Burtai šmurtai

Ida Mlakar

Versta iš: Ida Mlakar CIPERCOPERČEK Sodobnost International, Ljubljana, 2012

Šis projektas finansuojamas remiant Europos Komisijai. Šis leidinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

Knygos leidybą remia Trubaro fondas prie Slovėnijos rašytojų sąjungos, Liubliana, Slovėnija.

Ta knjiga je bila objavljena s pomočjo Trubarjevega sklada pri Društvu slovenskih pisateljev, Ljubljana, Slovenija.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-441-524-1

© Tekstas, Ida Mlakar © Iliustracijos, Zarja Menart Pirmą kartą slovėnų kalba 2012 metais pavadinimu Cipercoperček išleido KUD Sodobnost International, Liubliana, Slovėnija Išleista susitarus su KUD Sodobnost International, Liubliana, Slovėnija © Vertimas į lietuvių kalbą, Gabija Kiaušaitė, 2018 © Leidykla „Nieko rimto“, 2018

Ida Mlakar

Iliustravo Zarja Menart Vertė Gabija Kiaušaitė

Vilnius 2018

– Na, eisime pagaliau ar ne? – nekantriai sutarškėjo Kojinė, timpčiodama aukštyn neklusnias raštuotas kojinaites.

– O… kur?.. – atsargiai dairydamasi aplinkui sukluso Pašiauša.

– Kur, kur… – mėgdžiojo ją Kojinė. – Taigi žadėjai padėti man jo ieškoti! Juk negali jis amžius tūnoti tarp pirmadienio ir antradienio. O kas, jeigu jis ten paliko kokį pėdsaką?

– Et, katinas negali taip imti ir užkibti ant ūso tarp pirmadienio ir antradienio! – pasišiaušė Pašiauša. – Ir Terlius tikrai nepalieka pėdsakų.

– Iš kur tu žinai? Juk jis – stebuklingas katinas, tad mažų mažiausiai gali virsti liūtu ar tigru. Kuo tik užsigeis! Hm, bet jei anksčiau už mus pirmosios jį suuos senosios burtininkės, bus bėda bėdelė... Už bausmę mums teks nuvalyti visus stebuklingus batus, o juk pati puikiai žinai, kad jie tik ir taikosi įspirti!

– Aaa… Tai šiandien neisime į mokyklą? – patyliukais pasitikslino Pašiauša.

– Žinai ką? Mes tiesiog pabėgsime iš pamokų, – pasiūlė Kojinė.

– Tikrai? – džiugiai sukruto Pašiauša ir patenkinta apsižvalgė. – Bet juk po ilgosios pertraukos visos pirmokės mažosios burtininkės turi apsilankyti pas dantų gydytoją…

– Pas gydytoją Bedantį? – susidomėjo Kojinė. – Na, ir nuskilo tau!

– Kodėl? – bemat panūdo sužinoti Pašiauša.

– Nes jis – tikras stebukladarys!

– Iš kur tai žinai?

5

– Visi tik ir sako: „Ak, kokios stebuklingos jo rankos!“ Gydytojas Bedantis gali tau išburti arklinius dantis arba išrauti tuos, kuriuos turi.

O dirba jis su štai toookiomis replėmis… – Kojinė plačiai išskėtė rankas.

Pašiaušai net gumulas gerklėje įstrigo.

– Man tik vienas dantukas kliba… Pas dantų gydytoją galiu nueiti ir kitą savaitę.

– Žinoma! – pritarė Kojinė. – Na, lekiam prie pirmadienio durų, surasime Terlių, o tada – tiesiu taikymu atgal. Senosios burtininkės nė nesuuos!

6

Pašiauša kurį laiką delsė. Laikrodis rodė lygiai minutę iki aštuntos. Dar kelios akimirkos, ir nuskambės mokyklos skambutis. Kiek pamąsčiusi ji patrypčiojo nuo vienos kojos ant kitos, tada paskubomis užsimetė ant pečių kuprinę ir įsikibo Kojinei į parankę.

– Paskui Terlių, – sutartinai linktelėjo abi mažės.

– Paskubėkime! – paragino Kojinė. – Pirmadienio durys gali užsiverti kiekvieną akimirką!

Ir štai jos jau skuodė gatve.

