Dangaus akys by Nieko rimto

Versta iš: David Almond HEAVEN EYES Hatchette Children's Books, London, 2013

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-441-483-1

© Tekstas, David Almond, 2000 © Viršelio iliustracija, Cliff Nielson Pirmą kartą 2000 metais anglų kalba Jungtinėje Karalystėje pavadinimu Heaven Eyes išleido Hodder Children's Books, Hachette Children's Books padalinys. Išleista susitarus su Andrew Nurnberg Associates International Ltd., Londonas, Jungtinė Karalystė. Visos teisės saugomos. Nei ši knyga, nei kuri nors jos dalis negali būti atkuriama, perduodama ar įkeliama į informacijos paieškos sistemas jokia forma ir jokiais būdais – nei grafinėmis, nei elektroninėmis ar mechaninėmis priemonėmis. Ji negali būti kopijuojama ar įrašoma be raštiško leidėjo sutikimo. © Vertimas į lietuvių kalbą, Danguolė Žalytė, 2018 © Leidykla „Nieko rimto“, 2018

David Almond

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė

Vilnius 2018

Skiriu DĹžimui ir Katlinai Almondams

Pirma dalis

„

„BALTIEJI VARTAI

1 skyrius Mano vardas – Erina Lo. Mano draugų vardai – Sausis Karas ir Peliukas Gilanas. Papasakosiu, kas nutiko, kai tą penktadienio naktį išplaukėme iš „Baltųjų Vartų“. Kai kas pasakys, kad nenutiko nieko. Kiti pasakys, kad mes trise sapnavome vieną sapną. Bet tai ne sapnas, o tikrovė. Mes iš tiesų sutikome Dangaus Akis Juoduosiuose Sąnašynuose. Mes iš tiesų iškasėme iš purvyno šventąjį. Mes iš tiesų radome senolio turtus ir sužinojome jo paslaptis. Mes iš tiesų matėme, kaip senolis grįžo į upę. Ir iš tiesų parsivedėme Dangaus Akis namo. Ji laimingai gyvena su mumis. Kai kas pasakys, kad ji – ne Dangaus Akys. Kai kas pasakys, kad ji – tik dar vienas emociškai suluošintas vaikas – kaip mes. Bet ji yra Dangaus Akys. Kaipmat ją pažinsi. Pažiūrėk į jos kojų ir rankų pirštus. Įsiklausyk į keistai saldų jos balsą. Ji žvelgia į visą pasaulio tamsą ir regi anapus jos slypintį džiaugsmą. Tokia jau ji yra. Šie įvykiai tikri. Sausis, Peliukas ir aš – liudytojai. Viskas tiesa. Taigi klausykis. Mes – emociškai suluošinti vaikai. Mes visi netekę tėvų. Todėl gyvename „Baltųjų Vartų“ globos namuose,

kurie stovi Šventojo Gabrieliaus kvartale. Vienos dienos amžiaus Sausis buvo paliktas ant ligoninės laiptų. Jis vardu Sausis, nes buvo rastas šį speiguotą mėnesį, o kadangi tai įvyko prie Kar Hilo ligoninės, jo pavardė – Karas. Sausio „Baltuosiuose Vartuose“ nebėra, o kodėl, sužinosi tik pasakojimo pabaigoje. Peliukas buvo pamestas. Jo mama mirė, kaip ir mano, o tėvas dingo. Peliukas pasakoja, kad jo tėtis Afrikoje, bet net ir pats nelabai tuo tiki. Jis pramintas Peliuku, nes kišenėje nešiojasi šį gyvūnėlį ir kartoja, kad tai vienintelis ištikimas draugas. Augintinis vadinamas Cypliu, nes cypia. „Baltieji Vartai“ yra triaukštis namas su sodu, aptvertas betono ir metalo tvora. Globos namams vadovauja Morina. Iki mūsų išplaukimo tą naktį jos širdis buvo sunki nuo ilgų nevilties metų, praleistų su tokiais vaikais kaip mes. Ji sakydavo, kad mes emociškai suluošinti. Iš pat pradžių tvirtindavo, kad turim mažiau galimybių nei kiti vaikai. Sakydavo, kad turėsime dirbti labai sunkiai, jei norėsime prasimušti į žmones. Ji šypsodavosi ir glostydavo mums pečius. Kartodavo, kad jei klausysime jos, niekas nesukliudys mums tapti puikiais žmonėmis. Kartais iš jos akių suprasdavome, kad nori tuo tikėti. Kartais matydavome, kad ji trokšta patikėti. Ji žiūrėdavo pro langus, kaip mes kuždamės betono sode. Ji stovėdavo biliardinės tarpduryje ir ilgesingai žvelgdavo į mus, susiėmusi rankomis skruostus.

Jos butas už kabineto, ir mes dažnai girdėdavom, kaip ji ten žliumbia. Tada negalėdavo užmigti. Kartais gūdžią naktį matydavom ją apsiašarojusią šlaistantis koridoriais. Apie ją sklandė įvairiausių gandų: ji negalėjo turėti vaikų; ne, ji turėjo vaiką, labai gražų, bet jis mirė dar kūdikis jai ant rankų; ji turėjo kelis vaikus, bet juos atėmė jų tėvas ir dingo kaip į vandenį. Tiesos niekas nežinojo, bet mes prasimanydavome visokių istorijų ir pasakodavome jas vieni kitiems, mėgindami paaiškinti keistą meilės ir kartėlio maišatį Morinos akyse. Per dažnai tos akys būdavo šaltos, šaltos, šaltos. Tos akys norėjo mus mylėti ir mumis pasitikėti, bet per dažnai matydavo vien nepataisomus, emociškai suluošintus vaikus. Čia gyvena koks tuzinas vaikų. Vieni sklidini liūdesio arba graužiami kartėlio kaip Morina. Kitų širdys sudužusios, o sielas kankina nerimas. Bet dauguma mylime vieni kitus ir rūpinamės vieni kitais. Mes supratome: jei laikysimės krūvoje, ištversime visus psichiatrus, psichologus, rūpybos darbuotojus, globos darbuotojus, pailgintos dienos grupės auklėtojus, kovos su narkomanija darbuotojus, sveikatos apsaugos darbuotojus, vaikų gerovės centro darbuotojus. Supratome, kad ištversime Moriną ir jos padėjėjus. Ištversime jos klausimus, šaltumą ir atvirumo valandėles. Mes supratom, kad galėsime rasti mažutį rojaus, kurį visi praradome, kampelį.

