Aukštyn kojom 3

Donald Bisset

Iliustravo

Donald Bisset ANOTHER TIME STORIES Methuen, London, 1963, 1975

MTO“ 10 M RI E

ISBN 978-609-441-042-0

„NIE KO

T

MTO“ 10 M RI E

T

„NIE KO

UDK 821.111-93 Bi408

© Tekstas, Donald Bisset, 1963 © Iliustracijos, Sigutė Ach, 2012 © Vertimas į lietuvių kalbą, Lilija Vanagienė, 1972 © Vertimas į lietuvių kalbą, Violeta Palčinskaitė, 2012 © Leidykla „Nieko rimto“, 2012

Donald Bisset

Iliustravo Iš anglų kalbos vertė Lilija Vanagienė ir Violeta Palčinskaitė

Vilnius 2012

Pyp pyp!

Kartą buvo žąsinėlis, vardu Viljamas, bet jo mama žąsis visada jį šaukdavo Viliu.

– Eik, Vili, pasivaikščioti, – sakydavo ji, – ir, susitikęs kitas žąsis, pasakyk pyp.

Vilis labai mėgo pypsėti.

– Pyp pyp!

– Pyp pyp!

– Pyp pyp!

– Pyp pyp! – pypsėdavo jis krypuodamas.

Vieną dieną, išėjęs pasivaikščioti, Vilis susitiko katę.

Katė buvo daili, juoda, o abi priekinės letenėlės baltos.

Vilis nudžiugo.

– Pyp pyp! – tarė jis katei. – Pyp pyp!

– Miau! – atsakė katė.

Vilis nustebo. „Ką reiškia 7

„miau“? – pagalvojo jis. Mat manė, kad katės sako pyp pyp, kaip ir žąsiukai.

Jis nukrypavo toliau ir ėmė pešioti žolę. Diena buvo graži. Švietė saulė, visi paukščiai čiulbėjo.

– Pyp pyp! – pasakė Vilis.

– Au au! – sulojo šuo, bidzendamas keliu.

– Yhaha! – sužvingo pienininko arklys.

– Naa! – sušuko pienininkas.

Vargšas Vilis nieko nesuprato.

Tuo metu pro šalį ėjo žmogus.

– Sveikas, žąsinėli! – tarė jis.

– Pyp pyp! – atsakė Vilis.

8

Paskui pro šalį bėgo vaikai. Vienas berniukas prilėkė prie Vilio ir suriko: – Ziul!

Vilis nuliūdo. Jam suspaudė širdelę. „Žinau, kad esu žąsinėlis, – pagalvojo jis, – bet kodėl man sako ziul?

Netrukus jis pamatė auksinę žuvelę, plaukiojančią tvenkinyje, ir ėmė pypsėti kaip įmanydamas garsiau, bet žuvelė plaukiojo sau, ir tiek.

Vilis nukrypavo toliau ir sutiko karves.

– Mūū! – sakė karvės. – Mūū! Mūū!

Paskui sutiko vištas.

– Kar kar kar, – kalbėjo jos. – Kud kuda! Kud kuda!

O gaidys užgiedojo: – Kakariekūūū!

„Kaip būtų gera, jei kas nors man pasakytų pyp pyp!“ – galvojo Vilis. – Man taip liūdna vienam.“ – Zzzzzzzzzzz! – prazvimbė pro šalį bitė.

Balandžiai burkavo, antys kvaksėjo, o varnos medžių viršūnėse karkė. Bet niekas, visiškai niekas nesakė jam pyp pyp.

Vargšas Vilis pravirko, ašaros tekėjo jam per snapelį ir tiško prie dailių rausvų jo kojelių.

– Pyp pyp! – kūkčiojo Vilis.

Staiga tolumoje jis išgirdo: – Pyp pyp! Pyp pyp! Pyp pyp!

Koks nuostabus garsas!

Jis pakėlė galvą ir pamatė keliu važiuojantį nedidelį mėlyną automobilį.

– Pyp pyp! – pypsėjo automobilis. – Pyp pyp!

– PYP PYP! – atsakė Vilis. – PYP PYP! – PYP PYP! – atsiliepė automobilis, važiuodamas pro šalį.

