Dėdė Fiodoras eina i mokyklą by Nieko rimto

Eduard Uspenskij

Dėdė F i odoras eina į mokyklą Iliustravo Jurgita Rancevienė

Dėdė F iodoras eina į mokyklą

UDK 821.161.1-93 Us22

ISBN 978-609-441-330-8

Versta iš: Успенский Э. Н. ВСЕ ПРОСТОКВАШИНО: СКАЗОЧНЫЕ ПОВЕСТИ И ВЕСЕЛЫЕ ИСТОРИИ. Астрель: АСТ, Москва, 2007

Eduard Uspenskij

Dėdė F iodoras eina į mokyklą

Iliustravo Jurgita Rancevienė Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė

Vilnius 2016

Pirmas skyrius

Dėdė F iodoras rengiasi mokytis Laikas Rūgpienių kaime palengva, bet nenumaldomai slinko daugėjimo kryptimi: metai dėjosi prie metų, o ne atvirkščiai. Ir greitai dėdei Fiodorui sukako šešeri. – Dėde Fiodorai, juk metas tau į mokyklą, – pasakė mama. – Todėl vešimės tave į miestą. – Kodėl į miestą? – įsiterpė katinas Matroskinas. – Netoliese, Troicko kaime, atidaroma puiki mokykla, tokia gimnazija licėjus. – Žinome mes tas kaimo mokyklas! – tarė mama. – Amžinai trūksta mokytojų. Prastai moko kalbų. – Žinome mes tas miesto mokyklas! – atrėžė Matroskinas. – O ką? – Amžinai rūko tualetuose. Prasta gatvės įtaka. Šis pokalbis vyko švytinčią vasarą, birželį, kai mama Rima ir tėtis Dima per atostogas atvažiavo pas dėdę Fiodorą ir katiną Matroskiną į kaimą vasaroti.

Pokalbyje dalyvavo ir paštininkas Pečkinas. Jis tarė: – Pirma klasė – parengiamoji. Du kartus per savaitę. Ir kaime, ir mieste jos vienodos. – Iš kur jūs žinote, Igori Ivanovičiau? – nusistebėjo mama. – Nes ir pats ketinu eiti į mokyklą. – Kaip – į mokyklą? – apstulbo mama. – Argi jūs nesimokėte anksčiau? – Mokiausi, – liūdnai atsiduso Pečkinas. – Tik prastai mokiausi, pamokas praleidinėjau. Rūkiau per pertraukas. Šiaip taip baigiau trejetais. Dabar noriu viską pradėti iš pradžių. Aš stengsiuosi. Aš nuo pat pirmos klasės būsiu pirmūnas. Ir iki galo taip laikysiuosi. Aš noriu gauti aukso medalį. – Oi, – tarė tėtis. – Kokia puiki mintis. Gal ir aš iš naujo į mokyklą eisiu. – Tau, tėti, ne nuo mokyklos, tau nuo vaikų darželio reikia pradėti, – pareiškė mama Rima. – Man tavo močiutė pasakojo, kad tu jau vaikų darželyje buvai užleistas vaikas ir prasto elgesio. O Igoris Ivanovičius tai tikras pokštininkas.

– Čia ne pokštas, – rimtai atsakė Pečkinas. – Aš tvirtai apsisprendžiau. O dar aš vaikams darbus dėstysiu: kaip paštininku dirbti, kaip taisyklingai paštininko krepšį nešioti. – O kaip dėl kalbų? – paklausė mama. – Vaikus mokyti kalbų reikia pradėti kuo anksčiau. O mūsų Rūgpieniuose aš dar nesutikau nei anglų, nei vokiečių. – Kalbos mes mokysimės kompiuteriu, – paaiškino dėdė Fiodoras. – Ir kas tau, dėde Fiodorai, tokių dalykų pripaistė? – aiktelėjo mama. – Ogi profesorius Siominas, – atsakė Matroskinas. – Mes dažnai pas jį svečiuojamės. – Tai tegul jis ir perka jums kompiuterį, – nusprendė mama. – Jis ketina pirkti naują, o mums savo senąjį atiduoda. Padėvėtą, bet visai gerą, – atskleidė paslaptį Šarikas. – Už dyką? – nustebo mama. – Ne, – atsakė Matroskinas. – Aš visą vasarą jam šviežią pieną nešiojau. – Jis mus ir prie interneto prijungs, – pranešė dėdė Fiodoras. – Kaip?! – aiktelėjo tėtis. – Ogi taip, – atsakė Šarikas. – Juk telefoną mes turime. – Nieko sau! – nusistebėjo tėtis. – Žiūriu, tie mūsų Rūgpieniai tokie pažangūs mokslo požiūriu, kad jūs – pirmieji visoje planetoje. Tada tėtis su mama skubiai nusprendė pasivaikščioti, vasaros gamta pasigrožėti. O patys surengė gamybinį pasitarimą. – Dmitrijau, ką darysime? – paklausė mama. – Šitaip mes neilgai trukus vaiką prarasime. – Kodėl? – nustebo tėtis. – Todėl, kad su tais internetais jis greitai taps už mus protingesnis. 7

– Ir šlovė Viešpačiui! – Kokia gi čia šlovė? Jis mums apie internetą pasakos, apie tai, kaip naršo po visas pasaulio bibliotekas, muziejus ir mokslines konferencijas, o mes – apie gražų rytojaus orą. Jis su mumis – angliškai, o mes – nei bū, nei me. – Vadinasi, mums irgi teks kompiuterį pirkti, – nusprendė tėtis. Dėliodami tokias nelinksmas mintis, tėtis ir mama sugrįžo iš vaikštynių. Ir labai greitai išvažiavo į miestą.