Kartais ji prašydavo mus grįžti į tą rojų. Prašydavo įsivaizduoti, koks buvo mūsų gyvenimas anksčiau, prieš patenkant į „Baltuosius Vartus“. Atvirumo valandėlėmis susėsdavome ratu poilsio kambaryje. Morina pasakydavo, kas žinoma apie kiekvieną mūsų: kas buvo motina, kas tėvas, kodėl mes ne su jais. Apie kai kuriuos nebuvo žinoma beveik nieko. Ji prašydavo papasakoti, ką prisimename. Jos padėjėjai, Dručkis Kevas ir Džiūsna Stu, vaikščiodavo mums už nugarų ir ragindavo kalbėti. Morina prašydavo mūsų įsivaizduoti pamirštus ar nežinomus įvykius. Ji sakydavo, kad kiekvienam svarbu mokėti papasakoti savo gyvenimo istoriją, net jei tikrovę atmaino prisiminimai ir pramanai. Visi turėjome po gyvenimo istorijos knygą su nuotraukomis, piešiniais, tikrais duomenimis ir pasakojimais. Vieni vaikai puikiai žaisdavo šį žaidimą ir nuolat pasakodavo ką nors naujo. Jų knygos buvo pilnos galimų istorijų ir galimų gyvenimų. Kiti vaikai buvo užsidarę, jų knygos beveik tuščios, ir žaisti jie nenorėdavo. Sausis greitai tapo vienu iš tų, kurie nenori žaisti. Bet kartą jis papasakojo istoriją apie paklaikusią iš sielvarto moterį vėtringą žiemos naktį. Ji buvo labai jauna, labai graži ir apimta baisios nevilties. Ji nešėsi oranžinę dėžę su mažučiu naujagimiu, apmuturiuotu antklodėmis. Ji labai mylėjo kūdikį, bet suprato, kad negalės juo pasirūpinti. Artindamasi prie ligoninės, laikėsi šešėlyje. Sulaukė gūdžiausios nakties, drebėdama nuo šalčio, iš

skausmo, iš meilės. Paskui nuskubėjo per pūgą, paguldė jį ant plataus slenksčio ir vėl puolė į naktį. – Gražu, – tarė Morina. Ir paglostė jam kaktą. – Galbūt tai tiesa, – sušnibždėjo ji. Sausis įsistebeilijo į ją, žaižaruodamas akimis. – Ji mane mylėjo, – pasakė jis. – Ji mane paliko, nes mylėjo. Bet ji buvo jauna, neturtinga ir apimta nevilties. Ji suprato, kad negalės manimi pasirūpinti. – Taip, – sutiko Morina. – Taip. Galbūt tai tiesa. Ji nusišypsojo mums visiems. Bet akys buvo pavargusios, lyg ji jau būtų tai girdėjusi. Liepė padėkoti Sausiui, kuris tiek daug mums papasakojo. Paskui paklausė, ar jis ir tėvą įsivaizdavęs. Sausis nudūrė akis į žemę. Ir papurtė galvą. – Ne, – atsakė jis. – Tau būtų naudinga, – tarė ji. Apžvelgė mus, lyg ragindama padėti Sausiui atlikti užduotį. Mes tylėjome. – Ne, – atšovė Sausis. – Jis nemylėjo jos. Jis nemylėjo manęs. Tiek žinoti per akis. Jo akys buvo niūrios. Ji švelniai nusišypsojo. Linktelėjo. – Ir ji grįš manęs pasiimti, – sušnibždėjo jis. – Atleisk, mielasis, neišgirdau? Jis įsispoksojo į ją. – Grįš. Ji grįš manęs.

Dručkis Kevas sušvokštė ir pašaipiai dirstelėjo į Sausį. – Grįš, – nenusileido Sausis. – Ji mane tebemyli, jai manęs reikia. Vieną gražią dieną ji grįš manęs pasiimti. Morina vėl linktelėjo. Vėl nusišypsojo. Išvydome jos akyse: Emociškai Suluošintas, Žaizda Neužgydoma. Peliukas Gilanas – romus ir drovus berniukas. Jis nori visiems įtikti, todėl visada žaidžia. Jam gimus, mama netrukus mirė. Tėvas kelerius metus juo rūpinosi. Peliukas rodydavo tėvo, paupyje žaidžiančio futbolą su daugeliu kitų vyrų, vilkinčių kombinezonus, nuotrauką. Kartais jis rodydavo į vieną vyrą ir sakydavo, kad čia jo tėvas, kartais – į kitą. Žmonės nuotraukoje buvo tokie maži, kad jis dvejojo. Jis pasakė, kad tėvas išėjo, nes nepajėgė juo rūpintis. – Jis mane mylėjo, – kalbėjo Peliukas. – Tikriausiai mylėjo. Jis rodydavo mėlynus žodžius, kuriuos tėvas ištatuiravo jam ant rankos prieš palikdamas.

– Matot? – sakydavo Peliukas. – Jis nerimavo dėl manęs, nors žinojo, kad iškeliaus. Paskui Peliukas pravirkdavo ir ilgai verkdavo. O man tas žaidimas buvo nereikalingas. Morina sakydavo, kad aš užsispyrusi, kad mano širdis užkietės ir

pritvinks kartėlio, jei nepasikeisiu. Kartą, kai atsisakiau dalytis su ja prisiminimais, ji sužaibavo akimis, šypsena užgeso, balsas surūstėjo, ir ji pareiškė, kad nusiduosiu į motiną, jei nepakeisiu savo įpročių. O aš juk to nenoriu, tiesa? – Noriu! – iškošiau. – Noriu! Noriu! Išrėkiau, kad ji nieko nežino apie mano mamą, apie jos stiprybę ir švelnumą. Išbėgau iš kambario, iš namų, iš kvartalo. Už nugaros girdėjau prie vartų mane vardu šaukiant Moriną, bet jos nepaisiau. Nulėkiau prie upės ir sėdėjau tarp praeities griuvėsių, žiūrėdama, kaip vanduo teka į jūrą. Degiau iš laimės. Nepaisydama nieko, degiau iš laimės. Taip, žinau, kas yra skausmas ir tamsa. Kartais taip toli nueinu į tamsą, kad imu būgštauti, jog nebeišsikapstysiu. Bet išsikapstau ir vėl imu degti. Man nereikia įsivaizduoto gyvenimo. Man nereikia kvailų atvirumo valandėlių. Man nereikia kvailos gyvenimo istorijos knygos. Mano galva pilna prisiminimų, amžinai pilna prisiminimų. Aš matau save su mama mūsų namuke Šventojo Gabrieliaus kvartale. Aš jaučiu jos prisilietimą. Aš veidu jaučiu jos alsavimą. Aš užuodžiu jos kvepalus. Aš girdžiu jos kuždesį man į ausį. Aš turiu kartoninę lobių skrynelę ir bet kada galiu susigrąžinti gražuolę mamą.

4 skyrius – Kokia Ana? – paklausė Morina. – Mes nežinome. – Ir ji gyveno su seneliu? – Taip. – Jo pavardė? – Nežinome. – Ir jis mirė? – Mirė. – Sename pastate prie upės? – Spaustuvėje. – Daugiau tu nieko nežinai? Gūžtelėjau pečiais stovėdama priešais. Ji pasikvietė mane iš biliardinės į kabinetą. – Padėk man, – paprašė. – Aš padedu. – Tada papasakok daugiau. Dar ką nors žinai? – Šį bei tą. Bet tai jos paslaptis. Gal ji nenorėtų, kad jūs žinotumėte. – Oi, Erina. – Ką „oi, Erina“? – Aš norėčiau jai padėti kaip ir jums visiems. – Padėti! – Tau niekada nereikėjo pagalbos, tiesa? Tu manei, kad esi pakankamai stipri. Bet mums visiems reikia pagalbos, Erina. Visiems.

175

Perbedžiau Moriną akimis. – Ypač jums, ar ne? – nusišaipiau. Ji krūptelėjo, bet akių nenuleido. – Galbūt, – tarė. Norėjau apsisukti, išeiti iš jos kabineto ir grįžti pas Sausį, Dangaus Akis ir visus kitus. Bet likau. – Jūs, – ištariau. – Ką aš? – Jūs. Manot, kad mano mama nevykėlė. Manot, kad jums būtų sekęsi geriau. – Patylėjau. Mudvi bergždžiai spoksojome viena į kitą. – Manot, kad aš galėjau būti jūsų duktė. – Tik svajojau, – sušnibždėjo ji. – Negi niekada pamačiusi žmogų nepamanei, kad jis galėtų būti tavo tėvas, sesuo, brolis... Pliaukštelėjau liežuviu. – Ne! – atšoviau. – Gal pamanysi, kai paaugsi. – Ne, nepamanysiu! Aš drebėjau. Sugniaužiau kumščius. Norėjau išeiti, bet negalėjau pajudėti. – Taip, – prisipažinau. – Taip, pamanau. Žinoma, pamanau, velniai rautų. Ji ištiesė į mane rankas per stalą, bet aš atsitraukiau. Ji žiūrėjo, kaip raudu, sėdėdama priešais ant kėdės. – Tu drąsi ir stipri, – tyliai pasakė, – neabejoju, kad tavo motina buvo nuostabi. – Tikrai buvo.

176

Ji vėl ištiesė rankas, aš vėl krūptelėjau. – Kadaise svajojau turėti daug vaikų, – tarė ji. – Nebuvo lemta. Gal todėl pradėjau dirbti tokiose įstaigose. – Bet jūs labai šalta, – tariau. – Lyg mūsų nekęstumėte. – Dažnai nusiviliu, Erina. Vieni iš jūsų pernelyg įskaudinti. – Ji atsiduso, akys patamsėjo. – Kiti nusisuka, kai pasiūlau pagalbą. Paprasčiausiai pabėga. Pajutau, kad vėl užsiplieskiau. – Kalbat apie mane. – Oi, Erina, nesiginčykim. Pasitryniau akis. Girdėjau juoką, sklindantį iš biliardinės. Galva sukosi nuo plausto siūbavimo, nuo upės bangavimo. – Galėtume dirbti kartu, – pasiūlė Morina. – Ką? – Galėtume drauge aiškintis Dangaus Akių praeitį. Galėtume nuspręsti, kaip ja pasirūpinti. Mačiau, kaip ją myli, Erina... lyg ji būtų tavo sesuo. Supratau, kad reikalas bergždžias. Atvirumo valandėlės, klausimai, psichoterapeutai, tyrimai. Verčiau pabėgti su ja į viržynus ir gyventi ten laisvai ir nevaržomai it valkatos. Verčiau pastatyti dar vieną plaustą ir vėl išplaukti į jūrą. Yra ir kitų būdų rūpintis tokiais vaikais kaip Dangaus Akys, kaip aš, Sausis Karas, kaip Peliukas Gilanas. – Jai nutiko visokių baisybių, – tariau. – Bet juk matot, kokia ji laiminga? – Taip.

177

– Bet nesuprantat. Ji žiūrėjo man į akis. – Nesuprantu. Bet galėčiau pamažu suprasti. Ji ištiesė ranką per stalą. Neatitraukiau savosios. – Galėtume dirbti drauge, – tarė. Neatsakiau. – Turėsiu pranešti. Bus tyrimas. – Aišku, bus, – atsiliepiau. – Jūs nenutuokiat, kaip ją tiesiog mylėti, duoti jai ramybę, leisti būti Dangaus Akimis ir sužinoti gyvenimo istoriją iš lėto. – Galėčiau pabandyti, – tarė ji ir suspaudė man ranką, bet aš ją ištraukiau ir išėjau.

5 skyrius Dangaus Akių dėžes su Sausiu sunešėme į viršų. Sukrovėme jas mano kambaryje ant spintos. Diena jau geso, vakarėjo. Stovėjome prie atdaro lango. Sausis tylėjo paskendęs mintyse ar svajonėse. Uždėjau ranką jam ant peties ir nusišypsojau. – Nemanyk, kad čia būsime ilgai, – tariau. – Negi paliksime Dangaus Akis jų naguose, ką? Jis nejudėjo, tylėjo. – Kas yra? – paklausiau. Jis sumirksėjo, papurtė galvą. Prabilo lyg būtų už tūkstančio mylių. – Nežinau. Nieko.