Vilis žiūrėjo jam įkandin.

10

Oi, kaip tam žąsinėliui buvo smagu!

– Pyp pyp! – supypsėjo automobilis ir dingo už posūkio.

– Pyp pyp! – šūktelėjo jam įkandin Vilis.

V jas ir karv s Kartą lankoje po plačiašakiu medžiu ganėsi karvės.

Jos ėdė žolę ir dobilus. Lankoje pūtė švelnus pietys, karvėms buvo šilta ir gera.

– Koks mielas vėjas, ­– kalbėjo karvės, ėsdamos žolę. – Duokim jam dovanų. Tik kažin ko jis norėtų?

– Aš žinau! – pasakė žala karvutė. – Nupirkim jam kailinius, kad nesušaltų, kai ims pūsti tas bjaurus šaltas šiaurys.

– Oi, ne! – nesutiko kitos karvės. – Kam jam kailiniai?

– Žinot, ką mes padarysim? – prabilo juodmargė karvė. – Paprašysim gaidelio vėjarodžio, kuris stovi ant mūsų bažnyčios bokšto, kad, išgirdęs šiaurį atlekiant, pasisuktų į priešingą pusę. Tada šiaurys apsigręš, išlėks atgal į Šiaurės ašigalį ir nešaldys mūsų mielojo piečio.

– Kokia puiki mintis, – pritarė kitos karvės.

Jos pasakė gaideliui vėjarodžiui: 12

– Mielasis Kakariekū, kai išgirsi šiaurį atlekiant, pasisuk į pietus, užuot sukęsis į šiaurę, kad tas baisus šiaurys grįžtų, iš kur atlėkęs.

– Gerai, pasisuksiu, bet tik vieną kartą, – sutiko gaidelis.

Tą vakarą, kai karvės gulėjo lankoje, pietys liovėsi pūtęs, ir per lanką iš šiaurės padvelkė šalčiu.

Artinosi šiaurys visų šaldyti. Atkeliavo jis iš Šiaurės ašigalio per ledkalnius, per užšalusią jūrą ir buvo labai šaltas.

– Ūūū! – kaukė šiaurys. – Sušaldysiu visus!

Bet gaidelis vėjarodis nežiopsojo. Jis palūkėjo, kol šiaurys, rodydamas savo jėgą, papurtė padrebino kelis medelius, o paskui pamažėle ėmė suktis. Nelengva buvo, nes šiaurys iš tiesų smarkiai pūtė, bet, neilgai trukęs, gaidelis visai nusigręžė nuo šiaurės.

Tada šiaurys pastebėjo, kad gaidelis rodo pietus.

– Po šimts pypkių! – sušuko jis. – Juk aš šiaurės, o ne pietų vėjas. Matyt, būsiu paklydęs.

Jis apsisuko, ėmė pūsti į kitą pusę ir akies mirksniu atsidūrė Šiaurės ašigalyje.

– Keista! – pasakė jis. – Šiandien niekaip nebesusigaudau, kur pučiu – priekin ar atgal. Verčiau eisiu ir numigsiu valandėlę. Šiaurys atsigulė į lovą ir užmigo.

O lauke karvės ėdė žolę ir dobilus. Netrukus vėl atlėkė pietys ir ėmė švelniai pūsti pievose ir karvių lankoje.

15

Bum bum! Bum bum!

Bumbt!

Kitą kartą buvo toks Bumbtis, kuris apsigyveno kelyje. Jis labai džiaugėsi, nes kai tik važiuodavo autobusas, pasigirsdavo bumbt, ir visi žmonės viduje sušukdavo: – Tai bent smarkus bumbtelėjimas!

O konduktorius pritardavo: – Tai iš tiesų didelis bumbt!

– Man patinka daryti bumbt! – pasakė Bumbtis.

Kaip tik tuomet dviračiu važiavo mažas berniukas.

– Štai mes ir vėl padirbėsim! – tarė Bumbtis. Tačiau berniukas padarė lankstą ir nepagavo jokio bumbt.

Bumbtis labai nuliūdo.

– Nenusimink, – tarė jam kelias. – Atvažiuoja kitas autobusas.