Antras skyrius

P irmieji žingsniai internete Mažoji Katia, su kuria dėdė Fiodoras labai draugavo, savo dėdės profesoriaus Siomino vasarnamyje surengė mokomąjį interneto seminarą. Ji norėjo pasidalyti savo moksline patirtimi. Į seminarą atėjo dėdė Fiodoras, šuo ir katinas. Būrelio seniūnu buvo paskirtas paštininkas Pečkinas. Jie susirinko erdvioje, šviesioje, gebenėmis apaugusioje dėdės verandoje.

Ant stalo pūpsojo didžiulis blizgantis virdulys ir švytėjo didžiulis kompiuterio ekranas. Priešais jį gulėjo klaviatūra. Kiekvienas dalyvis gavo po skanią spurgą ir stiklinę arbatos. Nuošaliau supamajame krėsle su ryškiaspalviu žurnalu rankose sėdėjo pats profesorius Siominas. Jis buvo stebėtojas.

Katia tarė: – Lauke šviečia saulė ir kimba žuvys. Bet mes nekreipsime į tai dėmesio, mes mokysimės. Paštininke Pečkinai, patikrinkite pagal sąrašą, ar atvyko visi seminaro dalyviai. Pečkinas paėmė sąrašą ir perskaitė: – Dėdė Fiodoras. – Esu, – atsakė šis. – Gyvūnai, – pasakė Pečkinas. 9

Turinys

1 skyrius 2 skyrius 3 skyrius 4 skyrius 5 skyrius 6 skyrius 7 skyrius 8 skyrius 9 skyrius 10 skyrius 11 skyrius 12 skyrius

Dėdė Fiodoras rengiasi mokytis 5 Pirmieji žingsniai internete 8 Dėdė Fiodoras lanko parengiamąją klasę 16 Katinas Matroskinas gelbsti Paleontologijos muziejų 22 Susirašinėjimas su Rytine žvaigžde ir kiti reikalai 27 Pas mus atvyksta teta Nensė arba Neta iš interneto 32 Romantiški Rūgpienių kaimo horizontai 39 Romantiški Rūgpienių kaimo horizontai plečiasi 44 Visi pradeda ieškoti savo vietos visatoje 50 Kaip Rūgpienių kaime baltavo burė vienišoji 54 Visi suranda savo vietą šalia Nensės iš interneto 58 Nensė nesiliauja stebinusi pasaulio 61

13 skyrius 14 skyrius 15 skyrius 16 skyrius

Tėvų pedagoginis pasitarimas dėl Nensės iš interneto 64 Vaikų pedagoginis pasitarimas 69 Romantiškas rytas Rūgpienių kaime 69 Rytinė žvaigždė išskrenda į naują dangų 74

Us22

Uspenskij, Eduard Dėdė Fiodoras eina į mokyklą / Uspenskij, Eduard; iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė; iliustravo Jurgita Rancevienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 80 p.: iliustr.

Ketvirtoji rusų rašytojo Eduardo Uspenskio knyga apie Rūgpienių kaimą kviečia vėl susitikti dėdę Fiodorą ir jo draugus. Kaip visad juokingi ir netikėti, jau klasika tapę Uspenskio pasakojimai šįsyk linksmins istorijomis apie tai, kaip paštininkas Pečkinas ėjo į mokyklą kartu su dėde Fiodoru, kaip padedamas kitų kaimo gyventojų bandė susirasti draugų internetu ir kas iš to išėjo. Knygą šmaikščiai iliustravo Jurgita Rancevienė.

T ai p

p at s k a i ty k i t e

Redaktorė Elvyra Kutanovienė Korektorė Edita Birulienė Maketavo Vilija Kvieskaitė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Jeigu seniai lankėtės Rūgpienių kaime, nenustebkite ankstų rytą neradę dėdės Fiodoro namuose. Ir laiškų teks palaukti iki vidurdienio. Taip taip, dėdė Fiodoras dabar kasryt eina į mokyklą, o kartu su juo – ir paštininkas Pečkinas. Juk niekad nevėlu pradėti mokytis iš naujo! Paštininkas atjaunėjo, išgražėjo ir, nepatikėsit, panašu, kad įsimylėjo! Kasdien laukia atvykstant paslaptingos viešnios iš interneto. Atvažiuosite, savo akimis nepatikėsite: Šarikas skaičiuoti mokosi, Matroskinas mokslinėse konferencijose spurgas valgo... Žodžiu, pas mus vienos permainos! Tik internetu daržų ravėti dar neišmokome.

Ieškokite kitų E. Uspenskio knygų apie Rūgpienių kaimo trijulę: Dėdė Fiodoras, šuo ir katinas Dėdės Fiodoro teta Mylima dėdės Fiodoro mergaitė

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai