Atokaus priemiesčio istorijos by Nieko rimto

UDK 821.111(94)-93 Ta94

Versta iš: Shaun Tan Tales from Outer Suburbia Allen & Unwin, Sydney, 2008

Knygos leidimą remia Kultūros rėmimo fondas

ISBN 978-609-441-152-6

© Tekstas ir iliustracijos, Shaun Tan, 2008 Pirmą kartą 2008 metais anglų kalba pavadinimu Tales from Outer Suburbia išleido Allen & Unwin Pty Ltd., Sidnėjus, Australija. Išleista susitarus su Allen & Unwin Pty Ltd., Sidnėjus, Australija. © Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Labuckienė, 2013 © Leidykla „Nieko rimto“, 2013 4

Australija

Iliustracijos autoriaus Iš anglų kalbos vertė Viktorija Labuckienė

Vilnius, 2013

ORO PAŠT PAR AVI O U N

Erikas

NĖRA KITOS TOKIOS ŠALIES

Vandens buivolas

sulaužyti žaislai

MŪSŲ

EKSPEDICIJA

UŽMARŠTIES MAŠINA

ramūs 76 budrūs, bet

. B EVA RDe

sVENTe

vežliu

. gelbejimo naktis

grįž tam oji ban ga

ŽMOGIUKAI 65 PAGALINIAI

37 BUDYNĖS

SENELIO

ISTORIJA

tolimas lietus 9

kai buvau vaikas, mūsų gatvės gale, tuščiame sklype, ten, kur niekas niekada nešienaudavo, gyveno didelis vandens buivolas. Dažniausiai jis miegodavo ir nekreipdavo dėmesio į einančius prošal, nebent sustodavai paklausti jo patarimo. Tada jis prikėblindavo, pakeldavo kairę kanopą ir tiesiog parodydavo į reikiamą pusę. Niekada nesakydavo, į ką rodo, kaip toli reikia eiti ar ką daryti ten nukakus. Tiesą sakant, jis niekada nieko nesakydavo, nes tokie jau tie vandens buivolai – jie nemėgsta šnekėti. Daugumą mūsų tai erzino. Kai žmogui toptelėdavo „pasitarti su buivolu“, jo bėda jau tikrai būdavo sunki, ją reikėdavo nedelsiant spręsti. Galop mes visai liovėmės pas jį lankęsi ir, manau, po kiek laiko jis iškeliavo: matydavome tik aukštą žolę. Išties apmaudu, nes pasukę ten, kur rodydavo jo smaili kanopa, kaskart nustebdavome, pajusdavome palengvėjimą ir apsidžiaugdavome tuo, ką ten rasdavome. Ir kaskart sakydavome tą patį: „Iš kurgi jis žinojo?“

prieš kelerius metus pagal užsienio mainų programą pas mus apsigyveno studentas. Buvo labai sunku taisyklingai ištarti jo vardą, bet jis nepyko. Pasiūlė jį vadinti tiesiog Eriku.

Perdažėme laisvą kambarį, nupirkome naujų kilimėlių ir baldų – pasirūpinome, kad jam būtų jauku. Taigi nenutuokiu, kodėl Erikas nusprendė didžiąją laiko dalį miegoti ir mokytis mūsų virtuvės sandėliuke.

„Turbūt tai susiję su kultūra, – tarė mama. – Kad tik jam būtų gerai.“ Maistą ir virtuvės rykus perdėjome į kitas spinteles, kad jam netrukdytume.

Vis dėlto kartais susimąstydavau, ar Erikui išties gerai; jis buvo toks mandagus, kad vargu ar būtų pasakęs, jei jį kas nors būtų slėgę. Kelis kartus pro sandėliuko durų plyšį pastebėjau jį tyliai ir įtemptai studijuojant, ir pamėginau įsivaizduoti, kaip jis jaučiasi mūsų šalyje.

