Baubų kelias

Versta iš: Tuutikki Tolonen MÖRKÖREITTI Tammi Publishers, Helsinki, 2016

Knygos leidybą remia FILI – Finnish Literature Exchange

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-441-795-5

© Tekstas, Tuutikki Tolonen, 2016 © Iliustracijos, Pasi Pitkänen, 2016 Pirmą kartą 2016 metais suomių kalba pavadinimu Mörköreitti išleido Tammi Publishers, Helsinkis, Suomija.

Lietuvių kalba išleista susitarus su Tuutikki Tolonen, Pasi Pitkänen ir Elina Ahlback Literary Agency, Helsinkis, Suomija.

Visos teisės saugomos. © Vertimas į lietuvių kalbą, Viltarė Urbaitė, 2021 © Leidykla „Nieko rimto“, 2022

Iliustravo

Pasi Pitkänen

Iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė

Vilnius 2022

Turinys 1 Lemtingi pusryčiai

7

2 Prie skruzdėlyno

14

3 Kas slepiasi už baubų?

24

4 Niko tyrimai, pirma dalis 5 Kažkas ateina

33

37

6 Ar chalatas veikia?

7 Ryšys su žeme

45 53

8 Niko tyrimai, antra dalis

61

9 Netikėtos maudynės

67

10 Chalato nuorodos

80

11 Nikas tyrinėja, o Hilda kasinėja 12 Pavojingas pasirinkimas

87 96

13 Hilda juda į priekį

110

14 Antras bandymas

117

15 Šviesa sienoje

125

16 Ištrūkti iš trečiosios salės

132

17 Nuotraukos ir kiti siuntiniai 18 Baubų kelias

144

153

19 Baubų salos gyventojai

162

20 Reikšmingi sprendimai

183

21 Pasiruošimas persikelti

195

22 Bėdos už krūmo

200

23 Didžioji dvasia iš viršžemės

209

24 Hilda šnekučiuojasi su netikėtu asmeniu 25 Pabėgimas 26 Po savaitės

239 256

228

1 Lemtingi pusryčiai

Ką reikia daryti, jei nori surasti baubą po žeme?

Mija visai nebuvo tikra. Ji markstėsi, bandydama įžvelgti kuo toliau tame tamsiame tunelyje samanotomis sienomis.

Gra neliko nė ženklo. Nei apvalios purios galvos, nei geltonų laukinių teniso kamuoliuko akių, nei dumblino gaurų kuokštelio. Baubas tiesiog ėmė ir nubėgo savais keliais.

Kodėl jis nepalaukė Mijos? Nejau nepastebėjo, kad mergaitė prasmuko po žeme paskui jį? Atrodė labai keista.

Mija patapšnojo savo mėlynojo chalato, kurį vilkėjo, kišenę ir sukuždėjo: – Ei. Ar tu pabudęs? Atsakyk. Tark ką nors.

Chalatas tylėjo. Jis nepratarė nė žodžio nuo to laiko, kai jiedu su Mija įžengė į požemį. Mergaitė buvo įsitikinusi, jog jis tik išsidirbinėja.

Bet kurgi taip užtruko Vartų sargas? Mijai norėjosi pasibelsti į jo duris ir paraginti, bet durys dingo iškart, vos tik Vartų sargas jas uždarė. Durų tiesiog nebebuvo. Samanos suaugo ir durys tarytum ištirpo sienoje. Labai keista.

11

Vis dėlto vos prieš akimirką Mija sėdėjo už durų jaukiame mažame Vartų sargo urve ant grindų ir siurbčiojo aitrų šaknų sultinį. Vartų sargas krypavo po savo nediduką būstą ir niūniavo. Jis rankiojo daiktus į nedidelius kelionmaišius, mat buvo pažadėjęs palydėti Miją pas baubus. Mergaitė nežinojo, kas iš tiesų yra tas Vartų sargas. Tikrai ne žmogus, bet ir ne baubas. Jis atrodė panašus į draugišką milžinišką vikšrą, apsigobusį savo plaukais tarsi ilgu apsiaustu. Tiktai pliki, rusvai žalsvi kojų pirštai jam einant kyščiojo iš po plaukų sijono.

– Netrukus būsiu pasiruošęs, tuoj iškeliausim, – kartojo sau Vartų sargas.

Jis užgesino židinyje ugnį ir užpūtė žvakes. Tada tikriausiai netyčia užpūtė ir paskutinę žvakę, nes staiga oloje pasidarė tamsu kaip maiše.

– O kad tave šaknys, – suglumęs išlemeno Vartų sargas. – Aš išleisiu tave į koridorių, ten bus kiek šviesiau. Juk viršžemės gyventojai negali matyti be šviesos, ar ne?

Mija girdėjo minkštus Vartų sargo žingsnius, kai jis pritapnojo prie jos ir paėmė už peties.

