Braškių diena by Nieko rimto

Kęstutis Kasparavičius

BRAŠKIŲ DIENA Pa slapting os i s t o r i j o s

BRAŠKIŲ DIENA Paslapting os istorijos

UDK 821.172-93 Ka533

ISBN 978-995-568-321-6

Antrasis leidimas © Tekstas ir iliustracijos, Kęstutis Kasparavičius, 2007, 2016 © Leidykla „Nieko rimto“, 2016

Kęstutis Kasparavičius

BRAŠKIŲ DIENA Paslapting os istorijos

Iliustracijos autoriaus

Vilnius 2016

TURINYS

PRATARMĖ

___________

DAILININKAS

___________

DEŠINYSIS EŽIUKAS ŽUVIS 16 KIŠKIŲ MOKYKLA PLAUKAI 27

8 ___________

___________

NAUJAS NAMAS

___________

RŪKAS 34 BRAŠKIŲ DIENA IŠDYKĘS DUBENĖLIS

___________

DAINININKAS GEBENĖ

___________

52 ___________

KIETAS ĮVYKIS VĖJAS

___________

MĖNULIO LOKIAI MILŽINAS

MIAULANDIJA DANTYS

___________

PASLAPTINGOS DURYS BARSUKAS

___________

LAGAMINAS

___________

PR ATARMĖ

Ši knyga apie nutikimus, nei kada nors vykusius, nei dabar vykstančius ir greičiausiai niekada neįvyksiančius. Nepaisant to, tikrai verta buvo viską aprašyti, nes kitaip apie juos niekas nieko taip ir nesužinotų. Ir dingtų tie nutikimai visiems laikams amžių tėkmėje, niekur dorai nė nepasirodę – lyg šešėliai apsiniaukusią dieną. Kartais prabundu ryte savo lovoje ir pagalvoju: „Kuo šis rytas skiriasi nuo vakarykščio? Ar tikrai naktį nieko svarbaus neįvyko? Kuo sapnai skiriasi nuo knygų, kuriose viskas dažniausiai būna pramanyta? Ar sapnai gali būti netikri? Kodėl sapnuodami mes kartais smagiai kikename, o kartais gailiai dejuojame? Kodėl sapne taip smagu skristi tarsi paukščiui ir taip baisu, kai tave kažkas grėsmingai vejasi? Ar visa tai vyksta iš tikrųjų? Kodėl naktį mus aplankę sapnai pabėga taip greitai, kad net nespėjame su jais atsisveikinti ir susitarti dėl kito pasimatymo?“ 6

Vejamas tokių minčių skubiai įsispiriu į savo klastingąsias šlepetes, kurios šią naktį, dėkui Dievui, viena su kita nesusikeitė vietomis. Dar pagalvoju: „Kodėl šiandien išlipau iš lovos dešine koja, o vakar – kaire? Kodėl abiem atvejais tai buvo kaip tik ne ta koja?“ Tada nulipu laiptais žemyn ir su džiaugsmu pastebiu, kad viskas savo vietose. Vidury kambario mėtosi batas – lygiai taip, kaip buvo paliktas vakare man einant miegoti. Ant sienų kabančiuose įrėmintuose piešiniuose reikšmingai susižvalgo ten pavaizduoti žmonės ir žvėrys ir ilgam sustingsta, tarsi lauktų kitos nakties. Švarkas ramiai kabo ant kėdės, visiškai taip pat, kaip jį paliko kažkoks sapnų vaiduoklis, naktį bastęsis po namus ir sumanęs jį užsimesti ant savo permatomų pečių, kad nesušaltų. Vakarykštė muzika tyliai tūno sulindusi į muzikinio centro garsiakalbius ir laukia, kol ją iš ten išleisiu tarsi kanarėlę iš narvelio. Ant kėdės guli atversta knyga, kažkuo panaši į atkąstą ir nebaigtą valgyti obuolį. Mano darbo stalas žvaliai įsirėmęs visom keturiom kojom, nors dar vakar skundėsi stipriais nugaros skausmais. Aš sėdu prie jo, paglostau nudilusią nugarą ir pagalvoju apie šios akimirkos svarbą. Kaip tik šiandien įvykiai, nutikę praeityje, susitinka su įvykiais, kurie dar tik bus ateityje. Reikia tikėtis, kad susitikimas bus draugiškas ir nesibaigs muštynėmis. O aš bandau prisiminti savo sapnus ir skubu juos užrašyti, kol jie, susilieję su rytmečio aušra, visai neišnyko tarsi sodą gaubęs rūkas.