178

Suspaudžiau jam ranką. – Sausi? – Tau kada nors atrodo, kad esi mirusi, mirusi jauna? – paklausė. – Nesvarbu, kiek tau metų, tebesi mažas vaikas, kūdikis? – Taip, atrodo. – Ir persigąsti, – kalbėjo jis. – Mirtinai persigąsti? – Taip. Mirtinai persigąstu. Tu toks mažas, pasaulis toks didelis. Tu kaip mažiausias kūdikėlis ir vienui vienas. Svarstai, kas su tavimi bus. Svarstai, kas tavimi pasirūpins. – Taip. Taip. Stovėjau šalia jo. Laikiau jį už rankos. Atsišliejau į jį. Sausis Karas, mano draugas. Sausis Karas, aukštas tvirtas vaikinukas, padaręs plaustą, kuris mus išplukdė iš čia. Sausis Karas, mažutis kūdikėlis kartoninėje dėžėje vėtringą žiemos naktį. Pajutau, kad jis dreba. – Kas atsitiko? – paklausiau. – Kažkas vyksta, – atsakė jis. – Artinasi kažkas ir... – Ir kas? – Nežinau, – atsakė jis. Prikando lūpą. – Aš bijau, Erina. Mirtinai bijau. – Aš tavęs nepaliksiu, – tariau. – Žinau. Žinau, kad tu myli mane. – O tu myli mane. Stovėjome apsikabinę. Ir tada pamačiau, kaip prie lango Sausiui už nugaros atskrido paukštis, atsitūpė ant

179

palangės, paskui įskrido į kambarį greitai plasnodamas sparnais. – Paukštis, – tarė Sausis. – Žiūrėk, paukštis! Jis apsuko ratu kambarį mums virš galvų, mažas tamsus paukštelis, gal tas pats smalsus žvirblis, kurį mačiau su mama. Sausis sukiojo galvą lydėdamas jį išplėstomis iš nuostabos akimis. – Paukštis, Erina! Jis nutūpė ant palangės, valandėlę delsė, paskui purptelėjo į temstančią naktį. Žiūrėjome, kaip nyksta erdvėje virš kvartalo. – Gyvybės paukštis, – tariau jam. – Gyvybės paukštis? – Jis čia jau buvo. Jis įskrenda į kambarį ir išskrenda iš kambario. Išskleidžia sparnus ir kurį laiką skraido aplinkui. – Ir jis dar grįš? – Taip. Gal ir grįš. Mes stovėjome apsikabinę ir šypsojomės, o mudviejų širdys virpėjo stebėdamosi viskuo, ką matėme kartu. – Lipkim žemyn, – tariau. – Lipkim, – atsakė, bet delsė. Sulaikė kvapą. Užmerkė akis. Pajutau, kaip jo siela vėl veržiasi į gūdžią tylą. Papurtė galvą, atsimerkė, pažvelgė į mane, lyg žiūrėtų iš už tūkstančio mylių. – Velniai griebtų, Erina, – sušnibždėjo. – Kas yra, Sausi? – Nežinau, Erina. Nežinau.

180

Perėjome laiptų aikštelę, nulipome žemyn, įėjome į biliardinę. Vilsonas su Dangaus Akimis – smulki mergytė ir milžiniškas vaikėzas – tebeminkė molį sukišę galvas, veidais į sieną. Jiems nuo pirštų lašėjo molinas vanduo. Iš lauko įstrižai krito saulėlydžio šviesa. Vaikai, žaidžiantys biliardą, virto tamsiais besilankstančiais pavidalais su aplink mirguliuojančiomis dulkelėmis. Artindamasi išgirdau, kad Dangus ir Vilsonas kvėpuoja sutartinai, kad jų alsavimas kaip daina, tyli saldi giesmė. Galvas jie buvo palenkę į priekį ir įnikę į molį, kurį lygino, tempė ir formavo pirštais. Man už nugaros su Maksiu prie biliardo stalo stovėjo Sausis. Betono sode čiulbėjo paukštis. Gaudė tolimas didmiestis. Pajutau sieloje tekant upę. Sūkuriavo ir šniokštė gilus tamsus vanduo, pamažu keitė vienas kitą potvynis ir atoslūgis. Dangus prunkštelėjo, kai prisiartinau. Vilsonas džiugiai atsiduso. Pamačiau, kad tarp jų rankų driekiasi maža figūrėlė, purvina vaiko figūrėlė. Kojos, rankos, žvilgus kūnas. Ji virpėjo. Rankos, kojos trūkčiojo. Vilsonas pamažu nukrapštė ją nuo delnų ir suėmė pirštų galais. Kūnas išsirietė, galva atsilošė, rankos atsargiai pakilo, koja išsitiesė, lyg ruoštųsi šokti. Dangus nusijuokė. Vilsonas atsiduso. Figūrą su jų pirštais jungė tik glitus molis, purvas – kaip Juodųjų Sąnašynų pakraštyje, kur dumblas susimaišo su vandeniu, kur gali rasti paslaptingiausių būtybių – Dangaus Akis ar šventąjį. Figūrėlė nurimo, ir Vilsonas paguldė ją ant drėgno nepanaudoto molio.

181

Ištiesiau ranką pro jo petį ir paliečiau šaltą šlapią molinį vaiką. Paliečiau vaiką, išburtą iš molio ir vandens, iš meilės ir vilties. – Matei? – paklausė jis. – Taip. Taip. Taip.

6 skyrius – Norėčiau, kad šią naktį ji praleistų mano kambaryje, – pasakiau. Ji gūžtelėjo pečiais. – Patiesiu ant grindų antklodžių, padėsiu pagalvių. Ji gūžtelėjo pečiais. – Ko tik nori, – atsakė. Nusuko akis. – Gal aš visada klydau, – tarė. – Ką? – Gal aš niekada nepažinsiu jūsų visų, niekada jūsų nesuprasiu. Nudūriau akis ir gūžtelėjau pečiais. – Gal man laikas išvykti, – tarė ji. – Gal. Jai pritrūko oro, ir aš išgirdau skausmą, kurį sukėlė toks paprastas žodis. – Bet aš bandžiau pamilti jus visus, – pasakė ji. – Turbūt nelabai pavyko... Mačiau, kad jai reikia paguodos, bet tik vėl gūžtelėjau.

