1 – Èia avinëlis Jakobas pakyla su Grigu á dangø 2 – Þemuogiø pieva, kur avinëlis sutinka Daratà ir Motiejø 3 – Upelis, kur pasirodo Jupis-Ramzis 4 – Nakvynë pamiðkëje prie upelio 5 – Susitikimas su Strazdu 6 – Dobilø lauko pradþia 7 – Avietynas, kuriame lieka kamanë Darata 8 – Susitikimas su Vilku 9 – Kalvelë, kurioje kyla gaisras 10 – Àþuolas, ant kurio tupëjo sena varna 11 – Akmuo, kur uþklupo naktis 12 – Petro sodyba 13 – Krûmai, kur per naktá slëpësi Jupis 14 – Bebro uþtvanka ir Jupio nërimo vieta 15 – Èia Jakobas baksteli Petrui ir suþino turintis ragelius 16 – Èia Jupis susipaþásta su daugiau nei 1000-èiu bièiø 17 – Pamiðkës pieva, kur Jupis vël randa draugus, ir kur visi atsisveikina su Motiejumi 18 – Ðieno kupeta, kur Grigas gelbsti visas bites nuo lietaus 19 – Vieta, kur keliautojai vël sutinka Daratà 20 – Èia Jakobas, Grigas ir Jupis atsisveikina ir gráþta namo
UDK 888.2-93 Ja-768
Knygos leidimà parëmë Lietuvos Respublikos kultûros ir sporto rëmimo fondas
ISBN 978-9955-683-39-1
© Tekstas, Ona Jautakë, 2007 © Iliustracijos, Sigutë Ach, 2007 © Leidykla „Nieko Rimto“, 2007
Vilnius
Ona Jautakë (g. 1957), poetë ir prozininkë, gimë Tauragës rajone, Batakiø kaime. Baigë Vilniaus universiteto þurnalistikos specialybæ, nuo 1975 metø dirba Kelmës rajono laikraðtyje, dabartiniame „Bièiulyje“. Paskutinius penkerius metus yra ðio leidinio redaktorë. Autorë dar pradinëje mokykloje pradëjo raðyti eilëraðèius. Juos spausdino „Moksleivio“, „Tarybinës moters“, „Ðluotos“ þurnalai, Kelmës ir Tauragës rajonø laikraðèiai. 1974 metais, bûdama deðimtokë, tapo respublikinio jaunøjø literatø konkurso prozininke, 1975 metais – jo laureate. Ona Jautakë yra 10 knygø autorë, vaikams iki ðiol yra iðleidusi penkias prozos knygeles: pasakø knygas „Vilko lagaminas“ (2003), „Katino Felicijono pasakos“ (2004), „Mënulio pasakos“ (2005), „Roþiniai debesëliai“ (2006), noveliø apysakà „Kamanës sekmadienis“ (2004) ir eilëraðèiø knygelæ „Bièiø skëèiai“ (2006). Ðákart leidykla „Nieko rimto“ pristato naujausià autorës knygelæ vaikams „Avinëlis Jakobas“.
Avinëlis Jakobas ir debesëlis Þemuoginiai batai Avinëlio gelbëjimas Aristokratas Jupis-Ramzis Ilga ilga birþelio naktis Rytas, protingesnis uþ vakarà Didelës kliûtys Kur eglynai, ten vilkai... Ugnis, kurioje sudegë Jakobo sparnai „Sena varna, sena varna!..“ Pienuota Jupio sàþinë Ahoj, ponas bebre! Avinëlis Jakobas moka badytis ...ir dar koks tûkstantis bièiø Motiejus randa namus Kaip Grigas virto lietaus debesimi Darata, kuri laukë
7 10 14 16 20 24 28 32 36 40 46 50 54 56 60 64 68
Avinëliui Jakobui viskas nusibodo. Kas – viskas? Na, tiesiog – viskas. Kramsnoti salotas. Gerti arbatà. Rikiuoti mintis galvoje. Klausyti mamos ir tëèio. Jis nutarë uþkopti á aukðtà kalnà ir pakeisti savo gyvenimà. Kai uþdusæs uþstrakaliavo ant Ðatrijos kepurës, avinëlis Jakobas nustebo: – Kaip toli matyti! Visa þemë – lyg ant delno! Ir avinëlis Jakobas iðsitiesë þolëje, kad ramiai apmàstytø, kà iðvydo. Dangumi plaukë debesëlis. Jakobas atidþiai á já ásiþiûrëjo. – Panaðus á mane lyg tikras broliukas, – tarë sau. – Tik juodos dëmelës ant nosies nëra. Bet, kai pamàstai, tai ne toks jau didelis trûkumas! Ir avinëlis Jakobas pasisveikino su debesëliu. O debesëlis jam mandagiai atsakë: – Labas! Kas toliau? Juodu pasikalbëjo apie orà. Apie gyvenimà. Avinëlis parodë debesëliui þaliame klonyje vos áþiûrimus savo namus. Debesëliui jie patiko. 7
– O að neturiu namø, – liûdnai tarë jis. – Galëtume gyventi drauge, – pasiûlë Jakobas. – Juk mudu tokie panaðûs! Jei nori, nupieðiu tau juodà dëmelæ ant nosies, ir tada mûsø niekas nebeatskirs... Oi, o að net nepaklausiau tavo vardo! – Að – Grigas, – tarë debesëlis. – O kuo tu vardu? – Að – Jakobas, – avinëlis padavë debesëliui priekinæ kanopëlæ. Debesëlio delnas buvo toks ðvelnus, kad Jakobas jo niekaip neprisivertë paleisti! Pûtë lengvas vasaros vëjas, ir avinëlis Jakobas pamaþu ëmë kilti aukðtyn kartu su debesëliu Grigu. – Në nemaniau, kad moku skraidyti! – suðuko Jakobas. Jis buvo kiek per geros nuomonës apie save, bet Grigas nutarë patylëti. Tik tvirèiau suspaudë Jakobo kanopëlæ. Taip jie abu ir nusklendë dangumi. Tik, Jakobo nelaimei, visai ne jo namø link.
8
Jie skrido ir skrido pavëjui. Avinëliui Jakobui jau pavargo kanopëlë. O debesëlis Grigas apskritai nusiplûkë: juk jam teko neðti avinëlá! – Gal leidþiamës? – sustenëjo avinëlis. Grigas nieko nebesakë. Tik ëmë maskatuoti kojomis, bandydamas nutûpti ant þolës. – Oi, kaip kutena! – ëmë kikenti, vos pasiekæs þemæ. Mat debesëlis dar nebuvo vaikðèiojæs þole, todël jo kojø padukai buvo labai labai jautrûs. Bièiuliai apsidairë. Jie nusileido pamiðkëje. Avinëlis Jakobas niekur neiðvydo savo namø. Kiek akys uþmato, saulëkaitoje raudonavo þemuogës. Jos buvo ásirpusios, kvepianèios, gundanèios. Jakobo burna pritvinko seiliø. Ir jis, viskà pamirðæs, ëmë braukti uogas á saujà ir kimðti burnon. Nustebæs Grigas þiûrëjo á já, nesuprasdamas, kas vyksta. – Paragauk: labai gardu! – ðûktelëjo Jakobas. Grigas nusiskynë uogà. Mmm, gardu... Ir ëmë vaiðintis taip pat godþiai, kaip ir avinëlis. Staiga uþ Jakobo þando kaþkas suzvimbë. 10
I ð nuostabos jis prasiþiojo. Ir tada jam ið maþos burnytës iðskrido tokia didþiulë pûkuota kamanë! – Koks þioplys taip neþiûrëdamas viskà ðlamðèia! – pasipiktino ji. – Vos manæs neprarijai. – Atsipraðau, – susigëdæs burbtelëjo avinëlis Jakobas. Jis paðiurpo, pamàstæs apie pilve zvimbianèià ir zvimbianèià kamanæ: „Nuo jos bimbimo turbût bûèiau iðëjæs ið proto.“ Ir supaþindino kamanæ su savo draugu – debesëliu Grigu. – Kamanë Darata, – oriai tarë pievelës gyventoja. – Að irgi mëgstu þemuoges. Jos tokios saldþios. Puota tæsësi. Baisu pagalvoti, kiek uogø telpa trijuose pilvukuose! – Oi! – staiga suspigo debesëlis Grigas. – Man ant sprando kaþkas tupi. Kaþkas didelis didelis! Ant jo sprando tupëjo þiogas. Þalias þiogas, netyèia uþðokæs ant debesëlio ir dël to labai patenkintas. Nes þiogai tik todël ir ðokinëja, kad svajoja patupëti ant debesies! – Nagi, kepurnëkis þemyn, – grieþtai tarë þiogui avinëlis Jakobas.
11
– Në nemanau, – atðovë þiogas Motiejus (nes tai buvo tikrai jis). – Debesëlio vilnos tokios ðvelnios! Að èia gyvensiu. – Ar tu nesikandþioji? – paklausë aprimæs Grigas. Þiogas papurtë þalià galvà. – Tada tupëk. Tik pakelk ûsus, nes jie kutena man nugarà. Taèiau þiogas kiek pamàstë ir stryktelëjo þemyn. Já irgi sugundë þemuogiø kvapas. Sotus ketvertukas iðsitiesë prieð saulutæ. Staiga Jakobas ëmë kvatotis: – Oi, Grigai, tu visas rausvas. O kojos – su þemuoginiais batais! Dar nemaèiau tokio þemuogëto debesies. – O tu á save pasiþiûrëk, – atðovë debesëlis Grigas. Þemuoginiais batais avëjo ne tik Jakobas ir Grigas, bet ir þiogas Motiejus, ir kamanë Darata. Tai bent dalykëliai!