Slapčia laukiau svečio iš užsienio – tiek daug norėjau jam parodyti. Bent kartą galėjau tapti vietos žinovu, įdomių faktų ir nuomonių šaltiniu. Laimė, Erikas buvo labai smalsus ir visada daug klausinėdavo.

Tik aš tikėjausi ne tokių klausimų.

Dažniausiai tegalėdavau atsakyti: „gerai nežinau“ arba „taip jau yra“. Nesijaučiau itin naudingas.

Suplanavau kas savaitę drauge vykti į ekskursijas, buvau pasiryžęs mūsų svečiui aprodyti gražiausias miesto ir apylinkių vietas. Manau, Erikui patiko tos išvykos, bet vėlgi negalėjau būti tikras.

Labiausiai Eriką, regis, domino maži ant žemės rasti daikteliai.

Galbūt mane tai būtų erzinę, bet vis prisimindavau, ką mama kalbėjo apie kultūrą. Taigi labai tam neprieštaravau.

Vis dėlto tai, kaip Erikas paliko mūsų namus, visus nenorom suglumino: vieną ankstų rytą, pamojavęs ir mandagiai atsisveikinęs, jis netikėtai iškeliavo.

Ne iškart suvokėme, kad jis nebegrįš.

Vėliau tąvakar bevalgant pasipylė spėlionės. Ar Erikas neatrodė liūdnas? Ar jam patiko viešnagė? Ar kada nors sulauksime iš jo žinių? Ore tvyrojo nemalonus jausmas, lyg kas būtų nebaigta, neišspręsta. Tas jausmas mus slėgė valandų valandas ar bent jau iki tol, kol vienas mūsų sandėliuke kai ką surado. Nueikite ir patys pasižiūrėkite – net ir po šitiek metų viskas tebėra taip pat, viskas veši tamsoje. Tai pirmiausia ir parodome niekada anksčiau pas mus nesilankiusiems svečiams. „Žiūrėkit, ką paliko studentas, gyvenęs pas mus pagal užsienio mainų programą“, – aiškiname jiems. „Turbūt tai susiję su kultūra“, – priduria mama.

žinau, manai, kad pirmas jį išvydai tu, bet neabejoju, jog pirmas jį pamačiau aš. Jis buvo štai ten, prie požeminės perėjos, apgraibom žingsniavo palei grafičiais išpieštą sieną, ir aš pasakiau: „Žiūrėk, ten kai kas, ko kasdien neišvysi.“ Žinoma, mes buvome matę pamišėlių, „kontūzytų gyvenimo“, kaip kartą pasakei. Bet šiam vyrukui turėjo nutikti kažkas labai keisto, jei jis nusprendė mirtinai tylią valstybinės šventės dieną pasivaikščioti vilkėdamas kosmonauto kostiumą. Mes pasislėpėme už pašto dėžutės, kad galėtume geriau įsižiūrėti. Prisiartinę dar arčiau sutrikome: kosmonauto kostiumas buvo apkibęs polipais ir kitais jūrų dalykėliais, nors ir plieskė vasaros saulė, nuo jo varvėjo vanduo. – Kvaily, tai ne kosmonauto kostiumas, – sušnabždėjai tu. – Tai ta senamadiška šiaurės perlų rinkėjų nardymo apranga. Žinai, senais laikais, kai žmonės nežinojo apie dekompresiją ir kad dėl jos kraujas virsta limonadu, narai susirgdavo kesonine liga. Išvydęs mano buką žvilgsnį tu pridūrei: – Nesvarbu. Kol vogčia sekėme savo pamišėlį įsitikinau, kad buvai teisus, – tai patvirtino šalmas ir iš paskos besivelkanti ilga oro žarna. Jis be tikslo paslankiojo po tuščią futbolo aikštę, palei degalinę ir pirmyn atgal keliukais, nusidriekusiais prie namų. Nukiūtino už uždarytos kulinarijos krautuvėlės kampo, kur čiupinėdamas sienas ir langus, lyg vaikščiotų per miegus, paliko didelius šlapius pirštinės atspaudus, o šie išdžiūvę virto vaiduokliškomis druskos dėmėmis.

Tu pasakei: – Duosiu dešimt žalių, jei nueisi ir pasisveikinsi. Atsakiau: – Nė už ką. – Tuomet eime abu. – Gerai. Prislinkome arčiau. Sklido keistas kvapas, manau, panašus į vandenyno, tik su sunkiai atpažįstamu saldžiu prieskoniu. Kostiumo raukšlėse buvo prisikaupę raudonų dulkių, tarsi jis būtų ne tik perplaukęs vandenyną, bet ir perėjęs dykumą. Kol kūrėme įžanginių pastabų strategiją, pilka apibraižyta veido plokštė pasisuko į mus ir kažką nesuprantamai sumurmėjo. Girgždėdamas ir vapėdamas naras žengė į priekį. Mes ėmėme trauktis atbuli. – Pamišėlio kliedesiai, – tariau. O tu atidžiai įsiklausei ir papurtei galvą: – Ne, manau, tai... japonų kalba. Naras vis kartojo tą patį sakinį, kurio pabaiga skambėjo lyg „tasu-kete, tasu-ke-te“. Laikė ištiesęs ranką ir rodė mums mažą medinį arkliuką, galbūt kadaise žvilgėjusį auksu, bet dabar sueižėjusį, išblukintą saulės ir suraišiotą virvute. – Gal reikėtų jį nuvesti pas ponią Bloga Žinia, – pasiūlei tu, turėdamas galvoje senąją ponią Katajamą, vienintelę, kiek žinojome, šalia gyvenusią japonę. – Nieku gyvu, – nesutikau, o pakelti mano antakiai turėjo priminti pernelyg šviežią kivirčą, vykusį pro galinę tvorą. Tiesą sakant, mes buvom iškoneveikti paskutiniais žodžiais, kurių dorai nė nesupratom, ir atsiėmėm dailiai perpjautą savo lėktuvo modeliuką. Pasidėjome jį į paklydėlių žaislų dėžę, kartu su kitais į senės kiemą kadais nukritusiais ir grįžusiais perrėžtais

žaislais. Ją matydavome tik tokiais atvejais, todėl ir buvo praminta ponia Bloga Žinia. Tavo pakelti antakiai leido suprasti, kad prisiminei tą patį ir kad tuo pat metu tau šovė puiki mintis nuvesti pamišėlį naro kostiumu į ponios Katajamos kiemą ir ten jį užrakinti. Mes ypatingu būdu sumušėme rankomis – sudarėme Nepaneigiamą sutartį. Tu ketinai paimti narą už didžiulės pirštinėtos rankos, bet staiga atšokai. Vėliau paaiškinai: „Ji buvo labai keista ir gliti.“ Vis dėlto vyrukas mus suprato ir nusekė iš paskos: kartu slimpino takeliais, ėjo gatvėmis ir skersgatviais trumpino kelią. Kaskart, kai sustodavome jo palūkėti, jis vis pratisiau ir garsiau šniokšdavo. Kėblino mums įkandin, lyg jam skaudėtų visus sąnarius, iš paskos tempėsi ta ilga žarna, o iš aptrinto jos galo, regis, be perstojo lašėjo vanduo. Man kūnas nuėjo pagaugais. Galiausiai priėjome baisųjį namą, apsuptą kerotomis vyšniomis. Įvedėme svečią pro pagrindinius vartus – kadaise išmokome juos atrakinti. Sudūlėję laipteliai girgždėjo nuo jo svorio. Tu pabarbenai į duris su tinkleliu nuo vabzdžių ir mudu pasprukom. Vos neprunkšdami užtrenkėme vartus ir nurūkome už telefono būdelės kitoje gatvės pusėje stebėti vykstančios dramos. Mes laukėme, laukėme. Vis laukėme. – Užkniso, – galop burbtelėjai, prisiminęs, kad ponia Bloga Žinia niekada neatidaro durų, nors visada būna namie. Dažnai pajuokaudavome, kad durys tik šiaip nupieštos ant sienos. Kartą mėginome belstis, bet ji tik užriko: „Kas ten?“ O paskui: „Dinkit!“ Tas pats dabar nutiko ir mūsų draugui narui. Tačiau jis nenuėjo; gal todėl, kad nesuprato, taigi mes dar vylėmės pasilinksminsią.

