoju Senøjø Monetø gatvës namu. Kai surinksi viskà krûvon, pradëk pasakoti. Seras Maksas kolekcionuoja gandus apie savo kaimynus, todël pasistenk.

Kuruðas pasipûtë ir nutilo. Man pasirodë, kad jis tylutëliai dûzgia, lyg maþutis kompiuteris. Po keliø minuèiø burivuchas pasipurtë ir pradëjo: – Septintasis Senøjø Monetø gatvës namas – vienas seniausiø Eche. 1140 metais pastatydintas kalvystës magistro Stremio Bro, jis atiteko jo sûnui Kadrui Bro, paskui – pastarojo paveldëtojai Vamirai Bro. 2154 Ordinø epochos metais Vamira Bro namà pardavë Giustø ðeimai. Meneris Giustas, Þaliøjø Mënuliø ordino didysis magistras, 2346 metais ðiame name gimë, vëliau sulaukæs pilnametystës gavo já dovanø ir gyveno jame atsiskyræs nuo Pasaulio. Yra þinoma, kad 2504 metais Meneris Giustas ásteigë Þaliøjø Mënuliø ordinà. Iki tol, kol Ordinas nebuvo árodæs savo galybës, adeptø susirinkimai vykdavo didþiojo magistro namuose. Kai 2675 metais buvo pastatyta tikroji Ordino rezidencija, septintasis Senøjø Monetø gatvës namas iðtuðtëjo: tik didysis magistras tvarkydavo ten, pasak jo paties, „ypaè svarbius reikalus“.

Sumaiðties laikais Þaliøjø Mënuliø ordinas þlugo vienas iš pirmøjø, nes priklausë didþiausiø Septynlapio ordino prieðø stovyklai. Dauguma broliukø, adeptø ir magistrø buvo nuþudyti. Didysis magistras Meneris Giustas 3183 Ordinø epochos metø 233 dienà, penkeri metai iki Kodekso epochos pradþios, deganèios rezidencijos kieme nusiþudë. Yra þinomi devyniolika paðvæstøjø, kurie liko gyvi.

Visi jie, pasak Septynlapio ordino informacijos, iðkart apleido Jungtinæ Karalystæ.

Informacija apie kiekvieno ið jø veiklà saugoma Didþiajame archyve ir kaskart, kai gaunama naujø þiniø, papildoma.

Velionio Menerio Giusto nuosavybë, taip pat ir namas Senøjø Monetø gatvëje, atiteko Karaliui. Jo Didenybës ásakymu aštuntaisiais Kodekso epochos metais namas buvo parduotas pirmajam rûmø tiekëjui serui Geneladui Enui.

88

Dešimtaisiais metais seras Geneladas Enas pasimirë ir namà valdyti pradëjo seras Tolkanas Enas, Tiekimo kanceliarijos Vyriausiasis patarëjas, vienintelis velionio sûnus ir paveldëtojas. Namas buvo tuðèias iki 54 metø, kai Enø ðeima persikëlë á já ið savo uþmiesèio valdø. 55 metais seras Tolkanas Enas paliko tarnybà Tiekimo kanceliarijoje. Nuo tada jie gyvena atsiskyræ, laiko tik ateinanèius tarnus.

Visuomenës nuomonë toká gyvenimo bûdà aiðkina liguistu ðykðtumu, kuris kartais apima labai turtingus þmones... Duokite rieðutø!

Paskelbæs ultimatyvø reikalavimà, Kuruðas nutilo.

– Smagi istorija, sere Maksai! – patenkintas numykë Dþufinas, iš gausybës savo stalo stalèiø rankiodamas rieðutus. – Tëvas ásigyja namà ir po dvejø metø mirðta. Viskas gerai, kol namas stovi tuðèias. Penkiasdeðimt ketvirtaisiais ten ásikelia paveldëtojas. Nepraeina në metai, o þmogus lyg permainytas. Be jokiø regimø prieþasèiø jis palieka tarnybà, atleidþia tarnus ir tampa vienu ið tyliausiø Echo pilieèiø. Ledi Feni, visø ryðkiausia pirmosios ðimtmeèio pusës aukðtuomenës liûtë, tam nesiprieðina. Buvæ draugai nesulaukia jokiø paaiðkinimø – gali patikëti, að jau domëjausi. Taèiau nëra prie ko prikibti: kiekvieno sostinës þmogaus, net paties turtingiausio, gyvenimo bûdas – jo asmeninis reikalas. Visi stebisi, paskui pamirðta. Gyvenimas tæsiasi.

– Negi jie visai neiðkiða nosies?

– Ne, nosies galiukas kartais kyðteli. Taèiau tik ledi Feni nosies galiukas. Ji iðeina ið namø ne reèiau kaip kartà per tuzinà dienø. Vis tokia pat uþdara, neperprantama kaip tais laikais, kuomet jos groþis buvo didþioji Rûmø sensacija. Bet jokiø vizitø. Ledi Feni tik apsiperka. O tø pirkiniø – nesuskaièiuojami pakai, kuriuose tik retkarèiais – bûtini daiktai, o daþniausiai – visiðkai nereikalingi.

Sakytum, ji bûtø uþsibrëþusi tikslà per trumpiausià laikà surinkti paèià praðmatniausià neþinia ko kolekcijà. Beje, tokiai turtingai moteriai, turinèiai begales laisvo laiko, tai visai normalu.

– Jûs nemaþai suþinojot!

– Ak, Maksai, bûgðtauju, kad pernelyg maþai! Bet taip greitai padaryti daugiau buvo neámanoma... Gerai, dëkok magistrams, kad tarnyboje gali pailsëti.

Kaupk jëgas, mëgaukis gyvenimu. O að keliausiu pas tave. Pamëginsiu toje lûðnoje uþmigti. Kad tave skylë danguje, sere Maksai, buvau bemanàs, jog mano asketiðkø þygdarbiø laikai amþiams pasibaigë!

Seras Dþufinas iðëjo, o að likau Name prie Tilto. Visà naktá stengiausi garbingai vykdyti, kà buvo ásakæs ðefas, turiu galvoje poilsá ir mëgavimàsi gyvenimu.

Uþduotis nebuvo ið lengvøjø, bet padariau viskà, kà galëjau.

Rytas, kaip áprasta, prasidëjo sero Kofos pasirodymu. Jis atrodë labai sutrikæs.

Kà gi, tokia veido iðraiðka jam tiko kur kas labiau nei rûgðti neiðbrendamo nuobodulio grimasa.

– Vagystës nesiliauja, Maksai! – praneðë jis. – Þinai, tai pradeda atrodyti kvailai. O visa, kas kvaila, verèia suklusti. Þmonës kalba, kad visos vagystës – vieno personaþo darbas. Taèiau kaip tas vikruolis ásigudrina tuo paèiu metu 89

aplankyti namus, esanèius prieðinguose Echo galuose? O jeigu darbuojasi skirtingi vyrukai, tuomet koks genijus pajëgë juos taip iðmuðtruoti? Ir svarbiausia – kam?

Kad netgi Bubuta suprastø, jog èia veikia viena komanda? Tiek to, berneli, perduok Dþufinui, kad suëmus nuoboduliui susisiektø su manimi. Byliûkðtë, þinia, menka, be to, net ne mûsø þinybos, taèiau naktá ir liesa boba – antklodë!

– Ðuo ið bado ir varðkæ ëda, – automatiðkai iðverèiau. – Perduosiu, sere Kofa, tik manau, kad ðiandien serui Dþufinui ir taip nebus nuobodu. Að jam pakiðau vienà toká darbelá...

– Tuomet vampyrai jø nematë, tø vagysèiø! Palauksiu blogesniø laikø.

Sëkmës, Maksai. Pakeliui á namus ketinu aplankyti dar porà vieteliø, todël atsisveikinu.

Paþiovavæs dar pusvalandá, gavau þinutæ nuo Dþufino: „Man viskas gerai, iðskyrus gresiantá prausimàsi sumautose tavo geldose. Greit ateisiu, tad siøsk á „Rajûnà“ atneðti pusryèiø“.

Su dþiaugsmu ðokau sudarinëti meniu.

Kai pasirodë Dþufinas, mûsø darbo kabinetas puikavosi visais gero restorano atributais: praðmatnus natiurmortas ant stalo, viliojantys kvapai ir vienas iðbadëjæs gurmanas – tai ne kas kitas, o aš. Ponas Garbusis Virðininkas liko patenkintas.

– Turiu garbës praneðti, sere, – Dþufinas maivësi vaidindamas naujokà, sugráþusá ið pirmosios gyvenime atsakingos uþduoties. – Tyrimo eksperimento rezultatai rodo, kad: a) kaimyniniame name ið tiesø kaþkas gyvena ir b) jis manæs bijo.

Arba manimi bodisi. Arba laiko neskaniu. Arba yra nuolatinis „Echo bruzdesiø“ prenumeratorius, todël gerbia ir þavisi. Ðiaip ar taip, niekas manæs net pirðtu nepalietë. Beje, ne, viskas buvo dar ádomiau. Ið pradþiø vis dëlto susapnavau, kad guliu ant tavo nuodëmingo pietø stalo, bet tai truko ne ilgiau kaip sekundæ.

Paskiau praëjo. Ðmaukðt – ir nieko nebëra. Buvau laisvas lyg paukðtis ir galëjau pûsti á aká kiek tinkamas! Taèiau að buvau ákyrus ir pamëginau su mûsø paslaptinguoju draugu suartëti. O jis apsigaubë tokia nepramuðama apsauga, kad ðauniojo namuko viduje neaptikau nieko, tik kietai ámigusius ðeimininkus. Vis dëlto suþinojom ðá tà naujo!

– Kà?

– Ogi, kad visa tai negali bûti þmogaus darbas. Tai yra, jëgas, kurios gyvena name, galimas dalykas, paþadino kaip tik þmogus... Netgi átariu, kad istorija visiems pageidaujantiems iðsaugojo to veikëjo vardà. Kas ið ankstesniø gyventojø, iðskyrus Þaliøjø Mënuliø ordino didájá magistrà, galëjo smagintis su tokiais þaisliukais? Bet faktas yra faktas: prie tavæs prikibo kaþkokia kitakilmë bjaurybë.

Sekasi tau su egzotika, nieko neprikiði!

– Að ir pats – gyva egzotika! – burbtelëjau. – Ir ko jis nori?

– O kaip tau atrodo? Niam niam! – kraugeriðkai nusiviepë Dþufinas. – Ðiaip ar taip, jo norai tikrai nëra geri! Antraip ko gi þmonës kaimynystëje mirinëtø lyg vorai netikusioj karèiamoj? Tiek to... Kà dar þinome apie prieðininkà? Kaip parodë 90

ði naktis, jis veikia atsargiai ir rinkdamasis. Su rimtu prieðu, kaip að, jis neprasidës.

Be to, maþasis mûsø drauguþis kartais klysta, tà jis akivaizdþiai árodë ásibrovæs á mano sapnà, o vëliau gëdingai pasprukæs. Tai teikia vilèiø: nemëgstu turëti reikalø su tobulais nelabaisiais. Vargina... Kà gi, sere Maksai, vis dëlto informacijos, kurià turime, aiðkiai nepakanka! Todël naktelæ kità tau dar teks pasapnuoti koðmarus. O að uþsirakinsiu kabinete ir stebësiu tavo nuotykius... Tiesa, tik nesumanyk ir ðiandien atsigulti be apsaugos amuleto, kurá tau parûpinau!

– Turite omenyje skudurëlá?

– Turiu omenyje Slaptosios Þolës ordino didþiojo magistro galvos raiðtá...

Tavo lengvabûdiðkumas mane pribaigs! Be ðito, kaip teikeisi pasakyti, skudurëlio, niekas negarantuos, kad tu apskritai kada nors prabusi. Viliojanti perspektyva?

– Nepasakyèiau... Að nepamirðiu, Dþufinai. Keista, kad vakar ásigudrinau pamirðti! O ta paslaptinga pabaisa, tykanti uþuolandoje, ar ji negalëjo bûti mano iðsiblaðkymo prieþastis?

– Ogi visai galimas dalykas. Juo blogiau, sere Maksai, juo blogiau...

– Jeigu jau mane stebësit, pasistenkit, kai susirengsiu gultis, priminti visas atsargumo priemones. Viena ið dviejø: arba tikrai tampu iðsiblaðkëliu, arba mulká ið manæs daro tas padaras!

– Esi teisus. Pasitaiko ir ne tokiø dalykø. Ðiaip ar taip, nepakenks tau dar kartà priminti... Þiûriu, kaþkodël nedaug valgai! Neleisk, kad visokie niekai gadintø apetità! Problemos atsiranda ir dingsta, o tavo pilvas lieka su tavimi. Jo reikmës – ðventas reikalas!

– Að pasitaisysiu, sere.

Ir tikrai pasitaisiau: susiðlaviau nuo lëkðtës savo porcijà ir pasisiekiau dar.

Seras Dþufinas þiûrëjo á mane su mylinèios senelës grauduliu.

Viskas buvo nuostabu, bet atëjo laikas keliauti namo. Á èionykðèio „Koðmaro Guobø gatvëje“ naujos serijos perþiûrà, kur pagrindiná vaidmená atlieka varguolis Maksas. Ypatingo dvasios pakilumo dël to nejauèiau. Dabar mane stulbino idiotiðkas mano paties didvyriðkumas, kurio ákvëptas atsisakiau nakvoti pas Dþufinà.

Tarsi „bendro reikalo labui“, bet, jeigu daiktus vadintume tikraisiais vardais, – ið kvailo uþsispyrimo!

Nepaisant visko, namie buvo gera. Saulës apinduliai skverbësi pro naujutëles tamsaus ðokolado spalvos uþuolaidas, kurias ásigijau, kad ryðkià dienos ðviesà paversèiau ðilta povandeninës grotos prieblanda. Þinoma, pagrindinis pirkinio tikslas buvo noras atsikratyti vaizdo pro langà, o jis vos prieð kelias dienas buvo bene pagrindinis argumentas, dël kurio pasirinkau šá bûstà.

Po Dþufino apsilankymo pëdsakø liko svetainëje (neiðplautas puodelis su tuðèiu kamros àsoèiu) ir miegamajame (pagalvës su antklodëmis nugrûstos á toliausià gigantiðko guolio kampà, mano biblioteka galvûgalyje be gailesèio iðcenzûruota, o neátikusios knygos iðmëtytos po visà kambará). Keista netikëtø asociacijø logika pakiðo man mintá, kad vis dëlto reikëtø ásitaisyti kaèiukà. „Jeigu 91

viskas baigsis greitai ir sëkmingai, bûtinai ásigysiu kaèiukà!“ – paþadëjau pats sau.

Ir pradëjau taisytis gulti. „Ei, Maksai, – tuoj pat uþklupo mane Dþufino ðauksmas, neákyrus lyg þadintuvo èirðkimas. – Nepamirðk raiðèio!“ Paðokau kaip nuplikytas. Nuodëmingieji magistrai! Tik pamanykit, tikrai vos nepamirðau talismano! O juk buvau toks iðsigandæs, kad iðdulkëjo visas lengvabûdiðkumas... Negaiðdamas apsivyniojau kaklà apsauginiu „skudurëliu“. „Maksai, atrodo, buvai teisus. Tau leido domëtis viskuo, iðskyrus tavo paties saugumo reikalus. Amuleto tema buvo dirbtinai uþblokuota. Ir labai savotiðku bûdu, net gaila, kad mano aiðkinimø kol kas nesuprasi. Iðties susidûrëme su ádomiu reiðkiniu... Tiek to. Pagalvok, gal turi dar kokiø amuletø? Na, tiesiog tau ypaè mielø daiktø. Arba tokiø, su kuriais tau ramu, kaip vaikui su mylimu þaisliuku. Apsikrauk tokiais niekuèiais nuo galvos iki kojø. Þalos jie nepadarys, o padëti kartais padeda, kas juos supaisys! Ir taip baisiai nestenëk mëgindamas pasiøsti man ðauksmà. Šiaip ar taip, að visà laikà ðalia. Viskà matau, viskà girdþiu, viskas kontroliuojama. Todël atsipalaiduok. Kaip ten sakei? „Dedu ragelá“? Þodþiu, ryðio pabaiga!“ Susimàsèiau. Amuletai... Kokiø að galiu turëti amuletø?! Beje, vienas vis dëlto yra! Dëþutë su prausiamuoju balzamu ið sero Makluko miegamojo, mano pirmasis „karo trofëjus“. Iðsineðiau jà ið ten, kur ji nenorëjo bûti, ir aiðkiausiai þinojau, kad daiktelis jauèia man savotiðkà simpatijà. Atsargiai pasidëjau savo maþàjà bièiulæ galvûgalyje.

O daugiau? Atrodo, viskas. Nebent Karaliaus dovanotas Purpurinës perluotës kûdikis. Tegul bus ðalia. Tebûnie dar ir sero Mangos Melifaro „Pasaulio Enciklopedijos“ treèiasis tomas. Tikrai pripratau su juo uþmigti, kaip vaikas su pliuðiniu meðkiuku...

Susirentæs barikadà ið amuletø ir apsièiupinëjæs kaklà, kad dar kartà ásitikinèiau, jog galingasis „skudurëlis“ vietoje, lyg pasmerktasis atsiguliau á lovà.

Truputá pavarèiau knygà. Greitai ir nepastebimai suëmë mieguistumas, nors ið pradþiø buvau tikras, kad ðiandieninis mûsø eksperimentas gali þlugti „dël techniniø kliûèiø“: ið baimës ir átampos tiesiog nepajëgsiu uþmigti. Pasirodo, ne, viskas gerai! Net pernelyg „gerai“. Jauèiausi taip, lyg bûèiau pripumpuotas migdomøjø.

Turbût „Fredis Kriugeris“ ið kaimyninio namo pasirûpino, kad jo paciento nevargintø miego sutrikimai. „Reikës paklausti Dþufino, ar tikrai taip, – pagalvojau snausdamas. – Bet kam tuðèiai klausinëti, juk viskas aiðku...“ Ðá kartà koðmaras nebuvo toks kraupus. Aiškiausiai supratau, kad miegu.

Prisiminiau, kas að toks, kodël esu èia ir taip toliau... Nors Dþufino buvimo nejutau, bet teoriðkai þinojau já esant.

Taigi vël gulëjau ant savo paties pietø stalo jau áprasta „šventinio patiekalo“ poza. Tasai neþinomas niekðas, aiðku, pasirûpino atitraukti uþuolaidas, todël nuo puikaus vaizdo á senoviná namà nebuvo kur slëptis. Ðirdá be perstojo varstë siaubas, tarsi kokia nematoma ranka darytø skausmingas injekcijas, bet kol kas 92

dar turëjau jëgø prieðintis. Netgi nusistebëjau pajutæs sukylant pyktá. Þinoma, pyktis ðiuo metu padëti man negalëjo, bet kas þino, kaip bus toliau! Dël visa pikta laikiausi jo ásitvëræs, nes pyktis buvo anaiptol ne prasèiausia baimës alternatyva. „Kaþkoks iðgama neleidþia man ramiai miegoti mano namuose, uþ kuriø nuomà tvarkingai sumokëta! Kaþkoks suknistas ðunsnukis trukdo man ilsëtis. Ir dar vietoj tikro, padoraus koðmaro bruka man nuvësusià nuobodá varanèià pasakà!“ – kursèiau pats save. Þodþiu, nëriausi ið kailio, kad kaip reikiant ádûkèiau. Atrodë, sekasi gana neblogai. „Ðaunuolis, Maksai, – mano piktà vidiná monologà nutraukë Dþufino balsas.

– Tikras ðaunuolis, tai veikia! O dabar pabandyk vël ðiek tiek iðsigàsti. Bijodamas puikiai masini. Jei nebijotum, tave, ko gera, paliktø ramybëje. Taèiau tà padarà turime iðvilioti ið urvo. Bûk geras, suvaidink, kad pasiduodi“.

Lengva pasakyti „iðsigàsk“! Tà akimirkà jau buvau nusiteikæs viskà aplinkui suskaldyti á ðipulius. Atrodë, sukilusi teisëto ánirðio banga tuoj tuoj áveiks bjaurø sàstingá, pavertusá mane bejëgiðkiausiu Visatos padaru.

Tokia padëtis turëjo tik vienà privalumà: panorëk iðsigàsti, ir visi pasaulio siaubai bus tavo, klydinëjanèio koðmarø ðalyje, paslaugoms. Pakako sutelkti dëmesá á tamsø trikampá kaimyninio namo langà bei grësmingai ore kybantá smëlio takelá, ir pyktá kaipmat pakeitë baimë, bemaþ panika. Vardan eksperimento (taip pat rûpindamasis savo paties psichine sveikata), vël pabandþiau supykti.

Pasisekë! Man labai patiko, kad galiu greitai keisti nuotaikas. Ne rinktis ið dviejø blogybiø, o jas abi valdyti. Vis ðiokia tokia ávairovë!

Pagaliau man pavyko uþèiuopti trapià pusiausvyrà tarp baimës ir pykèio.

Bijoti neprarandant kitø jausmø. Pykti suvokiant savo bejëgiðkumà.

Ir tada ranka ið tamsos vël ðiûptelëjo saujà smëlio, tada dar ir dar.

Vaiduokliðkas takelis nuo lango iki lango pailgëjo. Praëjo ištisa amþinybë, paskui dar viena. Baigiantis treèiajai, mano ðirdis vël bandë mesti ðità þaidimà, bet að su ja susitariau... Galëjau prabusti, tik nenorëjau laukti iki rytojaus, kad pamatyèiau naujà serijà. Dþufinas vylësi pasigroþëti ðios vidurdienio misterijos pagrindiniu veikëju. Nusprendþiau pasistengti ir suteikti jam tà malonumà. Kentësiu tol, kol pajëgsiu, o tada – dar truputá. Tokiu dþiaugsmu, kaip ir vizitu pas dantø gydytojà, verèiau mëgautis kuo trumpiau.

Kai smëlio takelis palietë stalà, ant kurio kûpsojo bejëgiðka baimës ir pykèio krûva, vadinama Maksu, net pajutau savotiðkà palengvëjimà. Artëjo atomazga.

Iš tikrøjø! Lango angoje pasirodë tamsus siluetas ir þengtelëjo vaiduokliðku takeliu. Þingsnis po þingsnio jis artinosi prie manæs. Pusamþis vyriðkis neáþiûrimais veido bruoþais ir tuðèiomis blizganèiomis akimis. Ûmai supratau, kad padëties nebekontroliuoju. Ne todël, kad viskas buvo pernelyg klaiku. Ir netgi ne todël, kad padaras buvo ne þmogus (negalëjo bûti!).

Tam að teoriðkai buvau pasirengæs. Bet tarp mudviejø jau uþsimezgë tam tikras ryðys, ir tai buvo kur kas blogiau negu baimë ir kitokie dvasiniai iðgyvenimai. Að ne tik jutau, bet ir maèiau, kaip ið mano kûno pradëjo kaþkas plûsti. Ne kraujas, 93

o kaþkokia neregima substancija, apie kurià þinojau tik tiek, kad be jos toliau man egzistuoti neámanoma jokiu kitu pavidalu.

Kaþkas sugniauþë man gerklæ. Nelabai smarkiai, bet ðio netikëto pojûèio visai uþteko, kad prabusèiau. „Skudurëlis“, apie kurio privalumus taip daug pasakojo seras Dþufinas, puikiai atliko savo darbà, svarbiausia – laiku! Dar akimirka, ir vargu ar jis bûtø turëjæs kà þadinti...

Jau niekuo nesistebëdamas nuleidau kojas nuo pietø stalo. Atvira lango sàvara gailiai girgþèiojo vëjyje. Uþdariau langà ir su palengvëjimu uþtraukiau uþuolaidà. Kûnas nedràsiai uþsiminë, kad bûtø linkæs apalpti. Pagrasinau jam kumðèiu: tik pamëgink! „Labas rytas, Maksai. – Á mano iðkankintà sàmonæ lyg medus pasruvo Dþufino balsas. – Vyruti, tu tikras ðaunuolis! Tikras ðaunuolis! Sveikinu su ðio nemalonaus nuotykio pabaiga. Dabar þinome viskà, ko reikëjo, tad ne uþ kalnø ir tikroji pabaiga. Maktelëk kaip reikiant Kacharo balzamo, lyg ðiandien bûtø tavo vestuvës, pasikedenk plunksneles ir – bëgte pas mane. Aiðku? Dedu ragelá!“ „Aiðku“, – automatiðkai atsakiau ir nuðlitiniavau á miegamàjá. Po penkiø minuèiø, atgaivintas sveikatingiausio ðio Pasaulio gërimo, pasiðokëdamas nusileidau á vonios kambará.

Tik dabar iki galo suvokiau Dþufino þodþius. „Sveikinu su ðio nemalonaus nuotykio pabaiga“. Vadinasi – viskas?! Vadinasi, ðito koðmaro regëti man nebeteks?

Nuodëmingieji magistrai, ko dar reikia, kad þmogus pasijustø laimingas!

Pakeliui á tarnybà nusprendþiau, jog þmogui dar reikia lengvai papusryèiauti. Kad ir „Soèiajame skelete“. Ir nedvejodamas pasukau á ðiltà jo prieblandà.

Seras Dþufinas Chali niekada nereikalaudavo, kad jo pavaldiniai kæstø alká, netgi dël bylos tyrimo. Šiandien Name prie Tilto þmoniø buvo daugiau nei visada. Seras LonliLoklis, taip nepatogiai susiraitæs ant këdës kraðtelio, kad net gaila buvo þiûrëti, storame savo sàsiuvinyje kaþkà skrebeno. Seras Melifaras, kà tik parsiradæs ið tëvø dvaro, iððoko ið savo kabineto lyg velniûkðtis ið butelio ir sustugo, kad atvyko visø garsiausias pavainikis princas, ir jis, girdi, esàs neregëtai laimingas galëdamas pasiðildyti mano ðlovës spinduliuose. Pamaniau, jog vargðelis visiškai kvanktelëjo.

Paskiau susivokiau, kad vyrukas turi omenyje karaliðkàjà dovanà, kurià gavau prieð tris dienas... ne, prieð iðtisà amþinybæ. Naktiniai koðmarai kiekvienà átikins, kad viskas tëra tuðtybiø tuðtybë... Pagrasinæs kumðèiu savo „ðviesiajai pusei“ ir paþadëjæs „pasiskøsti tëèiui“, patraukiau tiesiai pas Dþufinà.

Jo kabinete radau ledi Melamori, kuri, kaip kà tik iðlaisvinta „kalinë“, atrodë nederamai niûri.

– Gerai, kad taip greitai atëjai, Maksai! Savo reikalus valandëlæ atidësime, nes turime, gali sakyti, ðeimyniniø nemalonumø... Pakviesiu kitus.

– Ðeimyniniø nemalonumø? Kà tai reiškia? – nusistebëjau.

– Mane apvogë, – pasiskundë Melamori. – Gráþtu namo, o ten... Viskas 94

aukðtyn kojom, dëþutës atidarytos. Kad juos skylë danguje, tuos vagis, koks áþeidimas! Pradëjusi tarnauti Slaptojoje paieðkoje net neabejojau: dabar mano namus visokie atmatos lenks ið tolo...

– Menka bëda, ledi! – þvaliai šûktelëjau. – Uþlipkite ant niekðelio pëdsako, ir reikalas baigtas.

– Kad nëra jokio pëdsako! – suurzgë Melamori. – Sakytum, visi daiktai išgaravo patys...

– Visada sakiau, kad maþai dailiai panelei vienatvë ne pats tinkamiausias gyvenimo bûdas! – nuo slenksèio pareiðkë seras Melifaras. – Jeigu tavo miegamajame, neprilygstamoji, bûèiau buvæs að, nieko panaðaus nebûtø ávykæ!

– Ásigysiu ðuná, – kilstelëjusi smakrà pasiþadëjo Melamori. – Saugo geriau, o ryja maþiau. Ir, sako, netgi þmoniø kalbà supranta, tai ne tu.

Lonli-Loklis mandagiai praleido serà Kofà ir áëjo ákandin jo. Susirinko visi, iðskyrus Lukfá, kuris tokiais atvejais, kaip supratau, netrukdomas: jo darbai Didþiajame archyve su kasdieniais mûsø rûpesèiais nesusijæ.

– Na, ponai, kaip jums patinka naujienos? – Seras Dþufinas perleido mus sunkiu þvilgsniu. – Juk mûsiðkius muða! Tikiuosi, visi sutiksit, kad Melamori lobiai ðiandien pat turi bûti surasti! Juk ledi nusiminusi, o tai smukdo ir mûsø gerà nuotaikà, be to, visas miestas nekantriai laukia, kokiø ábauginimo veiksmø imsis Slaptieji sekliai... Þinau, mergyte, kad tu niekam neprasitarei, bet Eche pilna suðiktø aiðkiaregiø!.. Sere Melifarai, ðià bylà uþkariu tavo sàþinei. Verskis kaip iðmanai, o mudu su Maksu turime imtis kito neatidëliotino reikalo. Taip jau sutapo!..

Melifaras tuoj pat ásitaisë ant Melamori krëslo ranktûrio. Anaiptol nesusiþavëjau, kai ledi savo nosytæ árëmë jam á petá.

– Prašyèiau pilno pavogtø daiktø sàraðo, ðirdele! – Melifaras familiarai timptelëjo ilgus kolegës kirpèiukus.

– Trisdeðimt aðtuoni þiedai, visi iš vidinës pusës paþymëti Blimø ðeimos áspaudu. Pinigai... neþinau, kiek jø ten buvo, neskaièiavau... Bet nemaþai. Apie porà tûkstanèiø koronø... Aðtuoni vëriniai, taip pat su ðeimos áspaudu sagtelëse.

Mûsø ðeimoje brangenybës visada þymimos. Pasiðaipydavau ið giminaièiø, pasirodo, be reikalo... Turbût viskas. Talismanai liko nepaliesti. Tiesa, vos nepamirðau!

Dar nuðvilpë lëlæ, tavo, sere Melifarai, dovanotà Pusmeèio dienos proga.

Prisimeni?

Melifaras suraukë antakius.

– Þinoma, prisimenu. Tokios skylës piniginëje negreit pamirðtamos! Dailus þaisliukas... Keista, kad jà paëmë. O kiti daiktai abejoniø nekelia... Sere Dþufinai, kad jau visi susirinkom, gal pavaiðintumët kamra? Pamàstysim, paplepësim. Tiesà sakant, tame sumautame kaime visø pasiilgau! Tikiuosi, jûsiðkis „neatidëliotinas reikalas“ pusvalandá palauks?

– Pusvalandá palaukti gali bet koks reikalas, na, iðskyrus tà, apie kurá taip mëgsta samprotauti generolas Bubuta... Gerai, bus marios kamros ið „Rajûno“, 95

bet tau, vyruti, teks uþ jà atidirbti!

– O kaipgi!.. Taèiau pagalvokit, Dþufinai, argi ne didþiausias idiotizmas susirinkus ið namø visus maþus ir vertingus daiktus, kuriuos galima iðsineðti lochio kiðenëje, iðtásti dar ir trejø metø vaiko didumo lëlæ? Þaisliukas, þinoma, nepigus, bet kodël tuomet nepasiëmus indø, o kartu ir krëslo ið svetainës?! Juk pastarasis, man regis, uþ lëlæ brangesnis... – Melifaras apleido Melamori krëslo ranktûrá ir dabar tupëjo greta ðefo, kuris buvo priverstas þvelgti á já ið virðaus.

– Þinojau, kad uþ to uþsikabinsi. Vienà kamros porcijà jau uþdirbai.

– Uþdirbau að, o gers visi! Gerai jau, gerai... Sere Kofa, kas iš ðauniosios Miesto policijos yra „Baltojo Lapelio“ virðuje?

– Seras Kamðis, bet ðiuo metu Valdyboje jo nëra. Pabandyk susisiekti su leitenantu Ðichola. Jis uþima garbingà ketvirtàjà vietà, be to, tiria vagystes ið butø.

– Gerai, tuoj gráðiu. Kas pasigodës mano porcijos, pasprings! – Ir Melifaras iðgaravo.

Jo tempai buvo áspûdingi. Jei kurtum filmà apie didájá Echo seklá serà Melifarà, tektø sukti trumpametraþiukus!

– O kas tas „Baltasis Lapelis“? – smalsiai paklausiau sero Kofos. Jis nusikvatojo. Net ledi Melamori sukikeno.

– Oi, Maksai! Èia toks þaidimas. Kartkartëmis mes sudarinëjame objektyvø tuzino paèiø nuovokiausiø policijos tarnautojø sàraðà. Tokiø, su kuriais iðkilus reikalui ámanoma susiðnekëti. Tiesà sakant, ten dirba daug sumaniø vaikinø, bet su tokiais virðininkais kaip Bubuta ir Fuflosas vargðeliai vis tiek lieka kvailiø vietoje! O pakliûti á mûsø „Baltàjá Lapelá“ – didelë garbë, ir, kai pavyksta, vyrukai tiesiog ðvyti ið laimës. Jiems tai svarbiau uþ Karaliðkàjà Padëkà. Juk Karaliðkàjà Padëkà kartà per metus gauna ir generolas Bubuta: jam priklauso pagal rangà...

Matau, kad supratai!

Kurgi ne! Smagiai nusijuokiau, suþavëtas tokio reitingo idëjos. Namo prie Tilto „Karðtasis Tuzinas“! Skubëkit perskaityti naujà sàraðà!

Pagyvëjo net Lonli-Loklis.

– „Baltasis Lapelis“, sere Maksai, labai padeda darbe, – pamokomai tarë jis.

– Seras Ðurfas – vienas ið pagrindiniø sàraðo sudarinëtojø, – ðyptelëjo Dþufinas. – O ðtai ir mûsø kamra!

Per krûvas saldumynø, atgabentø ið „Rajûno“, net nesimatë àsoèiø su kamra.

Tuoj pat (matyt, uþuodæs kvapus) atskuodë Melifaras, nešinas glëbiu raðanèiøjø lenteliø. Perðokæs per aukðtà atkaltæ, jis dribtelëjo á savo krëslà. Pirmasis pastvërë pyragaitá ir visà susigrûdo burnon. Atrodë jis kaip Kuruðas: pasiðiauðæs, iðsiterliojæs, bet laimingas. Vienu mauku iðtuðtinæs savo puodelá, Melifaras ábedë nosá á lenteles. Gal pusantros minutës, jo mastais – iðtisà amþinybæ, susikaupæs skaitë.

Tada stryktelëjo antro pyragaièio ir prikimðta burna kaþkà iðkilmingai paskelbë.

Dar po keliø sekundþiø jo ðnekà jau galëjai suprasti: – Taip ir maniau! Ið visø aliai vieno nuðvilpë po tokià lëlæ! Ir dar krûvas brangiø niekuèiø... Bet svarbiausia, kad visuose sàraðuose figûruoja lëlës.

96

Nuostabu! Neprilygstamoji, matyt, bûsiu iðkrëtæs tau neblogà kiaulystæ. Betgi nusipelnei! Atstumtø vyriðkiø pyktis bûna baisus... Taip taip taip... Kurgi að jà pirkau? Prieblandø turguje, kaþkokioje krautuvëlëje. Nesvarbu, að ten viskà apversiu aukðtyn kojomis!

– Neskubëk vartyti, – ásiterpë seras Kofa. – Geriau pasakykit man, kokios tos lëlës? Melamori, kaip atrodë tavo lëlë?

– Kaip gyvas rudaplaukis dvideðimtmetis berniukas... Tik þemesnis. Labai graþaus veido. Ir nuostabiai padarytos rankos. Að ilgai jomis groþëjausi. Ilgi, ploni pirðtai, netgi su linijomis ant delniukø. Kaþkokie neèionykðèiai labai brangaus audinio drabuþiai, net neþinau, ið kokiø kraðtø... Sijonas prasideda aukðèiau liemens ir siekia pëdas. Ir prabangi apykaklë, tarsi trumputis lochis. Lëlë buvo apyðiltë, kaip þmogus... Net ðiek tiek jos prisibijojau. Pastaèiau svetainëje, nors tokias puoðmenas áprasta laikyti miegamajame...

– Stop, mergyte! Melifarai, nëra ko trenktis á joká Prieblandø turgø. Gali ramiai valgyti. Laþinuosi ið ko tik norit, kad Eche yra vienintelis meistras, galintis padaryti kà nors panaðaus, – Dþuba Èebobargas, stebuklingø rankø þmogus!

– Na, ir puiku, – sumurkë Dþufinas. – Šá vakarà pasidarbuosite trise. O mudu su Maksu pasiimsime serà Ðurfà ir keliausime susipaþinti su... Kas dar nutiko, vyruti, kad tave skylë danguje? – Klausimas buvo skirtas mirtinai persigandusiam kurjeriui, kuris nepasibeldæs ágriuvo á kabinetà.

– Nelabieji siautëja! – paklaikæs sumurmëjo jis. – Senøjø Monetø gatvëje siautëja nelabieji. Þmogø sudraskë!

– Tai ir sakyk, kad skubus iðkvietimas, – flegmatiðkai linktelëjo Dþufinas. – Keliauk, drauguþi... Ir ko èia taip drebi? Ar nelabøjø nesi matæs? Bene naujokas?

Mëšlungiškai linktelëjæs, kurjeris iðtirpo koridoriaus tamsoje.

– Eime, vaikinai, – atsiduso Dþufinas. – Niekaip nesuprantu, kodël tam, kas ten ásikraustë, ðovë galvon draskyti þmogø? Tiems padarams, mano þiniomis, mielesni kitokie þaidimai... Viskas per tave, sere Melifarai, ir per tavo rajumà!

Praþiopsojom toká spektaklá! Kà gi, iki kaklo turite ir savø reikalø... Pasimatysim!

– Ir jis pasisuko á mane: – Ko sëdi lyg pabuèiuotas? Vaþiuojam!

Visà laikà buvau it sustingæs. Nepasakyèiau, kad stingulys praëjo, bet pakilti nuo stalo ir pasiekti amobilerá vargais negalais pavyko.

Labiau uþ viskà pasaulyje troðkau, kad kas nors paaiðkintø, kas èia dedasi.

Bet Dþufinas aiðkiai leido suprasti, kad ir jis pats iðmuðtas ið vëþiø.

– Maksai, tu laikeisi puikiai ir suteikei man galimybæ kaip reikiant iðtirti tà padarà. Buvau visiðkai tikras, kad taip, vidury baltos dienos, þmoniø puldinëti jis nepradës... Beje, sere Ðurfai, turëk omenyje: yra tik viena iðeitis – sunaikinti.

Todël darbuosiesi vienas pats, o mudu tik paþiopsosim. Supratai?

– Supratau, sere! – linktelëjo Lonli-Loklis. Jis atrodë toks nuobodþiaujantis, lyg bûtø papraðytas išplauti indus.

– Ar þinai, Maksai, kas pas tave lankësi? Tavo garbaus kaimyno sero 97

Tolakano Eno palaikai... Nors kokie ten palaikai! Ið to vargetos seniausiai niènieko neliko.

– Kaip tai nutiko?

– Manau, persikraustydamas á tuos namus, jis padarë didþiausià kvailystæ.

Visiðkai aiðku, kad ten gyvena fetanas.

– Fetanas?!

– Ak, tiesa, tu juk neþinai... Fetanas yra kito Pasaulio gyventojo dvasia, atkviesta èionai be kûno ir iðmokyta tam tikrø dalykø. Netgi Ordinø epochoje tokie padarai pasirodydavo labai retai, nes besimokydami jie tampa ne tik naudingi, bet ir pavojingi. Kuo ilgiau fetanas gyvena, tuo darosi galingesnis.

Anksèiau ar vëliau viskas baigiasi tuo, kad jis sukyla prieð já iškvietusá magà ir...

Daþniausiai fetanas pasiima savo valdovo kûnà. Matai, visi fetanai trokðta turëti kûnà, o kai já ásigyja, traukia ieðkoti maisto... Sunaikinti fetanà nëra labai sunku, greitai pats pamatysi, taèiau jo aptikti praktiðkai neámanoma. Fetanas apsigaubia nepralaidþia apsauga, pagrindinis jo tikslas – neatkreipti niekieno dëmesio. Tas apsauginis laukas neleidþia stebëtojui gerai ásiþiûrëti á fetanà; jo net pastebëti beveik neámanoma... O jeigu kas nors kà nors ir pajunta, tokio atradimo paprasèiausiai neástengia prisiminti... Savo naujàjá kûnà fetanas maitina mieganèiø þmoniø gyvybine energija, o tie atsibudæ, jeigu iðvis atsibunda, nieko neprisimena. Mums labai pasisekë, sere Maksai, mums ið tikrøjø pasisekë! Kodël – papasakosiu vëliau, tai kita istorija... Tik vieno nesuprantu: kodël nei ið ðio nei ið to fetanas pradëjo puldinëti nemieganèiuosius? Tokiø dalykø nesu girdëjæs... Kà gi, teks iðsiaiðkinti.

– O jeigu jis pabëgs? – baugðèiai paklausiau. – Kaip mes já surasim?

– Neámanoma, sere Maksai, neámanoma! Në vienas fetanas negali palikti savo gyvenamosios vietos. Tai gamtos dësnis. Kaip tik todël kai kurie magai vis dëlto ryþdavosi su jais prasidëti: visada gali laiku pasipustyti padus, þinoma, jei turi galvà ant peèiø. Parduodi namà su visu gyventoju, o srëbti koðæ palieki kitiems...

– O kaip ledi Feni eidavo apsipirkti, jeigu...

– Vykæs klausimas, vaikine! Valdydamas du kûnus, fetanas gali sau leisti kartkartëmis vienà iðsiøsti pasiþmonëti, þinoma, neilgam. Bet esu ásitikinæs: apsipirkti eidavo ne ledi Feni, o tik vargana jos iðnara, uþprogramuota atlikti tam tikrus veiksmus. Konspiracijos poþiûriu tai naudinga, o fetanai konspiracijà vertina... Ponai, mes atvykom. Galime keberiotis lauk.

Iðlipome ið amobilerio prie mano namø durø. Senøjø Monetø gatvëje gana daug þmoniø spietësi ratu. Keli Miesto policijos tarnautojai, pustuzinis namø ðeimininkiø ir bûrelis sukrëstø þiopliø, iðlëkusiø ið „Soèiojo skeleto“. Vidury rato pamatëme kukliai apsirengusià pusamþæ moterá, kurios galva buvo bemaþ atskirta nuo kûno. Greta gulëjo pintinëlë su rieðutais. Pabiræ rieðutai sugulë lyg savotiðkas takelis, jungiantis mano namà ir fetano buveinæ, sakytum, neregimas smëlio keliukas ið mano sapno bûtø metæs þemën sudriskusá, bet atspëjamà ðeðëlá.

98

Ið susimàstymo mane paþadino sero Dþufino balsas, reikalaujantis iš policininkø paaiðkinimo, kas nutiko.

– Liudininkai tvirtina, kad tai buvo labai maþas þmogutis, sere, – sutrikæs pareiðkë policininkas.

– Kur liudininkai?

Ið þiopliø bûrio iðëjo jauna porelë. Abudu labai mieli, visai jaunuèiai... Vos kokiø ðeðiasdeðimties. Ledi pasirodë kalbesnë nei jos palydovas, taip, beje, neretai pasitaiko.

– Mes vaikðtinëjome po miestà. Ir uþklydome á ðità gatvelæ. Þmoniø nebuvo, tik toli priekyje ëjo ledi su pintinële. Staiga ið ano namo, – mergaitë mostelëjo á senovinës architektûros ðedevrà, jau tapusá man tikra rakštimi, – iððoko maþas þmogiukas.

– Ar tikrai maþas? – pertraukë jà Dþufinas.

– Tikrai, sere! Ir Frudas gali patvirtinti... Labai maþas, lyg vaikas, netgi maþesnis. Bet vilkëjo kaip suaugæs, labai puoðniai ir turtingai. Ið pradþiø mes nieko nesupratom. Mums pasirodë, kad þmogutis paþásta damà ir bando jà apkabinti... þinoma, pasiðokëjæs, juk kitaip nepasiektø, toks maþius. Mus suëmë juokas. O paskiau ledi parkrito, ir mes iðsigandom. O þmogutis prie jos dar kiek pastrykèiojo ir nuëjo.

– Kur? – Kaþkur nuëjo... Ðlovë magistrams, ne mûsø link! Frudas norëjo já vytis, bet að bijojau. Tada mes pradëjom ðauktis pagalbos...

– Dëkui, mieloji, pakaks. – Dþufinas atsigræþë á policininkus. – Vyruèiai, ar jums esant, ið ðito namo niekas neiðëjo?

– Niekas, sere Garbusis Virðininke! Ir mes ten nebuvome uþëjæ, nes...

– Teisingai pasielgët! Maksai, Ðurfai, eime!

Patraukëme pas mano kaimynus, tûkstantá vampyrø jiems vedybinën lovon!

Namuose buvo tamsu ir labai tylu. Ir, tenka pridurti, ganëtinai bjauru!

Didþiulë svetainë, kimðte prikimðta praðmatniø daiktø, priminë kaþkoká ðleikðtø muziejø, ásteigtà pragaro vestibiulyje iš apgrobtø nusidëjëliø turto. Taip sakau ne todël, kad namo ðeimininkai man buvo gerokai ásiëdæ. Tiesiog namo atmosfera ið tiesø buvo pasibjaurëtina. Net Lonli-Loklis atgrasiai nusiviepë, o tai pasitaiko ne kasdien!

Pirmà kartà per visà mano buvimo Eche laikà didþiulë namo erdvë erzino.

Kol apþiûrëjome pirmà aukðtà, sugaiðome kelias minutes, o juk sukomës labai vikriai. Tiesa, bergþdþiai: rasti neradom nieko, tik nuotaika galutinai subjuro.

Teko lipti aukðtyn. Antrajame aukðte taip pat buvo tylu ir tamsu. LonliLoklis pasuko prie laiptø, vedanèiø á treèià aukðtà. Nusiminæs patraukiau ákandin jo. Kad taip ëmus dabar ir atsibudus! Bet ir taip jau buvau atsibudæs – labiau neámanoma. „Ei, Maksai, nenusimink! – Dþufinas suprato, jog prarandu formà, ir kil99

niaðirdiðkai pasiuntë man ðauksmà. – Kad ir kaip viskas pasisuktø, darbo èia turës tik Ðurfas, ir netgi ne itin daug, o mudu tik paþiopsosim. Ne pats maloniausias pasivaikðèiojimas, bet gali neabejoti, tik tiek. Aukðtyn nosá, vyruti!“ Man maþumëlæ palengvëjo. Greitosiomis netgi išspaudþiau blankià ðypsenà ir pasiunèiau jà serui Dþufinui Chali iki pareikalavimo...

Pagaliau atsidûrëme virðuje. Aukðèiau – tik dangus.

Jie mûsø laukë. Tie, kadaise buvæ Tolakanas ir Feni Enai, pasakiðkai turtingi, beprotiðkai ásimylëjæ vienas kità ir neapsakomai laimingi. Nors ne, jø èia seniai nebebuvo. Tik ilgaamþis fetanas, dykai ásitaisæs du kûnus.

Bûtybë puikiai þinojo, kad iðeities nebëra, þinojo, kas jos laukia. Ir net nemëgino prieðintis. Staiga man pasidarë nesmagu. Rodos, pajutau uþuojautà ðiam paslaptingam padarui, kuris atsirado èia ne savo valia ir – kaip mokëdamas – tesistengë iðlikti. O juk koks nors pamiðæs magistras galëjo iðsiðaukti ir mane!

Juoba toká gabø net sapne susirasti nemalonumø! Brrr...

Penki akinamai balti spinduliai ðvystelëjo á sustingusià porelæ. Kairë sero Lonli-Loklio ranka greitai ir kokybiðkai ðià dvikûnæ bûtybæ pavertë pelenais.

Tikëjausi – neskausmingai.

– Dþufinai, – sudrumsèiau spengianèià tylà, – o ið paèiø Enø kas nors liko?

Turiu omeny... siela, ar kaip tas daikèiukas vadinamas moksliðkai...

– Niekas neþi... Oi, Maksai!

Jis þaibiðkai šniojo man per pakinklius ir að dribau ant grindø. Jau krisdamas supratau, kad kaþkas nutiko mano sprandui. Toje vietoje, kur plaukai pereina á lengvabûdá pûkelá, pajutau skausmingà dûrá. Paskui kaklu nuslinko negeras ðaltis.

Sustugau ir, atrodo, praradau sàmonæ.

Po keliø visiðkos tamsos sekundþiø supratau, kad esu gyvas. Tai liudijo aðtrus deðinio kelio ir smakro skausmas. Sprandas buvo nutirpæs lyg po novokaino injekcijos. Per kaklà tekëjo kaþkas ðilta. „Jeigu tai kraujas, – sudie, numylëtasis lochi!“ – niûriai pamaniau að.

Ant mano sprando nusileido karðta ranka. Jausmas buvo labai malonus.

Atsipalaidavau ir nuplevenau ðvelnios uþmarðties ðalin. Bet neilgam.

Kai atmerkiau akis, mano savijauta gal ir nebuvo ideali, bet visai pakenèiama. Kelis ir smakras pripaþino elgæsi kiauliðkai ir jau stojosi á doros kelià. Uþtai kaklas ir sprandas nebekëlë jokiø rûpesèiø. Seras Dþufinas Chali bodëdamasis dairësi kokio nors rankðluosèio savo kruvinoms rankoms.

– Uþuolaida, – patariau aš ir pats nusistebëjau savo kimiu falcetu. – Tikiuosi, paveldëtojai jûsø nepasmerks.

– Gudruolis, Maksai! Kà að be tavæs daryèiau?!

– Ogi siurbèiotumët kamrà savo kabinete ir turëtumët ramià galvà... O kas èia buvo?

– Èia buvo iðsamus atsakymas á kai kuriuos teorinius klausimus, kartais kylanèius universitetø protuoliams. Pasigërëk pats. Nagi nebijok, sukinëk galvà dràsiai! Kraujà að sustabdþiau, þaizda uþsitraukë. Ne tokia baisi ir buvo. Þodþiu, 100

galva nenukris. O jei nukris – nedidelë bëda, prisiûsiu tau naujà, dar geresnæ.

– Nieko sau juokeliai... Tai kur tas jûsø „iðsamus atsakymas“?

– Ðtai, sere Maksai! – Lonli-Loklis pritûpë ðalimais ir parodë man du nedidelius daikèiukus, kuriuos atsargiai laikë deðinëje, ne tokioje pavojingoje rankoje. Tai buvo perpus perskelta statulëlë. Maþutë apkûni moteris, laikanti lyg ir kaþkoká tridantá. Negraþus, bet stulbinamai gyvas, grësmingos jëgos kupinas veidas priklausë nepamirðtamøjø kategorijai. Áspûdingas daikèiukas.

– Nuodëmingieji magistrai! Kas èia?

– Vienas ið daugybës ðedevrø, priskirtinø Ordinø epochos pradþiai, – paaiðkino jis. – Amuletas, saugantis namus.

– Galingas buvo daiktelis! – atsiduso Dþufinas. – Manau, ledi Feni pamëklë automatiðkai ásigijo já kurioje nors ið tø krautuvëliø, kur kainos – maþiausiai keli ðimtai koronø. Koks meistras já sukûrë, nuodëmingieji magistrai! Kad jam ausis vampyrai nugrauþtø!

– Tikrai nuostabus, – pritariau að. – Koks veidas... Vadinasi, ðis daiktas buvo stebuklingas?

– Taigi. Kurá laikà ði poniutë puikiai saugojo namus nuo vagiø ir kitokiø nekviestø sveèiø. Ne prasèiau uþ koká ginkluotà snukiadauþá... Viskas gerai, jei tokie amuletai pakliûva á niekuo neišsiskirianèius namus, pas normalius þmones.

O namuose, kur gyvena fetanas, stebuklingam daiktui neþinia kas gali nutikti.

Bûtent ðia tiesa kartkartëmis savo veikaluose suabejodavo kai kurie kabinetiniai protuoliai... Tave uþpuolæs raritetas visai pablûdo. Tai að ir vadinu „iðsamiu atsakymu á kai kuriuos teorinius klausimus“... Þinoma, esu kaltas: tokioje vietoje atsipalaiduoti nevalia. Jei savo dialogà bûtume trumpam atidëjæ, tavo sprandas dabar atrodytø sveikesnis. Ir nervai taip pat. Kà gi, eime ið èia. Name prie Tilto bus jaukiau... O gal tau leisti pailsëti, sere Maksai? Vis dëlto esi suþeistas... Ir tavo namai èia pat…

– Ilsëtis, kaipgi! O judu vieni ðlamðite pyragaièius ir taukðite apie ðá nuotyká?

Jei norit manimi atsikratyti – uþmuðkit. Tai vienintelis bûdas!

– Per smalsumà ir rajumà vienà dienà pakratysi kojas tiesiog darbe, – ðyptelëjo Dþufinas. – Gerai jau, gerai, vaþiuojam.

Lonli-Loklis padëjo man atsistoti. Rankà jam teko apsivynioti apsiaustu: apsauginës pirðtinës buvo likusios ant galinës amobilerio sëdynës. Man dingtelëjo, kad remtis á tokio vyruko rankà taip pat rizikinga, kaip atominëje elektrinëje kelti vakarëlá. Todël nusileisti laiptais pabandþiau savarankiðkai. Visai neblogai ëjosi. Þinoma, ne pastriuokomis, bet gana þvaliai.

Vos atsidûrëme amobileryje, Dþufinas taip susiraukë, lyg netikëtai jam á burnà bûtø patekusi citrina.

– Vakarienë atidedama. Melifaras plyðdamas ðaukiasi pagalbos. Atrodo, jie kaip reikiant áklimpo... Cha, jeigu jau seras Melifaras peikia gyvenimà, tai kas ten darosi?! Vargðelis net paaiðkinti neturëjo kada. Klykia, kad nelabieji tikrai ási101

siautëjo, o dabar iðsilaksto. Þodþiu, smagumëlis!.. Vaþiuojam á Maþøjø Generolø gatvæ. Na, sere Maksai, sësk prie vairalazdës. Dabar tavo nutrûktgalvystë tik á naudà. O tu, vyruti, droþk á Namà prie Tilto ir paskaitinëk laikraðtá. Nagi nagi, uþleisk vietà! – Dþufinas alkûne lengvai stumtelëjo apstulbusá veþëjà.

Sëdau á jo vietà ir nudûmëm. Dþufinas vos spëjo ðûkèioti: „kairën, deðinën“.

Ko gera, tà vakarà ið nelemto technikos stebuklo man pavyko iðspausti visas ðeðiasdeðimt myliø per valandà.

Paskubëti tikrai reikëjo, nes Maþøjø Generolø gatvë pasirodë esanti vakariniame miesto pakraðtyje. Taèiau po ketvirèio valandos jau buvom vietoje.

Dþufinas galëjo nesivarginti skelbdamas, kad atvykom. Abejoniø ir taip nekilo.

Negalëèiau tvirtinti, kad vakarinis Echas – tyliausia vieta Pasaulyje. Vis dëlto èionykðèiai miestieèiai neturi áproèio dvideðimties trisdeðimties þmoniø grupëmis bëgioti po gatves vienais apatiniais savo maþameèiø vaikø ir isterijos apimtø naminiø gyvûnø draugijoje. Stûgaujant lakstyti stogais, mano þiniomis, Eche taip pat nëra priimta. O jie elgësi bûtent taip.

– Ðtai ta murzinai rausva viðtidë ir yra Dþubos Èebobargo namas! – parodë Dþufinas.

Ið negailestingai sukritikuoto pastato iððoko basas vyriðkis, kurio tvirtai suræstà kûnà vos dengë sudraskytos skabos liekanos. Prie skarmalø apaèios kaþkodël mataðkavosi ryðkus, blizgantis daiktas, pernelyg didelis, kad galëtum palaikyti juvelyriniu dirbiniu. Po akimirkos supratau, jog „daiktas“ gyvas. „Þiurkë, – pamaniau. – Nejaugi tikrai þiurkë? Siaubas!“ Þiurkiø bijau nuo vaikystës. Ði paplitusi fobija netgi turi ilgà moksliná pavadinimà, bet, nors uþmuðk, jo neprisimenu.

Po akimirkos kitos nusiraminau. Pasakiau sau, kad spalvotø þiurkiø gamtoje nëra. Ðie padarai visuose Pasauliuose turi bûti pilki arba rudi, rûdþiø atspalvio. Be to, paslaptingojo daikto forma buvo aiðkiai antropomorfiðka.

– Tai maþas þmogutis! – dþiaugsmingai subliuvau. – Tik maþas þmogutis!

Apie já pasakojo mergaitë!

Balta liepsna, kuria plykstelëjo kairë Lonli-Loklio ranka, nepaliko ið þmoguèio net pelenø. Persigandæs þaliûkas sveikas ir gyvas nudûmë tolyn, vyrø striptizo mëgëjams demonstruodamas melsvai baltà pasturgalá, paslaptingai ðvysèiojantá tirðtëjanèiose sutemose.

– Gal já sustabdyti, sere? – pasiteiravo Ðurfas.

Dþufinas papurtë galvà: – Tai ne Dþuba. Trauk já magistrai, tegul pabëgioja. Vis ðiokia tokia pramoga!.. O kodël taip apsidþiaugei, Maksai? Gal maþasis þmogutis sukëlë tau kokiø minèiø?

– Kokios ten mintys! – Aš, rodos, paraudau. – Apsidþiaugiau, kad... ne þiurkë.

– Þiurkë? Koks dar èia padaras?

– Tai jos èia nesiveisia?

102

– Tikriausiai ne, nebent bûtø kitaip vadinamos... eime, paþiûrësim, kas dedasi viduje. Sere Ðurfai, eik pirmas. O tu, Maksai, pasaugok vargðæ savo galvà. Ðiandien tau nelabai sekasi.

Tà dienà supratau, kad man labai patinka sero Ðurfo Lonli-Loklio draugija. Ðurfas – tobulas þudikas. Kai stovi visai arti mirties ir tvirtai þinai, kad ji tavæs nepalies, patiri ypatingà jausmà! Niekuo nepagrástà, bet neginèytinà pasitikëjimà savo paties galybe. Stulbinantis malonumas! „Rausvosios viðtidës“ vestibiulyje mano gëdingai pakili nuotaika pradëjo slûgti. Dar vienas maþylis, gosliai èepsëdamas, sëdëjo apþergæs negyvo apysenio storulio pilvà. Atrodo, gardþiavosi jo viduriais. Laimë, Lonli-Loklis ðiai idilei labai greitai padarë galà. Dar kiek, ir bûèiau atsisveikinæs su neseniai suvalgytais pyragaièiais.

– O, betgi èia Krelo Ðiras! – priëjæs prie sudarkyto kûno nusistebëjo Dþufinas. – Gaila vargðelio... Niekada nebûèiau pamanæs, kad Dþuba išgali laikyti toká puikø virëjà! Nieko sau, kuklus menininkas!

Nuëjome á svetainæ. Reginá, atsivërusá mums prieð akis, derëtø áamþinti bronzoje. Didvyriðkasis seras Melifaras, virð kurio galvos lyg aureolë plaikstësi suplëðyto þydro lochio skivytai, plikomis rankomis draskë á gabalus maþà, ánirtingai besiraitantá þmogutá. Gera deðimtis sustingusiø miniatiûriniø kûneliø sudarë puikø ðio nemirtingo þygdarbio fonà. Nejuèia prunkštelëjau. Lonli-Loklis lyg kulka iðlëkë á vestibiulá.

– Argi jis toks nepakantus juokui? – sumiðæs paklausiau.

Melifaras iðkilmingai papurtë maþutá begalvá kûnelá ir taip pat ðyptelëjo.

Matyt, pamëgino ásivaizduoti, kaip viskas atrodo ið ðalies.

– Tegul tave magistrai, Maksai! Að tik pasiunèiau já gaudyti kitø.

– Kitø?!

– Iðsilakstë ne maþiau kaip tuzinas. Ponas Dþuba taip pat iðneðë kudaðiø. Bet dël jo að ramus: mûsø Melamori nemëgsta vyrø, nerodanèiø jai dëmesio. Ji tà ponà ið po þemiø iðkas.

– O kas ðitie maþieji iðsigimëliai? Paaiðkink, nykðtukø nugalëtojau.

– Kodël iðsigimëliai? Jie labai graþûs. Pasigërëk! – Melifaras kyštelëjo man kà tik nusuktà maþutæ galvà. Pasiðlykðtëjæs susiraukiau ir ûmai supratau, kad galva medinë. Ið tiesø graþus veidas! Nuodëmingieji magistrai!

– Tai lëlë? Ta, kurià padovanojai Melamori?

– Ta ar kita... Nesvarbu. Ðitø gyvaèiukø èia buvo keli tuzinai. Ir jie visiðkai paðëlo. Mums pasirodþius jie kaip tik tarësi, ar Dþubà nudaigoti, ar, prieðingai, prisiekti jam iðtikimybæ. Buvo graudu þiûrëti á tà nelaimëlá...

– Eime, vaikinai, – malonø mudviejø pokalbá nutraukë Dþufinas. – Su seru Ðurfu mums, þinoma, nesusilygint, bet kiekvienas privalo daryti, kà gali... Beje, o kur narsusis seras Ðichola? Nejaugi dezertyravo?

– Beveik. Juokauju juokauju! Jis taip pat pasikvietë pagalbà ir dabar 103

vadovauja Miesto policijos ðuoliavimo stogais varþyboms. Tikiuosi, bent porelæ jie bus suèiupæ. Aplopykite mane, Dþufinai... Juokai juokais, bet man, atrodo, ðiek tiek kliuvo.

Lyg uþburtas stebëjau, kaip seras Dþufinas Chali pirðtø galiukais perbraukë sukandþiotas Melifaro rankas. Ðis susiraukë: – Ne, èia tik niekai... Prasèiau su pilvu.

– Aha! – Sero Dþufino delnai suðmëþavo ten, kur ant skaisèiai geltonos Melifaro skabos plito raudona dëmë. – Nieko sau, vyruti! Atrodo, tie padarai dievina þmoniø pilvus... Ir tu dar laikaisi ant kojø? Ðaunuolis! Ðtai ir viskas...

Tavo laimë, kad jie taip aukðtai paðoka. Nors truputá þemiau, ir intymiam tavo gyvenimui bûtø šakës, net aš negalëèiau padëti.

– Vampyrà jums gerklën! Geri juokeliai!..

– Ne prastesni uþ tavuosius... Kà gi, eime.

Gatvëje tebevyko pasaulio pabaiga. Pro mane þviegdamas pralëkë visai maþutis bamblys. Nustërau pamatæs, kad ákandin jo tyliai ðnypðèiodama vikriai tursena miniatiûrinë figûrëlë. Prietemoje ji labai panëšëjo á þiurkæ, tad mano atliktas þygdarbis tikrai nusipelnë amþinos ðlovës. Pasilenkæs griebiau padarà uþ dailios kojelës ir, tyliai stûgtelëjæs ið baimës, tëðkiau á nugludintà gatvës grindiná. Lëlë subyrëjo á gabalëlius.

– Ar ðitaip su neklusniais kûdikëliais elgiamasi Tuðèiosiose Þemëse? – apsimestinai pagarbiai pasiteiravo Melifaras. – Eime, paieðkokim, kà dar pribaigti.

Gal pasiseks?

Bet nepasisekë. Nespëjæ apsukti kvartalo, susitikome serà Lonli-Loklá, jis atrodë maþumëlæ pavargæs, bet ramus. Baltutëlis jo lochis tebebuvo idealiai tvarkingas.

– Viskas, – praneðë jis. – Kà tik liepiau policininkams nuraminti þmones.

Lëliø nebeliko.

– Ar tikrai nebeliko?... – þiojausi klausti. Ir tuoj pat prikandau lieþuvá. Jeigu jau Ðurfas Lonli-Loklis kà nors sako, vadinasi, taip ir yra. Laikas bûtø ásidëmëti.

– Puiku. Aèiû uþ greitumà, sere Ðurfai. Jau pusantros valandos svajoju apie gurkðná kamros, – nusiþiovavo Dþufinas.

– Todël ir pasiskubinau, sere!

Jei taip gerai nepaþinoèiau Lonli-Loklio, galëèiau prisiekti, kad jis ironizuoja.

Pasukome prie amobilerio. Pakeliui mûsø ausis patraukë operinis baubimas, man jau kaþkur girdëtas.

– Tokio mëðlo vieta kiauliø tupykloje! Buliaus papai! Droði ten ir srëbsi savo mëðlà tol, kol jis liausis tekëjæs iš tavo nusmurgusios subinës!

– Nejaugi Bubuta nusprendë vadovauti operacijai? – nustebau.

– Þinoma. – Dþufinas net ðvytëjo ið susiþavëjimo. – Juk ði byla pagarsës!

Pilieèiø ramybës gelbëjimas ir panaðiai... Negi manai, kad jis praþiopsotø ðitokià progà pasiþymëti? Juo labiau – pasiðvaistyti kardu! Juk tai vienintelis Bubutos ta104

lentas... Ðlovë magistrams, mano svajonës iðsipildë! Atrodo, vienas ið tø padarø suspëjo já grybðtelëti!

– Ne, sere, – melancholiðkai paprieðtaravo Lonli-Loklis. – Kartu su generolu Bochu èia atvyko ir kapitonas Fuflosas. Jums þinoma, kad seras Fuflosas labai disciplinuotas tarnautojas. Kai jam ásakoma ðaudyti ið babumo timpos, jis šaudo.

Dþufinas ir Melifaras susiþvalgë ir pratrûko kvatoti.

– Kapitonas Fuflosas – prasèiausias ðaulys po saule! – juokdamasis paaiðkino man Dþufinas. – Jam sumanius pataikyti á þemæ prieðais save, jo ðovinys bûtinai nulëktø á dangø.

Jis pasisuko á Lonli-Loklá: – Tai kas gi nutiko?

– Kapitono Fufloso kulka atðoko nuo sienos ir suþeidë generolà Bochà. Þaizda nepavojinga, bet sukels tam tikrø nepatogumø. Þodþiu, sëdëti jam bus sunkoka...

Mane, kaip ir kolegas, apëmë linksmybë.

Sëdæs prie amobilerio vairalazdës nusprendþiau, kad ir aš seniai trokštu gurkðtelëti kamros. Todël atgal vaþiavome dar greièiau, negu iðvis ámanoma.

Regis, velnio veþëèios kartkartëmis atitrûkdavo nuo þemës.

Vaþiavimas, iðskyrus mane, nieko daugiau taip nedþiugino kaip Melifarà.

Man netgi teko paþadëti, pasitaikius progai, atskleisti jam „greièio paslaptá“. Irgi mat paslaptis! „Kaip tik man ir ðaipytis ið kapitono Fufloso! – nei ið ðio nei ið to tariau sau.

– Juk pats, branguti, ne tik nemoki ðaudyti ið to „bubumo“, bet netgi neþinai, kas jis toks!“ Dþufinas vis dëlto nugirdo mano vidiná monologà ir pasiskubino nuraminti: „Jei nori, laisvalaikiu pasitreniruok. Bet turëk galvoje: terliotis su tokiais griozdais mums, Slaptiesiems sekliams, þeminanti veikla. Ir susikaupk, kai šitaip leki, stebëk kelià, gerai?“ Tuo ir pasitenkinau.

Name prie Tilto mûsø laukë ðirdþiai mielas reginys. Bendrojoje darbo salëje ant stalo sëdëjo susitarðiusi, bet laiminga Melamori. Apdraskytomis siauromis pëdomis ji mirtinai gniauþë raumeningà ðviesbruvio þaliûko kaklà, o jo veidas dël deguonies trûkumo buvo tamsiai raudonas. Prie nuostabiosios ledi kojø jam teko susiriesti tokia nepatogia poza, kad að, Greitojo susidorojimo kanceliarijos Garbiuoju Virðininku (paprasèiau sakant, vyriausiuoju teisëju) dëtas, tokià bausmæ laikyèiau pakankama.

– Sere Melifarai, priimkit ir pasiraðykit! – dþiugiai suèiauðkëjo mieloji panelë. – Visà valandà èia su juo sëdþiu.

– Pati kalta. Galëjai pasirinkti ne tokià efektingà pozà. Mes tave ir taip vertiname, – sumurmëjo Dþufinas. – Grûsk ðità niekdirbá á Melifaro kabinetà. Kad mano akys jo nematytø. Kokios rankos, koks talentas... O pridroþë ðlykðtyniø!

105

Bene àsoèiui kamros nesukrapðtei, genijau?

Dþuba Èebobargas á šnekas nelinko. Ir vargu bau iðvis suvokë, kas vyksta.

Ledi Melamori grakðèiai stryktelëjo nuo stalo. Nelaimëlis net nesuprato, kad jau iðsilaisvino ið jos glëbio. Panelë atsainiai èiupo já uþ ðiaudø spalvos sruogos, styranèios ant pakauðio, ir be regimø pastangø nuvilko tà mësos kalnà á Melifaro kabinetà. O ðis susiþavëjimo sklidinomis akimis nusekë ákandin.

Vos atsisëdæs uþ stalo, iškart pradëjau zyzti. Nutaisæs šleikšèià visø buvusiø pasauliniø karø didvyrio minà, pareikalavau, kad ankstesnis uþsakymas „Rajûnui“ bûtø pakartotas nelaukiant kitø kolegø. Manau, tokia vaga ávykiai bûtø pasisukæ ir be mano iniciatyvos. Dþufinui paèiam knietëjo kuo greièiau gauti kamros.

– Á jûsø sàraðà derëtø átraukti porà buteliø gero vyno. Ðiandien kaþkodël jauèiuosi pavargæs, – tarë Lonli-Loklis. – Tikiuosi, niekas neprieðtaraus.

Prieðtarauti niekas nesirengë. Velniai griebtø, mes turëjome kà ðvæsti! Vos prieð valandà kità aptikome ir nudobëme fetanà, kuris priklausë vienai iš galingiausiø ir pavojingiausiø ðio Pasaulio nelabøjø atmainø. Apie iðkvaiðusiø maþyliø skerdynes ir malonià paþintá su auksiniø rankø meistru Dþuba Èebobargu net nekalbu!

Atkeliavus padëklams ið „Rajûno“, Lonli-Loklis tarp lochio klosèiø susirado man jau paþástamà skylëtà tauræ. Taèiau jam pavyko nustebinti mane dar kartà.

Atkimšæs butelá „Ðvytëjimo“, seras Ðurfas á savo tauræ palengva persipylë visà jo turiná. Þinoma, indo tûris tokio godumo neatitiko. Taèiau per kraðtus skystis taip pat nekliûstelëjo. Dailus aromatingo þalsvai gelsvo vyno stulpas virpèiodamas sustingo virð taurës. Lonli-Loklis palietë lûpomis ðio skysto ledkalnio virðûnæ.

Stulpas pradëjo lëtai, bet nenumaldomai tirpti, kol didvyrio rankoje liko tik pilna taurë, bet ir ji greitai iðtuðtëjo. Mane suëmë noras nedelsiant persiþegnoti, bet pamaniau, jog tai gali bûti palaikyta draudþiamos pakopos magija, ir susiturëjau.

– Sere Ðurfai, ar palengvëjo? – rûpestingai pasiteiravo Dþufinas.

– Þinoma. Dëkoju, sere. – Lonli-Loklio veide tikrai neliko jokio nuovargio pëdsako.

Bet að vis dar daug ko nesupratau, tad papraðiau paaiðkinti.

– Iðeitø, sere, kad Dþuba Èebobargas tas lëles darydavo gyvas?

– Beveik. Mano galva, Dþuba toks didis meistras, kad pasitelkæs vien leistinà magijà ir, þinoma, nuostabias savo rankas, tas lëles padarydavo... na, ne visiðkai gyvas, bet kai kà jos gebëjo. Pavyzdþiui, prigrobti kiek pakelia pinigø ir brangenybiø ir gráþti pas ðeimininkà. Pripaþástu, puikus sumanymas! Jei ðito reikalo nebûtø ëmæsis Melifaras, niekas nieko nebûtø suuodæs dar porà meteliø. O per tiek laiko galima susikrauti nemenkà turtà... Beje, ðiandieninis incidentas tà idilæ vis tiek bûtø uþraukæs.

– Tai kas nutiko? Kodël jos pasiuto? Juk anksèiau tokiø dalykø, rodos, nebuvo pasitaikæ.

106

– Kur ten! O pats nesusivoki? Kaip manai, koks maþylis iððoko ið tavo kaimynø namo ir pernelyg aistringai pabuèiavo nelaimingàjà ledi?

– Dþubos Èebobargo lëlë! – Man pagaliau nuðvito protas. – Ledi Feni nusipirko jà drauge su kitu antikvariniu ðlamðtu. Ir tuose šlovinguose namuose lëlytë kuoktelëjo, visai kaip mane uþpuolæs apsaugos amuletas. Negaliu smerkti, tokioje vietoje kuoktelëèiau ir pats... Bet kas nutiko kitoms lëlëms? Juk tai, atrodo, epidemija!

– Kai nori, labai tiksliai reiðki mintis. Tai ir buvo epidemija. Pamiðæs daiktas gráþo namo ir labai pasitarnavo mokslui. Dabar jau nekyla abejoniø, kad fetano kaimynystëje ne tik pakinta stebuklingø daiktø ypatybës, bet naujàsias savybes tie daiktai gali perduoti ir savo gentainiams. Ði diena apskritai labai palanki mokslo atradimams... ir nedidelëms buitinëms traumoms.

– Ir dar konfliktams su kaimynais, – subambëjau.

– Juk ið pat pradþiø tau sakiau: nesikelk á tà skylæ! – Dþufinas rûpestingai kliûstelëjo man kamros.

– O að ið pat pradþiø paaiðkinau, kad tai darau vien darbo labui. Jei nebûtø uþsirovæs ant manæs, kiek dar þmoneliø tas fetanas bûtø nugalavæs!

– Pasienio gyventojø intuicija labai iðlavëjusi, dabar esu visiškai tikras! – padarë iðvadà seras Lonli-Loklis.

– Ir labai iðlavëjusi sëkmë, – ðyptelëjo Dþufinas. Pasisuko á mane ir paaiðkino: – Tu net nenumanai, kaip laiku gavai karaliðkàjà dovanà. Galiu atskleisti dar vienà moksliná atradimà. Tikiuosi, ðiandien jau paskutiná. Ar þinote, ponai, kad man pavyko perprasti Purpurinës perluotës vaikø stebuklingàsias savybes?

– Kol mes pluðame, èia atskleidinëjamos valstybinës paslaptys! – pasipiktino susitarðiusi ledi Melamori. Ji iðsitempë lyg styga ir raportavo: – Viskas puiku, sere Dþufinai! Melifaras greitai ateis. Jis tardo Dþubà, drauge su tuo... ið policijos. Na, su tuo, kuris ketvirtoje vietoje. Tikrai puikus vyrukas! Vargðelis Dþuba staèiai paklaikæs: lipdama ant jo pëdsako að baisiai pykau. Dabar net gëda. Po niautyniø su savo „vaikuèiais“ jam ir taip ne pyragai... Vis dëlto, kodël Ðichola tik ketvirtoje vietoje? Mano galva, turëtø bûti maþiausiai antroje.

– Jei teisingai supratau, leitenanto Ðicholos intelektas reiðkiasi maþdaug taip: jis þavisi tavimi, ledi, ir net nemëgina to slëpti.

– Nieko panaðaus! – purkðtelëjo Melamori. – Mudu kalbëjomës tik apie reikalus.

– Mano þiniomis, to visai pakanka... Gerai jau, gerai, juokauju! Tæsk, mergyte.

– Et, tegul juos magistrai! Jûsø naujienos, regis, kur kas ádomesnës. Sere Dþufinai, spindulingasis, nebandykit mano kantrybës!

– Að ir nebandau. Pati mane nutraukei. Galëjai ramiausiai pasiklausyti uþ durø, o tada jau uþeiti... Tai ðtai, ponai. Atsakydamas á Makso klausimà apie fetanus minëjau, kad prisiminimus apie save ðios bûtybës moka paslëpti tolimiausiose þmogaus sàmonës kertelëse. Vargðës fetanø aukos niekada neprisimena savo 107

koðmariðkø sapnø turinio. Prastà savijautà jos priskiria kitoms prieþastims. Todël nebëga iš namø, o atëjus laikui, vël gulasi miegoti ir atsiduoda iðbadëjusio padaro malonei. Ðitaip... Dalyvaudamas ðiandieniniame tavo koðmare, Maksai, pasekiau, kaip veikia kiekvienas amuletas. Ir savo akimis pamaèiau, kaip darbuojasi Purpurinës perluotës kûdikis. Net nebûtina tà daikèiukà pasidëti galvûgalyje: visai pakanka kartà bûti palaikius já rankose. Pasirodo, ðitie perliukai padeda savo ðeimininkams bet kokiomis aplinkybëmis iðsaugoti atmintá. Tai ir viskas.

Sukramtyk kàsná, Melamori, ir pasakok. Kas ten vyko?

Ledi Melamori nepaklausë iðmintingo patarimo ir prakalbo prikimðta burna.

Elgesio prie stalo taisyklës tikrai nëra parankinë sostinës aristokratø knyga! Nors man ðis reginys buvo visai prie ðirdies.

– Juk sakau: viskas puiku! Að uþlipau ant Dþubos Èebobargo pëdsako... To net nereikëjo: jo namø adresas – ne pati didþiausia ðio Pasaulio paslaptis, bet að labai supykau... Kita vertus, uþlipti ant pëdsako naudinga, patys þinote. Kai ateina laikas areðtuoti, nusikaltëlá gali vynioti aplink pirðtà! Þodþiu, nuvaþiavome á Maþøjø Generolø gatvæ, að, Melifaras ir tasai mielas seras Ðichola. Kai atvykome, pono Èebobargo padëtis buvo nepavydëtina. Jis sëdëjo ant grindø svetainëje, o tie maþuèiai padarai buvo aplipæ já nuo galvos iki kojø. Jie sprendë, kà su juo daryti. Mums pasirodë, kad vienoms lëlëms prabudo tarsi kokia sûniðka meilë, o kitoje stovykloje vyravo kovos su tironija idëja... Kai áëjome, jos tarësi.

Ak, ponai! Jos nekalbëjo, tik ritmingai girgèiojo dantimis, girdëjosi toks þavingas begarsës ir paprastos kalbos kompromisas. Mes nuo slenksèio patiesëm kelias lëlytes ir kilo klaiki panika. Jos pasipustë padus. Ponas Èebobargas – taip pat. Net neþinau, nuo ko jis spruko, nuo jø ar nuo mûsø. Matyt, varguolis jau nesusigaudë, kas dedasi. Todël man teko keliauti paskui já, o Melifaras ir seras Ðichola pasiliko triuðkinti maþiø... Visa kita þinote patys. Tiesa, Dþubos Èebobargo vonios kambaryje policininkai rado beveik visas pagrobtas brangenybes. Ir manàsias taip pat.

Jos buvo ant virðaus, nes mane apðvarino paskutinæ... O kaip tas jûsø „svarbesnis reikaliukas“? Kà veikëte? Juk að nieko neþinau! – Melamori gailiai paþvelgë á Lonli-Loklá. Irgi mat: atrado didájá skaldà!

– Man atrodo, seras Dþufinas tau papasakos. Ðurfas, ðvelniai tariant, nëra pats ákyriausias Jungtinës Karalystës plepys.

– Papasakosiu, kai sulauksim kitø. Neásiþeisk, mergyte. Nekenèiu keletà kartø bubenti tà patá!

– Kà gi... Numirsiu ið smalsumo ant jûsø rankø, taip ir þinokit!

Nepraëjus në pusvalandþiui, pasirodë Melifaras. Skirtingai nei kiti, jis netgi suspëjo persirengti. Ðá kartà skaba buvo salotinë, o lochis – iðmargintas stambiais raudonais ir mëlynais langais. Nejaugi darbovietëje vyrukas laiko visà garderobà?!

Beveik ákandin jo Dþufino kabinetan áþengë seras Kofa. Ëjæs, girdi, pro ðalá ir sumanæs pasiþiûrëti, kaip mums sekasi, nes mieste sklinda keisèiausios kalbos.

Pavyzdþiui, apie Dþubà Èebobargà, kuris neva esàs liliputø gaujos vadeiva. Ir apie tai, kad Garbusis Virðininkas savomis rankomis papjovë buvusá karaliaus dvariðká 108

Tolakanà Enà, kurio sàþinæ, pasirodo, slëgusi kaþkokia sena kortø skola. Vienu ir tuo paèiu mostelëjimu nutrëðkë ir aukos þmonà. O paskui surezgë ataskaità: Enai, girdi, iðdykavæ su draudþiama magija, maþa to – draugiðkai susiraðinëjæ su dviem tuzinais maiðtaujanèiø magistrø.

– Graþi paskala, – ðyptelëjo Dþufinas. – Pamokoma. Tegul visi prisimins, kad kortø skolas geriau susimokëti laiku.

Taèiau dienos anekdotu tapo seras Bubuta Bochas. Nors ir sunkiai suþeistas, jis suskubo sukurpti oficialià ataskaità, kurioje buvo sakoma, kad iðmintingai jo vadovaujama „Miesto policija aptiko pëdsakà, pagal kurá ateityje bus galima atskleisti Echà sukrëtusiø máslingø apiplëðimø serijà“. Taigi vyriokas taip ir liko nesupratæs, kad byla jau baigta. Bubutos laimei, nuovokûs jo pavaldiniai laiðko iðsiøsti nesiskubino ir iðgelbëjo savo ðefà nuo gëdos.

Likusià vakaro dalá Dþufinas apsakinëjo mûsø þygdarbius. Vos neuþmigau krësle, uþliûliuotas sotumo, ðilumos ir istorijos apie savo paties nuotyká, kuris skambëjo lyg ádomi, nors ir baisi, pasaka.

– Sere Maksai, vis dëlto siøsiu tave namo, – pareiðkë Dþufinas. – Visos paslaptys atskleistos, visi pyragaièiai suvalgyti. Viena, ko tau dabar reikia, – pamiegoti parà be jokiø koðmarø.

– Neketinu prieðtarauti! – nusiðypsojau. – Tik turiu dar vienas klausimà.

Sere Melifarai, seniai norëjau iðsiaiðkinti, ar tavo dvare yra kaèiø?

– Þinoma, yra. O kodël tau parûpo?

– Daviau sau áþadà, kad jeigu ði byla kada nors pasibaigs, ásitaisysiu kaèiukà.

O kadangi pasibaigë ne viena, o netgi dvi bylos, man prireiks porelës.

– Galiu padovanoti nors tuzinà. Bet, vardan magistrø, kam tau kaèiukai? Ar tu juos valgai?

– Mes, pasienio gyventojai, valgome viskà! – pareiðkiau. Bet pasigailëjau susirûpinusiø kolegø ir paaiðkinau: – Að juos glostysiu. O jie murks. Tokia þmogaus ir katës bendravimo klasika.

Namie buvo gera. Koðmarai pagaliau baigësi, o að per ðias beprotiðkas dienas visiškai nusivariau... Atsiguliau lovon, uþmerkiau akis ir taip saldþiai pasiràþiau, kad vos nesurikau. Ir uþmigau, netgi ne kaip naujagimis, o kaip meðka irðtvoje. Ir miegojau beveik tiek pat ilgai. Ið guolio iðsirangiau tik kitos dienos pavakare: buvau baisiai iðalkæs. O riebalø, skirtingai nei meðka, prikaupti dar nespëjau.

Po valandos á mano duris kaþkas pasibeldë. Tai buvo jaunutis Visiðkos tvarkos valdybos kurjeris.

– Sere Maksai, jums siuntinys nuo sero Melifaro, – pagarbiai praneðë vaikinukas atkišdamas man didþiulæ pintinæ. Ji buvo tokia sunki, kad vos iðlaikiau rankose. Uþdaræs duris, nutraukiau nuo pintinës raðtuotà uþdangalà. Du tamsûs gauruoti padarai suþiuro á mane ryðkiai mëlynomis akimis. Iðtraukiau juos lauk.

Kiekvienas kaèiukas svërë kur kas daugiau nei suaugæs katinas mano tëvynëje!

109

Ádëmiai apþiûrëjau. Juodas berniukas ir kavos spalvos mergytë. Kaèiukai buvo tokio ramaus bûdo, kad átariau juos esant fenomenalius tinginius. Juk ne ðiaip sau tokie ámitæ! Buvau suþavëtas. Taip, kad net pasiunèiau Melifarui ðauksmà: „Aèiû, drauguþi! Þvërys neapsakomi. Trûksta þodþiø“. „Nuodëmingieji magistrai, Maksai! Tu taip ádomiai ðneki begarse kalba, niekada nebûèiau pamanæs... O dël kaèiø – menkniekis, anokia èia paslauga.

Gero apetito!“ O kà kita galëjau tikëtis iðgirst?!

Kaèiukà pavadinau Armstrongu, o katytæ – Ela. Taip apsisprendþiau tada, kai jiems sumiaukus skardþiais bosais prisiminiau, jog gyvûnus reikia šerti. Kà ir kalbëti, mano þvëriø balsai këlë pagarbà. O anais senais laikais, kai dar nebuvau seras Maksas ið Echo, mëgdavau pasiklausyti senojo dþiazo.

110

E

su pastebëjæs toká pranašiškà þenklà: prieð kiekvienà svarbià bylà Name prie Tilto stoja ramybë. Jeigu kelias naktis iš eilës tenka snûduriuoti krësle susikëlus ant stalo kojas, vadinasi, greitai uþvirs tikras pragaras.

Tiesà sakant, neturiu nieko prieð. Tarnyba Slaptojoje paieškoje kol kas man neatrodo nuobodi. Ir vargu ar kada atrodys, jeigu viskas klostysis kaip dabar.

Kai neatidëliotinø reikalø atsiranda daugiau, nei yra vykdytojø, kai visi ásitempæ kaip stygos, o naujø áspûdþiø lavina tiesiog griûte uþgriûva, mano paties laikas pradeda nebesutapti su bëganèiomis laikrodþio rodyklëmis. Kartais per vienà dienà tarytum nugyvenu kelerius metus, bet nespëju tapti vyresnis.

Tai man patinka. Esu godus gyvenimo. Netgi tie keli ðimtai metø, kurie bemaþ garantuoti kiekvienam ðio Pasaulio þmogui, man atrodo labai neilgas laiko tarpas. Pridëjæs rankà prie ðirdies pasakysiu, kad noriu gyventi amþinai, bûtø neblogai pernelyg neiðkarðti, taèiau ir senatvë mane ne itin baugina. Pasiþiûrëjæs á Dþufinà arba á serà Kofà iðkart supranti, kad solidus amþius – veikiau privalumas negu trûkumas.

Tà rytà seras Kofa Jochas pasirodë lygiai deðimèia sekundþiø anksèiau uþ Dþufinà. Per tà laikà jis suskubo ásitaisyti krësle, nusikratyti eilinio tarnybinio savo veido (þema kakta, ilga kremzlinga nosis, iðkilûs skruostikauliai, juslios lûpos, skeltas smakras) ir saldþiai pasiràþyti.

Tarytum antrindamas kolegai, ant slenksèio uþkreèiamai nusiþiovavo seras Dþufinas. Ásirangæ á krëslà, vël nusiþiovavo, pratisai, net pasistûgaudamas. Tokie dalykai ypaè uþkreèiami: að taip pat pradëjau þiovauti ir ràþytis, nors ðiànakt buvau visai neblogai numigæs darbo vietoje. Atvirai tariant, netgi puikiai iðsimiegojæs. Vertëjo ásitaisyti naktiná darbà, kad man áprastas pelëdos reþimas pagaliau virstø visai þmogiðku...

Ið tikrøjø galëjau eiti namo. Netgi turëjau. Bet nusprendþiau pirmiau iðgerti puodelá kamros kartu su vyresniaisiais kolegomis. Juk puikiai juos paþástu: vos iðeisiu, tuoj prasidës ðnekos apie kokius nors Ádomiø ádomiausius Pasaulyje dalykus. Tai jau ne! Dabar iðgrûsti mane galëtø nebent jëga.

– Sprendþiant ið to, kaip bjauriai ðiànakt miegojau, galëtume areðtuoti visus 113

Echo gyventojus. Uþ piktnaudþiavimà draudþiamàja magija, – pagaliau suniurnëjo Dþufinas ir vienu ypu piktai susiurbë pusæ puodelio kamros. – Tiktai kur juos susodintume? Cholomyje ne tiek daug laisvø kamerø.

– Taip prastai? – nepatikliai prisimerkë seras Kofa.

– Prasèiau nei prastai. Vos uþsnûstu, ir vël signalas apie draudþiamos magijos taikymà priverèia mane stryktelëti iki lubø. Ir reikëjo man gimti tokiam jautriam... Kofa, kas ðiànakt vyko? Kaip jums atrodo? Bene festivalis „Burkim drauge“, dalyvaujant visø senøjø ordinø atstovams? – Mûsø pasipiktinæs virðininkas vienu mauku pribaigë kamrà ir pasimëgaudamas garsiai pasvajojo: – Nejaugi pramiegojau valstybës perversmà?

Seras Kofa ið savo krëslo gelmiø þvelgë á pasipiktinusá Dþufinà su tëviðku atlaidumu. Pagaliau sulaukæs tylos Kofa teikësi paaiðkinti: – Apgailestauju, Dþufinai, bet nëra taip smagu. Greièiau liûdna.

– Kurgi nebus liûdna... Nagi, rëþkit!

– Kà jau èia!.. Ne prasèiau uþ mane þinote, kad senojo sero Frachros dienos jau suskaitytos. Þiniuoniai bejëgiai: vis dëlto jam per tûkstantá metø. Ne kiekvienas burtininkas tiek iðtempia, o Frachra buvo tik kaþkokio nusmurgusio ordino jaunesnysis broliukas; taèiau ir ið ten já greitai iðjojo. Átaisë Rûmuose, tuo viskas ir baigësi...

– Taip, ðitai þinau. Nejaugi senis sumanë prasiilginti gyvenimà? Vargu... Jis išmintingas þmogus ir gerai þino savo galimybiø ribas.

– Be abejo, jis labai išmintingas þmogus. Pakankamai išmintingas, kad suprastø, su kuo reikia deramai atsisveikinti prieð iðeinant iš šio pasaulio. Be to, namiðkiai ir tarnai já dievina. Virëjas taip pat.

Dþufino akys nuðvito.

– Na taip, ponas Ðuta Vachas, legendinio Vagatos Vacho, Gurigo VII Rûmø vyriausiojo virëjo, jaunëlis sûnus. To, kuris atsistatydino, kai buvo priimtas Chremberio kodeksas.

– Ir gerai padarë. Senoji virtuvë yra senoji virtuvë... O toks virtuozas kaip Vagata Vachas... Kà jam veikti virtuvëje be dvideðimtosios ar net trisdeðimtosios magijos pakopos? Gainioti parankinius? Et...

– O Ðuta, mano þiniomis, ið tëtuðio ðio to pramoko, – svajingai nutæsë Dþufinas.

– Suprantama. Ir dël savo senojo pono Ðuta Vachas pasiryþæs pereiti ugná ir vandená. Todël në nemirktelëjæs apsisprendë ðiek tiek paþeisti ástatymà, kad mirðtantá serà Frachrà palepintø firminiu jø ðeimos patiekalu... Þodþiu, praëjusià naktá buvo ruošiamas Èakatos pyragas. Visi Echo naktibaldos, patys nesuprasdami kodël, iki ryto laikë iškëlæ nosis pavëjui.

– Atleidþiu jam uþ sutrikdytà mano miegà, – atsiduso Dþufinas. – Vyrukas, þinoma, susirado jus ir papraðë uþtarti jo nuodëmingà galvà?

– Ðuta Vachas tikrai susirado mane ir áspëjo, kad ketina paþeisti ástatymà, – linktelëjo seras Kofa. – Jis atsidavæs Karaliui ne dël ásitikinimø, o dël ðeimos tradi114

cijos. Vyrukas nusprendë apsaugoti mus nuo nereikalingø rûpesèiø. Pasakë, kad jeigu nutarsim ákiðti já á Cholomá – mûsø valia. Tik papraðë palaukti iki ryto.

Pamaitins, girdi, sená, o tada nors á kartuves.

– Þino, sukèius, kad Dþufinas Chali nepakels rankos prieð virtuvës kerëtojà... Kà gi, tikiuosi, seras Frachra mirs laimingas. Norëèiau atsidurti jo vietoje!

– Ðuta tikrai pasikliauja jûsø lojalumu. Ir reikðdamas pagarbà nusprendë pasidalyti su jumis atsakomybe. – Ið lochio klosèiø seras Kofa iðtraukë dëþutæ ir atsargiai perdavë jà Dþufinui.

Dëþutæ ðis priëmë lyg didþiausià brangenybæ. Prisiekiu, jo veide niekada nesu matæs tokios pagarbios iðraiðkos! Jis nukëlë dangtelá, rûpestingai nuleido atlenkiamas sieneles. Mûsø akys iðvydo didelá pyrago gabalà. Jis atrodë kaip taisyklingas gryniausio gintaro trikampis, ið vidaus spinduliuojantis ðilta ðviesa.

Garbës þodis, Dþufino rankos virpëjo! Atsidusæs jis paëmë peilá ir atpjovë plonà riekelæ.

– Imk, Maksai. Net neásivaizduoji, kaip tau pasisekë!

– Net neásivaizduoji, kokia tau teko garbë, – nusiðypsojo Kofa. – Jeigu Dþufinas atiduotø uþ tave gyvybæ, toká poelgá dar pajëgèiau suprast. Bet atiduoti nors trupiná Èakatos pyrago!.. Kas jums, Dþufinai?

– Neþinau. Tiesiog jam sekasi, – atsiduso Dþufinas. – Su jumis, Kofa, nesidalysiu. Neabejoju, kad savo dalá jau gavot.

– O kaipgi! Jûsø sàþinë gali bûti rami.

– Ir tas gabalas turbût buvo labai didelis...

– Pavydo akys labai didelës. Mano gabalas buvo dvigubai maþesnis.

Lyg uþkerëtas sukinëjau rankose savo riekelæ. Koks èia pyragas? Kuo jis, po kelmu, toks ypatingas, kad serui Dþufinui Chali virpa rankos? Ir atsargiai krimstelëjau ðvytinèio stebuklo kraðtelá.

Jokia kalba nerasi þodþiø apsakyti, kas tà stebuklingà rytà dëjosi mano burnoje. Ir jeigu manot, jog esate patyræ visus malonumus, kuriuos gali suteikti jûsø skonio receptoriai... Kà gi, likite laimingi neiðmanëliai! Að nutylu, nes Èakatos pyrago skonio þodþiais nenusakyti!

Kai puota baigësi, kurá laikà liûdnai tylëjome.

– Nejaugi negalima panaikinti draudimo bent jau virëjams? – gailiai paklausiau sukrëstas pasaulio sanklodos neteisingumo. – Jeigu tai vienas ið senosios virtuvës patiekalø, net nemëginsiu ásivaizduoti kitø.

Vyresnieji mano kolegos liûdnai susiþvalgë. Jø veidai atrodë lyg þmoniø, amþiams praradusiø tai, kas buvo brangiausia.

– Deja, Maksai, manoma, kad Pasaulis gali sugriûti ir nuo ðito! – atsidûsëjo Dþufinas. – Be to, Chremberio kodeksà raðëme ne mes.

– Tas, kas já raðë, matyt, koká ðimtmetá laikësi grieþèiausios dietos ir dël to pradëjo neapkæsti visos þmonijos, – burbtelëjau. – Nejaugi net Jo Didenybë ir didysis magistras Nuflinas negali sau leisti per pusryèius pasimëgauti Èakatos pyragu? Netikiu!

115

– Tavo intuicija iðties puiki. Dël Karaliaus abejoju, bet mieste plepa apie slaptà virtuvæ, esanèià Jafacho, Septynlapio ordino pagrindinës rezidencijos, rûsiuose, – apsimestinai abejingai tarstelëjo seras Kofa.

– Gal man vertëjo samdytis visai ne á Slaptàjà paieðkà? – meèiau priekaiðtingà þvilgsná Dþufinui. – Uþtarkit þodelá tame jûsø Septynlapyje, gal mane nors kiemsargiu priimtø, kà?

Dþufinas atsainiai palingavo galvà, susivertë atvësusià kamrà ir apdovanojo mus akinama ðypsena.

– Gyvenimas nesibaigia, – paskelbë jis, – todël pasakykite man, brangusis drauge: pyragas pyragu, bet negi tik tiek ir nutiko?

– Visa kita priklauso generolo Bubutos þinybai, – numojo ranka Kofa. – Smulkmë. Tiesiog pernelyg daug ávykiø, todël jûs ir nemiegojot. Pavyzdþiui, kvailiai kontrabandininkai mëgino nuslëpti savo kroviná nuo muitininkø ir griebësi penkioliktos juodosios magijos pakopos. Ásivaizduojat?

– Taip, – susikrimtæs linktelëjo Dþufinas, – neregëta silpnaprotystë. Tas pats, lyg pavogæs senà skabà susprogdintum visà Deðinájá krantà, kad neliktø ákalèiø.

– Dar brangenybiø padirbinëjimas. Viso labo ðeðta juodosios magijos pakopa! Paskui buvo nevykæs mëginimas savarankiðkai pasigaminti migdomøjø. Èia jau visiðka nesàmonë... O ðtai šis tas rimèiau. Belaras Grou, buvæs Slaptosios Þolës ordino broliukas, tapo kiðenvagiu. Ir, beje, neblogu specialistu! Ðiànakt jo vos nesuëmë... bet paþiûrëkite pats!

Jis padavë Dþufinui kelias raðanèiàsias lenteles, mano galva, nuostabø iðradimà. Tik spëk galvoti, o jos viskà uþraðo. Be to, pasirodo, kai kurie þmonës net màsto su gramatinëmis klaidomis, bet èia jau nieko nepadarysi.

Dþufinas nuobodþiaudamas patyrinëjo lenteles.

– Vis dëlto ádomu, kà Bubuta Bochas veikia darbo metu? Ir kuria savo kûno dalimi, prispyrus reikalui, jis màsto? Atrodo, net ne pasturgaliu: tà jis turi didelá, þiûrëk, imtø ir kà dora sugalvotø... Gerai. Atiduokime jam nevykëlá þiniuoná ir kontrabandininkus, o juvelyrà ir kiðenvagá pasilaikykime ateièiai.

Seras Kofa rimtai linktelëjo.

– Jums leidus atsisveikinsiu. Pakeliui á namus dar uþsuksiu iðgerti kamros „Roþiniame burivuche“. Toje skylëje þmoniðkai jos neiðverda, bet rytais, gráþdamos ið turgaus, ten suguþa paèios lieþuvingiausios Echo kûmutës. Nemanau, kad... Nors... – Seras Kofa nutilo ir kone automatiðkai persibraukë ranka per veidà, kuris tuoj pat pradëjo keistis. Trindamasis akivaizdþiai didëjanèià nosá, jis iðdroþë ðvaistyti valdiðkø lëðø likuèiø.

– Dþufinai, – nedràsiai prabilau, – o kodël neatidavus Bubutai visø bylø iðkart? Þinoma, jis oþys. Taèiau, kai nusikaltëlis ðlaistosi laisvëje – nëra gerai. O gal vël ko nors nesupratau?

– Klaidingai formuluoji. Ne „ko nors nesupratau“, o niè-nie-ko! Laisvëje besiðlaistantis nusikaltëlis – tik menkas nemalonumas, o Name prie Tilto besiðlaistantis Bubuta – valstybës masto katastrofa. Vis dëlto man tenka su juo 116

taikstytis. O „taikstytis“ mano þodyne reiðkia kontroliuoti padëtá. O „kontroliuoti padëtá“ reiðkia, kad seras Bubuta Bochas visada turi jaustis mums dëkingas. Tai vienintelë jo sàmonës bûsena, kuri palengvina konstruktyvø dialogà. Be to, mums visada reikia turëti atsargoje tai, ko generolas Bubuta neþino. Þiûrëk, ims ir prireiks skubiai pakiðti jam dovanà arba, prieðingai, pagàsdinti. Bubutos Bocho dëkingumas toks pat nesulaikomas ir triukðmingas kaip dujos, kurias jis be perstojo leidþia. Ir toks pat trumpaamþis kaip jø aromatas.

– Vaje, kaip viskas sudëtinga! – pasiguodþiau.

– Sudëtinga? Vyruti, tai elementaru!.. Beje, o kas tas „oþys“?

– „Oþys“ yra seras Bubuta Bochas. O jûs – tikrø tikriausias jëzuitas, sere!

– Kai nori, tu moki nuostabiai keiktis, – susiþavëjæs tarë Dþufinas.

– Praðom atleisti! – nepaþástamasis, kuriuo kà tik pavirto seras Kofa, vël ásmuko á kabinetà. – Per tà nuodëmingà pyragà visai pamirðau svarbiausià dalykà.

Visà naktá po miestà sklandë gandai, kad Cholomyje mirë Burada Isofsas.

Patikrinau, taip ir yra. Jis sëdëjo kameroje Nr. 5-choch-au. Dþufinai, ar girdite!

Kaip jums tai patinka?!

– Tik pamanykit, – sumurmëjo mûsø virðininkas. – Ir kaip naktiniai lëbautojai suþino tokius dalykus? Juo labiau, kad viskas ávyko Cholomyje...

– Pats sakëte: Eche pilna suðiktø aiðkiaregiø! – priminiau að.

– Taigi... Aèiû, Kofa! Pradþiuginot... Kuruðai, kiek þmoniø ðioje kameroje nusibaigë per pastaruosius kelerius metus?

Mieguistas burivuchas nepatenkintas pasiðiauðë, taèiau pateikë 115 metø 225 dienos informacijà: – Dosotas Feras mirë 112 metø 114 dienà karaliðkojo kalëjimo Cholomio kameroje 5-choch-au. Tolosotas Livas mirë 113 metø 209 dienà ten pat. Balokas Sanras mirë 114 metø 173 dienà. Civetas Maronas mirë 114 metø 236 dienà.

Achamas Anas mirë 115 metø 78 dienà. Sovacas Lovodas mirë 115 metø 184 dienà... Burada Isofsas, jeigu teisingai supratau serà Kofà, mirë ten pat 115 metø 224 dienà... Duokit pagaliau kuris nors rieðutø, – neoficialiu tonu ûmai uþbaigë Kuruðas.

– Tuoj pat, mielasis! – Dþufinas nuolankiai ëmë raustis stalèiuje, kuriame rieðutø buvo kur kas daugiau nei slaptø dokumentø. – Keliaukit tvarkyt savo reikalø, Kofa. Puiku, kad priminët man ðità istorijà. Pagalvosim, kà èia padarius...

Mûsø neprilygstamasis, pasak Melifaro, Meistras Valgantysis Klausantysis linktelëjo ir dingo koridoriaus prieblandoje. Durys be garso uþsivërë. Að paðiurpau pervertas tiriamo sero Dþufino Chali þvilgsnio.

– Na, Maksai, ar imsiesi ðito reikalo?

– Nuo kurio galo turëèiau jo imtis?

– Nuo vienintelio, kurá turime. Keliausi á Cholomá ir pasëdësi toje kameroje. Kai sulauksi nemalonumø, suþinosi, kas ten dedasi. Ir pagal aplinkybes susivoksi, ko reikia imtis.

117

– Að? Á Cholomá?

– O kurgi kitur? Juk þmonës mirinëja ten, o ne tavo namuose. Rytoj ir keliausi... Nagi, nesikrimsk! Sprendþiant ið visko, ilgai uþsibûti neteks... Neabejoju, geriau uþ tave ðito reikalo niekas nesutvarkys.

– Kokio reikalo? Tupëjimo cypëje?

– Ir ðito taip pat, – kraugeriðkai nusiðiepë seras Dþufinas Chali. – Betgi kas tau, sere Maksai? Kur tavo humoro jausmas?

– Kaþkur ten, tuoj paieðkosiu, – mostelëjau ranka neaiðkia kryptimi parodydamas, kad mano reikalai dar ne visiðkai paðlijæ.

– Atidþiai paklausyk, Maksai. Anksèiau ar vëliau tai vis tiek bûtø ávykæ...

– Norite pasakyt, kad mane vis tiek bûtumët ákiðæs á Cholomá?

– Ko ásikandai tà kalëjimà? Að su tavim rimtai kalbu. Anksèiau ar vëliau tau teks pradëti dirbti savarankiðkai. Todël tegul tai ávyks dabar! Ne Pasaulio likimà lemiantis reikalas. Ir, atrodo, ne pats sudëtingiausias... O að bet kurià akimirkà galësiu ateiti á pagalbà, nors esu tikras, to neprireiks. Þodþiu, sere Maksai, tau duodama visa diena, naktis ir dar rytojaus rytas. Galvok, planuok. Ko tik pareikalausi, bus tau parûpinta. O ðá vakarà, uþuot sëdëjæs darbe, ateik pas mane.

Bûsimo kalinio lauks atsiveikinimo vakarienë su visais ámanomais kulinariniais Pasaulio malonumais!

– Aèiû, Dþufinai.

– Niekis, atsiskaitysim!

– Bet gal vis dëlto man paaiðkinsit...

– Nieko neaiðkinsiu, në nepraðyk! O vakariene mielai pavaiðinsiu!

Taip ir iðsiskyrëm.

Vakare traukdamas á Kairájá krantà puoselëjau viltá, kad pagaliau man paaiðkins, koká velnià turiu iðperëti tame Cholomio kalëjime... Bet kur tau! Negi tasai pabaisa keis savo sprendimus! Atëjai, girdi, paësti, tai ir judink þiomenis mano dþiaugsmui. O tu vis apie darbà ir apie darbà, tikra nelaimë!

Vakarienæ, pasak Kimpos, sukûrë pats „Ga-a-arbusis Virðininkas“. Pasirodo, seras Dþufinas Chali – puikus kulinaras! Taèiau að tikëjausi visai ne to. Að trokðte troðkau instrukcijø.

– Atsipalaiduok, sere Maksai! Pamirðk! Rytoj bus rytoj... Be to, esu ásitikinæs: vos atsidursi ten, tau á galvà iðkart ðaus kokia kvailystë, kuri pasirodys esanti vienintelis teisingas sprendimas. Geriau paragauk ðtai ðito...

Chufas, maþasis Dþufino ðunelis ir geriausias mano draugas, uþjauèiamai ðnarpðtë po stalu. „Maksas nerimauja... negerai“, – pasiekë mane atjauèianti begarsë ðunelio ðneka. „Tik tu vienas mane myli ir supranti“, – jausmingai atsakiau. Ir vël pradëjau vyvauti: – Dþufinai, visus jûsø komplimentus mielai iðkeisèiau á popieriaus lapà, kuriame didelëmis raidëmis ir ið eilës bûtø suraðyta viskas, kà turiu padaryti.

– Vis tiek supainiotum... Kramtyk, Maksai, kramtyk! Ðis patiekalas – mano 118

pasiekimø virðûnë... Gal jau keturiasdeðimt metø svajoju iðeiti á atsargà ir atidaryti restoranà. „Rajûnui“ iki jo bûtø toli!

– Neabejoju. Tiktai Karalius jûsø neiðleis.

– Teisybë... kol kas.

– O jums neatëjo galvon, kad tokio restorano þmonës privengtø? O jau gandeliai pasklistø apie jûsø virtuvæ! Kad á visus patiekalus ápjaustot vytintos maiðtingøjø magistrø mësos. O sriubas pagardinat nekaltø kûdikëliø krauju.

– Kad tave vampyrai, vyruti! Juk tai geriausia reklama! Beje, nekalti kûdikëliai – šis tas nauja. Reikës paskleisti...

Nieko turiningesnio taip ir nesulaukiau.

Tiesa, tà vakarà, prieð pat iðeinant, man vis dëlto kilo viena idëja: – Nusprendþiau drauge pasiimti serà Lonli-Loklá, – iðkilmingai pareiðkiau, pats apstulbintas savo genialumo. – Tikiuosi, tai ámanoma?

– Tiesà sakant, ta kamera yra vienutë. Miegosit apsikabinæ? Nors, turint galvoje tavo supratimà apie komfortà...

– Ne, jûs nesupratot. Ketinu já sumaþinti ir paslëpti kumðtyje. Lyg tyèia, seras Ðurfas prieð kelias dienas mane to iðmokë. Jis sako, kad man visai neblogai sekasi... Tiesa, pasipraktikuoti su gyvais þmonëmis dar neteko, – neryþtingai pridûriau. Mano puikybë garavo lyg bala dykumoje.

– Ogi jokio skirtumo, – nuramino Dþufinas. – Puiki mintis, Maksai. Juk sakiau: geriau uþ tave ðito reikalo niekas nesutvarkys!

– Tikiuosi, taip ir bus... O Lonli-Loklis? Ar jis sutiks?

– Visø pirma, Ðurfui bus malonus tavo pasitikëjimas. Juk jis tave vertina kur kas labiau, negu gali ásivaizduoti... O antra, jo nuomonë, tiesà sakant, nieko nedomina: ásakymas yra ásakymas. Laikas pratintis. Tu – mano pavaduotojas, ir ásakinëti – tiesioginë tavo pareiga.

– Nuodëmingieji magistrai, ko jau ko, bet ásakinëti nemëgstu! – susiraukiau.

– Ðe tau... O kas nuoþmiu urzgimu ágasdino visus jaunesniuosius tarnautojus mûsiðkëje Namo prie Tilto pusëje? O kas vos neávarë priemëèio Bubutai?

Nesidëk vargšeliu, sere Maksai! Ið tavæs iðeis puikiausias tironas, toks, kokius pasimëgaudami karia per valstybës perversmus.

– Kai pagaliau gavau teisæ ásakinëti, pirmàsias porà dienø tikrai buvau laimingas, – sumiðæs prisipaþinau, – taip buvo... O paskiau supratau, kad ðis amatas ne man. Net siøsdamas kurjerá kamros liaujuosi buvæs tuo mielu Maksu, kurá tiek metø paþástu... Taigi ásakinëja kaþkas kitas. Ir nepasakyèiau, kad jis man patinka!

– Ak, kokia sudëtinga asmenybë! – nusiðaipë Dþufinas. – Tiek to, neišgyvenk, pats pasiøsiu Ðurfui ðauksmà ir viskà paaiðkinsiu. Ar bus dar pageidavimø?

– Tuomkart ne. Tik esu tikras: Lonli-Loklio draugijoje man bus ramiau...

Dþufinai, ar niekada nesu sakæs, kad að – gana bailus vyriokas? Turëkite galvoje.

– Man taip pat bus ramiau, – prisipaþino Dþufinas. – O ar aš tau nesu sakæs, 119

kad esu perdëtai atsargus senas gudreiva?.. Mokykis formuluoti mintis, sere Maksai. Pasakiau daugmaþ tà patá, bet savimeilei kur kas maloniau!

Iš svetingø ðefo namø išëjau kupinas nerimo. Mëginau átikinti save, kad jeigu Dþufinui protas paðvietë patikëti man savarankiðkai parengti ir ávykdyti operacijà – lai kaltina save! Nelabai kaip sekësi. Netikëtai prabudæs „pirmûno kompleksas“ ðnibþdëjo, jog privalau viskà atlikti „penketui“ arba mirti, kad akys nematytø mano paties gëdos. Ádomu, kur ðitas kompleksas buvo mokantis mokykloje?!

Nors nesilioviau zyzæs, taèiau ið anksto þinojau, kad viskam pasibaigus dþiûgausiu išvydæs sero Dþufino Chali ðypsenà ir išgirdæs globëjiðkus jo þodþius, galinèius pribaigti þmogø, kà tik nuvertusá kalnus: „Matai, Maksai, juk sakiau, kad viskas bus gerai, o tu netikëjai!“ Teko susitaikyti su mintimi, jog esu pasiryþæs didvyriðkai atlikti neþinia kà vien dël atlaidþios savo virðininko ðypsenos. Ir nusirisk tu man ðitaip!

Naktis buvo ðalta. Viena ið ðalèiausiø per visà þiemà. Mano tëvynëje gyvsidabrio stulpelis dabar tikriausiai rodytø nulá Celsijaus. Echo klimatas apskritai labai nuosaikus: nei speigø, nei kaitrø, ir man jis patinka. Snieguotos þiemos romantika mano ðirdies niekada neþavëjo. Nekenèiu tamsoje purvinai baltais ðaligatviais eiti á darbà, ðlepsëdamas sumedëjusiomis kojomis permirkusiuose batuose. Ir svarstyti, kiek suplosiu uþ naujus... O vidurvasariais uþ gaivaus oro gurkðná bûdavau pasirengæs parduoti sielà. Todël švelnus Echo klimatas man – tikra laimë. Kà gi, nors tiek laimës, ðlovë magistrams!

Vaþiavau namo ir stengiausi galvoti ne apie rytojaus reikalus, o apie kà nors kita. Pavyzdþiui, ar suspësiu pasimatyti su ledi Melamori...

Tuo metu mano simpatija ledi Melamori jau buvo pradëjusi pavojingai veðëti. Blogiausia, kad niekaip neástengiau jos suprasti, nors imk ir samdykis vertëjà! Nuo pat mûsø paþinties vakaro ji þiûrëjo á mane su neslepiamu susiþavëjimu. Atrodo, net prisibijodama. Taèiau perdëtas þavëjimasis, mano þiniomis, retai kada veda á tikrà artumà. Todël në pats neþinojau, ar man ko nors tikëtis, ar, kol dar nevëlu, suimti save á nagà. Beje, ar esu tikras, kad dar nevëlu?..

Prieð keletà dienø ji mane apstulbino: „Aplankykite mane ðá vakarà, sere Maksai! Jûs dar neþinote, kur gyvenu? Labai lengva rasti, að gyvenu ðalia Pasimatymø kvartalo. Ádomu, tiesa?“ Man apkvaito galva, pasipûèiau, iðskleidþiau uodegà, dvi valandas mirkau baseinuose ir apsitaisiau graþiausiu lochiu ið kuklios savo kolekcijos. Dar kiek, ir bûèiau pasipudravæs nosá, juoba èia, Eche, vyriðkiai nesibodi dekoratyvinës kosmetikos, ypaè iðkilmingomis progomis. Taèiau nuo pastarojo lemtingo þingsnio mane iðgelbëjo konservatyvus auklëjimas.

Priþiûrëti tarnybiná kabinetà pavedþiau Kuruðui: jam tokia uþduotis – vieni niekai! Taèiau atvykæs pas Melamori radau susirinkusià bemaþ visà Maþàjà slaptàjà paieðkos kariuomenæ. Ið pradþiø nepajëgiau paslëpti nusivylimo: 120

– Ledi, reikëjo áspëti, kad èia bus áprastas tarnybinis pasitarimas. Negi neprisiþiûrime vieni á kitus darbe?

Kai sutrinku, bûtinai lepteliu kokià áþûlybæ. Laimë, niekas neásiþeidë.

– Uþtai, sere Maksai, mano namuose nëra Bubutos! – pasigyrë ðeimininkë. – Maþa to, jo nëra ir kaimyniniuose namuose. Keista, tiesa?

– Koks siaubas, ledi! Su kuo gi að bendrausiu? Kaip tik ketinau pasiðnekuèiuoti su kompetentingu specialistu apie tai, kas plaukioja iðvietëse. Imsiu, sakau, ir uþsuksiu pas ledi Melamori: tikriausiai ten jau sëdi generolas Bubuta...

Darkiausi kaip ámanydamas. Mano kolegoms ið to buvo vienas dþiaugsmas.

Galø gale ðiek tiek pralinksmëjau, taèiau per tà vakarëlá romano uþuomazga net nepakvipo: klastingoji ledi iðsijuosusi koketavo su Melifaru ir seru Kofa, o mano daliai kliûdavo tik ðvelnûs þvilgsniai – per tuzino þingsniø atstumà.

Supratau, kad pradedu nusiminti, ir pabandþiau nukreipti mintis nuo Melamori. Nukreipsi, kurgi tau! Neapibrëþti mudviejø santykiai gerokai kamavo.

Imtø ir pasiøstø mane toji ledi kur atokiau... Viskas atsistotø á vietas. Ne – tai ne, suinteresuotieji asmenys droþia kartis á iðvietæ, gyvenimas tæsiasi. Taèiau kiekvienà kartà susitikus ji spoksodavo á mane lyg penkiametë mergaitë á trimetriná Peliukà Miká, ið susiþavëjimo net pasistiebdama klapsëjo blakstienomis ir tik tik nesikvietë draugiø, kad ir tos pavarvintø seilæ. Aiðku kaip dienà, jog mano ðirdis nuo tokio dëmesio tirpte tirpo...

Tfu, po velniø! Nuo nelinksmø minèiø atitokau tik ûmai apsiþiûrëjæs, kad jau kuris laikas sëdþiu savo paties svetainëje ir lyg automatas kaþkà kramtau.

Skrandis vaitodamas praneðë, jog persistengiau. Nuodëmingieji magistrai, kiek að spëjau suðlamðti? Ir kam?!

O mieste skambëjo varpai. Auðo rytas. Metas, kuomet kai kurie Slaptieji sekliai privalo rangytis ið krëslø ir keliauti á Cholomio kalëjimà, kad maloniai leistø laikà kameroje, kurioje mirinëja kaliniai... Á Cholomá vis dar nenorëjau. Bet visai ne todël, kad toje nuodëmingoje kameroje nuolat kas nors mirdavo. Galø gale, tai paèiø numirëliø problema! Gëda prisipaþinti: nerimà këlë pats faktas, jog bûsiu ákalintas. Lig ðiol man tiesiog neðovë galvon, kad galiu pakliûti kalëjiman.

Juo labiau èia, Eche! Kad ir dël bylos tyrimo, bet vis dëlto... Tiesà sakant, vien ásivaizdavus save kalinio apranga stovintá prie grotuoto lango, man suvirpëjo kinkos. Kaþin ar Cholomyje yra grotuotø langø? Kai pagalvoji, kam tos grotos, jei priþiûrëtojams prieinama visø ásivaizduojamø atspalviø ir pakopø magija?..

Kaip ilgai mudviem su Lonli-Lokliu teks kalëti, Dþufinas aiðkiai nepasakë.

Gráðit, girdi, tada, kai iðtirsite bylà. O jeigu tos prakeiktos bylos niekada neiðtirsim, vadinasi, liksiu ten amþiams? Nebloga perspektyva!

Manæs bala nematë, bet vargðui Lonli-Lokliui uþ kà? Na, tegul tik pabando mûsø neiðleisti, mudu visà Cholomio salà iðtaðkysim á šipulius. Vos tik serà Ðurfà suims paliktos þmonelës ilgesys, tà pat akimirkà ir iðtaðkysim!

Su Lonli-Loklio þmona susipaþinau vakarëlyje pas Melamori. Fantastiðka 121

moteris! Gudruolë, graþuolë ir labai juki. Linksmas bûdas veikiausiai ir nulëmë jos pasirinkimà, nes á tà porelæ staèiai smagu þiûrët: ji – maþutë, apvalutë, ilgðiui serui Ðurfui bemaþ iki juosmens. Be to, ledi Lonli-Lokli visada po ranka turi objektà, á kurá gali nukreipti nesibaigianèius savo sàmojus ir kuris niekad nesugeba dël jø ásiþeisti.

Per ilgus santuokos metus ji iðmoko teisingai tarti jo pavardæ – to ir pakanka...

Beje, man pasirodë, kad jie vis dar vienas kità ásimylëjæ. Kai seras Ðurfas þiûrëdavo á þmonà, akmeninis jo veidas tapdavo visai þmogiðkas... Kà gi, puiku, kad Lonli-Loklis laimingas ðeimoje: profesionalaus þudiko asmeninë gerovë – visuomenës ramybës laidas. Priëjæs tokià iðvadà að pralinksmëjau.

Kiurksoti krësle bûèiau galëjæs iki amþiø galo: nemalonius rûpesèius visuomet norisi atidëti rytojui. Taèiau „rytojus“ jau prasidëjo; jaukø, nerûpestingà „vakar“ reikëjo atiduoti á archyvà ir pamirðti. Trumputis, ðiltas „ðiandien“ vis dar glaudësi minkðtame krësle, tiesiai po mano uþpakaliu. Bet tai negalëjo trukti amþinai.

Pakilau ir ëmiausi ruoðos. Armstrongas ir Ela, mano pamaþu augantys kaèiukai, bosø duetu priminë, kad jiems laikas pusryèiauti. Prieð iðsiskirdamas su jais buvau dosnus – net perdëtai.

– Dabar jus maitins mûsø kurjeris, ponas Urfas, – praneðiau þvëriûkðèiams pripildæs jø dubenis. – Sako, jis geras þmogus ir uþaugo fermoje, kur taip pat rûpinosi tokiais pûkuotukais... O að greitai gráðiu. – Susigriebæs, koks kvailas ðis mano monologas, nusijuokiau.

Armstrongas ir Ela màsliai þiûrëjo á mane mëlynomis akimis, nejudriomis ir neáþvelgiamomis kaip sero Dþufino Chali.

Rytas buvo toks pat ðaltas kaip naktis. Á Namà prie Tilto ëjau mëgaudamasis kiekvienu þingsniu. Pojûèius maloniai dirgino mintis, kad Cholomyje galiu taip pat staigiai nusibaigti kaip mano pirmtakai. Nors... Gal tai tik paprasèiausia kvailø sutapimø grandinë? Visai galimas dalykas!

Bet ðirdies neapgausi. Bent jau maniðkës. O ji palengva akmenëjo. Kas bus, kai atsidursiu Cholomyje?! Vis labiau nervinausi. Nelabai teguodë net mintis, kad nuoþmusis Lonli-Loklis lyg kokia stebuklinga ðpyga visà laikà tûnos mano kumðtyje. Iðkilus pavojui dar reikës suskubti já iðleisti!

Seras Ðurfas Lonli-Loklis laukë manæs Bendro darbo salëje. Kaip visada ðaltakraujis, ramus, patikimas. Kad tuðèiai neleistø laiko, jis kaþkà uþsiraðinëjo savo „darbo dienoraðtyje“. Paþvelgæs á já paþvalëjau ir að.

– Sere Ðurfai, ar esat pasirengæs tapti mano auka?

– „Auka“? Sere Maksai, jûs aiðkiai perdedate manæs laukianèio ávykio svarbà, – flegmatiðkai paprieðtaravo jis. – Patikëkite, að neturiu në menkiausio pagrindo jaudintis, o jûs – juo labiau...

– Kà gi, aèiû uþ pasitikëjimà! – Ir kaire ranka padariau paðalinei akiai nepastebimà judesá. Lonli-Loklis iðnyko. Teoriðkai þinojau, kad jis neiðnyko, tik atsidûrë tarp mano paties virðutinës galûnës smiliaus ir nykðèio. Taèiau ðis iðganingas þinojimas kaþkodël nenorëjo tilpti galvoje.

122

– Ðaunu, sere Nakties Koðmare! – iðkiðæs galvà ið savo kabineto pasigërëjo Melifaras. – Pasakyk meldþiamasis, ar negalëtum ðitaip pasineðioti já koká ðimtà metø?

– Ledi Lonli-Lokli prieðtarautø, o að nenoriu jos liûdinti, – ðyptelëjau. – Kodël toks ankstyvas?

– Dþufinas paþadino. Atsiuntë man ðauksmà, pasakë, kad atvaþiuos ne anksèiau kaip vidurdiená. Liepë tave palydëti. Oi, trokðta jis mano mirties... Juk visada pakyla su auðra, o ðiandien – ðe tau!

– Nuo manæs slapstosi! – iðdidþiai pareiðkiau.

– Nuo tavæs? Darai paþangà! Jei gerai prisimenu Jungtinës Karalystës istorijà, per pastaruosius ðimtà metø seras Dþufinas Chali nuo nieko nesislapstë. Ðtai Ordinø epochoje yra pasitaikæ, ir ne kartà. Bet juk tai buvo Ordinø epocha, tuomet visi vienas kito vengë... Kaip já ágàsdinai? – Melifaras atsisëdo prieðais mane.

– Duosi kamros – pasakysiu! – pasiûliau tvarkingai susikeldamas ant stalo kojas. Baisu pagalvot, kiek kvailø filmø teko perþiûrëti, kol perëmiau ðá paðlemëkiðkà áprotá. – Juk atëjai manæs palydëti, vadinasi, turi pasirûpinti, kad iðeièiau ið èia laimingas. Tai ir pataikauk kaip ámanydamas.

– Dar ko, pataikauti nusikaltëliui! – purkštelëjo Melifaras. – Tiek jau to, naudokis mano dosnumu, – jis neskubëdamas nuëjo á savo kabinetà ir atneðë àsotá kamros ir du neátikimo dydþio puodelius.

– Tai kodël mûsø seras „ga-a-a-arbusis virðininkas“ nuo tavæs slapstosi?

– Pernelyg daug klausineju. Uþ tai jis mane ir ákiðo á Cholomá.

– A, tik tiek... Pamanyk – klausimai! O maniau, kad vakar vakare pamëginai pavaiðinti já kokiu arkliamëðlio nuoviru, Tuðèiøjø Þemiø firminiu gërimu...

– Nesuklydai! – kukliai nuleidau akis. – Bet Dþufinas pasakë, kad visus nemalonius darbus uþ já nuveikia jo Dieninis Pasturgalis. Gerai, kad priminei, tuoj að tave pavaiðinsiu!

– Nereikia! – Melifaras nutëðkë nuoðirdþios nevilties grimasà ir lyg kulka nuzvimbë á kabinetà. Kelis kartus baikðèiai kyðtelëjo galvà, o kai kvailioti pabodo, vël gráþo atgal.

Taip maloniai prastûmiau dar pusvalandá. Ledi Melamori, dël kurios, tiesà sakant, ir delsiau, lyg mirti rengdamasis, nepasirodë. Galø gale sëdau prie amobilerio vairalazdës ir leidausi á Cholomá. Pasiduoti.

– Regiu jus lyg tikrovëje! – atlikdamas susipaþinimo ritualà senasis Cholomio komendantas pagarbiai prisidengë akis. – Dþiaugiuosi galëdamas pasisakyti savo vardà: seras Marunarchas Antaropas.

Að prisistaèiau ir buvau nuvestas pusryèiø.

– Jûs toks liesutis, sere Maksai! Slaptojoje paieðkoje tenka labai sunkiai dirbti, að þinau! Jums reikia daug valgyti! – èiauðkëjo seras Marunarchas, be perstojo kraudamas man á lëkðtæ valgius. – Niekis, èia jûs papilnësite, paþadu!

Praðmatnûs pusryèiai átartinai priminë kviestinius pietus. Komendantas 123

tûpèiojo aplink mane lyg rûpestingas senelis. Vaþiavau á kalëjimà, o pataikiau á sanatorijà. Pasirodo, bûna ir taip.

– Viskas, jau papilnëjau. Kokia deðimèia kilogramø, – atsipûèiau po valandos. – Aèiû, sere Marunarchai. Dabar bûtø gerai pasëdëti kameroje... Juk tam ir atvykau.

– Labai apgailestauju, sere Maksai! Bijau, pas mus jums bus nepatogu... Bet seras Chali praðë, kad apgyvendinèiau jus ne sveèiø apartamentuose, o kalëjimo kameroje. Kaip manot, jis nejuokavo?

– O, jis galëtø! – ðyptelëjau að. – Ne, sere Marunarchai, tikrai turiu ten apsigyventi. Juk apartamentuose, ðlovë magistrams, dar niekas nenumirë.

– Suprantu! – atsiduso senukas. – Gerai, eime. Beje, sere Maksai, ar þinot, kad bûdamas kameroje negalësite vartoti begarsës kalbos? Èia jau nieko negaliu pakeisti: kalëjimas taip árengtas. Juk suprantate, Cholomis – stebuklinga vieta, ir ne mums, tarnautojams, spræsti, kas galima, o kas ne.

– Taip, man sakë.

– Todël, jei jums prireiktø susiþinoti su seru Chali ar su kuo kitu, pasakykit sargybiniams, kad norite pasivaikðèioti, ir jus atves pas mane bet kuriuo paros metu. Èia jûs galite daryti viskà, ko ðirdis uþsigeis. Suprantama, mano tarnautojai apie jus áspëti...

– Puiku, – linktelëjau að. – O dabar malonëkite mane areðtuoti!

Kamera Nr. 5-choch-au man pasirodë visai jauki. Mano istorinëje tëvynëje uþ toká butukà tektø pakloti porà lagaminø þaliø. Taèiau tikram Echo gyventojui susitaikyti su tokia ankðtybe turëtø bûti nelengva: tik trys „nedideli“ (èionykšèiø supratimu – maþuèiai, mano akimis – milþiniðki!) kambariai, visi tame paèiame aukðte. Ir dar vonios kambarys su tualetu, esantis, kaip áprasta, vienu aukðtu þemiau. Vonios kambaryje, kaip ir mano namuose, buvo trys apsiplovimo baseinai. Pradëjau suprasti, kodël mano namo ðeimininkui taip ilgai nesisekë iðnuomoti savo nuosavybës. „Kai gráðiu namo, teks ásirengti ketvirtà baseinà, – nusprendþiau. – Juk negaliu gyventi lyg kalëjime!“ Bet, ðlovë magistrams, dar nebuvau spëjæs galutinai persiimti sostinës áproèiais, todël kukli kalëjimo kamera man atrodë kaip prabangus bûstas. Praëjus pusvalandþiui suvokiau, kad jau apsipratau.

Að apskritai greitai prie visko priprantu. Jei ryte persigabenu daiktus á naujà butà, vakare jauèiuosi taip, lyg bûèiau gyvenæs jame nuo vaikystës. Man dingtelëjo, kad po poros dienø, ko gera, taip apsiprasiu Cholomyje, jog net prisiminsiu, uþ kà mane pasodino. O tada pradësiu atgailauti ir tvirtai nuspræsiu pasitaisyti!

Taigi sëdëjau savo kameroje ir spoksojau á lubas. Ástabusis Lonli-Loklis gyveno kaþkoká nenusakomà gyvenimà tarp mano kairës rankos nykðèio ir smiliaus. Man buvo baisiai smalsu, kaip jis ten jauèiasi. Dël visa ko vyrukas pasiëmë 124

savo „darbo dienoraðtá“. Ar sàsiuvinis padës jam prastumti uþsitæsusá laisvalaiká, mums abiem buvo máslë.

Pagaliau nutariau, kad laikas miegoti. Reikia pailsëti, nes man atrodë, jog visos ádomybës turëtø prasidëti naktá, jeigu jos iðvis kada nors prasidës.

Vis dar bûgðtavau, kad nieko neávyks. Ádomu, kiek laiko turësiu tupëti Cholomyje, kol pagaliau ásitikinsiu, jog septynios mirtys per trejus metus – liûdnas ir idiotiðkas, bet vis dëlto atsitiktinumas? Metus? Dvejus? Daugiau?.. Niekis, papluðës ponai Slaptieji sekliai tuzinà dieneliø be mudviejø, patys vilkø balsais uþkauks! O seras Dþufinas, þiûrëk, pirmasis nuspræs, kad mûsø su Lonli-Lokliu komandiruotë pernelyg uþsitæsë.

Miegojau puikiai. O kai prabudau, jau buvo tamsu. Man atneðë kalinio vakarienæ, kuri átartinai priminë anuos iðkilmingus pusryèius. Ir kodël mudu su Dþufinu pietaujam „Rajûne Bunboje“? Þinoma, ten ðaunu, bet kalëjimo virtuvë, ko gera, subtilesnë. Reikëtø ávesti tradicijà ûþauti Cholomyje ir bent taip pasinaudoti tarnybine padëtimi!.. Arba leisti èia Laisvës nuo rûpesèiø dienas: tylu, jauku, niekas netrukdo...

Artëjo naktis. Kad tuðèiai neðvaistyèiau brangaus laiko, pabandþiau imtis to, kà tikrai gerai mokëjau: pasiðnekuèiuoti su kameros baldais, þvilgtelëti á tà praeities atkarpà, kurià jie „ásiminë“.

Reikaliukai pasirodë paðvinkæ. Á mano klausiantá ðauksmà visi kalëjimo griozdai atsakinëjo vien neapsakomos baimës bangomis. Ðitai jau esu matæs!

Senojo Makluko miegamajame, kur toká pat siaubà spinduliavo maþa dëþutë su prausiamuoju balzamu. Abejoniø neliko: jokiais kvailais sutapimais èia net nekvepia, að ásivëliau á labai rimtà istorijà!

Vëliau atëjo sargybinis, pakvietë neva „vakarinio pasivaikðèiojimo“ ir nulydëjo mane á dalykiná pasimatymà. Pasirodo, vienas kalëjimo tarnautojas, Chanedas Dþanira, bemaþ nuo ryto verþësi su manimi susitikti, bet geraðirdis komendantas, saugodamas mano ramybæ, liepë jam laukti, kol prabusiu.

Ponas Dþanira turi Meistro Guodëjo rangà. Sumeèiau, kad ið tiesø jis yra tarsi koks kalëjimo psichoterapeutas. Nuolat lanko kalinius, klausinëja, kaip jie miegojo, dël ko nerimauja, kà norëtø praneðti namiðkiams... Eche su kaliniais elgiamasi itin humaniðkai. Manoma, kad jeigu þmogus pakliuvo á Cholomá, jis ir taip áklimpo iki ausø, todël suteikti jam papildomø nepatogumø bûtø beprasmiðka ir þiauru. Þodþiu, èia visokiais bûdais rûpinamasi valstybiniø nusikaltëliø dvasiniu komfortu, ir tai teisinga...

– Pamaniau, sere Maksai, kad jus gali sudominti mano turima informacija, – po abipusio prisistatymo pasakë Chanedas Dþanira.

Tai buvo jaunutis apskritaveidis vaikinukas tyliu, melodingu balsu ir stebëtinai skvarbiu siaurø þaliø akiø þvilgsniu.

– Pastaruoju metu èia dedasi keisti dalykai, – praneðë jis. – Tikriausiai bûtent todël ir atvykote. Ir pagalvojau, jog prieð pradedant tyrimà jums reikëtø 125

mane iðklausyti. Visà dienà laukiau, kad pasikviesit, bet nesulaukiau. Todël rizikuodamas pasirodyti ákyrus nutariau pats imtis iniciatyvos...

– Sere Dþanira, að padauginau pusryèiaudamas! Taip padauginau, kad praradau nuovokà, – prisipaþinau. – Ið tiesø man derëjo kreiptis á jus vos perþengus slenkstá... Bet esu visà naktá nemiegojæs, tad po pusryèiø ëmiau ir smigau.

Atleiskit. Dëkoju, kad jûs pats pakvietët mane pasikalbëti.

Ið Chanedo Dþaniros iðraiðkos supratau: dabar ðis vaikinas pasirengæs dël manæs mirti. Net neþinau, kas já taip papirko, ar pagarbus kreipinys „sere“, kuris pagal rangà jaunikliui „psichoterapeutui“ nepriklausë, ar tai, kad labai lengvai pripaþástu savo klaidas. Ðiaip ar taip, takelá á jo ðirdá suradau be dideliø pastangø.

– Kà jûs, sere Maksai! Juk turëjote teisæ pailsëti prieð imdamasis darbo. Að tik norëjau paaiðkinti jums savo ákyrumo prieþastis: man atrodo, galiu bûti jums naudingas. Galimas dalykas, mano informacija pasirodys bevertë, taèiau...

Spræskite pats. Prieð dvi dienas kaliniai ið kamerø 5-soje-ra, 5-tot-chun ir 5-ðapui, esanèiø greta jus dominanèios kameros 5-choch-au, pasiskundë man prastai miegojæ, be to, juos kankinusiø koðmarø turinys buvo daugmaþ vienodas.

– Uþjauèiu tuos nelaimëlius! Ir kà gi jie susapnavo?

– Visiems trims prisisapnavo kaþkoks, pasak jø, maþutis, pusiau perregimas þmogus. Jis iðlindo ið sienos, o kalinius tuo metu sukaustë neapsakomas siaubas.

Toliau versijos ðiek tiek skiriasi: Maleðas Patu tvirtina, kad jam norëta iðtrëkðti akis, o seras Alaraekas Vasas skundësi, esà jam „èiupinëjo ðirdá“. Treèiasis atvejis gana savotiðkas, – nunërë akis Dþanira. – Kalinys prisiekinëja, kad jam mëgino uþklijuoti iðeinamàjà angà. Labiau uþ viskà pasaulyje jis bijo, kad kitame sapne ðis ketinimas pavyks. Vargðelis!

– Tikrai nepavydëtina.

Pamaniau, jog kaliniø koðmarai – keistas realaus pavojaus ir individualiø fobijø miðinys. Be abejo, tasai perregimas vyriokas iðdarinëjo su jais kaþkà negera.

O paèius ávykius kiekvienas interpretavo savaip. Tai suprantama. Nesuprantama ðtai kas: ið kur tas padaras, sumaitojæs jø sapnus, apskritai atsirado? Juk Cholomyje lyg ir neámanoma burti, bûtent todël tvirtovë tapo uþdraustosios magijos mëgëjø kalëjimu.

– O ðiaip ar jie sveiki? – paklausiau að. – Jûs rodëte tuos vaikinus þiniuoniui?

– Taip, þinoma. Tokiø nusiskundimø nevalia nepaisyti. Juoba nemalonumai tuo paèiu metu iðtiko tris kalinius. Anksèiau ðie ponai vienas kito nepaþinojo, o èia, Cholomyje, susitarti jie negalëjo... Kita vertus, kam? – truktelëjo peèiais Kenèianèiøjø Guodëjas. – Paaiškëjo, kad sveikata pasigirti jie tikrai negali, visi trys. Taèiau tie organai, á kuriuos neva kësinosi prisisapnavæs jiems „perregimas þmogus“, visai sveiki.

Su pasitenkinimu konstatavau, jog mano, visiško diletanto, versija apie individualiø fobijø átakà koðmarø interpretacijai visai nebloga.

– Kokios jø bëdos?

– Visi trys palengva praranda Kibirkðtá, – niûriai suðnibþdëjo Dþanira. Ir 126

reikðmingai nutilo leisdamas man ávertinti þinià. Ðvilptelëjau. „Prarasti Kibirkðtá“ reiðkia ûmai netekti gyvybiniø jëgø ir taip nusilpti, kad mirtis ateina lyg miegas po sunkios dienos, pasiprieðinti jai ne tik neámanoma, bet ir nesinori... Kompetentingø mano kolegø nuomone, ði máslinga liga – pats didþiausias nemalonumas, koks gali iðtikti ðiame Pasaulyje gimusá þmogø.

– Keista, taèiau tie nelaimëliai silpsta gana pamaþu, o paprastai þmogus Kibirkðtá praranda ûmai, nebûna jokiø nerimà kelianèiø simptomø, – pridûrë mano paðnekovas. – Taèiau mûsiðkiai þiniuoniai diagnoze në kiek neabejoja. Jie sako, kad mano globotinius dar galima iðgelbëti, bet vaistai kol kas nepadeda...

– O jûs pamëginkite perkelti juos á kitas patalpas. Ir kuo toliau nuo kameros 5-choch-au, tuo geriau. O jø kameros tegu pabus tuðèios, kol iðsiaiðkinsiu visø jûsø rûpesèiø prieþastá. Tikiuosi, tai ámanoma?

– Taip, þinoma, – linktelëjo Kenèianèiøjø Guodëjas. Ir nedràsiai paklausë: – Jûs ásitikinæs, kad padës?

– Beveik. Taèiau tai normalu: niekada ir niekuo nebûnu visiškai ásitikinæs... Ðiaip ar taip, pamëginkit. Ir padarykite tai nedelsdamas. Gal mudu juos iðgelbësim. Neþinau, ko jie prisidirbo prieð pakliûdami á Cholomá, bet në vienas þmogus nëra nusipelnæs tokios baisios bausmës kaip koðmariðki sapnai. Patikëkite, esu rimtas ðios srities specialistas!

– Norite pasakyt, sere Maksai, kad mokat kovoti su nakties koðmarais?

– Aha! – ðyptelëjau. – Bent jau su savo paties koðmarais...

Atsisveikinæs su ponu Dþanira, patraukiau á savo kamerà pakeliui bambëdamas: „Ir sekasi gi man su baisiais sapnais, nieko neprikiði!“ Ið tikrøjø: nespëjau atsitokëti nuo koðmarø, kuriuos ið kaimyninio namo siuntë fetanas, ir iškart pakliuvau á Cholomá, kur kalinius kankina baisûs sloguèiai. Pavyzdþiui, apie uþklijuotà uþpakalá... Taèiau ðiandien aš miegojau kuo puikiausiai. Gal todël, kad diena?

Sunkios kameros durys uþsivërë ir... iðnyko. Èia, Cholomyje, durys egzistuoja tik tiems, kas yra koridoriuje. Kalinio poþiûriu, jø tarsi apskritai nëra.

Stebuklai!

Dabar degiau nekantrumu suþinoti, ar „perregimas þmogus“ ðiànakt pasirodys ir kà jis darys, jeigu að nemiegosiu? O kad neuþmigsiu, net neabejojau.

Puikiausiai iðsimiegojau dienà. Nagi nagi!

Laukiau ávykiø. O jie nesiskubino. Naktis nedavë atsakymo në á vienà mano klausimà, uþtai buvo dosni keistø pojûèiø.

Neapëmë nei baimë, nei nerimas, bet nuolat jauèiau ásmeigtà á save kaþkieno tiriamà þvilgsná, toká ákyrø, kad net kuteno. Kutulys erzino lyg po drabuþiais ropojantis vikðras. Að ir varèiausi, ir kasiausi, ir bene tris kartus ðokau á vonià maudytis – niekas negelbëjo!

Auðtant viskas liovësi ir að uþmigau. Beje, naktá man toptelëjo viena ne127

kvaila mintis, bet nutariau, kad ágyvendinti jà suspësiu prieðpiet. Atidëlioti rytojui tai, kà galima padaryti ðiandien – mano pomëgis. Tik duokit valià, o jëgø atidëlioti man uþteks.

Prabudau nuo durø þlegëjimo. Man atneðë valgyti. Paragavæs sûrio sriubos visai rimtai susimàsèiau, koká valstybiná nusikaltimà padaryti. Kad taip pasëdëjus èia kokius dvideðimt meteliø: joks karaliaus apdovanojimas neprilygtø tokiai „bausmei“!

Pabaigæs sriubà pasipraðiau „pasivaikðèioti“ – á pono komendanto kabinetà.

Atëjo laikas pasiðnekëti su Dþufinu. Naktá pagaliau supratau, kad kameros Nr. 5choch-au istorijos dalis, kurià þinau, apsiriboja pirmosios ið septyniø mirèiø data.

Nuo to laiko praëjo tik treji metai. O kas èia vyko prieð tai? Kas ðioje kameroje sëdëjo anksèiau? Tai ir norëjau iðsiaiðkinti. Eche á tokius dalykus numoti ranka nepatartina. Kad ir kas ávyktø, anksèiau ar vëliau bûtinai paaiðkës, jog prieð porà tûkstanèiø metø èia lankësi koks nors didysis magistras. Ir ðiandieniniai nemalonumai – andainykðèiø jo þygdarbiø dësningas padarinys. Pamaniau, jog visai nenustebsiu, jeigu ir dabar iðlás koks prisidirbæs magistras, sëdëjæs kameroje Nr. 5choch-au.

Neabejojau, kad ðios mielos ástaigëlës istorijà seras Dþufinas þino iki panagiø. Taèiau siøsdamas mane á Cholomá tylëjo lyg þuvis. Gal dël ágimto bjaurumo, o gal tiesiog laukë, kol pats susivoksiu uþduoti tinkamà klausimà. Ir, þinoma, viskà darë auklëjimo tikslais, tuzinà vampyrø jam po antklode!

Bet ir að geras! Uþuot kruopšèiai rinkæs informacijà, laikà ir jëgas ðvaisèiau lyriniams iðgyvenimams. „Taip man ir reikia!“ – padariau iðvadà patogiai ásitaisydamas komendanto krësle. Ir, savigrauþà atidëjæs ramesniems laikams, pasiunèiau ðauksmà Dþufinui: „O dabar klokit, nuo ko viskas prasidëjo! – pareikalavau. – Kas èia dëjosi iki 112 metø 114 dienos? Ðioje kameroje sëdëjo koks nors maiðtaujantis didysis magistras, atspëjau?“ „Tu tikras ðaunuolis, Maksai!“ – Dþufinas buvo suþavëtas mano nuovokumo. „Nesuprantu, uþ kà giriate? – suniurnëjau. – Tiesa, klausimà, nuo kurio reikëjo pradëti, uþdaviau ðiandien, o ne po poros metø. Matyt, tokiam prietrankai kaip að tai visai nemenkas laimëjimas...“ „Turiu nemaþai paþástamø, kuriems nebûtø uþtekæ nei dvejø, nei dviejø ðimtø metø... Tu ðirsti ant manæs, o dar labiau pats ant savæs, bet tikrai esi ðaunuolis“. „Neatpaþástu jûsø, Dþufinai! Ðitokie komplimentai! Bene bûsit pasiilgæs, ar kà?“ Suprantama, aš galutinai iðtirpau. Kur ten, buvau laimingas lyg parðas, pataikæs á gerà balà. Mane girti – labai teisinga strategija. Ið manæs, padoriai pagirto, gali nuvyti ne vienà ðimtà metrø gerø, kokybiðkø virviø. O toks daiktas ûkyje praverèia. Ðiaip ar taip, á savo klausimà gavau iðsamø atsakymà ir po pusvalandþio vël buvau namie. Tai yra, kameroje Nr. 5-choch-au.

128

Sëdëjau sudribæs minkðtame kalinio krësle. Virðkinau gautà informacijà.

Aiðku, be dar vieno pakvaiðusio magistro èia neapsieita, pataikiau kaip pirðtu á aká! Machlilglas Anochas, Kapiniø Šuns ordino didysis magistras ir vienas ið tø, kurie arðiausiai prieðinosi permainoms, á Cholomá buvo ákiðtas per patá Sumaiðties laikø ákarðtá. Pasak Dþufino, tuzinui geriausiø Septynlapio ordino praktikø teko kaip reikiant pasistengti, kad ðis visais atþvilgiais iðskirtinis asmuo bûtø suèiuptas.

Tais laikais jo privengë net kitø ordinø didieji magistrai, kurie jau seniai buvo praradæ gebëjimà bijoti.

Tiesà sakant, jis, tas Kapiniø Ðuns ordino valdovas, anaiptol nebuvo pamiðëlis! Þinoma, jis ëjo itin keistu keliu. Taèiau, jei tikësime istorinëmis kronikomis, kurias pûdais rijau laisvalaikiu, retas kuris ið senøjø magistrø galëjo pasigirti pasirinkto kelio banalumu.

O ponà Anochà labiausiai domino pomirtinio gyvenimo problema. Ne tik ten, kur gimiau að, bet ir èia, Pasaulyje, niekas negali dorai atsakyti á klausimà, kas laukia mûsø po mirties. Egzistuoja tik begalë hipoteziø, miglotø, bauginanèiø ir viliojanèiø, bet në viena neatrodo labai vertinga tam, kas neiðmokytas aklai pasikliauti svetima nuomone. Þinoma, kameros Nr. 5-choch-au kalinio domëjimasis nemirtingumu nebuvo grynai teorinis. Èionykðèiai magistrai yra solidûs vyrukai ir laiko vëjais neleidþia.

Supratau, jog seras Anochas negailëjo pastangø, kad ir po mirties galëtø pratæsti áprastà þemiðkàjà egzistencijà mielame jo ðirdþiai þmogaus kûne. Paprastai kalbant, jis troðko atgimti. Neabejoju, kad tas dëdulë iðrado kaþkoká gudrø bûdà, kaip gráþti á gyvøjø pasaulá. Ir tada mirë. Ne kur kitur, o kameroje Nr. 5-choch-au.

Nugalëtojai net neketino jo þudyti. Kaip man þinoma, jie apskritai nenoriai þudydavo savo prieðus, nes kiekvienà mirtá laikë negráþtamu ávykiu. O Septynlapio ordinas vadovaujasi teorija, kad negráþtamø ávykiø reikia kiek ámanoma vengti. Tuomet Pasaulis tvirèiau laikysis, – maþdaug taip... Iðsamiai susipaþinti su èionykðtës eschatologijos vingrybëmis kol kas neturëjau laiko.

Vis dëlto didysis magistras Machlilglas Anochas mirë. Tai nebuvo áprasta saviþudybë. Manau, jo mirtis buvo savotiðkas „laboratorinis darbas“, bûtinas jo tyrinëjimams.

Faktas, kad Cholomio sienos – nepralaidþiausia uþtvara visø pakopø magijai, optimizmo man nekëlë. Prieðingai, vertë manyti, jog pomirtinæ sero Anocho egzistencijà riboja jo kameros sienos. Akivaizdu, kad bendrabûvis su numirëliu nelabai palankiai veikë velionio magistro kaimynø sveikatà. Iðeitø, jog ákalinimas ðioje kameroje tapo savotiðka mirties bausme. Nusprendþiau, kad tai nëra gerai.

Neteisinga. Nes kalinys – kur kas bejëgiðkesnis nei paprastas miestietis. Juk jis negali savo valia pakeisti bûsto, net ir jausdamas, jog tai padaryti reikia nedelsiant. Nenorëèiau atsidurti tø kaliniø vietoje... Beje, jau atsidûriau.

Naktá praleidau skaitinëdamas Mangos Melifaro „Enciklopedijos“ tomà, laimë, ðis iðganingas leidinys pasirodë esàs kalëjimo bibliotekoje. Jokiø antgamtiškø ávykiø nenutiko, tik mane vël kuteno kaþkieno ádëmios akys. Jos 129

buvo dar ákyresnës kaip vakar. Keletà kartø nugirdau tylø sausà kosèiojimà, kuris labiau priminë klausos haliucinacijà negu tikrà garsà.

Paryèiais patyriau naujà keistà pojûtá: atrodë, kad mano kûnas yra kietas lyg rieðuto kevalas. Toks kietas, jog netgi jau áprastà kutenimà suvokiau ne kaip prisilietimà prie odos, o kaip vos pastebimà gaubianèio mane oro virpëjimà. Tai nekëlë didelio pasitenkinimo, bet jauèiau, kad neregimas padaras, stebëjæs mane kiaurà naktá, yra dar labiau nepatenkintas. Jo nepasitenkinimas kaþkaip persidavë man, dar maþumëlæ, ir bûèiau pradëjæs sau priekaiðtauti, kad trukdau ðvininio þvilgsnio savininkui á valias mane kutenti. Mat koks, girdi, esu kietaðirdis ir nepaisau kitø norø!

Mano mëginimai paaiðkinti, kas èia vyksta, originalumu net nekvepëjo. „Gal tiesiog esu perdëtai átarus? – svarsèiau. – Arba Dþufinas apdavë mane kokiais sergstinèiais kerais, o að në nepastebëjau? Ið jo gali visko tikëtis! O gal mane gelbsti tai, kad esu bûtybë ið kito Pasaulio, na, ðioks toks ateivis?“ Þodþiu, taip nuo visko pavargau, kad vos sulaukæs ryto kritau miegoti. „Ádomu, kaip einasi vargðeliui Lonli-Lokliui? – tariau sau uþmigdamas. – Ko gera, nuobodþiauja. Ir tikriausiai jam þarna þarnà ryja. Na ir áklimpo vyras!“ Uþtai man nuobodþiauti nebeleido. Neleido net iðsimiegoti. Vidurdiená pabudau priþadintas paþástamo kutulio. Buvau apstulbæs. Nejaugi ta bûtybë, kad ir kas ji bûtø, gali darbuotis ir dienà? Kita vertus – kodël negalëtø? Baisiø baisiausi dalykai, kuriø liudininku tapau gyvendamas Eche, vykdavo bûtent dienà. Gal ásitikinimas, kad koðmarai tykoja mûsø tik naktimis – kvailiausias þmoniø prietaras, gimæs senais laikais, kai mûsø protëviai galutinai prarado gebëjimà orientuotis tamsoje?