Jūsų Kęstutis Kasparavičius

DAILININKAS Kartą gyveno dailininkas Meškiukas. Savo dirbtuvę jis buvo įsirengęs namelyje prie upelio. Dirbtuvėje stovėjo didžiulis molbertas, ant sienų kabojo daugybė paveikslų, į sieną rėmėsi dar nebaigtos ar visai tuščios drobės. Visur mėtėsi dažų

tūbelės, skiediklio, kedrų aliejaus ir lako buteliukai, teptukai, dažais išteplioti skudurai, saldainiai ir kitokie dailininkui labai reikalingi daiktai. Labiausiai Meškiukas mėgo tapyti medaus stiklainius. Jis pasistatydavo pilną medaus stiklainį ant kėdės, gerai įsižiūrėdavo į jį ir pradėdavo piešti. Buvo labai svarbu išgauti tinkamą medaus spalvą. Medus kartais būna labai šviesus, vos gelsvas – tai liepų medus. Dažnai jis ryškiai

geltonas – tai lauko gėlių medus – ir net tamsaus aukso spalvos – toks būna viržių medus. Kai pro langą pašviečia saulė, medus ima spindėti saulės spalva. Medų renka bitės, bet jos labai skaudžiai gelia ir apie medaus grožį vargu ar ką išmano. Tapydamas Meškiukas dažnai labai užsigeisdavo palaižyti medaus, kad jaustųsi laimingesnis. Jis buvo skaitęs vieną knygą apie dailininkus – kažkokius impresionistus. Jie buvo labai talentingi, bet kai kurie iš jų ir labai nelaimingi. Turbūt dėl to, kad nelaižė medaus. Meškiukui iš tiesų taip atrodė. Todėl ilgai nemąstęs išlaižydavo trečdalį stiklainio ir tik tada tęsdavo darbą. Juk gerai įsižiūrėjus nepilnas stiklainis atrodo dar gražiau negu pilnas. Po kiek laiko medaus stiklainyje dar sumažėdavo. Bet tai neturėdavo jokios įtakos paveikslui, kurį tapydavo tikro meistro ranka. Tiesą sakant, kartais medaus ir visai nelikdavo. Todėl dailininko galerijoje netrūko paveikslų ir su visai tuščiais stiklainiais. Meškiukas dėl to nė kiek nesigraužė: juk svarbiausia, kad kūryba teiktų džiaugsmo. P. S. Meškiuko patarimas pradedantiesiems dailininkams: Pabandykite nupiešti iš natūros obuolį arba šokoladą aprašytuoju būdu.

DEŠINYSIS EŽIUKAS Gyveno kartą Ežiukas, nežinantis, katra pusė yra kairė. Jis žinojo tik dešinę pusę. Kai Ežiukas išeidavo iš namų, būdavo labai paprasta, nes reikėdavo sukti dešinėn. Kebliau būdavo grįžti namo, nes jo namas stovėjo kairėje gatvės pusėje. Tada jis darydavo taip: tris kartus pasisukdavo dešinėn ir taip nustatydavo teisingą kryptį namų link. Bet Ežiukui ir skaičiuoti sekėsi sunkiai, ir jis kartais susipainiodavo. O dar tie keisti ir painūs kelio ženklai! Niekaip nesuprasi, ką jie reiškia ir kur gali nuvesti nieko bloga neįtariantį žvėrelį. Kartą grįždamas namo kaip paprastai, Ežiukas pasisuko ne tris, o tik du kartus į dešinę. Ir patraukė keliu atgal. Tik gerokai paėjęs suprato, kad tolsta nuo namų. Gerai, kad pačiu laiku sutiko policininką Šerną. Šis labai nustebo: – Tu ką tik pro mane praėjai ir sakei, kad eini namo, bet matau, kad darai priešingai. Ežiukas susigraudino ir verkšlendamas papasakojo savo baisiąją bėdą: – Ką man daryti? Aš gerai žinau, kuri pusė yra dešinė, ir visai nenutuokiu, katra kairė. 12