7

P i r m a d i e n i o d u ry s Mažosios burtininkės švilpė taip, lyg padai joms būtų svilę. Iš pradžių – žemyn dailiai grįsta gatve. Paskui – aukštyn siauru tamsiu skersgatviu.

Visu greičiu link pagrindinės miesto aikštės, kurioje pridususios galų gale sustojo priešais didingą senutėlį namą su balkonu.

– Oi! Kas čia dabar? – stebėjosi Pašiauša. – Nuo kada pirmadienio durys yra būtent čia?

– Nuo neatmenamų laikų... – paslaptingai sušnabždėjo Kojinė.

– Iš kur žinai?

– Žinau tai labai gerai. Nagi, žvilgtelėk.

Pašiauša atsistojo tiesiai priešais duris, įsisprendė rankomis į šonus ir garsiai perskaitė: DANTŲ GYDYTOJO VALENTINO BEDANČIO KLINIKA – Melagė! – treptelėjo ji. – Puti man į akis burbulus, kad einame ieškoti Terliaus, o iš tiesų atviliojai mane pas šitą Bedančiauską! Neketinu pas jį eiti!

– Ko čia maištauji? – garsiai gynėsi Kojinė. – Sakiau, kad turime gerai iššniukštinėti visą pirmadienį. Ką aš galiu padaryti, jei į pirmadienį patenkama per Bedantį?

8

Pašiauša net pasišiaušė iš pykčio.

– Kiek dar rymosim?.. – niūriai dėbtelėjo į ją Kojinė. – Jei toliau taip stovėsime ir gaišime laiką vėpsodamos, kokia nors sena burtininkė įskųs mus ir teks tuoj pat grįžti į mokyklą. Na, einam?

Kiek pasiraukiusi, Pašiauša pritariamai linktelėjo.

Mažosios burtininkės iš visų jėgų įsispyrė į galingas ąžuolines duris. Šios sugirgždėjo taip baisiai, kad net kūnas pagaugais nuėjo. Staiga mažės atsidūrė tamsiame koridoriuje, vedančiame tiesiai į miesto aikštę.

– Betgi mes čia ką tik buvome... – nusivylusi patempė lūpą Pašiauša.

– Na, argi nesakiau tau, – visi pirmadieniai vienodi, – tarė Kojinė. – Surasime Terlių, šiek tiek pašėliosime, o tada – maunam atgal.

Mergaitės pasileido žemyn gatve trijų tiltelių link. Iš pažiūros kelias atrodė visai trumputis ir malonus kojoms pramankštinti. Bet kuo toliau jos ėjo, tuo labiau trys tilteliai tolo. Kelias tįso ir tęsėsi, ir lipo joms prie padų lyg kokia kramtomoji guma.

– Kažkas negerai... – staiga sustojo it įbesta Pašiauša. – Šitas pirmadienis be pabaigos, lyg kokia įkyri sloga...

– Ššša, – Kojinė atsargiai apsidairė aplinkui. – Na, ir kaip tu manai, kas jį taip ištampė?

9

– Nežinau... – sutrikusi burbtelėjo Pašiauša.

– Ogi savaime suprantama – Didžioji Burtininkė.

– Tai štai kodėl pirmadieniai būna tokie ilgi! – stebėjosi Pašiauša.

– Žinoma! Rytą pirmadienį išridena, – pritariamai linktelėjo Kojinė, – o paskui jau visą mielą dienelę be perstojo kočioja ir tampo.

Mažosios burtininkės įdėmiai apsižvalgė: gatve lėtai sliūkino mokiniai nuobodulio iškankintais veidais, pervargusios mamytės stūmė vežimėlius, pėdino tėveliai su kuprinėmis, močiutės su pintinaitėmis, stypsėjo ponios ankštais bateliais. Visi aliai vieno be paliovos mosikavo rankomis ir vis kliuvinėjo už pirmadienio. O šis savo ruožtu tįso it ūkas, ir kuo labiau visi stengėsi nuspirti pirmadienį sau nuo batų, tuo smarkiau jis rangėsi ir sukosi apie kojas. Koks įkyruolis...

– Žinai ką? – pasiūlė Kojinė. – Paieškokime kokio nors burto šmurto, pavyzdžiui, stebuklingų žirklių. Sutrumpinsime pirmadienį ir tuojau viskas grįš į savo vėžes.