Nusiprausæs ir iðgëræs àsotá kamros, vël pasinëriau á svarstymus. Mano pirmtakai mirdavo tik naktimis. Sutapimas? O gal prieþastis visai paprasta: jie mirdavo naktimis todël, kad ir miegodavo naktimis, kaip visi normalûs þmonës. O per mane èionykðèiams nelabiesiems tenka keisti nusistovëjusá darbo reþimà... Et, vienos abejonës!..

Bet labiausiai mane glumino mano paties ramybë: að ir toliau nieko nebijojau, nei to, kas jau dëjosi, nei to, kas teoriðkai galëjo ávykti. Mane buvo uþvaldæs kvailas pasitikëjimas, kad nieko bloga man nenutiks. Nei èia, nei kur kitur. Ir niekada! Didvyriðkumas ant marazmo ribos. Dar visai neseniai tokiø negalavimø nepaþinojau... Galbût mano dràsos paslaptis – „magiðkoji ðpyga“, saugiai paslëptas seras Lonli-Loklis? O gal tam, kuris manimi domëjosi, naudinga turëti prieðais save trumparegá narsuolá? Ir jis paslapèia kursto mano dràsà? Ðiaip ar taip, tà dienà nebeuþmigau. Iki sutemø koðiau á save kamrà, skaièiau numylëtàjà „Enciklopedijà“ ir su kiekviena eilute dariausi protingesnis.

Tik vëliau supratau, kad ávykiai rutuliojosi pagal visas stebukliniø pasakø tradicijas. Pirmà ir antrà naktá mane tik maþumà erzino. O tikri siaubai, kaip ir 130

dera, buvo taupomi „lemtingai“ treèiajai nakèiai.

Prasidëjo nuo to, kad sutemus mane suëmë ðvininis mieguistumas. Tai buvo ypaè keista, nes vakarais, visiškai nesvarbu, kaip bûdavau praleidæs dienà, mane paprastai uþplûsta þvalumo banga. O dabar teko kovoti su apsnûdimu, ir nelabai sëkmingai.

Pamëginau iðsigàsti ir pasiûliau sau rinkinëlá vaizdingø koðmarø, kurie, be abejo, tykojo manæs sudëjus bluostà. Bergþdþias reikalas! Negelbëjo netgi mintis apie siaubingà gëdà, laukianèià manæs, jei susimausiu. Melifaro paðaipos, atlaidûs Dþufino raminimai ir, lyg apoteozë, paniekos iðkreiptos ledi Melamori lûpos. Në tai nepadëjo. Palaimingas snaudulys prislëgë mane lyg minkðta pagalvë, tapusi þudymo árankiu ðvelnaus dusintojo rankose. Dar kiek, ir bûèiau uþmigæs.

Iðgelbëjo buteliukas su Kacharo balzamu. Tikra laimë, kad susiprotëjau já pasiimti. Teko nemenkai gurkðtelëti. Taèiau skøstis neturiu kuo: Kacharo balzamas ne tik stiprus tonizatorius, bet ir beprotiðkai skanus gërimas.

Vëliau Dþufinas paaiðkino, jog iðgëræs balzamo iðprovokavau skubotus savo medþiotojo veiksmus. Jis, girdi, nusprendë, kad jeigu apsaugai griebiuosi tik aðtuntosios pakopos magijos, rimtu prieðininku manæs laikyti neverta. Tariamas mano bejëgiðkumas paskatino paslaptingàjá padarà imtis paèiø neapgalvoèiausiø veiksmø per visà keistà jo gyvenimà.

Su Dþufinu nesiginèijau. Bet man vis dëlto atrodo, kad tas nelemtas vyrukas, gerokai nukvakæs nuo ðmëkliðkos savo bûties vienatvës, tiesiog nepajëgë ilgiau laukti. Ne logika jam rûpëjo. Mirusiam magistrui reikëjo mano gyvybës. Jis buvo priverstas mëginti jà pasiimti. Kuo greièiau, tuo geriau. Matyt, manoji Kibirkðtis, ar kaip ten jà vadina, ir buvo toji dozë, kurios jam trûko. Jis taip ilgai ëjo á tikslà!

Laðas po laðo siurbë jëgas ið tø, kurie pakliûdavo á ðià kamerà. Ir vienà graþià dienà seras Machlilglas Anochas tapo toks stiprus, jog pajëgë pasigrobti pirmà svetimà gyvybæ, bûtinà, kad galëtø susigràþinti savàjà, ið dalies prarastà. Paskui jam pavyko pasiimti dar vienà gyvybæ ir dar...

Paskutinë dozë didþiojo magistro ðmëklai suteikë tiek galybës, kad ji pajëgdavo ásibrauti net á sapnus kaliniø, gyvenanèiø kaimyninëse kamerose, kurias patikimai saugojo magijai (gyvøjø, bet ne jo, mirusiojo) nepralaidþios sienos. Jis troðko vieno: prisigrobti tiek svetimø gyvybiø, kad ið tikrøjø atgimtø. Ir jau stovëjo ant slenksèio, uþ kurio turëjo sëkmingai baigtis jo eksperimentas, trukæs iðtisà gyvenimà ir dar... iðtisà mirtá. Liko tik nuryti paskutiná gurkðnelá paslaptingojo gërimo, kuris èia vadinamas Kibirkðtimi. O tas viliojantis „gurkðnelis“ treèià naktá ið eilës kiurksojo prieðais trokðtantájá ir nesirengë uþmigti. Þinoma, dëdulë nutarë loðti va bank. Juo dëtas, ir að vargu bûèiau pasielgæs kitaip!

Kad ir kà sakytø seras Dþufinas Chali, taèiau iki pergalës mano prieðininkas buvo visai netoli. Kur kas arèiau, negu ryþtuosi ásivaizduoti!

Kai mano kalëjimo miegamojo tolimame kampe suðmëþavo miglotas nepaþástamojo siluetas, stingte sustingau ið siaubo. Þinoma, turëjau ganëtinai 131

informacijos tokiai ávykiø eigai pasirengti ið anksto. Bet pasirengiau prastai.

Atvirai kalbant, visai suknistai. Þodþiu, klaikiai iðsigandau ir niekaip nepajëgiau suimti save á rankas. Nors pats nepaþástamasis atrodë veikiau juokingas negu baisus. Didþiojo magistro ðmëkla pasirodë esanti labai nedidelio ûgio. Mat vaiduoklis buvo neproporcingai sudëtas: stambi galva, galingas, raumeningas kûnas ir trumputës kojos maþomis it vaiko pëdomis. Komiðka figûrëlë, nër kà sakyt. Uþtai ádegæs raukðlëtas nepaþástamojo veidas këlë visai kitoká áspûdá. Didþiulës mëlynos akys, aukðta kakta, tobulos formos nosis su plonomis, jautriomis grobuonies ðnervëmis. Ilga barzda ir tokie pat ilgi plaukai, matyt, pagal kokià senovinæ madà buvo supinti á galybæ kasyèiø. „Kà gi, nelengva suvaikyti madas sëdint kalëjime. Ypaè, jei esi ðmëkla“, – pamaniau að.

Sprendimas visai atitiko mano bûdà ir rodë, kad dar nesu galutinai iðtiþæs.

Taèiau vargais negalais áveikæs baimæ ûmai supratau, kad nutiko kai kas blogiau. Mane apëmë stingulys. Negalëjau në krustelëti. Stovëjau ir bukai spoksojau á atëjûnà. Tedþiugino tai, kad iðsilaikiau nedribæs paslikas. „Krutinkis, gyvuly! – subliuvo maþas protingas vaikinukas, gyvenantis manyje, taèiau, deja, vis dar neturintis didesnës átakos visiems mano asmenybës dëmenims. – Krutinkis! Jau prasidëjo! Viskas vyksta ið tikrøjø! Judëk!“ Bergþdþios pastangos.

Puikiausiai þinojau, ko turëèiau imtis. Viso labo – krestelëti rankà ir iðleisti Lonli-Loklá. Bet nepajëgiau atlikti net ðio elementaraus judesio, bûtino, kad nakties sveèiui galëèiau parodyti „mirtinà ðpygà“. Atrodë, nuo manæs jau niekas nepriklauso. Supratau, kad man galas.

– Tavo vardas Persetas, tu – gyvybës kàsnelis. Ieðkojau tavæs, – suðnibþdëjo ðmëkla. Ëjau pas tave keliu; vienoje pusëje buvo kalëjimas, kitoje – kapinës. O vëjas kaukë „û-û-û“! Bet að atëjau.

Jis atëjo, tik pamanykit... Verèiau patylëtø, irgi mat poetas simbolistas, tautos nesuprastas! Pamaniau, kad pasiduoti þmogui, kuris per pirmà susitikimà apraizgo paðnekovà tokiomis griozdiðkomis kalbos konstrukcijomis, bûtø nei ðis nei tas... Ir nutariau nepasiduoti. Beje, bûdamas vos aðtuoniolikos, esu priraðæs šmaikštesniø monologø! Pats neþinau kaip, bet að já áveiksiu!

Ir èia su manimi pradëjo dëtis visai keisti dalykai. Pajutau, kad vël „kietëju“.

Man pasirodë, jog pavirtau maþu, labai kietu neprinokusiu obuoliuku, tokiu, kuriuos grauþti gali tik septynmeèiai berniûkðèiai, o jie, þinia, grauþia viskà, kas pakliûva burnon.

Tada man šmëstelëjo visai beprotiðka mintis, kad toks ámetëjæs vyriðkis kaip mano prieðininkas në uþ kà neims grauþti maþo, kieto, rûgðtaus obuoliuko, kuriuo aš tapau. Ðis pamiðëliðkas teiginys tada man atrodë visai akivaizdus, todël nereikalavo árodymø ir... galutinai man gràþino pasitikëjimà savo jëgomis. Garbës þodis, negyvai pamirðau savo þmogiðkà prigimtá ir mane uþgriuvusias þmogiðkas problemas. Mes, rûgðtûs, þali obuoliai, gyvename savo neperprantamà ir nerûpestingà gyvenimà...

132

Mano sveèias ið tiesø susiraukë. Jo veidas atrodë kaip þmogaus, visà parà vaikðtinëjanèio pilna burna acto ir neprinokusiø svarainiø. Dëdulë gerokai sutriko ir tà pat akimirkà maþas, kietas, þalias obuoliukas vël tapo þmogumi. O þmogui gráþo gebëjimas veikti. Krestelëjau kairës rankos rieðà, padariau vienui vienà nepastebimà judesá, ir to uþteko. Kalëjimo miegamojo viduryje iðdygo seras Lonli-Loklis.

– Tu atsivedei Doperstà! – kaþkodël pasipiktino Machlilglas Anochas.

Galëtum pamanyti, kad prieð susitikdami mudu aptarëme kovos taisykles, o dabar að paþeidþiau menamà susitarimà.

– Tu ne Persetas! – ásiþeidæs pridûrë vaiduoklis. Matyt, vis dar tikëjosi, kad að susigësiu ir paslëpsiu serà Ðurfà drabuþiø spintoje. Per pastaruosius metus, bendraudamas tik su bejëgiais, ágàsdintais kaliniais, seras Anochas, regis, gerokai atsipalaidavo.

– Pats tu ne Persetas! – atrëþiau. Ðmëklos sutrikimas mums buvo á naudà: serui Ðurfui reikëjo laiko nusimauti runomis iðmargintas apsaugines pirðtines. Taigi, kol þodþiavausi su mirusiu magistru, Lonli-Loklis suspëjo pasirengti. Mirtá neðanèiø jo rankø ðvytëjimas nutvieskë kameros sienas, ir gyvenimas man iðkart pasirodë velniðkai paprastas ir smagus. Jis tapo graþia pasaka su begale laimingø pabaigø: rinkis bet kurià, nesigailësi.

Tuomet net neátariau, kad mano galimybë likti gyvam þaibiðkai artëja prie nulio.

O kaltas buvau að pats. Kadangi su atstatydintais didþiaisiais magistrais niekada nebuvau turëjæs reikalø, lengvabûdiðkai nusprendþiau, jog nudobti já visada suspësim. Mano tuðtybë reikalavo nuboginti ðià gamtos iðdaigà á Namà prie Tilto ir pirklio mostu ðvystelëti Dþufinui po kojomis. Kaip tikëjausi paimti á nelaisvæ ðmëklà, në pats nesuprantu. Kà gi, esu gavæs prastà iðsilavinimà: metafizikos pagrindø nedëstë nei vidurinëje, kurià baigiau pusiau su bëda, nei universitete, ið kurio buvau paskubomis iðgrûstas. Kvaila idëja nedelsdamas pasidalijau su kolega, o seras Ðurfas – pati drausmingiausia bûtybë Visatoje. Jo poþiûriu, operacijai vadovavau að, vadinasi, mano ásakymus privalu vykdyti nesvarstant. Net bukø bukiausius.

Tiesa, paralyþiuojanti Lonli-Loklio ranka reikiamo efekto nesukëlë. Uþuot paklusniai sustingusi, ðmëkla pradëjo grësmingai didëti. Tuo pat metu ji darësi vis skaidresnë. Viskas vyko taip greitai, kad po akimirkos pasimiglojusi jos galva jau ðmëþavo palubëje.

– Doperstas kvailys! – suðuko Machlilglas Anochas. – Jis nepajëgia nuþudyti! Neðdinkis, Doperstai!

Ir nebekreipdamas dëmesio á Lonli-Loklá, rûkas, bemaþ praradæs þmogaus kontûrus, siûbtelëjo manæs link. Jis mane palietë. Toks ðaltas, drëgnas, glitus kisielius! Nuo jo prisilietimo burnoje pajutau kartø prieskoná, o visame kûne – toká lediná skausmà, kad lig ðiol nesuprantu, kaip likau gyvas. Ir netgi nepraradau sàmonës. Uþtai nesavu balsu suklikau: 133

– Pilk á já! Pilk!

Nuodëmingieji magistrai! Kur buvo mano protas?!

Tarytum ið tolo pamaèiau, kaip susijungë stebuklingos Lonli-Loklio rankos, susikryþiavo jo smiliai. Taèiau ðiuo daug þadanèiu gestu viskas ir baigësi. Prabëgo dar viena kankinama sekundë. Nieko nesupratau. Kodël Ðurfas jo nenudeda?! O þmogø primenantis kisielius aplink mane grësmingai tirðtëjo.

Ir staiga nutiko dar vienas neátikëtinas dalykas, savotiðkai apvainikavæs ðià beprotiškà naktá. Ðvytintys Lonli-Loklio rieðai nubrëþë tamsoje kaþkokià neásivaizduojamà kreivæ. Ir ant mûsø ûþtelëjo krioklys. Tonø tonos ðalto vandens prarijo vaiduokliðkà siluetà. Vis dar nesusigaudþiau, kas vyksta, bet su malonumu atkiðau veidà gaivinamiems srautams. Maudynës buvo paèiu laiku.

Taèiau mûsø prieðas pasirodë esàs stebëtinai gajus padaras. Þinoma, vanduo rimtai pakenkti jam negalëjo, bet sukëlë dar vienà metamorfozæ. Po maudyniø ðmëkla pradëjo þaibiðkai maþëti. Kà tik ji buvo didþiulë ir perregima, o po akimirkos tapo maþa ir tanki.

Mano astronominës þinios katastrofiðkai pavirðutinës, net tiksliai neþinau, kaip vadinasi supertankûs dangaus kûnai. Kad „nykðtukai“ – tai tikrai. Bet „baltieji“ ar „juodieji“? Neprisimenu! Ðiaip ar taip, mûsiðkis „nykðtukas“ buvo baltas. Maþutë þmogaus figûrëlë spindëjo tokiu paèiu rëþianèiu baltumu, kaip ir á jà iðtiestos Lonli-Loklio rankos. Nepaisant miniatiûriniø gabaritø, jis atrodë labai grësmingai.

– Sere Maksai, jûs suklydote, – ðaltakraujiðkai tarë nuostabusis mano porininkas. – Vanduo jam nekenkia.

– Að suklydau?! Kaip jums apskritai ðovë galvon, kad reikia vandens?

– Betgi pats liepët já apipilti!

– Nuodëmingieji magistrai! Ðurfai! „Pilk“ – reiðkia „smok“, „uþmuðk“! Ir kuo greièiau, tuo...

Uþsikirtau. Ne šnekos man buvo galvoj. Maþutë bûtybë blykèiojo ore prie pat mano veido. Ir kaþkà bambëjo. „Uþkeikia, niekðas“, – abejingai pagalvojau.

Prieðintis nebuvo jëgø. ...Mane akino balta saulës ðviesa. Stovëjau po iðlakiu medþiu, o skarmaluota baltapûkë mergaitë, tokia pat trumpakojë kaip seras Machlilglas Anochas, ištiesë man abrikosà. „Priimk fëjos vaiðes, Persetai!“ Pats neþinau kodël, bet paëmiau ir atsikandau. Vaisius buvo sukirmijæs. Maþutis balkðvas vikðras ásmuko mano plaèiai atverton burnon ir nunërë á paþeidþiamà gerklës gilumà. Pajutau, kaip aðtrûs jo þiomenys ásisiurbia á ðvelnià gleivinæ. Po kûnà pasklido nuodai, ir mane uþplûdo ðleikðtus silpnumas. Nuo skausmo ir pasiðlykðtëjimo tikriausiai derëjo mirti, bet tik apëmë akla neapykanta ir að surikau. Rëkiau taip, kad ið manæs uþtelëjo vëjas, nuo medþio pabiro lapai, o baltapûkë mergaitë siaubo iðkreiptu veidu nuðliauþë iðdegusia þole ðnypðdama it gyvatë... Pagaliau nuodingàjá vikðrà iðspjoviau po kojomis Lonli-Lokliui, nors jo tame sode nebuvo, ir 134

tada klaiki saulës ðviesa pradëjo blësti...

Vienas mûsiðkio Meistro Nereikalingø Gyvybiø Nutraukëjo bruoþas mane itin þavi – ðaltakraujiðkumas. Ið vëþiø jo niekaip neiðmuði! Kol að klajojau po saulëtas koðmaro pieveles, tas vaikinas dirbo savo darbà. Pagaliau jis padarë tai, nuo ko ir reikëjo pradëti – davë valià savo kairiajai mirtinai rankai. Tokiais atvejais techniniø nesklandumø nepasitaiko. Bûk tu þmogus ar ðmëkla, ar dar magistrai þino kas, vis tiek laukia lengva ir neiðvengiama mirtis...

O paskui tas nepakartojamas vyrukas uþsimovë apsaugines pirðtines ir vikriai, lyg kokia medicinos sesuo, suvertë man gerklën Kacharo balzamo likuèius.

– Tokiais atvejais tai labai naudinga, sere Maksai, todël iðgerkit!

Apgailestauju, kad neteisingai supratau jûsø ásakymà. Bet pas mus, Eche, „pilti“ reiðkia „kuo nors lieti“. Todël buvau tikras, kad turite omenyje kaþkoká naujà sunaikinimo vandeniu bûdà. Aplieti priešininkà nebuvo paprasta: èia, Cholomyje, daryti stebuklus nelengva net man. Nors seras Dþufinas ir surengë specialø mokymø kursà...

Nuo Kacharo balzamo að ne tik atsigaivelëjau, bet ir pralinksmëjau – aiðkus perdozavimo poþymis!

– Sunaikinimo vandeniu bûdas, nuodëmingieji magistrai! Oi, neiðtversiu!

Kodël bûtent vandeniu? Reikëjo ant jo nusiðlapinti! Nuo to tikrai bûtø pagaiðæs, neabejoju! Loki, ar niekada nebandët myþti ant ðmëklø?..

– Sere Maksai, – priekaiðtingai tarë mano iðgelbëtojas. – Mano pavardë ne Lokis, o Lonli-Loklis. Anksèiau jums visada pavykdavo iðtarti jà teisingai.

Norëèiau tikëtis, kad ðis gebëjimas jums sugráð artimiausiu laiku.

Vargðas, matyt, nusprendë, kad að toks pat beviltiðkas niekðelis kaip Melifaras. Reikëjo nedelsiant gelbëti ávaizdá: – Sere Ðurfai, tai nebuvo atsitiktinë klaida. Tiesiog prisiminiau vienà rûstø dievà, kurio vardas skamba panaðiai kaip jûsø pavardë. Neásiþeiskit, drauguþi.

– Niekada nesu girdëjæs apie dievà, vardu Lokis, – nustebæs prisipaþino jis.

– Ar já garbina jûsø gentainiai?

– Bent jau kai kurie, – patvirtinau ne nemirktelëjæs. – Matote, pas mus, Tuðèiosiose Þemëse, iðpaþástama daugdievystë. Kiekvienas tiki kuo ámanydamas, kas antras klajoklis – pats sau vyriausiasis þynys, o kai kurie vyrukai, tokie kaip að, iðvis niekuo netiki, uþtai viskuo po truputá domisi...

– Juk tai nëra slaptas mokslas? – viltingai pasiteiravo Lonli-Loklis. – Ir jûs galite man papasakoti...

– Jums galiu, – liûdnai linktelëjau. – Viskà, ko pageidaujat.

Ir paaukojau pusantros valandos, kad prie atvësusios puikios kalëjimo kamros iðsamiai iðdëstyèiau serui Lonli-Lokliui skandinavø mitologijà, nuduodamas, jog pasakoju Tuðèiøjø Þemiø legendas.

Reikia pripaþinti, skandinavø epas serui Ðurfui labai patiko! Ypaè Odinas, dievø ir mirusiø didvyriø valdovas, padovanojæs pasauliui medø ir poezijà.

135

Poezijai Meistras Nereikalingø Gyvybiø Nutraukëjas jautë ypatingà, sakyèiau, net virpulingà pagarbà.

Gal ákvëptas netikëto mudviejø literatûrinio skonio panaðumo, o gal nuo pernelyg didelës Kacharo balzamo dozës, savo grësmingajam kolegai plekðtelëjau per nugarà. Visai pamirðau, kad Jungtinëje Karalystëje šis gestas leistinas tik tarp artimiausiø draugø. Mano laimei, seras Ðurfas neprieðtaravo taip oficialiai pareikštam draugiðkumui. Anaiptol, jis atrodë netgi pamalonintas.

Tik vëliau susigriebiau, kad visiðkai neásivaizduoju, kokias priedermes uþkrauna man sero Lonli-Loklio artimo draugo statusas. Tikriausiai èia, Eche, egzistuoja begalë keisèiausiø, specialiai tam skirtø ritualø. Supratau, jog pabrukæs uodegà gausiu eit pas Dþufinà: tegul iðmoko, kaip èia draugaujama. O að viskà uþsiraðysiu sàsiuvinuke ir pagal já planuosiu kiekvienà savo krustelëjimà. Kad tik þmogaus neáþeisèiau, juk su manim niekad neþinai...

Pagaliau literatûrinæ diskusijà baigëme ir pasiðaukëm sargybiná. Mus tuoj pat iðleido ið kameros ir nuvedë á komendanto kabinetà. Pavaiðino puikiais pusryèiais ir pagirdë karðta, ðvieþia kamra. Kaip tik to ir reikëjo. Galutinai atsikvoðëjæs skubëjau patenkinti mane kankinusá smalsumà: – Ðurfai, o kaip ëjo laikas, kai buvote maþas?.. Þinoma, turiu galvoje ne jûsø vaikystæ. Klausiu apie tà laikà, kai nuo paðaliniø akiø buvot paslëptas mano kumðtyje.

– Laikas? – gûþtelëjo Lonli-Loklis. – Laikas, sere Maksai, ëjo kaip visada. Per tas kelias valandas net spëjau praalkti...

– Kà?! Per kelias valandas?

– Norite pasakyt, kad apsirikau skaièiuodamas?

– Mes praleidome èia tris dienas ir tris naktis!

– Ádomus efektas, abejingai tarë Lonli-Loklis. – Taèiau viskas tik á naudà.

Trys paros – pernelyg ilgas laiko tarpas, jei nepasiëmei sumuðtiniø. Vadinasi, man pasisekë, kad manasis laiko suvokimas pakito.

Apie jo buvimà mano saujoje man rûpëjo iðsiaiðkinti dar daugybæ dalykø, bet seras Ðurfas pasakë, kad toká eksperimentà paprasèiau patirti paèiam nei suþinot apie já ið pasakojimø. Ir didþiadvasiðkai pasisiûlë padaryti man tokià paslaugà.

Pamaniau, jog sukrëtimø ðiai dienai pakaks ir diplomatiðkai pakeièiau temà.

Sudorojome pusryèius, atsisveikinome su svetinguoju seru Marunarchu.

Laikas buvo gráþti á Namà prie Tilto. Jauèiausi puikiai, tik nuo arkliðkos Kacharo balzamo dozës kûnas atrodë visai besvoris. Labai norëjau prisikrauti kiðenes akmenø, kad nepakilèiau á orà.

– Maksai, vargu ar jums derëtø vairuoti, – sësdamasis á amobilerá pareiðkë Lonli-Loklis. – Jûs – geriausias veþëjas ið visø, kuriuos paþástu, bet anais laikais, kuomet Kacharo balzamo galëjai nusipirkti kiekvienoje krautuviûkðtëje, vairuoti amobilerá esant tokios bûklës buvo grieþtai draudþiama.

Teko paklusti.

136

– Vis dëlto jûs, pasienio gyventojai, esate keistos bûtybës! – tarë Lonli-Loklis uþvaþiavæs ant kelto, kursuojanèio tarp Cholomio salos ir Senamiesèio. – Tiksliai nusakyti skirtumo kol kas negaliu, bet jûs stebëtinai skiriatës nuo kitø svetimðaliø. Gaila, esu prastas teoretikas, – ir vyrukas ásikniaubë á savo pagarsëjusá „darbo dienoraðtá“. Reikia manyt, skubinosi uþfiksuoti ðvieþiausius áspûdþius.

– Kà turite omenyje, Ðurfai? – atsargiai paklausiau.

– Neásiþeiskite, sere Maksai! Taèiau manoma, kad Kacharo balzamas, kaip ir áprasti svaigieji gërimai, vadinamøjø „barbarø“ psichikà veikia slopinamai, atleiskite uþ toká staèiokiškà terminà! Kai kurie þiniuoniai tvirtina, jog Kacharo balzamas netgi pavojingas jûsø tëvynainiø psichinei pusiausvyrai. Ir mano, kad vartoti stebuklingus gërimus gali tik vietinës kilmës ugulandieèiai. O jums nieko panaðaus nenutinka. Prieðingai, ðis gërimas jûsø psichikà veikia kur kas silpniau nei vadinamøjø „civilizuotø tautø“ atstovø... Bûtent tai ir turëjau omenyje. Ir dar kartà atsipraðau, jei pasirodþiau netaktiðkas.

– Ðurfai, nejaugi pamirðot? Dabar jûs mano draugas ir galite rëþti viskà, kas tik ðaus á galvà.

Nereikia në sakyti, jog atsidusau su palengvëjimu. Kai Lonli-Loklis prakalbo apie mano keistybes, buvau besusigriebiàs, kad kaþkaip iðsidaviau, jog jis numano tikràjà mano kilmæ ir kad visos Dþufino pastangos nuëjo ðuniui ant uodegos. Ogi ne, pamanykite, jam kelia nuostabà, kad po keliø gurkðneliø balzamo neiðsirengiu nuogas ir nepradedu ðokti ant stalo. Kà gi, kità kartà reikës já pradþiuginti...

Seras Dþufinas Chali buvo patenkintas išvydæs mus gyvus, sveikus ir nugalëtojus.

– Nemanau, kad magistrui Machlilglui Anochui gyvenimo po mirties problema vis dar aktuali, – nuo slenksèio iðdroþiau að. – Jeigu bûtume já nudobæ, kol tebebuvo gyvas, tuomet dar visko galëtum tikëtis... Bet mes já nudobëme jau mirusá... Nuodëmingieji magistrai, kà að èia paistau! Kodël nestabdot?

– Ðiaip ar taip, esu tikras, kad jo tyrinëjimai baigti visiems laikams, – nuramino mane Dþufinas.

– Norëèiau tikëti, nes tasai jûsø magistras susiþavëjimo man nesukëlë. Tiesa, labai norëjau atvilkti já èia gyvà... Na, jeigu galima laikyti já gyvu. Bet mums neiðdegë.

– Kad tave magistrai, vyruti! Jums ir negalëjo iðdegti.

– Ir man taip atrodë, – pareiðkë Lonli-Loklis. – Bet ásakymas yra ásakymas.

– Buvau kvailys, pasitaisysiu! – prisipaþinau. Dribau á krëslà ir ûmai pajutau, kad mingu. Uþsimerkdamas dar suburbëjau: – Ðurfai, nepamirðkite papasakoti apie vandená. Tai buvo virðûnë...

Mane vis dar palaimingai veikë Kacharo balzamas, o paskiau, vos praëjus valandai, prabudau. Jauèiausi lengvas lyg plunksnelë ir stebëtinai þvalus. Mano kolegos gurkðnojo ið „Rajûno“ atneðtà kamrà ir apie kaþkà tyliai ðnekëjosi.

137

– Aha, atsigaivelëjo, – nudþiugo Dþufinas.

Jis þiûrëjo á mane átartinai entuziastingai, lyg bûèiau ðventinis pudingas, pagaliau pasiekæs tinkamà kondicijà. Jis kone laiþësi.

Vis dëlto valgyti manæs jis nesiryþo. Uþtai surengë medicininæ apþiûrà.

Taèiau áprastà apþiûrà ði procedûra vargiai priminë.

Man buvo liepta atsistoti prie sienos. Kurá laikà Dþufinas græþë mane ðviesiomis, nejudriomis akimis, jausmas nebuvo itin malonus! Pirmà kartà per mûsø paþinties laikà nuo jo þvilgsnio man darësi nejauku. Paskui teko pasisukti veidu á sienà ir tai padariau su palengvëjimu. Kurá laikà ðefas tyrinëjo mano uþpakalá ir jo apylinkes. Vizualios apþiûros jam neuþteko, tad pradëjo plekðnoti man per nugarà. Masaþas, prieðingai nei stebeilijimas, man patiko. Bet paskiau kieti delnai – deginantis deðinys ir ledinis kairys – prislëgë pakauðá, ir pasidarë visai nekaip. Tarytum numiriau ir ið manæs nieko neliko. Visai nieko. Ir tada surikau, ne ið skausmo, o kad sau ir visam pasauliui árodyèiau, jog tai netiesa.

Rëkiu, vadinasi egzistuoju. Idiotiðka formuluotë, bet veiksminga.

– Atsipalaiduok, Maksai. – Dþufinas rûpestingai padëjo man nusigauti iki artimiausio krëslo. – Sutinku, buvo nemalonu, bet jau baigta!

Gera savijauta gráþo akimirksniu, taèiau apie dvasinæ pusiausvyrà to pasakyti negalëèiau.

– Kas èia buvo?

– Nieko ypatinga. Paprasèiausias þiniuonio kûno pokalbis su paciento kûnu.

Tai patinka ne visiems. Ðtai tau nepatiko, bet prie to taip pat reikia priprasti, o tu nepratæs... Ar esi pasirengæs iðgirsti naujienas?

– Þiûrint kokias, – atsakiau atsargiai. – Geras, blogas, o gal?..

– „O gal“. Viskas priklauso nuo tavo humoro jausmo, – vylingai nusiðiepë Dþufinas.

– Na, tuo niekada nesiskundþiau...

– Tuoj patikrinsim. Matai, sere Maksai, ðiek tiek pakito tavo... kaip èia tiksliau pasakius... fiziologija.

– Èia dabar! Bene tapau moterimi? O gal man niekada nebeteks vaikðèioti á iðvietæ? Kà turite galvoje?

– Ne, þemiau juosmens viskas kaip buvæ, – nusikvatojo Dþufinas. – Dël iðvietës ir kitø gyvenimo malonumø gali bûti ramus.

– Jau palengvëjo!

– Nieko baisaus neávyko. Bet turëtum šá tà apie save þinoti... Þodþiu, tu tapai nuodingas.

– Nuodingas? Að? – Sero Dþufino þinia nuskambëjo staèiai kvailai. – Norite pasakyti, kad jeigu mane kas nors suvalgys, nusinuodys? Nedelsiant praneðkite visiems miesto kanibalams, antraip ávyks nelaimë! – Kvatojau lyg paskutiná kartà gyvenime.

– Ne, valgyti tave puikiausiai galima. Ir liesti. Galima netgi naudotis tavo indais ir rankðluosèiu, jei kam ðautø tokia mintis, – baigæs juoktis pareiðkë 138

Dþufinas. – Yra tik viena bëda. Jeigu tu supyksi arba iðsigàsi, tavo seilës pasidarys nuodingos. O tie nuodai – baisûs! Þudo akimirksniu, netgi pakliuvæ ant odos, bent jau þmones. Ir tais nuodais tu neiðvengiamai spjausi á skriaudikà. Galiu patikinti: geras auklëjimas negelbës. Ir valios jëga nieko nepakeis. Tai nëra pasirinkimo dalykas. Tu spjausi, net jeigu tvirtai nuspræstum nespjauti. Viena, kà gali padaryti, jei nenorësi staigios savo paðnekovo mirties, – spjauti kur nors á ðalá.

Todël, vyruti, grûdink charakterá. Kad nesinervintum dël menkniekiø. Nes uþspjaudysi visà Echà!

– Nëra ko išsigàsti, – neryþtingai paprieðtaravau. – Nesu pernelyg nartus. Jei kas panaðaus bûtø nutikæ Bubutai, þmonijai tikrai grëstø siaubingas pavojus! Þinoma, neblogai bûtø pabandyti, bent kartelá. Kad kokios, eisiu á padëjëjus serui Ðurfui.

– Kartais bûtø ne pro ðalá, – rimtai linktelëjo Lonli-Loklis, kuris lig ðiol iðliko nerûpestingai atsainus. – Juk þinote, sere Maksai, neretai mane uþgriûva begalë darbø!

– O jeigu kada uþmirðite namie pirðtines, nenusiminkit. Juk mano seilës visada su manimi! – kilniaðirdiðkai pareiðkiau.

– Sere Maksai, að negaliu pamirðti namie pirðtiniø! Ir kaip jums tokia mintis ðovë á galvà? – nusistebëjo Lonli-Loklis.

Supratau iðties pasakæs kvailystæ. Kai kurie dalykai tiesiog negalimi. Saulë niekada nepasuks atgal, smëlis jokia galybe nenumalðins troðkulio, o seras Ðurfas eidamas á darbà nepamirð namie mirtinø savo pirðtiniø. Tokia pasaulio sàranga.

– Dþufinai, o kaip dabar klostysis mano asmeninis gyvenimas? – atsidusau.

– Në viena mergina nesiryð buèiuoti tokio pabaisos! Gal, sakau, laikykime ðià naujienà paslaptyje?

– Paaiðkink merginoms, kad buèiuotis su tavimi – visai nepavojinga. Bent jau tol, kol nesupyksi, – gûþtelëjo peèiais Dþufinas. – O dël paslapties... Spaudos konferencijos kviesti neketinu, bet pats þinai...

– ... kad Eche pilna suðiktø aiðkiaregiø, – uþbaigiau að.

– Taigi taigi!

– Bet kodël apskritai taip nutiko?

– Toks, vyruti, tavo likimas! Kai susiduri su aukðtos pakopos magija, tave ji veikia ðiek tiek kitaip nei... tarkime, normalius þmones. – Dþufinas reikðmingai paþvairavo á Lonli-Loklá.

Seras Ðurfas patikimas it uola, padëta á seifà Ðveicarijos banke, vis dëlto nevertëjo jo akivaizdoje pareikðti, kad esu ateivis ið kito pasaulio. Be to, að ir taip viskà supratau.

– Niekada negali þinoti ið anksto, kas ir kaip tave paveiks, – pridûrë Dþufinas. – Prisimeni, kas nutiko mano kaimyno namuose?

– Bet vampyras juk buvau visai neilgai, – gailiai paprieðtaravau. – Po poros valandø viskas sustojo á vietas.

– Taip. Nes mano uþkeikimas veikë neilgai. O ðmëkla norëjo tave nuþudyti.

Todël ir jos uþkeikimas – amþinas. Kaip mirtis.

139

– Dëkui, paguodët!

– Pratinkis, sere Maksai. Nemanau, kad ðis nuotykis paskutinis tavo gyvenime. Bet viskas á gera! Makluko namuose tapai ðiek tiek iðmintingesnis, dabar ásigijai neblogà ginklà... Kas þino, kaip bus toliau?

– Bûtent!

Kelias akimirkas bandþiau nuoðirdþiai savæs gailëtis, bet numojau ranka ir vël pasileidau kvatoti.

– O gal uþtektø mane nuvesti pas þiniuoná? Nueisiu ir pasakysiu: „Daktare, mano seilës nuodingos, kà daryti?“ – „Nieko baisaus! Grieþta dieta, pasivaikðèiojimas prieð miegà ir tabletë aspirino nakèiai. Po penkiø ðimtø metø viskà kaip ranka nuims!“ – Aspirinas? Kas tai yra? – susidomëjo Lonli-Loklis.

– O, tai iðties magiðkas vaistas. Já gamina ið arkliø mëðlo ir jis padeda absoliuèiai nuo visko!

– Tik pamanykit! O mûsiðkiai tyrinëtojai raðo, kad pasienyje þiniuonystës lygis labai menkas. Tiesa vis dëlto daþnai tampa prietarø auka...

Seras Dþufinas Chali stvërësi uþ galvos: – Gana, ponai! Juoktis nebegaliu, iðniro þandikaulis. Paskutinis patarimas, sere Maksai. Siûlau manyti, kad tau labai pasisekë. Nekaltø ir nenaudingø áproèiø turi á valias. Pats laikas prasimanyti pavojingø! Naujasis tavo gebëjimas gali labai praversti tarnyboje. O jeigu kokia isteriðka panaitë atsisakys su tavimi buèiuotis, tiesiog nusispjauk á jà, ir baigtas kriukis. Aiðku?

– Aiðku.

– Na ir gerai. – Po ðiø þodþiø jis atvërë duris, paëmë ið kurjerio didokà ryðulá ir numetë man ant keliø. – O dabar pasimatuok.

Iðvyniojau paketà. Ten buvo juodas auksu siuvinëtas lochis, juoda skaba, tokios pat spalvos turbanas ir pora praðmatniø ilgaauliø batø. Batai man patiko labiausiai: jø nosys vaizdavo stilizuotus dantingø drakonø snukius, aulai buvo nusëti smulkuèiais geltono metalo varpeliais. Savo tëvynëje tokiø nieku gyvu neapsiauèiau, bet Eche jie buvo kaip sykis!

– Dþufinai, ar èia dovana?

– Panaðiai. Betgi pasimatuok...

– Aèiû. – Ir pradëjau mautis batus.

– Nëra uþ kà. Tau patinka?

– Kurgi ne! – Uþsivoþiau turbanà, kurá taip pat puoðë smulkuèiai varpeliai.

– O lochá?

– Sekundëlæ... Ásisiauèiau á juodà paauksuotà apsiaustà ir pasiþiûrëjau á save veidrodyje.

Auksiniai ornamentai buvo iðsiuvinëti taip, kad didþiuliai spindintys apskritimai ant nugaros ir krûtinës atrodë lyg savotiðki taikiniai.

– Tikrai nuostabu. Staèiai karaliðki rûbai.

– Jie ir yra karaliðki... Dþiaugiuosi, kad tau patinka, sere Maksai. Dabar tau 140

teks juos dëvëti.

– Su malonumu. Kodël teks? Be to, gaila kasdien valkioti ðitoká groþá.

– Turësi tiek komplektø, kiek reikës. Ðie apdarai – savotiðka uniforma.

Privalai vilkëti juos visada.

– Puiku, bet vis tiek nesuprantu. Juk pats sakëte, kad Slaptosios paieðkos darbuotojai, skirtingai nei policininkai, jokiø uniformø nedëvi! Ar èia koks naujas nurodymas?

– Ne visai. Ðie drabuþiai skirti tik tau. Dabar, sere Maksai, tu esi Mirtis.

Mirtis, tarnaujanti Karaliui. Todël tau skirta Mirties Mantija.

– Ir visi praeiviai, vos pamatæ mane, bëgs lyg nuo raupsuotojo? Smagus gyvenimëlis!

– Nëra taip baisu. Pamatæ tave, jie virpës ið pagarbos... ir su ilgesiu minës senàjà geràjà Ordinø epochà, kuomet ðitaip vilkinèiø þmoniø galëjai sutikti kur kas daugiau. Tavo visuomeninë padëtis dabar tokia nepasiekiamai aukðta, kad... Þodþiu, dabar tu – neþmoniðkai svarbus asmuo. Pats pajusi!

– Vadinasi, að – didelis virðininkas? Ið tikrøjø, ne taip jau blogai... Ðurfai, o kodël jûs nevilkite tokios uniformos? Kam jau kam, o jums bûtø staèiai privalu!

– Anksèiau ið tiesø dëvëjau Mirties Mantijà, – abejingai linktelëjo LonliLoklis. – Bet laikai keièiasi. Man atëjo baltø apdarø metas.

– O að maniau, kad jûsø kostiumas atspindi jûsø paties skoná! Tuomet kà reiðkia balti jûsø apdarai?

Lonli-Loklis truktelëjo peèiais. Kalbëti ðia tema jis aiðkiai nenorëjo.

– Laikai, kuomet Ðurfas buvo Mirtis, praëjo, – iðkilmingai pareiðkë Dþufinas.

– Dabar jis – Tiesa! Taip ávardytos jo pareigos slaptajame praktikuojanèiø karaliðkøjø magø registre. O kalbant paprasèiau, mûsø seras Lonli-Loklis, skirtingai nei tu, nebemoka nei supykti, nei iðsigàsti, nei ásiþeisti. Tiesa, jis neða mirtá, bet tik tuomet, kai ið tikrøjø bûtina. Ne todël, kad to jis pats nori, netgi ne todël, kad jam ásakyta. Tarkime, jeigu að ásakysiu serui Ðurfui paleisti pelenais nekaltà þmogø, jis, bûdamas drausmingas tarnautojas, mano nurodymà pasistengs ávykdyti, taèiau jo ranka atsisakys paklusti. Ðtai ir iðeina, kad mûsø disciplinuotasis seras Ðurfas ið esmës niekam nepaklûsta. Bûtent todël jis – daugiau nei mirtis. Jis – paskutinës instancijos Tiesa, nes yra neðaliðkas lyg dangaus aukðtybës...

Tfu, na ir nugiedojau! Þinoma, tai tik neskoningas naivios filosofijos ir prastos poezijos miðinys. Taèiau dalyko esmë vis dëlto tiksliai nusakyta.

– Nors tiek gerai, kad neprivalësiu apsikarstyti kuo nors oranþiniu ar avietiniu! – gûþtelëjau peèiais. – Taèiau ði idëja manæs vis tiek neþavi...

– Þavëtis tau në nereikia. Susitaikyk ir pamëgink bûti patenkintas. Viskas, tema iðsemta. Numanau, kad darbo ðiandien judu jau nesiimsit, todël droþkime á „Rajûnà“. Iðalkau að, iðalkot jûs. Klausimø yra?

– Yra, – suniurnëjau. – Kieno sàskaita ûðime?

Vakarui baigiantis prie mûsø staliuko kaþkin kaip susirinko visi Slaptieji 141

sekliai. Þinoma, anokia èia máslë. Turbût Dþufinas pasiuntë visiems ðauksmà ir pasiûlë prisidëti prie mûsø. Taèiau man maloniau galvoti, kad mano kolegas sieja kaþkoks paslaptingas ryðys. Ir kiekvienas vaikðtinëdamas po miestà, pats nesuvokdamas, bûtinai ateina ton vieton, kur susirinko kiti. Man atrodo, kad vienà prie kito mus traukia tarsi koks stebuklingas magnetas...

Ledi Melamori, kuri visà vakarà neatitraukë nuo manæs akiø, atsisveikindama pakvietë mudu su Melifaru kurià pavakaræ jà aplankyti ir drauge iðgerti po puodelá kamros. Pagal jos strateginá planà, mes turëjome ateiti kartu ir, matyt, vienas kità neutralizuoti. Kaþin, ar ji ið mudviejø tyèiojasi, ar, dar blogiau, pati neþino, ko nori?

– Spjauk á jà, drauguþi, – ðnipðtelëjo man Melifaras. – Spjauk, juk tikrai nusipelnë!

– Dar ko! – suniurnëjau. – Mano seilës – valdiškas turtas. Ðvaistyti jas asmeniniams reikalams – tarnybinis nusikaltimas. Að ir taip kà tik iðtrûkau ið Cholomio...

Prieð naktá pagaliau pasiekiau namus, kur mane pasitiko Armstrongas su Ela, abudu, kaip buvo þadëta, sotûs ir iððukuoti. Nutariau, kad dabar nuolat šauksiuosi pagalbon kurjerá, kuriam buvo pavesta rûpintis mano þvërynu. Tas vyrukas, skirtingai nei að, staèiai sutvertas ðiam darbui!

Visà naktá lepinau savo globotinius gardësiais ið „Rajûno“ ir svaigau nuo dëkingo jø murkimo. Ði veikla mirtinai mane iðvargino, bet pailsëti nebuvo lemta.

Mane paþadino beldimas á duris. Taip drasiai trankytis gali tik nelabai aukðto rango valstybës tarnautojas. Piktas, uþsimiegojæs ir nieko nesuvokdamas nuðlepsëjau prie durø. Man ið deðinës þingsniavo Armstrongas, ið kairës ámitusiu uþpakaliu viksëjo Ela, abu pasipiktinæ kniaukë. Manau, paþiûrëti buvo á kà!

Uþ durø stovëjo labai solidus dþentelmenas, kurio grynaveislis veidas dël akiniø plonyèiais rëmeliais ir tauriai praþilusiø smilkiniø atrodë netgi protingas.

– Sere Maksai, nuoðirdþiai jûsø atsipraðau! – nusilenkë jis. – Leiskite prisistatyti: Kovista Hileris, Meistras Apmaudþiø Þiniø Tikrintojas. Þinau, trukdyti jus namie tokiu metu nëra visai padoru, bet Jo Didenybë Gurigas VIII primygtinai reikalavo neatidëlioti vizito.

Dël ágimto svetingumo jausmo ir pagarbaus nepaþástamojo tono buvau priverstas pakviesti já á svetainæ. Laimë, buvo likæs bemaþ pilnas àsotis kamros ir nepeiktinas saldumynø rinkinys ið „Rajûno“. Reikëjo tik surasti ðvariø puodeliø.

Dideliame name tai padaryti nëra labai lengva.

– Kas nutiko? – paklausiau að, pagaliau sëkmingai baigæs savo paieðkas. – Kokias „apmaudþias þinias“ norite patikrinti? Nejaugi kas nors manimi pagaliau pasiskundë? Tai reikëtø atðvæsti...

– Tuoj viskà papasakosiu, sere Maksai, tik jûs nesijaudinkit! Bûkite ramus, neávyko nieko, kas nusipelnytø jûsø dëmesio.

142

– Atrodo, jûs jau þinote apie mano naujàjá paskyrimà, – kandþiai leptelëjau.

– Jaudintis nesirengiu, garbës þodis. Kad ir kas bûtø nutikæ, mirties bausme pas mus, regis, nëra piktnaudþiaujama, o ið Cholomio að kà tik gráþau. Drástu patikinti, puikiai praleidau ten laikà...

– Mano tiesioginis darbas – tikrinti rûmus pasiekianèiø skundø pagrástumà, tai tiesa, – sumiðæs prisipaþino mano sveèias. – Bet praðau, sere Maksai, nepamanykite, jog Karalius rimtai paþiûrëjo á generolo Bubutos Bocho tarnybiná raportà! Atvykau visai kitu reikalu.

– Taip taip taip! Mûsø pokalbis tampa vis ádomesnis. Bûkite malonus, sere, papasakokit, koks tas tarnybinis raportas? Tris dienas nebuvau Valdyboje, nes virðininko ásakymu tyriau bylà Cholomyje. Tai ko gi að, generolo Bocho nuomone, prisidirbau?

– Net nepatogu pasakoti jums tokius niekus! Generolas Bochas suþinojo, kad jums nesant vienas Visiðkos tvarkos valdybos jaunesnysis tarnautojas lankydavosi jûsø namuose ir...

– Ir ðerdavo mano þvëris! – linktelëjau að. – Gryniausia tiesa! Tarp kita ko, jis juos dar ir ðukuodavo. O kam daugiau reikalingi jaunesnieji tarnautojai?

– Visiðkai su jumis sutinku, sere Maksai. Pasakysiu kaip paslaptá: generolas Bochas nuolat pamirðta, kad Slaptoji paieðka ir jo Policijos kariuomenë – labai skirtingos organizacijos. Kas nepriimtina jam priklausanèioje Namo prie Tilto pusëje, leistina jûsiðkëje. Bubuta Bochas ne kartà yra siuntæs mums skundus dël paties Garbiojo Virðininko elgesio, kitø jûsø kolegø net neminësiu.

– Ir kas taip nepatinka Bubutai?

Kovistos Hilerio veide pasirodë sumiðusi ðypsena: – O kaip jûs manote? Jam viskas nepatinka! Pavyzdþiui, kad seras Kofa Jochas nesirodo tarnyboje, nes amþinai lindi uþeigose...

– Na taip, – pritariau að. – Tikrai netvarka! Sëdëtø sau kabinete, vaikðèiotø á bendrà iðvietæ ir uþ durø klausytøsi, kaip Bubutos pavaldiniai narsto savo boso kaulelius... Bet ne, valkiojasi po miestà, tik pamanykit!

Mano paðnekovas patenkintas palingavo galvà.

– Karalius netgi kolekcionuoja skundus dël jûsø organizacijos veiklos.

Klijuoja juos á specialø albumà ir pats iliustruoja. Sako, kai albume pasibaigsià puslapiai, visà rinkiná padovanosiàs serui Dþufinui Chali. Bûtent todël, prieð pridëdamas prie kolekcijos, Jo Didenybë ádëmiai perskaitë generolo Bocho raðtà.

Ir Karaliui tapo smalsu, kodël jûs namie laikote gyvulius ir koks ið to malonumas.

– Betgi pasiþiûrëkite pats! – ðvelniai nusiðypsojau. – Argi jie ne graþuoliai – Armstrongas ir Ela? O kokie gudruèiai...

Iðgirdæ savo vardus socialiniø sukrëtimø kaltininkai uþsiropðtë man ant keliø. Nuo áspûdingo jø svorio net krenkðtelëjau. Ilgas, kruopðèiai iððukuotas kailis bangavo bemaþ iki grindø, mëlynos akys skendëjo putliuose þanduose, papurusios uodegos kuteno man nosá. Buvo kuo didþiuotis!

– Kad jus þinotumët, koks saldus bûna miegas, kai jie murkia, – svajingai 143

suulbavau. – Tai toks malonumas...

– Sere Maksai, o ið kur juos gavote? – pasidomëjo mano sveèias.

Lig ðiol neþinau, kodël man ðovë mintis sumeluoti. Kaþkodël pamaniau, jog kaèiukai ásiþeis, jeigu paðaliniam þmogui atskleisiu plebëjiðkos jø kilmës paslaptá.

– Ðie kaèiukai – Tuðèiøjø Þemiø laukinës katës ir paslaptingo juodojo þvëries, atkeliavusio ið ten, kur leidþiasi saulë, tiesioginiai palikuonys!

Ið paskutiniøjø stengiausi imituoti egzaltuoto laukinio ðnekà. Paskiau neiðsiturëjau, susijuokiau ir jau normaliu balsu paaiðkinau: – Taip buvo paraðyta raðtelyje, kurá radau pintinëje drauge su ðiais maþyliais.

Man jà perdavë kaþkoks pirklys. Dovana nuo seno draugo.

– Tik pamanykit! – susiþavëjæs ðûktelëjo Karaliaus pasiuntinys. – Jo Didenybë atspëjo! Jis iðkart man pasakë: „Esu tikras, kad pas tà fantastiðkàjá serà Maksà gyvena tokios pat fantastiðkos katës. Eik ir viskà suþinok, man smalsu!“ Dabar ir pats ásitikinau. Jûsiðkës katës visai nepanaðios á tas, kurios gyvena mûsø fermose!

– Jeigu Jo Didenybë mano, kad Armstrongas ir Ela nepaprasti padarai, kà gi, visiðkai su juo sutinku, – patvirtinau ðvelniai glausdamas prie savæs sunkius gauruotus kûnelius. – Jie ið tiesø ypatingi!

O pats sau pagalvojau, kad èionykðèiai fermeriai tiesiog neturi nei laiko, nei jëgø ðukuoti praðmatnius savo augintiniø kailius. Mano kaèiukai tikrai nelabai panëðëjo á susivëlusias paþiauþas, dyrinëjanèias po valstieèiø sodus ir tykojanèias susimedþioti papildomo maisto.

Meistras Apmaudþiø Þiniø Tikrintojas gal penkis kartus iðkalbingai atsipraðë, kad trukdo mano brangø laikà, ir pasiuntë ðauksmà á Rulcho rûmus, pagrindinæ karaliðkàjà rezidencijà. Matyt, toks rimtas reikalas turëjo bûti iðsamiai aptartas, nes vyrukas nutilo beveik valandà.

Pagaliau Kovista Hileris vël atkreipë á mane dëmesá. Prisipaþinsiu, buvau spëjæs èia pat krësle uþsnûsti.

– Sere Maksai! – pagarbiai suðnibþdëjo jis. – Karalius pageidauja tokiø pat kaèiø. Ne ne, nenoriu pasakyti, kad Jo Didenybë ketina pasiimti jûsø þvërelius.

Bet jûsiðkiai – berniukas ir mergytë, vadinasi, anksèiau ar vëliau jie susilauks palikuoniø. Ar galime tikëtis kaèiuko ið paèios pirmos vados?

Tai buvo neblogas manæs laukianèios problemos sprendimas. Juk kaèiukø kada nors vis tiek atsiras, to neiðvengsi! Armstrongo ir Elos palikuonius ketinau iðsiøsti ten, ið kur buvau gavæs tëvus – á Melifaro dvarà. Taèiau Karaliaus rûmai – taip pat nebloga vieta. Netgi arèiau namø.

– Þinoma, kai tik atsiras kaèiukø, mielai nusiøsiu Karaliui porelæ paèiø storiausiø! – iðkilmingai pasiþadëjau.

Kovista Hileris paþërë padëkø, atsipraðymø bei komplimentø tiradà ir dingo anapus durø. O að patraukiau á miegamàjá.

Taèiau iðsimiegoti tà rytà man nebuvo lemta. Po poros valandø naujasis paþástamas atsiuntë man ðauksmà. Pasirodo, bûsimø Elos ir Armstrongo kaèiukø 144

panoro visi dvariðkiai. Kovista Hileris tvirtino, kad mudviem bûtina nedelsiant pasimatyti.

Vakare rankose turëjau sàraðà trokðtanèiø ásigyti „retos“ (ir Karaliaus aprobuotos) veislës kaèiø. Sàraðe buvo devyniasdeðimt aðtuonios pavardës.

Numaniau, kad èia tik pradþia. Vargðë Ela, tiek prigimdyti jai, ko gera, nepavyktø net per labai ilgà gyvenimà... Taèiau visi tie prakilnûs ponai be galo troðko bent pakliûti á sàraðà. Þinoma, Dþufinas tuoj pat suuodë apie mano ryðius su Karaliaus rûmais ir pasikvietë susitikti. Á Namà prie Tilto droþiau ið anksto mëgaudamasis bûsimu malonumu.

– Maksai, kà tu iðdarinëji su mano Pasauliu? Kuo rengiesi já paversti? – nuduodamas grieþtà paklausë Maþosios slaptosios paieðkos kariuomenës Garbusis Virðininkas. – Ir pasakyk meldþiamasis, kodël tik katës? Reikëjo priversti juos ásiveisti namuose arkliø ir ið svetainës á miegamàjá jodinëti raitiems... Ko èia smulkintis?

– Jei norite, galiu pamëginti, – màsliai pasakiau. – Juk sostinës butø erdvës pakaktø...

– Tau pavyks, neabejoju! Ponai dvariðkiai godûs naujø áspûdþiø... Taèiau pakentëk porà meteliø, gerai? Mano amþiuje prie tokiø naujoviø priprasti nelengva.

– Pakentësiu. Trauk magistrai tuos arklius! Pasitenkinsim katëmis.

– Tikrai? Aèiû ir uþ tai! Nuodëmingieji magistrai, kartais ir pats pradedu tikëti, kad tu uþaugai pasienyje... neásiþeisk!

– O ðtai imsiu ir ka-a-ad ásiþeisiu! Ir ka-a-ad spjausiu! – þvëriðkai nusiviepiau.

– Ko gera, tikrai iðsigàsèiau, bet mano pareigos neleidþia, – nusijuokë Dþufinas. – Manoma, kad að niènieko nebijau. Juk negaliu imti ir nei ið ðio nei ið to apdergti ðventas Slaptosios paieðkos tradicijas!

– Beje, dël tradicijø, – prisiminiau að. – Sakykit, kà vienas su kitu turi iðdarinëti vadinamieji „artimi draugai“? Nejuokauju. Man ið tikrøjø reikia þinoti.

– Kà turi galvoje, Maksai? Kà tu vadini „artimais draugais“? Paaiðkink ið eilës.

– Na... praëjusià naktá padauginau Kacharo balzamo ir plekðtelëjau serui Ðurfui per nugarà. Atrodo, jis liko patenkintas, tad viskas gerai... Bet vëliau pagalvojau, kad turbût esama tradicijø, kurios ápareigoja mane reguliariai kaþkà daryti, antraip jis ásiþeis... Juk taip?

– Ne, nieko panaðaus lyg ir nëra... – Dþufinas suraukë kaktà. – Mano galva, niekas nieko iðdarinëti neturi. Tiesiog gali nebevadinti jo seru, bet jau ir taip lioveisi... Nuodëmingieji magistrai, kà èia paaiðkinsi! Draugystë yra draugystë.

Beje, jeigu pameni, vienà kartà ir að tau plekðtelëjau...

– Taip, bet...

Sumiðæs nutilau. Juk nepatogu prisipaþinti þmogui, kad laikai já Didþiàja Iðimtimi ið visø galimø taisykliø. Bûtø pernelyg panaðu á primityvø pataikavimà.

145

Bet Dþufinas ir taip viskà suprato.

– Turi galvoje, kad að – savas vyrukas, o mûsø Lonli-Loklis – tikras dþentelmenas? Taip, nepaneigsi... Bet tau pasisekë, Maksai. Jokiø ypatingø ritualø ðiam reikalui nëra numatyta... Nebent, kai nueisi pas Ðurfà á sveèius, þinok, kad turi moralinæ teisæ iðsimaudyti jo vonioje ir pasilikti nakvynës, þinoma, jei panorësi.

Tokià teisæ turi ir jis, bet vargu ar ja pasinaudos... Gerai, sere Maksai, sàþiningai uþsitarnavai porà Laisvës nuo rûpesèiø dienø, todël nedrástu ilgiau tavæs trukdyti.

– Skamba taip, lyg vytumët mane ið namø, – ðyptelëjau. – Net skaudu. Dvi dienas neiti á darbà? Uþsinuobodþiausiu!

– Dþiaugiuosi, kad mëgsti savo darbà. Bet dabar tau reikia þmoniðkai iðsimiegoti. Ir kad jokiø nuotykiø. Ðitai sakau tau kaip þiniuonis. Aiðku?

Valdybos koridoriuje kaktomuða susidûriau su generolu Bubuta. Jis pagarbiai iðsiðiepë ir panarino burokinæ savo fizionomijà. Atrodo, vargðelis buvo bekrintàs nuomariu: pamatæs mano Mirties Mantijà, praðmatnusis generolas Bubuta suprato, kad ásitaisë pernelyg pavojingà prieðà. Galiu já tik uþjausti.

Juokai juokais, taèiau eidamas pro „Sotøjá skeletà“, iðgirdau besiþodþiuojant dvi pagyvenusias damas. Jei neklystu, jos loðë krakà, èionykðtæ pokerio atmainà.

Ir, aiðku, abi sukèiavo. Jos taip ásièirðkavo, jog neiðgirdo melodingai skambanèiø varpeliø ant mano batø. „Kad tave seras Maksas apspjautø!“ – ápykusi riktelëjo viena.

Nieko sau! Atsisëdau ant mozaikinio ðaligatvio ir susiëmiau rankomis galvà.

Ir taip prasëdëjau gal deðimt minuèiø. Lyg mantrà kartojau Dþufino formuluotæ: „Susitaikyk ir bûk patenkintas“.

Tada pakilau ir patraukiau namo. O kas beliko?

146

V

os tik nusprendi, jog pagaliau susitaikei su savimi ir pasauliu, geriausi tavo draugai tuoj pat ima verstis per galvà, kad šià malonià iliuzijà išsklaidytø.

Patikrinta su gyvu þmogumi. Su manimi. Á Namà prie Tilto gráþau po kelias dienas trukusio palaimingo dykinëjimo, kurá pritemdë nebent ketvirto apsiplovimø baseino vonios kambaryje árangos rûpesèiai. Ëjau koridoriumi siaustydamasis á praðmatnià Mirties Mantijà ir ið anksto mëgavausi susitikimu su kolegomis. Ir jie mano lûkesèiø neapvylë.

Tarpduryje á mûsiðkæ pastato pusæ kaktomuða susidûriau su seru Melifaru.

Bûèiau neatkreipæs dëmesio á tai, kad skubëdamas jis uþsirioglino man ant kojos ir alkûne niuktelëjo paðonën. Taèiau ðá nereikðmingà ávyká vyrukas pasistengë paversti tikru vaidinimu.

Melifaras atðoko nuo manæs lyg teniso kamuoliukas. Raiðkiame veide nutaisë hipertrofuotà siaubo grimasà, puolë ant keliø ir pradëjo pliekti kakta á slenkstá.

Maþa to, jis ëmë taip stûgauti, kad uþgulë ausis: – Pasigailëk manæs, o rûstusis sere Maksai, kurs svaidai mirtá ið ugningø savo nasrø! Neapkartinki mano bûties nuodingomis seilëmis, gausiai srûvanèiomis ant niekingø tavo prieðø galvø! Nesu vertas tokios didingos mirties, nesu vertas! Á Melifaro riksmà subëgo persigandæ policininkai. Atrodo, jie ið tikrøjø pamanë, kad kaþkà skerdþiu. Vaikinai sumiðæ spoksojo á besidarkantá mano kolegà, o á mane þvairavo paslapèiomis, tarsi spëliotø: spjaus ar nespjaus? Ið mûsiðkës pastato pusës, kaip ir reikëjo tikëtis, kyštelejo tik akmeninë Lonli-Loklio fizionomija.

Akimoju ávertinæs situacijà seras Ðurfas atsainiai atsiduso ir uþtrenkë duris. O smalsumu nesitverianèiø policininkø vis daugëjo.

Pasisotinæs visuotiniu dëmesiu, Melifaras ûmai paðoko ir atsistojo ðalia manæs.

– Ar man atleista? – nekaltai paklausë. – O gal nepakankamai stengiausi?

– Nepakankamai. – Mëginau tvardytis, nes mane ið tiesø pradëjo imti siutas.

– Tokiais atvejais atgailauti derëtø bent valandà, be to, paèioje judriausioje miesto dalyje. Droþk á Gurigo VII Pergaliø aikðtæ, nelaimingasis mano drauge, atlik savo pareigà, ir bausmë tave aplenks.

Iðliejæs ðirdá, pasukau á mûsiðkæ pastato pusæ ir taip trenkiau durimis, kad jø rankena gailiai pakibo ant vieno varþto. Uþtai að ðiek tiek atlyþau.

149

„Kas tau, Maksai? – pasivijo mane skubus Melifaro ðauksmas. – Bene ásiþeidei?

Tenorëjau suteikti tau malonumà!“ „Pasiguosk malonumà suteikæs gaujai miesto policininkø ir paèiam sau“, – burbtelëjau. „Maksai, nuo kada lioveisi dþiaugtis pokðtais? Gerai, jeigu vis dar siunti, lieku skolingas. Ateik á „Rajûnà“, pavaiðinsiu kuo nors stipresniu nei tavo nervai. Dedu ragelá!“ Kyðtelëdamas mano pamëgtà posaká, jis aiðkiai meilikavo, bet tai mane tik supykdë.

– Ðurfai, o kas bûtø, jeigu imèiau ir já uþmuðèiau? – svajingai paklausiau.

Atrodo, Lonli-Loklis ið tikrøjø pamanë, kad aš rimtai ketinu nudaigoti geriausià savo bièiulá. Ðiaip ar taip, jis nedelsdamas suteikë man iðsamià juridinæ konsultacijà: – Kalëjimas iki gyvos galvos Cholomyje, o kadangi judu abu esate valstybës tarnautojai, tai bus laikoma sunkinamàja aplinkybe. Arba nieko, jeigu jûs, Maksai, sugebësite árodyti, kad jis ávykdë ypaè sunkø nusikaltimà... Mano poþiûriu, tokia ávykiø eiga nëra pageidautina. Ant Melifaro pykti nereikëtø. Juk já paþástate... Visa bëda, kad motina ir vyresnieji broliai já gerokai iðpaikino, nes jo tëvas, seras Manga Melifaras, tuo metu...

– Aha, þinau. Bastësi po Pasaulá ir raðë savo garsiàjà „Enciklopedijà“. Tokie iðkilûs keliautojai neturëtø prasimanyti ðeimos, nes jø aistra nuotykiams persiduoda palikuonims... Tiek to. Nueisiu á „Rajûnà“ ir tiesiog uþvoðiu jam per ausá. Juk vaikinas vis dëlto laukia... Ðurfai, ar jûs ásiminëte tø iðsigandusiø policininkø snukelius?

– Þinoma...

– Pasirûpinkite, kad per artimiausià tûkstantá metø në vienas ið jø nepakliûtø á „Baltàjá Lapelá“. Ten nebuvo në vieno inteligentiðko veido! Tie pusgalviai ið tikrøjø patikëjo, kad galiu já nudobti! Generolo Bubutos verti auklëtiniai!

Išgieþæs pyktá ant niekuo dëtø þmoneliø pasijutau ramus ir nudroþiau taikytis su Melifaru, juoba laiko turëjau soèiai: nusisëdëjæs namie, á darbà atëjau kur kas anksèiau, nei reikëjo...

Melifaras ið kailio nërësi, kad praskaidrintø man nuotaikà, kurià pats ir sugadino. Todël, kai atëjo laikas perimti naktiná budëjimà, jau nebuvau pavojingas visuomenei.

Seras Dþufinas Chali sëdëjo krësle ir màsliai studijavo kaþkokià knygà. Ði idilë liudijo, kad Eche vël ásivyravo ramybë.

– Sveikas, iðdavike! – burbtelëjo jis. – Sëdinëji „Rajûne“ su Melifaru, uþuot pakeitæs poste nusikamavusi sená.

– Visø pirma, að ir taip atëjau pusvalandþiu anksèiau. Antra, Melifaras atpirkinëjo savo nuodëmes...

– Þinau, kaipgi. O treèia?

– O treèia, esu pasirengæs pakartoti tai jûsø draugijoje!

150

– Kà?

– Þygá á „Rajûnà“.

– Juk sprogsi!

– Norëtumët!

– Kà gi... Tingiu judintis, geriau tegul ko nors atneða èia. Sëskis. Ketinu palieþuvauti.

– Dël jûsø, sere, esu pasirengæs net tam.

– Cha! Jis, girdite, pasirengæs... Betgi ðioje istorijoje suinteresuotas asmuo esi tu pats! Þinai, kà iðkrëtë ledi Melamori? Suþinojau tik ðiandien. Kada paskutiná kartà su ja mateisi?

– Prieð dvi dienas. Su Melifaru uþsukome pas jà á sveèius. Jeigu tai turite omenyje, galiu nuraminti: viskas buvo labai padoru. Mano skoniui – net pernelyg.

– Suprantu. Taèiau to vakarëlio baigtá bûèiau galëjæs nuspëti be jokiø aiðkiaregiø ir netgi prieð tuzinà metø iki tau gimstant. Klausiu ne apie tai. O vëliau judu nesimatët?

– Ne. Tiesa, Melamori kelis kartus siuntë man ðauksmà. Klausinëjo, kaip jauèiuosi ir kokia mano nuotaika. Tai labai miela. Buvau sujaudintas.

– Beje, o kaip pastaruoju laiku tu jauteisi?

– Ar po pasisëdëjimo mirtininkø kameroje? Kà gi, nuodais nesispjaudau. Juk tai turëjote omenyje?

– Kà turëjau omenyje, kaip nors susigaudysiu pats. O tu klok viskà ið eilës.

– Kad ir kloti nëra ka. Jauèiausi puikiai. Ir nuotaika buvo gera. Net pernelyg.

Tarpais apimdavo nesuprantamas linksmumas, tarsi kas kutentø. Be jokios prieþasties imdavo juokas. Tai ðliûrinëjau po namus ir krizenau lyg koks prietranka... Vaikai tokiais atvejais sako: „juoko kauliukà rado“.

– Ir viskas?

– Taip. O jums negana?

– Tavo dëka, sere Maksai, man tenka taip daþnai stebëtis, kad darosi nebepadoru, – priekaiðtingai tarë Dþufinas. Taip ir nesupratau, ar jis mane giria, ar tyèiojasi.

– Betgi kas atsitiko? Nevilkinkit! Man kàsnis gerklën nelás.

– Tai ir pasëdësi kurá laikà be kàsnio gerklëje, o að pakramsnosiu, – piktdþiugiðkai pareiðkë seras Dþufinas ir atsikando bemaþ pusæ firminio pyrago, kà tik atneðto ið „Rajûno Bunbos“.

Taèiau jis pats degte degë nekantrumu, todël kalbëti pradëjo pilna burna: – Taigi apie pirmàjà ir paskutinæ Slaptosios paieðkos ledi. Melamori nusprendë patikrinti, ar esi vertas jos garbinimo.

– Þinau vienà neblogà bûdà tai patikrinti, – suniurnëjau að. – Jeigu apsispræs, bûsiu jos paslaugoms bet kuriuo paros metu. Taip ir perduokit.

– Na kà tu, Maksai. Ledi Melamori – rimta panaitë. Ir naudoja savus metodus. Todël mûsø nuoþmioji medþiotoja uþlipo ant tavo pëdsako.

– Gal ji kvanktelëjo?!

151

– Ne, nemanyèiau. Ji visada tokia.

– Ar tikrai þinot, kad ji uþlipo ant mano pëdsako? Juk að puikiai jauèiausi.

– Taigi taigi. Puikiai jauteisi ir – kaip ten pasakei? „Radai juoko kauliukà“?

Taip?

Neiðmaniau, në kà galvoti. Ledi Melamori uþlipo ant mano pëdsako – nieko sau! Kas tokiais atvejais iðtinka þmones? Maþø maþiausiai – sunki depresija. Toks yra Meistrës Persekiotojos darbas, dël to jà ir laiko tarnyboje. Taèiau að, koks að avigalvis! Mano ðirdies dama trypinëja ant mano pëdsako, o að niènieko nejauèiu! Tik dþiûgauju. Atbukæs storaodis stuobrys. Mutantas ir iðsigimëlis. Pasibjaurëtina.

Buvo dar viena prieþastis nusiminti.

– Maniau, ji apie mane klausinëja todël, kad nerimauja. Galvoja, kad jeigu manæs nëra darbe, vadinasi, sergu. Ir nekantriai laukia, kol vël pasirodysiu Name prie Tilto. O ji, pasirodo, eksperimentavo. Skaudu.

– Nesikrimsk, – gûþtelëjo peèiais Dþufinas. – Mergaitë teiravosi iš paèiø geriausiu paskatø, bent jai paèiai taip atrodë... Tereikëjo tau pasiskøsti prasta nuotaika, ir ji bûtø kaipmat liovusis. Ir bûtø buvusi laiminga. Matai, pavojingasis Melamori talentas – visa jos gyvenimo prasmë ir garbës reikalas. Gali sakyt, vienintelis dalykas, kà ji ið tikrøjø turi... Nenusimink, toká iðmëginimà patyrë visi mûsiðkiai. Net ir að: paèioje karjeros pradþioje panaitë nusprendë iðsiaiðkinti, koks diegas tasai jos virðininkas.

– Ásivaizduoju, kuo jai baigësi!

– Ne, nieko baisaus. Tik parodþiau jai savo „pirmàjá skydà“, nors galëjau supykti kaip reikiant... Reikia pripaþinti: mergytë atsigavo jau po valandos. Ta mûsø Melamori – tikra ðaunuolë!

– Kas yra „pirmasis skydas“?

– „Pirmasis skydas“ – individualios slaptos apsaugos poetiðkas pavadinimas. O „pirmasis“ todël, kad maþiausiai pavojingas prieðininkui. Kam èia man tave mokyti?

Juk pats tø skydø turi daugiau uþ bet kurá ðio Pasaulio þmogø! Netgi daugiau, nei drásau tikëtis. Ir pamaþu mokaisi jais naudotis, tereikia ágyti daugiau patirties. Þodþiu, nesi vargšelis! Tik neiðmanai terminijos.

– Na, ir personaþas ta ledi Melamori! – atsidusau pildamasis paguodþiamajà kamros porcijà. – Jai duota tokia galybë, o elgiasi it vaikas.

– Tu pyksti ant jos, Maksai? Neverta. Vargðelë dabar vaikðto lyg maiðu trenkta.

– Visai nepykstu. Tik apraudu sudauþytà savo ðirdá!

– Juk ið pat pradþiø perspëjau: pasirinkai ne paèià tinkamiausià širdies damà.

Sere Maksai, ar tau niekada neatëjo galvon, kad vyresniø reikia klausyti?

Atsidusau ir prapjoviau antrà pyragà. Bejausmis esu þmogus. Net „sudauþyta ðirdis“ negali sugadinti man apetito. Ne kartà teko ásitikinti!

– Ar dël ðio ávykio nieko daugiau nepridursi, iðskyrus graudø pasakojimà apie sudauþytà ðirdá? – pasidomëjo Dþufinas, kai pyragas jau buvo sudorotas.

– Neþinau. Tiesà sakant, klausinëti turëèiau að. Kaip galëjo nutikti, kad nieko 152

nepajutau? Su manimi dedasi keisti dalykai! Kà gi, jei kada ávykdysiu nusikaltimà, galiu ramiausiai dëti á kojas. Pasirodo, esu pavojingas tipas!

– Tai jau... Pavojingesnis uþ daugelá! – patenkintas pritarë Dþufinas. Jo veidas buvo lyg dailininko, savomis rankomis sukûrusio ðedevrà.

– Baisoka... Kol gyvenau namie, nepastebëjau turás jokiø stebuklingø galiø.

Paprastas þmogus, kaip visi. Tiesa, sapnuodavau keistus sapnus, bet juk tai asmeniška, intymu... Kà gali þinoti, gal kiti ne tokiø dalykëliø prisapnuoja, tik nesigiria?.. O kai atsidûriau èia – kas dienà naujiena. Gal jums vertëtø mane iðmësinëti ir paþiûrëti, kaip, tegul mane skylë danguje, esu padarytas?

– Puiki mintis, sere Maksai! Að pagalvosiu... Taèiau nesi toks nepaþeidþiamas!

Kiekvienam obuolëliui savas kirminëlis. Prisimeni, kas nutiko „Senajame dyglyje“?

– Ten, kur ðeimininkauja tas juokingas rudas ilgðis? Kuo jis vardu... Èemparkarokë! – Að sumiðæs nusiðypsojau.

Tai nebuvo þygdarbis, kurá norëtum prisiminti. Á „Senàjá dyglá“ mane nusivedë Dþufinas. Dar tada, kai laukiau ásakymo dël paskyrimo tarnybon. Jis nusprendë, jog bûtinai turiu paragauti vadinamosios „Atilsio sriubos“, kurià dievina visi Jungtinës Karalystës pilieèiai.

Iðsiaiðkinau, kad ði sriuba miestieèius veikia kaip ðvelnus narkotikas, o poveikis toks nekenksmingas ir malonus, jog pasilepinti sriuba ateina ðeimomis, su maþø maþiausiais bambliais. Todël ir að staèia galva nëriau á psichodelinæ avantiûrà, nors narkotikams ir narkomanams visà gyvenimà jauèiau bailø pasibjaurëjimà.

Menkutë mano patirtis, kurià ágijau vyresnëse klasëse, buvo tokia nevykusi, kad, uþuot ájunkæs, bemaþ ásivariau fobijà.

Na, ir nuskilo man su ta nuodëminga „Atilsio sriuba“! Mano „neèionykðtiðkumas“, kurá kartkartëmis tiesiog pamirðtu, visa groþybe atsiskleidë vos spëjus sudoroti pirmà porcijà. Vargðas Dþufinas ûmai pasijuto besëdás uþ vieno stalo su apsiseilëjusiu mulkiu, kvailai krizenanèiu prie tuðèios lëkðtës. Nesaldu buvo ir man paèiam: bûti haliucinacijø apsëstam debilui paþeista judesiø koordinacija nëra visø didþiausias malonumas. Gerbtiniems „Senojo dyglio“ lankytojams mano elgesys tikriausiai sukëlë ðokà.

Po ðio nuotykio manæs dar laukë iðtisa para tokiø kanèiø, lyg dvideðimt metø pedantiðkai kimðæs á save narkotikus, bûèiau nei ið ðio nei ið to juos metæs. Ir tai dëjosi nepaisant sero Dþufino Chali kvalifikuotos medicininës pagalbos! Netgi jo þiniuonio talentas pasirodë bejëgis. Teko kentëti.

Atkutæs daviau áþadà lenkti „Senàjá dyglá“ per tuzinà kvartalø. Dþufinas tokiam sprendimui pritarë ir iðkilmingai prisiekë nevalgyti „Atilsio sriubos“ mano akivaizdoje, kad nevestø á pagundà.

– Tik niekam nepasakokit, kad nuo ðitos sriubos galiu uþversti kanopas! Nes kam nors dar ðaus mintis kliûstelëti jos man á kamrà ir pasiþiûrëti, kuo viskas baigsis.

– Kà tu, Maksai! Tai bûtø mëginimas nunuodyti aukðto rango valstybës tarnautojà. Nusikaltimas, kurá tirtø kaip tik mûsø þinyba... Gerai, turbût jau vaþiuosiu namo. O ryte pasistenk bûti ðvelnesnis su Melamori. Ði istorija ledi visai pribaigë.

153

Manau, kelias dienas ji net dirbti negalës. Jos darbe pasitikëjimas reikalingas kaip oras, o kiekvienas pralaimëjimas gali praþudyti talentà...

– Kam dar ákalbinëjat? Þinoma, bûsiu kaip ðilkinis. Ir visai ne todël... o todël, kad... Tiek to! Tarkime, kad viskas gerai. Jei bûèiau þinojæs, kas vyksta, bûèiau iðkart pasiskundæs jai prasta nuotaika, negi gaila! Ir visiems bûtø ramu...

– Neliûdëk, Maksai! Pagalvok, kiek Pasaulyje yra maloniø dalykø! Tai uþduotis. Iki rytojaus!

Ir seras Dþufinas iðskubëjo gatvën, kur jo lûkuriavo iðtikimasis Kimpa. Ðefas buvo visiðkai teisus: Pasaulyje yra gausybë maloniø dalykø. Man derëjo paklausyti sero Dþufino Chali iðminties, atsipalaiduoti, nusiðluostyti snarglá ir pradëti naujà gyvenimà. Tarkime, apsilankyti Pasimatymø kvartale. Eche taip elgiasi dauguma vieniðø ledi ir dþentelmenø. O tokiø èia nemaþai: Jungtinëje Karalystëje þmonës tuokiasi tik sulaukæ brandaus amþiaus ir anaiptol ne visi. Èia tarsi nepriimta manyti, kad ðeima – neginèytinas gëris, o vieniða senatvë – nenusisekusio gyvenimo sinonimas. Taèiau prieðingai taip pat niekas netvirtina.

Visuomenës nuomonë ðá klausimà tiesiog nutyli ir kiekvienam leidþia tvarkytis savo nuoþiûra.

Iðsamià informacijà apie Pasimatymø kvartalà visai neseniai buvau gavæs ið Melifaro, kurá mano neiðmanymas nejuokais suglumino. Kad að barbaras, jam, girdi, ne naujiena, toks ir liksiu, bet neþinoti elementariø dalykø!.. Ši èionykðtës visuomenës sanklodos pusë man buvo visai netikëta. Nepaisant beveik paniðko noro nedelsiant pradëti nors ðioká toká „asmeniná gyvenimà“, nebuvau ásitikinæs, ar jau esu pribrendæs vizitui á Pasimatymø kvartalà.

Paaiðkinsiu. Kai ið vakarëlio gráþti su menkai paþástama mergina ir abudu suprantat, kurlink krypsta reikalai, kà gi, tai ne visuomet pavadinsi Didþiuoju Meilës Nuotykiu, apie kurá svajota jaunystëje, bet schema bûna paprasta ir aiðki: viskas vyksta abipusiu sutarimu, du suaugæ þmonës daugmaþ sàmoningai apsisprendþia. Vienai nakèiai ar ilgesniam laikui – parodys artimiausi naujos kûnø kombinacijos patvarumo bandymai.

O Eche atsitiktiniai ryðiai uþsimezga visai kitaip.

Pasimatymø kvartalo lankytojai skirstomi á „ieðkanèiuosius“ ir „laukianèiuosius“, bet kiekvienas ið anksto pats nusprendþia, kuriai kategorijai ðiandien priklausys. Vienoje kvartalo pusëje stovi namai, kur ateina ieðkantys vyriðkiai ir laukianèios moterys; prieðingoje renkasi ieðkanèios moterys ir laukiantys vyrai.

Jokiø iðkabø nëra, tariama, kad visi ir taip þino, kur ir ko atëjo.

Uþsukæs á nusiþiûrëtà namà, kiekvienas ieðkantysis privalo dalyvauti savotiðkoje loterijoje: iðtraukti ið vazos þetonëlá su numeriu. Beje, bûna ir tuðèiø þetonø. Jie rodo, kad likimas jûsø meilës pasimatymui ðiandien nepalankus. Tuomet lieka tik apsisukti ir keliauti namo. Teoriðkai toks nelaimëlis gali ramiausiai uþsukti á kaimyniná namà ir procedûrà pakartoti, taèiau tai laikoma baisia nepagarba savo paties likimui, o mëgëjø su juo pyktis nedaug.

154

Gavæs þetonà, ieðkantysis eina á svetainæ, kur yra laukianèiosios, ir garsiai skaièiuoja visas, sutiktas pakeliui: „pirma, antra, treèia...“ – kol sutinka laukianèiàjà, kurios eilës numeris sutampa su skaièiumi ant þetono. Ásidëmëtina, kad ávykiø niekas nekontroliuoja, todël lyg ir bûtø galima pasukèiauti. Taèiau Melifaras nustëro, kaip tokia idëja iðvis galëjo ðauti galvon.

Atrodë, didesnës nesàmonës jis kaip gyvas nëra girdëjæs. Ið jo reakcijos supratau, kad Pasimatymø kvartale niekas nesukèiauja. Èia manoma, jog fortûna – áþeidi dama ir su ja geriau nejuokauti.

Naujieji meiluþiai apleidþia Pasimatymø kvartalà, keliauja namo arba á vieðbutá ir ið atsitiktinio susitikimo pasistengia iðpeðti kuo daugiau malonumø. O ryte jie iðsiskiria visiems laikams. Tai bûtina sàlyga.

Kaip vykdomas pastarasis neraðytos sutarties punktas, niekas neseka, prasiþengëliø niekas nebaudþia. Taèiau taisyklës laikomasi ðventai. Mano prielaida, kad atsitiktinis susitikimas Pasimatymø kvartale galëtø turëti patrauklø tæsiná, buvo iðklausyta su paniðko pasiðlykðtëjimo grimasa. Lyg bûèiau mëginæs aiðkinti apie nekrozoofilijos þavesá ir draugiðkai pasiûlæs serui Melifarui drauge paëjëti iki artimiausiø naminiø gyvûnëliø kapiniø. „Niekada daugiau taip nejuokauk, – rimtai patarë jis. – Ypaè prie paðaliniø. Prie saviðkiø, beje, irgi neverta“.

Taip ir nesupratau, kodël mano bièiulis pradëjo vaidinti áþeistà nekaltybæ.

Numojæs ranka á jo prietarus, pats greitosiomis sukurpiau lyriðkà paaiðkinimà. Girdi, abipusis meiluþiø sutarimas, kad iðsiskyrimas neiðvengiamas, ne pats blogiausias bûdas romantikos aureole apgaubti intymø ryðá su atsitiktiniu partneriu, nes bûtent taip ðá malonø nuotyká ávardija medinis kanceliarinis þargonas.

Neþinia kelintà kartà pergromulavæs ðià informacijà liûdnai konstatavau: keliauti á Pasimatymø kvartalà man dar ankstoka. Kinkos drebëtø, lieþuvis pintøsi, paþastys kaip kaþin kà bûtø ðlapios... O ir paskiau, lovoje, vargu bau pasirodyèiau deramai: labai jau neáprastas bûdas susipaþinti. O jeigu mano „likimas“ pasiverstø nukarðusia bedante milþine dramblio kojomis? Kaip tuomet, malonëkite pasakyti, sulaukti ryto? Ne, kol kas verèiau pasikliausiu konservatyvesniais merginø kabinimo bûdais. Laimë, èionykðtës tradicijos jø nedraudþia.

Taip nusprendæs apsidairiau, kaip èia prastûmus laikà. Vienintelis galimas paðnekovas, mûsø burivuchas Kuruðas, snaudë pasikiðæs po sparnu galvà. Todël pasiëmiau knygà, kurià ant krëslo paliko seras Dþufinas Chali. Tai buvo „Laiko filosofija“, autorius – kaþkoks seras Sobrochas Hesomas. Nuodëmingieji magistrai, kuo tie þmonës domisi!

Naktelë pasitaikë tikrai nelengva: nuo dykinëjimo, bergþdþiø svaièiojimø apie Pasimatymø kvartalà ir filosofinës literatûros smegenys gali išsekti kur kas greièiau negu nuo mûsø neprilygstamosios Meistrës Persekiotojos raganiðkø iðdaigø.

Taèiau rytas nepaðykðtëjo gerø permainø. Seras Kofa Jochas palinksmino mane vienu kitu pikantiðku anekdotu. Dþufinas ûmai nusprendë iki pietø likti namuose, bet atsiuntë man ðauksmà linkëdamas labo ryto. Kartu papraðë palûkëti 155

Melifaro, kad Slaptoji paieðka nors formaliai neliktø be virðininko.

Neprieðtaravau, nes vis tiek neketinau iðeiti nepamatæs Melamori. Ji, be abejo, jauèiasi kalta, ir bûèiau tikras kvailys, jei nepasinaudoèiau taip palankiai susiklosèiusiomis aplinkybëmis!

Pagaliau ledi pasirodë. Nesiryþdama uþeiti pas mane, trainiojosi po Bendro darbo salæ. Kabineto durys buvo praviros, todël turëjau galimybæ iðklausyti visà serijà liûdnø atodûsiø, pernelyg garsiø, kad bûtø tikri. Pasigërëjæs koncertu, pasiunèiau ðauksmà á „Rajûnà Bunbà“ ir uþsakiau kamros dviem bei krûvà sausainiø. Viskà atneðë po keliø minuèiø. Kai kurjeris atvërë duris, Melamori, nedrásdama likti mano regëjimo lauke, ðastelëjo á toliausià salës kamputá. Ir uþgniauþusi kvapà klausësi indø tarðkëjimo.

Kurjeriui su tuðèiu padëklu iðëjus að garsiai paklausiau atvirø durø: – Jeigu á mano kabinetà atneða padëklà su dviem àsoèiais kamros ir dviem puodeliais, ar jûs darote iðvadà, kad man prasidëjæs asmenybës susidvejinimas?

Kvieèiu á talkà, neprilygstamoji!

– Sere Maksai, ar man sakote? – pasigirdo gailus cyptelëjimas.

– Ne, savo velionei probobutei, bet kadangi ji atvykti nesiteikë... Þodþiu, að nepykstu, o kamra vësta.

Tarpduryje pasirodë Melamori. Þaviame jos snukelyje kovësi dvi minos: prasikaltusi ir patenkinta.

– Dþufinas priskundë? Galëjo ir patylëti, juk ðitaip apsijuokiau, – sësdamasi burbtelëjo ji.

– Niekas neapsijuokë, Melamori. Tiesiog mano sandara ðiek tiek nestandartinë. Neimkit á galvà. Mano iðmintingoji motuðë sakydavo, kad jeigu rytais valgysiu daug arkliamëðliø, uþaugsiu sveikas ir graþus ir niekas negalës uþlipti man ant pëdsako. Matote, ji buvo teisi!

Mano kilnumà diktavo ðirdis, taèiau, kà èia slëpti, vyliausi ir ðiokio tokio apdovanojimo. Galø gale jos susiþavëjimas, tegul ir baikðtus, anaiptol ne visø prasèiausias jausmas. Vis geriau negu mandagus abejingumas. Apie nemandagø abejingumà, su kuriuo susidurti yra tekæ, deja, ne kartà, nenorëjau net galvoti.

Man atlikus visà kruopðèiai suplanuotà operacijà, pirmoji Slaptosios paieðkos ledi buvo pavergta ir, atrodo, galutinai. Baigdama gerti kamrà, ji jau linksminosi ið visos ðirdies. Mudviejø rankos kelis kartus susitiko vazoje su teðlainiais, ir Melamori letenëlë neparodë noro kuo greièiau iðslysti ið mano pirðtø. Visai suáþûlëjau ir pasiûliau jai kada nors pasivaikðèioti po vakariná Echà.

Ledi atvirai prisipaþino, kad bijo, taèiau tuoj pat paþadëjo tapti dràsi – ne ðiandien, ne rytoj, bet labai labai greitai. Artimiausiomis dienomis. Teliko numatyti þygdarbio datà. Tai buvo rimta pergalë. Net nesitikëjau...

Namo iðëjau laimingas. Porà valandø prasivarèiau, neástengdamas suvaldyti dþiugaus jaudulio, ir pagaliau uþsnûdau melodingai murkiant Armstrongui su Ela, susiraièiusiems á kamuoliukus mano kojûgalyje. Taèiau pamiegoti gavau neilgai.

156

Vidurdiená mane priþadino baisus triukðmas. Per miegus pamaniau, kad po langais kaþkà vieðai ketvirèiuoja (Eche tai lyg ir nepriimta) arba vyksta klajojanèio cirko vaidinimas (tokiø dalykø kartais pasitaiko). Kadangi miegoti tokiame beprotnamyje neámanoma, nuëjau paþiûrëti, kas vis dëlto dedasi. Atvëræs duris supratau, kad iðsikrausèiau ið proto. Arba dar neprabudau.

Ant grindinio prieðais mano namus buvo iðsirikiavæs tuzinas muzikantø, kurie ið savo instrumentø spaudë kaþkokià graudulingà melodijà. Priekyje stovëjo nuostabusis Lonli-Loklis ir gerai išmankštintu balsu traukë liûdnà dainà apie maþutá namelá stepëje. „To negali bûti, nes to bûti negali!“ – apdujæs pamaniau. Vos sulaukæs serenados pabaigos, puoliau prie kolegos.

– Ðurfai, kas atsitiko? Kodël jûs ne darbe? Nuodëmingieji magistrai, kas èia dedasi?!

Seras Lonli-Loklis kuo ramiausiai kostelëjo: – Kas nors negerai? Pasirinkau netinkamà dainà?

– Daina staèiai nuostabi, bet, Ðurfai... Eime á svetainæ. Ið „Soèiojo skeleto“ mums atneð kamros ir jûs viskà paaiðkinsit. Gerai? – Ið gëdos ir sumiðimo vos neverkiau.

Karaliðku mostu paleidæs muzikantus, mano „oficialusis draugas“ áþengë á namus. Su neapsakomu palengvëjimu dribau krëslan ir pasiunèiau ðauksmà á „Sotøjá skeletà“. Ne pati prasèiausia Echo uþeiga ir dar arèiausia.

– Esu ne darbe, nes man dovanota Laisvës nuo rûpesèiø diena, – ramiai paaiðkino Lonli-Loklis. – Ir ðá laikà nutariau paskirti tam, kad atlikèiau savo pareigà.

– Kokià pareigà?

– Draugystës! – Dabar atëjo eilë nustebti jam. – Ar padariau kà ne taip? Bet að teiravausi...

– Kur jûs teiravotës? Ir kam?

– Matote, sere Maksai, po to, kai mudu tapom draugais, pamaniau, kad tø vietø, kur prabëgo jûsø jaunystë, paproèiai gali skirtis nuo mûsiðkiø. Nenorëèiau netyèia, iš neþinojimo, áþeisti jûsø jausmus. Todël kreipiausi á serà Melifarà, nes jo tëvas – didþiausias ðios srities specialistas ir puikiai iðmano visø Pasaulyje gyvenanèiø tautø paproèius.

– Aha, á serà Melifarà! – Að pradëjau susigaudyti.

– Taip, nes apie ðá jûsø tëvynainiø gyvenimo aspektà knygose neaptikau jokiø þiniø. Vienintelis ðaltinis, kuriuo galima pasikliauti – seras Manga Melifaras.

Atsiþvelgdamas á tai, kad abudu paþástam jo sûnø...

– Paþástam, kaipgi... Ir Melifaras jums pasakë, kad mane reikia linksminti romansais?!

Neiðmaniau, ar pykti, ar juoktis. Á duris pasibeldë. Kurjeris ið „Soèiojo skeleto“ pasirodë paèiu laiku!

– Seras Melifaras papasakojo man apie ðià Tuðèiøjø Þemiø tradicijà ir apie kai kurias kitas... Jis sakë, kad per pilnatá mudu turime apsikeisti antklodëmis, o 157

paskutinæ metø dienà...

– Ðit kaip? Ir kà gi mes turëtume nuveikti paskutinæ metø dienà?

– Vienas kità aplankyti ir savo rankomis iðvalyti apsiplovimo baseinus. Bei kitas higienos patalpas, iðvietes taip pat... Maksai, ar kas negerai?

Suëmiau save á rankas. Nusprendþiau, kad Lonli-Loklio jausmus dera patausoti. Jam bûtø nemalonu suþinoti, jog tapo pokðto auka.

– Ne, Ðurfai, ið esmës viskas gerai. Tik, þinote, ateityje nieko panaðaus iðdarinëti nereikia... Juk að normalus, civilizuotas þmogus. Kurá laikà man teko pagyventi keistoje ðalyje. Kur kas keistesnëje, nei galit ásivaizduoti! Taèiau barbariðkø savo tëvynës paproèiø niekada ásikibæs nesilaikiau. Todël draugystë man reiðkia tà patá, kà ir jums: tiesiog gerus dviejø vienas kitam simpatingø þmoniø santykius. Nereikia nei mainikauti antklodëmis, nei valyti vienas kito tupyklas. Sutarta?

– Þinoma, Maksai! Tokios paþiûros daro jums garbæ. Tikiuosi, jûsø neáþeidþiau?

Tik norëjau pareikðti pagarbà jûsø protëviø paproèiams ir suteikti jums malonumà.

– Jûs man savaip já suteikëte. Bent jau savo dëmesiu ir ðiuo pokalbiu. Taigi viskas puiku.

Pavaiðinæs ir nuraminæs sveèià, palydëjau já iki durø, o likæs vienas teisëtai átûþau. Iðkart pasiunèiau ðauksmà Melifarui: „Vaikine, tu pamirðai: ápykæs að bûnu tikrai baisus!“ – nuoþmiai suriaumojau (jeigu ámanoma nuoþmiai riaumoti begarse kalba). „O kas nutiko?“ – nustebæs paklausë jis. „Kas nutiko?! Pas mane kà tik buvo Lonli-Loklis. Su orkestru!“ „Kas nors negerai, Maksai? – susirûpino Melifaras. – Tëvas sakë, kad pas jus taip priimta... Tau nepatiko? Nejaugi mûsø Lonki-Lomkis prastai dainuoja? Man visada atrodë, kad jo balsas turëtø bûti neblogas...“ Ir ðitas tà patá!

Vis dar neiðmaniau, pykti ar juoktis. Todël kritau nubaigti sapno. Ir gerai padariau: vëliau paaiðkëjo, jog tai buvo paskutinë proga iðsimiegoti. Vakare nuëjau á darbà ir ástrigau ten porai dienø, nes ásivëliau á patá beviltiðkiausià ið visø klasikiniø kriminaliniø siuþetø.

Koðmaras prasidëjo netikëtai ir sutapo su mano atëjimu á Namà prie Tilto. Dar uþ kvartalo nuo Valdybos iðgirdau paþástamà riaumojimà: – Buliaus papai! Jeigu ðitie nususæ pasturgaliai nepajëgia mëðlo kupinoje tupykloje atsirinkt savo paèiø mëðlo, srëbs já tol, kol iðtuðtës duobë! Kad að perduoèiau bylà tiems slaptiesiems mëðlasekiams? Tiems stepiø tupyklø generolams, kurie neástengia iðsikuopt savo mëðlo be plikaðikniø barbarø ordos?!

Mane suëmë juokas. Dëdulë taip ásisiautëjo, kad neiðgirdo áspëjamai skambanèiø varpeliø ant mano batø. „Nagi, mielasis, tuoj sulauksi!“ – dþiugiai pagalvojau artëdamas prie slaptojo iëjimo á Visiðkos tvarkos valdybà.

Aha, „slaptojo“, kurgi ne! Durys buvo atlapos, ant slenksèio stovëjo generolas Bubuta Bochas, ið átûþio jau ne raudonas, o graþiai violetinis.

158

– O dabar ðitie nuogaðikniai tuðèiø tupyklø gyventojai nusigraibys grietinëlæ nuo mano mëðlo!.. Èia Bubuta pagaliau pamatë mane ir nutilo taip ûmai, tarsi kas bûtø sustabdæs Pasaulá.

Neabejoju, kad atrodþiau nuostabiai. Besiplaikstanti Mirties Mantija ir pykèiu degantis veidas. Pasitelkiau visà varganà aktoriaus talentà, kad mano pyktis atrodytø kuo tikresnis. Ypaè nusisekë nervinis tikas, kuris pagal mano reþisûriná sumanymà turëjo áteigti Bubutai, jog nieko nelaukæs spjausiu nuodais. Neþinau, ar labai átikinamai vaidinau, bet Bubuta patikëjo: baimës akys didelës.

Apskritai, ðis juokingas dëdulë nëra bailys. Ko jau jo, bet bailumo rûsèiajam kareivai Bubutai Bochui tikrai neprikiði! Taèiau egzistuoja nepajudinamas gyvenimo dësnis: þmonës bijo neþinomybës. O mano ðvieþiai ágytas ðiurpulingas talentas, apie kurá pastaruoju metu lieþuvavo visas miestas, kaip tik priklausë neþinomybës sferai. Tad vargðelá galëjai suprasti.

Generolas Bubuta mëðlungiðkai gaudë orà. Kapitonas Ðichola, priverstinis jo paðnekovas, þvelgë á mane bemaþ su viltimi. O að artëjau tarsi lemtis. Knietëjo paðëliot iki galo, spjauti á já ir paþiûrëti, kas bus. Teoriðkai mano spjûvis policijos virðininko gyvybei negrësë, juk nebuvau nei ápykæs, nei iðsigandæs. Bet laiku apsigalvojau. O jei nelaimëlá iðtiks priepuolis, kaip iðsrëbsiu nemalonumus? Todël rûstybæ pakeièiau malone ir draugiðkai nusiðypsojau: – Gerà vakarà, sere Bochai! Gerà vakarà, kapitone!

Mano mandagumas Bubutà galutinai pribaigë. O jo pavaldiná, regis, nuvylë.

Palikau juos narplioti savo iðgyvenimø ir nudroþiau á sero Dþufino Chali kabinetà, kuris buvo ir mano priebëga.

Dþufinà radau sëdintá savo vietoje ir pakiliai nusiteikusá.

– Maksai, ar jau þinai? Mums kà tik pamëtëjo vienà keistà þmogþudystæ. Ið pirmo þvilgsnio ne mûsø profilio byla, taèiau Bubutos ereliai jos neákirs. Tuo neabejoja në jis pats, todël ir dûksta. Turbût ir pats girdëjai jo gerklojimà... Eime, þvilgtelësim á nuþudytàjà.

Iðëjome á koridoriø. Prie mûsø prisidëjo ledi Melamori, ji buvo niûri kaip niekad. Keista. Atrodo, ryte jà visai pavyko pralinksminti... O gal jà taip nuliûdino þmogþudystë? Abejoju. Þmogaus mirtis – ávykis man, o ledi Melamori – turbût jau seniai kasdienybë.

– Ko taip tylu? – nusistebëjo Dþufinas, ásiklausydamas á ðnaresius uþ sienos, skirianèius mûsø apartamentus nuo Miesto policijos valdø. – O aš maniau, kad Bubuta staugs iki rytojaus ryto. Negi uþkimo? Netikiu! Bûtø pernelyg gerai...

– Ne, tiesiog ëjau pro ðalá ir nudaviau supykusá, – kukliai praneðiau.

– Nuodëmingieji magistrai! Iðreikalausiu, kad tavo atlyginimas bûtø didesnis uþ mano paties. Esi vertas.

Melamori në neðyptelëjo. Tarsi ðaunusis generolas Bubuta niekada nebûtø buvæs mëgstamiausias jos paðaipø taikinys. Man pasirodë, kad ji tuoj pat pravirks.

Uþdëjau jai ant peties rankà ir jau rengiausi leptelëti kokià optimizmà kelianèià 159

kvailystæ... Bet neprireikë. Jà palietæs, pats viskà supratau. Neásivaizduoju, kokie slapti mechanizmai ásijungë, taèiau viskà, kas su ja dedasi, dabar þinojau taip pat gerai kaip ji pati. Mûsø Meistrë Persekiotoja iš tiesø laikinai iðëjo ið rikiuotës.

Nesëkmingas mëginimas uþlipti ant mano pëdsako kaþkaip pakenkë trapiam pavojingo jos talento mechanizmui. Jai reikëjo laiko atsigauti. Tai lyg gripas, kurio Echo gyventojai, laimë, nepaþásta: nori nenori, o pasveikti reikia laiko. Ir dabar á nusikaltimo vietà Melamori ëjo lyg á kartuves, nes nujautë, kuo viskas baigsis: visiðka nesëkme ir nauja nepasitikëjimo savimi porcija. Bet ji ëjo, nes nebuvo pratusi trauktis net prieð neáveikiamas kliûtis. Baisiai kvaila, taèiau ir að bûèiau elgæsis taip pat. Ði panelë man vis labiau ir labiau patiko!

Pasiunèiau Dþufinui ðauksmà: „Melamori negali dirbti. Jai nieko neiðeis. Ir ji tai þino. Kam jà pasikvietët?

Auklëjimo sumetimais?“ Dþufinas ádëmiai pasiþiûrëjo á mane, paskiau á Melamori ir akinamai nusiðypsojo: – Marð namo, neprilygstamoji!

– Kodël?

– Pati þinai kodël! Tavo talentas priklauso ne tau, o Jungtinës Karalystës Slaptajai paieðkai. Ir jeigu kas nors gali jam pakenkti, pati privalai imtis priemoniø, kad taip nenutiktø. Tai irgi meistrystës dalykas. Ir nereikia savo rupesèiø karti ant sprando senam pavargusiam virðininkui, kuris apie juos tiesiog pamirðta! Aiðku?

– Aèiû, – suðnibþdëjo Melamori. Á jà buvo graudu þiûrëti.

– Á sveikatà! – prunkðtelëjo Dþufinas. – Eik namo, Melamori. O dar geriau, nuvaþiuok pas savo dëdulæ Kimà. Jis geriausiai moka praskaidrinti tau nuotaikà.

Pamatysi, po poros dienø viskas susitvarkys. Kuo greièiau, tuo geriau!

– O kaip be manæs ieðkosit þudiko? – lyg prasikaltusi paklausë ji.

– Sere Maksai, ði ledi mus áþeidinëja! – ðyptelëjo ðefas. – Jai atrodo, kad mudviejø proto galios iðgyvena niûrø nuosmukio laikotarpá. Ji mano, kad mudu – niekam tikæ slunkiai, gebantys tik pagarbiai lydëti Meistræ Persekiotojà, ðuoliuojanèià þmogþudþio pëdsakais. Ásiþeisime ar nudësime jà vietoje?

– Oi, visai nenorëjau... – Melamori veide ðmëstelëjo baikðti ðypsena. – Bûsiu gera. Ið dëdës Kimos parveðiu jums lauktuviø. Ir jûs man atleisit, tiesa?

– Að tai atleisiu, – svajingai linktelëjo Dþufinas. – O ðtai apie serà Maksà kalba, kad ápykæs jis bûna baisus. Antai generolà Bubutà visai uþjodë.

– Su seru Maksu kaip nors susitarsiu, – patikino já Melamori.

Ir að èia pat numiriau ið laimës. Bet ant kojø kaþkaip iðsilaikiau.

Mano þûties kaltininkë grakðèiai nusilenkë ir dingo uþ kampo, kur yra tarnybiniø amobileriø stovëjimo aikðtelë. Jos atsisveikinimo ðypsena buvo paskutinis malonus tos dienos ávykis. Toliau viskas klostësi itin bjauriai.

Per kelis þingsnius nuo mûsø pamëgtos uþeigos, „Rajûno Bunbos“, buvo nuþudyta moteris. Jauna, graþi, nors ne visai mano skonio. Juodaplaukë, didelëmis 160

akimis, putliomis lûpomis ir plaèiais klubais. Eche tokio tipo moterys itin populiarios. Taèiau ðiai ledi buvo perrëþtas kaklas ir átaisyta antra, pasigërëjimo nekelianti ðypsena nuo vienos ausies iki kitos.

Jei tikësim Dþufinu, ðitaip Eche neþudo. Nei moterø, nei vyrø, – nieko.

Apskritai Eche þudoma labai retai, þinoma, jei neminësime kokiø iðvaikytø ordinø, ið jø visko gali tikëtis! Bet èia magijos nebuvo në padujø. Nei draudþiamos, nei leistinos, jokios. Sinchroniðkai gûþelëjæ peèiais, mudu su Dþufinu gráþom atgal.

– Tiesà sakant, ðioje istorijoje mane labiausiai apstulbino nusikaltimo vieta, – pasakiau. – Kà èia slëpti, visas miestas þino, kad „Rajûnas Bunba“ – mûsø pamëgta vietelë. Në vienas nukvakæs paranojikas nesiryþtø kiaulinti tuzino kvartalø spinduliu nuo ðios uþeigos.

– O vienas ëmë ir pasiryþo, – numykë Dþufinas.

– Gal jis koks atvykëlis?

– Tikriausiai. Su damomis Eche niekas taip nesielgë net Sumaiðties laikais... Ir susidëk tu man ðitaip! Šiuo metu Melamori praverstø kaip niekad. Valanda, ir viskas bûtø baigta. O dabar tupëk èia ir lauþyk galvà dël visokiø niekø...

Mums besëdint kabinete, ávyko dar viena þmogþudystë, ðá kartà netoli nuo Burbulø gatvës. Tokia pat kruvina „ðypsena“, tik ðá kartà „Dþokonda“ buvo vyresnë, kokiø trijø ðimtø meteliø. Èionykðtë þiniuonë, senoji Chrida, pas kurià traukdavo visa gatvë, kai susopdavo dantá ar nusigræþdavo sëkmë. Vis dar jaunyva, energinga ir, skirtingai nuo daugumos kolegiø, labai miela ledi. Jà mëgo visø aplinkiniø kvartalø gyventojai, o „Echo bruzdesiø“ puslapiuose po keletà kartø per metus pasirodydavo dëkingø jos pagydytø pacientø sàraðai.

Neabejojant galima teigti, kad abi þmogþudystës buvo ávykdytos ne plëðimo tikslais, nes visos brangenybës liko pas negyvas ðeimininkes. O pinigø moterys su savimi greièiausiai neturëjo. Èia, Eche, manoma, kad palietus monetas atðàla meilë, todël në viena moteris jokiu gyvu neims á rankas pinigø ir tik visø dràsiausios pirðtinaitæ pripaþásta pakankama apsauga. Atsargumo linkæ paisyti net vyrai. Taèiau damos ðiuo atveju ypaè prietaringos.

Todël Jungtinës Karalystës gyventojai palengva ásivedë ávairiausius vekselius ir pakvitavimus, o atsiskaityti skirtos kelios metø pabaigos dienos. Að pats esu linkæs mokëti grynais ir dël to ne kartà esu pakliuvæs á keblià padëtá: duodi smuklininkui pinigus, o jis þiûri á tave lyg galvaþudys, nes pirðtines, girdi, paliko virtuvëje ir dabar jam ið tavo malonës teks zuiti pirmyn atgal.

Taigi praëjui valandai jau buvo du lavonai, o mes ne itin nutuokëme, ko griebtis. Naktis pasitaikë dosni: gavom dar keturias „ðypsenas“, panaðias viena á kità lyg dvynës, tik nelaimingosios jø ðeimininkës ryðkiai skyrësi ir amþiumi, ir iðvaizda, ir visuomenine padëtimi. Net gyveno skirtinguose miesto rajonuose. Atrodo, piktadarys malonumà derino su nauda: þvëriðkas þmogþudystes – su apþvalgine ekskursija po naktiná Echà.

Paryèiais gavom neilgai atsikvëpti. Þudynës tarsi liovësi. Jø kaltininkas tikriausiai nusiplûkë ir sumanë snustelëti. Visus reikalus Dþufinas perdavë Melifarui ir 161

Lonli-Lokliui. Seras Kofa Jochas pasileido per uþeigas rinkti þiniø apie þmogþudystes, o man mûsø Garbusis Virðininkas ásakë nesitraukti nuo jo në per þingsná. Tik naudos ið manæs jam kol kas nebuvo. Gal esu savotiðkas jo ákvëpimo þadintojas, taip sakant, ðefo „mûza“? Bet ir mûza ið manæs iðëjo sumauta: per visà naktá Dþufinas nieko ádomaus nesumàstë.

Septintà þmogþudystæ dovanø gavom vidurdiená, su tuo paèiu „paraðu“ ir be atgalinio adreso.

Iki to laiko mums buvo þinoma tiek: þudikas – veikiausiai vyras (jo pëdsakai, likæ dulkëse, beveik nusitrynë, bet dydis buvo áspûdingas); turbût atvykëlis (pernelyg netradicinis elgesys); èionykðèiu poþiûriu – puikaus peilio savininkas; savo aukø jis neapiplëðia ir vargu ar sietinas su iðvaikytais magø ordinais, nes tradicinës magijos netaiko turbût net savo paties virtuvëje. Be to, jis ne beprotis, nes ðiame Pasaulyje pamiðimas, pasirodo, palieka silpnà, taèiau juntamà ir atpaþástamà kvapà, o jo seras Dþufinas Chali nusikaltimø vietose neuþuodë.

– Maksai, esi istorinës akimirkos liudininkas, – tare Dþufinas, pagaliau davæs ramybæ pypkei, kurià vartaliojo rankose jau kokias penkias valandas. – Ðá kartà að tikrai nieko nesuprantu. Turime septynis lavonus per vienà parà, krûvà nieko nesakanèiø ákalèiø ir – jokios magijos. Nei leistinos, nei draudþiamos. Pats laikas gràþinti bylà Bubutos þinybai ir kaip nors nuryti gëdà.

– Taèiau pats þinot, jog kartais... – atsargiai pradëjau að.

– Þinau. Bet jokiais nelabaisiais èia net nekvepia. O kad kas þvëriðkoms þmogþudystëms pasitelktø tikràjà magijà? Neátikima! Nepajëgiu net ásivaizduoti.

Nebent beprotis... Taèiau pamiðimu, kaip minëjau, netrenkia.

– Jums geriau þinoti, – atsidusau. – Eikim papietauti, Dþufinai. Ðitoms sienoms jau reikia nuo mûsø pailsëti.

Net „Rajûne Bunboje“ buvo kaþkaip nyku. Madam Þiþinda atrodë apsiverkusi.

Maistas kaip visuomet pranoko lûkesèius, bet mudu nepajëgëm deramai jo ávertinti. Dþufinas uþsisakë stiklà „Dþubatiko kvaitalo“, susimàstæs pauostë ir atstûmë ðalin.

– Ne visai tai, ko reikia po nemiegotos nakties, – burbtelëjo. Ši diena turbût buvo labiausiai nevykusi per visà laikà, kai esu èia... Bûtent.

Per visà laikà, kai esu èia. Tiesà sakant, ne taip jau seniai. Galëjau ir anksèiau susiprotëti, kad, neskaièiuojant turistø ið kaimyniniø miestø, po Echà gali valkiotis ir kitø pasauliø gyventojai, tokie kaip að. Nuodëmingieji magistrai!

– Dþufinai, – suðnibþdëjau, – o jeigu jis – mano tëvynainis?

Mano bosas kilstelëjo antakius. Supratingai linktelëjo.

– Eime á Valdybà. Toks pokalbis ne paðalinëms ausims. Pasakyk Þiþindai, kad atsiøstø man kamros ir ko nors iðgerti. Tik ne ðito, – jis atgrasiai paþvairavo á stiklà su kvaitalu.

Kabinete ðefas ásmeigë á mane veriamà þvilgsná: – Kodël?

162

– Todël, kad tai viskà paaiðkina. Jokios magijos, tiesa? Ðiaip ar taip, jokios akivaizdþios magijos. Tai – pirma. Toliau: jeigu èia esu að, kodël negalëtø bûti ir daugiau sveèiø? Visos durys, kad ir kaip jas maskuosi, vis tiek bus durys, kol stovi namas... Tai – antra. Ir dar: Dþufinai, jûs pats sakët, kad Eche taip þudyti nepriimta. Uþtai ten, kur að gimiau... Toks elgesys su damomis itin populiarus tarp mûsiðkiø pamiðëliø. Tarp kai kuriø. Mes vadiname juos maniakais. Tai treèias ir pagrindinis mano argumentas. Viskas labai paþástama. Tokius dalykëlius ne kartà esu matæs per televizoriø.

– Kur esi matæs?

– Nesvarbu... – Að sutrikau, nes galva neišnešë, kaip greitai ir suprantamai paaiðkinti, kas yra televizorius, þmogui, kuris net akyse jo nëra regëjæs. – Pasakysiu taip: tai yra galimybë sëdëti namie ir matyti, kas vyksta kitose vietose. Þinoma, ne viskà, tik didþiausias naujienas. Kas svarbu ar kelia nuostabà. Dar kino filmus.

Specialiu aparatu. Jokios magijos. Nors kas þino, kà parodytø jûsø indikatorius...

– Bûtent! Et, reikëjo tau atsitempti tà televizoriø èia, ádomus daikèiukas...

– O kà manot apie þudikà? – Að sàþiningai stengiausi gràþinti ðefà prie reikalø.

– Ar galëtø jis bûti mano tëvynainis?

– Kà gi, versija beprotiška ir logiðka, kaip tik tavo skonio. Verta pamëginti. Að vaþiuoju pas Mabà Kalochà, o tu... Tu vaþiuoji drauge. Kartu ir susipaþinsit. Tavo istorijà Maba þino, todël neiðsidirbinëk su savo legenda.

– Sere, – ásiþeidæs tariau að, – ta legenda ne mano, ta legenda jûsø. Geriausias Pasaulyje meninës klastotës þanro kûrinys: „Seras Maksas ið Vuko Grafystës ir Tuðèiøjø Þemiø pasienio, kvailas barbaras, bet genialus seklys“.

– Mano, tai mano, – atsiduso Dþufinas. – Nors kam, pasirodo, ir að tinkamas.

Vaþiuojam!

Dabar man teks iðsamiai papasakoti, kaip atsidûriau Eche, nes, kad ir kaip keista, tai tiesiogiai susijæ su tolesniais ávykiais.

Per dvideðimt devynerius suvelto savo gyvenimo metus tas Maksas, kuris buvau tada, visais atþvilgiais nuosaikaus laikraðèio redakcijos naktinis dispeèeris, áprato itin rimtai traktuoti savo sapnus. Pasitaikydavo net taip: jeigu sapne mano reikalai klostydavosi prasèiau, negu norëèiau, tikrovëje niekas negalëdavo manæs paguosti, nes sapnai man atrodë realesni ir svarbesni uþ kasdienybës rutinà. Ðiaip ar taip, didelio skirtumo nemaèiau, todël visus rupesèius, þinoma, ir dþiaugsmus, kai jø pasitaikydavo, valkiodavau paskui save ið sapnø á tikrovæ ir atgal.

Ið gausybës sapnø iðsiskyrë kelios ypatingos vietos, kurios man prisisapnuodavo gana reguliariai. Miestas kalnuose, kur vienintelë visuomeninio transporto rûðis buvo funikulierius; ûksmingas angliðkas parkas, kurá perpus dalijo èiurlenantis upelis; niûrioje jûros pakrantëje virtine nusidriekæ tuðti paplûdimiai. Ir dar vienas miestas, kurio mozaikiniai ðaligatviai pakerëjo mane ið pirmo þvilgsnio. Ðiame mieste netgi turëjau pamëgtà kavinæ, tik prabudæs niekaip neprisimindavau jos pavadinimo. Vëliau, ið tikrøjø atsidûræs „Rajûno Bunbos“ uþeigoje, iðkart jà 163

atpaþinau. Net radau savo mëgstamà këdutæ tarp baro ir lango á vidiná kiemelá. Ðioje uþeigoje iðkart pasijutau kaip namie: klientai, kuriø vienas kitas spietësi prie ilgo baro, man atrodë lyg seni paþástami, o egzotiðki jø kostiumai nekëlë nuostabos. Á mano kelnes jie uþmesdavo aká taip pat ne itin susidomëjæ. Juk Echas – didelës valstybës sostinë, be to, didþiausias upiø uostas Pasaulyje. Vietos gyventojus sunku kuo nors nustebinti, juoba neáprastu apdaru.

Laikui bëgant vienas ið nuolatiniø lankytojø pradëjo su manimi sveikintis.

Mielai atsakydavau, juk geras þodis malonus net katei, tegu ta katë miega ir sapnuoja.

Pamaþu jis ájunko prisësti prie mano staliuko pasiplepëti. Ðitai seras Dþufinas Chali moka geriau uþ visus, tik duok valià – negyvai uþðnekës! Tai truko gana ilgai.

Kartais tikrovëje savo bièiuliams perpasakodavau keistas istorijas, iðgirstas ið naujojo paþástamo. Jie vienas per kità patarinëjo jas uþraðyti, bet aš taip ir neprisirengiau.

Kaþkodël jauèiau, jog kai kuriø dalykø popieriui patikëti negalima. Be to, kà èia slëpti, – tingëjau!

Keista mudviejø bièiulystë baigësi staiga ir man visai netikëtai. Kartà mielasis mano paðnekovas per pusæ þodþio nutraukë savo pasakojimà, komiðkai rimtai, lyg suokalbininkas, apsidairë ir paslaptingai suðnibþdëjo: „O juk tu, Maksai, miegi!

Viskas – tik sapnas“.

Kaþkodël pasijutau sukrëstas. Krûptelëjau taip, kad nudribau nuo këdutës ir pagaliau atsibudau ant grindø savo paties namuose.

Kitus septynerius metus sapnuodavau viskà, tik ne mozaikinius stebuklingojo miesto ðaligatvius. Ilgëjausi ðiø sapnø, o tikrovëje mano reikalai ëjo vis prastyn.

Pradëjau bodëtis senais draugais, pykausi su merginomis, darbovietes keièiau daþniau nei baltinius, iðmeèiau lauk knygas, kurios nebeteikë man paguodos, o pasigëræs nuolat keldavau bjaurius skandalus, tarytum vilèiausi á ðipulius paleisti tikrovæ, kuri man jau tapo atgrasi. Þinoma, laikui bëgant aprimau. Ásigijau naujà standartiná gyvenimo vertybiø paketà: bièiuliai, merginos, pakenèiama tarnyba, padorus butas, didelë biblioteka, bylojanti veikiau apie savo ðeimininko finansines galimybes nei apie jo skoná.

Baruose vietoj alkoholio vis daþniau uþsisakydavau kavos, rytais maudydavausi po duðu, skusdavausi ne reèiau kaip kas dvi dienas, laiku atiduodavau á skalbyklà baltinius, iðmokau tvardytis ir, uþuot paleidæs á darbà kumðèius, pasitenkindavau kandþiomis pastabomis. Bet, uþuot teisëtai didþiavæsis, jutau tà patá bukà maudulá, vedusá mane ið proto jaunystëje. Jauèiausi lyg numirëlis, pakilæs ið kapo ir neþinia kodël stumiantis tylø, nepastebimà gyvenimà tarp tokiø paèiø, pusgyviø bûtybiø.

Taèiau man velniðkai pasisekë.

Kartà, uþmigæs ryte po darbo, staiga iðvydau ilgà barà, savo pamëgtà këdutæ ir senàjá paþástamà, lûkuriuojantá manæs prie gretimo staliuko. Iðkart prisiminiau, kuo baigësi paskutinis mudviejø susitikimas. Supratau, kad miegu ir sapnuoju. Bet ðá kartà nuo këdës nenudribau. Ir neprabudau. Net neiðsigandau. Matyt, su amþiumi pramokau suimti save á nagà.

164

– Kas èia dedasi? – paklausiau. – Ir kaip?

– Neþinau, – atsakë senasis mano bièiulis. – Kaip tokie dalykai dedasi, mano galva, neþino niekas, bet jie dedasi. Mano pomëgis – pagal iðgales juos stebëti.

– Neþinot? – apstulbæs perklausiau. Man kaþkodël atrodë, kad ðis þmogus turi þinoti visus atsakymus.

– Tiek to, – pertraukë jis. – Geriau pasakyk, ar tau èia patinka?

– Dar klausiat! Tai pats mëgstamiausias mano sapnas. Kai lioviausi já sapnavæs, atrodë, iðeisiu ið proto.

– Suprantu... O ten, kur gyveni, tau patinka?

Gûþtelëjau peèiais. Tuo metu buvau apniktas galybës problemø. Tai nebuvo dideli nemalonumai, jie liko praeityje, tik nuobodþios, pilkos kasdieniðkos problemëlës. Pasidþiaugti galëjau nebent ganëtinai nenusisekusiu, ramiu, nuosaikiai soèiu gyvenimu ir didþiulëmis iliuzijomis dël to, ko ið tikrøjø esu vertas.

– Tu – nakties þmogus, – pasakë mano paðnekovas. – Ir nestokoji tam tikrø keistenybiø, tiesa? Ten, kur gyveni... kai nemiegi... manau, jos trukdo.

– Trukdo? – pratrûkau að. – Ne tas þodis!

Ir pats nepajutau, kaip ðiam simpatingam dëdulei iðklojau viskà, kas buvo ðirdyje susikaupæ. Galø gale, ko turëèiau varþytis: juk èia tik sapnas ir apie tai buvau garbingai informuotas jau prieð septynerius metus!

Jis manæs klausësi gana abejingai, bet nesiðaipë, ir uþ tai lig ðiol esu jam dëkingas.

– Kà gi, – man nutilus pradëjo jis. – Skamba gana liûdnai, bet turiu tau puikø pasiûlymà. Ádomø, gerai apmokamà darbà èia, ðiame mieste, kurá jau spëjai pamilti.

Ir tik naktimis, kaip visada troðkai!

Að nedvejojau. Vis dar netikëjau, kad sprendimas, priimtas ðiame sapne, gali turëti kokiø nors padariniø. Taèiau vis tiek norëjau iðgirsti detales. Ið gryno smalsumo.

– Kà gi, galite tarti, kad mane uþverbavote. Bet kam að jums reikalingas?

Nejaugi visame mieste nerandate þmogaus, galinèio naktimis nemiegoti?

– Ne, ðito gero á valias, – ðyptelëjo jis. – Beje, mano vardas Dþufinas. Seras Dþufinas Chali tavo paslaugoms... Gali nesivarginti, þinau, kad tavo vardas Maksas, o pavardë man nerûpi. Stebësiesi, bet apie tave þinau ne taip maþai. Netgi þinau, kad turi vienà itin retà talentà, lyg tyèia tinkamà mano vadovaujamai þinybai. Tik iki ðiol nepasitaikë progos já atskleisti.

– Ir koká talentà jûs aptikot? Ar kartais ne kriminaliná? – kvailai sukikenau.

– Matai, jau ir pats susiprotëjai. Ðaunuolis.

– Nejuokaujat? Bene tikrai bûsit mafiozas?

– Neþinau, kas tas „mafiozas“, bet vis tiek esu tikras, kad að – kur kas blogesnis.

– Mafiozas – nusikalstamos grupuotës galva, – paaiðkinau. – Visø kieèiausias banditas. O jûs?

– O að, prieðingai, Echo miesto Maþosios slaptosios paieðkos kariuomenës 165

Virðininkas. Tam tikru poþiûriu irgi „visø kieèiausias banditas“. Tiktai tarnauju ástatymui. Beje, mano þinyba domisi vien maginiais nusikaltimais.

– Kokiais? – nepatikliai perklausiau.

– Kokiais girdëjai. Maginiais. Ir nereikia vaipytis: að nejuokauju. Ne juokai man dabar galvoje. Kol kas pamirðk. Jeigu susitarsim, gausi atsakymus á visus savo klausimus, netgi daugiau...

– Tai kad mes, gali sakyt, jau susitarëm.

– Tikrai? Kà gi, tuomet viskas gerai. O maniau, teks tave átikinëti. Net kalbà parengiau, stengiausi...

– Verèiau pasakykit, kuo að bûèiau, jei pradëèiau pas jus dirbti?

– Maþosios slaptosios paieðkos kariuomenës Virðininko Naktinis Veidas. Bet kariuomenë naktimis paprastai puèia á aká, todël tu, Maksai, ið esmës bûtum savo paties virðininkas.

– Kaip svetimšaliui, visai nebloga karjera!

– Tikrai... Sakyk, o jeigu að vis dëlto bûèiau tas, kaip ten pavadinai, – „mafiozas“... Ir tada sutiktum pas mane dirbti?

– Þinoma, – sàþiningai prisipaþinau. – Kol kas nieko nenutuokiu apie jûsiðkio gyvenimo aplinkybes, todël nematau skirtumo tarp nusikaltëliø ir tø, kurie juos gaudo.

– Ðaunuolis, kolega, nesumelavai! Varyk taip ir toliau. Tiesa – ne toks svarbus dalykas, kad vertëtø jà slëpti.

To sero Dþufino plëðriu paukðèio profiliu ir ðaltomis iðmintingo þudiko akimis ðypsena buvo stebëtinai minkðta. Supratau, kad seniai nebuvau taip pakerëtas – nei sapne, nei juo labiau tikrovëje. Ið tikrøjø norëèiau likti èia, greta ðito keisto þmogaus, o kuo jis verèiasi ir koká vaidmená ketina man skirti, – nusispjaut. Gal bûtent todël á mudviejø pokalbá nusprendþiau þiûrëti taip rimtai, tarsi jis vyktø tikrovëje: labai norëjau ðiuo þmogumi tikëti. Jau seniai nebuvau taip karðtai ko nors troðkæs.

– Belieka aptarti technines smulkmenas, – atsiduso seras Dþufinas Chali.

– Kà turite galvoje?

– Ogi tà, kad tau, Maksai, dar reikia èia patekti.

– Argi að ne èia? Ak, teisybë...

– Bûtent! Manai, dabar tu tikras?.. Paprastas vaiduoklis... na, beveik paprastas. Þmonës tavæs dar nesibaido, bet kiekvienas iðmanantis plika akimi pastebës skirtumà... Be to, turëtum vargo su kûnu, kuris ðiuo metu drybso po antklode. Jeigu jis mirs – tau ðakës. Ne, èionai privalai atkakti su visais þarnagaliais, kurie ðià akimirkà yra neþinia kur.

– Ta-a-aip, þarnagaliai – ne juokas, – susisielojau.

– Gryna teisybë. Todël ádëmiai klausykis. Kai prabusi, tau teks padaryti kai kà neámanoma. Visø pirma privalësi prisiminti mûsø pokalbá. Tikiuosi, dël to nebus vargo. O jeigu bus, kà gi, viskà teks pradëti ið naujo... Antra, prisiminæs turi ásisàmoninti, kad viskas labai rimta. Tau reikës átikinti save, jog kai kurie sapnai gali tæstis tikrovëje. O jei nepasiseks, bent ákalbëk save tai patikrinti. Ið smal166

sumo, ið nuobodulio, kaip nori.

– Ne bëda. Ir smalsumo, ir nuobodulio mano gyvenime per akis.

– Neskubëk girtis! Þmogus taip suræstas, kad tuomet, kai jo gyvenime nutinka koks nepaaiðkinamas dalykas, ant to nepaaiðkinamo dalyko jis nusiðvilpia ir taria: „Ak, kokia laki mano vaizduotë!“ Nepraeis në poros valandø, ir ásitikinsi, kad buvau teisus. Padëti bûsiu bejëgis. Lieka tik pasikliauti sëkme.

– Gerai jau, gerai, – pasiðiauðiau. – Nesu toks bukas pusgalvis.

– Nei bukas, nei pusgalvis. Bet gebëjimas tikëti stebuklais nëra didþiausias tavo privalumas. Turëjau malonumà daugybæ metø tave stebëti.

– O kam?

– Ne „kam“, o „kodël“. Taip jau iðëjo. Atsitiktinai pastebëjau tave èia prieð daugelá metø. Supratau, kad nesi èionykðtis, paskui pamaniau, kad nesi pakankamai suaugæs trainiotis po uþeigas... ir tik vëliau susivokiau, kad tu – netikras. Ðiaip fantomas, vaiduoklis, blankus tolimo sapnuotojo ðeðëlis. Ðiose vietose pasitaiko visko, bet mûsiðke magija nuo tavæs netrenkë, todël apgaulës niekas nepastebëjo, þinoma, iðskyrus mane.

– O jûs...

– O að pastebëjau, nes apie tokius dalykus ðá tà iðmanau. Ir þinai kà? Paþiûrëjau á tave ir iðkart supratau: ið ðito vaikino su laiku gali iðeiti idealus mano pavaduotojas. O pakenèiamas – nors ir ðiandien!

Buvau apstulbæs. Labai seniai neteko girdëti komplimentø. O tokiø maloniø ir netikëtø – gal iðvis niekada. Dabar suprantu: pagyras Dþufinas man skyrë avansu, kad lengviau patikëèiau jo paties egzistavimu. Kad ir kaip klykautø protas, jog að tik miegu ir regiu dar vienà kvailà sapnà, bet susitaikyti su mintimi, kad nepelnyti Dþufino pagyrimai taip pat tik „kvailas sapnas“, – na jau ne, iðgrauþk!

– Kai átikinsi save, kad reikia pamëginti, þinoma, jeigu átikinsi, – tuomet daryk ðtai kà... – Dþufinas nutilo, pasitrynë kaktà, prisimerkë ir paliepë: – Duokð rankà!

Iðtiesiau letenà, o jis mirtinai á jà ásikirto. Ir pradëjo tyliai, skubiai, beveik nesuprantamai murmëti, tarsi mëgintø suspëti paskui kaþkoká neregimà spërø suflerá: – Naktá, vëlai, iðeisi á... taip, toji vieta vadinasi Þalioji gatvë. Ásimink. Nestovëk vietoje, vaikðèiok. Vaikðèiok valandà, dvi, kiek reikës. Pamatysi veþimà... Pas jus jis vadinamas „tramvajumi“. Tuðèià tramvajø. Jis privaþiuos, sustos. Álipk vidun, atsisësk. Tramvajus pradës vaþiuoti. Veik kà nori, bet nelásk ten, kur turi sëdëti veþëjas. Su tokiais dalykais geriau nerizikuoti... Ir nesijaudink, nebruzdëk. Tai gali uþtrukti, todël pasiimk sumuðtiniø ar dar ko. Kelioms dienoms. Nemanau, kad kelionë truktø ilgiau, bet visko pasitaiko. Ir svarbiausia: nereikia niekam nieko pasakoti. Tavimi nepatikës, o svetimos abejonës tikrà magijà tik sudrumsèia.

Pagaliau jis paleido man rankà, atsimerkë ir nusiðypsojo: – Pastaràjá patarimà gerai ásikalk á galvà, pravers ateityje. Viskà supratai?

– Taip, – linktelëjau trindamasis aplamdytà galûnæ.

– Ar padarysi tai, Maksai?

167

– Taip, þinoma... Taèiau Þaliàja gatve tramvajai nevaþinëja.

– Tikuosi, kad nevaþinëja, – abejingai linktelëjo Dþufinas. – O tu susirengei tarp pasauliø pakeliauti paprastu tramvajumi?.. Beje, kas tas „tramvajus“?

Kai atsibudau, nereikëjo jokiø pastangø: sapnà prisiminiau iki menkiausiø smulkmenø. Suprasti, kas að ir kur esu, sekësi kur kas sunkiau, bet susidorojau.

Buvo treèia valanda dienos. Iðsiviriau kavos. Tada su puodeliu rankoje atsisëdau á krëslà ir uþsidegiau pirmà, paèià saldþiausià cigaretæ. Ketinau viskà apgalvoti.

Nurijæs paskutiná gurkðná nusprendþiau, kad svarstyti nëra ko. Net jeigu tai buvo paprasèiausias sapnas, kà að prarasiu? Na, pasivaikðèiosiu po Þaliàjà gatvæ, ir tiek.

Vaikðèioti mëgstu, naktá turiu laisvà. O jeigu sapnas buvo pranaðiškas... Tuomet atsiranda ðansas! Ir dar koks!

Manæs èia niekas nelaikë. Gyvenimas buvo tapæs didele, nykia nesàmone.

Neturëjau net kam paskambinti, su kuo atsisveikinti. Na, paskambinti buvo kam, telefonø knygelëje, kurià ásigijau vos prieð mënesá – geras pusðimtis vardø. Bet su niekuo nenorëjau kalbëtis. Juo labiau – susitikti. Gal mane tiesiog buvo apsëdusi depresija. Jei taip, tegyvuoja depresija! Nes svarbiausià savo gyvenime sprendimà padariau neátikëtinai lengvai. Dabar net paèiam keista.

Mane apëmë kaþkoks neáprastas, malonus abejingumas. Visai nerûpëjo nei ðokti tvarkyt reikalø, nei dalytis savo planais su artimais bièiuliais. Vakarà praleidau ne kankinamas dvejoniø, o prie televizoriaus, be perstojo siurbdamas arbatà. Net paskutinë „Tvin Pykso“ serija nepasirodë man bloga lemiantis þenklas. Tik pamaniau, kad, agentu Kuperiu dëtas, bûèiau pasilikæs klajoti po „Juodàjá Vigvamà“; vis geriau, nei gráþti á tikrovæ ir gadinti gyvenimà sau bei kitiems!.. Þodþiu, elgiausi taip, tarsi labiausiai intriguojanèiu vakaro ávykiu turëtø tapti iðkilmingas ðiukðliø maiðelio iðneðimas laukan. Tik kraudamas á kuprinæ termosà su kava ir trim dienom apskaièiuotas sumuðtiniø atsargas pasijutau esàs grynø gryniausias mulkis. Bet nusprendþiau, kad ávairovës vardan galiu pabûti ir mulkis.

Pastaraisiais metais buvau staèiai vaikðèiojanti iðmintis, ir kas ið to?!

Trypèioti po Þaliàjà gatvæ teko gana ilgai. Ið namø iðëjau apie pirmà nakties, kelionë truko gal dvideðimt minuèiø. O vienas ið paskutiniø ávykiø, nutikusiø man dar esant ðiame pasaulyje, buvo virðum telefonø kompanijos pastato átaisytame elektroniniame laikrodyje iððokæ didþiuliai þërintys skaièiai: 02:02. Tokia simetrija man visada atrodydavo geras þenklas, net neþinau kodël.

Nuo nuliø ir dvejetø tyrinëjimo mane atitraukë tramvajaus skambutis, veriamai ir garsiai nuaidëjæs nakties tyloje. Neiðsigandau, tik apsvaigo galva, akyse ëmë dvejintis ir niekaip negalëjau suprasti, ar ant siauro gatvës grindinio atsirado ir tramvajaus bëgiai. Pastebëjau tik vienà dalykà – lentelæ, skelbianèià, kad esu tramvajaus, vaþiuojanèio marðrutu Nr. 432, stotelëje. Numeris kaþkodël mane pribloðkë labiau nei tramvajus tokioje vietoje: iki ðiol mûsø mieste pasirinkti galima ið trisdeðimties marðrutø. Nervingai sukrizenau. Mano paties juokas man pasirodë toks 168

klaikus, kad nedelsdamas uþsièiaupiau. Ir tuomet ið uþ kampo pasirodë tramvajus.

Tarytum lëktø ekspreso greièiu.

Labai nenorëjau þiûrëti á vairuotojo kabinà. Bet toks jau yra þmogus, jis nuolat kà nors padaro, ko verèiau nereikëtø daryti... Þodþiu, iðvydau plaèiausià þmogëdros snuká, kukliai papuoðtà plonyèiais ûseliais. Maþos akytës, skendinèios neaprëpiamuose þanduose, degë neþemiðku dþiaugsmu. Sunku pasakyti, kodël jo vaizdas mane taip iðgàsdino, taèiau tà akimirkà puikiai ásivaizdavau, kà jauèia po Bardo klajojanti siela, kai prieð jà iðdygsta pirmoji Piktøjø Dievybiø procesija. Þmoniø kalbos þodþiai „baimë“, „siaubas“, „ðokas“ – bejëgiai nusakyti mane apëmusá jausmà.

Artëdamas prie stotelës tramvajus sulëtino greitá. Ûmai supratau, kad man galas. Jeigu á já álipsiu, aš prapuolæs, o jeigu apsisuksiu ir dësiu á kojas... Kà gi, tuomet – juo labiau! Vël dëbtelëjau á vairuotojo vietà. Laimë, ten jau nieko nebuvo. Man palengvëjo. Tramvajus be vairuotojo gatvëje, kuria tramvajai nevaþinëja, marðrutas Nr. 432 ið niekur á niekur, tai buvo klaiku, bet iðkenèiama. Susitaikyti su tokia iðkreiptos tikrovës versija dar ðiaip taip galëjau. Apskritai galëjau susitaikyti su viskuo, tik ne su þmogëdros snukiu.

Tramvajus sustojo. Tai buvo neásidëmëtinas, apysenis egzempliorius su negrabiais uþraðais „Sex Pistols“ ir „Maiklas – oþys“ ant apsilaupiusio ðono. Esu be galo dëkingas menamam Maiklui: jis iðgelbëjo man gyvybæ, o gal protà, o gal ir viena, ir kita.

Iðsiaiðkinæs niekuo dëto vaikino zoologinæ kilmæ beveik nusiraminau. Áþengiau á pustamsá salonà. Atsisëdau prie lango, ant gretimos sëdynës pasidëjau kuprinæ.

Durys uþsidarë. Uþsidarë labai jaukiai, kasdieniðkai. Pajudëjome. Netgi greitis buvo (arba atrodë) visai áprastas. Ir naktinis peizaþas uþ lango niekuo neišsiskyrë: pusiau paþástamos miesto gatvës, apðviestos blankiø þibintø dëmiø, poreèiai geltonuojantys gyvi langø lopiniai, skurdus neoniniø iðkabø ribëjimas. Man buvo gera ir ramu, lyg vaþiuoèiau á moèiutës uþmiesèio namelá, kuriame nesilankiau nuo keturiolikos metø: moèiutë pasimirë, namelá pardavë, ir að daugiau niekada nebebuvau toks ramus ir laisvas kaip ten... Lange pamaèiau savo atvaizdà, laimingà, apstulbusá, pajaunëjusá. Koks að vis dëlto šaunuolis, kai pasistengiu!

Ant vienos sëdynës aptikau kaþkoká þurnalà ir su dþiaugsmu ánikau vartyti.

Paaiškëjo, jog tai mano mëgstamo komiksø þanro þurnalas. Kiti renkasi kà nors svaigesnio, o að tuo metu mëgau ðiukðlinti savo smegenis komiksais, ekologiðkai ðvariu narkotiku. Laikas pradëjo bëgti taip, kaip man patinka – nepastebimai.

Grynas absurdas – ásivëlus á ðitokià istorijà iðkart griebtis þurnalo, ðvieþiais sumuðtiniais uþsikandant uþvakarykðtæ spaudà. Bet aš jau toks: kai nesusigaudau, kas vyksta, stengiuosi nukreipti dëmesá á kokià paðalinæ veiklà. Kasdieniame gyvenime neretai elgiuosi kaip pusprotis, bet vos prasideda stebuklai, iðkart tampu psichiðkai stabiliu pedantu. Matyt, taip veikia mano savisaugos instinktas.

Atplëðæs akis nuo þurnalo pamaèiau, kad uþ lango ðvinta. Tikriau, uþ langø.

Kaþkokia stygelë manyje suzvimbë pasirengusi nutrûkti: dvi simpatingos saulutës 169

þvaliai ropðtësi ið uþ horizontø, abi – iš skirtingø pusiø. Du saulëtekiai viename flakone, ar vienas – dviejuose? Kairëje ir deðinëje, kad në viena akis neliktø nuskriausta.

Reikëjo nedelsiant sugriebti save á nagà, todël, uþuot panikavæs, nusisukau nuo abiejø langø, uþsimerkiau, nusiþiovavau ir pasistengiau kuo patogiau ásitaisyti ant kietos sëdynës. Keista, bet man pavyko. Sëdynë tarytum tapo minkðtesnë ir didesnë. Padëjau galvà ant sumuðtiniø pritutintos kuprinës ir uþmigau. Miegojau kietai, koðmarai manæs nekankino, matyt, angelai, atsakingi uþ mano sapnus, išëjo parûkyti. Ir gerai padarë.

Tramvajaus realybë man buvo palanki. Prabudæs pamaèiau, kad guliu ne ant kietos sëdynës, o ant trumpos, bet minkðtos odinës sofutës. Surietæs kelius galëjau tilpti visas. Be to, ið kaþkur atsirado ðiurkðtus languotas pledas, beveik toks pat jaukus, koká turëjau namie. „Kokie jûs malonûs“, – sumurmëjau ir ámigau dar kieèiau.

Kai galutinai iðsibudinau, tramvajaus salonas panëðëjo á nykðtukø bendrabutá: visos sëdynës buvo pavirtusios trumpomis odinëmis sofutëmis. Man visai patiko. Ir apskritai, neþinomybës akivaizdoje nepasinaudoti tokiomis puikiomis atostogomis bûtø buvusi nuodëmë. Daug miegojau, kramsnojau savo atsargas, kartkartëmis dar rasdavau þurnalø, kai kada gana netikëtose vietose: vienà aptikau savo uþantyje, kitas, lyg koks neregëtas talonëlis, buvo áspraustas komposteryje.

O siurrealistiniø peizaþø, tokiø kaip dvigubas saulëtekis, daugiau nepasitaikë.

Uþ langø stojo nuolatinë tamsa. Ir tai man padëjo iðlaikyti dvasios pusiausvyrà.

Apytikriais mano skaièiavimais, toji idilë truko tris keturias dienas. Nors kas þino, kaip tekëjo laikas ðiame keistame visuomeninio transporto egzemplioriuje...

Svariausias árodymas, kad mano bûtá valdo grynai metafiziniai dësniai, buvo faktas, jog visai nepasigendu iðvietës, o tai, atleiskite uþ atvirumà, ðiek tiek nedera su manàja þmogaus galimybiø samprata! Visà kelià drebanèia ðirdimi laukiau, kad organizmas pareikalaus dëmesio savo gamtiniams poreikiams, ir nesëkmingai ieðkojau daugmaþ higieniðkos iðeities, taèiau neprireikë.

Paskutinákart atsibudau gerokai kitaip. Visø pirma, klojëjau ne pledu, o kailine antklode. Ir pagaliau galëjau iðtiesti nukamuotas kojas. Apsidairæs pamaèiau, kad guliu ne lovoje ir ne ant sofos, o ant labai minkðtø grindø apytamsiame ir bemaþ tuðèiame kambaryje. Tolimame jo kampe kaþkas tyliai ir, kaip man pasirodë, grësmingai ðnopavo. Dar plaèiau atmerkiau akis, tada nerangiai pasiverèiau ir atsistojau keturpësèias. Ðnopavimas liovësi, bet po keliø sekundþiø kaþkas minkðto bakstelëjo man á padus. Ligi ðiolei nesuprantu, kaip susilaikiau nesurikæs.

Uþuot paleidæs gerklæ, visomis keturiomis þaibiðkai apsisukau ir... nosimi ásibedþiau á kità nosá, maþutæ ir drëgnà. Pajutau lyþtelint skruostà. Ið neapsakomo palengvëjimo vos nekuoktelëjau. Prieðais mane buvo neregëtai þavus padaras – gauruotas ðunytis buldogo snukeliu. Tiesa, vëliau paaiðkëjo, kad Chufas – anaiptol ne ðunytis, o, gali sakyt, ámetëjæs þvëris, bet saikingi jo matmenys ir begalinis 170

draugiðkumas tada mane suklaidino. Ðunelis dþiugiai sulojo. Neilgai trukus miegamojo prieblandoje išdygo neaukðtas siluetas erdviais, iki þemës krintanèiais drabuþiais. Ásiþiûrëjæs supratau, kad èia ne manasis sapnø paþástamas. Kaþkas kitas. Nejaugi supainiojau adresà?!

– Ponas ga-a-arbusis virðininkas teiksis gráþti prieð naktá, o jûs, sere, malonëkite pasakyti, ko pageidautumëte, – ceremoningai pareiðkë nepaþástamasis, smulkutis raukðlëtas seneliukas spindulingomis akimis ir grieþtomis siauromis lûpomis.

Tai buvo Kimpa, sero Dþufino Chali liokajus. Pats Dþufinas tikrai pasirodë vakare. Tik tuomet galutinai suvokiau, kad neásivaizduojama kelionë ið vieno pasaulio á kità ið tikrøjø ávyko. Ðtai taip að atsiradau Eche, ir dël to në karto neteko gailëtis, net tokiomis nevykusiomis dienomis kaip ði.

Kol narsèiau prisiminimus, sero Dþufino Chali vairuojamas tarnybinis amobileris jau visà pusvalandá klaidþiojo tarp praðmatniø Kairiojo kranto sodø. Pagaliau ásukome á siaurutá keliukà, iðgrástà bene vien pusbrangiais akmenimis. Tankiuose atvaðynuose ið pradþiø nepastebëjau jokio namo. „Matyt, seras Maba Kalochas – filosofas ir jo filosofija reikalauja susilieti su gamta. Todël, paniekinæs visokius architektûrinius iðsigalvojimus, jis gyvena tiesiog sode“, – linksmai pamaniau ir... bedþiausi nosimi á namo sienà, kurios beveik nesimatë, nes pastatà slëpë tanki vijokliø uþdanga.

– Tai bent maskuotë! – ðûktelëjau susiþavëjæs.

– Net neásivaizduoji, Maksai, koks esi teisus. Þinai, kodël prie tø nuodëmingø veþëèiø vairalazdës sëdausi pats? Nepatikësi! Per savo gyvenimà pas Mabà esu lankæsis kelis ðimtus kartø ir kelio á jo urvà visada bûdavau priverstas ieðkoti spëtinai. Ásiminti kelio èionai neámanoma. Kiekvienàkart belieka tikëtis, kad pasiseks...

Maba Kalochas – nepralenkiamas slapukavimo meistras!

– Ar jis nuo ko nors slapstosi?

– Pats jis nuo nieko nesislapsto. Bet þmonëms labai sunku já surasti. Taip nutinka savaime. Vienas ið ðalutiniø naudojimosi tikràja magija efektø.

– O kodël surasti jûsø namus – vienas juokas?

– Taigi kiekvienas turim savø keistenybiø. Be to, man dar reikia sulaukti jo amþiaus.

– Norite pasakyti...

– Að nieko nenoriu pasakyti. Taèiau teks, nes tu klausinëji! Atgalinio Laiko Laikrodþio ordinas gyvavo... leisk pagalvoti... taip, apie tris tûkstanèius metø. Ir nesu girdëjæs, kad didieji magistrai ten bûtø keitæsi.

– Vaje!

Neástengiau daugiau nieko pridurti.

Seras Dþufinas pasuko uþ beveik neáþiûrimo pastato kampo. Ten buvo palaikës fanerinës durys, labiau pritinkanèios studentø bendrabuèiui nei didþiojo magistro vilai. Tyliai girgþdëdamos jos atsivërë ir mudu áëjome á tuðèià vësø vestibiulá.

171

Maba Kalochas – Atgalinio Laiko Laikrodþio ordino didysis magistras, pagarsëjæs tuo, kad savàjá Ordinà tyliai paleido keleri metai iki prasidedant Sumaiðties laikams ir paskui, në dienai nesitraukdamas ið Echo, ásigudrino bemaþ iðnykti ið gyvenimo, – ði gyva legenda laukë mudviejø svetainëje. „Gyva legenda“ atrodë visai kasdieniðkai. Neaukðtas, nenusakomo amþiaus tvirtai suræstas þmogus plaèiu, judriu veidu, kurá puoðë beveik apskritos linksmos akys. Ið visø mano paþástamø jis buvo panaðus nebent á Kuruðà, iðmintingàjá mûsø paukðtá.

– Seniai nebuvai uþsukæs, Dþufinai! Ðià frazæ seras Maba Kalochas iðtarë taip nuoðirdþiai susiþavëjes, tarytum ilgas sero Dþufino Chali nesilankymas jo gyvenimà bûtø pripildæs iðties neþemiðkos laimës.

– Dþiaugiuosi tave matydamas, Maksai! – Maba juokdariðkai man nusilenkë.

– Galëjai ir anksèiau parodyti ðità stebuklà, Dþufinai. O paliesti já galima?

– Pamëgink. Mano þiniomis, jis nesikandþioja. Ir nesimuða. Gali já net ant grindø parsiversti.

– Ant grindø? Visai neblogai.

Maba Kalochas ið tiesø bakstelëjo mane smiliumi ir tuoj pat, lyg bijodamas nudegti, atitraukë rankà. Draugiðkai pamerkë, tarsi sakytø: mudu abu suprantam, kad visas ðis darkymasis reikalingas tik Dþufinui, todël pakentëk, leisk seniui pasidþiaugti. Seras Maba begarsës kalbos nevartojo, bet galiu laþintis, bûtent tai turëjo galvoje, man pamerkdamas. Toks poþiûris man patiko, nesvarbu, kad buvau pavadintas abejotinu þodþiu „stebuklas“ ir lyg ðvieþia bandelë netgi pamaigytas.

– Sëskit, vyruèiai, – pasiûlë seras Maba Kalochas, plaèiai mostelëdamas á pietø stalà. – Rasiu ðio to geriau uþ jûsiðkius juoduosius nuodus!

Manau, „juodaisiais nuodais“ jis pavadino kamrà, Jungtinës Karalystës gyventojø mëgstamà gërimà, mûsiðkës arbatos ir kavos èionykðtá atitikmená.

– Turbût vël kokia þolienë, – pagieþingai suniurnëjo Dþufinas. Jis visada nirðta, kai mëginama kësintis á maþutes jo silpnybes.

– Tai jau tikrai ne jûsiðkë skysta smala... Ar ji apskritai tinkama gerti? Kad ir kiek jà uþkeikinëtø visi tie skysti gudroèiai... Nesipûsk, Dþufinai! Pirmiau paragauk.

Verta, kaip kaþin kà!..

Seras Maba Kalochas buvo visiðkai teisus. Ant stalo atsiradæs ðviesiai raudonas karðtas gërimas ðiek tiek priminë mano garbinamà Kacharo balzamà, sumaiðytà su kaþkokiø rojaus gëliø aromatais.

