Blusyno pasakojimai by Nieko rimto

UDK 821.172-93 Mo-199

Antrasis pataisytas leidimas ISBN 978-609-441-257-8

Vilnius 2014

Prie šviesoforo sustojo automobiliukas. Mažas, raudonas, dvejų durų. Automobiliuko priekyje sėdėjo mama ir tėtis, pro nedidelius langus gale buvo matyti vaikų galvos. Gal dvi, gal trys, o gal net keturios. Švietė raudonas šviesoforo signalas. Bėgo laikas. Jau seniai turėjo įsižiebti žalioji šviesoforo akis, tačiau atrodė, kad šviesoforas pamiršo, jog tokią akį turi. Įdomiausia, kad taip ir buvo. Šviesoforo viduje įstrigo kažkokio jungiklio kojelė, todėl raudonoji akis nė nesirengė užgesti. Šviesoforas buvo sutrikęs. Per savo audringą gyvenimą (vien šią vasarą girtų ir žioplų vairuotojų automobiliai į jį atsitrenkė aštuonis kartus) jis matė gausybę įvairiausių automobilių. Tačiau tokį mažą automobilį su tiek daug vaikų jis matė pirmą sykį. Šviesoforo viduje trakštelėjo mažytė reliukė, įjungdama jo vaizduotę. Niekas pasaulyje neturi tokios turtingos vaizduotės kaip visko matę šviesoforai, todėl šviesoforą užplūdo košmariški 7

mažojo automobiliuko vidaus vaizdai: ten karšta ir trūksta oro, vaikai trupina sausainius ir laisto sultis, o sėdynių apmušaluose veisiasi blusos. Įlipęs į tokį automobilį, būtinai atsisėsi į ištirpusių ledų balutę arba žiurkėno kakutį, o išlipdamas susitrenksi pakaušį ir durelėmis nusimuši pirštą. Žodžiu, siaubas... Nežinia, kuo šviesoforo vaizduotės siautėjimas būtų pasibaigęs, jeigu ne mažiausias keleivis. Raudonoji akis jam taip įgriso, kad pro atvirą automobiliuko langą jis iškišo liežuvį. Ilgą, raudoną, nukarusį, su vakar valgyto jogurto dėmelėmis. Sako, tokiais liežuviais žmonės senovėje per mūšius skaldydavo vieni kitiems galvas.

Tad nieko keisto, kad įstrigusi jungiklio kojelė trakštelėjo ir įjungė žalią signalą. Taip taip, iškart žalią, be jokio geltono! Automobiliukas vėl pajudėjo. Artimiausia šviesoforo draugė šiukšlių dėžė išgirdo, kaip šviesoforas pavymui automobiliukui sušnypštė: – Blusynas. Šviesoforo viduje trakštelėjo dar sykį. Tai mažoji relė išjungė šviesoforo vaizduotę. Ir pačiu laiku. Su įjungta vaizduote šviesoforai išprotėja per dvi su puse grūsties valandos. O automobiliukas netrukus atsidūrė už miesto. Jį lenkė didesni, blizgesni ir apsukresni automobiliai, juose sėdėjo po vieną ar du žmones, žmonės tylėjo ir tarsi prikalti prie sėdynių nepasukdami galvų spoksojo į priekį. Nesišypsodami, nekrapštydami nosių, nesimaivydami, nežiūrėdami vienas į kitą. Jie skubėjo. Kasti bulvių, skersti kiaulių ir dažyti tvorų. O mažajame automobiliuke neskubėjo niekas. Visi dairėsi į šonus, žiūrėjo į dangų ir vieni kitiems į ausis. Įdomiausiose vietose automobiliukas stabtelėdavo. Ne tokiose įdomiose vaikai imdavo zvimbti, tėtis – kriuksėti, o mama – spragsėti pirštais. Nusibodus zvimbti, kriuksėti ir spragsėti, automobiliuko keleiviai surimtėjo. Kokias penkias minutes visi susiraukę žvelgė į tolį, tyliai niūniavo, krapštė pakaušius ir tampė vienas kito kairiųjų kojų pirštus. 9

O paskui tarsi susitarę, tačiau nė truputėlio nesitarę, ėmė pasakoti visokius pasakojimus. Blusyno pasakojimus...