Policininkas puikiai žinojo, kur yra visos pusės, nes jam dažnai tekdavo gaudyti kokį vagį, o tas, bandydamas pasprukti, gali pasukti nežinia kuria kryptimi. Policininkas nutaisė labai protingą miną ir paaiškino: – Jei tu žinai, kur yra dešinė, tai priešingoje pusėje visada (na, beveik visada) bus kairė.

ŽUVIS Jūros gelmėje gyveno Žuvis. Ji buvo labai didelė ir labai pikta. Dažniausiai Žuvis gulėdavo ant jūros dugno ir išžiojusi plačius nasrus tykodavo grobio. Jos gyvenimo tikslas buvo labai paprastas: praryti viską, kas praplaukia pro šalį. Tai galėjo būti kokia kita neatsargi žuvis, aštuonkojis, senas sutrūnijęs rąstigalis, tuščia statinė ir net povandeninis laivas. Kartą Žuvis plaukė pro nedidelę salelę su palinkusia palme. Sala buvo negyvenama, todėl iš pradžių ji Žuvies nesudomino – vis tiek ten nėra ką praryti. Žuvis iš lėto plaukė aplink salą ir išpūtusi akis stebėjo palmę. Ji pamatė, kad palmės viršūnėje kabo daug apvalių kokoso riešutų. Žuvis buvo labai išbadėjusi, todėl tarė sau: – Kaip puiku, nors kartą iki soties prisirysiu skanių riešutukų. Žuvis įsibėgėjo, su didžiausiu triukšmu iššoko iš vandens, pakilo į orą, aštriais dantimis pačiupo pirmą pasitaikiusį kokoso riešutą ir pūkštelėjo atgal į jūrą. Net nekramčiusi prarijo riešutą su visu kevalu ir vėl pažvelgė aukštyn. Ant palmės kabojo dar daug ir turbūt gerokai skanesnių riešutų. Žuvis dar kartą įsibėgėjo ir vėl stryktelėjo iš vandens. Ji buvo labai godi, todėl šį sykį pražiojusi savo milžiniškus nasrus pabandė praryti pačią palmę iškart su visais riešutais.

Palmė tik sulinko nuo Žuvies svorio, bet paskui staigiai atsitiesė kaip spyruoklė ir taip sviedė Žuvį tolyn, kad ši nuskriejo per visą jūrą ir, pakeliui vos neprarijusi pro šalį skrendančio nedidelio lėktuvo, įkrito tiesiai į rūkstantį ugnikalnį. 18

Lėktuvo pilotas gerokai išsigandęs stebėjo, kaip iš ugnikalnio kraterio kyšo spurdanti Žuvies uodega. Ugnikalnis apsidžiaugė: – Kaip puiku, nors kartą iki soties prisirysiu keptos žuvies.