10

11

Pašiaušai bemat akys suspindo. Žirklės! Pirmoje klasėje jomis naudotis griežtai draudžiama. Bet jei Pašiaušą kas išties pašėlusiai domino, tai karpymas ir pjaustymas. Klysti ir praslysti. Kojinė išsitraukė iš kuprinės žirkles ir tik čekšt čekšt ėmė kirpti pirmadienį per pusę. Net dorai jai neįpusėjus, iš gretimo namo it viesulas išlėkė užsirūstinusi siuvėja.

– Ir ką jūs sau manote, mergiūkštės? Kad pirmadienį galima karpyti kaip panorėjus? Tuojau pat kiškite žirkles į kuprinę!

– Bet, tetulyte, – atsargiai prakalbo mažės, – mūsų katinas Terlius kažin kur pasiklydo pirmadienyje.

Nieku gyvu negalime jo rasti...

– Dėl manęs ieškokite jo kad ir iki Naujųjų metų, – burbėjo siuvėja, – bet pirmadienį tuoj pat palikite ramybėje. Supratote?

– Mieloji tetulyte, – mažosios burtininkės pasalūniškai susimirkčiojo akytėmis, – mes skubame į mokyklą. Padėkite mums!

Siuvėja nesileido užliūliuojama gražių žodžių ir kurį laiką svarstė.

12

– Gal jūsų katinas netikėtai aptiko tokią vietą, kur pirmadienį galima sutrumpinti, – kandžiai mestelėjo ji. – Ar kada nors girdėjote apie tai?

– Ne, tetulyte, o kur tai yra? – pastatė ausis mažosios burtininkės.

Siuvėja mostelėjo į dangtį, tingiai riogsantį ant kanalizacijos šulinio vidury gatvės.

– Visai čia pat. Mokate šokinėti?

Mažosios burtininkės ryžtingai sulinksėjo.

– Įdėmiai paklausykite. Jums tereikia užmerkti akis ir peršokti pirmadienį, lyg jo nė nebūtų. Supratote?

– Taip, taip, – atsakė drąsuolės. – O kur mes nušoksime?

– Į antradienį, kurgi daugiau, kvailiukės, – nusišaipė siuvėja.

Mažės atvėrė dangtį ir iš džiaugsmo net stryktelėjo. Trumpesnis pirmadienis. Nuostabu! Jiedvi tvirtai susikibo rankomis, giliai įkvėpė, užsimerkė ir tik ooop... tiesiai į antradienį!

Turinys 8

Pirmadienio dur ys 14

antradienio durys 28

34

2o

ke t v

S es ta d i e

ry s u d o i n e i Treciad

i r ta d i e n i o d u ry s 33

nio

39

du ry s

43

penkta dienio durys

pirm

sekmadienio

a d i e n i o d u ry s

d u ry s

Slovėnų rašytojos Idos Mlakar istorija „Burtai šmurtai“ nukels į lakų vaikų pasaulį ir pakvies šuoliuoti per savaitės dienas ieškant katinėlio Terliaus. Į pirmadienį mažosios burtininkės patenka pro dantų gydytojo duris. Smagiai ir greitai pralėkusios septynios dienos ir vėl atveda į pirmadienį, todėl apsilankymo pas gydytoją Valentiną Bedantį išvengti nepavyks. Tačiau net ir gydytojo kabinete nebus apsieita be stebuklų ir burtų.

Knygelę ne mažiau stebuklingai iliustravo slovėnų dailininkė Zarja Menart.

Redaktorė Danutė Ulčinskaitė Korektorė Emilija Visockaitė Maketavo Lina Lukšaitė Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Mažosios burtininkės Pašiauša ir Kojinė pasigedo katinėlio Terliaus: gal jis kybo tarp irmadienio ir antradienio? Laikas pasitelkti P

ir eiti jo ieškoti! Bet Pašiauša nežino, kad į pirmadieni galima įžengti tik pro dantų gydytojo Bedančio duris, o antradien i o gyventojai yra labai stropūs.

Treciadieni visi skuba, o ketvirtadienis – tikra netvarka.

Penktadienis yra nei šioks, nei toks, o po savaitgalio vėl reikia praverti dantų gydytojo duris! Galbūt jis taip pat moka burtų ir žino, kur pasislėpė stebuklingasis Terlius?

smurtus

burtus

57