Sako, dideliuose miestuose ir mažuose kaimuose daug įdomių dalykų. Sako, tų įdomių dalykų krūvos yra miestų parkuose, kaimų keliukuose, gėlių vazonuose ir net taikiai stovinčiuose laikraščių kioskuose. Tačiau daugiausia įdomių dalykų yra žmonių krepšiuose, kuprinėse ir kišenėse. Vieni dieną ir naktį mūvimų kelnių kišenes prisigrūda dar užpernai suvalgytų saldainių popieriukų ir kūdikystėje prišnerkštų servetėlių, kiti portfelius iki pat viršaus prikrauna sumuštinių ir nuskustų bulvių. Vaikų kuprinėse būna pusgyvių katinų, sugedusių žadintuvų ir pernykščių voratinklių. O kai kurie negali atsispirti pagundai pažiūrėti, kas yra kitų kišenėse ar krepšiuose. Tuos žmones vadiname kišenvagiais ir baisiai pykstame, kai jie paslapčia ištraukia seną piniginę ar suskilinėjusį veidrodį. Nors tą piniginę ar veidrodį patys rengėmės išmesti į pačią giliausią šiukšlių dėžę. Vienas žmogus portfelyje visada nešiodavosi riešutų spaustukus. Jis buvo pagyvenęs ir rimtas, kažkoks narys ir pirmininkas, tad jo portfelyje buvo daug popierių, vizitinių kortelių, penki tušinukai ir du antspaudai. Daugiau tame portfelyje nebuvo nieko, tik riešutų spaustukai. Įsivaizduojate? Paprasti riešutų spaustukai, kokiais gliaudome riešutus! 12

Kur tas žmogus nešdavosi portfelį, jame būdavo spaustukai. O portfelį jis nešdavosi visur: į darbą, parduotuvę, pirtį ir net per valstybės šventes bėgdamas maratoną. Būtinai reikia pasakyti, kad riešutų tas žmogus nemėgo, todėl ir nevalgė, tad spaustukų jam niekada neprisireikdavo. Jie ramiai gulėdavo nedidelėje portfelio kišenėlėje, kurią žmogus kažkodėl vadindavo stalčiuku. Klausiate, kodėl tas žmogus riešutų spaustukus nešiodavosi? O kodėl karštą vasaros dieną kai kas nešiojasi pirštines, o apsiniaukusią žiemos naktį nesiskiria su saulės akiniais? Vieną dieną apie riešutų spaustukus portfelyje sužinojo to žmogaus bendradarbiai. Ir paprašė. Mat kažkas turėjo riešutų ir verkiant reikėjo juos išgliaudyti. Žinoma, žmogus spaustukus davė. Net apsidžiaugė, kad jo spaustukų kažkam prisireikė. Nuo tos dienos bendradarbiai spaustukų prašydavo kone kasdien. Šalia jų įstaigos buvo didžiulė riešutų parduotuvė, į kurią kiekvieną savaitę atveždavo keisčiausių riešutų. Ne tik graikinių, žemės ir lazdynų, bet ir beržų, apelsinmedžių, briedžių ir net Mėnulio. Netrukus apie riešutų spaustukų žmogų gandas pasklido visame mieste. Spaustukų ėmė prašyti ne tik bendradarbiai, bet ir kaimynai, pirtininkai, pardavėjai ir net valstybės švenčių maratono bėgikai. Jų prisireikdavo keisčiausiu metu. Greitai pusė miesto žinojo, kur spaustukai yra: rimto žmogaus portfelio kišenėlėje, vadinamoje stalčiuku. Gatvėje prie spaustukus nešiojančio žmogaus prieidavo visai nepažįstami piliečiai ir, rodydami maišelius riešutų, prašydavo