– Na, pagaliau ir ðiuose namuose gali gauti ðio to padoraus, – pradëjo atlyþti Dþufinas.

– Tokio pavargusio tavæs nemaèiau nuo tos dienos, kai buvo priimtas Kodeksas, – mûsø ðeimininkas pakilo ið krëslo ir smagiai pasiràþë. – Kam taip galuotis dël kaþkokiø kvailø þmogþudysèiø? Kai Pasaulis tikrai galëjo sugriûti, buvai kur kas ramesnis... Ir teisingai elgeisi!

– Visø pirma, jei bylos neástengiu iðnarplioti per valandà, pats þinai, susier172

zinu... O antra, Maksui ðovë á galvà mintis, kuri man visai nepatinka. Taèiau viskà paaiðkina. Jeigu duris tarp Pasauliø mudu palikome atlapas... Pats supranti, ne juokai!

– Durys tarp Pasauliø niekada nebûna visiðkai uþdaros, laikas þinoti, Dþufinai!

Todël tavo sàþinë ðvari... Na, gerai. Að tavo paslaugoms, bet su sàlyga, kad judu abu iðgersite dar po puodelá mano gërimo. Esu didelis garbëtroðka!

– Nuodëmingieji magistrai! O að buvau susirûpinæs, kad nebeturi në vienos þmogiðkos silpnybës! – nusiðaipë Dþufinas. Ir atsigræþë á mane. – Sere Maksai, nesëdëk lyg pabuèiuotas. Galimas dalykas, jog ðie namai – vieninteliai Eche, kur tikrai nereikia varþytis. Ásidëmëk ir naudokis proga!

– Að nesivarþau. Tik man visada reikia laiko...

– Apsiuostyti? – susidomëjæs paklausë Maba Kalochas. Apskritos jo akys pasirodë esàs pats geranoriðkiausias ið visø mane tyrinëjusiø rentgenø.

– Panaðiai. Daþniausiai tai uþtrunka visai neilgai, o tada ûmai suvokiu, kad jau apsipratau. Bet kartais...

– Kartais tu suvoki, kad su TOKIAIS dalykais apsiprasti neámanoma, netgi nereikia, ir stengiesi sprukti! – mano mintá uþbaigë seras Maba. – Kà gi, visai tinkamas poþiûris. Uostinëkis, stebukle. O að tave jau apuosèiau.

Linktelëjau ir paklusniai paëmiau antrà puodelá.

– Juk gali patikrinti, ar Maksas teisus? – Dþufino pirðtai nervingai bûgnijo á stalà.

– Galiu. Bet kam tikrinti? Ir pats þinai, kad jis teisus. Tiesiog pavargai. Ir ne vien nuo ðitos bylos. Bet toks buvo tavo pasirinkimas – eikvoti gyvenimà tuðtiems rûpesèiams.

– Juk kaþkas turi tai daryti, – suniurnëjo seras Dþufinas.

– Ir bûtinai tu, taigi viskas gerai... Nori, kad paþiûrëèiau, kaip viskas ávyko?

– Þinoma! Jeigu vyrukas ið kito pasaulio bastosi po Echà, privalau bent þinoti, ar jis èia pakliuvo atsitiktinai...

– Vadink daiktus tikraisiais vardais! Labiausiai tave domina, kiek dar nekviestø sveèiø turi galimybæ uþsikarti tau ant sprando.

– Irgi mat aiðkiaregis! Aiðku, kad domina! Toks mano darbas...

– Gerai. Jeigu ásigeisite dar po puodelá, àsotis ant stalo. Tikiuosi, prailgti nespës. Að tuoj...

Tai pasakæs, seras Maba Kalochas, didþiausiam mano apstulbimui, palindo po stalu. Nustëræs pasiþiûrëjau á Dþufinà.

– Kodël?

– Pasiþiûrëk po stalu ir suprasi. Þvilgtelëjau á pastalæ. Þinoma, ten nieko nebuvo. O ko galëjau tikëtis?!

– Durys tarp Pasauliø gali bûti bet kur, – ðvelniai pasakë Dþufinas. – Net ir po stalu, koks skirtumas? Bet tas, kuris nori jas atidaryti, bûtinai turi pasislëpti nuo svetimø akiø. Mabai pakanka sekundës, man prireiktø poros minuèiø. Kiek laiko tu lûkuriavai tos keistos transporto priemonës, kuria atidardëjai á mano miegamàjá?

173

– Apie valandà...

– Pradedanèiajam toks rezultatas neblogas... Viskas, vyruti, priklauso nuo patirties! Nagi, kliûstelëk man ðitos þolienës. Berods bûsiu radæs kaip tik tai, ko reikia pavargusiam þmogui.

– Bûtø neblogai gauti receptà, – pasvajojau.

– Receptà?! Jo nëra. Þinau, kaip Maba gamina savo patiekalus! Jis ið niekur tiesiog pasiima tai, kas pakliûva po ranka.

– Nuodëmingieji magistrai! Mano galva to neiðneða!

– Mano – taip pat. Kol kas. O juk að, jei pameni, Pasaulyje gyvenu ðiek tiek ilgiau nei tu. Ir ne visai tuðèiai leidþiu laikà. Didþiausia bëda, Maksai, kad viskas vyksta labai lëtai.

– Mano bëda – kad viskas ávyksta labai netikëtai!

– Vadinasi, tau sekasi. Pasistenk su tuo susitaikyti.

Kaþkur tolimame svetainës kampe trinktelëjo durys. Seras Maba Kalochas, toks pat þvalus, gráþo prie stalo.

– Dëkui, Dþufinai! Iðvydæs judviejø atvertas duris á tà keistà, anapus jø esantá Pasaulá, patyriau tikrà malonumà. Buvo iðties ádomu!

– Dþiaugiuosi, kad tau patiko. Taèiau kuo daugiau Maksas pasakoja apie tà Pasaulá, tuo maþiau jis man patinka.

– Að ir nesakau, kad jis man patiko. Tik buvo labai ádomu! Seniai nesu matæs nieko panaðaus. Maksai, tu dþiaugiesi, kad iðneðei ið ten kudaðiø?

– Dabar net neásivaizduoju, kad galëtø bûti kitaip. Bet ið pradþiø... Toje smegenø vietoje, kuri tvarko teigiamas emocijas, turbût bûsiu net nuospaudà prisitrynæs!

Seras Maba Kalochas uþjauèiamai palingavo galvà, patogiau ásitaisë krësle ir ið po stalo iðtraukë dubená, pilnà maþuèiø bandeliø. Paragavo, pritariamai linktelëjo ir padëjo savo laimiká ant stalo.

– Valgoma, netgi labai... Ilgai nekankindamas papasakosiu, kaip viskas ávyko.

Visø pirma, Maksai, tu atspëjai. Eche ið tiesø atsirado tavo tëvynainis. Beje, Dþufinai, pirmà kartà matau, kad jo amþiaus ir lyties þmogus pasiþymëtø tokia brandþia intuicija!

– Að taip pat! – pritarë mano ðefas. Paraudau ið pasitenkinimo.

– Galiu jus abu tik pasveikinti. Valgykit, nesibaiminkit! Nors negaliu paaiðkinti, ið kur jos atsirado, taèiau...

– Nuodytojas, – burbtelëjo Dþufinas kimðdamasis á burnà bandelæ. – Valgyk, Maksai. Kad jau mirti, tai visiems drauge!

Bandelës buvo fantastiðkos. Jø skonis man kaþkà priminë, bet kà, negalëjau suprasti.

– Neþinau, kaip jums pavyko, – tæsë seras Maba Kalochas, – taèiau judu, vyruèiai, sukûrët patá beprotiðkiausià susisiekimo tarp dviejø Pasauliø bûdà, koká esu regëjæs.

– Kodël mudu? Já sukûrë Dþufinas, o að tik paklusniai vykdþiau instrukcijas, – 174

pamëginau protestuoti. Svetimø laurø man nereikia. Savø neturiu kur dëti.

– Pagalvok, Maksai, – atsiduso Dþufinas, – negi vienas pats galëjau sukurti tà sumautà tramvajø, jei iki ðiol neþinau, kas jis toks? Kada nors suprasi, kad mudu viskà padarëme kartu, o kol kas tiesiog patikëk mûsø þodþiais.

– Susitaikyk su mintimi, jog artimiausius porà ðimtø metø nesuprasi, kà darai, – pridûrë Maba Kalochas. – Tai gàsdina tik ið pradþiø, o vëliau tampa ádomu... Tiek to, gráþkim prie mano áspûdþiø. Að lankiausi tamsioje ir nykioje gatvëje, kur prieð tave atsivërë durys tarp Pasauliø. Ten slampinëjo þmogus, apsëstas noro þudyti.

Nieko ypatinga, bet... Apsëstieji, Maksai, man patinka: nors jie ir labai primityvûs, stebuklai jiems staèiai ranka pasiekiami... Ir iðkart supratau, kad tas vaikinas jau abiem kojom áklimpæs stebukle. Prie jo artëjo kaþkokios keistos, þmoniø rankomis sukurtos veþëèios, vadinamos tramvajumi. Nesu matæs nieko absurdiðkesnio!

Transporto priemonë privalo vaþiuoti visur, ne tik specialiai nutiestu keliuku, nes joks keliukas negali tæstis be galo...

– Tas keliukas vadinamas bëgiais, – patikslinau að.

– Aèiû, Maksai. Tuomet viskas atrodo kitaip... Kai supratau, kaip tos keistos veþëèios árengtos ir kam jos reikalingos, vos nenumiriau ið juoko! Taèiau apsëstajam tramvajaus pasirodymas taip pat buvo netikëtas. Jis, pamanykite, þinojo, kad toje gatvëje nëra mano minëto specialaus keliuko... Taip, Maksai, að prisimenu: bëgiø.

Todël vargðelis buvo ásitikinæs: tos veþëèios ten vaþiuoti negali... Nuodëmingieji magistrai, kiek nedaug trûksta, kad kai kurie þmonës galutinai prarastø protà!

– Pasakyk, Maba, – paniuro Dþufinas, – kokia tikimybë, kad to tramvajaus sulauks ir kiti þmonës?

– Jø ðansai bemaþ lygûs nuliui. Pirmiausia, to gamtos nesusipratimo pasirodymas kaþkaip susijæs su tenykðèio Mënulio fazëmis ir kitø planetø padëtimi, todël gana retas. Antra, gatvëje praeiviø labai nedaug. Ir treèia, svarbiausia: tas koridorius tarp Pasauliø buvo sukurtas specialiai jam, – Maba linktelëjo á mane. – Todël normalûs þmonës ne tik negalës juo pasinaudoti, bet apskritai jo nematys. Per svetimas duris gali áþengti tik paðvæstas þmogus arba beprotis, kurio asmenybæ beveik prarijo pamiðimas. Gali bûti ramus, tokie sutapimai daþnai nesikartoja. Nebent èia uþklystø pora trejetas tenykðèiø magistrø, taèiau taip nutikti gali visais laikais.

– Bet ten nëra jokiø magistrø, – ákišau savo trigrašá.

– Niekada nedaryk skubotø iðvadø, – priekaiðtingai tarë seras Maba Kalochas.

– Negi kiaurai permanai visus iki vieno savojo Pasaulio ávykius?

– Aiðku, ne, bet...

– Taigi! Jeigu tu në vieno nesutikai, dar nereiðkia, kad jø iðvis nëra. Bûk optimistas: mûsø, magistrø, yra visur!

– Tai sakai, antplûdþio nebus? – su palengvëjimu perklausë Dþufinas.

– Þinoma, ne... Tiesa, viena ádomi detalë! Tame tramvajuje buvo veþëjas.

Deja, neturëjau kada iðsiaiðkinti, kokios tas padaras prigimties. Laisvalaikiu bûtinai pasidomësiu!

– Dþiûgaujantis drimba plonyèiais ûseliais, – ið siaubo nutirpusiomis lûpomis 175

iðtariau að. – Klaikus snukis, kaip já ir þemë neðioja... Jis? – Þinoma! Kas gi kitas? Pirmoji tavo sukurta bûtybë, Maksai. Galëtum bûti jam atlaidesnis. Nieko panaðaus nesu matæs!

– Koks dar veþëjas? – apstulbo Dþufinas. – Maksai, tu nieko apie já nepasakojai!

– Maniau, jûs ir taip viskà þinot... Be to, pasistengiau kuo greièiau já pamirðti.

Kai pamaèiau, vos galo negavau... Ðlovë magistrams, jis labai greitai iðnyko!

– Na na, ir pamanei, kad jis – mylimiausias mano bièiulis... Kur buvo mano galva! Turëjau kaip reikiant tave iðkamantinëti. Vis tas mano praktiðkas poþiûris.

Nusprendþiau, jeigu jau esi èia, visa kita nesvarbu... Maba, kas tasai padaras?

– Kartoju: kol kas neþinau! Galiu pasakyti tik tiek: nieko panaðaus nesu matæs. Jei rasiu laiko iðtirti ðá gamtos reiðkiná, bûtinai praneðiu rezultatus... Taèiau tu, Maksai, pernelyg grieþtas savo kûriniui! Apsëstajam tas veþëjas netgi labai patiko. Jis nusprendë su juo pasikalbëti ir suþinoti, ið kur atsirado tramvajus ten, kur jo bûti negalëjo. Ir dar jis pamanë, kad veþëjas gali tapti geriausiu jo draugu... Tam tikra prasme jis buvo teisus: jie abu – apsëstieji, tik kiekvienas savaip! Þodþiu, tramvajus sustojo, vyrukas álipo, pasisveikino su veþëju, ir jie pajudëjo pirmyn... Ðirdá stingdanèiø smulkmenø apie jø kelionæ pateikti negaliu, nes tingëjau gilintis.

Taèiau po tam tikro laiko apsëstasis atsidûrë Eche, „Rajûno Bunbos“ galukiemyje.

Jis buvo alkanas, iðsigandæs ir jam galutinai nuvaþiavo stogas.

– Kas jam nuvaþiavo? Ir kur? – nustebo seras Dþufinas.

– Stogas. O kur – atleisk, neþinau. Greièiausiai þemyn ir ðiek tiek á ðonà...

Juokauju juokauju! Tik pavartojau jo paties terminà, kad viskà nusakyèiau kuo tiksliau. Tokiais atvejais niuansai itin svarbûs. Maksai, ar galëtum iðversti?

– Na... – Að susimàsèiau. – Tai reiðkia: iðeiti ið proto – iðkart, bet kartu pamaþu, þingsnis po þingsnio grimztant vis gilyn ir gilyn. Að ðá posaká vartoju bûtent tokiais atvejais.

– Puikiai paaiðkinai! – Seras Maba Kalochas liko patenkintas. – O tai, kas ávyko vëliau, judu þinot geriau uþ mane, nes durys tarp Pasauliø uþsivërë ir jûsø bièiulis nustojo mane dominti.

– Klausyk, Maba, o gal galima...

– Negalima!

– Tiek to. Tuomet lik sveikas. Nepamirðk papasakoti apie máslingà ûsuotàjá padarà, kai tik iðsiaiðkinsi.

– O tu uþsuk po tuzino kito dienø... ar netgi anksèiau, tik nebûk toks susirûpinæs. Ir tu ateik, Maksai. Drauge su Dþufinu arba vienas. Þinoma, jei ástengsi mane surasti. Bet ðioje bëdoje nepadedu niekam!.. Kà gi, ponai, uþkraudami savo rûpesèius, suteikëte man malonumà. O tai tikras menas! Likite sveiki.

Ir seras Maba Kalochas staigiu judesiu apvertë stalà, uþ kurio mes sëdëjome.

Stalas su trenksmu griuvo ant grindø, paþiro indø ðukës... Instinktyviai atðokau, krëslas susvyravo ir aš, padaræs kaþkoká idiotiðkà Melifaro skonio salto, šleptelëjau ant patikimiausios atramos.

176

Po sekundës susivokiau, kad sëdþiu ne ant svetainës grindø, o ant þole uþëjusio sodo takelio. Apkvaitæs apsidairiau. Greta ið visos ðirdies kvatojo Dþufinas.

– Maba mëgsta stebinti naujokus. Að po paþinties su juo atsidûriau eþero dugne ir ðliauþiojau ten keturpësèias ieðkodamas „laiptø á virðø“, nes negyvai pamirðau, jog moku plaukti. Kur ten, net faktas, kad toks naudingas ágûdis apskritai egzistuoja, netilpo man galvoje. Prireikë keliø valandø, kol iðsikapsèiau á krantà. Ir keleriø metø, kol prisiminiau, kaip ten atsidûriau. Bet tada supykti ant Mabos, netgi labai norëdamas, jau negalëjau. Gali patikëti, sere Maksai, su tavimi jis pasielgë labiau negu humaniðkai.

– Nieko sau humaniðkumas... Bet man seras Maba vis tiek labai patiko.

– Dþiaugiuosi, kad mudviejø skoniai sutampa. Vaþiuokim. Gali sëstis prie vairalazdës, kelià atgal rasi be vargo.

– O apie kà judu su Maba kalbëjotës pabaigoje? – paklausiau, kai ðiek tiek atitokau po keisto atsisveikinimo su didþiuoju magistru. – Ðiaip esu gana nuovokus, taèiau neperkandau: „O gal galima? – Negalima!“ Dovanokite uþ ákyrumà, bet man baisiai ádomu!

Seras Dþufinas Chali mostelëjo ranka: – Anokia èia paslaptis! Rengiausi paklausti, ar nebûtø ámanoma greitai surasti tavo tëvynainio, pasinaudojus tavimi... na, lyg kokiu pavyzdþiu. Galbût yra koks ypatingas tavojo Pasaulio kvapas, toks neþymus, kad að jo nepajutau... Ar dar kas panaðaus, kas padëtø paspartinti paieðkas.

– Ir? – Pats girdëjai – neámanoma.

– Nejaugi mano tëvynë neturi kvapo? Staèiai skaudu...

– Ji gal ir turi... Tiktai tu, sere Maksai – niekam tikæs pavyzdys!

– Uþgauliojate, – sutrikæs burbtelëjau.

– Prieðingai. Tikrosios magijos praktikavimas jau spëjo gerokai tave pakeisti.

Pats tø pokyèiø gal në nepastebi, bet patikëk: pasinaudojus tavimi kaip pavyzdþiu dabar galima surasti nebent mane... arba Mabà Kalochà.

– Tai irgi aktualu. Pats sakëte, kad nusigauti pas já á sveèius – ne juokø darbas!

– Taip, bet ið pradþiø esu linkæs susekti tà „apsëstàjá“ ir tik paskiau pasinerti á kokià intelektualesnæ veiklà. Pavyzdþiui, pamiegoti... Oho, jau atvaþiavom!

– Dþufinai, o jo drabuþiai? – paklausiau rangydamasis ið amobilerio. – Manau, vaikðtynëms po Echà jie tinka ne kà geriau nei kelnës, su kuriomis atvykau aš.

Labai nusivyliau, nes ðefas tik gûþtelëjo peèiais: – Kà tu! Juk èia Jungtinës Karalystës sostinë! Èia pilna atvykëliø. Vietos gyventojams nëra paslaptis, kad pusë Pasaulio mûvi kelnëmis. Tarkime, laisvojo Gaþino miesto pilieèiai, o apie tavo ðirdþiai mielus pasienio gyventojus net nekalbu... Tad kelnëmis èia nieko nenustebinsi. Laikai, kuomet miestelënai valandø valandas galëdavo spoksoti á uþsieniná kostiumà, seniai praëjo. Dabar á tokius niekus jie nekreipia dëmesio... Kas gero, Melifarai?

177

– Nieko... Lavonø nepadaugëjo, – þvaliai praneðë jis. – Atrodo, þudikëlis pervargo! Visai savæs netausoja... Sere Dþufinai, ar jûs pasirengæs apginti mane nuo ðito nuodais plûstanèio monstro? Neseniai jis grasino mane pribaigti!

Nesusigaudydamas ásmeigiau akis á Melifarà.

– Kada?..

Buvau visai pamirðæs vakarykðtá Lonli-Loklio koncertà, po kurio Garbiojo Virðininko Dieniniam Pasturgaliui tikrai grësë ðioks toks pavojus. Et, tuðtybiø tuðtybë!..

– Ar neásiþeisi, Melifarai, jei pribaigsiu tave kiek vëliau? Šiu ávykiø fone þmogþudystë – labai banalus poelgis. Nenorëèiau pagarsëti kaip apgailëtinas neþinomo genijaus epigonas.

– Na ir suskëlei! Juk þudo damas, o að – vyriðkis ir dar paèiame jëgø þydëjime!

Numojau ranka: – Anoks èia skirtumas. Mirtis yra mirtis!

– Filosofas! – pritariamai linktelëjo Dþufinas. – Uþeik pas mane, Melifarai.

Mums kaip tik reikalingas nuovokus plevësa, dar neiðkvaiðæs nuo visko, kas èia dedasi. Jau pasiunèiau ðauksmà serui Kofai, jis paþadëjo prisidëti prie mûsø po pusvalandþio.

– Þinoma, tik baigs ðveisti pyragà ir išklausys ðvieþiausià anekdotà, – entuziastingai palingavo Melifaras. – Kofà galima suprasti: galø gale tai ir yra visas jo darbas!

Kabinete Dþufinas dribo á krëslà ir nei ið ðio nei ið to plaèiai nusiðypsojo: – Mudu su Maksu padarëm viskà, kà galëjom! Dabar, Melifarai, tavo eilë.

Tikrai þinoma, kad þudikas – Makso tëvynainis. Kà siûlai?

– Kostiumas atkrinta, – iðkart pareiðkë Melifaras. – Laikai, kai kelnëto þmogaus pasirodymas buvo ávykis, jau praëjo...

– Juk sakiau! – gráþtelëjo á mane Dþufinas.

– Dël kalbos – tas pats. Þinoma, su ðiais poþymiais bûtø galima padirbëti, bet ilga gaiðatis... – Melifaras suleido pirðtus po turbanu. – Pagalvok, Maksai, kuo dar tavo tëvynainis galëtø skirtis nuo... mmm... dovanok, nuo normaliø þmoniø. Kuo nors, kas atkreipia dëmesá, ko nepaslëpsi net tokioje margoje minioje. Ar niekas neateina á galvà?

– Turiu susikaupti, – tariau að. – O tai geriausiai sekasi iðvietëje. Gal ten ir apðvies mane geniali idëja. Atleiskite, ponai, gráðiu po valandëlës.

– Po valandëlës, kurgi ne! – tarpduryje mane pasivijo kandi Dþufino replika.

Ir iðvykau paèiø trumpiausiø atostogø, á kurias teisæ turi kiekvienas þmogus visuose pasauliuose. Droþdamas koridoriumi iðgirdau vienà ið mëgstamiausiø „arijø“ ir nusprendþiau prieiti arèiau, kad dar kartà pasimëgauèiau jos atlikëjo draugija.

– Buliaus papai! Kokio mëðlo jai ið tavæs reikia, Fuflosai? Tegul droþia pas tuos, kurie tokiame mëðle kapstosi!.. – Generolas Bubuta Bochas baikðèiai apsidairë ir iðvydo draugiðkà mano išraiškà. Kaip tik buvau iðniræs ið uþ kampo.

– ...Nes tuos garbingus þmones jos pasakojimas tikrai sudomins, – neatitrauk178

damas þvilgsnio nuo mano gera linkinèio veido mediniu balsu uþbaigë seras Bubuta.

Jo pavaduotojas ir giminaitis kapitonas Fuflosas iðvertæs akis iðdarinëjo kaþkokià neregëtà kvëpavimo gimnastikà.

– Kà tik paliepiau, kad pas jus atsiøstø liudininkæ, turinèià informacijos apie bylà, kurià jûs, sere Maksai, drauge su seru Chali tiriate nuo vakar vakaro! – pagarbiai praneðë Bubuta. Pasirodo, kai labai pasistengia, jis moka visai normaliai kalbëti!

– Puiku, – rimtai pasakiau að. – Jûs, sere Bochai, pasielgëte, kaip reikalauja ástatymai ir bûtinybë.

Garbës þodis, jis su palengvëjimu atsiduso!

Kai gráþau á Dþufino kabinetà, ten buvo linksma. Guvi rudaplaukë ledi, pasipuoðusi brangiu ryðkiai raudonu lochiu, sukinëjo rankose puodelá su kamra ir koketiðkai þvilgèiojo á holivudiðkà Melifaro fizionomijà. Man pasirodë, kad jos lengvabûdiðkø flirtø laikai pasibaigë prieð koká ðimtmetá, taèiau ledi aiðkiai manë kitaip.

– Ðtai ir seras Maksas, – Dþufinas nepatingëjo konstatuoti labiau nei akivaizdø faktà, o tokiø dalykø jam senokai nëra nutikæ. – Pradëkite, ledi Èedzi.

Dama atsigræþë á mane. Kai pamatë mano kostiumà, jos veidas iðtáso ir jame atsirado pati nenuoðirdþiausia ið visø maloniø ðypsenø. Ji skubiai nusisuko, ir að dël to në kiek nenusiminiau. Apsiginklavæs sklidinu puodeliu kamros, kukliai atsisëdau á savo vietà.

– Aèiû jums, sere! Jei þinotumët, su kokiais pabaisomis man teko susidurti Miesto policijoje! Jie ne tik nepasiûlë damai puodelio kamros, bet netgi patogaus krëslo. Man teko sëdëti ant kaþkokios klaikios taburetës!

– Ásivaizduoju! – Dþufino veide ðvietë nuoðirdi uþuojauta. – Taèiau man pasirodë, kad èia jus atvedë kur kas rimtesni nemalonumai.

– Taip, sere Chali! Jau ryte mane buvo apëmusi negera nuojauta. Þinojau, kad nereikia eiti apsipirkti! Ir nëjau, nes savo nuojautomis pasitikiu. Bet vëliau mano draugë ledi Hedli atsiuntë man ðauksmà. Ji labai norëjo su manimi pasimatyti ir að negalëjau jai atsakyt. Susitarëm susitikti „Roþiniame burivuche“. Nusprendþiau nesikviesti amobilerio ir nueiti pësèiomis, nes gyvenu Aukðtøjø Sienø gatvëje, taigi...

– Iki „Roþinio burivucho“ – pora þingsniø, – linktelëjo Melifaras. Ledi Èedzi paþvelgë á já su neslepiamu, anaiptol ne motiniðku, ðvelnumu.

– Taip, sere! Jûsø iðmanymas mane stulbina... Gal ir jûs gyvenate netoliese?

– Ne, bet kaip tik ketinu ten persikelti, – patikliai prisipaþino Melifaras. – Tæskite, neprilygstamoji!

Dama ið pasitenkinimo net paraudo. Að vargais negalais uþgniauþiau juokà.

Kaip atrodytø, jei pradëèiau prunkðti?! Ledi, be abejo, atsisakytø duoti parodymus, kol nebûsiu ketvirèiuotas. Juoba Mirties Mantija aiðkiai ir neatðaukiamai nubraukë mano menamà vyriðkà patrauklumà.

179

– Iðëjau ið namø, nepaisydama blogos nuojautos. Ir ji manæs neapgavo!

Nespëjau nueiti në kvartalo, kai ið uþ kampo iðniro kaþkoks baisus barbaras, apsirengæs bjauriu, purvinu lochiu su rankovëmis ir mûvintis ðlykðèiomis kelnëmis.

Ir tas parðas svyrinëjo! Niekada nesu maèiusi tokio girto vyriðkio, gal tik mano pusbrolis Dþamisas kartà buvo panaðiai prisisiurbæs. Bet tai nutiko dar prieð Kodekso epochà, todël Dþamisà galima suprasti ir jam atleisti... Be to, tas girtas niekðas uþsimojo ant manæs peiliu. Jis netgi perplëðë mano naujà skabà, kurià tik vakar nusipirkau Dirolano krautuvëlëje! Ásivaizduojat, kiek ji man atsiëjo!.. Pakæsti negaliu tokiø vyriðkiø, todël ið pradþiø skëliau jam antausá ir tik tada iðsigandau. O jis suðnypðtë ir pasakë kaþkoká keistà þodá. Atrodo, „ðeliundra“... taip, „sena ðeliundra“... Matyt, tai kaþkoks barbarø keiksmas. Paskui jis nubëgo. Að gráþau namo persirengti ir pasiunèiau ðauksmà Hedli, kad nesupyktø dël mano vëlavimo. Ir paaiðkinau, kodël uþtrukau. O Hedli pasakë, kad ten galëjo bûti tas pats þmogþudys, apie kurá raðë „Echo bruzdesiai“, ir tuomet jau ið tikrøjø iðsigandau... O Hedli patarë ateiti pas jus, þinoma, ne asmeniðkai pas jus, sere Chali, o á Namà prie Tilto... Tada iðsikvieèiau amobilerá ir atvaþiavau èia. Ðtai ir viskas. Ar jûs manote, kad ten tikrai buvo þudikas? Bet jis toks silpnas! Neásivaizduoju, kodël tos nelaimingos moterys jo nesudorojo? Vienas antausis – ir baigta...

– Aèiû, ledi Èedzi! – iðkilmingai tarë Dþufinas. – Manau, jûsø dràsa iðgelbëjo ne tik jûsø paèios, bet ir daugybës kitø gyvybæ. O dabar keliaukit namo.

Apgailestauju, kad mûsø susitikimas buvo toks trumpas, bet mes turime kuo greièiau surasti jûsø skriaudikà.

– Jûs já rasite, ponai, net neabejoju!

Ledi iðëjo gracingai siûbuodama klubais ir svaidydama mums ilgesingus þvilgsnius – šiek tiek pasisukdama, per petá. O laimës kûdikis Melifaras gavo tokià aistringà atsisveikinimo ðypsenà, kad nuo jos svorio vos nesusileido ant grindø. Kai ledi Èedzi pagaliau paliko kabinetà, vargðelis uþvertë akis á lubas: – Nuodëmingieji magistrai, ir uþ kà man tokia bausmë?! Juk nesu koks ruèkis!

– Uþtai, jeigu kokios, pardavëjo vieta Dorolano krautuvëlëje tau garantuota!

– nusiðaipë Dþufinas. – Na, sere Maksai, ar prisiminei, kuo skiriesi nuo „normaliø þmoniø“, jei vartotume ðio nevykusio meiluþio terminijà?

Tylëdamas gûþtelëjau peèiais ir baigiau gerti atvësusià kamrà. Nuo „normaliø þmoniø“ að skyriausi daug kuo, ypaè dabar. Privalëjau suprasti, kuo buvæ mano tëvynainiai skiriasi nuo dabartiniø. Linksmas nuotykis su Bubuta ir ðirdá draskanti ledi Èedzi iðpaþintis atitraukë mane nuo samprotavimø ðia tema.

– Ðtai ir að! – Seras Kofa Jochas apdovanojo mus nerûpestinga sotaus þmogaus ðypsena. – Praðau atleisti uþ pavëlavimà, mane sulaikë vienas ádomus ávykis. Jûsø ðauksmas, Dþufinai, pasiekë mane ant „Senojo dyglio“ slenksèio...

Paðokau apversdamas krëslà. Puodelis, laimë, tuðèias, terkðtelëjo ant grindø.

– Koks aš asilo galva! – suklikau. – Kaip galëjau pamirðti?! Sriuba, Melifarai! „Atilsio sriuba“! Dþufinai, prisimenat, kas su manimi dëjosi? Suprantama, kad jis svyrinëjo! Kurgi ne! Þinoma, ten buvo mano tëvynainis! Vaikinas uþvalgë sriubytës!

180

Dabar jam ne þudynës galvoj!

– Ðtai ir viskas, – su palengvëjimu atsiduso Dþufinas. – Baigësi mûsø kanèios.

Didþiuotis nëra kuo, tiesiog pasisekë. Juk þudikas galëjo metø metus bastytis po Echà ir misti kuo nors kitu.

– O kas tau nutiko su ta sriuba? – nustebæs paklausë Melifaras. – Ponai, kaþkodël jûsø nesuprantu!

– Maksui negalima valgyti „Atilsio sriubos“, – paaiðkino Dþufinas. – Bet nesumanyk pokðtauti, vyruti! Ta sriuba já veikia kaip nuodai. Iðsrëbæs lëkðtæ, tris dienas tysojo it ràstas, o að niekuo negalëjau pagelbëti.

– Vargðelis, – su uþuojata tarë Melifaras. Ðtai kodël tu amþinai kaþkoks sudirgæs! Lyg Lonli-Loklis tau pasturgalyje lindëtø. Et, vyruti, daug netenki!

– Norëèiau, kad mano gyvenime tai bûtø didþiausia netektis, – gûþtelëjau peèiais. – O be tos sriubos kaip nors iðtversiu.

– Dabar man viskas aiðku, – netikëtai pareiðkë Kofa. – Galit á „Senàjá dyglá“ siøsti Lonli-Loklá. Þudikas ten. Per já ir uþtrukau.

– Að pats nuvaþiuosiu! – Melifaras vienu ðuoliu atsidûrë ant slenksèio. – Negi galabysi toká gamtos stebuklà! Be to, mûsiðkis Meistras Nereikalingø Šypsenø Nutraukëjas skaitinëja mano popierius. Bûtø nuodëmë atimti ið jo malonumà.

– Vaþiuosim drauge. – Dþufinas pakilo nuo stalo. – Man taip pat ádomu. Kà jau kalbëti apie Maksà, kuris staèiai privalo pasisveikinti su tëvynainiu... O seras Kofa irgi turi teisæ á savàjà laurø dalá.

Atvirai kalbant, didelio entuziazmo nejauèiau. Juk teks susitikti su þmogumi, atvykusiu tuo paèiu keliu kaip ir að. Per manàsias, pasak Dþufino, Duris tarp Pasauliø. Jei bûtø mano valia, niekur neièiau. Bet manæs, lyg tyèia, niekas neatsiklausë.

Prie amobilerio vairalazdës pasodino mane: kelias gana tolimas. Pakeliui seras Kofa trumpai iðdëstë mums savo áspûdþius: – Tuoj po vidurdienio á „Dyglá“ uþsuko kaþkoks keistas tipas. Ne paslaptis, kad ponas Èemparkarokë staèiai dievina keistus tipus! Jo devizas – kuo blogiau, tuo geriau. Èemparkarokë toks pat smalsus kaip pirmàjà dienà, kuomet ið Murimacho salos atkako á Echà... Tai ðtai. Atvykëlis jau nuo slenksèio pareiðkë, jog visos bobos... kad já skylë danguje, kaþkoks kvailas þodis – iðkrito ið galvos!

– Ðliundros, – pasufleravau. – Jis tikriausiai pasakë, kad visos bobos – ðliundros!

– Tikrai, sere Maksai! Bene tu dar ir aiðkiaregis?

– Ne. Taèiau maniakai... na, tokie þmonës, kaip ðis vyrukas, paprastai ásikanda kokià vienà frazæ ir nuolat jà kartoja. Tà patá jis drëbë ir tai ruèkei: „sena ðliundra“. Todël...

– O kà tai reiðkia? – susidomëjo Melifaras.

– Nieko ádomaus. Maþdaug „negera moteris“... O tiksliau: „labai negera, iðtvirkusi moteris“.

Iðgirdæs mano „vertimà“, Melifaras staèiai praþydo. Bet að tæsiau paskaità: 181

– Tokie vyrukai visada bûna kupini pretenzijø moterims. Visoms be iðimties arba tik blondinëms, arba tik storulëms, kaip kada.

– Neplepëk, kai ðitoks greitis, – subambëjo Dþufinas. – Oracijas palik rëþti serui Kofai.

– Èemparkarokæ suþavëjo jau vien tas nesuprantamas þodis. Dël visa pikta savo sveèiui jis pritarë. Vyrukas paklausë, ar Èemparkarokë neturi ko nors, kas sumaþintø jo kanèias. Smuklininkas nusprendë, kad klientas norëtø gauti lëkðtæ garsiosios jo sriubos. Ir ðliûkðtelëjo paèios aðtriausios. Tasai ið pradþiø nesiryþo net ragauti, bet Èemparkarokë prisiekë savo mamyte, kad tai geriausias vaistas nuo visø kanèiø. Ir vaikinas paragavo. Jam patiko. Dar ir kaip! Pats Èemparkarokë tvirtina niekada neregëjæs, kad kas ðitaip þavëtøsi jo virta sriuba. Iðsrëbæs lëkðtæ, sveèias pabëgo. Èemparkarokë suprato, kad vyrukas neturi pinigø ir neþino, jog Eche uþ visus alkanus sumoka Karalius. Daþnas atvykëlis to neþino, todël neretai pakliûva á visokias kebeknes... Èemparkarokei tai ne naujiena! Jis pasidþiaugë papildæs savàjà „baidykliø kolekcijà“ ir vël dirbo toliau. Taèiau po valandos naujasis jo draugelis sugráþo. Èemparkarokë pamatë já trypinëjantá prie slenksèio ir ðûktelëjo, kad uþeitø, nes nieko nesàs skolingas. Ir ápylë jam dar vienà lëkðtæ, o vyrukas vis marmaliavo apie „kanèiø palengvinimà“. Kai uþëjau á „Senàjá dyglá“, ten jau spietësi minia smalsuoliø. Prekyba vyko gyvai kaip niekad, taigi Èemparkarokës gerumas atsipirko jam ðimteriopai. Be to, ir þmonëms buvo á kà akis paganyti! Su atvykëliu dëjosi keisti dalykai. Po antros lëkðtës jis pradëjo klejoti, o po treèios suðoko toká ðoká, kokio kaip gyvas nesu regëjæs. Matyt, koká nacionaliná... Paskui jis uþsnûdo, o að nusprendþiau, kad jau gana uþgaiðau. Taip jausdamasis jis vistiek niekur neiðeis! Be to, Èemparkarokë paþadëjo man nenuleisti nuo jo akiø. Pamaniau, kad tas keistuolis galëtø bûti mûsiðkis klientas, nes labai neáprastai elgiasi. Netgi toptelëjo galvon: „Ar jis tikrai þmogus?“ Taèiau man, senam kvailiui, netoptelëjo prisiminti Èemparkarokës pasakojimà, kaip jûs, Dþufinai, nusitempëte á „Dyglá“ ðá vargðà berniukà... „Vargðas berniukas“, þinoma, buvau að. Dþufinas, prisiminæs andainykðtá savo neapdairumà, atgailaudamas atsiduso.

Prie „Senojo dyglio“ durø að susiraukiau. Ði uþeigëlë tikriausiai visai ðauni, bet mano organizmui atrodë kitaip. Jau ant slenksèio pajutau kylant ðleikðtulá. Þmoniø èia spietësi tiek, lyg visi sostinës gyventojai vienu metu bûtø gavæ Laisvës nuo rûpesèiø dienà. Taèiau pamatæ grësmingà mûsø kompanijà, miestelënai pradëjo palengva skirstytis. Ruèkis Èemparkarokë nutaisë protingà veidà ir puolë energingai ðluostyti ir taip ðvarias lëkðtes.

Ant plataus medinio suolo miegojo mano tëvynainis. Laimë, ne koks moksladraugis. To jau bûtø per daug! Amþiumi visai tiko man á tëvus, o gal pirma laiko já susendino nelengvas maniako gyvenimas. Atrodë tas ponas klaikiai: murkðlinas apsiaustas, suglamþytos kelnës, savaitës senumo ðeriai, tamsûs ratilai po akimis... Vargðelis! Ir dar gerokai padaugino „Atilsio sriubos“. Ðvokðèiantis, trûksmingas jo kvëpavimas anaiptol neliudijo fizinës gerovës. Jeigu bûtø staiga 182

miræs mûsø akyse, në kiek nebûèiau stebëjæsis: reikalai aiðkiai krypo ton pusën.

Dþufinas bjaurëdamasis susiraukë: – Ir ðito gamtos stebuklo paieðkoms sugaiðome visà parà? Fe, kaip negraþu! Èiupk já, Maksai, ir dingstam. Èemparkaroke! Ar turi kà pridurti prie to, kà papasakojai serui Jochui?

Ruèkis truktelëjo peèiais: – Kà bepridursi, sere Garbusis Virðininke! Negraþiai iðëjo! Ið pradþiø jis buvo toks juokingas, o paskui pradëjo kriokti, po visà uþeigà gainiotis kaþkà neregimà...

Na, lankytojai buvo patenkinti, þmonës mëgsta paþiopsoti á kvailelius, netgi á ligonius. O vëliau jis griuvo ant suolo ir uþmigo... Bet, manau, neilgai trukus jis ðnekuèiuosis su tamsiaisiais magistrais! Tokius dalykus uoste uþuodþiu. Sakau jums, jis tuoj uþvers kanopas, kaip kaþin kà!

– Dëkui uþ gerà þinià. Neprieðtarausiu, – suniurnëjo seras Dþufinas. – O tu ðaunuolis, Èemparkaroke!

Smuklininkas nuðvito, bet aiðkiai nesuprato, uþ kà já giria. Dþufinas metë man pavargusá þvilgsná: – Èiupk já, Maksai! Ko lauki? Ðokti jis vis tiek neketina.

Atsidusau ir kaire ranka padariau áprastà judesá. Leisgyvis maniakas jaukiai ásitaisë tarp mano nykðèio ir smiliaus. Èemparkarokë net iðsiþiojo: á Echà jis atvyko per patá Kodekso epochos ákarðtá ir netgi menki stebuklai jam vis dar naujiena. Susiraukiau ið pasiðlykðtëjimo ir mes iðëjom. Man ir amobilerá teko vairuoti.

Su ta šlykštyne saujoje!

Bendro darbo salëje skubiai atsikraèiau savo lengvo, taèiau nemalonaus neðulio, patëðkæs „tëvynainá“ tiesiai ant kilimo. Ir nuëjau plautis rankø. Esu tipiðkas neurastenikas, todël ðitokie dalykëliai mane lengvai iðmuða ið vëþiø. Oi, kaip man nepatiko tas maniakas! Matyt, todël, kad mudu labai daug kas siejo, o jis atrodë toks neapetitiðkas!.. Atsidusau ir nupëdinau atgal.

– Gal reikëtø já atgaivinti? – svarstë seras Dþufinas Chali, su akivaizdþiu pasibjaurëjimu apþiûrinëdamas mûsø laimiká. – Daug kebeknës, bet norëèiau þinoti...

Kà norëtø þinoti mano ðefas, rodos, ásivaizdavau... Palaiminti neþinantieji!

– Neimk á galvà, sere Maksai, – smagiai tarë Dþufinas.

Suprasti, kas su manimi dedasi, jam visada pavyksta anksèiau, negu að pats suvokiu savo nuotaikø permainà. Taèiau ðiandien jo paguoda kaþkodël susivëlino.

– Tai nëra tavo nervø iðbandymas. Tai – malonumas, nes turime galimybæ suþinoti tai, ko lig ðiol neþinojom. Aukðèiau nosá, vyruti!

– Nesu tikras, kad ðios slëpiningos þinios pagerins man apetità, – subambëjau.

Seras Kofa ir Melifaras þiûrëjo á mus nesusigaudydami.

– Niekis, – tarë jiems Dþufinas. – Savotiðkos ðeimyninës bëdos... Verèiau imsiuosi ðio graþuolëlio.

– Bijau, kad jam jau niekas nepadës, – pasakiau. – Prisimenate, að nuo 183

vienos lëkðtës vos nenugaiðau, o ðitas laimës kûdikis iðsrëbë tris!

– O að në nesirengiu jam padëti! Taèiau iðpaþintá atlikti jis gal ir panorës... – Dþufinas priklaupë greta mûsø laimikio ir pradëjo masaþuoti jam ausis, paskui ëmësi gerklës. Ritmingi judesiai tiesiog kerëjo. Bent jau mane. „Verèiau nusisuk, Maksai, – mano galvoje nuaidëjo begarsis Dþufino patarimas. – Tau visai nebûtina tai matyti!“ Su dideliu vargu nusukau akis. Ir kaip tik laiku: seras Dþufinas Chali padarë tai, ko nieku gyvu nebûèiau tikëjæsis ið tokio solidaus, respektabilaus ir pagyvenusio dþentelmeno. Ðaiþiai riktelëjæs, jis uþðoko nelaimingajam maniakui ant pilvo ir tuoj pat kûlvirsèia nusirito ðalin.

– Senokai neteko taip mankðtintis, – stodamasis tarë Dþufinas. – Na, dabar jis su mumis pasiðnekuèiuos!

Ir tikrai: mano tëvynainis krustelëjo.

– Kela! – ðûktelëjo jis. – Ar èia tu, Kela? Þinojau, kad prisikasi iki manæs!

Taip ir reikia, vyruti...

Lyg per sapnà priëjau prie to nelemto padaro.

– Kuo tu vardu? – paklausiau.

Kvailystë. Negi man rûpi jo vardas? Bet nieko gudresnio nesumàsèiau.

– Neþinau. Manæs jau niekas niekaip nevadina... Gal turi tos sriubos? Ji tikrai numalðina skausmà...

– Vargiai... – Mano nuomonë ðiuo klausimu buvo tvirta. – Be to, nuo jos gali mirti.

– Skiedalai... að jau miræs, bet mane prikëlë. Kas mane prikëlë?

– Að, – pareiðkë seras Dþufinas Chali. – Gali nesivarginti ir nedëkoti.

– Ar kas gali pasakyti, kur að esu? – paklausë nelaimingasis. – Þmogus turi teisæ þinoti, kur jis mirë...

– Esi taip toli nuo namø, kad miesto pavadinimas nebeturi reikðmës, – pasakiau.

– Vis tiek að turiu þinoti.

– Tu esi Eche.

– Èia Japonija? Bet në vienas nepanaðus á japoniûkðtá... Tu mane maustai?

Visi mausto... Að taip ilgai vaþiavau... Neprisimenu, kodël... Ir tos ðliundros, jos taip pat nenorëjo sakyti, kur að esu. Þinoma, jos dþiûgavo, kad taip áklimpau!

Niekis, ten, kur jas pasiunèiau, daug nepasilinksmins...

Man këlë nuostabà, kad jokie likimo verpetai neprivertë ðito kryptingo þmogaus suabejoti savo poelgiø teisingumu. Seras Maba Kalochas pavadino já apsëstuoju. Taip ir yra. Apsëstasis.

– Kela þadëjo, kad èia man padës numirti, – netikëtai pareiðkë jis. – Ar tu ir esi tas, kuris padës?

– Kas tasai Kela? – paklausiau.

– Tramvajaus valdovas... að neþinau, kas jis toks. Jis paþadëjo man, kad viskas greit baigsis... kad nurimsiu. Jis ketino mane nuþudyti, bet apsigalvojo.

184

Pasakë, kad tai padarys kiti... Kela – draugas... kaþkada turëjau dar vienà draugà, vaikystëje... Uþmuðiau jo kalæ, nes ji rujojo, o tai ðlykðtu!.. Kela – taip pat draugas. Geriausias... geriausias ið visø. Að neþinau... – Jis pamëgino pasikelt ir paþvelgë á mane lyg su siaubu, lyg su meile. – A, paþástamas veidas! Kaþkur esu tave matæs. Tik be ðitø skarmalø. Sapne... maèiau... Taip.

Jo jëgos seko. Jis uþsimerkë ir nutilo.

– Kur jis galëjo mane matyti? – nustebau.

– Ogi didþiajame mûðyje uþ arkliamëðlius, kai tu narsiai vadovavai galingai penkiø barbarø ordai! – pagelbëjo Melifaras.

– Uþsièiaupk, – suniurzgë seras Kofa. – Ar nematai: èia dedasi tokie dalykai, kuriø mudu su tavimi nepajëgûs ne tik suprasti, bet netgi tikëtis...

– Nëra taip baisu, Kofa. Viltis turi mirti paskutinë! – þvaliai pareiðkë Dþufinas ir atsigræþë á mane. – Jisai juk pasakë: sapne! Kur kitur?! Patinka tau ar ne, bet judu sieja tam tikras tvirtas ryðys. Labai pavojingas ryðys. Tai ypatinga problema, Maksai. Þodþiu, tau teks já nuþudyti.

– Man?!

Maþa pasakyti, kad pasijutau priblokðtas, að negalëjau patikëti savo ausimis.

Pasaulis pradëjo byrëti – lëtai, lyg smëlio krûva, pro kurià pradundëjo sunkiai pakrautas savivartis.

– Dþufinai, kodël turiu já þudyti? Juk mirties bausmë seniai panaikinta, pats sakëte... Be to, jis ir taip ilgai netrauks.

– Ne jis man rûpi. Rûpi tu. Ðis atëjûnas pasinaudojo tavo Durimis. Dabar visko paaiðkinti negaliu. Ne laikas ir ne vieta... Privalai suprasti viena: jeigu vyrukas mirs sava mirtimi, jis atvers tau naujas Duris. Jos tykos tavæs visur.

Niekas neþino, kaip tai gali nutikti, o tu per maþai patyræs, kad laiku susigaudytum. Ir uþ tø naujø Durø laukia mirtis, nes dabar jo kelias veda tik ten... O nuþudæs savàjá ábrolá, tu nutrauksi tà idiotiðkà, bergþdþià, ne tavo pasirinktà likimø ryðá. Ir þinok: svarstyti nëra kada. Jis mirðta. Todël...

– Supratau, Dþufinai, – linktelëjau að. – Neþinau kaip, taèiau viskà supratau.

Jûs absoliuèiai teisus.

Pasaulis aplink mane virpëjo ir tirpo. Byrëjo milijonais smulkuèiø ryðkiø þieþirbø. Viskas ûmai nuðvito ir kartu nublanko. Ir að tarytum iðvydau, ne – pajutau kaþkoká trumputá koridoriø, jungiantá mane ir tà merdëjantá pamiðëlá... Ir smarkiai suabejojau, kad mes – du skirtingi þmonës. Mudu buvome Siamo dvyniai, ðiurpûs mugiø iðsigimëliai, skirtumas tik toks, kad mus jungiantis siûlas, uþuot apaugæs kûno skaidulomis, slëpësi nuo þiopliø þvilgsniø kaþkokiame kitame matmenyje. Að viskà þinojau, gal ne nuo pat pradþiø, bet kai bëgau plautis rankø, tarsi tai galëtø pagelbëti, jau þinojau, tikrai! Bet slëpiau nuo savæs klaikià tiesà, kol Dþufinas balsu nepasakë to, ko nenorëjau iðgirsti.

Suklupau ant keliø ðalia pasibaisëtino savo antrininko ir ið vidinës jo apsiausto kiðenës iðtraukiau praðmatnø firmos „Profilain“ virtuviná peilá. O tada, neuþsimojæs ir nesusimàstæs, smeigiau tà peilá á jo saulës rezginá.

185

Niekada nebuvau galiûnas. Veikiau prieðingai. Taèiau tas smûgis visiðkai pakeitë mano nuomonæ apie mano paties galimybes. Peilis perskrodë kûnà it sviestà, nors taip, rodos, nebûna...

– Tu prisikasei iki manæs, draugeli...

Paskutiniuose mirðtanèiojo þodþiuose áþvelgiau daugiau sveiko proto negu kituose ðios beprotiðkos dienos ávykiuose. O tada vël nupëdinau plautis rankø. Tik taip galëjau atlyginti sau uþ dràsà.

Kai sugráþau atgal, su kibirais ir skudurais jau pluðëjo jaunesnieji tarnautojai.

Lavono nebuvo. Mano kolegos tarðkino indais sero Dþufino kabinete.

– Aèiû, kad taip greitai iðneðët kûnà! – pasakiau sësdamas á savo vietà. – Turbût juoksitës, bet að dar nesu nieko nuþudæs. Net medþioklëje. Vienos Dþubos Èabobargo lëlës, kurià savo rankomis suskaldþiau á grindiná, manau, galima neskaièiuoti. Tai, kas ávyko dabar, prilygsta nekaltybës praradimui, todël bûkit atlaidûs.

– Jo niekas neiðneðë, berneli, – tyliai pasakë Kofa. – Jis tiesiog iðnyko, iðkart, vos tau iðëjus. Bet kraujas ant kilimo liko. Taèiau ten jau daro tvarkà.

– Kaip einasi, sere Maksai? – Dþufinas pastûmë man puodelá karðtos kamros.

– Pats þinot. Normaliai. Tiktai keista... Pasaulis dar ne visai telpa mano galvoje, jei suprantamai pasakiau...

– Þinau. Bet tai greitai praeis. Tu viskà padarei teisingai. Net nesitikëjau, kad taip puikiai susitvarkysi.

– Juk ne veltui dëviu Mirties Mantijà! – nusiðypsojau að. Juokas – vienintelis man þinomas bûdas greitai atsikvoðëti.

– Sere Dþufinai, man reikia iðgerti, – pareiðkë Melifaras. – Maniau, tarnaudamas ðitoje Pamiðëliø prieglaudoje jau bûsiu prie visko pripratæs, bet dabar matau, kad nedelsiant turiu iðgerti. Tuoj pat.

– Jau pasiunèiau ðauksmà á „Rajûnà“, – patikino já Dþufinas. – Tikiuosi, dvi minutes ištversi?

– Nesu tikras... Ið pradþiø tos jûsø pagoniðkos apeigos, paskiau svarbiausio daiktinio árodymo iðnykimas... O jûs, þinoma, net nesirengiate nieko paaiðkinti?

– Nesirengiu. Mielai paaiðkinèiau, bet... Taip reikëjo, vyruti, patikëk mano þodþiu!

– Tikrai? O gal èia tik naujoviška pramoga, o að atsilikau nuo mados? Sere Kofa, bent jûs mane nuraminkit!

– Man taip pat reikia iðgerti, – geraðirdiðkai nusiðypsojo seras Kofa Jochas. – O tada – að tavo paslaugoms.

– Ne Slaptoji paieðka, o kaþkokia naðlaièiø prieglauda, – prunkðtelëjau. – Na, padûriau að tà vyrukà ir, ásidëmëkite, viso labo tik vienà! Na, iðnyko jis kaþin kur...

Didelio èia daikto! Beje, man... irgi reikia iðgerti. Prisidedu.

– Mano komandoje – vieni girtuokliai, – padarë iðvadà Dþufinas. – Vienintelë viltis – Lonli-Loklis... O kur jis pats?

186

– Jûs mane kvietëte, sere? – Duryse pasirodë Lonli-Loklis. – Vis dar nesuradot þudiko?

Mes susiþvalgëme ir pasileidom kvatoti. Visi keturi. Ið pradþiø tai labiau priminë masinæ isterijà, bet po keliø sekundþiø mums tikrai tapo linksma. Ðurfas áëjo vidun, atsisëdo á savo krëslà ir susidomëjæs leido mus akimis. Sulaukæs, kol aprimsim, jis perklausë: – Tai kas girdëti apie þudikà?

– Su juo jau susitvarkëm, seras Maksas já nusmeigë, o lavonas iðnyko... – vël pratrûko juoku Melifaras.

Prisidëti prie jo linksmybës nebeturëjau jëgø. Laimë, kurjeris su padëklu ið „Rajûno Bunbos“ jau skrebeno duris. Paèiu laiku! Kaip gyvas nemaniau, kad galëèiau vienu mauku iðlenkti sklidinà tauræ, kad ir kas joje bûtø. Juoba „Dþubatiko kvaitalo“. Bet organizmas, matyt, pats þino, ko jam reikia, ir kartais daro tikrus stebuklus.

– Sere Dþufinai, – ramiai pradëjo Lonli-Loklis, – bent jûs pasakykit...

– Melifaras visiðkai teisus, sere Ðurfai. Maþdaug taip viskas ir buvo... jei neminësim kai kuriø pikantiðkø detaliø.

– Maksai, kodël to ëmëtës pats? Ir dar tokiu primityviu bûdu? – Lonli-Loklyje prabudo teisëtai pasipiktinæs, diletanto chaltûros áþeistas profesionalas.

– Tai kad að esu kraugerys, Ðurfai, – kukliai nudelbiau akis. – Kartais tiesiog neástengiu susivaldyti... Ðá kartà garsiau uþ visus þvengë seras Dþufinas Chali. Manau, ið palengvëjimo.

Pagaliau jis suprato, kad atsikvošëjau.

– Taèiau tai labai negerai! – susirûpino Lonli-Loklis. – Turint jûsø talentà, Maksai, reikia mokëti tvardytis. Jei neprieðtarausit, parodysiu jums kelis paprastus kvëpavimo pratimus, padedanèius ugdyti savikontrolæ ir pasiekti vidinæ ramybæ.

Dël savo „oficialaus draugo“ pasistengiau surimtëti: – Aèiû, Ðurfai. Man tikrai bûtø ne pro ðalá. Taèiau prisipaþinsiu: að tik pajuokavau. Vëliau papasakosiu, kas nutiko. Bent tiek, kiek galësiu... Bijau, kad labai nedaug!

– Jeigu tai paslaptis, man geriau neþinoti, nes paslapties pagarsinimas áþeidþia Tiesà.

– Supratai? – seras Kofa gráþtelëjo á Melifarà. – Ðtai tau atsakymas á visus klausimus!

– O man jau nusiðvilpt, – svajingai pareiðkë Melifaras. – Iðgëriau ir palengvëjo.

Trauk jus magistrai su visomis ðiurpulingomis jûsø paslaptimis! Gyvenimas ir be jø visai neblogas! Tiesa, kol seras Ðurfas dar èia... Ar tu, kraugery siaubûne, vis dar manai, kad ið judviejø pasiðaipiau? Sere Maksai, að á tave kreipiuosi!

– Þinoma, – abejingai tariau að. – Bet man jau taip pat nusiðvilpt.

– Tuomet privalai susipaþinti su mano tëvu ir gauti mano nekaltumo árodymà.

Sere Dþufinai, ar galite leisti sau prabangà netekti mudviejø abiejø iðkart? Nors vienai dienai!

187

– O kam jûs man reikalingi? – gûþtelëjo peèiais Dþufinas. – Dinkit ið mano akiø nors ðià akimirkà! Bet vienai dienai, ne ilgiau! Sutarta? Sere Kofa, sere Ðurfai!

Pratinkitës prie minties, kad rytoj uþ Jungtinës Karalystës saugumà atsakingi bûsite tik judu. O ðiànakt – apskritai tik Kuruðas. Gerai, gudruti tu mano? – ir Dþufinas ðvelniai pakedeno pûkuotà paukðèio sprandukà. – Að pats ketinu kiaurà parà miegoti, ledi Melamori, iðmintingai vadovaujama savo dëdulës, jau bus paspringusi brangiu vynu, ðiedu susirengë á kaimà gàsdint kaèiø... Ðe tau ir Slaptoji paieðka, visuomenës ramybës garantas, nër ko pridurti!

– Tai kaip, sere Maksai? – gráþtelëjo á mane Melifaras. – Jei iðvaþiuosime ðiànakt, po poros valandø bûsime vietoje. O jeigu amobilerá vairuosi tu, tai ir po valandos. Kaimo oras, sotus maistas ir mano tëtis... Patikëk, tai ðio to verta! Mama, beje, ne prastesnë...

– Sotus maistas, tëtis ir mama – nuostabu, – apsalau að. – O greitas vaþiavimas – dar geriau. Tu genijus, Melifarai! Lieku amþiams tau skolingas. Aèiû, Dþufinai. Judu abu staèiai gelbstite man gyvybæ.

Në kiek neperdëjau. Pakeisti aplinkà man ið tikrøjø reikëjo, taèiau kad taip pasiseks, nedrásau net svajoti.

– Tai kà, eime?

Melifaras jau trypèiojo ant slenksèio. Jis ne ið tø, kas mëgsta uþsibûti vienoje vietoje. Ypaè, kai veiksmø planas jau parengtas.

– Eime, eime... Dþufinai, ar ðità niûrià praðmatnybæ privalau valkioti visur?

Turëjau omenyje savo Mirties Mantijà, ne patá tinkamiausià kostiumà poilsiui kaime!

– Tau pasisekë. Ðitais skarmalais privalai puoðtis tik mieste. O anksèiau kostiumëlis tau, regis, patiko, – kandþiai ðyptelëjo Dþufinas.

– Jis man ir dabar patinka. Tik nenoriu, kad tenykðtës viðtos ið baimës nustotø dëjusios kiauðinius... Ar pasakiau kà ne taip?

– Nuodëmingieji magistrai, vël paslaptys! – gràþydamas rankas suvaitojo Melifaras. – Maksai, kad tave skylë danguje, kas tos „viðtos“? Patikëk kaimo vaiku, kiauðinius deda tik kalakutës!

Kol Melifaras màsliai þvalgësi po mano apartamentus ir spëliojo, asketizmas ar ðykðtumas privertë mane èia apsigyventi, að spëjau apkabinti Armstrongà ir Elà, pasimëgauti bosingu savo kaèiukø murkimu ir iðsakyti jiems visà banaliausiø ðvelnybiø rinkiná. Tada pakilau á miegamàjá ir drabuþiø spintos gelmëse susiradau skudurø, daugmaþ atitinkanèiø miglotà mano supratimà apie poilsiui skirtà kostiumà. Á svetainæ gráþau uþsimetæs pustuðtá kelioniná krepðá.

– Esu pasirengæs!.. Bijau, kad apie mano gyvenimo bûdà susidarei paèià nepalankiausià nuomonæ. Nieko nepadarysi: dievinu lûðnas.

– Kà tu, èia ðaunu! – numojo ranka Melifaras. – Jokiø ištaigø. Tikras vieniðo didvyrio urvas. Tikrai, Maksai, labai romantiðka.

– Gal norëtum prieð kelionæ iðgerti? Bijau pasirodyti pats nesvetingiausias ðei188

mininkas ðitame nuodëmingame miestuke... Tik nieko neturiu, nebent pasiøsèiau á „Sotøjá skeletà“...

– Ir ðlovë magistrams! Jau ir taip padauginau Valdyboje. Ir kvaitalo, ir kamros, ir visko, kas pasitaikë po ranka. Vaþiuojam, Maksai, nes krintu ið nuovargio. O tu, ko gera, juo labiau!

– O að kaip tik niekur nekrintu. Pamirðai, kad esu „naktinis pasturgalis“. Mano laikas dar tik prasideda. Eime!

– Þinai, Maksai, tu ið tikrøjø labai grësmingas, net juokas ima! – sësdamasis á mano amobilerá pareiðkë Melifaras. – Pomëgis naktinëti, nutrûktgalviðkas vairavimas, niûrus þvilgsnis, juodas lochis... Net sriubos tu nevalgai, ne taip kaip visi normalûs þmonës... Jau nekalbu apie kvailà tavo áprotá paèiam galabyti bejëgius valstybës nusikaltëlius. Viso to vienam þmogui daugoka. Ne veltui Melamori tavæs bijo!

– Bijo?!

– Þinoma, negi nepastebëjai? Kai pamaèiau, kaip ji á tave þiûri, pamaniau: „Baigta, vaikine, gali pasikasyti subinæ, atsirado rimtas konkurentas!“ O paskiau supratau, kad mano akcijos dar laikosi. Ledi bijo tavæs lyg klaikaus sapno.

– Kaþkokia nesàmonë... Ko jai manæs bijoti? Melamori – ne kvailutë miestelënë, pasirengusi prileist á kelnaites, kai uþsuku krautuvëlën nusipirkti kokio nereikalingo ðûdniekio...

– Taigi, kad ne kvailutë! Ir þmones paþásta geriau nei kiti. Toks jos darbas! Ogi pats jos ir paklausk, kodël bijo... Ak, gal imt ir nusnûst, kol vaþiuosim?

– Tuomet vaþiuosim labai ilgai. Nes vienintelis kelias, kurá moku rasti be iðmintingø tavo patarimø, veda á Tuðèiàsias Þemes. Áþûliai melavau, nes neþinojau në to kelio.

– O man atrodë, kad tu apie visus þinai viskà... Kaip Dþufinas.

– Viskà, iðskyrus adresus, gimimo datas ir kitus beprasmius duomenis.

– Be reikalo taip galvoji. Nes apie daþnà þmogø në þinoti daugiau nëra ko... Kà gi, komanduosiu... Maksai, ar apie tà ávyká ir tu nieko nepapasakosi? Paslaptys paslaptimis, bet ið smalsumo galiu ir galà gauti.

– Tai buvo neteisëtai gimæs mano brolis! – sukuþdëjau ðiurpiu balsu. – Ir kadangi abu pretenduojam á mûsø tëtuðio palikimà – du kuinus ir krûvà mëðlo – pasinaudojau tarnybine padëtimi ir prieðininkà paðalinau.

– Labai juokinga, – nusiminë Melifaras. – Vadinasi, paslaptis iðties baisi?

– Jei bûtø mano valia, – suniurnëjau, – paslaptis galëtø ir nebebûti paslaptis...

Bet kad baisi, tai tikrai. Tokia baisi… net neádomu... Trumpai sakant, jeigu nebûèiau jo nuþudæs, mirèiau pats. Tai bûtø tarsi Kibirkðties praradimas, tik dar nemaloniau.

– Kokios baisybës! – Melifaras turëjo neiðsenkamø geros nuotaikos atsargø. – Tiek to, trauk magistrai tà tavo paslaptá. Maksai, tuoj posûkis kairën... na, ir ralistas ið tavæs iðeitø, vyruti!

– Beje, kokie paproèiai jûsø namuose? Kai Dþufinas nusitempë mane á sveèius 189

pas senàjá Maklukà, manæs vos netrenkë apopleksija: neðikai, palankinai, gaujos tarnø, ceremonijos per pietus... Ar pas jus irgi panaðiai?

– Pasiþiûrëk á mane, sere Maksai! Negi að panaðus á sûnø þmoniø, kuriems prie ðirdies grieþta tvarka? Mamos nuomone, sveèias turi tik vienà ðventà pareigà: iðeiti sotus. O tëvas pripaþásta tik vienà taisyklæ: jokiø kvailø taisykliø, ir taðkas! Ar þinai, kad ið jo malonës að netgi likau be vardo?

– Tikrai... Negalëjau suprasti, kodël visi tave vadina pavarde? Norëjau paklausti, bet pamaniau, gal tavo vardas koks pernelyg idiotiðkas...

– Ir patausojai mano savimeilæ? Tuðèiai stengeisi: ðita liga nesergu ir kitiems nelinkiu! O vardo að tiesiog neturiu. Kai gimiau, tëvas jau buvo iðvykæs á savo garsiàjà kelionæ. Mama kasdien siuntinëjo jam ðauksmus ir klausinëjo, kaip mane pavadinti. Ir kasdien jam á galvà ðaudavo vis naujas vardas. Todël kità dienà ji dël visa pikta perklausdavo, o rezultatas, kaip pats supranti, bûdavo toks pats. Kai man sukako treji, mamai ðita gaiðatis galutinai ágriso ir ji grieþtai pareikalavo atsakymo.

Bet nuostabusis seras Manga tuo metu, lyg tyèia, buvo labai uþimtas, kas já þino, kuo... Ir pareiðkë: „Kam jam iðvis reikia vardo, kai turi tokià pavardæ?!“ O mano mamos paþiûros á ðeimyninæ santarvæ buvo nepajudinamos: „Tegul viskas bus taip, kaip tu nori, mielasis, paskiau pats kauksi vilko balsu!“ Taigi á ginèus ji nesivëlë, juoba buvo kalbama ne apie jos, o tik apie mano vardà... Nuo to laiko taip ir gyvenu! Taèiau daugiau tikrai neturiu kuo skøstis!

– Puikumëlis! O man viskas prieðingai: vardà turiu, bet tai vienintelis dalykas, uþ kurá galiu padëkoti tëvams.

– Tikrai, juk tu turi tik vardà! – linktelëjo Melifaras. – Ar pas jus taip priimta?

– Ne... Taèiau matei mano namus! Nemëgstu nesaikingumo.

– Teisybë!.. O dabar – dar kartà á kairæ... Vis dëlto sumaþink greitá, tuoj prasidës prastesnis kelias.

– Sumaþinti greitá? Nieku gyvu! – iðdidþiai ðûktelëjau ir mes pasileidome per duobes.

– Atvykom, – su palengvëjimu atsiduso Melifaras, kai privaþiavome aukðtà sienà, apsivijusià kaþkokia kvepianèia þaluma. – Kaip ir gyvi iðlikom?! Ne, Maksai, vis dëlto tu pabaisa! Ir ðitoká pabaisà að atsiveþiau á savo namus... Bet kà beveiksi, negi ðauksiesi á pagalbà Dþufinà! Jis dar blogesnis. Eime, sere Nakties Koðmare.

Didþiulio dvaro gyventojai jau buvo ramiai sumigæ. Todël mudu nudroþëm á virtuvæ ir tyliai sudorojome viskà, kas pasitaikë po ranka. Tada Melifaras palydëjo mane á maþutá, bet labai jaukø kambará.

– Vaikystëje, kai sirgdavau ar bûdavo liûdna, visuomet miegodavau èia.

Patikëk, tai geriausia vieta namuose! Gulkis. Tuos, kam pasitaikë sunki diena, kaip tau ðiandien, ðis kambarys veikia išties stebuklingai. Pirmiausia, nepaisant visø tavo áproèiø, greitai uþmigsi. Antra... Na, pamatysi pats. Tremtinys mano senelis Filas Melifaras ðià pastato dalá statë pats. O Slaptosios Þolës ordine jis nebuvo visai neþymus þmogus...

– Tikrai? Dþufinas padovanojo man jø didþiojo magistro galvos raiðtá.

190

– Oho! Tau labai pasisekë. Pasistenk jo nepamesti: galingas daikèiukas! Einu, jei tuoj pat neuþmigsiu, numirsiu... Iki rytojaus, pabaisa!

Likau vienas. Malonus nuovargis prislëgë krûtinæ lyg pliuðinë pagalvëlë. Geras jausmas. Nusirengiau ir keturpësèias pedantiðkai iðþvalgiau èionykðtá „sapnø stadionà“. Aptikæs antklodæ, nëriau á ðiltà jos tamsà. Man buvo gera ir ramu. Miego vis dëlto nenorëjau, bet gulëti ant nugaros ir màsliai stebëti lubas... Kas gali bûti geriau!

Tamsios lubø sijos kerëte kerëjo. Man atrodë, kad jos palengva siûbuoja, tarsi bangos labai ramioje jûroje. Ritmingas jø sûpavimas migdë. Uþmigau ir sapne regëjau visas savo pamëgtas vietas: miestà kalnuose, angliðkà parkà, tuðèius paplûdimius. Tik Echo niekad nebesapnuodavau. Nieko keista: ðis miestas jau tapo kito gyvenimo dalimi, jo gatvëmis að vaikðèiojau tikrovëje. Ðá kartà ið vieno sapno labai lengvai pakliûdavau á kità: sapnus keièiau, kaip pats panorëdavau. Kai nusibosdavo vaikðtinëti po parkà, persikeldavau á paplûdimá; kai ágrisdavo vienatvë tarp smëlio kopø, atsidurdavau funikulieriaus kabinoje. Kelis kartus kaþkur netoliese girdëjau tylø Mabos Kalocho juokà, bet jo paties taip ir nesuradau... Taèiau net tuo kaþkodël buvau patenkintas.

Atsibudau prieð vidurdiená labai laimingas ir ramus. Praeities ávykiai man atrodë lyg neblogas nuotykiø filmas, ateitis nekëlë nerimo, o dabartimi buvau visiðkai patenkintas. Nusiprausæs ásisupau á ðviesiø, gelsvø atspalviø skabà ir lochá, kuriuos vakar buvau iðsirinkæs, kad pabrëþtø kontrastà niûriai mano uniformai, ir pasiunèiau ðauksmà Melifarui. „Jau ant kojø? Nieko sau! Net að dar voliojuosi! Tuomet leiskis þemyn, iðgerk kamros su garsiuoju mano tëtuðiu. Arba vienas, jeigu jis jau iðëjo. Að ateisiu po pusvalandþio“.

Nusileidau á svetainæ, kur man prieð akis atsivërë tikrai nuostabus vaizdelis.

Neaprëpiamø gabaritø dëdulë nunëræs galvà stovëjo prie stalo ir zyzë: – Bet kodël, tëve...

– Todël, kad taip bus geriau, – beprarandanèio kantrybæ þmogaus balsu atsakë jo paðnekovas, neaukðtas, grakðtus vyriðkis, kurio rudi plaukai buvo supinti á praðmatnià kasà. Prisiekiu Pasauliu, kasa siekë grindis! Ávertinæs situacijà supratau, kad jis ir yra seras Manga Melifaras, mano karðtai mylimos „Enciklopedijos“ autorius.

– Labà rytà, ponai!

Leisdamasis á svetainæ, að spinduliavau ið pasitenkinimo. Tai buvo keista, nes paprastai varþausi naujø þmoniø ir nekenèiu susipaþinimø.

– Labà rytà, sere Maksai! Pasisveikink su sveèiu, Bachba!

– Labà rytà, sere Maksai! – paklusniai pakartojo liûdnasis milþinas.

– Gerai, vaikine, eik pas tà prekeivá! Tik þiûrëk: mums reikia ðeðiø arkliø. Ðeðiø, ne tuzino! O man jø iðvis nereikia, bet jeigu taip praðai... Tik ne tuzinà!

Aiðku?

– Aiðku, tëve! Likit sveiki, sere Maksai, jûs atneðëte man sëkmæ! – Ir 191

pralinksmëjæs milþinas iðëjo ið svetainës.

– Mano vyresnëlis, sere Maksai, – aiðkiai stebëdamasis tarë seras Manga. – Kaip sakoma, „jaunos aistros“ kûdikis... Galva neiðneða, kaip man taip iðëjo?!

– Jûs, sere Manga, ið tiesø labai aistringas þmogus, – nusiðypsojau ir ásipyliau kamros. Garbës þodis, ji buvo ne prastesnë nei „Rajûne“!

– Net pats netikiu... Be jo ir Melifaro, kuriø vienø uþtektø apkartinti tëvo ðirdþiai, yra dar vidurinysis sûnus, seras Anèifa Melifaras. Gëda sakyti, bet jis piratas! Ir, jei tikëtume uosto lieþuvautojais, vienas ið paèiø pavojingiausiø. Nors toks pat neiðnaðus þmogelis kaip að.

– Jûrininkui tai tik á naudà, – tariau að. – Keliauti patogiausia neapsikrovus, o kadangi savo paties kûnà palikti namie gana keblu, geriau, kai jis kompaktiðkas!

– Jûs, matyt, puikiai susigiedojot su mano jaunëliu, – nusiðypsojo seras Manga.

– Jûsø lieþuvis taip pat iki juosmens!

– Be to, jis turi tik pavardæ, o að – tik vardà. Ið mudviejø puikiausiai iðeitø vienas visavertis pilietis.

– Irgi teisybë... O jûs ið tiesø gimëte Vuko grafystës ir Tuðèiøjø Þemiø pasienyje? Tokiø vyrukø ten kaþkodël nemaèiau!

– Að taip pat! – Man teko ðaltakraujiðkai gûþtelëti peèiais. – Matyt, esu didis originalas!

– Atrodo, kad taip... Sere Maksai, tikriausiai turiu jûsø atsipraðyti...

– Nuodëmingieji magistrai! Uþ kà?

– Kol Melifaras drybso, galiu atskleisti jums paslaptá. Andai jis klausinëjo apie kai kuriuos jûsø tëvynainiø paproèius. Dabar, atrodo, suprantu, kam jam to prireikë.

– Iðtikimø draugø ritualai?

– Taip. Melifaras jau kà nors iðkrëtë?

– Ne jis. Kitas þmogus.

– Kad mane skylë danguje! Matote, esu tuðèiagarbis. Ir jeigu ko neþinau... Þodþiu, negalëjau apsijuokti prieð savo jauniausià sûnø. Teko sugalvoti, kad vidurnaktá gatvëje reikia traukti kaþkokias kvailas dainas...

– Tas vaikinas traukë jas vidurdiená. Nes naktimis paprastai sëdþiu darbe, todël dalyvauti koncerte nebûèiau galëjæs. Bet mudu jau susitarëme. Jis paþadëjo pasitenkinti muzika, kuri skamba taurioje jo ðirdyje.

– Ðlovë magistrams! Nes ásismaginau ir nutariau, kad...

– Kad paskutinæ metø dienà reikia iðvalyti vienam kito tupyklas? Tai mane labiausiai sukrëtë.

– Kà jûs, sere Maksai! Ðito pasakyti að negalëjau. Juk þinau, kaip viskas yra Tuðèiosiose Þemëse. Kokios jau ten tupyklos!

– Vadinasi, tai buvo bendra kûryba. Prie jûsiðkës versijos nagus prikiðo ir Melifaras.

– Tik neiðduokit manæs, sere Maksai! Juk bûtø nei ðis nei tas, – kvatodamas tarë seras Manga.

192

– Atiduoti jus to plëðrûno malonei? Nieku gyvu! – prisiekiau að. – Bet su sàlyga, kad kilstelësite man ðtai tà dubená.

Ir ëmiau skaniai triaukðti maþuèius, trapius teðlainiukus.

Po pusryèiø, nelaukdamas Melifaro, iðëjau ið namø ir klaidþiojau po apylinkes tol, kol iðalkau. Gulinëjau þolëje, uostinëjau gëles, prisikroviau pilnas kiðenes margø akmenëliø ir lyg uþkerëtas spoksojau á debesis. Ta diena buvo viena iš paèiø graþiausiø mano gyvenime.

Vakare pamaèiau Melifaro mamà, kurios monumentalios formos atskleidë milþino Bachbos atsiradimo paslaptá. Taèiau ji buvo tokia graþi, kad gniauþë kvapà.

Ne þmogus, o skulptûra. Ir labai þvitri skulptûra.

Stebëjausi pats savimi: iðkart po vidurnakèio uþmigau kaip gerutis! Tiesa, turëjau rimtà motyvà: dar viena naktis maþajame kambarëlyje padovanojo man naujà stebuklingø sapnø porcijà. Be to, visà dienà laigæs po laukus, buvau nusikalæs.

O rytas prasidëjo visø greièiausiu vaþiavimu, koká buvo regëjæs ðis Pasaulis: pamigusá Melifarà reikëjo skubiai nugabenti á Namà prie Tilto. Ið lenktyniø su laiku jokio malonumo jis nepatyrë, nes ant galinës sëdynës ramiai sau baigë sapnuoti. Kai pagaliau atvykome, turëjau gerokai papluðëti, kol átikinau Garbiojo Virðininko Dieniná Veidà tà malonø uþsiëmimà tæsti jo paties kabinete. Atlikæs ðià nelengvà uþduotá, patraukiau namo ir pasinaudojau savo naktinio tvarkaraðèio privalumais: vël nëriau po antklode, dabar jau Armstrongo ir Elos draugijoje.

Saulei leidþiantis atvykau á Namà prie Tilto ir buvau maloniai nustebintas: ledi Melamori jau buvo gráþusi, vël linksma ir pasirengusi naujiems þygdarbiams.

– Puiku, – tariau nuo slenksèio. – Esat skolinga man pasivaikðèiojimà, neprilygstamoji! Pamenate?

– Pamenu. Eime dabar? Seras Dþufinas jus iðleis.

– Turbût iðleisiu. – Pro praviras kabineto duris pasigirdo niûrus ðefo balsas. – Man vis tiek teks kiurksoti èia iki iðnaktø.

– Uþgriuvo koks darbas?

– Uþgriuvo! Kasmetinis praneðimas Rûmams mane uþgriuvo! Po tuzino dienø baigiasi ðie nuodëmingi metai, prisimeni? Ir ðitoje nelaimëje tu man padëti kol kas negali. Todël dþiaukis gyvenimu, bet tik iki vidurnakèio!

Smagiai ðvilptelëjau: iki vidurnakèio, mano apskaièiavimais, liko geros penkios valandos. Pastaruoju metu viskas itin gerai klojasi! Net neramu...

– Bet su viena sàlyga, sere Maksai, – sustojusi ant slenksèio pareiðkë Melamori. – Jokiø amobileriø. Apie jûsø vairavimà pasakoja baisybes!

– Puiku, – sutikau að. – Vaikðtinësime pëstute, gerai apðviestomis gatvëmis, kur daug þmoniø. Kai patekës pilnatis ir að pavirsiu klaikia pabaisa, jûs galësite prisiðaukti pagalbos. Beje, imkite pavyzdá ið Melifaro ir kreipkitës á mane „tu“, ko èia su mumis, vilkolakiais, ceremonytis!

Melamori sutrikusi ðyptelëjo: 193

– Negaliu iðkart imti tujinti... Esu kitaip auklëta!

– Uþtai að galiu. Pasitreniruokit kokias deðimt minuèiø, o að bûsiu, koks esu – netaðytas stuobrys. Gerai?

– Þinoma, Maksai. Turbût pamanysit, kad að – visiðka kvaiða, bet... Þodþiu, pasiûlymas vaikðèioti ten, kur daug þmoniø – pats tas! Pradþiai.

– „Pradþiai“ – skamba viliojamai! Pirmyn, neprilygstamoji!

Mûsø vaikðtynës po Echo centrà buvo kupinos jaudulio. Mane persekiojo mintis, kad ðiai idilei kaþko trûksta. Tik vëliau supratau: Melamori neturëjo portfelio, kurá galëèiau paneðëti. Uþtai pabaigoje mudu smaguriavome èionykðte ledø atmaina maþame sodelyje Gurigo VII Pergaliø aikðtëje. Tad sugráþusios vaikystës atmosferai negalëjai nieko prikiðti! Að jauèiausi pajaunëjæs dvideðimèia metø, o ledi Melamori, ko gera, ir visais devyniasdeðimt! Netgi plepëjomës mudu kaip du nekalti mulkiai, kol neuþvedþiau man knietëjusios temos.

– Melamori, seniai norëjau tavæs paklausti...

– Nereikia, Maksai! Atrodo, þinau, ko jûs... tu... ketini klausti.

– Tikrai? Statau koronà, kad neatspësi!

– Neatspësiu?! – pasiðiauðë ji.

Pasirinkau teisingà kelià: panaitë buvo azartiðka lyg nuolatinis hipodromo lankytojas.

– Norëjai paklausti, kodël að tavæs bijau! – iðdroþë ji. – Duokð koronà! – Nuo ðios maþutës kvailos pergalës jai iðraudo veidas.

– Imk, neprilygstamoji! – Ðvystelëjau auksinæ monetà ant staliuko, prie kurio sëdëjome. – Suvynioti, o gal tu neprietaringa?

– Suvyniok! Prietaringa nesu, taèiau... maþa kas!

– Puiku. Bet statau deðimt koronø, kad në pati neþinai, ko bijai!

– Að neþinau?! Juk nesu beprotë, kad bijoèiau neþinia ko! Tiesiog tu... jûs... Að neþinau, kas jûs esate. O neþinomybë... tik ji mane ir gàsdina!.. Praloðei, sere Maksai? Pinigus ant stalo! Tebûnie, pavaiðinsiu tave kuo nors brangesniu. Nori „Karaliaus prakaito“?

– Nuodëmingieji magistrai! Kodël ne „Karaliaus ðlapimo“? Kas tai?

– Pats brangiausias likeris, þinoma, ið tø, kuriø galima laisvai nusipirkti...

– Pirmyn, uþsakyk to savo „prakaito“.

– Ne mano, o Karaliaus... Atrodo, tu mane vis dëlto prakalbinai, sere Slaptasis sekly!

– Atrodo. Bet vis tiek nieko nesuprantu. Esu visai paprastas þmogus... na, turiu ðiokiø tokiø keistenybiø, kurias pateisina mano kilmë. Seras Manga Melifaras galëtø apie tai paskaityti ádomià paskaità.

– Nusiðvilpt man ant jo paskaitø, – atsiduso Melamori. Tegul skaito jas Lukfiui. Jis dievina visokius etnografinius paistalus... Paragaukite likerio, Maksai.

Jis tikrai nuostabus, nors ir abejotino pavadinimo... Be to, mums jau laikas. Seras Dþufinas bus jûsø... tavæs pasiilgæs.

Likeris ið tikrøjø buvo neblogas, nors ir nesu likeriø mëgëjas.

194

Savo damà palydëjau namo: matyt, taip priimta visuose Pasauliuose, net jeigu dama – neprilygstamoji Meistrë Persekiotoja. Pakeliui mudu tylëjome, kol Melamori ryþosi viskà išdëstyti iki galo: – Viskas gerai, sere Maksai. Tikriausiai. Tiesiog man kyla kai kuriø abejoniø.

Nesakau, kad jomis tikiu, bet... Þodþiu, jø yra. Aiðku, tu nesi nelabasis. Ir ne maiðtaujantis magistras, kuris gráþo á Echà. Tokie dalykai pernelyg akivaizdûs, abejoniø jie nesukeltø. Bet iki „normalaus þmogaus“, netgi „keistuolio“, jums irgi toloka. Að tikrai nesusigaudau... Jeigu jums ádomu, jûs man labai patinkat. Bet nuo jûsø... nuo tavæs... sklinda kaþkokia grësmë. Ne apskritai grësmë, o grësmë man, nors konkreèiai nieko pasakyti negaliu. Seras Dþufinas turbût galëtø man padëti, bet nenori, juk paþásti já... Todël iðsiaiðkinti teks paèiai. Ir að iðsiaiðkinsiu, kad tave skylë danguje!

– Aiðkinkis... – truktelëjau peèiais. – O kai iðsiaiðkinsi, pasakyk ir man. Nes apie tà menamà grësmæ að nieko nenutuokiu. Paþadi?

– Paþadu. Bet tik tiek ir galiu paþadëti... Labos nakties, Maksai!

Melamori dingo anapus masyviø senoviniø durø, vedanèiø á jos apartamentus.

O að patraukiau á Namà prie Tilto. Ávertinti mudviejø pasimatymo rezultatø nepajëgiau: viena vertus, jie atrodë man daugiau nei viltingi, bet kita vertus...

Gûþtelëjau peèiais: laikas parodys. Ðiaip ar taip, reikia priminti Lonli-Lokliui, kad pamokytø mane tø savo kvëpavimo pratimø. Atrodo, artimiausiu laiku man prireiks antþmogio savitvardos!

Po keliø dienø, kai jau buvau bemanàs, kad istorija su mano tëvynainiu galutinai nugrimzdo praeitin, ið miego mane prikëlë sero Dþufino Chali ðauksmas. Kiek anksèiau, nei buèiau norëjæs. „Budinkis, sere Maksai! – apsnûdusioje mano sàmonëje þvaliai nuskambëjo ðefo balsas. – Pasaulyje esama kur kas ádomesniø dalykø uþ nykø sapnà, á kurá spoksai jau iðtisas ðeðias valandas! Tarkime, vizitas pas Mabà Kalochà. Uþvaþiuosiu po pusvalandþio“.

Paðokau lyg ágeltas. Pasigirdo nepatenkintas iðsigandusios Elos miauktelëjimas.

Armstrongas, tenka pripaþinti, net ausies nekrustelëjo... Per ketvirtá valandos iðsimaudþiau, apsirengiau ir iðtuðtinau àsotá kamros. Tai buvo rekordas. Todël liko laiko pasëdëti krësle ir galutinai iðsibudinti.

– Maba praneðë, kad jau yra pasirengæs atsakyti á kai kuriuos klausimus. Mums pasisekë, Maksai: senis nedaþnai vykdo savo paþadus! – Dþufinas atrodë labai patenkintas. – Jau pradëjai eiti sero Ðurfo mokslus? Savitvardos tau gali prireikti!

– Pradëjau... Bet man pakaks vien pamatyti serà Mabà. Jo veidas – geriausi man þinomi raminamieji.

– Esi teisus, vyruti... Nors tai tik iliuzija. Ið tiesø nesu matæs pavojingesnio padaro... Ir geriau mokanèio nuraminti, – susimàstæs linktelëjo Dþufinas, o að likau praþiota burna.

Sero Mabos Kalocho namus suradome greièiau nei praëjusá kartà. Po Kairájá 195

krantà pasisukinëjome tik ketvirtá valandos.

Svetainëje nieko nebuvo. Ðeimininkas pasirodë po keliø minuèiø. Rankose seras Maba laikë didþiulá padëklà ir nepatikliai já apþiûrinëjo.

– Norëjau nustebinti jus kuo nors neáprastu, bet tai atrodo visai nevalgoma! – Jis ðvystelëjo padëklà, að susigûþiau laukdamas baisaus bildesio. Bet padëklas dingo dar nepasiekæs grindø.

– Þinau, Maba, kad nemëgsti kartotis, bet mudu bûtume laimingi vël gavæ gurkðtelëti tavo raudonojo lakalo. To, kuriuo vaiðinai praëjusá kartà, – viltingai papraðë Dþufinas.

– Kà gi, jei esate tokie neiðrankûs ir netrokðtate naujø pojûèiø... Tebûnie!

Seras Maba pasilenkë po stalu ir iðtraukë àsotá bei tris maþuèius dailius puodelius. Jie pasirodë man tarsi paþástami.

– Dar nesusivokei, Maksai? Maba rûpestingai kaiðioja tau panosën tavo paties praeitá, – ðyptelëjo Dþufinas.

– Tikrai! Nuodëmingieji magistrai, juk èia puodeliai ið ðventinio mamos servizo. Pasakysiu jums kaip paslaptá, sere Maba, að jo nekenèiau! O bandeliø, kuriomis vaiðinote praëjusá kartà, galëjai nusipirkti bistro ðalia redakcijos, kur að dirbau. Fe, koks esu bukas!

– Veikiau nepastabus. Be to, nebuvai pasirengæs èia pamatyti daiktus ið savojo Pasaulio. O þmogus daþniausiai mato tik tai, kà yra pasirengæs matyti. Þinok tai ateityje! – Tai taræs, ið pastalës iðtraukë pyragà.

– Moèiutës! – pareiðkiau neabejodamas. – Mano moèiutës obuoliø pyragas!

Sere Dþufinai, tuojau ásitikinsite, kad mano tëvynë – ne pats blogiausias pasaulis!

– Ne, Maksai! – vël suglumino mane seras Maba. – Ne tavo moèiutës, o jos draugës, kuri kaþkada davë jai receptà. Pamaniau, kad originalas bus geriau negu kopija... Tiek to. Turbût jau supratot, vyruèiai, kad jûsø uþdavinukà að iðsprendþiau. Sveikinu, Maksai: tu sukûrei Doperstà, o tai gana keista, nes esi mûsø amato naujokas... ir apskritai labai keista.

– Kà að sukûriau? Kas tas Doperstas? – gailiai paklausiau. – Kaip apskritai galëjau sukurti kaþkà, apie kà nieko nenutuokiu?

– Paprastai taip ir bûna, – tarë Dþufinas. – Manau, jog tas, kuris sukûrë Visatà, taip pat neturëjo supratimo, kas yra Visata!

– Nemëgstu skaityti paskaitø, bet dël tokio daug þadanèio naujoko galima nusiþengti net savo áproèiams! – atsiduso seras Maba Kalochas. – Taigi: Pasaulyje yra daug máslingø bûtybiø. O tarp jø pasitaiko Doperstø. Nesakyèiau, kad jie prieðiðki þmonëms, taèiau... mes pernelyg skirtingi, kad galëtume vieni kitus suprasti. Doperstai atsiranda ið niekur ir minta mûsø baimëmis, nerimu ir negeromis nuojautomis. Neretai jie perima kokio nors þmogaus pavidalà ir, atsibastæ pas jo draugus, gàsdina juos netikëèiausiais iðsiðokimais ar tiesiog þvilgsniu...

Galiu pasakyti, kieno pavidalà tu netyèia suteikei savo sukurtam Doperstui. Tà veidà matei vienà vienintelá kartà, vaikystëje, gatvëje. Tu jo iðsigandai ir prabliuvai.

O paskiau pamirðai – iki tol, kol atëjo laikas atverti Duris tarp Pasauliø. Ðiam ávy196

kiui buvai gerai pasirengæs: bergþdþioms dvejonëms neeikvojai nei laiko, nei jëgø.

Manau, Dþufinai, judu abu pasirinkote patá tinkamiausià laikà. Sveikinu, tai didis menas!.. Taigi, Maksai, tu ne tik atvërei Duris, bet ir ákurdinai prie jø tà nevykusià bûtybæ: kad turëtum ko bijoti. Juk tau atrodë, kad neþinomybë bûtinai turi bûti baisi. O kadangi Dþufinas neparengë tau në vieno koðmaro, ðià klaidà iðtaisei pats. Þinoma, nesàmoningai. Galëèiau paaiðkinti iðsamiau, bet vis tiek në kelmo nesuprasi. Nepyk... O tau, Dþufinai, að bûtinai prisisapnuosiu ir viskà parodysiu.

Kad ir ðiànakt! Tai labai ádomu... Beje, Maksai, lig ðiol niekas tikrai neþinojo, ið kur atsiranda Doperstai. Todël tavo dëka perkrimtome dar vienà máslingà rieðutëlá: juos gimdo þmogaus nusiteikimas patirti neþinomybës baimæ... Ðitø, atsipraðant, paaiðkinimø tikrai beveik nesupratau. Uþtai kai kà prisiminiau.

– O kodël vaiduoklis... Nagi tas, kuris gyveno Cholomyje... Kodël jis taip pavadino Lonli-Loklá! Jis man pasakë: „Tu atsivedei èia Doperstà!“ Nejaugi mûsø Ðurfas taip pat?..

Seras Maba Kalochas nusikvatojo.

– A, Machlilgla Anochas! Kà tu, nekreipk dëmesio. Tai mëgstamas jo keiksmaþodis. Doperstais jis vadino visus svetimø ordinø pasekëjus! O jûsø Lonli-Loklis, mano þiniomis, kaþkada buvo... Dþufinai, kur jis sëmësi galios?

– Skylëtosios Taurës ordine.

– Taip, tiesa, Pamiðæs Þuvininkas. Tada jis kaip reikiant prisidirbo...

– Seras Lonli-Loklis? Prisidirbo?! – apstulbau að.

– Ko èia stebëtis, Maksai? Þmonës keièiasi. Pasiþiûrëk á save! Kur tas nelaimingas vaikinukas, drebëdavæs nuo savo virðininkës kulniukø caksëjimo? – nusiðaipë seras Maba.

– Jûsø tiesa.

– Beje, maèiau, kaip jûs nudaigojote sená. Krioklys mane staèiai suþavëjo! Tai buvo geriausias reginys nuo ðitos nykios Kodekso epochos pradþios!

– Matëte? – Atrodo, að jau pavargau stebëtis.

– Þinoma. Turiu toká pomëgá: stebëti buvusiø kolegø likimus. Todël ðitokio reginio praleisti negalëjau! Bet nepuoselëk vilèiø ateityje: að niekada nesikiðu. Tik stebiu. O kiðasi seras Dþufinas Chali. Mudviejø poþiûriai á Pasaulá ðiek tiek skirtingi... kol kas.

– Taèiau tai netrukdo tau imti honorarus uþ tas, atsipraðant, „konsultacijas“, – kandþiai leptelëjo Dþufinas.

– Aiðku. Að mëgstu pinigus. Jie tokie graþûs... O apie tavàjá Doperstà, Maksai, ðtai kà pasakysiu: anksèiau ar vëliau tau teks já uþmuðti. Negerai terðti Visatà visokiomis ðiukðlëmis! Be to, Pasauliø Tarpduryje besimakaluojantis Doperstas – neregëta kiaulystë! Ðtai jums mano konsultacija, o dabar, Dþufinai, pabandyk pasakyti, kad Karaliaus pinigus gaunu uþ dykà!

– Gerai jau, gerai... Bene að vyriausiasis valstybës iþdininkas!

– O kaip þudomi Doperstai? – paklausiau.

197

– Kai nuþudysi – suþinosi! Nesijaudink, Maksai. Samprotaujant teoriðkai, ðis reikalas vienà kità ðimtmetá gali palûkëti. Taèiau kartà neiðvengiamai nutiks taip, kad kitos iðeities neturësi. Gyvenimas – iðmintingas dalykas! Iki to laiko greièiausiai jau þinosi, kà ir kaip daryti...

– Jei taip sakot, vadinasi, þinosiu, – gûþtelëjau peèiais. – Jûs mane galutinai supainiojot!

– Taip ir turi baigtis kiekviena gera istorija! Kai þmogus nustoja suprasti, jis – teisingame kelyje! – patikino mane Dþufinas. – Neeikvosime brangaus tavo laiko, Maba. Juoba viskà jau suvalgëme. Nepamirðk: paþadëjai man prisisapnuoti!

– Nepamirðiu. Likite sveiki!

Laukiau kokio neátikëtino pokðto, bet nieko neávyko. Seras Maba Kalochas svetainæ apleido per tas paèias duris, per kurias buvo pasirodæs, o mudu iðëjom á vestibiulá.

– Negi esu paaukðtintas? – paklausiau. – Pripaþintas „savu“? Kaþkodël nëra jokiø staigmenø...

– Ar tu ásitikinæs? – ðyptelëjo Dþufinas atverdamas duris á sodà.

– Pats matote! – Að perþengiau slenkstá ir apmiriau. Uþuot atsidûræ sode, mes stovëjome mûsø paèiø kabinete.

– Tai ðitaip! – pamerkë man seras Dþufinas Chali. – Niekada neatsipalaiduok, kai susiduri su Maba Kalochu!

Atsisëdau á krëslà ir pradëjau daryti kvëpavimo pratimus, kuriø mane iðmokë ðaltakraujis seras Lonli-Loklis. Nedràsiai vyliausi, kad jie padës...

198

M

ano istorinëje tëvynëje sutinka Naujuosius metus. Èia, Eche, baigiantis þiemai, palydi senuosius. Pas mus sakoma: „Su Naujaisiais metais!“, o èia: „Praëjo dar vieni metai!“ Likus tuzinui kitam dienø iki metø pabaigos, pilieèiai pradeda ásisàmoninti, kad gyvenimas trumpas... Ir mëgina atlikti viskà, ko neprisirengë per praëjusias du ðimtus aðtuoniasdeðimt aðtuonias dienas. Ávykdyti kam nors arba paèiam sau duotus paþadus, apmokëti sàskaitas, atsiimti, kas priklauso, ir netgi savanoriðkai pulti á visø galimø nemalonumø glëbá, kad jie neaptemdytø ðviesaus gyvenimo, kuris atseit prasidës, kai tik baigsis „ðie baisûs metai“. Praktiðkumas, besiribojantis su absurdu! Þodþiu, Paskutinë metø diena – ne ðventë, o kvaila dingstis ûmai griebtis skubrios veiklos ir taip pat ûmai jà mesti.

Mane ði audra aplenkë: metinæ ataskaità raðë seras Dþufinas Chali. Tiesa, pasikankinæs porà dienø, savo rûpestá jis uþkrovë ant geleþiniø Lonli-Loklio peèiø. Apmokëti sàskaitas turëjau tik „Soèiajame skelete“, o tai truko lygiai ketvirtá valandos. Kitur visuomet mokëdavau grynaisiais ir ne ið paniekos èionykðèiams prietarams, o greièiau vildamasis, jog „prisilietimas prie metalo“ tikrai atðaldo meilæ. Taèiau mano atveju tai nepasitvirtino.

Nemalonumai, atrodo, man negrësë, kvailo áproèio ðvaistytis paþadais taip pat neturëjau, todël teliko uþsukti pas Visiðkos tvarkos valdybos iþdininkà Dondá Melichaisà ir atsiimti metø atlyginimo likutá, o iþdininkas, reikia pripaþinti, su valdiðkais pinigais buvo linkæs atsisveikinti taip greitai, lyg jie svilintø jam rankas.

Sutvarkæs reikalus buvau priverstas stebëti nukamuotus savo kolegø veidus.

Jie pavydþiai þvairavo á mano rausvà, lig valiai iðsimiegojusio dykaduonio fizionomijà. Labiausiai ðios nelengvos dienos priveikë serà Melifarà: iðgaravo visas jo linksmumas, jis netgi sublogo.

– Apie darbà ir kitus nemalonumus net nekalbu! Bet turiu pernelyg daug giminaièiø, pernelyg daug bièiuliø, esu pernelyg geros ðirdies, kad jiems atsakyèiau... ir gavau pernelyg maþai Laisvës nuo rûpesèiø dienø, kad iðpildyèiau paþadus! Tik tokie naðlaièiai asketai kaip tu yra ið tikrøjø laimingi ir laisvi! – su kartëliu kalbëjo Melifaras.

Buvo jau po vidurnakèio, iki metø pabaigos likusios keturios dienos. Að, 201

kaip dera, budëjau, o Melifaras, atëjæs darban vos ne auðtant, kà tik baigë tvarkyti dar vienà raðanèiøjø lenteliø krûvà, kurioje prie trejø metø senumo apklausos protokolø taikiai glaudësi kaþkokios paslaptingos ledi Asi laiðkai. (Melifaras prisiekinëjo savo gyvuojanèia mama ir visais velioniais magistrais, kad net nenutuokia, kas ji tokia.) Á mano kabinetà vargðelis atsliûkino su viltimi ramiai gurkðtelëti kamros, nes namie jo tykojo ið visø Jungtinës Karalystës pakraðèiø susirinkæ aðtuoniolika tolimø giminaièiø, kuriuos Melifaras jau seniai paþadëjo pasikviesti á sveèius. Supratau: laikas vyrukà gelbëti.

– Pasiøsk jiems ðauksmà ir pasakyk, kad... Tarkime, kad rengiamas pasikësinimas á didájá magistrà Moni Machà ir niekas, iðskyrus tave, negali ðiai piktadarystei uþkirsti kelio. Kà nors sugalvok. O pats eik á mano namus ir gulkis miegoti.

Tiesa, pas mane rasi tik keturis prausimosi baseinus ir net porà kaèiø, bet ið dviejø blogybiø...

Melifaras neleido baigti: – O bekraðèiø lygumø valdove! Nuo ðios dienos mano gyvybë tavo valioje, nes tu jà iðgelbëjai. Maksai, esi genijus! Dabar þinau tikros vyriðkos draugystës vertæ! – Blyðkus Melifaro ðeðëlis vël tapo panaðus á stichinæ nelaimæ, prie kurios buvau pripratæs. Jis netgi ðoktelëjo krësle, tai buvo tik apgailëtina áprastø jo ðuoliø parodija, bet vis geriau negu nieko!

– Smulkmena! – numojau ranka. – Gali drybsoti, kiek tilps. O að pakeisiu tave ryte, kol atsigaivelësi.

– Pakeisi?! Maksai, manæs pakeisti neámanoma! Nors... gal ir ámanoma. Gal netgi nesunkiai. Oi, aèiû!

– Að tik rûpinuosi savimi. Esu áproèiø vergas. O kai matau tave ðitoká, man atrodo, kad Pasaulis gali sugriûti. Pasiûlymas galioja tol, kol tavo giminës iðsineðdins.

– Poryt! Jie iðvyks á dvarà ðiek tiek pakankinti tëtá ir mamà, bet tai jau ne mano rûpestis... Nuodëmingieji magistrai! Maksai, að tuoj pravirksiu!

– Pravirksi ryte, kai norësi iðsimaudyti. Nepamirðk: mano namuose tik keturi baseinai, vos vienu daugiau nei kalëjimo kameroje...

– Nori suþinoti baisià paslaptá? Að turiu jas devynias, tas geldas. Bet daþniausiai pasitenkinu dviem. Esu baisus suskretëlis! Viskas, lekiu. Miegoti, miegoti ir tegul visus skylë danguje!

Likau vienas su snûduriuojanèiu Kuruðu, pritrenktas savo paties kilniaðirdiðkumo.

Po valandos man teko palikti iðmintingàjá paukðtá visai vienà ir skubiai vykti á Senamiesèio pakraðtá, á uþeigà gotikiniu pavadinimu „Kukonino kapas“, nes seras Kofa Jochas kvietësi mane á pagalbà.

Reikalas buvo daugiau juokingas negu rimtas. Ir priminë man savotiðkà „prieððventiná fejerverkà“. Kaþkokiam ponui Plosui, nuolatiniam „Kapo“ klientui, iðmuðë nemaloni sàskaitø apmokëjimo valanda. Ir iðkart uþ visus metus! Pinigø 202

su savimi jis neturëjo. Ponui Plosui viso labo reikëjo sulaukti rytojaus dienos, atsiimti darbovietëje atlyginimà ir susimokëti skolas.

Jeigu jis bûtø apie tai pasisakæs „Kapo“ ðeimininkui, nebûtø kilæ jokiø problemø, nes þmonës Eche yra taikûs ir supratingi. Bet vyrukas gerokai truktelëjo, ásidràsino ir sumanë pataupyti. Átariu, kad tuzino kaimynø akivaizdoje jam tiesiog buvo nesmagu praðyt atidëti skolos apmokëjimà.

Ponas Plosas ryþosi triukui, kuriam atlikti prireikë dvideðimt pirmosios pakopos magijos, taigi gerokai perlenkë lazdà! Jis privertë vargðà smuklininkà „prisiminti“, kad jau vakar jam sumokëjo. Apgautas ðeimininkas net ðoko atsipraðinëti dël savo iðsiblaðkymo, visà kaltæ versdamas tai nelemtai metø pabaigai. Sukèius didþiadvasiškai jam atleido.

Prieððventiniame ðurmulyje ði iðdaiga puikiausiai galëjo likti nepastebëta, jeigu á „Kukonino kapà“ nelaboji nebûtø uþneðusi sero Kofos Jocho. Mûsø Meistras Girdintysis pasiþymi stebëtinu talentu atsirasti kaip tik ten, kur jo buvimas gali iki pamatø sugriauti visai neblogø þmoniø gyvenimus. Miniatiûrinëje tabakinëje ámontuotas indikatorius iðkart praneðë serui Kofai, kad kaþkas iðdykauja su draudþiama magija. Aptikti naujai iðkeptà burtininkà buvo juokø darbas.

Kai nelaimëlis ponas Plosas suprato, jog nekaltas pokðtas ir dvideðimt sutaupytø koronø gali pavirsti deðimèia metø Cholomyje, pamanë, kad nebeturi ko prarasti, maktelëjo dar vienà stiklà „Dþubatiko kvartalo“ ir pasiryþo mirti, bet nepasiduoti. Lig ðiol nesuprantu, ar dràsa, ar silpnaprotystë nulëmë toká apsisprendimà.

Uþsidaræs iðvietëje, Plosas griebësi ðantaþo ir pareiðkë, kad jo ezoteriniø þiniø pakaks visus susirinkusiuosius paversti kiaulëmis ir uþ gerus pinigus parduoti kaimyninëje uþeigoje.

Lankytojai dël visa pikta þaibiðkai iðsilakstë, o smuklininkas su aðaromis puolë maldauti serà Kofà neþudyti jo ðeimos, juoba Paskutinës metø dienos iðvakarëse. Ir tada, iðklausæs publikos pageidavimo, seras Kofa Jochas iðsikvietë mane. Mûsø Meistras Girdintysis galëjo susidoroti su tuzinu tokiø magistrø mëgëjø kaip ponas Plosas, bet ne su minia ið baimës raudanèiø virëjo parankiniø!

Apsisiautæs juodai auksine Mirties Mantija, vargais negalais nutaisæs baisingà minà, ásiverþiau á nelemtàjà uþeigà. Varpeliai ant mano batø skambino lyg ir kalëdinæ dainelæ, nepaklusnios lûpos taikësi iðsiviepti á ðypsenà, ið po turbano á visas puses styrojo ataugæ gaurai. Ne Karaliui tarnaujanti Mirtis, o kaþkoks prieððventinis nesusipratimas. Taèiau „Kapo“ ðeimininkas atsiduso su aiðkiu palengvëjimu. Jo parankiniai þvelgë á mane lyg protiðkai atsilikæ paaugliai á Arnoldà Ðvarcenegerá. Ðtai kas yra reputacija!

Sustojæs ant laiptø, vedanèiø iðvietën, pasiunèiau nevykëliui magui ðauksmà: „Vyruti, esu seras Maksas. Todël geriau iðeik pats, kol dar nesupykau.

Neerzink mirties: Cholomyje puikiai maitina“.

Paveikë. Neapsakomai nustebau, kai ponas Plosas tuoj pat apleido iðganingàjà tupyklà. Jis buvo toks iðsigandæs, kad mudviem su seru Kofa patiems teko 203

já raminti. Netgi nepagailëjau vienos rieðkutës ir savo sàskaita pastaèiau vyrukui stiklà „Dþubatiko kvaitalo“. Ðiaip ar taip, jo dëka buvau labai pamalonintas!

Turbût „Kukonino kapo“ ðeimininkas lig ðiol turi ið manæs gautà monetà, nes yra ásitikinæs, kad ji – geriausias „apsaugos amuletas“...

Pagaliau atvyko sero Kofos Jocho iðkviesti valdininkai ið Cholomio. Á jø rankas ir perdavëme savo laimiká, kurio protas jau buvo beviltiðkai pasimiglojæs.

Areðto ceremonijoje dalyvavau pirmà kartà. Tad patyriau gausybæ áspûdþiø.

Vienas ið atvykëliø, budintis Meistras Vykdytojas, virðum areðtuotojo galvos iðkëlë nedidelá, bet sunkø skeptrà. Iðsigandau, kad vargðà nusikaltëlá jis èia pat nudobs: bumt! – ir baigta! Bet anaiptol! Mano akys iðvydo magijà, o ne banalø fiziná susidorojimà. Skeptras virð kaltinamojo galvos plykstelëjo kruvina paðvaiste, ore akimirkà suðvito ugniniai skaièiai „21“. Tikrai, tokià magijos pakopà, sero Kofos liudijimu, nelaimëlis ir buvo taikæs.

Valdininkai paëmë á rankas ðvarø, sniego baltumo aptaisais Chremberio kodekso tomà. Ðia Jungtinës Karalystës „Biblija“ mudu su seru Kofa, „Kapo“ ðeimininkas ir trys parankiniai iðkilmingai prisiekëme tikrai savo akimis regëjæ minëtàjá fejerverkà. Ðiaip pakanka ir vieno liudytojo, bet kai jø daug, Greitojo susidorojimo kanceliarijos tarnautojai nepraleidþia progos visu graþumu pasirodyti, o liudininkø gausa aukðtesniøjø virðininkø akyse tik patvirtina vykdytojø uolumà.

Bëdþius Plosas, galutinai apkvaiðæs nuo kà tik ávykusios teisinës procedûros, buvo iðgabentas. Dþiaugiausi matydamas serà Kofà ir mielai bûèiau ilgiau su juo pabendravæs, bet...

– Metø pabaigoje, Maksai, begalë darbo! Pats þinai, – atsakë mûsø Meistras Girdintysis Valgantysis, kai lengvabûdiðkai pasiûliau jam drauge vaþiuoti á Namà prie Tilto išgerti puodelá kamros ir ðirdingai palieþuvauti. – Kaþkas man kuþda: „Kofa, uþsuk á „Girtàjá butelá“! Todël esu priverstas atsisveikinti.

– Suprantama! Kà gi, sere Kofa, eikite. Dëkui, kad nepamirðote manæs, pabaisos!... Ar buvo juokinga? Na, kai èia pasirodþiau.

– Kà tu, berneli! Buvo ganëtinai baisu. Visai kaip senais gerais laikais. Vos nepravirkau ið graudulio.

Gráþau á Valdybà.

Po valandos seras Kofa atsiuntë man ðauksmà: „Maksai, að buvau teisus!

Septintosios pakopos magija, kaþkokia dama mëgino vienos koronos vertës monetà prakiðti uþ visà tuzinà. Ji taip pat atsiskaitinëjo uþ praëjusius metus, kad juos kur devynios! Einu smagintis á „Kupriø Itulà“. Jauèia ðirdis – ir ten ðiandien bus linksma“.

Að nusistebëjau: „Juk ta uþeiga – pati padoriausia visame Eche! Ten lankosi vien orûs ëdrûnai, neþinantys, kur dëti pinigus. Negi manot, kad ir jie imtø smulkintis?“ „Metø pabaiga, Maksai, yra metø pabaiga! Dël visa pikta bûk pasirengæs.

Dedu ragelá!“ 204

Kvailà mano posaká ásikando visi Slaptieji sekliai, ir begarsë kalba tapo panaði á pokalbá telefonu.

Serui Kofai mano pagalbos neprireikë. Taèiau ne todël, kad Echo gyventojai bûtø atëjæ á protà. Jie tik nesiautëjo areðtuojami. Todël buvo galima tikëtis, jog viskas pasibaigs baudomis ir grieþtais áspëjimais.

Dþufinas pasirodë Valdyboje ankstø rytà, bemaþ prietëmiu, ir tik valandëlæ.

Jis netgi atsisakë kamros. O tai beveik prilygsta pasaulio pabaigai! Ið mûsø stalo stalèiaus jis susiglëbë kaþkokius ryðuliukus, patikliai praneðë, kad yra tvirtai nusprendæs iðsikraustyti ið proto, ir iðlëkë tokiu greièiu, kokio savo þydëjimo metais nesapnavo net Melifaras.

Paskui pasirodë ledi Melamori ir nuo slenksèio ëmë skøstis gyvenimu: – Maksai, jûs neásivaizduojat... – vargðelë vis dar klupinëjo ant asmeniniø ávardþiø. – Tu neásivaizduoji, koks siaubas turëti didelæ ðeimà!

– Puikiausiai ásivaizduoju, – atsidusau. – Ðiuo metu mano namuose drybso dar viena giminystës ryðiø auka. O štai trys milijonai septyni tûkstanèiai devyniasdeðimt keturi jo giminaièiai ðventai tiki, kad jis gelbsti Jungtinæ Karalystæ...

– Kalbi apie Melifarà? Laimës kûdikis! Man blogiau: mano giminë tokia átakinga, kad lengvai gali iðlaisvinti mane nuo tarnybos, jeigu ši trukdo tiems kvailiems ðeimos sambûriams. Todël man jau niekas nepadës... Visa laimë, kad metai baigiasi ne kas tuzinas dienø!

– Iðgerk puodelá kamros, – pasiûliau að. – Pasëdëk pusvalandá su manimi. Tai nebus ádomiausias tavo gyvenimo nuotykis, bet... Nors atsikvëpsi. Gal netgi atsiras jëgø susiðukuoti.

Melamori ásmeigë akis á savo atvaizdà, kurá juokingai iðkreipë pûstaðonis stiklinis puodelis.

– Fe, kokia gëda! Tu teisus, Maksai, pusvalandis normalaus gyvenimo man tikrai iðeis á naudà, – ji nusivoþë maþutá alyviná turbanà ir ëmësi tvarkyti iðsidraikiusius plaukus. – Nieko, dar trys dienos – ir baigta!

– Tavo sugráþimà á normalø gyvenimà siûlau paþymëti ypaè varginanèiu pasivaikðèiojimu. – Nusprendþiau, kad ðiek tiek ákyrumo nepakenks. – Daugybës þmoniø lankomos vietos, apðviestos gatvës ir jokiø neðvankybiø!

– Nebûtinai! – netikëtai nusiðypsojo Melamori. – Turiu galvoje, kad tos vietos nebûtinai turi bûti lankomos daugybës þmoniø. Kas galëtø apginti mane nuo sero Makso, mirtinai ágàsdinusio visà Echà? Bubutos pavaldiniai?.. Vis dëlto paèioje metø pabaigoje kà nors þadëti – blogas tonas! Todël nieko neþadu. Ðtai baigsis ðie nuodëmingi metai...

– Supratau. Kitais metais visiems, kas pasipainios, stengsiuosi priþadëti krûvà nesàmoniø. Kad nesijausèiau lyg netikëtai pasveikæs Pamiðëliø prieglaudos pacientas. Bûsiu kaip visi!

– Aèiû uþ kamrà, Maksai. Turiu eiti. Tëvai iðrûpino man tris Laisvës dienas, tik, deja, ne nuo rûpesèiø, o nuo normalaus gyvenimo. Jeigu jie suþinotø, kad atëjau èia palinkëti jums... tau labo ryto, uþuot vykdþiusi sûnaus pareigà...

205

– Dukters, – automatiðkai pataisiau.

– Kà? Ne, að neapsirikau. Bûtent sûnaus. Mano tëvas, Korva Blimas, labai norëjo berniuko. Ir lig ðiol ásitikinæs, kad mergaite gimiau vien iš uþsispyrimo...

Imsiu ir pabëgsiu kada á jûsø Laukines Þemes, kaip kaþin kà pabëgsiu!

Apniukusi Melamori beviltiðkai mostelëjo ranka ir apleido mano kabinetà bei Namà prie Tilto.

Nusiþiovavau, bet veikiau ið sutrikimo negu iš nuovargio. Pasaulis aiðkiai ritasi velniop! Ði karti taurë neaplenkë netgi nepalauþiamojo sero Lonli-Loklio. Ataskaita, kurià jam uþkrovë Dþufinas, Ðurfà greièiausiai tik pradþiugino, nes suteikë progà pasireikðti jo þemiems biurokrato instinktams. Taèiau namie jo taip pat tykojo visokie per metus susikaupæ rûpesèiai, o iðsimiegoti reikia kiekvienam þmogui, net Lonli-Lokliui! Todël jis atrodë prastai. Akmeniniame jo veide pirmà kartà iðvydau þmogiðkà iðraiðkà. Ji liudijo, kad vargðeliui visko jau iki kaklo.

Pedantiðkai, puodelis po puodelio, iðgëræs mano kamrà, seras Ðurfas didvyriðkai ëmësi paskutinës ataskaitos dalies.

Taèiau ðiame beprotnamyje að buvau ne vienintelis normalus þmogus. Sero Lukfio Penco, mûsø Meistro Þiniø Saugotojo, gyvenime taip pat jokiø esminiø permainø neávyko. Jis pasirodë prieð vidurdiená ir uþsuko á mano kabinetà. „Na, jeigu vyrukas rado tam laiko, vadinasi, jam viskas gerai“, – nusprendþiau.

– Atrodo, jûsø taip pat nevargina nei lengvabûdiðki paþadai, nei sàskaitos, nei giminaièiai? – su pasitenkinimu nuþvelgiau þvalià berniokiðkà sero Lukfio fizionomijà.

– Kodël taip nusprendëte, sere Maksai? – nustebo jis.

– Todël, kad jûs – vienintelis þmogus, kurio veide varginanèios besibaigianèiø metø palydos nepaliko pëdsakø.

– Kà, argi metai jau baigiasi?

– Po trijø dienø! – patvirtinau.

– Nuodëmingieji magistrai! Visai pamirðau! Reikës paklausti Variðos, gal turiu kà nors padaryti... Sere Maksai, aèiû, kad priminëte!

Apvertæs puodelá ir pargriovæs krëslà, Lukfis galvotrûkèiais iðlëkë ið kabineto. Ant þalio kilimo palieta kamra susibëgo á liûdnà klaustukà. Man teliko gûþtelëti peèiais ir išsikviesti kurjerá. Juk turi kas nors padaryti tvarkà!

Po vidurdienio pradëjau knapsëti nosimi ir patyliukais keikti miegalá Melifarà. Labai mëgstu gelbëti þmoniø gyvybes, taèiau ir mano paties marðkiniams, kurie, þinia, yra arèiau kûno, verkiant reikëjo poilsio.

Melifaras vis dëlto pasirodë anksèiau, negu spëjau iðsemti visas man þinomø keiksmø atsargas. Ir atrodë taip puikiai, kad pasijutau esàs ðventasis. Tai buvo kur kas maloniau, nei gàsdinti miestelënus Mirties Mantija.

– Ðlovë serui Nakties Koðmarui, kurs dovanoja saldþius sapnus! – nuo slenksèio prabilo Melifaras.

Savo tiradà jis bûtø galëjæs tæsti be galo, bet taip ilgai klausytis nebuvau linkæs.

206

– Einu dovanoti saldþiø sapnø sau paèiam. Jei kas nors pamëgins mane þadinti, taip ir þinok, pradësiu spjaudytis! – rûsèiai pareiðkiau ir iðsikvieèiau tarnybiná amobilerá. Deðimties minuèiø kelionë pësèiomis dabar man atrodë per ilga.

Taip norëjau miego, kad nusirenginëti pradëjau amobileryje. Bet negi metams baigiantis tuo kà nustebinsi?!

Kitos dvi dienos buvo panaðios. Visuotinë átampa tolydþio augo. Taèiau Paskutinës metø dienos rytà ûmai supratau, kad viskas baigësi.

Seras Dþufinas Chali pasirodë áprastu laiku, ásitaisë krësle ir kurá laikà svajingai tylëjo.

– Maksai, ar vis dar neiðmokai virti kamros? – netikëtai paklausë jis.

– Nemanau, kad ðiam darbui turiu nors menkiausiø gabumø. Prisimenat pirmuosius mano bandymus? Jø rezultatai buvo tokie klaikûs, jog nutariau liautis.

– Gerai. Tuoj að tave iðmokysiu. Nes mane baigia uþgrauþti sàþinë: atsiviliojau þmogø á svetimà, nepaþástamà pasaulá, paleidau á gyvenimà ir neiðmokiau paèiø bûtiniausiø dalykø.

Taip apstulbau, kad surizikavau pasakyti „taip“. Ir prie maþutës krosnelës, kurià suradome bedugniuose Dþufino stalèiuose, mudu pradëjome burti.

Kolektyvinis mûsø kûrinys iðëjo visai pakenèiamas, nors su „Rajûno“ ðedevru rungtis negalëjo. Taèiau po degustacijos tà patá þygdarbá man teko atlikti vienam.

– Tegul skylë danguje ir tave, ir tavo namus, – paragavæs mano kûrinio subambëjo Dþufinas. – Maksai, tu niekada neiðmoksi! Beviltiðka!

– Aš ateivis, – iðdidþiai pareiðkiau. – Barbaras, laukinis ir nemokða. Ne kritikuoti mane reikia, o uþjausti ir auklëti. Be to, jeigu bûtumëte áspëjæs, kad ieškote vyruko, mokanèio virti kamrà, bûèiau iðkart sàþiningai pasakæs, jog ne pas tà pataikët.

– Nemokëti – ne nuodëmë! – atsiduso Dþufinas. – Taèiau negaliu suprasti, kodël tau nesiseka. Juk lengvai áveiki kur kas sunkesnes uþduotis!

– Talentas! – autoritetingai pareiðkiau. – Viskam reikia talento. Bet ðioje srityje esu þiauriai likimo nuskriaustas. Jûsø laimë, Dþufinai, kad niekada neragavote mano keptos kiauðinienës! Apie kitkà net nekalbu... Sumuðtiniai – viskas, kà moku.

– Tikrai? Baisu... Tiek to, eime á „Rajûnà“. Jeigu mums nesant kas nors ateis, Kuruðas susitvarkys. Juk susitvarkysi, gudruti? – Dþufinas paglostë ðvelnias burivucho plunksnas.

Kuruðas atrodë labai patenkintas. „Rajûne“ mudu ásitvirtinome kaip reikiant ir dviem puodeliais kamros nepasikakinom. Tai buvo ilgi, rimti pusryèiai, kurie mane galutinai átikino, kad prieððventinis koðmaras jau praëjo.

– Maksai, tik nesumanyk iðsprukti namo! – priminë Dþufinas. – Vidurdiená bus iškilmingai ábrukamos Karaliðkosios dovanos. Tau, mano þiniomis, taip pat paskirtas kaþkoks ðûdniekis!

207

– Ar seras Kumbra Kurmakas negalëtø su mano suvenyru iðsiskirti valanda anksèiau?

– Mat koks gudrus! Norëtum iðleisti dujas neiðsipûtæs? Nepavyks! Be to, iki vidurdienio Kumbra nepasirodys.

– O gal bala nematë tos dovanos? Að dvi dienas paeiliui gelbëjau Melifaro gyvybæ. Ir vienintelis dalykas, apie kurá dabar svajoju, – atsidurti lovoje.

– Pakentësi. Nagi, Maksai, nesiðiauðk! Turiu tau puikià dovanà. Geresnæ uþ karaliðkàjà!

Dþufinas iðtiesë man keraminá butelá, kurio tamsø pavirðiø vagojantys átrûkimai liudijo solidø jo amþiø.

– Èia...

– Ððð... Taip, èia jis! – Ðypsena ðefo veide bylojo, kad man atiteko Kacharo balzamas, nuostabus uþdraustosios magijos produktas, vienintelis vaistas, visada gebàs gràþinti man gerà nuotaikà. Kaip tik laiku!

– Jûs taip ðnypðèiat, tarsi bûtent ðià akimirkà mus turëtø susemti! Bûtø ádomu þinoti kas?.. Negi netoliese slankioja seras Kofa?

– Amþinai tas pats! – subambëjo plikas ilganosis seneliokas, kà tik atsisëdæs prie gretimo staliuko.

Taip, tai buvo seras Kofa Jochas, bet, kaip visada, prisidengæs neatpaþástamu pavidalu, greitosiomis sukurptu konspiracijos sumetimais.

– Ponai, kaip tik rengiausi jus areðtuoti! Bet tiek to... Taèiau kyðio, Maksai, reikalausiu. Nes, skirtingai nei tu, nemiegu jau ketvirtà parà. Na, beveik nemiegu... Kad jà skylë danguje tà Paskutinæ metø dienà!

Griebiau atkimðti butelá.

– Na ir ásisiautëjot, – kandþiai nusiðiepë Dþufinas. – Aðtuntoji magijos pakopa vieðojoje vietoje... Piktnaudþiavimas tarnybine padëtimi, ðtai kaip ðitai vadinama!

– Liaukitës, Dþufinai! Gerai, jeigu norit, mudu su Maksu raštu apskøsime save paèius... taip pat jus, dël kompanijos. O tada pasiþiûrësim, kà su mumis darysit.

Seniai nemaèiau sero Kofos tokio laimingo. Jis atjaunëjo... Kiekgi metø?..

Vaje, tokiø dideliø skaièiø mano galva nesuima!

Vidurdiená apsilankëme Maþø ir dideliø paskatinimø kanceliarijoje, kur jau buvo susirinkæ trokðtantieji dovanø. „Niekad kaip gyvas nesu matæs tiek mentø vienoje vietoje!“ – nejuèia tariau sau ir nesusilaikæs prunkðtelëjau.

Laimë, nuo tada, kai juokdarys likimas apgaubë mano peèius Mirties Mantija, galëjau leisti sau paþeidinëti visø oficialiø ceremonijø reglamentus. O Name prie Tilto man apskritai buvo leistina viskas, kas ðaus á galvà. Ko èia jaudintis dël virpanèiø generolo Bubutos Bocho pavaldiniø ir jø boso, sunkiai ðnopuojanèio po savo paties reikðmingumo naðta.

Beje, ðiandien Bubuta buvo kaþkoks padëræs. Prisiminiau, kad pastaruoju 208

metu visai nesigirdëdavo subtiliø jo monologø, kupinø gilaus iðmanymo apie defekacijos mokslà. Matyt, net ðaunøjá policijos generolà nustekeno prieððventiniai rûpesèiai.

Pagaliau simpatingasis storulis seras Kumbra áteikë man Karaliðkàjà dëþutæ ir að iðsiskubinau namo. Visø pirma mano iðgerta tonizuojamojo balzamo dozë buvo grynai simbolinë: tokius gërimus dera patausoti rimtesniems reikalams. Antra, manæs laukë kaèiukai, paklaikæ nuo artimos paþinties su seru Melifaru. Jie nusipelnë paguodos ir apdovanojimo.

– Maksai! – ant slenksèio mane pasivijo Dþufino balsas. Atsigræþiau.

– Kas nors dar?

– Taip. Tavo sàþinæ slegia vienas neávykdytas paþadas. Verèiau sutvarkyk tà reikalà iki metø pabaigos.

– Koks paþadas? – Að tikrai nieko nesupratau.

– Kai buvai pas mane paskutiná kartà, paþadëjai Chufui, kad greitai já aplankysi...

– Ar tai kvietimas?

– Priminimas. O jeigu mano draugija tau dar neágriso, turëk omeny, kad gráðiu namo saulei leidþiantis ir në minutës vëliau! Nemanau, kad ðiandien kas nors turëtø sëdëti Valdyboje... Iki vidurnakèio su visais reikalais susitvarkys ir Kuruðas, nes tø reikalø, jeigu bent kiek nutuokiu apie èionykðtes tradicijas, iðvis nebus...

– Aèiû. Þinoma, að ateisiu! Ir suðveisiu viskà, kas bus ant stalo. O tada imsiuosi podëliø.

– Neabejoju. Gerai, eik, iðsidrybsok!

Armstrongas ir Ela pasitiko mane kniaukdami iš nepasitenkinimo.

Pastarosiomis dienomis dël miegø maiðo Melifaro kaltës savo pusryèius jie gaudavo keliomis valandomis vëliau ir net neketino tokiø permainø sveikinti.

– Baigta, pûkuèiai, – átaigiai patikinau kaèiukus, skubiai pripildæs jø dubenëlius. – Baigta! Prasideda normalus gyvenimas!

Smalsumas áveikë nuovargá: prieð uþmigdamas atidariau Karaliðkàjà dëþutæ, norëdamas þvilgtelëti á jos turiná. Nuo tada, kai vargingai atidarinëjau tokià paèià dëþutæ, nebuvo praëjæ në ðimtas dienø. Dabar jà atidariau beveik automatiðkai.

Ta-aip! Ketvirtosios pakopos magija jau perkàsta... ir, po ðimts, ne tik ji! Ðákart man kliuvo nuostabaus groþio daikèiukas: nedidelis medalionas, pagamintas ið baltojo plieno, kuris ðiame kietøjø metalø neturtingame Pasaulyje vertinamas kur kas labiau uþ auksà. Ant medaliono buvo storo, keisto, bet labai mielo þvëriuko atvaizdas. Ásiþiûrëjæs supratau, kad neþinomas dailininkas pagal iðgales stengësi pavaizduoti mano Armstrongà (arba Elà – negi atskirsi?).

Trijø valandø miego uþteko per akis: net menkas laðelis Kacharo balzamo daro stebuklus! Ið to dþiaugsmo apsikuopiau namus, suþiûrëjau kaèiukus ir netgi 209

nusigramdþiau neskustà savo fizionomijà, o tada ilgai sëdëjau svetainëje kimðdamas pypkën èionykðtá tabakà, prie kurio skonio taip ir nepajëgiau priprasti.

Taèiau knebinëtis su pypke yra maloniausia poilsio namuose atmaina.

Saulei leidþiantis patogiai átûpiau amobilerin ir patraukiau á kità Churono pusæ, á tylø ir orø Kairájá krantà. Gatvëse buvo tuðèia. Restoranø savininkai ramiai knapsëjo savo ástaigø tarpduriuose ir nepuoselëjo dideliø vilèiø uþsidirbti.

Mozaikiniu grindiniu vaikðtinëjo mieguisti paukðèiai. Echo gyventojai ilsëjosi nuo besibaigianèiø metø rûpesèiø. Linksmø vakarëliø programoje nebuvo. Tik ilgas, ramus miegas, apie kurá taip seniai svajojo sostinë.

Duris atidarë pats Dþufinas: jo liokajus, padengæs stalà, iðkart nuëjo miegoti.

Mudviejø vakaronë jam turëjo atrodyti tikra ekscentriðkumo virðûnë.

Pirmiausia apkabinau ið dþiaugsmo kailyje netelpantá Chufà. Ðunelis kruopðèiai aplaiþë man nosá ir ëmësi ausies. Mieliau rinkèiausi kitoká prausimosi bûdà, bet nutariau pakentëti.

– Atëjau be dovanø! – pareiðkiau sësdamasis á jaukø krëslà. – Juk þinot, koks að taupus... Nebent tau, maþyli, kà nors surasiu.

Ir iðvyniojau maþutá paketëlá. Ten buvo mudviejø su Chufu mëgstami sausainiai ið „Kupriaus Itulo“, be galo skanûs ir be proto brangûs. Seras Dþufinas Chali tvirtina, kad pagaminti toká skanëstà nesinaudojant draudþiamomis magijos pakopomis praktiðkai neámanoma. Taèiau prie tenykðèio virëjo neprikibsi: já tikrina vos ne kas tuzinas dienø – ir nieko! Ðtai kur tikras kulinaro talentas, ir dël to, kad að pats neturiu jo në uþuomazgø, drauge su Dþufinu graudenausi dar ðáryt. „Maksas – geras!“ – Chufas puikiai mokëjo begarsæ kalbà. Tiesà sakant, geriau negu að.

– Ar uþ tuos sausainius suplojai visas santaupas? – pasidomëjo Dþufinas.

– Pusæ. O kità pusæ, anot jûsø, suplojau ðtai uþ kà, – tikro fokusininko mostu krestelëjau kairæ rankà ir ant stalo blinktelëjo nedidelis pilvotas tamsaus stiklo buteliukas.

– Nepaistyk man apie pinigus. Tokiø dalykëliø nenusipirksi, – svajingai atsiduso Dþufinas. – Nejaugi Melamori vël atgniauþë saujà? O jau atrodë, kad ji tau uþmynë ðirdá... Pasirodo, tai buvo gerai apgalvotas strateginis planas. Maksai, tu genijus! Suradai patá veiksmingiausià bûdà, kaip gvelbti vynà ið Septynlapio rûsiø. Labai pravartu. Esu suþavëtas!

– Manote, dëdulës lauktuvëmis ji dalijasi iš draugiškumo? Aha, sulauksi!

Mudu susilaþinom. Ir laimëjau, þinoma, að.

– Susilaþinot?!

– Taip. Ledi neregëtai azartiðka. Negi neþinot?

– Neatkreipiau dëmesio... Dël ko laþinotës?

– Pasakiau, kad ketvirtá valandos ðnekuèiuosiuosi su generolu Bubuta ir jis në karto nepavartos þodþiø „pasturgalis“, „tupykla“ ir „mëðlas“. Ledi nepatikëjo, kad tai ámanoma. Taigi nuëjau pas Bubutà ir pradëjau aptarinëti su juo ðvieþiau210

sias laikraðèiø naujienas. Jis, pats suprantate, klausësi, ðnopavo ir linkèiojo. Þinoma, ðirdyje prakeikë mane bent tûkstantá kartø... O að tiesiog pasinaudojau susidariusia padëtimi: Melamori kelias dienas nebuvo darbe ir apie tai, kad mudviejø su Bubuta santykiuose ávyko tam tikrø permainø, ji nebuvo girdëjusi.

– Uþtai að prisiklausiau. Sako, jam prasidëjo savotiškas nervinis tikas. Kai Bubuta pradeda dëstyti savo reikðmingus samprotavimus, jis be perstojo krûpèioja ir dairosi, ar netoliese nëra tavæs... Nuodëmingieji magistrai, net minties neturëjau, kad suteiksi man tokià laimæ!

– Galëjot paprasèiau pasielgti: nusamdyti mano vieton koká vampyrà...

– Gyvenimas parodë, kad tu baisesnis. Tai kà, laþybas laimëjai?

– Kaip matote, – linktelëjau á buteliukà. – „Tamsioji esmë“, pasak Melamori, viena ið geriausiø rûðiø... Ji pasakë, kad uþ toká dalykà – negaila.

– Mergytë abiem atvejais visai teisi! Maksai, tu mane stulbini. Tokius vynus þmonës geria vieni, uþsirakinæ duris ir nulindæ á tamsø kampà, kad kokia negeroji geriausiø draugø neuþneðtø.

– Juk að jums pataikauju. Numanau, kad jûsø rûsiuose esama ne tik vytintos nugalabytø magistrø mësos, bet ir pora dëþiø Kacharo balzamo...

– Bene juokauji? Kam man tos dëþës? Toká menknieká ir pats moku pasigaminti, juk Karûnos labui leidþiama nusiþengti Kodeksui. Tokios nuomonës laikosi ir didysis magistras Nuflinas.

– Juo labiau... Visiðkai pritariu jûsø ir didþiojo magistro paþiûroms. Gaila, kad að niekada to neiðmoksiu!

– Ðito – tikrai vargu! Tu, vargðeli, net kamros iðsivirti niekada neiðmoksi! – Atrodo, seras Dþufinas Chali nuoðirdþiai mane uþjautë.

– Juk galiu turëti nors vienà trûkumà! – paguodþiau savo susikrimtusá mokytojà ir stumtelëjau jam „Tamsiosios esmës“ buteliukà.

Gráþdamas á tarnybà jauèiausi kaip maisto produktø prekeivio veþimëlis, o ne á þmogø panaði bûtybë. Norëjau prasimankðtinti.

Prieðingai, nei pranašavo seras Dþufinas, þadëdamas ramià naktá, Valdyboje manæs jau laukë puiki mankðta. Bendrojo darbo salëje Nepaguodþiamøjø krësle tyliai stûgèiojo þavi pusamþë dama, brangø lochá uþsimetusi tiesiog ant nublukusios naminës skabos. Dama buvo pasiekusi tokià sukrëtimo stadijà, kai neriðlus murmëjimas jau praëjæs, o kalbos dovana dar negráþusi. Todël nebandþiau uþginèyti mûsø vieðnios pilietinës teisës tyliai stûgèioti, tik paklusæs kaþkokiam pirmykðèiam instinktui ádaviau jai puodelá mano paties iðvirtos atvësusios kamros, tebestovinèios ant stalo. Nusprendþiau, kad toks lakalas turëtø gràþinti dvasios pusiausvyrà ne prasèiau uþ amoniakà, kuris èia yra uþdraustas, nes siejamas su juodosios magijos treèiàja (tik pamanykit!) pakopa...

Ledi automatiðkai siurbtelëjo tø pamazgø ir galutinai nutilo. Net kûkèioti liovësi. Nuostabu, kad apskritai liko gyva!

Iðsamiai raportuoti, kas su nelaimingàja lankytoja dëjosi iki tol, kol ji 211

uþsisklendë savyje, galëjo tik Kuruðas, vienintelis neplanuoto jos vizito liudininkas. Gráþtelëjau á já, ir burivuchas nieko nelaukdamas paþërë naujausià informacijà: – Mano vyras pavirto mësos gabalu, mano vyras pavirto dideliu mësos gabalu, mano vyras pavirto mësos gabalu...

Gailiai þvilgtelëjau á Kuruðà, paskui á damà, tada vël á Kuruðà, tada – á lubas, turëjusias atstoti man dangø. Uþ kà, o tamsieji magistrai? Juk esu visai neblogas vaikinas! Gali sakyt, netgi labai vykæs vaikinas, todël nereikia, gerai?

Kur tau bus gerai! Beprotybë progresavo: Kuruðas toliau uoliai minëjo vyrà ir mësà. Þinojau, kad jis nenutils, kol sàþiningai neiðklos visko, kas buvo pasakyta man nesant. Iðgirdusi savo paèios monologà ið kalbanèio paukðèio snapo, ledi iðsuko ið kelio, vedanèio á nusiraminimà, ir þengë isterijos taku. Jëga priverèiau jà nuryti dar vienà juodojo marmalo gurkðná. Tai padëjo. Vargðë moteris pakëlë á mane þavingas sumiðusias akis ir suðnibþdëjo: – Tai baisu, bet lovoje tikrai guli didþiulis mësos gabalas, o Kario niekur nëra...

Burivuchas pagaliau nutilo. Atrodo, jis taip pat buvo sutrikæs. Atsargiai paglosèiau paukðtá: – Viskas gerai, gudruoli tu mano, viskas gerai. Man tai nepatinka, bet tu niekuo dëtas. Tu ðaunuolis, Kuruðai. Jei bûèiau þinojæs, kas èia vyksta, nebûèiau taip uþtrukæs.

Kuruðas iš pasitenkinimo vël pasipûtë. Seras Dþufinas Chali iðsiauklëjo labiausiai iðpaikintà burivuchà visoje Jungtinëje Karalystëje. Taèiau mûsø Kuruðas buvo ne tik labiausiai iðpaikintas, bet ir didþiadvasiðkiausias paukðtis pasaulyje.

– Þmonës neápratæ paskutinæ metø naktá lankytis Name prie Tilto, – pasakë jis. – Todël tu nekaltas, Maksai. Gerai, kad iðvis gráþai!

Pasisukau á moterá: – Kuo jûs vardu, neprilygstamoji?

Pro aðaras ji nusiðypsojo (puiku, Maksai, nors ir su Mirties Mantija, esi tikras pleibojus!).

– Tanita Kovareka. Mano vyras Karis... tai yra Karvenas Kovareka. Èia, Senamiestyje, mudu laikom nedidelæ uþeigà. „Girtàjá butelá“, gal þinote... Taèiau dabar Karis... – Ledi tyliai, bet graudþiai sukûkèiojo.

– Manau, mums vertëtø nedelsiant eiti á jûsø namus. Pakeliui jûs man viskà paaiðkinsite, þinoma, jeigu tai ámanoma... Ar neprieðtarausite, jei eisime pësèiomis? Sugaiðime vos deðimt minuèiø.

– Gerai, – sutiko ji. – Man reikia ðiek tiek apsiraminti.

Prieð iðeidamas dar kartà paglosèiau Kuruðà. Paikinti ir dar kartà paikinti – taip liepë seras Dþufinas ir mano paties ðirdis!

Aksominë tamsa priglobë mus jaukiame savo uþantyje. Ledi Tanita tikrai beveik aprimo. Þmogus negali kentëti ilgiau, nei gali: iðsëmæ galimybes, mes 212

norom nenorom nukreipiame dëmesá á kitus dalykus, ir tai – tikras iðganymas!

– Sere Maksai, visi jûsø bijo, o, pasirodo, ðalia jûsø labai ramu... – pribloðkë mane ledi Tanitos komplimentas. – Þmonës plepa, kad seras Garbusis Virðininkas surado jus aname pasaulyje, ar tai tiesa? – netikëtai paklausë ji.

– Bemaþ aname pasaulyje, – iðsisukau að. – Vuko grafystës ir Tuðèiøjø Þemiø pasienyje.

– Gaila! – atsiduso mano palydovë. – Jeigu tai bûtø tiesa, galëtumëte papasakoti, koks gyvenimas ten laukia Kario.

Pamaniau, kad ponui Kovarekai velniðkai pasisekë: net jeigu jis tikrai mirë, gyvam jam nestigo nei meilës, nei rûpesèio.

– Neskubëkite, ledi Tanita. – Galbût neávyko tai, ko negalima pataisyti...

– Ávyko! – suðnibþdëjo ji. – Tai ne ðiaip mësos gabalas, tai þmogaus formos mësos gabalas. Ir su Kario piþama!

Ledi Tanita sukûkèiojo, taèiau aðarø jau nebeturëjo. Ir vël prabilo, nes tik taip galëjo palengvinti skausmà: – Miegoti atsigulëm labai anksti, buvom pavargæ... Kaip ir visi. Be to, lankytojø nebuvo, ðiandien jø niekur nëra... O vëliau netikëtai prabudau. Þinote, sere Maksai, að visada prabundu, kai Kariui kà nors skauda, net jeigu jis nori gerti.

Matyt, todël, kad seniai gyvenam kartu. Juk mudu susituokëm labai jauni. Mûsø tëvai buvo pasibaisëjæ, bet jie paprasèiausiai nieko neiðmanë... Taigi prabudau ásitikinusi, kad Kariui kaþkas negerai. Ir pamaèiau tà klaikø mësos gabalà, vilkintá jo piþama. Þinot, iðliko net veido kontûrai... Jau atëjome, sere Maksai! Tik lipti virðun á miegamàjá að nenorëèiau.

– Pakilsiu vienas. Ir dar. Jumis dëtas, dabar eièiau pas kokià draugæ... arba bent jau pas kà nors ið giminiø. Prikelsite juos ið miego, papasakosite apie savo nelaimæ.

Jie girdys jus visokiais nuovirais, galø gale jûs pavargsite nuo kvailø paguodø ir uþmigsite. Bus baisu, bet... Þodþiu, tai padës neiðeiti ið proto. O jeigu man prireiks ko paklausti, pasiøsiu jums ðauksmà. Bet tikriausiai ne anksèiau kaip ryte.

– Eisiu pas Ðati. Ji – Kario jaunëlë sesuo. Ledi Ðatoraja Kovareka... Ji gera mergina, ir man paèiai teks jà guosti, o tai geriau negu... Sere Maksai, jûs ið tiesø labai geras þmogus! Toká patarimà gali duoti tik tas, kuris þino, kas yra skausmas...

Aèiû!

– Jus palydëti? – ðûktelëjau á tamsà.

– Ðati gyvena gretimoje gatvëje... – silpnas ledi Tanitos balsas tirpo blyðkiai oranþiniame gatvës þibintø rûke.

Atsidusau ir áþengiau vidun. Svetainë buvo palyginti nedidelë. Suprantama, juk didþiàjà namo dalá uþëmë „Girtasis butelis“, jaukus restoranëlis, kurio aplinka visai neatitiko kvailo pavadinimo. Kartà rudená buvau èia uþsukæs. Ir berods net persimeèiau þodþiu su ðeimininku, neaukðtu raumeningu þmogumi neregëtai tankia kaðtonine ðeveliûra. Tada dar nedëvëjau Mirties Mantijos ir manæs dar nepersekiojo nei dirbtinës malonios ðypsenëlës, nei ið siaubo paklaikæ þvilgsniai...

213

Dar kartà atsidusau ir patraukiau á virðø. Jei ledi Tanita þinotø, kad mane, likusá vienà, suims baimë lyg vaikà, kurio tëvai pirmà kartà surizikavo vakare nueiti á kinà!.. Taèiau nebuvo kas daryti.

Apsunkusia ðirdimi atvëriau miegamojo duris. Mano nosá sukuteno nuostabiø nuostabiausias kvapas, koká gali ásivaizduoti: skanaus maisto kvapas.

Tai buvo taip netikëta, kad sustingau vietoje. Vis dëlto sugrabaliojau jungiklá.

Kambará uþliejo ðilta oranþinë ðviesa. Èia, Eche, gatvëms ir patalpoms apðviesti neretai naudojami tam tikri ðvieèiantys grybai: jie mielai veisiasi ir dauginasi specialiuose induose, savotiðkuose abaþûruose. Visa paslaptis, kad grybai pradeda ðvytëti tuomet, kai juos kas nors sudirgina, todël jungiklis priverèia judëti specialius ðepetëlius, kurie atsargiai, bet ákyriai kutena grybø kepurëles. O pastarosios akimirksniu sureaguoja.

Oranþinë pykstanèiø grybø ðviesa patinka ne visiems, kai kurie estetai mieliau renkasi þvakes arba rutulius su þydromis ðvytinèiomis dujomis. Kaip tik taip elgiasi seras Dþufinas Chali. Gyvendamas pas já pripratau prie þydros ðviesos ir tokius pat rutulius ásitaisiau savo namuose. Taèiau ir oranþinis apðvietimas man buvo visai graþus. Ðio namo ðeimininkams, regis, taip pat.

Taigi grybai supyko, ir að galëjau apsidairyti.

Gauruoto kilimo viduryje tarp iðmëtytø antklodþiø gulëjo... kaþkas. Tas „kaþkas“ tikrai vilkëjo savotiðkà piþamà, erdvià minkðto audinio skabà. Taip ir neiðmokau naudotis ðita nesàmone. Dëvëti skabà ir lochá dienà – vienas dalykas, taèiau miegoti apsitaisius balakonu, primenanèiu moèiutës naktinius marðkinius, – aèiû, ne! Be to, patogiame guolyje gulëti reikia nuogam. Laiko iðbandyta taisyklë.

Máslingasis „kaþkas“ aiðkiausiai priklausë mano idëjiniø prieðininkø stovyklai, nes vilkëjo piþamà. Tuo jo panaðumas á þmogø ið esmës ir baigësi. Prieð mano akis ið tiesø buvo gabalas mësos, puikiai pagamintos, skaniai kvepianèios mësos.

Ji skleidë svaiginamà, erzinamà ir kaþkodël paþástamà aromatà.

Priëjau artyn. Mano nervams tai buvo sunkus iðbandymas. Nepaisant stebuklingo kvapo, manæs vos nesupykino: mësos gabalas tikrai turëjo kaþkokià apgailëtinà þmogaus veido parodijà. Veido liekanas aureole gaubë kaðtoninës garbanos, kurias iðkart paþinau, nors vargðelá Karvenà buvau matæs tik kartà gyvenime. Ledi Tanita buvo teisi: jai nebeliko pagrindo tikëtis nieko gero.

– Nuodëmingieji magistrai! – sutrikæs iðtariau balsu. – Ir kà man dabar daryti?

Nusileidau þemyn á svetainæ, ið ten patekau á tamsø restoranà ir ið pirmo po ranka pasitaikiusio butelio prisikliukinau pilnà stiklinæ. Gërimo pavadinimo tamsoje neáþiûrëjau, taèiau skonis buvo pakenèiamas. Tada prisikimðau pypkæ. Padëtyje, kurioje atsidûriau, manæs neerzino netgi bjaurus èionykðèio tabako skonis. Vis geriau negu nieko!

Sëdëjau vienas prie baro blyðkioje oranþinio gatvës þibinto ðviesoje, siurbiau anoniminá gërimà ir rûkiau. Ðio negudraus ritualo pakako, kad mintys sustotø á vietas. Supratau, jog nereikia þadinti nei Melifaro, nei juo labiau sero Dþufino.

214

Tegul sau drybso! Nesu koks pusgalvis, kad nesusidoroèiau su elementariais dalykais. Galø gale, èia mano darbas.

Uþkirtæs kelià moralës puviniui, sugráþau á miegamàjá. Gardus kvapas ir vël pasirodë man paþástamas. Kur galëjau já uþuosti? Tikrai ne „Rajûne Bunboje“. „Rajûne“ sklando visiðkai savitas, stipresnis ir aðtresnis kvapas. Ir ne „Soèiajame skelete“, ið kurio kas rytà man atneða pusryèius. Ir ne... Tfu, kad já kur! Vis tiek neprisiminsiu. Juk ne moèiutës virtuvëje taip kvepëdavo, nors... Galutinai susipainiojau, daþnai taip nutinka, kai prisiminimø koðëje bandai suþvejoti reikalingà kruopelæ.

Numojæs ranka á beviltiðkas pastangas, kiðenëje susiradau durklà. Jo rankenoje ámontuotas indikatorius man praneðë, kad susidûriau viso labo su antràja juodosios magijos pakopa. Tokio lygio burtai buvo ne tik legalûs, bet ir pateisinami, juk prieð mane gulëjo restorano savininko palaikai, o koks virëjas apsieis be leistinos juodosios magijos pakopos?! Nors kukliu mano ásitikinimu, jos tikrai nepakanka, kad þmogø paverstum á toká... kepsná. Tiek to, ðá dalykà iðsiaiðkinsiu vëliau! Dabar reikia nugabenti kûnà á Namà prie Tilto, nes tai padaryti turbût privalu.

Be to, negalëjau imt ir palikt ðià baisybæ vedybiniame guolyje! Anksèiau ar vëliau mieloji ledi Tanita turës gráþti namo... Kaip atrodyèiau, pasmerkæs jà dar kartà pamatyti klaikiàjà mësà?!

Tos moters man nebuvo gaila. Tai, kà jauèiau, gailesèiu nepavadinsi. Tiktai viskà, kà iðgyveno ji, tam tikru mastu iðgyvenau ir að pats. Ledi Tanitos skausmas dirgino mane lyg gretimame kambaryje plyðaujanèio televizoriaus garsas: skausmas buvo ne manyje, bet atsikratyti jo negalëjau. Tad savo kailiu patyriau tikràjà þodþio „uþuojauta“ prasmæ.

Nëra nieko paprasèiau, negu atlikti tai, kas neámanoma! Reikia tik ásivaizduoti, kà tuoj pat privalësi padaryti, ir sàmonë akimirksniu iðsijungia. O kai ji gráþta, viskas jau bûna praëjæ...

Prisiekiu Pasauliu, vyniodamas á antklodæ klaikøjá mësgalá, nepatyriau jokiø emocijø. Nepatyriau jø në vëliau, darydamas pamëgtàjá triukà, po kurio ðiurpà keliantis ryðulys atsidûrë tarp mano kairës rankos nykðèio ir smiliaus. Kol ëjau per iðtuðtëjusá miestà á Namà prie Tilto, mano jausmai taip pat tylëjo. Tarytum kaþkuri mano dalis, trapi ir isteriðka, laikinai buvo ákiðta á ðaldymo kamerà – palaukti geresniø laikø.

Atsidûræs Valdyboje, nejuokais susimàsèiau, kur padëti savo neðulá.