182

– Vadinasi, galima? – paklausiau. – Aš apie Dangaus Akis. – Galima. Susiradome antklodžių, pagalvių ir paklojome patalą ant grindų šalia mano lovos. Sėdėjome kartu, atsišliejusios į sieną po langu, per mus tekėjo naktis ir sruvo mėnesiena. Laikėmės už rankų, nugrimzdusios į prisiminimus ir sapnus. Ji žiūrėjo į prarastų tėvų, brolių ir sesers veidus. Aš atidariau lobių skrynelę ir pasidažiau lūpas, brūkštelėjau laku per nagą, pasikvėpinau. Įsižiūrėjau į mamos pilve plūduriuojančią lyg žuvį, lyg varlę. „Mama, – šnibždėjome kartu, – mama, mama.“ Šypsojomės, kai atėjo mamos, šnibždėdamos mūsų vardus, kai jos švelniai palietė mus, kai sūpavo glėbyje. Mes palikome „Baltųjų Vartų“ kambarėlį. Stovėjau sode, pilname gėlių ir sirpstančių agrastų. Kur Dangaus Akys? Turbūt ant sofos motinai ant kelių, o gal burinėje valtelėje, kuri šokinėja saulėje. Mes plaukėme, plaukėme, plaukėme. Į tikrovę mus grąžino Sausis. Jis tyliai atidarė duris ir įėjo. Atsitūpė priešais, ir pusė jo veido buvo mėnulio apšviesta, o pusė – šešėlyje. – Negaliu nurimti, – tarė jis. – Negaliu užmigti. – Sausi Karai, – prabilo Dangaus Akys. – Ko? Ji suspaudė man ranką. – Papasakok man apie mane. Mes atidarėme dėžę, ir Sausis išėmė laikraštį. – Kas čia sakoma? – paklausė ji.

183

Atsidusau. Vieną dieną papasakosime jai viską, ką žinome. O kol kas užteks trupučio, ir iš lėto, iš lėto. – Tavo vardas ir pavardė – Ana Mei, – tarė Sausis. – Ana Mei? – Taip. Ana Mei. – Ana Mei. Ar „Ana Mei“ gražus vardas? – Taip, – atsakiau. – Gražus. – Žinau ir daugiau, – tarė Sausis. – Bet mes tau pasakosime iš lėto. – Taip, – sutiko Dangaus Akys. – Lėtų lėčiausiai. Ji taikė vardą lūpoms, liežuviui ir gerklei: – Ana Mei. Ana Mei. Ana Mei... – Mei* yra metų laikas, – paaiškinau. – Laikas, kai pasaulis darosi gyvybingesnis ir spalvingesnis. – Ana Mei, – kartojo ji. – Ana Mei. Ana Mei. – Ji nusijuokė. – Koks juokingas šito vardo skonis mano burnoje. Lauke, anapus upės, tyliai gaudė didmiestis. Išgirdome žingsnius virš mūsų, žingsnius ant laiptų, žingsnius prie mano durų. Kažkas pabarbeno, ir į vidų droviai įslinko Peliukas. – Negaliu užmigti, – tarė. Nusijuokėme, ir jis atsisėdo šalia. Jo delnais lakstė Cyplys. – Cy. Cy. – Jūs vėl iškeliausit? – paklausė Peliukas. – Kada nors, – atsakiau. * May (angl.) – gegužė.

184

– Praneškit man. – Nesirūpink, Peliuk. Pranešim. Keliausi drauge su mumis. Sėdėjome. Mūsų galvos buvo pilnos upės, juodų Juodųjų Sąnašynų, spaustuvės, šventojo ir senolio, brendančio į nuslūgusią upę. – Šnekėk daugiau, Sausi Karai, – tarė Dangaus Akys. – Daugiau? – Atskleisk daugiau paslapčių, broli mano, Sausi Karai. – Tavo mamos vardas buvo Alison. Tavo tėčio vardas buvo Tomas. – Vardai, – tarė ji. – Žavėtini vardai. Spustelėjau jai ranką. – Žavėtini vardai, – pakartojau. – Jie stingių stingiausi? – paklausė Dangaus Akys. – Taip, Dangau, – atsiduso Sausis. – Mes manome, kad jie stingių stingiausi. Jai per skruostus ėmė riedėti ašaros. – Stingių stingiausi, – pasakė ji. – Bet jie juda, šypsosi ir krūpčioja mano mintyse, šviesūs kaip diena. Ji pakėlė rankas, mėnesiena nutekėjo plaštakomis, ir jos buvo gražios. – Lyg žuvis, lyg varlė, – sušnibždėjo ji. – Lyg žuvis, lyg varlė Ana. Šnekėk daugiau, broli manasai, Sausi Karai. – Tavo sesers vardas buvo Karolina. Tavo broliai buvo Antonis ir Tomas.

185

Ašaros iš akių byrėjo jai ant kelių. Stipriai apkabinau ją. – Jie stingių stingiausi, – tarė ji. – O mažosios Dangaus Akys vičvienaitės, o pasaulis didelių dideliausias. Stipriai laikiau ją glėbyje, kol į ją skverbėsi paslaptys, kol gyvenimo istorija joje gilėjo. – Aš – tavo sesuo, – tariau. – Jie – tavo broliai. Mes mylime tave. Mylime. Dangaus Akys atsišliejo į mane. – Nebešnekėk daugiau, broli mano, – tarė. – Nebešnekėk daugiau, kol ši naktis nepasidarys šviesi kaip diena.

7 skyrius Mes užmigome apšviesti mėnulio, keturiese susėdę palangėje. Kai į duris pabarbeno ir į kambarį nedrąsiai įsmuko Morina, pasirodė, kad sapnuojame. Su ilgu mėlynu chalatu stovėjo basa, blyškiu kaip mėnulis veidu. – Atsiprašau, – tarė ji, – negaliu užmigti... Įsmeigiau akis į ją. Sausis įsmeigė akis į ją. Ji delsė tarpduryje. – Nerimavau dėl jūsų visų, – pasakė. – Aš... aš maniau, kad jūs vėl iškeliavot... Jos balsas nutrūko. Pirštais perbraukė per akis. Atsitūpė priešais. Ištiesė ranką ir paėmė Dangaus rankelę. Duok jai ramybę, norėjau pasakyti, bet pamačiau, kaip

186

Dangaus rankelė švelniai suspaudžia Morinos ranką. – Mes tave rasime, – sušnibždėjo Morina. – Peržiūrėsime dingusių vaikų sąrašus ir rasime tokią kaip tu. Ji švelniai palietė plėves tarp Dangaus pirštų. Alsavo trūksmingai. – Kaip manai, kas tu? – paklausė. – Mano vardas – Ana Mei. – Ana Mei? – Ana Mei. Yra ir daugiau paslapčių, bet jos bus atskleistos lėtų lėčiausiai. – Mes žinome tas paslaptis, – įsiterpė Sausis. – Bet jos – Dangaus Akių paslaptys. Galbūt vieną gražią dieną ji jums jas pasakys. Gerai? Jis pakreipė galvą. – Gerai? – pakartojo. – Gerai, – sutiko Morina. Gana, norėjau pasakyti. Gana. Nešdinkis! Lyg būtų mane išgirdusi, ji tyliai ištarė: – Erina, prašau, nereikia. Ir liko su mumis, tupėjo prieš Dangaus Akis, lyg jai kažko reikėtų, lyg ji kažko lauktų. Dangaus Akys palietė Morinos veidą. – Kur tavo mažoji dukrytė? – paklausė. Morina išvertė akis. – Mano mažoji dukrytė? – Taip. Erinos mama turėjo mažą dukrytę. Dangaus Akių mama turėjo mažą dukrytę. Kur mažoji dukrytė, kuri buvo Morinos pilve?

187

Morinos akyse sublizgo ašaros. Jose atsispindėjo mėnulis. – Nėra mažos dukrytės, – atsakė ji. Dangus susimąstė. – Tada Morina yra maža dukrytė. O kur Morinos mama? Ašaros nukrito ir suspindėjo. – Nėra, – atsakė Morina. – Stingių stingiausia? – paklausė Dangaus Akys. – Stingių stingiausia. Stingių stingiausia. Plėvėti pirščiukai paglostė Morinai skruostus, nušluostė ašaras. Dirstelėjau į Sausį. Iš pradžių niekinamai, paskui stebėdamiesi susižvelgėme. – Tu žavėtina, – tarė Dangaus Akys. – Tu žavėtina. Morina.

8 skyrius Mes tai nugrimzdavome į miegą ir sapnus, tai vėl pabusdavome. Aš jaučiau malonų upės sūpavimą, malonų plausto sukinėjimąsi. Kietai įmigusi nuskendau į Sąnašynų juodumą ir gulėjau tenai su mama ir daugybe šventųjų. Plaukiojau su žuvų guotais ir varlėmis. Spardžiausi, mataravau rankomis, girdėjau, kaip mama man dainuoja, jaučiau, kaip jos rankos čiuopia mane. Įlėkdavau į kambarius, paskraidydavau su smalsiais paukšteliais ir vėl purptelėdavau į naktį ir pasukdavau

188

lizdo pusėn. Išskėsdavau pirštus kaip Dangaus Akys ir rodydavau plėves saulei ir mėnuliui. Jaučiau, kaip mane prilaiko Vilsonas Kernsas, jaučiau jo alsavimą, jaučiau, kaip jis ragina mane judėti, eiti per staliuką, apspistą sužavėtų vaikų. Jaučiau, kaip plaka mano širdis, kaip krūpsi pilna gyvybės ir meilės siela. Išgirdau pašnibždomis tariamą vardą: „Erina. Erina. Erina.“ Atmerkiau akis. – Erina, – sušnibždėjo Sausis. – Kas atsitiko? – Nieko. Reikia pajudėti. Eime su manimi. – Kas atsitiko, Sausi? – Prašau, Erina. Išėjome iš kambario, pirštų galais nulipome žemyn. Ką tik išaušo. Saulė liepsnojo žemai rytuose. Mes perėjome betono sodą ir pro geležinius vartus išsmukome į gatvę. Danguje nardė žvirbliai. Virš galvos ratu suko karveliai ir varnos, klykavo kirai. Praėjome pro mažąjį namelį, užžėlusį sodą, apdraskytas duris. Atsidūrėme dykvietėje. Nuo didžiausio tilto arkos atsispindėjo saulė. Tyliai gaudė didmiestis – diena prasidėjo. Stogai ir bokštai, vingiuotos staigiai kylančios gatvelės, statūs laiptai ir skersgatviai, plytos, plienas ir akmuo. Dantyti siluetai. Rytuose pūpso tolimi viržynai. Dangus šviesėja, šviesėja, šviesėja. Benzino, dumblių, jūros, žuvų, puvėsių, gėlių, dulkių kvapai. Paslaptinga upė, žvilgi it kaltinis metalas virš gilaus tamsaus dugno po begaliniu dangumi. Upė, banguojanti per miestą,

189

per juodus Juoduosius Sąnašynus, besiveržianti į jūrą. Upė, vingiuojanti pro naujas aludes, klubus ir įstaigas, pro senus sandėlius, sugriautas prieplaukas, milžiniškus kranus, statybas. Paslaptinga upė, plūstanti per dabartį ir praeitį į ateitį. Mudu sėdėjome ant plytų nuolaužų krūvos ir stebeilijome. – Kas atsitiko, Sausi? – paklausiau. – Sapnai. Tik sapnai. Kartoninės dėžės, ligoninės ir vėtringos naktys. Bet aiškesni. Jis krūptelėjo. – Baisu, – tarė. – Baisu. Valandėlę drebėjau nuo savo baisių sapnų. – Sausi, – paklausiau, – ar baisu būti mumis? – Nežinau, – atsakė jis. – O koks jausmas būti kuo nors? Bet tikrai, kartais baisu. Kartais baisiausia pasaulyje. – Bėgam, – tariau. – Rytoj. Šiandien. – Gerai. – Kur? – Į viržynus? – Gerai, į viržynus. Tik įsivaizduok. Mudu žiūrėjome į viržynus ir svajojome, kaip žengiame per paparčius, šokinėjame per upeliukus, gulime minkštoje žalioje pievoje, apšviestoje saulės, o aplinkui čiulba kuolingos ir kvepia durpėmis. – Oho! – tariau. – Oho! Oho!

190

Sukikenome. – Sausi, – tariau, – kaip manai, mes visada bėgsim? – Nežinau. Gal kol suaugsim. Gal kol patys susilauksime vaikų, kuriais norėsime rūpintis. Akimirksnį man prieš akis šmėkštelėjo bendri mano, Sausio ir mudviejų vaikučių metai ateityje. Tik akimirksnį, tik šmėkštelėjo. Nieko neatsakiau, bet pamaniau, kad gal Sausiui jie irgi šmėkštelėjo. – Gal ir baisu, – tariau. – Bet man vis tiek patinka. – Kas patinka? – Būti gyvai, būti savimi, šiame pasaulyje, čia ir dabar. Jis išsišiepė. – Velniškai puiku, ar ne? – tarė. – Velniškai puiku. Mudu atsistojome ir per dykvietę nupėdinome kvartalo pusėn. Saulė tebekilo. Sausis stvėrė mane už rankos, sulaikė. Apsisuko ir įsižiūrėjo ten, iš kur ėjome. – Kas atsitiko? – paklausiau. – Nežinau. Nieko. Ėjome toliau, bet jis vis gręžiojosi. – Mes nemiegame? – paklausė. – Mes nemiegame. – Tai kodėl aš tebesapnuoju, Erina?

9 skyrius „Baltieji Vartai“. Geležiniai vartai, betono sodas. Pro langą žiūrėjo Vilsonas, lyg mūsų nematytų, lyg žvelgtų

191

kiaurai mūsų, į kažką už milijono mylių. Sausis tebesigręžiojo, kol artinomės prie namo, kol įžengėme pro vartus, kol atidarėme duris. Jis dairėsi atgal, lyg mus kas sektų, stebėtų, mūsų ieškotų. Įėjome į vidų. Gūdi tyla. Atsisėdome biliardinėje už Vilsono. Saulės šviesoje, besiliejančioje pro langus, sukosi ir žėrėjo dulkės. Sausis sustingo kaip negyvas. Laikė mane už rankos. Pažvelgiau jam į akis. – Kas atsitiko? – Tik būk su manimi, – paprašė jis. – Lik su manimi, Erina. Paskui žingsniai viršuje, mums virš galvų. Atsisukau ir pamačiau Dangaus Akis ir Peliuką, drauge lipančius žemyn. Dangus pakėlė ranką ir man nusišypsojo. Peliukas nusižiovavo, pasitrynė akis. Už jų ėjo basa Morina su chalatu, palaidais sutaršytais plaukais. Ji sustojo tarpduryje, o Peliukas su Dangumi priėjo prie mūsų. Stebėjome vieni kitus. Mūsų akys buvo budrios ir įtarios, bet aš supratau, kad pasidarėme vieni kitiems artimesni. Supratau, kad mūsų istorija pradėjo keistis. Atsidusau, pagalvojau apie mamą ir pajutau, kad ji šypsosi. – Sausi Karai, – prabilo Dangaus Akys, – broli mano, tu tolių toliausiai? Jis pažvelgė į ją iš savo sapno. – Sausis Karas – gerų geriausias, – tarė ji. – Stiprių stipriausias. Ji atsisėdo ant grindų su Peliuku. Juodu žaidė su Cypliu. Širdies gilumoje man dainavo mama.

Vilsonas Kernsas giliai atsiduso. Paskui dar kartą. Sausis nuėjo prie lango ir atsistojo šalia jo. Aš priėjau ir atsistojau jam prie šalies. Jis paėmė mane už rankos ir prisitraukė. – Erina, – tyliai ištarė. Žiūrėjome į kvartalą: blyškius namus, mirguliuojantį grindinį, žalius sodus, raudonus stogus, paukščius, purpsinčius ir sukančius ratu didžiuliame danguje. Tylėdami žiūrėjome ir laukėme. Matyt, ji atėjo per dykvietę virš upės, pro mažąjį namelį ir sodą. Pamatėme ją stovint sankryžoje. Mūvėjo mėlynus džinsus, vilkėjo juodą odinę striukę, o ant nugaros turėjo raudoną kuprinę, lyg būtų grįžusi iš nuotykingos kelionės. Dairėsi, kol pamatė „Baltuosius Vartus“. Kurį laiką žiūrėjo. Vėjas ėmė draikyti šviesius plaukus. Ji atsisuko atgal, ten, iš kur atėjo, rodos, jau ruošėsi grįžti, bet ėmė artintis. Vis dar svyravo, vis dar žvalgėsi atgal, bet paskui atsitiesė ir papurtė galvą, sušvytavo plaukai, ir mes pamatėme žėrint auskarus. Ji paspartino žingsnį, ėjo ryžtingiau. Juodas kelias jai po kojomis žvilgėjo lyg būtų skystas, ir atrodė, lyg ji bristų per skystį, virš skysčio. Kai priėjo prie geležinių vartų, įžiūrėjome raudonus lūpų dažus, blyškų veidą su raukšlelėmis, neramias gyvas akis. Drabužiai buvo dulkini. Džinsų kelis perplėštas. Striukė perdrėksta. Matėme, kaip ji persigandusi, kokia išvargusi, bet Sausis neklydo. Ji buvo graži. Ji įžengė į betono sodą. Ji pamatė mus prie lango ir vėl susvyravo iš baimės ir susijaudinimo.

193

– Oi, Erina! – sušnibždėjo Sausis. – Žiūrėk toliau, – sumurmėjo Vilsonas Kernsas. Sausio rankos nedrebėjo, kvėpavimas buvo lygus, jis tiktai nugrimzdo į gilią gilią tylą, kai ji vėl krustelėjo ir įėjo į „Baltuosius Vartus“. Aš su juo pasitraukiau nuo lango. Dangus žiūrėjo žaviomis akimis, kurios pro visus pasaulio vargus įžvelgia dangų, slypintį anapus. Ji palietė Sausį plėvėtais pirštais, kai jis ėjo pro šalį. Ji stovėjo prieškambaryje. Kaip jie pažino vienas kitą? Seni sapnai. Vėtringos žiemos nakties vaizdai. Meilė. Juodu žiūrėjo į vienas kitą. – Žinojau, kad ateisi, – tarė Sausis. Ji užsidengė rankomis veidą ir žiūrėjo pro tarpupirščius. – Aš laukiau tavęs, – sušnibždėjo jis. Norėjau jį palikti, bet jis manęs nepaleido. – Nieko baisaus, – kalbėjo jis. – Žinau, kad tu visada mane mylėjai. Žinojau, kad grįši manęs. – Kuo tu vardu? Jam užgniaužė kvapą. – Nežinau, – jis paleido mane. – Pasakyk, koks mano vardas. Per prieškambarį juodu žengė vienas prie kito, ir aš nusisukau. Sėdėjau su Dangaus Akimis ir laikiau ją už rankos. Peliukas sėdėjo šalia mūsų ir žaidė su Cypliu. Vilsonas minkė molį. Netrukus nusileis Fingers, Maksis ir kiti. Lauke jau gerokai įdienojo.