paskolinti spaustukus. Dažniausiai prašydavo vaikai – jie riešutus mėgsta labiau už pakartintus ledus ir pasaldintus pipirus. Atsirado ir tokių, kurie spaustukų prašydavo, nors patys riešutų neturėdavo. Gavę pavartydavo saujoje, pažiūrėdavo į juos prieš saulę, paklausydavo prisidėję prie ausies ir atsidusę grąžindavo savininkui. Jie tenorėdavo pamatyti garsiuosius riešutų spaustukus, nors kai kurie vaikai, juos grąžindami, atrodydavo graudžiai. Taip atrodo riešutų labai norintys, tačiau jų neturintys vaikai. Kartą viena mergaitė, grąžindama spaustukus, žmogaus paklausė: – Kodėl nesinešiojate riešutų? O jeigu koks nors vaikas jūsų paprašys? Ką tada sakysite? Juk vaikas nori ne tik spaustukų, bet ir riešutų. Žmogus truputį pamąstė ir tyliai prisipažino, kad mergaitė teisi. Iš tiesų, kam nešiotis spaustukus, jei neturi riešutų? Tą patį vakarą jis nusipirko didesnį portfelį, tad, sudėjus į jį visus popierius, vizitines korteles, penkis tušinukus, abu antspaudus ir net riešutų spaustukus, liko viena tuščia kišenė, kurią žmogus iškart praminė stalčiumi.

Į tą stalčių jis pripylė riešutų. Pačių skaniausių – dykumų juodųjų. Dabar kam nors paprašius spaustukų, žmogus duodavo ne tik spaustukus, bet ir saują riešutų. Jeigu prašytojas nustebdavo, jis paaiškindavo: – Kam reikalingi spaustukai, jeigu nėra ko jais gliaudyti? Imk riešutų ir nesiginčyk. Nesiginčydavo niekas. Kas ginčysis, gavęs ne tik spaustukus, bet ir riešutų? Kartą vienas berniukas žmogui pasakė: – Spaustukai gerai, riešutai – dar geriau, bet būtų geriausia, jeigu turėtumėte ir ledų. Nėra nieko skanesnio už riešutais apibarstytus ledus. Kitą dieną žmogus nešėsi net tik portfelį, bet ir nemažą maišelį. Tikiuosi, supratote, jog tame maišelyje buvo ledų. Nuo tada kiekvienas, paprašęs riešutų spaustukų, dar gaudavo riešutų ir ledų. Vėliau kažkokia senutė, prisivalgiusi ledų ir riešutų, įsinorėjo gerti. Žmogus suprato, kad turi nešiotis ir limonado. Maišelis vis didėjo, o jame atsirado saldainių, laikraščių, pieno, agurkų ir net sauskelnių. Sauskelnių siaubingai prireikė vienam kūdikiui, suvalgiusiam riešutais apibarstytų ledų, išgėrusiam limonado su pienu ir paskaičiusiam laikraštį. Neseniai tą žmogų mačiau mūsų gatvėje. Portfelio jis nebeturi. Jo ir nereikia, nes visą savo turtą vežiojasi blizgančiame karutyje su stogeliu. Karutyje yra stalčius popieriams, vizitinėms kortelėms, tušinukams ir antspaudams. Mažyčiame

stalčiuke ant aksominės pagalvėlės guli riešutų spaustukai. Daugiausia vietos karutyje užima riešutai, saldainiai, limonadas, sauskelnės, laikraščiai ir atsarginis automobilio ratas. Kodėl ratas? Riešutų spaustukų paprašo ir vairuotojai ir kol jie valgo riešutus ir ledus, geria limonadą ir matuojasi sauskelnes, kartais nei iš šio, nei iš to ima ir nuleidžia automobilio padangą.

Kartą viename dideliame mieste žmonės pastebėjo, kad miesto autobusuose šalta, nešvaru ir liūdna. Nelinksma miesto autobusuose būdavo ir anksčiau. Nuo neatmenamų laikų autobusai į veidus pūsdavo dvokiančius dūmus ir į ausis garsiai kriokdavo. Autobusus vairuodavo vairuotojai nepraustomis burnomis ir net per didžiausias šventes iš pasalų puldinėdavo nuožmūs bilietų kontrolieriai spigiais balsais. Tačiau beveik niekas to nepastebėdavo – daugybę metų miesto namai buvo apsilupę, gatvės duobėtos, katinai tingūs, o žmonės – liūdni, bailūs ir nepastabūs. Tačiau mieste ėmė rastis naujų namų, iš gatvių dingo duobės, katinai ėmė gaudyti peles. Išdrąsėjo ir žmonės. Vakarais jie nebebijodavo vaikams sekti baisių pasakų, o naktimis – išeiti į balkonus. 16