Maþame, tamsiame, nuo viso pasaulio patikimai izoliuotame kambarëlyje ar ðiek tiek didesniame vësiame rûsyje, kuris buvo laikomas lavonine ir beveik visada bûdavo tuðèias? Ði problema man pasirodë tokia svarbi, kad nusprendþiau pasitarti su Kuruðu.

– Jeigu esi tikras, kad jis kaþkada buvo þmogus, vadinasi, jis – lavonas! – pareiðkë iðmintingasis paukðtis.

215

Man palengvëjo. Bent truputëlá aiðkiau!

Tik tada, kai gardþiai kvepiantis negyvëlis atsidûrë ant akmeniniø grindø, vël leidau sau tapti gleþnu neurasteniku. Ir ðokau plautis rankø. Tryniau jas visà pusvalandá, gremþdamas nagais ðvelnià rieðø odà.

Kai virðutiniø galûniø apvalymo ritualas buvo baigtas, gyventi tapo pakenèiamiau ir gráþau á kabinetà.

– Graþi metø pabaiga, – pamerkiau Kuruðui. – Nuostabios damos vizitas ir daugybë maisto!

– Maksai, tu juokauji? – atsargiai paklausë burivuchas. – Man neatrodo, kad jis valgomas... Kita verus, þmonës nuolat valgo visokià bjaurastá.

– Þinoma, juokauju! – paglosèiau pûkuotàjá paukðtá. – Kuruðai, ar kur nors neliko þmoniðkos kamros? Tokios, kurià bûèiau viræs ne að.

– Melifaro kabinete turëtø bûti artipilnis àsotis, – praneðë burivuchas. – Maèiau, kai já atneðë, ir þinau, kad kabineto ðeimininkas iðëjo po keliø minuèiø.

Ir dar ten nuneðë pyragaièiø, kas þino...

– Aiðku!

Strimagalviais ðokau á savo „ðviesiosios pusës“ kabinetà. Ant Melifaro stalo radau ir àsotá su kamra, ir kelis pyragaièius. Vyrukas taip skubëjo á savo namus, iðtuðtëjusius iðvykus giminaièiams, kad net skanëstø nesudorojo. O turint galvoje jo tempus, tai bûtø akimirksnio darbas!.. Mudviem su Kuruðu nuskilo: net paslaugioji madam Þiþinda ðiandien vargu bûtø mums pagelbëjusi. Kada pageidausite, tik ne Paskutinæ metø dienà.

Iki auðros suskubau ne tik iðgerti visà kamrà ir padëti Kuruðui nusivalyti kremu aplipusá snapà. Nuveikiau kur kas daugiau: surezgiau tolesniø veiksmø planà. Mane apëmë azartas, visai kaip didþiàjà ginèininkæ Melamori. Pirmà kartà per visà tarnybos laikà byla pateko tiesiai á mano rankas. Baisiai knietëjo paèiam iðtirti jà iki galo ir kaip dera... Þinoma, negalëjo bûti net kalbos, kad viskà iðnarpliosiu vienas, to në nereikëjo. Taèiau pasitikti Dþufinà ne vien su bjauria naujiena, bet ir su apynormaliu veiksmø planu trûks plyð privalëjau!

Dþufinas, matyt, juste pajuto negera. Nes atvyko kur kas anksèiau negu buvo ketinæs.

– Neëmë miegas! – sësdamasis á krëslà niûriai pareiðkë ðefas. – Maksai, ar tau viskas gerai?

– Man – taip. Taèiau vienai mielai ledi – anaiptol! Per ðià stebuklingà naktá padaugëjo viena naðle.

Ir iðklojau serui Dþufinui viskà, kà turëjau iðkloti.

– Ðtai kodël paðokau lyg ágeltas! Ádomu, ar Þiþinda jau atidarë savo landynæ, ar tebekirmija?.. Niekis, dël tokiø senø klientø gali ir pasikrutinti! Tuoj þvilgtelësiu á tavo iðgirtàjá „mësgalá“ ir – pusryèiauti! Eime, sere Maksai.

Lavoninëje susigadinæ apetità, mudu patraukëme á „Rajûnà“. Norëèiau suþinoti, kur buvo mûsø protas?..

216

Madam Þiþinda pasitiko mudu ant slenksèio. Matyt, jos intuicija taip pat neprasta.

– Dþufinai, að turëjau laiko pagalvoti, – paraudæs ir sutrikæs ásmeigiau akis á lëkðtæ. – Þodþiu, turiu planà, nors...

– Kas tau, Maksai? – nusistebëjo ðefas. – Kur tavo garsioji savikliova?

– Tai kad... Kol svarsèiau, atrodþiau sau toks protingas, o dabar... Jûs, be abejo, taip pat turite veiksmø planà. Ir maniðkis toli graþu...

– Liaukis! – Dþufinas teikësi draugiðkai plekðtelëti man per nugarà. – Maþa kà að turiu... Ir kas tau sakë, kad apskritai sumeèiau koká nors planà? Bene neturëèiau kà veikt... Nagi, klok.

– Ðtai kaip man atrodo. Þinoma, visa tai labai keista. Neþinau, ar kas panaðaus yra pasitaikæ Ordinø epochoje... Þodþiu, að pasiteirauèiau Didþiajame archyve. Tegul Lukfis apklausia burivuchus. Jei kas panaðaus kada buvo nutikæ, tai gali mums pagelbëti. Tada turime iðsiaiðkinti, kuo uþsiiminëjo tasai ponas Karvenas Kovareka. Gal sëbravosi su pabëgusiais magistrais, priklausë slaptam ordinui ar panaðiai? Reikia iððniukðtinëti. Manau, serui Kofai tai bus vieni niekai... O Melamori turëtø apsilankyti jø miegamajame. Ir iðsiaiðkinti, ar ten lankësi koks paðalinis þmogus. Nemanau, bet sàþinei nuraminti... Pats galiu pasikalbëti su ledi Tanita. Atrodo, ji man simpatizuoja. Daviau jai kvailà patarimà, kaip neiðsikraustyti ið proto, ir mudu tapom draugais... O komanduoti paradui, matyt, turëtø Melifaras. Jis þino, kaip sustatyti visus ant blakstienø, ir su Bubutos vyrukais sutaria... Viskas!

– Puiku, – nuðvito Dþufinas. – Atsistatydinti galiu nors rytoj. Tu tikras ðaunuolis, në kiek nesiðaipau. Nagi, valgyk!

Ir að su malonumu kibau á pravësusá maistà.

– Veiksime pagal tavo planà, – nusprendë Dþufinas. – Viskà numatei beveik nepriekaiðtingai. Turiu tik vienà pastabà.

– Kokià? – dþiûgaudamas, kad pastaba tik viena, sumykiau pilna burna.

– Privalai prisiminti, kur esi uþuodæs tà kvapà, – labai rimtai pasakë jis.

– Oi, Dþufinai, vos nepakvaiðau besistengdamas. Bergþdþias darbas!

– Uþduotá galiu palengvinti. Tas kvapas – ne ið tavo pasaulio. Patikëk. Jis labai neáprastas, bet èionykðtis. Tikrø tikriausiai! Todël pasivaikðèiok po miestà.

Iš pradþiø aplankyk visas uþeigas, kuriose esi buvæs. Ir uostinëk. Kas þino...

– Gerai. Tik... Kas garantuos, kad tada, kai uþeisiu, jie gamins tà patá?

– Tau, Maksai, sekasi. Tai vienintelë garantija... Svarbiausia – nesusigriebk slogos, dabar ji bûtø visai ne laiku! Gráþkime á Valdybà. Tu komanduosi, o að mëgausiuos.

– Juokiatës?

– Kokie èia juokai! Tavo planas iðties puikus. Tai ir imkis já ágyvendinti.

– Dþufinai, man lengviau viskà padaryti paèiam, negu aiðkinti krûvai þmoniø, kà jie, mano galva, turi veikti!

217

– Þinau. Man taip pat. Bet gyvenimas ne visada panaðus á saldainiukà.

Pratinkis.

Gráþome á Namà prie Tilto. Dþufinas ûmai nusprendë, kad gali keliauti namo nubaigti poros sapnø, nes jo pasitikëjimas manimi, girdi, beribis. Tuo jis mane galutinai pribaigë. Supratau, kad privalau iðnarplioti bylà iki saulëlydþio arba mirti. Sudegti ið gëdos ir pabirti blyðkiais pelenais kokiame tamsiame Visiðkos tvarkos valdybos kamputyje. Laimë, tamsiø uþkampiø èia per akis.

Karèiai atsidusau, suëmiau save á nagà ir pradëjau veikti. Pasiunèiau ðauksmus Melifarui, serui Kofai ir Melamori. Liepiau jiems pasiskubinti á darbà.

Visi trys buvo sukrësti iki sielos gelmiø, taèiau begarsë kalba man vis dar buvo apykietis rieðutas, todël mano kolegos neturëjo galimybës iðsakyti visko, kà galvoja apie mane ir sumautà iðkvietimà tarnybon vos iðauðus Pirmajai metø dienai. Að tik krioktelëdavau „Dedu ragelá“ – ir iðsijungdavau.

Drumsti ramybæ Lukfiui kol kas nebuvo prasmës: Didþiojo archyvo burivuchai vis tiek snapø nepravers iki vidurdienio. Jie turi savà gyvenimo ritmà.

Tik Kuruðas – ðventasis!

Pirmoji pasirodë Melamori. Atrodo, suteikiau jai neblogà dingstá iðsiverþti ið tëveliø glëbio pora valandø anksèiau, negu buvo planuota. Ðiaip ar taip, ji nepyko.

– Puikiai atrodai! – Susilaikyti nepataikavus buvo staèiai neámanoma. – Iðsimiegojai? – Á jos puodelá galantiðkai ápyliau kamros.

– Kas nors atsitiko ar jûs... tu tiesiog pasiilgai? – ðyptelëjo Melamori.

– Þinoma, kad pasiilgau, bet dël to nebûèiau drásæs þadinti apyauðriais. Nesu toks iðgama, kaip byloja liaudis! Nugalabyti deðimtá kità seneliø ir kûdikiø – kà gi, mielai, bet neleisti iðsimiegot ledi... To bûtø per daug!

– Tai kokie rûpesèiai uþgriuvo?

– Uþgriuvo lavonas. Labai keistai atrodantis. Gali nueiti ir pasigërëti...

Drauge ir apuostyk. Að nejuokauju, apuostyk kaip reikiant! Tada gráþk. Gausi dar vienà puodelá kamros ir uþduotá.

Melamori paklusniai nudroþë á lavoninæ. Kai gráþo, þavus jos veidelis buvo susirûpinæs.

– Kvapas paþástamas? – paklausiau að.

– Taip, bet... Neturiu supratimo ið kur.

– Man tas pats. Tiek to, nesikankink. Neprisimeni, ir nereikia! Ðtai tavo puodelis. Iðgerk ir þengte marð á „Girtàjá butelá“.

– O kà að ten veiksiu? Negyvai prisilupsiu ið labo ryto?

– Visai teisingai. O tarp aðtuntos ir devintos stiklinës „Dþubatiko kvaitalo“ nepatingëk uþlipti á ðeimininkø miegamàjá. Ir patikrink, ar praëjusià naktá ten niekas nebuvo uþsukæs, iðskyrus teisëtus ðeimininkus ir, þinoma, mane.

– Vadinasi, lavoninëje – Karvenas? Ðiek tiek paþástu jo þmonà. Nuodëmingieji magistrai, na ir dovanëlë Paskutinës metø dienos proga!

– Pirmosios! Bûk optimistë. Mano tëvynëje gyvuoja prietaras: kaip sutiksi 218

Naujuosius metus, taip juos ir nugyvensi. Graþu?

– Maksai, jûs... tu nejuokauji? – Melamori þvelgë á mane bemaþ su prietaringa baime. – Ir nieko negalima padaryti, kad metai bûtø geresni?

– Mano tëvynëje – nieko! Taèiau Eche kvaili Tuðèiøjø Þemiø prietarai neveikia. Todël þengte marð á „Girtàjá butelá“!

– Einu jau, einu... Beje, esi tironas, baisesnis net uþ Dþufinà!

– Tikiuosi. Beje, apie tironijà! Bijau, man teks valkiotis po visas Echo smukles ir bandyt prisiminti, kur esu uþuodæs tà nuodëmingà kvapà. O kadangi jis paþástamas ir tau, ásakau palaikyti man kompanijà!

– Jûs ásakote man valkiotis su jumis... su tavimi po smukles? – prajuko Melamori.

– Þinoma, – nusiðypsojau. – Naudojuosi tarnybine padëtimi asmeniniais tikslais. Visà gyvenimà apie tai svajojau, ir ðtai – gavau valdþià. Dabar neiðsisuksi!

– Në neketinu... – Melamori þvilgtelëjo á mane taip susiþavëjusi, lyg staiga bûèiau tapæs rudþiu. Ir iðëjo vykdyti mano uþduoties.

Seras Kofa Jochas atvyko lygiai dviem sekundëmis anksèiau uþ Melifarà.

Jiedu nekantravo iðsiaiðkinti, ar tik nesuskystëjo man, vargšui, smegenëlës.

Taèiau ávykis sukrëtë abudu. Nuo Kodekso epochos pradþios tai buvo pirmas rimtas nusikaltimas, padarytas Eche Paskutinæ metø naktá. Taip tvirtino seras Kofa Jochas, o jis þodþiais nesišvaisto!

Kai juodu atëjo, jau buvau gerokai pavargæs. Todël trumpai iðdësèiau savàjá veiksmø planà, o uþduotis paskirsèiau taip kasdieniðkai ir lakoniðkai, tarsi visà gyvenimà vien tai tebûèiau daræs.

– Nemanau, kad vargðas Karvenas bûtø ásipainiojæs á kokius tamsius darbelius, – seras Kofa susimàstæs glostinëjo lochio skvernà, – ir vis dëlto tu teisus, berneli. Reikia iðsiklausinëti, kà jis pastaruoju metu veikë. Þmonës kartais taip prisidirba, kad stebiesi ir negali atsistebëti...

– Ypaè metø pabaigoje. Þinau, kaipgi! – ðyptelëjau að.

– Taigi taigi. Uþsuksiu prieð saulëlydá, o jei atkapstyèiau kà ádomesnio, pasiøsiu tau ðauksmà.

Kofa persibraukë ranka veidà, ir jo bruoþai iðkart paklusniai pakito.

Purpuriná lochá iðvertë kukliu rudu pamuðalu á virðø. Taip mûsø Meistras Girdintysis buvo pasirengæs sunkiai darbo dienai.

– O kà ásakysi veikti man, klaikusis nakties kûdiki? – Melifaras jau buvo paðokæs ið krëslo. Dël visa pikta.

– Paslankiok po Valdybà. Uþsuk á lavoninæ, pasigroþëk mano laimikiu. O jeigu labai patiks, gali ir pavakarieniauti... Sulauk Melamori, suþinok, kaip jai sekësi. Nors ið anksto esu tikras, kad niekas, iðskyrus ðeimininkus, tame nuodëmingame miegamajame nesilankë... Uþsuk á Bubutos pusæ, gal kuris ið policininkø kà girdëjo, velnias juos nujotø! Þodþiu, pasistenk sugadinti gyvenimà visiems, kas pasipins po ranka.

219

– O kas tasai „velnias“, kuris turi nujoti policininkus?

– Na... tarsi vidurys tarp vampyro ir maiðtaujanèio magistro.

– A, toks kaip tu!

– Að iðgelbëjau tau gyvybæ! Nuo gaujos giminaièiø slapsèiau po savo paties antklode! – priekaiðtingai palingavau galvà. – Ir uþuot buèiniais apibëræs man kojas ar bent nedelsdamas pakvietæs pietø...

– Esu kiaulë! – nuoðirdþiai prisipaþino Melifaras. Kvieèiu, ðiandien pat.

Darbas darbu, o pilvas pilvu!

– Dþiugu girdëti iðmintingus þodþius... Bet turëk galvoje: ne prasèiau nei „Kuprius Itulas“.

– Pigiau savo gyvybës në pats neákainoèiau! Leisite eiti, sere didysis valdove?

– Leisiu... Tiesa, priþadink mane po kokiø poros valandø, gerai? Turiu pasimatymà su nuostabia ledi.

– Gal man tave pavaduoti? – entuziastingai pasisiûlë Melifaras.

– Apsieisi. Tu – ne visai toks, kokio trokðta nepaguodþiamos naðlës. Be to, ar nepamiršai, kad tuo metu bûsi pasimatyme su nuostabiuoju seru Lukfiu? Ir apskritai, leisk man pamiegoti!

– Èia?

– O kurgi kitur? Jeigu nusigausiu namo, jokia galybe neiðlásiu ið po antklodës.

– Taip, ið po tavo antklodës iðlásti tiesiog neámanoma! – þinovo tonu patvirtino Melifaras. – Bene bûsi jà uþkeikæs, ar kà?.. O jeigu ateis Dþufinas ir ásigeis èia padirbëti?

– Jis man në kiek netrukdys! – didþiadvasiðkai pareiðkiau, ið krëslø ræsdamasis varganà guolá.

– Pradedu suprasti, – màsliai prabilo Melifaras. – Tu nudaigojai vargðà mûsø ðefà ir dabar...

– Jeigu neleisi man pamiegoti, nudaigosiu ir tave! – burbtelëjau jau apimtas saldaus snaudulio. – Apsigalvojau: priþadink mane, drauguþi, ne po dviejø valandø, o po dviejø su puse... Þodþiu, po trijø. Ir paliepk Urfui pamaitinti mano kates. Vakar toms vargðelëms paþadëjau, kad pradedame normalø gyvenimà...

– Gerai, miegok. Viskà padarysiu. Kad tik nesispjaudytum! – ir Melifaras dingo uþ durø.

Man atrodë, jog tik sudëjau bluostà. Kai atsimerkiau, mano galvûgalyje vël staipësi Melifaras.

– Ko dar? – suurzgiau.

– Kaip „ko dar“? Pats praðei priþadinti! Nagi, kelkis, sere Nakties Koðmare.

Man metas á Didájá archyvà. Be to, yra naujienø.

– Tegul já skylë danguje, ðità nuodëmingà Pasaulá! – Vaitodamas atplëðiau galvà nuo tos vietos, kur normalûs þmonës turi pasidëjæ pagalvæ. – Jau praëjo trys valandos? Koks siaubas!

– Trys su puse! – tiesdamas puodelá karðtos kamros praneðë Melifaras. – Kacharo balzamà Dþufinas slepia kairiajame apatiniame stalo stalèiuje. Buteliukà 220

jis pavertë nematomu, bet sugraibysi. Galiu nusigræþti...

– Pats þinau! – suniurnëjau að.

Ir álindau á sero Dþufino Chali stalèiø siekdamas uþgrobti asmeniná jo turtà.

Po keliø sekundþiø jau nebesitvëriau kailyje ið noro nuversti vienà kità kalnà.

– Ðtai dabar tapai daugmaþ pakenèiamas! – pritariamai linktelëjo Melifaras.

– Seniai þinai apie ðità slaptavietæ?

– Nuo pirmosios tarnybos dienos. Po skandalingo nuotykio su „Atilsio sriuba“ mûsø ðefas suprato, kad Kacharo balzamas – vienintelis mano ðansas ásitaisyti nekaltà nuodëmëlæ... Tai kokios naujienos?

– Ið pradþiø mûsiðkës: Melamori neaptiko jokiø svetimø pëdsakø. Þinoma, iðskyrus tavuosius. Viskas, kaip spëjai! Valgantysis Klausantysis kol kas nepasirodë... Uþtai Miesto policija turi naujienà, pranokstanèià visas kitas: dingo Bubuta!

– Kà?! – Að uþspringau kamra. – Ðitaip ir pribaigti galima!.. Negi tu rimtai?

– Rimèiau nebûna! Vakar po Karaliðkøjø suvenyrø dalybø iðkart iðëjo pietauti. Nuo to laiko niekas jo nematë. Pavaldiniai nusprendë, jog generolas patraukë namo, ir buvo pernelyg laimingi, kad tuo abejotø. Namiðkiams atrodë, kad Bubuta tarnyboje. Manau, jie dël to taip pat nesigrauþë! Ðá rytà jo þmona pagaliau ryþosi pasiøsti savo brangiausiajam ðauksmà...

– Ir kà?

– Labai keista! Jis gyvas, tuo ledi Boch neabejoja. Gyvas, taèiau neatsiliepia.

Lyg bûtø labai kietai ámigæs!

– O Melamori? Ji jo ieðkojo?

– Ligi ðiol tebeieðko.

– Ðtai kaip? Maniau, kad ji dirba greitai.

– Þinoma! Taèiau Paskatinimø kanceliarijoje Bubutos pëdsakø nëra.

– Negali bûti. Vakar vidurdiená jis ten trypinëjo.

– Trypinëjo, kaipgi. Matai, gyvenimas – sudëtingas dalykas! Tik tavo tëvynëje viskas paprasta: arkliamëðlis arba yra, arba jo nëra...

Að klaikiai iðsiviepiau, Melifaras þaibu nërë á pastalæ ir ið ten toliau pasakojo gailiu iðsigandusio vaikiuko balsu: – Nei Kanceliarijoje, nei ant laiptø, nei prie áëjimo. Bubutos pëdsakø niekur nëra! Tiksliau, yra visur, tik jie labai seni. Maþiausiai tuzino dienø. Tokie netinka!.. Dëdule vampyre, ar jau nepykstat?

Kvatojau lyg iðprotëjæs. Ne tiek ið Melifaro maivymosi, kiek ið naujienos. Èia tai naujienëlë!

– Visa Miesto policija dabar ieðko Bubutos. Jeigu nesuras iki saulëlydþio, bylà oficialiai perduos mums.

– Dþufinas þino? – kiek aprimæs paklausiau.

– Kur neþinos!

– Jis laimingas?

– Dar klausi! Pasakë, kad ûð vienas pats, nes iðsipildë didþioji jo gyvenimo 221

svajonë. O saulei leidþiantis pasirodys èia ir pradës paieðkà... Gal tai jo darbelis?

– Nenustebèiau! – iðsiðiepiau aš. – Ar po stalu rengiesi tupët iki jam ateinant? O Didysis archyvas?

– O tu nesispjaudysi?

– Spjaudysiuos. Iðsigelbëti galëtum tik po burivuchø sparneliu.

– Teisybë! – Melifaras it kulka iðlëkë ið pastalës, vienu mauku iðbaigë savo kamrà, atsisveikindamas man pamosavo ir dingo koridoriuje.

Likau vienas. Ir pasiunèiau ðauksmà ledi Tanitai. „Ateisiu pas jus po ketvirèio valandos, – atsakë ji. – O jûsø patarimas... Kà gi, viskas taip ir buvo, kaip sakëte. Ið proto neiðsikrausèiau. Netgi keletà valandø nusnûdau. Aèiû“.

Jaunesniajam tarnautojui paliepiau sutvarkyti kabinetà ir pasiunèiau ðauksmà á „Rajûnà“. Jeigu jau vargðë ledi Tanita privalës atlikti man iðpaþintá, tegul nors pavalgo. Abejoju, ar kam nors, iðskyrus mane, pavyktø ákalbëti jà papusryèiauti. Neþinia, ar pavyks ir man. Taèiau pabandyti verta.

Ledi Tanita Kovareka, kaip buvo þadëjusi, atëjo po ketvirèio valandos. Ji suspëjo persirengti ir ðiandien buvo tikras elegancijos pavyzdys. Èia, Eche, nëra kvailo paproèio neðioti gedulà. Manoma, kad skausmas – kiekvieno asmeninis dalykas ir skelbti praeiviams apie savo netektá nëra bûtina.

– Gera diena, sere Maksai, – su juntamu sarkazmu tarë ta nuostabi moteris.

Jai pakako stiprybës ávertinti karèià tradicinio pasisveikinimo ironijà. Ledi Tanita këlë man vis didesná susiþavëjimà.

– Þinote, kodël jus pasikvieèiau? Man reikia iðsiaiðkinti, kà veikë jûsø vyras.

Ypaè pastaruoju laiku. Kalbëti apie já dabar labai skaudu, bet...

– Suprantu, sere Maksai. Tokie dalykai be niekur nieko nenutinka. Þinoma, jûs turite surasti tà, kuris... Tik bijau, kad menkai galësiu padëti.

– Þinau, kà norite pasakyti. Kad nebuvo nieko YPATINGA. Visada taip atrodo, kad iki nelaimës þmogaus gyvenime nieko ypatinga nenutiko... O paskui paaiðkëja, jog tam tikri visiðkai nereikðmingi jo poelgiai buvo pirmieji þingsniai á tragedijà.

Esu prarijæs ganëtinai daug detektyviniø romanø, kad suvokèiau ðià negudrià tiesà. Ir vyliausi, jog romanø autoriai ðiek tiek paþinojo gyvenimà.

– Sutinku, sere Maksai. Bet galiu pasakyti tik tiek: mûsø gyvenimas tekëjo áprasta vaga.

– Puiku, ledi Tanita. Taèiau pati pagalvokit: að – paðalinis þmogus. Ir neþinau, kokia buvo áprasta jûsø gyvenimo vaga. Todël papasakokit iðsamiau.

– Gerai. Karis kasdien keldavosi prieð auðtant ir eidavo á turgø. Pas mus pilna tarnø, taèiau produktus jis visada renkasi pats. Karis yra labai geras virëjas...

Buvo. Jam ðis darbas – ne vien bûdas uþsidirbti pragyvenimui, bet šis tas daugiau.

Menas. Netgi garbës ir ðirdies reikalas. Kai að prabusdavau, jis jau bûdavo virtuvëje ir iðsijuosæs komanduodavo. Restoranas bûdavo atidaromas pora valandø prieð vidurdiená. Kartais anksèiau, jei pageidaudavo klientai. Taèiau rytais prie 222

baro budëdavo kuris nors ið tarnø ir mudu su Kariu turëdavome laiko uþsiimti kitais reikalais, net pailsëti. Vakarop Karis eidavo á virtuvæ ir gamindavo vienà ar du savo firminius patiekalus. Visa kita padarydavo mûsø darbuotojai. Að stodavau prie baro, taèiau kartais Karis iðleisdavo mane pasivaikðèioti. Jis labai mëgdavo pats aptarnauti lankytojus ir klausytis jø komplimentø. Artëjant vidurnakèiui jis eidavo miegoti, nes buvo ápratæs anksti keltis. O að likdavau restorane. Þinoma, ne viena, su manimi bûdavo tarnø. Iðkart po vidurnakèio eidavau ilsëtis: mes turime toká vaikinà, Kumarochá, jis visada mielai padirbëja naktimis su sàlyga, kad gaus iðsimiegoti dienà.

– Suprantu, að ir pats toks... Ledi Tanita, o kà Karis veikdavo laisvalaikiu?

Net nuo mëgstamo darbo kartais reikia pailsëti.

– Karis su jumis nesutiktø! Vienintelis jam priimtinas poilsis – atsistoti uþ baro ir paplepëti su klientais... Nepatikësit, net á kitas uþeigas jis eidavo tik paðniukðtinëti paslapèiø. Tai jam puikiai sekësi! Juk Karis niekada nëra mokæsis kulinarijos. Na, jis nebuvo profesionalus virëjas. Jaunystëje tarnavo veþëju Tiekimo kanceliarijoje. Ir buvo gana þinomas lenktynininkas. „Girtàjá butelá“ að paveldëjau ið moèiutës. Ir ið pradþiø mudu abu turëjome pasikliauti tarnais: nemokëjom net þmoniðkos kamros iðvirti! Porà metø Karis sukinëjosi virtuvëje tarp virëjø, padëdavo skusti darþoves... Paskui ëmë ir pagamino salotas.

Paprasèiausias salotas, bet þmonës tvirtino, kad nieko panaðaus nëra ragavæ nuo Kodekso epochos pradþios! Pasirodo, jis nusiþiûrëjo, kaip jas gamina mûsø virëjas. Ir pridëjo ðá tà nuo savæs. Taip viskas ir prasidëjo.

– Ar daþnai jûsø vyras iðsirengdavo á medþioklæ?

Ledi Tanita ásmeigë á mane klausiamà þvilgsná.

– Turiu omeny svetimø kulinariniø paslapèiø medþioklæ.

– Gana daþnai... Gal kartà per tuzinà dienø, kartais dar daþniau. Jis netgi iðmoko keisti iðvaizdà, nes virëjai nëra linkæ dalytis paslaptimis su savo kolegomis.

Nieko nepadarysi: konkurencija!

– Ðtai matote, ledi Tanita! O jûs sakot, kad gyvenote tyliai ir nepastebimai...

Tuo tarpu ponas Karvenas uþsimaskavæs ðniukðtinëdavo savo kolegø paslaptis.

Sutikite, taip elgiasi anaiptol ne kas antras miestelënas... Ak, atleiskite uþ kvailà mano kalbos manierà! Netikæs áprotis...

– Viskas gerai, sere Maksai. Net jeigu prabiltumët kaip duobkasys, nuo to niekas nepasikeistø. Taip netgi geriau: kai jûs ðypsotës, að pamirðtu, jog Kario jau nebëra.

– Ledi Tanita, – surimtëjau að, – turëkit omeny, kad egzistuoja ne tik šis Pasaulis, esama ir kitø. Galëèiau prisiekti. Todël... Dabar jûsø Karvenas kaþkur yra. Tik labai toli nuo èia. Kai mirë mano moèiutë, o ji buvo vienintelë ið visos ðeimos, kurià tikrai mylëjau, tariau sau, kad ji tik iðvyko kitur. Ir dar tariau sau, kad pasimatyti mudu negalime, tai labai liûdna, taèiau ji kaþkur yra, ir gyvenimas tæsiasi... Patikëkite, ledi, apie mirtá ðá tà nutuokiu! – ir reikðmingai pavëdavau juodà rûsèios savo Mantijos skvernà.

223

Kas galëtø patikëti! Mano vaikiðkos, naivios „religijos“ nelaimingoji moteris nusitvërë lyg skæstantis ðiaudo. Ðiaip ar taip, ji màsliai nusiðypsojo: – Turbût jûs teisus! Kaþkodël man atrodo, kad jûs tikrai teisus. Tik norëèiau þinoti, kokie tie Pasauliai ir ar patiks ten Kariui? Galø gale, bûti kur nors kitur vis geriau nei nebûti niekur. Be to... Kai iðmuð mano valanda, galbût galësiu já susirasti, kaip manot?

– Neþinau, – atvirai prisipaþinau. – Bet viliuosi, kad taip ir bus. Kiekvienas ið mûsø turi ko ieðkoti anapus Slenksèio.

– Sere Maksai, jûs ið tiesø labai geras þmogus.

– Tik nepasakokit apie tai mieste, nes negalësiu normaliai dirbti. Geriau tegul lieka, kaip yra: kol ástatymø paþeidëjai bijo mano apdaro, nëra reikalo griebtis pavojingesniø ginklø. Ûmai prisiminiau mirtinai persigandusá ponà Plosà ir nejuèia ðyptelëjau. Ðis prisiminimas iðlindo paèiu laiku: mano galvoje pagaliau gimë visai neblogas klausimas: – Ledi Tanita, gerai pagalvokit, ar jûsø vyras neturëjo kokiø ypatingø planø, susijusiø su Paskutine metø diena? Gal jis buvo kà pasiþadëjæs? Tarkime, iððniukðtinëti kokià kulinarinæ paslaptá ar sukurti naujà receptà. O gal savo ketinimà netgi ávykdë?

Niekaip negalëjau atsisakyti numylëtos hipotezës apie paslaptingo maiðtaujanèio magistro ásikiðimà: buvau ápratæs manyti, kad ðis „slogus praeities palikimas“ lydi kiekvienà originalesná nusikaltimà. Juk vardan mylimo amato vyrukas galëjo kreiptis ir á toká pavojingà patarëjà.

– Apie savo kulinarinius reikalus Karis man niekuomet nepasakodavo. Jis mëgdavo daryti staigmenas. Þinote, sere Maksai, Karis jautësi esàs... Na, tarsi koks didysis magistras. Toks jis ir buvo, kai atsidurdavo virtuvëje! Bet manau, jûs teisus. Pastaruoju metu Karis tikrai kasdien iðeidavo ið namø. Porai trejetui valandø. Uþsimaukðlinæs tà klaikø baltà perukà. Ir ilgai krapðtydavosi virtuvëje rytais, kol ten dar nieko nebûdavo. O paskutiná vakarà jis atrodë toks patenkintas! Taip, sere Maksai, jûs visiðkai teisus. Dabar esu tikra, jog Karis suuodë kaþkieno paslaptá, kad ji prasmegtø...

– Ar neþinot, kieno paslaptá stengësi atskleisti ponas Karvenas? – paklausiau neturëdamas didesniø vilèiø.

– Ne, sere Maksai, tikrai neþinau... Vienintelis dalykas, kuriuo neabejoju, kad Kará domino tik geriausi ið geriausiø... Ar jums paþástama „Soèiojo skeleto“ virtuvë?

– O kaipgi! Tame kvartale að gyvenu. Jums, ledi Tanita, galiu prisipaþinti: kai pastebëjau, kad tenykðtis virëjas ðiek tiek perþengia antràjà juodosios magijos pakopà, iðkart supratau: èia galima skaniai papusryèiauti!

– Tai ðtai. Toks lygis Kario nedomino. Neatitiko jo sampratos apie tikrai gerà virtuvæ.

– Nieko sau! Átariamøjø ratas pastebimai siaurëja. Jûs gerokai palengvinot 224

man uþduotá. O kuriuos restoranus jûsø vyras vertino?

– Leiskite pagalvoti... Konkurentø girti jis nemëgo, bet... „Rajûnà Bunbà“ ir „Kupriø Itulà“ laikë geriausiais ið geriausiø. Dar „Riebøjá kalakutà“ ir „Storulá ties posûkiu“... Ið visø „Skeletø“ nepeikë tik „Ðokanèiojo skeleto“. Tenykðtis virëjas kaþkada dirbo legendinio Vagatos Vacho parankiniu... Apskritai Karis manë, kad geriausi virëjai vis dar tarnauja turtingose ðeimose. Ten jie turi pakankamai laisvo laiko atsidëti tikrai kûrybai, uþuot, pasak jo, visokia bjaurastimi ðëræ gaujas ágërusiø pusgalviø. Karis svajojo susipaþinti su Ðuta Vachu, garsiojo Vagatos sûnumi, taèiau tai buvo neámanoma, nes ta ðeima bendrauja tik tarp savæs, labai uþdarame rate... Gal Kariui vis dëlto pavyko ásiskverbti á kieno nors namø virtuvæ? Šiaip ar taip... Ne, nemanau. To bûtø jau per daug!

– Aèiû, ledi Tanita. Tuomkart pakaks. Nepykite, jei turësiu pasiøsti jums ðauksmà. Mano kvailon galvon bet kuriuo paros metu gali ðauti koks klausimas...

Todël pasirenkite blogiausiam!

– Jeigu tai bûtø blogiausia! – ðyptelëjo ledi Tanita. – Sere Maksai... Tiesiog neturiu su kuo pasitarti... Gal jûs galëtumëte pasakyti, ko man dabar imtis? Kad, pasak jûsø, neiðeièiau ið proto...

– Ko imtis? Neþinau. Tik þinau, kà pats, jumis dëtas, daryèiau.

– Kà? Kà jûs darytumët?

– Viskà mesèiau. Ir pradëèiau visai naujà gyvenimà. Pasistengèiau pakeisti viskà iðkart: namà... gal netgi miestà. Bet namà – bûtinai! Pakeisèiau darbà, jei turëèiau nors menkiausià galimybæ. Pradëèiau kitaip rengtis ir ðukuotis, ásigyèiau krûvà naujø paþástamø... Ir panaðiai. Stengèiausi daug dirbti ir mirtinai pavargti, kad miegas ðauktøsi manæs, ne að jo... O po tuzino dienø pasiþiûrëèiau á veidrodá ir iðvysèiau ten nepaþástamà þmogø, kuris niekada nepatyrë mano nelaimiø...

Kvailas patarimas, tiesa?

Ledi Tanita þvelgë á mane nuostabos kupinomis akimis.

– Ið tiesø labai keistas patarimas, bet... Að pabandysiu! Vis geriau nei sugráþt á namus, kur nëra Kario. Tai, kà jûs sakote... Labai paprasta, bet man në á galvà nebûtø atëjæ! O jûs pats esate tai iðmëginæs?

– Du kartus. Pirmà kartà nelabai sëkmingai, bet vis dëlto nekuoktelëjau...

Uþtai antrà kartà pasiekiau tikrai dideliø laimëjimø. Gali sakyt, negirdëtø!

– Kai ið Tuðèiøjø Þemiø pasienio atvykote á sostinæ?

– Taip. Bet man tiesiog pasisekë! Jeigu ne seras Dþufinas...

– Tai mums pasisekë, kad jûs èia! – nusiðypsojo ledi Tanita. – Jeigu net po Mirties Mantija slepiasi toks mielas þmogus... Vadinasi, Pasaulis grius dar negreitai! Ðiandien pat persikraustysiu á Naujamiestá, á patá centrà. Ir atidarysiu naujà uþeigà. Ten baisi konkurencija! Pasisamdysiu kitus þmones. Kol atsistosim ant kojø ar galutinai þlugsim... Manau, per tà laikà spësiu priprasti prie minties, jog Karis tik iðvyko kitur.

– Jûs ðaunuolë, neprilygstamoji! – nuoðirdþiai pasakiau.

Ir tyliai pagalvojau: norëèiau bûti toks tvirtas kaip ji, kad pajëgèiau pasinau225

doti savo paties patarimais, jeigu kada smalsiosios Dangaus galybës vël sumanys iðmëginti mano kvailos ðirdies atsparumà...

Ledi Tanita iðëjo, o að patraukiau á Didájá archyvà. Seras Lukfis Pencas vartydamas këdes susimàstæs sukiojosi tarp pasiðiauðusiø burivuchø. Melifaras prakilniai sëdëjo ant stalo ir máslingai maskatavo kojomis.

– Kas girdëti? – paklausiau nuo slenksèio.

– Niè-nie-ko! – raiðkiai iðskiemenavo Melifaras. – Ið visa ko matyti, jog në vienas pamiðæs magistras lig ðiol nesusiprotëjo, kad yra toks paprastas bûdas greitai ir skaniai pagaminti ðventinius pietus! Beje, dël pietø. Esu pasirengæs nedelsdamas atlikti savo pareigà. Su tavimi, Nakties Koðmare, ar be tavæs, vis tiek einu valgyti. Arba turësite dar vienà ðvieþutëlá lavonà!

– Sere Lukfi, prisidësit prie mûsø? – paklausiau að.

– Negaliu, sere Maksai! – Meistras Þiniø Saugotojas sutrikæs skëstelëjo rankomis. – Visø pirma negaliu ið èia pasitraukt iki saulëlydþio, o antra... Þinote, mano þmona – restorano ðeimininkë. Labai gero restorano. Ir kai mudu susipaþinome, paþadëjau Variðai, kad niekada gyvenime nekelsiu kojos á jokià kità uþeigà.

Aiðku, iðskyrus „Rajûnà“, bet èia jau nieko nepadarysi: dirbti pas serà Dþufinà Chali ir nesilankyti „Rajûne“ bûtø neámanoma, ji tai supranta. Ketinau jà tik pamaloninti, o dabar tenka laikytis þodþio...

– O kaip vadinasi jûsø restoranas? Reikës apsilankyti...

– Bûtinai, sere Maksai! „Storulis ties posûkiu“. Naujamiestyje. Þinot?

Kur neþinosi! Mintis, kad dievinama sero Lukfio þmona – viena ið pagrindiniø átariamøjø, gerokai pataisë man nuotaikà. Ir apetità. „Kuprius Itulas“, visø brangiausias Echo restoranas, buvo gana toli nuo mûsø Valdybos. Todël „Kupriuje“ esu lankæsis tik porà kartø.

Pirmà kartà ten uþklydau visai atsitiktinai, kai tyrinëjau Echà. Kainos mane pribloðkë, jos buvo beprotiðkai didelës, netgi lyginant su mûsø pamëgtu „Rajûnu“, anaiptol ne pigiausia miesto uþeiga. Ði aplinkybë dar labiau pakurstë mano smalsumà. Trûks plyð turëjau suþinoti, kà gali gauti uþ tokius pinigus!

Labiausiai mane apstulbino pati aplinka: nieko panaðaus Eche nëra tekæ matyti. Èia nebuvo nei baro, nei gausybës staliukø. Tik erdvus vestibiulis ir daug durø. Pagyvenusi rûðkano veido juodaplaukë ledi atvërë prieðais mane vienas ið jø. Uþ durø buvo maþutë jauki patalpa su apvaliu staliuku, ið kurio centro tryðko fontanëlis. Ávairiaspalviai þvakiø liepsnos lieþuvëliai sklaidë minkðtà prieblandà.

Taip, aplinka buvo áspûdinga! Maistas, aiðku, taip pat. Tik pamaniau, jog man trûksta iðsilavinimo deramai ávertinti visus ðios subtilios virtuvës niuansus.

O antrà kartà èia lankiausi visai neseniai, pirkdamas maþutá paketëlá sausainiø Chufui.

Melifaras taip pat nebuvo nuolatinis ðios uþeigos lankytojas.

– Jauèiuosi lyg pusgalvis, – sësdamasis uþ staliuko prisipaþino jis. – Turtingas 226

pusgalvis, kuris nenusitveria kito darbo, tik kimðti pilvan kvailus delikatesus...

– Bûtent todël èia taip verþiausi!

– Kad pasijustum turtingu pusgalviu?

– Að? Në iš tolo! Kad tu pagaliau suprastum, kas esi!

– Padauginai balzamo, sere Nakties Koðmare! Að já peniu, o jis ið manæs tyèiojasi! Taèiau ko norët – máslinga siela, Tuðèiøjø Lygumø kûdikis!

Durys atsivërë. Ir áþengë uþeigos ðeimininkas, legendinis kuprius Itulas, pagarsëjæs tuo, kad pats savo rankomis gamina visus tris ðimtus meniu suraðytø patiekalø. Todël ðio prabangaus restorano lankytojams tekdavo apsiðarvuoti angeliðka kantrybe: uþsakyto patiekalo kartais reikëdavo laukti net porà valandø!

– Neuþdarykite durø, – papraðiau. – Èia tvankoka.

– Juk sakau, kad padauginai balzamo, – draugiðkai pamerkë Melifaras. – Oro stygius – pirmasis apsinuodijimo poþymis.

– Kad tave magistrai! Paþiûrëèiau, kà uþgiedotum kiaurà parà ðutæs po ðita antklode! – bjaurëdamasis peðtelëjau praðmatnià savo Mantijà.

– Pone Itulai! Mudviejø su jumis akyse atsivërë viena ið baisiausiø Visatos paslapèiø. Dabar mes þinome: Mirtis taip pat prakaituoja! Bent retkarèiais.

Melifaras su ákvëpimu maivësi ir skeryèiojosi smuklininkui panosëje. Deja, mûsø ðeimininkas nebuvo visø jukiausias þmogus Eche. Jis priverstinai ðyptelëjo ir padëjo ant staliuko solidþià knygà, gerokai primenanèià senovinæ spaustuvininkø tëvo Gutenbergo Biblijà. Tai buvo meniu.

Suteikiau Melifarui visiðkà veiksmø laisvæ. Juk mokëti teks jam. Ir jeigu vyrukas nusprendë paaukoti savo gyvenimo pusvalandá, kad iðsiaiðkintø, kuo paðtetas „Ledinis sapnas“ skiriasi nuo karðto patiekalo „Dangaus kûnas“, kà gi – nesu koks iðgama, kad atimèiau ið jo ðitoká intelektualø malonumà!

– Ponai, jeigu esate linkæ pajusti grynà it kriðtolas skoná, patarèiau atkreipti dëmesá á ðá puslapá! – graþbyliavo ponas Itulas.

– O kà galëtumëte pasiûlyti þmogui, pripratusiam prie vytintos arklienos? – vylingai paklausë Melifaras.

– Ðtai... Turiu puikø kepsná, pagal senoviná receptà gaminu já ið nuvaryto arklio ðirdies. Labai brangus malonumas, nes mokëti tenka uþ visà arklá. Juk þinote, ponai, kiek kainuoja veislinis þirgas... O kur dar raitelio darbas, apie prieskonius net nekalbu!

– Gal norëtum, sere Maksai? – rûpestingai pasiteiravo Melifaras. – Tau að nieko negailiu.

– Eik tu!.. – burbtelëjau. – Kad jau taip, mane kur kas labiau domina „grynas it kriðtolas skonis“... Be to, kankinti gyvulius – kiaulystë.

– Irgi mat, stepiø kûdikis! – prunkðtelëjo tasai antropologijos mëgëjas.

Nusivylæs Melifaras vël ásikniaubë á meniu. Kuprius susirûpinæs kaþkà bambëjo, mano draugas mëgaudamasis vartë puslapius. Ausies kraðteliu klausydamasis uþsitæsusio jø dialogo, taikiausi pasukti degantá veidà á vësø, ið vestibiulio traukiantá skersvëjá. Ir staiga...

227

Kalbëdamas apie mano sëkmæ, seras Dþufinas Chali buvo visiðkai teisus. Man ið tiesø velniðkai pasisekë. Vos juntamas aromatas, tas pats skanaus maisto kvapas, taip nederëjæs Visiðkos tvarkos valdybos lavoninëje, vël sukuteno man ðnerves.

– Noriu ðito! – pareiðkiau dûræs pirðtu á atviras duris.

– Ko, sere? – sukruto ðeimininkas.

– To, kas ten kvepia! Juk ir tu nori to paties? – reikðmingai þvilgtelëjau á Melifarà, kurio nosis jau smalsiai krypo durø link.

Uþteko dalies sekundës ir tamsios jo akys supratingai þybtelëjo.

– Taip, pone Itulai! Mudu pasirinkom. Kvapas staèiai nuostabus! Kuris èia patiekalas? Nagi nagi...

– Ponai, tai neámanoma! – papurtë galvà kuprius. – Ðio patiekalo meniu nëra, tad nesivarginkit ieðkodami.

– Kaip nëra? – ðoktelëjo krësle Melifaras.

– Na, ðis patiekalas labai brangus...

– Puiku, – atðoviau að. – Mes ir norëtume ko nors brangesnio... Ar ne teisybë, vargðe mano drauge?

–Taip, besoti mano prieðe! – net nevirptelëjæs patvirtino Melifaras.

– Ðiaip ar taip, ponai, vis tiek neámanoma. – Mûsø ðeimininkas buvo nepermaldaujamas. – Ðis patiekalas ruoðiamas ne vienà tuzinà dienø. Turiu kelis senus klientus, kurie já uþsisako ið anksto... Kà gi, galiu pasistengti, taèiau jûsø porcija bus pagaminta po... Net neþinau, po kiek dienø, nes kai kuriuos prieskonius pirkliai atgabena man ið paties Arvarocho. Mûsø pusrutulyje jie neauga. Galiu áraðyti jus á sàraðà ir praneðti, kai viskas bus paruoðta. Taèiau nieko nepaþadu!

– Tiek to! – numojau ranka. – Tuomet atneðkite mums ko nors „gryno it kriðtolas skonio“. Paþintá su jûsø menu pradësime nuo abëcëlës. Tik, maldauju, jokiø arklio ðirdþiø. O šiaip – pasikliaujame jumis.

– Rekomenduoèiau jums pasirinkti 37 ir 39 numerá, – su palengvëjimu atsikvëpë kuprius. – Lauksite maþiau nei valandà, o gausite tikrà ðedevrà! Ko pageidautumëte iðgerti?

– Kamros! – pareiðkiau að.

– Kamros?! Prieð valgá? Taèiau jûsø skonio receptoriai...

– Vadinasi, mums prireiks ir àsoèio vandens. Kad nuplautume savo skonio receptorius prieð patá reikðmingiausià jø gyvenime ávyká... Ir neuþdarykite durø, gerai? Nes èia tikrai karðta.

Kai likom vieni, Melifaras prapliupo: – Kvapas kaip mûsø lavoninëje, tegul skylë danguje ilgà tavo nosá! Juk að teisus?

– Priimu kaip komplimentà. Visà gyvenimà svajojau turëti ilgesnæ nosá. Nors tokià kaip Dþufino.

– Na ir skonis! Tavo nosis – mados virðûnë, – praneðë Melifaras.

– Nors kartà pataikiau... Susisiek su Kofa, vyruti. Mane ta begarsë kalba labai 228

vargina. Tegul mûsø Kalbantysis Valgantysis iðkloja viskà, kà ðiuo klausimu mano.

– Tikrai nuo jos pavargsti? – nusistebëjo Melifaras.

– Taip. Ar kada mokeisi uþsienio kalbos?

– Pasitaikë... Neámanoma bûti mano tëtuðio sûnumi ir neiðkalti kvailø þargonø, kuriais balbatuoja visokie prietrankos, stokojantys proto ðnekëti normalia þmoniø kalba!

– Tuomet mane suprasi.

– Galiu tik uþjausti! Ðtai kodël tau taip juokingai iðeina...

– Judinkis, Devintasis Mangos Melifaro „Enciklopedijos“ Tome, kviesk Kofà! Nes ið smalsumo gausiu galà.

– Judinuosi, kvieèiu! – Melifaras nutaisë protingà veidà: „uþmezgë ryðá“ su mûsø Meistru Girdinèiuoju.

Po keliø minuèiø mums atneðë du àsoèius: kamros ir vandens. O Melifaro veidas vël ágavo þmoniðkà iðraiðkà. Net pernelyg: vargðelis buvo besprogstàs nuo informacijos gausos ir iš jos gimusiø iðvadø. Kai niûrioji ledi pagaliau pasiðalino, Melifaras vos laikësi neapalpæs.

– Tavo nosis – tikras gamtos stebuklas! – iðdroþë jis. – Visø pirma seras Kofa bemaþ ásitikinæs, kad þino, apie koká patiekalà kalbama. „Karaliaus Bandþio“ paðtetas. Apie já seniai sklinda neátikimiausi gandai. Pagaminti toká patiekalà net Ordinø epochoje sugebëdavæs ne kiekvienas virëjas. O dabar... Visas ádomumas, kad norint sukurti „Karaliø Bandþá“ reikia griebtis ne menkesnës nei deðimtosios ar vienuoliktosios pakopos magijos. Taèiau Eche nerasi þmogaus, paklusnesnio ástatymams uþ Itulà. Nuo tada, kai buvo paraðytas Kodeksas, jo niekada neprièiupo perþengusio antràjà pakopà! Tai ðitaip... Pasak Kofos, visà „Karaliaus Bandþio“ istorijà gaubia paslaptis. Jo tikrai nëra meniu. Pats seras Kofa kelis kartus mëgino uþsisakyti garsiojo paðteto, taèiau sulaukdavo tik miglotø paþadø, kad „bus átrauktas á sàraðà“. Lygiai kaip mes... Taèiau keli miestelënai giriasi paðtetu èia smaguriavæ. Tokiø kalbø seras Kofa pastaruoju metu yra girdëjæs ne kartà... Ir dar vienas ádomus faktas: tie laimingieji nebuvo itin turtingi þmonës! Normalûs pilieèiai, kurie pas kupriø Itulà gali uþsukti porà kartø per metus, bet ne daþniau... O Itulas nudavë, tarsi uþ porcijà ðio nuodëmingo marmalo neuþtektø mudviejø visø metø atlyginimo.

– Aišku, tiesiog nenorëjo su mumis prasidëti!

– Su Slaptàja paieðka? Atrodo... Kaþkas tame prakeiktame paðtete slypi!..

– Tai naujienø tik tiek?

– Anaiptol! Þinai, kur vakar pietavo Bubuta?

– Nuodëmingieji magistrai, nejaugi èia?

– Aha. Ir ne pirmà kartà. Pasirodo, á prabangà generolas Bubuta ájunko jau prieð kelis tuzinus dienø. O pastaruoju metu tik èia ir pietaudavo!

– Manau, jo alga ne maþesnë nei mudviejø... Bet kasdien... Daþnoka!

Netikëtai pasijutau esàs maþas taupus vaikinukas, nuoðirdþiai susirûpinæs Bubutos pinigine.

229

– Maþesnë, Maksai! Ásivaizduok, policijos generolas gauna dvigubai maþiau nei paprasèiausias Slaptasis seklys. Neþinojai?

– Tuomet juo labiau... Nepatinka man ði istorija, Melifarai. Viskas kaþkaip iðkreipta. Jei bent kiek nutuokiu apie þmones, tokie vyrukai kaip Bubuta patylomis ðvaistyti pinigø nemëgsta. O èia... Ðitie idiotiðki atskiri kambariukai, garbës þodis, lyg kokioj landynëj! Jie puikiai tinka tokiam kaip að, kuriam þiopsantys snukiai gadina apetità. Bet tik ne Bubutai! Kam jam pietauti brangiame restorane, jeigu niekas nemato?! Neásivaizduoju Bubutos, vienatvëje tyrinëjanèio skonio niuansus.

– Maksai, o kas yra landynë? – paklausë Melifaras. – Ðiandien ið tavæs keisti þodeliai birte byra...

Susigriebiau uþ galvos. Ið tiesø, kas yra landynë? Ir kodël mano mëgstamø knygø herojai, ir pirmiausiai nuobodþiaujantis Ðerlokas Holmsas, po jas valkiodavosi? Taip, patraukti opiumo! Ir kuo lankymasis landynëse jiems kartais baigdavosi? Taip! Vargðas Bubuta... Tik ið kur, malonëkite pasakyti, Eche imtøsi opiumas? Ir kuriems velniams jis reikalingas þmonëms, galintiems visai legaliai, ðeimos rate, prisiðlerpti „Atilsio sriubos“ ir kvaituliuot tiek, kiek ðirdis geidþia? Ak, að nieko nesupratau, bet drauge...

– Ar Kofa kartais neþino, kuriame kambarëlyje pietaudavo Bubuta?

– Tuoj paklausiu.

Melifaras vël suakmenëjo, ðákart neilgam.

– Nuostabu! – ðûktelëjo jis po akimirkos. – Kai kalbama apie toká iðkilø asmená, þmonës viskà ásidëmi. Keletà kartø Bubutà pastebëjo iðeinant ið visø tolimiausio kambarëlio, to, kuris kairëje nuo áëjimo.

– Puiku! – apsidþiaugiau. – Man labai maga ten pakliûti. O tau?

– Dar klausi! Eisim dabar ar pavalgæ?

– Kaip pasiseks... Reikia pasistengti, kad niekas nepastebëtø.

– Kodël? – nustebo Melifaras. – Kas drástø mums sutrukdyti?

– Niekas. Vis dëlto norëèiau pakliûti ten nepastebëtas. Net neþinau kodël. Mes, pasienio gyventojai, labai máslingi...

– Taip, ypaè jei padauginate Kacharo balzamo! Gerai, Maksai. Nepastebëtas, tai nepastebëtas, bet kaip tai padaryti?

– Ið pradþiø á tà kambariukà atsargiai pasiøsime ðauksmà. Vien tam, kad paaiðkëtø, ar ten kas yra. Jeigu yra, teks palûkëti, kol jie prisikimð pilvus ir iðsineðdins. Jeigu nëra, mums reikës paskubëti, kol niekas neatëjo... Padarysi?

– Tik dël tavæs... Taip, ten sëdi vienas vyrukas. Taèiau kaþkoks apsnûdæs! Jis nieko nepastebëjo, net nekrustelëjo.

– Kà gi, mums sekasi! Vadinasi, pavalgyti spësim.

– Tikiuosi. Jei prisimeni, jau Archyve rengiausi numirti ið bado... O kà veiksim paskui?

– Nieko ypatinga. Palauksim, kol toji niûri dama nueis á virtuvæ arba dar magistrai þino kur... Tada tylutëliai ásmuksim á kambariukà. Ir pasiþiûrësim, kuo ten kvepia...

230

– Kvepia? Tu manai...

– Nieko að nemanau. Paþiûrësim. Man kaþkoks akmuo ðirdá slegia. O tas kvailas raumuo amþinai pradeda mausti pakvipus svilësiais...

– Svilësiais? Turi galvoje tà máslingà nuostabø kvapà? – paklausë Melifaras.

Idiominiai nesusipratimai, kuriø ðiandien buvo su kaupu, jau pradëjo mane varginti. Todël tik gûþtelëjau peèiais.

Mudviejø dëmesá nuo svilësiø, taip sutrikdþiusiø mano kolegà, atitraukë rûsèioji dama su dviem padëklais raumeningose rankose. Ir mes dþiugiai kibome á valgius. „Gryno it kriðtolas skonio“ jie tikrai nestokojo. Net að ávertinau!

– Pasistenk tvardytis, – papraðiau Melifarà. – Nesuðveisk visko. Ðiek tiek palik lëkðtëje.

– Èia dabar!.. A, suprantu! Turi galvoje, kad mums èia gali tekt uþsibûti?

Nesijaudink, tasai snaudalius jau iðeina. Að já seku.

– Puiku, tuomet – tebûnie, nesitvardyk, leidþiu!

– Dëkoju! – pilna burna sumurmëjo Melifaras. – Manau, jau galime ðliauþti... ne, dar luktelëk!.. Jis sustojo vestibiulyje. Gerai, kaip tik norëjau nugurkti dar ðità kàsnelá... Eime, Maksai. Pats tinkamiausias laikas: senosios þieþulos taip pat niekur nëra.

Iðsëlinom á vestibiulá. Ásmukti á kambariukà, pasaulinæ ðlovæ pelniusá tuo, kad jame buvo lankæsis nuostabusis generolas Bubuta, truko vos kelias sekundes.

– Nuodëmingieji magistrai! Tas kvapas! – nustebæs suðnibþdëjo Melifaras. – Jis sklido bûtent ið èia. Snaudalius ðveitë „Karaliø Bandþá“ ar kaip ten jis vadinamas... Indus jau nurinko, o kvapas lyg virtuvëje!

– Ne „lyg“. Kvapas ir sklinda ið virtuvës.

– Ne, Maksai! Virtuvë ne èia, o kairëje prie áëjimo. Matei, kur nuëjo kuprius, priëmæs mûsø uþsakymà?

– Vadinasi, yra dvi virtuvës, – burbtelëjau að. – Pats pagalvok: kvapas labai stiprus... O iš kur kitur galëtø taip dvokti? Geriau ðtai kà pasakyk, sere Devintasis Tome: ar begalinës tavo iðminties pakaks, kad þaibu surastum duris, kuriø toks pusgalvis kaip að ieðkotø iki rytojaus?

– Slaptas Duris? Ðaunu, Maksai! Tuoj paþiûrësim.

Melifaras uþmerkë akis ir ëmë krapinëti po kambará. Apmiriau laukdamas baisaus virstanèiø baldø bildesio. Nesulaukiau! Vyrukas tvarkingai aplenkë jo kelyje stovëjusá krëslà ir lëtai pajudëjo pirmyn. Prie tolimiausios sienos jis stabtelëjo, atsistojo keturpësèias ir taip tæsë paþintinæ savo kelionæ.

– Ðtai! – Melifaras atgræþë á mane iðsiðiepusià fizionomijà. – Eikð, Maksai, kai kà tau parodysiu...

Krûptelëjau: primerkti jo vokai prieblandoje skleidë blankiai þalià fosforiná ðvytëjimà.

– Tikiuosi, ne subinæ? – Mane taip iðgàsdino þiburiuojanèios jo akys, kad nedelsiant turëjau numuðti átampà.

231

– Kà reikës, tà ir parodysiu... Ðtai, þiûrëk!

– Ir kas? Grindys kaip grindys. Aha, ðiltutëlës... – Apstulbæs pajutau, kad nedidelis grindø plotelis po mano delnais beveik degina.

– Ðiltutëlës? Tai ko suki man galvà? – pyktelëjo Melifaras. – Juk tas nuodëmingas duris galëjai surasti ir pats! Beje, rankomis að nemoku...

– Uþsiimsiu, matai, terliotis! O tu kà veiktum? Pats pagalvok, kiek laiko bûèiau ðliauþiojæs... Tavo metodas geresnis.

Juk negalëjau imti ir prisipaþint, kad apie ðá savo gebëjimà neturëjau þalio supratimo.

– Atidaryti taip pat reikës man? – suniurzgë Melifaras.

– Dël to tik iðloði. Ar Dþufinas tau pasakojo, kaip vienà kartà mëginau atidaryti dëþutæ su Karaliaus dovana?

– Pasakojo. Jis suðaukë mus visus ir pasakë: „Vyruèiai! Jeigu norit iðsaugoti sveikà kailá, neleiskite serui Maksui prie jûsø atidarinëti konservø!“ Mes labai iðsigandom ir ilgai verkëm...

– Konservus?! Tu pasakei: konservus?

Mane kaþkodël labai nustebino ir prajuokino þinia, kad Eche taip pat esama konservø. Þinoma, kur galëjau ant jø uþtaikyti, juk valgau tik restoranuose ir sveèiuose.

– Bene jau iðalkai? – apstulbo Melifaras, atsainiu judesiu praskirdamas grindø lentas.

Mes ásmeigëme akis á tamsà, ið kurios dvelktelëjo gardaus aromato gûsis.

– Eime, – atsidusau að. – Graþiai pasirodysime, jeigu èia – tik atsarginis áëjimas á virtuvæ...

– Aha! Uþmaskuotas lyg slapta landa á Septynlapio ordino sodà... Taip nebûna.

Maþomis kopëtëlëmis nusileidome þemyn. Melifaras dël visa pikta sustûmë grindis á vietà, ir mudu atsidûrëme visiðkoje tamsoje.

– Tikiuosi, orientuotis erdvëje moki? – viltingai paklausiau.

– O tu nemoki?

– Neþinau... Gal nelabai. Ðiaip ar taip, nieko nematau.

– Kà gi, duokð rankà, vargeli tu mano... Irgi mat Nakties Kûdikis!

Susiëmæ uþ rankø mudu lëtai patraukëme pirmyn, o dieviðkasis kvapas aplinkui vis tirðtëjo. Palengva susivokiau, jog þinau, kur reikia pasukti, kad neásirëþèiau kakta á sienà, o kur – aukðèiau pakelti kojà ir perþengti neregimà kliûtá.

– Pajuokavai? – paklausë Melifaras, mëgindamas iðtraukti savo letenà. – Radai laikà tyèiotis!

– Visà gyvenimà svajojau pasivaikðèioti su tavim susikibæs uþ rankuèiø, o èia pasitaikë tokia proga... Nesimuistyk! Rimtai tau sakau: pats neþinau, moku orientuotis tamsoje ar nemoku! Apie save niekada nieko neþinau ið anksto...

– Na ir sekasi tau. Koks ádomus gyvenimas... Stop. Atëjom. Dabar iliuminacijos vis dëlto prireiks. Juk tu berods rûkai!

232

– Jeigu galima rûkyti tà ðlamðtà, kurá èia vadina tabaku... Bet degtukø turiu, nesijaudink.

– Bijau, kad jø nepakaks. Uþsidek pypkæ. Tai vienintelis mûsø turimas apðvietimo prietaisas.

– Matyt, trokðti mano mirties... Gerai, tebûnie.

Paskubomis prisikimðau pypkæ. Mintis iðties buvo vykusi. Vos uþsitraukiau, ir menkutë rausva ðvieselë iðsklaidë tamsà. Mudu stovëjome ant slenksèio á maþà kambarëlá, apstatytà gremëzdiðkomis spintomis. Senoviniai baldai! Panaðiø ne kartà esu matæs namuose, bet në karto èia, Eche, kur negausu subtiliø baldø, labiau primenanèiø meno kûrinius.

Kadangi mano plauèiø galimybës buvo ribotos, vël atsidûrëme tamsoje.

– Kas tai? – Melifaras timptelëjo mane uþ Mirties Mantijos skverno. – Praðau, truktelëk dar kartelá!

– Jei komanduosi, patá iðmokysiu rûkyt, – pagrasinau. – Kokia gëda: suaugæs diedas, o nerûko!

– Kai buvau aðtuoniolikos, nuðvilpiau savo vyresniojo brolio pypkæ, suðvampiau bemaþ viskà, kas buvo jo tabakinëje, ir apsinuodijau... Nagi, Maksai, paðviesk. Kokie èia griozdai?

– Tu mane pribaigsi! – Priëjau prie artimiausios „spintos“ ir smarkiai uþsitraukiau.

Nuodëmingieji magistrai! Ten buvo ne spinta. Ten buvo narvas. O narve gulëjo þmogus. Atrodo, jis miegojo. Ðiaip ar taip, vyrukas nereagavo nei á mudviejø pasirodymà, nei á tabako dûmø kamuolius, urduliuojanèius aplink já.

– Nei gyvas, nei miræs, – konstatavo Melifaras. – Maksai, pabandyk pasiøsti jam ðauksmà! Labai savotiðkas jausmas. Lyg ðnekëtum su deðra...

Velnias mane sugundë paklausyti! „Savotiðkas jausmas“ pasirodë esàs visø ðlykðèiausias iðgyvenimas mano biografijoje. Man ûmai pasirodë, kad pats tapau gyva, judanèia deðra, iðlaikiusia itin þmogiðkà savybæ màstyti apie savo esmæ ir lemtá... Deðra, kuri svajoja bûti suvalgyta. Neturëjau jëgø iðsipinklioti ið lipnaus koðmariðkø pojûèiø voratinklio. Mane iðgelbëjo antausis, ganëtinai stiprus, kad paleisèiau ið dantø pypkæ, nuskrieèiau prie kitos sienos ir skaudþiai trinktelëèiau keliu á dar vieno narvo kampà.

– Kas tau, Maksai? – drebanèiu balsu paklausë Melifaras. – Á kà tu sumanei pavirsti? Kas tave to iðmokë? Kas èia apskritai dedasi?!

– Neþinau, – kvëptelëjau grabinëdamasis uþgesusios pypkës.

Dabar verkiant reikëjo gero truktelëjimo: deðros nerûko, tikrai! Bjaurus þolës, kurià Eche per nesusipratimà laiko tabaku, prieskonis mane átikino, kad esu þmogus. Dar sekundë, ir prisiminiau, kas að toks.

– Oi, drauguþi, kartais pats savimi stebiuosi! – prisipaþinau. – Ir pats savæs bijau. Ko gera, keliu pavojø savo gyvybei.

– O gal tu – koks buvæs didysis magistras? Dþufinas iðkarðë tau kailá ir praradai atmintá?

233

– Tikiuosi, kad ne... Beje, dël to iðkarðimo... Aèiû, kad trinktelëjai per marmûzæ. Atrodo, bûsi iðgelbëjæs man gyvybæ... Ar niekada nesi to iðbandæs su numirëliais? Gal padëtø?

– Niekis, Maksai. Labai ilgai apie tai svajojau. Ir staiga pasitaikë proga... O vis dëlto, kas tau nutiko?

– Pasiunèiau jam ðauksmà. Ir, matyt, persistengiau. Uþuot panaudojæs antràjà, pataikiau á kokià ðimtàjà tos sumautos jûsø magijos pakopà. Ne naujiena.

Net kiauðinienæ amþinai persûdau... Þodþiu, man taip pasitaiko.

– Trûksta þodþiø... Ei, Maksai, apsidairyk! Atrodo, ten ðis tas ádomaus.

Apsidairiau. Ðiame narve taip pat gulëjo þmogus. Truktelëjau pypkæ, kad geriau áþiûrëèiau. Nuodëmingieji magistrai! Tai buvo mësos gabalas, vis dar nepraradæs þmogaus formos. Kvapios, minkðtos mësos gabalas, vilkintis skaba ir lochiu.

Mano nervai vos laikë. Atrodo, ðità prakeiktà bylà bûsim iðnarpliojæ. Ir kur kas greièiau, nei tikëjomës. Taèiau palengvëjimo kol kas nejauèiau.

– Tu matai?! Melifarai, jis juos KEPA! Jis, ðitas galvijas, juos kaþkaip iðkepa...Siøsk ðauksmà mûsiðkiams. Man labai reikia Lonli-Loklio ir kuo greièiau!

– Taip, – suðnibþdëjo Melifaras. – O man labai reikia iðvietës. Tuoj susivemsiu. Juk valgëme jo pagamintà maistà!

– Varyk èia, – abejingai patariau. – Nesivarþyk. Bet nemanau, kad mus ðërë þmogiena. Tikiuosi, kuprius turi tik vienà firminá patiekalà.

– Lonli-Loklis tuoj atvyks, – praneðë Melifaras. – Papraðiau, kad pasiimtø ir kelis vyrukus ið policijos... Maksai, kokià ðlykðtynæ mudu atkapstëme? Eime, paþiûrëkime á kitus.

– Ar tikrai nori? Tuomet – be manæs. Neketinu vemti po gerø pietø: esu kitaip auklëtas. Mano mama laikësi nuomonës, kad apsilankius brangiame restorane bent savaitæ nedera eiti net didelio reikalo...

– Vis juokauji, Nakties Koðmare? Ið kur tame jûsø pasienyje ëmë ir pridygo brangiø restoranø... Blogiau, nei yra, vis tiek nebus! O gal kituose narvuose þmonës dar gyvi?

– Gal... Eik, paþiûrëk. O man jau gana.

Nusisukau nuo pasibaisëtino „firminio patiekalo“ ir su malonumu uþsitraukiau dûmo. Ne toks jis prastas, ðitas èionykðtis tabakas, kaip kaþin kà!

– Maksai, að klydau! – Melifaro balsas man pasirodë neátikëtinai skambus. – Bûna dar blogiau! Eikð ir paðviesk. Nagi, uþsitrauk dar kartelá! Jei nenori matyti, gali uþsimerkt... Þinoma, að pasiþiûrëjau. Niekada neabejojau, kad smalsumas mane praþudys. Mësos gabalas, vilkintis lochiu – pakankamai ðlykðtu, bet kai aukðèiau juosmens – mësa, o þemiau juosmens – vis dar kojos... Nuodëmingieji magistrai!

Taèiau iðturëjau nesusivëmæs. Mano skrandis gana patikima talpykla. Kad ir kokia ðlykðtynë pasitaikytø jo gyvenimo kelyje, jis nesiliauja normaliai 234

funkcionavæs. Tiktai man iðkart dingo ûpas stovëti ant kojø. Sunkiai dribtelëjau þemën, lyg bûèiau nebe þmogus, o polietileninis maiðas, pabuvæs prekynamyje.

Ir tik tada supratau, kad mudu nebe vieni.

Toliau viskas vyko lyg sapne. Tokiais atvejais sakoma: sekundë, prilygstanti gyvenimui. „Prilygstanti gyvenimui“ – gal per skambiai pasakyta, taèiau pora valandø á tà prakeiktà sekundæ tikrai tilpo!

Iðvydau neaukðtà kuprotà siluetà, tirðtesná nei tamsa durø angoje. Virëjas atsiskubino ávesti tvarkos savo virtuvëje. Jis buvo ásiutæs ir apie padarinius negalvojo. Uþteko vienos akimirkos, kad álásèiau á to þmogaus kailá, vël liauèiausi juo buvæs ir suprasèiau: jis apsëstas!

Kuprius Itulas neðësi kapoklæ ir ðilkinæ virvelæ, kuriomis èia smaugiami kepimui skirti kalakutai... Kuprius atëjo nugalabyti mudviejø, bjauriø berniûkðèiø, sujaukusiø jo virtuvës rykus. Jo ðansai prilygo nuliui, taèiau pamiðëliø tokie niekai nejaudina!

Atsigræþiau ir dar kartà þvilgtelëjau á klaikøjá kulinarijos meno ðedevrà. Kad ir kas bûtø, nuodëmingieji magistrai, kad ir kas bûtø, ðitaip mirti þmonës neturi!

Norëjau supykti. Labai norëjau. Bet nieko neiðëjo. Tebebuvau visiðkai ramus. Beveik abejingas. Prakeikti kvëpavimo pratimai, kuriø mane iðmokë Lonli-Loklis, nervingàjá Maksà pavertë rambiu jauèiu. Vadinasi, cirko nebus: kol esu geras, spjaudytis beprasmiðka. Bergþdþias triûsas.

O kuprius taip stengësi mane ásiutinti! Jis artinosi ir mosavo savo darbo árankiais. „Kulinarijos genijaus“ ásitikinimas, kad mudu su Melifaru ámanoma nugalabyti tais varganais ánagiais, buvo paskutinis laðas. Kur jau ten pyksi! Mane suëmë juokas.

Taip ir neádûkæs, nusprendþiau Itulà bent pagàsdinti. Ir drauge pralinksminti Melifarà, kuris man pasirodë pernelyg rimtas...

Suokalbiðkai pamerkiau tamsai ir sodriai nusispjoviau á perkreiptà svetingojo mûsø ðeimininko fizionomijà. O tada uþsimojau deðine ranka, ketindamas delno briauna smagiai trinktelëti á puolanèiojo gerklæ, nes pamaniau, kad muðtyniø vis tiek neiðvengsiu.

Kà jauèia gyvatë, kai nuodingus dantis suleidþia á svetimà kûnà, sutrikdþiusá jos ramybæ? Atrodo, dabar þinau. Nieko ji nejauèia. Niè-nie-ko! Ávyko tai, kas anksèiau ar vëliau turëjo ávykti. Siaubinga didþiojo magistro Machlilglo Anocho dovana pagaliau parodë visà savo galybæ. Prieðingai nei prognozavo Dþufinas, tai ávyko tuomet, kai nebuvau nei iðsigandæs, nei ápykæs. Taèiau kuprius Itulas krito negyvas nuo mano spjûvio, kurio þudanti jëga jau nekëlë man abejoniø.

– Vaje, Maksai! Tai ðtai kaip viskas atrodo! – Melifaras þvelgë á mane neslëpdamas susiþavëjimo. – Nuodëmingieji magistrai, Nakties Koðmare, tu atgaivinai geriausias Ordinø epochos tradicijas. Be tavæs Pasaulis bûtø labai nuobodus!

– Að já nudobiau? – Man vis dar reikëjo patvirtinimo ið ðalies.

235

– Tau kyla abejoniø? Tariesi tik pasakæs jam: „Eik ðalin, nedorëli“?

Melifaras, ðlovë magistrams, nebuvo silpniausiø nervø vyrukas Visatoje. Jo ðypsena jau plito ausø link.

– Þinai kà? Esu laimingas! – atvirai prisipaþinau. – Niekad gyvenime nesu regëjæs didesnës kiaulystës: ðerti þmones ðitokia bjaurastimi... ir uþ tokius beprotiðkus pinigus! Dëdulë ilgam sugadino man apetità ir yra nubaustas pagal nuopelnus...

Beje, Melifarai, að iðgelbëjau tavo piniginæ. Juk uþ pietus dar nesusimokëjai?

– Pavyko ðiek tiek sutaupyti, nesiginèiju! Taèiau ðis Didþiosios Deðros ordino didysis magistras ketino supjaustyti tave grieþinëliais ir patiekti á stalà. Su mano kraujo padaþu.

– Vis dëlto norëèiau suþinoti... – Man gana greitai gráþo màstymo dovana. – Tas vyrukas, Karis... Ponas Karvenas Kovareka. Juk mësgaliu jis pavirto savo namuose, o ne kaþkokiame narve...

– Sere Maksai, palik ramybëje smulkmenas! Tavo darbas – þudyti niekuo nekaltus þmones. O visa kita að ir pats áveiksiu. Patikëk: po dviejø... na, po trijø valandø galësiu atsakyti á visus tavo klausimus. Pasiøsiu ðauksmà Lonli-Lokliui, tegul nesijaudina. Dabar jis ramiausiai gali droþt pietauti. Atëmei ið vargðelio darbà! O man reikia tik tuzino sumanesniø Bubutos vyrukø.

– Jokio vargo, vaikine! Manau, ðá klausimà tau vertëtø aptarti su jø ðefu, – karèiai ðyptelëjau. – Vis dar nesusigaudai, genijau?

– Tu manai...

– Nieko að nemanau! Galvoti – tavo darbas. Mano darbas – þudyti niekuo nekaltus þmones. Bet generolas Bubuta èia pietavo, paskui dingo... Imk degtukus ir eik jo paieðkoti. Jeigu jau iðkepæs, patausosim Dþufinui. Kas þino, gal seras Garbusis Virðininkas pageidaus pavakarieniauti...

– Trauk tave magistrai, sere Maksai! Kokia ðlykðtynë... Duok ðen degtukus.

Po keliø akimirkø iðgirdau dþiugø Melifaro balsà: – Nakties Koðmare, Dþufinas mudu išvys iš darbo! Bubuta èia, ir, atrodo, jam viskas gerai. Netgi nesijauèia esàs deðra, tiesiog miega!

– Jis èia nuo vakar dienos. Virsmas paðtetu turbût gana ilgas procesas... Et, jeigu ne prakeikta mano sëkmë, vargðas Dþufinas bûtø buvæs toks laimingas!

Matyt, nelemta.

– Kas èia vyksta? Jûs èia, sere Melifarai? – pasigirdo leitenanto Ðicholos, ðaunaus policininko ir gero mûsø bièiulio, balsas.

– Èia að, èia... Tyliau, vyruèiai: jûsø bosas uþsnûdo.

– Kà? Mûsø bosas? Ðichola paspartino þingsná, todël ant pamiðusio virëjo lavono jis suklupo jau ágijæs nemenkà pagreitá. Suskubau patverti já tà akimirkà, kai grynaveislë leitenanto nosis buvo vos per colá nuo grindø. Jo kolega, ëjæs ið paskos, tik per stebuklà iðvengë tokio paties likimo, o dar keli policininkai ið baimës griebësi savo timpø. Melifaras ið juoko net sukriûkë.

– Ei, vyruèiai! – ið paskutiniøjø stengiausi kalbëti rimtai. – Ðaudyti nepatariu: 236

su iðgàsdinta Mirtimi menki juokai!

– Gera diena, sere Maksai! – burbtelëjo Ðichola, laisvindamasis ið mano glëbio. – Mano laimei, jûsø reakcija puiki... Ant ko að suklupau?

– Ant valstybinio nusikaltëlio kûno. Nuodytojo, kanibalo ir generolo Bubutos pagrobëjo. Ponas Itulas itin stengësi, kad jûsø gyvenimas taptø lengvas ir malonus! Garbës þodis, ponai, mudu su seru Melifaru labai apgailestaujame.

Mes baisiai jums nusikaltom. Pasiimkite savo virðininkà sveikà ir gyvà!

– Ne mes, o tu, Maksai! – Melifaras pasiskubino atsiþegnoti nuo abejotinø laurø. – Að atëjau èia tik pavalgyti. Taigi, ponai, jeigu rengiatës savo boso gelbëtojui talþyti snuká, kreipkitës á serà Maksà. Ir praðyèiau paisyti eilës!

Policininkai þiûrëjo á Melifarà lyg á sergantá vaikà: jiems atrodë, kad TAIP kalbëti apie þmogø, vilkintá Mirties Mantija, ir dargi jo akivaizdoje – jau nebe dràsa, o saviþudybë. Nutaisiau klaikià grimasà ir parodþiau Melifarui kumðtá: paikioti prie paðaliniø vis dëlto neverta. Kaip paskiau ávarysi jiems baimës?!

– Netrukdysiu jums, ponai! – iki juostos nusilenkiau Melifarui. – Ramiai darbuokitës.

– O tu? – pasipiktino Melifaras.

– O kà man èia veikti? Eisiu, pradþiuginsiu Dþufinà. Uþ tokià gerà þinià jis mane bûtinai nudobs... O kai pasirodysi tu, gal jau bus atlyþæs. Tavo kailá gelbsèiu, vyruti! Man – kas, að – nemirtingas!

Vargðai policininkai mano paistalø klausësi net prasiþiojæ.

Ant slenksèio mane pasivijo Melifaro ðauksmas: „Ar apie nemirtingumà kalbëjai rimtai?“ Atsidusau ir griebiausi begarsës kalbos, nuo kurios visà dienà man pavyko iðsisukti: „O kas mane þino! Juk sakiau...“ Ir patraukiau á Namà prie Tilto. Man tikrai knietëjo pasipuikuoti prieð ðefà.

Be to, nuo pat ryto nebuvau matæs Melamori.

Sero Dþufino Chali kabinete atsiradau po deðimties minuèiø, nes amobilerá vairavau pats.

– Na, Maksai, tokio mitrumo tikrai nesitikëjau! Aptikti Bubutà per tuzinà sekundþiø po saulëlydþio! Nieko sau! Rekordas net mûsø kontoros mastu: iðaiðkinti bylà maþiau nei per minutæ nuo oficialaus jos perdavimo... Reikia atðvæsti.

Eime á „Rajûnà“, proga ðito verta... Nesidairyk po tuos kampus: ledi Melamori jau pora valandø namie. Að jà, vargðelæ, iðleidau: ið pradþiø giminës, paskui tas kvailas tavo iðkvietimas auðtant... O gal taip demonstruoji ðvelnius jausmus?

Eime eime!

– Vadinasi, kol vaþiavau èia, Melifaras suskubo atsiøsti jums ðauksmà? – Pasijutau maþumëlæ nusivylæs. – O maniau, lieþuvá paskaus, kol viskà jums iðklosiu...

– Koká ðauksmà? Koks Melifaras?! Na jau, Maksai. Kuriems galams man kaþkieno ataskaita? Að visada tam tikra prasme – su tavimi. Ir ne todël, kad labai norëèiau. Tik nesijaudink: kol tupi iðvietëje, að mandagiai nusisuku.

– Visada? – apstulbau. – Nieko sau naujiena!

237

– Ai, Maksai, nereikia perdëti. Juk ið proto iðsikraustyèiau, jei visà laikà á tave spoksoèiau! Bet kai nerimauju, lengviau pasiþiûrëti, kaip tau sekasi, nei toliau nerimauti... Atsipalaiduok.

– Na, jeigu neðnipinëjate iðvietëje... Tebûnie, atsipalaiduosiu. O jûs tikrai nerimavote? – nepatikliai perklausiau ir... þiebiau kakta á durø staktà. Dþufinas net sukretëjo ið pasitenkinimo.

– Manai, tau vienam prieð nemalonumus maudþia ðirdá?

Dþufinas vis dëlto pasigailëjo ir atsainiu ledinio delno judesiu sulopë mano praskeltà kaktà.

– Eime, greièiau! Jeigu dar valandà vëpsosi á tas duris, jos galbût ir iðnyks.

Bet nebûk kerðtingas... Taip, o dabar apie nemalonumus. Du kartus klaikiai susimovei, ir niekam, iðskyrus toká laimës kûdiká, tai nebûtø pasibaigæ geruoju.

– Susimoviau? – perklausiau nusiminæs. – O aš vyliausi, kad pulsite mane girti...

– Juk að ir giriu. Sëkmë mûsø darbe svarbiau uþ gerà galvà. Be to, sëkmës neiðmokysi... Tik jau nesiðiauðk! Apie savo genialumà ir visus jo padarinius þinai ir be manæs. Kà valgysi?

– Nieko! – ið pasiðlykðtëjimo net susipurèiau. – Tikiuosi, mane suprasit. Po tokio reginio... Na, gal pyrago, tik be mësos.

– Argi tu jautrus? Kà gi, tavo valia... Iðgerti nori?

– Ne. Tai yra taip, bet...

– Koks koðmaras! Ðitie apdavai vienà kartà tave pribaigs! Gerai jau, gerai, ðe, bet tik ðlakelá, aiðku? – Dþufinas iðtiesë man neregimà butelá su Kacharo balzamu.

– Oi, jûs já pasiëmëte!

Ið dëkingumo iðsiðiepiau ligi ausø ir nurijau maþà gurkðnelá. Nes daugiau në nereikëjo.

– Klokit apie mano susimovimus. Dabar esu pasirengæs net bûti vieðai iðpertas!

– Visø pirma, Maksai, pamirðai papraðyti serà Kofà, kad uþsuktø á lavoninæ ir pauostytø, kuo ten kvepia. Jis tà kvapà iðkart bûtø atpaþinæs . Ir nebûtø prireikæ antgamtinës tavo sëkmës... Bet kas tave nuneðë pietauti bûtent á „Kupriø“? Gal malonëtum paaiðkinti?

– Malonëèiau. Mano antgamtinë intuicija! – Neiðlaikiau ir nusikvatojau. – Meluoju, Dþufinai! Mano antgamtinis bjaurumas. Uþ tai, kad naudojosi mano numylëta antklode, Melifaras liko skolingas gerus pietus. O savo antklodæ labai vertinu. Teko eiti á paèià brangiausià uþeigà.

– Na na... Jau seniai gyvenimas man atrodë toks nenuspëjamas. Tiek to. Dël sero Kofos tu viskà supratai?

– Viskà, – atsidusau. – Kvailys, nesiginèiju. O juk visus kitus nusiunèiau á tà lavoninæ!

– Labai nuovokiai pasielgei. Tiek to, visiems pasitaiko.

238

– O kas dar? – atsargiai paklausiau. – Ko dar prisidirbau?

– Daugiau tu nieko neprisidirbai. Tiktai kaip judu su Melifaru nepajutot pavojaus?.. Juk kuprius sumanë jus nunuodyti! Ið pat pradþiø. Jis buvo ásitikinæs, kad atëjote ieðkoti Bubutos. O kadangi pamiðëliø logika savita... Að ir pats gana negreit susigaudþiau. Beproèius nelengva perprasti... Þodþiu, kai uþuodei „Karaliø Bandþá“, Itulas tvirtai nusprendë pavaiðinti jus gera porcija nuodø.

– Ir kà? – kvailai paklausiau.

– Ogi nieko. Jau ketinau ásikiðti... Taèiau kuprius savo sumanymà paprasèiausiai pamirðo! Vos áþengë á virtuvæ, ir sprendimas ið nelaimingos jo galvos iðdulkëjo. Todël iðneðët sveikus kailius, o að labai stebëjausi. Kokius penkis ðimtus metø nesu taip stebëjæsis! Kad nuodytojas pamirðtø áberti nuodø! Na, þinai, tai prieðtarauja pagrindiniams Visatos dësniams!

– Pats tvirtinot, kad man sekasi! – gûþtelëjau peèiais ir pagaliau ryþausi uþduoti klausimà, jau seniai neduodantá man ramybës. – Jûs pasakëte: kokius penkis ðimtus metø? Tai kiek...

– Kiek man metø? Ne tiek daug, kaip gali atrodyti. Viso labo septyni ðimtai su uodegële. Palyginus su Maba Kalochu, esu vaikëzas!

– Su uodegële? Nieko sau! – susiþavëjæs pakraipiau galvà. – Iðmokysit?

– O kas iðgàsdino vargðiukà Melifarà pareiðkimu apie nemirtingumà? Geriau patylëtum...

– Nelaukëte? Á „Rajûnà“ ásiverþë avietinë kometa ir klestelëjo ant këdës greta manæs.

Melifaro greitumas mane glumino: ðis gamtos stebuklas suspëjo net persirengti!

– Viskas sutvarkyta! Sere Dþufinai, ásivaizduoju, kaip jûs nusiminëte, bet maþiausiai du tuzinai dienø be Bubutos mums garantuoti. Já nugabeno pas Abilatà Parasà. Ir tas didis þiniuonis tvirtina, jog atgaivinti Bubutà bus nelengva... Bubutai dar pasisekë! Kitus galima laidoti nors ðiandien: pokyèiai negráþtami. Taèiau kaip kuprius juos prisiviliodavo! Pats neþinau, verkti ar juoktis!

– Juokis, tau labiau tinka prie veido, – patarë Dþufinas. – Iðgerk ko nors, nusiplûkëli. Valgyti neraginsiu, jeigu net seras Maksas suka nosá nuo maisto...

– Nebent ko saldaus... – nutæsë Melifaras. – Tik jokios mësos!

– Kokie panaðûs mano „veidai“, tik pamanykit! – nusiðaipë Dþufinas. – Rykite savo pyragëlius, panaitës. O að, jums leidus, imsiuosi rimtesniø reikalø. Ðefas iðkilmingai kilstelëjo dangtá nuo puodelio, kuriame buvo garsusis karðtas madam Þiþindos paðtetas. Mudu su Melifaru pasibjaurëjæ susiþvalgëme ir, kad nusiramintume, puolëm saldumynø kupinà vazà.

– Nagi, vyruti, pasakok, – pilna burna pareikalavo Dþufinas. – Maksas tuoj sprogs ið smalsumo, ir man paèiam dar ne viskas aiðku. Tai kaip, sakai, jis juos prisiviliodavo?

– Apie tà nuodëmingà paðtetà Eche seniai sklandë gandai. Ir pas Itulà ateidavo nemaþai þmoniø, trokðtanèiø paragauti senovinës virtuvës ðedevro...

239

Vyriokas tikrai iðmoko já gaminti nesigriebdamas neleistinos magijos. Juk genijus!.. Aptikau jo popierius, o policija jau apklausë tarnaitæ, todël galiu tiksliai pasakyti, kaip viskas buvo. Kuprius átraukdavo gurmanus á sàraðà, surinkdavo apie juos þinias, tada kelis pasikviesdavo, daugiausia pasiturinèius ir vieniðus. Ir paðerdavo juos sumautu savo delikatesu. Tai buvo tikri apþavai. Kai kurie þmonës, þinoma, ne visi, tik skysèiausi ir labiausiai paþeidþiami, paragavæ tos bjaurasties suprasdavo, kad negali be jos apsieiti. Ir kai toks klientas atsibelsdavo pas Itulà vidury nakties, ðliauþiodavo keliais ir siûlydavo visà savo turtà uþ lëkðtæ paðteto, virëjas darydavo iðvadà, kad uþkibo dar viena þuvelë. Jis tikrai priversdavo juos mokëti, labai brangiai susimokëti uþ malonià kelionæ á bjaurià mirtá!

Vyrukai lásdavo á skolas, parduodavo nekilnojamàjá turtà. O vienas pardavë net du namus, tikrai þinau... Per kelis tuzinus dienø kuprius sugebëdavo nelaimëlius rajûnus apðvarinti iki siûlo. O tada jie jau bûdavo pasirengæ þengti kità þingsná.

Vienà graþià dienà klientas tiesiog imdavo ir prie savo lëkðtës uþsnûsdavo.

Tiksliau, prarasdavo sàmonæ. Kuprius be vargo ágrûsdavo já rûsyje á narvà. Ir tada prasidëdavo paskutinë penëjimo stadija. Rûsio gyventojams kimðdavo jau kitoká miðiná. Siaubingas didþiojo kulinaro iðradimas kvapu ir skoniu labai priminë patá paðtetà, taèiau buvo kur kas radikalesnis! Dar kelios dienos, ir mûsø virëjas jau turëdavo naujà didelæ „Karaliaus Bandþio“ porcijà naujiems nelaimëliams gurmanams... Ir kà tie bëdþiai dabar darys?

– Lankysis pas þiniuones! – truktelëjo peèiais Dþufinas. – Geriau vëliau negu niekad... Vadinasi, paðtetas vyrelius apkvaiðindavo, o tada juos penëdavo dar kaþkokiu mëðlu, nuo kurio jie pavirsdavo tuo paèiu paðtetu... Ádomu! Graþiai susuktas ydingas ratas. Ir jis naudojo tik leistinà magijà? Tai bent talentas, kad já skylë danguje! Kaip gaila...

– Vargðas Karvenas! – iðtrûko man. – Pasirodo, virtuvës paslapèiø medþioklë – pavojingas uþsiëmimas. Matyt, jis prasismelkë á slaptàjà Itulo virtuvæ ir nugvelbë pirmà pasitaikiusá puodà, kvepiantá „Karaliumi Bandþiu“. Parsineðë namo, iðtyrinëjo ir, þinoma, degustavo. Ir taip ásismagino, kad surijo viskà vienu prisëdimu. Kokia nesëkmë!

– A, nelaimingasis „Girtojo butelio“ ðeimininkas, – atsiduso Dþufinas. – Prasta metø pradþia! Eche liko maþiau dviem puikiais virëjais. Reikia nors ko imtis.

– Vis dëlto kaþkas èia kliûva, – tariau að. – Jeigu kuprius taip kruopðèiai atrinkdavo kandidatus á aukas, kaip á ðità istorijà ásivëlë generolas Bubuta? Jisai juk toli graþu ne vieniðas! Kita vertus, ðioks ar toks, taèiau Tvarkos Virðininkas...

Negi kuprius visai ið galvos iðsikraustë?

– Be abejo, iðsikraustë. Negráþtamai! Bet ðuo pakastas kitur. Ávyko smagus nesusipratimas. Kartà Bubuta atëjo pas Itulà su þmona. Iðkilminga ðeimos vakarienë, viskas buvo labai graþu, kol viename kambarëlyje generolas pamatë buvusá tarnybos draugà serà Balegarà Lebdà. Senà, vieniðà Karaliðkosios Gvardijos atsargos generolà.

Beje, tà patá, kurio iðvaizda mane ðiandien pribaigë...

240

– Ðità, kuris iki juosmens pavirto paðtetu?

– Aha. Tà vakarà nelaimingajam kaip tik patiekë jo paskutinës aistros objektà. Atidarë duris, Bubuta pamatë bièiulá, nulëkë sveikintis... Ir seno draugo teisëmis ið jo lëkðtës nuèiupo kàsnelá. O kità dienà uþgriuvo pas kupriø ir ëmë reikalauti to paties. Pastarasis ið pradþiø mëgino pasiøsti já pas þiniuonæ, nes suprato, kuo viskas kvepia. Taèiau Bubuta ádûko...

– Ásivaizduoju! – ðyptelëjo Dþufinas.

– Þodþiu, kuprius iðsigando, kad Bubuta susiðauks visà Miesto policijà. Ir ið dviejø blogybiø pasirinko maþesnæ... Beje, maèiau kvitus! Bubutai tas malonumas atsiëjo grynø gryniausius skatikus. Þinoma, palyginti su kitais. Ðtai ir visa istorija, Maksai.

– Dar ne visa, – paþadëjo Dþufinas. – Pats ádomumas dar laukia! Dabar mums teks gelbëti ðauniojo policijos generolo Bubutos Bocho reputacijà.

Turësime atiduoti jam judviejø laurus.

– Kodël? – Að vos neuþspringau. – Juk svajojote iðgrûsti já á atsargà! Ir pasitaikë ðitokia proga...

– Ak, sere Maksai, á politikà tau geriau nesikiðti! Pasiþiûrëk á savo dieninæ pusæ... Ne, verèiau neþiûrëk. Jo fizionomijoje matau tokià pat kvailà nuostabà. O tu, sere Melifarai, galëtum bûti supratingesnis!

– Norite pasakyti?.. – Tamsios Melifaro akys gudriai blykstelëjo.

– Bûtent. Nuversti Bubutà ir Miesto policijà iðstatyti viso Echo pajuokai?

Kaip jie, tie puikûs vyrukai, paskui pasirodys mieste? O kam teks nudirbti jø darbus? Mums aðtuoniems? Tai jau dëkui... Kita vertus, nëra to blogo, kas neiðeitø á gera: Karaliui nusiøsim ataskaità, kaip ðaunusis generolas Bubuta Bochas ásibrovë á patá pragarà, kad demaskuotø nusikaltëlá, o sau pasilaikysime versijà, labiau atitinkanèià tikrovæ. Todël Bubuta bus it ðilkinis... Nors já, vargetà, Maksas jau ir taip ágàsdino iki traukuliø. Þodþiu, ponai, gyvenimas nuostabus!

– O að maniau, jûs mudu pribaigsit, kad taip greitai já suradom! – nusivylæs atsidusau. – Sere, jûs tikras intrigantas!

– Intrigos, Maksai – gyvenimo puoðmena! Jei nori kaip reikiant pasilinksminti, vien magijos nepakanka... O, ðtai ir seras Ðurfas! Norëèiau þinoti, kur vis dëlto mano kabinetas, Name prie Tilto ar èia?

– Jums dar kyla abejoniø, sere? – nekaltai suklapsëjo blakstienomis Melifaras.

– Gerà vakarà, ponai! – Ðurfas Lonli-Loklis oriai nusilenkë ir ásitaisë greta Dþufino. – Ar nesutrukdþiau?

– Nuobodþiauji, sere Lonki-Lomki? – kandþiai pasidomëjo Melifaras. – Tas nevidonas Nakties Koðmaras vël atëmë ið tavæs darbà?

– Að esu Lonli-Loklis, – ramiai pareiðkë Meistras Nereikalingø Gyvybiø Nutraukëjas. – O mûsø kolegos vardas – seras Maksas. Jûsø atmintis pavardëms, Melifarai, niekam tikusi. Tam tikrais pratimais jà galima lavinti.

241

Seras Ðurfas sugriebë ið dubens paskutiná puraus kremo rutuliukà ir ásidëjo burnon. Buvau pritrenktas. Nejaugi Lonli-Loklis pradëjo juokauti?! Ne, matyt, pasivaideno... Atrodo, në viename ið Pasauliø niekas dar nesugalvojo pratimø, lavinanèiø humoro jausmà.

– Maksai, ar jûs iš tiesø pasinaudojote savo talentu? – pasmalsavo LonliLoklis. – Buvau ásitikinæs, kad taip paþengus mudviejø treniruotëms, prarasti dvasios pusiausvyrà jums bus nelengva. Tikriausiai neávertinau jûsø temperamento.

– Ne, temperamentas niekuo dëtas. Ávyko keistas dalykas. Norëjau jums papasakoti, Dþufinai, bet pamirðau. Juk að nei supykau, nei iðsigandau, në ið tolo... Nors þinojau, kad tokiomis aplinkybëmis tai bûtina. Taèiau kuprius buvo toks juokingas... Sumauta jo kapoklë, o dar ta kalakutø smaugimo virvelë!.. Ir nutariau pajuokauti. Pamaniau, prisiklausæs gandø apie nuodingas mano seiles, jis galbût iðsigàs ir paprasèiausio spjûvio... Visa laimë, kad anksèiau man neðovë á galvà taip juokauti!

– Maksai, ar tikrai? – Dþufinas ásmeigë á mane patá ðiurpiausià ið lediniø savo þvilgsniø. Po sekundës jis alsiai atsiduso: – Ne, nejuokauji. Vadinasi, ne tau vienam pasitaiko klysti. Kita vertus, visai neblogai, kad gyvybë ir mirtis nepriklauso nuo nepastoviø emocijø. Tu visada pavojingas. Visada. Gerai, kad dabar þinai. Priimsime gyvenimà toká, koks jis yra!.. Vaikinai, ar dar neapsigalvojote dël paðteto?

Mudu su Melifaru sutartinai papurtëme galvas.

– Kokie apsimetëliai! Norite, kad patikëèiau subtilia jûsø sielø sàranga? Gal dar ir atostogø pasipraðysit?

– Net nemanau! – iðdidþiai atðoviau. – Ypaè, jei patikësite man padëti á vietà tai, kas yra jûsø kiðenëje...

– Na jau ne! To, kà prarijai, uþteks iki poryt! – Dþufinas labai stengësi bûti rûstus virðininkas. – Gerai, tai ir baigsim. Tau pasisekë, Melifarai, gali droþti namo. Ir jums, sere Ðurfai, ne pro ðalá pailsëti. Ði nuodëminga metø pabaiga visus pribaigë. Visus, iðskyrus serà Maksà. Todël tegul pabudi! Tau aiðku, didvyri? – Dþufinas taip reikðmingai á mane pasiþiûrëjo, kad supratau: laukia dar kaþkas ádomaus.

– Tuomet jau eisiu!

Kildamas nuo stalo, kai kà prisiminiau ir klastingai ðyptelëjau: – Melifarai, ið tavæs priklauso dar vieni pietûs! Jei neklystu, „Kupriuje“ nesumokëjai në rieðkutës.

– Tau tik viena galvoje! – apstulbo Melifaras. – Ið uþ vienos uþstalës dar neiðlindai, o jau dairaisi kitos! Ar kas nors, be valgio, tave domina?

– Kas nors? Þinoma! Mane labai domina tupyklos. Kaip ir geriausià mano draugà generolà Bubutà Bochà. Jis daug ko mane iðmokë!

– Bet juk tai negerai, Maksai, – liûdnai tarë Lonli-Loklis. – Pasaulyje tiek daug nuostabiø dalykø... Ar niekada nemëgot skaityti?

– Ðurfai, ir jûs manimi patikëjot?! – pasipiktinau.

Ir oriai iðdroþiau, lydimas Dþufino ir Melifaro sutartinio kvatojimo. Tik 242

Lonli-Lokliui uþteko iðtvermës palinkëti man labos nakties.

Kabinete mane uþklupo sero Dþufino ðauksmas: „Neiðleidau tavæs namo, nes man reikia, kad pamëgintum uþmigti mano krësle. Bûtinai pasistenk, bent prieð auðrà. Að nejuokauju! O ðiaip daryk, kà nori.

Dedu ragelá!“ Pasijutau suglumæs. Miego dar nenorëjau. O „daryk, kà nori“ skambëjo viliojamai. Truputëlá pagalvojæs, pasiunèiau ðauksmà Melamori. Mano laimei, ji nemiegojo. „Labai apgailestauju, neprilygstamoji! Tà sumautà bylà iðnarpliojom, todël rytinis mano ásakymas dël uþeigø berods nebegalioja!“ „Þinau, Maksai. Bet gal kuprius turëjo bendrininkø?.. Ir dabar jie gamina „Karaliø Bandþá“ mano mëgstamoje kavinëje Gurigo VII Pergaliø aikðtëje? O seras Kofa nuëjo miegoti dar anksèiau uþ mane. Todël, jeigu mane iðkviestumët...“ „Þinoma, kvieèiu! Jungtinës Karalystës laukia þûtis, jeigu mes tuoj pat visko nepatikrinsim. O vienas ten neisiu: labai bijau tamsos. Dedu ragelá, neprilygstamoji! Laukiu!“ Ið dþiaugsmo net suplojau delnais: kaip puikiai viskas susiklostë!

Ji pasirodë po pusvalandþio. Ir paþvelgë á mane linksmomis ir sunerimusiomis akimis, kaip vien ji temokëjo.

– Tik apðviestomis gatvëmis! – ðypsodamasi suðnibþdëjo Melamori. – Vaje, o kas uþ jus... uþ tave pabudës?

– Be abejo, Kuruðas. Kas kitas?

Burivuchas pramerkë vienà aká ir visas pasipûtë.

Ir mudu leidomës vaikðtinëti apðviestomis gatvëmis. O kur kitur galëjome vaikðtinëti? Eche, ðlovë magistrams, tamsiø skersgatviø nëra!

– Maksai, turbût esu baisi nuoboda, – prabilo Melamori, pagaliau ásikirtusi á taurelæ pamëgtojo likerio. – Paþadëjau jums... tau, tfu, kad tave!.. Paþadëjau iðsiaiðkinti, kodël tavæs bijau. Bet nieko neiðsiaiðkinau. Ir tai turbût labai negerai.

Nes... – Ji galutinai iðsëmë visas savo þodyno atsargas ir niûriai ásistebeilijo á taurelæ.

– Kà èia aiðkintis? – ðyptelëjau. – Esu labai baisus, ir taðkas! Nesijaudink, neprilygstamoji: manæs bijo visi. Bet dël to nedaro tragedijos... Ir apskritai nereikia nieko aiðkintis. Tokiais atvejais þmonës tiesiog pasiklausia ðirdies ir elgiasi, kaip ji liepia.

– O að turiu dvi ðirdis, – atðovë Melamori. – Viena narsi, o kita – iðmintinga. Ir jø norai visiðkai nesutampa.

– Na, tuomet... – man liko tik gûþtelëti peèiais, – tuomet sudaryk grafikà.

Tegul ðiandien komanduoja viena, o rytoj kita. Vis ðiokia tokia iðeitis!

– Maksai, tu nekantrauji? Kodël? Gyvenimas toks ilgas... Kaip gera, kol neþi243

nai, kas yra ir kas bus. O tuomet, kai viskas bûna ávykæ... iðsisklaido kaþkokie kerai... Nemoku paaiðkinti!

– Mudu skirtingai auklëti, neprilygstamoji! – Vël, kelintà jau kartà ðá vakarà, gûþtelëjau peèiais. Pokalbis su ðia miela ledi suteikë puikià progà pasimankðtinti.

– Að itin vertinu aiðkumà. Bent ðioká toká!

– Maksai, palydëk mane namo! – netikëtai papraðë Melamori. – Að pervertinau savo galimybes... visais atþvilgiais. Nepyk, gerai?

– Kà tu! – Pakilau nuo kvailo maþuèio stalelio. – Gal galëtume daryti tai kiek daþniau? Turiu galvoje pasivaikðèiojimus. Kol dvi tavo ðirdys aiðkinsis santykius, pabûèiau laimingas...

– Þinoma, Maksai! – nudþiugo Melamori. – Jeigu jûsø... tavæs neerzins. Juk pasivaikðèiojimai – ne visai tai, ko þmonës paprastai nori ið tø, kurie jiems patinka... O að, lyg tyèia, esu apmaudi iðimtis!

– Kai buvau labai jaunas ir gyvenau toli nuo èia, – iðdeklamavau tûkstantmeèio senolio balsu, keldamas ið pinto krëslo ðià mielà pamiðusià moterá, – kartais pasitaikydavo sunkiø akimirkø. Tarkime, turëdavau tik vienà pyragëlá, o norëdavau suðveisti visà deðimtá. Taèiau niekada neiðmesdavau to vienintelio tik todël, kad noriu kur kas daugiau... Að, Melamori, visada buvau praktiðkas vyrukas.

– Supratau, Maksai, – nusiðypsojo ji. – Nebûèiau patikëjusi, kad jums kaþkada reikëjo tenkintis vienu pyragëliu!

– Kaip matai, reikia ir dabar! Tam tikra prasme... Eime, ko mes èia trypèiojam! Juk tu miegi stovëdama.

– Miegu! – nuolankiai sutiko Melamori.

Ir nulydëjau jà namo.

Reikalai taip paþengë, kad atsisveikinant man kliuvo skambus vaikiðkas buèinys á skruostà. „Neverta puoselëti iliuzijø, – pamaniau, – snûduriuojanti ledi bus palaikiusi mane savo tëtuðiu!“ Taèiau galva kvaito ið laimës. Negelbëjo jokie kvëpavimo pratimai. Á darbà gráþau aplinkiniu keliu: einant geriau galvoti nei sëdint krësle, o pagalvoti turëjau apie kà. Pavyzdþiui, apie dvi ledi Melamori ðirdis. Pareiðkimas apie „dviejø ðirdþiø ginèà“ ið kiekvienos kitos merginos lûpø bûtø nuskambëjæs kaip kvaila, iðpûsta metafora. Taèiau kà að apskritai iðmanau apie Echo gyventojø fiziologijà? Ogi bemaþ nieko...

Gráþæs á Namà prie Tilto pasiunèiau ðauksmà ledi Tanitai. Kukli mano patirtis tokio pobûdþio reikaluose pakuþdëjo, kad ðiuo vëlyvu metu ji vargu bus kietai ámigusi. Ir neklydau. „Geros nakties, ledi Tanita. Èia að, Maksas. Þinote, saulei leidþiantis að nuþudþiau tà, dël kurio kaltës þuvo Karvenas“.

Nusprendþiau neaiðkinti gedinèiai naðlei, kad baisi jos vyro mirtis buvo kvailas atsitiktinumas. Vargu ar tai paguostø. „Aèiû, sere Maksai, – atsakë ji. – Kerðtas vis dëlto geriau negu nieko... O að 244

jau persikëliau kitur. Tai irgi geriau negu nieko“. „Kai atidarysite naujà uþeigà, pasiøskite man ðauksmà. Bûtinai uþeisiu gelbëti jus nuo bankroto! Geros nakties, ledi Tanita“. „Nemanau, kad tai, kà gamina naujasis mano virëjas, jums patiktø, nors...

Bûtinai uþeikit. Geros nakties, sere Maksai. Ir dar kartà aèiû. Uþ kerðtà ir uþ patarimà“.

Kai neregimas ryðys su ledi Tanita nutrûko, likau visai vienas, jei neskaièiuosime saldþiai mieganèio Kuruðo. Greitai miegas áveikë ir mane.

Prisimindamas sero Dþufino Chali nurodymà, paklusniai uþmigau jo krësle.

Buvo baisiai nepatogu: gëlë nugarà, tirpo kojos, nubusdavau kas penkias minutes ir vël smegdavau á snaudulá. „Nesimuistyk, neprabusk!“ – per miegus kartojo man Maba Kalochas, visø paslaptingiausia ðio nenuobodaus Pasaulio bûtybë. Girdëjau tik balsà, jo veido nemaèiau. Paryèiais susapnavau ir Dþufinà, taèiau tø padrikø sapnø turinio neturëjau jëgø nei suprasti, nei juo labiau ásiminti...

– Klaikiai atrodai, Maksai!

Linksmas Dþufino balsas gràþino mane á gyvenimà. Buvo praðvitæ. Jauèiausi lyg sudauþytas.

– Ðaipotës? – paklausiau kankinio balsu. – Kà ten rezgëte su seru Maba?

– O tu prisimeni? – susidomëjo Dþufinas. – Prisimeni, kà sapnavai?

– Ne-a... Tik patá jûsø buvimà, jei leisite pastebëti, labiau nei varginantá...

Dar sero Mabos balsà, jis liepë man nesimuistyti. Dþufinai, kà judu sumanët? Juk tai gryniausia prievarta!

– Niekis, gráði namo, pamiegosi ir bûsi lyg naujai uþgimæs. Bet prieð iðeidamas dar kartelá pamëgink iðvirti kamros.

– Dþufinai, jûs kerðijate man uþ Bubutà? – gailiai paklausiau. – Tikras þvëris, nieko neprikiði! Ðefas paþvelgë á mane su nuoðirdþia uþuojauta.

– Tikrai taip bloga? Na, Maksai, pasistenk. Að nesityèioju, garbës þodis...

Nebent truputëlá!

Nuëjau þemyn ir gerai nusiprausiau. Akyse praðviesëjo, nors kûnà vis dar siaubingai maudë. Gráþæs á kabinetà pradëjau niûriai tarðkinti indais. Seras Dþufinas Chali atrodë lyg reþisierius premjeros metu: baisiai nervinosi ir kruopðèiai tai slëpë. Greitai uþbaigiau beprotiðkà kulinariná eksperimentà.

– Ðtai! Imkit ir dþiaukitës. Kà susirengët kankinti? Negi kupriaus tarnaitë tebelaiko prikandus lieþuvá? Kamros jai, kamros, senai þieþulai!

Didþiausiai mano nuostabai, indo turiná Dþufinas ne tik pauostë, bet ir paragavo. Kai nurijo antrà gurkðná, mano þabtai atsivërë visu platumu.

– Nenori paragauti?

– Geriau imkit ir uþmuðkit! – atsidusau. – Kanèiø bus maþiau...

– Kaip nori! – Seras Dþufinas Chali prisipylë pilnà puodelá. – Vis dar šiek tiek prastesnë nei „Rajûne“, bet... Man patinka!

245

– Kà jûs èia ðnekat? Kodël jà geriate? Ið taupumo? Galiu uþsakyti „Rajûne“ savo sàskaita, esu turtingas ir dosnus! Nereikia, sere!

– Vis dar nesupranti? Ji skani! Paragauk, nekvailiok!

Ir að paragavau. Kamra tikrai buvo prastesnë nei „Rajûne“, bet geresnë nei „Soèiajame skelete“, prie mano namø. Kur kas geresnë!

– Vadinasi, kol miegojau, jûs iðmokëte mane virti kamrà? – pagaliau pradëjau susivokti.

– Ne að, o Maba. Að nepajëgiau. Vaikðèioti tarp Pasauliø ir pats laikui bëgant iðmokysiu... Bet tik ne virti! Net Mabai sunkiai ëjosi.

– Bet kam? Gal jums prisireikë naujo virëjo?

– Tai jau ne, vyruti! Gero virëjo ið tavæs jokia galybe nenulipdysi... Tiesà sakant, mudviem su Maba tiesiog parûpo iðbandyti savo jëgas. Nebuvom tikri, ar pavyks. Taèiau dabar þinom: mudviem lygiø nëra! O ir tau ðiokia tokia nauda. Eik miegoti, vargeta! Ðià naktá gali mëgautis gyvenimu. Gráþk rytoj lygiai valandà prieð saulëlydá: mûsø laukia svarbus vizitas.

– Pas serà Mabà? – nuðvitau að.

– Pasvajok!.. Gyvenimas nëra iðtisa malonumø virtinë. Vaþiuosime á Jafachà.

– Á Septynlapio ordino pagrindinæ rezidencijà?!

– Visai teisingai. Perdarinësime istorijà.

– Kaip, Dþufinai?

– Papasakosiu vëliau. Eik, atgauk þmogaus pavidalà. Gero ryto, Maksai!

Namie iðkart smukau po antklode ir árëmiau nosá á minkðtà Armstrongo ðonà. Ela balsingai murkë man prie ausies.

– Su Naujaisiais metais, pûkuotukai! – pasveikinau kaèiukus. Jie abejingai nusiþiovavo. Að taip pat nusiþiovavau ir smigau.

246

K

ai atsibudau, miegamajame buvo beveik tamsu. Panaðu á rekordà: senokai nebuvau miegojæs iki saulëlydþio. „Nejaugi dar drybsai? Pavarai, vyruti! – nuo miego pasimiglojusioje mano galvoje nuaidëjo Melifaro ðauksmas. – Ðaunuolis, að kà tik uþdirbau koronà!“ „Kà?“ – paklausiau apdujæs. „Nieko ypatinga. Susilaþinau su Melamori. Ji tvirtino, kad atsibusi iki saulëlydþio, man iðsprûdo, kad vëliau. Jau buvau susitaikæs su pralaimëjimu. Bet tu mane iðgelbëjai“. „Vadinasi, ið tavæs priklauso ne vieni, o dveji pietûs. Nelaimëli, tavo skolos auga akyse! Dedu ragelá!“ Nusiþiovavau ir nuðlepsëjau þemyn, galva ûþë lyg pagiriomis. Ela ir Armstrongas sotûs snûduriavo prie savo dubenëliø vidury svetainës. Kol miegojau, matyt, buvo apsilankæs Visiðkos tvarkos valdybos jaunesnysis tarnautojas, fermerio sûnus Urfas: kaèiukai atrodë sotûs, o jø kailiai buvo kruopðèiai iððukuoti. Vaikystëje ne kartà ðiurpinau tëvus lunatiðkomis vaikðtynëmis po koridoriø, taèiau tokià sudëtingà operacijà vargu bau galëjau atlikti neatmerkæs akiø.

Kai nusiploviau lipnø virðplaniniø sapnø voratinklá ir pradëjau jaustis esàs þmogus, uþ durø gailiai suûkavo kurjeris ið „Soèiojo skeleto“. Paskutinæ akimirkà susigriebiau, kad dar nespëjau apsirengti, ir daug negalvojæs apsigobiau margu Armstrongo paklotu. Ne Mirties Mantija, bet vis geriau, nei atidaryti duris nuogam. Þvilgtelëjæs á kurjerio veidà supratau, jog kaèiø paklotas taip pat nëra visø tinkamiausias namø apdaras, taèiau kà nors keisti jau buvo vëlu. Vargðë mano reputacija!

Uþdaræs duris paskui iðsigandusá vaikinukà, padëjau kilimëlá á vietà ir pasimëgaudamas kibau á pusryèius. Po pirmojo puodelio kamros tapau kur kas nuovokesnis. Susizgribau, kad azartiðkoji ledi Melamori laþyboms su Melifaru galëjo rasti kelis tuzinus sàmojingesniø prieþasèiø. Ko gera, ji buvo linkusi pamiklinti kojas mano draugijoje, taèiau rodyti iniciatyvà pasikuklino. Laþybos dël mano prabudimo laiko – puikus bûdas ne tik gauti informacijà apie mano asmená, bet ir taktiðkai priminti apie save. Todël nedelsdamas susisiekiau su tuo nenuspëjamu padarëliu. „Gera diena, neprilygstamoji!“ 249

„Ne diena, o vakaras, pone miegø maiðe! Ið jûsø malonës prakiðau visà koronà!“ „Esu kaltas, gailiuosi. Taèiau praleidau baisià naktá: sapnavau Dþufinà. Ásivaizduoji?! Manæs reikia gailëtis, o ne keikti. Ir dar mane reikia pravëdinti. Lyg senà þieminá lochá“. „Uþeisiu po pusvalandþio. Seras Dþufinas ðnipðtelëjo, kad ðiànakt tu laisvas, todël turiu grandioziniø planø“.

Ir að vos nepakvaiðau ið laimës. Tada ðokau rengtis: jeigu ledi Melamori uþtiks mane susisupusá á Armstrongo paklotà, mano akcijos gali gerokai smuktelëti. O gal prieðingai?..

Kai paklaikusi nuo savo paèios ryþtingumo Meistrë Persekiotoja suakmenëjo ant mano slenksèio, að jau buvau þavus ir viskam pasirengæs. „Viskam“ – reiðkia kulniuoti, jeigu prireiks, tûkstanèius myliø mozaikiniais Echo ðaligatviais ledi Melamori draugijoje. Pësèiøjø þygis dviese – bûtent tai, ko, jos nuomone, reikia vyrui ir moteriai, kurie vienas kitam neabejingi... Gal mano iðvados dël „vienas kitam“ buvo skubotos, taèiau deganèios Melamori akys patvirtino drasiø dràsiausias spëliones. Ðá kartà mudu nupëdinome iki Naujamiesèio (nuo mano namø, beje, maþdaug pusantros valandos kelio). Melamori suspëjo iðkloti man krûvà ðvieþiausiø gandø, bet klausiausi puse ausies: buvo pernelyg gera.

– Èia yra viena puiki vietelë, – sulëtino þingsná mano bendrakeleivë. – Senas tuðèias namas ir sodas. Vakarais sode prekiaujama kaþkokiais niekam tikusiais gërimais, todël þmonës ten visai nesilanko.

– Þinau daugybæ vietø, kur nesilanko þmonës ir yra niekam tikusiø gërimø, tarkime, mano paties namai, – nusijuokiau að. – Ar vertëjo taip toli eiti?

– Ði vieta ypatinga. Kadaise èia buvo Slaptosios Þolës ordino vasaros rezidencija, tada Echas buvo kur kas maþesnis nei dabar. Þodþiu, tau patiks. Atëjom!

Pasukome á tarpuvartæ, kurios iðvaizda neþadëjo jokiø estetiniø vertybiø tunelio gale. Taèiau áspûdis buvo apgaulingas: tamsi siaura anga vedë á apleistà sodà, mirguliuojantá þydra ðviesa, sklindanèia ið maþø stikliniø rutuliukø, pripildytø ðvytinèiø dujø. Èia nebuvo áprastø staliukø, tik neaukðti suoleliai, apkësti visþaliø kacho krûmø, panaðiø á paprasèiausius kadagius. Oras buvo stebëtinai ðaltas ir vaiskus, jis nevësino kraujo, o tik ðiurpino odà lyg mentolio servetëlë. Svaigo galva, man atrodë, kad esu neapsakomai jaunas, o pasaulis kupinas paslapèiø. Kà gi, kai pagalvoji, tai buvo gryniausia tiesa. Vienintelë realybë, duota man patirti pojûèiais.

Nusiðypsojau.

– Èia tikrai puiku!

– Aha... Nesumanyk uþsisakyti kamros, èia ji pasibjaurëtina. Geriau – ko stipresnio: tokiø gërimø net labai stengiantis sugadinti neámanoma.

– Stipresnio?! Nepamirðk, man – dar tik rytas.

– Vaje, tikrai... Kà gi, sere Maksai, juo blogiau tau! O að girtuokliausiu: man, jei neprieðtarauji, seniai vakaras.

250

– Girtuokliauk á sveikatà. Tikiuosi, gausiu vandens ið kokio ðvento ðaltinio. Tik jo dabar ir trokštu.

Vandeniu èia, deja, neprekiavo, todël buvau priverstas tenkintis stikline kaþkokio rûgðtaus kompoto. Mudu su Melamori buvome nuostabi pora: trapi bûtybëlë, maukianti stipriausià „Dþubatiko kvaitalà“ ir Mirties Mantija apsitaisæs þaliûkas, siurbèiojantis kompotukà.

– Jeigu jau kalbëtis, tai èia! – staiga iðdroþë nuo ugninio lakalo raustelëjusi Melamori.

Lyg iðsigandusi savo paèios balso, ji ûmai nutilo. O kai susirengiau jà iðjudinti, taip pat netikëtai prabilo: – Dël tø mano baimiø, Maksai... Ðá tà vis dëlto atkapsèiau. Nagi, pasakyk, kokios spalvos tavo akys?

– Ë-ë.. a-a-a... Atrodo, rudos... ar...

Pasijutau priblokðtas. Nuodëmingieji magistrai, kas nutiko mano atminèiai?!

Kaip galima pamirðti savo akiø spalvà?

– Aha, në pats neþinai! Gerai, þiûrëk, – lochio klostëse Melamori sugraibë maþutá veidrodëlá. – Þiûrëk þiûrëk!

Ið veidrodëlio á mane suþiuro pilkos, ið nuostabos suapvalëjusios akys.

– Kas èia dedasi? Visai pamirðau. Tik pamanyk!

– Pamirðai? Nesistebiu: vakar jos tikrai buvo rudos. Vakare. O ryte – þalios, lyg kokio drachø palikuonio. O kai uþsukau á Valdybà, likus trims dienoms iki Metø pabaigos – þydros. Dar pamaniau, kad jos tokios pat kaip mano dëdulës Kimos...

– Labai miela, kad atkreipei dëmesá á tokias smulkmenas. Taèiau man tai naujiena. Sunku net patikëti. Ar kartais nesupainiojai?

– Ið ko laþinsimës? – ðyptelëjo Melamori. – Pasiþiûrëk á save po valandos. Jø spalva visà laikà keièiasi.

– Net nemanau su tavimi laþintis! – burbtelëjau gràþindamas veidrodëlá. – Paliktum mane be graðio kiðenëje... Bet nesuprantu, nors uþmuðk, kuo èia dëtos kaþkokios baimës? Keièiasi mano akiø spalva? Tebûnie, didelio èia daikto! Kam kalbët, o tau... Juk visa tavo giminë – iš Septynlapio. Ne tokiø stebuklø prisiþiûrëjai.

– Bûtent! Að daug kà þinau, bet nieko panaðaus nesu girdëjusi. Vakar vakare, kai pagaliau susivokiau, net paklausiau dëdës Kimos... Tavæs neminëjau, pasakiau, kad yra toks vienas kurjeris... Ir Kima pareiðkë, jog man pasivaideno, nes tokiø dalykø, pasak jo, nebûna. Nesiryþau spyriotis, bet ðáryt paklausiau sero Dþufino. Þinai, kà jis man atsakë?

– Pabandysiu atspëti. „Pasaulyje esama daug stebuklø, mergyte!“ Arba: „Melamori, nekvarðink sau galvos visokiais niekais“. Atspëjau?

– Beveik! – atsiduso Melamori. – Jis nusiþvengë ir pareiðkë, jog tai ne vienintelis tavo privalumas. Ir pridûrë, kad mieste pilna paprastø vaikinø, neturinèiø jokiø keistenybiø, ir kaip tik todël jie visiðkai netinka dirbti mûsø kontoroje.

– Malonu girdëti! – nusiðypsojau að. – Radæs progà jam padëkosiu.

– Sere Maksai, visa tai labai linksma, bet... Ar bent esi tikras, kad tu – þmogus?

251

– Neþinau, – nusikvatojau. – Kaþkodël nesusimàsèiau!

– Seras Dþufinas pasakë tà patá... Ir lygiai taip þvengë. O kà paliepsite daryti man?! Mesti darbà, kad jûsø... tavæs nebematyèiau? Ar kiekvienà kartà susitikus dël dràsos pasigerti?! Sere Maksai, að tavæs klausiu!

Turbût turëjau nedelsdamas sugalvoti kokià nesàmonæ, kuri jà nuramintø.

Savo paties naudai. Taèiau Melamori man taip patiko, kad nenorëjau nei meluoti, nei iðsisukinëti.

– Að ið tiesø neþinau! – pakartojau dar kartà. – Visad buvau ásitikinæs, kad normalesnio þmogaus uþ mane, kad ir kaip keistai skamba, tektø gerokai paieðkoti... Tik nereikia manæs kvailinti! Jei bent kiek nutuokiu apie þmones, tikrai nesi baikštuolë.

– Ne, ne baikštuolë. Bet... Að, Maksai, augau tarp iðskirtiniø þmoniø. Tëvas, Sumaiðties laikais turëjæs uþimti sostà, jei þûtø abudu Gurigai, dëdës ir tetos – ið Septynlapio ordino ir mamos ðeima, giminystës ryðiais susijusi su senàja karaliø dinastija... Pamëgink ásivaizduoti tà aplinkà! Pripratau, kad ir pati esu „iðskirtinë“. Tarsi kokia „visø svarbiausia“... Að viskà þinau, viskà suprantu ir kiekvienà galiu apvyniot aplink pirðtà... Na, beveik kiekvienà. Ðiaip taip susitaikiau su mintimi, kad seras Dþufinas Chali – ne mano dantims, nes Sumaiðties laikø istorijà paþástu ne ið knygø, o ið liudininkø lûpø... Gavæs progà jis pats tau papasakos, jei dar nepasakojo! Taèiau nenoriu, kad man patiktø þmogus, kuris... kurio...

– Kurio negali „vynioti aplink pirðtà“?

– Taip, tikriausiai. Be to, esu taip iðauklëta... Þodþiu, jeigu ko nesuprantu, to bijau. Pagrindiniai Septynlapio ordino principai, ásidëmëk, ir yra atsargumas bei paþinimas, bûtent tokia eilës tvarka! Tai ðtai, kadangi þinau palyginti nemaþai ir beveik viskà pajëgiu išsiaiðkinti, šiaip jau nebûnu bailë. Bet vos pasiþiûriu á tave, sere Maksai, iðsyk sutrinku!

– Turi tik vienà iðeitá, – pamerkiau að. – Nuodugniai mane iðtyrinëk. Mesk ðalin atsargumà ir imkis paþinimo! Suprasi, kad esu klaikiai nuobodus, ir viskas atsistos á vietas. Patariu paskubëti: iki ateinanèios Mënulio pilnaties að galutinai prarasiu þmogiðkàji pavidalà.

Man beliko linksmintis: ko jau ko, bet tokiø bëdø su merginomis dar nebuvau turëjæs. Daþniausiai joms nepatikdavo visai kiti dalykai. Ir að optimistiðkai vyliausi, jog áveikti miglotas Melamori baimes bus juokø darbas. Pasiþiûrës ið arèiau ir supras, kad galiu suþadinti visokius jausmus, tik ne baimæ. Vaidindamas baisuoklá, lekiantá per nakties miglas, að atrodau visai neátikinamai.

Vakaras baigësi tuo, kad Melamori svetainëje iðgërëme dar vienà butelá nepaprasto vyno ið Ordino rûsiø. Tiesa, ten sedëjome ne vieni, o su aðtuoniomis (vaje!) jos draugëmis. Panaitës buvo viena uþ kità graþesnës ir taip guviai èiauðkëjo, kad man uþgulë ausis.

Melamori gerokai padaugino laipsniuotø gërimø, todël atsisveikinant man kliuvo gana aistringas buèinys. Beveik tikras. Buvau taip iðmuðtas ið vëþiø, kad nusprendþiau dþiaugtis tuo, kas yra, o toliau – paþiûrësim!

252

Likusià nakties dalá basèiausi po Echà, savo Mirties Mantija gàsdindamas vieniðus praeivius. Galva degë nuo beprotiðkø nuojautø. Kaþkoks pirmykðtis instinktas reikalavo nedelsiant imtis ryþtingø veiksmø. Taèiau nugalëjo iðsiauklëjimas: per ledi Melamori miegamojo langà vis dëlto nesibroviau.

Uþmigti taip pat nepasisekë, netgi po vidurdienio. Porà valandø pasivartæs guolyje, spjoviau ant savo dienotvarkës ir á Namà prie Tilto atëjau gerokai anksèiau, nei reikëjo.

– Nesimiega, sere Maksai?

Nedaþnai pasitaikydavo matyti ðefà prastai nusiteikusá, taèiau, kiek að atsimenu, toks laimingas kaip ðiandien Dþufinas nëra buvæs.

– Kas atsitiko? – paklausiau. – Negi Bubuta vis dëlto numirë?

– Kà tu, Maksai, jam viskas gerai. Kai tik atsistos ant kojø, rengiasi judviem su Melifaru atsiøsti kvietimà á sveèius. Tad ruoðkis! Bûti generolo Bubutos Bocho iðgelbëtoju nelengva: átariu, kad ðio nuostabaus þmogaus dëkingumas labiau vargins negu jo pyktis... Taèiau trauk já magistrai! Prisimeni Èakatos pyragà?

– Þinoma!.. A, suprantu. Nejaugi pavyko gauti dar gabalà?

– Þvelk á dalykus plaèiau! Greitai Èakatos pyragas bus prieinamas kiekvienam sumautam miestelënui. Taigi ir mudviem su tavimi.

– Negi taip gali bûti? – atsargiai paklausiau. – Bene sumanët perraðyti Chremberio kodeksà?

– Visada þinojau, kad tavo intuicija ðio to verta. Áspëjai, Maksai! Na, ne visai perraðyti, bet... Þodþiu, mes ávesime vienà nedidelæ pataisà. Tokià tvarkingà pataisëlæ... Viskas jau parengta. Tereikia gauti oficialø didþiojo magistro Nuflino sutikimà. Tuo reikalu mes pas já ir nukaksime. Ásidëmëk, kai sakau „mes“, turiu galvoje mus abu. Tikriau, mus tris: seras Kofa taip pat pakviestas.

– Dþufinai, – man vos neatëmë amo. – O manæs kam reikia? Þinoma, esu pamalonintas ir panaðiai... Tik ar jûs ásitikinæs, kad að – tinkamiausias vyrukas, kurá derëtø nusitempti á Septynlapio rezidencijà? O kaip mano akiø spalva? Ar nepatupdys jûsø á Cholomá uþ bendravimà su kito pasaulio padaru? Ledi Melamori, ko gera, pritartø!

– A, jau viskà tau iðklojo? Juokinga mergiotë!.. Taèiau Nuflinas, skirtingai nei ji, – rimtas dëdë. Ir nugyveno labai ilgà gyvenimà. Jis iðmano ir apie tikràjà magijà, ir apie visa kita... Sumaiðties laikø prieðauðryje jo emisarai voliojosi man po kojomis.

Ir kaip tik todël, kad jis buvo iðmintingas! Jei ne tokie vyrukai kaip mudu su seru Maba, Vandens Varnos ordinas...

– „Vandens Varnos“? – nusikvatojau.

– Juokis juokis... Dabar jau galima. O prieð pusantro ðimto metø tai buvo visai nejuokinga. Jie rëmësi tikra Galia, ne kokiais suðiktais triukais! Bûtent ið jø malonës Pasaulis vos nenuëjo skradþiai pas tamsiuosius magistrus. Kiti – tik ðiaip, prisidëjo, kuo galëjo...

– Vis tiek juokinga! Vadinasi, Karaliaus ir Septynlapio pergalë kovoje uþ kodeksà – jûsø darbelis?

253

– Ið dalies. Radæs progà papasakosiu, kai bûsi pasirengæs suprasti nors pusæ.

Neásiþeisk: gebëjimà suprasti lemia þmogaus patyrimas, o ne proto galios... Bet gráþkim prie tavo klausimo. Veduosi tave ir serà Kofà dël paprasèiausios prieþasties: to papraðë pats Nuflinas. Jis – namø ðeimininkas, jam ir spræsti.

– Pageidauja uþmesti aká á neregëtà padarà ið kito pasaulio?

– Pageidauja uþmesti aká á bûsimàjá mano ápëdiná, jeigu jau apie tai ásikalbëjome...

Vos neblinktelëjau ant grindø su visu krëslu. Ir griebiausi Lonli-Loklio kvëpavimo pratimø. Ko gera, tik jie padëjo likti gyvam.

– Ko taip jaudiniesi? – ðyptelëjo Dþufinas. – Koks tau skirtumas, kas bus po kokiø trijø ðimtø metø? Jei gerai prisimenu, taip ilgai gyventi net nesitikëjai, todël mano pareiðkimà traktuok kaip informacijà apie savo pomirtiná gyvenimà. Sutarta?

– Sutarta, – atsidusau. – Bet vis tiek daugiau taip nejuokaukit, gerai?

– O kas sakë, kad að juokauju?.. Nagi, liaukis rypauti! Juk ið pat pradþiø þinojai, ko èia tave atsitempiau. O kad labai sëkmingai tà þinojimà nuo savæs slepi – jau kitas dalykas. Kà moki, tai moki... Verèiau iðvirk kamros, nevalia prarasti ágûdþius.

– Taip jau geriau! Tuoj apsijuoksiu, jûs paþeminsit mane á valytojus ir viskas sustos á vietas.

– Nesikuklink, – numykë Dþufinas paragavæs mano kûrinio. – Ðiandien net geresnë kaip uþvakar.

Lygiai valandà prieð saulëlydá pasirodë seras Kofa Jochas, ðákart – savo paties pavidalu, ásisiautæs á praðmatnø tamsaus purpuro lochá. Niekada nebuvau matæs tokios sodrios, tarsi ið vidaus ðvytinèios spalvos.

– Dëvëti toká drabuþá turi teisæ tik seras Kofa, – praneðë Dþufinas. – Nes jis saugojo ðio nuodëmingo miestelio rimtá iðtisus du ðimtus metø. Tais laikais Miesto policijos virðininko pareigos ákvëpdavo kur kas didesnæ pagarbà nei didþiojo magistro titulas. Ir neveltui: tik Kofos dëka Sumaiðties laikai Echo pilieèiø beveik nepalietë...

Su dþiaugsmu bûèiau já nudobæs: iki gyvo kaulo ásiëdë man tie pilieèiai!

– Esu kaltas, – nudelbë akis seras Kofa Jochas. – Bet kà padarysi, toks buvo darbas!

– O kaip atsitiko, kad dabar jûsø vietoje sëdi generolas Bubuta? – paklausiau.

– Vël intrigos?

Dþufinas ir Kofa susiþvalgë ir net susirietë ið juoko. Að lyg kvailys klapsëjau akimis.

– Berneli, tu lig ðiol nesupratai, kur dirbi! – Seras Kofa surimtëjo pirmas. – Klausyk: tai buvo paaukðtinimas. Ir dar koks! Negi neþinai, kad seras Dþufinas – antras asmuo valstybëje?

– Po Karaliaus?

– Kà tu! Po magistro Nuflino. O mudu su tavim ir Jo Didenybë Gurigas VII stumdomës maþdaug pirmame tuzine.

– Tai bent! – apstulbæs pakraipiau galvà.

254

– Maksai, nepanikuok! Tai tik neoficiali hierarchijos laiptø versija, ji gyventi netrukdo. Vaþiuojam!

Ir mes iðvaþiavome á Jafachà.

Jafacho pilies, Maloningojo ir Vienintelio Septynlapio ordino rezidencijos „Regimieji Vartai“ atsiveria tik du kartus per parà: auðtant ir prieð saulëlydá. Anksti ryte jie bûna atviri Karaliaus rûmø tarnautojams ir kitiems aukðtuomenës atstovams.

O prieblandos metu pro juos átykina tokios tamsios asmenybës kaip mes. Manoma, kad Maþoji slaptoji paieðkos kariuomenë – pati grësmingiausia Jungtinës Karalystës organizacija. Nors, þinovo poþiûriu, tai labiau negu juokinga.

Septynlapio ordino didysis magistras Nuflinas Moni Machas laukë mûsø tamsioje erdvioje salëje. Áþiûrëti jo veidà tirðtoje prieblandoje buvo praktiðkai neámanoma. O paskui supratau, kad veido jis seniai nebeturi. Tikriau tariant, senis pats pamirðo, koks yra jo veidas, todël niekam neleidþiama jo išvysti... Ir dar supratau, kad didysis magistras pats teikësi padovanoti man ðá beþodá paaiðkinimà.

– Nepatikësite, ponai, kokia didelë laimë – iðgyventi iki jûsø vizito! Ir kà sau manote? Að iki ðios dienos iðgyvenau!

Magistro Nuflino balsas liudijo garbø jo amþiø, taèiau tuose virpanèiuose garsuose slypëjo tokia neátikëtina jëga, kad mane nupurtë ðiurpas. Beje, jis pasirinko paðaipø ir visai draugiðkà tonà. Gàsdinti sveèius jam, kaip kiekvienam, suvokianèiam savo galià, nebuvo jokio iðskaièiavimo.

– Dabar tu tarnauji Dþufinui, berneli? – Nuflinas Moni Machas su neslepiamu smalsumu ásmeigë á mane akis. – Ir kaip tau patinka ði tarnyba? Kalbama, kad darai paþangà!.. Senio Nuflino, Maksai, varþytis nereikia! Manæs reikia arba bijoti, arba nebijoti. Pirmasis atvejis tau lyg ir netinka, juk mudu ne prieðai... Gali neatsakyti, sëskis ir klausyk, kà ðnekës seni, iðmintingi þmonës. Galësi papasakoti vaikaièiams.

Tik ið kur tu gausi tø vaikaièiø!..

Paklausiau didþiojo magistro patarimo ir tyliai atsisëdau ant þemos patogios sofos. Vyresnieji mano kolegos padarë tà patá.

– Dþufinai, juk tu mëgsti skaniai pavalgyti! – draugiðkai tarë Nuflinas. – Net keista, kad taip ilgai vilkinai ðià pataisà. Mano berniukai ja staèiai suþavëti. Jie sako, jog opozicija bus priversta prikàsti lieþuvá bent porai ðimtø metø. Irgi mat teoretikai!.. Kofa, esi iðmintingas þmogus, tai pasakyk atvirai, ar esi kada matæs tà „opozicijà“? Að apskritai netikiu, kad ji egzistuoja. Vaikiðkos iðmonës. Mano berniukams atrodo, jog senajam Nuflinui taps nuobodu gyventi, kai nebus prieðø...

Sakyk, Kofa, nejaugi að prastai paþástu þmones?

– Jûs teisus, – patvirtino Meistras Girdintysis. – Jei opozicija ir egzistuoja, tai ne Eche. O jeigu kokiame Landalande kas nors kà nors bamba...

– Oi, kaip mums dël to baisu! – paantrino Nuflinas. – Mes staèiai neþinom, ko griebtis... Gerai, iðsiaiðkinome. Dþufinai, papasakok man, kaip atrodys visas ðitas balaganas, ir baikim reikalus. Beje, ar þinai, tavo bernuþëlis nemiegojæs daugiau kaip parà? Savo þmoniø nevalia taip kankinti! Tu visada buvai labai piktas...

255

– Jis pats save kankina, be niekieno pagalbos! – ðyptelëjo ðefas. – O dël pataisos... Kiekvienam virëjui – po Ocholo auskarà ausin, tokius turi jûsiðkiai broliukai, ir tegul eksperimentuoja sau virtuvëse su draudþiama magija, tiek juodàja, tiek baltàja, þinoma, tik iki dvideðimtosios pakopos. Daugiau tikrai nereikëtø!

– Oi, Dþufinai, o kam jiems daugiau? Jeigu doras þmogus sumanë pasitiekti skanaus maisto, daugiau jam në nereikia!

– Taip. Ir drauge galësime bûti tikri, kad ribos perþengti jie nesiryð. Vis ðiokia tokia papildoma saugumo garantija!

– Ir ko tu anksèiau tylëjai, Dþufinai? Negi laukei, kad rûpintis tokiais dalykais pradësiu að? Mane, beje, ir taip neblogai maitina!.. Tik pamanykit, dabar visi þmonës kaip senais gerais laikais galës mëgautis skaniais pietumis! Mudviem su tavimi pastatys paminklus prieðais kiekvienà uþeigà. Ir jaunajam Gurigui taip pat, kad nesijaustø nuskriaustas. Ádëmiai sekiau pokalbá ir iðkart supratau, kad Chremberio kodeksas daugiau nebebus kliûtis kurti kulinarijos ðedevrus. Mane tai netgi gàsdino: jau lig ðiol buvau baisus rajûnas, tai kas bus dabar?! Ko gera, nutuksiu iki Bubutos matmenø! Ir ledi Melamori pradës bijoti manæs dar labiau. Kad nepritrëkðèiau pilvu...

Akimirkà kità man pasirodë, jog èia dalyvauja dar vienas klausytojas, tik neregimas... Netgi aiðkiai iðgirdau paþástamà atlaidø kikenimà. Nejaugi sero Mabos Kalocho smalsumas nesibodi ir tokiø þemiðkø dalykø? Ðiaip ar taip, paþinojau tik vienà mëgëjà slapèia dalyvauti svarbiuose ávykiuose.

Mano apmàstymus nutraukë magistras Nuflinas.

– O kà tu manai, jaunikaiti? Taip pat mëgsti skaniai pavalgyti?

– Mëgstu. Tiesa, kaip virëjas esu nulis, todël mano paþiûros ðiuo klausimu visiðkai sutampa su sero Mabos Kalocho filosofija: nesvarbu, ið kur atsiranda maistas, nors ir ið kito Pasaulio, kad tik bûtø skanus! Ar teisingai iðdësèiau? – paklausiau meilikaujamu balsu, iðraiðkingai þvelgdamas á tamsø kampà, ið kurio, mano supratimu, mus stebëjo pats Maba.

Tiesà sakant, pokðtas buvo skirtas asmeniškai serui Dþufinui Chali: pamaniau, kad mano ðefas já ávertins, o kiti nepastebës. Taèiau visa trijulë suþiuro á mane lyg botanikos mëgëjai á kokià retà mësëdþio augalo atmainà. Susiþavëjæ ir bûgðtaudami.

– Oi, Dþufinai! – perskrodë tylà virpantis didþiojo magistro balsas. – Na ir uoslë to tavo berniuko! Uþuosti senàjá perëjûnà Mabà – kas galëtø patikëti?! Kur tu já radai?

– Maþdaug tuose kraðtuose, kur mudu su jumis kadaise palaidojome Loisà Pondochvà. Netgi kiek tolëliau...

– Ðtai kà tau pasakysiu, Dþufinai: jis to vertas!

Visu kailiu pajutau, kaip didysis magistras árëmë á mane þvilgsná. Nepasakyèiau, kad kailis buvo patenkintas, bet að iðmintingai kentëjau. Kurá laikà Nuflinas ádëmiai mane tyrinëjo, paskui tarë: – Berneli, imk ir paklausk to gudruolio Dþufino, kada senasis Nuflinas paskutiná kartà stebëjosi! Oi, net neklausk: jeigu að pats neprisimenu, neprisimins ir 256

jis! Bet jei kas nors tavæs šito paklaustø, gali pasakyti, kad senasis Nuflinas labai smarkiai stebëjosi ðimtas ðeðioliktøjø Kodekso epochos metø treèià dienà. Ir tai bus tiesa, nes ðiandien að vis dëlto nustebau! Kà galëèiau dël tavæs padaryti? Uþ tokius dalykus verèiau iðkart padëkoti, kad vëliau netektø grauþtis nagø!

Pasijutau visiðkai suglumæs, bet nusprendþiau, jog aiðkintis neverta. Jeigu didysis magistras Nuflinas Moni Machas laiko mane genijumi, kà gi, tebûnie! Man gëda, uþtai Dþufinui malonu... O praðymà að tikrai turëjau.

– Jeigu norite padaryti mane laimingà, viskas jûsø galioje, – labai stengiausi bûti pagarbus, nors to, atrodo, nereikëjo.

– Oi, Maksai, ir pats þinau, kad viskas mano galioje, – nusiðaipë senis. – Nedelsk, eik prie reikalo!

– Leiskite man retkarèiais dëvëti paprastus drabuþius. Þinoma, ne tarnyboje, o laisvu laiku, – ir demonstratyviai kilstelëjau juodai auksinës Mirties Mantijos skvernà. – Darbe ji staèiai bûtina, be to, graþi... Vis dëlto kartais labai noriu bûti nepastebimas. Tiesiog pailsëti nuo paðaliniø þvilgsniø... Juo labiau, kai paaiðkëjo, jog man visai nebûtina nei supykti, nei išsigàsti, kad tapèiau nuodingas. Gyvenimas parodë, jog ðis gebëjimas niekada neiðnyksta. Uþtai nereikia baimintis iðvesti mane ið kantrybës: að moku tvardytis.

– Kas galëtø patikëti: toks geras berniukas ir toks nuodingas! – sukikeno Nuflinas.

– Padëkokit magistrui Machlilglui Anochui! – ðyptelëjo Dþufinas. – Prisimenat já?

– Oi, kaipgi neprisiminsi! Toks maþas þmogeliukas... ir toks rimtas! Tai jis tave apdovanojo, Maksai? Kaip protingai pasielgë: nors tiek naudos padarë atsisveikindamas!.. Na, Dþufinai, ar berniukas sako tiesà? Jis tikrai buvo apdovanotas tokia nuodinga burna? Ir gali ja naudotis net bûdamas geros nuotaikos?

– Maksas dar nëra toks iðmintingas, kad pradëtø jums meluoti. Ðtai po kokiø trijø ðimtø metø – ko gera...

– Oi, ðlovë Dangui, nebesulauksiu!.. Ðtai kà pasakysiu, Maksai: kai nedirbi, renkis kaip tau patinka! Ir turëk omeny, uþ ðià paslaugà lieki man skolingas... Ne kasdien senasis Nuflinas keièia nusistovëjusias tradicijas.

– Negaliu apsakyti, kaip jums dëkoju!

Buvau išties laimingas. Man dovanojo laisvæ, nuostabià laisvæ bûti nepastebimu þmogumi. Plepëti su graþutëmis smuklininkëmis, vaiðinti tabaku mielus senukus ir uþmegzti trumpà, bet karðtà draugystæ su svetimais ðunimis. Ko dar trûksta iki laimës?

– Kai tapsi vyresnis, suprasi, kad Mirties Mantija reikalinga ne tiems kvailiems þmonëms, o tau paèiam, – pamokomai tarë didysis magistras. – Prisiminsi tada iðmintingàjá sená Nuflinà! Mirties Mantija, kaip ir didþiojo magistro Mantija, labai gera priemonë pasakyti Pasauliui „ne“! Þmonës – sau, o tu – sau... Oi, tiktai neprieðtarauk, atseit tu nenori sakyti Pasauliui „ne“! Kai ateisi pas mane po kokiø penkiø ðimtø metø, paklausysiu, kà pagiedosi!

257

Atrodo, senis nesunkiai pamirðo savo paties paþadà nepratraukti në trijø ðimtø metø. Arba jam atrodë, kad galës priiminëti lankytojus ir po mirties! O kas tuos didþiuosius magistrus supaisys, kaip jie tvarkosi po mirties...

– Neeikvosime brangaus jûsø laiko, Nuflinai, – kildamas nuo sofos tarë seras Dþufinas Chali. – Prisimenu, kaip greitai jums ákyri paðnekovai. Net tokie ðaunûs vyrukai kaip mes.

– Oi, Dþufinai, neapsimetinëk! Juk þinau, jums maga eiti vakarienës... ir panarstyti senus mano kaulelius! Manot, ketinu trukdyti? Arba kviesti pavakarieniaut kartu? Tuomet prastai mane paþástat! Droþkit á tà savo „Rajûnà“...

O tu, berneli, þiûrëk, kad naktis bûtø gera. Iðeis á naudà!

Nuodëmingieji magistrai, kà jis turëjo galvoje?!

Ið Jafacho iðëjome poþemiu, jungianèiu pilá ir Namà prie Tilto. Supratau, kad tai buvo labai svarbi ritualo dalis: áþengti á Septynlapio ordino rezidencijà dera visø akyse, o apleisti tà ðventà vietà reikia paslapèia, paèiø ið anksto parengtu iðëjimu, nes palydovø paslaugos sveèiams nenumatytos, o atrakinti jiems vartus taip pat niekas nepasirûpins.

– Kas tasai Loisas Pondochva, kurá jûs neþinia kur palaidojote? – paklausiau vos spëjæs perþengti slenkstá.

– A, Loisas... Didysis magistras. To paties Vandens Varnos ordino, kurio pavadinimas tave pralinksmino. Eik miegoti, didvyri, – pamerkë man Dþufinas. – Irgi mat, „naktinis veidas“! Tavo akys jau lipte limpa. Mudviem su seru Kofa vis tiek teks darbuotis kiaura naktá.

– Dël ðvento reikalo galima ir padirbëti, – oriai linktelëjo seras Kofa. – Sveikinu, Dþufinai! Ðitaip lengvai iðsikovoti Kodekso pataisà... Jûs vyniojate sená aplink pirðtà!

– Gerai, kad að. Ásivaizduojate, Kofa, kas lauktø Pasaulio, jeigu tai pavyktø kam nors kitam?

– Siaubas!.. Paklausyk Dþufino, Maksai, eik miegoti! Ið tavæs dabar tiek naudos...

Nesiginèijau. Naudos ið tikrøjø buvo ne kaþin kiek. Nebent snûduriuojanèiomis mano mësomis uþkamðytum plyðius, kad nepûstø. Taèiau Namo prie Tilto gyventojai skersvëjais lyg ir nesiskundë.

Kad ir koks buvau mieguistas, bet pakeliui pasiunèiau Melamori ðauksmà: „Kaip einasi, neprilygstamoji?“ „Niekaip. Kadangi tu valkiojaisi po Jafachà, turëjau savo namuose priimti Melifarà. Þinoma, ir mergaites. Jie vieni kitiems labai patiko. Vargðelis turbût dar neatsikvoðëjo po tokio grandiozinio flirto. Juk jis pripratæs paneles verbuoti po vienà, ir staiga – tokios galimybës...“ „O að joms patikau?“ „Neþinau, neprisimenu... Vakar gerokai padauginau kvaitalo ir likeriø.

258

Geros nakties, Maksai. Að jau mingu“. „Iki rytojaus?“ – paklausiau su viltimi. „Þinoma. Dedu ragelá!“ Melamori taip pat ásikando kvailà mano posaká. Man tai buvo malonu, lyg kiðenëje ji neðiotøsi mano padovanotà niekutá ir kartkartëmis rodytø já paþástamiesiems.

Vos uþmigau, kai mano gyvenimas, ir ðiaip nelabai nuobodus, tapo dar ádomesnis. Susapnavau, kad mano miegamajame lyg namuose ásikûrë nekviestas sveèias.

– Sveikas, aiðkiaregy! – iðkart paþinau Mabos Kalocho balsà. – Kad mane aptikai, esi ðaunuolis. Bet ateityje neiðsidirbinëk, supratai? Kad tu protingas, visi ir taip þino, o að mëgstu likti inkognito.

– Atleiskite, sere Maba!

Miegoti að miegojau, bet galva veikë visai neprastai, todël iðkart sumeèiau, apie kà kalbama.

– Nieko baisaus nenutiko, toji trijulë – ne pirðtu penima... Jie ir be tavo trigraðio mane uþjuto. Bet ateièiai ásidëmëk: jeigu nori su manimi pabendrauti, tam skirta begarsë kalba. O skelbti visiems susirinkusiesiems, kad èia, girdi, yra seras Maba Kalochas, vis dëlto nebûtina, gerai?

– Gerai, – burbtelëjau að. Man vis dar buvo gëda.

– Tai ir puiku. Jei jau mane èia uþneðë, turiu tau dovanà.

– Kokià?

– Kokià kokià... Gerà! Dabar tau teks saugoti savo pagalvæ. Þiûrëk, kad niekas nepastumtø jos ið vietos.

– Kodël?

– Todël, kad tokio galingo didvyrio pagalvë gali tapti puikiu Plyðio tarp Pasauliø kamðalu... Suprantamai pasakiau?

– Ne, – prisipaþinau.

– Ak, Maksai, ir kaip tam vargðui Dþufinui pavyksta bent ðio to tave iðmokyti? Tiek to... Prisimeni, kaip traukdavau ið pastalës visas tas sumautas vaiðes?

– Þinoma, – iðsiðiepiau. – Norite pasakyti, kad dabar ir að taip galësiu?

– Tarkime, TAIP galësi dar negreitai, bet jeigu kaip reikiant pasistengsi, gal pajëgsi ið tolimøjø Pasauliø iðsigriebti tø juokingø rûkomøjø lazdeliø, be kuriø tau apkarto gyvenimas. Kai prabusi, pabandyk. O pagalvæ patarèiau prie grindø prikalti vinimis!

– Bet kà turësiu daryti?

– Pakiðti rankà po pagalve. O toliau viskas eisis kaip per sviestà. Tik apsiðarvuok kantrybe. Ið pradþiø ði procedûra vyksta gana lëtai. Pats pamatysi!

– Na, sere Maba... Jeigu man pavyks sumedþioti nors vienà normalià cigaretæ... Bûsiu amþinas jûsø skolininkas!

259

– Tai ir puiku. Kvailas tavo áprotis – geriausia garantija, kad uoliai mokysiesi.

Reikia tik pasipraktikuoti... Gerai, að iðeinu.

– Ar... ar að jus dar susapnuosiu? – paklausiau su viltimi. – Gal dar ko galësiu iðmokti?

– Þinoma, galësi. Ir netgi be mano pagalbos. Nepaþadu, Maksai, kad artimiausiu laiku tave daþnai lankysiu. Tu labai jaunas, o að labai senas... Kol kas man nuobodu tave mokyti. Tegul Dþufinas plûkiasi!.. Juo labiau, kad dabar tu nori regëti visai kitokius sapnus. Ir esi pajëgus juos prisiðaukti...

– Kà turite omenyje?

Baigta: seras Maba dingo. Vietoje jo lango angoje stovëjo Melamori.

Nudþiugau, bet kaþkodël nesistebëjau.

– Gerø sapnø, neprilygstamoji! – linksmai pasakiau jai. – Labai dþiaugiuosi tave matydamas!

– Ar èia tikrai sapnas? – paklausë Melamori. – Tu ásitikinæs?

– Taip. Be to, mano sapnas, ne tavo. Að tave sapnuoju.

Melamori nusiðypsojo ir pradëjo tirpti. Menkutis siluetas tapo visai perregimas.

Norëjau jà sulaikyti, bet supratau, kad negaliu pajudëti. Að svëriau visà tonà... ne, kur ten, gerokai daugiau!

– Taip, að jau beveik namie, – nustebusi cyptelëjo Melamori ir galutinai dingo.

Prabudau. Buvo ankstyvas rytas. Armstrongas ir Ela tyliai ðnopavo mano kojûgalyje. „Kaèiukai! Juk jie gali nustumti pagalvæ, tai yra „kamðalà“... ir kiti Pasauliai pliûptelës á mano miegamàjá!“ – pusiaumiega pasibaisëjau að. Ir galvotrûkèiais ðokau prie maþos spintelës kambario kampe. Susiradau siûlø kamuolá ir adatà. Mano áprotis kaupti atsargas kartais iðeina á naudà! Vël dribau á guolá ir pagalvës kampus tvirtai prisiuvau prie kilimo. Tada lengviau atsikvëpiau: tvarka. Galima ramiai miegoti.

Blinktelëjau galva ant kilimo greta prisiûtos pagalvës ir nugrimzdau á miegà. Ðá kartà visai nesapnavau, bent jau nieko neprisiminiau...

Galutinai prabudau apie vidurdiená. Saulë, þaviai áþûli, kokia bûna tik ankstyvà pavasará, smalsiai þvilgèiojo pro uþuolaidas. Susimastæs paþvairavau á tvirtai prisiûtà pagalvæ: kokia kvailystë! Ir iðkart viskà prisiminiau.

Spëkit ið trijø kartø, kà padariau pirmiausia? Þinoma, iðkart kyðtelëjau rankà á menama „Plyðá tarp Pasauliø“ ir apmiriau iš nekantrumo. Bet nieko nepajutau.

Ko gera, turëjau atrodyti labai kvailai: keturpësèias nuogalius, viena ranka pakiðta po pagalve, o veide – átempta stebuklo laukimo iðraiðka... Visa laimë, kad langus dengë uþuolaidos!

Po kokio ketvirèio valandos pradëjau manyti, jog seras Maba Kalochas – mëgëjas pajuokauti. Mielas pokðtas, nedidelis, bet subtilus kerðtas uþ andainykðtá „demaskavimà“... Taèiau jis pats sakë, kad „procedûra vyksta gana lëtai“, todël viltis, kuri pasiþymi nuostabia savybe mirti paskutinë, nuoðaliame mano ðirdies kamputyje vis dar krebþdëjo. Átariu, kairiajame skilvelyje.

Praëjo dar deðimt minuèiø. Kojos nutirpo, maudþianti alkûnë rypavo pasi260

gailëti. Viltá apëmë prieðmirtiniai traukuliai. Ir tada supratau, kad deðinës mano rankos rieðas jau neguli ant minkðto kilimo po ðilta pagalve. Jis buvo... ne, jo iðvis nebuvo! Taèiau pirðtus judinti galëjau, tiktai reikëjo veikiau valios nei raumenø pastangø.

Taip iðsigandau, kad pamirðau viskà pasaulyje. Nutirpusios kojos, mëðlungio sutraukti peèiai – kokie niekai! Kas, po perkûnais, nutiko vargðei mano letenai, tegul viskas skradþiai?! Nereikia jokiø idiotiðkø cigareèiø, rûkysiu sumautà dvokiantá tabakà, tik gràþinkite mano numylëtà rankà!.. Nors cigaretë dabar bûtø kaip tik laiku!

Taip ðûstelëjau atgal, kad praradau pusiausvyrà ir dribau ant ðono. Laimë, kai stovi keturpësèias, krinti ne ið aukðtai... Nervingai susijuokiau. Mano ranka vël buvo su manimi. Maþa to, tarp viduriniojo pirðto ir smiliaus ji spaudë perpus surûkytà smilkstanèià cigaretæ. Filtras iðteptas lûpø daþais... Aha, apiplëðiau kaþkokià panaitæ! Þemiau filtro – mëlyni skaièiai 555... Nuodëmingieji magistrai, negi tai svarbu! Að uþsitraukiau ir galva sudûzgë lyg avilys.

Vargas pavertë mane klaikiu ðykðtuoliu: po keliø sekundþiø atsargiai uþgesinau cigaretæ ir nudroþiau praustis. Paskui pasiðildþiau vakarykðtæ kamrà, atsisëdau á krëslà ir su meile prisidegiau sumaigytà nuorûkà. Nuostabi dienos pradþia. Lyg bûèiau atsidûræs pasakoje.

Neverta në sakyti, kad ið miegamojo neiðlindau iki pat vakaro. Gëda, taèiau net noras pamatyti Melamori neprivertë manæs iðsirengti á Namà prie Tilto anksèiau laiko.

Pirmasis mëginimas buvo visø sëkmingiausias. Kitais kartais laukti tekdavo dar ilgiau. Bet dabar jau þinojau, dël ko kankinuosi! Kai atëjo laikas eiti á darbà, turëjau keturias cigaretes: tris kaþkieno pradëtas rûkyti ir vienà sveikutëlæ. Tvarkingai susivyniojau savo laimiká, ásikiðau á Mirties Mantijos kiðenæ ir iðdroþiau Visiðkos tvarkos valdybon. Per tuos anapusinius eksperimentus net pamirðau pavalgyti.

Po vakarykðèiø istoriniø ávykiø tikëjausi, kad prieðais lankytojams skirtas duris stovës didþiausia minia virëjø, laukianèiø iðsvajoto leidimo naudoti virtuvëse draudþiamà dvideðimtosios pakopos magijà ir dar gauti Ocholo auskarà.

Deja! Lankytojø nesimatë nei gatvëje, nei koridoriuje, netgi Bendro darbo salëje, kur buvo numatyta árengti laikinà jø priëmimo vietà. Ant stalo sëdëjo Melifaras ir atrodë taip, kaip turi atrodyti gerai pailsëjæs, nuobodþiaujantis þmogus. Man prieðais ið savo kabineto iðëjo seras Dþufinas Chali.

– Maksai, staèiai neátikëtina! Pasirodei laiku, o ne trim valandom anksèiau. Kas nutiko, vyruti?

– O jûs neþinot? Susapnavau serà Mabà.

– Tikrai? Ir tas reginys buvo toks nuostabus, kad nepajëgei prabusti?

– Tai jûs neþinot? Jis iðmokë mane pasiimti cigareèiø! Ið po pagalvës!

– Tik pamanykit, koks rûpestingas! Nesitikëjau... Ir pavyko? Pavyko, tai didþiosiomis raidëmis uþraðyta laimingoje tavo fizionomijoje! Keista, Maba niekada 261

nebuvo geras pedagogas: jis neturi kantrybës terliotis su naujokais... Melifarai, mes kalbame apie grynus niekus, neimk á galvà! – Dþufinas pagaliau pastebëjo smalsiai iðpûstas savo Dieninio Veido akis. – Tau, vargðeli, dabar teks daugiau padirbëti. Nes seras Maksas ketina visà laikà skirti kvapà gniauþianèioms manipuliacijoms su savo paties pagalve.

– Taip, rimta prieþastis! – linktelëjo Melifaras. – Tikrai, kam tau sukti galvà dël visokiø menkniekiø? Pagalvë – kitas reikalas... O laikui bëgant gal netgi pribræsi kvapà gniauþianèioms manipuliacijoms su antklode.

Taèiau að buvau kilniadvasis kaip kiekvienas tikrai laimingas þmogus.

– Ankstoka mane laidoti, mes dar paðokinësim... Geriau sakykit, kur virëjai?

Negi atëjau per vëlai? Kas èia dëjosi ryte?

– Ogi nieko nesidëjo! – nusiþiovavo Melifaras. – Uþsuko Èemparkarokë, „Senojo dyglio“ ðeimininkas... Vaizdelis buvo ne ið prastøjø! Jis pareiðkë, kad savo firmines „Atilsio sriubas“ verda apskritai be jokios magijos, reikia vien tinkamos prieskoninës þolelës. Bet Ocholo auskaras, girdi, praðmatnus daikèiukas ir klientams turëtø daryti áspûdá. Juokingas vyrukas! Pareikalavo, kad auskaro ávërimo procedûra bûtø atlikta prieð veidrodá, nes jam, matai, bûtina stebëti procesà. Að sumaniau pasilinksminti, iðkvieèiau jaunesniuosius tarnautojus. Vaikinai apstojo Èemparkarokæ, kiekvienas laikë po veidrodá, tad savo atvaizdà jis galëjo stebëti visais rakursais. Verdamas jam auskarà, stûgavau visokius baisius uþkeikimus, kuriø pusæ èia pat ir sukûriau. Vyrukas ðvytëjo ið laimës! Koridoriuje pusvalandá staipësi prieð veidrodá ir tuo pat metu kvietë policininkus á savo uþeigà, gráþo pas mane praneðti, kad auskaras jam patinka, ir pagaliau iðsineðdino... Átariu, „Senajame dyglyje“ dabar anðlagas!

– Nori pasakyti, kad auskaro atëjo vienas Èemparkarokë?! Kuriam, pasak jo, magija iðvis nereikalinga? Kà tai reiðkia, Dþufinai? – sutrikæs atsigræþiau á virðininkà.

– Jûs viskà taip gerai surikiavot, ákalbëjote magistrà Nuflinà, o ðitie prietrankos...

– Tas ir yra, kad ne prietrankos. O protingi, apdairûs ponai. Tikejaisi, kad jie sulëks paèià pirmà dienà? Ocholo auskaras – ne juokas! Þinai, kas laukia to, kuris, turëdamas ausyje ðá þaisliukà, ryþtøsi panaudoti dvideðimt pirmosios pakopos magijà? Retas pajëgtø iðtverti skausmo ðokà, tokiu atveju garantuotà ðimtu procentø! O ðaunieji virtuviø kerëtojai – gyvi þmonës ir nëra visiðkai pasirengæ tokiems apribojimams. Jie mano, kad jeigu koká kartelá, atsitiktinai, paþeistø draudimà, ištikus sëkmei galëtø nuo mûsø pasislëpti. Galø gale ir Cholomis nëra toks baisus: ten pasëdëjo vos ne pusë pirmøjø Jungtinës Karalystës asmenø – ir nieko... O dël Ocholo auskaro dviejø nuomoniø bûti negali: jis arba yra, arba jo nëra!

– O iðsiverti negalima?

Að nieko nesupratau. Vakar taip norëjau miego, kad nespëjau iðklausinëti Dþufino, kas ið tikrøjø tasai Ocholo auskaras?

– Ak, Maksai, kà tu paistai?! Þiûrëk, stepiø stebukle!

Melifaras iðtiesë man gana didelá tamsaus metalo þiedà. Nuo paprasto auskaro þiedas skyrësi pirmiausia tuo, kad buvo vientisas, be jokiø sagteliø. Atsargiai já paë262

miau. Jis pasirodë man sunkus ir ðiltas.

– Áverti já ausin gana lengva, bet ir tai padaryti gali tik kompetentingas specialistas. Pavyzdþiui – að! Nes ðis metalas, kaip pats supranti, negali ásiskverbt á þmogaus kûnà be tam tikrø uþkeikimø, – oriai aiðkino Melifaras. – O iðsiverti... Septynlapio ordine yra keli vyrukai, kuriø specializacija – tokio pobûdþio procedûros. Taèiau nudroþti á Jafachà ir pareikðti: „Vaikinai, iðverkite man ðità ðlamðtà, nes prispyrë reikalas skubiai paburti“, – nebûtø itin protingas poelgis! Ar að teisus, ðefe?

– Visiðkai! – nusiþiovavo Dþufinas. – Toks teisus, kad ilgiau man èia pasilikti bûtø gëda. Einu miegoti, berniukai. Pavargau kaip tikras galvaþudys!

– Vadinasi, viskas ðuniui ant uodegos? – nusiminæs paklausiau. – Visas jûsø sumanymas? Virëjai su mumis neprasidës?

– Kà tu! Viskas sustos á vietas. Ðiandien pas Èemparkarokæ susigrûdo visas miestas. Rytoj pas mus pasirodys pora dràsesniø jo kolegø. Vakare pas juos siûbtelës visi klientai. Poryt ateis dar bent deðimt þmoniø... Po pustuzinio dienø negalësime jø atsiginti. Viskam reikia laiko, supratai?

– Supratau! – lengviau atsikvëpiau. – Kelias dienas kaip nors pakentësiu.

– Na ir ëdrûnas! – susiþavëjæs ðûktelëjo seras Dþufinas ir pasiðalino. Melifaras nusirangë nuo stalo.

– Turbût uþsuksiu á „Dyglá“. Labai smalsu, ar Èemparkarokë melavo, kad auskaras jam reikalingas tik dël groþio, ar sakë tiesà. Paþiûrësiu, kokià sriubytæ jis verda dabar... Nelaimingasis Nakties Koðmare, juk tau ten vis tiek nëra kas veikti!

– Nedidelë bëda. Eik, morfininke tu nelaimingas!

– Ka-as?! Na ir keiksmelis! Turbût labai nepadorus?

– Anaiptol. Pas mus, pasienyje, taip vadina klajoklius, ájunkusius ryti ðvieþius arkliamëðlius. Jie taip pat tvirtina, kad tai suteikia atilsá...

– Pavydi! – nusprendë Melifaras. – Kà gi, einu mëgautis gyvenimu!

– Dar paþiûrësim, katras mëgausis! – sumurkiau likæs vienas.

Ir patraukiau á mudviejø su Dþufinu kabinetà. Ásipyliau kamros, iðsitraukiau trumputæ nuorûkà... Gyvenimas buvo nuostabus ir be „Atilsio sriubos“.

Tà vakarà kiurksojau darbe, nes paaiškëjo, kad ledi Melamori praëjusià naktá prastai miegojo ir jautësi pernelyg pavargusi vaikðtynëms. Bet gavau tvirtà paþadà: „Rytoj, Maksai, tavo nelaimingos kojos tave prakeiks!“ Kadangi rinktis nebuvo ið ko, teko pasitenkinti paþadu...

Dþufino prognozës pildësi. Kità dienà Name prie Tilto apsilankë madam Þiþinda su savo virëju. Vakarop atëjo dar viena putli rudaplaukë graþuolë þibuokliø spalvos akimis. Ákandin jos niûriai pëdino du persigandæ virëjai. Ðio reginio að nepraþiopsojau, nes á tarnybà buvau atëjæs gana anksti. Tik tuomet, kai painiodamasis lochio klostëse ir visas áraudæs ið virðaus atbëgo Lukfis, pagaliau susigriebiau, kad èia ir bus garsioji ledi Variða, Meistro Þiniø Saugotojo dievinama jauna þmona ir visame Eche garsaus restorano „Storulis ties posûkiu“ ðeimininkë. Seras Lonli-Loklis pasakë ilgà prakalbà tema „ak, kokie mes visi laimingi“ – ir taip toliau. Mûsiðkis 263

Meistras Nereikalingø Gyvybiø Nutraukëjas tokiais atvejais staèiai nepakeièiamas.

Melifaras atvirai groþëjosi vieðnia, be perstojo baksnojo Lukfá alkûne ir visa gerkle rëkë: „Nieko sau, vyruti!“ Pamaloninta mûsø dëmesio, ledi Variða galø gale iðëjo, atsargiai prilaikydama savo turtà: vargðeliui Lukfiui ið susijaudinimo pynësi kojos. Virëjai, kuriø ausis jau puoðë klastingieji barðkaliukai, niûriai sekë ákandin ðeimininkës.

Paskiau mudu su Melamori iðëjome pasivaikðèioti, o kanceliarijoje palikome vienà Kuruðà. Burivuchas neprieðtaravo: paþadëjau jam pyragaitá.

Varginanèiø pokalbiø apie mano „neþmogiðkà prigimtá“ ðá kartà nebuvo.

Aistringø buèiniø atsisveikinant, deja, – taip pat. Bet nenusiminiau. Jeigu ðiai stulbinanèiai ledi reikia laiko vietelei man savo ðirdyje atgriozdinti, kà gi, á sveikatà.

Galëjau leisti sau prabangà pakentëti: dabar mudu susitikdavome ne vien tikrovëje, bet ir mano sapnuose.

Vos uþmerkdavau akis, ji iðkart atsirasdavo miegamojo lange. Skirtingai nei originalas, sapnø Melamori manæs nebijojo. Prieidavo visai arti, ðypsodavosi, èiauðkëdavo kaþkokius mielus, ðvelnius niekus, tik paliesti manæs negalëjo, tarsi mus skirtø neregima stiklinë pertvara. Að taip pat buvau bejëgis: judëti ðiame sapne buvo neapsakomai sunku! Pavykdavo ðiek tiek kilstelëti, bet tai ir visi mano laimëjimai.

Tada ji iðnykdavo, o að nubusdavau ir ilgai vartydavausi guolyje, narstydamas atmintyje visas mudviejø susitikimo smulkmenas.

Dienos lëkë stebëtinai greitai. Namuose kiauras valandas prakiurksodavau prie savo pagalvës. Procedûra vis dar buvo ilga ir varginanti. Bet nesiskundþiau: laimë, kad apskritai ðis tas iðeina! Klausimais „kaip ir kodël“ stengiausi nekvarðinti sau galvos. Nieko gera vis tiek neišmàstysiu, tegul viskas lieka kaip yra.

Vakarais uoliai maliausi po Echà Melamori draugijoje, naktimis dykinëjau ir plepëjau su Kuruðu, o likus porai valandø iki saulëtekio keliaudavau namo, kad pamatyèiau dar vienà Melamori, tà ið mano sapnø...

Dþufinas tikriausiai numanë, kad su manimi dedasi keisti dalykai. Ðiaip ar taip, dël nuolatiniø mano nusimuilinimø ið darbo jis neprieðtaravo. O kai susitikdavome, jo akyse kaskart pastebëdavau nuoðirdaus smalsumo kibirkðtëles. Tyrinëtojas, palinkæs prie kolbos – ðtai kaip tokiomis akimirkomis atrodydavo mûsø „ga-a-arbusis virðininkas“. O að jam tikriausiai buvau lyg koks retos atmainos virusas. Nors imk ir uþriesk nosá.

Kulinarai tikrai Namà prie Tilto pradëjo atakuoti iðtisomis miniomis. Po to, kai savo apsilankymu mus pagerbë ponas Gopa Talabunas, vadovaujantis visiems „Skeletams“: „Soèiajam“, „Girtajam“, „Storajam“, „Laimingajam“ ir panaðiems, tapo aiðku, jog geniali Dþufino idëja pagaliau plaèiai prigijo.

Paèiam Gopai Ocholo auskaras buvo visai nereikalingas: jis ne tik nemokëjo gaminti maisto, sklido gandai, kad netgi valgydavo kaip pakliuvo. Ponas Talabunas atsivedë pas mus du tuzinus savo virëjø. Ir kol Melifaras atlikinëjo su 264

jais reikalingus ritualus, laisviems nuo darbo Slaptosios paieðkos tarnautojams perskaitë pamokomà paskaità apie apsirijimo þalà. Juk þinojo gudruolis, kad pro vienà ausá áeis, pro kità iðeis!..

Nuo istorinio mûsø vizito á Jafachà praëjo gal deðimt dienø. Kartà, likus valandai iki saulëlydþio, seras Kofa Jochas atsiuntë man ðauksmà. Að kaip tik mëginau Plyðyje tarp Pasauliø suþvejoti ðeðtà ið eilës nuorûkà... Prieš iðeinant á darbà iðsitraukti daugiau kaip penkias cigaretes man retai pavykdavo, bet stengiausi! „Maksai, šiandien pasiimk su savimi normalius drabuþius, – patarë Kofa. – Pravers!“ „Kas nors atsitiko?“ – sukrutau. „Ne, bet bûtinai atsitiks. Patikëk manim! Lauk manæs po vidurnakèio, berniuk.

Dedu ragelá!“ Buvau taip suintriguotas, kad net pamirðau pasidþiaugti mano delne atsiradusia ðeðta cigarete.

Name prie Tilto dëjosi pasaulio pabaiga, jau tapusi kasdienybe. Sulysæs, piktas Melifaras gynësi nuo tuzino virëjø, nekantraujanèiø gauti Ocholo auskarà.

– Ponai, að dirbu iki saulëlydþio! Iki sau-lë-ly-dþio! Þinot, kas yra saulëlydis? Ogi kai saulytë eina liûlia! Þinote, kas yra saulytë? Ogi toks apvalutis ðvieèiantis rutuliukas, jis ritinëjasi danguje! Atrodo, paaiðkinau suprantamai! Ateikit rytoj!

Virëjai niûriai mindþikavo Bendro darbo salëje. Jie vylësi, kad seras Melifaras dar maþumëlæ parëkavæs vël imsis darbo.

– Ponai, kodël jums ið tiesø neatëjus rytoj? – paklausiau labai draugiðkai. – Na, jeigu taip nekantraujate, galiu pats jumis pasirûpinti. Ar bus norinèiøjø?

Ið padilbø þvilgèiodami á mano juodai auksinæ Mirties Mantijà virëjai pradëjo trauktis. Netrukus mudu su Melifaru likom vieni.

– Aèiû, Nakties Koðmare! – ðyptelëjo pavargæs Melifaras. – Niekada nemaniau, kad Eche ðitiek virëjø. Ðiandien iðsvajotà laimæ suteikiau bemaþ porai ðimtø...

Juk vis dëlto èia magija! O að nesu geleþinis, kaip atrodo tam pabaisai Dþufinui...

Einu miegoti: rytoj ir vël tas pats!

Patraukiau á kabinetà. Sero Dþufino Chali jau nebuvo. Greièiausiai nudroþë á kokià uþeigà pasirankioti saldþiø savo valstybinës veiklos vaisiø...

– Maksai, – pro praviras duris þvilgtelëjo Melamori, – jûs... Tu jau atëjai?

– Ne, – papurèiau galvà. – Tave apniko haliucinacijos!

– A-a... Taip ir maniau! – Ir Melamori atsisëdo ant mano krëslo ranktûrio.

Nieko sau!

– Ar pavaiðinsi kamra, sere Maksai? Pasëdëkim, paplepëkim. Ðiandien vaikðtynës manæs netraukia. Þinai, pastaruoju metu prastai miegu. Norëjau tavæs paklausti...

– Klausk!

Bet mus pertraukë kurjeris ið „Rajûno Bunbos“. Melamori ásipylë kamros ir 265

nuknerpë nosá á puodelá. Vadinasi, pokalbis atsinaujins po kokiø deðimties minuèiø: buvau gerai iðtyrinëjæs jos áproèius. Padvejojæs iðsitraukiau cigaretæ. Trauk magistrai tà konspiracijà! Jei kokios, pasakysiu, kad gavau siuntiná ið tolimos laukinës tëvynës...

Bet Melamori mano cigaretës nerûpëjo.

– Sapnuoju tave kiekvienà naktá! – niûriai pareiðkë ji. – Ir noriu paklausti: ar tyèia taip darai?

Nuoðirdþiai papurèiau galvà. Mano sàþinë buvo ðvari: tikrai nieko nedariau. Në nenutuokiau, kaip tokius dalykëlius padaryti „tyèia“!

– Að tave taip pat sapnuoju! Ko èia stebëtis? Galvoju apie tave, ir tu man sapnuojiesi. Ðtai ir viskas. Taip visada bûna.

– Ne tai turiu galvoje... Ar esi tikras, kad visai, në trupuèio neburi?

Nuoðirdþiai nusikvatojau.

– Taip burti að paprasèiausiai nemoku! Paklausk Dþufino. Jisai nusiplûkë, kol iðmokë mane elementariausiø dalykø! Ðiek tiek pagraþinau: mokiausi að lengvai ir greitai, bet pamaniau, kad sutirðtinti spalvas nepakenks. Tegul ledi mano, jog esu bukaprotis, ir ramiai miega.

– Kà gi... Matyt, að tikrai daþnai apie jus galvoju... Apie tave. Bet tie sapnai mane labai gàsdina! Norëjau pasakyti, Maksai, kad jeigu tu vis dëlto buri, tai liaukis.

Nereikia manæs versti, að ir pati noriu, bet... Palauk dar truputá. Nieko panaðaus nesu patyrusi. Man reikia apsiprasti!

– Þinoma, rûsèioji ledi. Viskas bus taip, kaip tu nori! Að galiu laukti, galiu iðmokti stovët ant galvos, galiu rudai nusidaþyti plaukus... Su manim labai lengva susitarti!

– Nusidaþyti?! Rudai? Nieko sau! – Melamori su palengvëjimu nusikvatojo. – Na ir suskëlei... Ásivaizduoji, kaip atrodytum?!

– Bûèiau nuostabus! – iðdidþiai pareiðkiau. – Nepatikëtum savo akimis!

Likæs vienas smagiai pakraipiau galvà. Mano iðkentëtas, iðsvajotas tarnybinis romanas palengva, bet garantuotai pasiekë finiðo tiesiàjà. O sapnai... Kà gi, mudu, kaip sakoma Eche, uþmynëm vienas kitam ant ðirdies, todël ir mûsø sapnai tokie...

Man net netoptelëjo, kad á Melamori klausimus reikëtø þiûrëti rimèiau. Turëjau susivokti, jog mudu sapnuojam tà patá sapnà, bet tai man nerûpëjo. Kartais bûnu stebëtinai bukas. Ypaè tada, jei dël kokiø nors prieþasèiø man tai naudinga...

– Tai nuobodþiauji? – Seras Kofa Jochas iðdygo taip netikëtai, kad paðokau lyg ágeltas. – Persirenk! Eisim!

– Kur? – sutrikau að.

– Kaip kur? Ten, kur vyksta stebuklai! Imsiuosi tavo auklëjimo. Persirenk.

– O kas liks èia? – Nusivilkau juodai auksinæ Mirties Mantijà, po kuria, ðlovë magistrams, buvo visai neutrali tamsiai þalia skaba. Ir ðokau persiauti: batai su varpeliais ir drakonø snukiais kaipmat bûtø mane iðdavæ.

– Kas? Ogi Kuruðas! Juk tupëdavo jis èia vieniðas, kol ledi Melamori tampy266

davo tave po prastos ðlovës landynes, kur gali tik skrandá susigadinti!

– Maksas apskritai nenusëdi vietoje, – pasiskundë burivuchas. – Iðeina, pareina... Þmonës tokie nenuoramos!

– Ðventi þodþiai, gudruti! – sutiko Kofa. – Bet juk neprieðtarausi?

– Neprieðtarausiu, jeigu man parneð pyragaitá! – pareiðkë iðmintingas ir korumpuotas paukðtis.

– Ak, geruti, að tau visà tuzinà parneðiu, – paþadëjau siausdamasis á kuklø pelkës spalvos lochá: be galo mëgstu bûti nepastebimas. – Sere Kofa, esu pasirengæs!

– Toli graþu! Juk nenori, kad tave atpaþintø. Manai, tavo fizionomija – tokia neásidëmëtina? Anaiptol, patikëk manimi. Nagi, eikð.

Valandëlæ seras Kofa priekabiai mane apþiûrinëjo. Tada atsiduso ir lengvai pamasaþavo man veidà. Buvo malonu ir truputá kuteno. Uþbaigdamas jis atsargiai timptelëjo mane uþ nosies.

– Manau, bus gerai! Eik, pasigroþëk.

Iðëjau á koridoriø ir ásispitrijau veidrodin. Ið anapus á mane þvelgë kaþkoks nemalonus subjektas: poþvairis, ilganosis, gerokai atvipusia apatine lûpa ir išsišovusiais antakiø kauburiais. Senasis mano paþástamas šaunuolis Maksas dingo be pëdsakø.

– Sere Kofa, o vëliau atstatysit, kaip buvo? – paklausiau iðsigandæs. – Atvirai kalbant, ðitoks tipas man nepatinka!

– Daug tu iðmanai! Jam tipas nepatinka, tik pamanykit... Uþtai dabar bûsi nepastebimas. Ðis veidas, Maksai, labai banalus. Negi nesupratai?

– Deja, ne! Kai kuriuos dalykus labai lëtai virðkinu... Neprieðtarauju, tik nepamirðkit gràþinti mano veidà á vietà!

– Jis pats gráð. Paryèiais, ne vëliau. Tokie triukai trumpalaikiai... Viskas, galim eiti! Þaibiðku rankos judesiu Kofa pakeitë ir savo paties fizionomijà. Dabar mudu panëðëjome á iðmintingà tëtuðá ir þvaigþdþiø nuo dangaus neraðkantá sûnaitëlá: naujieji mudviejø veidai aiðkiausiai priklausë tam paèiam morfologiniam tipui, tik Kofa atrodë vyresnis ir inteligentiðkesnis.

– Kur mudu vis dëlto einam? – paklausiau ið smalsumo nesitverdamas kailyje.

– Kad tave skylë danguje! Vis dar nesupranti?! Mes leidþiamës á stebuklingà kelionæ po uþeigas. Prasideda nauja, Skanaus maisto epocha. Ir nenoriu, jog dël iðsilavinimo spragø bûtum pasmerktas nykiai egzistencijai naujame, nuostabiame Pasaulyje! Ar niekada nepagalvojai, kad að labai geras þmogus?

– Norite pasakyti... – mane suëmë juokas. – Norite pasakyti, jog nusimuilinau ið darbo, kad pasivalkioèiau po uþeigas?! Ðauniau nesugalvosi!

– Nesuprantu, ko èia juoktis. Drástu patikinti, Dþufinas mudviejø þygá palaikys pakankamai svariu pasiteisinimu, net jeigu Namas prie Tilto tau nesant prasmegtø skradþiai pas tamsiuosius magistrus. Ir apskritai, að dirbu savo darbà, o tu... Tu man padedi!

– Oi, Kofa! Þinot, kaip jus vadina Melifaras?

267

– Þinoma: Meistru Valganèiuoju Klausanèiuoju. Nematau nieko bloga! Kaip tik tau ir dera kikenti, „sere Nakties Koðmare“!

Mano nuostabai, pro pamëgtàjá „Rajûnà Bunbà“ mudu praëjom.

– Ir taip lindite èia su Dþufinu vos ne kasdien. Jis baisus konservatorius! – niekinamai numojo ranka Kofa. – Ásikalë á galvà, kad neverta mesti kelio dël takelio. „Rajûno“ virtuvë gera, nesiginèiju, bet kasdien tas pats ir tas pats... Nuobodybë!

Pradþioje uþsukome á uþeigà „Linksmieji skeletukai“. Pagalvojau, kad Echà apraizgæs ávairiausiø „skeletø“ tinklas visai kaip daugybë „Makdonaldø“ mano tëvynëje. Ir nusiðypsojau.

– Ko dabar? – paklausë Kofa sësdamasis prie staliuko tolimame salës kampe.

– Ðiaip... Man atrodo, Eche baisiai daug visokiø „skeletø“.

– Ar þinai jø atsiradimo istorijà? Tiesa, ið kur tau þinoti... Dþufinas nenutuokia, apie kà reikia papasakoti pirmiausia! Tuomet klausykis. Visø „Skeletø“ ðeimininkas – Gopa Talabunas. Tu já matei, kai buvo atvedæs Valdybon savo virëjus... Tas vyrukas kilæs ið labai turtingos ðeimos. Talabunø klanas – ištisos kartos degustatoriø. Kadaise jie buvo labai átakingi! Tie ponai taip mëgo skaniai paësti, kad prasidëjus Kodekso epochai ne juokais nusiminë. Jie susirinko draugën, savo virëjams liepë gaminti maistà „kaip anksèiau“, taigi nevengiant draudþiamos magijos. Ir ðveitë tol, kol nuo apsirijimo gavo galà... Laikai tuo metu buvo linksmesni nei dabar, mudu su Dþufinu darbo turëjom iki kaklo. Kai suradome laisvà pusvalandá ir atsibeldëm pas Talabunus, areðtuoti nebebuvo ko: vieni lavonai. Tie, kurie nepajëgë valgyti iki Kibirkðties praradimo, nusinuodijo... Ðtai kokia linksma istorija! Gopa paveldëjo didþiulá palikimà, taip pat ir giminaièiø namus, kuriuose atidarë uþeigas. Tai ádomu, nes pats Gopa nuo pat jaunystës buvo uþsiraðæs á asketus, nuolat pykosi su seniais ir niekino ðeimos tradicijas... Todël paskutinëje puotoje jis nedalyvavo. Kalbama, kad Gopa lig ðiol minta vien sumuðtiniais, ir að tikiu... To vyruko humoro jausmas gana savitas: uþmesk ten aká! – seras Kofa linktelëjo á ryðkiai apðviestà niðà prieðingame salës gale.

Niðoje buvo pastatytas staliukas, uþ kurio oriai sëdëjo du nedideli skeletukai.

– Maksai, jie tikri! Tikri velioniø Gopos giminaièiø skeletai! Tokiø, jei prisimeni, yra visose jo uþeigose. O kiekvieno restorano pavadinimas atitinka velionio charakterá. Ðiø namø ðeimininkai buvo sutuoktiniø pora, abu nedidelio ûgio ir labai linksmo bûdo. Geri þmonës, að su jais bièiuliavausi... O dabar mums patieks ðá tà ypatinga, todël, berneli, susiimk! Beje, virëjai liko tie patys, ið anø laikø. O Talabunai visada iðgalëjo samdytis geriausius ið geriausiø. Štai ji, iðkilmingoji akimirka: mums neða „Didájá puðà“!

Kai pamaèiau prie mûsø staliuko besiartinantá virtuvës ðefà, man pasidarë silpna: vyrukas prieðais save stûmë veþimaitá, ant kurio gulëjo tarsi kokie kiniðki koldûnai, tiktai kiekvienas „koldûnas“ buvo apie metro skersmens...

– Sere Kofa, pavalgyti að, be abejo, mëgstu, taèiau pervertinote mano jëgas!

– Nepaistyk niekø, berneli. Tuoj viskas stosis á vietas. Tylëk ir þiûrëk.

Sustojæs prie mûsø staliuko, virëjas oriai nusilenkë ir padëjo prieðais mus dvi 268

palyginti nedideles lëkðtes. Nespëjus pagalvoti apie maisto ir indø matmenø neatitikimà, virëjas dviem plaèiomis mentelëmis vikriai sugriebë virðutiná „koldûnà“. Ir pradëjo á já pûsti. Taip rûpestinga moèiutë atsargiai ir kantriai puèia aviþinës koðës kupinà ðaukðtà maldaudama mylimà anûkëlá nugalëti save ir ásileisti á organizmà dar truputëlá gryniausios sveikatos... Bet „koldûnas“, skirtingai nei moèiutës koðë, ëmë þaibiðkai maþëti. Kai „Didysis puðas“ pavirto statistiná vidurká atitinkanèiu pyragëliu, virëjas mikliai ðvystelëjo já sero Kofos lëkðtën, ir ðis puolë valgyti.

– Verèiau nedelsk, berneli! – pilna burna pareiðkë mano „Vergilijus“. – Po keliø minuèiø bus nebeskanu.

Paklausiau protingo patarimo. Vos pyragëlis ðleptelëjo á mano lëkðtæ, ëmiausi darbo. „Didþiojo puðo“ viduje buvo gausybë kaþkokio puraus mësos ádaro ir marios kvapiø sulèiø. Nuostabu!

Virëjas ðvysèiojo á mûsø lëkðtes vis naujus ir naujus „puðus“, o mudu nepasidavëme. Pagaliau veþimaitis iðtuðtëjo, mes likom vieni.

– Ásidëk galvon, Maksai! „Didájá puðà“ verta valgyti tik èia. Kitose uþeigose – nebe tas, að patikrinau, – Kofa svajingai pakëlë akis dangun. – O juk kaþkada tai buvo visø banaliausias patiekalas! Per pastaruosius ðimtà metø sostinës virëjai primirðo savo profesijos abëcëlæ... Niekis, prisivys! Laikas viskà sutvarko. Trauksim toliau, berneli.

Ir mudu patraukëm toliau.

– Visada buvau „Skeletø“ virtuvës gerbëjas, – graþbyliavo Kofa. – Þinoma, naudojant tik leistinà magijà, iki madam Þiþindos arba to kupriaus Itulo, tesaugo já tamsieji magistrai, jiems toli ðaukë! Jie – senosios mokyklos þmonës ir be gero uþkeikimo në padoraus sumuðtinio nesumeistraus, kas tiesa, tai tiesa... Uþtai dabar atëjo jø laikai!

– O kaip Gopai pavyko iðlaikyti senuosius virëjus? Argi nesutupdëte jø á Cholomá?

– Á Cholomá? Uþ kà?

– Kaip uþ kà? Juk pats sakët, kad jie prigamino maisto „kaip senais laikais“.

Tikriausiai bûrë iðsijuosæ...

– Taip, bet... Matai, Maksai, virëjai tik vykdë ásakymà. Jiems net teisintis nereikëjo: ðeimininkai jiems davë dokumentà, kuriame buvo paraðyta, kad visà atsakomybæ prisiima sau. Ðtai jeigu kuris ið Talabunø bûtø likæs gyvas, já tikrai bûtume, pasak tavæs, patupdæ!

– Ten, kur uþaugau... Þodþiu, ten bûtø tekæ atsakyti visiems: ir tiems, kurie ásakë, ir tiems, kurie vykdë...

– Kokia kvailystë! Kaip galima bausti þmogø, jeigu jis veikia ne savo valia?! Na ir tvarkelë tose jûsø Tuðèiosiose Þemëse...

Kofa metë á mane toká iðraiðkingà þvilgsná, kad supratau: në velnio jis netiki mudviejø su Dþufinu legenda! Netiki, bet lieþuvio nelaido.

269

Kitas objektas, kurá apdovanojome savo dëmesiu, buvo „Laimingasis skeletas“.

Seras Kofa reikðmingai kinktelëjo á niðà salës gale: ten sëdëjo vieniði, bet linksmai nusiteikæ griauèiai.

– Èia valgysime kalakutæ Chator, – iðkilmingai pareiðkë seras Kofa.

– Kà?! Kaip ji vadinasi? – negalëjau patikëti savo ausimis.

– Chator. Tai labai paslaptinga þvëries pavidalo deivë ið kaþkokio kito Pasaulio.

Në pats gerai neiðmanau, ir niekas kitas turbût neiðmano... Yra þinoma tik tiek, kad ji turi jauèio galvà!

– Karvës, – automatiðkai pataisiau. – Chator – moteris, todël turi karvës, o ne jauèio galvà...

– Vyruti, kur tu mokeisi? – apstulbo seras Kofa. – Nutuoki apie tokius dalykus!..

– Niekur að rimtai nesimokiau! – atvirai prisipaþinau. – Tik skaièiau viskà, kas pakliûdavo po ranka... Geras vaistas nuo nemigos!

– Viskà, kas pakliûdavo po ranka?! Ir daþnai tau pakliûva po ranka knygos iš slaptosios Septynlapio ordino bibliotekos? Tiek jau to, nemoki – nemeluok!

Gûþtelëjau peèiais. Turbût nevertëjo informuoti serà Kofà, kad deivë Chator – viena ið gausybës zoomorfiniø senovës Egipto panteono atstoviø. O jeigu tai – ðventoji paslaptis?! Ðá kartà du tvirti virëjo parankiniai trinktelëjo ant mûsø stalo didþiulá dubená.

Jame gulëjo raguota jauèio galva. Tarp ragø kybojo kepta kalakutë. Ið pradþiø pamaniau, kad ji paverta ant ieðmo, paskui supratau, jog kepsnys, lyg bûtø nesvarus, sklando ore.

– Nesumanyk ásidët jos á lëkðtæ, – ðnipðtelëjo seras Kofa. – Kalakutë turi likti ten, kur yra. Mësos atsipjauk peiliu, prilaikyk ðakute... ir nemëgink jos liesti rankomis: sugadinsi skoná!

Sutikau su viskuo. Gadinti toká skoná bûtø tikra nuodëmë! ...Kai iðëjome ið ketvirtos uþeigos, pradëjau inkðti ir maldauti pasigailëjimo.

Neabejojau, kad turiu visas galimybes sulaukti liûdno Talabunø ðeimos likimo.

– Na ir menko esi pilvo! Nebûèiau patikëjæs. Èia yra viena ádomi vietelë, noriu tau parodyti. Ten puikûs desertai, o porcijos labai maþos, garbës þodis!

– Gerai, – burbtelëjau. – Bet ta skylë – paskutinë. Bent jau ðiandien!

Uþeiga vadinosi „Iraðio herbas“.

– Kas toks tas Iraðis? – vangiai pasmalsavau.

– Na, vaikine, trûksta þodþiø! Kas tokia Chator, jis, pamanykite, þino! O kaimyninës valstybës pavadinimo...

– Matyt, persivalgiau ir nebeveikia galva!

Að susigëdau. Nors Mangos Melifaro aðtuoniø tomø „Enciklopedija“ seniai persikraustë ið knygø spintos á mano guolio galvûgalá, Pasaulio geografijos iðmanymu vis dar neblizgëjau. Seras Kofa Jochas priekaiðtingai palingavo galvà ir mudu áþengëme á „Iraðio herbà“.

– Hokota! – draugiðkai riktelëjo mums barmenas.

270

– Hokota! – oriai atsakë seras Kofa.

– Kà jûs pasakët? – pasidomëjau.

– A-a... Tai toks mielas uþeigos paprotys. Jos ðeimininkai – mûsiðkiai, vietiniai Echo gyventojai. Bet jø virtuvë iraðietiðka ir kalbëti su lankytojais jie pagal iðgales stengiasi darkyta iraðieèiø kalba. Tai intriguoja. Iraðis – viena ið nedaugelio ðaliø, kur normali þmoniø kalba nevartojama. Mûsiðkiams snobams toks plepëjimas atrodo subtilybiø subtilybë.

– Aiðku. Tai jûs tik pasisveikinote?

– Þinoma... Þiûrëk, Maksai. Matai tà vyrukà pilku lochiu? Kaip keistai jis apsirengæs, tiesa?

– Keistai? Kà turite omenyje? Ádëmiai nuþvelgiau kukliai apsirengusá vidutinio amþiaus vyriðká, kuris, prisiðliejæs prie baro, tyliai murksojo su savo bokalu.

– Nematai? O dirþas?

– Ið savo vietos nematau jokio dirþo! Aha... Nuodëmingieji magistrai, kokia groþybë!

Po pilku nepaþástamojo lochiu tikrai ðvysèiojo praðmatnus platus dirþas, fantastiðko groþio daikèiukas, þaiþaruojantis lyg tikras perlamutras.

– Tataigi... Ne, tikrai keista. Vaikinas apsitaisæs kukliau nei kukliai. Tiesà sakant, visai prastai... O skaba – apskritai lopas ant lopo, pastebëjai?

– Na ir akylas jûs, Kofa!

– Pripaþástu. O ðtai ir mûsø desertas!

Porcijos tikrai buvo nedidelës. Mums kliuvo po gabalëlá keisto drebanèio pyrago. Jis nebuvo panaðus á drebuèius: pyragas drebëjo dël kaþkokiø jam vienam þinomø asmeniniø motyvø, o ne dël drebutiðkos prigimties. Taèiau kokius ðaukðtus mums atneðë! Jie buvo milþiniðki. Nelabai ásivaizdavau, kaip valgyti desertà tokiu ðaukðtu. Jisai juk burnon netilps!

– Paklausykite, meldþiamasis, – kreipiausi á jaunà vaikinukà. – Èia ne ðaukðtas, o grynas pasityèiojimas. Gal galëtumët paieðkoti mums kitø árankiø?

– Hvara tonikai! Okir blad tu.

Tai pareiðkæs, vaikinas iðgaravo. Klausiamai þvilgtelëjau á savo palydovà.

– Kofa, kà jis pasake?

– Ogi magistrai já þino... Juk nesu vertëjas ið iraðieèiø kalbos! Ið pradþiø atsipraðë. O paskiau... Turbût paþadëjo paieðkoti. Bet tu darai klaidà, Maksai. Ðie juokingi samtukai – þavi „Herbo“ iðmonë. Subtiliausias desertas – ir klaikiai dideli ðaukðtai... Niekur kitur nieko panaðaus nepamatysi!

– Apsieisiu be „iðmoniø“! – numojau ranka. – Tokia semtuve að nevalgysiu.

Jau verèiau rankomis! Ei, kur mano Mirties Mantija?! Jei vilkëèiau ja, ðitos skylës ðeimininkas jau temptø man ðeimyniná savo moèiutës servizà!.. Sere Kofa, ar mano veidas dar negráþo á vietà? Tuoj pradësiu riauðes!

Man buvo linksma. Serui Kofai, sprendþiant ið patenkintos fizionomijos – taip pat.

271

– Sunku bûti paprastu mirtinguoju, kà? Nuflinas tau sakë teisybæ... Ogi patriukðmauk, bus ádomu! O að valgysiu. Man tiks ir toks ðaukðtas.

Bet pasiautëti man neteko. Jaunutis padavëjas jau dûmë pas mus ir pergalingai mosavo maþu ðaukðteliu. Bûtent toks, mano poþiûriu, ir turëjo bûti idealus árankis, skirtas susidoroti su desertu.

– Ðopra kon! – Vaikinas pagarbiai nusilenkë ir áteikë man iðsvajotà ðaukðtelá.

Tada gráþtelëjo á serà Kofà ir nuolankiai sumurmëjo: – Hvara tonikai! Pret!

– Gerai jau, gerai, – nustebæs suniurnëjo seras Kofa, – keliauk sau, vargeli tu mano! – Ir atsisuko á mane. – Nagi nagi, vyruti! Tau në Mirties Mantijos nebereikia: þmonës tavæs vis tiek bijo. Bene instinktyviai... Serui Maksui ðaukðtelá jie, matote, surado, o man – ir taip bus gerai! Nesuvokiama! Ði menkutë pergalë sukëlë man visai nemenkà pasididþiavimà. O desertas taip pat neapvylë.

– Maksai, tu tik paþiûrëk! – Seras Kofa bakstelëjo man á paðonæ. – Ðtai ir antras!

Nieko nesuprantu... Gal èia kokia nauja mada?!

– Antras? Kas – antras? Nesu... – þiojausi ir ûmai uþsièiaupiau.

Pakako þvilgtelëti á duris ir viskas paaiðkëjo. Ant slenksèio stovëjo dailus jaunas vaikinas praðmatniu geltonu lochiu. Puoðnus apsiaustas atsilapojo susidomëjusiems mudviejø þvilgsniams atskleisdamas palaikæ skabà ir nuostabø perlamutriná dirþà.

Lygiai toká, kaip vaikino prie baro!

– Nieko sau sutapimas, – numykë Kofa. – Pirmàkart gyvenime pamatau toká daikèiukà ir èia pat atsiranda dvynys! Þiûrëk, vyrukai viens kità pastebëjo! Taip taip taip...

Dirþø savininkai iðties ábedë vienas á kità akis ir sustingo. Geltonai vilkinèio jaunuolio akyse ðmëstelëjo nuostaba, baimë ir, regis, net uþuojauta. Jis pravërë burnà, þingtelëjo baro link, tada staigiai apsigræþë ir iðëjo. Antrasis buvo bekylàs nuo këdës, bet numojo ranka ir pasisuko á ðeimininkà. Tas pastatë prieð já dar vienà bokalà, ir vyrukas su nusimanymu ëmësi tyrinëti jo turiná.

– Maksai, kaip tau patinka?

– Keistoka... – neapibrëþtai mostelëjau ranka. – Aha, jis iðeina! Gal pasekti?

– Sëdëk kur sëdi, didvyri. Nëra ko mums já sekioti.

– Kodël, Kofa?

– Todël... Kaip èia tau paaiðkinti?.. Na, tiesiog nepriimta, kad Slaptieji sekliai strimagalviais puldinëtø po Echà paskui pirmà pasitaikiusá átartinà subjektà.

Nusikaltimø prevencija – ne mûsø darbas! Ðtai jeigu kas nutiks ir mus graþiai papraðys, tuomet – kitas reikalas. Þodþiu, niekur mudu neisim.

– Kà gi, jums geriau matyti!

Tiesà sakant, buvau nusivylæs.

– Bûtent, vyruti! – pamerkë seras Kofa. – Nesikrimsk, visi tavo nuotykiai ir gaudynës dar prieð akis. O kol kas mëgaukis gyvenimu.

– Mëgautis?! Bene tyèiojatës! Po ðios nakties á maistà negalësiu paþiûrëti bent savaitæ!

272

– Tik taip atrodo, berneli! Tuoj atskleisiu tau didþiausià senosios virtuvës paslaptá.

– Ne! – uþsimerkiau ir papurèiau galvà. – Kad ir kaip jus gerbiu, Kofa, vis tiek atsisakau!

– Niekada nedaryk skubotø sprendimø. Juk neþinai, apie kà kalbu. Nebijok, Maksai, rengiuosi tave ne maitinti, o gydyti nuo apsirijimo. Garbës þodis!

– Tuomet pirmyn! – nudþiugau að. – Pasigydyti pats laikas.

Ir mudu apleidom „Iraðio herbà“.

– Jei dar kada negyvai apsirysi, droþk á „Tuðèiàjá puodà“! – bylojo seras Kofa. – Prisimink ðità adresà, berneli. Susitaikymø gatvë, trisdeðimt ðeðtas namas. Mane kankina nuojauta, kad lankysiesi èia gana daþnai... „Tuðèiasis puodas“ knibþdëjo lankytojø, bet suktis èia mokëjo vikriai! Po keliø minuèiø prie mûsø priartëjo virëjas su nedideliu veþimëliu. Ðaltakraujiðkai, lyg prityræs farmacininkas, jis ëmë tarðkinti kaþkokius stiklainius. Atidþiau ásiþiûrëjau...

Nuodëmingieji magistrai! Vos nesublogavau! Ið indo vyrukas iðtraukë didþiulá þalsvø patiþusiø laðiniø gabalà ir uþmetë já ant maþutës krosnelës. Po minutës á aukðtà spalvoto stiklo bokalà jis nupylë iðsilydþiusius riebalus. Ant krosnelës þlegtelëjo kitas laðiniø bryzas. Mëðlungiðkai gurktelëjau seilæ ir nusigræþiau. Seras Kofa ramiausiai pakëlë stiklinæ ir iðtuðtino net nesusiraukæs.

– Nëra taip baisu, kaip atrodo! Nagi, èiupk savo stiklà. Að nesityèioju, tik noriu tau padëti. Irgi mat didvyris... Nors pauostyk!

Paklusniai pauosèiau savo stiklinës turiná. Jokio vimdanèio kvapo. Veikiau prieðingai: ðnerves sukuteno lengvas mentolio aromatas. Atsikvëpiau ir maktelëjau tà klaikø marmalà. Ne taip ir baisu. Tiesà sakant, visai nebaisu. Lyg bûèiau iðmetæs taurelæ mëtinio likerio, atskiesto stikline vandens.

– Na, kaip? – rûpestingai paklausë Kofa. – Koks tu jautruolis... Niekad nebûèiau pamanæs! Gerai, eime. Šis gërimas vadinamas „Upiø þiurkës kaulu“. Keistas pavadinimas, tiesa?.. Prisimink, pravers!

Gatvëje seras Kofa ádëmiai mane nuþvelgë.

– Maksai, ar tu tikrai ne alkanas? Galëtume aplankyti dar porà vieteliø...

– Trauk jus magistrai, Kofa! Net pagalvoti baisu...

– Na, kaip þinai... Gerai, keliauk á Valdybà, vis tiek jau greitai iðauð. Nepamirðk pyragaièiø Kuruðui! Jis sàþiningai uþsidirbo.

– Þinoma... Dëkui uþ pamokà. Tai buvo visø nuostabiausia mano gyvenimo naktis!

– Tikiuosi, kad taip. Geros nakties, Maksai!

Pakeliui á Valdybà ávykdþiau savo paþadà: uþsukau á „Rajûnà“ ir nupirkau visà tuzinà pyragaièiø. Kuruðas tiek neáveiks, taèiau uþ galimybæ iðsprukti ið darbo ne nuodëmë ir permokëti.

Skanus ðvieþiø kepiniø kvapas paþadino mintá, kad neblogai bûtø uþkàsti...

273

Nuodëmingieji magistrai, turbût iðsikrausèiau ið proto! Koks dar valgis po tokios naktelës!

Kuruðas nuðvito ið laimës ir puolë doroti skanëstus. Að uþsivilkau Mirties Mantijà ir nuëjau pasiþiûrëti á save veidrodyje. Keistas vaizdas! Nesimpatingame ir netikrame veide jau ryðkëjo mano bruoþai. Dabar turëjau du skirtingus veidus, ir vienas skverbësi pro antràjá... Pasipurèiau ir nusileidau þemyn praustis. Gráþdamas vël þvilgtelëjau á veidrodá. Pagaliau! Á mane vël spoksojo mano senoji mieloji marmûzë. Vos neapsiþliumbiau ið graudulio: koks vis dëlto esu mielas! Aiðku, skonio reikalas, bet man patinka!

Gráþau á kabinetà. Kuruðas dorojo treèià pyragaitá, ir jo entuziazmas buvo apsilpæs. Pavydþiai þvilgtelëjau á paukðtá ir... þodþiu, suðveièiau visus penkis! Mano apetitas nejuokais ásisiautëjo. Tasai „Upiø þiurkës kaulas“ – tikrai velniðkas gydalas: jauèiausi taip, lyg visà parà bûèiau kàsnio burnoje neturëjæs. Stebuklai, ir tiek...

O namie vël susapnavau Melamori. Mudu skirianti neregima siena staiga iðnyko, ir Melamori atsisëdo greta manæs. Mano nejudrumas jà linksmino. Ne tik linksmino, bet ir suteikë dràsos. Man kliuvo nemenkas kiekis buèiniø ir tokiø tikrø, kad vertëjo susimàstyti... Taèiau kvaila mano makaulë nebuvo linkusi màstyti!

Paskiau Melamori iðnyko, o að pabudau.

Ið mano sapnø Melamori visada iðnykdavo maþdaug tuo paèiu laiku, vos iðauðus – kaip tik tada, kai þmonës keliasi eiti á darbà. Taèiau ir á ðá sutapimà að uoliai stengiausi nekreipti dëmesio. Kà pastveriu, laikau tvirtai ásikibæs, net jeigu tas lobis – tik sapnas!

Prieð pat vidurdiená vël uþsnûdau uþliûliuotas bosingo savo kaèiukø murkavimo. Taèiau tuoj pat iðgirdau sero Kofos ðauksmà: „Maksai, gana drybsoti! Èia þada bûti ádomu, todël...“ „Vël valgyti?“ – iðsigandau að. „Ne. Dirbti. Prisimeni tuos vyrukus su dirþais?“ „O kaipgi! Oi, Kofa, ar turiu nors valandà laiko? Nusiprausti...“ „Koks ðvaruolis! Gerai, prauskis, bet po valandos laukiame“. Ðokau ið guolio. Snaudalius Armstrongas net ausies nepajudino, o Ela uþbosino ir movë þemyn, prie savo dubenëlio. Teko jà paðerti. Ir antgamtinëms manipuliacijoms su tabako gaminiais laiko nebeliko. Laimë, nesu vienadienis, turëjau pasitaupæs kelias nuorûkas. Juodai dienai, tokiai kaip ði...

Bendro darbo salëje vël grûdosi virëjai. Su uþuojauta linktelëjæs Melifarui, smukau á mûsø kabinetà. Kaskart vis kitoks seras Kofa, ðiandien – garbanotas, rausvaskruostis ir didþiaakis, kaþkà ðnibþdëjosi su Dþufinu. Pamatæ mane, jie nutilo.

– Paslaptys? – paklausiau. – Baisios ar nelabai?

– Ðiaip sau. Per viduriukà, – vylingai ðyptelëjo Dþufinas. – Kaip tavo pilvelis, 274

didvyri? O miesto tualetai? Tebegyvuoja ar galutinai juos suniokojai po tokios darbingos nakties?

– Mëginat pavaduoti generolà Bubutà? Deja, Dþufinai, tai ne jûsø amplua! Be to, Bubuta nepakeièiamas!

– Tai jau... Pabëgëk á lavoninæ. Bus labai naudinga paþintinë ekskursija. O mudu per tà laikà aptarsime paslaptis... Ir nereikia taip dëbèioti! Tos paslaptys – didþiojo magistro Nuflino. Man tokios nelabai ádomios.

Paklusniai nudroþiau á lavoninæ, priþiûrimà Echo miesto policijos.

Nuodëmingieji magistrai, tikrai nesitikëjau, kad viskas bus taip paprasta... Ten gulëjo vakarykðtis mûsø paþástamas, tas, kur vilkëjo puoðniu geltonu lochiu. Tik jis buvo jau be dirþo. Þmogþudystë siekiant apiplëðti? Eche tokie nusikaltimai nëra itin populiarûs... Pasukiojau rankose savo stebuklingàjá durklà. Draudþiamos magijos – në padujø. Bet jeigu Dþufinas pageidavo, kad þvilgtelëèiau... Matyt, kaþkas èia negerai.

Tiktai kas?

Taip. Visø pirma në þenklo kraujo. Ir apskritai, kur prievartos pëdsakai? Gal já nunuodijo?.. Ne, tai nëra „þmogþudystë siekiant apiplëðti“! Su tokiais niekais Dþufinas nesiterliotø...

Dar kartà ádëmiai nuþvelgiau negyvëlá. Kaþkas kliûva! Yra kaþkokia visai paprasta, akivaizdi kliauda, kuri iðslysta man ið akiø...

Nieko neiðsiaiðkinæs ëjau atgal. Ir palinkæs po sunkiø minèiø naðta atsitrenkiau á buvusá Miesto policijos leitenantà Ðicholà. Po stebuklingo Bubutos iðgelbëjimo Ðicholà nedelsiant pakëlë á kapitonus, o jis, skirtingai nei dauguma jo kolegø, paaukðtinimo seniai buvo nusipelnæs.

Vyrukas susvyravo, bet ant kojø iðsilaikë.

– Buvot pasigroþëti mûsø radiniu, sere? – trindamasis uþgautà pasmakræ paklausë jis.

– Aha. Kaþko jis man kliûva, tasai jûsø radinys, – susimàstæs pasakiau Ðicholai.

– Ko gera. Juk ir seras Kofa buvo atëjæs, paskiau pats seras Garbusis Virðininkas uþsuko. O dabar jûs... Ir kuo jus sudomino tas driskius?

– Driskius?! – nustebau.

Brangus geltonas lochis ir praðmatnûs nuþudytojo batai tokio apibûdinimo tarytum nenusipelnë... Ir staiga mane apðvietë! Po puoðniu lochiu lavonas vilkëjo senà iðblukusià skabà, kurios apgailëtina bûklë jau vakar krito man á akis. Sakytum, vyrukas nebuvo jos nusivilkæs kelerius metus. Ðtai toji akivaizdi kliauda!

– Taip, þinoma, driskius! – dþiugiai ðûktelëjau ir nudûmiau palikæs kapitonà Ðicholà, virtusá vieniðu klaustuku.

– Na, kà pasakysi?

Dþufinas ðypsojosi taip geraðirdiðkai, tarytum galimybë pasigërëti lavonu bûtø brangiausia jo dovana man vardadienio proga.

– Nieko ádomaus. Vyrukas keistai apsirengæs. Prisipaþinsiu: man prireikë nemaþai laiko, kol supratau. Atrodo, lyg drabuþiø jis bûtø nesikeitæs kelerius metus.

275

Beje, kas nusegë jam dirþà, þudikas ar jûs?

– Tikrai ne mes... Deja.

– Nuo ko jis mirë? Nepastebëjau jokiø suþeidimø. Já nunuodijo?

– Galbût. Kol kas neaiðku... Kà dar pridursi?

– Nieko.

– Visai?

– Na, man bjauriai sumaudë ðirdá. Jau vakar, kai mudu su Kofa pamatëme já iraðieèiø uþeigoje... O konkretesniø samprotavimø neturiu.

– Manæs nedomina jokie „konkretûs samprotavimai“. O domina bûtent kvaila tavo ðirdis. Jei turëtum jø keletà, iðdalyèiau vyrukams vietoj tø suknistø indikatoriø.

Kai tik nutinka kas ádomesnio, jie sutartinai sustingsta beveik ties nuliu! Kaþkoks absurdas... Tik pamanyk: mudu su Kofa nepajutom jokios „nelaimës“, uþtai jà pajuto naujasis tavo bièiulis.

– O kas yra naujasis mano bièiulis? Ðichola?

– Trumpa tavo atmintis, – vyptelëjo ðefas. – Didysis magistras Nuflinas Moni Machas prieð valandà teikësi atsiøsti man ðauksmà. Reikalauja, kad skubiai iðtirtume ðità bylà. Já kamuoja bjauri nuojauta, bet jokiø konkreèiø samprotavimø neturi. Ar judu kartais ne giminës?

– Jums geriau þinoti! – atsidusau að. – Jûs – vienintelis ir nepralenkiamas mano biografijos þinovas. Pavaiðinkit kamra, Dþufinai. Visø pirma neiðsimiegojau, paskui spoksojau á lavonà, ir apskritai – gyvenimas yra baisus...

– Gal nepavyko pasismaginti su pagalve? – nusijuokë Dþufinas. – Kà gi, ne kasdien katinui kalakuèiukai! O kamros pats iðsivirk, juk ne šiaip sau tave mokiau. Ir negrieþk taip siaubingai dantimis. Kofa tavo ðedevro dar neragavo... Na, praðau!

– Prieð stebuklingà þodá nepaðokinësi! – sumurmëjau pamalonintas. – Koks vis dëlto jûs despotas, sere!

– Dëkui uþ komplimentà!

Darbavausi beveik automatiðkai, o kamra iðëjo gera kaip niekad. Net pats seras Kofa nesuko nosies ðalin.

Teisëto pasididþiavimo jausmas iðblaðkë negeras nuojautas, kurios neapleido manæs nuo apsilankymo lavoninëje. Ið Mirties Mantijos klosèiø iðsitraukiau paketëlá su nuorûkomis. Vyresnieji mano kolegos gaiþiai susiraukë, bet man buvo nusispjaut.

Jeigu þmonës yra pasmerkti rûkyti dvokiantá ðlamðtà, kurá dël neišmanymo vadina tabaku, jø belieka tik pagailëti.

– Kurioje ðalyje gamina tokius dirþus? – paklausiau. – Jûs, Kofa, tikrai turit þinoti!

– Vykæs klausimas, Maksai! Taèiau kol kas neaišku. Mano þiniomis, jø negamina niekur, bet ði informacija aiðkiai nëra iðsami... Kaip tik rengiausi ðoktelët iki muitinës. Kadangi nuspræsta bylos imtis visu rimtumu, be Nulo Karifo neiðsiversime. Þinoti visus brangiø mûsø uþjûrio sveèiø reikalus – jo darbas... Dël to tave ir priþadinau, kad palaikytum man kompanijà.

– Jums patiko? – nusiðypsojau.

276

– Kas, ar tavo kompanija? Kaip galëjo nepatikt? Buvo taip ádomu! Ypaè didvyriðka kova dël ðaukðto... – nusikvatojo Kofa.

– Sere Kofa, ir jûs prieš mane! – apsimestinai atsidûsëjau. – Mesiu að jus ir iðeisiu pas generolà Bubutà. Jûs – pikti. O jis – paprastas ir geras. Mudu drauge vaikðèiosime á iðvietæ, tupësime gretimose bûdelëse ir bilsèiosime vienas kitam á sienà.

– Maksai, o kam reikia bilsèioti? – mano kolegos ið juoko net þviegë.

– Kad bûtø pasiektas visiðkas abipusis supratimas, – nuoðirdþiai paaiðkinau. – Jûs tokio dvasinio artumo në nesapnavote!

– Eime, genijau! – su tëviðku ðvelnumu tarë seras Kofa. – Dvasinio artumo nepaþadu, bet nuobodu nebus.

Jungtinës Karalystës Muitinës paieðkos virðininkas Nulas Karifas pasirodë esàs visais atþvilgiais nepaprastas asmuo. Labai maþutis, labai ðnekus ir, kaip man pasirodë, visai jaunas. Apskriti akinukai plonais rëmeliais deramai uþbaigë ðá nepamirštamà portretà.

– Seras Kofa, èia tai bent! O jûs – seras Maksas? Kaip ðaunu! Vyruèiai, ar kas nutiko? Galite nesakyti, suprantu: nutiko. Negi be niekur nieko bûtumët vilkæsi per visà miestà!.. Kaip Melifaras? Kas girdëti apie jo vyresnájá broliukà? Ar greitai tas piratas uþgrius á Echà? Kalbama, jog Melifaras ávërë Èemparkarokei Ocholo auskarà su tokiais kietais uþkeikimais, kad dabar jo niekas niekada nepajëgs iðverti, net Septynlapyje... O pas mus tiek visko ávyko! Sere Kofa, prisimenat Kafà Chaná? Tai ðtai, jis pas mus nebetarnauja, iðsinuomojo laivà ir iðplaukë magistrai þino kur.

Nuostabu! Taip ir reikia!.. Sere Maksai, ar jau daug þmoneliø nugalabijote? Turbût daug! Ir gerai, taip ir reikia!.. Kaip laikosi Melifaras? O apie Èemparkarokæ teisybæ ðneka?.. Tai pas jus, sere Kofa, kaþkas nutiko ar tik ðiaip uþsukote?

Muitinës virðininko monologas grësë tapti begalinis, bet seras Kofa ásigudrino já nutraukti: – Taip ir trypèiosime ant slenksèio, Nulai? Ar vis dëlto uþeisim á tavo kabinetà?

– Anoks ten kabinetas! Tik pavadinimas... Apsidairykite, sere Kofa! Juk èia sandëlis, ne kabinetas. Èia saugoma pusë areðtuotø kroviniø, nes laikyti ðità ðlamðtà bendrame sandëlyje pernelyg pavojinga, o vyrukø ið Jafacho tokia smulkmë nedomina... Uþdaras ratas! Þodþiu, greitai lankytojus priiminësiu tiesiog prieplaukoje. O kà, pasistatysiu ten krëslà ir... Beje, ar jau þinot, kad mûsø Kafa Chanis tapo kapitonu? Átariu, jis patrauks piratauti ir savo dieneles pabaigs kartuvëse kur nors karðtajame Taðere ar tolimajame Ðinðijaus Kalifate. O kà, taip ir reikia!.. Tiesa, ponai, jûs sëskitës, jeigu rasite kur. Sere Maksai, ar kada sëdëjot ant muitinës virðininko stalo?

Esu tikras, kad ne! Pamëginkit! Arba sëskit á mano krëslà, o að – ant stalo. Gera vietelë! Kartais að ant jo net miegu. Þinot, pasitaiko, kad tie nuodëmingi laivai plaukia vienas po kito ir visi taikosi atgabenti á Echà kokio draudþiamo ðlamðto. O kà, taip ir reikia!.. Kokia prasmë bûti jûrininku, jei negabeni kontrabandos? Bûtø staèiai kvaila! Nesuprantu tokiø þmoniø... Sere Kofa, kaip ðaunu, kad atvykote 277

manæs aplankyti, bet esu ásitikinæs: ne ið gero! Kaþkas nutiko, atspëjau?

– Þinoma, kad atspëjai! Gal, sakau, pavaiðinsi mus kamra ir bent trims minutëms uþsièiaupsi? Penkiø minuèiø nepraðau: suprantu, kad tai neámanoma... Na, kaip, sutarta?

– Taip, þinoma, kamros tuoj atneðiu. Kokios pageidausite, sere Maksai, vietinës ar iraðietiðkos? O gal mëgstate Arvarocho kamrà? Bet jà jau iðgërë! Mano pavaldiniai nieko kita neveikia, tik plempia kamrà ið ðtai tokiø dideliausiø puodeliø! – Kad bûtø átikinamiau, jis iðskëtë á ðalis savo trumputes rankeles. Menamø puodeliø matmenys buvo áspûdingi.

– Sere Nulai, jeigu neperdedate, tø vargðeliø darbas itin sunkus, – uþjauèiau að.

– Toká puodelá net pakelti nelengva.

– Þinoma, sere Maksai! Mes èia ne dinderá muðam! Vaikinams tenka paprakaituoti, – visai rimtai pritarë tas stulbinantis vyrukas. – Uþtai ir atlyginimas – kaip þmoniø. Ðtai Kafa Chanas: padirbëjo viso labo trejus metelius ir praðom – iðsinuomojo laivà, negi dar nesakiau? Dabar jis veþios èia kontabandà, o að já gaudysiu. Nuostabu! O ðtai ir kamra. – Seras Nulas pauostë àsoèio turiná ir pabërë dar vienà tiradà. – Kamra iraðietiðka. Ðlamðtas, bet ið uþjûrio! Kur kitur tokios gautumët?.. Vaiðinkitës, ponai. Nors að jà mieliau iðpilèiau, iki gyvo kaulo ágriso!.. O ðtai ir senasis Tiuvinas teikësi!.. – Nulas parodë pirðtu á tolimà uþgriozdinto savo kabineto kampà, kur vos pastebimai šmëþavo kaþkokia blausi dëmë. – Sere Maksai, jûs dar nepaþástate mûsø Tiuvino! Susipaþinkit, tai mano pirmtakas, seras Tiuvinas Salivava, nuþudytas penkiasdeðimt antraisiais Kodekso epochos metais, kai bandë iðkrësti visø garsiausià Ordinø epochos kontrabandininkà, galima sakyti, didá þmogø.

Nebeprisimenu, koks buvo tikras jo vardas, visi já vadino Baltuoju Paukðèiu, o kartais – Saule Uþantyje. Kontrabandininkai labai romantiðki þmonës! Bet ið to susirëmimo jis taip pat neiðneðë kailio! Senis Tiuvinas buvo tikras ðaunuolis. Jeigu tà vakarà nebûtø taip prisiprogæs, Baltasis Paukðtis kaip gyvas jo nebûtø áveikæs...

Nuostabu, ar ne?

– Tai èia... èia kas, vaiduoklis? – nustëræs paklausiau ádëmiai apþiûrinëdamas mirguliuojanèià dëmæ.

– Þinoma, vaiduoklis, kas gi kitas? Senis ðiandien prastos formos, turiu omenyje, jog paprastai jo pavidalas bûna visai þmogiðkas. Matyt, varþosi jûsø arba... Kai ponà Salivavà uþmuðë, jis buvo toks girtas, kad ir jo šmëkla menkai susigaudo, kas dedasi aplinkui. Bet jis ðaunuolis! Labai man padeda. Kad iðkils prieð koká þaliûkà kapitonà, kad suriaumos: „Na, bjaurybës!“ – ir vyrukai patys, be jokiø mano pastangø, ðoka rodyti savo slaptavietes. O að galiu eiti miegoti, daþniausiai taip ir darau!

Nuostabus vyras ðitas Tiuvinas! Baisiai mëgsta savo darbà!.. Tiesa, sere Kofa, kas vis dëlto pas jus nutiko? Ið akiø matau, kad ne ðiaip sau atvykot!

– Nulai, að palauksiu dar dvi minutes... O jeigu per tà laikà neuþsièiaupsi gera valia, mudu su Maksu tave suriðim, uþkimðim burnà ir pereisime prie reikalo. Aiðku?

– Na kà jûs, sere Kofa? Ar kada esu atsisakæs pasikalbët apie reikalus?..

Vadinasi, atspëjau: jûs atvykot su reikalu! Puiku, klausau jûsø, ponai, tik ið pradþiø 278

pasakykit: ar ta istorija apie Melifarà ir Èemparkarokæ – teisybë?

– Nuodëmingieji magistrai! – Seras Kofa pakëlë á dangø akis. – Aiðku, kad ne, pats galëjai susivokti! Labai mums rûpi tas Èemparkarokë... O dabar, Nulai, átempk savo pagarsëjusià atmintá. Kalbësimës ne apie kontrabandà, todël...

– Tuomet jums reikia ne manæs! – dþiaugsmingai sutratëjo seras Nulas Karifas.

– Þinau, á kà turëtumët kreiptis!..

– Ar iðklausysi tu pagaliau! – suriaumojo seras Kofa.

Tai padëjo: vyrukas uþsièiaupë, kilstelëjo ið koto verèianèius apskritus akinukus ir nutaisë dëmesingà minà. Seras Kofa patenkintas atsiduso ir tarë: – Þinau, kad joks niekniekis, jeigu jis neatrodo tau nuobodus, nepraslysta tau pro akis nepastebëtas. Pabandyk prisiminti, ar pastaruoju metu nepasitaikë vyrukø, kuriø dirþai bûtø tave apstulbinæ?.. Stop, tik nesumanyk uþversti mus iðsamia informacija apie visus per savo gyvenimà matytus dirþus! Mane domina platus dirþas, pagamintas ið neþinomos medþiagos, ðiek tiek panaðios á perlamutrà, tik dar ryðkesnës. Viskas, gali prasiþioti, jau ir taip ilgai kentëjai. Tu labai mielas, Nulai...

– Maèiau! – nudþiugo seras Nulas Karifas ir pergalingai nuþvelgë mudu su Kofa. – Maèiau, ir visai neseniai! Dabar turiu prisiminti, kur ir kas tà dirþà juosëjo... Juk þinote, sere Kofa, kiek èia visokiø þmoniø valkiojasi! Ir gerai, taip ir reikia, uostas yra uostas! Kam jis iðvis bûtø reikalingas, jei þmonës jo lenktøsi, tiesa? Taip... Tai ávyko jau ðiais metais. Taigi maþiau nei prieð tuzinà dienø. Gerai!

O toliau... Pamaèiau tà dirþà ir pasakiau Du Idunui: „Jei areðtuotume ðituos piratus, Du, bûtume patys madingiausi vyrukai sostinëje!“ Ne „piratà“, o bûtent „piratus“, vadinasi, su tokiais dirþais jie buvo dviese. Gal net daugiau... Taip, ir dar iðeina, kad mudu buvom drauge su Du Idunu, o jis nesirodo darbe jau pustuziná dienø, serga. Jis apskritai labai ligotas... arba apsimeta. Lig ðiol nesuprantu! Nuostabu, vyruèiai: mano galvoje magistrai þino kas dedasi, o Du tikrai prisimins, kà veikë prieð susirgdamas: jis labai átarus. Kai sunegaluoja, bûtinai perverèia atmintyje visus, su kuo buvo susitikæs, ir mëgina átikinti þmonà, kad já „nuþiûrëjo“. Pasiøsiu jam ðauksmà ir paklausiu, o jûs, ponai, vaiðinkitës kamra!

Pabaigsit – atneð dar, jei þinotumët, kiek mes jos turim, ðitos bjaurybës...

Seras Nulas Karifas nutilo ir susikaupë. Supratau, kad perëjo prie begarsës kalbos.

Po pusvalandþio man tapo aiðku, jog nuo begarsio ðnekëjimo svetingojo mûsø ðeimininko iðkalba nesumaþëjo. Seras Kofa nutaisë klaikià minà ir kostelëjo. Nulas sulinksëjo, sumiðæs gûþtelëjo peèiais ir vël nugrimzdo á save. Dar po keliø minuèiø jis susimàstæs nusirangë nuo stalo ir iðëjo ið kabineto. Að klausiamai pasiþiûrëjau á Kofà.

– Jam prireikë slapta pasiðnibþdëti! Sklinda gandai, kad að moku klausytis svetimø pokalbiø net begarse kalba...

– Tik gandai? – nepatikliai paklausiau að.

– Na... Apskritai moku, bet... Tai labai vargina ir kenkia sveikatai. Þinai, berneli, kai kuriø dalykø geriau iðvis nedaryti! Juoba kur kas paprasèiau perskaityti paðnekovø mintis pasibaigus jø pokalbiui. Todël net neketinau... Taèiau niekam 279

nieko neárodysi, tegul slapukauja!

– Praðau atleisti, ponai, – Nulo Karifo fizionomija atrodë greièiau patenkinta nei prasikaltusi. – Po ðimts, dar ir á iðvietæ prispyrë... Jau lankëtës naujoje mûsø iðvietëje? Vaikinai iðpuoðë jà visais kontrabandiniais talismanais, kuriais nesusidomëjo Jafache. Labai pamokomas reginys!.. Atsakymà á jûsø klausimà, sere Kofa, að radau, todël nesijaudinkit!

– Nulai, nepilstyk iš tušèio á kiaurà! Jûsø iðvietæ mes aptarsime kità kartà.

– O be reikalo, sere Kofa! Nieko panaðaus niekur kitur nepamatysit! Tiek to, jûsø valia... Du viskà puikiausiai prisimena. Tai buvo laivo savininkas ið Taðero ir jo kapitonas. Á uostà jie atvyko ðiø metø penktà dienà. Jø gelda praðmatni, geresnë uþ daugumà mûsiðkiø. Galite pasigroþëti, ji tebestovi prieplaukoje.

Vadinasi „Krioðena“. Juokinga, tiesa? Kartais jûrininkai niekuo dëtiems savo laivams sugalvoja tokius vardus, kad sprok ið juoko!.. Tuoj pasakysiu, kuo vardu savininkas... – Nulas pasikniausë stalèiuje, iðtraukë glëbá raðanèiøjø lenteliø ir áknerpë á jas nosá. – Aha, jo vardas Agonas, viso labo tik tiek. Tø Taðero gyventojø tokie trumpuèiai vardai! Tiesa, Du Idunas man priminë, kad tokiø pat dirþø buvo jø krovinyje. Mes dar pajuokavome: gaila, girdi, kad nëra prie ko prikibti, nes pasiliktume viskà sau... Tik ketvirtoji baltosios magijos pakopa, nieko draudþiamo. Teko praleisti!

Seras Kofa ryþtingai prisitraukë lenteles ir pradëjo jas tyrinëti.

– Ádomu! – po kurio laiko sumurmëjo jis. – Iðeitø, jokiø prekiø parduoti, iðskyrus tuos dirþus, vyrukai neturëjo. Nieko sau turistai!

– Jie praneðë, kad ketina pirktis prekiø Eche. Juk turi teisæ! – pareiðkë Nulas Karifas.

– Aha. Pirkti èia, o pardavinëti namie, Taðere, kur kainos keleriopai maþesnës... Koks iðmintingas þmogus tas pirklys Agonas! Kaip sumaniai jis tvarko savo verslà! Tokia prekyba apsimokëtø tik vienu atveju, jeigu sostinës prekes ne pirktum, o vogtum... Beje, nebloga mintis! Ar laive kas nors yra?

– Taip, þinoma. Kapitonas ir dalis komandos. Šykšti pinigø vieðbuèiui arba saugo savo rëèkelæ. Ji to verta, kieta gelda, ar að jums nepasakojau? Bet ten, sere Kofa, nëra nieko ádomaus! Að jau viskà iðknaisiojau.

– Tuoj pasiþiûrësim, kokia ta „kieta gelda“ ir kas ten ádomu, o kas nelabai.

Aèiû uþ kamrà, Nulai, bet paklausyk mano patarimo: pereik prie èionykðtës.

Manau, tavo padëjëjas sunegalavo bûtent nuo ðitos uþjûrio bjaurasties. Juk ji karti ir nuo jos raiþo skrandá!.. Ir laikyk pastatæs ausis: jei dar kà iðgirsi apie tuos dirþus, nedelsdamas, bet kuriuo metu, siøsk man ðauksmà. Visus dokumentus, susijusius su „Krioðena“ að pasiimu, duok, pasiraðysiu, – ir Kofa pliaukðtelëjo delnu per maþà storà lentelæ, kurià muitinës virðininkas iðsitraukë ar tik ne ið po turbano. – Ðtai ir viskas. Geros dienos, Nulai. Eime, Maksai.

Að taip pat atsisveikinau su mieluoju muitininku, tada patraukëm á uostà apþiûrëti „Krioðenos“ ir susipaþinti su jos kapitonu.

280

Grakðtaus burlaivio kontûrai tikrai nepiktino akies. Kapitonas taip pat atrodë ne prasèiau. Iðnaðus graþuolis ilga kasa ir þemiau juostos siekianèia barzda pasitiko mus prieplaukoje. Jo paveikslà papildë grieþtas juodas kostiumas: plaèios kelnës ir savotiðka kelius dengianti striukë. Dirþà, jeigu kapitonas já vis dar turëjo, slëpë toji „sutana“.

– Kapitonas Gjata, jûsø paslaugoms, ponai, – sausai prisistatë jis.

Kapitonas kalbëjo su keistu dainingu akcentu. „Ðlovë magistrams, kad jis ne iraðietis, tektø šauktis vertëjø“, – tariau sau.

– Echo Slaptoji paieðkos kariuomenë. Uþlipkime á jûsø laivà, pone Gjata, – taip pat sausai tarë seras Kofa Jochas.

– Laivas yra pono Agono asmeninë nuosavybë ir að neturiu teisës leisti á já praðalaièiø.

– Visoje Jungtinës Karalystës teritorijoje Slaptoji paieðka turi teisæ iðpurtyti ne tik jûsø „asmeninæ nuosavybæ“, bet ir jûsø asmeniná pasturgalá, jeigu mums pasirodys, kad ten galima aptikti kà nors ádomaus, – sero Kofos balse suskambëjo kaþkokios man negirdëtos gaidelës, meilios ir grësmingos.

– Galiu pasakyti tik tiek: man ásakyta á laivà nieko neleisti. Man belieka viena: mirti vykdant ásakymà. Labai apgailestauju. Á bukà fanatikà kapitonas Gjata visai nepanëšëjo. Nebuvo jis panaðus në á uþkietëjusá nusikaltëlá, nors, kita vertus, kas þino, kaip turëtø atrodyti tie uþkietëjæ nusikaltëliai... Taèiau jo akys buvo pavargusios ir liûdnos, o þodá „mirti“ jis iðtarë beveik svajingai.

Seras Kofa atsiuntë man ðauksmà: „Maksai, bûk pasirengæs! Nesinorëtø já þudyti, bet... Pats matai. Atrodo, jam kaþkas negerai“.

Tada Kofa vël kreipësi á kapitonà: – Kà gi, suprantu, ásakymas yra ásakymas! Tuomet jums teks ðiek tiek pasivaþinëti amobileriu. Tikiuosi, vaþinëtis amobileriu jûsø ðeimininkas jums neuþdraudë?

– Ne, – sutrikæs, taèiau su aiðkiu palengvëjimu atsakë kapitonas Gjata. – Apie tai net kalbos nebuvo. Todël að neprieðtarauju!

– Ir puiku. Ásakykite savo pavaldiniams saugoti laivà, tegul jûsø sàþinë bus ðvari.

Kapitonas nuëjo duoti nurodymø, o að sutrikæs pasiþiûrëjau á serà Kofà.

– Ar Taðero gyventojai ápratæ taip elgtis?

– Þinoma, ne. Akivaizdu, kad vyrukas uþburtas! Taèiau nuo jo trenkia tik ketvirtosios pakopos baltàja magija, o tai leistina... Matysi, Dþufinas mikliai já prakalbins, bus graþu paþiûrët!

– O laivas?

– Ogi trauk já magistrai! Jau pasiunèiau ðauksmà á Namà prie Tilto. Po pusvalandþio èia atvyks Lonli-Loklis ir tuzinas policininkø. Tinkamiausia komanda ðauniai kratai... O ðtai ir narsusis mûsø kapitonas. Vis dëlto gerai, kad jis sutiko vaþiuoti.

– Ponai, esu jûsø paslaugoms, – oriai nusilenkë kapitonas Gjata.

281

Visà kelià kapitonas suþavëtas spoksojo pro langà. Tai, kad yra areðtuotas ir veþamas á Namà prie Tilto, mûsø didvyriui jokio áspûdþio nedarë. Kapitonas mëgavosi apþvalgine ekskursija. Að já visiðkai supratau: Echas ið tiesø velniðkai graþus miestas. Bûtø laikas apsiprasti, bet vis nesiliauju þavëtis...

Name prie Tilto per tà laikà ávyko dideliø permainø. Bendro darbo salë buvo tuðèia: virëjai – palikti likimo valiai iki geresniø laikø. Nei Melamori, nei Melifaro niekur nebuvo matyti. Turbût uþuodë naujà paslaptá ir iðdûmë patampyti jà uþ kaþkokiø man neþinomø uodegëliø, kuriø kiekviena normali paslaptis paprastai turi ne vienà. Seras Dþufinas Chali pasitiko mus bemaþ laiþydamasis. Jis þiûrëjo á kapitonà Gjatà lyg alkanas katinas á grietinæ.

Apklausa ið pradþiø pasirodë man neregëtai nuobodi. Dþufinas pedantiðkai kamantinëjo kapitonà Gjatà apie visokias laivo árangos subtilybes, jo ðeimininko prekybinius reikalus, visø ekipaþo nariø biografijas ir kitokius niekus. Á vienus klausimus ponas Gjata atsakydavo ramiai, o iðgirdæs kitus, mano galva, visai nekaltus, ryþtingai nutildavo. Jo uþsispyrimui seras Dþufinas buvo be galo atlaidus.

– Tai sakote, kad jûsø padëjëjas... kuo jis vardu, taip, ponas Chaka, anksèiau tarnavo Jungtinës Karalystës laivuose? Labai ádomu, kapitone... – kaþkokiu neapsakomai monotoniðku balsu kalbëjo Dþufinas, – ... tai labai ádomu, kapitone... labai ádomu, kapitone... labai ádomu...

Graþuolis kapitonas pervertë akis ir lyg maiðas sudribo ant grindø. Dþufinas nusibraukë nuo kaktos prakaità.

– Tvirtas vyras. Tvirtas... ir labai ágàsdintas. Man vos pavyko já nuraminti! – Dþufinas atsiduso ir lektoriaus tonu kalbëjo toliau: – Su uþburtu þmogumi, Maksai, reikia bûti labai atsargiam. Galëjau akimirksniu paveikti kapitonà kaip nors galingai uþkeikdamas, bet kol kas neaišku, kas jau suspëta jam padaryti... Þinok, kad skirtingø uþkeikimø derinys kartais sukelia klaikiø padariniø! Kai buvau jaunas ir kvailas Ketario miesto ðerifo padëjëjas, man pakliuvo viena uþkerëta dama. Ji elgësi lyg apsëstoji, ir man teko ðiek tiek paburti, kad iðgelbëèiau savo paties kailá... Viskas vyko, kaip pats supranti, toli nuo Echo, o provincijos magija paprastai bûna visai primityvi, tad jokiø staigmenø nesitikëjau. Tai ðtai, mano tardomoji cyptelëjo ir subyrëjo gabalais. Mane iðtiko ðokas, ir mano ðefas, senasis Ketario ðerifas, kiaurà parà prasiterliojo, kol atsigaivelëjau.

Dþufinas svajingai nusiðypsojo, tarsi tai bûtø maloniø maloniausias jo jaunystës prisiminimas.

– Kà jam vis dëlto padarët? Tai hipnozë?

– Nesuprantu, kà tu vadini „hipnoze“. Að já tiesiog nuraminau. Labai smarkiai nuraminau. Toks ramus mûsø kapitonas dar niekada nëra buvæs, prisiekiu visais magistrais!.. Ir dabar galime nuvilkti nuo jo ðità bjaurià marðkà.

Kaip ir reikëjo tikëtis, po juoda kapitono Gjatos striuke þaiþaravo brangusis dirþas, tiksli kopija tø, kuriuos buvome vakar matæ.

– Taip, èia ne juokai! – ðyptelëjo Dþufinas. – Kofa, Maksai, atkreipkite dëmesá: kokie murkðlini marðkiniai. Kà pasakysi, Maksai?

282

– Na, kelionëje tvarkingai rengtis nëra lengva... – giliamintiðkai sumurmëjau.

– Niekai. Kapitono striukë ir kelnës visai tvarkingos. Nejaugi nesusigaudai?

– Jis labai ilgai nebuvo nusivilkæs marðkiniø! – pasigailëjo manæs seras Kofa. – Todël, kad...

– Todël, kad ant jø uþjuostas dirþas! – pagaliau susizgribau. – Dirþo nusijuosti neámanoma, ar ne? Ir tas vaikinas lavoninëje visai nëra driskius! Jis negalëjo nusijuosti dirþo, tai ir ðliûrinëjo su nuèiurusia skaba!

– Na, pagaliau susivokei, – apsidþiaugë Dþufinas. – Beje, tas vaikinas lavoninëje savo skabos nebuvo nusivilkæs itin ilgai, gal net porà metø, iškart matyti. O „Krioðena“ á Echà atplaukë vos prieð aðtuonias dienas. Reikia iðsiaiðkinti, Kofa.

Susisiekite su Nulu Karifu, tegul jis pasiþiûri archyvuose. Galit ásitaisyti Melifaro kabinete, jo vis tiek nëra. Pasiunèiau, kad iðsiaiðkintø nuþudytojo tapatybæ. Atrodo, nebus lengva... O mudu su Maksu pamëginsim apðvarinti vargðà kapitonà iki siûlelio. Ið jûsø vis tiek jokios naudos.

– Tai jau... Kam man tos jûsø paslaptys?! Ir savø per akis! – uþverdamas paskui save duris vylingai ðyptelëjo seras Kofa.

– Iðsiuntët já todël, kad... – atsargiai pradëjau að.

– Todël todël. Neuþdavinëk kvailø klausimø. Uþsiimti tikràja magija prie paðaliniø... Seras Maba Kalochas tokià prabangà gali sau leisti, o að – ne! Tu – juo labiau. O be tikrosios magijos ðaunøjá kapitonà tik nuvarytume á kapus. Visø pirma tai bûtø neteisinga, o antra – jis tikriausiai gali ðá tà papasakoti... Tai ðtai, Maksai.

Kol kas tik stebëk mane. Nes su tavimi niekad neþinai... Jeigu pajusi, kad gali man padëti – padëk. Jeigu ne – kvailysèiø nekrësk.

Dþufinas atsikvëpë, pasiraitojo rankoves ir pradëjo pirðtø galais palengva barbenti, ne, ne á perlamutrà, á orà: pirðtai sustingdavo per milimetrà nuo dirþo. Jo judesiai kerëjo, ir, nepaisant akivaizdþios vyksmo svarbos, berods prisnûdau...

Miegojau ir sapnavau, kad að – kapitonas Gjata. Jauèiausi pasibjaurëtinai, nes numaniau, kas tuoj ávyks. Ðis keistas seneliokas, kaþkokios bla bla bla Garbusis Virðininkas, norëjo man padëti, bet að þinojau: vos jis palies Dirþà (naujojoje mano sàmonëje dirþas buvo bûtent Dirþas), kai jis palytës Ðá Daiktà ketindamas nujuosti, að mirsiu. Ir mano mirtis bus blogiau nei mirtis, tai bus begalinis, kankinantis mirimas.

– Dþufinai, – að vos varèiau lieþuvá, ið paskutiniøjø stengdamasis áveikti snaudulá, – nereikia nieko daryti! Mes já nuþudysim, kad ir kà bûtumët sugalvojæs...

Að þinau!

– Þinai ne tu, Maksai, – ramiai atsakë Dþufinas. – Þino kapitonas Gjata... o jis þino tik tai, kà jam pasakë. Vadinasi, nebûtinai tiesà... Ramiau, vyruti, nelásk taip giliai á jo kailá. Pavojingas sportas!

Ir Dþufino rankos pagaliau palytëjo dirþà.

Mane visà uþplûdo sunki, tamsi skausmo banga. Tai buvo ne ðiaip skausmas, tai buvo mirtis. Koks kvailys pasakë, kad mirtis atneða ramybæ?! Mirtis – ðleikðtus bejëgiðkumas ir begalinë kûno kanèia, kai já á smulkius gabalëlius drasko aðtrûs 283

besotës amþinybës dantukai. Bent jau kapitono Gjatos mirtis buvo tokia. „Bet að – ne kapitonas Gjata“, – pagalvojo kaþkas greta manæs. Ne, ne kaþkas, að pats pagalvojau. Að, Maksas, gyva þmogiðkoji bûtybë, o ne koks stangrus ir plauðëtas nelaimingojo Taðero kapitono kûno skivytas. Ðio negudraus fakto suvokimas þadëjo iðsigelbëjimà.

Svetimi pojûèiai nyko, o manieji gráþo palengva ir iðkilmingai, sakytum, tingiai sukdamiesi Ravelio „Bolero“ ritmu. Matyti, girdëti, nuosavu pasturgaliu lytëti kietà krëslo sëdynæ – kokia palaima! Drabuþiai græþtinai permirko, bet ir tai man atrodë tikras stebuklas. Yra toks kvailas posakis: „Negyvëliai neprakaituoja“... Að nusiðypsojau.

Dþufinas pakilo nuo grindø ir nustebæs á mane pasiþiûrëjo. Prakeiktasis perlamutras þlegtelëjo ant kilimo.

– Maksai, tau viskas gerai?

– Tuoj iðsiaiðkinsiu... O kapitonas? Jis mirë?

– Ne. Tu já iðgelbëjai.

– Að? Iðgelbëjau?! Nuodëmingieji magistrai, kaip?

– Tu prisiëmei pusæ jo skausmo. O likusià pusæ šis tvirtas vyras jau galëjo iðkæsti pats... Niekada nebuvau matæs tokio keisto dalyko: dirþas... apsimetinëjo! Lyg gudrus, gyvas þmogus. Ir kai að patikëjau, kad pavojaus jis nebekelia... Þodþiu, tau viskas aiðku!

Vos ástengiau linktelëti. Galva svaigo, Pasaulis gal ir netolo nuo manæs, bet liulëjo lyg ðaltiena. Ið kaþkur labai toli ataidëjo Dþufino balsas: – Nagi, gurkðtelëk savo numylëto gydalo!

Mano burnai prasidëjo ðventë: Dþufinas girdë mane Kacharo balzamu, vadinasi, tuoj bûsiu kaip naujai gimæs. Pasaulis tikrai liovësi liulëti, nors áprasto þvalumo dar nejauèiau.

– Judviem kliuvo po lygiai, bet kapitonas dar negreit pradës funkcionuoti, – pasakë Dþufinas. – Niekis, tuoj atiduosime já serui Abilatui, á rytà, þiûrëk, ir atsigaivelës. Manau, viskas paaiðkës, kai ðaunusis mûsø kapitonas pradës kalbëti!.. Beje, Maksai, dabar tu jau gali ásivaizduoti, kas nutiktø pamiðëliui, kuris, ausyje turëdamas Ocholo auskarà, susigalvotø rimèiau paburtininkauti. Prisimeni, klausei, ko jie bûgðtauja? Tai štai: á joká klausimà nëra geresnio atsakymo uþ gerà praktikà... Koks tu ðaunuolis!

– Að ne ðaunuolis, o aplinkybiø auka! Juk nesirinkau: gelbëti tà vargetà ar negelbëti... Að net susigaudyti nespëjau. Va, jeigu viskà bûèiau padaræs sàmoningai...

– „Sàmoningai“, „nesàmoningai“... Bergþdþias filosofavimas, – numojo ranka Dþufinas. – Jei padarei, vadinasi, padarei! Tai svarbiausia. O susigaudyti visai nebûtina. Padarei – vadinasi, gali. O jei gali – vadinasi, ðaunuolis. Ganëtinai paprastai pasakiau?

– Ganëtinai. Duokite dar balzamo, antraip vakarienei turësite didþiojo didvyrio lavonà. Galësit pasiskaninti vytintø magistrø miðrainæ...

– Ðe, tik nepadaugink! – Dþufinas iðtiesë man butelá. – Klausyk, tu, matyt, 284

nesupratai! Dabar ðito gydalo galima nusipirkti kiekvienoje krautuvëlëje, nes jam pagaminti reikia tik aðtuntosios pakopos magijos. Nesusivokiau tau pasakyti.

– Vadinasi, mirti man neteks, – iðsiðiepiau. – Dabar jau niekas manæs nepribaigs! Mano gyvenimas pagaliau ágijo prasmæ. Gersiu po butelá balzamo kasdien ir patirsiu, kas yra laimë.

– Vël atpaþástu senàjá geràjá serà Maksà, – nudþiugo Dþufinas. – Nes sëdëjai èia lyg kokia pamëklë... Vis dëlto tau reikia pailsëti. Droþk namo, pabandyk uþmigti arba nors taip patysok... Iki ryto kaip nors išsiversim.

– Iðeiti ir praþiopsoti paèià ádomybæ? Paieðkokit kvailiø!

– Ðiànakt, Maksai, nebus jokiø ádomybiø. Mudu su Kofa ðá tà pauostinësime ir lauksim, kol atsipeikës kapitonas Gjata... Að jau ir Melamori iðleidau, ir Lonli-Loklis iðkart po kratos uoste keliaus namo. Ir Melifarà paleisiu, kai tik jis suþinos mûsø bièiulio negyvëlio vardà... O tau, jei ne ði nuodëminga byla, priklausytø visas tuzinas Laisvës nuo rûpesèiø dienø. Mirtis – visai pateisinama prieþastis, o tu, kad ir kà apie tai manytum, ðiandien beveik numirei. Þodþiu, marð namo! Tai ásakymas. Ar bent atsistoti pajëgsi?

– Po trijø gurkðniø balzamo? Net paðokti galëèiau! – iðdidþiai pareiðkiau.

Atsistojau... ir sunkiai susmukau ant kilimo. Kojas vis dar turëjau, bet paklusti jos nepanoro.

– Matai! – atsiduso Dþufinas. – Nagi, að tau padësiu.

– Keista, kol neatsistojau, taip gerai jauèiausi, – gailiai pralemenau remdamasis á jo petá. – O dabar – lyg ne þmogus, tik maiðas mëðlo!

– Niekis, netruks praeiti, – nuramino mane ðefas. – Iki ryto bûsi sveikas kaip ridikas. Ateik vidurdiená, gerai?

– Þinoma! Galiu ir anksèiau.

– Anksèiau nereikia. Að prasta slaugë. Nemëgstu tàsytis su klipatomis...

Dþufinas palengvëjusia ðirdimi supakavo mane ant galinës tarnybinio amobilerio sëdynës. Ir að iðkakau namo.

Ið amobilerio iðlipau jau savarankiðkai. Ir be didesniø pastangø nukepëstavau iki svetainës. Atrodo, mano reikalai nebuvo labai prasti. Ðiek tiek pagalvojæs pasiunèiau ðauksmà á „Sotøjá skeletà“. Atvykus kurjeriui buvau kà tik nuklibinkðèiavæs iki vonios. Teko gráþti. Judëjau, deja, ne áspûdingu greièiu.

Bet po valandos visai atsigavau. Nusimeèiau prakaitu permirkusius drabuþius, iðsimaudþiau, pavalgiau. Negalia palengva virto maloniu nuovargiu, tad nusliûkinau á miegamàjá. Uþmigau prieð vidurnaktá... Irgi mat „nakties þmogus“!..

Mano saldusis sapnas vël buvo su manimi. Melamori pasirodë lango angoje, maþumëlæ pastovëjo ir priëjo artyn. Pamëginau pajudëti. Kaip visada ðiuose stebuklinguose sapnuose, man pavyko tik truputá kilstelëti pasirëmus á pagalvæ. Melamori priëjo dar arèiau ir atsisëdo ðalia. Pakëliau rankà ir pabandþiau savo sapnà apkabinti. Jis neprieðtaravo.

Net neþinau, ar kà tik patirtas nuotykis, ar solidi Kacharo balzamo dozë padidi285

no jëgas, bet ðá kartà sunkus, nepaklusnus kûnas mano komandas vykdë visai pusëtinai. O kai Melamori vizija atsidûrë po mano antklode, mintyse pasveikinau save su pergale...

Ir èia atsitiko tai, ko sveiku protu nepaaiðkinsi! Að ásidrëskiau. Ið tikrøjø ásidrëskiau á aðtrø medalionà, puoðusá stebuklingo mano sapno krûtinæ. Kurá laikà sutrikæs spoksojau á maþutá kraujo laðelá ant savo delno, o tada pabudau. Ir tuoj pat gavau klaikø spyrá á pilvà.

– Tai... tai kiauliðkiau uþ kiaulystæ! – suspigo Melamori, gyva, tikrø tikriausia ledi Melamori, parengusi dailià savo kojytæ naujam spyriui.

Ledi taikësi ten, kur jokiomis aplinkybëmis taikytis nederëtø. Todël daug negalvojæs èiupau nuogà jos pëdà ir ið visø jëgø truktelëjau. Melamori driokstelëjo ant grindø ir kamuoliu nusirito á toliausià miegamojo kampà.

– Tu vis dëlto bûrei! – suðnypðtë ji. – Juk praðiau, kad neburtum, o tu kaiðiojai dantis ir pliurpei visokias nesàmones! Tu blogesnis ir uþ senovës magistrus! Tie darydami kiaulystes nors nemeluodavo!

– Niekas tau nemelavo! – iðtiktas absoliutaus ðoko ir todël visiðkai ramiai pasakiau að. – Ar nematai: esu apstulbæs ne maþiau uþ tave... Að nieko tyèia nedariau. Tiesiog tu man sapnuodavaisi ir að buvau laimingas. Nematau jokio pagrindo skandalui... Dþiaugtis reikëtø, kad dedasi stebuklai, o ne...

– Nereikia man jokiø suðiktø stebuklø! – suriaumojo Melamori.

Að apstulbau: kiek ánirðio gali tilpti tokioje maþutëje ledi!

– Nepakæsiu jokio suðikto vilkolakio prievartos! Kaip ðlykðtu... Uþmiegi savo paèios namuose, o prabundi begulinti su kaþkokiu... kaþkokiu padaru, kurio net þmogumi nepavadinsi! Bjauru! Maksai, man nuo tavæs bloga! Þinai, kà að dabar padarysiu? Nueisiu á Pasimatymø kvartalà. Bent jau sutiksiu ten tikrà, gyvà vyriðká ir pamirðiu ðità koðmarà... Jei ástengèiau, nudëèiau tave vietoje, taip ir þinok! Tavo laimë, kad nuþudyti galiu tik þmogø!

Mane palengva apëmë pyktis. Kai ant tavæs susyk kliûsteli tiek pamazgø, jokie kvëpavimo pratimai, nenuilstamai propaguojami sero Lonli-Loklio, nebepadeda.

– Isterikë! – krioktelëjau að. – Baili mazgotë! Eik ir susirask koká iðtiþà, kuriam net tu pajëgtum nusukti sprandà! Juk tau reikia tokio vyro, kurá galëtum bet kurià akimirkà nugalabyti! „Uþminti ant jo pëdsako“ – balius baigtas!.. Sakau tau, kad nerezgiau jokiø pinkliø. Ávyko stebuklas! Supranti, kvaiða tu nelaiminga, stebuklas!

– Ir tu ðitaip kalbi? – tyliai paklausë Melamori. – Kai jau esi šitiek prisidirbæs?

– Nieko að neprisidirbæs. Guldavausi miegoti, uþsimerkdavau ir iðvysdavau tave. Ðtai ir visa mano „magija“. Netiki – ir nereikia!..

Prisiminus, kaip dþiaugdavausi savo sapnais, nuo nykaus netekties suvokimo sumaudë pilvà ir nauja pykèio banga aptemdë akis. Burnoje ëmë rinktis tirðtos, karèios seilës. Ledi Melamori labai pasisekë, kad mokëjau tvardytis! Að spjoviau ant grindø, bukai þvilgtelëjau á skylæ kilime, virð kurios pakilo dvokianèiø garø debesëlis, suëmiau save á nagà ir nusigræþiau. Melamori ásispraudë á kampà, jà krëtë drebulys.

286

Mane uþplûdo gëda ir liûdesys, gyvenimas pavirto didþiuliu, klaikiu absurdu.

– Atleisk, Melamori. Priðnekëjau baisiø kvailysèiø, bet ir tu, patikëk, neatsilikai... Imk mano amobilerá ir vaþiuok namo. Pasikalbësim vëliau.

– Mums nëra apie kà kalbëtis! – Melamori baikðèiai iðlindo ið savo priedangos ir atsargiai, spausdamasi prie sienos, nuslinko prie durø. – Net jeigu nemeluoji...

Tuomet dar blogiau! Vadinasi, tu negalësi liautis. Niekis, að rasiu bûdà... Niekada nepakæsiu niekieno prievartos, aiðku?!

Ji taip trinktelëjo durimis, kad viena maþutë spintelë blinktelëjo ant grindø.

Gailiai skimbèiodami ið jos pabiro visokie niekuèiai. Susiëmiau uþ galvos. Viso ðito buvo aiðkiai per daug! Atrodo, ant mano romano padëtas... Kas dedama ant tokiø dalykø? Taip ir yra, Maksai, nepadoru, bet taip ir yra!

Pakilau ið guolio ir nusileidau þemyn. Mes, ðlykðtûs suðikti vilkolakiai, turime pasibjaurëtinà áprotá àsoèiais koðti á save kamrà po to, kai visokioms nedorybëms prievarta palenkiame dar vienà mielà ledi! Taip pat mes rûkome bjaurias, dvokianèias cigaretes ið kito Pasaulio ir taip susikuriame sielos ramybës iliuzijà.

Tiesa, labai neilgai... Að taip ásinervinau, kad visus negalavimus lyg ranka nuëmë.

Adrenalinas – didi jëga!

Blogiausia, jog neturiu në laðo kantrybës. Jeigu matau, kad mano gyvenimas eina paskliundþiom, nelauksiu palankios akimirkos, leidþianèios ástatyti já á vëþes.

Geriau jau pats galutinai viskà sumausiu, uþtai tuoj pat, ðiandien, ir velniop visoká kankinamà laukimà bei kvëpavimo pratimus!.. Þinoma, tai kvaila, taèiau yra dalykø, kurie stipresni uþ mane. Laukti ir viltis – tikriausias bûdas staigiai ir negráþtamai kuoktelëti, o ðtai plujoti po miestà ir krësti kvailystes – pats tas, ko reikia! Bet kokia veikla þadina man iliuzijà, kad esu stipresnis uþ negailestingas aplinkybes. „Reikia kaþkà daryti!“ – nëra mano màstymo iðvada, o savotiðkas apsauginis refleksas, pirmykðtë kvailo organizmo reakcija... Þodþiu, sëdëti vietoje ir kankintis – ne mano bûdui.

Todël sugráþau á miegamàjá ir pradëjau rengtis. Buvau visiðkai tikras, kad ketinu eiti á darbà. „Padësiu Dþufinui, – tariau sau. – Koká nors darbelá jis man vis tiek suras!

O ryte – maukas Kacharo balzamo ir bûsiu kaip naujai gimæs!“ Tik gatvëje susivokiau, kad vilkiu ne Mirties Mantijà, o pelkës spalvos lochá, kuriuo apsitaisæs neseniai ëdrûnavau sero Kofos draugijoje. Gûþtelëjau peèiais. Gráþti namo ir persirengti virðijo mano jëgas: namie tykojo bjaurûs prisiminimai, pernelyg ðvieþi, kad norëèiau su jais susidurti. Eiti Valdybon taip apsirengus, mano þiniomis, buvo nevalia. „Pasivaikðèiosiu po miestà, nurimsiu, pagalvosiu, o toliau – bus matyt!“ – nutariau að ir pasukau á pirmà pasitaikiusá skersgatvá.

Kojos neðë mane, kur paèios pageidavo. Að nesikiðau. Atmintis ir gebëjimas orientuotis laikinai iðëjo atostogø. Mintys irgi kaþkur iðsivaikšèiojo, ir tai buvo puiku: tokios sëkmës, tiesà sakant, në nesitikëjau!

Mano verþlø naktiná skrydá nutraukë kaþkokio egzotiðko vaisiaus þievë.

287

Paslydau ir lyg paskutinis vëpla tëðkiausi ant ðaligatvio. Visa laimë, kad nevilkëjau Mirties Mantijos: toks kûlvirstis galëjo nepataisomai sugadinti grësmingà mano reputacijà... Ið netikëtumo prisiminiau visus riebiausius savo „istorinës tëvynës“ keiksmus, kurie, maniau, jau seniai buvo persikraustæ á tamsius pasyvios leksikos podëlius. Du vyrai, iðëjæ ið kaþkokios uþeigos, pasiþiûrëjo á mane neslëpdami susiþavëjimo. Nutilau per pusæ þodþio. Ir supratau, kad derëtø keltis nuo mozaikinio grindinio. Ðlovë magistrams, jis buvo sausas!

Atsistojau ir pasiþiûrëjau á tos uþeigos, ið kurios kà tik iðëjo stichiniai mano oratorinio meno gerbëjai, iðkabà. Uþeigos pavadinimas man pasirodë labiau nei lemtingas: „Vilkolakio vakarienë“. Karèiai ðyptelëjau ir ryþtingai þengiau vidun. Visa aplinka puikiausiai atitiko mano lûkesèius: èia vieðpatavo prieblanda, o vieniðas ðeimininko siluetas prie baro këlë paèias niûriausias nuojautas: vyrukas nepatingëjo atsakanèiai susiðiauðti ðeveliûrà, o vokus pasitept kaþkokiu ðvytinèiu tepalu. Ausyje, þinoma, mataðkavosi Ocholo auskaras! Man pasidarë tikrai linksma. Ðtai kur vertëjo atsitempt Melamori ðiandieninei mûsø diskusijai! Neabejoju, ðitos skylës ðeimininkas bûtø palaikæs mane...

Atsisëdau prie paties atokiausio staliuko, kurio virðus buvo negrabiai nutepliotas raudonais daþais. Derëjo manyti, kad tai kraujo dëmës. Truputëlá pasvarsèiau ir papraðiau kokio tradicinës virtuvës patiekalo: nelaimës man þadina apetità. Nors tiek naudos!

Man atneðë kvadratiná pyrago gabalëlá, nekeliantá jokio átarimo ir neþavintá jokia „vilkolakiø estetika“. Bet vos ápjovus pyragas staèiai sprogo lyg kukurûzo grûdas ant ákaitintos keptuvës. Dabar mano lëkðtëje kupëjo papurusios, besvorës masës debesis, toks skanus, kad uþsisakiau antrà porcijà. Beje, tasai stebuklas vadinosi „Pykèio alsavimu“!

Pasiekæs malonaus atbukimo bûsenà, papraðiau kamros ir ëmiau kimðtis pypkæ: lyg neuþtektø kitø nelaimiø, iðseko varganos mano nuorûkø atsargos... Visada taip: kur trumpa, ten ir trûksta!

Rûkiau ir lyg silpnaprotis dëbsojau á lankytojus. Vienas iš jø rengësi iðeiti. Ðukuosena – lygiai kaip kapitono Gjatos, kurio gyvybæ netyèia iðgelbëjau: kasa bemaþ iki juosmens ir praðmatni barzda... Ar tik ðitas vyrukas ne ið „Krioðenos“? Gal koks laivo virëjas, bandantis papildyti savo profesiniø paslapèiø kartotekà... Pasiþiûrëjau á nepaþástamàjá atidþiau. Paslaptingose erdvios savo striukës gelmëse jis kaip tik pradëjo narðyti piniginës. Nuodëmingieji magistrai! Blankiai ðvystelëjo perlamutras: dirþas. Tiksliau, Dirþas! Dar vienas apkerëtasis. Reikëjo kaþko imtis! Þinoma, galëjau vyrukà areðtuoti. Netgi privalëjau. Bet gerai prisiminiau keistà kapitono Gjatos elgesá. Ðis apkerëtasis taip pat galëjo bûti ásikalæs galvon, kad verèiau mirs negu pasiduos. Todël nusprendþiau já pasekti. Mano apdaras, ðlovë magistrams, buvo nekrintantis á akis, tai kodël nepaðnipinëjus? Visai nepeiktinas uþsiëmimas, vis geriau, nei stûgauti dël savo sudauþytos ðirdies... Ant „kruvino“ stalvirðio garsiai tëkðtelëjau koronà. Uþ porà gabalëliø pyrago tokioje uþkandinëje aiðkiai daugoka, bet „Vilkolakio vakarienës“ ðeimininkas sàþiningai nusipelnë mano simpatijos!

288

Paþiauþa gudroèius uþmatë blykstelint ðviesø metalà ir iðvertë susiþavëjimo kupinas akis. Daviau jam þenklà tylëti ir iðsmukau pro duris. Didþiabarzdis mano bièiulis kaip tik suko uþ kampo. Paspartinau þingsná. Ðitame Echo rajone anksèiau lankytis man neteko. O gal naktá miestas tampa neatpaþástamas... Taèiau ne ekskursija man rûpëjo: átempæs þvilgsná sekiau nepaþástamojo nugarà. Kurgi jis mane nuves? Jau svajojau, kaip aptiksiu visà ðitø apjuostø vargetø ðutvæ ir kaip mudu su Dþufinu kilniaðirdiðkai iðgelbësime suknistas jø gyvybes... Taèiau didelio troðkimo pakartoti andainykðtá flirtà su svetima mirtimi nejutau. Nieko, kaip nors iðsisuksim!..

Nuodëmingieji magistrai, kas galëjo pagalvoti! Barzdotasis mano dëmesio objektas atvedë mane ne kur kitur, o á paèià Pasimatymø kvartalo ðirdá. Apkerëtas jis ar ne, taèiau aiðkiai kamavosi nuo vienatvës ir susirengë iðmëginti likimà. Kreivai ðyptelëjau: kaþkur èia trainiojasi ledi Melamori, jeigu dar nepersigalvojo pasiieðkot uþmarðties nuo „ðlykðtaus mano glëbio“... Graþiai atrodysiu, jeigu ðitas vikruolis dabar pasièiups savo vienos nakties laimæ! Juk nesibrausi drauge su juo á lovà...

Taèiau gyvenimas pasirodë uþ mane iðmintingesnis: ieðkoti iðeities ið numanomos kvailos situacijos neteko. Nepaþástamasis staiga sustojo ir atsigræþë.

– Vyruti, tu pavëlavai! – tarë jis dainingu taðerietiðku akcentu, lygiai taip kalbëjo kapitonas Gjata. – Matai, kiek èia þmoniø? Þengsi dar þingsná, ir að ðauksiuos pagalbos! Ûmai susivokiau. Jis palaikë mane banaliausiu plëðiku! Aiðku, kas daugiau gali ateiti á galvà turtingam uþsienieèiui, paskui kurá visà pusvalandá slenka átartinas tipas, vilkintis á akis nekrintanèiu lochiu?

– Að ne vagis, – nusiðypsojau paèia þaviausia savo ðypsena, – o kur kas blogiau.

Ir niekas manæs neáveiks. Apskritai jûsø spëjimas tikslus iki prieðingybës. Jungtinës Karalystës Slaptoji paieðkos kariuomenë. Ar nenorëtumët uþsukti á Namà prie Tilto?

Mane suëmë kaþkoks bukaprotiðkas linksmumas. Ir að pamerkiau barzdoèiui.

Kvailos pokalbio su átariamuoju aplinkybës paèiame Pasimatymø kvartalo vidury privertë mane prisiminti gausybæ anekdotø ið seksualiniø maþumø gyvenimo. Tad neðvankiai kryptelëjau klubais ir sudëjau lûpas ðirdute.

– Vargðeli, šiànakt að – tavo likimas! Kuo tu vardu, graþuolëli? „Graþuolëlis“ mëðlungiðkai gaudë orà. Klaikus mano iðsiðokimas visiðkai já pribaigë. Taèiau garbingo Taðero sûnaus balsas iðliko tvirtas: – Sere, su jumis eiti að negaliu. Labai apgailestauju, bet esu priverstas gintis.

Ir barzdyla ið po striukës iðsitraukë didþiulá skerdiko peilá, kuris tolimajame kaitriajame Taðere turbût yra laikomas durklu.

– Niekas manæs nemyli! – apibendrinau. – Kà gi, galim ir pasipeðti. Juoba þinau tavo silpnàjà vietà. Á gabalus að tavæs nepjaustysiu. Tik nusegsiu dailøjá tavo dirþelá ir pasiþiûrësiu, kas bus... Na, neapsigalvojai? Duok ðen savo þaisliukà!

Dar ðvieþi nemalonumai suteikë man bukaprotiškos dràsos. Stebëjausi pats savimi. Lyg bûèiau nusprendæs, kad prarasti neturiu ko. Mano prieðininkas, matyt, 289

laikësi panaðios gyvenimo nuostatos.

– Man tas pats! – niûriai burbtelëjo nepaþástamasis, patogiau suimdamas savo instrumentà. – Kausimës. Labai apgailestauju, sere!

Netikëtas rankos krustelëjimas, ir sidabrinis þaibas ásmigo man á pilvà... Tikriau, turëjo ásmigti. Tiktai jokio pilvo að jau nebeturëjau.

Tiesà sakant, ir dabar nelabai suprantu, kas tuomet nutiko. Elgiausi lyg antraplanis pigaus filmo herojus, todël turëjau þûti tiesiog ten, ant mozaikinio Pasimatymø kvartalo ðaligatvio. Kodël taip neivyko? Sunku pasakyti. Manau, kuri nors sero Dþufino Chali pamoka nenuëjo vëjais, nors lig ðiol nesu tikras, kad jis mokë mane tokiø dalykø...

Peilis þvangtelëjo ant mozaikinio ðaligatvio, o að pamëginau susivokti, kas vyksta. Manæs nebuvo. Nebuvo – ir baigta. Visai! Að neþinia kaip iðnykau, pasitraukiau á „niekur“ ir nustojau bûti „kaþkas“. Tik sekundæ. O paskiau vël atsiradau. Kaip tik laiku, kad uþminèiau peilá... ir jo siekianèià apstulbusio nevykëlio þudiko rankà.

– Sveikutis! – linksmai pasisveikinau. – Dabar pradësime nusirenginëti! Arba eisime á Namà prie Tilto, kaip nori, branguti... Rinkis, ðiandien – tavo valia.

Barzdyla taip rovësi, kad vos nenulëkiau kûliais su visais neskoningais savo juokeliais. Pagaliau suvokiau, jog mano ðansai ðioje koridoje labiau nei abejotini.

Mirties Mantija ir gero maisto gausa pavertë Maksà itin neatsargiu vyruku. Lyg kokia bloga lemianti juoda katë bûtø nepastebimai pritykinusi ir dabar ðvelniai trintøsi man á kojas. Manæs tai nedþiugino.

Tvirtai þinojau, kad spjauti á barzdylà nesirengiu. Nuþudyti já bûtø ne tik þiauru, bet ir kvaila: kas þino, kokiø paslapèiø gali paporinti ðitas ádûkæs dëdulë? Kita vertus, ar man su juo, ðitokiu ambalu, muðtis?! Niekada nebuvau geras muðeika.

Patriukðmauti – maloniai praðom, bet atlaikyti tikras, mirtinas muðtynes – vargu bau... Þodþiu, kad ir kà seras Dþufinas sakytø apie galimus dviejø uþkeikimø susidûrimo padarinius, man teko rizikuoti ir ðiek tiek paburti. Ðlovë magistrams, ðá tà mokëjau! Tik vienas treniruotëse nuðlifuotas mostas ir barzdotas þaliûkas dingo tarp mano kairës rankos nykðèio ir smiliaus.

Pavargæs prisëdau ant grindinio ir nuleidau ant keliø galvà. „Reikëtø ðá suvenyrà nuneðti Dþufinui, – niûriai tariau sau. – Gerai, tuoj eisiu. Tik maþumëlæ pasëdësiu ir trauksiu á Namà prie Tilto, ir tada tegul viskas skradþiai!“ Nuo savo paties darbeliø buvau iðtiktas ðoko, visø iki vieno. Nuovargis uþgriuvo mane lyg akmuo, negalëjau në krustelëti.

Ant mano peties nusileido kaþkieno lengva ranka.

– Ar èia kas nutiko, sere? Mes girdëjome triukðmà. Gal jums reikia pagalbos? – paklausë þavi ðviesiaplaukë ledi praðmatniu ornamentuotu lochiu.

Rûðkanas plaèiapetis jos palydovas pritûpë greta manæs ir tiriamai paþvelgë á veidà. Kà galëjau pasakyti tai ðauniai porai? Bet kadangi dar visai neseniai buvau seras Maksas, vëjavaikiðkiausias valstybës tarnautojas abipus Churono, teko suktis...

– Nieko baisaus, ponai! – ðyptelëjau jiems. – Atëjau èia su draugu, o tas kvailys grieþèiausiai atsisakë áþengti á Pasimatymø namus. Ið pradþiø pusæ nakties þvyga290

vo, koks jis vieniðas, o kai atëjome èia – në ið vietos! Gëda sakyti, bet jis iðsigando!..

Uþvaþiavo man per marmûzæ ir pabëgo.

– Jûsø draugas pamiðëlis! – nustebusi palingavo ledi. – Kaip galima bijoti savo likimo?!

– Pasirodo, galima! – atsidusau màsliai apþiûrinëdamas savo kairæ rankà, kurioje nepaaiðkinamu bûdu atsidûrë areðtuotasis. – Taigi visiška tvarka. Aèiû, ponai.

Geros jums nakties.

– Ji bus gera! – nusiðypsojo ledi.

Jos palydovas pagaliau liovësi tyrinëjæs mano fizionomijà ir paëmë damà uþ parankës.

– Trauk já magistrai, tà pakvaiðusá jûsø draugà! Uþeikite pats, iðbandykit savo likimà. Rytas dar toli... – Ji vylingai ðyptelëjo ir atsisveikindama pamosavo ranka.

Likæs vienas màsliai pasiþiûrëjau á uþvertas Pasimatymø namø duris. Ar tik neapkerëjo manæs ta ðviesiaplaukë nepaþástamoji? Neþinau, bet staiga klaikiai panorau uþeiti. Galø gale, ðitame Pasaulyje að dar neturëjau moters. Nebent sapne, taèiau tai berods nesiskaito...

Tarsi ið ðalies stebëjau, kaip aukðtas jaunuolis neiðvaizdþiu apdaru pakilo nuo grindinio ir suëmë durø rankenà. Atrodo, tas jaunuolis buvau að pats. Ðiaip ar taip, susivokiau bestovás jau anapus slenksèio. Nervingai rausiausi lochio kiðenëje, nes ið manæs reikalavo dviejø koronø. Namas stovëjo kaip tik toje gatvës pusëje, kur Ieðkantieji – vyrai, o Ieðkantysis áeidamas sumoka uþ du...

Atidaviau pinigus neturëdamas þalio supratimo, kà daryti toliau. Andainykðèiai Melifaro aiðkinimai buvo iðdulkëjæ man ið galvos. „Nuodëmingieji magistrai, kur að atsigrûdau, juk su manim – suimtasis!“ – pagalvojau apimtas panikos. Ir supratau, kad kitoje rankoje jau spaudþiu maþutá glotnø keraminá kvadratëlá su devynioliktuoju numeriu. Kaip ir kada spëjau já ásigyti, man liko máslë.

Susimàstæs paþvelgiau á didþiulá stiklo rutulá, stovintá tiesiog ant grindø prie pat áëjimo. Jis buvo pilnas tokiø pat kvadratëliø. Matyt, kaþkaip suskubau iðtraukti savàjá... „Na, kas dabar?“ – su siaubu savæs paklausiau. Mane purtë drebulys. Buvau jau pamirðæs, kad atëjau èia susitikti su nepaþástama moterimi, pasak mielos ðviesiaplaukës praeivës, iðbandyti likimo. Man rûpëjo tik viena: neiðkrësti dar kokios kvailystës. Kaip vienai nakèiai, jau buvau soèiai prisidirbæs!

– Ko jûs laukiate, sere? – draugiðkai nusistebëjo besišypsantis ðeimininkas. – Jûsø numeris – devynioliktas. Eikite, mano drauge, pasitikit savo likimà!

– Taip, þinoma, – ðyptelëjau. – Aèiû, kad priminët, ko èia atëjau... Þmonës tokie iðsiblaðkæ, o að, ðiaip ar taip, þmogus...

Pagaliau prisiminiau, kà reikia daryti. Ir lëtai patraukiau á patalpos gilumà, kur ðmësèiojo vieniðos damos, tos, Laukianèiosios, þavios ir nelabai... Dingtelëjo smagi mintis: „Prisiekiu mama, dar në vienas mentas nëra ieðkojæs meiluþës, gniauþdamas kumðtyje suimtàjá!“ Nervingai kostelëjau ir pradëjau skaièiuoti: – Vienas, du, trys... – net nemaèiau veidø, jie susiliejo á iðtisà banguojanèià 291

dëmæ, o að yriausi per tà dëmæ kvailai ðypsodamasis, – ðeði, septyni... kaip gaila, kad mano kitas numeris, neprilygstamoji... deðimt, vienuolika... norëèiau praeiti... aðtuoniolika, devyniolika! Kaip tik jûsø man ir reikia, ledi!

– Tu tyèia? Vël buri? – paklausë paþástamas balsas. – Be reikalo, sere Maksai.

Bet dabar jau nieko nepakeisi... Su likimu nesiderama, ar ne?

Pagaliau sufokusavau regëjimà. Blyðki veido dëmë palengva ágijo paþástamus, mielus bruoþus. Á mane þvelgë sunerimusi ledi Melamori. Atrodo, ji negalëjo apsispræsti, kas geriau: pakibti man ant kaklo ar pasipustyti padus.

– Ðito jau per daug! – iðkošiau pro sukastus dantis. – Èia jau aiðkiai perlenkta!

O paskiau að atsisëdau ant grindø ir pasileidau kvatoti. Nusispjaut man buvo á padorumà ir á visa kita taip pat! Dalyvauti ðitame kliedesyje mano protas ryþtingai atsisakë.

Tokia isterija geriau uþ visokius argumentus átikino Melamori, kad jokio „sàmokslo“ prieð jà nerengiau.

– Sere Maksai, eikim ið èia! – pritûpusi greta manæs papraðë ji. Atsargiai paglostë mano vargðæ pamiðusià galvà ir suðnibþdëjo: – Tu iðbaidysi lankytojus. Eime, juoktis galësi ir gatvëje, jeigu dar norësi. Kelkis!

Paklusniai pasirëmiau á maþutæ tvirtà rankà. Nuodëmingieji magistrai, toji trapi ledi pakëlë mane be jokiø pastangø!

Gaivus vëjelis greitai viskà surikiavo á vietas, ir noras juoktis susyk dingo.

– Pastaruoju metu, Melamori, dedasi daugybë keistø dalykø, – pasakiau. Ir nutilau. Apie kà bekalbëti!

– Maksai, – atsiliepë ji. – Man labai gëda: tavo miegamajame... þodþiu, dabar suprantu, kad pripliauðkiau klaikiø kvailysèiø, bet man buvo taip baisu! Visai pameèiau galvà!

– Ásivaizduoju... – gûþtelëjau peèiais. – Uþmigti savo namuose, o atsibusti velniai þino kur...

– Kas yra velniai? – abejingai paklausë Melamori.

Vaduotis ið tokiø idiominiø nesusipratimø man buvo ne pirmiena, taèiau dabar tik atsainiai numojau ranka: – Koks skirtumas!.. Bet þinok, að nieko specialiai nedariau. Lig ðiol nesusivokiu, kaip tai atsitiko...

– Tikiu, – linktelëjo Melamori. – Dabar suprantu, kad në pats neásivaizduoji, kà sugebi iðkrësti, bet... Tai jau visai nesvarbu.

– Kodël?

– Todël, kad... Taip jau susidëjo. Bet mudu eisim pas tave, o ne pas mane.

Gyvenu pernelyg arti, todël... Þodþiu, tegul paskutinis pasivaikðèiojimas bus ilgas.

– Paskutinis? Ar iðprotëjai, Melamori! Manai, aistros protrûkyje nukàsiu tau galvà?

Stengiausi pralinksmëti, nes nedelsdamas privalëjau pralinksmëti, ir tegu viskas skradþiai!

292

– Galvos nenukàsi, ji paprasèiausiai netilps tavo nasruose... – bejëgiðkai ðyptelëjo Melamori. – Bet ne tai svarbu. Ar tu bent supranti, kur mudu susitikome?

– Pasimatymø kvartale! Nepatikësi, bet net neásivaizduoju, kas mane á já uþneðë... Manyk, kà nori, bet atsekiau ten paskui vaikinà su perlamutriniu dirþu...

Juk þinai apie tà kebeknæ su dirþais?

Melamori linktelëjo, ir að tæsiau: – Mudu maþumà apsistumdëme gatvëje, o tada að já areðtavau. Jis vis dar èia! – parodþiau jai savo kairá kumðtá.

– Nori pasakyti... – Melamori pratrûko kvatoti.

Dabar atëjo jos eilë sëstis ant ðaligatvio. Atsisëdau ðalia ir apglëbiau jà per peèius. Melamori vaitojo ið juoko: – O að maniau, kad tu... Oi, neiðtversiu! Tu – pats neátikimiausias vyrukas Pasaulyje, sere Maksai. Að tave dievinu! Kaip gaila!

Galø gale pajudëjom tolyn.

– Ar niekada nesi buvæs Pasimatymø kvartale? – netikëtai paklausë Melamori.

– Tai kad ne... Pas mus, Tuðèiosiose Þemëse, viskas kaþkaip paprasèiau... O gal kaip tik sudëtingiau, na... priklauso nuo poþiûrio... Þodþiu, nesu að ten buvæs!

– Ir tu neþinai... – Melamori balsas pavirto ðnibþdesiu, – neþinai, kad þmonës, susitikæ Pasimatymø kvartale, turi kartu praleisti naktá ir iðsiskirti?

– Mûsø atveju tai absoliuèiai neámanoma, – vis dar ðypsojausi, nors mano ðirdis palengva smuko þemyn. – Juk mudu, jei neklystu, nesirengiame mesti tarnybos...

Melamori palingavo galvà: – Në nereikia. Mes galim matytis kiek lenda, taèiau... mudu, Maksai, bûsime svetimi. Turiu galvoje... Na, ir taip aiðku. Tokia tradicija. Ir nieko nepadarysi! Að pati kalta, nuëjau ten, nes esu bjauraus bûdo, norëjau kaþkà árodyti, net neþinau kam...

Nereikëjo ðiandien niekur eiti. Nei man, nei tau... Taèiau niekas nekaltas. Tokiø dalykø þmonës patys nesprendþia.

– Bet...

Visai sutrikau. Mano galvoje marmaliavo tokia koðë, kad nepajëgiau rasti þodþiø.

– Maksai, nereikia apie tai, gerai? Rytas dar negreit, o... Sakoma, kad likimas protingesnis uþ mus...

– Nereikia, tai nereikia. Bet man atrodo, kad visa tai – kaþkokia apkerpëjusi nesàmonë. Mes patys galim nuspræsti, kaip elgtis. Kuo èia dëtos visokios kvailos tradicijos? Jei nori, ðiandien mudu tik pasivaikðèiokim, lyg nieko nebûtø atsitikæ, niekam nieko nepasakosim, o paskui, kai...

– Nenoriu... be to, neámanoma! – Melamori atsiduso, ðyptelëjo ir ðvelniai uþdengë man burnà lediniu delnu... – Juk sakiau: nereikia apie tai, gerai?

Tylëdami ëjom tolyn. Senøjø Monetø gatvë buvo jau èia pat. Po keliø minuèiø mudu áþengëme á tamsià mano svetainæ. Pasigirdo reiklus Elos ir Armstrongo kniaukimas: naktis tau ar diena, esi su dama ar vienas, bet jeigu parsiradai – duok 293

ësti! Todël turëjau valandëlæ sugaiðti. Melamori nustebusi apþiûrinëjo mano kaèiukus: – Tai ðtai kokie tie bûsimieji karaliðkøjø kaèiø tëvai! Kur tu juos gavai, Maksai?

– Kur? Taigi Melifaras atsiøsdino ið dvaro, negi neþinojai?

– Tuomet kodël visi Rûmai ásitikinæ, kad jie – neþinomos veislës?

– Ogi magistrai þino... Að juos tik iððukavau! Ko gera, iki manæs niekam neðovë á galvà... Melamori, ar esi tikra, jog viskas gerai? Kad ir kà galvotum, taèiau labiau uþ viskà nekenèiu prievartos.

– Juk sakiau: nuo mûsø dabar niekas nepriklauso. Viskas jau ávyko. Vienintelis dalykas, kà galime padaryti – toliau tušèiai gaišti laikà...

– Gerai, – nusiðypsojau. – Nesiginèysiu... kol kas! – Ir stvëriau tà gamtos stebuklà á glëbá. – Visai nesirengiu gaiðti laiko!

– Tik pasistenk neiðleisti savo kalinio! Ko jau ko, bet gainiotis já po visà namà ðiànakt tikrai nesu nusiteikusi.

Melamori ðyptelëjo, paðaipiai ir liûdnai. Pabandþiau ásivaizduoti, kaip atrodytø tos gaudynës, ir taip uþsikvatojau, kad mudu abu vos nenudardëjom nuo laiptø.

Melamori davë valià savo vaizduotei ir taip pat sukikeno. Ko gera, elgëmës ne itin romantiðkai, bet mums patiko! Juokas – puikus aistros prieskonis, kur kas geresnis nei svajingas rimtumas, kurio kupini vienas ant kito puola mano nekenèiamø melodramø herojai...

Vienintelis dalykas, gerokai nuodijæs man gyvenimà, – kvailos kalbos apie „paskutiná kartà“, kurias pakeliui á namus visai nelaiku pradëjo ir visai nelaiku nutraukë Melamori. Sakoma, kad iðsiskyrimo nulemtis aðtrina pojûèius... Neþinau, neþinau. Manau, ði naktis man bûtø atrodþiusi iðties pasakiška, jei ne mintis, kad greitai iðauð rytas ir turësiu stot á beviltiðkà kovà su pagaliau ágytos brangenybës prietarais. Tokie apmàstymai anaiptol nepalengvino mëðlungiðkø mano pastangø pasijusti laimingam.

– Kaip keista, – tarë Melamori. – Að klaikiai tavæs bijojau, Maksai. O, pasirodo, su tavimi gera ir ramu. Taip ramu, tarsi tik tavæs man ir trûko visà gyvenimà...

Kokia kvailystë!

– Kas kvailystë? – nusiðypsojau. – Tikiuosi, ne tai, kà neseniai dariau?

– Na jau!.. – nusijuokë Melamori. – Ðiuo klausimu sunku kà ir sakyti... Juk pats uþsiëmimas nëra itin intelektualus!

Dabar mudu juokëmës drauge. Paskiau Melamori pradëjo þliumbti. O að maniau, kad toks dalykas absoliuèiai neámanomas. Neþmoniðkai sutrikau ir visà minutæ sukau galvà, kaip jà nuraminti. Tikras galvoèius, nër kà sakyti...

Saulë, kurios pasirodant su siaubu laukiau visà naktá, uþkopë á dangø nustatytu laiku. Melamori snûduriavo ant prisiûtos mano pagalvës ir per miegus ðypsojosi.

Tuomet galutinai supratau, kà reikia daryti. Veiksmø planas, paprastutis, bet grieþtas, buvo aiðkus lyg ryto dangus. Tiesiog niekur jos neiðleisiu! Tegul sau miega, o kai prabus, að sëdësiu ðalia. Sugriebsiu jà á glëbá, o tada tegul spiegia, draskosi ir 294

pliauðkia visokius niekus apie kvailas tradicijas... O að, në þodþio netardamas, klausysiuosi tø klejoniø ir lauksiu tiek, kiek reikës, kol ji nors akimirkà nutils, ir tada pasakysiu: „Mieloji, kol tu miegojai, að susitariau su lemtimi. Ji neprieðtarauja, kad mudu dar truputá pabûtume kartu!“ O jeigu ledi Melamori vis dar bus linkusi purkštauti, niekas jos paprasèiausiai nesiklausys!

Tada man palengvëjo, net miegas suëmë, bet apie tai nevertëjo në svajoti. Todël truktelëjau gerokà gurkðná Kacharo balzamo. Miegas atsipraðinëdamas pasitraukë.

Liko tik viena problema. Fiziologinë. Mane jau seniai spyrë á tualetà. Palikti stebëjimo posto nesiryþau, taèiau atlikti reikaliukà savo paties miegamajame neleido iðsiauklëjimas...

Po pusvalandþio supratau, kad ne viskà ámanoma kæsti be galo, ir ádëmiai nuþvelgiau Melamori. Ji miegojo, dël to nekilo jokiø abejoniø. Tad pirðtø galais iðstypinau ið kambario ir lyg kulka ðoviau þemyn. Visa kelionë uþtruko ne itin ilgai, bet kai lipau laiptais á miegamàjá, ðirdis susitraukë nuo skausmo ir pakuþdëjo: „Ðtai ir viskas, vyruti!“ Sunkiai susmukau ant laiptelio ir iðgirdau laukujø durø trinktelëjimà bei savo amobilerio burzgesá. Supratau, kad viskas baigta. Dabar tai jau tikrai viskas!

Norëjau pasiøsti Melamori ðauksmà, bet þinojau, kad nereikia. Nieko nebereikia. Lemtis, su kuria atseit „susitariau“, man panosëje smagiai vikstelëjo riebiu pasturgaliu. Ðiaip ne taip nuramdæs stûgaujanèià ðirdá gráþau á vonios kambará, nusiprausiau, apsirengiau ir iðëjau darban. Juk mano kumðtyje vis dar tupëjo barzdyla, kurá nuo ðiol galësiu laikyti patikima apþavø priemone. O kad ðis neregëtas talismanas neatneðë man laimës – èia jau kitas dalykas. Þinoma, amobilerio prie durø nebuvo. Kaþin, ar asmeninio turto vagystë ið meiluþio, sutikto Pasimatymø kvartale, taip pat yra sena, graþi tradicija?.. Á Namà prie Tilto teko kulniuoti pëstute. Kiekvienas grindinio akmuo begëdiðkai klykë apie mano netektá. „Prieð kelias valandas judu èia ëjote dviese!“ – netaktiðkai badë akis senoviniai neaukðti Senøjø Monetø gatvës namai. Jauèiausi tikrai prastai. Ir tuomet griebiausi ðiaudo: pasiunèiau ðauksmà serui Dþufinui Chali: „Dþufinai, að ateinu. Ir neðu dovanà. Papasakokit, kas girdëti“. „Juk tavæs ðià naktá vos nepribaigë, tiesa?“ – pasidomëjo ðefas. „Aha! Ðià naktá... o paskiau dar kartà, ðá rytà... Nepraëjo në ketvirtis valandos...

Taèiau su byla tai nesusijæ. Dþufinai, pakalbëkit su manimi. Tiesiog papasakokit, kas naujo dël tø dirþø, gerai?“ Begarsë kalba vis dar atimdavo ið manæs tiek jëgø, kad apie niekà kita neástengdavau galvoti. Ir tai buvo ðioks toks iðsigelbëjimas! „Gerai, argi esu kada atsisakæs taupyti laikà? Ádëmiai klausykis. Pirmiausia Melifaras jau vakar iðsiaiðkino nuþudytojo amenybæ. Tas jaunuolis vardu Apatis Chlenas. Ak, tiesa, tau ðitas vardas nieko nesako... Buvo tokia plaèiai nuskambëjusi istorija. Tai nutiko prieð porà metø. Á Moni Machø ðeimos namus, – taip taip, 295

Maksai, seras Ikasa Moni Machas – paties magistro Nuflino antros eilës sûnënas...

Taigi pas já atvyko senø jo þmonos draugø sûnus. Chlenai jau Sumaiðties laikais persikraustë á savo dvarà Uriulande, o jaunàjá Apatá, kai atëjo metas susirûpinti plevësiðku jo gyvenimu, iðsiuntë á sostinæ. Vaikëzas apie pusmetá pagyveno Moni Machø namuose ir, manau, ðio to pramoko... O tada dingo, drauge pasièiupæs Baltàjá Septynlapá. Mes jau iðsiaiðkinome, kad prieð pat tà skandalingà ávyká Apatis vienoje uosto krautuvëlëje nusipirko puoðnø þaiþaruojantá dirþà. Seras Ikasa puikiai já ásidëmëjo, todël jokiø abejoniø bûti ne...“ – Gera diena, sere Maksai! Vaikðtai tu beveik taip pat greitai, kaip vaþinëji.

Begarsë kalba nutrûko per pusæ þodþio, uþtai suskambo gyva. Pasirodo, jau buvau perþengæs mûsø kabineto slenkstá.

– Arba vaþinëju taip pat lëtai, kaip vaikðtau... Vis dëlto nesupratau, kà jis nuðvilpë ið to magistro sûnëno?

Stengiausi suimti save á nagà. Nuduoti, lyg nieko nebûtø ávykæ. Vargu ar dël mano nesugebëjimo sëkmingai uþmegzti tarnybiná romanà Dþufinui turëtø ásisopëti galva... Ðefas nepatikliai palingavo ir kyðtelëjo man puodelá kamros. Jo akyse pamaèiau normalià þmogiðkà uþuojautà. O gal pasivaideno?

– Jis, Maksai, nuðvilpë Baltàjá Septynlapá. Toká dailø niekutá, viso labo – Septynlapio ordino didþiojo amuleto Spindulingojo Septynlapio kopijà. Jau Ordinø epochoje sklido gandai apie jo galybæ... Atskleisiu tau baisià valstybinæ paslaptá: visi tie gandai – gryniausias pramanas. Vienintelis dalykas, kurá tikrai gali Spindulingasis Septynlapis – teikti laimæ asmeniškai serui Nuflinui...

– Ne taip ir maþai!

– Taip, bet... Kita vertus, ne taip ir daug. O Baltasis Septynlapis negali në tiek.

Jis tëra graþus, nenaudingas barðkutis. Taèiau berniokas já nukniaukë ir dingo porai metø... Mes patikrinome: „Krioðena“ tomis dienomis stovëjo mûsiðkiame uoste, todël man nekyla jokiø abejoniø, kad vargðelis Apatis uþsitæsusias atostogas stûmë Taðere, o dabar, savo nelaimei, gráþo namo... Þinai, nuo ko jis mirë?

– Nusprendë atsikratyti savo puoðmenos? Nusijuosë dirþà?

– Beveik atspëjai! Taèiau ðià kvailystæ padarë ne jis pats. Já apiplëðë. O kadangi plëðikà labai sudomino dirþiukas, iðkart já ir nusegë. Kas nutiko Apaèiui, gali ásivaizduoti... Negera mirtis!

Mane nukratë ðiurpas.

– O kodël esate ásitikinæs, kad tai plëðiko darbas? Gal vyrukas pats nusprendë spjauti á draudimus ir atsikratyti dirþo? Juk gali þmogus numoti á viskà ranka ir pasielgti taip, kaip nori?

– Aha! Ir pasimëgauti padariniais... Ar nemanai, kad ði hipotezë pernelyg dràsi?

O plëðikà jau surado. Nebegyvà. Jis tà dirþà pasimatavo, o paskui nutarë nusirengti...

Policininkai atgabeno já á lavoninæ jau vakar vakare, iðkart tau iðëjus. Dabar jiedu guli greta, graþu paþiûrëti...

– Aiðku, – abejingai atsiliepiau. – O kaip mûsø kapitonas?

296

– Saldþiai miega po nuoðirdaus pokalbio. O buvo taip: prieð ketverius metus pirklys Agonas pasisamdë já plaukioti prekybiniais reisais. Ir padovanojo jam tà nuodëmingà dirþà. Atseit kaip draugystës þenklà... Kapitonas nedelsdamas juo pasipuošë, ir, pats supranti, ákliuvo. Jam buvo pademonstruota dirþo galybë, ne visa, o ðiaip, pagàsdinti... Tada ponas Agonas nelaimëliui paaiðkino, kad jis tik privalo besàlygiðkai vykdyti ásakymus, ir viskas bûsià gerai. Taèiau jokiø ypatingø uþduoèiø kapitonas negaudavo, jis tik siuvo su „Krioðena“ ið Taðero á Echà ir atgal, na, dar saugojo jà nuo smalsiø akiø. Komandà susirinkdavo pats Gjata, tiktai prieð paskutiná reisà Agonas atvedë naujà kokà. Jo kandidatûros niekas nesvarstë, o senajam kokui buvo parodytos durys... Ir ðtai kas svarbiausia: dirþo naujokas neturëjo. Be to, Gjata yra tikras, kad ponas Agonas privengë savo paties proteguojamo koko. Pagauni kampà, sere Maksai? Manau, tasai kokas ir yra pagrindinis veikëjas. Niekis, prisikasim ir iki jo! Beje, atvykus á Echà, kokas dingo, todël maistà komanda tiekdavosi ið artimiausios uþeigos... O apskritai narsusis kapitonas Gjata ne kaþin kiek mums tepadëjo! Dirþas dirþu, taèiau Agonas suprato, kad nei belaisviais, nei vergais pasitikëti neverta... Beje, likusá ilgà savo gyvenimà kapitonas ketina praleisti buèiuodamas tau kojas ir krësdamas panaðias kvailystes. Vyrukui atrodo, kad tu iðgelbëjai jo kailá ir sielà, ir jis yra teisus... Na, tai kokià dovanà man atneðei?

Girkis!

– Dar vienà laimingà dirþo savininkà. Jis ketino mane papjauti. Taèiau viskas, kaip matote, gerai baigësi. Lig ðiol nesuprantu, kà að tada padariau! Pamaèiau, kad á mane sminga peilis, iðnykau, o paskui vël atsiradau. Sveikas ir gyvas...

– Þinau! – ðyptelëjo Dþufinas. – Puikiai susidorojai! Bet visa kita – klaiku.

Elgeisi kaip vaikëzas, sere Maksai! Ir tau negëda?

– Ne-a... Kad kvailas – teisybë, taèiau visada save tuo átarinëjau, kà èia slëpti...

Prisiminiau, kaip besimaivydamas iðgàsdinau barzdylà, ir nenorom nusiðypsojau.

– Melifarui bûtø patikæ, tiesa?

– Tiesa, – prajuko Dþufinas. – Bet kaip tu já sekei! Tikras koðmaras: vyrukas perprato tave jau po poros sekundþiø ir ið baimës movë á pirmà pasitaikiusià vietà, kur daugiau þmoniø. Bijau, kad iðmokyti tave sekimo meno bus në kiek ne lengviau, negu padaryti padoriu virëju. Lengviau bûtø paversti tave nematomu...

– Dþufinai, ar jûs visà laikà mane stebëjot? – paklausiau bûgštaudamas.

– Gal neturiu kà veikti! Að, turëtum þinot, dar ir dirbau. Ðalia buvau tik tada, kai pakvipo krauju. Norëjau padëti, bet tu ir pats kaþkaip iðsisukai... Ásiminei, kaip tai daroma?

– Turbût ðaipotës? Að apskritai nieko nesupratau!

– Ðtai. Tai visø talentingø þmoniø nelaimë. Pirmiau padarot, o paskui mëginat susigaudyti: kaip man taip nuskilo! Mes, þemës kirminai, kur kas patikimesni...

Gerai, imkimës tavo laimikio.

– Iðleisti? – suskatau að.

– Palauk, nedega... Pirmiau papasakok, kaip tas nevykæs gyvos mësos 297

pjaustinëtojas atrodo. Að stebëjau tave, ne já...

Iðsamiai nupasakojau savo vaikðtyniø po Pasimatymø kvartalà partnerio iðvaizdà. Kol graþbyliavau, kartûs prisiminimai vël sugnybo ðirdá. Nutilau ir bukai ásistebeilijau á grindis...

– Puiku, Maksai! – Á mano pasauliná sielvartà Dþufinas demonstratyviai nekreipë dëmesio. – Ar þinai, kà pagavai? Ogi patá „Krioðenos“ ðeimininkà, ponà Agonà! Tavo garsioji sëkmë perspjauna bet kokius amuletus.

– Tai jau... – niûriai numykiau. – Galit susmulkinti mane á gabalëlius ir iðdalyti kenèiantiesiems, neprieðtarauju... O kà man su juo daryti? Pasilikti sau, kad primintø stebuklingà naktá?

– Visai neprasta mintis. Átariu, kad ponas Agonas ir yra ðitos bjaurios idiotiðkø dirþø paslapties raktas... Todël greta kitø draudimø, kuriuos áteigë jam dirþo ðeimininkas, veikiausiai yra draudimas bendrauti su valdþia. Atsidûræs Name prie Tilto, jis kaipmat nusibaigs. Mes tiesiog nesuspësime jo iðgelbëti.

– O jeigu padarytume kaip vakar? – pasiûliau að. – Pasidalyèiau su juo skausmu, gal ir liktø gyvas!

– Ar tikrai esi pasirengæs? Nepatarèiau.

Að tik gûþtelëjau peèiais: – O kà daryti? Be to, dar niekada nebuvau toks narsus kaip ðiandien.

Naudokitës proga!

– Tik ðito man trûktø, – suniurzgë ðefas. – Pribaigti tave gelbstint doràjá tolimøjø Pietø sûnø. Ne, ðiandien bûsim protingesni. Nuvaþiuosime á Jafachà.

Septynlapio moteriðkës kà nors sugalvos, juoba darome paslaugà jø bosui...

– Magistrui Nuflinui?.. Oi, Dþufinai, palaukit, argi Septynlapio ordine yra moterø?

– O kodël neturëtø bûti? – nustebo Dþufinas. – Jø ten netgi daugiau nei vyrø.

Taip buvo ir visuose kituose ordinuose... Neþinojai?

– Ið kur galëèiau þinoti? Niekad nesu jø matæs... O visi didieji magistrai, apie kuriuos girdëjau, – vyrai.

– Taip, þinoma... Matai, moterys kaþkodël linkusios likti šešëlyje. Ástojusios á ordinà, jos taip grieþtai atsiriboja nuo pasaulio, kad su jomis beveik neámanoma susitikti. Tarp jø daþnai pasitaiko labai galingø asmenybiø, bet lig ðiol në vienos nepavyko ákalbëti, kad uþimtø koká svarbesná postà. Jø poþiûriu, tai atitraukia dëmesá nuo „esminiø dalykø“. Tam tikra prasme jos visiðkai teisios... Kà gi, vaþiuojam, pats pamatysi!

– O kuo èia dëtas magistras Nuflinas? – paklausiau sësdamasis prie amobilerio vairalazdës. – Sakët, jog darome jam paslaugà...

– Kur tavo iðgirtoji intuicija? Pats pagalvok. Vyriokas, tapæs to máslingo dirþo belaisviu, pavagia Spindulingojo Septynlapio kopijà, kuri tëra dailus suvenyras...

Dabar Eche vël pasirodo þmonës su tokiais pat dirþais. Kaip manai, ko jiems galëtø reikëti?

– Magistro Nuflino tikrojo amuleto?

298

– Na, pagaliau! Susivokei, sveikinu!

– Ir ko jie tikisi: nuðvilpti tà þaisliukà ið Jafacho?

– O tu pagalvok, Maksai! Labai paprasta: jeigu jiems pavyktø apjuosti tokiu dirþu Nuflinà, jis pats atiduotø viskà, ko jie uþsimanytø.

– Bet tai neámanoma! Negi jie tikisi ápiršti tà bjaurastá paèiam didþiajam magistrui?

– Na, tiesiai jam gal ir nepavyktø. Taèiau në nereikia. Septynlapio ordine tiek þmoniø... Be to, Eche yra nemaþai vietø, kurias su Jafachu jungia slapti koridoriai.

Kad ir mûsiðkis Namas prie Tilto. Pakaktø apjuosti dirþu bet kurá mûsø kurjerá, ir jis nusigautø á patá pragarà ir atbogintø ne tik Spindulingàjá Septynlapá, bet visà tuntà tamsiøjø magistrø... Þinoma, jeigu pasisektø, taèiau þmonëms kartais sekasi! Þodþiu, vyrukas, kuriam uþteko proto sumeistrauti dirþus, galëtø prasukti ir toká reikaliukà.

Tarkime, að tikrai galëèiau!

– Tai jûs!

– Tarp maiðtingø magistrø pasitaikë ir galvotesniø uþ mane... Vienintelis dalykas, kuriam jiems visada pristigdavo proto – kritiðkai ávertinti kvailus prietarus...

– Ar manote, kad viskam diriguoja kaþkoks maiðtaujantis magistras?

– Þinoma. Pats pagalvok, kam kitam galëtø parûpti tas nuodëmingas amuletas?

Nebent juvelyrui, taèiau pasaulyje yra kur kas brangesniø daiktø... Ar tau neatrodo, Maksai, kad jau atvykom?

– Vaje, net nepastebëjau... Taèiau dabar ne rytas ir ne vakaras. Kaip pakliûsime á Jafachà?

– Per Slaptàsias duris. Pas Septynlapio moteriðkes kitu keliu në neásigausi.

Dþufinas iðlipo ið amobilerio, að pasekiau juo. Ðefas susimàstæs patraukë palei aukðtà tamsià sienà, pagaliau sustojo ir ryþtingai pliaukðtelëjo delnu per ðiek tiek iðsikiðusá þalsvà akmená.

– Nagi, vyruti, neatsilik. Geriau uþsimerk, patausok nervus!

Ir net nedirstelëjæs á mane ðefas pradëjo nirti á sienà.

Svarstyti nebuvo kada, paklusniai uþsimerkæs roviausi ið paskos. Nujausdami smûgá raumenys instinktyviai ásitempë. Bet jokio smûgio nebuvo: akimirksnis, ir seras Dþufinas jau laikë sugriebæs nelengvai kovai su kliûtimi pasirengusá mano kûnà.

– Kur taip susirengei, Maksai? – linksmai paklausë jis. – Jau viskas, jei netiki, atmerk akis!

Apsidairiau. Mudu stovëjome tankiame seno apleisto sodo atvaðyne.

– Gera diena, Dþufinai! Kaip tave dar þemë neðioja, senas lapine?

Skambus, þvalus balsas pasigirdo man uþ nugaros. Krûptelëjau ir atsigræþiau.

Balso ðeimininkë buvo pavyzdinis idealios moèiutës egzempliorius: nedidukë, apvalutë, visiðkai þila ledi, kuriai ðypsantis skruostuose atsirasdavo þavios duobutës.

– Koks dailus berniukas, Dþufinai! – Ji apþiûrinëjo mane su neslepiama 299

simpatija. – Tu esi seras Maksas, mielasis? Sveikas atvykæs!

Senutë apkabino mane netikëtai ðvelniai. Ir aš pasijutau tarsi po ilgo nebuvimo gráþæs namo.

– Maksai, tai ledi Sotofa Hanemer, – praneðë ðefas. – Visø baisiausia bûtybë Visatoje, todël neuþsiþiopsok!

– Ne baisesnë uþ tave, Dþufinai! – nusikvatojo ledi Sotofa. – Eime, ponai! Na ir kebeknæ ásitaisët su tuo Nuflinu... Ak, kad man tik tokios kebeknës! O tau, mielasis, nedelsiant reikia pavalgyti! – Paskutinë replika buvo skirta man.

– Puiki mintis, – flegmatiðkai atsiðaukë Dþufinas.

– Taip, kà jau kà, bet uþkrimsti tu visada pasirengæs, paþástu kaip nuluptà! Uþ tai ir myliu! O kur dingai pastaruoju metu? Visai manæs nebelankai. Gal manai, man su tavimi nuobodu? Tai ðtai kà að tau pasakysiu: esi teisus, senas bambekli. Bet ðirdþiai neásakysi: ji tavimi visada dþiaugiasi. O ðirdá reikia lepinti...

Rodydama kelià ledi Sotofa vikriai trepeno priekyje, bet nuolat græþiojosi ir kiekvienà replikà pabrëþdavo komiðka grimasële. Maþos jos rankelës be perstojo mostagavo, lochis plaikstësi vëjyje, duobutës skruostuose darësi vis ryðkesnës. Kad ir kaip stengiausi, nieku gyvu negalëjau patikëti jos galybe...

Pagaliau pasiekëme jaukø sodo paviljonà, kuris ir buvo ledi Sotofos darbo kabinetas. Ten mus pasitiko kita miela ledi, jaunesnë. Metams bëgant, ji turëtø tapti tikslia savo kolegës kopija: ðvelnø apvalumà ir þavingàsias duobutes skruostuose jau buvo perëmusi.

– Oi, Sotofa, amþinai tu vedþiojiesi vyriðkius! Jau galëtum paliauti!

Naujosios mûsø paþástamos juokas skambëjo lyg varpelis.

– Ir vedþiosiuosi, Reniva! Juk mudvi susitarëm: að atsivedu vyriðkius, o tu juos maitini. O dabar ðkac á virtuvæ! Tie kvaili berniûkðèiai, kuriuos vadiname virëjais, taip skaniai kaip tu vis tiek nepagamins.

– Negi reikia skaniai? – kilstelëjo antakius ledi Reniva. – O að maniau, vyrams tas pats, kà valgo, kad tik gautø... Gerai jau, gerai, pavalgydinsiu tavo gerbëjus, bet lieki skolinga!

Ji dingo uþ pertvaros ir mes likom trise.

– Na, sere Maksai, iðsigandai? – sukikeno ledi Sotofa. – Manai, tas pamiðëlis Dþufinas atsitempë tave pas tokias pat pamiðusias senas viðtas? Gali nesakyt, ið akiø matau, kad taip pagalvojai... Nagi, duok ðen savo kumðtelá! Duokð duokð, nebijok.

Sumiðæs þvilgtelëjau á Dþufinà. Jis nutaisë baisià grimasà ir energingai sulinkèiojo. Iðtiesiau Sotofai suprakaitavusià kairæ rankà, kurioje jau bemaþ tuzinà valandø kankinosi ponas Agonas, nelemtas Taðero pirklys. Linksmoji senutë atsargiai paglostë man pirðtus, šiek tiek luktelëjo, pasiraukë, tada vël nusiðypsojo parodydama nuostabiàsias duobutes: – Kaip dukart du! Dþufinai, nejaugi pats negalëjai susidoroti?

– Þinai, kad negalëjau! – burbtelëjo Slaptosios paieðkos Garbusis Virðininkas. – Tik tau viskas dukart du...

Ledi Sotofa priekaiðtingai palingavo galva ir staiga smarkiai mygtelëjo man 300

rieðà. Ið netikëtumo ir skausmo sustugau ir atgniauþiau pirðtus. Vargðo pirklio kûnas ðlumðtelëjo ant kilimo, o ledi Sotofa pergalingai papurtë nuostabø perlamutriná dirþà, kuris neþinia kaip atsidûrë jos rankose.

– Ðtai taip, Dþufinai! Dabar, ko gera, gailiesi, kad gamta apdovanojo tave tuo barðkaliuku, kuriuo jûs visi taip didþiuojatës?

– Maþumà perdedi, neprilygstamoji! – suniurnëjo ðis. – Atsargai turiu vienà kità triukà, kurio tu dar nemoki!

– Labai man reikia! – vyptelëjo Sotofa. – Tavo triukø ant duonos neuþsitepsi.

– Ir atsigræþë á mane: – Tau patiko, mielasis?

Apstulbæs linktelëjau ir ásistebeilijau á buvusá savo kaliná.

– Ledi Sotofa, ar jis gyvas?

Ji lengvabûdiðkai numojo ranka: – O kur jis dësis? Galiu priversti já atsipeikëti nors dabar, bet verèiau padarysiu tai prieð jums iðeinant. Nes maitinti ðito pusgalvio neketinu, o jeigu jis varvins seilæ, kai mes valgysime, bus negraþu, tiesa?

Po pietø, kurie paveikë mane lyg arkliðka trankvilizatoriø dozë, ledi Sotofa palinko prie beþadþio pirklio Agono kûno.

– Kiek dar drybsosi, dykûne?! – grësmingai riktelëjo ji svetimu, spigiu balsu.

Nelaimingasis krustelëjo.

– Ðità paslaptá, Dþufinai, galiu tau padovanoti! – nusiðypsojo Sotofa. – Akimirksniu atgaivinsi kiekvienà þmogø riktelëjes jam á ausá frazæ, nuo kurios jis áprato prabusti vaikystëje. O ðio pono mamytë valdyti emocijø tikrai nemokëjo – lygiai kaip maniðkë! Prisimeni mano mamytæ, Dþufinai? Ðviesios jai ramybës!

Manau, kad bendraudami su ja buvom priversti tapti tokiais gerais burtininkais: juk turëjom kaip nors gelbëti kailius... Pasiimkit savo nudryþëlá, berniukai, ir neðdinkitës!

Jûsø laukia darbas, manæs laukia darbas... Gero su saiku!

Iðgelbëtà ir jau pradedantá atsitokëti pirklá mudu ágrûdome á amobilerá. Visa, kà patyriau, mane taip pritrenkë, kad nieko net neklausinëjau.

– Ir kaip tau patiko tas gamtos stebuklas?

Net neátariau, kad Dþufino balsas galëtø bûti toks ðvelnus!

– Oi... Fantazija neišneša, kaip atrodo visos kitos!

– Na, visos kitos ne tokios áspûdingos. Sotofa – geriausia ið geriausiø! Net magistras Nuflinas jos privengia... Ar mano autoritetas tavo akyse jau smuktelëjo?

– Jau kad pasakysit... Bet ji iðties neátikëtina!

– Ar supratai, kad Sotofa – mano tëvynainë? – ðyptelëjo Dþufinas. – Ir geriausia mano bièiulë ðiuose kraðtuose, nors matomës retokai ir daþniausiai – tik reikalø prispirti... O prieð gerus penkis ðimtelius metø mudu iðgyvenome neátikëtinai audringà romanà... Ketario gyventojai soèiai prisijuokdavo, kai eiliná kartà mudviem susipykus areðtuodavau jà „ástatymo vardu“ ir per visà miestà vesdavau á Namà prie Kelio! Taip vadinosi tenykðtë Tvarkos valdyba... Prieð penkis ðimtus metø, ásivaizduoji?.. O paskiau Sotofa ásikalë galvon, jog turi ástoti á koká 301

nors ordinà, ir iðmovë sostinën. Ðitas jos akibrokðtas mane sukrëtë. Taèiau ateitis parodë, kad merguþëlë buvo visiðkai teisi: jos vieta ir yra ordine. Ádëmiai pasiþiûrëjau á Dþufinà.

– Jûs man apie tai specialiai pasakojat?

– Þinoma, specialiai. Juk turi þinoti, kodël ji taip nepagarbiai su manimi elgiasi, – pamerkë ðefas. – Nes dar pamanysi, kad kiekviena per tris ðimtus perkopusi ledi gali vynioti mane aplink pirðtà...

Name prie Tilto mus pasitiko Melifaras.

– Dþufinai, – gedulingai suðnibþdëjo jis, – að nieko nesuprantu. Melamori uþsirakino mano kabinete, o manæs neásileidþia... Ir, atrodo, ji verkia.

– Tegul paverkia! – leido ðefas. – Kodël geram þmogui nepaverkt, jeigu norisi?

Viskas susitvarkys, vyruti, tik nelásk su savo uþuojauta: nudës vietoje, o að tavæs negelbësiu, nes bûsiu labai uþsiëmæs... Surask Lonli-Loklá, tegul viskà meta ir èia laukia. Ir pats neiðeik. O Melamori perduok: po pusvalandþio visi taip dirbsim, kad skiedros lakstys. Jeigu nori dalyvauti, tegul susiima. Eime, sere Maksai!

Neleidæs man atsikvoðëti, Dþufinas griebë uþ paþastø nelaimingàjá pirklá Agonà ir ávilko á kabinetà. Sutrikæs nucimpinau ákandin.

– Klausyk, Maksai! – sodindamas mûsø belaisvá á krëslà belste iðbeldë Dþufinas. – Nesu linkæs kiðtis á svetimus reikalus, bet kartais tenka. Dabar – kaip tik toks atvejis. Nesumanyk ko nors imtis, bus tik blogiau. Ledi Melamori jauèiasi taip pat sumautai kaip ir tu. Gal net blogiau uþ tave. Bet dël ðio ryto ji ið pat pradþiø neturëjo jokiø iliuzijø. Ji kai kà þino, ko neþinai tu. Pavyzdþiui, kas nutinka þmonëms, surizikavusiems paþeisti tradicijà ir apgauti likimà. Garsiai kalbëti apie tai nepriimta, nes tokie dalykai visiems þinomi tarsi savaime. Iðskyrus tave ir kitus atvykëlius...

– Taèiau kà?! Kà visi þino? – subaubiau að.

– Matai, jei meiluþiai paþeidþia draudimà susitikinëti, vienas jø neiðvengiamai mirðta. O kuris – ið anksto neþinoma. Bet galëèiau laþintis, kad tas nelaimingasis bûtum ne tu, nes... beje, nesvarbu! Patikëk mano þodþiu: tau sekasi labiau nei Melamori. Taip jau yra.

– Pirmà kartà girdþiu, – burbtelëjau. – Ir, atleiskite, negaliu patikëti. Kaþkokia pigi meilës mistika...

– Visas tavo gyvenimas nuo tam tikro laiko – pigi, tavo þodþiais, mistika. Meilës ir ne vien jos... Ir kodël turëèiau tau meluoti? Juk mudu, ðlovë magistrams, susitikome ne Pasimatymø kvartale.

– Teisybë, – kreivai ðyptelëjau. – Bet man visa tai labai nepatinka. Maniau, kad ledi tik labai prietaringa, lyg kokia laukinukë. Tikëjausi, kada nors pavyks jà perkalbëti...

– Jeigu pasistengsi, pavyks. Bet nepatariu. Ar tau neatrodo, kad „ne mano mergina“ skamba kur kas maloniau nei „mirusi mergina“? Graþi draugystë, palyginti su aistra, turi savø privalumø, ir tuo judu dar ásitikinsite... Šia tema viskas, 302

dabar – prie darbo!

Apkvaitæs þiûrëjau á Dþufinà. O jis nesmagiai gûþtelëjo peèiais tarsi sakytø, kad gamtos dësniai jam, deja, nepavaldûs.

– Tikiuosi, neðoksi manæs smaugti, jei ðitam nelaimingam þmogënui duosiu kelis laðus tavo brangiojo balzamo? – nerûpestingai paklausë jis.

– Neðoksiu... jeigu klius ir man. Tikrai esu gerokai nusivaræs!

– Gerai, veltëdi! Kodël lig ðiol nenusiperki butelaièio? Juk sakiau...

– Esu taupus, negi neaiðku?

Seras Dþufinas Chali su palengvëjimu nusijuokë. Atrodo, pradëjau atsipeikëti. Þinia, kad mano skausmas sàþiningai padalytas perpus, sugràþino man gyvybæ.

Panašiai vakar nutiko kapitonui Gjatai... Be to, man buvo leista suprasti, jog esu ne „atstumtas vyriðkis“ ið aðaringo romano, o þmogus, priverstas paklusti savo likimui.

Tai labai skausminga, taèiau nepalyginamai natûraliau...

Kai mûsø belaisvis gurkštelëjo Kacharo balzamo, jam palengva gráþo màstymo dovana. O kai susizgribo, kad nebeturi dirþo, pamëgino iðbuèiuoti mudviem kojas, taèiau pritarimo nesulaukë.

– Verèiau judink lieþuvá, ir mikliau! – suniurnëjo Dþufinas. – Pirmiausia, kas tau uþkorë ðità groþybæ?

– Chroperis Moa, sere, jis ið mûsø kraðtø...

– Pakaks! – Dþufinas pasisuko á mane: – Pats Lojanèiosios Þuvies ordino didysis magistras. Ordiniûkðtis buvo ðiaip sau, apsusæs, taèiau tas vyrukas pasiþymëjo lakia vaizduote...

Dþufinas vël ásmeigë akis á pirklá. Šis nejuèia susigûþë. Puikiai já supratau: Dþufino ðvininiø þvilgsniø kolekcijoje esama iðties klaikiø egzemplioriø.

– Ko jis ið tavæs reikalavo, Agonai?

– Vieno daiktelio. Jis norëjo pavogt kaþkoká „Didájá Talismanà“, në pats gerai neþinau... Mano uþduotis buvo menkutë: ábrukti dirþus reikiamiems þmonëms. Tada Chroperis pats jiems siøsdavo ðauksmà arba susitikdavo akis á aká ir praneðdavo, kà jie turi daryti...

– Nuostabu. Ir kam tu ábrukai dirþus per ðá apsilankymà?

– Niekam. Ðá kartà Chroperis atplaukë su manimi. Atrodo, suprato, kad be jo ásikiðimo naudos nebus. Að dariau viskà, kaip jis liepdavo, bet... Didþiausias mano laimikis buvo tas vaikëzas Apatis, bet ir jis sumedþiojo tik nieko vertà kopijà. Po ðitos nesëkmës Chroperis iðtisus metus nirðo, dar metus galvojo, o paskui mes vël iðplaukëme á Echà, ir jis paþadëjo, kad tai bus paskutinë kelionë, po kurios jis mane iðlaisvins...

– Ir tu galësi atsidëti savo versliukui, ar ne? – vylingai prisimerkë Dþufinas. – Ið tø apjuostø vaikinø iðeina visai neblogi vagys, tiesa? Padarys viskà, kà paliepsi, o, jei kokios, ðeimininko neiðduos... Tau patiko, Agonai, ar ne? Tai kiek sostinës gero iðgabenai á savo saulëtàjá Taðerà?

– Að ne...

303

– Verèiau patylëk, Agonai! Perþiûrëjau visas neiðaiðkintas vagysèiø ið butø bylas, kurios guli ant mûsiðkës Miesto policijos sàþinës. Daugumos ðiø ásimintinø ávykiø datos sutampa su Jungtinei Karalystei palaimingomis laiko atkarpomis, kuomet tavo „Krioðena“ stovëdavo mûsø uoste. Ar tæsti?

Barzdyla sumiðæs nudelbë akis á grindis.

– Matau, kad tæsti nebûtina... Tai ðtai. Dabar papasakosi, kur lindi tavo drauguþis Chroperis. Ir jeigu tai padës já surasti, gali manyti, kad tau sekasi. Susimokësi savo kapitonui, iðsiøsiu tave ið Jungtinës Karalystës be teisës gráþti – ir sudie amþiams! Pagaliau tavo þygdarbiai – ne mano þinybos reikalas... O jeigu nepadës... Kà gi, tuomet vël apjuosiu tave ðituo nuostabiu dirþu, ðituo ádomiu paties magistro Chroperio Moa rankdarbiu. Na, pirkly, ar tau sekasi?

– Að neþinau, kur yra Chroperis, – apimtas panikos sumurmëjo ponas Agonas.

– Jis man nieko nesakë...

– Pagirtinas apdairumas! – sutiko Dþufinas. – Bûtø keista, jeigu jis su tavimi atvirautø... Bet tu dar turi ðansà. Ásivaizduoji, man pakaks, jeigu pasakysi, kur jis buvo vakar. Daugiau në nepraðau!

– Vakar... Po pietø mudu susitikome „Auksiniuose avinuose“, bet neþinau...

– Gerai, kad po pietø, o ne per pietus! – susiraukë Dþufinas. – Vulgari, brangi skylë, pasibaisëtina virtuvë... Kaip tik tokiam perëjûnui kaip Chroperis! Tiek to. Sere Maksai, supakuok mûsø sveèià. Pasiimsim já drauge, gal pravers...

Nesusigaudydamas pasiþiûrëjau á ðefà, tada susivokiau.

– Gerai.

Vienas mostas – ir pirklys atsidûrë áðildytoje vietelëje tarp mano kairës rankos nykðèio ir smiliaus. Man pradëjo atrodyti, kad su ponu Agonu liksime kartu amþinai!

Kabinete pasirodë Melifaras.

– Visi susirinkæ, Dþufinai... Nakties Koðmare, nevalia tiek dirbti, tu á save nepanaðus!

– Ilgiuosi ðvieþio arkliamëðlio, – niûriai pareiðkiau. – Kai kas tai vadina nostalgija...

– A, reikëjo taip ir sakyti! Nes pamaniau, kad þmonelius beþudydamas nusiplûkei... O kà?! Net Lonli-Loklis kartais pavargsta...

– Mëgstamas darbas nevargina, – pamokiau.

Ir nëriau á Bendro darbo salæ, lyg þemyn galva ðokèiau nuo dangoraiþio: greitai, ryþtingai ir negalvodamas apie padarinius.

– Eime, vyruèiai, eime! – uþ mano nugaros skardëjo þvalus Dþufino balsas. – Á „Auksinius avinus“. Ledi Melamori, turëk omenyje: pradedi tu!

– Mielai! – linktelëjo Melamori. Á mane ji stengësi neþiûrëti. Turbût elgësi teisingai. „Taip ir reikia!“ – pasakytø jai maþasis seras Nulas Karifas...

– Prieðininkas rimtas: magistras Chroperis Moa. Girdëjai apie toká?

– A, ið Lojanèiosios Þuvies ordino? Didelio èia daikto!.. – Melamori iðdidþiai 304

patraukë peèiais.

– Kai kurie magø ordinai, netgi nepretendavæ á pirmavimà, turëjo pavojingø paslapèiø! – Seras Lonli-Loklis priekaiðtingai palingavo galvà. – Jums, ledi Melamori, vertëtø to nepamiršti tiek jûsø paèios, tiek bendro reikalo labui...

– Supratai? Neriesk nosies! – reziumavo Dþufinas. – O dabar vaþiuojam. Sere Maksai, marð prie vairalazdës, dabar tavo pakvaiðimas mums á naudà: brangi kiekviena minutë. Tau pasitaikë vienintelë ir nepakartojama proga susyk nugalabyti bemaþ visà Maþàjà slaptosios paieðkos kariuomenæ. Kà Kofa ir Lukfis veiks likæ vieni, gana miglotai ásivaizduoju!

– Kà? Nagi seras Kofa valgys kaip valgæs, o Lukfis tiesiog nieko nepastebës! – prunkðtelëjo Melifaras. – Ir prie subjaurotø mûsø kûnø niekas neiðlies në aðarëlës...

– Tokia katastrofa bûtø skaudi netektis visai Jungtinei Karalystei! – átaigiai pasakë Lonli-Loklis.

Melifaras ið laimës tyliai cyptelëjo, bet balsiai nenusiþvengë.

– Kol jûs virkavote dël savo likimo, mes atvaþiavom, – ðyptelëjau. – Irgi mat, didvyriai! Rangykitës lauk. Pirmyn, ledi Melamori, ir parodyk visiems „Kriuksinèios Katës“ magistrams, ko vertas svaras Bubutos ðûdo nederliaus metais!

Mano tirada sukrëtë mane patá. Dþufinas ir Melifaras susiþvalgë ir suprunkðtë lyg mokinukai. Nejuèia ðyptelëjo net rûðkana Melamori. Seras Lonli-Loklis nuþvelgë mus lyg pasiligojusius, bet mylimus vaikus ir iðlipo ið amobilerio.

O tada Meistrë Persekiotoja nusiavë savo dailius batelius, áëjo uþeigon ir pasisukinëjo po salæ.

– Yra! – riktelëjo ji. – Magistrà aptikti visuomet lengviau. Sere Dþufinai, štai jo pëdsakas. Jis kaþkur netoliese, prisiekiu jûsø nosimi!

– Prisiekinëk savo paèios nosimi, mergyt! Maniðkë man dar pravers.

Seras Dþufinas Chali atrodë lyg þvejys, kuriam uþkibo metrinis upëtakis.

Melamori patraukë pëdsaku. O mes sulipome á amobilerá ir pradëjome laukti jos iðkvietimo. Maþdaug po pusvalandþio man ant peties nusileido Dþufino ranka.

– Uþmirðtøjø Poetø gatvë, Maksai. Þinai, kur ji yra?

– Pirmàkart girdþiu! Negi yra ir tokia?

– Nesamprotauk, o spausk vairalazdæ. Vaþiuok Jafacho pusën, ji ten. Toks menkas skersgatviukas, parodysiu, kur pasukti...

Uþmirðtøjø Poetø gatvë tikrai buvo siaurutis skersgatvis, toks apleistas, kad tarp spalvotø, keistais ornamentais sudëliotø grindinio akmenø þëlë kaþkokia balkðva pavasarinë þolë.

Gatvelëje stovëjo tik vienas namas, uþtai koks! Tikra senovinë pilis, apjuosta aukðta siena, ant kurios dar buvo iðlikæ nebeáskaitomi uþraðai. Prie varteliø, nekantriai trypèiodama basomis kojomis, stovëjo Melamori. Jà buvo apëmæs kaþkoks nevaldomas nervingas linksmumas, kuris nekëlë man pasitikëjimo.

– Jis èia, – pro dantis iðkoðë Meistrë Persekiotoja. – Pajutæs mane, tas þaltys ið pradþiø nusiminë, o paskui visai pametë protà... Be reikalo liepët, Dþufinai, kad jûsø 305

laukèiau! Jau bûèiau já patvarkiusi... Na, að einu, neatsilikit.

– Niekur neisi! – krioktelëjo Dþufinas. – Pirmas eis Lonli-Loklis, tai jo darbas. O tu apskritai geriau pasëdëk amobileryje. Kur tavo iðgirtasis atsargumas, ledi?

– Èia dabar kas?! – pratrûko Melamori. – Pasëdëti?! Kai bemaþ já prigriebiau...

Að privalau eiti pirma!

Ji kalbëjo nekantriai, apimta kaþkokio negero ákvëpimo. Tokios jos niekada nebuvau matæs. Net per didájá mudviejø skandalà, nuo kurio prasidëjo vakarykðtë naktis, jos akiø þaibai gàsdino mane kur kas maþiau. „Ir ko taip plëðaisi, mieloji mano?“ – liûdnai pagalvojau... Ir staiga viskà supratau.

– Èia kalba ne Melamori. Tiksliau, ji pati nesupranta, kà tauðkia... Dþufinai, jis „pagavo“ ir jà! Melamori uþlipo ant Chroperio pëdsako, o jis... Kai suprato, kas vyksta, tarytum timptelëjo savàjá siûlo galà... Aiðkiau pasakyti nemoku. Tam vyrukui atrodo, kad já seka vienas þmogus, ir skuba susikauti. Keista, kad ji apskritai mûsø sulaukë!

Seras Dþufinas skaudþiai suspaudë man petá.

– O juk taip ir yra, tik að... Gerai! Supratai, Melamori? Negi leisi, kad uþ tave spræstø kaþkokio nusususio, seniai pamirðto ordino magistras?! Nagi, eikð!

Melamori apstulbusi pasiþiûrëjo á mus ir papurtë galvà.

– Að negaliu, sere... Að tikrai negaliu! Ir esu ásitikinusi, kad nedelsdami turime eiti vidun, kol jis nepabëgo... Vampyrà jums po antklode, jus teisûs, èia tikrai ne visai mano mintys!.. Ir baisiai nenorëjau jûsø laukti. Jeigu bûtumët atvaþiavæ nors minutæ vëliau...

Lonli-Loklis iðlipo ið amobilerio ir be regimø pastangø pakëlë Melamori ant rankø.

– Ðtai ir viskas, ledi... Dabar jums geriau? – Sutrikusià Melamori jis pasisodino ant peties. – Ponai, o kodël kà tik nupasakoto keistojo efekto mums neaptarus šiek tiek vëliau? – ramiai paklausë tasai nuostabus þmogus.

Mes susiþvalgëme.

– Ið tiesø kodël? – kandþiai perklausë Dþufinas, ir mudu su Melifaru mikliai atplëðëme pasturgalius nuo amobilerio sëdynës. Ðefas pasekë mumis.

– Na, mergyte, ar dabar sutinki luktelëti amobileryje?

– Dabar su viskuo sutinku! – Melamori lyg beþdþionëlë ásikirto Lonli-Lokliui i kaklà. – Að klaikiai bijau aukðèio!.. Bet gal galëèiau eiti su jumis? Garbës þodis, laikysiuosi uþnugaryje! Juk tupëti tame amobileryje – nei ðis nei tas...

– Kà gi, dabar galima... Tik apsiauk. Lipti ant pëdsako tau kol kas nepatartina, o ant kokios ðukës bûtinai uþtaikysi. Þinai, kieno ðis namas? Èia gyvena senasis seras Gartoma Chatelis Minas. Apie netvarkà jo namuose prieð ðimtà metø Eche buvo pasakojamos baisybës, kol toji tema visiems nusibodo... Sere Ðurfai, panëðëk ledi iki amobilerio ir pastatyk ant þemës! Ðtai taip... O dabar èiupk po paþastimi Maksà ir pirmyn, o mes trise jus pasivysim.

306

Seras Lonli-Loklis perleido mane vertinamu þvilgsniu ir galantiðku profesionalaus kroviko judesiu apkabino per liemená.

– Ðurfai, judëjimo problemø man nekyla! – subliuvau. – Dþufinas tik pavartojo vaizdingà posaká...

– Tai tiesa, sere Dþufinai? – mandagiai pasiteiravo Lonli-Loklis.

– Kas?.. O, jûs iðvarysit mane ið proto! Þinoma, sere Ðurfai, nieko panaðaus neturëjau omenyje. Tiesiog eikite kartu. Ðtai tau ir Slaptoji paieðka, Visatos siaubas!

Tikras cirkas...

Ir mudu su Lonli-Lokliu pagaliau áþengëme á kiemà, o paskui ir á tamsø, drëgme trenkiantá didþiulio apleisto namo vestibiulá.

– Ðurfai, kaip mes to vyruko ieðkosim? – mane apëmë panika. – Juk èia ne namas, o visas miestas!

– Taip, namas gana didelis! – rimtai pritarë Lonli-Loklis. – Nesijaudinkite, Maksai! Per toká atstumà net að pajëgsiu aptikti jo pëdsakà. Turiu nemenkà patirtá...

Kol pas mus nedirbo ledi Melamori, kelerius metus buvom priversti apsieiti be Meistro Persekiotojo, nes ðis talentas – itin retas ir rasti tinkamà þmogø labai sunku... Ankstesná mûsø Meistrà Persekiotojà serà Totochatà Ðlomà nusinešë mirtis, kurios aplinkybës labai priminë ðiandienykðtes. Tik jo prieðininkas buvo kur kas rimtesnis: tas ponas turëjo ásitaisæs pirðtines, panaðias á manàsias.

Að ðvilptelëjau, Lonli-Loklis truktelëjo peèiais ir tæsë: – Seras Totochata buvo nepriekaiðtingas Meistras Persekiotojas, bet niekada nepasiþymëjo atsargumu. Þinote, Maksai, dël jo man lig ðiol labai skaudu: á Maþàjà slaptosios paieðkos kariuomenæ mudu ástojom tà paèià dienà ir buvom spëjæ susidraugauti... Suksim kairën, neuþminkite tos ðukës, joks batas jos neatlaikys...

Bûtent todël ir perspëjau ledi Melamori, kad visi ordinai, netgi ne itin galingi, turëjo pavojingø paslapèiø. Jai ið tiesø grësë didelis pavojus... Atgal, tuojau pat!

Baltas Lonli-Loklio lochis lyg vaiduoklis driuoktelëjo á tamsà. Jo ðvytinti deðinë, neðanti ne mirtá, o stingulá, akimirkà apðvietë senio veidà. Tada vël uþgulë tamsa.

Priëjæs artyn iðvydau raukðlëtà, tamsiaveidá seniokà aptrintu lochiu. Jo kûnas këksojo ant grindø nenatûralia poza: rankos buvo pakeltos virð galvos, kojos sulenktos per kelius. Taip galëtø atrodyti nuversta statula, o ne gyvas, tegul netgi sàmonës netekæs þmogus.

– Tai èia didysis magistras?

Lonli-Loklis papurtë galvà: – Ne, Maksai. Èia namø ðeimininkas seras Gartoma Chatelis Minas.

Matote, juosi toká pat dirþà... Seras Chroperis, pasiøsdamas á pasalà paðaliná þmogø, pasielgë labai protingai. Bûdamas arti tikslo Meistras Persekiotojas nebekreipia dëmesio á niekà kita – jie jau tokie! Todël ledi Melamori negalima buvo eiti vienai: tai leistina tik medþiojant paprastus miestelënus, taèiau, mano poþiûriu, taip pat nepageidautina...

– Kà jis galëjo padaryti, toks senis? Neatrodo, kad bûtø didis karys!

307

– Niekada, mano drauge, nespræskite paskubomis! Jeigu þmogus kaþkada iðmoko ðaudyti ið babumo timpos, ágûdþiø jis niekad nepraras. O ðûvis á galvà gali bûti mirtinas net Meistrui Persekiotojui... Paþiûrëkit, kà jis turi rankose.

Galutinai apkvaitau. Melamori galëjo þûti nuo ðûvio ið kaþin kokios primityvios timpos ðlykðèiame, ðiukðliname koridoriuje – negirdëta! Trauk jà magistrai, tà sopanèià mano ðirdá, tegul Melamori daro, kà nori, tegul netgi iðteka kaip daugybë buvusiø mano drauguþiø, bet ji turi gyventi! Nesiimu spræsti, ar graþi draugystë yra pranaðesnë uþ aistrà, nors taip tvirtina pats Dþufinas, taèiau graþi draugystë ir apskritai bet kas, be jokios abejonës, yra pranašiau uþ mirtá!

– Ðurfai, eikim ið èia, – suðvokðèiau að. – Nudobkime tà Chroperá, ir balius baigtas!

Lonli-Loklis nepareiðkë prieðtaraujàs ir mudu patraukëme toliau. Paklaidþiojæ apðnerkðtais koridoriais ir staèiais laiptais atsidûrëme rûsyje.

– Bûkit man uþ nugaros, Maksai! – neleidþianèiu prieðtarauti balsu papraðë Lonli-Loklis. – Ði diena nëra ið ramiøjø, pernelyg daug netikëtumø. Jis kaþkur èia, todël...

Balta ðviesa spinduliuojanèios mirtinos Lonli-Loklio rankos braiþë tamsoje keisèiausius ornamentus.

– Ðurfai, kà jûs darote?

– Uþuot ieðkojus aukos, verèiau priversti jà pasirodyti... Negi manot, kad moku tik þudyti? Mano profesijos þmogus turi bûti kur kas universalesnis. Þiûrëkit, ðtai ir jis. Ðis uþkeikimas veikia nepriekaiðtingai. Bent jau tada, kai susiduriame su þmonëmis... Ðtai taip!

Pastaràjá ðûksná palydëjo ryðkus plykstelëjimas. Supratau, kad seras Chroperis Moa, Lojanèiosios Þuvies ordino didysis magistras, apleido gyvøjø pasaulá ir uþëmë garbingà vietà naujausiø Slaptosios paieðkos pergaliø sàraðe...

– Ðtai ir viskas! – Lonli-Loklis uþsimovë savo pirðtines. – Darbo pabaiga visada paprastesnë negu pradþia, ar jûs, Maksai, niekada apie tai nepagalvojot?

– Ne... Bet paþadu bûtinai pagalvoti!

– Seras Ðurfas ir vël pranoko pats save! – mums uþ nugarø pasigirdo patenkintas Dþufino balsas. – Apgailestauju, vyruèiai, kad uþgaiðom! Pasinaudojau proga ir prie to seno nevalos kûno atskaièiau ledi Melamori paskaità...

– Juk sakiau, kad praþiopsosim patá ádomumà! – ið tamsos pasigirdo nusiminæs Melamori balsas. – Visi jau nudaigoti, kaip apmaudu...

– Patá ádomumà? – Dþufino antakiai ðoktelëjo virðun. – Nieko sau ádomybës...

Ar þinote, meldþiamieji, kas yra ðiame rûsyje?

– Aiðku! – durø angoje iðniro Melifaro fizionomija. – Èia yra slaptas tunelis á Jafachà, nes sero Gartomos Chatelio Mino vyresnysis sûnus – gana pasiþymëjæs jaunesnysis magistras, priklausantis Maloningajam ir Vieninteliam Septynlapio ordinui, perduok linkëjimus dëdei Kimai, Melamori... Ar to klausëte, sere?

– Kokie jûs visi gudrûs! – susiraukë Dþufinas. – Net nustebinti nebëra kuo...

308

Sveikinu: ðiànakt didysis magistras Nuflinas miegos ramiai, o tai pasitaiko toli graþu ne kasdien. Gaila, sere Ðurfai, kad tu tà Chroperá uþmuðei...

– Betgi þinote, sere, kad su maiðtaujanèiais magistrais, ávykdþiusiais daugiau kaip tris pasikësinimus nuþudyti, nesvarbu, kokie bûtø rezultatai, privalu taip pasielgti!

– Neimk á galvà, sere Ðurfai! Tu elgeisi teisingai. Tik man labai magëjo suþinoti, kà tasai psichas rengësi daryti su Spindulinguoju Septynlapiu. Mano þiniomis, tuo daikèiuku negali pasinaudoti në viena bûtybë Pasaulyje, iðskyrus magistrà Nuflinà.

O gal vis dëlto?.. Ðioks toks netikrumas, pasigirdæs sero Dþufino Chali balse, bylos baigèiai suteikë ypatingo þavesio. Taèiau mûsø dar laukë gausybë rûpesèiø.

Sugráþæ á Namà prie Tilto, senàjá Chatelá Minà ágrûdome á maþà kambariukà, ið bëdos atstojantá kardomojo ákalinimo kamerà. Nusprendëme, kad gaivinti tà susimovusá ðaulá neverta, kol liesà jo pilvà juosia nelemtasis dirþas: kam mums papildomi rûpesèiai?!

– Eikit visi ilsëtis, – paliepë Dþufinas. – Visi, iðskyrus... Kà pasakysi, sere Maksai, ar turi sveikatos dar šiek tiek paðokinëti?

– Tik leiskit! – pasiðoviau að.

Kailis ðiurpo vien pagalvojus, kad teks eiti namo, kur dabar manæs laukia ne tik Ela su Armstrongu, bet ir saldûs prisiminimai, nuo kuriø darosi kartu... Þvilgtelëjau á Melamori, ji ádëmiai tyrinëjo grindis po savo kojomis. Galimybë eiti ilsëtis aiðkiai nekëlë jai entuziazmo. Jautësi ji tikrai ðuniðkai, në kiek ne geriau uþ mane, juk ne að vienas ðiànakt radau tai, ko taip ilgai ieðkojau... Anksèiau ar vëliau jai teks pasirûpinti, kad gyvenimas taptø bent pakenèiamas, todël tegul tai ávyksta anksèiau! Ir padariau, kas pirmiausia ðovë á galvà – pasiunèiau ðauksmà Melifarui: „Jeigu dabar jos nepalydësi, bûsi tikras kvëða!“ Ið nuostabos Melifaras vos neapvirto su visu krëslu ir ásmeigë á mane akis. „Daryk, kas sakoma!“ „Kas tau, Nakties Koðmare? Maniau, kad jûs, bekraðèiø lygumø gyventojai, esat pavydûs kaip...“ „O að – pamiðæs bekraðèiø lygumø gyventojas, todël... Baik pliurpæs, Devintasis „Enciklopedijos“ Tome! Dedu ragelá!“ Gelbëjausi bëgdamas ir uþsidariau mudviejø su Dþufinu kabinete. Nes tikrai esu pavydus kaip... Tik ádomu bûtø þinoti, kaip kas?!

Po keliø minuèiø kabinete pasirodë seras Dþufinas Chali.

– Maksai, ar tu ásitikinæs, kad iðtversi dar vienà naktá? Tavo pagalba man nëra labai bûtina... Tik iðleisk artimiausià savo draugà. Pajëgsi be jo iðsiversti?

– Koká draugà?.. Ak, nuodëmingieji magistrai, visai pamirðau!

Mane suëmë juokas: taip pripratau neðiotis maþuèiukà pirklá Agonà, kad visai lioviausi kreipæs á já dëmesá.

309

– Jums jo reikia dabar pat?

– Ne, jeigu neskubi, galim valandþiukæ luktelët... Ledi Sotofa paþadëjo atvaþiuoti po poros valandø. Man reikia, kad Agonas pasiøstø ðauksmà savo belaisviams, visiems dirþais apjuostiems nelaimëliams. Jie rinksis á Namà prie Tilto, o ledi Sotofa nujuos jø dirþus. Juk matei: jai tai vieni niekai...

– Tuomet tikrai niekur neisiu. Ledi Sotofa – geriausia ið visø moterø! Ar jums taip neatrodo?

– Neþinau neþinau... Visai galimas dalykas – numykë seras Dþufinas. – Tiek to, sere Maksai, tuoj mums atneð vakarienæ, o savo bièiulá iðleisi ðiek tiek vëliau...

Juk netrokðti gráþti namo, tiesa?

– Pats þinot, kad netrokðtu, – patraukiau peèiais.

– Puiku, vadinasi, að ne vienas paryèiais numirsiu ið nuovargio... Tik þinok: net numylëtasis Kacharo balzamas padës tau tik dvi tris dienas. Gal keturias. Ar neðovë mintis, kad paprasèiau ir netgi praktiðkiau bûtø pakeisti butà, o ne limpanèiomis akimis slankioti po Valdybà?..

– Neðovë... Að visiškas mulkis, ar ne?

– Kartais bûni, – ðyptelëjo Dþufinas. – Nori likti Senamiestyje ar persikelsi á Naujamiestá? Pastaruoju atveju turëtum galimybæ kasdien demonstruoti patá didþiausià savo talentà. Turiu galvoje amobileriø dauþymà.

– Kad jau keisti, tai viskà iðkart! Persikelsiu á Naujamiestá. Viena miela ledi ten atidarë uþeigà. Kaþkada man uþteko proto duoti jai toká pat patarimà, koká dabar iðgirdau ið jûsø. Keista: kai reikia þmoniðkai patarti sau paèiam – ðnipðtas, o kitiems – visada praðom... Beje, jûs mane ðmeiþiat: kol kas nesudauþiau në vieno amobilerio.

– Nesudauþei, tai dar sudauþysi... Þodþiu, ðe raktà ir ásimink adresà: Geltonøjø Akmenø gatvë, aðtuonioliktas namas. Nuoðirdþiai stengiausi paieðkoti ko nors prastesnio, kad tau bûtø jauku...

– Mane grauþia klaiki nuojauta, kad ten rasiu ne maþiau kaip deðimt baseinø!

– Tik aðtuonis. Þinoma, bûna jø ir maþiau, netgi prabangiuose Naujamiesèio namuose, taèiau kai kuriuos principus man labai sunku paminti!

– Uþ tokias paslaugas, pasak didþiojo magistro Nuflino, geriau padëkoti iðsyk, kad paskui netektø nagø grauþti... – Pagaliau suvokiau, kà dël manæs padarë ðefas. – Dþufinai, jûs mane gelbstite! Norite, pabuèiuosiu jums lochio skvernà? Matau, kad nenorit... Bet kada spëjote taip apsisukti?

– Gryni niekai! O kam skirta begarsë kalba? O kam sutverti Visiðkos tvarkos kanceliarijos jaunesnieji tarnautojai?.. Valgyk, uþuot sukæs galvà dël smulkmenø... Beje, tavo þvërynà ir kitus turtus taip pat gali pergabenti kuris nors kurjeris. Kad ir Urfas: jis pripratæs rûpintis tavo ûkiu.

– Nuodëmingieji magistrai, jûs toks iðmintingas, o að toks kvaiða!.. Bet turbût pasiliksiu ir namà Senøjø Monetø gatvëje. Turiu ten prisisiuvæs pagalvæ, Plyðio tarp Pasauliø kamðalà...

310

Dþufinas prapliupo juoktis. Kà ten juoktis, jis þvengë lyg veislinis erþilas, ilgai ir uþkreèiamai. Iðpûèiau akis: ið kur tokia linksmybë?

– Nesàmonës, Maksai! Maba tik pajuokavo. Jis mëgsta kvailus pokðtus. Tos nuodëmingos pagalvës visai nereikëjo prisiûti. Gali gabentis jà kur tinkamas ir lygiai sëkmingai toliau sau eksperimentuoti: paslaptis – ne po pagalve ir netgi ne joje paèioje... Oi, Maksai, koks tu juokingas!..

– Vadinasi, likau kvailio vietoje?

Maþumëlæ susigëdau. Beje, sero Mabos pokðtas buvo visai nepeiktinas.

– Vis tiek, Dþufinai! Tegul Senøjø Monetø gatvëje vienu negyvenamu namu bus daugiau. Kas þino, gal kada panorësiu ten gráþti?

– Laikas parodys!.. Kà gi, leisk laukan savo belaisvá.

Pirklys Agonas, apdujæs nuo já iðtikusiø metamorfoziø, nedelsdamas pasiuntë ðauksmà savo nelaimës draugams, o tada buvo nuvestas á kardomojo ákalinimo kamerà.

Ið nuovargio nuleidau galvà ant stalo. Visi mes buvom nelaimës draugai: tie dabiðiai su spindinèiais dirþais, sostinës virëjai, besipuikuojantys Ocholo auskarais ausyse, mudu su Melamori, kiti Pasimatymø kvartalo lankytojai... ir nesuskaièiuojami visø Pasauliø gyventojai, tvirtai supanèioti uþkeikimø, pareigø ir paties likimo...

– Viskas ne taip baisu, mielasis! – Ledi Sotofos balsas iðtraukë mane ið tamsaus negudrios filosofijos liûno á nuostabø pasaulá, kur jau laukë ðvieþia kamra ir išganingas nakties darbas.

Nusiðypsojau.

– Vos pasitaiko sutikti gerà þmogø, iðkart paaiðkëja, kad mëgstamiausias jo pomëgis – skaityti mano mintis!

– Labai èia man reikia, Maksai! – numojo ranka senoji ledi. – Tiesiog tavo fizionomija buvo neátikëtinai protinga ir melancholiðka, lygiai kaip visø berniokø, màstanèiø apie juokingus savo rûpesèius!.. Na, kur tie jûsø nelaimëliai?

– Atvaþiavai beveik valanda anksèiau, nei buvai þadëjusi, – patikslino Dþufinas. – Todël nerûstauk, teks palûkëti!

– Oi, kokia prabanga! Net neprisimenu, kada paskutinákart man pavyko visà valandà nieko neveikti.

– Valandos nesitikëk. Manau, jie tuoj pat pradës rinktis... O ðtai ir pirmasis, deja!

Pirmasis pasirodë esàs tas pats vyrukas, kurá mudu su Kofa pastebëjom „Iraðio herbe“, paèioje ðios istorijos pradþioje. Ir pasitaikyk tu man!

Lengvos ledi Sotofos rankos darë stebuklus áprastai, ramiai ir kasdieniðkai. O jos burna në valandëlæ neuþsièiaupë: ji suspëdavo ir atlaidþiai paguosti kiekvienà pacientà, ir drauge su mumis já padantinëti. Tada laimingi dirþø belaisviai praneðdavo, kur prireikus artimiausià tuzinà dienø juos bus galima rasti. Kuruðas, nepatenkintas uþgriuvusiø nuobodþiø darbø gausybe, bambëjo, bet informacijà vis dëlto 311

apdorodavo. Paukðèiui tiesiog nebeliko kas daryti: turëdamas tokià fenomenalià atmintá, kad ir kaip norëtø, jis negalëjo nieko pamirðti!

– Tikiuosi, nemalonumø su teisëtvarka jie neturës? – pasidomëjau að.

– Þinoma, ne, – patikino Dþufinas. – Negi galima teisti pasirinkimo neturëjusá þmogø? Kaip tau ir á galvà ðovë?! Vienintelis kandidatas susilaukti nemalonumø – tavo bièiulis Agonas, nes kai kuriø neteisëtø veiksmø jis ëmësi savo iniciatyva... Bet tegul neðdinasi á savo saulëtàjá Taðerà! Reikia man jo kaip rakðties uþpakalyje... Ak, tiesa, Sotofa, mes turime dar vienà graþuolëlá! Jis tau labai patiks, paþadu. Eime!

Ir neilgai trukus ant kabineto slenksèio iðdygo nesusigaudantis, þioplai mirksintis senasis ðaulys Chatelis Minas. Pasveikinau save, kad jo pasirodymas nesukëlë man jokiø neigiamø emocijø. Po valandëlës sená paleidome, áteikæ jam ilgà sàraðà firmø, kur galima pasisamdyti kvalifikuotø remontininkø ir valytojø. Tik vilties, kad juo pasinaudos, beveik nebuvo...

Saulëteká pasitikau naujuose namuose. Ela ir Armstrongas dþiugiai miauksëdami driuoksëjo po visus ðeðis kambarius. Sero Dþufino poþiûris á „kuklø bûstà“ gana keistas! Vos apþvelgæs namus, dribau á naujàjá guolá ir uþmigau lyg negyvas. Ðá kartà Melamori man neprisisapnavo. Jokiø þygiø, kad jà susapnuoèiau, nesiëmiau. Kaip ir anksèiau. Tiesiog viena mano gyvenimo dalis visiems laikams nugrimzdo á praeitá.

Saulei leidþiantis mane paþadino sero Kofos ðauksmas: „Laukiu tavæs „Auksiniuose avinuose“! Tikuosi, kelià rasi?“ „Bet Dþufinas sakë, kad ten klaiki virtuvë“, – mieguistai paprieðtaravau. „O tu tik klausyk ir tikëk! Dþufinas – visø atgrasiausias snobas visame Eche...

Kaip ir visi provincialai, pagyvenæ èia vienà kità ðimtmetá. Paþadu, tau patiks. Be to, su manimi ir tavo skolininkas“. „Koks dar skolininkas? Oi, Kofa, leiskit atsibusti!“ „Kapitonas Gjata. Tu iðgelbëjai jam daugiau nei gyvybæ, ir vyrukas rengiasi sàþiningai gràþinti skolà... Tiesà sakant, Maksai, að tau nepavydþiu: kapitono labai rimtas veidas ir ne maþiau rimti ketinimai! Jis pasiryþæs laukti nors tris ðimtus metø, kol galës deramai atsiteisti... Þodþiu, kuo greièiau ateisi, tuo daugiau maisto tau klius. Dedu ragelá!“

312

–G

era diena, Nakties Koðmare! – Melifaro ðypsena netilpo marmûzëje.

– Prasta naktis, Dienos Kliedesy!

Akimirksná Melifaras pritrenktas spoksojo á mane, tada su palengvëjimu linktelëjo: – Supratau! Visai neprastas juokelis! Pats sugalvojai?

– Ne. Lonli-Loklis pamokë.

– Eik tu sau! – dþiugiai nusiþvengë Melifaras.

Mudu sëdëjom „Rajûne Bunboje“. Mano kolega vakarieniavo po sunkios darbo dienos, o að pusryèiavau prieð nemaþiau sunkià darbo naktá. Veikiausiai man teks riogsoti savo kabinete, uosti svaiginanèius pavasario kvapus, pro atvirà langà áþûliai besiverþianèius á valdiðkà patalpà, ir daryti kvëpavimo pratimus, kuriø mane pagaliau iðmokë Lonli-Loklis. Mûsø rûstusis seras Ðurfas tikrai buvo didis ðios srities specialistas...

Pavasario pradþia – ne pats tinkamiausias sezonas suduþusioms ðirdims klijuoti, tad pastaruoju metu nebuvau itin laimingas þmogus. Jeigu Melifaras paþinotø mane ilgiau nei pusmetá, puikiausiai tai suprastø ið tulþingø intonacijø, pasigirstanèiø paprastai tokiuose neskaudþiuose mano juokeliuose...

Nuodëmingieji magistrai, juk tikrai – nepraëjo në pusmetis, kaip atsidûriau Eche!

Apstulbæs palingavau galvà.

– Kas tau? – susidomëjo Melifaras.

– Prisiminiau, kiek laiko tupiu Eche. Skaièiuot nëra ko, o...

– O kiek þmoneliø jau nudaigojai! – pagarbiai paantrino Melifaras. – O kokie ateities planai!..

– O kaipgi! – pritariau að. – Jûs visi man dar paðokinësit!

– Dþufinas praðë pasakyti, kad ne itin kruopðèiai kramtytum! – surimtëjæs praneðë Melifaras. Jo balse pasigirdo ðioks toks pavydas.

– Turbût rengiasi iðbandyti su manim kokià naujà klizmà? Bergþdþios viltys: mano skrandis suvirðkina net visai nekramtytus kàsnius! – suniurzgiau.

Bet ðirdis dþiugiai ðoktelëjo: jeigu seras Dþufinas sumanë iðkilmingai uþversti man ant peèiø kokià neiðsprendþiamà problemà... Nuodëmingieji magistrai, ðito man ir tereikia!

315

Melifaras atsiduso.

– Jis rengiasi su tavimi sàmokslauti. Mûsø ðefo kaktoje didþiulëmis raidëmis áraðyta kaþkokia baisi paslaptis. Manau, tau teks perkrimsti gerkles kelioms deðimtims maiðtaujanèiø magistrø, kad iðplëðtum ið jø nagø didþiàjà paslaptá apie kokius nors Visatos masto viduriø paleidþiamuosius miltelius... O man visà gyvenimà lemta likti nepaðvæstu grësmingø judviejø intrigø liudininku!

– Tuomet eisiu. „Grësmingos intrigos“ – skamba labai gundomai.

– Negi në valgyt nebaigsi? Sudegins tave tas darbas, Nakties Koðmare... O að turësiu progà pašokti ant krûvelës tavo pelenø!

– Nei valgysiu, nei mokësiu! – iðdidþiai pareiðkæs susisiauèiau á ðiltà Mirties Mantijà. – Esu toks baisus, kad man viskas galima! Todël, tavim dëtas, á baleto ðokëjo karjerà daug vilèiø neinvestuoèiau...

Tai taræs verþliai startavau: mûsø dialogas galëjo tæstis be galo, o mane jau degino sprogstamasis smalsumo, atmiešto viltimi, miðinys.

Seras Dþufinas Chali kaip tik uostinëjo kamros àsoèio turiná. Patenkintas linktelëjo ir prisipylë puodelá.

– Tik dël eksperimento nusiþengiau savo principams. Ði kamra, Maksai, ne ið „Rajûno“. Uþsisakiau jà „Storulyje ties posûkiu“. Imsiu, sakau, ir patikrinsiu, kaip mûsø Lukfio þmonelë pelnosi duonos kàsná. Pasirodo, visai neblogai... Ar jau esi ten buvæs?

Papurèiau galvà.

– Labai negerai. Netgi, sakyèiau, nepatriotiðka! Jeigu „Storulio“ ðeimininkë – mûsø kolegos þmona, vadinasi, mes privalome... Betgi sëskis! Tarp mûsø kalbant, galëjai tuos pusryèius ir baigti. Tapai staèiai neatpaþástamas: valgá iðkeisti á darbà...

– Ne jûsø vieno nosis smaila! Viskà jûs apie mane þinot, – atsidusau. – Netgi kiek lieka mano lëkðtës dugne. Protas neiðneða!

– Ne viskà, o tik tai, kas svarbiausia... Maksai, reikia rimtai pasikalbëti.

Labai rimtai. Noriu uþkrauti tau vienà darbelá.

– Pagaliau! – nudþiugau ir pasirausiau kiðenëje paketëlio su nuorûkomis, kurias vis dar sëkmingai þvejojau Plyðyje tarp Pasauliø. Tai yra po savo paties pagalve.

Mabos Kalocho pedagoginë sistema yra tokia: labai daug maþuèiø meduoliø ir në vieno rimbo. Veikia kaip laikrodis. Prisikentëjæs nuo bjauraus èionykðèio tabako, ið nepasiekiamos savo tëvynës teritorijos kiauras dienas kniaukiau cigaretes ir ne itin lauþiau galvà, kaip man tai pavyksta...

– Nuo pat pradþiø ðità uþduotëlæ laikiau tau, – prabilo Dþufinas. – Tik maniau, kad teks keletà metø luktelëti, kol priprasi prie mûsø Pasaulio... Pasirodo, nereikëjo: tu jau taip pripratai, kad nors imk ir pradëk atpratinti!

– Kà tik pats apie tai galvojau, – linktelëjau að. – Staiga susigriebiau, kad mudu su Melifaru paþástami maþiau nei pusmetá. O kai atsivedëte já á namus, nuo mano atsiradimo Eche buvo praëjæ vos pora tuzinø dienø... Galima kuoktelëti!

316

– Taigi, – gûþtelëjo peèiais Dþufinas. – Man paèiam tavo tempai atrodo fantastiðki. Ir nors þinojau, su kokiu vikriu ponaièiu susidedu, vis tiek stebiuosi...

Todël neabejoju, kad susidorosi. Be to, ir laikas dabar visø tinkamiausias... Juk nedidelë kelionë á pasaulio kraðtà – kaip tik tai, ko tau reikia, tiesa?

– Dþufinai, – gailiai sulemenau, – nebandykite mano kantrybës! Taip suintrigavote, kad akyse tamsu.

– Nebandau... Tik laukiu, kol ásipilsi kamros, patogiau atsisësi, uþsirûkysi ir pasirengsi klausytis. Istorija, Maksai, bus ilga. Ir labai paini.

– Tegul jus skylë danguje, sere! Dievinu ilgas ir painias istorijas!

– Kaþkas negera dedasi gimtajame mano mieste, Ketaryje.

Net prasiþiojau: ko jau ko, bet tokios pradþios kaip gyvas nesitikëjau!

Dþufinas supratingai nusiðypsojo: – Tavo þinios apie Jungtinës Karalystës geografijà kol kas nëra labai išsamios...

– Sere, netausokit mano savimeilës, iðeidamas visada palieku jà namie! Að absoliuèiai neiðmanau jûsiškës geografijos. Tai medicininis faktas.

Dþufinas linktelëjo ir iðskleidë þemëlapá. Ásistebeilijau á já lyg uþkerëtas: èionykðtë kartografija – savotiðka meno rûðis! Trumpai apkirptas siauras ðefo nagas sausai bilsèiojo á maþutæ margà dëmelæ, toli vakaruose prisiglaudusià tarp subtiliai nubrëþtø kalnø virðûniø.

– Èia Ketaris, Maksai. O Echas – ðtai èia, matai? – nagas plëðriai drëkstelëjo miniatiûriná miestelio atvaizdà apatinëje þemëlapio dalyje. – Ne taip toli, nors...

Ne taip ir arti! Þinai, kà reiðkia ðis margas skritulëlis?

Papurèiau galvà.

– Jis reiðkia, kad pagrindinis miesto gyventojø pomëgis – ávairûs taikomieji menai... Nuo amþiø Ketaris garsëjo kilimais. Net mano jaunystës laikais jie buvo nepakartojami, nors tuo metu Pasaulyje fantastiðkø daiktø pasitaikydavo kur kas daugiau negu dabar... Tokiø praðmatniø kilimø lig ðiol niekur kitur neišaudþia.

Todël sostinë mielai prekiauja su Ketariu: prabanga èia mëgstama!

– Tas didþiulis tamsaus gintaro spalvos kilimas jûsø svetainëje – ið ten!

Atspëjau?

– Atspëjai. Kodël taip pamanei?

– Todël, kad... Todël, kad kraðtuose iðsiuvinëtas uþraðas: „Ketario medus“! – nusijuokiau að. Dþufinas – taip pat.

– Vampyrà tau gerklën, vyruti! Ar klausysiesi pagaliau?

– Klausysiuos klausysiuos! – Ásipyliau kamros ir stropiai nutaisiau átemptos protinës veiklos iðraiðkà. – Ne, tikrai pasakokit!

– Prieð kelis tuzinus metø Eche netgi atsirado paprotys vykti á Ketará iðtisais karavanais. Tai labai patogu, todël ði naujovë nieko nestebino. Jau tada atkreipiau dëmesá, kad kiekvienà karavanà bûtinai lydi ketarietis. Bet pamaniau: jeigu mano kraðtieèiai nori ðiek tiek uþsidirbti, kodël turëèiau jiems trukdyti? Ið pradþiø 317

ne visi, norëdavæ ten apsipirkti, buvo linkæ keliauti didele kompanija ir dar mokëti palydovui uþ paslaugas... Pasitaikë keli ádomûs nuotykiai: sostinës þiopliai neástengdavo rasti kelio á Ketará. Gráþdavo sumizgæ ir pliaukðdavo visokias nesàmones, kad Ketaris, girdi, sugriautas... Stebëtis nëra ko: pusgalviø niekur netrûksta, o savo kvailumui pateisinti visos priemonës geros! Taèiau ðios istorijos átikino mûsø pirklius, kad nedidelis mokestis Meistrui Karavano Vedliui – taip tituluoja save mano kraðtieèiai – maþesnë blogybë. Niekas nenori tuðèiai gaiðti laikà, patirti nuostoliø ir pelnyti pajuokà...

– Sakote, jog suaugæ, sveiko proto þmonës nerasdavo kelio á tà jûsø Ketará? – nusistebëjau. – Nejaugi Jungtinëje Karalystëje tokie netikæ keliai? O maniau, kad...

– Vykæs klausimas, Maksai! Daug kas stebisi, kaip apskritai buvo ámanoma paklysti! Ðimaro grafystë nëra tolimø tolimiausia provincija, o Ketaris – anaiptol ne kaimas... Karavanø vedliai sunkumus aiðkina tuo, kad Sumaiðties laikais dauguma miesteliø Ketario apylinkëse buvo sugriauta. Kadangi tie miesteliai buvo iðdygæ aplink ordinø provincijø rezidencijas ir tenkino jø poreikius, atstatinëti juos nebuvo prasmës... Dar buvo minimi sunaikinti keliai. Tai atrodë keistoka: nesu girdëjæs, kad Sumaiðties laikais kas nors bûtø ardæs kelius. Kam? Tiesa, kartà smagø pokðtà iðkrëtë vienas Slaptosios Þolës ordino magistras, artimas mûsø Melifaro giminaitis. Bëgdamas ið sostinës vyrukas numatë, kad bus persekiojamas, ir privertë kelià, kuriuo spruko, atsistoti piestu á dangø. Vaizdelis buvo áspûdingas: droþi sau keliu ir staiga pamatai, kad jis kyla vertikaliai aukðtyn, á debesis!

Magistrui Nuflinui netgi pasiûliau palikti viskà taip, kaip yra, bet tais laikais jis nebuvo itin sukalbamas... Þodþiu, kelias buvo nedelsiant atvestas á protà, be to, tai nutiko ne Ðimaro grafystëje, o èia, Echo apylinkëse. Todël iðardyti keliai man këlë dideliø abejoniø. Bet paskui pamaniau: jeigu tenykðèiai gyventojai taip sako, vadinasi, þino, o galø gale – negi man rûpi!.. Þodþiu, palydovais visi tikëjo, tebetiki ir dabar. O kodël gi ne? Mûsiðkiai pirkliai gráþta ið Ketario apsikrovæ kilimais.

Ir taip pat keiksnoja bjaurius kelius... Beje, Ketario kilimai tampa vis nuostabesni, o keliautojai vienu balsu giria mano gimtojo miestelio groþá ir turtingumà.

Neþinau neþinau... Kiek atsimenu, Ketaris niekad nebuvo itin klestintis „kultûros centras“. Nors, kita vertus, viskas keièiasi, ir puiku, jeigu á geràjà pusæ!

– O jûs pats, Dþufinai, kiek metø ten nesilankëte? – paklausiau að.

– Labai seniai. Ir smarkiai abejoju, ar kada gráðiu! Ketaryje nebeliko nei mano draugø, nei giminaièiø, todël su ðituo taðkeliu þemëlapyje manæs nesieja nei ðvelnûs jausmai, nei priedermës. Esu visiðkai nesentimentalus, lygiai kaip tu... Bet ne tai svarbiausia. Jauèiu tarsi koká savotiðkà vidiná draudimà: þinau, jog vykti á Ketará man ne tik nereikia, bet ir negalima. O mano patirtis liudija, kad vidinis draudimas – vienintelis, kurio dera paisyti... Ar tau ðis jausmas paþástamas?

– Turbût þinau, apie kà kalbate. Tikras vidinis draudimas – galinga jëga! Tik daþnai man sunku já atskirti nuo kitokio ðlamðto: visokiø paranojiðkø minèiø, prietaringø áproèiø... Juk suprantat?

– Kurgi ne! Dël to nesijaudink: pojûèiø aiðkumas – uþgyvenamas turtas...

318

Bet gráþkim prie reikalo. Prieð porà metø nutiko neátikëtina istorija. Á ðá kabinetà atsigriovë du pabëgæ nusikaltëliai. Vienas ne savo balsu þviegë norás pasiduoti asmeniðkai ponui Garbiajam Virðininkui, o antras tylëjo ir spoksojo á vienà taðkà... Jø bylà tyrë Miesto policija, o ákliuvo vyrukai dël kaþkokiø niekø. Jie pabëgo ið areðtinës, ir tai manæs në kiek nestebino: þinant, koks chaosas vieðpatauja Bubutos kontoroje, pabëgimas – dësningas ávykis... Vienas bëglys, Motis Fara, pasirodë esàs mano kraðtietis. Kaip ir að pats, Ketaryje jis nebuvæs labai seniai.

Nuo Kodekso epochos pradþios ar dar seniau... Bet kai ásivëlë á nemalonumus, nusprendë, kad gimtasis miestas – ne prasèiausia vieta pasislëpti nuo sostinës policijos. Tad vyrukai patraukë á Ketará. Ir paklydo.

– Ir jums pasirodë, kad ðito jau per daug? – supratingai linktelëjau. – O gal jûsø kraðtieèiui tiesiog suminkðtëjo protelis? Juk þinot, kaip bûna...

– Mano kraðtietis nebuvo panaðus á visiðkà pusgalvá, – sausai atrëþë Dþufinas. – Nusigauti á gimtàjá miestà, kuklia mano nuomone, ponui Farai proto turëjo uþtekti. Bet jam nepavyko. Susimovæ bëgliai gráþo á sostinæ. Uþuot slapstæsi, jie tiesiu taikymu atkako á Namà prie Tilto, o tai bemaþ neátikëtina. Ir puolë maldauti susitikimo su manimi. Numoti ranka á jø praðymà man neleido smalsumas: taip kvailai þmonës nedaþnai pasielgia...

– Daþnai! – burbtelëjau að. – Net kvailiau...

– Ið esmës tu teisus, – ðyptelëjo Dþufinas. – Bet mums, ketarieèiams, praktiðkumas áaugæs á kraujà!.. Nenukrypk, pats ádomumas dar laukia.

– Atleiskit, Dþufinai! Ðiandien man kaþkodël be galo linksma...

– Tai jau... Pastaruoju metu tu toks linksmas, kad net þiûrëti bjauru! – atsiduso ðefas.

Jis pakilo ið krëslo, priëjo prie manæs ir netikëtai timptelëjo uþ ausies. Tai atrodë taip absurdiška, kad prapliupau nervingu juoku. O kai nutilau, apstulbæs supratau, jog mano nuotaika gerokai pasitaisë. Net sudauþyta ðirdis atrodë sveikut sveikutëlë!

– Nusipelnei atokvëpio, – sunki Dþufino ranka prispaudë man petá. – Tai nedidelë mano dovana. Apskritai viskà, kas su tavimi dedasi, privalai suvirðkinti pats, be niekieno pagalbos. Taèiau nuo kiekvienos taisyklës galima nukrypti – jeigu netoli ir neilgai... Juoba man dabar reikia viso tavo dëmesio, o ne apgailëtinø jo nuoliekø. Aiðku?

Tyliai linktelëjau mëgaudamasis, kad krûtinëje nebejauèiu áprasto maudþianèio skausmo, iðtikimo visø mano netekèiø palydovo... Dþufinas gráþo á vietà ir tæsë: – Mano kraðtietis atrodë mirtinai persigandæs. Jis tvirtino, kad Ketaris dingo.

Tikriau, kad ið jo likæ vieni griuvësiai! Jo bendras buvo visai paklaikæs ir pamiðimu nuo jo trenkë lyg prakaitu nuo fermerio! Bëdþiø teko nusiøsti á Pamiðëliø prieglaudà, negi tupdysi kalëjiman: jis net savo nuodëmingo vardo iðtarti nepajëgë, tik mykë... Bet Motis Fara pasirodë man labai nuovokus ponas. Jis pareiðkë, kad dveji metai Nundos kalëjime, priklausantys jam pagal ástatymà, – gryni 319

niekai, palyginti su mudviejø gimtojo miesto iðnykimu... O paskui tasai Ketario patriotas padarë ðtai taip, – deðinës rankos smiliumi Dþufinas dukart stuktelëjo sau á nosies galiukà. – Ir pridûrë, jog uþ pabëgimà að jam, kaip kraðtietis kraðtieèiui, priedo nepripaiðysiu. Tai mûsø, ketarieèiø, pamëgtas gestas! Jis reiðkia, kad du geri þmonës visuomet susitars. Visai suminkðtëjau, net buvau pasirengæs já paleisti, deja, Bubutos vaikinai jau þinojo, jog gudruolis tupi po mano sparneliu... Va èia tai patriotizmas!

Negalëjau suturëti ðypsenos: tiek þudanèios ironijos buvo ðefo balse.

– Traukiam toliau, Maksai! Po keliø dienø ið Ketario atvyko eilinis karavanas su kilimais – pora tuzinø patikimø to garbingo miestelio klestëjimo liudininkø. Galëjau nusiraminti: maniðkiai bëgliai vis dëlto buvo paklydæ! Taèiau širdyje kaþkas atkakliai tvirtino, kad ne viskas taip paprasta... O jeigu kokià problemà svarstau ilgiau nei dienà, tai patikimas poþymis, jog reikalas rimtai uþrûgæs.

Kai Pasaulyje tvarka, miegu ramiai. Toks jau tas mano organizmas! Tavasis, jei neklystu, toks pat...

Að koketiðkai atsidusau: – Kur jau man, sere! Mano ramybæ lemia þemiðkesni dalykai. Jeigu prieð miegà nepamirðtu apsilankyti tupykloje, miegu lyg uþmuðtas, jeigu pamirðtu – vartausi nuo ðono ant ðono kankinamas niûriø nuojautø dël Visatos ateities... Juk mano sàranga labai primityvi, negi neþinot?

Dþufinas kreivai ðyptelëjo ir kliûstelëjo man kamros: uþ nuoðirdø prisipaþinimà dera paskatinti!

– Lyg negana bûtø mano paties dvejoniø, kraðtietis bemaþ kasdien siuntë man laiðkus. Nuo to laiko Nundos Karaliðkojo katorgos kalëjimo herbas taip ir stovi man akyse... Jo korespondencijai teko paskirti atskirà stalèiukà, kad nesusimaiðytø su kitais popieriais... Ávairumu laiðkø turinys nepasiþymëjo. Ðtai, uþmesk aká á vienà. Taip, èia popierius, kaliniams raðanèiøjø lenteliø neduoda. Taèiau tu, jei neklystu, prie popieriaus esi pripratæs.

Dþufinas atidarë maþà dëþutæ, iðtraukë kieto popieriaus kvadratëlá ir iðtiesë man. Smalsiai ánikau á svetimà keverzonæ. „Sere Garbusis Virðininke, bijau, kad manimi nepatikëjot. Taèiau Ketario tikrai nebëra. Ten tuðèia vieta, tik seni griuvësiai! Juk paklysti að negalëjau: paþástu kiekvienà apylinkiø akmená. Prisimenu, kad prie miesto vartø augo septyni vachariø medþiai. Jie tebëra, o paèiø vartø nëra! Tik krûvelë akmenø, ant kuriø dar iðliko senojo Kvavio Ulono raiþiniø fragmentai. O uþ jø – vien dulkëti akmenys“.

Gràþinau laiðkà Dþufinui, tas susimàstæs pasukiojo já rankose ir vël ádëjo á dëþutæ.

– Paskui jis mirë, tasai nelaimëlis. Jau prieð gerus metus. Ðtai paskutinis jo laiðkas, jis ðiek tiek skiriasi nuo ankstesniøjø... Dar vienas gamtos dësnis: kuo toliau, tuo ádomiau! Skaityk. „Sere Garbusis Virðininke, vël iðdrásau jums ákyrëti. Turiu viltá, kad mano laiðkus jums vis dar perduoda. Ðiànakt negalëjau uþmigti. Vis galvojau ir galvojau 320

apie griuvësius, kurie laukë manæs uþ tø medþiø. Paskui prisiminiau, kad mudu su Zachu po tuos griuvësius ilgai klaidþiojom. Matyt, tada jis ir kuoktelëjo, o að tik praradau atmintá. Lig ðiol buvau tikras, kad mes iðkart ið ten pasitraukëme, ir negalëjau suprasti, kodël Zachà apleido protas. Juk jis – ne ketarietis, todël jeigu kam ir derëjo kuoktelëti, tai man! O ðiànakt prisiminiau: mudu vaikðèiojom po sugriautà miestà ir að netgi aptikau savo namø griuvësius. O Zachas tarë, kad be reikalo kremtuosi: ðtai, girdi, aikðtë ir aukðti pastatai, o ten vaikðto þmonës. Bet að nieko nemaèiau. O mano draugas leidosi bëgti ton pusën ir man teko jo ilgai ieðkoti. Kartais iðgirsdavau þmoniø balsus, kaþkur toli, todël beveik nieko negalëjau suprasti. Tik kartà labai aiðkiai iðgirdau kalbant apie senàjá ðerifà serà Machá Ainti ir labai nustebau: juk jis dingo prieð kokius keturis ðimtus metø, kai dar nebuvo gimæ net mano tëvai, o èia kaþkas sako, kad jis, girdi, tuoj ateis ir viskà iðsiaiðkins. O paskui að radau Zachà, jis sëdëjo ant akmens ir verkë, o á mano klausimus neatsakinëjo. Iðvedþiau já ið ten ir mudu patraukëme atgal á Echà. Sere Garbusis Virðininke, nepagalvokit, kad sumaniau kà pagraþinti, visas ðias detales tikrai prisiminiau tik ðiànakt ir smarkiai abejoju, ar prisiminiau viskà, kas man tada nutiko. Labai praðau: iðsiaiðkinkit, kas atsitiko Ketariui. Labai mylëjau tà miestukà ir jame liko jaunesnioji mano sesutë. Norëèiau jà susirasti, kai iðeisiu ið Nundos, o tai ávyks jau greitai...“ Èia laiðkas nutrûko: á maþà popieriaus skiautelæ negalëjo tilpti visos nelaimingojo ketarieèio paslaptys.

– Nuo ko jis mirë? – paklausiau.

– Vykæs klausimas! Tai nutiko baisiai netikëtai. Já iðvedë pasivaikðèioti. Oras buvo giedras, ramus. Staiga trenkë þaibas. Ið vargetos liko tik pelenai, o jo sargybinis atsipirko apsvildamas antakius ir blakstienas. Tada sugrumëjo griaustinis, prapliupo liûtis... Be perstojo lijo du tuzinus dienø, pirmasis kalëjimo aukðtas buvo uþtvindytas. Per sumaiðtá pabëgo bemaþ tuzinas kaliniø: Nunda juk ne Cholomis! Kilo nemenkas triukðmas... Þinai, Maksai, að ið pat pradþiø buvau linkæs patikëti tuo savo kraðtieèiu. Ko vertas vien savanoriðkas jo pasidavimas valdþiai! Kaip reikëjo persigàsti, kad gera valia lástum á kilpà!.. Bet šis laiðkas ir keista jo mirtis buvo paskutinis laðas: supratau, jog vyrukas uþdavë man vienà ið didþiausiø másliø, kokià... Nori kaþko paklausti?

– Taip. Be nelaimingo jûsø kraðtieèio nuotykiø ir baimiø... Ar yra dar kas nors, ko nesakote?

– Ádomu, Maksai! Tavo intuicija nesnaudþia net tada, kai galëtø. Að ir taip bûèiau papasakojæs... Ið tiesø – nieko ypatinga, jokiø intriguojanèiø faktø, tik viena nedidelë pastabëlë. Matai, kilusios abejonës paakino mane ádëmiau þvilgtelëti á kilimus, kuriuos atgabena ið Ketario. Galvà dedu, kad jie ðiek tiek trenkia tikràja magija, nors iðausti jos netaikant. Ir vis dëlto... Kaþkaip keista. Lig ðiol jos buvimà galëdavau pajusti þmoguje, abiem kojom áklimpusiame á paslaptá, net jeigu jis pats to neátardavo. Taip buvo su tavimi... Bet daiktai, bedvasiai daiktai?!

Nieko panaðaus nesu matæs!

321

Gûþtelëjau peèiais: – O sero Mabos Kalocho namas? Jis perdëm apraizgytas paslapèiø, já netgi surasti nelengva... Taèiau namas – bedvasis daiktas, ar vël kaþkà supainiojau?

– Ne, tu visiðkai teisus. Ir dar kartà árodei, kad radau tinkamiausià bûdà iðspræsti ðià nedidelæ, bet labai ádomià problemà...

– Koká gi?

Paklausiau, bet mano ðirdis atsakymà jau þinojo. Ji paðëlusiai beldë á ðonkaulius. Dþufinas susimàstæs linktelëjo: – Tu jau supratai, Maksai. Keliausi á Ketará. Prisidësi prie karavano, apsidairysi, kas ten ir kaip... Blogiausiu atveju nors kilimà parsiveði. Juk reikia apstatyti naujà butà... Jeigu man trenktis ten nepatartina, tai kodël nenuvaþiavus tau? Juk ið esmës – tas pats...

– Nieko sau „tas pats“! Na, að mielai, tik naudos bus maþiau.

– Kà tu þinai? Gal kaip tik daugiau. Paslaptys mëgsta naujokus, ypaè tokius laimës kûdikius kaip tu. O mums, ámetëjusiems iðminèiams, dera tupëti namie ir godoti sunkias godas... Þodþiu, seniai nusprendþiau, kad ði byla staèiai sukurta tau, tik nesitikëjau, jog taip sparèiai iki jos priaugsi... Tiesa, nemanau, kad bus itin pavojinga.

– Aha... Kai siuntët mane á Cholomá aiðkintis su ta trumpakoje ðmëkla, taip pat buvote ásitikinæs, kad susidorosiu! O kas iðëjo...

– Kas?! Ogi puikiai susidorojai, kaip ir tikëjausi!

– Taèiau vos per plaukà visko nesugadinau! Netgi dukart ið eilës.

– „Vos“ nesiskaito! Tu veikei greitai, beveik visi tavo sprendimai buvo teisingi... Ar tau neatrodo, kad þmogui, pragyvenusiam ðiame Pasaulyje viso labo ðimtà dienø, tokie apsisukimai staèiai neátikëtini?

– Melifaras sugalvojo neblogà versijà: girdi, að – maiðtaujantis magistras, praradæs atmintá po to, kai jûs asmeniðkai uþvaþiavote man per makaulæ... Ar tikrai galite paneigti, sere, kad Melifaras klydo?

Dþufinà ði hipotezë pralinksmino. Leidau jam iki valiai pasijuokti ir tæsiau: – Juk þinote, pavojø nesibaidau, ypaè dabar... Taèiau paaiðkinkit vardan visø magistrø, kodël esate ásitikinæs, kad ði kelionë nebus „itin pavojinga“? Jus aplankë gera nuojauta?

Seras Dþufinas rimtai linktelëjo: – Taip, ir nuojauta. Bet ne vien ji. Apie Ketará jau kalbëjausi su Maba Kalochu. Jis tikriausiai viskà þino, bet lieþuvá laiko prikandæs: á tokius dalykus Maba þiûri savaip, pats supranti... Jis mane nuramino: kad ir kas dëtøsi Ketaryje, grësmës Pasauliui tai nekelia ir apskritai veikiau priskirtina „dþiugiems ávykiams“... Na, Mabos supratimas apie dþiugius ávykius gal kiek savotiðkas... Taèiau senis labai patenkintas, kad ten vaþiuosi tu. Ádomu, kodël?.. Ðiaip ar taip, turiu suþinoti visas ðios istorijos smulkmenas. Smalsumas man visada buvo aukðèiau uþ pareigà, o iðtirti Ketario bylà mane skatina abu ðie veiksniai. Ir, svarbiausia, atsirado puiki dingstis nelengvà tavo gyvenimà padaryti dar sunkesná. Kà pasakysi?

322

– Ið dþiaugsmo netekau amo... O kas tas „senasis Ketario ðerifas“? Na, tasai seras Machis Ainti, apie kurá kalbëjo „balsai“? Juk Ketario ðerifas buvot jûs pats!

Bene pakeitët vardà?

– Að? Ne, bijok magistrø! Ketario ðerifu að tapau po jo. O ið pradþiø senasis Machis buvo mano virðininkas. Ir ne tik... Jeigu po kokiø trijø ðimtø metø tavæs paklaus: „Kas toks buvo Dþufinas Chali?“ – o tau kaip tik uþeis noras paplepëti, papasakosi apie mane maþdaug tà patá, kà að galëèiau paporinti apie Machá... Tik Machiui nereikëjo atsitempti manæs ið kito Pasaulio, ðiuo poþiûriu mudu su tavimi tikri originalai!

Að klausiamai þiûrëjau á Dþufinà. Vadinasi, tasai seras Machis Ainti iðmokë nuostabøjá mano ðefà visø nesuvokiamø dalykëliø, kurie vadinami neregimàja arba tikràja magija?! Ðefas linktelëjo. Klausimas, sukæsis man ant lieþuvio, nebuvo jam paslaptis. Nuo tokio abipusio supratimo mano nugara nuëjo pagaugais.

– Pridursiu, kad senis tikrai dingo prieð keturis ðimtus metø. Na, niekur jis, þinoma, nedingo, tik paliko Ketará, o atsisveikindamas man tarë: „Dþufinai, atëjo tavo laikas pasilinksminti, tik nesumanyk siøsti man ðauksmà: ásitaisysi galvos sopæ!“ – Machis niekada nebuvo plepys, tai ne að, nuodëmingasis! Þodþiu, dëkok tamsiesiems magistrams: tau kliuvo ne pats baisiausias mokytojas...

– Kad ir taip kasdien dëkoju, vyrukams turbût jau ávariau ðleikðtulá! – nusiðypsojau að. – Kada turiu iškakti?

– Karavanai á Ketará keliauja kas du tuzinus dienø. Artimiausias iðvyks po keturiø dienø. Tikiuosi, iki to laiko bûsime pasirengæ.

– Ko èia rengtis? – nusistebëjau. – Negi dar ne viskà pasakëte?

– Gali tarti, kad net nepradëjau! Pirmiausia – vienas ten nevaþiuosi... Tik neðok ginèytis: èia ne mano iðsigalvojimai, o taisyklë.

– Að ir neðoku!.. O su kuo vaþiuosiu?

– Pirmiausia norëèiau iðgirsti tavo pasiûlymà.

– Esu áproèiø vergas. Jeigu jau keliauti neþinia kur ir neaiðku ko, tai tik su Lonli-Lokliu. Kartà pamëginau ir man patiko... Tiktai kas gàsdins sostinës kraugerius, jeigu mudu abu iðdulkësim ið Echo?

– Nesirûpink, Maksai! – nusijuokë Dþufinas. – Tu dar nematei, kaip að gàsdinu. Kà gi, bus proga prisiminti jaunystæ, nes visai aptingau! Ir serui Kofai pats laikas laðinukus papurtyti...

– Oi, ið tikrøjø! – að net susigûþiau. – Atleiskit, nepagalvojau, kad galite ásigeisti prisimint jaunystæ... Vadinasi, dël Lonli-Loklio pritariate?

– Kur nepritarsi! Að ir pats taip nusprendþiau, tik suëmë smalsumas: atspësi, ar tûpsi balon? Ðá kartà iðsaugojai sausà uþpakalá, sveikinu!..

– Mano galva, mudviem su Ðurfu reiktø uþsimaskuoti. Juk mûsø marmûzes visas miestas paþásta! O vaþiuoti á Ketará dviejø etatiniø þudikø ið Slaptosios paieðkos draugijoje norinèiøjø bûtø nedaug... – Þvilgtelëjau á Dþufinà. – Ar mano uþpakalis dar nesuðlapo?

– Kol kas ne. Ko gera, Maksai, tavo samprotavimai teisingi!

323

– Na, dël manæs rupesèiø nebus! – pareiðkiau kupinas pasitikëjimo. – Bet kà daryti su Ðurfu? Jis taip krinta á akis! Vienintelë viltis – seras Kofa...

– Šlept!

Sutrikæs pasiþiûrëjau á ðefà, tada supratau ir nusikvatojau: – Tai vis dëlto átûpiau á tà nuodëmingà balà?

– Dar ir kaip! – ið ðirdies linksminosi Dþufinas. – Koks tu kuklutis, sere Maksai!

Jei dël ko ir turësim rupesèiø, tai bûtent dël tavæs. Pasirodo, esi labai nepastabus: Ðurfo iðvaizda, ðlovë magistrams, visø kasdieniðkiausia, tokiø vyrukø pilnas miestas.

Nudaþyk plaukus, vietoj baltojo lochio apvilk kokià margà drapaniûkðtæ, numauk pirðtines – ir pats jo nepaþinsi: ar maþa pasaulyje aukðtø vyrø...

– Juo geriau! Bet kodël dël manæs turëtø kilti rupesèiø? Negi mano veidas koks neáprastas?

– Na, jis tikrai neáprastas. O gal sutikai Eche vaikinø, kuriuos galëtum palaikyti savo broliukais?

Sutrikæs gûþtelëjau peèiais: tiesà sakant, á tokius niekus nebuvau atkreipæs dëmesio.

– Tu – retas paukðtis! Bet tai menka bëda: seras Kofa ið tavo fizionomijos padarys kà panorëjæs... Bëda – tavo akcentas!

– Argi að kalbu su?.. – ir paraudau.

– Su. Tik pats nepastebi. O pusë miesto þino, kad taip þodþius kapoja tik „rûstusis seras Maksas, vilkintis Mirties Mantijà“. Bûsi perkàstas, kad ir kaip maskuotumeisi... Apie tavo begarsæ kalbà verèiau patylësiu: net suprasti kartais nelengva!

– Tai kà daryt? Gal apsimesti nebyliu?

– Nebyliai begarsæ kalbà vartoja dar mikliau nei kiti. Pats supranti, tai vienintelë ju bendravimo priemonë... Neliûdëk, sere Maksai! Padarysime ið tavæs praðmatnià damà, pats stebësiesi!

– Damà? Praðmatnià? Ið manæs? Dþufinai, gal padûkot?! – Að buvau mirtinai priblokðtas.

– Ko taip stebiesi? Seras Kofa padirbës su tavo veidu ir balsu, o parinkti perukà – vieni niekai...

– Ir Name prie Tilto tapsiu pagrindiniu ðio sezono klounu! Dþufinai, kokia ið manæs gali iðeiti dama?!

– Aukðta, liesa ir apyplaèiø peèiø. Ko gera, ne tokia, kokios patinka vyrams, – abejingai pareiðkë Dþufinas. – Taèiau tai Lonli-Loklio rûpestis: jam teks keliauti su negraþia þmona!

– Su þmona?! Gal juokaujat? – að vos nepravirkau.

– Maksai, kas nutiko tavo galvai? – ðaltai pasiteiravo ðefas. – Judu bûtinai turite apsimesti sutuoktiniø pora. Á Ketará daþniausiai taip ir vaþiuojama, poromis. Þmonës malonumà derina su nauda, kilimø pirkimà su poilsiu dviese... Jeigu prie karavano prisidës moteris, kalbanti su tokiu paèiu akcentu kaip tu, visi pamanys, kad ji tavo kraðtietë. Kodël padorus miestelënas negalëtø vesti ledi ið Tuðèiøjø 324

Þemiø? Egzotikà Eche mëgsta. Jûs nesukelsit jokiø átarimø, ir viskas eisis lyg per sviestà... Neþiûrëk á mane kaip á budelá, ir apskritai – ko èia taip jaudiniesi?

Në pats negalëjau paaiðkinti. Matyt, manyje sukilo kaþkokie pirmykðèiai prietarai: jeigu vyriðkis apsivelka moteriðkais apdarais, vadinasi, jam ne viskas gerai!

Beje, dël paèiø drabuþiø didesniø problemø net nekils: vyrø ir moterø apranga Eche skiriasi taip neþymiai, kad moteriðko lochio vis dar negalëjau atskirti nuo vyriðko...

– Neþinau në kà sakyti... Viskas atrodo kaþkaip absurdiðka.

– Nematau nieko absurdiðka!.. Gera naktis, sere Kofa!

Apsidairiau. Ant slenksèio stovëjo seras Kofa Jochas, mûsø Meistras Girdintysis ir drauge nepralenkiamas maskavimosi meistras. Rankose jis laikë nemaþà ryðulá.

– Ðis mielas berniukas labai nenori tapti mergyte! – plonu balseliu praneðë Dþufinas. – Kaip manote, Kofa, ar mudu já áveiksim dviese, ar verèiau iðkart kviestis pagalbos?

Seras Kofa Jochas apdovanojo mus globëjiðka ðypsena ir patëškë savo neðulá ant stalo.

– Ei, negi rengiatës daryti tai tuoj pat? – gailiai sulemenau. – Gal nors pasivaikðèioti iðleistumët?..

Panaðûs jausmai mane visada apimdavo dantisto krësle: kildavo nenumaldomas noras neðti kudaðiø ir ateiti „rytoj“, tai yra niekad!

– Jau prisivaikðèiojai! – piktdþiugiðkai nusiviepë Dþufinas. – Klausyk, Maksai, tuoj pat raminkis! Èia tik paprasèiausias persirengimas, kaip karnavale...

Juk teko bûti karnavale?

– Teko... – burbtelëjau að. – Man tada buvo gal ðeðeri, ir persirengiau kiðkuèiu...

Mano kolegos ið juoko net cypë.

– Kiðkuèiu! Karnavale! Tuðèiosiose Þemëse! – vaitojo seras Kofa. – Berneli, ar kiek pamàstai prieð sakydamas?!

Neiðlaikiau ir taip pat prapliupau kvatoti.

– Gerai, Kofa, pirmyn! Mano karnavalinio gyvenimo patyrimas tikrai menkas, todël...

– Iðkart taip reikëjo! – Dþufinas padavë man dar vienà puodelá kamros. – O jis èia panikuoja... Klausyk, bene pamanei, kad mes paversime tave tikra moterimi? Ir tau teks atlikinëti vedybines pareigas?

– Ið judviejø visko gali tikëtis...

– Nesijaudink, vyruti. Visø pirma ið vyro padaryti moterá ir atvirkðèiai...

Teoriðkai ámanoma, bet mudu su Kofa dar nesam tokie galingi magai. Seras Maba, ko gera, galëtø, nors... Ne, vargu, jis nesiterliotø! Nenustebèiau, jeigu tai moka Sotofa, pasitaikius progai reikës paklausti... O antra, seras Lonli-Loklis nešoks apgaudinëti savo þmonos su kaþkokia liesa, plaèiapete uþsieniete. Šlovë magistrams, apie moteris Ðurfas nutuokia...

– Kà èia paistot, Dþufinai! Kodël „liesa“, kodël „plaèiapetë“? Padarysime labai dailià mergaitæ, pats pamatysit! – áþeisto profesionalo tonu pareiðkë seras Kofa.

325

Ir ëmësi savo ryðulio. Su siaubu paþvairavau á iðlindusias rusvas garbanas.

Atrodo, tai bûsimoji mano ðukuosena! Dþufinas pastebëjo mano iðraiðkà, mostelëjo ranka ir vël uþsikvatojo.

– Nusprendëm pradëti ið anksto, kad turëtum laiko apsiprasti, – geraðirdiðkai paaiðkino seras Kofa. – Að pats ne kartà persirenginëjau moterimi, juk prisimeni pirmàjá mûsø susitikimà „Rajûne“! Matai, moterø kiek kitokia eisena, manieros... Jos kitaip reaguoja á ávykius. Keturiø dienø maþoka, taèiau tu greitas mokytis. Bent jau bûsi dama keistuolë... O kà, visko pasitaiko! Ir nesijaudink, visi tavo iðvaizdos pokyèiai – neilgam... Beje, Dþufinai, kiek laiko jis praleis Ketaryje? Turiu þinoti.

– Leisk pagalvoti... Kelionë uþtruks apie tris dienas. Ketaryje karavanas paprastai stovi ðeðias septynias dienas. Tiek gali nepakakti... Tuomet reikës pasilikt ir laukti kito karavano, praeis dar du tuzinai dienø... Tada – kelionë atgal. Kà gi, Kofa, tavo uþkeikimas privalo veikti keturis tuzinus dienø: verèiau turëti ðiokià tokià atsargà!

– Keturis tuzinus dienø? – gailiai perklausiau. – O jeigu gráðim anksèiau? Kà darysiu ðitaip atrodydamas?

– Kà? Ogi dirbsi! Anoks èia skirtumas, koks veidelis slypi po Mirties Mantija! – truktelëjo peèiais Dþufinas. – Palûkëk, dar pats dþiaugsiesi!

– Kurgi ne... Bet Melifaras tikrai dþiûgaus! Negyvai uþjuoks!

– Kodël esi toks tikras, kad ið tavæs juoksis? – paklausë Dþufinas. – Ar tai dar vienas mielas nuostabios tavo tëvynës paprotys?

Sutrikæs linktelëjau.

– Negi Eche tokie dalykai nekelia juoko?

– Seras Kofa kà tik priminë tau, kad nuolat vaikðtinëja apsitaisæs moterimi.

Ar kada nors girdëjai dël to ðaipantis? Gal Melifaras ðaipësi?

– Ne...

Buvau priverstas pripaþinti, kad nieko panaðaus tikrai nebuvo. Ið sero Kofos apetito ðaipësi kas netingëjo, taèiau á jo persirenginëjimus buvo þiûrima kaip á savaime suprantamà dalykà: darbas yra darbas. Man ir vël kojà pakiðo kvailas áprotis lankantis svetimuose vienuolynuose entuziastingai mosuoti savomis taisyklëmis.

– Nagi, nusirenk! – davë komandà Kofa. – Tavo figûra tikrai problemiðka, todël ir pradëkim nuo to, kas sunkiausia. O patvarkyti marmûzæ – minutës darbas!

– Nusirengti visai? – sutrikau að.

– Þinoma, kad visai! – prunkðtelëjo Dþufinas. – Negi ir pas þiniuonius nesi lankæsis?

– Beveik ne, ðlovë magistrams. Að jø bijau.

– Ko jø bijoti? – nustebo Kofa. – Þiniuoniai padeda mums susidraugauti su mûsø paèiø kûnu. Todël ir jø bûdas minkðtas. Bendrauti su jais vienas malonumas!

– O, jûs nepaþástat mûsiðkiø þiniuoniø! Pakliûk jiems po girta ranka, supjaustys á gabalëlius, o tada nuspræs, kad paprasèiau palaidoti nei sudëlioti, kaip buvo...

– Kad tave skylë danguje su visa tavo tëvyne! – nebe pirmà kartà paðiurpo Dþufinas. – Tiek to, daryk, kas liepta. O jûs, Kofa, uþrakinkit duris, nes dar uþneð kà nelaboji!

326

– Pasaulis suþinos apie rûsèià Slaptosios paieðkos kasdienybæ ir sudrebës! – vyptelëjau nusirengdamas.

Man teko bemaþ valandà lyg nudiegtam stypsoti vidury kambario, o seras Kofa kruopðèiai masaþavo orà aplink vargðà mano kûnà. Prie manæs jis në karto neprisilietë, taèiau buvo labai malonu, lyg nuo lengvo atpalaiduojanèio masaþo.

– Ðtai ir viskas, Maksai... Pagalvok, koká vardà dabar pasirinksi. Tau prireiks graþaus moteriðko vardo!

Bûgðtaudamas nuþvelgiau save nuo galvos iki kojø. Viskas gerai, jokiø pakitimø: klubai nepaplatëjo, krûtys neiðaugo...

– Juk èia netikras moters kûnas, – nusiðypsojo seras Kofa. – Tik iliuzija, uþtai puiki! Apsirenk, tuoj viskà suprasi... Tik ne ðità!

Sumiðæs uþmeèiau savo skabà ant krëslo ranktûrio.

– Pasiimk nuo stalo, atneðiau tau nuostabius drabuþius, sostinës dabiðës sprogs ið pavydo! Nagi, renkis, tuoj neteksi amo!

Pasirausiau margame skuduryne, aptikau tamsþalæ skabà ir mikliai á jà ásinëriau.

– Oi! Tik tiek ir pajëgiau pasakyti: plonas audinys graþiai iðryðkino ðvelnius nepaþástamo moters kûno iðlinkius. Dþufinas susiþavëjæs þvilgtelëjo á Kofà.

– Nuostabu! Kur kas geriau, nei drásau ásivaizduoti. Greièiau viskà uþbaik: tokia miela ledi su ðitokiais baisiais ðeriais, ðirdis plyðta þiûrint! Imtum, sere Maksai, ir retkarèiais nusiskustum!

– Tai kad skutausi. Vakar, – ir pasièiupinëju smakrà. – Irgi mat ðeriai! Vienas juokas...

– Niekis, Maksai, dabar tokiø rûpesèiø ilgai neturësi, – paþadëjo seras Kofa tepdamas sutrikusià mano marmûzæ kaþin kokiu juodu marmalu. – Ðtai taip! Ðita koðelë veiks net ilgiau, negu reikia.

– Tai geriausia naujiena nuo tada, kai buvo priimta kulinarinë Kodekso pataisa! Jau praustis ar dar palaukt?

– Ko ketini laukt ir kam tau praustis? – nustebo Kofa.

Jis uþmovë man ðviesiai rusvà perukà, kurio ilgos garbanos iðkart ëmë kutenti peèius.

– A, turi galvoje mano tepalà? Tai jis jau dingo, drauge su tavo ðeriais. Juk að vis dëlto burtininkas, ne barzdaskutys!.. Tiesa, nesumanyk nusiimti peruko: skaudës. Dabar tai tikrø tikriausi tavo plaukai – kurá laikà. Sëskitës á krëslà, ledi.

Viskas beveik baigta, liko tik paskutinis ðtrichas.

Man teko iðgyventi penkias minutes trukusá fizionomijos masaþà, kuris ðá kartà buvo gana nemalonus. Daugiausia kliuvo nosiai: buvau tikras, kad nuo tokio elgesio ji staèiai privalo paraudonuoti ir sutinti. Net aðaros ið akiø iðtryðko, bet að didvyriðkai kentëjau.

– Viskas! – alsiai atsikvëpë seras Kofa Jochas. – Dþufinai, ar atsiras ko iðgerti? Seniai nesu taip plûkæsis!

327

– Kofa, tu genijus! – susiþavëjæs tarë seras Dþufinas Chali ádëmiai mane apþiûrinëdamas. – Kas galëjo pamanyti! Net jeigu ði miela ledi atsistos Gurigo VII Pergaliø aikðtëje ir pradës ðaukti, kad ji yra seras Maksas, ið jos skaniai pasijuoks, ir tuo viskas baigsis... O iðgerti mums tuoj atneð. Ir ne tik iðgerti: neatðvæsti tokio ávykio bûtø nuodëmë! Uþsimesk lochá, sere Maksai, ir eik pasigroþëti senojo meistro ðedevru. Paþadu, kad tau patiks!

Susisupau á ornamentuotà upës smëlio spalvos lochá. Jauèiausi gana nejaukiai. Kas paþvelgs á mane ið didþiulio veidrodþio koridoriuje?

– Ne taip, ledi! – sustabdë mane Kofa. – Moterys nesusega lochio kraðto smeigtuku, o tiesiog persimeta per petá... Ir jos visiðkai teisios: taip ir paprasèiau, ir elegantiðkiau! Nagi, Maksai, pavaikðèiok...

Paklusniai perëjau per kabinetà.

– Taip, su eisena verkiant reikia kaþkà daryti, ji gadina visà vaizdà, – nusiminë Kofa. – Kà gi, eik, pasigroþëk savimi, apsiprask, o tada mokysimës.

– O turbanas? – paklausiau.

– Jis nebûtinas. Turëdamos tokius veðlius plaukus merginos mieliau vaikðto nepridengtomis galvomis, ypaè, jei yra atvykusios ið toli. O sprendþiant ið tarsenos, jûs, ledi, atvykote ið labai toli... Nagi nagi, pëdink prie veidrodþio, nes að laukiu komplimentø! Dþufinai, kaip pavadinsime mûsø mergaitæ?

– Tegul pats sprendþia, – vyptelëjo Dþufinas. – Juk turi vargðas vaikinas nors šá tà pats nuspræsti! Kà pasakysite, ledi?

– Merilina Monro! – drëbtelëjau ir pratrûkau juoku. Jis gerokai priminë isterijà.

– Ko èia juoktis? – nustebo Dþufinas. – Graþus vardas, skamba kaip uþsienietiðkas, bet taip ir reikia... Palauk, Maksai, negi tai kokia jûsiðkë blevyzga?

– Beveik... – á iðsamius aiðkinimus nutariau nesileisti.

Apmirusia ðirdimi nuslinkau á koridoriø. Priëjau prie veidrodþio, sukaupiau visà narsà ir pakëliau akis. Ið veidrodþio á mane smalsiai suþiuro aukðta simpatinga ir puoðni ledi, tokia, sakyèiau, visai mano skonio. O manæs paties veidrodyje nebuvo. Ásiþiûrëjau á dailø jos veidà tikëdamasis aptikti nors koká panaðumà. Ið senojo mano bièiulio Makso në padujø nebuvo likæ!

Nenuleisdamas akiø nuo veidrodþio pamëginau pavaikðèioti... Ta-a-aip, kas tiesa, tai tiesa: panaitë atrodë maþumëlæ nevëkðliðka! Mane suëmë juokas, galvoje viskas sukosi. Kai elegantiðkoji ledi veidrodyje linksmai nusiþvengë, supratau, kad galiu graþiausiai iðsikraustyti ið proto. Ir sugráþau á kabinetà. Vyresnieji mano kolegos jau smagiai tarðkino indus.

– Nuodëmë tokià graþuolæ atiduot Lonli-Lokliui! – pasipiktinau. – Jisai vis tiek neávertins... Kofa, jûs ið tiesø genijus! Að jà myliu! Tai yra – save!

– Visai pamirðau apie balsà! – atsiduso seras Kofa. Gurkðtelëk, ledi Merilina, nes dabar – nei ðis nei tas!..

Jis iðtiesë man maþà stiklinëlæ su kaþkokiu átartinu mëlynu skysèiu.

Bjaurëdamasis pauosèiau, atsidusau ir iðgëriau. Nieko baisaus, lyg koks sausas 328

ðeris, tik labai karðtas.

– O daugiau jûs man nieko nepasiûly...

Uþsikirtau: dabar ir balsas tapo svetimas. Ne, cypèioti að nepradëjau, tai buvo gana þemas, gilus, taèiau neabejotinai moteriðkas balsas.

– Ðe, berneli, – seras Kofa iðtiesë man stiklà „Dþubatiko kvaitalo“. – Iðgerti tau tikrai nepakenks.

Po keliø kvapaus gërimo, galinèio patiesti jautá, gurkðniø að pralinksmëjau.

Ko gera, to linksmumo ðaknys rëmësi á tamsià tikro pamiðimo gelmæ: pernelyg greitai mano paþástamas seras Maksas, sero Dþufino Chali Naktinis Veidas, pavirto kaþkokia rudaplauke mergiote.

– Reikëtø paðlifuoti tavo manieras, ledi, – atsidûsëjo Dþufinas. – Kol kas tu labiau panaði á miesto pamiðëlæ nei á pasiturinèio pilieèio þmonà...

– Manieras?! Sekundëlæ!

Paðokau ir perëjau per kabinetà uoliai kraipydamas klubus. Tada sudëjau lûpas lyg buèiniui.

– Ponai, að jums patinku?

Seras Kofa nesmagiai tylëjo.

– Koks siaubas, Maksai! – nuoðirdþiai pasibaisëjo Dþufinas. – Negi tavo tëvynëje taip áprasta?

Gráþau á vietà.

– Ne... bent jau ne visada, – man ðiek tiek palengvëjo. – Taip elgiasi tik labai pasileidusios moterys ir tik protarpiais.

– Vis tiek klaiku! Esi skolingas man ne vienus gerus pietus, kad laiku tave ið ten iðtempiau.

– Nieko sau „laiku“! Ðtai jeigu deðimèia metø anksèiau...

– Abejoju, ar tai bûtø buvæ protinga. Kada nors paaiðkinsiu... Labai pavargote, Kofa? – seras Dþufinas su uþuojauta paþvelgë á Meistrà Girdintájá. Ðis melancholiðkai kramtë pyrago gabalà.

– O kaip jums atrodo? Ðlovë magistrams, kad ne kasdien... Ir dar reikës mokyti ledi gerø manierø...

– Nereikës, Kofa. Susidorosime patys. Padëtis bemaþ beviltiðka, bet turiu šá tà sumanæs.

– Koks jûs iðmintingas þmogus, Dþufinai! Manau, be tikro stebuklo èia neapsieisi.

– Puiku. Paknapsëkite nosimis dviese su Kuruðu, o mudu su Maksu maþumà pasivaikðèiosime. Eime, Maksai... tfu, kad tave… ledi Merilina!

– Að ne knapsiu nosimi, o ásimenu, kà jûs kalbate, – atkirto gudrusis paukðtis.

– Visada þinojau, kad þmonës – keisti padarai, taèiau ðiandien su jumis itin ádomu.

– Kurgi ne! – nusiðaipë Dþufinas glostydamas ðvelnias burivucho plunksnas.

Ir mes iðëjom ið kabineto.

– Kur vaþiuosim? – paklausiau sësdamasis á amobilerá.

– O pats nenumanai? Paþástu tik vienà senà damà, kuri ið ðitos pakvaiðusios 329

panaitës sugebëtø padaryti tikrà ledi!

– Á Jafachà? – nuðvitau. – Pas ledi Sotofà?

– Taip, jau pasiunèiau jai ðauksmà. Galø gale ji taip pat ketarietë, vadinasi, tai ir jos reikalas! Sotofa stebëtinai lengvai sutiko padëti, nors tai ne jos stilius...

Atrodo, ji jauèia tau savotiðkà prielankumà.

– Ir jis yra abipusis.

– Tai ir puiku... Ko lauki, ledi Merilina? Vaþiuojam!

Ledi Sotofa pasitiko mus sode, nedidelio paviljono, atstojanèio jai darbo kabinetà, tarpduryje.

– Oi, kokia dailutë mergytë! Gaila, kad netikra. Tokià, ko gera, pasiimèiau pas save! – apkabindama mane nusiðypsojo.

Að, kaip visada, ðiek tiek sutrikau. Turbût niekas ir niekada man atëjus nesidþiaugë taip audringai kaip ði galinga ragana mylinèios moèiutës manieromis.

– Sëskis, Dþufinai! Prisimeni, kokià kamrà prieð penkis ðimtus metø virdavo pas mus Ketaryje, Linksmosios aikðtës „Kaimo troboje“? Tai að ásigudrinau iðvirti dar prastesnæ! Paragauk, liksi patenkintas!.. O tau, mergyte-berniuk, turiu ðá tà ypatinga.

Ið lochio klosèiø ledi Sotofa iðtraukë maþutá àsotëlá, kurio iðvaizda liudijo pagarbos vertà jo amþiø.

– Tai labai skanu ir itin naudinga – tam tikrais atvejais.

– Sotofa, negi bûsi beturinti „Ástabiàjà Pusæ“? – Dþufinas ið nuostabos pakraipë galva. – Gal tris ðimtus metø ji man net á akis nebuvo pakliuvusi!

– O tau ji kuriems galams? – skambiai nusikvatojo ledi Sotofa. – Ir gerai, jeigu jau net tau nepakliuvo, tai kitiems – juo labiau! Tokie daikèiukai turi glûdëti tamsoje... Betgi sëskis, Maksai. Ne prie stalo, o ðtai á tà krëslà, ten tau bus patogiau. Imk! – ji iðtiesë man taurelæ, pilnà tamsiai raudono, tirðto skysèio, truputá pagalvojo, tada linktelëjo. – Taip, pakaks vienos. Geriau nepadauginti...

Paklusniai paëmiau taurelæ ir paragavau. Tikrai buvo skanu, ne prasèiau uþ Kacharo balzamà!

– Tik pamanykit – geria! – nusiðaipë Dþufinas. – O manæs jis bûtø kiaurà valandà klausinëjæs, kokie èia nuodai...

– Koks protingas berniukas, – apsidþiaugë ledi Sotofa. – Að ir pati tuzinà kartø pagalvoèiau prieð gerdama koká gydalà ið tavo rankø, senasis lapine!

Seras Dþufinas Chali atrodë labai patenkintas.

– O dabar tiesiog atsipalaiduok, – tarë nuostabioji senutë. – Galiu paaiðkinti, ko tau sugirdþiau, negi gaila. Þinai, senais laikais „Ástabiosios Pusës“ duodavo beproèiams...

– Dëkui jums, ledi Sotofa! – rûðkanai numykiau. – Paguodëte!

– Pirmiau iðklausyk iki galo, kvailiuk! – Baisiosios kerëtojos geraðirdiðkumas buvo beribis. – Beproèiams duodavo ðio gydalo, ir vargðeliai iðkart pradëdavo visiðkai normaliai elgtis. Todël jis ir vadinamas „Ástabiàja Puse“: manyta, kad vaistas padeda 330

beproèiams surasti tamsoje pasiklydusià savo sielos puselæ... Tai truko tol, kol vienas iðmintingas þmogus nustatë, kad tie nelaimingieji normaliais þmonëmis netampa, o tik ATRODO, iðkankintai jø sielai blaðkantis neþinia kur... Supratai?

Að liûdnai papurèiau galvà.

– Niekis, ne tavo metø suprast, kada nors... Dabar pamiegosi, o kai nubusi, bûsi tas pats kvailutis seras Maksas. Tik elgsiesi kaip tikra miela ledi. Liksi tas, kas esi, bet þmonëms atrodys, kad jie bendrauja su visai kitu asmeniu. Tiesà sakant, berniuk, ðis gydalas nëra visai nekaltas. Jeigu þmonës nori atrodyti kitokie, patys privalo ko nors imtis, o stebuklingos mikstûros tvirkina dvasià... Taèiau vienà kartelá ir rimto reikalo labui turbût galima... Nemanau, kad turëtum mokytis bûti tikra moterimi, tu ir taip visai mielas!

– Aèiû, ledi Sotofa. Jûs vienintelë visame Pasaulyje mane mylit ir pagiriat...

– að jau visai knapsëjau nosimi.

– Tylëk ir miegok. Nesumanyk prieðintis snauduliui, nes viskas nueis ðuniui ant uodegos! Þinok, stebuklingi dalykai paprastai nutinka þmogui miegant, taip jau yra...

Ledi Sotofa uþmetë ant manæs kailiná apklotà ir atsisuko á mano ðefà: – Dþufinai, nejaugi pagaliau suradome laiko ramiai paplepëti? Juk niekur neskubi?

Migdamas dar spëjau pamatyt, kaip seras Dþufinas deðinës rankos smiliumi du kartus bakstelëjo sau á nosá – parodë garsøjá ketarieèiø þenklà: „geri þmonës visuomet susitars“. Kurgi ne!..

Kai prabudau, jau buvo ðviesu. Ledi Sotofa sëdëjo greta, ðypsojosi ir apþiûrinëjo mano fizionomijà.

– Oi, Maksai, kaip ilgai tu miegi! – Jos ðypsena dar paplatëjo. – Kur to iðmokai?

– Ágimtas talentas! – oriai atsakiau svetimu aksominiu moters balsu.

Ir, dideliam savo dþiaugsmui, nepatyriau jokiø emocijø. Apsidairæs supratau, kad mudu su ledi Sotofa esam dviese. Nejaugi ðefas bûtø palikæs mane Jafache?

Ið jo gali visko tikëtis...

– O kur Dþufinas?

– Ogi namie. Arba tarnyboje, neþinau, neklausinëjau... Ar numanai, kiek miegojai? Paplepët mudu mëgstam, teisybë, bet per tiek laiko buvo galima aptarti net Visatos atsiradimo prieþastis, nors tai ir nëra labai ádomu.

– Tai kiek laiko að miegojau?

– Daugiau nei parà. Nustebinai net mane.

– Nieko sau! Dþufinas man sprandà nusuks.

– O, jis galëtø, toks pabaisa, bet nemanau, kad artimiausiu laiku kas nors kësintøsi tau kà nors sukinëti. Patikëk sena pranaðautoja!

– Vis tiek turiu bëgti! – sukrutau. – Juk rytoj iðvaþiuoju... ar poryt, në pats nebeþinau!

– Þinoma, berniuk, turi bëgti, – linktelëjo ledi Sotofa. – Bet pirmiausia reikia 331

nusipraust, o jeigu pavyks, dar ir kamra tave pagirdysiu. Prie krosnelës kuistis šiaip nemëgstu, bet dël tavæs pasistengsiu.

– Jûs mane paikinat, ledi Sotofa, – nusiðypsojau.

– Þinoma. Juk kas nors turi tai daryti... Vonios kambarys apaèioje: pas mus viskas kaip pas normalius þmones!

– O að maniau, kad jis kur nors kitame Pasaulyje! – ðûktelëjau leisdamasis laiptais.

– Tai suderinama! – nuramino mane ledi Sotofa.

Vonios kambaryje iðkart ðokau prie veidrodþio. Taip, ledi Merilina Monro ledi Sotofos ir jos „Ástabiosios Pusës“ dëka liovësi buvusi nevëkðla! Ne mano tai nuopelnai, tikrai ne.

Iliuzija atrodë tokia reali, kad nusirenginëjau apimtas tikros panikos. Kai po plona skaba aptikau savo paties kûnà, su palengvëjimu atsidusau ir pradëjau praustis. Á virðø gráþau pasiðokinëdamas nuo jëgø pertekliaus. Daugiau nei parà pramiegoti krësle ir taip gerai jaustis – èia tai magija, staèiai aukðtasis pilotaþas!

Apvalutë þila senutë, viena ið paèiø galingiausiø ðio Pasaulio bûtybiø, laukë manæs prie stalo.

– Ðtai kamra ir sausainiai. Daugiau nieko nëra. Bet tu juk nemëgsti rimtø pusryèiø?

Linktelëjau.

– Jûs ir tai þinote!

– Anokia èia paslaptis! Esi per jaunas, berniuk, kad turëtum nuo manæs paslapèiø.

– Jûs mane gàsdinat. Viskà apie mane þinoti... Koks siaubas!

– Nëra jokiø siaubø, Maksai. Prieðingai, viskas labai miela... Netgi tamsi tavo praeitis turi tam tikrà, dovanok, idiotiðkà vietà!

– Visiðkai su jumis sutinku, bûtent idiotiðkà... Gal nors jûs, ledi Sotofa, galite sulopyti kvailà mano ðirdá? Tasai sadistas Dþufinas tvirtina, kad visas savo bëdas privalau áveikti pats, bet man kol kas nelabai sekasi.

– Oi, anokios ten bëdos! – numojo ranka mano paðnekovë. – Visos tavo bëdos kaip pavasario sniegas: èia yra, èia iðnyko, lyg buvo, lyg pasivaideno... Tik nereikia be perstojo baksnoti nosimi á praeitá arba svajot, kokia galëjo bûti ateitis. Ðiandien tau karnavalas, mëgaukis!

Tai tebuvo þodþiai, bet pajutau ne menkesná palengvëjimà nei nuo andainykðèiø Dþufino burtø su mano ausimi. „Tikrai, drauguþi, anokios tos bëdos! – tariau sau. – Pabëgai ið ten, kur jauteisi uþknistas, patekai á geriausià ið Pasauliø, aplink tave pilna nuostabiausiø þmoniø, vienas per kità siûlanèiø tau savo iðmintá ir kitokius skanëstus... O tu zyzi ir zyzi, ðmiki nedëkingas!“ – Ledi Sotofa, jûs geriausia ið visø moterø! – atsidusau.

332

– Aiðku, kad geriausia! – ðyptelëjo senutë. – O jei nori þinot, dar ir graþuolë!

– Ásivaizduoju! – svajingai nutæsiau. – Norëèiau bent pro plyðelá þvilgtelëti á fantastiðkà jûsø jaunystæ!

– Ir pamatyti, kaip tas pamiðëlis Dþufinas gainiojasi mane mosuodamas areðto orderiu, man atsisakius vaþiuoti su juo á uþmiestá? – nusikvatojo ledi Sotofa. – Taip, paþiûrëti buvo á kà!.. Kà gi, miela mergyte, kol esam „drauguþës“, galiu ir pasigirti.

Tik þiûrëk, neásimylëk, su manimi tau dar maþiau ðansø nei su Kimos dukterëèia!

Ir neleidusi atsikvoðëti ji stryktelëjo ið vietos ir pradëjo neregëtai greitai sukti rankas ratais. Negalëjau nieko áþiûrëti, tik verþlø jos delnø ðmësèiojimà.

– Na, kaip?

Tuo metu stebuklai jau buvo mane gerokai atbukinæ ir buvau bemanàs, kad itin audringai á juos nebereaguosiu. Bet iðvydæs prieðais save neaukðtà jaunutæ graþuolæ, staèiai sustingau ir mëðlungiðkai kvëptelëjau oro. Iðkvëpti buvo sudëtinga. Fantastiðkoji ledi Sotofa atsainiai plekðtelëjo man per nugarà.

– Oi, kaip baisu, tik pamanykit!

Vargais negalais atgavæs kvapà, uþvëriau þabtus ir ásispitrijau á tà stebuklà. Ðtai kieno figûra iðties buvo kaip garsiosios Merilinos Monro, kurios vardu taip lengvapëdiðkai pavadinau naujàjá savo kûnà. Tik ledi Sotofa buvo ryðki brunetë didþiulëmis, kiek ákypomis þaliomis akimis ir sniego baltumo oda.

– Græþkit ienas atgal, nes að uþ save neatsakau! – Buvau pasirengæs uþsimerkti, kad tik toliau nuo pagundos. – O kodël jûs...

– Kodël taip neatrodau visada? Oi, bernuþëli, pats pagalvok, kam man to reikia? Kad visi Septynlapio ordino jaunesnieji magistrai kiauras naktis svajotø gnybtelëti á šità uþpakaliukà? Man jau nebeádomu, o kvaileliø vyrø netgi gaila.

Ledi Sotofa vël pradëjo savo keistà „gimnastikà“, tik dabar jos rankos sukosi prieðinga kryptimi...

– Ka gi, tau tikrai metas á Namà prie Tilto.

Apvalutë juki senuèiukë uþdëjo man ant peties ðiltà sunkø delniukà. Að linktelëjau. Þodþiø nebereikëjo: gavau dovanø maþutá stebuklà ir dar plonà grieþinëlá keistos Septynlapio moterø iðminties.

– Nenusimink, ledi Merilina, tu irgi graþutë! – linksmu juoku palydëjo mane ledi Sotofa. – Svarbiausia, ið ðito nuotykio pasistenk iðpeðti kuo daugiau smagumo! Paþadi?

– Paþadu! – tvirtai pasakiau að.

Ir manoji ledi Merilina Monro þvaliai iðkeliavo tarnybon. O pakeliui uþsukau pas pirmà pasitaikiusá juvelyrà ir nupirkau jai kelis brangius þiedus: tegu pasidþiaugia! Su naujuoju savo pavidalu jau pradëjau susidraugauti.

Kaip ir buvau papratæs, á Namà prie Tilto ðmurkðtelëjau pro Slaptàsias duris.

Tik vëliau susigriebiau gerokai nusidëjæs konspiracijai, bet kas padaryta – padaryta! Laimë, mano klaida liko nepastebëta: nei gatvëje, nei vestibiulyje nebuvo në gyvos dvasios.

333

Sero Dþufino ðauksmas uþklupo mane jau mûsiðkëje Valdybos pusëje. „Gerai, kad atsibudai, Maksai: geriau vëliau negu niekad! – dþiugiai èiauðkëjo ðefas. – Bûtinai manæs sulauk, noriu pasiþiûrët, kas ið tavæs iðëjo. Mudu su Melamori einame vieno simpatingo nuodytojo pëdsakais. Nieko rimta, bet á tokius pasivaikðèiojimus paleisti jos vienos nemëgstu“. „Teisingai darote!“ – pritariau jam.

Dþiaugiausi dël Melamori: ir darbà dirba, ir saugi, viskas gerai! „Pats þinau, kad teisingai, ledi Maksai! – atkirto neprilygstamasis Dþufinas Chali. – Gerai, dedu ragelá!“ Mûsø kabinete vieðpatavo tikra idilë: ant darbo stalo sukryþiavæs kojas ir prakilnus it skulptûra sëdëjo Melifaras. „Tai ðtai koks jis bûna, kai niekas nemato!“ – linksmai tariau sau.

Iðvydæs mane, o tiksliau – ledi Merilinà, meno kûrinys krûptelëjo, purptelëjo nuo postamento ir á naujàjá mano veidà ásmeigë tokias susiþavëjusias akis, kad iðkart supratau: ðtai ir iðmuðë mudviejø su Merilina þvaigþdþiø valanda!

Akimirksniu gimë beprotiðkas planas. „Ið ðito nuotykio pasistenk iðpeðti kuo daugiau smagumo“, – paliepë man ledi Sotofa, o vyresniøjø reikia klausyti!

– Kas jums nutiko, neprilygstamoji? – su ðvelnia uþuojauta paklausë Melifaras.

Ir mudu su ledi Merilina galutinai apsiprendëm: kas bus – tebûnie, kad tik pirma laiko nesusijuokus!

– Šlovë magistrams, man nieko nenutiko! – droviai nusiðypsojau. – Tëvas papraðë, kad èia uþsukèiau ir perduoèiau jo padëkà serui Maksui bei dar vienam ponui... jo tëvas berods paraðë kaþkokià knygelæ... Ak, taip, serui Mefiliarui!

– Melifarui! – galantiðkai pataisë mane Garbiojo Virðininko Dieninis Veidas.

– Aš jûsø paslaugoms, neprilygstamoji! Taèiau pasakykite, kas jûsø tëvas ir uþ kà jis rengiasi mums dëkoti?

– Bijau, kad su mano tëvu nesate geri draugai! Taèiau iðgelbëjot jam gyvybæ... Að esu ledi Merilina Boch.

– Tai jûs generolo Bubutos dukra? – susiþavëjæs ðûktelëjo Melifaras. – Nuodëmingieji magistrai, kodël lig ðiol neteko jûsø sutikti?

– Á sostinæ atvykau visai neseniai. Mane, vos gimusià, dar Sumaiðties laikais, tëvas iðsiuntë pas gimines á Vuko grafystæ. Matote, mano motina nebuvo jo þmona, taèiau tëvas visada manimi rûpinosi. O po mamos mirties jis ákalbëjo ledi Boch ir jie mane oficialiai ásidukrino... Tëtis sunkaus bûdo, að þinau, bet jis labai geras þmogus!

– Ir labai narsus! – entuziastingai pritarë Melifaras. – Jûsø tëvas – tikras Karo uþ Kodeksà didvyris, todël, ledi Merilina, nepaisykite visokiø kvailø gandø!

Að labai gerbiu jûsø tëtuðá!

Mano ðirdis sukaukë ið dþiaugsmo. Vaje, seras Melifaras labai gerbia generolà Bubutà! Ir kaip jis po visko paþiûrës man á akis? Vargšelis!

– Taip, tëtis šiurkštokas, bet nuoðirdus! – ðvelniai nusiðypsojo manoji ledi Merilina. – Deja, jis vis dar labai serga.

334

Tai buvo gryniausia tiesa: nuotykis su „Karaliaus Bandþio“ paðtetu skandalingàjá Miesto policijos generolà ilgam iðvedë ið rikiuotës. Að tæsiau: – Vis dëlto tëvas nenori pasirodyti nedëkingas, todël papraðë, kad ateièiau èia ir susirasèiau serà Maksà... ir jus taip pat.

Kiðenëje sugraibiau vienà ið kà tik ásigytø þiedø ir iðtiesiau Melifarui.

– Tai jums, sere Mufuliarai, priimkite kaip draugystës ir dëkingumo þenklà.

Melifaras pasigroþëjo þiedu ir iðkart pabandë juo pasipuoðti. Mmm... taip, mano rankos smulkesnës: vargðui mano draugui tà niekutá pavyko uþsimauti tik ant kairës rankos maþojo pirðtelio, ir tai vargais negalais!

– Sakykite, ar galëèiau pamatyti serà Maksà? – svajingai paklausë ledi Merilina.

Melifaras taip sukruto, kad graþu buvo þiûrët! Jis priëjo prie manæs, ðvelniai uþdëjo ant peties rankà, palinko prie pat veido ir paslaptingu balsu praneðë: – Þinote, neprilygstamoji, sero Makso ðiuo metu nëra. Abejoju, ar jis greit pasirodys, bet tai – tik á gera! Nepatarèiau su juo susitikti.

Darësi vis ádomiau. „Nuodëmingieji magistrai, nejaugi galiu konkuruoti su holivudiðka jo marmûze?! – nudþiugau. – Juk jis tikrai sunerimo!“ – Kodël, sere? – Mudu su ledi Merilina stengëmës bûti perdëm naivûs: praþiojom burnà ir kvailokai suklapsëjom blakstienomis.

– Tai labai pavojinga! – lyg paslaptá praneðë Melifaras. – Tasai seras Maksas – baisus padaras! Þinokit, já net privertë dëvëti Mirties Mantijà! Ásivaizduojat, neprilygstamoji?!

– Bet tëvas sakë... – baikðèiai pralemenau.

– Jûsø tëvas, ledi, sunkiai serga. Be to, já ápareigoja dëkingumas. Jei ne ðios aplinkybës, esu tikras, nieku gyvu neleistø jums susitikti su tuo ðiurpiu þmogumi.

Juk seras Maksas nuolat þudo þmones, diena dienon! Ir ne vien nusikaltëlius. Tas vyrukas tiesiog negali susivaldyti. Vos prieð dvi dienas jis spjovë nuodais á tokià pat mielà ledi kaip jûs. Jam pasirodë, kad jos tonas buvo nepakankamai pagarbus.

– O kodël jo nepasodina á Cholomá? – paklausiau ið paskutiniøjø gniauþdamas juokà.

– O, ledi, nepatikësite!.. Tai vis sero Dþufino Chali, mûsø Garbiojo Virðininko, intrigos. Seras Maksas – ðefo numylëtinis, ir tas já nuolatos dangsto.

Jei þinotumët, kiek nekaltø þmoniø lavonø jiedu sudegino ðitame kabinete! Að – dràsus þmogus ir mëgstu rizikà, vien todël dar nepasitraukiau ið tarnybos. O mano kolegos vienas po kito raðo atsistatydinimo praðymus!

Melifaras ásismagino, rentë vienà kvailystæ po kitos ir jau nebepajëgë liautis.

Uþsidengiau veidà rankomis ir stengiausi juoktis be garso. Vargais negalais tvardþiausi.

– Kas jums, neprilygstamoji? – susirûpino Melifaras. – Að jus iðgàsdinau?

Tylomis linktelëjau. Nepajëgiau iðtarti në þodþio. Dar maþumëlæ, ir bûèiau sprogæs iš juoko!

– Nusiraminkite, ledi. Juk èia Slaptoji paieðka, pati baisiausia Jungtinës 335

Karalystës organizacija, èia nutinka dar klaikesniø dalykø... Kad ir seras Dþufinas Chali... Palyginti su juo, seras Maksas – tik pienburnis! „Aha, – pamaniau, – negana, kad esu kraugerys þudikas, tai dar ir pienburnis! Oi, sumokësi tu man, sere Melifarai, juk negyvai uþgrauðiu! Ðitaip begëdiðkai kvailinti vargðæ provincijos merguþëlæ!“ – Visoje ðitoje kontoroje aš vienintelis normalus þmogus! – Melifaras ðvelniai apglëbë man peèius. – Ir ko taip nusiminëte, neprilygstamoji? Juk èia Echas, Jungtinës Karalystës sostinë, reikia pratintis!.. Taèiau gyvenimas sostinëje turi ir kai kuriø privalumø. Ir jeigu ðitaip jus nuliûdinau, staèiai privalau iðtaisyti klaidà.

Leiskite, parodysiu jums vakariná Echà! Ir pavaiðinsiu tokia vakariene, kokios niekur kitur neparagausit. Sutarta? „Irgi mat mergintojas, – pagalvojau su panieka. – Nuodëmingieji magistrai, nejaugi moterys kimba ant tokio pigaus masalo? O gal jam atrodo, kad panaitei ið Vuko grafystës pakaks ir tiek?.. Kaþin, ar Merilina jam ið tiesø patiko, ar vyrukas tik stengiasi neprarasti sportinës formos?“ Atsidusau ir papurèiau galvà: – Sere, að negaliu! Juk mes beveik nepaþástami...

– Todël ir siûlau susipaþinti artimiau! – Melifaro veidas nuðvito nuginkluojanèia ðypsena. – Garbës þodis, elgsiuosi deramai ir mes ðauniai pasilinksminsime.

Paþadu!

Mudu su ledi Merilina droviai ðyptelëjome: – Na, jeigu paþadate elgtis deramai...

– Þinoma! Uþvaþiuosiu jûsø iðkart po saulëlydþio, neprilygstamoji! – Ir Melifaras baugðèiai paþvairavo á duris.

Taip, galimø konkurentø pasirodymas bûtø visai nepageidautinas... Pagal jo sumanymà, graþioji ledi Merilina dabar turëjo vikriai iðsineðdinti, kad bûtø iðvengta jos susitikimo su seru Maksu, „Nakties Koðmaru“ ir „kûdikiø rijiku“.

Palengva pakilau ið lankytojams skirto krëslo ir patraukiau prie savojo.

– Kam vaþinëti, sere Fulumiarai? Verèiau palauksiu jûsø èia.

– Kur jûs, ledi Merilina? – sutriko Melifaras.

Netardamas në þodþio, pasirausiau stalèiuje ir iðsitraukiau nematomà butelá su Kacharo balzamo likuèiais.

– Ledi, kà jûs darote? – Melifaro balse aiðkiai pasigirdo siaubo gaidelës.

Ko gera, ðiek tiek rizikavau: ðis taikus vaikinas buvo toks pat pavojingas padaras kaip visa mieloji mûsø kompanija. Jeigu jis bûtø palaikæs mane kokiu maiðtaujanèiu magistru, neþinia ko sugráþusiu á Echà, viskas galëjo baigtis rimtomis peðtynëmis. Bet, ðlovë magistrams, graþutë rudaplaukë ledi Merilina tokiø baisiø átarimø nesukëlë.

Tylëdamas atsikimðau butelá ir simboliðkai gurkðtelëjau. Jokio reikalo tai daryti nebuvo: ðià akimirkà ir be balzamo galëjau apversti pasaulá. Bet mudu su ledi Merilina ásigeidëme ko nors gardaus.

– Kà jûs sau manote, ledi Boch?! – Á Melifarà buvo graudu þiûrëti. – Èia sero 336

Dþufino Chali vieta, o raustis jo stalèiuose negalima...

– Man galima! – ramiai atrëþiau. – Mes, Vuko grafystës gyventojai, labai mëgstame pasikuisti svetimuose stalèiuose. Kartais juose gali aptikti koká ðvieþià arkliamëðlá... Á sveikatëlæ, Devintasis Tome!

Melifaro veidas iðtáso. Atrodo, ðiek tiek persistengiau. Net kerðtas prarado skoná!..

– Kas tau, vyruti? – ðvelniai paklausiau. – Negi nesi buvæs karnavale?

Sveikas Melifaro organizmas atlaikë: jis nervingai nusikvatojo. O að prisiminiau mudviejø pokalbio turiná ir pagaliau taip pat praplyšau.

Seras Dþufinas Chali rado mus apsikabinusius ir sëdinèius ant grindø. Mudu tyliai kriuksëjome, nes þviegti balsu jau nepajëgëm.

– Maksai, buvai toks romantiðkas berniukas! – kandþiai atsidûsëjo ðefas. – Net á Pasimatymø kvartalà uþsukti drovëjaisi. O kà aš matau? Vos spëjai ásitaisyti biustà, parà pasitrinti tos beprotës Sotofos draugijoje – ir tu jau menkai paþástamo vyriðkio glëbyje!

– Sere Dþufinai! – suvaitojo Melifaras. – Jeigu paliksite já kaip yra, að já vesiu, garbës þodis!

– Netekësiu uþ jûsø, sere, jûs mane apgaudinëjote! – koketiðkai pareiðkiau að. – Oi, Dþufinai, bûtumët girdëjæs, kà jis tauðkë!

Mudu su Melifaru vël sucypëme ið juoko.

– Berniukai, gal jus vandeniu perlieti? – dalykiðkai pasiteiravo Dþufinas. – Kas èia nutiko?

– Nieko, apie kà negalëèiau papasakoti savo mamai! – iðdidþiai atrëþiau að.

Ir Dþufinas prisidëjo prie mûsø dueto.

Po ketvirèio valandos mudu su Melifaru ðiaip taip atitokome ir netgi radom jëgø vienas per kità papasakoti Dþufinui mûsø „paþinties“ smulkmenas. Reikia pripaþinti: pieðdamas savo kvailumà, Melifaras nepaðykðtëjo ryðkiø spalvø.

– Na, ledi Merilina, tu darai paþangà! – nusiðypsojo ðefas. – O kà vos prieð porà dienø taip ðokiravo pasiûlymas tapti moterimi?

– Nesitikëjau tapti tokia graþuole! – pamerkiau Melifarui. – Beje, kai kas pakvietë mane vakarienës. Sere, jûs neapsigalvojote?

– Su tokia meilute – nors á pasaulio kraðtà! Kur eisim po vakarienës, pas tave ar pas mane? – dalykiðkai paklausë Melifaras.

– Pas mane. Tëtis kaip tik yra namie. Generolas Bubuta, jei dar prisimeni. Jis papasakos tau apie savo karinius þygdarbius... Sere Dþufinai, ðá vakarà að laisvas ar vaidinsime, kad pas mus atsirado nauja darbuotoja? Berniukai, ar man tiks Mirties Mantija? – Naujasis mano pavidalas elgësi kur kas lengvabûdiðkiau nei senasis.

– Manau, vaikðtynës po miestà tau nepakenks, ledi Merilina. Juk reikia priprasti ir prie naujo vardo, ir ðiaip... O tu, sere Melifarai, á ðità vizgæ labai neásispoksok: poryt ryte ji mus paliks ir iðvyks á povestuvinæ kelionæ su seru Lonli-Lokliu.

Melifaras supratingai ðvilptelëjo: 337

– Vadinasi, èia rimtas reikalas? O að pamaniau...

– Kà pamanei? Kad mudu su Maksu ið dyko buvimo kvanktelëjome? Þinoma, „rimtas reikalas“! Todël pasivedþiok naujàjà drauguþæ po miestà. Stebëk, kad ji atsilieptø ðaukiama savo vardu ir nesumanytø drëbtelëti „að pats“, uþuot sakiusi „að pati“...

– Su tuo, drástu patikinti, jis ir taip susidoroja! – atsiduso Melifaras. – Koks vis dëlto sumautas tas gyvenimas! Vos sutinki þmoniškà merginà, ji iðkart pasirodo esanti Nakties Koðmaras... Ir dar iðteka uþ Lonli-Loklio! Gal manot, kad að geleþinis?

– Tu? Geleþinis, gali neabejoti! – nuramino já ðefas. – Maksai... Tai yra, ledi Merilina! Mudu su seru Ðurfu lauksime tavæs rytoj, saulei leidþiantis. Paskui vargu ar turësi laiko uþsukti á namus, todël pasistenk sutvarkyti visus reikalus ir susikrauk daiktus... Ir nesijaudink dël savo gyvuliukø: jaunesnieji mûsø tarnautojai greitai ims peðtis, kurio eilë juos priþiûrëti!

Að apsiniaukiau. Vargðai mano murkliai, netikæs pasitaikë jiems ðeimininkas!

– Atrodo, Ela greitai turës kaèiukø, – melancholiðkai praneðiau kolegoms. – Bûsimøjø „Karaliðkøjø kaèiø“... Nors ji tokia storulë... kelmà ten suprasi...

– Oi, Maksai, kad taip man tavo rûpesèius! – alsiai tarë Dþufinas. – Sere Melifarai, pasiimk ðità graþuolëlæ ir neðdinkitës. O manæs dar laukia pasimatymas su ponu nuodytoju, kad já kur...

– Þinai, ledi Merilina, su tokiu dailiu snukuèiu ir kvailais Nakties Koðmaro juokeliais tu galëtum bûti ideali moteris! – sodindamas mane á amobilerá galantiðkai pareiðkë Melifaras.

– Kà gi, teks susitaikyti su mintimi, kad esu idealus vyras! – nusiðiepiau. Ir tada ryþausi paklausti to, apie kà, normaliai atrodydamas, niekada nebûèiau net uþsiminæs. – O kaip ledi Melamori?

– O ledi Melamori, jei nori þinot, burba per miegus tavo vardà! Likusià paros dalá skiria giliamintiðkiems monologams apie vieniðo gyvenimo privalumus... Ir kas judu iðtiko? Gal ledi Merilina mëgsta palieþuvauti?

– Gal ir mëgsta... Bet niekas mûsø neiðtiko, tik likimas. Savo nelaimei, susitikome Pasimatymø kvartale.

– A, taip pasitaiko! – su uþuojauta atsiduso Melifaras. Ir èia pat iki ausø iðsiðiepë: – Bet jeigu tapsi tikra mergiote, mano mamai atsiras vilties pagaliau mane apvesdinti! Ásidëmëk: dar në vienai merginai nesu nieko panaðaus sakæs...

– Aha, dëkui! Taèiau ðeimyniniam gyvenimui kol kas nesu pasirengæs.

Verèiau jau vaþiuokim, tu man ðiandien tikrai skolingas.

Po trijø valandø soti, patenkinta ir lengvai apsvaigusi ledi Merilina sustabdë savo amobilerá prie ledi Melamori durø. Moteriðka jos ðirdis kuþdëjo man, kad taip reikia, o að nesiprieðinau. Pernelyg nesigilindamas á savo veiksmus, pasiunèiau Melamori ðauksmà: „Èia að, Maksas. Iðeik minutëlei, laukiu prie durø“. „Maksai, að negaliu! – iðgàstingai atsiliepë Melamori. – Ar galvoji, kà darai?

338

Mudu neturime matytis, kol... Kol to norime“. „Jeigu jau atsibeldþiau èia vidurnaktá, tai turbût ne tam, kad mudviem pasidarytø dar prasèiau! Ið pradþiø þvilgtelëk, o tada nuspræsi, ásileisti mane ar ne.

Prisiekiu mëgstamiausia sero Dþufino piþama, gailëtis neteks! Tokios staigmenos nesulauksi ið nieko kito. Paskubëk“.

Sveikas smalsumas pasirodë stipresnis uþ bûgðtavimus: po sekundës kitos ledi Melamori nosies galiukas kyðtelëjo laukan.

– Kas jûs? – grieþtai paklausë ji. – Ir kur seras Maksas? Ar èia koks pokðtas?

– Aiðku, kad pokðtas, neprilygstamoji! – nusiðypsojau. – Ir labai mielas pokðtas, ar ne?

– Jûs... Kà norite tuo pasakyti?

– Pabandyk, mieloji, uþlipti ant mano pëdsako! Ir visos tavo abejonës kaipmat iðgaruos! Na, ko lauki?

Melamori þaibiðkai nusispyrë batelius, akimirka – ir ji stovëjo man uþ nugaros. Praëjo kelios átempto laukimo sekundës, ir ji tyliai aiktelëjo.

– Sere Maksai, kas tau atsitiko? – balstelëjusiomis lûpomis paklausë Melamori. – Tave uþbûrë?

– Aha! Tiesa, tik laikinai, nes turiu skubiai iðtekëti uþ Lonli-Loklio... Ððð, tai baisi paslaptis! Gal vis dëlto galiu uþeiti?

– Manau, kad gali... – Melamori nusiðypsojo. – Paaiðkinsi, kas èia dedasi?

– Þinoma: juk dviem geroms drauguþëms reikia apie kà nors paplepëti!.. Þinai, pamaniau, kad draugais mums tapti bus sunkoka, nes... Pati supranti. O ðtai draugëmis – pirmai pradþiai – kaip tik... Beje, vadink mane Merilina, manau, taip bus paprasèiau.

– Kurgi ne...

Pagaliau atsidûrëm svetainëje. Melamori ûmai su palengvëjimu nusijuokë.

– Sëskis, ledi Merilina. Ðaunuolë, kad atëjai! Labai norëjau tave pamatyti.

– Moteriðka intuicija! – vylingai ðyptelëjau. – Galinga jëga! Beje, ji man kuþda, kad turi kokià dëdës Kimos dovanëlæ. Kada beûþti, jei ne dabar? Juk poryt iðvaþiuoju.

– Suvisam? – Jos balse pasigirdo tikras siaubas.

– Kur jau ten suvisam... Në nesitikëk! Tik porai tuzinø dienø.

– O kur?

– Á Ketará. Mûsø ðefà sugriebë sunkus nostalgijos priepuolis ir jis paliepë prikapstyti pusmaiðá akmenø ið jo vaikystës grindinio... Tuðtink savo slaptavietæ, mieloji. Kai pasigersiu, man atsirið lieþuvis ir viskà tau iðklosiu, garbës þodis!

– Ar tiks „Likimo gurkðnis“, Merilina? – dalykiðkai paklausë Melamori. Ið netikëtumo net krûptelëjau.

– „Likimo gurkðnis“?! Na na, ðito, regis, mes jau ragavome!

– Kur tu, Merilina, galëjai ragauti tokio vyno? – vis taip pat ramiai atðovë Melamori. – Šis gërimëlis retas!

– Tai jau tikrai! – nusijuokiau ir nustebæs pajutau, kaip nuo ðirdies ritasi pasku339

tinis sunkus akmuo. – Þinoma, tiks: kas að tokia, kad atstumèiau „Likimo gurkðná“?

– Tuomet puiku.

Senovinis vynas buvo tamsus, beveik juodas, taurës dugne blësèiojo kaþkokios vos áþiûrimos þydros þieþirbos.

– Geras þenklas, Merilina! – nusiðypsojo Melamori, pirðtu barbendama á taurës ðonà. – Kima sakë, kad ðios ugnelës atsiranda tik tuomet, kai vynà geria þmonës... Kaip èia geriau paaiðkinti... Þmonës, tarp kuriø viskas kaip reikiant.

Supranti? Ne „gerai“ ir ne „blogai“, o kaip reikiant.

– Atrodo, suprantu. Tiktai man priimtinesnë kitokia formuluotë: „ið tikrøjø“. Mane stulbina, kiek nedaug þmoniø gyvena ið tikrøjø... Ar aiðkiai pasakiau?

– Kà jau kà, Merilina, bet pasakyti aiðkiai judu su Maksu tikrai mokat! – palingavo galvà Melamori. – Skanu?

– Dar klausi!

– Tuomet klok savo istorijà. Jei nori, galiu duoti tylos priesaikà...

– Reikia man tavo priesaikos!.. Tiesiog klausykis ir þiûrëk á mane, gerai?

Mudu su ledi Merilina tokie pasakoriai, kad laikykis...

Ir su visomis smulkmenomis papasakojau apie beprotiðkà karnavalà, kurio þavingoji karalienë buvau að pats, o pagrindinio veikëjo – meiluþio – vaidmeniu finale suþibëjo Melifaras.

– Nuodëmingieji magistrai, net neátariau, kad dar kada nors gyvenime taip juoksiuosi! – ðluostydamasi aðaras suðnibþdëjo Melamori. – Vargðelis Melifaras, nesiseka jam su merginomis! O tu, Merilina, vis dëlto pagalvok: tokie vaikinai nesimëto!

– Aèiû, tavo patarimo nepamirðiu... Bet þiûrëk – jau ðvinta. Kada tu iðsimiegosi?

– Pavëluosiu á tarnybà, didelio èia daikto! Pasakysiu serui Dþufinui, kad surengiau tau koketavimo pratybas.

– Taip, šis mokslas man itin pravers. Turint omenyje bûsimojo mano „gyvenimo palydovo“ kandidatûrà... – Að sunkiai pakilau nuo þemos sofutës. – Eisiu miegoti, Melamori. Tau taip pat laikas. Geriau maþiau negu nieko!

– Nesvarbu, kiek, svarbu, kaip... O ðiandien miegosiu lyg uþmuðta. Aèiû, Merilina! Perduok serui Maksui, kad jo sumanymas buvo nuostabus.

– Perduosiu, – nusiþiovavau ir pamosavau jai ranka. – Gero ryto, Melamori!

Paminësiu, kad ledi Merilina taip pat miegojo lyg uþmuðta, o tokiø stebuklø mano geras paþástamas Maksas seniai nebuvo patyræs. Ði merguþëlë turëjo puikià akmeninæ ðirdelæ, kur kas patikimesnæ nei maniðkë!

Saulei leidþiantis atvykau á Namà prie Tilto. Buvau pasiëmusi kelioniná krepðá su dideliu buteliu Kacharo balzamo, kupeta drabuþiø (ledi Merilinai patiko vaikðtinëti po parduotuves) ir uþburtàja pagalve, didþiausio mano geradario sero Mabos Kalocho þodþiais, Plyðio tarp Pasauliø kamðalu. Kad ir kas nutiktø, taèiau 340

iðkeliauti neþinia kur palikus vienintelæ stebuklingà galimybæ apsirûpinti normaliomis cigaretëmis – ne mano bûdui!

Seras Dþufinas gyvai ðnekuèiavosi su kaþkokiu pusamþiu ádegusiu blondinu, vilkinèiu ryðkø mëlynà su baltu lochá. Vyrukas atrodë lyg sporto treneris: raumeningos rankos, rausvi skruostai ir rûsti suèiaupta burna. Nesiryþdamas ásiterpti á pokalbá, pasiunèiau ðefui ðauksmà: „Dþufinai, jûs uþsiëmæs? Gal man palaukti priimamajame?“ – Kà tu, ledi Merilina! – maloniai nusiðypsojo Dþufinas. – Nusprendei, kad turiu lankytojà, Maksai? O kas sakë, kad dël sero Ðurfo iðvaizdos turësim rupesèiø? Galiu jus pasveikinti: judu – nuostabi porelë!

– Puikiai atrodai, Merilina, – keldamasis ið krëslo mandagiai tarë neatpaþástamas Lonli-Loklis ir (o nuodëmingieji magistrai!) rûpestingai padëjo man atsisësti. – Turiu ið anksto jûsø atsipraðyti, Maksai, bet privalësiu kreiptis á jus „tu“, nes tarp sutuoktiniø taip priimta.

– Jûs, Ðurfai, galite kreiptis á mane „tu“ ir ne tokiomis ekstremaliomis aplinkybëmis!

– Dabar mano vardas – seras Glama Eralga, Merilina. Þinoma, tu turi vadinti mane Glama, brangioji.

– Gal kol kas galëtume kalbëtis normaliai, – nuolankiai papraðiau. – Nes dar kuoktelësiu!

– Seras Ðurfas visiðkai teisus, – tarë Dþufinas. – Kuo greièiau priprasi prie naujøjø vardø, tuo geriau. Vëliau atsiras ir kitokiø rûpesèiø.

Norëèiau þinot, kokius rûpesèius jis èia pranaðauja?!

Smalsiai ásistebeilijau á Lonli-Loklio rankas: pirmà kartà maèiau já be storø apsauginiø pirðtiniø ir be mirtá neðanèiø naguotø pirðtinaièiø, kurias buvau ápratæs laikyti jo paties rankomis. Þinoma, protu suvokiau, kad taip nëra, taèiau ðirdis, kuri stipresnë uþ protà, tvirtai tikëjo, jog tos spindinèios, mirtinos rankos – tikrø tikriausios!

– Nuodëmingieji magistrai, kas jûsø rankoms, Ðurfai... Glama?

– Nieko. Jei turi galvoje pirðtines, tai jos su manimi, dëþutëje. Nejau manai, mieloji Merilina, kad tokias pirðtines dëvi visi miestelënai?

– Tikrai nemanau... Tiktai niekada nesu matæs jûsø... tavæs be jø.

– Þinoma. Bet turëtum sakyti „nesu maèiusi“.

– Taip, aiðku. Atleisk, mielasis! – vyptelëjau. – O kas tau ant nagø?

– A... Tai vieno senovinio uþkeikimo þodþiø pirmosios raidës. Be jø pirðtinës nuþudytø mane patá... O dabar turësiu mûvëti ðitas, – Lonli-Loklis parodë man praðmatnias plonutës mëlynos odos pirðtinaites. – Kelionëje jos netrukdys, bet kai su jomis pietausiu, gali kilti tam tikrø átarimø...

– Nieko baisaus. Kiekvienas gali turëti keistenybiø. Tegul mano, kad tu perdëtai atsargus ir bijai kokio uþkrato...

– Sveika, graþuole! – Á kabinetà álëkë Melifaras. – Na, ar neapsigalvojai dar pamergauti ir priimti mano pasiûlymà?.. Mama bûtø staèiai suþavëta, – ir jis 341

uþsirioglino ant mano krëslo ranktûrio. – Mûsø Lokilonkis gerokai iðgraþëjo, bet að vis tiek graþesnis!

– Sere Melifarai, nekibkite prie mano þmonos! – ramiai tarë persikûnijæs Lonli-Loklis. – Ir bûkite malonus, iðmokite mano pavardæ, nors kol gráðime, vis dëlto mes paþástami nebe pirmi metai!

– Gavai? – piktdþiugiðkai paklausiau. – Nesu kokia bejëgë panelë, turiu kas mane apgina!

Pamiðëliðki mûsø paistalai daugiausia dþiaugsmo teikë Dþufinui. Kà gi, jis virðininkas, jam pridera!

– Dþufinai, tikiuosi, neprieðtarausite? – atsargiai glausdamas prie krûtinës didokà ryðulá, á kabinetà áëjo seras Kofa Jochas, neprilygstamas Meistras Girdintysis ir drauge mano asmeninis kosmetologas bei vizaþistas. – Paaiðkinti ðiems berniukams, á koká pragarà jie susirengë, dar suspësit, prieð akis visa naktis, o að atsineðiau toká skanumynà!

– Kofa, kad jus skylë danguje, ar kada atsisakiau pavakaroti? – atsiliepë Dþufinas. – Tiktai kam viskà tempëte? Galëjom pasiøsti kurjerá...

– Tai jau ne! Tokiø dalykëliø niekam nepatikiu... Ðuta Vachas, vienas iðkiliausiø senosios virtuvës virtuozø, pasitraukë poilsio ir dabar gamina tik sau, bet kai uþsakiau septynis Èakatos pyragus, jis nepajëgë man atsakyti! Mums pasisekë: iðskyrus já, ðito meno jau niekas dorai neiðmano.

– Kofa, jûs rimtai? – susijaudino Dþufinas.

– O kaipgi! Tokiais dalykais nejuokaujama. Mergyte, eik ðen, kol neapsigalvojau!

Melamori nelaukë, kad seras Kofa pakviestø dar kartà.

– Gerà vakarà, Merilina! – paliesdama mano petá nusiðypsojo ji. – Gaila, kad rytoj iðvaþiuoji.

– Jeigu neiðvaþiuotume, nebûtø Èakatos pyrago, – padariau filosofinæ iðvadà. – Uþ viskà reikia mokëti!

– O vargðelá serà Lukfá pamirðom, – priekaiðtingai palingavo Melamori. – Reikia pakviesti.

– Neávertini manæs, ledi! Jau pasiunèiau jam ðauksmà, bet jis pirmiau turi mandagiai atsisveikinti su gera ðimtine burivuchø... Traukite savo lobius, Kofa, nebëra jëgø laukti!

Duslus virstanèios këdës bildesys praneðë, kad Meistras Þiniø Saugotojas jau èia pat.

– Gerà vakarà, ponai! Kaip miela, kad manæs nepamirðote... Sere Kofa, jûs labai geras þmogus: surengëte mums ðitokià ðventæ! Gerà vakarà, sere Maksai, senokai jûsø nemaèiau, kas nutiko jûsø ðukuosenai? Ar dabar tokia mada?

Melifaras vos nenuvirto nuo mano krëslo ranktûrio, mudu su Melamori apstulbæ susiþvalgëme, seras Kofa ið nuoskaudos net krenkðtelëjo. Nuodëmingieji magistrai, ko vertas naujasis mano pavidalas, ledi Merilina?! Nejaugi mane vis 342

dëlto ámanoma atpaþinti?

– Nesijaudink, Maksai! – paèiu laiku á pagalbà atëjo Dþufinas. O jums, Kofa, stebëtis staèiai nuodëmë: juk þinote, seras Lukfis daiktus mato tokius, kokie jie yra, o ne kokie atrodo... Nes kaip jis atskirtø savo burivuchus?

– Seras Lukfis, kaip þmogus, tikrai gana áþvalgus, ne kartà esu sakæs, – ásiterpë Kuruðas. Dþufinas pritariamai linktelëjo iðmintingajam paukðèiui.

– Vis tiek skaudu. Ðità mergiûkðtæ laikiau savo ðedevru! – subambëjo seras Kofa Jochas. – Maniau, net Lukfis apsigaus...

– Dþufinai, ar jûs ásitikinæs, kad tarp ketarietiðkø kilimø mëgëjø neatsiras kitas toks pat áþvalgus vyrukas, – sunerimæs paklausiau.

– Aha, norëtum... Paþástu dar vienà toká gamtos stebuklà, jis – Murimacho salos ðerifas, visø svarbiausias þmogus tame sausumos lopinëlyje. Turbût dabar jis skaièiuoja tenykðèiø karaliðkøjø ðeðkø kailiø plaukelius. Todël atsipalaiduok! – Dþufinas pasisuko á Lukfá. – Tu vis dar nepastebëjai, kad mûsø seras Maksas laikinai tapo mergina?

– A, taigi þiûriu, ko tie jûsø plaukai tokie ilgi! – su palengvëjimu atsiduso seras Lukfis Pencas. – Gerai, kad ne nauja mada: man tokia ðukuosena netiktø, be to, ir vargo su ja daug...

Improvizuota ðventë nusisekë kaip reta: bûèiau þinojæs, kad mudviem su Lonli-Lokliu surengs tokias palydas, kasdien kur nors vaþinëèiau! Pagaliau likome trise.

Seras Dþufinas Chali didþiàjà nakties dalá paaukojo pasakodamas mudviem su Lonli-Lokliu pramanytà bendro mûsø gyvenimo istorijà: juk galëjo pasitaikyti smalsiø bendrakeleiviø, linkusiø pasiplepëti vakarieniaujant. Prisipaþinsiu, klausiausi puse ausies: su manimi bus Lonli-Loklis, patikimas it uola, jis tai jau tikrai nepamirð në raidelës ið nuobodþios sero Glamos Eralgos ir ledi Merilinos Monro biografijos!..

– Viskas puiku, Dþufinai, – pasakiau màsliai þvelgdamas á rausvëjantá dangø, – tik að, tiesà sakant, vis dar nesuprantu, ko mes vaþiuojame á tà Ketará?

– Ogi to, kad bûdami ten suprastumët, ko atvaþiavote! Pasakysiu atvirai, Maksai, kuomet siunèiau tave á pasimatymà su Cholomio ðmëkla, tikrai ðiek tiek ðykðtavau: pasitaupiau kelis faktus, kol tu man uþduosi tinkamà klausimà, kurio labai kantriai laukiau... Bet ðá kartà viskas kitaip. Tu þinai lygiai tiek, kiek að.

Todël ir siunèiu tave á Ketará, kad atsakytum á klausimus, kuriø pilna mano galva... Jeigu nori gero patarimo, praðom: kai ten nuvyksite, keletà dienø luktelëk, nieko nesiimk. Vaikðèiokit su Ðurfu po miestà, pirkite kilimus... Gal paslaptis pati tave susiras, juk tau sekasi! Na, o jeigu nieko neávyks... Kà gi, tuomet pamëginkite patys vieni, be karavano ir palydovo, iðvaþiuoti ið miesto, o paskui gráþti atgal. Tik neskubëkit, gerai? Kaþkodël man atrodo, kad toks þingsnis nebûtø itin protingas. Bet dabar aš viskuo abejoju... Jums laikas. Karavanas á Ketará iðvyksta po valandos. Galit truktelëti po gurkðnelá.

Dþufinas padavë man savo garsøjá neregimà butelá su Kacharo balzamu, ið 343

mano malonës jau beveik tuðèià. Mielai siurbtelëjau gardþiojo gërimo, gebanèio iðvaikyti ne tik rytmetiná mieguistumà, bet ir kur kas rimtesnius nemalonumus.

– Imk, mielasis, èia dar liko! – iðtiesiau butelá Lonli-Lokliui.

– Aèiû, Merilina, bet að jo negeriu, – mandagiai atsisakë mano „oficialusis draugas“ ir laikinasis vyras.

– Kaip nori. Juk vaþiuoti teks visà dienà...

– Yra specialiø kvëpavimo pratimø, kurie nuovargá paðalina greièiau ir veiksmingiau nei ðitas jûsø gydalas, – numojo ranka Lonli-Loklis.

– Iðmokysi? – pavydþiai paklausiau.

– Iðmokysiu... kai tvirtai iðmoksi tai, kà parodþiau anksèiau.

– O að jau...

– Tau tik atrodo, kad „jau“! Po kokiø keturiasdeðimties metø suprasi, kà turëjau omenyje...

– Oi!.. Kaip gerai, pasak didþiojo magistro Nuflino, kad tos dienos að nebesulauksiu! Tiek to, eime, mylimasis!

– Krutëkit krutëkit! – linktelëjo Dþufinas. – Kà jau kà, bet pasiðnekëti spësite á valias: kelias ilgas. Tiesa, nepamirðkit parveþti man ið gimtinës koká suvenyrà!

Seras Lonli-Loklis ryþtingai atsisëdo prie amobilerio vairalazdës.

– Gal keiskimës vietomis? – pasisiûliau.

– Vairuoti amobilerá, kà tik gurkðtelëjus Kacharo balzamo? Taip negalima, kartà jau sakiau... Vëliau, kelionëje, tau kartais teks mane pakeisti, Merilina...

Bet ar tikrai galësi vaþiuoti kaip visi normalûs þmonës? Jeigu mûsø amobileris nei ið ðio nei ið to aplenks visus kitus, liksime be Meistro Karavano Vedlio. Apie tai, kad mûsø bendrakeleiviai bus ðokiruoti, net nekalbu...

– Niekis, – nuraminau já, – ledi Merilina, skirtingai nei bendras mudviejø paþástamas Maksas, yra atsargi dama. Viskas bus gerai. Pakirpsiu sau sakalo sparnus...

– Ar tai koks slaptas ritualas? – mandagiai pasidomëjo Lonli-Loklis.

– Aha... Galiu iðmokyti, bet uþtruksi kokius keturiasdeðimt penkiasdeðimt metø! – Ledi Merilina pasirodë esanti ne maþiau dantinga uþ senà mano paþástamà serà Maksà.

Taèiau po keliø sekundþiø susigriebiau, kad ðis pokðtas gali sukelti visai nenuspëjamø padariniø, ir droviai ðyptelëjau savo palydovui.

– Glama, að vël neiðkenèiau nepajuokavæs. Tai viso labo toks posakis...

– Taip ir pamaniau... Reikia sakyti „neiðkenèiau nepajuokavusi“. Po valandëlës bûsime nevieni, todël siûlyèiau, Merilina, labiau kontroliuoti savo kalbà.

– Gerai, tu teisus. Daugiau taip nedarysiu!

Man kilo mintis, kad kelionë Lonli-Loklio draugijoje uþgrûdins mano charakterá kur kas patikimiau nei rûsti senosios Spartos pedagoginë sistema...

Gero tuzino amobileriø ir daugybës þmoniø puoðniais kelioniniais kostiumais vaizdas galutinai pakëlë man nuotaikà. Vaikystëje mëgdavau eiti á geleþinkelio 344

stotá ir þiûrëti á iðvaþiuojanèius traukinius. Man atrodë, kad jie vaþiuoja ten, kur viskas visai kitaip negu èia. Traukiniai vaþiuodavo TEN, jie iðvykdavo ið ÈIA, ir að mirtinai pavydëdavau keleiviams, vangiai grûdantiems savo krepðius á bagaþo lentynas: tà kerintá vaizdà matydavau pro apðviestus vagonø langus. Traukiniø, atvykusiø ið TEN á nykià ÈIA kasdienybæ, stengdavausi nepastebëti...

Dabar iðgyvenau toká pat jausmà, tik jis buvo kur kas stipresnis: nebe svajonë apie neegzistuojantá stebuklà, o bemaþ tvirtas ásitikinimas, kad jis yra.

Trumpai net pamirðau, jog Echas – anaiptol ne tokia vieta, ið kurios norëèiau iðvykti... Saugiai apgaubtas þavaus ledi Merilinos kûno ryþtingai nëriau á nedidukà þmoniø verpetà, seras Ðurfas Lonli-Loklis sekë ákandin.

Po keliø minuèiø ledi Merilina ir rûpestingasis jos palydovas Glama jau buvo susipaþinæ su ponu Abora Vala, Meistru Karavano Vedliu, neaukðtu, þilu, bet anaiptol ne senu ketarieèiu, kuris, nors ir maþø gudriø akyèiø, buvo neapsakomai þavus. Mes iðkart paklojom aðtuonias koronas – pusæ uþmokesèio uþ jo paslaugas.

Su likusiais pinigais mums teks atsisveikinti pagrindinëje Ketario aikðtëje kelionei pasibaigus. Parlydëti atgal á Echà buvo paþadëta nemokamai.

Praëjo dar pusvalandis, per kurá mandagiai apsiuostëm su bûsimaisiais bendrakeleiviais ir pasisakëm vardus, nors toje sumaiðtyje að neásiminiau në vieno.

Manoji ledi Merilina elgësi nepriekaiðtingai: ji në karto nesupainiojo bjauriø linksniuojamø þodþiø galûniø ir paðaukta vardu iðkart atsiliepdavo. Pagaliau ponas Vala papraðë dëmesio.

– Ponai, manau, kad daugiau niekas neateis. Todël galim judëti. Að vaþiuosiu pirmas. Tikiuosi, mano parinktos uþeigos, kur galima skaniai pavalgyti ir gerai pailsëti, jums patiks: galite ramiai pasikliauti nemenka mano patirtimi! Jei kiltø kokiø problemø, pasiøskite man ðauksmà. Tiesa, nuo karavano atsilikti nepatarèiau, o jeigu kas atsiliks, tegul neina pas mane ieðkoti savo pinigø... Þinoma, viliuosi, kad jokiø apmaudþiø nesusipratimø mûsø kelionëje neávyks. Gero kelio, ponai!

Susëdome á amobilerius. Tiesà sakant, buvau netgi patenkintas, kad LonliLoklis neleido manæs á veþëjo vietà: galëjau ramiai pasigroþëti Echo grindinio mozaika ir neaukðtais namais. Ðá miestà buvau spëjæs taip stipriai pamilti, kad iðvyka mane net dþiugino: ið anksto mëgavausi, kaip gera bus gráþti!..

Paskui prasidëjo begaliniai priemiesèiø sodai, vëliau – laukai ir giraitës.

Galva svaigo nuo vis naujø áspûdþiø. Seras Ðurfas tylomis þvelgë á kelià: net tapæs ponu Glama Eralga, jis kaip joks kitas mirtingasis išlaikë ðaltakraujiðkumà. Man dingtelëjo mintis, kad mudviejø kelionë – visai nebloga dingstis patenkinti seniai mane kankinantá smalsumà.

– Glama, ar labai brangini progà patylëti? O gal paplepam? – atsargiai paklausiau.

– Pokalbiai su tavimi, Merilina, man visada teikia malonumà, lygiai kaip pokalbiai su mano draugu seru Maksu, – ramiai atsakë Lonli-Loklis.

Nuodëmingieji magistrai! Jo balse tariausi iðgirdæs ðiltø gaideliø. „Viena ið dviejø, – nusprendþiau, – arba pasivaideno, arba seras Glama, naujoji Meistro 345

Nereikalingø Gyvybiø Nutraukëjo kaukë, maþumëlæ skiriasi nuo savo ðeimininko“.

– Jeigu á mano klausimà atsakyti nepanorësi, taip ir pasakyk, gerai?

– Þinoma, kad pasakysiu. O kà kita turëèiau daryti?

Geleþinë Lonli-Loklio logika teikë man pasitikëjimo.

– Gerai. Turbût vis dëlto ryðiuosi... Juoba kalbësiu ne visai apie tave, Glama, o apie savo draugà Ðurfà Lonli-Loklá.

– Labai vertinu tavàjà laiko nuovokà, – pritariamai linktelëjo mano palydovas. – Viskà dera daryti laiku, taip pat ir klausinëti... Klausk. Manau, tavo smalsumà galësiu patenkinti.

– Bûtø ðaunu!.. Kartà sero Ðurfo Lonli-Loklio vardas buvo paminëtas pokalbyje su vienu senu magistru, Dþufino draugu. Iðgirdæs ðá vardà, jis pasakë: „A, Pamiðæs Þuvininkas!“ Dþufinas linktelëjo, o toks seras Maksas taip ir liko prasiþiojæs: kas jau kas, tik ne pamiðimas yra skiriamasis mano draugo Ðurfo bruoþas...

– Mudu ne itin seniai paþástami, todël ir nustebai. Jeigu tau ádomi praeitis þmogaus, kuriuo að buvau kaþkada jaunystëje... Tai jokia paslaptis, skirtingai negu paties sero Makso istorija!

– Argi?.. – sutrikæs mëginau kaþkà sakyti.

Tenka prisipaþinti, paskutinë Ðurfo, arba Glamos, ar kuo jis ten vardu, frazë man sukëlë bemaþ panikà. Melamori, seras Kofa... o dabar ir Lonli-Loklis, visi jauèia, kad að kaþkoks kitoks! Kà gi, ne veltui jie Slaptieji sekliai!.. Et, galø gale, tai Dþufino rûpestis: tegul dabar aiðkina jiems kas ðaus galvon arba pasiunèia visus kuo toliau. Laimë, ðitokià teisæ jis turi!

– Juk að neketinu klausinëti, nes jauèiu, kad dar ne laikas, – taikiai pasakë Lonli-Loklis. – Tau derëtø mokytis kontroliuoti veido iðraiðkà. Bet jeigu kasdien darysi pratimus, kuriuos parodþiau, ðis gebëjimas atsiras savaime...

– Po keturiasdeðimties metø? – gailiai paklausiau.

– Tiksliai pasakyti negaliu. Gal net greièiau.

– Tiek to, Glama, trauk magistrai tà mano veido iðraiðkà! Klok savo istorijà, jeigu sakai, kad tai nëra paslaptis.

– Tikrai ne... Lygiai prieð septyniolika tuzinø metø vienas jaunuolis, vardu Ðurfas, ástojo á Skylëtosios Taurës ordinà, su kuriuo jo ðeimà siejo glaudûs ryðiai, todël didesnio pasirinkimo vaikinas në neturëjo. Taèiau tais laikais ðitokia lemtis buvo labiau nei pavydëtina... Nepraëjo në ðeði tuzinai metø, o jaunuolis jau tapo jaunesniuoju magistru ir Meistru Þuvininku, tai yra skylëtø ordino akvariumø priþiûrëtoju... Jei neklystu, seras Dþufinas kartà jau pasakojo tau kai kuriuos fragmentus ið Skylëtosios Taurës ordino istorijos, todël jø nekartosiu.

– Visi ordino nariai maitinosi vien þuvimis, kurios gyveno skylëtuose akvariumuose, ir gërë ið skylëtø tauriø, tokiø kaip taviðkë, tiesa?

– Gana supaprastintas, bet ið esmës teisingas apibûdinimas. Taigi jaunesnysis magistras Ðurfas Lonli-Loklis kelerius metus sëkmingai ëjo savo pareigas...

– O, në kiek neabejoju!

– Ir be reikalo, nes þmogaus, apie kurá kalbama, tu nepaþinojai... Jis buvo 346

vienas ið paèiø nesantûriausiø, ánoringiausiø ir emocingiausiø þmoniø, kokiø esu sutikæs. Gali patikëti, veikiau sumaþinu nei perdedu... Kelias, kuriuo eidami Skylëtosios Taurës ordino nariai sëmësi galiø, neskatino tramdyti jø paèiø ydø. Ðis vertinimas tinka ir daugeliui kitø senøjø ordinø...

Að linktelëjau: – Taip, Dþufinas apie tai pasakojo. Ak, nors akies kraðteliu þvilgtelëjus, kas dëjosi tos garsiosios Ordinø epochos laikais!

– Siûlau pasikalbëti su seru Kofa Jochu. Jis, skirtingai negu að, labai talentingas pasakotojas.

– Kokia nesàmonë! – ðokausi prieštarauti. – Tu puikus pasakotojas, Glama!

Praðau tæsti.

– Að – pasibaisëtinas pasakotojas, nes toks privalau bûti. Tiesiog tau ádomus pats pokalbio objektas, – abejingai konstatavo Lonli-Loklis. – Uþsiminiau apie jaunuolio, kuriuo kaþkada buvau, nesutramdomà bûdà, nes kaip tik ði jo savybë tapo beprotiðko poelgio prieþastimi... – Lonli-Loklis paniuro ir nutilo.

– Koks tas beprotiðkas poelgis? – degte degiau nekantrumu.

– Jis ásigeidë galios. Didelës ir iðkart... Ir vienà dienà iðgërë vandená ið visø akvariumø, kuriuos turëjo priþiûrëti.

Nesusilaikæs prunkðtelëjau. Prieð mano akis kaip gyvas iðkilo fantastiðkas vaizdas: mûsø seras Ðurfas vienà po kito maukia didþiulius akvariumus.

Nuodëmingieji magistrai, ir kur jam tilpo?!

– Atleisk, Glama... Bet tai iðties juokinga! – po valandëlës pasakiau susigëdæs.

– Taip, turbût... Þuvys, gyvenusios akvariumuose, þuvo, o neatsargus jaunuolis ágijo didþiulës galios. Tiktai nepajëgë jos suvaldyti: ðá mokslà reikia studijuoti ðimtmeèius... Todël iðsamiai papasakoti, kas vyko toliau, negalësiu: mano atmintis vis dar nepajëgia atkurti didumos beprotysèiø, kurias tas kvailas jaunuolis iðkrëtë palikæs savojo Ordino rezidencijà. Bet mieste mane praminë Pamiðusiu Þuvininku, o kad Ordinø epochoje þmogus bûtø laikytas beproèiu, jis turëjo gerokai pasistengti!..

Prisimenu, joks miestelënas nedrásdavo atsakyti man nieko, ko ásigeisdavau... Buvo daugybë ábaugintø moterø, gausybë tarnø, begalës pinigø ir kitokiø dalykø, kuriuos netaðyti þmonës vadina pramogomis, bet viskas greitai ágriso. Að tapau apsëstuoju.

Tuo metu man patiko gàsdinti þmones, o dar labiau patiko juos þudyti. Taèiau þudyti paprastus miestelënus atrodë menka. Að svajojau atsigerti didþiøjø magistrø kraujo...

Atsirasdavau ten, kur panorëjæs, ir dingdavau neþinia kur. Tomis dienomis man pavykdavo padaryti begales tuðèiø stebuklø, kuriø esmës nepermaniau, taèiau didþiøjø magistrø gerklës vis dar buvo ne mano dantims...

– Nuodëmingieji magistrai, Ðurfai, negi tai tiesa?! Þinojau, kad mûsø seras Lonli-Loklis nëra visø pajëgiausias Jungtinës Karalystës melagis, bet patikëti jo pasakojimu vis tiek negalëjau.

– Vadink mane Glama. Merilina, tu vël uþsimirðai! – Mentoriðkas mano palydovo tonas padarë galà visoms abejonëms.

– Þmonës keièiasi, tiesa? – tyliai paklausiau.

347

– Ne visi. Bet kartais taip atsitinka, – beaistriu balsu tarë Lonli-Loklis. – Beje, èia dar ne istorijos pabaiga.

– Numanau.

– Að troðkau dar didesnës galios. Didesnës, negu turëjo didieji magistrai, apie kuriø kraujà tuomet svajojau. Ir vienà dienà Pamiðæs Þuvininkas pasirodë Ledinës Rankos ordino rezidencijoje, kad pasigrobtø galingà jø rankà...

– Jûsø... tavo pirðtinës?

– Taip. Tiksliau, kairioji pirðtinë. Deðiniàjà atëmiau kaudamasis su jaunesniuoju to ordino magistru: vaikinas mëgino mane sustabdyti. Að nukandau deðinæ jo rankà ir – sveikas dingæs!

– Nukandai?!

– Taip. Ko èia stebëtis? Palyginti su kitais tuometiniais mano „þygdarbiais“, šis toli graþu nebuvo ekscentriðkiausias...

– Dþufinas sakë, kad Ledinës Rankos ordine buvo susibûræ labai galingi magai. Nejaugi jie...

– Matai, iðgëræs visus dvideðimt tuzinø akvariumø, ágijau galià, skirtà ðeðiems ðimtams mano ordino nariø. Todël sustabdyti mane iðties buvo labai sunku. O kai pasigrobiau minëtàsias pirðtines, tapau dar pavojingesnis... Bet tada mane ir sustabdë.

– Kas? Nejaugi Dþufinas?

– Ne, seras Dþufinas Chali mano gyvenime atsirado šiek tiek vëliau.

Pamiðusá Þuvininkà sustabdë du numirëliai, mano pasisavintø rankø ðeimininkai.

Jau pirmà naktá jie atëjo á mano sapnà. Tais laikais miegodamas að tapdavau bejëgis. Ne visiðkai, bet vis dëlto... Tie negyvëliai atëjo manæs pasiimti. Jie ketino ákalinti mane tarp gyvenimo ir mirties, kaþkokioje begalinio, kankinanèio mirimo sferoje. Apie tokius dalykus nedaug teiðmanau, todël tegul tavo paties vaizduotë pakuþda, kas man grësë.

– Trauk magistrai tà mano vaizduotæ! – sumurmëjau. – Në uþmigt negalësiu!

– Tavo þodþiai, Merilina, patvirtina kad apytikriai supranti, kokie man iðkilo sunkumai, – linktelëjo Lonli-Loklis. – Tà naktá man be galo pasisekë: ûmai prabudau nuo aðtraus skausmo, nes senas namas, kuriame miegojau, pradëjo griûti ir kaþkoks akmuo pataikë man á kaktà... Tau turbût ádomu, kodël tas namas pradëjo griûti? Seras Dþufinas Chali galëtø iðsamiai papasakoti apie nenusisekusià Pamiðusio Þuvininko medþioklæ. Tais laikais Slaptosios paieðkos dar nebuvo, taèiau seras Dþufinas jau tada vykdë ypatingus Karaliaus ir Septynlapio pavedimus. Já lydëjo baisi ðlovë, manau, visai pelnyta, taèiau mano gyvybæ Ketario Medþiotojas, taip tuomet buvo vadinamas Garbusis Virðininkas, atsitiktinai iðgelbëjo. Ið griûvanèio namo að spëjau pabëgti net nemëgindamas aiðkintis, kas nutiko. Ne tai man buvo svarbiausia: supratau, kad kitas sapnas bus paskutinis. Tada nusprendþiau nemiegoti tol, kol pajëgsiu, o paskui nusiþudyti ir taip išvengti mirusiø magistrø kerðto... Be miego man pavyko pratempti maþdaug dvejus metus.

– Kiek?!

348

Sulig kiekvienu Lonli-Loklio sakiniu mano nuostaba vis didëjo.

– Taip, apie dvejus metus, – patvirtino Ðurfas. – Þinoma, amþinai taip tæstis negalëjo: að ir ðiaip buvau pamiðæs, o dveji nemigos metai pavertë mane neþinia kuo... Vëliau supratau, kad seras Dþufinas Chali sekë kiekvienà mano þingsná. Jis lûkuriavo tinkamos akimirkos...

– Tam, kad?..

– Ne, Merilina, ne tam, kad mane nuþudytø. Matai, tà naktá, kai jis sugriovë namà ir iðgelbëjo man gyvybæ, kurià buvo ketinta atimti... Tai bûta negirdëto atsitikimo: ketarietis pramaudavo nedaþnai! Ir jis padarë iðvadà, jog èia likimo pirðtas. Todël, uþuot nudobæs Pamiðusá Þuvininkà, seras Dþufinas nusprendë iðgelbëti savo paties stebukluose susipainiojusá Ðurfà Lonli-Loklá.

– Nuodëmingieji magistrai, kaip romantiðka! – atsidûsëjau.

– Taip, tikriausiai... Sero Dþufino laiko nuovoka pasirodë esanti nepriekaiðtinga: jis atsirado ðalia tà paèià akimirkà, kai supratau, kad nemigos laikas tuoj pat baigsis, o drauge pasibaigs ir mano gyvenimas. Að norëjau mirties: ji atrodë man patikimas bûdas iðvengti kur kas baisesnio likimo... Ir kai buvau uþkluptas garsiojo Ketario Medþiotojo, mane apëmë su niekuo nesulyginamas dþiaugsmas: mirsiu kaudamasis, o tai kur kas linksmiau negu þudytis.

– Kaip tu pasakei? Linksmiau?! – pamaniau, kad bûsiu nenugirdæs.

– Taip, þinoma. Skirtingai nei dabartinis Lonli-Loklis, Pamiðæs Þuvininkas mëgo pasilinksminti... Bet mûðis neávyko: uþuot nuþudæs, seras Dþufinas mane uþmigdë. Turbût jam neteko ilgai vargti: svajonë išsimiegoti buvo tapusi tikru apsëdimu! Dþufinas nubloðkë mane á kerðto iðtroðkusiø negyvëliø glëbá. O tada – iðtisa amþinybë silpnumo ir skausmo... Be reikalo, Merilina, taip jaudiniesi: tai nutiko seniai ir, patikëk, ne man... O paskui ketarietis mane ið to koðmaro iðtraukë. Tiesiog priþadino, atgaivino ir paaiðkino, kad turiu tik vienà iðeitá.

– Kokià iðeitá, Glama?

Ne kaþin kiek nutuokiau apie èionykðèius stebuklus, taèiau pasibaisëtinà ðio Pasaulio koðmariðkø sapnø galià buvau patyræs nuosavu kailiu.

– Viskas labai paprasta: tiedu ieðkojo Pamiðusio Þuvininko. Að turëjau tapti kuo nors kitu. Vien paprastas persirengimas, toks, kokio griebëmës mudu prieð ðià kelionæ, padëti, aiðku, negalëjo. Mirusiø magistrø taip lengvai neapgausi. Kà jau kà, tik ne juos... Seras Dþufinas apgyvendino mane kaþkokioje keistoje vietoje, davë kelis patarimus ir dingo.

– Kaip ta keista vieta vadinosi? – paklausiau stingstanèia ðirdimi.

– Neþinau. Tikriau, neprisimenu. Neámanoma prisiminti dalykø, kuriø nesupranti.

– O kokie buvo tie patarimai? Atleisk uþ ákyrumà, bet noriu suprasti, kà galima patarti þmogui, kurá iðtiko tokia nelaimë?!

– Labai paprasti. Jis paaiðkino, kà ir kodël privalau daryti, pamokë keliø kvëpavimo pratimø, panaðiø á tuos, kuriuos tau rodþiau... Nepamirðk, jog tuomet að turëjau didþiulæ galià. Ji galëjo padaryti bet kokius stebuklus. Dþufinas tik suteikë 349

idealias sàlygas jai reikðtis... Prisimenu, kad toje keistoje vietoje nieko kita në negalëjau veikti, tik vis daryti tuos pratimus. Ten buvo neámanoma nei valgyti, nei miegoti, nei galvoti. Netgi laikas, kaip áprasta já suvokti, ten neegzistavo: asmeninë mano amþinybë tilpo á vienà akimirkà, kitaip nepasakysi... Në pats nepastebëjau, kaip Pamiðæs Þuvininkas mirë. Dingo ir jaunuolis, kuriuo kadaise buvau. O paskiau atsirado tas, kurá tu paþásti kaip Ðurfà Lonli-Loklá. Naujajai savo asmenybei jokiø priekaištø neturiu: ji netrukdo sutelkti dëmesá á tai, kas iðties svarbu, ir apskritai netrukdo...

– Neátikëtina! – suðnibþdëjau. – Nuodëmingieji magistrai, kas galëtø pamanyti!

– Taip, tikrai gana neátikëtina, – flegmatiðkai pritarë seras Ðurfas. – Atëjo metas, kai galëjau palikti tà keistà, tuðèià vietà ir sugráþti á Echà. Seras Dþufinas Chali man surado neblogà darbà: besibaigiant Sumaiðties laikams þmogus su tokiomis rankomis galëjo bûti ramus, kad dykam sëdëti neteks... Man vis dëlto pavyko paþinti didþiøjø magistrø kraujo skoná, bet tuomet jau ið pareigos, ne todël, kad norëèiau, nes naujajai mano asmenybei buvo tas pats: þudyti ar neþudyti. Man atrodo, në viena þmogþudystë, kurià tenka ávykdyti, nëra itin reikðminga nei man, nei kitiems...

Atleisk, Merilina, niekada nebuvau geras filosofas!

Apstulbæs tylëjau. Mano paties pasaulis, kuriame taip jaukiai ásikûriau, byrëjo staèiai akyse. Beydi, patikimas it uola sere Ðurfai, ðaltakrauji pedante, neturintis nei humoro jausmo, nei paprastø þmogiðkø silpnybiø, kur jûs, a-û-û-û!

O kiti mano kolegos, pirmiausia seras Dþufinas Chali, kuris, pasirodo, besàs garà nuleidæs Ketario Medþiotojas? Kà, tiesà sakant, apie juos þinojau? Kad jie – puikûs vyrukai ir kad man su jais smagu?.. Kokiø dar staigmenø ið jø sulauksiu?!

– Merilina, tau derëtø prisiminti kvëpavimo pratimus, kuriø mokiau serà Maksà, – patarë mano palydovas. – Neverta taip jaudintis dël dalykø, kurie nutiko seniai ir ne mums.

– Ðventi þodþiai! – pritariau ir paklusniai ëmiausi garsiosios Lonli-Loklio kvëpavimo mankðtos.

Po deðimties minuèiø išties buvau visiðkai ramus: naujo, stulbinanèio Pasaulio paslaptys skleidësi prieðais mane palengva, ir tai buvo tikra laimë! Turëèiau padëkoti likimui, kad pritrenkianèios kolegø iðpaþintys neuþgriuvo manæs urmu!

– Ponas Abra Vala kà tik atsiuntë man ðauksmà, – praneðë Lonli-Loklis. – Karavanas tuoj sustos pietø. Ryte, Merilina, tu elgeisi nepriekaiðtingai, pasistenk ir toliau!.. Beje, seniai rengiausi pasakyti, kad, darydamas kvëpavimo pratimus seras Maksas kvëpuoja taip pat nelygiai ir trûksmingai, kaip kalbëdamas.

Pasistenk, Merilina, ðià apmaudþià klaidà iðtaisyti.

– Gerai jau, gerai, pasistengsiu! – suniurzgiau. – Nejau tikrai kalbu taip baisiai?

– Taip, deja, bet su laiku praeis... Stojame, Merilina. Pasirenk pakeisti pokalbio temà, gerai?

– Gerai. Beje, Meistro Karavano Vedlio laiko nuovoka taip pat nepeiktina: að kaip tik pasijutau iðalkæs.

– Reikia sakyti „iðalkusi“, Merilina... Ponas Vala neturi jokios laiko nuo350

vokos, mûsø vedlys tiesiog sustoja prie tø uþeigø, kuriø ðeimininkai jam sumoka uþ klientø atgabenimà.

Að nusijuokiau: – Ið kur tu þinai, Glama?

– Kai susipaþinome, pasiþiûrëjau jam á akis.

– A, tuomet suprantama!.. Vis tiek jis sustojo laiku: mirðtu ið bado.

– Na, eime! – ir Ðurfas galantiðkai padëjo man iðlipti ið amobilerio.

Pietûs buvo ðiaip sau. Negi mane, pradþiamokslá gurmanà ir mylimà sero Kofos Jocho auklëtiná, galëtø suþavëti negudrus kaimiðkas maistas! O mûsø bendrakeleiviai, deja, pasirodë esà paprasèiausi nuobodûs miesèionys. Nustebau supratæs, kad mano garbstomas nuostabus naujasis Pasaulis toli graþu nëra tobulas. Atrodo, visø Pasauliø miesèionys ganëtinai vargina. Todël artimas bendravimas su didele kupeta tø paprastø, mielø þmoniø ypatingo pasimëgavimo man nesukëlë... Bet kelionë yra kelionë ir netgi tokios nemalonios smulkmenos kaip prasta virtuvë ar ákyrûs bendrakeleiviai buvo savotiðkai þavios.

Po pietø šiaip taip átikinau Lonli-Loklá, kad mane galima prileisti prie amobilerio vairalazdës. Jis nenorëjo rizikuoti: mano sveikas protas didelio pasitikëjimo serui Ðurfui nekëlë. Taèiau ledi Merilina labai zyzë!..

Iðtisà valandà vaþiavæs vëþlio greièiu, sulaukiau atlygio: – Negalëjau numatyti, kad sugebësi taip tvardytis! – pagyrë rûstusis mano palydovas.

Pamaniau, jog ðis komplimentas kieèiausias ið visø, kada nors tekusiø mano daliai.

– Ko taip stebiesi, Glama? – gûþtelëjau dailiais ledi Merilinos petukais. – Kai man sakoma „negalima“, að pajëgiu suprasti, kad tikrai negalima...

– Supratimas èia niekuo dëtas. Amobileris vaþiuoja tokiu greièiu, kokiu nori vaþiuoti veþëjas, o mûsø norai ne visada sutaria su aplinkybëmis...

– Kà? Tu rimtai? Tai bent naujienëlë!

– Neþinojai? – mandagiai nusistebëjo Lonli-Loklis. – Buvau tikras, kad vaþiuodamas sàmoningai pasitelki savo vaikystës svajonæ apie didelá greitá.

– Ligi ðios akimirkos man atrodë, kad tiesiog nesu toks atsargus kaip kiti veþëjai, todël ir pasiekiu didþiausià galimà greitá...

– Taip, maþdaug tai ir turëjau omenyje, kai nenorëjau leisti tavæs prie vairalazdës... Tiktai jokio „didþiausio galimo“ greièio nëra, viskà lemia veþëjo noras. Bet neávertinau tavo savitvardos. Turbût man derëtø atsipraðyti.

– Liaukis, Glama, kokie atsipraðinëjimai? Kaþkokia nesàmonë... Negi lig ðiol vairavau ðità griozdà net nenutuokdamas, kaip jis veikia?

Atsidusau ir nusibraukiau ûmai iðrasojusià kaktà. Daugoka keistø naujienø per vienà dienà!

– Svarbu, kad moki... Reikëjo sakyti „nenutuokdama“, o pasakei „nenutuokdamas“. Vis pamirðti!

351

Iki uþëjo naktis, vaþiavom tylëdami, nes Lonli-Loklis jau ir taip iðeikvojo kokiø trejø metø þodþiø limità, o að staèiai bijojau dar ko nors paklausti: nuostabiø atradimø ðiai dienai jau pakaks!

Naktá praleidom dideliame pakelës vieðbutyje. Mûsø vedlys iðkart ásitaisë maþuèiame bare, kur buvo loðiamas krakas. Kai kas ið keleiviø mielai prie jo prisidëjo.

– Tai ir yra tikrasis jo verslas! – atkreipë dëmesá Lonli-Loklis. – Dvi naktys pakeliui á Ketará, dvi naktys gráþtant... Manau, Meistras Karavano Vedlys – labai turtingas þmogus.

– Negi jis dar ir sukèiautojas?

– Nemanau... Tiesiog ketarieèiai – puikûs loðëjai, tai jø tautos talentas.

Todël apðvarinti net gudriausià sostinës gyventojà jiems vieni niekai... Bet mums reikia gerai iðsimiegoti, rytoj laukia nelengva diena.

– Taip, þinoma, – pritariau nelabai tvirtai: vargu ar tokioje ankstybëje uþmigsiu – net ir po sunkios dienos.

– Þinai, ledi Merilina, – tarë Lonli-Loklis lásdamas po gauruota antklode, – jeigu negalësi uþmigti... Þodþiu, nemanau, kad tau vertëtø iðeiti ið mûsø kambario. Tai pasirodytø gana keista: graþioms iðtekëjusioms moterims nëra áprasta iki auðros sëdinëti baruose, ypaè po sunkios dienos, praleistos kelionëje. Þmonëms gali pasirodyti, kad tarp mûsø ne viskas gerai.

– Man net á galvà neðovë... Jokiø naktiniø pasivaikðèiojimø! Jeigu prie ledi Merilinos pradëtø kabinëtis ágëræ vyriðkiai, man tektø á juos nusispjaut, o tai kertasi su kukliomis mano þiniomis apie konspiracijà...

– Tuomet atsipraðau. Geros nakties, Merilina.

Mano palydovas uþsnûdo, o að palindau po antklode ir susimàsèiau. Po mûsø pamokomo pokalbio, garbës þodis, buvo apie kà pagalvoti! Be to, galëjau pasinaudoti laisva minute ir ið po stebuklingos pagalvës iðsitraukti kelias cigaretes...

Uþmigti man pavyko tik auðtant, o jau po valandos nepriekaiðtingai apsirengæs seras Ðurfas kiðo man panosën padëklà su kamra ir sumuðtiniais.

– Labai apgailestauju, bet po pusvalandþio iðvykstame. Mano galva, tau reikëtø pasinaudoti Kacharo balzamo atsargomis.

– Tai jau ne, verèiau nusnûsiu amobileryje! – vargais negalais atplëðiau nuo pagalvës apsunkusià galvà. – Dëkui uþ rûpestá, Glama. Tavo þmona, turiu omenyje tikràjà sero Lonli-Loklio þmonà... Manau, ji laimingiausia ið moterø!

– Tikiuosi, jog taip, – ramiausiai sutiko seras Ðurfas. – Keista mano dalia, Merilina: ar tikra þmona, ar netikra, o kamrà á lovà neðti vis tiek tenka man.

– Nuodëmingieji magistrai, kas èia dabar, bene pajuokavai?

– Tik konstatavau faktà. Jei nori nusiprausti, tau derëtø pasiskubint.

– Þinoma, noriu! – Vienu mauku iðbaigiau kamrà, o á maistà net þiûrëti buvo ðleikðtu.

352

Nëra to blogo, kas neiðeitø á gera: ásitaisiau ant galinës amobilerio sëdynës ir uþmigau taip kietai, kad nykias, vienodas lygumas, nusidriekusias Ugulando vakaruose, ponai keliauninkai stebëjo man nedalyvaujant. Seras Lonli-Loklis bergþdþiai ákalbinëjo iðlipti pietø. Að tik piktai burbtelëjau: „Paaiðkinsi tiems ponams, kad damà uþsupo!“ – ir vël staèia galva nëriau á saldø sapnà. Prabudau prieð pat saulëlydá. Seniai nebuvau toks laimingas, ramus ir alkanas vienu metu! LonliLoklis nugara pajuto, kad nubudau.

– Ið uþeigos, kur pietavome, paëmiau kelis sumuðtinius, – praneðë jis. – Manau, sprendimas buvo teisingas.

– Kurgi nebus, aiðkiaregy tu mano! – dëkingai atsiliepiau. – Bene vël kokia bjaurastis?

– Èionykðtë virtuvë kitokia nei sostinës, tai natûralu, – paaiðkino seras Ðurfas. – Taèiau neverta numoti ranka á gyvenimo teikiamas ávairoves...

– O að – konservatorius! – praneðiau pilna burna. – Gal tave pavaduoti, Glama? Tikiuosi, manimi jau pasitiki?

– Taip, be abejo. Jei nori, sëskis prie vairalazdës, nors nuovargiu kol kas nesiskundþiu.

– Neverta numoti ranka á gyvenimo teikiamas ávairoves! Tave cituoju...

– Taip ir supratau.

Manoji ledi Merilina patogiai ásitaisë, suëmë vairalazdæ ir ðauniai uþsirûkë cigaretæ: degte degiau nekantrumu pasinaudoti savo nakties darbo vaisiais.

Lonli-Loklis sunerimo: – Neþinau, ið kur trauki ðias keistas rûkomàsias lazdeles, bet nuo paðaliniø akiø jas reikia slëpti! Kas leistina serui Maksui, nedera paprastai miestelënei ledi Merilinai.

– Visø pirma, jei pameni, esu uþsienietë! O antra – vargu ar kas dabar mudu stebi!

– Dabar – ne. Bet kai sustosime...

– Juk nesu visiðkas idiotas! – pyktelëjau að. – Nejaugi manote, kad rûkysiu prie þmoniø?

– Visada geriau perspëti. Be to, veikiausiai nepagalvojai, kad nuorûkas reikia ne numesti, o sudeginti, – gûþtelëjo peèiais rûstusis mano globëjas. – Neverta pykti... Ir nepamirðk, kad á mane turi kreiptis „tu“. Be to, esi ne „idiotas“, o „idiotë“. Bûtinai ásidëmëk.

Nusijuokiau: mudviejø dialogas tikrai nusisekë! Tada kruopðèiai sudeginau nuorûkà: seras Lonli-Loklis – iðmintingiausias tarp mirtingøjø, o að – lengvapëdis pusgalvis, nenutuokià apie konspiracijà!..

Nakvynës apsistojome jau Ðamiro grafystëje. Mûsø ðaunusis Meistras Karavano Vedlys vël sëdo prie kortø, o mudu, vakarienësi suvalgæ kaþkà egzotiðko, man pernelyg riebiai ir aðtriai, nuëjom miegoti.

Ir èia nustebæs supratau, kad didþiuliø matmenø gyvenamosios patalpos 353

paplitusios ne visoje Jungtinës Karalystës teritorijoje. Mûsø kambarys buvo nekà didesnis uþ paprasèiausià vieðbuèio kambará mano paties pasaulyje, o guolis pasirodë esàs banali dvigulë lova. Sutrikæs þvilgtelëjau á Lonli-Loklá: – Èia tai bent! Atrodo, mudviem teks miegoti apsikabinus, mielasis!

– Taip, ðiek tiek nepatogu, – sutiko seras Ðurfas. – Bet jeigu taip iðëjo, galiu pasiûlyti tau pasinaudoti mano sapnu. Kai þmonës miega ðalia, tai gana lengva.

– Kà? – visiðkai apstulbau. – Að sapnuosiu jûsø... tavo sapnà?.. Ne, vis tiek neuþmigsiu: ledi Merilina parpë iki pat saulëlydþio!

– Kai vienas þmogus dalijasi savo sapnu su kitu, jiedu uþmiega kartu, – paaiðkino Ðurfas. – Að tave uþmigdysiu, o tada priþadinsiu. Bet ið anksto negaliu pasakyti, kurio sapnà sapnuosim: mano, tavo ar abu iðkart, nuo mûsø tai nepriklauso... Manau, tokia iðeitis gana protinga: rytoj po vidurdienio pasieksime Ketará, todël tau teks nemiegoti visà dienà. Jei teisingai supratau, seras Dþufinas pageidavo, kad mudu abu stebëtume kelià, vedantá á miestà.

– Teisybë! – sutikau að. – Glama, o tavo sapnai graþûs? Kai iðgirdau apie kai kuriuos sero Lonli-Loklio sapnelius...

– Niekada nesiûlyèiau tau dalytis savo koðmarais! Laimë, jie seniai mane apleido.

– O ðtai uþ savo sapnus garantuoti negaliu! – atsidusau. – Kartais pasitaiko tokiø, kad nors vilko balsu stauk... Ar nebijai rizikuoti, Glama?

– Nëra jokios rizikos, nes visada lieka galimybë prabusti... Gulkis, Merilina, mums tikrai neverta ðvaistyti brangaus laiko.

Greitai nusirengiau ir dar kartà nusistebëjau, kad mano kûnas iðliko kaip buvæs, nors iliuzinë ledi Merilina atrodë tokia tikroviðka. „Ðtai, vyruti, ir teks tau miegoti su piþama! – linksmai tariau sau. – Juk nesivalkiosi nuogas po savo draugo Ðurfo sapnus! Bûtø nemandagu...“ – Bus patikimiau, jei mudviejø galvos liesis, – dalykiðkai pareiðkë LonliLoklis. – Juk anaiptol nesu tokiø triukø meistras.

– Aha, – paklusniai pasukau galvà. – Juoba uþmigdyti toká þvalø þmogø kaip að... – Nebaigæs sakinio, saldþiai nusiþiovavau ir iðsijungiau, pasirengæs þvilgtelëti á savo palydovo ðventovæ – á jo sapnus.

Bet iðëjo taip, kad maþo keisto kino teatro dviem „kino mechaniku“ tapau að. Mûsø dëmesiui ðiànakt buvo pasiûlyti patys mëgstamiausi mano sapnai: miestas kalnuose, kur vienintelë visuomeninio transporto priemonë buvo funikulierius; nuostabus angliðkas parkas, kur niekada nepamatysi þmoniø; smëlëtø paplûdimiø virtinë rûsèios, tamsios jûros pakrantëje...

Klajojau po tas neapsakomo groþio vietas ir nuolat pakiliai ðûkèiojau: „Ðaunu, tiesa?“ „Ðaunu!“ – pritardavo mano palydovas, puikus vaikinas, visai nepanaðus nei á gerà mano bièiulá Lonli-Loklá, nei á Pamiðusá Þuvininkà, kaþkada aukðtyn kojom apvertusá visà Echà, nei á serà Glamà Eralgà, netikros ledi Merilinos netikrà vyrà...

Prabudau auðtant, vis dar laimingas ir be galo ramus.

354

– Aèiû tau uþ ðità fantastiðkà pasivaikðèiojimà! – nusiðypsojau Lonli-Lokliui, kuris jau vilkosi mëlynà sero Glamos skabà.

– Tai að privalau dëkoti, nes mudviejø sapnai priklausë serui Maksui. Man niekada nëra tekæ lankytis tokiose vietovëse. Jos tikrai nuostabios... Nesitikëjau nieko panaðaus, netgi ið jûsø, sere Maksai!

– Mano vardas Merilina! – nusijuokiau. – Nuodëmingieji magistrai, Ðurfai, nejaugi ir jums pasitaiko suklysti?

– Kartais reikia suklysti, kad bûtum teisingai suprastas, – miglotai paaiðkino Lonli-Loklis ir nuëjo praustis.

– Be tavo pagalbos vis tiek nieko nebûtø iðëjæ. Að nemoku pakliûti ten kada ásigeidæs! – ðûktelëjau jam ákandin. O tada pasiunèiau ðauksmà á virtuvæ: negi vargðelis Lonli-Loklis amþinai plûksis su padëklais!

Pasimiglojusio pavasariðko ryto didybë, nesibaigianèios þalios giraitës, varginamai ilgi pietûs uþkampio smuklëje: penki vienodai beskoniai patiekalai, monotoniðkas pakeleiviø plepëjimas... Per visà dienà neiðtariau në deðimties þodþiø: man buvo taip gera ir ramu, kad ðiukðlinti tylà garsais atrodë nederama.

– Kada atvyksim á Ketará? – paklausë Lonli-Loklis Meistrà Karavano Vedlá, kai pagaliau baigëme valgyti. Ponas Abora Vala màsliai gûþtelëjo: – Sunku tiksliai pasakyti... Tikriausiai po pusantros dviejø valandø. Bet ðioje Ðimaro grafystës dalyje prasti keliai. Galimas dalykas, mums teks vaþiuoti apylanka... Þodþiu, pagyvensim – pamatysim!

– Labai kompetentingas atsakymas! – sumurmëjau sësdamasis prie amobilerio vairalazdës. – „Pagyvensim – pamatysim!“ Nuostabu! Kaip gyvas nesu gavæs iðsamesnës informacijos...

– „Nesu gavusi“, – automatiðkai pataisë Lonli-Loklis. – Tu nerviniesi?

– Að?! Ið kur iðtraukei?.. Apskritai að visada nervinuosi, tai normali mano bûsena, bet ðiandien, lyg tyèia, viskas gerai...

– O að nervinuosi, – netikëtai prisipaþino jis.

– Nuodëmingieji magistrai! Maniau, kad tai neámanoma...

– Ir man taip atrodë, bet...

– Mes, þmonës, keisti padarai! – konstatavau. – Niekada neþinai, kà galim iðkrësti!

– Tu teisi, Merilina, – oriai linktelëjo seras Ðurfas.

Iðgirdæs graþø savo vardelá, vël numykiau ir mes pajudëjome. Amobilerá vairavo Lonli-Loklis, o að turëjau puikià progà dairytis aplinkui ir laiþytis nujausdamas artëjanèià paslaptá...

Kraðtovaizdis buvo toks áprastas, koks begali bûti stebint já pirmàkart gyvenime. Po pusantros valandos man galutinai nusibodo ir mano akylumas pamëgino iðeiti á atsargà. Bet tada mûsø karavanas ið pagrindinio kelio iðsuko á kaþkoká átar-tinà siaurà ðunkelá, kurio pralaidumo geba këlë tam tikrø abejoniø.

Valandëlæ klaikiai pasikratæ pasukome dar kartà. Naujasis kelias buvo daug355

maþ pakenèiamas. Ðiek tiek pavinguriavæs priekalnëse, jis gana pavojingu kampu netikëtai ðovë aukðtyn. Kelio deðinëje stûksojo vertikali uola, apþëlusi dulkëta melsva þole, kairëje linksmai ðiepësi þydra bedugnës tuðtuma. Pakeisti Lonli-Loklá prie vairalazdës dabar nebûèiau sutikæs uþ jokius pasaulio turtus. Po velniø, juk að paniðkai bijau aukðèio!..

Prisiminiau garsiuosius kvëpavimo pratimus ir uoliai suðniokðtavau. Seras Ðurfas paþvairavo á mane maþumëlæ nustebæs, bet nutylëjo. Po pusvalandþio mano kanèios pasibaigë: dabar kelias vingiavo tarp dviejø niûriø uolø, ir jos man atrodë savotiðka saugumo garantija.

– Kà tik pasiunèiau ðauksmà ponui Valai. Jis pareiðkë, kad iki Ketario dar liko pusantros dvi valandos, – ramiausiai praneðë Lonli-Loklis.

– Tà patá jis sakë po pietø, – burbtelëjau að.

– Tarsi nieko ypatinga, bet, kita vertus... Truputá keista, tiesa?

– Truputá keista, truputá keista... Nuodëmingieji magistrai, labai keista!

Vyrukas ðá kelià sukaria po kelis kartus per metus. Juk galëjo kaip nors ásidëmëti, kiek laiko trunka kelionë!

– Ir man taip atrodo.

– „Pagyvensim – pamatysim!“ – kreivai ðyptelëjau. – Gal ðis devizas áraðytas Ketario herbe? Paþiûrëjæs á Dþufinà, nieku gyvu nepasakytum, taèiau... Beje, imsiu ir pasiøsiu jam ðauksmà! Pasigirti kol kas nelabai turime kuo, tai nors apskøsiu jo tëvynainá...

Ir pasiunèiau ðauksmà serui Dþufinui Chali. Didþiausiai mano nuostabai, iðëjo ðnipðtas. Visai kaip tuomet, kai ðiame Pasaulyje buvau þalias naujokas ir begarsæ kalbà mokëjau ne geriau negu tingus pirmokëlis daugybos lentelæ. Apdujæs papurèiau galvà ir pabandþiau dar kartà. Po ðeðto mëginimo nejuokais iðsigandau ir pasiunèiau ðauksmà Lonli-Lokliui vien norëdamas ásitikinti, jog tebemoku: „Tu girdi mane, Ðurfai, Glama, ar kuo ten esi vardu, mielasis?“ – Linksminiesi, Merilina? Verèiau vis dëlto...

– Að negaliu susisiekt su Dþufinu! – pasakiau balsu. – Ásivaizduoji?

– Ne, neásivaizduoju... Tikiuosi, tai nëra dar vienas tavo pokðtas?

– Bijok tu magistrø! Aš ne pakvaiðæs, kad ðitaip juokauèiau... Pabandyk pats, gal tik man nesiseka.

– Gerai, sëskis prie vairalazdës. Tikrai turiu iðsiaiðkinti, kas èia dedasi. Tokie dalykai paprasèiausiai negalimi!

– Kaipgi! – niûriai linktelëjau rangydamasis á veþëjo vietà.

Vël išsiviepë ironiðka tuðtumos ðypsena, dabar jau deðinëje, tiesà sakant, gana toli nuo mûsø, bet vis tiek baisu... Suëmiau save á rankas ir ásikirtau vairalazdës. Prisipaþinti serui Ðurfui Lonli-Lokliui, kad bijau aukðèio... Dëkui! Jau geriau mudu abu pakiðiu po velëna!

Mano palydovas tylëjo gal deðimt minuèiø. Að kantriai laukiau. „Gal jis kalbasi su Dþufinu, – tariau sau. – Þinoma, jis kalbasi su Dþufinu, ilgai, iðsamiai, kaip ir dera Lonli-Lokliui, vadinasi, viskas gerai. Tik man kaþkas uþsikirto, juk yra 356

pasitaikæ ir ne tokiø dalykëliø!“ – Tyla! – pagaliau konstatavo Lonli-Loklis. – Mëginau susisiekti ne tik su seru Dþufinu. Mano þmona, seras Kofa Jochas, Melifaras, Melamori ir kapitonas Ðichola taip pat tyli. O susisiekti su mûsø Meistru Karavano Vedliu – jokio vargo.

Beje, jis ir toliau tvirtina, kad Ketaryje bûsime po pusantros dviejø valandø. Vis dëlto bandysiu susiþinoti su kuo nors Eche... Tenka pripaþinti, ðis ávykis – vienas keisèiausiø mano gyvenime.

– Velnias! – teástengiau pasakyti.

Laimë, ðá egzotiðkà keiksmà Lonli-Loklis praleido pro ausis. Visai neturëjau ûpo ir vël aiðkinti, kas toks tasai velnias!

Praslinko dar kelios kankinanèios minutës. Praraja kelio deðinëje visai iðdulkëjo man ið galvos. Matyt, aukðèio baimë buvo tarsi koks kvailas áprotis, kurio atsikratyti pasirodë esà visai paprasta. Uþteko susirasti rimtesná rûpestá...

– Iðbandþiau dar kelis variantus. Visi tyli, taèiau seras Lukfis Pencas iðkart atsiliepë, – staiga praneðë Lonli-Loklis. Jis buvo toks ramus, lyg bûtø kalbama apie jau suvalgytø pietø meniu. – Name prie Tilto viskas gerai. Ko gera, keisti dalykai dedasi tik su mumis... Gali pabendrauti su seru Lukfiu. Manau, seras Dþufinas jau sëdi greta jo.

– Toks þaidimas vadinamas „Sugedusiu telefonu“! – nusijuokiau su palengvëjimu.

– Kas?! Koks þaidimas? Sugedæs... telefonas? Kà turi omenyje?

– Ai, nekreipk dëmesio! Sësk prie vairalazdës, drauguþi. Tu tikras ðaunuolis!

Mudu vël pasikeitëm vietomis, ir aš krûpèiojanèia ðirdimi pasiunèiau ðauksmà Lukfiui. Bet ðá kartà nesklandumø nebuvo. „Gera diena, Lukfi! Ar seras Dþufinas jau su jumis?“ „Gera diena, sere Maksai! Negaliu apsakyt, kaip dþiaugiuosi jus girdëdamas.

Seras Ðurfas paaiðkino, kad judviem nepavyksta pasiøsti ðauksmo niekam, iðskyrus mane. Ar jums neatrodo, kad tai gana keista?“ „Atrodo, atrodo! – nejuèia ðyptelëjau. – Labai apgailestauju, Lukfi, kad suteiksiu tam tikrø nepatogumø, bet jums teks persakyti serui Dþufinui kiekvienà mano þodá, o paskui – atvirkðèiai. Ar susidorosit?“ „Þinoma, sere Maksai! Ir praðau nesijaudinti: jokiø nepatogumø, prieðingai, esu pamalonintas ir... man labai ádomu. Na, dalyvauti judviejø su seru Dþufinu pokalbyje.“ „Puiku, Lukfi!“ – Ir kruopðèiai suminëjau nedaug, bet keistø ðios dienos ávykiø. „Seras Dþufinas praðo papasakoti apie kelià, á kurá iðsukot ið vieðkelio“, – praneðë Lukfis.

Iki smulkmenø nupasakojau siaurà, beveik nepravaþiuojamà šunkelá ir vingiuotà kalnø kelià, nykias uolas, apþëlusias melsva þole, bedugnës pragarmes, atsiverianèias tai kairëje, tai deðinëje mûsø kelio pusëje. Truputá pagalvojæs, dar kartà paminëjau netvirtus vedlio atsakymus á visø paprasèiausià ir aiðkiausià klausimà: kada, velniai griebtø, pagaliau atvyksim á nuodëmingà jo miesteliûkðtá?!

357

„Seras Dþufinas praðo perduoti jums, sere Maksai, kad jis Ketaryje gyveno per keturis ðimtus metø, aplinkiniuose miðkuose sugavo ne vienà tuzinà plëðikø ir bemaþ visas laisvas dienas leisdavo uþmiestyje, todël paþásta kiekvienà apylinkiø þolelæ.

Taèiau nieko panaðaus á jûsø nupasakotus kraðtovaizdþius nëra matæs, – persakinëjo Lukfis. – Ir dar seras Dþufinas sako, kad... Oi, nuodëmingieji magistrai, juk tai neámanoma!..“ – ir Lukfio Penco balsas be pëdsakø dingo ið mano sàmonës.

Nedëdamas didesniø vilèiø, pabandþiau pasiøsti jam ðauksmà. Tuðèias darbas.

– Dabar ir Lukfis nutilo, – niûriai praneðiau Lonli-Lokliui. – Seras Dþufinas suspëjo iðgirsti mûsø sumautos popietinës kelionës istorijà ir pareikðti, kad vietoviø, panaðiø á tas, kuriomis dabar vaþiuojame, Ketario apylinkëse nëra. Tada jis papraðë Lukfio man dar kaþkà perduoti. Vyrukas suskubo iðklausyti ðefo þodþius, praneðti man, kad „tai neámanoma“, o tada nutilo. Norëèiau þinoti, kà rengësi pasakyti Dþufinas?!

Lonli-Loklis tylomis truktelëjo peèiais. Atrodo, jam visa tai gerokai nepatiko.

– Taip, – tariau að. – Krutinsim smegenis. Nepamirðk, mano drauge, kad ledi Merilina – paprasta, mokslo nedaug teragavusi provincialë. Apie tà vargetà serà Maksà në kalbëti nenoriu. Daugelio elementariausiø dalykø mudu paprasèiausiai neišmanom... Bet, tikiuosi, juos þino seras Glama, o seras Ðurfas Lonli-Loklis – tai jau tikrai!..

– Ar negalëtum aiðkiau formuluoti? Kà turi omenyje?

– Nieko sau! Visà gyvenimà buvau tikras, kad vienintelis dalykas, kurá tikrai sugebu – tai aiðkiai formuluoti... Tiek to! Daugiau neiðsidirbinësiu, tik uþduosiu kelis beprotiškus klausimus.

– Tai protingiausias sprendimas, Merilina! Klausk. Galbût tau pavyks pasitelkti informacijà, kuri man atrodo nenaudinga.

– Gerai. Pirmiausia, kai siunti kam nors ðauksmà, atstumas juk neturi jokios reikðmës?

– Teisingai. Svarbu, kad paþásti þmogø, á kurá kreipiesi. O pasiekti já gali net Arvaroche, tai ne kliûtis!

– Puiku, droþiam toliau. Ar Pasaulyje yra tokiø vietø, kur begarsë kalba neveikia?

– Cholomyje, pats þinai. O daugiau – neteko girdëti. Þinoma, yra þmoniø, kurie nemoka jos vartoti, bet mûsiðkis atvejis kitoks...

– Gerai, viskas aiðku. Sakyk, Ðurfai, gal esi apie kà nors panaðaus girdëjæs?

Nebûtinai tikrà istorijà, gal kokià legendà, mità, galø gale juokà?

– Mûsø ordine buvo prigijæs posakis: „Geras burtininkas ir iki ano pasaulio prisiðauks“. Aiðku, tai veikiau pokðtas negu tiesa: á anà pasaulá ðauksmo nepasiøsi... Laimë, turime svariø árodymø, kad visi mûsø kolegos gyvi...

– O mudu? – leptelëjau að.

– Að linkæs pasikliauti savo pojûèiais. O jie liudija, kad esu absoliuèiai gyvas.

– Nuodëmingieji magistrai! Þinoma, tu gyvas, viliuosi, kad að – taip pat, bet... Velniop mano paslaptis, tu – geriausias visø paslapèiø kapas, tiek savø, tiek 358

svetimø! Mudu, berods, áklimpom. O išsiaiškinti, á kà áklimpom, bus lengviau dviese... Þodþiu, „anas pasaulis“ visai nebûtinai yra vieta, kurioje telkiasi numirëliai. Ðurfai, esama daugybës skirtingø Pasauliø ir að – svariausias ðio teiginio árodymas. Mano tëvynë – taip pat savotiðkas „anas pasaulis“.

– Þinau, – ramiai pasakë Lonli-Loklis.

– Þinai? Ið kur, vampyrà tau po antklode? Negi Dþufinas surengë seminarà tema: „Seras Maksas – didþiausia gamtos máslë“?!

– Viskas paprasèiau. Istorija apie Tuðèiàsias Þemes iðties buvo nebloga, tad kurá laikà jos tikrumu neabejojau. Bet pakako atidþiau pasiþiûrëti, kaip tu kvëpuoji, ir norom nenorom kilo tam tikrø minèiø... O dar tos máslingos sero Dþufino Chali uþuominos, kad mûsiðkë magija veikia tave ne taip kaip kitus... Be to, tavo akiø spalva. Ar pats bent þinai, kad ji nuolat keièiasi?

– Þinau, – sumurmëjau. – Melamori mane apðvietë.

– Niekada nemaniau, kad ji tokia pastabi. Beje, atvejis gana iðskirtinis...

Nesijaudink: tokios smulkmenos þmonëms paprastai praslysta pro akis. Að ir pats abejojau, kol neapsilankiau tavo sapnuose. Þinai, tu buvai kur kas kalbesnis nei visada... Bet ne tai dabar svarbu. Paaiðkink, ko tikëjaisi pradëdamas ðá pokalbá?

– Gerai, – burbtelëjau. – Tarkime, kad profesorius Lonli-Loklis tikrai vienintelis specialistas, nusimanàs apie kito Pasaulio bûtybiø kvëpavimo ypatumus...

O pokalbá pradëjau tik norëdamas praneðti, kad vargu bau galëèiau pasiøsti ðauksmà savo mamytei, net jeigu prispirtø paskutinioji. Ar aiðkiai pasakiau?

– Pakankamai. Taèiau kelionë tarp Pasauliø – iðskirtinis ávykis. O tai, kas vyksta dabar, në kiek neprasilenkia su manàja kasdienybës samprata: kelionë kaip kelionë.

– Atsikvoðëk, drauguþi! Ðtai jau kelias valandas vaþiuojame vietove, kuri, pasak sero Dþufino, visai neegzistuoja; šiø vietø gyventojas nepajëgia aiðkiai atsakyti, kada pasieksime Ketará... Po velniø, tiesà sakant, suprantu tave: man paèiam tokios mintys nebûtø ðovusios, jeigu nebûèiau pakeliavæs tarp Pasauliø paprasèiausiu tramvajumi. Jis mano tëvynëje – tokia pat banali susisiekimo priemonë kaip èionykðtis amobileris, todël...

– Kà gi, tau geriau matyti... – nenorom sutiko Lonli-Loklis. – Klausyk, kol kas ðia tema nebekalbëkim. Seras Glama manys, kad jis tik vaþiuoja á Ketará, o ledi Merilina gali turëti savo nuomonæ. Man atrodo, toks sprendimas bus gana protingas: á susidariusià padëtá galësim þiûrëti ið skirtingø pozicijø.

– Aha, – linktelëjau. – Pasak didþiai gerbiamo Meistro Karavano Vedlio, pagyvensim – pamatysim!

– Beveik panaðiai ir norëjau pasakyti, – linktelëjo Lonli-Loklis. – Ar tau neatrodo, kad pagaliau artëjam prie Ketario?

– Taip, pagaliau kelias visai padorus... Nors apylinkës ir toliau neatrodo tankiai gyvenamos... Nagi, nagi! Kas ten ðmëþuoja? Nejaugi miesto siena?

– Kaip tik jà ir turëjau galvoje. Ðis statinys á niekà kità nepanaðus.

– Tuojau pamatysim septynis vacharius, auganèius prie miesto vartø, ir 359

paèius vartus, ant kuriø dar iðlikæ senojo Kvavio Ulono raiþiniø pëdsakø, – svajingai sumurmëjau. – Tik pamanyk, taip jaudinuosi, lyg èia bûtø ne Dþufino, o mano paties gimtasis miestas! Bet kà að pliauðkiu?! Jei èia bûtø mano gimtasis miestas... Uf, kokia nuobodybë...

– Vienuolika... – beaistriu balsu pratarë Lonli-Loklis.

– Ko vienuolika?

– Vienuolika vachariø. Suskaièiuok pats. Ásmeigiau akis á artëjantá peizaþà.

– Tik paþiûrëk! Tikrai vienuolika! O Dþufinas sakë, kad septyni.

– Maþa kas galëjo bûti anksèiau! – truktelëjo peèiais Lonli-Loklis.

– Glama, tu nusimanai apie botanikà?

– Ðiek tiek, o kà?

– Ar tau neatrodo, kad ðiø medþiø amþius maþdaug vienodas?

– Taip, ið tiesø... Ir jie labai seni, nes vachariø kamienai tokie gumbuoti tampa tik á penkiðimtuosius gyvenimo metus.

– Oho! – pagarbiai ðvilptelëjau. – Dabar aiðku?! Vadinasi, ir Dþufino laikais jø turëjo bûti vienuolika. Jei medþiø bûtø likæ maþiau – suprantama, bet dabar...

O ðtai ir miesto vartai – naujutëlaièiai! Jokiø senoviniø griuvenø, iðdabintø seniai pasimirusio Kvavio Ulono. Paprastuèiai ir skoningi... Sveikinu, brangusis, ðtai mes ir Ketaryje! Net sunku patikëti.

Lonli-Loklis gûþtelëjo peèiais: – Anksèiau ar vëliau tai turëjo ávykti. Ko èia taip dþiûgauji?

– Neþinau! – atvirai prisipaþinau rydamas akimis puoðnius namelius.

Kiekvienà ikebanø meistrà apimtø siaubas iðvydus negrabias puokðtes, kuriø gausybë puoðë langus, bet man jos buvo prie ðirdies. Visø þalsvai auksinës gamos atspalviø smulkuèiai grindinio akmenëliai neregëtais ornamentais sruvo po siauras gatveles. Nepaisant karðtø besileidþianèios saulës spinduliø, oras buvo grynas ir iki kaulø þvarbus. Bet að neðalau, o pasijutau lyg ið vidaus nupraustas.

Galva saldþiai svaigo, ausyse dûzgë.

– Kas tau? – paklausë Lonli-Loklis.

– Ledi Merilina ásimylëjo! – nusiðypsojau. – Mudu pakvaišom dël Ketario!

Tu tik paþiûrëk á ðità namukà... ir á tà, siaurutá triaukðtá! Kaþkoks pamiðæs vijoklis já taip supanèiojo, kad net vëtrungë nesisuka! O koks oras, nors imk ir ðaukðtu kabink! Jauti skirtumà? Kai vaþiavom per kalnus, vëjas nebuvo toks iki gëlimo grynas... Ak, kas galëtø patikët, kad Pasaulyje yra tokiø... toks... Trûksta þodþiø!

– O man èia nepatinka.

– Nepatinka? – apstulbau að. – Negali bûti! Glama, drauguþi, tu sergi, o gal pervargai per pastaruosius ðimtà metø... Tau reikia atsipalaiduoti. Lankykis mano sapnuose nors kasnakt, jei tik nori? Juk jie tau patiko?

– Taip, jie tikrai puikûs. Turiu pripaþinti, tavo pasiûlymas man atrodo labai kilnus. Net pernelyg...

– Kur jau ten pernelyg... Oi, Glama, ruoðk pinigus, artëja atsiskaitymo valan360

da. Ðtai ji, turgaus aikðtë!.. Kaip manai, kur mudu apsistosim? Bûtø gerai kuo toliau nuo mieløjø bendrakeleiviø! Tegul sau mano, kà nori, mes jau vis tiek atvykom, o po mûsø nors ir tvanas!

– Tau þinomas ðis posakis?! Ið kur?

– O kuo jis ypatingas? – nustebau.

– Ðis devizas buvo iðkaltas virð áëjimo á Vandens Varnos ordino rezidencijà.

Neþinojai?

– Kokie ðirdingi þmonës! – ðyptelëjau. – Tik netelpa galvoje, kad jie buvo galingi. Kai toks ordino pavadinimas!...

– Kartais tu mane tikrai stebini! Kuo tau neátiko pavadinimas?..

– Mums jau reikëtø uþsimokëti ponui Aborai ir pasiþvalgyti po miestà, – pasakiau nesiryþdamas aiðkinti Ðurfui Lonli-Lokliui, kodël þodþiø derinys „vandens varna“ man atrodo juokingas. – Vieðbutyje, kur knibþdëte knibþda atvykëliø ið sostinës, negyvensim. Jei nori paþinti miestà, reikia ásikurti tikruose namuose!..

O be liudininkø bus tik ramiau.

– Visai protingas sprendimas! – linktelëjo Lonli-Loklis. – Tasai sukèius Meistras Karavano Vedlys galëtø duoti mums neblogà patarimà. Esu tikras, kad tokie atvykëliø ágeidþiai – dar vienas jo pajamø ðaltinis.

– Ðpygà jis ið manæs uþdirbs! – vyptelëjau. – Vaþiuojam, Glama! Tarp manæs ir ðio miesto uþsimezgë romanas. Patikëk, po valandos bûsime ásikûræ geriau ir pigiau, negu patartø tas gudragalvis... Man atrodo, laisvalaikiu ponas Vala meluoja pats sau, tiesiog ið áproèio, ir jo laimë, kad jis niekuo nepasitiki!

– Kaip nori, – nusileido Lonli-Loklis. – Taèiau, kur apsistoti, ieðkok pati, Merilina. Að – prastas pagalbininkas. Galiu tik traukti ið kapšelio pinigus.

– Tiesa, tu juk su pirðtinëmis!.. Sumokëk tam gamtos stebuklui, kas jam priklauso, o tada suk á anà skersgatvá. Atrodo, ten kaþkas þybèioja. Labai tikiuosi, kad vanduo: iki visiðkos laimës man trûksta tik buto upës pakrantëje!

Lonli-Loklis palengva iðlipo ið amobilerio, atsiskaitë su mûsø palydovu, sugráþo ir ádëmiai nuþvelgë mane nuo galvos iki kojø. Tokiu pasitikëjimà kelianèiu gero psichiatro þvilgsniu. Nesmagiai gûþtelëjau peèiais, seras Ðurfas tylomis suëmë vairalazdæ ir mudu pasukome á mano nusiþiûrëtà skersgatvá. Po akimirkos kitos iðties atsidûrëme krantinëje. Maþuèiai lengvi tilteliai ir subtiliø proporcijø sunkiasvoriai tiltai, visai nepanaðûs vienas á kità, taèiau nuostabiai derantys, grakðèiai ðokinëjo per tamsià siauros, bet gilios upës srovæ.

– Oi! – tyliai atsidusau. – Nejaugi ir jie tau nepatinka, niurzgly neregëtas?

Tik paþiûrëk á tuos tiltus!.. Nuodëmingieji magistrai, ar kartais neþinai, kokiu vardu ðita upë?

– Net nenumanau, – ðiek tiek sutrikæs truktelëjo peèiais Lonli-Loklis. – Reikia pasiþiûrëti þemëlapyje.

– Kur nors èia ir apsistosime! – svajingai pareiðkiau. – O paskiau ateis laikas iðvaþiuoti namo, ir mano vargðë ðirdis vël bus sudauþyta.

361

– „Vël“? – perklausë Lonli-Loklis. – Atleisk, taèiau seras Maksas nepanaðus á þmogø suduþusia ðirdimi!

Linksmai linktelëjau: – Tai viena ið bjauriausiø mano organizmo savybiø. Kuo prastesni reikalai, tuo graþiau atrodau. Ne kartà esu nusvilæs, kai juodþiausiomis dienomis mëgindavau ið paþástamø pasiskolinti pinigø, o mano marmûzë spinduliuodavo tokia laime, lyg bûèiau loterijoje iðloðæs didájá prizà. Nuoðirdaus mano pasakojimo, kaip iðtisà savaitæ mitau vien duona ir nesaldinta arbata, jie klausydavosi smarkiai primerktomis akimis...

– O tau pasitaikë ir tokiø laikø?

Bendravimas su manimi akivaizdþiai lavino sero Ðurfo mimikos raumenis.

Dabar akmeninëje jo fizionomijoje atsirado nemokðiðkai, bet aiðkiai pavaizduota nuostaba.

– Pamanykit... Gali patikëti, ir ne tokio mëðlo esu srëbtelëjæs! Laimë, viskas keièiasi... Kartais.

– Tai daug kà paaiðkina, – susimàstæs linktelëjo Lonli-Loklis. – Ðtai kodël su tavimi taip lengva bendrauti, nepaisant tavo pamiðimo.

– Kà?! Na, ir komplimentas!

– Ne komplimentas, o faktas. Galbût tu šiek tiek kitaip supranti terminà...

Atsidusau. Kuo èia dëtas terminas! Man ir taip buvo aiðku, kad pagirti mane Lonli-Loklis ðá kartà neketino...

– Neturëjau omenyje nieko uþgaulaus, – taikiai pasakë seras Ðurfas. – Visiðkai normalus þmogus mûsø darbui netinka. Mûsiðkiame ordine buvo sakoma: „Geras burtininkas nebijo nieko, tik pamiðëliø“. Þinoma, truputëlá perlenkta, bet, manau, kad seras Dþufinas Chali rinkdamasis darbuotojus ðio principo paiso...

– Tiek to! – numojau ranka. – Að esu að, kad ir kaip mane pavadinsi, niekas nepasikeis... Sustokim, Glama. Rengiuosi pasivaikðèioti krantine ir pabendrauti su èiabuviais. Jauèia mano ðirdis, kad jie trokðte trokðta priglausti du turtingus sostinës dykaduonius!..

– Elkis kaip iðmanai, – gûþtelëjo Lonli-Loklis. – Galø gale, mums abiem nederëtø pamirðti, kad seras Maksas – mano virðininkas.

– Jau kad pasakysi!.. – ir nesusilaikæs nervingai sukikenau. – Gerai, greit gráðiu.

Mano kojos dþiûgavo atsistojusios ant gintarinio krantinës ðaligatvio. Per plonà bateliø padà jauèiau tø geltonø akmenø ðilumà. Kûnas tapo lengvas ir laimingas, tarsi bûtø atëjæs laikas mokytis skristi. Ketaris buvo nuostabus kaip mëgstamiausias mano sapnas, ir að pats veikiau jauèiausi esàs sapne nei tikrovëje.

Lengva ledi Merilinos eisena perkirtau gatvæ ir lengvabûdiðkai iðsiðiepæs iki ausø lëtai patraukiau ðaligatviu, susiþavëjimo kupinomis akimis dairydamasis á maþus senovinius namelius. „Senoji krantinë“, – garsiai perskaièiau uþraðà lentelëje. Kà gi, man patiko ir pavadinimas! „Ak, Dþufinai, – tariau sau, – jei dabar galëèiau jus prisiðaukti, bûtinai 362

pasakyèiau, kad toks fantastiðkas dëdulë galëjo gimti tik tokiame stebuklingame mieste! Vargu ar norësiu tai pasakyti, kai susitiksime, todël þinokit, gerai?“ Taip ásisvajojau apie galimybæ pasiplepëti su ðefu, kad vos neiðverèiau ið kojø neaukðtos, liesutës senos ledi. Laimë, smulkuèio jos kûno manevringumas pasirodë vertas didþiausio pagyrimo: paskutinæ akimirkà moèiutë staigiai ðastelëjo á ðonà ir ásitvërë raiþytos maþuèiø sodo varteliø rankenos. Ji priekaiðtingai pasiþiûrëjo á mane: – Kas tau, vaikeli? Kur palikai graþiàsias savo akeles? Gal vyro tabakinëje?

– Atleiskite, – sutrikusi tarë ledi Merilina. – Vos prieð pusvalandá atvykau á miestà, apie kurá esu prisiklausiusi nuo vaikystës. Net nenumaniau, kad jis toks nuostabus! Todël ðiek tiek susimaišë protas, bet tai greitai praeis, ar ne?

– Vaje, ir ið kurgi tu atvykai, mieloji? – susigraudino senutë.

– Ið Echo, – lyg atsipraðydama skëstelëjau rankomis.

Kuomet mielo provincijos miestelio gyventojui prisipaþásti apie savo didmiestiðkà kilmæ, visuomet jautiesi nejaukiai, tarsi ið savo paðnekovo indaujos bûtum kà tik nugvelbæs sidabriná ðaukðtà.

– O tavo ðneka ne miestietiðka, – tuoj pat susigaudë pastabi senutë. – Bet ir ne mûsiðka. Ið kur tu kilusi, mergyte?

Mudu su ledi Merilina ðokom ákvëptai meluoti: – Esu gimusi paèioje Vuko grafystëje! Mano tëvai iðsikëlë ten Sumaiðties laikais ir visai neprastai ásikûrë. O að vos prieð kelerius metus iðtekëjau uþ vyriðkio ið Echo.

Bet mano prosenelë kilusi ið Ketario, todël... Þodþiu, kai zyziau savo vyrui: „Glama, að noriu tikro ketarietiðko kilimo“, man rûpëjo visai kas kita. Man rûpëjo...

– Tau rûpëjo pakliûti á vaikystës pasakø ðalá! – linktelëjo senutë. – Matau, kad tau èia tikrai patinka!

– Neþmoniðkai! Beje, gal pasakytumët, kokia èia tvarka? Að norëèiau apsistoti porai tuzinø dienø. Ne vieðbutyje, o normaliame name. Ar tai ámanoma?

– Dar ir kaip ámanoma! – þvaliai sulinksëjo senutë. – Galite iðsinuomoti vienà aukðtà arba nors visà namà... Bet visas namas – gana brangu, netgi trumpam laikui!

– Ak, – nudþiugau, – kad tik rasèiau þmogø, kuris turi kà nors tinkama, o brangu ar pigu – susitarsim!

Ir deðinës rankos smiliumi dukart stuktelëjau á savo nosies galà.

– Sveika atvykus, mergyte! – nusijuokë mano paðnekovë. – Tu iðties nusipelnai nedidelës nuolaidos! Tik pamanyk, mieloji, að gráþtu namo ið savo draugës.

Mudvi kaip tik kalbëjomës, kad puikiausiai galëtume apsigyventi viename name, juk vis tiek lakstome viena pas kità nuo ryto iki vakaro... O kità namà iðnuomotume ir galëtume leisti sau maloniau pagyventi. Ðá planà aptarinëjame jau bemaþ tuzinà metø ir vis nesiryþtam. Pora tuzinø dienø – kaip tik tiek, kiek reikia, kad mudvi su Rera suprastume, ar ásitenkam po vienu stogu. Mano namas visai netoliese, jis kainuos jums deðimtá koronø uþ tuzinà dienø...

– Oho! Kainelës didesnës nei sostinëje!

363

– Gerai, aðtuonios, bet judu su vyru padësite man persiveþti pas Rerà bûtiniausius daiktus! – ryþtingai nukirto senutë. – Jø ne tiek daug, o tu turi amobilerá ir didelá vyriðká, tad vargo nebus...

Bûtiniausiø daiktø atsirado tiek, kad juos pergabenti teko ðeðiais reisais.

Taèiau laikà praleidome naudingai: ledi Charaja, toks buvo mûsø ðeimininkës vardas, suspëjo paaiškinti, kur galima uþsisakyti gerus pusryèius, o kur verta vakarieniauti. Be to, ji gal triskart mus perspëjo, kad nesumanytume loðti kortomis su èionykðèiais. Labai miela!

Kai sumokëjome iðkart uþ du tuzinus dienø, laiminga senutë palinkëjo mums labos nakties ir dingo uþ savo draugës namø durø.

– Atrodo, senosios ledi ketina ðiànakt kaip reikiant paûþti! – pritariamai palingavau galva. – Vaþiuojam namo, sere Ðurfai. Nepyk, bet man klaikiai nusibodo vadinti tave Glama!

– Elkis kaip nori, bet siûlau bûti kaip galima atsargesniems. Koks skirtumas, kaip þmogø vadinti? Uþtai itin svarbu nesuklysti prie paðaliniø...

– Prie kokiø paðaliniø?! Mûsø bendrakeleiviai sëkmingai drybso kokioje nors sumautoje skylëje. Átariu, kad uþ tokià nuostabià galimybæ nuo jø nulupo daugiau nei nuo mûsø!.. Juk þaviesi mano sëkme, drauguþi, tiesa?

– Þinoma, – ramiai linktelëjo Lonli-Loklis. – Bet kaþko panaðaus tikëjausi ið pat pradþiø, todël nesistebiu... Viliuosi, jog tokia mano reakcija nesukels tau nusivylimo?

– Kà tu. Ji sukëlë man nuostabø pojûtá, kad Pasaulyje viskas stovi savo vietose! Tavo ramybë, sere Ðurfai, – vienintelis mano dvasios pusiausvyros ramstis, todël bûk toks, koks esi, sutarta? Vaþiuojam namo, nusiprausim, persirengsim, tada – vakarieniauti, o toliau – bus matyt... Jei gerai atsimenu, Dþufinas davë mums fantastiðkà instrukcijà: mëgautis gyvenimu ir laukti, kol stebuklas pats mus susiras...

– Ðità instrukcijà seras Dþufinas davë ne mums, o tau. Man jis tik pavedë saugoti tave nuo galimø nemalonumø.

– Mano ðirdis visiðkai tikra, kad Ketaryje manæs neištiks jokie nemalonumai.

Jokie!

– Pamatysim, – truktelëjo peèiais Lonli-Loklis. – Stok, kur tave neða, ðtai mûsø namas! Dvideðimt ketvirtas Senosios krantinës namas, negi neprisimeni?

– Taip, ið tiesø. Pasak sero Lukfio, þmonës tokie iðsiblaðkæ...

Vonios kambarys buvo árengtas rûsyje: matyt, visø Jungtinës Karalystës provincijø gyventojai ðiuo klausimu pasiekë visiðkà konsensusà. Taèiau jokiø perdëtø iðtaigø nebuvo: viena vienintelë vonia, kiek didesnë nei áprasta istorinëje mano tëvynëje, bet ið esmës beveik tokia pati. Seras Ðurfas gaiþiai susiraukë: – Prisipaþinsiu, po keliø dienø, praleistø kelionëje, tikëjausi nors trijø, keturiø baseinø...

Uþjausdamas atsidusau: – Neabejoju, kad tavo namuose jø ne maþiau kaip tuzinas! Daug nepaðo364

kinësi, teks pratintis prie rûstaus ir paprasto gyvenimo.

– Mano namuose jø yra aðtuoniolika, – Lonli-Loklio balse aiðkiai nuskambëjo ilgesio gaidelë. – Ir man regis, toks kiekis visai priimtinas.

– Oho! – pagarbiai palingavau galvà. – Ádomu, ar tarp jø yra vienas kitas skylëtas?

– Deja, tokios privilegijos neturiu, – atsiduso mano draugas. – Gali praustis, ledi Merilina, að palauksiu svetainëje.

Kai po ketvirèio valandos gráþau, mano draugas nustebæs kilstelëjo antakius: – Nevertëjo taip skubintis, galëjau ir ilgiau palûkëti... O gal tu visada taip greitai prausiesi?

– Beveik, – ðyptelëjau. – Klaiku ir kiauliðka, tiesa?

– Kiekvieno savi áproèiai, – paguodë mane Lonli-Loklis. – Bet ið anksto atsipraðau, kad man taip spëriai nesusitvarkyti...

– Niekis, – numojau ranka. – Lyg tyèia turiu šioká toká reikaliukà...

Likæs vienas, iðkart šokau prie savo pagalvës, nekantriai pakiðau po ja rankà ir pradëjau laukti. Nepraëjo në kelios minutës, o aš jau turëjau pirmàjà, tik iki pusës surûkytà cigaretæ. Atsargiai uþgesinæs nuorûkà, ádëjau jà á maþà dëþutæ, specialiai skirtà mano trofëjams, savotiðkà „portsigarà“ su dviem skyreliais: „kancarams“ ir sveikoms cigaretëms, nors pastarøjø pasitaikydavo taip retai, kad jau pradëjau atprasti nuo jø skonio... Et, nuodëmë skøstis, vis tiek buvo geriau negu nieko: keli mënesiai, kol stengiausi priprasti prie èionykðèio tabako, dabar man atrodë didvyriðkas, taèiau itin liûdnai nugyventas laikas.

Po poros valandø seras Ðurfas pagaliau teikësi apleisti vonios kambará. Per tà laikà suspëjau sukaupti keturias viena uþ kità ilgesnes nuorûkas: kaip reta sëkminga medþioklë! Deðinë mano ranka jau iðtisas dvideðimt minuèiø gulëjo po pagalve, ir nesirengiau ðio proceso nutraukti. Kam? Tasai vyrukas ir ðiaip þinojo apie mane pernelyg daug. Tai ko èia dar slapukauti...

– Ar galëèiau paklausti, kà tu veiki? – mandagiai pasidomëjo Ðurfas.

– Ogi maþumëlæ burtininkauju!.. Medþioju tas máslingas „rûkomàsias lazdeles“... Suëda daug laiko, bet nieko nekainuoja. Baisi ta áproèio jëga!

– Ar jos ið tavojo... ið tavo tëvynës? – pasiteiravo Lonli-Loklis.

Tylomis linktelëjau ir pabandþiau susikaupti. Seras Ðurfas nepatikliai ir smalsiai apþiûrinëjo nuorûkas.

– Gali pamëginti, – didþiadvasiškai pasiûliau. – Tabakas kaip jûsiðkis, tik kur kas geresnis... Tau taip patiks, jog turësiu mesti tarnybà, kad aprûpinèiau cigaretëmis mus abu!

– Galiu pabandyti? Aèiû, labai kilnus pasiûlymas! – Lonli-Loklis mandagiai pasirinko trumpesnæ nuorûkà ir uþsirûkë.

– Na, kaip? – pavydþiai paklausiau.

Deðinë mano ranka vis dar buvo tuðèia, o að prisiekiau sau, kad uþsirûkysiu tik uþbaigæs ðá nuobodø darbà.

365

– Tabakas gana stiprus, bet tikrai daug geresnis uþ tà, prie kurio esu pripratæs! – palankiai ávertino Lonli-Loklis. – Dabar suprantu, kodël visuomet, kai uþsirûkydavai pypkæ, tavo veido iðraiðka bûdavo tokia gedulinga...

– O ji bûdavo gedulinga? – nusijuokiau. – Ak, ðtai ji, meilutë, reikalai pajudëjo... Opa! – greitai iðtraukiau ið po pagalvës rankà ir ádëmiai apþiûrëjau laimiká. – Nuodëmingieji magistrai, tik ðito man trûko!

Mano rankoje buvo suktinë su marihuana, jokiø abejoniø. Puikiai þinojau, kaip tokie daikèiukai atrodo ir kaip kvepia.

– Velnias! – pyktelëjau. – Tiek pastangø ir viskas ðuniui ant uodegos!

– Kas atsitiko? – pasidomëjo Lonli-Loklis. – Tau nepatinka tabako rûðis?

– Na, taip! Netgi blogiau. Dauguma mano tëvynainiø ðità þolæ rûko, kad atsipalaiduotø, o man nuo jos tik galva ásiskausta... Matyt, tikrai esu nenormalus!

Nori atsipalaiduoti, sere Ðurfai? Galim keistis!

– Ádomu... – susimàstë Lonli-Loklis. – Niekada neatsisakau galimybës patirti naujø áspûdþiø.

– Mëginsi? – nuðvitau. – Puiku, mano pastangos nenueis vëjais... Be to, kas tave þino, gal tikrai atsipalaiduosi? Nors ðitaip, jeigu tau nepatiko Ketaris...

Padaviau jam suktinæ, o pats pasimëgaudamas baigiau traukti jo cigaretæ.

Labai norëjosi dar, bet grieþtai sau pasakiau: „Tau, branguti, liko tik trys, o prieð akis – visas vakaras. Bene pirðtà èiulpsi?“ Átaiga padëjo, taèiau buvau tikras, kad neilgai. Atsidusau ir atsigræþiau á Lonli-Loklá: – Na, draugeli, ar atsipalaidavai? Droþkim vakarieniauti...

Ir tada apatinis mano þandikaulis klaktelëjo ant krûtinës. Lig ðiol nerandu þodþiø apsakyti, kaip tada apstulbau. Seras Ðurfas Lonli-Loklis stovëjo iðsiðiepæs.

Iki ausø. Kad ir kieno veidà jis uþsitemptø, tai vis tiek buvo neámanoma, neámanoma ir baigta! Mëðlungiðkai kvëptelëjau.

– Ði juokinga rûkomoji lazdelë – puikus dalykëlis! – pamerkë man LonliLoklis ir kvailai sukikeno. – Jei þinotum, Maksai, kaip juokinga kalbëti su tavimi þiûrint á ðità ruèkæ mergiotæ!

Kikenimas pavirto tikru juoku, o mane apëmë neáveikiamas noras persiþegnoti, tik neprisiminiau, kuria ranka ir á kurià pusæ.

– Ðurfai, ar tau viskas gerai? – atsargiai paklausiau.

– Ko taip ásispoksojai? Bambeklis, kuriuo gana ilgai buvau, iðëjo pasivaikðèioti, o mudu droðim vakarieniauti, tik... – vël uþsikvatojo jis, – tik pirmiau pamëgink uþèiaupti burnà, nes ið jos viskas kris ir tu... tu liksi nevalgæs! Ar pajëgtum uþsièiaupti, jei labai labai pasistengtum?

– Þavumëlis! – atsidusau. – O að tikëjausi pailsëti nuo Melifaro... Kà gi, eime, tik nepamirðk, kad mano vardas Merilina, o tavo...

– Negi tikrai esi ásitikinæs, kad visi Ketario gyventojai suguþës paslapèiomis pasiklausyti mûsø pokalbio? – kandþiai paklausë Lonli-Loklis. – Pames visus reikalus ir susispies aplink uþeigos langus, norëdami nugirsti, kokiais vardais mudu vienas kità vadinam, – vël nusikvatojo jis. – Nuodëmingieji magistrai, 366

Maksai, jiems juk bus ankðta! Kiek gyventojø ðitame nusususiame miestelyje?

– Neþinau!

– Et, kad ir kiek bûtø, jiems vis tiek bus ankðta! – lyg veislinis erþilas þvengë Lonli-Loklis. – Eime, dar niekad gyvenime nebuvau toks alkanas!.. Tik nereikia taip vizginti pasturgalá, sere Maksai, nes turësi rûpesèiø su vyriðkàja gyventojø dalimi. O gal tokie rûpesèiai tavæs negàsdina?

– Mane gàsdina visokie rûpesèiai! – nejuokais pyktelëjau. – Nagi, droþiam, stebukle!

– Argi að stebuklas? Verèiau á save pasiþiûrëk! – springo juokais Lonli-Loklis.

Bet ið namø mes vis dëlto iðëjom.

Pakeliui seras Ðurfas kvatojo nesustodamas. Já juokino viskas: mano eisena, retø praeiviø veidai, èionykðtës architektûros ðedevrai... Vyrukà galëjai suprasti: mano apskaièiavimais, kokius porà ðimtø metø jis nebuvo net ðyptelëjæs, o èia pasitaikë tokia proga! Jis buvo panaðus á beduinà, ûmai atsidûrusá pilname vandens baseine. Smagu buvo þiûrëti, kaip jis mëgaujasi, kad tik ið to dþiaugsmo neuþspringtø... Gûþtelëjau peèiais. Suprasti, kà padariau, gerà darbà ar didþiausià savo gyvenime kvailystæ, kol kas buvo sunku.

– Kà valgysim? – þvaliai paklausiau sësdamasis prie staliuko „Kaimo troboje“, senovinëje uþeigoje, kurios pavadinimà buvo minëjusi ledi Sotofa.

– Kad ir kà uþsisakytume, paþadu, valgysim mëðlà! – vël nusikvatojo LonliLoklis.

– Tuomet nëra ko sukti galvos! – Að uþsmerkiau ir aklai bakstelëjau pirðtu á solidþios apimties meniu. – Aðtuntas numeris. Man jau viskas aiðku, o tau?

– Nuostabus bûdas apsispræsti! – Ðurfas uþsimerkë ir taip pat bedë pirðtu.

Kaip ir reikëjo tikëtis, jis ðovë pro ðalá. Mano stiklinë nulëkë ant grindø, LonliLoklis prapliupo juoktis, o að atsidusau. Berods, buvo tikëtasi, kad ðis vyrukas saugos mane nuo galimø nemalonumø!..

– Teks pakartoti! – sukrizeno Lonli-Loklis. Ðá kartà buvau pasirengæs ir laiku pakiðau valgiaraðtá. Ðurfo smilius kiaurai já perdûrë ties tryliktuoju numeriu, o grësmingojo ginklo savininkas vël prapliupo kvatoti.

– Jei esi toks alkanas, – ðyptelëjau, – manyèiau, skylë reiðkia dvigubà porcijà... Nuoðirdþiai tikiuosi, kad pataikei á kà nors padoraus.

– Tai nesitikëk! Bus koks ðûdinas ðûdas! – dþiugiai pareiðkë Lonli-Loklis ir uþbaubë baikðèiai besiartinanèiam ðeimininkui: – Ðûdà numeris aðtuoni ir dvigubà ðûdà numeris trylika... Mikliai!

– Oho, brolyti, koks tu nartus! – tariau þvelgdamas á susigûþusià maunanèio ðalin ðeimininko nugarà. – Galiu ásivaizduoti...

– Ne. Negali! Nieko tu negali ásivaizduoti, bet tai tik á gera... Aha, tuoj prisikimðim pilvus. Oi, pasiþiûrëk, kaip tas vyrukas ðleivoja, mirk ið juoko!.. O tavo metodas iðsirinkti valgá – kietas! Matai, kà mums atneðë?

– Matau, – sutrikæs linktelëjau.

Prieðais Lonli-Loklá buvo pastatytos dvi maþulytës vazelës, kuriose gulëjo po 367

kaþkoká balkðvà grieþinukà, kvepiantá pelësiais, medumi ir romu. O man kliuvo didþiulis puodas, kupinas mësos ir darþoviø.

– Nedelsdami atneðkit man to paties! – pareikalavo Lonli-Loklis. – Nes prieð damà nepatogu! Ir pasiimkit ðità tryliktà numerá, mes jau pauostëm, pakaks!

– Vienà palikite, – ásiterpiau að. – Man baisiai ádomu, kokià ðlykðtynæ iðsirinkai!

– Jei ádomu, ragauk! – gûþtelëjo peèiais Lonli-Loklis. – O að dël tokios menkos prieþasties nesirengiu rizikuoti gyvybe!.. Nuodëmingieji magistrai, sere Maksai, koks tu juokingas! Ðeimininkas be þado perleido mus apstulbusiu þvilgsniu ir nukurnëjo nusineðdamas vienà ið nelemtøjø vazeliø. Bjaurëdamasis gnybtelëjau balkðvos masës, dar kartà pauosèiau ir atsargiai ásidëjau burnon maþà kàsnelá. Tai buvo pragariðkas laðiniø ir pikantiðko sûrio miðinys, sulietas kaþkokia sprogstamàja èionykðèio romo atmaina.

– Koks siaubas! – pagarbiai sukuþdëjau. – Ðtai kà reikës parveþti lauktuviø Dþufinui. Geriausias vaistas nuo nostalgijos, kuri jo ir taip nekankina...

– Jeigu tà senà gudragalvá kada nors pamatysime! – vyptelëjo Lonli-Loklis. – Taèiau tu – patyræs keliautojas tarp Pasauliø, ar ne?

– Nelabai... – sutrikæs kryptelëjau peèiais. – O tavo nuomonë, regis, pasikeitë. Anksèiau mano ðnekos apie kità Pasaulá tau ne itin patikdavo...

– Ne mano nuomonë pasikeitë, o að pats! Koks tu nenuovoka! Matai, bambeklis seras Lonli-Loklis, kurá paþásti, tiesiog nepajëgë iðkart sutikti su tokia fantastiðka versija, net jeigu ji – vienintelis logiðkas pastarøjø ávykiø paaiðkinimas...

Bet aš nesu skystaprotis, kad neigèiau akivaizdþius dalykus! Tikiuosi, tas nepakenèiamas vyrukas, kuriuo man tenka bûti, galø gale taip pat su tavimi sutiks...

Bet tai nesvarbu! Tiesa?

– Turbût, – atsidusau að. – Štai ir tavo porcija. Skanaus, Glama!

– Koks juokingas vardas! – nusikvatojo Ðurfas. – Ir sugalvok tu man!

Savo puodà jis iðtuðtino þaibiðkai ir pareikalavo dar. Að ánikau á kamrà, kuri èia buvo ne prastesnë nei Eche, kad ir kaip jà koneveiktø ledi Sotofa.

– O tu, sere Maksai, anaiptol nesi pamiðëlis! – vylingai pamerkë Lonli-Loklis.

– Maniau, nevalia nuleisti akiø, kad ko neprisidirbtum, juoba ðitaip atrodydamas, – jis vël prunkðtelëjo ir paþvairavo á netikras ledi Merilinos garbanëles. – Bet vos dëdulë Ðurfas nukvako, tu iðkart pastatei ausis... Esi gudrus padarëlis! Kad ir ið kaip aukðtai kristum, visada nuðoksi ant kojø. Priklausai paèiai gajausiai veislei!

– Nemaniau, bet tau geriau matyti.

– Tai komplimentas, – paaiðkino Lonli-Loklis. – Patikëk, tokie kaip tu Ordinø epochoje aukðtai kildavo! Neþinau, ið kur atsiradai, bet... Tiek to, tokios kalbos varo nuobodulá, o að nusiteikæs pasigainioti sëkmæ.

– Kà turi galvoje?

– Nieko ypatinga. Miegoti man kol kas negalima, todël eisiu pasiieðkot pramogø. Kada vël pasitaikys proga lengva ðirdimi nusiðvilpti ant pareigos?!

Apstulbæs kilstelëjau antakius ir paskubomis iðanalizavau susidariusià 368

padëtá. Savo arsenale turëjau puikø bûdà nugesinti rizikingus Ðurfo ketinimus: þaibiðkas mostas kaire ranka, ir maþutis Lonli-Loklis galës atsikvoðëti lindëdamas tarp mano nykðèio ir smiliaus... Kita vertus, kas að toks, kad ið ðito ðaunaus vyruko atimèiau uþtarnautà poilsá?! Galø gale jis suaugæs þmogus, keliais ðimtmeèiais vyresnis uþ mane, tegul sukasi kaip iðmano! O svarbiausia: jam, ko gera, tikrai neverta uþmigti. Jeigu apðvarinti negyvëliai tebeieðko Pamiðusio Þuvininko... Po velniø, atrodo, kad jie turi galimybæ já aptikti!

– Linksminkis, Ðurfai, – nusiðypsojau. – O mudu su ledi Merilina eisim pauostinëti, ar nekvepia kur stebuklu. Gal pavyks?

– Tu labai iðmintingas vyrukas, Maksai! – Lonli-Loklis þvelgë á mane su kaþkokiu nebûtu pagarbiu susidomëjimu. – Neapsakomai!

– Ar triukas kaire ranka galëjo nepavykti?

Jau pripratau susidurti su þmonëmis, skaitanèiais mano mintis, todël iðkart supratau, kà jis turëjo galvoje.

– Jis ne tik „galëjo nepavykti“... Net neásivaizduoji, kà bûèiau iðkrëtæs!

– Tai jau! Mano vaizduotë laki... Negaliu ásivaizduoti tik vieno: kà pats bûèiau iðkrëtæs!

– Ðaunu! – nudþiugo Lonli-Loklis. – Taip ir reikia atrëþti visokiems pablûdusiems magistrams. Na ir kietuolis! – vël nusijuokë jis.

– Su kuo sutapsi... Geros nakties, drauguþi! – Ir pakilau nuo këdës.

– Lik sveikas, Maksai! Perduok tam niurzgai serui Lonli-Lokliui, kad neiðsidirbinëtø. Jis neblogas vyrukas, bet kartais perlenkia lazdà...

– Visiðkai sutinku. Pasiøsk man ðauksmà, jei prisivirsi košës.

– Að?! Nieku gyvu! Nebent kas nors kitas prisivirs...

– Taip, tikrai...

Pamojau jam nuo slenksèio ir patraukiau savais keliais.

Pirmiausia gráþau á ledi Charajos namus, kuriuos atsitiktinumas pavertë sostinës Slaptosios paieðkos Ketario filialu, patogiai ásitaisiau gëlëtame supamajame krësle ir uþsirûkiau. Mirktelëjau savo atvaizdui dideliame senoviniame apsiblaususiame veidrodyje: „Ledi Merilina, atrodo, mus pametë vyras! Tikiuosi, mieloji, esi suþavëta?“ Naujasis mano pavidalas pakvaiðo ið laimës. Ledi Merilina dþiugiai cypèiojo ir reikalavo nedelsiant eiti pasivaikðèioti, ákvëpti saldaus laisvës oro. Ji puoselëjo viltá naktinio Ketario gatvëse pasiieðkoti dar poros trejeto nuotykiø. Ant vargðës mano galvos.

Susimàsèiau apie Lonli-Loklio metamorfozæ. Neþinau, kuo viskas baigsis, bet naujasis ávaizdis jam tiko. Kad tik vyrukas neásiveltø á bëdà... Kita vertus, negi toks ásivels! Gûþtelëjau peèiais ir tvirtai nusprendþiau ðá rûpestá mesti lauk ið galvos. Nieko nebepakeisi, tebûnie kas bus!

Dabar mudviem su ledi Merilina reikëjo iðspræsti nedidelá galvosûká: að bûtinai turëjau pasivaikðèioti po Ketará, bet ar tai simpatingai mergiotei verta val369

kiotis naktá po nepaþástamà miestà?..

– Mieloji, man kilo puiki mintis! – praneðiau savo atspindþiui. – Kodël tau nepersirengus vyriðkiu? Þinoma, tai gryna beprotybë... Bet kà daryti?! Tikiuosi, Ðurfas turi atliekamà turbanà.

Surengiau nedidelæ, bet audringà savo kolegos bagaþo apþiûrà, susiradau tà turbanà ir netgi smeigtukà lochiui. Daugiau nieko në nereikëjo. Tik kà daryti su iliuzine ledi Merilinos figûra? Kurdamas naujàjá mano pavidalà, seras Kofa vis dëlto persistengë, galëjo pasitenkinti paprastu dirbtiniu biustu! Karèiai atsidusau ir uþsirûkiau kità cigaretæ. Kaip mergaitæ paversti berniuku? Man skubiai reikëjo novatoriðkos dizaino idëjos.

Po keliø akimirkø á galvà ðovë ið pirmo þvilgsnio absurdiðka mintis: neegzistuojanèià figûrà paslëpti taip, kaip savo kûnà maskuotø paprasta, tikra moteris.

Kietai suverþti iliuzinæ krûtinæ, prisitvirtinti pastorintus ðonus, kurie slëptø vyriðkiui garbës nedarantá skirtumà tarp liemens ir klubø apimties, skudurais pakamðyti peèius...

Velniai griebtø, pamëginti verta! Nebuvau tikras, ar vieniðos merginos vaikðtynës po naktiná Ketará – labai pavojinga pramoga, bet nusprendþiau, kad tapæs netikru vyru jausiuosi kur kas tvirèiau negu likæs netikra moterimi... Et, visai susipainiojau!

Po pusvalandþio bûgðtaudamas þvilgtelëjau á veidrodá. Iðëjo visai neblogai.

Geriau, nei drásau tikëtis. Þinoma, jaunuolis veidrodyje në kiek nepanëðëjo á gerà mano paþástamà Maksà, taèiau ðio padaro lytis dideliø abejoniø nekëlë: berniokas, ir tiek. Apynormalis! Ûmai prisiminiau ledi Sotofos pasakojimà apie gydalà, kuriuo ji mane pagirdë. „Keistoji Pusë“ ar „Ástabioji“... kaþkaip panaðiai. „Tu liksi toks, koks esi, bet þmonëms atrodys, kad jie bendrauja su visai kitu asmeniu,“ – taip ji pasakë. Vadinasi, dabar be vargo galiu atrodyti toks, koks noriu atrodyti? Kà gi, juo geriau!

Prieð iðeidamas ið namø, kyðtelëjau rankà po stebuklinga savo pagalve.

Viena nuorûka ilgai, áspûdþiø kupinai nakèiai – katës aðaros! Po valandëlës apstulbæs varèiau rankose pustuðtá pakelá su dailaus kupranugario atvaizdu. Net ðeðios „Camel“ cigaretës! Sveikutëlës! Su dëkingumu pakëliau akis á lubas: – Brangusis Dieve! – iðkilmingai tariau. – Visø pirma tu vis dëlto esi. O antra, esi puikus vaikinas... ir tikras draugas!

Paskui pravëriau duris ir ðmurkðtelëjau á juodà mentoliná Ketario nakties vëjà. Kojos paèios nuneðë mane á kità krantà – per aukðtai iðlenktà akmeniná tiltà, kurio turëklus puoðë keistø, á drakonus panaðiø þvëriø snukiai, tada tolyn, per tylius skersgatviø labirintus ir mënulio nubalintas aikðèiø dëmes. Net nebandþiau nuduoti, kad skubu su reikalais. Tiesiog mëgavausi ëjimu.

Visà naktá basèiausi po Ketará, apgirtæs nuo kalnø oro ir naujø áspûdþiø.

Apsukau deðimtis gatviø, maþutëse, kiaurà naktá dirbanèiose uþkandinëse iðgëriau ne vienà àsotá kamros ir kitø gërimø. Tyliai atverdavau sodø vartelius, uþsukdavau á 370

tamsius, tuðèius kiemelius ir rûkydavau þvelgdamas á neiprastai didelá þalsvà mënulá þvarbiai juodame danguje. Viename maþuèiame svetimame rojuje atsigëriau ið fontanëlio, kitame nuo kaþkokio veðlaus þemaûgio krûmokðnio nusiskyniau kelias saldþiarûgðtes uogas. Šlovë magistrams, jis nebuvo panaðus á Paþinimo Medá...

Auðra uþklupo mane prie to paties tilto, kur pradëjau lyriðkà savo kelionæ.

Buvau pasirengæs iðbuèiuoti juokingà drakono snuká, spoksantá á mane nuo turëklo, bet nusprendþiau, jog persûdyèiau. Toks vulgarus poelgis, tokia klaidinga gaida derëtø nebent mëgëjø teatro spektalio finalui. O èia, Ketaryje, norëjau bûti tobulas. Todël sugráþau namo, nusirengiau ir èia pat, svetainëje, susirietæs á kamuolá ant þemutës trumpos sofos, saldþiai uþmigau.

Nubudau dar prieð vidurdiená. Jauèiausi taip, lyg man á venà kas bûtø áðvirkðtæs Kacharo balzamo, ir vietoje skystuèio fiziologinio tirpalo mano gyslomis tekëtø stebuklingas vaistas. Gryniausia ekstazë!

Lonli-Loklio nebuvo. Ir að truputá nervinausi. Tai anaiptol nebuvo tikras nerimas, bet ðioká toká diskomfortà, nestiprø smalsumo ir atsakomybës kirbëjimà vis dëlto jauèiau. „Ir kiek tai truks? – piktai svarsèiau. – Dienà? Metus?!“ Padvejojæs pasiunèiau jam ðauksmà: „Ðurfai, ar viskas gerai?“ „Taip, tik esu ðiek tiek uþsiëmæs, todël pasikalbësim vëliau. Nepyk!“ – Jis, pamanykite, uþsiëmæs! Ádomu, kuo... – nepatenkintas praneðiau luboms. Taèiau sunkumas nusirito. Ásitikinau, kad Ðurfas gyvas ir sveikas, o daugiau ið jo nieko në nereikëjo.

Nusikratæs didþiojo rûpesèio nusprendþiau papusryèiauti. Šiek tiek pagalvojæs nutariau, kad vidury dienos po Ketará gali pasivaikðèioti ir ledi Merilina: kam vargintis su tuo persirenginëjimu. Tad neilgai trukus grakðti panaitë jau stulbino nedidelio restoranëlio „Senasis stalas“ ðeimininkæ neþmoniðku talentu naikinti karðtus patiekalus: per naktá mano apetitas ágijo, ðvelniai tariant, ne mergaitiðkà mastà.

Iki valiai prisirijusi, ledi Merilina patraukë per parduotuves. Man reikëjo Ketario þemëlapio. Svarbiausia, jis galëjo praversti ateityje, o antra, tai buvo geriausia dovana paèiam sau. Þemëlapiai ir atlasai mane staèiai hipnotizuoja; jei bûèiau kitokio charakterio, bûtinai juos kolekcionuoèiau, bet toks pomëgis – ne man: mano daiktai, tarytum savo paèiø valia, iðsislapsto po tamsiausius plyðius ir bièiuliø namus, nors imk ir vinimis juos prikalk!

Nusipirkau nedidelá storo kartono lakðtà, ant kurio buvo kruopðèiai nupieðtas Ketario planas, atsisëdau prie stalelio miniatiûrinëje bevardëje uþeigëlëje, uþsisakiau kamros ir ánikau tyrinëti pirkiná. Tuoj pat suradau savo namus, man patikusá tiltelá su drakonø snukiais, uþeigà „Kaimo troba“ Linksmojoje aikštëje... Cha, kai prisimeni, kaip ten smaginosi Lonli-Loklis, ta aikštë tikrai verta savo pavadinimo!

Iðgëræs kamrà patraukiau toliau. Pamilau Ketario tiltus ir ketinau pereiti Mijerá – taip vadinosi toji tamsi upelë – bent porà ðimtø kartø!

371

Ðásyk á kità krantà nusigavau dideliu akmeniniu tiltu, primenanèiu kaþkokios keistos povandeninës tvirtovës stogà. Pasisukinëjau po miestà bandydamas surasti vietas, kritusias man á aká nakèia. Ir dar kartà gavau ásitikinti, kad tamsa visiðkai pakeièia pasaulá: man nepavyko atpaþinti në vienos gatvelës. Ðis pastebëjimas paakino mane, sakytum, beprasmiðkai pasielgti. Uþsukau á maþutæ krautuvëlæ, nusipirkau plonytá, beveik þaisliná pieðtukà ir þemëlapyje pasiþymëjau savo marðrutà. Nutariau, kad bus neproðal pakartoti ðá kelià tamsoje ir sulyginti áspûdþius.

Baigæs apsiþvalgiau. Krautuvëlë buvo grûste prigrûsta niekam nereikalingø daiktø. Atmosfera – lygiai kaip antikvarinëse Senamiesèio parduotuvëlëse, kuriose be vargo vëjais paleisdavau didþiàjà neásivaizduojamo savo atlyginimo dalá... Atmosfera skatino leisti pinigus ir að svajingai pasirausiau kiðenëse.

Nuodëmingieji magistrai! Pasijutau bemaþ elgeta: kelionei skirti pinigai, dosniai mudviem atseikëti dienpinigiai, liko kapšelyje, tvirtai priverþtame prie pabëgëlio Lonli-Loklio dirþo. Dar vakar toji vieta atrodë tokia patikima... O mano kiðenëse buvo tik smulkmë, apie deðimt koronø, ne daugiau. Kiekvienam sostinës miestelënui tokia suma atrodytø tikras lobis, bet ne man: beveik trisdeðimt kuklaus gyvenimo metø á naudà man neiðëjo, ir dabar iðgyvenau uþsitæsusá patologinio ðvaistymo laikotarpá. Jauèiau fiziná poreiká drabstytis pinigais ir bûtinybë skaièiuoti iðlaidas, svarstyti, kà galiu ir ko negaliu sau leisti, këlë tikrà galvos skausmà.

Tris kartus iðvadinæs save besmegeniu prietranka suglumæs apsidairiau. Ne, ið tokios fantastiðkos vietelës iðeiti tuðèiomis buvo tiesiog neámanoma! Juoba man akyse pasipainiojo dar vienas Ketario þemëlapis, iðsiuvinëtas ant plonos odos gabalëlio. Tikras meno kûrinys!

– Kiek kainuoja ðitas niekutis? – atsainiai paklausiau ádëmiai mane stebëjusá ðeimininkà.

– Tik tris koronas, ledi! – akiplëðiðkai pareiðkë jis.

Kaina buvo negirdëta: daiktai, pagaminti Kodekso epochoje, net sostinëje kainuoja pigiau.

– Vaje, tik pamanykit! – primerkiau akis. – O man kaþkodël atrodo, kad net vienos bûtø daugoka... Bet vienà, ko gera, duoèiau. Kartais ir ne tokiø kvailysèiø iðkreèiu! Ðeimininkas ábedë á mane nepatiklø þvilgsná. Tada pademonstravau jø firminá ketarietiðkà gestà: deðinës rankos smiliumi dukart bakstelëjau á nosies galiukà. Atrodo, ðis þenklas gelbsti visais gyvenimo atvejais! Sandëris ávyko.

Po keliø minuèiø jau sëdëjau kitoje jaukioje uþeigëlëje, priveikinëjau dar vienà kamros porcijà ir apþiûrinëjau savo pirkiná.

Niekada nepasiþymëjau dideliu pastabumu. Jeigu ne paplitæs áprotis nepaþástamo miesto þemëlapyje pirmiausia susirasti savo bûstà, tikriausiai nieko nebûèiau pastebëjæs.

Velniai nematë to mano bûsto! Bet ðiame þemëlapyje iðvis nebuvo jokios Senosios krantinës. Uþtai radau Vësiàjà krantinæ, kurios nebuvo aname 372

þemëlapyje, ásigytame vos prieð pusvalandá... Abu þemëlapius padëjau greta ir ádëmiai ásiþiûrëjau. Panaðûs, labai panaðûs, taèiau... Neskaièiuojant mano pamëgtos krantinës, buvo dar keli nesutapimai. Apstulbæs palingavau galvà. Ið visko sprendþiant, teisingas buvo pirmasis þemëlapis: juk su juo lyginau savo marðrutà...

O gal abu po truputá sukèiauja?

Ryþtingai pribaigiau kamrà, susirinkau máslingus savo suvenyrus ir iðëjau á gatvæ. Ádëmiai perskaièiau lentelæ „Apskritasis skersgatvis“. Puiku, pasiþiûrësim! Ábedþiau nosá á savo miniatiûrinius galvosûkius. Ðá kartà odos lopinëlis neapsijuokë: Apskritasis skersgatvis jame buvo. O kartonas skelbë, kad ðioje vietoje turi bûti Septyniø Þoliø gatvë... Labai graþu! „Atrodo, ta velnio paslaptis jau uþmynë man ant pëdsako, – sutrikæs tariau sau. – Ir ji – pasibaisëtina. Nuodëmingieji magistrai, ði topografinë karuselë – ne man, ne vëplai! Rieðutëlis – nebent misterio Ðerloko Holmso dantims. Jis ið knygelës, jis viskà gali, o að – gyvas ir kvailas! Blogiausiu atveju gal susigaudytø tas knislys Lonli-Loklis... Bet jis, deja, apsidûmë iki sàþinës netekimo ir dabar èiabuviø landynëse baigia smagiai praûþti valdiðkas koronas... Dangaus galybës, kà jûs, rupûþës, su manim iðdarinëjate!“ Taèiau dangaus galybëms á mano vyvavimus buvo tik nusiðvilpt. Jos në sumautu debesiûkðèiu nevirktelëjo virðum griuvësiø, á kuriuos pavirto mano protas, ir ðiaip buvæs ne itin kietas...

Bejausmiam dangaus skliautui pasiunèiau graudþià grimasà ir leidausi tolyn.

Dabar mane domino tik knygynëliai ir suvenyrø krautuvëlës. Supirkinëjau Ketario þemëlapius. Derëjausi kaip èigonas, numuðinëjau kainas vos ne penkiagubai: skurdas visko iðmoko. Vienintelis dalykas, kurio nepasiekiau – kad prekeiviai primokëtø man uþ pasiryþimà pratuðtinti jø lentynas.

Vakarop susigriebiau, kad velniðkai pavargau ir iðalkau. Apsidairæs pamaèiau, jog stypsau prieðais iðkabà „Kaimo virtuvë“. Uþeiga stovëjo Aukðtosios gatvës ir Þuvies Akiø gatvës sankirtoje, tad á jà buvo du áëjimai. Durys uþ kampo aiðkiai buvo laikomos paradinëmis: jas puoðë spalvingas atvaizdas, o jame puikavosi sena, þaliûkiðko sudëjimo ledi, apsiginklavusi grësmingu samèiu. Durys, prieðais kurias sustojau, patiko man kur kas labiau: tai buvo paprastos medinës durys, apkrëstos kaþkokiomis èionykðtëmis laukinëmis vynuogëmis. Ryþtingai jas truktelëjau. Durys në krust. „Teks eiti pro tà kanibalæ!“ – nusiminiau. Bet uþ kampo sukti neskubëjau, o pabandþiau dar kartà.

Po treèio mëginimo man dingtelëjo, kad reikia ne traukti, o stumti. Viena ið paèiø kvailiausiø mano organizmo savybiø – amþinai kankintis su nepaþástamomis (o kartais ir su labai gerai paþástamomis) durimis. Sako, tai nepagydoma. Ðiaip taip áveikæs duris áþengiau á bemaþ tuðèià pietø salæ, iðsirinkau visø toliausià staliukà ir pasimëgaudamas atsidrëbiau minkðtame krësle.

Akimirksniu man uþ nugaros iðdygo þvali apvalaina ledi ir áteikë svarø talmudà. Pagarbiai palingavau galvà: tokios apimties meniu rasi toli graþu ne 373

kiekviename sostinës restorane!

– Atneðkite man àsotá kamros. Ðios nuostabios knygos skaitymas turëtø uþtrukti gana ilgai...

– Tuoj atneðiu! – maloniai ðyptelëjo ðeimininkë. – Kamros ir dar ko nors stipresnio, kaip manote, ledi?

– Jei gurkðtelësiu stipresnio, uþmigsiu ðiame krësle nesulaukusi vakarienës.

Kad taip ko nors, kas þvalintø...

Butelis su Kacharo balzamu ramiai gulëjo mano kelioniniame krepðyje, dvideðimt ketvirtuoju numeriu paþymëtame name Senojoje krantinëje, kurià, beje, aptikau tik ðeðiuose ið vienuolikos mano ásigytø Ketario þemëlapiø. Didelio optimizmo ðis faktas nekëlë...

– Nuoðirdþiai rekomenduoèiau Kacharo balzamà! – pagyvëjo ðeimininkë. – Po to, kai sostinës virëjams buvo suteiktos nuolaidos, mes ten perkame ðá stebuklingà gërimà. Þinote, kokios jo savybës?

– Dar ir kaip! – svariai patvirtinau.

Pats sau pagalvojau, kad bûsiu aptikæs, pasak sero Dþufino Chali, geriausià apðnerkðtà ðito pamiðusio miestelio uþeigiûkðtæ. Kvailiams sekasi. Ðeimininkë nuëjo, að ábedþiau nosá á meniu. Po akimirkos kitos supratau, kad patiekalø pavadinimuose nëra jokios naudingos informacijos. Vien abstrakti poezija, kad jà kur vampyrai! Sulaukiau ðeimininkës, kuri atneðë man maþulytæ taurelæ Kacharo balzamo, ir pareiðkiau, jog pageidauju gauti didelæ porcijà ko nors, kas bûtø tik skanus maistas, bet ne itin subtilus delikatesas – andainykðèiai dvokiantys laðiniai išmokë mane atsargumo!

Ilgai ir turiningai pasiðnekëjæ iðsiaiðkinome, jog man reikia „Vëjo buèiniø“.

Prieðtarauti nesiryþau. Ðeimininkë praneðë, kad patiekalas bus paruoðtas ne anksèiau kaip po pusvalandþio. Atsidusæs linktelëjau. Su manimi labai lengva susitarti. Ðeimininkë nuniro á aromatingà virtuvës prieblandà, að siurbtelëjau Kacharo balzamo, kaip mat atsigavau ir apsiþvalgiau. Jau seniai norëjau uþsirûkyti. Teliko iðsiaiðkint, ar galiu sau leisti tokià prabangà.

Salë buvo beveik tuðèia. Sëdëjo tik vienas lankytojas. Jis kiurksojo prie lango, per kurá galëjai matyti keistà fontanà: ávairiaspalvës jo èiurkðlës, krisdamos þemyn, raitësi ámantriomis spiralëmis. Nepaþástamojo veido nemaèiau, tik nugarà, palinkusià prie kaþkokio stalo þaidimo. Labai pasistengus, já galima buvo palaikyti èionykðèiu ðachmatø variantu: figûros daugmaþ panaðios, bet lenta išbraiþyta trikampiais ir nudaþyta trimis spalvomis.

Dëdulë atrodë taip pasinëræs á savo intelektualias problemas, kad galëjai ne tik surûkyti cigaretæ ið kito Pasaulio, bet ir surengti ilgà spiritizmo seansà... Todël numojau ranka ir uþsirûkiau. Jeigu ðauniajame Ketario mieste vadþias paleido net Lonli-Loklis, tai kuo að blogesnis?! „Vëjo buèiniai“ pasirodë esà maþuèiai ðvelnios paukðtienos kotletëliai.

Pavalgæs iðgëriau likusá išganingojo balzamo laðà ir iðsidëliojau ant stalo savo 374

trofëjus. Dar kartà ádëmiai iðtyrinëjau visus vienuolika Ketario variantø. Tai bent netikëtumas: ir Aukðtoji gatvë, ir Þuvies Akiø gatvë, ir pati „Kaimo virtuvë“ buvo visuose vienuolikoje þemëlapiø! Ðis sutapimas nustebino mane labiau nei gausybë anksèiau aptiktø nesutapimø.

Ne itin pasikliaudamas savo pastabumu, vël ásmeigiau akis á smulkutes raideles. Gal visur tvarka, gal tik nuo galybës áspûdþiø man aptemo protas? Bet ne, mano aptiktos klaidos buvo kaip buvusios.

Atsidusau. Turbût reikia palaukti, kol sugráð paklydëlis Lonli-Loklis ir ðità rûpestá uþversti ant galingø jo peèiø, þinoma, jei man pavyks rasti kelià namo. O jeigu Senosios krantinës išties nebëra ankstesnëje vietoje?!

– Liaukis kankinæsis, sere Maksai! Visa tai niekai... Beje, sumedþiojai toli graþu ne visus variantus!

Ið netikëtumo uþspringau paskutiniu kamros gurkðniu ir gëdingai uþsikosëjau. „Ðachmatininkas“, kurio neákyrø buvimà spëjau pamirðti, þvelgë á mane su draugiðka uþuojauta.

– Vis tie prakeikti tiltai, – pridûrë tokiu tonu, lyg pasakotø man apie nedidelá ðeimyniná nemalonumà. – Niekaip negaliu su jais susitvarkyti!

Tylomis ásistebeilijau á ðnekøjá ponà. Atrodo, jis pasakë „sere Maksai“? Bet ne, man pasigirdo. Be abejo, pasigirdo! Manoji ledi Merilina buvo pati nepriekaiðtingiausia iliuzija, geriausias sero Kofos Jocho kûrinys, mudviejø abiejø pasididþiavimas... „Ðachmatininkas“ vylingai ðyptelëjo á rusvà ûsà, pakilo nuo këdës ir patraukë prie mano staliuko. Jo eisena buvo stebëtinai lengva ir kaip reta neásidëmëtinas veidas, kurio taip ir neástengiau ásiminti... Bet ðità eisenà tikrai atpaþinsiu ir po tûkstanèio metø!

– Að esu Machis Ainti, – ramiai tarë jis sësdamasis á gretimà krëslà. – Seras Machis Ainti, senasis Ketario ðerifas. Ásikirtai?

Tylomis linktelëjau. Mano ðirdis trinktelëjo á ðonkaulius ir nudundëjo krautis lagaminø skubiai evakuacijai kulnø link. Krëslo ranktûris gailiai girgþtelëjo po mano pirðtais.

– Nereikia taip jaudintis, – nusiðypsojo seras Machis Ainti. – Nepatikëtum, sere Maksai, kaip ilgai laukiau ðito susitikimo!

– Ilgai? – apstulbau að.

– Taip, gana ilgai. Ir labai dþiaugiuosi tave matydamas. Negali ásivaizduoti, kaip dþiaugiuosi!

– Dþiaugiatës?

Visiðkai sutrikau. Manæs laukë, manimi dþiaugiasi... Argi tai ámanoma, ið kur jis apskritai apie mane þino? Juk seras Dþufinas Chali su pirmuoju savo mokytoju laiðkais, jei neklystu, nesusiraðinëjo.

– Gerai, jeigu ásikalei, kad tau bûtinai reikia stebëtis, að verèiau gráðiu prie savo lentos. O kai baigsi, paðauk...

– Kà? Neverta jums vaikðèioti pirmyn atgal, að viskà darau greitai! – dro375

viai ðyptelëjau. – Jau supratau, kad þmogus, kaþkada krëtæs iðmintá sero Dþufino Chali galvon, gali þinoti viskà.

– Ðaunuolis, gaudaisi! Þinai, mudu su Maba susiginèijom...

– Argi seras Maba Kalochas èia?

– Na, kaip tau pasakius... Ðià akimirkà, atrodo, ne. Bet su Maba niekad negali þinoti. Ðiaip ar taip, jis kartais mane aplanko... Tai štai, mudu dël tavæs susiginèijom ir në vienas nelaimëjom. Að apskritai nebuvau tikras, ar kada nors èia uþsuksi, todël rengiausi pats tave aplankyti. O Maba mane atkalbëjo. Jam atrodë, kad po tuzino kito dienø iki „Kaimo virtuvës“ vis dëlto prisikasi. Bet sulaukti tavæs taip greitai nesitikëjom, tikrai! Ar bent nutuoki, kaip neregëtai tau sekasi?

– Apie tai mane reguliariai informuoja seras Dþufinas. Tiesa, turiu visà krûvà kontrargumentø, bet jie, manau, niekam neádomûs.

– Teisingai manai. Jûs, laimës kûdikiai, visi vienodi... Juk tu net gimæs per stebuklà, ar þinai?

Iš nuostabos papurèiau galvà. Lig tol galvojau, kad mano pradëjimo istorijoje dramatiðkø siuþeto vingiø, ðvelniai tariant, nëra gausu.

– Smulkmenas þinoti tau nëra reikalo, bet turëk galvoje... Tiek to, èia niekai.

Atrodo, nori uþsirûkyti?

Linktelëjau. Visa bëda, kad mano dëþutë jau iðtuðtëjo, o stebuklingoji pagalvë – namie.

– Maba paliko tau dovanà. Jis praðë pasakyti, jog tu labai greitai mokaisi, todël tai veikiau ne dovana, o pelnytas apdovanojimas.

Machis iðtiesë pilnà pakelá mano mëgstamø cigareèiø su trimis auksinëmis penkiukëmis geltoname fone.

– Didysis prizas! – ðûktelëjau. – Sere Machi, jûs buvote visiðkai teisus, man tikrai sekasi kaip niekam kitam Visatoje!

– Beveik, – atsainiai linktelëjo mano paðnekovas. – Kuo dar tave pavaiðinus?

Manau, gera porcija ko nors, kas þadintø nostalgijà... Helika! Ðypsulingoji ðeimininkë vël iðdygo man ið uþ nugaros, pastatë ant mûsø staliuko padëklà su puodeliais ir dingo, greitai ir tyliai lyg ðeðëlis.

– Ji ir yra ðeðëlis, – pritarë mano mintims seras Machis. – Bet labai mielas ðeðëlis... Na, ar patenkintas?

Tylëdamas þiûrëjau á puodelá. Tas kvapas... Kamra, þinia, puikus gërimas, vienu prisëdimu galiu iðmaukti kelis àsoèius ir panaðiai, bet geros kavos kvapas...

– Tuoj pravirksiu! – patikliai praneðiau. – Sere Machi, esu amþinas jûsø skolininkas!

– Anokia èia skola... Niekada nesiðvaistyk tokiais paþadais. Tai gana pavojinga, juoba tau. Tavo þodþiai kartais turi ypatingà galià ir kai kurie norai taip pat.

Nes jie iðsipildo... Man atrodo, ðio Pasaulio laukia linksmos dienelës, jeigu artimiausiu laiku netapsi senas ir iðmintingas. O nei viena, nei kita tau kol kas negresia, esu ásitikinæs...

– Nuodëmingieji magistrai, sere Machi, ar jûs visada kalbate máslëmis?

376

– Kartais. Likusá laikà að apskritai tyliu. Tad kentëk!

– Gerai! – linktelëjau ir godþiai siurbtelëjau gerà gurkðná kavos. – Dabar dar uþsirûkysiu, ir darykit su manim, kà norit, su viskuo sutinku!

– Argi su viskuo?.. Beje, tavo pareigos jausmas ne itin iðlavëjæs. Dþufinas, tavimi dëtas, jau bûtø spëjæs uþduoti man tuzinà klausimø, padaræs porà milijonø iðvadø ir pradëjæs kurt hipotezes... Nejaugi neketini surengti man kvotà ir iðsiaiðkinti paslaptingà Ketario likimà?

Gûþtelëjau peèiais: – Þinau, ðià akimirkà þiûriu á jus kvailomis graþios merginos akimis. Að ir pats nesu proto gumbas, bet vis dëlto ne toks pusprotis, kad ðokèiau jus kamantinëti! Juk aiðku: papasakosite man tik tiek, kiek panorësit. O tai padarysite ir neklausinëjamas.

– Ðaunuolis! – nudþiugo seras Machis. – Belieka pavydëti Dþufinui. Su tavimi stebëtinai lengva dirbti!

– Ir man taip atrodo, – abejingai pritariau. – Bet anksèiau toks nebuvau.

Daug skanaus maisto ir Dþufino juokeliai ið kiekvieno padarys angelà.

– Dþufino juokeliai? Ádomu! Kadaise jis buvo niûriø niûriausias vaikinas Ketaryje. Sugaiðau gal porà ðimtø metø, kol iðmokiau já bent ðyptelëti. Ðypsena iðeidavo pokreivë, bet vyrukas stengësi!

Nepatikliai iðpûèiau akis.

– Kaipgi, neturiu að, matai, kà veikt, tai sëdþiu èia su tavimi ir meluoju! Gal manei, kad jis ir gimë toks: senas, iðmintingas, linksmas ir dar po laiminga þvaigþde? Et, Maksai, tai mudu su tavimi – laimës kûdikiai: apie mano jaunystæ lieþuvauti jau nebëra kam, o tu taip spëriai bræsti, kad tavo kvailystës tiesiog nespëja ásirëþti á atmintá... Tiek to, gerk tà keistà bizalà, kol neatvëso! Jei norësi dar puodelio, gausi. Ði diena – tavo. Juk turiu kaip nors uþglaisyti savo kaltæ: ið mano malonës vos nekuoktelëjai dël tø Ketario þemëlapiø. Tikrai nemaniau, kad galëtum pastebëti...

– A, visai atsitiktinai. Turiu kvailà áprotá ieðkoti þemëlapyje savo namø...

– Vis tiek ðaunuolis... Tik kam reikëjo taip nervintis? Dar vienas kvailas áprotis?

– Aha. Beje, þadëjote dar puodelá...

– Ar viskà darai taip greitai?

– Ne. Iðvietëje uþsisëdþiu ilgokai.

– Vis ðis tas. Nors šá tà darai màsliai ir pasimëgaudamas. – Á rusvus Machio ûsus nuslinko tingi ðypsena.

Vël nesupratau, ið kur atsirado ðeimininkë su kitu padëklu. Kà gi, ðeðëlis yra ðeðëlis.

– Gerai, – tariau dþiugiai èiupdamas naujà puodelá. – Jeigu jau tokios þaidimo taisyklës, uþduosiu jums klausimà: kas dedasi Ketaryje?

– Tavo versija buvo puiki, – Machis siektelëjo mano puodelio, paragavo kavos ir pasibjaurëdamas pastatë já á vietà. – Tu ásitikinæs, kad ji geriama? Nesusirgsi?

377

Papurèiau galvà ir smalsiai paklausiau: – Turite omenyje tas miglas, kurias pûèiau Lonli-Lokliui? Apie „anà pasaulá“ ir apie tai, kad, be ðio Pasaulio, esama ir kitø?

– Þinoma. Neturiu jokiø esminiø prieðtaravimø. Ketaris ið tiesø nebeegzistuoja. Tiksliau, jis egzistuoja, pats galëjai ásitikinti, tik ne ten, kur turëtø, ir ne taip, kaip priimta...

– O gyventojai? – paklausiau apmirusia ðirdimi. – Jie pasirodë man gana normalûs þmonës...

– Jie ir yra gana normalûs þmonës. Tiesa, kaþkada jiems teko numirti, bet neilgam ir... „nerimtai“, ar taip? Tavo arsenale aptikau tinkamà þodelá, reikës ásiminti!.. Þodþiu, miestelënai nieko neþino. Jie ásitikinæ, kad vis dar tebegyvena Jungtinëje Karalystëje, o dingsèiø abejonëms neturi. Matai, jie visada gali iðvaþiuoti kur tinkami. Net gali pasikviesti gimines, tik visi þino, jog sveèià geriau pasitikti uþ miesto, kad nepaklystø. Toks nedidelis nepatogumas, mat „keliai Ketario apylinkëse nuo Didþiojo mûðio uþ Kodeksà laikø tebëra klaikûs“ ir taip toliau... Todël, iðvykstant ið Ketario, reikia turëti gerà apsaugos amuletà... Þinoma, tai nëra amuletas, o savotiðkas „palydovas“, raktas nuo Durø tarp Pasauliø. Manau, tokios metaforos tau patinka?

– Patinka! – pritariau að. – Vadinasi, atspëjau? Ketaris – visai kitas Pasaulis, kaip ir mano „istorinë tëvynë“?

– Ne visai kaip tavo tëvynë. Juk tu gimei realioje vietoje. Gana keistoje, bet realioje. O Ketaris... Kaip èia paaiðkinti? Ketaris – naujo Pasaulio pradþia, pasaulio, kuris kada nors taps realus. Pradþia – stebuklø laikas, graþiausias metas, ar kalbëtum apie iðtisà pasaulá, ar apie þmogaus gyvenimà... Beje, gali pamëginti pasivaikðèioti uþ miesto vartø. Nuoširdþiai patariu! Tau ðis pasivaikðèiojimas visai nepavojingas, o kada vël pasitaikys proga þvilgtelëti á tikrà tuðtumà...

– Jûs rimtai?

– O kaipgi! Bûtinai pasivaikðèiok. Tiktai vienas, sutarta?

– Að dabar ir esu vienas. Mane pametë!

– Pats kaltas. Tau dar pasisekë, kad tavo draugas toks tvirtas vyras! Vieno Pasaulio narkotikai kitø Pasauliø gyventojus kartais paveikia labai neáprastai. Juk galëjai prisiminti savo paties patirtá! Kas su tavimi dëjosi po lëkðtës nekalèiausios „Atilsio sriubos“?.. Taèiau tavo draugas greitai atsikvoðës, gali nesijaudinti.

– Að ir nesijaudinu... Bet kodël, sere Machi, jûs apie mane tiek daug þinote?

Aiðku, suprantu, kad jums tai juokø darbas, ir vis dëlto kam?..

– Nesupranti? Juk tu atsiradai Dþufino gyvenime, vadinasi, esi man tarsi vaikaitis. Dovanok uþ primityvø palyginimà, bet mûsø santykiai tikrai panaðûs á ðeimyninius, tik ne tokie prieðingi prigimèiai...

Supratingai ðyptelëjau.

– Gerai, ðiandien uþteks! – ûmai nusprendë Machis. – Ið pradþiø pasivaikðèiok uþ miesto, o tada gráþk èia, pratæsime ðeimyninæ vakaronæ. Nes dar imsiu ir pripasakosiu daugiau, nei gali sutalpinti vargðë tavo galvelë.

378

– Teisybë.

Neþinojau, dþiaugtis ar liûdëti dël netikëtos pokalbio pabaigos. Bet man, ko gera, tikrai reikëjo pertraukos.

– Tik paaiðkinkite, vardan magistrø, kaip man gráþti namo? Pasakykite, kuris ið ðiø nuodëmingø þemëlapiø nemeluoja?

– Jie visi meluoja, – gûþtelëjo peèiais Machis. – Visa bëda, kad niekaip negalëjau prisiminti, koks Ketaris buvo tikrovëje, todël dabar jie yra keli, o tiltai jungia mano prisiminimø nuotrupas... Matai, Ketará man teko kurti ið naujo, nes tikrasis ið tiesø buvo sugriautas. Tai liûdna istorija, kurios liudininkø tarp gyvøjø neliko.

– Koks nors maiðtaujantis magistras? – susivokiau.

– Þinoma. Ir ne „koks nors“, o geriausias ið geriausiø. Loisas Pondochva, didysis magistras, vadovavæs...

– Vandens Varnos ordinui! – uþbaigiau ir nesusiturëjæs iðsiðiepiau.

– Paþiûrëèiau, kaip ðaipytumeisi susitikæs tà vyrukà akis á aká! Nors... Tu gal tikrai galëtum ðaipytis, – truktelëjo peèiais Machis. – Loisas Pondochva buvo retas egzempliorius! Lig ðiol neatsistebiu, kaip Dþufinui pavyko já nugalëti! O gal ápratau laikyti Dþufinà jaunu ir kvailu? Tikriausiai. Su mokiniais visada taip... Su vaikais, matyt, irgi... Gerai, atsakymas á tavo klausimà labai paprastas. „Kaimo virtuvë“ yra visuose þemëlapiuose, tiesa?

– Taip...

– Þinoma! Ta uþeiga buvo man pati mëgstamiausia iðtisus nuostabius, ramius ðimtmeèius... Ið èia be vargo pakliûsi visur, kur panorëjæs. Naudokis bet kuriuo þemëlapiu, kuriame yra tavo namai, ir – pirmyn! Tiltai patys nuves tave ten, kur reikia... Turëk galvoje: jei kada paklysi, „Kaimo virtuvæ“ gali laikyti atskaitos taðku.

– Puiku! – linktelëjau. – Oi, jauèia mano ðirdis, turësiu ieðkoti Lonli-Loklio.

O jeigu jis pakliuvo á tà Ketará, kuriame Senosios krantinës nëra?..

– Nesirûpink, tavo nuostabusis draugas neperëjo në vienu tiltu. Pasakysiu kaip paslaptá: jis netgi neiðëjo ið „Kaimo trobos“.

– Nieko sau! Ir tai jis vadina pramogavimu?! Kà jis ten veikia tiek laiko?

Valgo?!

– Jis pats tau papasakos... Neuþsiiminëk niekniekiais, Maksai!

– Uþsiiminëti niekniekiais – kaip sykis moku geriausiai! – nusiðypsojau. – Esu didis ðios srities specialistas, visiems norintiems galiu teikti mokamas konsultacijas... Aèiû, sere Machi! Jums – uþ kavà, serui Mabai – uþ cigaretes.

Nedrásau net tikëtis...

– Mudu èia niekuo dëti, – kukliai paprieðtaravo seras Machis Ainti. – Paslaptis – tavyje. Visada gauni tai, ko nori – anksèiau ar vëliau, vienaip ar kitaip... Beje, ði savybë labai pavojinga. Bet niekis, iðsisuksi!

– Að gaunu viskà, ko noriu?!

Toks pareiðkimas, mano galva, toli graþu neatitiko tikrovës. Kur jau ten viskà...

379

– Taip. Bet nepamirðk: anksèiau ar vëliau, vienaip ar kitaip. Tai daug kà keièia, tiesa?

– Tiesa, – atsidusau að.

Mudu patylëjom: að gromuliavau naujàjà savo laimës formulæ, o Machis geranoriðkai ir smalsiai stebëjo ðá procesà.

– Jei teisingai supratau, galiu ateiti èia bet kada? – paklausiau pakildamas.

– Tu? Tu gali, be abejo! Labos nakties, ledi Merilina.

– Kà?! Ak, taip, þinoma... Aèiû, kad priminëte! Geros nakties, sere Machi.

Iðëjau á gatvæ, èiupau pirmà pasitaikiusá þemëlapá ir ryþtingai patraukiau namo. Bûtinai turëjau susigaudyti savo paties mintyse, o svarbiausia – ásitikinti, kad mano namas tikrai egzistuoja.

Jokiø sunkumø neiðkilo. Tiltai patys padarë, kà reikia, kaip ir buvo þadëjæs seras Machis Ainti, kuris, skirtingai nei bendras mudviejø paþástamas Maba Kalochas, neturëjo abejotino áproèio kvailinti naujokus. Mano laimei!

Patogiai ásitaisiau pamëgtame supamajame krësle ir uþsirûkiau: netikëtai pralobæs, pasidariau ðvaistûnas. Tai, kà spëjo pasakyti seras Machis, mano smegenys virðkino gana lëtai, bet dabar mieliau bûèiau norëjæs iðvis nieko nesuprasti. Galva kvaito, ausyse ðlykðèiai dûzgë, pasaulis pavirto milijonu smulkuèiø ðvieèianèiø taðkeliø ir, atrodë, rengiasi griûti. „Maksai, – rimtai tariau sau, – að tave labai myliu, gyventi be tavæs negaliu, todël pasistenk suimti save á rankas, gerai? Kad ir kà iðdarinëtø visokie galingi „Pasauliø kûrëjai“, tai nëra pakankama dingstis kraustytis ið proto“.

Padëjo, kaip ne kartà anksèiau. Sugriebiau save uþ sprando ir nuvedþiau praustis. Dvideðimt litrø ðalto vandens ant ákaitusios galvos – sena, patikrinta panacëja nuo visø bëdø!

Gráþæs á supamàjá krëslà, vël uþsirûkiau ir patenkintas konstatavau, kad svetainë atrodo taip, kaip ir turi atrodyti: jokiø ðvieèianèiø taðkeliø, normalios, þmoniðkos grindys, lubos ir keturios sienos...

– Puikumëlis! – ðûktelëjau balsu. – Dabar, branguti, tave galima iðleisti kur pageidausi, nors á „Kaimo trobà“ ieðkoti paklydëlio Lonli-Loklio, nors uþ miesto vartø stebëti absoliuèios tuðtumos, ar kà að ten turëèiau pamatyti... Átariu, kad pirmasis marðrutas tave labiau vilioja, bet seras Machis primygtinai pirðo antràjá, todël...

Uþsièiaupiau, nes ðiame monologe pajutau aiðkø pamiðimo prieskoná, taikiai ðyptelëjau ledi Merilinos atvaizdui, spoksanèiam á mane ið didþiulio senovinio veidrodþio, tada ryþtingai pakilau ir iðëjau ið namø. Kojos paèios neðë mane neþinoma kryptimi, toliau nuo átartinø tiltø ir tamsios Mijerio vagos. Prie miesto sienos – kur kitur bûtø galëjusios ðitaip skuosti tos galutinai kvanktelëjusios galûnës? Ið visko sprendþiant, turëjau su tuo susitaikyti...

Po keturiasdeðimties minuèiø jau þingsniavau palei senovinæ miesto sienà, tokià aukðtà, tarsi Ketario gyventojai bûtø mëginæ pertverti dangø ir tik po daugelio ðimtmeèiø atkaklaus darbo metæ beviltiðkà savo uþmaèià.

380

Vartus susiradau greitai. Mano skoniui, pernelyg greitai, nes baimë buvo kur kas didesnë uþ smalsumà, ir tik keistas bejëgiðko pasmerktumo jausmas stûmë mane á ðià ekskursijà...

Uþ vartø nëriau taip, kaip kaþkada nuo aukðtos uolos þemyn galva nerdavau á jûrà vien tam, kad taip reikëjo, net neþinau, kodël, bet reikëjo... Taèiau vietoj þadëtø tuðtumos nasrø su palengvëjimu pamaèiau masyvius garsiøjø vachariø siluetus, juodesnius ir uþ patá dangø. Þalsvas mënulio diskas maloniai pasiðovë ðviesti man kelià, ir að paþvelgiau á já su nuoðirdþiu dëkingumu: niekada nemaniau, kad tolimas dangaus kûnas gali bûti toks palankus þmogiðkajai bûtybei! Ëjau plaèiu keliu. Taip, tai buvo tas pats kelias, kuriuo mûsø karavanas vakar atvyko á Ketará. Ëjau pirmyn ir dþiaugiausi suvokdamas, kad mano nuotaika vis gerëja, o kvailos vaikiðkos baimës lyg þvitrûs peliûkðèiai iðsilaksto po tamsius idiotiðkos pasàmonës urvelius – þinoma, laikinai, bet aèiû ir uþ tai!

Velniai þino, kiek truko ði nuostabi kelionë, bet ûmai supratau, kad jau auðta, staigiai stabtelëjau ir apstulbæs ásispoksojau á dangø. Kai iðëjau ið namø, vargiai buvo vëliau nei vidurnaktis, nors... „Branguti, ar tikrai tiki, kad tavoji laiko nuovoka nesuðlubavo? – grieþtai paklausiau savæs. – Po pamokomo pokalbio su seru Machiu Ainti ir apgailëtinø tavo pastangø nesubliukðti nuo neákainojamos informacijos svorio? Verèiau patylëk, vargeli tu mano!“ Apsidairiau, ir ðirdis vël paðëlusiai subeldë á ðonkaulius, bet veikiau ið dþiaugsmo nei ið siaubo, nors buvo ir to, ir ano... Uþ keliø metrø nuo manæs ðmëkðojo funikulieriaus aikðtelë, o priekyje... Miestas kalnuose, nuostabus, beveik negyvenamas mano sapnø miestas kalnuose. Jokiø abejoniø, maèiau jo masyviø namø ir trapiø, beveik þaisliniø bokðteliø siluetus, baltà mûriná namà miesto pakraðtyje, ant kurio stogo net ramiausiu oru sukdavosi papûgos formos vëtrungë... Tasai fantastiðkas miestas buvo jau arti, ir að galëjau pasinaudoti funikulieriumi, vienintele – puikiai prisiminiau – visuomeninio transporto priemone. O dar að prisiminiau, kad sëdëdamas didelio pasitikëjimo nekelianèioje lengvutëje kabinoje niekada nebijodavau aukðèio... ir apskritai, në velnio að èia nebijodavau! Álipau á lëtai pro mane plaukianèià kabinà ir po deðimties minuèiø jau stovëjau siaurutëje kreivoje gatvelëje, puikiai paþástamoje nuo vaikystës. „Melamori, – tariau sau, – ðtai kur turëtume pasivaikðèioti prieš atsisveikindami! Kokia neteisybë: toks stebuklas – man vienam! Juk sprogsiu, jo per daug!“ Bet nesprogau. Ðá miestà paþinojau geriau negu tà, kuriame gimiau. Man atrodë, kad dabar að gráþau namo. Pagaliau sugráþau ne sapne, o ið tikrøjø...

Tos svaiginanèios kelionës smulkmenas prisimenu ne itin gerai. Galiu tik pasakyti, kad sàþiningai apëjau visà miestà, kurio pavadinimas taip ir liko man paslaptis. Jis nebebuvo negyvenamas: nuolat sutikdavau vieniðø praeiviø, jø veidai atrodë miglotai paþástami, daugelis draugiðkai sveikinosi su manimi keistais 381

gomuriniais balsais, bet manæs niekas nestebino.

Prisimenu, kad ið nuovargio nebejausdamas kojø atsisëdau prie stalelio kaþkokioje gatvës kavinëje ir man atneðë maþà puodelá stiprios turkiðkos kavos.

Keli centimetrai virð gërimo pavirðiaus plûduriavo purus grietinëlës debesiukas: galëjai já valgyti, galëjai tik groþëtis... Iðsitraukiau cigaretæ ir automatiðkai spragtelëjau pirðais. Daili þalsva ugnelë tvykstelëjo man prie veido, cigaretë uþsidegë, o að tik gûþtelëjau peèiais, tarsi niekada nebûèiau abejojæs savo sugebëjimu iððaukti ugná. Pasirodo, priprasti prie stebuklø – juokø darbas, tik jie turi dëtis taip pat daþnai kaip kiti ávykiai...

Tada patraukiau toliau, perkirtau tuðèià angliðkà parkà (nuodëmingieji magistrai, ði vietelë – ið visai kito sapno!) ir vël pamaèiau vienuolika vachariø prie miesto vartø... Ðtai ir gráþau á Ketará.

Nedidukas rausvas saulës kamuolëlis ramiai ilsëjosi ant horizonto linijos.

Supratau, kad pavargau taip, lyg mano pasivaikðèiojimas bûtø uþtrukæs kelias dienas. Tikrai, kiek, po velniø, laiko basèiausi? Et, koks skirtumas! Dabar noriu namo. Miegoti miegoti miegoti, ir tegul viskas skradþiai!

Svetainëje manæs laukë seras Ðurfas Lonli-Loklis, grieþtas ir liûdnas.

– Labai dþiaugiuosi matydamas tave gyvà ir sveikà! – nuoðirdþiai pasakë jis.

– Kai gráþæs namo tavæs neradau, nesistebëjau: juk atvaþiavom èia darbo reikalais.

Bet kità dienà...

– Kà?! Kità dienà?! Nuodëmingieji magistrai, kiek gi laiko manæs nebuvo?

– Norint atsakyt á ðá klausimà, reikia þinoti, kada iðëjai. Laukiu tavæs jau keturias dienas, bet ir manæs kurá laikà nebuvo...

– Ta-a-aip! – suvaitojau að. – Nebe miegai galvoje! Pirmiau reikia iðsiaiðkinti... Kur vienintelis mano ðio gyvenimo dþiaugsmas? Kur mano mielasis maþasis buteliukas?

– Manau, tavo kelioniniame krepðyje. Padëjau á sieninæ spintà, nes tu ásigudrinai palikti já paèiame svetainës centre... Kurá laikà galvojau, jog specialiai matavai kambará, norëdamas apskaièiuoti tinkamà vietà savo krepðiui, bet vëliau prisiminiau, kad tokio áproèio neturi, ir leidau sau viskà sutvarkyti...