Autobusas važiuodamas taip smarkiai bumbtelėjo, kad vairuotojas sušuko: „Tai bent smarkus bumpt!“ O konduktorius tarė: „Tai iš tiesų didelis bumbt!“ Ir visi žmonės pakartojo: „Koks smarkus bumbt!“ Bumbtis ir vėl pasijuto laimingas.

17

Vieną pavasario rytą atėjo kelių remontininkai ir iškėlė raudonas vėliavėles – sustabdė eismą. Tada jie pasiėmė kastuvus ir kirtiklius, suremontavo kelią ir užliejo jį derva.

– Dabar, – tarė meistras, – daugiau nebebus jokių bumbt.

Vyrai susirinko savo kastuvus, kirtiklius, raudonas vėliavėles ir nuėjo.

Atvažiavo autobusas, bet jokio bumbtelėjimo nepasigirdo; važiavo ir daugiau autobusų, tačiau ir anie nieko bloga nepajuto.

– Įdomu, kur visa tai pradingo? – paklausė vienas kelio galas kito. – Juk tie bumbtelėjimai buvo tokie smagūs.

Tada pasirodė maža mergaitė su paspirtuku. Ji riedėjo ir dairėsi, kur varnos lekia, todėl pargriuvo ir pasigavo didelį bumbt.

– Na, štai! – tarė kelias. – Maža mergaitė pasigavo jį.

– Tikiuosi, ji nelabai smarkiai susižeidė, – svarstė Bumbtis.

Bet ji truputį susižeidė!

Mergaitės mama patepė vaistais, kad skausmas greičiau prapultų.

O Bumbtis prapulti nenorėjo, bet privalėjo, todėl nuliūdo. Jis įsitaisė žaislų spintoje šalia seno teniso kamuoliuko.

– Atrodo, niekam nepatinka tie mano bumbt, – tarė jis. – Verčiau jau būti naudingam. Gal aš galėčiau neblogai smūgiuoti kamuolį?

– Žinoma. Pasilik su manim ir smūgiuok kamuolį, – tarė kamuoliukas.

– Gerai, aš pabandysiu, – pasakė Bumbtis.

Jis labai stengėsi: tą popietę, kai maža mergaitė išėjo pažaisti su savo kamuoliu, šis pakilo taip aukštai, kaip niekada lig tol nebuvo pakilęs.

Jis pakilo mergaitei virš galvos. Jis pakilo mamai virš galvos. Netgi virš stulpo su žibintu. Mergaitė džiaugėsi, Bumbtis – taip pat.

– Man patinka smūgiuoti kamuolį, – pasakė jis.

20

Pam ir tas gim tadien is

Kartą Vipsneido zoologijos sode gyveno didelis dramblys su drambliene ir mažu drambliuku, vardu Jalmaras.

Tėtis dramblys buvo labai didelis.

Mama dramblienė – gana didelė. Ir net Jalmaras nebuvo LABAI mažas. Mažų dramblių nebūna!

Vieną dieną dramblienė ir drambliukas pamatė tėtį dramblį stovint ant galvos.

– Ką tu darai? – paklausė dramblienė.

– Noriu kažką prisiminti, – atsakė dramblys.

– O ką tu nori prisiminti?

– Jeigu žinočiau, mano miela, – atsakė dramblys, – man nereikėtų stovėti ant galvos.

Taip pasakęs, atsistojo ir nuėjo sau.

– Bėk, Jalmarai, – pasakė dramblienė, – ir pasižiūrėk, gal rasi, ką tėtis pamiršo.

Jalmaras nubidzeno keliu. Jis užlipo ant kalvelės šalia bambukų giraitės ir ėmė žiūrėti į debesis, gainiojančius vienas kitą po dangų.

Netrukus Jalmaras išgirdo kažką verkiant. Matyti nieko nematė, tačiau atrodė, lyg verktų kažkur netoliese. Jalmaras tarė: – Neverk. Aš tau padėsiu.

Verksmas nutilo.

23

– Kas tu? – paklausė Jalmaras. – Aš tavęs nematau.

– Aš pamirštas gimtadienis, – ištarė balsas, – ir nežinau, kieno esu.

– Vaje vaje! – pasakė Jalmaras. – Kaip liūdna. Ar tu gimtadienio tortą turi?

– Be abejonės! Gimtadienis visada turi tortą, – atsakė pamirštas gimtadienis. – Mano tortas su šešiom žvakutėm. Kažkam šiandien sukako šešeri metai. „Kaip smagu, kai sukanka šešeri! – pagalvojo Jalmaras. – Labai smagus amžius. Beveik taip pat smagu, kaip sulaukus septynerių. Ir kai tau sukanka penkeri – smagu, ir kai ketveri. Bet aštuoneri… Ką gi, kai sukanka aštuoneri, esi beveik suaugęs. Vis dėlto, aš manau, geriausia, kai esi šešerių. Man labai gaila, bet niekuo negaliu padėti. Nežinau, kas pamiršo savo gimtadienį.“

Jalmaras nubėgo namo.

Kai jis parėjo, tėtis nebestovėjo ant galvos, o šlamštė šieną.

– Prisiminiau, – tarė dramblys. – Žinojau, kad gal buvo vakar arba bus rytoj, o gal šiandien. Ogi, matai, šiandien besąs.

– Kas šiandien? – paklausė Jalmaras.

– Tavo gimtadienis, – paaiškino įėjusi mama.

Jalmaras ne juokais susijaudino. Kiek įkabindamas nudundėjo ant kalvelės prie bambukų giraitės.

– Klausyk, – sušuko jis. – Tu – mano gimtadienis!

Man šiandien sukanka šešeri metai.

25

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14

Pyp pyp!

Vėjas ir karvės Bum bum! Bum bum! Bumbt!* Pamirštas gimtadienis Drakonas ir burtininkas Pyrago trupiniai Taškas ir taškelis Deizės kelionė Žemyn!

Triskart valio* Imbieriniai sausainiai Berniukas, kuris urzgė ant tigrų Pienininko arklys Amūras ir lakštingala

5 10 14 20 25 30 36 40 46 52 57 62 66 74

* Žvaigždute pažymėti kūriniai lietuvių kalba skelbiami pirmą kartą. Juos iš anglų kalbos išvertė Violeta Palčinskaitė.

Bi408

Bisset, Donald Aukštyn kojom 3 / Bisset, Donald; iš anglų kalbos vertė Lilija Vanagienė, Violeta Palčinskaitė; iliustravo Sigutė Ach. – Vilnius: Nieko rimto, 2012. – 80 p.: iliustr.

Britų rašytojas Donaldas Bisetas (1910–1995) sukūrė per kelis šimtus trumpučių, linksmų ir itin keistų istorijų. Jomis žavisi maži ir dideli skaitytojai visame pasaulyje. Trečioji „Aukštyn kojom“ dalis – keturiolika neprilygstamu nonsenso stiliumi parašytų literatūrinių pasakų, iš kurių dvi į lietuvių kalbą išverstos pirmą kartą.

Redaktorė Irena Plaušinaitytė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ www.niekorimto.lt Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė“ Vakarinis aplinkkelis 24 48184 Kaunas

Do s o t Ki

n a l d o Bi s e to p a s a ko s

Australija yra kitoje Žemės rutulio pusėje. Ji, regis, pasiekiama tik lėktuvu. Na, dar galima plaukti laivu ar bandyti raustis po žeme... Bet visai kas kita, jei esi dramblys! Į Australiją gali patekti net trimis būdais.

Iššok aukštai aukštai ir nenusileisk dvylika valandų. Per tą laiką Žemė pasisuks, ir Australija atsiras po tavimi. Nepajėgi iššokti labai aukštai? Tada įremk straublį į žemę ir smarkiai papūsk – šausi aukštyn kaip raketa. Tingi smarkiai pūsti? Yra dar vienas būdas – labai saldus...

Išgerk visą vonią šnypščiančio limonado. Tau viduriuose ims šnypšti kaip tikroje raketoje. Švyst – ir tu jau Australijoje! Bet taip keliauti gali tik... drambliai ir tik Donaldo Biseto pasakose aukštyn kojom.

www.niekorimto.lt