Ir štai tada žmonės pastebėjo, kaip liūdna miesto autobusuose. Vieni ėmė piktintis, kiti – skųstis televizijoms ir laikraščiams, treti – guostis vieni kitiems. Skundai įkyrėjo miesto valdžiai, tad meras su vicemerais, savivaldybės direktoriais, pirmininkais ir vedėjais ėmė sukti galvas, ką daryti. Pasukioję galvas, ėmė veikti. Autobusus nudažė linksmomis spalvomis, o ant jų šonų pripiešė juokingų paveikslėlių. Deja, šaltis ir nešvara iš autobusų nedingo. Sugalvojo, kad autobusuose turi groti linksma muzika. Keleiviai nuo to nė kiek nepralinksmėjo. Galų gale ėmė nemokamai dalyti laikraščius ir rūkytas vištų šlauneles. Autobusuose, kiekvienam keleiviui, net ir tiems, kurie nemokėjo skaityti ir nekentė vištienos. Ant autobusų grindų ir net sėdynių ėmė voliotis nugraužti vištų kaulai ir suglamžyti riebaluoti laikraščiai. Nepadėjo niekas. Labiausiai dėl to kentėdavo vaikai. Autobusuose suaugusieji juos sekiodavo tūžmingais žvilgsniais, stotelėse stumdydavo ir gnaibydavo, o išlipdami taikydavosi užminti ant kojų. Niekas nebūtų galėjęs paaiškinti, kodėl suaugusiesiems atrodydavo, kad laikraščius suriebaluoja ir vištų kaulus autobusuose mėto vaikai, o šaltį ir nejaukumą kelia mokyklinės vaikų kuprinės. Suaugusiesiems autobusuose rūsčiai tylint, vaikai bijodavo net mirksėti. Vieną dieną į miesto pakraštyje stabtelėjusį autobusą sugriuvo būrys iš miško grįžtančių vaikų. Jie iš džiaugsmo cypė ir šokinėjo, mojavo 17

miške nusilaužtomis beržų šakelėmis, vienas kitam už apykaklių kišo sakais aplipusius kankorėžius ir visai nekreipė dėmesio į tūžmingus suaugusiųjų žvilgsnius. Nieko keisto. Pabuvę miške, vaikai pamiršo, kad autobusuose jų tykoja suaugusieji piktais tarsi krokodilų žandikauliais. Ir tada atsitiko neįtikėtinas dalykas – suaugusiųjų žandikauliai atsileido, o žvilgsniai ėmė švelnėti! Moterys pradėjo šypsotis, vyrai nusiavė ir paslėpė nešvarias kojines, o vairuotojas išsivalė dantis. Net bjaurus autobuso kvapas kažkur dingo.

Vakare to autobuso keleiviai buvo žvalūs tarsi ką tik išsimaudę. Kai kurie prie savo namų durų net pasodino gėlių. Vėliau mokslininkai paaiškins, kad žmones taip paveikė vėjo kvapas, kurio miške prisigėrė vaikai. Tą vėjo kvapą jie atnešė į autobusą, todėl jame pasidarė šilčiau ir linksmiau. Vaikai tai suprato ir be mokslininkų aiškinimų. Nieko nelaukę, kitą dieną vėjo kvapo jie prinešė į kitą autobusą, vėliau dar į vieną. Apie vėjo kvapo daromus stebuklus akimirksniu sužinojo visi miesto vaikai, tad po kelių dienų niekas nesistebėdavo, kai į autobusus įsiverždavo