– Seras Ðurfas, kaip nuostabu! – Maktelëjau gerokà gurkðná Kacharo balzamo ir nuovargis kuriam laikui dingo. – Senasis gerasis seras Ðurfas, kuris nebevadina manæs ledi Merilina ir neþvengia lyg pakvaiðæs arklys, taèiau nepamirðo kreiptis á mane „tu“! Turbût að numiriau ir pakliuvau á rojø...

– Vadinti tave ledi Merilina jau nebëra prasmës, lygiai kaip nebëra prasmës kreiptis „jûs“ á þmogø, kuriam teko susipaþinti su...

– Su labai mielu Ðurfo Lonli-Loklio variantu, – nusijuokiau að. – Viskas á gera, tie „jûsinimai“ ásiëdë man iki kaulo... Taèiau kà tu pasakei apie ledi Merilinà?

– Pasiþiûrëk á veidrodá, Maksai. Laimë, Ketaryje ne tiek daug þmoniø, paþástanèiø tave ið veido, bet iðsidanginti ið èia dabar mums teks vieniems, be kara382

vano, jeigu savo kelionæ norime iðlaikyti paslaptyje.

Nustebæs ásispitrijau veidrodin. Kaþkieno susivëlusi ir klaikiai pavargusi fizionomija... Ir ne kaþkieno, o mano paties! Buvau bepamirðtàs, kaip atrodau.

– Siaubas! – sàþiningai pripaþinau. – Á kà að panaðus! Visà gyvenimà buvau ásitikinæs, kad esu labai simpatingas, ir ðe... Taèiau kur pameèiau ledi Merilinos snukelá?.. Et, kam spëlioti, niekas, iðskyrus mane, vis tiek nepasakys, o að neturiu þalio supratimo! Verèiau prisipaþink, sere Ðurfai, juk ðias dienas praleidai ne itin smagiai, tiesa? Þinoma, turëjau pasiøsti tau ðauksmà, bet maniau, kad manæs nebuvo tik...

Lonli-Loklis abejingai truktelëjo peèiais: – Neþinau, Maksai, kur tu buvai, bet kelis kartus mëginau su tavimi susisiekti.

– Ir?..

– Visiðkai nesëkmingai, turbût ir pats numanai... Taèiau buvau tikras, kad esi gyvas, nes... Matai, buvau uþlipæs tau ant pëdsakø. Taip gerai kaip ledi Melamori man neiðeina, bet, jei prisimeni, tai daryti vis dëlto moku. Gyvo þmogaus pëdsakas gerokai skiriasi nuo mirusio, taigi dël tavo gyvybës buvau ramus. Pasekti tavo pëdsakais mane vertë pareiga, nors ið pat pradþiø jauèiau, kad á tavo reikalus kiðtis nedera... Pëdsakai atvedë mane iki miesto vartø, o tada teko gráþti namo, nes pajutau, jog toliau eiti paskui tave negaliu. Labai nemalonus jausmas, nenorëèiau jo dar kartà patirti! Bet nors suþinojau, kad tau viskas gerai...

– Labai apgailestauju, Ðurfai! – nuoðirdþiai pasakiau. – Þinai, kur buvau?

Prisimeni mano sapnà, tà miestà kalnuose, funikulieriø?

Lonli-Loklis flegmatiðkai linktelëjo: – Nereikia nieko pasakoti, Maksai. Nujauèiu, kad ði paslaptis tau nepriklauso, todël verèiau patylëk, gerai?

– Gerai! – Apstulbæs dëbtelëjau á Ðurfà. Ir staiga susivokiau: – Bene vël pasijutai taip pat kaip prie miesto vartø?

Lonli-Loklis tylomis linktelëjo.

– Tuomet viskas, jau tyliu, garbës þodis!.. Þinai, að turbût snustelësiu. Po ðito gydalo poros trejeto valandø, manau, uþteks, o tada tu man papasakosi... Ne, verèiau papasakok dabar, nes ið smalsumo dar gausiu galà. Kà tu veikei visà tà laikà? Na, ne tu, o jis, tas linksmø plauèiø vyrukas. Kaip jis ûþavo?

Lonli-Loklis paniuro.

– Nekokios naujienos, Maksai. Jis, tai yra að... Loðiau kortomis, buvo labai smagu ir ádomu! Tiesa, kaip tik norëjau paklausti: ar turi nors kiek pinigø? Nes man nebeliko nieko...

– Tu viskà praðvilpei? – Mane surietë toks juokas, jog turëjau prisësti ant këdës, o kad bûtø dar smagiau, nepataikiau ir þlegtelëjau ant grindø. – Tu viskà praðvilpei? Kiek gi laiko loðei? Metus? Dvejus?

– Dvi dienas ir dvi naktis, – sumiðæs praneðë Lonli-Loklis. – Bet krako partija retai kada trunka ilgiau nei tuzinà minuèiø, todël...

– Aiðku. O man liko trys koronos ir ðiek tiek smulkiø... Niekis, gyventi galima!

383

Turiu didelæ ekonomiðko vegetavimo patirtá... Blogiausiu atveju kà nors nudobsim, ir baigtas kriukis, arba eisime vogti... Tu moki vogti, sere Ðurfai? Neabejoju, moki!

– Na, tokie triukai nëra labai sudëtingi, – oriai linktelëjo jis. – Bet nemanau, kad bûtø korektiðka. Juk mes, jei nepamirðai, tarnaujam ástatymui.

– Ak, tiesa! – Sustoti að jau nebegalëjau, stebuklø nustekentas mano organizmas seniai tykojo patogios progos nedidelei isterijai. – Tu nuostabus, sere Ðurfai, tu tikras ðaunuolis! O að, kvailys, jau rengiausi plëðti juvelyro krautuvëlæ! Kà gi, gyvensim kukliai. Doras neturtas turi savø privalumø, esu perskaitæs krûvà knygø, kur taip raðoma...

– Tu labai kilnus þmogus, sere Maksai, – tarë Lonli-Loklis. – Maniau, turi rimtà pagrindà bûti nepatenkintas.

– Në ið tolo nesu kilnus. Tiesiog turiu galybæ rimtesniø rûpesèiø, be to... Pats esu kaltas. Koks vampyras sugundë mane ásiûlyti tau neþinia kokià bjaurastá?!

– Tavo vaiðës suteikë man didþiulá malonumà, – paprieðtaravo tasai neátikëtinas vaikinas. – Þmogui bûtina pailsëti paèiam nuo savæs, nors retkarèiais... O tos þolës, jei neklystu, tu negali gauti kada panorëjæs?

– Deja, negaliu! Juk prisimeni, kaip pats tada stebëjausi...

– Suprantu. Bet jeigu kada nors... Minëjai, kad toks atsipalaidavimo bûdas tau nepatinka, todël... Þodþiu, neiðmesk jos, palaikyk man. Gal kada nors, po keliø tuzinø metø...

– Na, po keliø tuzinø metø turbût mokësiu gauti viskà, ko noriu! – oriai pareiðkiau. – O tau neuþeis noras pasilinksminti anksèiau?

– Tegul tave magistrai, sere Maksai! Kaip galima! Þmogus neprivalo atsisakyti atilsio, bet neleistina siekti jo pernelyg daþnai!

– Ásidëmësiu! Koks tu iðmintingas, sere Ðurfai, ið proto galima iðsikraustyti...

Ar nieko, jei nusnûsiu ant ðitos sofos? Prie jos jau pripratau, o á miegamàjá taip ir nebuvau uþlipæs. Nebëra jëgø kurtis naujoje vietoje... Priþadink po poros trejeto valandø. Iðgërus tokià balzamo porcijà, miego pakaks, o að, atrodo, turiu krûvà reikalø... O gal ne?

Po ðiø þodþiø uþmerkiau akis ir atsisveikinau su visais Pasauliais: jokiø sapnø, tik viena be galo ilga visiðkos ramybës akimirka.

Kai atsibudau, svetainëje buvo beveik tamsu. Languose pilkavo ðykðti prieblandos ðviesa, ámitæs þalsvas mënulis jau pradëjo pergalingà þygá virð horizonto...

Nustebæs apsidairiau. Lonli-Loklis sustingæs sëdëjo supamajame krësle. Atrodo, jis atlikinëjo savo garsiuosius kvëpavimo pratimus.

– Kas tau, sere Ðurfai? – nustebæs paklausiau. – Juk praðiau, kad priþadintum! Nejaugi iðmokai bûti uþuomarša?

– Að tave þadinau, – atsiliepë Lonli-Loklis. – Praëjus trims valandoms, kaip praðei. Niekados nebûèiau pagalvojæs, kad moki taip rafinuotai keiktis...

Prisipaþinsiu, didesnës pusës þodþiø nesupratau, bet að juos uþsiraðiau. Ir bûèiau labai dëkingas, jeigu paaiðkintum jø reikðmæ...

384

– Uþsiraðei?! Nuodëmingieji magistrai, ko gi að priblevyzgojau? Net paèiam smalsu... Nagi, duokð savo sàraðà!

– Kambaryje gana tamsu. Turbût vertëtø uþdegti lempà: juk tamsoje, jei neklystu, tu nematai.

– Nereikia, kaip nors áþiûrësiu. Dar nesu galutinai pabudæs, kad ramiai reaguoèiau á ryðkià ðviesà.

Paëmiau nedidelá kartono lakðtelá, kuriame lygiu, stambiu Lonli-Loklio braiþu buvo paraðyta... Vaje! Nors prasmek. Kai kuriø þodeliø nevartodavau net prasèiausiomis suknisto savo gyvenimo akimirkomis.

– Oi, Ðurfai, man baisiai gëda! Tikiuosi, tu supranti, kad taip negalvoju...

– Neverta vargintis ir atsipraðinëti. Puikiai þinau, kad per miegus þmogus gali prikalbëti visko. Taèiau man tikrai ádomu, kà reiðkia ðie keisti þodþiai.

– Gerai, – atsidusau að. – Dabar greit nusiprausiu ir eisim kur nors pavakarieniauti... Garbës þodis, bûtinai turiu dël dràsos iðgerti, jeigu nori iðgirsti tikrà vertimà, o ne apgailëtinus bandymus papudruoti klaikià tiesà!

– Labai protingas pasiûlymas, – linktelëjo Ðurfas. – Prisipaþinsiu, esu gerokai iðalkæs.

– O paskutiniai mudviejø graðiai – mano kiðenëje! Koks að parðas! Niekis, tai pataisoma.

Po pusvalandþio sëdëjome „Senajame stale“, kur visai neseniai buvau puikiai papusryèiavæs. Pasirodo, vakarais ði uþeiga tampa dar mielesnë ir jaukesnë.

Kà gi, „Kaimo troboje“ kai kas jau prisisëdëjo visam likusiam gyvenimui, o arti namø, jei tikëtume mûsø buto ðeimininkës išvedþiojimais, daugiau nieko padoraus nerasi. Þinoma, dar buvo „Kaimo virtuvë“, bet ten að eisiu vëliau ir vienas.

Tà þaidimà privalëjau þaisti be Ðurfo, bent jau kol kas.

Pradëjau nuo àsoèio kamros ir taurelës deginanèio lyg ugnis antpilo. Gerti ið labo ryto – ne mano lemtis, bet turëjau kaip nors paminëti savo karðtai mylimo pavidalo sugráþimà. Ir dar smalsiajam serui Ðurfui Lonli-Lokliui perskaityti paskaità apie plûstamuosius þodþius. O tokio reikalo, kaip sakoma, be pusës litro nesutvarkysi.

Maþumëlæ ásidràsinæs paëmiau á rankas lapelá. Ðurfas susidomëjæs pasislinko artyn.

– Taip, èia nieko ypatinga. Tiesiog moteriðkos lyties ðuo... O ðitas... kaip èia tau pasakius, Ðurfai... Visuotinës pagarbos nevertas vyriðkis, kuris turi rimtø bëdø dël iðeinamosios angos... Taip... ðiuo þodþiu paprastai vadinami kvaili þmonës, nors þodþio ðaknis tiesiogiai susijusi su dauginimosi procesu...

– O, betgi èia visas mokslas! – pagarbiai atsiduso Lonli-Loklis. – Ir, mano galva, itin sudëtingas.

– Tikrai? Net nemaniau!.. Na, ar tæsti?

– Taip, bûtinai.

– Gerai... Ðis posakis yra paprasto þmoniðko posakio „eik ðalin“ pakaitalas, o ðis verèia paðnekovà suabejoti jo gebëjimu daugintis... O ðis, kad já kur, kaip èia 385

geriau paaiðkinti... Supranti, tai toks gyvûnas ir kartu – tas pats pagarbos nevertas vyriðkis, turintis bëdø dël iðeinamosios angos...

– O kokios bëdos tà nelaimingà þmogø kamuoja?

– Nelengva pasakyti, – sutrikau. – Matai, Ðurfai, að pats, ðlovë magistrams, jø niekada neturëjau...

Maþdaug per pusvalandá sàraðas buvo aptartas. Pabaigoje buvau pasirengæs raudonuoti, bet seras Lonli-Loklis liko patenkintas, o tai svarbiausia...

– Turbût jau trauksiu miegoti, jei nesi ðiai nakèiai ko suplanavæs... – neryþtingai pasakë mano draugas.

Kà tik buvom iðëjæ ið jaukios uþeigos ir að karðtligiðkai svarsèiau, kaip mandagiau nusimuilinti. Buvau numatæs vizità á „Kaimo virtuvæ“, kad pasiðnekuèiuoèiau su seru Machiu Ainti.

– Puiku, Ðurfai, – apsidþiaugiau. – Planø turiu, bet...

– Viskà suprantu. Taip net geriau. Kai atsikvoðëjau nuo keistos tavo þolës, visà laikà noriu miego. Dabar jau nebe taip, bet ið pradþiø buvo gana nelengva.

– Ir puiku. Saldus miegas – geriausias vaistas... Tikiuosi, visi tie keiksmai ne itin tave ðokiravo?

– Kam taip nerimauti, Maksai? – nusistebejo Lonli-Loklis. – Þodþiai yra tik þodþiai. Net jeigu bûtum pasakæs juos nemiegodamas, toká poelgá veikiau palaikyèiau intriguojamu nei apmaudþiu.

– Nuritinai man nuo ðirdies akmená. Gerai, Ðurfai, tuomet labos nakties!

Tikiuosi, ðákart gráðiu anksèiau nei po keturiø dienø, bet... Kai susimokëjau uþ vakarienæ, man liko ðiek tiek daugiau kaip dvi koronos, imk vienà. Bent jau nenumirsi ið bado...

– Að taip pat tikiuosi pamatyti tave ryte, – linktelëjo Lonli-Loklis. – Aèiû, Maksai. Tu pavydëtinai apdairus...

Net neprireikë griebtis þemëlapio: paaiðkëjo, kad kelià á „Kaimo virtuvæ“ prisimenu, nors nepaþástamuose miestuose man retai taip nutinka.

Neilgai trukus jau buvau Aukðtosios ir Þuvies Akiø gatviø sankirtoje.

Iðgirdau gurgenant fontanà uþ keliø kvartalø. Kad þemas medines duris reikia ne traukti, o stumti, prisiminiau iðkart – staèiai neátikëtina!

Seras Machis Ainti sëdëjo toje paèioje vietoje, palinkæs prie ðachmatø lentos èionykðtës pusseserës. Salëje daugiau nieko nebuvo.

– Sveikas atvykæs, kolega, – atsigræþæs pasisveikino jis. – Prisipaþinsiu, tokio mitrumo ið tavæs nesitikëjau!

– Kà turite galvoje? – sutrikau að.

– Neapsimetinëk!.. Gerai jau, gerai, norëjau tik pasakyti, kad visai neprastai meistrauji Pasaulius. Linkëèiau ir sau tokios lengvos rankos! Tiesa, nelabai susigaudei, kà darai, todël netekai didelës dalies malonumo... Bet ði problema laikina.

– Norite pasakyti... – aiktelëjau, – kad tas miestas ið mano sapnø... Kad jo 386

ten anksèiau nebuvo? Ir kad að?..

– Ne, Maksai, tu niekuo dëtas, tai iðkrëtë velionë mano moèiutë... Gerai, sëskis, atgauk kvapà. Savo arsenale berods turi kelis primityvius, bet gana veiksmingus bûdus, kaip greitai nusiraminti? Tai ir imkis naudingo darbo. Helika! Ðypsulingoji ðeimininkë akimirksniu iðdygo prie jo staliuko.

Uþuot atsisëdæs ðalia sero Machio, patraukiau á savo ankstesnæ vietà. Machis iðkart atsiplëðë nuo lentos ir prisëdo prie manæs. Sprendþiant ið jo veido iðraiðkos, pasielgiau teisingai.

– Mieloji Helika, ðiam berniukui reikia to paties kaip anà kartà, o man...

Man, kaip visada, nereikia nieko, nors labai apgailestauju!

Ji linktelëjo ir dingo. Að tik gûþtelëjau peèiais: dar vienas stebuklas, didelio èia daikto!

– Sere Machi, paaiðkinkit man, kaip að...

– Mat ko ásigeidë! Nieko að tau neaiðkinsiu. Ne todël, kad tingiu, o todël, kad pasaulyje pilna absoliuèiai nepaaiðkinamø dalykø... Galiu pasakyti tik tiek: ið pat pradþiø tikëjausi kaþko panaðaus, todël ir pasiûliau tau pasivaikðèioti uþ miesto. Pats matai, buvau teisus: anksèiau Ketará supo tuðtuma, o dabar mûsø kaimynystëje iðaugo nuostabus miestas, visai mano skonio, ir dar praðmatnus parkas... Ir liaukis, kolega, vadinti mane seru. Nei ðis, nei tas!.. Ðtai ir tavo nuodai. Sàþiningai juos uþsidirbai, kaip kaþin kà... Ar bûtum kada pagalvojæs, kad uþ pasaulio sukûrimà tau bus atsilyginta puodeliu kavos?

– Kava – nebloga valiuta, man tinka... Taèiau norëèiau þinoti, kur dingo ledi Merilina? Gal nors tiek galite pasakyti? Seras Kofa bûrë rimtai ir ilgam. Tà mielà snukelá turëjau dëvëti dar porà tuzinø dienø, jei ne ilgiau...

– Tai keista istorija! – patraukë peèiais seras Machis. – Garbës þodis, nieko panaðaus nesu matæs! Ji patiko parkui...

– Kam ji patiko?

– Parkui. Tu gerai iðgirdai. Matai, tas tavo parkas – ne visai áprastas... Man dar teks papluðëti, kol já perprasiu... Þodþiu, tavo numylëtame parke dabar klaidþioja vienas mielas vaiduoklis. Visai nepavojingas, ledi Merilina iðlaikë smagø savo bûdà, todël nesijaudink!

– Ak, ðito jau per daug, – atsidusau. – Visà gyvenimà buvau tikras, kad kûrëjas turi gerai nutuokti apie tai, kà nulebedijo.

– O dabar þinai, jog taip nëra. Sava patirtis – ne prasèiausias bûdas gauti patikimà informacijà, tiesa?.. Gerk tà smalà, nes atauð ir bus dar bjauresnë, jeigu tai ámanoma...

– Prie kavos skonio reikia priprasti, – nusiðypsojau. – Kai paragavau jos pirmà kartà, dar ir spjaudþiausi!

– Visai tikiu. Kà gi, prisiragausiu ir að. Tame juokingame miestelyje, pagimdytame tavo ðvelnumo ir vieniðumo... Juk ten visi geria ðità marmalà?

– Man atrodo, taip. O kodël paminëjot ðvelnumà ir vieniðumà? Ar èia tik metafora, ar?..

387

– Tik áprotis vadinti daiktus tikraisiais vardais. Kada nors suprasi, kad tave valdë bûtent ðie jausmai, kai pirmà kartà iðvydai miestà, kuris niekur neegzistavo, kol nesiëmei darbo... Neskubëk, Maksai, turësi pakankamai laiko iðsiaiðkinti, kà ir kaip padarei. Svarbiausia, kad tau pavyksta, ir dar taip lengvai... Mano akimis, net pernelyg lengvai, taèiau manæs, atrodo, niekas neklausia... Tiek to, kà að èia tave girsiu! Be to, ir girti nëra uþ kà: kiekvienas daro, kà gali, nori jis to ar ne... Rengeisi dar kaþko paklausti?

Visi ið anksto sugalvoti klausimai seniausiai buvo iðdulkëjæ ið vargðës mano galvos. Ir magistrai jø nematë! Pasimëgaudamas uþsirûkiau ir smalsiai þvilgtelëjau á savo paðnekovà.

– Gal galite paaiðkinti, kodël jûs... na, mudu su jumis tai darome? Kodël apskritai reikia kurti kaþkokius naujus Pasaulius? Átariu, jø ir taip ganëtinai daug...

– Argi nesakiau tau, kad nekenèiu to kvailo „kodël“? Stenkis vartoti já kuo reèiau, o geriausia – iðvis pamirðk. Bent ðnekëdamasis su manimi. „Kodël?“ – netikusi formuluotë, kai kalbama apie naujo Pasaulio sukûrimà... Visi tikrai ádomûs dalykai egzistuoja anapus prieþastinio ryðio.

Machis piktai gûþtelëjo peèiais ir atsargiai ásidegë trumpà keistos formos pypkutæ. Paskiau ðyptelëjo á ûsà ir tæsë jau ramesniu balsu: – Þinoma, gyvenamø ir negyvenamø Pasauliø yra daug, kur kas daugiau, nei gali ásivaizduoti. Bet juk mudu su tavimi turime kà nors veikti, ar ne?.. Kita vertus, kas þino, gal mums pavyks geriau, nei pavykdavo iki ðiol? Taip pat visai neblogas paaiðkinimas! Ar jau patenkintas?

– Tiesà sakant – ne.

– Tuomet paklausinëk Dþufinà. Jis niekuomet nesibodëjo klausimu „kodël“.

Prieðingai, labai mëgdavo aiðkinti savø ir svetimø poelgiø prieþastis... Ir apskritai judviem lengviau rasti bendrà kalbà, juk esate bemaþ bendraamþiai.

– Kà?!

– Na, palyginti su manim... Juk að net neprisimenu, kiek laiko valkiojuosi po þemæ... Rodos, kaþkada ëmiau ir paklydau ðiame Pasaulyje, o paskui nusprendþiau pasilikti: kur rasi geriau? Bet nesu tikras, ar tikrai buvo kaip tik taip...

Apstulbæs pamuisèiau galvà.

– Visada svajojau gyventi amþinai! Maniau sau: „Tegul išmiršta kiti, o að kaip nors iðsisuksiu!“ Ir dabar jûs dovanojat man viltá...

– Viltis – kvailiø motina, – palingavo seras Machis, – verèiau nieko nesitikëk, nuoðirdþiai patariu!.. Tiek to, baikim tas rimtas kalbas. Turiu á tave dar vienà reikalà. Jei neklystu, tavo palydovas nelabai orientuojasi, kas èia vyksta?

– Kaip tik norëjau apie tai paklausti. Vargðelis Lonli-Loklis nepajëgë net iðeiti uþ vartø, o paskui já gerokai surietë, kai pradëjau pasakoti apie savo miestà kalnuose. Beje, ðá mano sapnà jis yra matæs! Kodël turëtume kà nors slëpti nuo Ðurfo? Jis – tikras visø paslapèiø kapas, be to...

– Tokius klausimus adresuoti reikia ne man! – ðyptelëjo Machis. – Naujai gimæs 388

Pasaulis – labai ánoringas. Ir pilnas keistenybiø! Tarkime, Dþufino jis nenori net artyn prisileisti. O kodël? Að neþinau! Nors kam þinoti, jeigu ne man... Trumpai tariant, mano þodis toli graþu nëra lemiamas. Gal vëliau, namie, tavo draugas pajëgs iðklausyti ðià istorijà nesiraukydamas. Tikriausiai taip ir bus... Taèiau mano praðymas skirtas ne tau, o tavo kolegai. Deja, pasikviesti jo èia að negaliu...

– Praðymas?! – apstulbau. – Jûs turite praðymà? Lonli-Lokliui?

– Taip, o tave tai stebina?

– Þinoma! Nejaugi yra dalykø, su kuriais jûs negalit susidoroti?

– Ne „negaliu“, o, prisipaþinsiu, nelabai noriu. Matai, esu tingus... Be to, ðis reikalas tavo kolegai pasirodys gana ádomus, pamatysi! O dël naujai gimusio Pasaulio ánoriø... Jis visada yra pasirengæs priglausti visokius nelabuosius.

Neseniai èia pasirodë vienas ponas, kuris man smarkiai nepatinka. Vietos gyventojams didelio pavojaus jis nekelia, bet man nemalonu nuolat jausti jo buvimà...

– Dar vienas maiðtaujantis magistras?

– Blogiau, Maksai. Miræs magistras. Patikëk manimi, nëra ákyresnio nelabojo uþ netinkamai uþmuðtà Didájá magistrà... Man regis, kad tavo draugas apie tokius dalykus gerai nusimano.

– Tikrai nusimano, – ðyptelëjau. – Jis tà magistrà akimirksniu patvarkys!

– Na, dël „akimirksnio“ perlenkei, bet susidoroti, ko gera, susidoros... Pasakyk savo kolegai, kad èia trainiojasi Kiba Acachas. To pakaks, pats pamatysi...

– Gerai, pasakysiu. Ir viskas?

– Dël visa pikta paaiðkink jam, kad Kiba kelia dideliø rûpesèiø. Ir jei ne ðitas atmata, Ketariui, girdi, niekas negrëstø... Šiek tiek tiesos ðiame teiginyje yra, o þmogus turi bûti ásitikinæs, kad daro svarbø darbà. Ir jam maloniau, ir darbas geriau einasi... Gerai, ðiandien mano draugijos tau jau pakaks. Praëjusá kartà ðiek tiek padauginom, ar ne? Kaip sekësi atsipeikëti?

– Dvideðimt litrø ðalto vandens ant pablûdusios galvos! Firminis receptas, uþpatentuotas sero Makso ið Echo, ar magistrai mane þino, ið kur esu...

Naudokitës á sveikatà ir uþ dykà!.. Na, Machi, að tikrai vos nekuoktelëjau! O gal pasiûlysit geresná receptà?

– Ilgai pasivaikðèiok, o dar geriau – uþsiimk kokiais niekais, nesvarbu kuo.

Tarkime, knygà paskaitinëk arba kortomis su kuo nors persimesk... Svarbiausia – nesmaksok vietoje ir nemëgink kà nors suprasti: kol kas vis tiek nieko neiðeis. Aiðku?

– Aiðku! – linktelëjau að. – Gerai, kà nors sumàstysiu... Beje, gal þinot, kaip vadinasi ðis miestas? Turiu omenyje mano miestà kalnuose...

– Nenutuokiu. Reikëjo paklausti tenykðèiø gyventojø... Labos nakties, kolega!

– Geros nakties, Machi. Eisiu ir, kaip patarëte, uþsiimsiu niekniekiais. Ar jau sakiau, kad ðità darbà puikiai iðmanau?..

Iðeidamas ið „Kaimo virtuvës“, jau turëjau gana aiðkø planà, kà veiksiu ðiànakt. Visø pirma labai nenorëjau kraustytis ið proto, o antra, man patiko sero Machio pasiûlymas persimesti kortomis. Nusprendþiau, kad turiu puikià progà ne 389

tik maloniai praleisti laikà, bet ir pataisyti mudviejø su Ðurfu finansinius reikalus. Ði mintis buvo gana áþûli, bet ir gana pagrista: loðti krakà mokëjau puikiai.

Taip uþmuðinëti laikà mane iðmokë seras Dþufinas Chali, labiausiai sëkmës lydimas loðëjas visoje Jungtinëje Karalystëje.

Prieð gerà ðimtmetá velionis Gurigas VII specialiu ásaku uþdraudë serui Dþufinui loðti krakà vieðosiose vietose. Senasis karalius buvo priverstas taip pasielgti po to, kai keliø deðimèiø jo dvariðkiø turtai nukeliavo á apsukraus ketarieèio kiðenæ. Dþufinas neprieðtaravo: norinèiøjø palaikyti jam kompanijà prie kortø stalo vis tiek nebeliko, o beprecedentis Karaliaus ásakas neapsakomai glostë jo savimeilæ. Þinoma, su manimi Dþufinas loðdavo „ið meilës menui“, nes tai vyko palaimintaisiais laikais, kada sëdëjau jam ant sprando... Tai ðtai: jau pirmàjà dienà, tuzinà kartø gëdingai prakiðæs, að du kartus aploðiau patá serà Dþufinà Chali! Jis net patikët negalëjo. Kità vakarà vël ëmëmës ðio malonaus þaidimo. Ir mudviejø sëkmë buvo permaininga. Að pralaimëdavau daþniau negu mano patyræs mokytojas, bet, pasak sero Dþufino, vis tiek tai buvo neátikëtina.

Turiu pasakyti, kad man paèiam neátikëtina nebuvo: dar jaunystëje priëjau iðvadà, jog labai svarbu, kas tave iðmokë loðti. Lemia netgi ne pedagogo talentas, tiesiog mokytis reikia ið tokio loðëjo, kuriam sekasi. Tuomet ne tik ágysi naudingø þiniø apie loðimo taisykles, bet tau klius ir gabalëlis mokytojo sëkmës. Uþ ðá nedidelá atradimà turiu bûti dëkingas naktinio laisvalaikio apsèiam suveltam savo gyvenimui ir daugybei sëkmës lydimø ir nelydimø bièiuliø, suskubusiø iðmokyti mane bemaþ visø loðimø, išrastø per ilgà þmonijos istorijà. Bent jau turëjau galimybæ palyginti ir daryti iðvadas. Kuomet iðdidþiai atskleidþiau Dþufinui ðià savadarbæ gamtos dësnio formuluotæ, jis tik atsainiai linktelëjo, o tai jau buvo galima laikyti pritarimu... Ðiaip ar taip, prarasti neturëjau ko, iðskyrus vienà koronà ir kelias rieðkutes – savàjà dalá vargano mudviejø su Lonli-Lokliu turto. Praloðiu – nedidelis nuostolis! Vis tiek ðá lobá pakloèiau pirmoje pasitaikiusioje smuklëje uþ kokius niekus, kamrà ir èionykðèius likerius, á kuriuos vien paþiûrëjus jau purtë...

Ryþtingai patraukiau á Linksmàjà aikðtæ: në kiek neabejojau, kà erdviame bare uþ pietø salës veikia „Kaimo trobos“ lankytojai. Turëjau patikimà liudininkà: iki siûlo galo prasiloðusá Lonli-Loklá.

Buvo tik vienas kliuvinys: baisiai nemëgstu bendrauti su nepaþástamais.

Gëda prisipaþinti, bet að, atrodo, droviuosi... Taèiau ðioje bëdoje niekas nepadës. „Kaip nors, – tariau sau, – vis geriau, negu kiûtoti svetainëje ir smalsiai stebëti vargðà Maksà, besikraustantá ið proto... Kad tik kuo daugiau kvailø smulkiø bëdø, branguti, ir tu, galimas dalykas, pamirði savo vienintelæ bëdø bëdà...“ Kirtau ryðkiai apðviestà „Kaimo trobos“ pietø salæ ir nudroþiau tiesutëliai á pustamsá barà, kur, mano apskaièiavimais, buvo Ketario loðimo verslo epicentras.

Ið pradþiø atsisëdau prie baro ir ilgai nesvarstæs uþsisakiau stiklà „Dþubatiko kvaitalo“: iðbandyta priemonë, po tokios porcijos visas mano drovumas taip 390

išgaruos, kad net sutiksiu màsliai patupëti stiklinëje iðvietëje paèiame miesto centre, jeigu tokia ten yra.

Kurá laikà dvejojau: jei vidury salës uþplëðiu cigaretæ – kaip atrodys – ar neperlenksiu? Laimë, Lonli-Loklis namie puèia á aká ir nëra kam manæs priþiûrëti.

Pasvarstæs nusprendþiau: kuo daugiau egzotikos, tuo geriau. Kuo greièiau èionykðtë publika supras, kad esu paprasèiausias svetimðalis liurbis, tuo daugiau ðansø bûti pakviestam prisijungti prie ydingø jos pramogø. Geras gurkðnis „Dþubatiko kvaitalo“ sustiprino mano lengvabûdiðkà, bet ið esmës teisingà apsisprendimà. Numojau á viskà ranka ir uþsirûkiau. Matytø dabar mane vargðas seras Kofa, nepralenkiamas maskuotës meistras! Jis ádëjo ðitiek ðirdies, o að sëdþiu Ketario centre su savo paties, tegul ir gerokai nudrengta, marmûze, rûkau tai, ko ðiame Pasaulyje iðvis nëra, planuoju prisipusti dël dràsos ir draugiðkai pabendrauti su èiabuviais. Siaubas! „O nuo ko, tiesà sakant, turëèiau slapstytis ðiame neegzistuojanèiame mieste, ðiame naujajame Pasaulyje, kurá dar ir pats padedu kurti?!“ – linksmai tariau sau. Beprotiðka, bet logiðka... Tad skaniai sutraukiau cigaretæ, maktelëjau ið savo masyvaus stiklo kelis gerus gurkðnius ir vël demonstratyviai siektelëjau jau pustuðèio aukso geltonumo pakelio.

– Ak, sere, atrodo, jûs nuobodþiaujate? – draugiðkai paklausë man uþ nugaros kaþkieno balsas.

– Apsakyt negaliu, kaip nuobodþiauju! Nuo atvykimo á Ketará akimirkos mano gyvenimas – mirtina nykuma!

Vos nenusikvatojau ið savo paties teiginio ir smalsiai atsigræþiau á paðnekovà. Ðe kad nori, senas paþástamas! Pats ponas Abora Vala, mûsø Meistras Karavano Vedlys. Þinoma, manæs jis senu paþástamu nepalaikë: juk su karavanu keliavo ledi Merilina, mylimiausia ið netikrø azartiðkojo sero Lonli-Loklio þmonø... Todël vyrukas susidomëjæs tyrinëjo mano fizionomijà.

– Ir seniai nuobodþiaujate Ketaryje? – nesivarþydamas paklausë jis.

– Bus jau penkios dienos... O kà?

– Ne, nieko. Matote, daugelá atvykëliø neblogai paþástu ið veido, o jûs man neatrodote paþástamas...

– Bûtø keista, jei atrodyèiau: atvykau èia pas savo tetulæ, kaip minëjau, prieð penkias dienas... Ir ji tik prieð pusvalandá tarë esant galima uþbaigti iðkilmingus pietus, iðkeltus mano atvykimo proga. Dabar miega, o paskui pradës rengti kitus iðkilmingus pietus bûsimo mano iðvykimo proga... Todël kà tik iðtrûkau á miestà, pirmà kartà per tas nuodëmingas penkias dienas!

Uþ iðradingumà mintyse paraðiau sau penketà, šiek tiek pagalvojau ir ryþtingai pridëjau pliusà.

– A, tuomet suprantama! – linktelëjo mano „naujas senas bièiulis“. – Matote, að paþástu tuos, kurie á Ketará atvyksta su mano karavanu. O jûsø tetulë, matyt, sutiko jus pati?

– Taip, á kaþkokià pakelës uþeigà, kurioje laukiau, atsiuntë savo jaunëlá 391

sûnytá... Stuobriui jau netoli dviejø ðimtø, o jis vis dar „jaunëlis sûnytis“! Ásivaizduojat?

– Kà gi, taip pasitaiko, – mandagiai pritarë þilaplaukis ponas. – Matau, giminaièiai jums gerokai ásiëdë...

Graudþiai linktelëjau. Taip ásijauèiau á vaidmená, kad pradëjau nuoðirdþiai nekæsti savo menamos kvëðtelëjusios tetos ir jos menamo skystaproèio sûnelio, atseit savojo pusbrolio...

– Gal norëtumët prasiblaðkyti? – nekaltai pasiûlë tasai jautruolis. – Atleiskite, kad kreipiuosi á jus tiesmukai, bet pas mus taip priimta. Be to, lyg tyèia, neturiu partnerio smagiai krako partijai... Mano bièiuliai jau visà valandà pramogauja, o að ðiandien likau vienas. Mes statome po nedaug, tad savo turtais jûs nerizikuojate... „Aiðkus dalykas, nerizikuoju, – piktdþiugiðkai tariau sau, – mano turtais jau surizikavo vienas toks be saiko linksmas vyrukas!“ Kad bûtø átikimiau, savo veide pamëginau pavaizduoti nuosaikià dvejonæ.

– Esu Ravelo, – prisistatë karavano vedlys.

Tai kad jau, balandëli, esi Abora Vala – dar nepamirðau!

– Nesivarþykite, sere, – draugiðkai suokë miglapûtys, – èia, Ketaryje, áprasta susipaþinti be didesniø ceremonijø, ypaè kai dviem dþentelmenams ðvieèiasi galimybë maloniai praleisti vakarà prie krako... Bet leiskit paklausti, kà jûs èia rûkote?

– A, ðitos... – atsainiai mostelëjau ranka. – Vienas draugelis ið kaþkur atveþë, berods, ið Kumono, Kumano Kalifato sostinës. Ðá pavadinimà iðskaièiau Mangos Melifaro „Pasaulio enciklopedijoje“ ir, prisipaþinsiu, nebuvau tikras, kad tokia vietovë apskritai egzistuoja. Bet labai tikëjausi, jog nepramoviau!

– Vyrukas lyg pirklys, lyg piratas, su tais jûreiviais niekada neþinia... – pridûriau. – Argi niekada nesate matæs cigareèiø?

– Niekada!

Turëjau pakankamà pagrindà manyti, kad ðá kartà „Ravelo“ pasakë grynà tiesà.

– O ið kur jûs pats atvykote? – pasmalsavo.

– Ið Vuko grafystës, ið paties jos pasienio!... Negi neatkreipëte dëmesio á mano tartá? Kà gi, imkim ir suloðkim, jeigu neapsigalvojot... Bet tik po nedaug!

– Po koronà uþ partijà? – nekaltai pasiûlë mano gundytojas. Ðvilptelëjau.

Nieko sau „po nedaug“! Greitis, kuriuo Lonli-Loklis iðtuðtino mudviejø piniginæ, man jau neatrodë fantastiðkas...

– Po pusæ koronos! – ryþtingai tariau. – Nesu koks turtuolis, ypaè ðá vakarà...

Mano paðnekovas pritariamai linktelëjo. Kurgi ne: pusë koronos uþ partijà – visai neblogas pelnas!

Dabar beliko pasikliauti sero Dþufino Chali sëkme: dvi prakiðtos partijos, ir galësiu pradët nusirenginëti arba droþti namo, o nei to, nei kito kol kas 392

neplanavau...

Pagaliau ásitaisëme prie maþo staliuko tolimajame baro kampe. Ið uþ gretimø staliukø á mane susmigo kelios poros gudriø ketarieèiø akiø. Paðiurpau: atrodo, mane tuoj apðvarins. Neþinau kaip, bet tikrai apðvarins!

– Sere, ar galëèiau suþinoti jûsø vardà? – atsargiai paklausë „Ravelo“. – Galimas daiktas, turite prieþasèiø neprisistatyti, taèiau vis tiek reikia kaþkaip jus vadinti.

– Mano vardà? Þinoma, anokia èia paslaptis! – Akimirkà susimàsèiau ir iðpyðkinau: – Seras Marlonas Brando jûsø paslaugoms!

Visai teisingai, kas kitas galëtø pakeisti ledi Merilinà? Tik ðitoks vyrukas!

Suprantama, „Ravelo“ nustebo në kiek ne labiau nei seras Dþufinas, iðgirdæs mane prisistatant Merilina Monro... Ðtai ji, netvari þemiðkoji ðlovë: kad ir kas bûtum, visuose kituose Pasauliuose – tik nusispjaut á tave ið varnos skrydþio!

– Galit vadinti mane tiesiog Brando, – kilniaðirdiðkai leidau šiek tiek pasvarstæs. Jeigu ðis vyrukas pavadins mane pilnu vardu, garbës þodis, pradësiu þvengti!

Dvi pirmas partijas, didþiausiam palengvëjimui, laimëjau lengvai ir greitai.

Dabar turëjau ðiokià tokià atsargà, blogiausiu atveju dar keturiems loðimams. O per tà laikà nesuvokiamø ávykiø atbukinta mano galva gal praðviesës... Ðiaip ar taip, labai vyliausi.

Treèià partijà gëdingai prakiðau – tiesiog apsiþioplinau. Ponas Abora Vala, arba Ravelo, nustojo nervintis. Suprato, kad tikrai esu provincijos liurbis, kuriuo mane palaikë ið pat pradþiø, ir kad man paprasèiausiai pasisekë. Kà gi, jeigu seksis ir toliau, tarpais turiu samoningai praloðti. Antraip naujàjá mano bièiulá suims nuobodulys...

Paskui keturis kartus paeiliui laimëjau. Ponas „Ravelo“ pradëjo muistytis.

Supratau, kad laikas pristabdyti arklius. Vyrukas padalijo kortas, uþmeèiau aká á savàsias ir pamaèiau: praloðti nepavyks. Pralaimëti su tokiais koziriais man tiesiog nepakaks protelio! Tad iðloðiau ir tà kartà. Á mano partnerá buvo graudu þiûrëti.

Apvogtas vagis – liûdnas vaizdelis! Iðsitraukiau ið kiðenës cigaretes.

– Gal pamëginsit, Ravelo? Jeigu to suknisto Kalifato gyventojai gali kuo pasigirti, tai tik geru tabaku!

– Tikrai? – abejingai numykë vargðelis. Á mane átariai susmigo jo gudrios akytës. Atrodo, seras Marlonas Brando gali bûti palaikytas gerai uþsimaskavusiu vietos sukèiautoju. Taèiau keista mano tartis ir egzotiðkas cigareèiø skonis tokiai versijai aiðkiai prieðtaravo. Tad pradëjome naujà partijà. Turëjau ið visø jëgø pasistengti, ir man pavyko ne tik prakiðti, bet ir vaizdþiai pademonstruoti neiðbrendamà savo silpnaprotystæ. Man tai buvo paranku: ketinau dar daugiau statyti.

– Dabar tapau ðiek tiek turtingesnis... – nutæsiau að. – O po valandos, ko gera, uþsimanysiu miego... Galëtume sumesti ir po koronà, kaip manot? Á ponà „Ravelo“ buvo graþu þiûrëti. Godulio ir atsargumo grumtynës tokiame 393

raiðkiame veide – nuostabiausias spektaklis! Puikiai supratau, kas já grauþia: viena vertus, man pernelyg sekësi, kita vertus, buvau visiðkas kvaiða. Be to, padidinus statymus, per likusià valandà jis graþiausiai spëtø atsiloðti, o tada – kas þino?.. Aiðku, jis sutiko: vyriokas buvo ir gudrus, ir azartiðkas, kaip tik toks, kad prarytø mano masalà!

Kitas ðeðias partijas laimëjau taip lengvai, kad net pats stebëjausi. Mano teorija, jog ámanoma nusiðniauti gerokà gabalà savo loðimo mokytojo sëkmës, pasitvirtino, ir dar su didþiuliu kaupu! Matyt, tos nuodëmingos sëkmës seras Dþufinas išties turëjo apsèiai!

– Nesiseka tau ðiandien, Ravelo? – pabrëþtinai abejingai paklausë vienas loðëjas nuo gretimo staliuko.

Lig ðiol á mudviejø loðimà vyrukai visai nekreipë dëmesio. „Bene vietos èempionas! – patenkintas sumeèiau. – Savotiðka „Gelbëjimo tarnyba“. Tuoj jis mane patvarkys!“ Ið to dþiaugsmo uþsisakiau dar stiklà „Dþubatiko kvaitalo“. Niekada nemaniau, kad galëèiau taip ásismarkauti!

– Nesiseka! – liûdnai pritarë mano partneris.

– Na, jeigu nesiseka, verèiau eik namo ir gulkis miegoti, – patarë naujasis mûsø paðnekovas. – Viskas per tà mënulá, ðiandien tu jam nepatinki...

– Tavo tiesa, Tara, – atsidûsëjo nelaiminga mano auka. – Ðiandien sëkmë man ðvieèiasi tik su pagalve. Taèiau ponas Brando, berods, dar nepavargæs? – klausiamai pasiþiûrëjo á mane. „Taip ir yra! – mintyse nusiðiepiau. – Èiabuvis asas tuoj imsis reikalo! Nagi nagi, paþiûrësim, darosi ádomu...“ – Kurgi, vos spëjau apðilti! – nutëðkiau priekvailæ atsitiktinio nugalëtojo minà. – Bet jeigu nebenorite loðti, nedrásiu spyriotis...

– Èia mano draugas Tara, ponas Tara. Mano þiniomis, jo partnerio pono Linulenos ðiuo laiku visuomet jau lûkuriuoja namie, o ponas Tara – viengungis.

Gal norëtumët paloðti su juo? – atsargiai paklausë „Ravelo“. Turëjau uþkibti ant jo kabliuko ir mielai uþkibau.

Ponas Tara pasirodë man stebëtinai panaðus á savo pirmtakà, netgi plaukai, lyg þili, lyg pilki, apkëtæ nenusakomo amþiaus ilganosæ jo fizionomijà, buvo tokie patys kaip ano. „Gal tai paplitæs ketarieèiø tipas? – dingtelëjo man. – O gal viskas dar paprasèiau: jiedu broliukai? Ir varo ðeimos versliukà“.

Nesileisdami á ilgus saloninius pokalbius, mudu su ponu Tara ëmëmës reikalo. Pastebëjau, kad vadinamajam Ravelo pakako áþûlumo neiðeiti, jis tik persëdo prie atokesnio staliuko.

Pirmà partijà prakiðau be didesniø pastangø. Gal naujasis mano partneris tikrai buvo asas... Bet antràjà laimëjau, nes mano sëkmë, atrodo, tik dabar pradëjo ásismaginti...

– Po dvi? – pasiûliau að.

– Po dvi koronas uþ partijà? – numykë Tara. – Kad jus kur magistrai, Brando, 394

matau, mëgstate rizikà!.. Po tris?

– Po tris, tai po tris! – Labai stengiausi pasirodyti toks prietranka, su kuriuo vis dëlto verta prasidëti.

Tada laimëjau paeiliui ðeðias partijas. Supratau: ponas Tara netrukus taip pat uþsimanys miego, ir mikliai du kartus praloðiau. Naujasis mano partneris loðë taip gerai, kad prakiðti jam didelio vargo neturëjau.

– Po ðeðias! – ryþtingai pareiðkë jis, laimëjæs paeiliui antrà pergalæ. Linktelëjau ir greitutëliai laimëjau bemaþ tuzinà partijø. Jis nespëjo në apsidairyti.

– Gerà rytà, ponai! Atrodo, jau ðvinta... – pasiràþiau kildamas nuo stalo.

– Jau iðeinat, Brando? – nepatikliai paklausë Tara. Jam tik dabar toptelëjo, kad su manimi iðeis ir jo pinigai. – Galëtumët duoti man ðansà atsiloðt...

– Nepatariu, – nusijuokiau. – Tik pinigus prarasit. Nesikrimskit, drauguþi, dar bus ir jûsø kieme ðventë! Juk Ketaryje pilna atvykëliø... Visa bëda, kad jûsiðkis mënulis dël manæs pametë galvà!

– Mënulis? – Nieko sau... – sutrikæs numykë mano partneris. – Brando, kas jus mokë loðti krakà?

– Mano tetulë. Jûsø laimë, kad ji jau tris ðimtus metø nekelia kojos ið namø!

Nesisielokit, Tara, tokiø atvykëliø kaip að savo amþiuje daugiau nesutiksit, o loðiat jûs iðties klasiðkai. Man beveik nereikëjo stengtis, kad tarpais prakiðèiau...

– Stengtis? Bene ðaipotës? – Vyrukas atrodë nejuokais ásiþeidæs. O gal net pradëjo rimtai pykti.

– Juk suprantate: kartais turëdavau stengtis praloðt, – taikiai paaiðkinau. – Taèiau jûsø verslas labai didelio nuostolio nepatyrë, ar ne?.. Tad gero jums ryto, að tikrai noriu miego.

Ir apleidau tà jaukià vietelæ nuoðirdþiai vildamasis, kad man neteks tapti pagrindiniu didelio skandalo herojumi. Neteko.

Gráþæs kruopðèiai suskaièiavau grobá. Aðtuoniasdeðimt viena korona ir dar smulkiø visa sauja. Vis dëlto kur kas maþiau negu buvo Ðurfo piniginëje, kai prasidëjo pasakiðkas jo benefisas, bet dabar gyventi bus galima þmoniðkai!

Apsidairiau. Lonli-Loklis, be abejo, miegojo virðuje, nes „miegoti reikia miegamajame“, argi ne? Nutariau, kad taip pat galiu snustelëti. Èia pat, ant pamëgtos trumpos sofutës. Pernelyg trumpos, kai pagalvoji, bet að – tikras áproèiø vergas!

Kiek pasvarstæs brûkðtelëjau raðtelá: „Paþadinti vidurdiená, nepaisant nieko!“ – ir prismeigiau já savo galvûgalyje. Atrodo, ðiandien turësim kà veikti...

Tad ðá kartà buvau šiurkšèiai pribakintas: seras Ðurfas – disciplinuotas vaikinas. Ir labai nuovokus: butelá su Kacharo balzamu jis turëjo parengæs ið anksto, todël mano prabudimo kanèios tæsësi tik kelias sekundes.

– Aèiû, Ðurfai! – Jau pajëgiau ðypsotis ne tik savo kankintojui, bet ir patologiðkai ryðkiai vidurdienio saulei. – Turiu dvi geras naujienas. Pirmoji – esam turtingi...

395

– Maksai, tikiuosi, nepadarei nieko, dël ko...

– Dël ko turëèiau privengti policijos generolo, nuostabiojo Bubutos? Gali bûti ramus: að tik nutariau patikrinti, kuo tave taip sudomino èionykðèiai azartiniai þaidimai... Visiðkai su tavimi sutinku: buvo smagu!

– Nori pasakyt, kad loðei kortomis su vietos gyventojais? Net neátariau, jog galëtum bûti geras sukèiautojas...

– Sukèiautojas? Neáþeidinëk! Esu itin sàþiningas vaikinas. Tik man sekasi dar labiau negu jiems. Taigi…

– Kiek iðloðei?

– Suskaièiuok! – iðdidþiai atðoviau. – Vienos koronos ir smulkiø gali nepriskaièiuoti: tiek turëjau pradëdamas. O að per tà laikà nusiprausiu.

Kai gráþau á svetainæ, Lonli-Loklis þvelgë á mane beveik prietaringai susiþavëjæs.

– Tavo talentai iðties neiðsemiami! – iðkilmingai pareiðkë.

– Iðsemiami iðsemiami, gali patikëti! Nemoku dainuoti, skraidyti, kepti Èakatos pyragø ir panaðiai... Eime pusryèiø, Ðurfai! Nuodëmingieji magistrai, kaip gerai, kad nereikës itin atidþiai þiûrëti á kainas!

Pusryèiavome „Senajame stale“, ten pat kur vakar. Manyje prabudo apkerpëjæs konservatorius ir atkakliai zyzë, kad neverta mesti kelio dël takelio ir taip toliau... Svetinga ðeimininkë mus atpaþino, ir tai buvo malonu. Taèiau mano apetitas vis dar kaþkur valkiojosi ir þadëjo gráþti vëliau. Uþtai Lonli-Loklis kirto uþ du. Net susigraudinau: pasijutau lyg koks rûpestingas ðeimos tëvas ir vienintelis maitintojas. Keistas jausmas!

– O kokia antroji? – nesiliaudamas kramtyti netikëtai paklausë Ðurfas.

– Kas antroji? – sutrikau aš.

– Ryte sakei, jog turi dvi geras naujienas. Pirmoji – kad mes praturtëjom. Bet taip ir nepasakei, kokia antroji. O gal tai...

– Kas? Paslaptis? Ne, Ðurfai, ði naujiena skirta tau. Nedidelis darbelis tavo nagingoms rankoms, o tada jau ramia sàþine galësime neðdintis ið ðito pamiðusio miestuko... Matai, po Ketará slampinëja toks seras Kiba Acachas, jei nesupainiojau nuodëmingo jo vardo...

– Nesupainiojai.

– Tai ir puiku, tau jo vardas iðties šá tà sako. Paaiðkëjo, kad Ketaryje ðiaip viskas gerai, bet to pono buvimas padëtá ðiek tiek komplikuoja...

– Suprantu, – santûriai linktelëjo Lonli-Loklis. – Ketaryje viskas gerai. Kà gi, neblogai, jei tu iðties tuo ásitikinæs...

– Ðurfai, – ðvelniai tariau, – patikëk, Ketaryje ið tikrøjø viskas gerai. Èia nutiko viena labai keista istorija, bet ji veikiau laiminga. Man ji patinka. Ir Dþufinui, mano galva, patiks... O ðtai tà ponà bûtina sudorot, nes jis gali viskà gerokai sudarkyti... Ðurfai, negi sugadinau tau apetità?

– Tu niekuo dëtas. Ar þinai, kad þmogus, kurio vardà pasakei, gana seniai miræs?

396

– Þinau. Ir nujauèiu, kad dël to tik blogiau...

– Aiðku, blogiau! Áveikti mirusá magistrà visada sunkiau nei gyvà... Maksai, kà tu dar þinai?

– Tik tiek, – skëstelëjau rankomis. – Tikëjausi, kad tu þinosi... Kaip já surasti ir panaðiai...

– Surasti nebus sunku! Man ádomu, kà tu dar þinai apie Kibà Acachà?

– Nieko. Vien tai, kad jis – miræs magistras ir kaþkaip prisikiaulino Ketaryje... ar rengiasi prikiaulinti, gerai nesupratau... Taip, tiesa! Jis – „netinkamai uþmuštas didysis magistras“. Keistai pasakyta, ar ne?

– Kodël keistai? Taip ir yra. Kai já þudþiau, dar neþinojau, kaip tai daroma...

Maþa to, net nesuvokiau, kad já þudau.

– Tu já þudei?! – pagaliau pradëjau ðá tà suprasti. – Ar tik jis nëra ankstesnis tavo pirðtiniø savininkas?

– Kairës pirðtinës. Deðinës savininkas – vienas ið Ledinës Rankos ordino jaunesniøjø magistrø... Su juo vargo bûtø kur kas maþiau.

– Paklausyk, Ðurfai, – nejuokais sunerimau, – puikiai prisimenu tavo istorijà, bet man në á galvà neðovë, kad... Klausyk, man neatrodo, jog aiðkintis su tuo vyruku neišvengiamai bûtina! Tegul sau...

– Maksai, tu nesupratai, – mano tiradà ðvelniai nutraukë Lonli-Loklis. – To susitikimo að nebijau. Veikiau negaliu patikëti savo sëkme.

– Sëkme? Atrodo, tikrai nieko nesupratau...

– Tai reta sëkmë. Sutikti Kibà Acachà ne sapne, kada esu labai paþeidþiamas, o tikrovëje, kai galiu rimtai su juo susikauti... Tikriausiai pajëgsi suprasti, kaip man pasisekë!

– Paþiûrëjæs á tavo veidà, taip nepasakytum! – sutrikæs sumurmëjau.

– Galbût, bet tai natûralu. Privalau apgalvoti susidariusià padëtá ir nuspræsti, kaip turiu veikti. Matai, Maksai, þmogui ne kasdien pasitaiko proga atsikratyti tokios sunkios naðtos. Ir að neturiu teisës suklysti, todël... Manau, man reikia nedelsiant imtis darbo.

– Mums, – tvirtai pasakiau. – Esu prastas muðeika ir burtininkas ne kaþin koks, tinku nebent prie kortø stalo arba nuodais á kà ðvirkðtelëti... Bet að labai smalsus. Nejaugi manai, kad pasitenkinsiu trumpu pasakojimu apie ðità titanø mûðá? Nesupyk, Ðurfai, taèiau tavo oracijø stilius mano skoniui pernelyg lakoniðkas... Be to, Ketaryje man fantastiðkai sekasi. Todël pasiimk mane bent kaip apsaugos amuletà.

– Gerai, – abejingai gûþtelëjo Lonli-Loklis, – gal tavo sëkmë pasirodys kur kas naudingesnë nei mano ágûdþiai. Be to, privalau vykdyti tavo ásakymus...

– Nuodëmingieji magistrai, o að visai pamirðau! – nusijuokiau palengvëjusia ðirdimi. – Ásakymas numeris pirmas: uoliai vaidink, kad nieko nepastebi!

Lonli-Loklis apstulbæs paþvelgë á mane. Iðsitraukiau ið kiðenës prieðpaskutinæ cigaretæ. O seras Maba Kalochas galëjo nepaðykðtëti ir keliø pakeliø, garbës þodis!

Neturiu að kada su ta nuodëminga pagalve plûktis! Juk ir pasaulius kurk, ir kor397

tomis pliekis... Ðyptelëjau ir uþsirûkiau.

– Maksai, ar tau neatrodo, kad perlenki? – rûsèiai paklausë Lonli-Loklis.

– Neatrodo! – nuoðirdþiai atsakiau. – Jei norësi, vëliau papasakosiu kodël. O kol kas vykdyk ásakymà, jeigu jau að toks „didelis virðininkas“!.. Beje, ásakymas numeris antras: iðmesk ið galvos tas kvailystes apie mano ásakymø vykdymà, nieko gero tau vis tiek nepatarsiu... Kramtyk, sere Ðurfai, ir tegul viskas skradþiai: nëra tokiø nemalonumø, dël kuriø vertëtø prarasti apetità!

– Ðá patarimà tikrai galima priskirti iðmintingø patarimø kategorijai, – ramiai linktelëjo Lonli-Loklis. Átariai á já paþvairavau: nejaugi vël pradëjo juokauti? Ne, pasivaideno, mano nervai visà gyvenimà buvo në velniui netikæ!

– Kà gi, eime ieðkoti tavo bièiulio, – pasiûliau, kai Ðurfo lëkðtë pagaliau iðtuðtëjo. – O kaip tai darysim? Uþlipsi jam ant pëdsako?

– Kartais, Maksai, keistai paðneki! – truktelëjo peèiais Lonli-Loklis. – Kaip tu rengiesi uþlipti ant numirëlio pëdsako?

– Að?! Að apskritai nesirengiu lipti ant kieno nors pëdsako! Tai ne mano specialybë, nejaugi esu toks panaðus á Melamori?

– Klysti. Tau tikrai pasisektø, iðkart. Tik dabar apie tai kalbëti neverta...

– Kodël neverta? – pasipiktinau. – Net minties neturëjau, kad sugebëèiau!

Puiku! Ðurfai, ar iðmokysi mane lipti ant pëdsako?

– Seras Dþufinas neleido... Jis nëra tikras dël padariniø, todël negaliu imtis atsakomybës. Kai gráðim, pats jo paklausk...

Atsidusau. Atrodo, ðitame pamiðusiame Pasaulyje visi viskà þino apie slaptas mano organizmo galimybes, visi, iðskyrus mane patá!

– Tiek to, Ðurfai, magistrai tavæs nematë! Na ir suokalbininkai!.. Tai kaip mes ieðkosime to mielo negyvo dëdulës? Suseksime já pagal maitos kvapà ar...

– Nekalbëk kvailysèiø, – ðaltai burbtelëjo Lonli-Loklis, – eime namo.

– Namo?!

– Þinoma. Man reikia pirðtiniø.

– Ak, tiesa... Matai, koks að pusgalvis? O tu irgi geras: ketinai vykdyti mano ásakymus! O kas bus tada?

– Tada viskas bus labai paprasta. Paprasèiau nei paprasta... – màsliai atsakë Lonli-Loklis. – Atrodo, vis dar nesupranti... Dabar man labai reikia kairës pirðtinës, bet ne kautynëms. Ji niekada nepadarys þalos savo buvusiam ðeimininkui, veikiau prieðingai... Taèiau já surasti tikrai bus labai paprasta!

– Palauk, – sunerimau, – o kaip rengiesi su juo kautis, be...

– Paþiûrësim, – gûþtelëjo peèiais Lonli-Loklis. – Tikiuosi, nemanai, kad be pirðtiniø esu visai bejëgis?

– Þinoma, ne, bet... Verèiau tos tavo „nagingosios rankelës“ bûtø mûsø pusëje, kaip kaþin kà!

– Aiðku, bûtø geriau, – abejingai atsiliepë tas nuostabus vyrukas. – Eime, Maksai. Prireiks ðiek tiek laiko pasirengt, o að labai norëèiau susitikti su Kiba iki 398

patekant mënuliui.

– Ar mënulis tokioms bûtybëms teikia jëgø? – iðsigandæs paklausiau ir skubiai atplëðiau pasturgalá nuo minkðtos këdës.

– Ne. Taèiau tuomet, kai Kiba Acachas su savo pagalbininku atëjo pasiimti manæs á mano sapnà, ðvietë mënulis. Tas reginys man labai nepatiko.

– Suprantu, garbës þodis, suprantu!

– Neabejoju. Kas tokius dalykus suprastø geriau uþ tave...

Namie Lonli-Loklis iðkart patraukë á miegamàjá. Ant laiptø jis netikëtai atsigræþë.

– Nelipk virðun, Maksai, kol bûsiu ten. Pats þinai, kai kuriuos dalykus reikia daryti be liudininkø.

– Bene neturëèiau kà veikt, tik laiptais ðmaiþioti! Man, beje, taip pat reikia pasirengti epochiniam judviejø susitikimui... Nujauèiu, kad ðá vakarà teks gerokai pasinervinti, vadinasi, norësiu rûkyti, o rûkyti nebeturiu ko! Todël einu paburti.

Gal ir tavo daliai kas nors nubyrës! – Pastaràjà frazæ pasakiau jau uþsitrenkusioms durims.

– Na ir baisybës! – tariau balsu patogiai sësdamasis prie numylëtos pagalvës, kuri sero Mabos Kalocho malone jau seniai liovësi buvusi pagalve, jos rangas gerokai kilstelëjo, kai buvo paskirta eiti „Plyðio tarp Pasauliø kamðalo“ pareigas, bûtent taip jas apibûdino tasai ne pagal metus ekscentriðkas „raganius“...

Ryþtingai kyðtelëjau rankà po pagalve ir nusiteikiau kantriai laukti grobio. Ranka bemaþ iðkart nutirpo. Sutrikæs jà iðtraukiau. Man kliuvo visa dëþutë ðokoladiniø saldainiø. Kà gi, labai malonu... Kas man darosi? Gûþtelëjau peèiais ir vël pakiðau rankà po pagalve. Ji taip þaibiðkai „prasmego“ neþinomybën, kad apstulbau, bet kas ið to!.. Po pusvalandþio galëjau dþiaugtis keliais pakeliais sausainiø, raktø ryðulëliu, keturiais sidabriniais ðaukðteliais ir dëþute Havanos cigarø, kuriø rûkyti nebuvau iðmokæs, nes geri cigarai kainuoja pasiutusius pinigus, o þmoniðkai praturtëti man pavyko tik Eche... Nustebæs spoksojau á savo lobius. Velnias, kas èia darosi?! Anksèiau man pavykdavo susimedþioti tik cigareèiø, ir buvau visai patenkintas... Nelabai susigaudydamas, kà darau, ryþtingai pasiunèiau ðauksmà serui Mabai Kalochui: „Kas dedasi, sere Maba? Juk mokët mane apsirûpinti cigaretëmis, o ne ðituo ðlamðtu!“ „O að kuo dëtas, Maksai? Daryti stebuklus tu mokaisi savarankiðkai. Dabar moki daugiau negu anksèiau. Kas èia bloga?“ „Nuostabu, – nusiminiau, – bet èionykðtis tabakas toks bjaurus...“ „Na, skonio reikalas. Man jis patinka... Gerai, pasufleruosiu. Nesilaikyk ásikirtæs tos nuodëmingos pagalvës. Iðmëgink kitus daiktus. Svarbiausia, kad nematytum, kas dedasi su tavo ranka, nes tai blaðko dëmesá... Mano þiniomis, lyg tyèia turi laisvà minutæ, tad praktikuokis. Ir ateityje nesuk man galvos dël smulkmenø, aiðku?“ – Seras Maba Kalochas ryþtingai iðnyko man ið sàmonës... O að 399

pagaliau pradëjau susigaudyti. Be jokio vargo pasiunèiau ðauksmà serui Mabai, kuris turëtø ramiai sëdëti Eche... Velnias, gal dabar galësiu prisiðaukti Dþufinà?

Vos pamëginæs supratau, kad neverta vargintis: mirtina tyla, kaip ir anksèiau. Kad sàþinë bûtø rami, pabandþiau dar kartelá. Nieko!

– Ar tik seras Maba taip pat nebus atsibastæs á Ketará? Madinga vietelë, nieko neprikiði! – garsiai pareiðkiau savo atvaizdui. Ir vël ëmiausi darbo. Buvo smagu, kaip kaþin kà! Pasirodo, ið po mano pamëgtos sofos galima iðsigriebti picà, tik pamanykit! Gavæs treèià picà supratau, kad sofos galimybës iðsemtos. Pakiðau rankà po supamuoju krëslu. Butelis grapos, tada – skardinë belgiðko alaus... Taip, viskas aiðku, èia turime gërimø podëlá. Supratau, kad laikas uþsirûkyti. Buvo likusi viena cigaretë, o toliau: pagyvensim – pamatysim! Automatiðkai kyðtelëjau rankà á lochio kiðenæ.

Didþiausiai mano nuostabai, ranka iðkart nutirpo. Skubiai jà iðtraukiau ir netikëdamas savo akimis pamaèiau auksaspalvá pakelá. Visas pakelis mano mëgstamiausiø cigareèiø, eina skradþiai! Pilnutëlis! Aiðku, kur kitur ieðkot cigareèiø, jei ne savo kiðenëje... Dar kartà kyðtelëjau rankà ir suþvejojau suglamþytà pustuðtá pakelá, kurio tikëjausi ið pat pradþiø. Nuo mano paties galybës kvaito galva, todël nedelsdamas turëjau uþsirûkyt ir nurimti. Ir pasistengiau suimti save á nagà: visi tie stebuklai – puiku, taèiau reikëtø pramokt kontroliuoti situacijà!

– Kas èia, Maksai? – apstulbo Lonli-Loklis. Net neiðgirdau, kaip jis nulipo þemyn. Runomis iðraðytos apsauginës pirðtinës vël puoðë ir ðiaip pavojingas jo rankas.

– Maistas ið kito Pasaulio, – bejëgiðkai kvëptelëjau, – atrodo, ðiandien ásismaginau. Pats neatsistebiu... Dar nepraalkai? Gal tau iðeitø á naudà? Gal, sakau, ðitas maistas stebuklingas?..

– Gal, – atsargiai numykë Lonli-Loklis nepatikliai uostinëdamas picà. – Atrodo, ið tiesø valgoma... – jis atsilauþë gabalëlá, pakramtë ir papurtë galvà, – þinai, man nepatinka!

– Man irgi nelabai, – sumiðæs truktelëjau peèiais, – geriau paragauk saldainio... O gal norëtum iðgerti? Na, dël dràsos... Ar turi savo skylëtà rykà?

Nusistebëjau, kad Lonli-Loklis susidomëjæs linktelëjo ir ið po lochio iðsitraukë gerai man paþástamà bedugnæ tauræ.

– Ðios priemonës vis tiek bûèiau ëmæsis, nes turiu iðnaudoti visas galimybes... – rimtu balsu praneðë jis. – O kito Pasaulio gërimas gali net padidinti mano ðansus laimëti...

– Vadinasi, ne veltui stengiausi! – Mikliai atkimðau butelá ir á skylëtà tauræ dosniai ðliûkðtelëjau grapos. – Ar galëèiau paragauti ir að?.. Ið to tavo beprotiðko indo?

Lonli-Loklis paþvelgë á mane abejodamas, vienu ypu iðlenkë tauræ ir gûþtelëjo peèiais: – Pamëgink, jei ástengsi...

Ir padavë tauræ. Kliûstelëjau grapos á tà iðties bedugná indà ir ryþtingai maktelëjau. Grapos ðiaip jau nemëgstu, taèiau pastvëræs nuostabiàjà Lonli-Loklio tauræ buvau pasiryþæs ir ne tokiems þygdarbiams!

400

– Aèiû. O kà dabar turëèiau pajusti?

– Tu? Neturiu supratimo. – Mano draugas atrodë nejuokais sutrikæs. – Beveik neabejojau, kad ðis keistas stiprus tavo vynas tiesiog iðtekës þemën, ir baigta... Juk nebuvai apmokytas mûsø Ordine! Tam tikrø, visai menkuèiø, abejoniø man kilo, todël ir leidau pamëginti... Sakyk, Maksai, ar þinojai, kad sugebësi?

– Net neþinojau, kad gali kilti kokiø sunkumø, – gailiai suveblenau, – man atrodë, jog viskà lemia stebuklingoji tavo taurë...

– Taurë niekuo dëta, tai tik paprasèiausia sena skylëta taurë, – gûþtelëjo LonliLoklis. – Svarbu viena: kas ið jos geria... Þinai, Maksai, esi labai keista bûtybë.

– Ir að taip manau, ypaè pastaruoju metu, – atsidusau. – Tiek to, verèiau eikim, paieðkokim tavo bièiulio! Beje, taip gerai nesijausdavau net po solidþios Kacharo balzamo porcijos. – Pakilau nuo sofos ir patraukiau durø link. Ant slenksèio atsigræþiau. Lonli-Loklis nepajudëjo ið vietos. – Ar turi dar kà nors padaryti? Per anksti susiruoðiau?

– Maksai, – atsargiai prabilo seras Ðurfas, – praðau pasakyti, tu visada vaikðtai neliesdamas kojomis þemës ar...

– Tik Ketaryje... Kas yra? – Sutrikæs paþvelgiau sau po kojom. Tarp mano batø padø ir grindø buvo nedidelis tarpelis, vos pastebimas, bet vis dëlto... – Velniai nematë! – ryþtingai atsidusau. – Nebeturiu jëgø stebëtis! Tikiuosi, mûsø uþduoèiai tai nepakenks, todël droþkim, kol þaliasis kvaiða mënulis nepradëjo ropðtis á dangø! Þinai, berods noriu atsigerti tavo bièiulio kraujo... Ar taip ir turi bûti pasinaudojus tavo taure?

– Turi, – santûriai linktelëjo Lonli-Loklis, – tiktai tvardykis ir tikrosios savo jëgos pasistenk nesupainioti su iliuziniu galybës pojûèiu.

– Pasistengsiu. Reikia pripaþinti, niekad gyvenime taip laiku nesu gavæs patarimo!

– Juk dabartinë tavo bûsena man paþástama... Kà gi, prisimenu, jog puikiai kontroliuoji savo elgesá, kai labai nori... – Toks svarus komplimentas itin ápareigojo, kad ir kokie stebuklai mane atakuotø...

Lauke Lonli-Loklis atsargiai nusimovë kairæ pirðtinæ, kelias sekundes padelsë ir ryþtingai patraukë prie vieno tilto.

– Jis arti? – atsargiai paklausiau. Pëdas, netikëtai atitrûkusias nuo þemës, suëmë pasiutæs nieþulys.

– Ne itin... Teks eiti apie pusvalandá, turësim laiko aptarti kai kurias bûsimo susitikimo smulkmenas. Ketinau papraðyt, kad á mano peðtynes nesiveltum ir nuo Kibos Acacho laikytumeis atokiau, bet...

– Apsigalvojai? – linksmai paklausiau. Ðurfas rimtai linktelëjo: – Taip, tu mane gerokai pamokei. Neávertinti prieðo – nedovanotinas neapdairumas, taèiau neávertinti sàjungininko – kur kas pavojingiau. Todël, jei manysi, kad verta – ásikiðk.

– Puiku. O kaip þudomi miræ magistrai? – sutrikau að. – Lig ðiol þinojau tik 401

vienà priemonæ: tavo garsiàjà kairæ rankà. Nuostabus daikèiukas! Bet ne ðákart, tiesa?

– Taip. Net nesvajok. Jeigu jo vietoje bûtø bet kuri kita bûtybë... Taèiau mano pirðtinë kaþkada buvo Kibos ranka, todël mums ji – ne pagalbininkë... Ðá tà að ir pats sugebu, gal to pakaks. O ðiaip kiekvienas turi savà bûdà, kaip nuþudyti didájá magistrà, gyvà ar mirusá. Tau kaip tik pasitaikë proga iðsiaiðkinti savàjá metodà. – Lonli-Loklis susimàstë ir nutilo. Nenorëjau ákyrëti savo plepalais. Tik mano rûpesèiø jam ir trûksta!

Mes vis ëjome Ketario gatvëmis. Ðiuo pasivaikðèiojimu mëgavausi kaip niekad anksèiau: malonus nieþulys ið þemës nesiekianèiø pëdø su kiekvienu þingsniu sklido po visà kûnà.

– Ðurfai, o kodël að skrendu? Ar tau kada nors taip buvo?

– Taip. Kai iðgëriau visus ordino akvariumus, kelerius metus nelieèiau kojomis þemës. Taip atsitinka nuo galiø pertekliaus ir nemokant teisingai jomis pasinaudoti... Taèiau tau taip nutiko nuo stebëtinai maþos porcijos, todël viskas gali bûti truputá kitaip... Klausyk, Kiba Acachas jau visai arti, dar šiek tiek ir turësiu nusimauti pirðtinæ: ji degina man rankà.

– Nieko sau! – uþjauèiamai numykiau ir vël uþsièiaupiau: negi auðinsi burnà, kai dedasi tokie dalykëliai!

– Viskas, Maksai, – sukuþdëjo Ðurfas, – nusimaunu pirðtinæ. Dabar teks atiduoti jà tau. Þinoma, drauge su apsaugine pirðtine. Šitame sename ginèe tu – paðalinis, todël puikiausiai pajëgsi jà iðlaikyti...

– Gal vertëtø jà sumaþinti ir paslëpti? Juk þinai mano mëgstamiausià triukà...

Ar nepavojinga?

– Þinoma, taip ir padaryk. Imk jà ir sek paskui mane... – atsainiai linktelëjo Ðurfas.

Pavojingoji pirðtinë akimirksniu ásitaisë tarp mano kairës rankos nykðèio ir smiliaus. Kà jau kà, bet praktiðkiausià pasaulyje bûdà transportuoti griozdiðkus fizinius kûnus buvau iðmokæs.

– Bet kokiu atveju pasistenk likti gyvas, – netikëtai pasakë Lonli-Loklis. – Puikiai þinau, kai susiduri su Kiba, mirtis – ðlykðtus dalykas!

– Mano gyvenimo linija ilga, – viltingai pasakiau slapèia metæs aká á savo deðiná delnà, – o tavo?

– Nesuprantu, apie kà kalbi... Vëliau, Maksai. Jis yra aname name, einam!

Lonli-Loklio parodytas namas buvo nedidelis dviaukðtis pastatas, ant jo fasado galëjai perskaityti iðkabà „Senoji prieglauda“.

– Vieðbutis? – nustebau að. – Mirusiø magistrø bendrabutis, kambarys ir maistas uþ prieinamà kainà?

– Tikrai atrodo lyg vieðbutis... Manai, kad tai svarbu?

– Ne, tik ádomu... Negyvëlis gyvena vieðbutyje. Norëèiau þinoti, ið kur jis gauna pinigø? O gal bûdamas gyvas turëjo sàskaità vietos banke...

402

– Juk turi jis kur nors bûti, – niûriai burbtelëjo Lonli-Loklis.

Ryþtingai atlapojau prieð já sunkias lakuotas duris.

– Praðom!

Mediniai laipteliai sugirgþdëjo nuo jo þingsniø svorio.

– Atvykom, – ramiai pareiðkë Lonli-Loklis sustojæs prie nekrintanèiø á akis baltø durø, ant kuriø buvo matyti apgailëtinos paauksuoto numerio „6“ liekanos, o jas pastebëti galëjau tik að, turás kvailà áprotá atkreipti dëmesá á visokius niekus...

– Atidaryk, Maksai, nedelsk.

– Ak, tiesa, juk tavo rankos... tam tikra prasme uþimtos! – ðyptelëjau ir atvëriau duris. Viename ið gausybës þurnalø, kuriuos prarijau senø senovëje, dar „praëjusiame gyvenime“, perskaièiau, kad Napoleonas, paklaustas, kur slypi jo pergaliø paslaptis, atrëþë: „Svarbiausia – ásivelti á muðtynes, o tada jau veiki pagal aplinkybes!“ Ar kaþkaip panaðiai. Vykæs vyrukas buvo tasai Napoleonas, tik baigë kaþkaip... nelabai!

Prie lango nugara á mus sëdëjo visiðkai plikas perkaræs þmogus, vilkintis ðviesiu lochiu. Dar suspëjau pagalvoti: „Puiku, Maksai, atrodo, dabar tu gaudai Fantomà!“ O paskui Lonli-Lokliui ið po lochio iðlëkë akinamai baltas kamuolinis þaibas, smogë dëdulei á tarpumentæ ir jis plykstelëjo kaþkokia nemalonia balkðva ðviesa, tada viskas nurimo. Pirmoji Ðurfo ataka mûsø prieðininkui ne tik nepakenkë, bet netgi jo neprajuokino. Jis atsigræþë á mus, mmm... taip, eschatalogiðkoje jo fizionomijoje nebuvo dþiugesio, kuris turëtø atsirasti susitikus seniems draugams.

– Sveikas, Þuvininke! – sumurmëjo seras Kiba Acachas, buvæs Ledinës Rankos ordino didysis magistras, arba „netinkamai uþmuštas miræs magistras“, arba Fantomas...

Klaikiausia, kad Kiba Acachas buvo gerokai panaðus á patá Lonli-Loklá, neveltui seras Dþufinas mane perspëjo, jog „mûsø Lonli-Loklio iðvaizda visai nekrintanti á akis, tokiø vyrukø pilnas miestas“, o að, kvailys, nepatikëjau!..

Tiktai daugybë metø, praleistø numirëlio pavidalu, þavesio ðiam bièui nepridëjo. Jis turëjo rimtø rûpesèiø dël odos: melstelëjusi, poringa, nenatûraliai blizganti, ji gerokai gadino áspûdá! Akiø baltymai buvo tamsûs, beveik rudi, o paèios akys – ðviesiai þydros, taigi atrodë gana efektingai... Man jo iðvaizda pasirodë tokia nenatûrali, kad net aprimau: negi toks keistas padaras galëtø pakenkti grësmingajam Lonli-Lokliui! Ak, kaip að klydau! Atrodo, dëdulë apsidþiaugë proga paplepëti. Nekreipdamas dëmesio á dar vienà „kamuoliná þaibà“, kuris ðá kartà pataikë jam á krûtinæ ir kurio naudingumo koeficientas, deja, buvo kaip pirmojo, jis toliau rëþë prakalbà: – Tu gerai nuo manæs pasislëpei, Þuvininke! Puikiai pasislëpei! Bet tau neuþteko proto vengti tokiø vietø kaip ði. Ar niekad nepagalvojai, kad naujai uþgimæs Pasaulis panaðus á sapnà? Èia tavo galia nieko nereiðkia. Dar neásitikinai?

Pasiþiûrëjau á Lonli-Loklá. Man vis dar atrodë, kad negyvëlis mus tik truputá pagàsdins, o tada mes já patvarkysime, kaip priklauso pagal þanro dësnius. Taèiau sero Ðurfo veido iðraiðka... „Nuodëmingieji magistrai, kas jam darosi? – tariau sau 403

apimtas panikos. – Juk vyrukas nejuokais bijo ir... Jis susirengë uþmigti, tikrai!“ – Tau, berniuk, neturiu jokiø pretenzijø! – blerbiantis Kibos Acacho balsas gràþino mane á tikrovæ. – Tu gali eiti. Nesikiðk, mes turim senø sàskaitø. – Miræs magistras papurtë man panosëje kairës savo rankos bigæ. – Jis pavogë mano rankà, ásivaizduoji?

Gerklëje man ástrigo ðaltas panikos kamuolys. Koðmariðkas situacijos idiotizmas visiðkai iðmuðë ið vëþiø. Lig ðiol buvau tikras, kad pavojø kupinà pasaulá galiu saugiai stebëti pro nepaþeidþiamo Lonli-Loklio petá. „Ir gudri viðta uodegà ásidilgina, – mane suëmë kaþkokia asiliška piktdþiuga, – o jau „dilgëliø“ mums ðiandien kliuvo soèiai, galim pasidalyti su naðlëmis ir naðlaièiais. Uþ dykà!“ Paskiau að lioviausi galvot ir ëmiau veikti. Pasijutau kaip reikiant priremtas prie sienos... Teisus buvo generolas ið seno anekdoto: „Ko èia galvot, reikia ðokti!“ Taigi pradëjau „ðokinët“. Pirmuèiausiai spjoviau á nevalyvà sero mirusio magistro fizionomijà, nelabai tikëdamas, kad pagelbës, vien todël, jog originalesnë mintis netoptelëjo. Mano nuostabai, spjûvis situacijà kiek pagerino.

Aiðku, prieðininko jis nenukepë: tas ir ðiaip buvo negyvutis! Bet man sekësi: pasirodo, garsieji mano nuodai prakiurdo negyvëlius, kaip kartà prakiurdë kilimà mano miegamajame. Glebiame Kibos Acacho skruoste atsirado bjauri skylë, jis gerokai nustebo ir kurá laikà negalëjo skirti deramo dëmesio vargðui LonliLokliui. Nugara pajutau, kad Ðurfas pradëjo atsipeikëti, dar šiek tiek ir... Þûtbût reikëjo prailginti pauzæ. Ir að ryþtingai ðokau pirmyn. Pamaniau, kad bûtø visai neblogai nusispjauti tiesiai á nejudrià, keistà negyvëlio aká: juk akys atrodo tokios paþeidþiamos! Taèiau niekada nepasiþymëjau taiklumu, todël turëjau prieiti artyn, taigi ðokau á prieká ir spjoviau... Ðákart nuodai pataikë jam á kaktà, iðsiviepë dar viena skylë. „Irgi mat snaiperis!“ Að nervingai sukikenau ir spjoviau dar kartà.

Likau patenkintas: deðinës akies vietoje atsirado nauja skylë!

Kiba Acachas sutrikæs atðoko prie lango.

– Tu miræs? – paklausë jis taip smalsiai, tarsi pasaulyje nebûtø svarbesniø dalykø uþ patikimà informacijà apie mano sveikatos bûklæ. – Ðioje vietoje gyvieji negali ginèytis su mirusiaisiais, vadinasi, esi miræs... Kodël palaikai jo pusæ?

– Toks mano darbas! – linksmai atsikirtau.

Ir gavau ko nusipelnæs: deðinë Kibos Acacho ranka uþgulë man krûtinæ. „Pusgalvi, ko lindai taip arti?!“ – ðmëstelëjo mintis.

O paskui man pasidarë ðalta ir ramu ir jau nebenorëjau su niekuo muðtis, reikëjo prigulti ir ðiek tiek pagalvoti... Fe, tai buvo lyg kokia banali narkozë, todël ásiutau ir, uþuot iðsijungæs, vël spjoviau á gerokai subjaurotà mirusio magistro veidà ir surikau: – Ðurfai, slëpk já, mikliai! Tarp pirðtø, kaip að tavo pirðtinæ, nagi! – Ir dribau ant grindø, kad manæs paties nesumaþintø, dël kompanijos.

Ak, galëjau tik viltis, kad Ðurfas jau ganëtinai atsigavo ir pajëgs nors pabandyti... arba pats sugalvos kà geriau, o að originalesnës iðeities pasiûlyti negalëjau.

404

Tada su palengvëjimu pamaèiau, kad sero Kibos Acacho su mumis nebëra.

Atsigræþiau. Lonli-Loklis tylomis parodë man savo kairæ rankà. Nykðtys ir smilius sudëti ypatingai: galëjau bûti ramus. Pavyko!

Iðëjome ið to nejaukaus kambario ir nusileidom þemyn. Visas drebëjau. Seras Ðurfas vis dar tylëjo. Jam tikriausiai irgi reikëjo laiko atsitokëti nuo... Net pagalvoti buvo baisu, nuo ko.

Lauke buvo gera. Ðaltas vëjas, minkðta prieblandos ðviesa, mudu – gyvi ir ëjom tolyn nuo nediduko dviaukðèio namelio. Automatiðkai þvilgtelëjau atgal ir apmiriau: – Þiûrëk, Ðurfai! Nebëra jokio namo!

Lonli-Loklis abejingai apsidairë, gûþtelëjo peèiais. „Nëra, tai nëra“, – bylojo jo veidas. Supratau, kad ir mane tai ne itin domina. Patraukëm tolyn. Viskas bûtø pusë bëdos, tik niekaip negalëjau áveikti mane purèiusio drebulio, net dantys kaleno.

– Iðmëgink kvëpavimo pratimus, – netikëtai tarë Ðurfas, – man jie, atrodo, padeda.

Pabandþiau. Ir po deðimties minuèiø, kai uþsukome á kaþkokià maþutæ tuðèià uþeigà, jau galëjau nulaikyti rankose stiklinæ nerizikuodamas èia pat suplakti kokteilá ir sudauþyti indà...

– Ðaunu, – pagarbiai linktelëjau, – tikrai padeda.

– O kam jie bûtø reikalingi, jeigu nepadëtø? – truktelëjo peèiais LonliLoklis.

– Kà darysim su tuo graþuolëliu? – linksmai paklausiau. – O gal nori pasilikti já sau, atminèiai?

– Nemanau, kad man jo reikëtø, – susimàstæs tarë Ðurfas. – Taèiau turiu pripaþinti, jog tavo mintis ji sumaþinti verta didþiausio pagyrimo. Taip paprasta ir kartu… Net að pajëgiau, nors mano ðansai, berods, buvo gana menki... Ar þinai, Maksai, kad iðgelbëjai kur kas daugiau nei mano gyvybæ?

– Numanau. Esu labai jautrus áspûdþiams. Tavo pasakojimas apie Pamiðusio Þuvininko sapnus lig ðiol skamba man ausyse... Bene Kiba vël griebësi to paties?

Jis suspëjo praneðti man, kad susitikti su juo Ketaryje nebuvo itin protinga mintis.

Jëgos èia, girdi, iðsidësèiusios në kiek ne palankiau nei tavo sapnuose...

– Taip ir yra, – ramiai patvirtino Lonli-Loklis. – Þinai, Maksai, vis dëlto mudu turime já nuþudyti... Nuþudyti galutinai. Tie paslaptingi tavo bièiuliai... na, tie, kur papasakojo tau apie Kibà Acachà, ar jie mums padës?

Truktelëjau peèiais: – Magistrai juos þino! Aiðku, galima pabandyti... Iðgerkime, Ðurfai. Tavieji kvëpavimo pratimai – nuostabûs, bet geriau, kai visà sveikatingumo programà vykdai kompleksiðkai, ar ne?

– Turbût tu teisus, – atsainiai linktelëjo Lonli-Loklis. – Að taip pat ko nors iðgerèiau!

Paskui mudu tylomis gërëme kaþkoká tamsø, bemaþ juodà, aitrø vynà. Man buvo nenusakomai gera: lengva ir liûdna, ir jokiø minèiø, visiðkai jokiø. Manæs 405

në kiek nejaudino, ko imsimës vëliau. Turbût jau tada þinojau, kad... Ðurfas klausiamai á mane þvilgtelëjo.

– Eime, – tariau jam, – pasivaikðèiokim. – Ir ryþtingai pakilau iš uþstalës. Tà akimirkà man jau buvo visiðkai aiðku, kur eisim, nors lig ðiol nesuprantu, kaip ásigudrinau nuspræsti. Mane staèiai neðte neðë, o að nesiprieðinau, neturëjau jëgø prieðintis! Lonli-Loklis nieko neklausinëjo, atrodo, dabar jo pasitikëjimas manimi tapo beribis. Gal ir gerai...

Mes ëjom prie miesto vartø. Prieð kelias dienas Ðurfui nepavyko iðeiti uþ miesto, bet kaþkodël në sekundës neabejojau, kad dabar galima, o jeigu kas, imsiu ir pasakysiu: „Ðitas dëdë su manimi“, ir viskas bus gerai...

Bet neprireikë në to. Ketaris mus iðleido taip lengvai, tarsi tikrai bûtume paprasèiausiai iðëjæ uþ miesto vartø pasigroþëti garsiàja vachariø giraite ir kitais apylinkiø peizaþais. Ëjome keliu, mano kojos vis dar nelietë þemës, o gal jau lietë... Neþinau, ne tas buvo galvoje. Nuostabus savo galybës suvokimas ðilta banga uþliejo mane iki pat pakauðio. Atrodë, galëèiau nuversti kalnus, bet man në á galvà neðovë kà nors vartyti. Að tik labai norëjau, kad Ðurfas pasivaþinëtø numylëtu mano funikulieriumi, o tada – tebûnie, kas bus!

– Kas èia, Maksai? – apstulbo Lonli-Loklis. Priekyje suðmëþavo funikulieriaus aikðtelë, o dar toliau – trapûs manojo kalnø miesto bokðteliai, baltas mûrinis namelis jo pakraðtyje su nerimstanèia vëtrungës papûga... Linksmai þvilgtelëjau á savo palydovà: – Nepaþásti? Juk buvai èia visai neseniai!

– Miestas ið tavo sapno?

– Aha. Ir ið tavo... dabar jau ir ið tavo sapno. Eime, pasivaþinësim.

Funikulieriaus kabina lyg tyèia buvo dvivietë, tad mudu puikiausiai sutilpome.

Seras Ðurfas lyg uþkerëtas dairësi tai á prieká, tai þemyn. Dabar jo tylëjimas anaiptol nebuvo gûdus. Veikiau pakilus. Jauèiausi taip, lyg man bûtø teikiama Nobelio premija. Ðiaip ar taip, mano „iðkilûs nuopelnai þmonijai“ buvo deramai ávertinti: net pats Lonli-Loklis buvo suþavëtas! Nusijuokiau su tokiu palengvëjimu, tarsi pagaliau gavæs trokðtamà paþymà su dvideðimèia antspaudø, o joje paraðyta, kad „ðio dokumento turëtojas yra absoliuèiai nemirtingas ir gali daryti viskà, kà panorëjæs, dabar ir per amþiø amþius“.

– Nagi – pirmyn! – ðûktelëjau liovæsis juoktis. – Ðveisk savo nuodëmingà negyvëlá á ðità nuostabià bedugnæ, kad netrukdytø mums groþëtis kraðtovaizdþiu!

Atrodo, toks ir yra mano mëgstamas bûdas þudyti mirusius magistrus, nuoðirdþiai rekomenduoju, labai maloni procedûra!

Lonli-Loklio akyse akimirkà ðmëstelëjo abejonës ðeðëlis, bet jis dar kartà perleido þvilgsniu iliuziná peizaþà, nusidriekusá toli apaèioje, tada rimtai linktelëjo ir krestelëjo kairæ rankà... Kiba Acachas krito þemyn tylomis, jis niekuo nesistebëjo, nes þinojo, ko ið manæs tikëtis, mirusieji viskà þino... Man kaþkodël atrodë, kad 406

sero Kibos anaiptol nenuliûdino toks keistas jo ilgo ir varginamo egzistavimo anapus sveiko proto ribø finalas, ekscentriðkas mudviejø poelgis jam veikiau buvo parankus, nes bûti mirusiu magistru – be galo sunkus ir nedëkingas darbas!

Jis iðnyko, tiesiog iðnyko nepasiekæs þemës, kurios, tiesà sakant, po mumis në nebuvo... Vël nusijuokiau, pakëliau akis á dangø ir springdamas juoku paklausiau: – Jums patiko, Maba? Jums tiesiog negalëjo nepatikti! „Patiko patiko, ar jau patenkintas? – niurzgli begarsë sero Mabos Kalocho ðneka uþklupo mane taip netikëtai, kad net krûptelëjau. – Tik mesk vienà kartà ðità kvailà áprotá kalbinti mane balsu prie þmoniø! Pasistengsi?“ „Pasistengsiu“, – sumiðæs atsidusau, ðá kartà jau neatverdamas burnos.

– Puiku! – ðûktelëjo linksmas ir pajaunëjæs Lonli-Loklis.

Tik dabar jo linksmumas buvo visai natûralus, lygiai toks vyrukas vaikðèiojo èia su manimi neseniai, kada miestas kalnuose dar buvo tik vienas ið pamëgtø mano sapnø... Rodos, kvailø mano ðûkalojimø á tuðtumà Ðurfas në nepastebëjo.

– O tu tikëjai? – smalsiai paklausë jis.

– Taip. Tik neklausk kodël: neþinau! Taèiau tikrai neabejojau, kad taip ir bus, iš tiesø! Þiûrëk, Ðurfai, mes jau beveik atvykom!.. Tiesa, pasiimk savo pirðtinæ, manau, vël gali su ja bièiuliautis. – Krestelëjau kairæ rankà ir gràþinau LonliLokliui jo ðvytinèià naguotà pirðtinæ, kuri, ðlovë magistrams, dabar turëjo tik vienà ðeimininkà...

Miestas dþiaugësi mumis abiem, jokiø abejoniø! Beveik tuðèios gatvës, reti draugiðkai nusiteikæ praeiviai, ðiltas vëjelis, po gatviø kavines neðiojantis vos juntamus brangiausiø mano prisiminimø aromatus. Tarsi nieko ypatinga, taèiau mielesnës man vietos nebuvo në viename Pasaulyje!.. Nors mintis èia pasilikti net á galvà netoptelëjo. Tarytum þinojau, kad neámanoma.

Vienoje gatvës kavinëje nusprendëm atsipûsti. Kava Ðurfo nesuþavëjo, uþtai jam patiko virð puodeliø plevenantys grietinëlës debesiukai, tad mudu kuo graþiausiai pasidalijome porcijom! Buvo skanu ir kaþkodël juokinga... Prisimenu, Lonli-Loklis prakiurdë savo ðaukðtelá: tik pasiþiûrëjo per já á saulæ, ir iðkart atsirado skylë, jis man pamerkë ir ániko laiþyt virð mano puodelio pakibusá grietinëlës debesiukà... Aukðta, fantastiðkai laibutë mus aptarnaujanti mergina atsisveikindama pakðtelëjo man á skruostà, tai buvo netikëta, bet malonu. Að tik palingavau galvà. Atrodo, mes visà laikà tylëjom, tik kartkartëmis nusiðypsodavome, nors nesu ásitikinæs...

Ilgas valandas bastæsi ið vieno miesto pakraðèio á kità perkirtome ûksmingà angliðkà parkà – kaþkur èia, jei tikëtum iðmintinguoju seru Machiu Ainti, klaidþiojo ledi Merilina. O kuo belieka tikëti!

– Ak, – atsidusau að, – vël pamirðau! Juk ketinau suþinoti, kaip ðitas miestas vadinasi, reikëjo paklausti tos mergaitës ar ðiaip ko nors...

– Niekai, Maksai, – numojo ranka Lonli-Loklis, – svarbiausia, kad tavo miestas yra, koks tau skirtumas...

407

– Na, kai pagalvoji, jokio skirtumo, bet vis tiek ádomu! Kà gi, ðaukðtai po pietø...

Veliau sugráþom á Ketará ir að uþmigau berods jau pakeliui á namus.

Ryte viskas vël buvo kaip buvæ, gal net pernelyg, taèiau að nesiskundþiau...

Mano kojos vël tvirtai rëmësi á þemæ, jokiø antgamtiniø triukø nebeiðdarinëjau, jei neskaièiuosime skardinës koka–kolos, kurià iðsitraukiau ið po supamojo krëslo... Anoks èia stebuklas!

Pagaliau atëjo laikas, kai galëjau tiesiog panuobodþiauti prie pusryèiø stalo.

Lonli-Loklis vël buvo tas pats santûrus ir nepajudinamas vyrukas, kurá buvau ápratæs matyti, gal tik atsirado kaþkoks vos juntamas lengvumas, sakytum, visà gyvenimà paþinojau ðiek tiek perðalusá þmogø, o dabar jis pagaliau pasveiko...

– Daugiau reikalø Ketaryje mes neturim, ar ne? – paklausë Ðurfas pildamasis kamrà, mums atneðtà ið kaimyninës uþeigëlës: tingëjome ið labo ryto kur nors trenktis, netgi dël pusryèiø...

Tai buvo pirmieji tà rytà jo iðtarti þodþiai, vyrukas, atrodo, rimtai nusprendë, kad gero – po truputá!

– Paþiûrësim... Manau, kad neturim, bet... Paþiûrësim! Rengiuosi á pasimatymà... Jei nori, galim drauge uþkàsti ten, kur... Kodël gi ne?! „Kaimo virtuvëje“ skaniai maitina.

– Gerai, – flegmatiðkai linktelëjo Lonli-Loklis, – kaip pasakysi... Bet að ketinu šiek tiek apsitvarkyti, todël tau neverta manæs laukti. Eik á savo pasimatymà, o að ateisiu vëliau.

– Gerai, kaip pasakysi, – atsiliepiau lyg aidas.

Atrodo, viskas iðties gráþo á vëþes: að vaipiausi, o Ðurfas nesuprato...

Gyvenimas ëmë nusistovëti.

Neatidëliodamas iðsirengiau pasimatyti su seru Machiu Ainti. Ûmai be galo panorau gráþti á Echà. Namo!.. Ir buvau tikras, kad galime ramia sàþine neðti ið èia muilà. Man tik knietëjo pleptelëti su Machiu. Prieš atsisveikinant... „Kaimo virtuvës“ medinës durys atsiverdamos tyliai girgþtelëjo. Anksèiau jos tarsi negirgþdëdavo, o gal neatkreipdavau dëmesio?..

– Sveikas, kolega! – á rusvà ûsà draugiðkai ðyptelëjo Machis. – Ar patenkintas savo nuotykiais?

– O jûs? – paklausiau sësdamasis á krëslà, kurá jau pradëjau laikyti savu...

Taèiau tas krëslas ir buvo mano, tik mano. Galvà galëjau guldyti, kad, iðskyrus mane, jame niekas niekada nesëdëjo. – Ar jûs patenkintas mano nuotykiais?

– Að? Labai patenkintas. Trûksta þodþiø! Nieko panaðaus nesitikëjau!

Sakau, gal neiðleisti tavæs pas Dþufinà? Èia tau atsirastø nemaþai darbo...

Juokauju, Maksai, juokauju! Ko iðsigandai? Negi esu panaðus á kûdikiø grobikà?

Beje, tavo labai iðraiðkingas veidas, bet tai veikiau pliusas: paðnekovui tik maloniau. O slëpti jausmus – tuðèias darbas, geriau jø iðvis neturëti... Manau, esi 408

parengæs daugybæ klausimø?

Papurèiau galvà: – Jokiø klausimø. Nuo jûsø atsakymø man tik blogiau... Machi, ar galësiu pasiøsti jums ðauksmà, vëliau, kai bûsiu pasirengæs klausinëti?

– Neþinau, Maksai. Pamëgink. Kodël gi ne? Tau viskas pavyksta... anksèiau ar vëliau, vienaip ar kitaip! – Staiga jis pamerkë man ir nusijuokë.

Pirmà kartà iðgirdau sero Machio Ainti juokà, anksèiau jis tik ðyptelëdavo á ûsà. Jo juokas man nepatiko... Tarsi juokas kaip juokas, bet per nugarà nubëgo ðiurpuliai. Pernelyg ðaltas, pernelyg...

– Tu ir pats kartais taip juokiesi. Ir taip pat gàsdini niekuo dëtus þmones, – tarë seras Machis. – Nesikrimsk, viskas tik á gera... Tiek to, juk turi svarbesná rûpestá: tu nori namo, ir judviem visai neparanku laukti karavano. Ðtai, imk. – Jis padavë man nedidukà þalsvà akmenëlá, paþiûrëti visai menkutá, bet stebëtinai sunkø.

– Tai palydovas? „Durø tarp Pasauliø Raktas“? Toks, kokius turi visi Ketario gyventojai?

– Kodël toks? Geresnis! Þmogus, padëjæs man kurti mano Pasaulá, turi teisæ á kai kurias privilegijas... Taèiau ðákart juokauju: paprastu „raktu“ gali naudotis tik patys ketarieèiai. Kas tinka jiems, netinka kito Pasaulio bûtybei... Þodþiu, tavo raktas yra tik tavo. Jei paskolinsi já kuriam savo bièiuliui, uþ padarinius neatsakau. Supratai?

– Aha. Galëjot ir neperspëti: esu labai ðykðtus.

– A, tai gerai... Dþufinui taip pat neduok. Ypaè jam, gerai?.. Bet jis në pats neims, vis pamirðtu, kad Dþufinas – jau senas ir iðmintingas! Keista... Beje, labai dþiaugiuosi, jog tavo draugas taip lengvai atsikratë savo rûpesèio. Jis be galo mielas þmogus... ir labai ádomus. Nuoðirdþiai apgailestauju, kad jis negali manæs aplankyti... Kada iðvykstat?

– Neþinau, turbût greitai. Rytoj ar netgi ðiandien... Paþiûrësim!.. Bet kodël sakot, kad Ðurfas negali jûsø aplankyti? Prisipaþinsiu, pasiûliau jam èia papietauti... Padariau didelæ kvailystæ?

– Ne, kà tu! Viskas gerai. Jis jau sëdi gretimoje salëje, nes... Tiek to, pats suprasi! – Seras Machis staigiai pakilo ir patraukë iðëjimo link. Tarpduryje jis atsisuko. – Tas akmuo, Maksai, tavo „raktas“, atidaro tik vienas Duris tarp Pasauliø. Uþtai á abi puses. Ar suprantamai pasakiau?

– Iðeitø, kad galiu èia sugráþti?

– Þinoma. Kada panorëjæs. Gráþti ir vël iðvykti... Nemanau, jog artimiausiais metais turësi laiko keliauti savo malonumui, nors... Kas tave þino? Tiesa, ásikalk á galvà: tu gali atsivesti dar kà nors, bet ne kiekvienà, todël tuðèiai nerizikuok.

Nebent smarkiai prispirs. Ir nesumanyk persikvalifikuoti á karavano vedlá: neatimk duonos ið mano kraðtieèiø! Sutarta?

Nusiðypsojau ir deðinës rankos smiliumi vikriai stuktelëjau sau á nosá, kartà ir dar kartà... Seras Machis taip pat ðyptelëjo á rusvà ûsà ir iðëjo laukan.

Durys girgþdëdamos uþsivërë, likau vienas. Þalsvàjá akmenëlá ásidëjau 409

kiðenën. Kad tik nepametus! Gal á þiedà já átaisyti, ar kà? Nemëgstu tø barðkaliukø, taèiau taip bûtø saugiau... Þvilgtelëjau pro langà. Ávairiaspalvës fontanëlio èiurkðlës þaiþaravo saulëje. Gatvë buvo visai tuðèia, Machis turbût suspëjo pasukti uþ kampo... „Uþ kampo, kaipgi! Liaukis dëjæsis kvaileliu, sere Maksai!“ – atsidûsëjau.

Tingiai iðsirangiau ið jaukaus krëslo ir nupëdinau á gretimà salæ, kur jau turëjo nuobodþiaudamas trainiotis Lonli-Loklis. Ðurfas iðties buvo ásitaisæs prie staliuko palei langà. Jis ádëmiai studijavo meniu, tad iðdygau prieð já gana netikëtai.

– Per kur áëjai, Maksai? Bene jau spëjai apsilankyti virtuvëje? Kam? – Kà að pameèiau toje virtuvëje? Sëdëjau gretimoje salëje.

– Kokioje gretimoje salëje? Maksai, ar tikrai þinai, kad ðioje uþeigoje yra dvi salës?

– Kà tik ið jos iðëjau. – Að atsigræþiau á duris, kuriø, þinoma, nebebuvo në þenklo. – Oi, Ðurfai, vël kaþkokia vietos egzotika! Tie Ketario gyventojai – tikri ekscentrikai... Verèiau imkim ir papietaukim, gerai? Tegul skylë danguje ðità nuostabø miestukà, vis dëlto esu karðtas Echo patriotas, o ten mudu galime neðdintis nors ðià akimirkà... Ar tokia mintis tau patinka?

– Þinoma, Maksai. Vadinasi, galim vaþiuoti be karavano?

– Visai teisingai! Be karavano... Ir nesustodami, nes prie amobilerio vairalazdës pats ketinu sëstis. Juk nesi nusistatæs prieð greitá? Mudu pasieksim rekordà ir áeisim istorijon labai paprastu ir patikimu bûdu! Klausyk, tu staèiai privalai nusipirkti koká nuodëmingà ketarietiðkà kilimà. Gerai pagalvojus, ne ko kito èia ir atvaþiavom!

Lonli-Loklis gûþtelëjo peèiais: – Taip, ketinu... O tu rengiesi vairuoti amobilerá visà kelià?

– Net neásivaizduoji, kaip greitai pasieksim Echà, kai jau þinau apie amobilerio veikimo principus, – svajingai paþadëjau. – Supranti, dabar man atrodo, kad lig ðiol taip lëtai vaþinëjau tik todël, jog ðirdies gilumoje neabejojau: ið ðitos griuvenos daugiau iðspausti tiesiog neámanoma!

– Tau atrodo, kad vaþinëjai lëtai? – perklausë Lonli-Loklis. – Taip, tuomet namie bûsim iðties labai greitai...

Kai pavalgæ iðëjom á gatvæ, pasukau uþ kampo, kur ðvirkðtë ávairiaspalvis fontanas.

– Visada áeidavau pro ðias medines duris, – pasakiau Ðurfui.

– Þinoma, Maksai, tu áeidavai. Neabejoju. Bet apskritai ðios durys nëra tikros. Ðiaip, butaforija, savotiðkas bareljefas ant sienos...

– Pasak sero Lukfio Penco, þmonës tokie iðsiblaðkæ! – atsidusau. – Ir kà að dabar turëèiau daryti? Stebëtis? Apsieisite, meldþiamieji, atsistebëjau!

Toliau dienà praleidom kaip tikri turistai: Ðurfas iðdroþë pirkti kilimo, að nusekiau ákandin, dël kompanijos. Galø gale ir pats neatsispyriau prieð tamsø, 410

ðilku blizguliuojantá didþiulá kilimà: jis puikiai derës su mano kaèiukø kailiu. Ko gera, buvau pirmas pirkëjas, taikæs kilimà prie kaèiø kailio spalvos.

Sukrovëme kilimus á amobilerá ir nuëjom namo ruoðtis kelionei. LonliLoklis, garbës þodis, uþtruko gal deðimt sekundþiø! Uþtai að krapðèiausi iki tamsos: kaip ir kada suspëjau tolygiai pakreikti savo skarmalus po visus erdvaus namo kambarius, man paèiam liko máslë... Galø gale nustebæs aptikau krûvelæ ðlamðto, kurá tik vakar iðsitraukiau ið po stebuklingos savo pagalvës: saldainiø dëþutë jau buvo pustuðtë, bet liko keli pakeliai sausainiø, raktø ryðulëlis, keturi sidabriniai ðaukðteliai ir dëþutë Havanos cigarø. Kiek pasvarstæs ryþtingai susigrûdau tà lobá á kelioniná krepðá: maþa kas! Ims kada ir prireiks...

Iðvaþiavome tik po pusvalandþio, nes išëjus á gatvæ man dar toptelëjo ádomi mintis: prireikë nubëgti á „Kaimo trobà“; o ne, kortomis loðti ðá kartà nesirengiau.

Patogiai ásitaisæs prie amobilerio vairalazdës, pasimëgaudamas uþsirûkiau, ir maðinytë ûþtelëjo pirmyn. Iki miesto vartø vaþiavau gana lëtai, bet kai uþ nugaros liko vienuolika vachariø, daviau sau valià. Spustelëjau ðimtà myliø per valandà, ne maþiau! Pats negalëjau patikëti, bet man tikrai pavyko iðjudinti tas juokingas, keverziðkas veþëèias. Ir tai buvo tik pradþia. Ðurfas sustingæs sëdëjo ant galinës sëdynës. Negalëjau atsisukt ir pasiþiûrëti jam á veidà, bet galëèiau prisiekti: net jo kvëpavimas iðdavë susiþavëjimà. Apëmë toks smagumas, kad trûksta þodþiø! Mes lëkëm per tamsà kaþkokiu nepaþástamu keliu.

Nebuvo jokiø pilkø uolø, jokiø pragarmiø, pro kurias vaþiavom á Ketará. Nebuvo funikulieriaus bevardþio mano miesto pakraðtyje, në paties miesto, tik tamsa ir ðaltas mentolinis Ketario vëjas. Veliau vëjas nurimo, net nepastebëjau kada...

– Kà tik susisiekiau su seru Dþufinu, – praneðë Lonli-Loklis.

Nustebæs kilstelëjau antakius: – Gera þinia, Ðurfai! Pasakyk jam... Na, papasakok savàjà Ketario istorijos dalá. Kai toks greitis, negaliu blaðkyti dëmesio, o vaþiuoti lëèiau – ne mano jëgoms! Pasakyk Dþufinui ir ðitai, gerai?

– Bûtinai. Man ne naujiena, kad ne itin mëgsti begarsæ kalbà... Taèiau, mano apskaièiavimais, Eche bûsime labai greitai, ne vëliau kaip rytoj vidurdiená, jei tik nepavargsi.

– O kam skirtas Kacharo balzamas? Taip taip, prisimenu, kad veþëjui nedera, taèiau tol, kol esu toks didelis virðininkas... Manau, man galima.

– Taip, Maksai, tau galima, – netikëtai sutiko Lonli-Loklis.

Ir nutilo nurimo: ilgai nesimatæ, juodu su seru Dþufinu turëjo apie kà pasiulbauti. Nepavydëjau: kas jau kas, bet að ðià akimirkà tikrai mëgavausi gyvenimu.

Prisikalbësiu rytoj, ak, vargðas Dþufinas, jis dar spës subloguoti nuo mano tarðkëjimo!

Po poros valandø Lonli-Loklis atsargiai palietë man petá. Ið netikëtumo krûptelëjau: pasiutæs greitis privertë mane pamirðti viskà pasaulyje, net pritilusá mano keleivá.

411

– Kà? – paklausiau neatsisukdamas.

– Mudu su seru Dþufinu pokalbá baigëme. Be to... Þinai, að praalkau. Bûtø gerai sustoti prie kokios uþeigos.

– Pasirausk mano krepðyje, ten turëtø bûti sausainiø. Svetimi, bet, tikiuosi, valgomi... Ir man duok pakelá, man taip pat þarna þarnà ryja!

Lonli-Loklis kurá laikà kniausësi mano krepðyje, tada iðtiesë man pakelá sausainiø ir pats ániko skaniai triaukðti.

– Jie taip pat ið kito Pasaulio?

– Turbût... Oi, Ðurfai, man ðovë puiki mintis, luktelëk sekundëlæ!

Sustabdþiau amobilerá ir pakiðau rankà po sëdyne. Palaukiau porà minuèiø.

Aha, ðtai! Iðtraukæs savo laimiká pratrûkau juoktis.

– Kas atsitiko, Maksai? – sunerimo Lonli-Loklis.

– Nieko baisaus. Tiktai vakar, kai bandþiau susimedþiot cigareèiø, man vis pasitaikydavo kaþkoks sumautas maistas. O dabar sumaniau patiekti mudviem vakarienæ ir ðtai, praðom! – Iðkilmingai pamosavau jam prieð nosá kartonine pakuote. – Net deðimt pakeliø, Ðurfai. Ir dar mano mëgstamiausios rûðies, trys penkiukës. Na ir sekasi! „Sveikas, Maksai!“ – Sero Machio Ainti ðauksmas uþklupo mane taip netikëtai, kad net aiktelëjau ir láste sulindau á krëslà. Jausmas ne itin malonus, lyg bûèiau pervaþiuotas savivarèio, þinoma, netikro, bet, šiaip ar taip, vis dëlto egzistuojanèio. Nieko sau pasveikinimas... Visa laimë, kad tuo metu nevairavau! „Juk turiu tau padëkoti, – lyg prasikaltæs tæsë Machis. Matyt, jis apytikriai ásivaizdavo, kaip að jauèiuosi. – Gal esu pernelyg praktiðkas, bet pamaniau, kad apsidþiaugsi. Lik sveikas, vyruti, su manim ilgai nepaplepësi, pats matai!“ „Aèiû, – pasistengiau, kad mano begarsë ðneka skambëtø ramiai ir aiðkiai, – jûs net ásivaizduoti negalit...“ „Galiu!“ – Ir seras Machis dingo man ið sàmonës. Su palengvëjimu atsikvëpiau. Baisus þmogus. Staèiai nepakenèiamas, kad ir kokius ðvelnius jausmus jam puoselëèiau...

– Èia dovana? – paklausë Lonli-Loklis. – Maksai, manau, tu jos nusipelnei!

Tame Pasaulyje palikai geriausia, kà turëjai...

– Tu girdëjai mudviejø pokalbá? – nusistebëjau.

– Kaþkaip girdëjau... Dabar, kai man nebereikia eikvoti jëgø gynybai nuo Kibos, galiu panaudoti jas šiek tiek kitaip. Þinoma, prireiks laiko, taèiau kai kurie paprasti dalykai jau dabar pavyksta be vargo... Pasirodo, visai nesunku stebëti tavo išgyvenimus. Ðiuo poþiûriu esi kur kas paþeidþiamesnis nei kiti þmonës: tavo ne tik veidas iðraiðkingas...

– Na, koks yra, toks! – abejingai truktelëjau peèiais. – Pamëginsiu dar kartelá, gal mums vis dëlto pavyks pavakarieniauti?

Po pusvalandþio, kai jau turëjau kelis butelius mineralinio vandens ir gerà saujà loðimo automato þetonø („Tik jø man visà gyvenimà trûko!“ – bambëjau 412

mintyse), mudu su Ðurfu tapome laimingais didþiulio vyðniø pyrago savininkais.

Suðveitæs nemenkà gabalà, smagiai leidausi pirmyn. Amobileris vël godþiai rijo mylias, toks paðëlæs vairuotojas net ir anksèiau nesu buvæs!

– Klausyk, Ðurfai, ar nepaklausei Dþufino, kas ten pas juos nutiko? Turiu galvoje tà keistà pokalbá su Lukfiu, kai niekas kitas neatsiðaukë... Kodël Dþufinas tada nutilo?

– Nereikëjo në klausti, seras Dþufinas pats papasakojo. Jis suprato, kad nekantrausi suþinot... Matai, tavo prielaida apie kità Pasaulá pasirodë esanti teisinga. O seras Lukfis Pencas toks iðsiblaðkëlis, kad net nepastebëjo, jog mano ðauksmas pasiekë já ið ten, ið kur joks ðauksmas nieko pasiekti negali... Šiaip ar taip, jo iðsiblaðkymas iðëjo á naudà. Tada atsitiko tai, kas turëtø tave prajuokinti, jei pakankamai gerai perpratau tavo áproèius. Seras Dþufinas iðkart suprato, kur mudu atsidûrëm, ir nutarë mums paaiðkinti. Lukfis ramiai iðklausë jo samprotavimus apie kità Pasaulá, pradëjo kalbëtis su tavimi, ir tik tada suvokë, kà pasakë Dþufinas. Vyrukui tapo aiðku, kad vyksta neámanomi dalykai, ir tuo viskas baigësi... Maksai, kodël nesijuoki?

– Neþinau... Turbût stengiuosi suprasti... Nors ðá tà! Bet tu atspëjai, paprastai tokie dalykai man kelia juokà... Ðurfai, Ketaryje tu labai pasikeitei. Ar þinai?

– Tai dësninga, nes... – Lonli-Loklis susimàstë. Matyt, formulavo mintá.

– Ka gi, ið pradþiø Glamos Eralgos veidas, paskui tokia þmonelë kaip ðviesios atminties ledi Merilina, kelionë po kità Pasaulá, cigaretë su marihuana, o deserto – seras Kiba Acachas... Vargðë tavo galvelë, sere Ðurfai, o að, galvijas, dar dël savosios virkavau!

– Puikiai sudëliojai! – Man pasivaideno, kad Lonli-Loklio balsas kaþkoks keistas, todël atsisukau. Ðurfas ðypsojosi, tik vos vos, lûpø kampuèiais, bet jis ðypsojosi, garbës þodis!

– Prilaikyk arklius, vyruti! – pamerkiau jam. – Juk yra dar vienas negyvëlis.

Beje, kuo jis vardu?

– Jukas Jugari... Bet jis kur kas maþiau pavojingas. Taèiau að, Maksai, visai nesirengiu atsisakyti savo asmenybës. Jau esu sakæs, kad ji netrukdo sutelkti dëmesá á tikrai svarbius dalykus, ir apskritai netrukdo, o tai svarbiausia!

– Vis tiek, jeigu tas padvësæs bièas pradës tau ákyrëti, gali pasikliaut manimi, – lengvabûdiðkai pasiþadëjau. – Að pats jam prisisapnuosiu, jis man dar paðokinës!..

– Po ðimts magistrø, Maksai, juk mirusieji nesapnuoja!

– Tikrai? Juo geriau! Vadinasi, esu gyvas, nes tasai tavo draugelis pamanë, kad að, girdi... taip pat... pasimiræs.

– Miræ magistrai neretai nusiðneka, – gûþtelëjo Lonli-Loklis, – jø protas paprastai bûna gerokai aptemæs...

– Tai verèia susirûpinti, – ðyptelëjau, – labai paþástama proto bûsena... – Padidinau greitá ir kalbas teko mesti ðonan.

413

Echà pasiekëme auðtant. Netgi dràsiausios Ðurfo prognozës pasirodë buvusios pernelyg atsargios. Koks ten vidurdienis! Mes jau Eche, o pûstaþandë saulelë dar tik lenda ið uþ horizonto ir mëgina susigaudyti, ko prikrëtë þmonës, kol jos nebuvo. Pamojau ranka rubuiliui ðviesuliui ir staigiai pasukau á Ðiaurës Takø skersgatvá... Velniai griebtø, koks graþus pavadinimas, niekada nebuvau jo girdëjæs! Teko smarkiai sumaþinti greitá, taèiau skubëti nebuvo kur, o rytinis Echas atrodë man visø graþiausias miestas Pasaulyje... Bent jau ðiame Pasaulyje.

Kituose Pasauliuose jis turëjo vienà kità rimtà konkurentà. Bet dabar Echas buvo mieliausias visoje Visatoje, nes gráþau namo, o mano ðirdis myli tai, kà mato, ir ne itin gailauja neiðnaudotø galimybiø...

– Ðitaip tu paklysi, – tarë Lonli-Loklis, – ar nepaþásti ðios miesto dalies?

Papurèiau galvà, ir valdþios vairà Ðurfas perëmë á savo rankas. Ávykdæs gerà deðimtá vertingø jo nurodymø nustebau matydamas, kad jau vaþiuojame Variniø Puodø gatve ir esame netoli Namo prie Tilto.

– Atvykom? – Ið dþiaugsmo ir graudulio man uþëmë kvapà.

– Atvykom... Bûèiau linkæs keliauti namo, tik turbût þmona dar miega...

Dabar ji net neapsidþiaugtø, juoba vis dar nesu panaðus á save. Þinai, sero Glamos Eralgos veidas jai visai nepatiko, nors neabejojau, kad...

– Tikëkimës, seras Kofa dabar budi vietoj manæs. Jis tave akimirksniu atkerëtø...

Amobilerá sustabdþiau prie Visiðkos tvarkos valdybos Slaptojo áëjimo ir nutirpau: maðina pradëjo byrëti. Lonli-Loklis sureagavo þaibiðkai: rankomis ðvystelëjo aukðtyn, tada ðiek tiek jas nuleido á ðalis, ir smulkios medþio bei metalo nuolauþos ramiai sustingo ore.

– Ðok lauk, Maksai! – riktelëjo jis.

Nelaukiau, kol papraðys dar kartà, ir lyg kulka ðoviau ið amobilerio. Kaip suspëjau nustverti pakuotæ su cigaretëmis, man lig ðiol tebëra paslaptis!

Atsisukau tik vestibiulyje. Ið po amobilerio duþenø Ðurfas màsliai traukë mûsø kelioninius krepðius.

– Padëk, ko þiûri? – Ðá kartà jis ðypsojosi taip natûraliai, sakytum pastaràjá ðimtmetá nieko kita nebûtø veikæs. – Maksai, tu iðties fantastiðkai vairuoji, net pernelyg. Nieko panaðaus nesu matæs!

– Kà jau kà, bet perlenkti lazdà ðitas vyrukas tikrai moka! – uþ mano nugaros pasigirdo paþástamas balsas. – Taèiau kartais tai praverèia...

Nuðvitæs atsigræþiau á serà Dþufinà Chali.

– Nepatikëtumët, Dþufinai, kaip ilgai laukiau ðio susitikimo! – pasakiau átaigiu sero Machio Ainti balsu ir ið netikëtumo susijuokiau.

– Atstok, Machi! – prunkðtelëjo Dþufinas. – Neturiu kantrybës tavæs klausytis!.. – Nagi, Maksai, pamëgink dar kartà!

– Oi, Dþufinai, kà að èia tauziju! – juokiausi ir ið dþiaugsmo svaigo galva.

– Dabar jau geriau. Labà rytà, sere Ðurfai! Juk sakiau, kad ðitas vyrukas vienà dienà patvarkys amobilerá. Patvarkë! Ir dar, jei neklystu, valdiðkà.

414

– Jis – fantastiðkas vairuotojas, – tvirtai tarë Ðurfas, ið po amobilerio nuolauþø tempdamas savo brangøjá kilimà. – Maksai, gal vis dëlto padësi?

Stvëriau krepðius, o savo draugui palikau tampyti kilimus. Ir patraukëme á kabinetà gerti kamros ir galàsti lieþuviø. Pastaroji perspektyva man atrodë tokia viliojanti, kad net seilë táso...

Tada pratrûkau ir be perstojo tarðkëjau gal keturias valandas. Per tà laikà Dþufinas kaþkokiu nepastebimu judesiu gràþino Ðurfui pirmykðtá jo veidà. („Griauti – ne statyti, berniukai, kam laukti sero Kofos?“) Ið pradþiø net iðsigandau: buvau negyvai pamirðæs, kaip ið tikrøjø atrodo ðitas vyrukas!

– Tai ðtai kaip viskas buvo... – susimàstæs nutæsë Lonli-Loklis, kai að pagaliau uþsièiaupiau.

Man jau spengë ausyse, gal ið nuovargio, gal nuo mano paties plepëjimo. Ðurfas pakilo iš uþstalës.

– Jei neprieðtarausite, ponai, vaþiuosiu namo.

– Þinoma, vaþiuok, – linktelëjo Dþufinas, – galëjai ir anksèiau... Suprantu suprantu! Tikrai turëjai teisæ viskà iðgirsti. Juk ði istorija tam tikra prasme – ir tavo paties, todël... Labai dþiaugiuosi, sere Ðurfai. Turiu galvoje nuotyká su Kiba Acachu. Ko gera, dabar tu skolingas Maksui dar vienà serenadà...

Dþufino kandumas kartais pranokdavo visus lûkesèius. Bet dabar mudu su Ðurfu tik linksmai susiþvalgëme: að nusiðypsojau visa burna, o jis – lûpø kampuèiais, taèiau tai buvo tikrø tikriausia ðypsena, kad já kur skylë danguje!

Dþufinas patenkintas stebëjo ðá retà reiðkiná, pats taip pat išsiviepe iki pat ausø, tad mûsø kabinete ásivieðpatavo tokia idilë, kad nupieðti ðiam iðkiliausiam per visà Slaptosios paieðkos istorijà epizodui nepakaktø viso pasaulio roþiniø daþø...

Tada mudu su Dþufinu likom dviese.

– O kur smalsioji Melifaro nosis? – paklausiau. – Ir apskritai, kur visi kiti?

– Neleidau mums trukdyti. Dar suspësit, prisiglëbesèiuosit, nedega!

Nenoriu, kad kas iðgirstø beprotiðkà tavo ataskaità apie Ketará... Tai paslaptis, Maksai, tikiuosi, supranti? Tokia paslaptis, kad... Kaþko panaðaus ið Machio galëjai laukti, bet ne ðito... Nors... – Mano ðefas buvo kaip reta maslus. – Negaliu pasigirti, kad ir dabar man viskas aiðku. Bet tai normalu: Machis toks vyrukas, jog bûti aiðku në negali... Dar kartà parodyk tuos Ketario þemëlapius.

– Jei norit, galiu padovanoti. Þinau, nesat sentimentalus, bet gal pravers...

– Nenoriu. Pasilik sau, tau paèiam pravers. Ið visa ko sprendþiant, Machis rimtai tikisi poros trejeto tavo vizitø. Beje, ar tau neatëjo á galvà, kad turi bûti labai atsargus? Ðis nuotykis – pavojingiausias ið visø, á kuriuos buvai ásivëlæs...

Nors ir pats naudingiausias...

– O man patiko! – svajingai prisipaþinau. – Kà turite omenyje, Dþufinai?

Kodël pavojingiausias?

– Todël, kad tu mokaisi pernelyg greitai... Ir naiviai atvirai demonstruoji 415

savo galias... Machis – gudroèius, bet ir jis ne visada galës tau padëti. Beje, jis apskritai linkæs kiekvienà þmogø palikti akistatoje su savo paties likimu, ir tebûnie, kas bus... Þinai, tokiø vyrukø kaip tu visuose Pasauliuose tyko nemaþai medþiotojø. Palyginti su kai kuriais, dvasnelæ Kibà Acachà palaikytum tik saldþiu sapnu... Beje, dël sapnø... Tikiuosi, dar nepradanginai Slaptosios Þolës ordino didþiojo magistro galvos raiðèio? Primygtinai sakau: niekada be jo neuþmik, jokiomis aplinkybëmis. Niekada. Aiðku?

– Aiðku, – linktelëjau sutrikæs. – O kas...

– Neþinau! – nukirto Dþufinas. – Gal apskritai nieko neatsitiks, juk tau sekasi. Tik noriu bûti tikras, jog prabusi, kad ir kà susapnuotum. Viskas. Dabar galime pasiðnekët apie malonesnius dalykus. Pavyzdþiui, galiu tave pagirti. Nori?

Tavo sugebëjimai tikrai pranoko ne tik tavo paties, bet ir mano lûkesèius...

– Ko gera... Tik man kaþkodël tas pats... Gal pavargau?

– Ir pavargai. Turi gerai pailsëti. Kiekvienà vakarà eiti á darbà ir panaðiai...

Juk mûsø poþiûris á gerà poilsá sutampa, tiesa?

– Tiesa, – ðyptelëjau að. – Ðiandien ir pradësim, tik nusnûsiu namie porà valandø arba ne...

– Verèiau maktelëk balzamo ir pasëdëk èia iki vakaro. Ðiandien nakvosi pas mane: noriu iðsiaiðkinti, kas ið tiesø tau nutiko Ketaryje. Taigi tu pûsi á ûsà, o að tenkinsiu savo neþabotà smalsumà.

– Puiku, nakvosiu pas jus, kaip anuomet, paèioje savo gyvenimo Eche pradþioje... Taip ir turi bûti, að vël atsibeldþiau ið kito Pasaulio! Gera proga pasimatyti su Chufu!

– Jis apseilës tave nuo galvos iki kojø, – su uþuojauta atsiduso seras Dþufinas.

– Kad taip man tavo rûpesèius! Gerai, dabar minutëlæ patylëk, uþkàsk, noriu þvilgtelëti á tuos nuodëmingus þemëlapius... Þvilgèiojo jis ne minutëlæ, o gerà pusvalandá.

– Dabar þinau, kodël Machis neásileidþia manæs á Ketará! – pagaliau nusiðypsojo ðefas.

– Bet Machis sakë, kad...

– Maþa kà jis sakë! Atrodo, seniokas ásitikinæs, kad mano protelis vis dar poskystis... Neásileidþia manæs bûtent jis, ne kas kitas! Matai, Maksai, að pernelyg gerai prisimenu, kaip Ketaris atrodë ið tikrøjø, o kai tokiø burtininkø kaip mudu su Machiu patikimi prisiminimai vieni kitiems prieðtarauja... Tada bet kuris Pasaulis, ne tik naujai uþgimæs, rizikuoja subyrëti á ðipulius!

– Vadinasi, buvau vedþiojamas uþ nosies, – atsidusau, – ir Ðurfui eiti mano pëdsaku neleido jis, o ne...

– Ir gerai, kad neleido: tada buvai labai uþsiëmæs. Jei neklystu, kûrei naujà Pasaulá... Viskas gerai, Maksai. Þinoma, uþ nosies tave ðiek tiek pavedþiojo, taèiau tik tam, kad pavedþiotø mane, todël nesikrimsk. Be to, patikëk, Machis pats ne visada þino, kas tiesa, o kas – ne! Juk jis sukûrë per tuzinà Ketario variantø... Gaila, kad tau pavyko supirkti ne visus egzistuojanèius mano mielojo miesto þemëlapius!

416

Sumiðæs skëstelëjau rankomis: – Taip jau iðëjo... Dþufinai, ar nesate nusiteikæs daugiau papasakoti apie serà Machá Ainti, kad já skylë danguje? Niekaip negaliu jo perprasti. Jis man sakë, kad gyvena neþinia kiek ir atsibastë á ðá Pasaulá pats neprisimena ið kur... Kaþkodël mielai juo tikiu. Ðiànakt jis pasiuntë man ðauksmà, draugiðkà pasveikinimà, paskutiná „aèiû“ ir taip toliau. Tà bendravimà vos iðtvëriau, garbës þodis! O kas man darësi po pirmojo mûsø susitikimo! Juk pasakojau.

– Þinai, Maksai, niekuo negaliu padëti, – nusiðypsojo Dþufinas. – Su Machiu praleidau kur kas daugiau nei tuzinà tuzinø metø, bet vis tiek jo neperkandau...

Matyt, toks mano likimas – nuolat turëti paðonëje kokià keistà bûtybæ kaip tu ar Machis... Gali juoktis, bet judu – lyg du vandens laðai, tik tu – jaunas ir kvailas, o jis – savotiðka tobulybë. Toks jis ir iðliko mano atmintyje: neturás në vienos þmogiðkos ydos. Lig ðiol nesu tikras, ar jis eidavo á iðvietæ. Prisiekiu Pasauliu, në karto neuþklupau jo tai darant! – linksmai nusijuokë Dþufinas. – Bet neabejoju, kad tu bendrà kalbà su juo rasi lengviau nei kadaise að... Taèiau judu jau ir taip puikiai susigiedojot! Na, ir sekasi tau, vyruti!

– Aha, sekasi! Tik kaþkodël nepatariat man uþmigti be to apsauginio skudurëlio, nes Visatos monstrai jau bûriu patraukë medþioklën... O ðiaip viskas gerai!

– O ko, tiesà sakant, nori? – suraukë antakius ðefas. – Ramaus gyvenimo?

Namelio su sodeliu, kur artëjanèià senatvæ pasitiksi mylinèios þmonos ir gaujos vaikaièiø draugijoje? Karaliðkosios pensijos uþ „áþymius nuopelnus“? Galiu nuraminti: ðito nebus. Niekada. Uþtai visi kiti gyvenimo dþiaugsmai – tavo paslaugoms. Taip pat ir Visatos monstrai...

– Sutinku. Jau geriau monstrai nei gauja vaikaièiø! Na, ir meistras jûs gàsdinti þmones!..

Paskui ðefas iðleido mane ið kabineto, tad ant mano kaklo galëjo pakaboti visi pageidaujantys, pradedant Melifaru, kuris suniurkë mane pirmasis, nes, ið visko sprendþiant, uþsiëmë eilæ jau ið vakaro, taip pat drovusis seras Lukfis ir tokiems pratimams gerokai per sunkus seras Kofa Jochas. Net Melamori metë ðalin santûrumà, kuris pastaruoju metu gaubë nesaikingai dalykiðkà mûsø bendravimà.

Taèiau ledi Merilinai, atrodo, vël pavyko áþiebti mudviejø draugystæ. Ne taip maþai, nes, iðskyrus draugystæ, mudviem vis tiek niekas neðvietë, ir su ðia mintimi að jau susitaikiau, ji – taip pat... Ðiaip ar taip, skausmo nebejauèiau, man buvo smagu þiûrëti á Melamori ir á visus kitus. O jie taip pat dþiaugësi matydami mano fizionomijà. Buvau mylimas. Velniai griebtø, nemenkas dalykas, jeigu kuriame nors Pasaulyje yra vieta, kur tave myli maþiausiai penki þmonës! O juk buvo dar Lonli-Loklis, kuris ðià akimirkà pûtë á aká namie, ir galingoji ledi Sotofa, kuri mokëjo taip nuoðirdþiai dþiaugtis retais mano apsilankymais... Ir dar pora fantastiðkø vyrukø, kurie, atrodo, taip pat buvo man palankûs. Saviðkai...

– Vaikinai! – pareiðkiau að, kai jau buvom iðtuðtinæ neþinia kelintà ið 417

„Rajûno Bunbos“ atneðtà àsotá kamros. – Þinot? Atrodo, esu laimingas!

Velniai sugaudys, ko jie taip kvatojo?! Juk niekada nematë „multiko“ apie ðuniukà Drupá...

Vakare tapau dar laimingesnis, nes pasimaèiau su Chufu. Ir jis tikrai aplaiþë mane nuo galvos iki kojø, bet að neprieðtaravau... O paskui pradëjau knapsëti nosimi. Bene uþbûrë mane, ar kà? Tik anokie èia burtai, jei þmogus nemiegojo dvi paras ir nepadaugino Kacharo balzamo!

Vidurnaktá prabudau nesusigaudydamas, kas dedasi. Apsidairæs supratau, kad guliu sero Dþufino miegamajame, o jis pats sëdi prie tolimiausios sienos.

Berods jo akys þibëjo tamsoje, taèiau maþa kas pasivaidena pusiaumiega! Ðiaip ar taip, nuo ðito reginio man paðiurpo kailis.

– Miegok, Maksai, netrukdyk, – sausai tarë ðefas, ir að nugrimzdau á sapnà kaip gerutis.

Ryte Dþufinas atrodë pavargæs, bet patenkintas.

– Keliauk namo, Maksai. Að truputá numigsiu. Á Valdybà ateik po pietø arba vëliau... þodþiu, ateik... Ir nepamirðk galvos raiðèio, jei sumanytum snustelëti...

Paþadi? Tau tikrai reikia prie jo pratintis.

– Gerai, jeigu taip sakote... O kà apie mane suþinojot?

– Galybæ dalykø, kurie tau neádomûs. Ðkac, pabaisa. Leisk pavargusiam senukui nusnûsti.

Namie garsiai kniaukdama ant manæs ðoko Ela, kuri, kol nebuvau, dar labiau pastorëjo. O Armstrongas pademonstravo nuostabià logikà: màsliai pasiþiûrëjo á mane ir tingiai nupëdino prie savo dubenio. Kà gi, visur tvarka...

– Pasiilgot? – linksmai paklausiau. – Galit nevaidint, þinau, kad nepasiilgot.

Ir iðvis að jums tik trukdau. Ðmirinëju èia, ðnarinëju... Na, gerai, tuoj valgysim!

Paðëræs savo þvëriûkðèius, pradëjau kraustyti krepðá. Ak, vargiai kam yra pavykæ sugráþti ið tolimos kelionës po kità Pasaulá su tokia krûva visiðko ðlamðto!

Ledi Merilinos apdarai ir barðkaliukai, niekam tikæs laimikis, netyèia iðgriebtas ið „Plyðio tarp Pasauliø“, taip pat dëþutë Havanos cigarø. „Reikës nusineðti juos á Valdybà, – sumeèiau að, – gal atsiras mëgëjas...“ Vienuolika Ketario þemëlapiø, mielai pasikabinèiau juos svetainëje, bet seras Dþufinas grieþèiausiai áspëjo, kad ðitie suvenyrai turi bûti saugiai paslëpti nuo paðaliniø akiø... Todël Ketario þemëlapius teko nugrûsti kuo giliau.

Pagaliau iðtraukiau ið krepðio maþutá sumaigytà paketëlá. Nuodëmingieji magistrai, visai pamirðau! Mano vienintelë subtili dovana serui Dþufinui Chali, patiekalas, „Kaimo trobos“ vakarienës meniu paþymëtas 13 numeriu, ketarieèiø delikatesas, kitaip tariant – dvokiantys laðiniai, mano neapsakomo piktavaliðkumo virðûnë, „tabletë nuo nostalgijos“ ir taip toliau...

Darban iðsirengiau beveik iðkart po vidurdienio. Juodai auksinë Mirties 418

Mantija atrodë man graþiø graþiausias apdaras. Turbût tikrai gerokai visko pasiilgau!

Seras Dþufinas, kaip ir þadëjo, dar nebuvo pasirodæs. Uþtai Bendrojo darbo salëje jau iðkilmingai sëdëjo Lonli-Loklis, visas baltais apdarais, rankas su raðtuotomis pirðtinëmis susinëræs ant krûtinës... Ðis reginys visiðkai atitiko mano estetinius poreikius, todël iki ausø iðsiðiepiau.

– Ðurfai, gal pabëgëkim iki „Rajûno“? Ar vaidinsi paskendusá darbuose?

– Turbût nevaidinsiu, – susimàstæs atsiliepë jis. – „Rajûno Bunbos“ ilgëjausi net „Kaimo troboje“.

– Net galiniame „Kaimo trobos“ kambaryje, kur þili grieþti vyriðkiai vangiai loðia kortomis, „po nedaug“, vien tam, kad „prastumtø vakarà“? Netikiu!

– Teisingai darai, Maksai. Gerai, eime, kol neapsigalvojau... Sere Melifarai!

Turëkit omenyje, kad að jus palieku.

– Ar kas nors jau nutiko tamsiuose kenèianèios mûsø sostinës uþkaboriuose, ponai þudikai? – ið kabineto kyðtelëjo smalsi Melifaro fizionomija. – Kieno kraujà gerti susirengët? Ne, iðties, kas atsitiko?

– Nieko, – gûþtelëjo peèiais Lonli-Loklis, – tik mums atrodo, kad tavo vieno pasturgalio su kaupu uþteks nuðluostyti dulkëms nuo visø këdþiø mûsiðkëje Valdybos pusëje. O mudu su Maksu darysim maþdaug tà patá, tik kitoje vietoje.

Labai apgailestauju, bet tarnybinës instrukcijos draudþia jums ðiuo paros metu bûti „Rajûne“... – Jis atsigræþë á mane. – Paskubëkime, Maksai, kol tikrai kas nors neávyko. Tau itin sekasi prisiðaukti nuotykius...

Melifaro þandikaulis garsiai klaktelëjo jam ant krûtinës. Lengvabûdiðkas monologas, kurá iðpyðkino geleþinis Lonli-Loklis, paskutinis ir neáveikiamas mûsø maþutës, pakvaiðusios organizacijos rimties bastionas, priveikë net Melifarà.

– Kur mûsø senasis gerasis Lokilonkis? Maksai, kà tu jam padarei tame kurorte? Uþbûrei? Prisipaþink, pabaisa!

– Nieko ypatinga. Tik porà kartø kaip reikiant nusikeikiau. Iðdëjau já á šuns dienas... Tiesa, Ðurfai? – pamerkiau Lonli-Lokliui. – Reikës kada pamëginti ir su ðituo vyruku, kas þino, kokios metamorfozës...

– Taip, Maksai, tai buvo aukðtasis pilotaþas! – nostalgiðkai atsiduso nuostabusis mano draugas. – O su seru Melifaru, man atrodo, turëtum pamëginti... Gal po to jis net iðmoktø mano pavardæ. Pamëginti staèiai bûtina ir artimiausiu laiku. Vardan pilietinës taikos ir visuomenës ramybës.

Ir mes iðdidþiai pasiðalinom, du pavojingiausi þmonës Jungtinëje Karalystëje, að, apsigaubæs Mirties Mantija, ir Ðurfas, vilkintis baltais Tiesos apdarais, tikra „lazda su dviem galais“. Reginys turëjo bûti nepamirštamas...

Po valandos mudu gráþom á Namà prie Tilto ir tà patá turà man teko pakartoti su Melifaru: teisingumas aukðèiau visko!

– Vis dëlto pasakyk, Nakties Koðmare, kà tu padarei Lokilonkiui? – Vargðelis Melifaras, geriausias ðio Pasaulio detektyvas, atkakliai mëgino atskleisti visu máslingiausià savo gyvenimo paslaptá. Man jo netgi pagailo, taèiau jau seniai neturëjau savø paslapèiø, pasitaikydavo tik svetimos...

419

– Pasakiau tau gryniausià teisybæ, vyruti. Ðurfas mëgino mane priþadinti, o að já iðkeikiau... Paskui vos ið gëdos nesudegiau. Bet viskas susitvarkë, pats matai!

Gal mano keiksmai paveikë kaip uþkeikimas...

– O kaip tu já keikei? – nepatikliai ir smalsiai pasidomëjo Melifaras.

– Neprisimenu. Paklausk jo paties, tas vargðelis mano oracijà sukonspektavo, o paskiau visà vakarà reikalavo, kad iððifruoèiau kai kuriø itin egzotiðkø þodeliø reikðmæ.

– Sukonspektavo?! Na, Maksai, tu mane nuraminai. Nëra taip baisu. Tik senasis gerasis seras Ðurfas gali sàþiningai uþraðyti visas ðlykðtynes, kurios jam sakomos. Kad praplëstø akiratá... Vadinasi, jam viskas gerai!

Kai vël gráþau á Namà prie Tilto, Dþufinas jau lûkuriavo manæs kabinete.

– Ðtai! – iðkilmingai pareiðkiau nuo slenksèio. – Visai pamirðau! Juk praðëte, kad atveþèiau lauktuviø ið jûsø gimtinës... – Mirties Mantijos kiðenëje sugraibiau aptrintà paketëlá. – Nusprendþiau áteikti jums tai, kas sukrëtë mane kur kas labiau negu kiti Ketario stebuklai. Tik nesupykit!

– Supykti? Kodël, Maksai, turëèiau ant tavæs pykti? – Apstulbæs pastebëjau, kad nepakenèiamà paðvinkusio sûrio kvapà Dþufinas uodþia su kaþkokiu stebëtinu ðvelnumu. – A, suprantu... Tu nieko nenutuoki apie tikrus delikatesus! – Seras Dþufinas atsargiai iðvyniojo paketëlá ir pasimëgaudamas atsikando kàsnelá.

– Norëjai pasiðaipyti ið senio, ar ne? Net neásivaizduoji, koká malonumà man suteikei!

Giliai širdyje nesu toks niekðelis, koks atrodau, todël didelio nusivylimo nepajutau. Jeigu seras Dþufinas Chali ðità bjaurastá laiko nuostabiausiu delikatesu, kà gi, juo geriau...

– Puiku! – nusiðypsojau jam. – Juo didesni mano ðansai gyvam iðtrûkti ið garsiojo Ketario Medþiotojo nagø!

– Na, tavimi dëtas, nei labai nusiminèiau, nei labai vilèiausi... Beje, negi Machis tau nesakë, kad viltis – kvailiø motina?

– Tai jûs vis dëlto buvot ðalia? Taip ir þinojau, garbës þodis!

– Nepaistyk niekø, Maksai. Að buvau èia, Eche, ir uþsiiminëjau kur kas rimtesniais reikalais negu... – Taèiau sero Dþufino Chali ðypsena buvo tokia vylinga!

– Kai kità kartà stebësite ið koto verèianèius mano nuotykius, nepatingëkit paploti. Menkniekis, bet jaudina... Gerai? – Ir su didþiausiu malonumu pademonstravau Dþufinui garsøjá ketarieèiø gestà: du kartus stuktelëjau á nosá deðinës rankos smiliumi. Ilga praktika iðëjo man á naudà: viskà atlikau beveik automatiðkai.

– Nagi staèiai stebuklas! – atsiduso Dþufinas. – Kartais, Maksai, tau pavyksta mane sugraudinti, garbës þodis! Gerai, dabar tavæs laukia puodelis kamros su Melamori, kuo ji prastesnë uþ kitus?! Seras Kofa pasièiups tave naktá, gali neabejoti, o Lukfis bûtinai aplankys prieð saulëlydá, kai, eidamas namo, palinkës labos nakties burivuchams... Ar toks átemptas darbo grafikas tau patinka? Nesprogsi?

420

– Turbût sprogsiu... O jûs, Dþufinai? Jums jau gana?

– Visiðkai... Apskritai, rengiuosi namo. Manykitës patys, per pastaràsias dienas að pavargau... Tik dar uþvaþiuosiu á Cholomá, vienas tenykðtis senbuvis neseniai sumanë pabëgti, ásivaizduoji? Dabar vaikinai mëgina nuo kameros sienos nugramdyti jo likuèius, o að turiu dalyvauti, nes kaþkam atrodo, jog tai rimtas reikalas... Irgi mat „rimtas reikalas“! – Dþufinas juokingai gûþtelëjo peèiais ir pakilo ið krëslo, á kurá að èia pat áþûliai dribtelëjau.

Toliau viskas vyko grieþtai pagal tvarkaraðtá, sudarytà sero Dþufino Chali.

Buvo netgi jo iðpranaðautas puodelis kamros Melamori draugijoje, jo, prisipaþinsiu, nelabai tikëjausi. Bet kas tiesa, tai tiesa, mudu plepëjomës kaip geri draugai.

Ir apskritai mano gyvenimas palengva gráþo á vëþes, á tam tikras vëþes, o daugiau tikëtis net nedrásau...

Paaukojau tris dienas, kol galutinai ásitikinau, jog niekas ið mano kolegø tikrai nemëgsta cigarø. Tik ledi Melamori didvyriðkai vienà áveikë, bet akivaizdþiai norëdama pasirodyti: jos veide nebuvo në menkiausio pasitenkinimo, vien uþsispyrimas! Ákiðau dëþutæ á stalo stalèiø. Man dar liko miglota viltis: ðtai pasveiks generolas Bubuta! Po velniø, juk rûstusis dëdulë galëtø bûti nors kam tikæs! O su cigaru dantyse jis atrodytø kaip paveikslëlis!.. Didesniø rûpesèiø, ðlovë magistrams, lyg ir neturëjau.

– Ar dar nepasiilgai stebuklø? – nekaltai pasiteiravo seras Dþufinas Chali, kai po mano sugráþimo buvo praëjusios kokios keturios dienos.

– Ne! – ryþtingai nukirtau. Ir iðkart smalsiai paklausiau: – O kas atsitiko?

– Stebuklai pasiilgo tavæs! – ðyptelëjo Dþufinas. – Að tik norëjau pasidomët, ar nepalaikytum man kompanijos? Ketinu aplankyti Mabà...

– Dar klausiat! – nuðvitau að. Ðá kartà seras Maba Kalochas pasitiko mus vestibiulyje.

– Pagalvojau, kad ðiandien galëtume pasëdëti kitame kambaryje, – tarë jis. – Juk nesate nusistatæ prieð ðiokià tokià ávairovæ? Šiek tiek paklaidþiojæ koridoriumi (atrodë, seras Maba pats ne itin tvirtai þino, kurios durys veda á „kità kambará“), pagaliau patogiai susëdome nedidelëje patalpoje, panašesnëje á miegamàjá negu svetainæ, nors guolio, tiesa, ten nepastebëjau.

– Machis tave lepina, Maksai! – praneðë svetingasis mûsø ðeimininkas, ið po nediduko stalelio traukdamas padëklà su kaþkokiais keistais indais. – Tomis prakeiktomis rûkomosiomis lazdelëmis jis aprûpino tave bemaþ visam likusiam gyvenimui. Turbût visai lioveisi mankðtintis...

– Anaiptol, – ðyptelëjau að. – Tai puikus bûdas taupyti maistui! Jokiø pirkiniø, tik kyðteliu kur nors rankà – ir yra! Ne jûs vienas mëgstate pinigus. Ar þinot, koks að ðykðtus?

– Tikëkimës... – atsiduso seras Maba. – Tai tiesa, Dþufinai?

421

– O kaipgi! Þinai, kà jis kartais iðsitraukia? Kaþkokias keistas maþas deðreles, sukiðtas á didþiulæ bandelæ. Klaikiai bjauru, o jis valgo!

– Visà gyvenimà mëgau deðrainius, – ginèytis ðia tema man jau buvo ágrisæ, – alkanos jaunystës padariniai ir panaðiai... Ir pats jûs geras! Tas Ketario delikatesas...

– Viskas aiðku, vaikinai! – prunkðtelëjo Maba. – Pakvaiðti gali, kokie jûs kartais panaðûs!.. Þinai, Maksai, Dþufinui atrodo, kad tu perkandai nedidelæ mûsø gudrybæ, todël... Þodþiu, tuoj galësi ant mudviejø ðiek tiek supykti...

– Në uþ kà! – ryþtingai tariau. – Bene neturëèiau kà veikti! Jau pripratau prie visokio plauko patyèiø, nesijaudinkit!

Seras Maba pakilo ir nuëjo prie lango.

– O mes ir nesijaudinam... Eikð!

Priëjau ir apmiriau. Langas þvelgë ne á sodà, o á gerai man paþástamà gatvæ.

Apdujæs ásispoksojau á geltonus grindinio akmenis, tada pakëliau akis. Linksmai ošë maþas fontanëlis ðvirkðdamas dangun ávairiaspalves èiurkšles.

– Aukðtoji gatvë? – kimiai paklausiau. – Èia Ketaris?

– Ðiaip ar taip, ne Vuko grafystës pasienis! – uþ mano nugaros linksmybe nesitvërë Dþufinas.

– Tik nepasakok apie ðità langiukà savo draugeliui, senajam Machiui. Gerai?

– pamerkë man seras Maba Kalochas. – Taèiau jis gali bûti ramus: pabaisa Dþufinas neketina rangytis per orlaidæ... – Ir seras Maba deðinës rankos smiliumi palengva stuktelëjo sau á nosá, kartà ir kità...

Du geri þmonës visada susitars, tikrø tikriausiai!

422

ÁÞANGA 3 DEBIUTAS ECHE 7 DÞUBA ÈEBOBARGAS IR KITI MIELI ÞMONËS 57 KAMERA Nr.5–CHOCH–AU 111 ATËJÛNAS 147 „KARALIUS BANDÞIS“ 199 APLINKYBIØ AUKA 247 KELIONË Á KETARÁ 313

Frajus, Maksas, Ach, Sigutë Atëjûnas: romanas / Frajus, Maksas, Ach, Sigutë. – Vilnius: Nieko rimto, 2005. „Atëjûnas“ – pirmoji knyga ið Makso Frajaus romanø ciklo „Echo labirintai“. Pagrindinis herojus – Maksas – atsiduria nepaprastame, susapnuotame pasaulyje ir patiria ten begalæ nuotykiø, randa tikø draugø kompanijà ir pradeda pats kurti stebuklingà savo gyvenimà.

Iðleido leidykla „Nieko rimto“ Interneto svetainë: www.niekorimto.lt Dizainerë Rûta Mickienë Spausdino AB spaustuvë „Spindulys“, Gedimino g. 10, 44318 Kaunas Uþsakymas Nr. 5.682

Tbaisius ai – labai ilgos, paslaptingos istorijos apie stebuklus ir linksmus nuotykius pradþia. Istorija apie þmogø, kuris nebuvo itin patenkintas tuo, kà rasdavo pabudæs.

Taèiau kartà jam pasitaikë proga iðvykti á savo sapnø miestà. Tramvajumi.

Tai buvo Echo – nuostabus miestas, kurio krantinës grástos mozaikiniais akmenëliais, o namai – pilni magijos.

Ten teko visko mokytis ið naujo – kalbëti, rengtis, burti, mylëti ir draugauti.

Nelengva þmogui, ypaè kai nuotykiai uþgriûva iðkart.

Bet seras Maksas jautësi tarsi bûtø tam gimæs...

Maksas Frajus

„Atėjūnas“ „Amžinybės glėbyje“ „Paprasti stebuklingi daiktai“ „Tamsioji pusė“

www.niekorimto.lt ISBN 9955-9543-7-X

9 78 9 9 5 5 9 5 4 3 7 8