UDK 821.112.2-93 Bo-245
Versta iš: Waldemar Bonsels Die Biene Maja und ihre Abenteuer Deutsche Verlags-Anstalt, München, 2007
Knygos vertimà remia Goethe’s institutas
Antrasis leidimas
ISBN 978-9955-683-90-2
© Deutsche Verlags-Anstalt, Verlagsgruppe Random House GmbH skyrius, Miunchenas, Vokietija, 1921, 1990, 2007 © Vertimas á lietuviø kalbà, Indrë Dalia Klimkaitë, 2009 © Iliustracijos, Sigutë Ach, 2009 © Leidykla „Nieko rimto“, 2015
Iliustravo
Iš vokiečiø kalbos vertë Indrë Dalia Klimkaitë
Vilnius 2015
Maja sprunka iš gimtojo miesto
Pagyvenusi ponia bitë, padëjusi mažajai Majai atkakti á šá pasaulá ir išsiristi iš korio akutës, buvo vardu Kasandra, avilyje jà visi labai gerbë. Tàsyk dienos buvo neramios, mat bičiø tautoje prasidëjo sukilimas, kurio valdovë – bičiø motinëlë – nebepajëgë numalšinti. Kai patyrusi pribuvëja Kasandra šluostë mažajai Majai, kurios nuotykius tuoj papasakosiu, dideles blizgančias akis ir bandë kiek aptvarkyti trapius sparnelius, didysis bičiø avilys grësmingai dûzgë, o Majai čia pasirodë pernelyg šilta, ir tai ji pasakë savo globëjai. Kasandra susirûpinusi apsidairë, bet mažylei atsakë ne iškart. Ji nusistebëjo, kad kûdikis vos išsiritæs jau turi kà prikišti, bet iš tiesø Maja buvo teisi – šilumà ir spûstá avilyje jau darësi sunku pakæsti. Maja matë, kaip pro jà viena paskui kità 5
lekia bitës, visos taip stumdësi ir skubëjo, kad retsykiais viena bitelë perlëkdavo per kità, o dar kita susirietusi á kamuolëlá nuriedëdavo šalin. Kartà netoliese praëjo bičiø motinëlë. Kasandrà su Maja nustûmë šalin, bet vienas bitinëlis, draugiškas jaunas išpuoselëtos išvaizdos ponaitis, atëjo joms á pagalbà. Jis linktelëjo Majai ir šiek tiek susijaudinæs priekine kojele, kuri bitëms atstoja rankà, persibraukë per blizgančius krûtinës plaukelius. – Bus bëdos, – tarë jis Kasandrai. – Sukilëliø bûrys palieka miestà. Jie jau išsirinko naujà motinëlæ. Kasandra nelabai jo klausësi. Ji net nepadëkojo už pagalbà, ir Maja akivaizdžiai pajuto, kad senoji dama visai nedraugiška jaunajam ponaičiui. Ji në nedráso geriau išklausinëti, – áspûdžiai klojo vienas kità ir grasinosi áveikti pačià Majà. Bitelë užsikrëtë jauduliu ir nejučia pradëjo negarsiai zvimbti. – Kas tau šovë á galvà, – subarë Kasandra, – negi ir be tavæs triukšmo negana? Maja tučtuojau nutilo ir klausiamai pažvelgë á savo vyresniàjà draugæ. – Eik šen, – tarë ši Majai. – Pamëginsime čia ðio to pasimokyti. 6
Suëmusi už dailaus žvilgančio sparnelio, dar tokio minkšto, naujutëlio, nuostabiai perregimo, stumtelëjo Majà á tuštesná kampà prie koriø, pripildytø medaus. Maja stabtelëjo ir ásikibo už korio rëmelio. – Kaip kvepia, – pasakë ji Kasandrai. Senoji vël labai susirûpino. – Turi išmokti laukti, – atsakë ji. – Vaike, šá pavasará jau ne vienà šimtà biteliø išauginau ir palydëjau á pirmà skrydá, bet dar nepasitaikë në vienos tokios išsišokëlës. Regis, tu išskirtinio bûdo. Maja nuraudo ir dviem švelniais abiejø rankø piršteliais prisidengë burnà. – O kà tai reiškia? – paklausë ji. – Išskirtinio bûdo? – O, tai jau visiškai nederama! – sušuko Kasandra, bet ji turëjo omenyje bitutës rankø mostà, o jos klausimà praleido pro ausis. – Dabar gerai ásidëmëk visa, kà pasakysiu, nes visai nebeturiu laiko, – išsirito naujø jaunikliø, o mano vienintelë pagalbininkë šiame aukšte, Turka, jau ir taip persidirbusi, pastarosiomis dienomis skundësi, kad jai ûžia ausyse. Sëskis čia. Maja pakluso ir didelëmis rudomis akimis pažvelgë á savo mokytojà. 7
– Pirmoji taisyklë, kurià turi ásidëmëti jauna bitelë, – pradëjo Kasandra ir atsiduso, – kad ir kà ji bemintytø, kà bedarytø, neturi išsiskirti iš kitø ir privalo galvoti apie visø labà. Šitai, esant tokiai santvarkai, kurià pripažinome teisinga prieš daug daug laiko ir kuri puikiausiai pasiteisino, yra valstybës gerovës pagrindas. Rytoj tu išskrisi iš avilio. Tave lydës vyrëlesnë palydovë. Iš pradžiø tau bus leidžiama nuskristi tik nedidelius atstumus, turësi gerai ásidëmëti, pro kur praskrendi, kad bet kada rastum kelià atgal. Tavo palydovë parodys šimtus gëliø ir žiedø, kuriuose esama geriausio medaus, tau teks jas išmokti atmintinai, šito neišvengia në viena bitë. Pirmàjà eilutæ gali ásidëmëti iš karto: viržiai ir liepžiedžiai. Pakartok. – Negaliu, – atsakë mažoji Maja. – Tai neapsakomai sunku. Juk vëliau juos pamatysiu. Senoji Kasandra išpûtë akis ir papurtë galvà. – Su tavim nebus lengva, – atsiduso ji. – Jau dabar matau. – Ar vëliau man visà dienà teks rinkti medø? – pasiteiravo Maja. Kasandra giliai atsiduso ir akimirkà rimtai ir liûdnai žvelgë á jaunàjà bitelæ. Atrodë, kad ji prisimena savo pačios gyvenimà, 8
nuo pradžios iki galo kupinà vargo ir darbø. O tada pasikeitusiu balsu ir meiliai žvelgdama á Majà tarë: – Mano mažoji Maja, pažinsi saulës šviesà, aukštus žalius medžius ir žydinčias pievas, pilnas gëliø. Sidabrinius ežerus ir skubrius mirguliuojančius upokšnius, ryškiai mëlynà dangø ir galiausiai galbût netgi žmogø, aukščiausià ir tobuliausià iš to, kà sukûrë gamta. Dël visø šitø puikumynø darbas tau virs džiaugsmu. Žvelk, visa tai tau dar prieš akis, širdele, gali jaustis laiminga. – Gerai, – tarë Maja, – aš to ir trokštu. Kasandra geraširdiškai šyptelëjo. Ji nesuprato kodël, tačiau staiga pajuto mažylei Majai ypatingà meilæ; vargiai beprisiminë, kad bûtø kà panašaus jautusi kuriai kitai jaunai bitelei. Matyt, dël to mažajai Majai pasakë ir paporino daugiau, nei paprastai bitutës išgirsta pirmàjà savo gyvenimo dienà. Kasandra davë jai daugybæ ypatingø patarimø, perspëjo dël pavojø, tykančiø piktame pasaulyje už avilio sienø, paminëjo pavojingiausius priešus, kuriø turi bičiø giminë. Pagaliau ilgai kalbëjo apie žmones, ir pabudino jaunos bitutës širdyje meilæ jiems ir didá troškimà juos pažinti. – Elkis mandagiai ir maloniai su visais vabzdžiais, kuriuos 9
sutiksi, – baigdama pasakë Kasandra, – tuomet išmoksi iš jø daugiau, nei aš tau šiandien galiu paaaiškinti, bet saugokis širšiø ir vapsvø. Širšës – mûsø galingiausi ir pikčiausi priešai, o vapsvos – netikusi plëšikø padermë, be tëvynës ir tikëjimo. Mes stipresnës ir galingesnës už jas, bet jos vagiliauja ir žudo kur tik ámano. Savo geluonimi tu gali gelti visiems vabzdžiams, taip pelnysi pagarbà ir atsiginsi, bet jei ágelsi šiltakraujui gyvûnui ar žmogui, mirsi, nes tavo geluonis liks ásmigæs jø odoje ir nutrûks. Tokioms bûtybëms gelk tik didžiausios bëdos prispirta, bet tada bûk narsi ir nesibaimink mirties, nes mes, bitës, esam visø didžiai gerbiamos už narsà ir išmintá. Taigi gyvuok, mažoji Maja. Bûk laiminga pasaulyje ir bûk ištikima savo tautai ir bičiø motinëlei. Mažoji bitelë linktelëjo, jodvi su senàja mokytoja apsikabino ir pasibučiavo. Maja tyliai džiûgaudama ir susijaudinusi atsigulë miegoti, bet smalsumas nedavë užsnûsti, nes jau kità dienà pažins didájá platøjá pasaulá, išvys saulæ, dangø ir gëles. Tuo tarpu bičiø miestas nurimo. Daug jaunesniøjø bičiø paliko karalystæ, nes ketino kurti naujà valstybæ. Dar ilgai buvo girdëti, kaip saulës atokaitoje dûzgia didelis spiečius. Tai ávyko ne iš pasipûtimo ar pikto nusistatymo prieš bičiø motinëlæ, 12
tiesiog giminë tiek išaugo, kad gyventojams ëmë stigti mieste vietos, nebepavykdavo sukaupti tiek medaus, kad žiemà pakaktø visiems. Juk didžiàjà dalá per vasarà surinkto medaus tekdavo atiduoti žmonëms. Tokie buvo seni valstybës ásipareigojimai, juk už tai žmonës rûpinosi miesto gerove, ramybe ir saugumu, o žiemà apsaugodavo nuo šalčio. Kità rytà Maja prie savo lovelës išgirdo džiugø šûksná: – Saulë patekëjo! Ji iškart pašoko ir prisišliejo prie vienos medaus nešëjos. – Gerai, – tarë ši draugiškai. – Gali skristi su manimi. Prie vartø jas sulaikë sargybiniai. Ten vyko tikros stumdëlynës. Vienas sargybinis pasakë Majai jø giminës slaptažodá, be kurio á miestà neáleidžiama në viena bitelë. – Ásimink já, – tarë jis, – ir linkiu sëkmës pirmojoje kelionëje. Išëjus pro miesto vartus mažajai bitelei teko užsimerkti – jà apakino galingas šviesos srautas. Švytëjo auksas ir žaluma, jø buvo taip gausu, jie taip žilpino ir šildë, kad Maja apsvaigusi nežinojo nei kà sakyti, nei kà daryti. – Tai tikrai nuostabu, – tarë ji savo palydovei. – Ar ten galim nulëkti? 13
– Žinoma! – paragino anoji. Tuomet Maja narsiai pakëlë galvelæ, pakrutino dailius naujus sparnelius ir staiga pajuto, lyg laka, ant kurios ji tupëjo, bûtø smuktelëjusi žemyn. Tuo pat metu pasirodë, tarsi žemë po jos kojomis slysta šonan, lieka už nugaros, ir lyg apačioje artëja dideli žali kupolai. Majos akys spindëjo, širdis džiûgavo. – Aš skrendu! – sušuko ji. – Tai gali bûti tik skridimas, tai, kà aš darau! Iš tikro nuostabu. – Taip, tu skrendi, – tarë medaus nešëja, kuri stengësi neatsilikti nuo Majos. – Mes skrendame prie liepø, mûsø pilies liepø, pagal jas gali atpažinti, kur yra mûsø miestas. Bet tu tikrai labai greitai leki, Maja. – Bet vis tiek greičio trûksta, – atsakë Maja. – O, kaip ta saulës šviesa kvepia! – Ne, – paprieštaravo šiek tiek pridususi medaus nešëja, – tai kvepia žiedai. Bet dabar skrisk lëčiau, antraip aš atsiliksiu, o tu nespësi ásidëmëti apylinkiø ir neberasi kelio atgal. Tačiau mažoji Maja nesiklausë. Ji apsvaigo iš džiaugsmo, nuo saulës ir laimës, kad yra šiame pasaulyje. Regëjosi, kad slysta strëlës greičiu per žaliai švytinčià šviesos jûrà vis didesnës 14
grožybës link. Rodos, ávairiaspalvës gëlës šaukë jà, tylios saulës nutvieksti toliai viliojo, o žydras dangus laimino jos džiugø jaunystës skrydá. „Taip puiku, kaip šiandien, jau niekad nebebus, – galvojo ji. – Aš negaliu apsigræžti, negaliu galvoti apie niekà kita, tik apie saulæ.“ Apačioje mainësi margi laukai, visu akipločiu lëtai slinko nutvieksta žemë. „Visa saulë turbût iš aukso“, – pagalvojo mažoji bitelë. Pasiekusi didelá sodà, kuris, regis, ilsëjosi vyšniø, gudobeliø ir alyvø žiedø debesyje, mirtinai pavargusi Maja nusileido. Krito á raudonø tulpiø lysvæ ir ásikibo á stambø žiedà, prisispaudë prie žiedlapio, giliai palaimingai atsiduso ir pro mirguliuojančius gëlës kraštelius pažvelgë á švytintá mëlynà dangø.
– O, plačiajame pasaulyje tûkstantá kartø gražiau nei bičiø mieste! – sušuko ji. – Niekada daugiau ten nebegrášiu nešti medaus ar ruošti vaško. O ne, niekuomet nebegrášiu. Noriu kuo daugiau pamatyti ir susipažinti su žydinčiu pasauliu, aš ne tokia, kaip kitos bitës, mano širdis sukurta džiaugsmui ir nuostabai, áspûdžiams ir nuotykiams. Nenoriu baimintis pavojø, negi nesu stipri, narsi ir neturiu geluonies? Maja valiûkiškai ir džiûgaudama nusijuokë ir truktelëjo gerà gurkšná nektaro iš tulpës taurelës. „Nuostabu, – pagalvojo ji, – išties puiku yra gyventi!“ Ak, jei mažoji Maja bûtø bent nutuokusi, kokie pavojai ir vargai jos laukia, tikrai bûtø apsigalvojusi. Bet ji nenutuokë ir nepakeitë savo ketinimø. Greitai mažylæ áveikë nuovargis, ir Maja užmigo. Kai pabudo, saulës nebebuvo, žemæ klojo prieblanda. Majos širdelë vis dëlto kiek nerimavo, ir ji dvejodama paliko gëlæ, beužveriančià žiedà nakčiai. Pasislëpë po dideliu lapu aukštai seno medžio viršûnëje ir prieš užsnûsdama ryžtingai pagalvojo: „Nereikia iš pat pradžiø prarasti dràsos. Saulë vël patekës, tai jau tikrai. Kasandra taip sakë, tereikia kietai ir ramiai miegoti.“
Pepio namelis rožëje
Mažoji Maja pabudo jau prašvitus. Gulëdama po dideliu žaliu lapu kiek sušalo, tad pirmieji judesiai buvo lëtoki ir nerangûs. Bitelë ásikibo á lapo gyslelæ ir suvirpino sparnelius, kad juos pramankštintø ir nupurtytø dulkeles. Tada susiglostë geltonus plaukelius ir nusišluostë dideles akis. Atsargiai paropojo kiek tolëliau, iki lapo krašto, ir apsidairë. Majà apakino ryto saulës puošnumas ir žërëjimas. Aukštai virš galvos it žalias auksas spindëjo lapai, o ten, kur tupëjo pati bitelë, šešëlyje dar buvo vësu. „O, puikusis pasaulis!“ – pagalvojo bitutë. Labai lëtai apmàstë visus praëjusios dienos išgyvenimus, visus tuos pavojus ir grožá, kurá matë. Tačiau sprendimo negrážti á avilá nepakeitë. Tiesa, kai pagalvojo apie Kasandrà, širdis ëmë daužytis, bet juk Kasandra tikrai niekuomet jos neras. 17
1 skyrius. Maja sprunka iš gimtojo miesto 5 2 skyrius. Pepio namelis rožëje 17 3 skyrius. Ežeras miške ir jo gyventojai 28 4 skyrius. Ifë ir Kurtas 45 5 skyrius. Žiogas 61 6 skyrius. Judrë 73 7 skyrius. Maja vorës nelaisvëje 87 8 skyrius. Blakë ir drugelis 103 9 skyrius. Hanibalo kova su žmogumi 112 10 skyrius. Nakties stebuklai 130 11 skyrius. Kelionë su elfu 148 12 skyrius. Barborytë septyntaškë 156 13 skyrius. Plëšikiø pilis 166 14 skyrius. Pabëgimas 176 15 skyrius. Sugrážimas 185 16 skyrius. Bičiø kova su širšëmis 193 17 skyrius. Motinëlës draugë 205
Bo-245
Bonsels, Waldemar Bitë Maja ir jos nuotykiai / Bonsels, Waldemar; ið vokieèiø k. vertë Indrë Dalia Klimkaitë; iliustravo Sigutë Ach. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 216 p.: iliustr.
Vokieèiø raðytojas Valdemaras Bonzelsas (1880–1952) paraðë tik vienà literatûrinæ pasakà vaikams, taèiau ji tapo vaikø literatûros klasika. Tai nuostabi pasaka apie ðvelnià vabzdþiø iðmintá, narsà, apie neiðsenkantá smalsumà paþinti subtilø pasaulio groþá, atrasti svaiginantá gyvenimo dþiaugsmà.
Redaktorë Bronë Balèienë Maketavo Simonas Gutauskas Tiražas 2000 egz. Iðleido leidykla „Nieko rimto“ Dûmø g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Prisiminus saulës spindulius Majà vël užplûdo džiaugsmas ir slaptas pasididžiavimas, kad buvo tokia narsi ir ryžosi pradëti gyventi savarankiškai. Ir kiek ji sužinojo, kiek patyrë per toká trumpà kelionës laikà! Dauguma bičiø per visà gyvenimà në dalelës tiek nesužino. „Patyrimas yra didžiausias gyvenimo turtas, ir dël jo verta stengtis“, – pagalvojo bitelë.
Akcijos ir ypatingi pasiūlymai