194

– Sausio Karo mama, – tarė Dangaus Akys. – Taip. Tikrai. Sausio Karo mama. – Žavėtina mama. – Taip. Mudvi atsidusome ir nusišypsojome. Ji pasimuistė ir stipriau prisiglaudė prie manęs. – Papasakok Sausio Karo istoriją, – sušnibždėjo. – Kad ji labai žiemiška ir vėtringa, – tariau aš. – Papasakosi? – Taip, Dangaus Akys. Vieną gražią dieną papasakosiu.

10 skyrius Kadaise, savo istorijos pradžioje, aš buvau mažulytė ir neįžiūrima, mažiausia būtybė visame plačiame pasaulyje. Aš slypėjau giliai tamsoje, mamos pilve. Mes buvome pigiame viešbutėlyje su pusryčiais virš prieplaukos. Mano mama buvo graži, puikiomis žaliomis akimis ir raudonais plaukais, kaip ugnis liepsnojančiais apie žavų veidą. Mano tėtis buvo jūrininkas iš užsienio žvejybos laivo, kuris upėje gelbėjosi nuo audringos jūros. Jau tada, žiūrėdama, kaip jis išplaukia, mama savyje jautė mane, virpančią ir pilną gyvybės. Ji su manimi atsikraustė į mažą namelį Šventojo Gabrieliaus kvartale. Aš virtau lyg žuvimi, lyg varle, spardžiausi ir plaukiojau joje. Ji dainuodavo man ir šnibždėdavo man. Nupirko

195

lovelę iš naudotų baldų, nukabinėjo sienas paveikslėliais ir paruošė man rojų. Tame rojuje mudvi gyvenome keletą trumpų metų, o paskui ji mirė. Istorija galėjo būti be galo liūdna. Visos istorijos galėjo būti be galo liūdnos: mano draugų, Sausio Karo, Peliuko Gilano, Anos Mei, Vilsono Kernso ir visų kitų. Bet jos neliūdnos. Mes turime vieni kitus, ir mūsų istorijos susipina susimaišo it upės srovės. Mes stipriai laikomės vienas kito, kai klupiniuodami lekiame per gyvenimą. Būna didžiai džiaugsmingų, nuostabių akimirkų. Auštant kiekvienai dienai, verčiant kiekvieną lapą, galima tikėtis stebuklų. Tą rytą, nusisukusi nuo Sausio ir grįžusi į biliardinę, aš supratau, kad viena istorija baigėsi. Istorija apie įvykius, išplaukus mums iš „Baltųjų Vartų“, apie susitikimą juoduose Juoduosiuose Sąnašynuose su Dangaus Akimis, parsivesta namo. Esama ir savotiškų pabaigų: Sausis Karas dabar gyvena Šventojo Gabrieliaus kvartale su mama, ir jo vardas – Gabrielius Džonsas; Morina kartoja, kad mes gražūs ir drąsūs, ir stengiasi tuo tikėti; Dangaus Akys gyvena su mumis, ir mes ją vadiname Ana Mei. Mes lėtai lėtai pasakojame jai tuos nedaugelį dalykų, kuriuos žinome apie jos gyvenimą. Laikydami ją už rankų, pasakojame apie darnią šeimą, pražuvusią jūroje. Mes pradėjome šifruoti senolio knygas, narplioti jo keistą istoriją iš radinių sąrašų Juoduosiuose Sąnašynuose, iš brėžinių, žemėlapių ir eskizų paraštėse. Juodos raidelės pasakoja apie senus laikus, kai spaus-

196

tuvėje buvo bruzdu ir triukšminga, kai upe plaukiojo dideli laivai, o prieplaukose būriuodavosi vyrai su kombinezonais. Jų istorijos susilieja su Dangaus Akių, kurią mėnesėtą naktį iš Juodųjų Sąnašynų išgriebė prižiūrėtojas, paskui su trijų būtybių, kurios galėjo būti angelai, galėjo būti velniai, bet tikriausiai buvo tarpinis variantas. Kaip ir visos istorijos, ši iš tikrųjų neturi pabaigos. Ji tęsiasi maišydamasi su visomis kitomis pasaulio istorijomis. Mūsų istorija – tik atkarpa. Gali netikėti. Bet viskas teisybė.

Turinys „BALTIEJI VARTAI“. Pirma dalis 1 skyrius 7 2 skyrius 14 3 skyrius 16 4 skyrius 22 5 skyrius 28 6 skyrius 33 7 skyrius 36 8 skyrius 40 9 skyrius 41 JUODIEJI SĄNAŠYNAI. Antra dalis 1 skyrius 47 2 skyrius 50 3 skyrius 53 4 skyrius 61 5 skyrius 64 6 skyrius 70 7 skyrius 76 8 skyrius 79 9 skyrius 82 10 skyrius 86 11 skyrius 92 12 skyrius 94 13 skyrius 97 14 skyrius 102

15 skyrius 106 16 skyrius 110 17 skyrius 113 18 skyrius 117 19 skyrius 122 20 skyrius 125 21 skyrius 129 22 skyrius 133 23 skyrius 136 24 skyrius 140 25 skyrius 144 26 skyrius 148 27 skyrius 150 28 skyrius 153 29 skyrius 156 „BALTIEJI VARTAI“. Trečia dalis 1 skyrius 163 2 skyrius 166 3 skyrius 170 4 skyrius 175 5 skyrius 178 6 skyrius 182 7 skyrius 186 8 skyrius 188 9 skyrius 191 10 skyrius 195

Britų rašytojas D. Almondas (g. 1951 m.) įvertintas vaikų literatūros „nobeliu“ – Hanso Christiano Anderseno apdovanojimu. Jo metaforiškoje knygoje „Dangaus akys“ susipina globos namų kasdienybė, magiškasis realizmas, humoras ir įtempti nuotykiai. Vaikų draugystė ir nuotykių troškimas atveria nematomus ryšius tarp tikrovės ir vaizduotės, šio ir kito pasaulio.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Emilija Visockaitė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius

www.niekorimto.lt

Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

201