– Eime, sausainiuk, parodysiu tau kelią, – draugiškai tarė jis, ir Mijai neliko nieko kita kaip palikti dubenėlį su šaknų sultiniu ant grindų ir aklinoje tamsoje sekti paskui Vartų sargą iki olos durų. Vartų sargas atidarė duris ir švelniai stumtelėjo Miją į koridorių.

– Čia yra šviesos. Palauk manęs čia, būtent čia, kad nepasiklystum! Po akimirkos ateisiu. Ir nesiliesk prie sienos švieselių, jos kanda.

12

Mija išsigandusi žvilgtelėjo į švieseles, ropojančias samanotomis sienomis. Jos tai pritemdavo, tai paryškėdavo, atrodė, lyg būtų kvėpavusios. Vartų sargas įspėjamai linktelėjo.

– Laikykis nuo jų toliau, žvirbleli. Jų dantys tikrai baisūs, kaip ugnis. Ir į ką tie ugniniai dantys pataiko, tas ima švytėti. Taigi, lauk čia, aš tuoj grįšiu.

Tuomet olos durys užsitrenkė Mijai prieš nosį ir dingo, o Mija liko stovėti čia. Viena koridoriaus prietemoje, su kandančiomis švieselėmis, klajojančiomis ant samanotų sienų. Tikriau, dviese su chalatu, kuris nebekalbėjo.

– Chalate, aūū, – kuštelėjo Mija.

Ji įkišo ranką į chalato kišenę ir kalbėjo toliau: – Turiu tau labai svarbų klausimą, ar girdi?

Tyla.

– Aš žinau, kad girdi, paikšiau tu! Tai va, kaip manai, gal Gra turėjo pastebėti, kad aš atėjau čionai? Ar jis žino, kad aš čia?

Chalatas neatsakė. Mija kalbėjo toliau: – Jeigu jis nepastebėjo, tai gal bent jau užuos mane, kaip manai? Juk baubų labai gera uoslė.

Chalatas nepratarė nė žodžio.

– Tiktai kur jis taip ilgai užtruko? Kodėl vis dar neatėjo manęs pasiimti? – paklausė Mija.

Jokio atsakymo. Mija atsiduso.

– Na, nebūk toks nedoras. Juk tai labai svarbu, supranti?

Chalatas tylėjo.

– Kartais tu būni tikras kvailys!

Jokio atsakymo.

– Tai bent jau pasakyk, kada tas Vartų sargas pasirodys? Ir ar labai ilga kelionė pas baubus? – išpyškino Mija.

Tunelyje tvyrojo tyla, chalatas neatsiliepė.

– Labai, labai nedora, – sumurmėjo Mija. – Tu pats man liepei eiti. Ir štai mudu čia. Taip nesąžininga.

Ir Mija daugiau nieko nebesakė.

Staiga durys sienoje atsidarė.

– Štai kur tu, viršžemės vaike, – draugiškai pratarė Vartų sargas.

14

– Aišku, kad čia, – atsakė Mija.

– Labai gerai. Viskas paruošta. Dabar jau keliausim. Žiūrėk, ką tau suradau.

Vartų sargas švelniai laikė glėbyje pūkuotą gniutulėlį.

– Ar čia šuniukas? – nustebusi paklausė Mija.

– Kas? Ne, čia tavo kelionės drabužis, – atsakė Vartų sargas. – Štai, prašom. Išvyniok.

Mija paėmė pūkuotą gniutulą ir išvyniojo jį.

– Kaip koks pagalvės užvalkalas, – tarė ji ir paglostė storą samaninį drabužio paviršių, kuris atrodė vėsus ir švelnus kaip šilkas.

– Čia ne pagalvės užvalkalas, o tikras maskuojamasis kostiumas. Šiais laikais juos turi ne kiekvienas! Kai apsivilksi, tavęs niekas neįtars, – patenkintas paaiškino Vartų sargas.

– Dėl ko neįtars? – paklausė Mija.

– Neįtars, kad esi iš viršžemės, žvirbleli, – kantriai aiškino Vartų sargas. – Galėsi jame miegoti, galėsi jame pasislėpti.

Jei prireiks. Nagi, apsivilk!

– Bet aš jau turiu drabužius, – nenoriai atsakė Mija. – Jei per daug prisirengsiu, man bus per karšta.

Vartų sargas vertinamai nužvelgė apšepusį Mijos chalatą.

– Gal tu gali nusirengti mėlynąjį drabužį?

Mijai ši mintis pasirodė netikėta. Iš tiesų! Apie tai ji nebuvo pagalvojusi. Ji galėtų nusimesti chalatą. Gal ir reikėtų jį šiek tiek pagąsdinti, kad sugrįžtų į protą.

– Gera mintis, – tarė Mija. – Aš šitą chalatą nusivilksiu ir paliksiu čia. Nebent jis dabar ką nors atsakytų.

15

– Kaip suprasti – atsakytų? – paklausė Vartų sargas.

– Niekad nežinai, – pasakė Mija.

Ji padavė maskuojamąjį kostiumą palaikyti Vartų sargui.

Chalato lipukai vienas po kito drykstelėjo atplėšiami, ir mėlynas gniutulas sudribo ant požeminio tunelio grindų.

Mija griežtai pažvelgė į gniutulą ir tarė: – Na ką, dar turi progą. Bent vienas trumpas žodelis, ar girdi?

– Aš nesuprantu, – pasakė Vartų sargas.

– Aš irgi ne, – purkštelėjo Mija. – Duokš tą pūkuotą suknelę. Dabar galiu ją pasimatuoti.

Vartų sargas vėl padavė maskuojamąjį kostiumą. Mija sukiojo jį rankose, kol surado angą, pro kurią tilpo vidun.

Atrodė, tarsi kostiumas pats būtų padėjęs jį apsivilkti.

Rankos pačios rado sau vietą, galva lengvai išniro pro viršų. Kostiumas buvo lengvas ir laisvas, ir jis apgaubė Miją maloniai kaip šiltas apkabinimas. Mija atrodė kaip sofos pagalvėlė, kuriai išaugo galva, rankos ir kojos.

Vartų sargas patenkintas linktelėjo.

– Tu pasiruošusi. Dabar aš, kaip žadėjau, nuvesiu žemės vaiką pas baubus.

Mija neatsakė. Ji dėbsojo į chalatą. Ji buvo tokia tikra, kad bent jau dabar jis atsikels ir ims elgtis kaip pridera, bet mėlynasis ryšulėlis ant tamsaus koridoriaus grindų nerodė gyvybės ženklų.

– Na ką, eime? – paklausė Vartų sargas. – Gal pasiimsi savo mėlynąjį drabužį kartu?

16

– Nepasiimsiu. Jis ir pats moka vaikščioti, – griežtai atsakė Mija.

– Pats? – nustebo Vartų sargas. – Nejaugi drabužiai viršžemėje moka vaikščioti?

– Bent jau tada, kai patys užsimano, – atsakė Mija.

Vartų sargas dvejojo.

– Iš tikrųjų, mat kaip. Tai gerai, – sumurmėjo jis. – Na, tuomet keliaukim? Tavo darbužis eis, jeigu panorės. O kai eini, kelias trumpėja. Aš mėgstu taip sakyti.

Mija vis dar stovėjo nesijudindama iš vietos.

– Gal jau eikim? – paklausė Vartų sargas. – Aš manau, kad dabar jau būtų gerai keliauti.

– Keliaukim, – atsakė Mija.

Ji atrodė truputį nuliūdusi. Vartų sargas linktelėjo.

– Labai gerai. Štai ton pusėn, sausainiuk.

Jis apsisuko ir mosuodamas plaukų skraiste nukrypavo į tunelio prieblandą. Mija paskutinį kartą dirstelėjo į medžiagos ryšulėlį ant tunelio grindų. Tada ir ji atsuko nugarą ir su savo nauja pūkuota suknele nutapseno paskui Vartų sargą nesigręžiodama atgal.

Knygos apie Hildos, Niko ir mažosios Mijos nuotykius drauge su baubais sužavėjo Suomijos vaikus, o dabar jas galima skaityti ir Lietuvoje. „Baubų kelias“ – jau antroji šiurpiai smagi nuotykių knyga jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams. Šįkart mažosios Mijos laukia ypatingas nuotykis – ji leidžiasi į kelionę tamsiais pabaisiškais tuneliais, kad surastų savo pamėgtą auklę baubą.

Suomių rašytoja ir vaikams skirto žurnalo redaktorė Tuutikki Tolonen ne tik pati kuria, bet ir kitus moko kūrybinio rašymo. Už knygą „Auklė baubas“ ji susilaukė didelio populiarumo ir Arvido Lydeckeno literatūrinio apdovanojimo. Jaunesnio ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams skirtą nuotykių seriją šmaikščiai iliustravo suomių dailininkas Pasis Pitkänenas, o į lietuvių kalbą išvertė patyrusi vertėja Viltarė Urbaitė.

Redaktorius Vainius Bakas Korektorė Erika Merkytė-Švarcienė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 3000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

ą?

Ką re iki a da ry ti, je i no ri sur as ti ba ub ?

Ar ta u ka da no rs kilo to ks kl au sim as

Ne? O Mijai kilo. Nes Mija visai nebijo baubų. Jai šie siaubūna i patinka!

Nuo tada , kai Hild os, Niko ir Mijo s priži ūrėt i atėj o tikrų tikri ausia aukl ė

baub as, vaik ai supra to, kad tai, kas šiurp u, kart ais gali būti netg i laba i įdom u.

Ke lia uk po ta ms ius pa ba isi šk us tu ne liu s ka rt u su Mi ja ir pa tir k da ug ybę ne įti kė tin ų nu ot yk ių!

Su žin ok , ka ip vis ka s pra sid ėj o!

9 786094 417955