K IŠK IŲ MOKYK L A Kiškių mokykloje mokėsi kiškiai. Visi kiškiai buvo kaip kiškiai, o du iš jų – ypatingi. Kiškis Mokytojas vadino juos Geruoju Kiškiu ir Bloguoju Kiškiu. Gerasis Kiškis niekad nevėluodavo į mokyklą, visada paruošdavo namų darbus, sėdėdavo suole tiesiai, neplepėdavo per pamokas, turėdavo nosinaitę, o jo ilgos ausys būdavo budrios ir stačios. Blogasis Kiškis nosinaites, kaip ir sąsiuvinius, nuolat pamesdavo, vėluodavo į pamokas, įeidamas į mokyklą nenusivalydavo į kilimėlį kojų ir per pamokas galvodavo ne apie mokslą, o apie morkas, kurių atsinešdavo pilną pintinėlę. Ir ausys jo buvo atlėpusios. Blogojo Kiškio net žvilgsnis buvo kažkoks negeras, lyg jis visada būtų pasirengęs iškrėsti kokią šunybę. Visi kiti kiškiai buvo paprasti. Štai vienas visada vėluodavo į mokyklą, bet niekad nepamesdavo nosinaitės ir net pirštinių žiemą. Arba kitas: niekad nieko nesimokė ir buvo kvailas kaip avinas, bet visada tvarkingai susišukavęs. Dar kitas į mokyklą atbėgdavo tik besibaigiant pamokoms, kaip tik tada, kai Kiškių mokykloje valgomi priešpiečiai, bet jis buvo tylus ir nenervindavo Mokytojo. Gerasis Kiškis gaudavo gerus pažymius, o Blogasis – blogus. Kai Kiškis Mokytojas norėdavo ko nors paklausti Gerojo Kiškio, jau iš anksto žinodavo, kad atsakymas bus teisingas.

Todėl net nesulaukęs atsakymo sakydavo: – Prašom sėstis, rašau tau patį geriausią pažymį. Kai ateidavo eilė atsakinėti Blogajam Kiškiui, Mokytojas susiraukdavo ir sau tardavo: – Vis tiek jis kaip visada nieko nemoka.

Todėl nelaukdamas atsakymo skubiai jo žinias įvertindavo: – Atsakymas neteisingas, rašau tau 0. (Tai pats pats blogiausias pažymys Kiškių mokykloje.)

Kartą kiškiai tvarkė klasę ir nusprendė sukeisti suolus vietomis, kad būtų Nauja Tvarka. – Tvarka turi būti, – mokė Kiškis Mokytojas. Jis buvo jau gerokai

nusenęs ir sunkiai beprimatė. Todėl perstumdžius suolus pradėjo painioti, kuris kiškis yra Geras, o kuris Blogas. Visi kiškiai iš prigimties yra labai panašūs, todėl nenuostabu, kad Blogąjį Kiškį palaikė Geruoju, o Gerąjį – Bloguoju. Taip laikui bėgant Blogasis Kiškis tapo Geruoju, o Gerasis Bloguoju.

Ka533

Kasparavičius, Kęstutis Braškių diena. Paslaptingos istorijos / Kasparavičius, Kęstutis. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 96 p.: iliustr.

Tiems, kurie pamėgo Kęstučio Kasparavičiaus rašytų ir iliustruotų trumpų istorijų rinkinius, bus smagu pasinerti į „Braškių dienos“ puslapius. Susipažinsite su dailininku Meškiuku, dainininku Paršiuku, braškių smaližiumi Krokodiliuku, keliautoju Barsuku. Sužinosite, kaip vyksta pamokos kiškių mokykloje, kaip pramogauja dantys šeimininko burnoje, kas naujo Miaulandijoje ir kokie nuotykiai užklumpa, kai atidarai paslaptingas duris.

Redaktorė Danutė Ulčinskaitė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 4000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Kartais prabundu ryte savo lovoje ir pagalvoju: „Kuo sapnai skiriasi nuo knygų, kuriose viskas dažniausiai būna pramanyta? Ar sapnai gali būti netikri? Kodėl sapnuodami mes kartais smagiai kikename, o kartais gailiai dejuojame? Ar visa tai vyksta iš tikrųjų? Kodėl naktį mus aplankę sapnai pabėga taip greitai, kad net nespėjame su jais atsisveikinti ir susitarti dėl kito pasimatymo?“ Šių minčių paskatintas dailininkas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius savo sapnus ne tik aprašė, bet ir nupiešė. Atsiverskite jo trumpas ir paslaptingas istorijas ir mėgaukitės netikėtumais, fantazija bei linksmais pokštais, kurie nutinka ne tik braškių dieną!

Kęstučio s o t i K

Kasparavičiaus tr

umpų

istor ij

ų ri

nk tin ės:

ISBN 978-995-568-321-6

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai

9 789955 683216