čirškiantys, vėju kvepiantys vaikai. Vėjo jie prisigaudydavo visur – parkuose, prie upės, tyliuose namų kiemuose ir net didžiosiose gatvėse. Vėjas mėgsta vaikus, įlenda į jų ausis, burnas, nosis, plaukus ir kišenes, tad vaikams prisigaudyti vėjo – vienas juokas. Svarbu vėliau tą vėją išleisti į laisvę. Tada ten pasklinda toks vėjo kvapas, kad tik laikykis... Miesto autobusai pralinksmėjo. Pragiedrėjo ir jų keleiviai. Jei kuriame nors autobuse vėl pasklisdavo pelėsių ar nešvarių nosinių kvapas, autobusą užgriūdavo vėju kvepiantys ir kaip žiurkėnai čirpiantys vaikai ir bjaurusis kvapas baimingai dingdavo. O paskui prasidėjo vasaros atostogos. Vieni vaikai išvažiavo į miškus, kiti – prie jūros, treti – ravėti bulvių. Autobusuose liko vieni suaugusieji. Dingo ir vėjo kvapas autobusuose. Tiesa, žmonės dėl to nenusiminė. Jie klausydavosi muzikos, skaitydavo laikraščius ir valgydavo vištų šlauneles. Kaulus dėdavosi į kišenes, o riebaluotus pirštus šluostydavosi ne į laikraščius, bet į savo kelnių klešnes ir savo suknelių rankogalius. Nenuostabu, kad riebaluotos kelnės ir suknelės tą vasarą mieste tapo pačiais madingiausiais drabužiais. Visi mieste buvo madingi, sotūs ir geri. O jeigu važiuojančiame autobuse atsirasdavo nejaukumo, vairuotojas sustodavo ir atidarydavo visas duris. Stovėdavo tol, kol nejaukumo nelikdavo. Keleiviai dėl to nepykdavo, net jeigu skubėdavo. Jie kvėpuodavo autobuse dūkstančiais skersvėjais, pro atviras duris žiūrėdavo į lauką ir skaičiuodavo dienas, likusias iki rugsėjo pirmosios. Visi žinojo, kad tą dieną miestą vėl užplūs vaikai... 20

Ant gėlių parduotuvės laiptų pavasario saulės atokaitoje šildėsi rainas katinas. Man lipant laiptais, jis mandagiai atsistojo ir oriai užkopė į viršų. Įtapsenęs pro praviras parduotuvės duris, užlindo už milžiniško vazono su parduotuvės pasididžiavimu – didžiuliu fikusu. Atrodė, tarsi katinas būtų parodęs kelią į parduotuvę ir net palydėjęs vidun. Lyg rainas durininkas. Išėjęs iš parduotuvės, pamačiau, kad katinas vėl ant laiptų. Jis tikrai buvo panašus į solidų tingų durininką, sutinkantį ir palydintį kiekvieną pirkėją. Atsisveikindamas išdidžiai linktelėjo galvą ir vos pastebimai pamojavo ūsais. Žinoma, man. Nuo tada katiną ant laiptų matydavau kas kartą, kai tik ateidavau į parduotuvę. O vaikščiodavau į ją kone kasdien. Po ilgos ir šaltos žiemos įsisiautėjo pavasaris, todėl gyventi be gėlių buvo neįmanoma. Pirkdavau jas ir dovanodavau visiems, ką tik sutikdavau – pažįstamiems, nelabai pažįstamiems ir visai nepažįstamiems. Pavasarį gėlių trūkumą jaučia visų žmonių organizmai, tad niekas nesistebėdavo gėlių gavęs net be jokio gimtadienio. Gėlių pardavėja, pagyvenusi ir simpatiška ponia, man pasakodavo apie parduotuvės gėles, į jas pūsdavo savo šiltą kvapą, rodydavo jų spalvas, mokydavo, kaip laikyti, glostyti ir uostyti. Pardavėja ir ramus jos balsas man patiko, todėl patarimų klausydavau visada. Išėjęs iš parduotuvės,

gėles stengdavausi nešti taip, kaip mokė pardavėja. Per alkūnę sulenktoje rankoje ir giliai traukdamas jų kvapą. Vieną dieną pastebėjau keistą dalyką – pasakodama apie gėles, pardavėja kartais miauktelėdavo. Visai kaip katė. Pamaniau – nuo daugybės gėlių kvapų man sutriko klausa, todėl prie pardavėjos prikišau dešiniąją ausį ir kairiąją akį ir beveik nekvėpuodamas ėmiau klausytis. Išgirdau: – O štai šitos gėlės labai tinka... miau... pailgaveidėms. Jeigu jūs... miau... padovanotumėte... miau... kad ir mažą puokštelę... Pardavėja miauksėjo! Dar labiau ji miauksėjo kitą dieną. Trečią dieną kažkas katiško atsirado jos akyse, penktą – eisenoje. Po savaitės gėles į traškantį popierių pardavėja suvyniojo ir grąžą atidavė katiškomis letenėlėmis pūkuotais rožiniais nagučiais. Išsigandau. Nusprendžiau, kad man pradeda vaidentis ir netrukus gatvėse matysiu vien tik jūrų kiaulytes, parduotuvėse – lapes, o automobiliuose – zuikius. Tačiau kaip visada, gatvėje ir automobiliuose buvo normalūs vaikai, moterys ir vyrai. Tikiuosi, nesistebėsite sužinoję, jog vieną dieną parduotuvėje mane pasitiko tikra katė. Ji vėl papasakojo apie gėles, pasakė, kad šiandien geriausia pirkti narcizus, padėjo jų išsirinkti. Tikėjau kiekvienu pardavėjos katės žodžiu. Man būnant parduotuvėje, įvyko nepaprastas įvykis – įėjo dar vienas pirkėjas. Parduotuvė buvo maža ir nuošali, todėl joje lankydavosi mažai žmonių – iki šiol joje visada būdavau vienas. Ir štai... 22