Staiga naras pakėlė rankas, nusiėmė sunkų šalmą ir numetė jį ant medinių lentų. Šalmas taip dunkstelėjo, kad privertė mus pašokti. Net iš nugaros matėme, kad naras – jaunas vyras dailiai sušukuotais juodais žvilgančiais plaukais. Dar labiau apstulbome, kai lauko durys atsivėrė ir pro jas kyštelėjo gležnas ponios Bloga Žinia siluetas. Naras pakartojo tuos pačius japoniškus žodžius ir padavė žaislinį arkliuką. Vyras užstojo vaizdą, tad tepamatėme, kaip ponia Bloga Žinia abiem rankomis užsidengė burną. Atrodė, ji tuoj nualps iš siaubo. Negalėjome patikėti, kad mums taip pasisekė. – Pala, – prisimerkęs tarei tu. – Manau, ji... verkia! Išties, ji stovėjo tarpdury ir nevaldomai kūkčiojo. Gal per toli nuėjome? Mes pasijutome kalti... Bet tada baltos, į degtukus panašios ponios rankos pakilo ir apsivijo šlapią, polipais apkibusią žmogystą, stovinčią ant slenksčio. Nematėme, kas nutiko vėliau, nes ėmėme tyrinėti vienas kito iš nuostabos pakeltus antakius. Galop durys su tinkleliu užsitrenkė ir teliko boluoti tamsus durų stačiakampis ir balutėje gulintis naro šalmas. Nors ilgai laukėme, bet daugiau nieko neįvyko. – Tikriausiai jie pažįstami, – tariau, kai grįždami namo pasukome už kampo. Taip ir nesužinojome, kas buvo anas naras ir kas jam nutiko. Tik vėlai vakarais girdėdavome seną džiazą, atsklindantį per galinę tvorą, užuosdavome keistus maisto kvapus ir išgirsdavome tylius gyvai besišnekučiuojančių žmonių balsus. Liovėmės niršę ant ponios Katajamos, nes dabar ji ateidavo prie mūsų durų, tyliai palinksėdavo, šyptelėdavo ir grąžindavo žaislus tokius, kokius pametėme, – sveikus.

septynioliktą namą

kaimynai minėdavo tik pritildytais balsais. Jiems buvo puikiai pažįstami dažni riksmai, durų trankymas ir dūžtančių daiktų garsas. Bet vieną tvankią vasaros naktį nutiko kai kas kita, kai kas daug įdomesnio: ant vejos priešais namą atsirado didelis jūrų gyvūnas. Įpusėjus rytui jau visi kaimynai buvo pastebėję šią paslaptingą, lėtai alsuojančią būtybę. Be abejo, jie susispietė aplink padarą, norėdami pamatyti jį iš arčiau. – Tai diugonis, – tarė mažas berniukas. – Diugoniai yra reti, nykstantys žolėdžiai žinduoliai, gyvenantys Indijos vandenyne. Jie priklauso sirenų būriui, diugoninių šeimai, diugonių genčiai, diugonių rūšiai. Tai nepaaiškino, kaip jis atsidūrė jų gatvėje, mažiausiai keturi kilometrai nuo artimiausio paplūdimio. Šiaip ar taip, kaimynams labiau rūpėjo kibirais, žarnomis ir šlapiomis paklodėmis padėti į krantą išmestam gyvūnui. Per televiziją jie buvo matę taip besielgiant banginių gelbėtojus. Kai galop pasirodė jauni sutuoktiniai iš septyniolikto namo ir apsiblaususiomis akimis pažvelgė į šį vaizdą, baisiai suglumo, įpyko ir puolė rėkti. „Tai tu sumanei taip PAJUOKAUTI?“ – kaltino jie vienas kitą ir tuo pat metu kaimynus. Netrukus, supratę padėties kvailumą, jie sumišo ir nutilo. Nieko kita negalėjo padaryti, tik prisidėti prie gelbėjimo darbų: įjungti vejos purkštuvus ir iškviesti reikiamą pagalbos tarnybą, jei tik tokia egzistuojanti

(šį reikalą jie ilgai aptarinėjo, nekantriai plėšdami telefoną vienas kitam iš rankų). Laukdami specialistų, kaimynai paeiliui tapšnojo ir ramino diugonį. Jie kalbėjo jo lėtai mirksinčiai akiai – visiems kilo įspūdis, kad ji sklidina gilaus liūdesio, – ir glaudė ausį prie šiltos, drėgnos jo odos, norėdami išgirsti kažką tylų ir tolimą, bet nenusakomą. Kai atvyko gelbėtojų sunkvežimis, visi bemaž nusivylė: sublyksėjo oranžinės šviesos, darbuotojai ryškiai geltonais kombinezonais visiems liepė atsitraukti. Jie atrodė įgudę: turėjo netgi specialų keltuvą ir vonią, kaip tik tinkamą patogiai paguldyti nemenkam jūrose plaukiojančiam žinduoliui. Per kelias minutes įkėlę diugonį į mašiną nuvažiavo, tarsi nuolat spręstų tokias problemas. Vakare kaimynai nekantriai junginėjo naujienų kanalus, norėdami Prisimeni gelmių narą, mūsų pastebėtą prie požeminės perėjos? išgirsti, ar nebus paminėtas diugonis. O nieko neišgirdę nusprendė, kad O iš svečios atvykusį studentą? įvykis nebuvo toksšalies jau įspūdingas, kaipriešuto jiems išdydžio pradžių pasirodė. O gal namuose atradai vidinį kuriame laikai atvirkšti? Pora iš septyniolikto namo kiemą, ir vėl riejosi – šįkartmetų dėl to, kaip reikės sutvarkyti veją priešaiskasdienio namą. Toje vietoje, paslaptis. kur gulėjoPasakoja diugonis,istorijas žolė kažkodėl Shaun Tan atskleidžia gyvenimo apie pačių pasidarytus gyvūnėlius, išbandymų kupinas vestuves, bevardę šventę ir daugelį pagelto ir nudžiūvo, tarsi gyvūnas čia būtų pratysojęs kelerius metus, o ne kitų. Iš viso penkiolika paprastai nepaprastų atokaus priemiesčio istorijų. Jas gali skaityti kelias valandas. Paskui ginčas pakrypo kita linkme ir į sieną trenkėsi kažkoks tiek vaikai, tiek suaugusieji. Tik nesistebėkit, jei nugara ims ir nubėgs šiurpuliukai... daiktas, galbūt lėkštė. Niekas nematė mažo berniuko, kuris, apsikabinęs jūrų zoologijos enciShaun Tan kūryba įvertinta: klopediją, išėjo iš namo, nutykino prie diugonio pavidalo dėmės ir atsigulė • Astridos Lindgren ant jos. Priglaudęs rankas prie šonų, žvelgė į premija; debesis ir žvaigždes, vildama• „Oskaru“ (už animacinį filmuką, sis, kad tėvai nepastebės, jog jo nėra kambaryje; žinojo, kad išlėktų piktai sukurtą pagal knygą „Pamestas daiktas“). šaukdami. Tačiau jie pasirodė be garso, neskubėdami. Keista, jis tepajuto švelnias rankas, kurios pakėlė jį ir nunešė atgal į lovą.