Naujieji bièiuliai në nepajuto, kaip uþsnûdo. O pakirdæ vël linksmi ir kupini jëgø nudroþë keliuku pro berþynà. Ir netrukus iðvydo saulëje tviskanèià ir raibuliuojanèià juostà. Upelis! „Kaþin, ar tik ne tas pats, kuris teka ir pro mûsø namus? – pamanë Jakobas, ir jo ðirdutæ suspaudë ilgesys. – Juk tø upeliø nesuprasi! Visi kaþkur skuba, bëga, visi panaðûs.“ Bet liûdnoms mintims ðià saulëtà, dþiugià vasaros dienà nebuvo vietos. Ir Jakobas praneðë draugams: – Jûs kaip norite, o að iðsimaudysiu. Reikia juk nusimazgoti tuos þemuoginius batus ir þemuoginius ûsus! Þemuogëtas debesëlis papurtë galvà: – Negaliu bristi á vandená. Mano vilnos prisigers drëgmës, ir að pavirsiu á didelá, tamsø lietaus debesá. Darata paaiðkino nusiprausianti vakaro rasa, o Motiejus labai bijojo þuvø: – Jos tik ir laukia, kada koks uþsiþiopsojæs þiogas ákris á vandená. Uþtat avinëlis Jakobas pliuðkenosi kaip reikiant! Nuo upës sklido tokie garsai, lyg ten bûtø maudæsis ne vienas, o koks ðimtas avinø. 14
Per patá smagumà neþinia kas didelis ir juodas iððoko ið krûmø, pliumptelëjo á vandená ir, èiupæs uþ sprando, ëmë plukdyti Jakobà á krantà. Tokios nelaimës niekas nesitikëjo, tad ant þolyno iðkylaujanti trijulë neteko þado. Bet tik vienà akimirkà. Paaiðkëjo, kad naujieji avinëlio Jakobo bièiuliai – tikri kovotojai! Motiejus stipriai suspaudë gauruoto uþpuoliko nosá – vienintelæ neplaukuotà jo kûno dalá. Taip stipriai, kad þvëris, ið visø jëgø purtydamas galvà, nepajëgë nusipurtyti – þiogas buvo ásisegæs lyg koks skalbiniø segtukas. Darata ëmë sukti aplink siaubûno galvà tarsi maþas lëktuvëlis, grasindama mirtinai sugelti. O Grigas, lengvas lyg pûkas, stengësi uþdengti juodas akiø sagutes, kad prieðas nematytø kelio. Taip visi ir pasiekë krantà: Jakobas – uþpuoliko nasruose, o kiti – narsiai kaudamiesi uþ avinëlio gyvybæ.
Ja-768
Jautakë, Ona Avinelis Jakobas / Jautakë, Ona; iliustravo Sigutë Ach. – Vilnius: Nieko rimto, 2007. – 72 p.: iliustr. Pasakojimas apie avinëlá Jakobà, kuris iðeina ið namø paþaisti ir paklysta. Surasti namus maþajam keliautojui padeda draugai – debesëlis Grigas, þiogas Motiejus, kamanë Darata ir niûfaundlendas Jupis-Ramzis. Po daugybës linksmø ir baisiø nuotykiø avinëlis pagaliau gráþta pas tëvelius.
Redaktorë Neringa Mikalauskienë Dizaineris Simonas Gutauskas Iðleido leidykla „Nieko rimto“ www.niekorimto.lt
Spausdino UAB spaustuvë „ARX Baltica“, Veiveriø g. 142 b, LT-46353 Kaunas www.arxbaltica.lt
1 – Èia avinëlis Jakobas pakyla su Grigu á dangø 2 – Þemuogiø pieva, kur avinëlis sutinka Daratà ir Motiejø 3 – Upelis, kur pasirodo Jupis-Ramzis 4 – Nakvynë pamiðkëje prie upelio 5 – Susitikimas su Strazdu 6 – Dobilø lauko pradþia 7 – Avietynas, kuriame lieka kamanë Darata 8 – Susitikimas su Vilku 9 – Kalvelë, kurioje kyla gaisras 10 – Àþuolas, ant kurio tupëjo sena varna 11 – Akmuo, kur uþklupo naktis 12 – Petro sodyba 13 – Krûmai, kur per naktá slëpësi Jupis 14 – Bebro uþtvanka ir Jupio nërimo vieta 15 – Èia Jakobas baksteli Petrui ir suþino turintis ragelius 16 – Èia Jupis susipaþásta su daugiau nei 1000-èiu bièiø 17 – Pamiðkës pieva, kur Jupis vël randa draugus, ir kur visi atsisveikina su Motiejumi 18 – Ðieno kupeta, kur Grigas gelbsti visas bites nuo lietaus 19 – Vieta, kur keliautojai vël sutinka Daratà 20 – Èia Jakobas, Grigas ir Jupis atsisveikina ir gráþta namo