Pirkėjas ne įėjo, o lėkte įlėkė. Spėjau pamatyti, kaip kūliais po fikuso vazonu nusirito laiptų katinas. Iš jo įsiutusio žvilgsnio supratau, kad pirkėjas jam įspyrė. Žinoma, netyčia, skubėdamas, bet ar mažiau skauda, jeigu įspiria netyčia? Prišokęs prie prekystalio, pirkėjas suriko: – Man! Tulpių! Septynias! Greitai! Skubu! Ūū! Numetęs pinigus ir čiupęs gėles, pirkėjas kūliais išsirito lauk. Girdėjau, kaip ant laiptų jis paslydo, nusikeikė ir nudundėjo gatve. Matyt, tik septynios tulpės galėjo išgelbėti kažkieno gęstančią gyvybę arba už penkių minučių pasibaigsiančią meilę. Nei katino durininko, nei katės pardavėjos reaktyvinis pirkėjas nepastebėjo. Nepastebėjo ir manęs. Išėjęs iš parduotuvės, pamačiau, kad prie jos sustojo linksmomis spalvomis išdažytas automobilis. Tokiais automobiliais į parduotuves vežiojamos ką tik nuskintos gėlės. Atsidarė automobilio durys ir jose pasirodė milžiniškas rožių glėbys. Rožės buvo tokios... na, tokios... Tokios, kad jų kvapas užtvindė visą devynių šimtų aštuoniasdešimties metrų ilgio gatvę. Rožes nešė storas rudas katinas! 23

Viskas paaiškėjo po kokios savaitės. Beveik visiems miesto gėlių pardavėjams ir išvežiotojams išvykus dirbti į Angliją ir Airiją, šios visiems labai svarbios prekybos ėmėsi katės. Be gėlių parduotuvių katės mieste išmirtų per tris dienas... Beje, kates gėlių parduotuvėse pastebėjo tik vienas kitas miesto gyventojas. Kas pardavinėja gėles, daugumai visai nerūpėjo. O ką gėlių parduotuvėje matote jūs? Žinoma, gėles. Tik gėles!

Vienos mergaitės tėvai nusipirko naują butą. Tiksliau, butas buvo senas, tačiau visi jį kažkodėl vadino nauju. Mergaitės tėvai daug pinigų neturėjo, todėl jų naujasis senas butas buvo tamsus, duobėtomis grindimis, cypiančiomis durimis, surūdijusiomis durų rankenomis, apsiniaukusiais langais ir suplyšusiais tapetais. Butas mergaitei nepatiko. Vakarais jai atrodydavo, kad ant sienų ne nukarę tapetai, o prisiplojusios kažko tykančios pabaisos. Naktimis piktai girgždėdavo palangės ir vonioje gūdžiai dūsaudavo vamzdžiai. Rytais nesinorėdavo keltis, nes kambaryje būdavo šalta, o vakarais – gultis, nes visą naktį už apsiniaukusių langų gailiai ūbaudavo automobilių signalizacijos.

Mergaitės mama kalbėdavo, kad butą verkiant reikia remontuoti. Deja, kada remontas prasidės, nežinojo nei mama, nei tėtis. Jie sakydavo esą reikia susitaupyti daug pinigų – ne juokas sudėti naujas grindis ir duris, nuplėšti senus ir priklijuoti naujus tapetus bei praskaidrinti apsiniaukusius langus. Mergaitei teliko prisirinkti daug kantrybės, ja apsišarvuoti ir laukti remonto. Vieną pirmadienio naktį nuo sienų atplyštantys tapetai čežėjo kaip niekada baugiai, todėl mergaitė niekaip negalėjo užmigti. Iš nejaukumo vos neverkdama, skaičiavo vonios vamzdžių atodūsius ir tada... Ir tada kambaryje pasirodė vaiduoklis. Jis buvo mažas ir gelsvas, šiek tiek bangavo, judėjo be jokio garso ir turėjo blizgančias išsprogusias akis. Mergaitė vaiduoklio neišsigando. Karantys ir vos pastebimai plevėsuojantys tapetų skutai atrodė kur kas šiurpiau. Be to, vaiduoklis nekėlė jokio triukšmo, nemėgino nieko vogti ir net nesipiktino.

S. Gutausko nuotr.

Paklaustas, kodėl parašė vaikams trečią knygą, autorius sako, kad rašyti vaikams – įdomu. Vaikai – ypatingi skaitytojai ir knygų kritikai: jie greiti, principingi, pastabūs, nepučia miglos ir nekabina makaronų. Apie perskaitytas knygas vaikai visada sako tiesą, net jeigu ją girdi pats autorius, o ta tiesa tokia, kad vidurvasarį rašytojui ima stingti kojos. Nuostabiausia tai, kad vaikams visai nesunku įsivaizduoti knygų herojus: ne vieną jie jau matė, o kitus pamatys artimiausią trečiadienį. Parašęs ir perskaitęs ne vieną tokios sudėtingos srities kaip fizika mokslinių straipsnių, autorius neslepia, kad vaikams rašyti kur kas sudėtingiau. Pajutę, jog knygos autorius rašydamas laikėsi principo „Popierius viską iškęs“, vaikai ima mikčioti ir nebepažįsta pusės raidžių, o tokią knygą jie paslepia ne tik nuo kitų vaikų, bet ir nuo smulkiųjų naminių gyvūnėlių. Svarbiausia, vaikams negalima meluoti. Didžiausia autoriaus svajonė – matyti skaitančius vaikus. Daug skaitančių vaikų. Iš nuostabos sustingusių ir iš džiaugsmo kartkartėmis pamirštančių kvėpuoti. Gendrutis Morkūnas

Mo-199

Morkūnas, Gendrutis Blusyno pasakojimai / Morkūnas, Gendrutis; iliustravo Lina Žutautė. Antrasis pataisytas leidimas. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. –144 p.: iliustr.

„Blusyno pasakojimai“ – tai trumpos istorijos apie rimtuolį pirmininką, kuris solidžiame portfelyje nešiojosi riešutų spaustukus, apie liežuvius, kuriais galima skaldyti galvas, apie lygintuvų marą ir tai, kodėl pasaulyje nėra nė vieno banknoto su besišypsančiu veidu... Dideliems vaikams ir mažiems suaugusiesiems!

Redaktorė Ona Balkevičienė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 3 000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print, Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Viename šios knygos apsakyme rašom

a apie kvepiantį vaikų pasidaro jaukiau ir lin vėją, nuo kurio autobu ksmiau. Toks vėjas, ko se ne vi pradžios lietuvių vaik esulas, įsisukęs į XXI ų ir paauglių literatūr am žiaus ą buvo ir penkios Gen (1965–2009) knygos, dručio Morkūno kurias jis spėjo parašyti per neilgą savo gyveni mą. „Blusyno pasakojimus “ pripažindami Geria usia 2008 metų kn mes, suaugėliai, kalbėj yga vaikams, ome apie paradoksalų mąstymą, magiškąjį re pasaulėjautą... alizmą, neįprastą Jauniesiems knygos sk aitytojams galima pasa kyti ir kitaip: Gendrut apsakymuose (kartais is Morkūnas labai panašiuose į m elų pasakas) vaizduoj aukštyn kojom apvers a vėjo sujauktą, tą pasaulį, kuris vien u metu ir juokingas, mįslingas. ir paslaptingas, Stebinanti išmonė, va izduotė, minties ir žodž ių žaidimai – štai iš ko knygos literatūrinis vė susideda šios jas. Nebijokite pakliū ti į jo sūkurį! Kęstutis Urba

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai