Dėdės Fiodoro teta by Nieko rimto

Eduard Uspenskij

Dėdės F iodoro teta

Dėdės F i odoro teta Iliustravo Jurgita Rancevienė

UDK 821.161.1-93 Us22

ISBN 978-609-441-122-9

Versta iš: Успенский Э. Н. ВСЕ ПРОСТОКВАШИНО: СКАЗОЧНЫЕ ПОВЕСТИ И ВЕСЕЛЫЕ ИСТОРИИ. Астрель: АСТ, Москва, 2007

Eduard Uspenskij

Dėdės F iodoro teta

Iliustravo Jurgita Rancevienė Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė

Vilnius 2013

1 skyrius

Laiskas

Prie Rūgpienių artinosi ruduo. Ne itin sparčiai, tik šiaip – milimetras po milimetro. Kasdien atvėsdavo ketvirčiu laipsnio. Dienomis dar buvo vasara, saulė viską nutvieksdavo auksu. Užtai naktimis nelikdavo jokių abejonių: gamtą tuoj užgrius žiema. Naktimis net pasnigdavo. Visi buvo paskendę darbuose. Katinas Matroskinas rinko paskutinius grybus ir raugė kopūstus. Dėdė Fiodoras krimto trečios klasės uždavinyną. O šuo Šarikas veršelį auklėjo. Pusės metų Gavriušą jis bandė paversti sarginiu buliumi, pusiau sarginiu, pusiau medžiokliniu. Pamatys lauke kiškį, ir šaukia Gavriušai: – Paimk! Ir buliukas iki pat upelio kiškį vejasi. Kiškis per upelį dviem šuoliais liuokt liuokt – ir į laukus. O Gavriušai taip neišeina. Jis į upelį įpūkščia kaip traktorius, ir tokia purslų vėduoklė pakyla, kad vaivorykštė viršum upės pusę valandos kybo. Meta Šarikas per tvorą pagalį ir šaukia Gavriušai: 5

– Par-nešk! Gavriuša šlumšt per tvorą, pagalį į dantis ir atgal. Šarikas paliepia jam: – Mū-mū! Ir Gavriuša taip užmauroja, kad žmonės kaime krūpčioja. Galvoja, ant jų Rūgpienių traukinys užlėkė. Kartą katinas Matroskinas neapsikentė, priėjo prie Šariko ir sako: – Kaip tu jį dresuoji? Cirko klounu nori padaryti? Kokie čia „paimk parnešk“? Kokie čia „mū-mū-kva-kva“? Dresuoti šunims jau seniausiai specialios kultūringos komandos sugalvotos: visokie „fas“ ir „aport“. Ar bent jau „balsas“. – Gal šunims serviruoti ir yra tokie žodžiai, tačiau buliams jie netinka, – prieštarauja Šarikas. – Buliai – kaimiečiai, jie paprasti, neišpaikinti. – Ne serviruoti, o dresuoti, – pataisė Matroskinas. – Serviruoja tik stalus restoranuose. Metas būtų žinoti, kaimo tamsybe. Šarikas įsižeidė dėl „kaimo tamsybės“ ir šitaip pareiškė: – Štai ką, Matroskinai, įsitaisyk tu savo veršelį, nuosavą, ir dresuok, kaip išmanai. O čia mano Gavriuša. Matroskinas iš nuostabos porą minučių stovėjo sustabarėjęs. Galėjai jį perpus perpjauti ir į krūvą sukrauti. Taip hipnotizuotojai cirke tetoms daro. O tada kad suriks: – Kaip – tavo, jeigu mudu su Murkle drauge jį gimdėme! Jeigu aš dėl jo per naktis nemiegojau! Jeigu aš iš buteliuko pienu jį girdžiau! Jeigu aš pats dvidešimt kartų jam klizmą dariau, kai tu dešrelėmis jį užšėrei! Žodžiu, pakvipo didžiuliu konfliktu. Žiūrėk, Šarikas su Matroskinu ims ir susipeš. Jau ir stumdytis abudu pradėjo. Dėdė Fiodoras į prieangį išėjo ir sako: – Ogi imkime ir surenkime veršiukinę dvikovą. Judu sustokite 6

priešinguose daržo galuose, o Gavriuša tegul per vidurį atsistoja. Jūs kiekvienas pas save jį šaukite. Prie kurio pribėgs, tas ir bus jo viršininkas. Sustojo jie priešinguose daržo galuose. Kiekvienas pas save Gavriušą šaukia. Šarikas kariškai komanduoja: – Gavriuša, pas mane, bėgte! Gavriuša, pas mane, aplink! O Matroskinas tylutėliai taip kalbina: – Kis! Kis! Eikš pas mane, galvijėli tu neraliuotas, eikš! – ir didelį griežtį iš už nugaros rodo. Gavriuša vietoje sukasi, tai į vieną pusę galvą kreipia, tai į kitą. Tai prie Šariko bėga, tai prie Matroskino. Kuo labiau jis prie Šariko priartėja, tuo garsiau Matroskinas šaukia, ir priešingai. Visas kaimas nuo riksmo aidi, o naudos jokios. Nesiseka veršiukinė dvikova. Tada dėdė Fiodoras ir sako: – Kiekvienas imkit po pagalį ir meskit per tvorą. Kieno pagalį jis atneš, tas ir bus Gavriušai svarbesnis.

Išsirinko jie pagalius, kiekvienas pagal savo skonį. Šariko pagalys buvo ilgas ir plonas, ir dar su smulkiomis šakelėmis. Kažkuo į patį Šariką panašus. Jis taip pat buvo liesas ir pasišiaušęs. O Matroskino letenose atsirado tokia stora kuoka, nes ir pats Matroskinas pastaruoju metu suapvalėjo. Metė jie savo pagalius per tvorą, ir Gavriuša viesulu per ją perūžė. Visi apmirė. Laukia. Išlekia Gavriuša iš už tvoros, bet jo dantyse – ne pagalys, o geltonas paštininko Pečkino lietpaltis. Paštininkas anapus tvoros stovėjo ir pro skylutę žiūrėjo. Gavriuša norėjo jį patį atvilkti, bet Pečkinas pakeliui iš lietpalčio išdribo.

Vargšas Pečkinas lietpalčio atbėgo ir kad ims tempti jį už kito galo. Gavriuša nepaleidžia. Šarikas su Matroskinu taip pat mėgina lietpaltį iš buliaus išlupti, bet nieko neišeina. Gavriuša per vasarą galingas užaugo, kaip tankas. Juos visus tris ramiausiai po daržą valkioja, kur panorėjęs. Visą daržą išarė. Pečkinas rėkia: – Ei, tu, kvaileli raguotas, tuoj pat atiduok lietpaltį! Prisižaisi, į dešras tave išgabens! 8

Dėdė Fiodoras nutarė įsikišti. Jis priėjo prie Gavriušos ir ramiai sukomandavo: – Balsą! Mū-mū! Buliukas kad užmauros tuo garvežio balsu – ir paleido lietpaltį. O Šarikas su Matroskinu ir Pečkinas akimirksniu tris metrus nuskrido ir į tvorą tvojosi. Matroskinas pasižiūrėjo į išlaksčiusias lentas ir sako: – Taip, remontas kokią šimtinę atsieis. Reikės šimtą vienetų tvorlenčių pirkti. Šitas Pečkinas mums gryni nuostoliai. O dar ir šnipinėja! – O man jūs tai grynas pelnas! – šaukia Pečkinas. – Šitas mano lietpaltis gal net vestuvinis. O jūs antai kaip jį apžiautarojote ir apseilėjot! Jį net apsivilkti – ir tai bjauru. Teks dabar iki namų daržais sėlinti. Aš jums ne koks Rokfeleris afrikinis, kad du lietpalčius turėčiau. Ir visai aš jūsų nešnipinėjau, labai jūs man rūpite. Aš jums laišką atnešiau. Jis atidavė laišką ir kuo greičiau išsinešdino, kad Matroskinas nelieptų tvoros taisyti. Dėdė Fiodoras paėmė laišką ir nuėjo vidun. Laiškas – labai svarbus įvykis. Visi veršiukinę dvikovą kaipmat pamiršo. Laiškas buvo nuo mamos. Mama rašė: Brangusis mūsų berniuk dėde Fiodorai! Tu gyveni kaime visiškai apleistas. Esi arti prie gamtos, bet toli nuo kultūros. Taip gyventi gera, bet neteisinga. Imsimės priemonių. 9

Pas mus atvažiavo mano pusseserė Tamara Semionovna. Jos pavardė Lomovaja. Tiesą sakant, jos pavardė dviguba – LomovajaBambino. Jos tėtis buvo generolas Lomovojus, o mama – baleto solistė Bambino. Ji labai gera ir labai stora, kaip dvi. Tu jos neprisimeni. Ji išėjo iš armijos. Ten ji dirbo ūkio dalies pulkininke. Ji nusprendė tave apdovanoti. Ji nutarė visą likusį gyvenimą paskirti tavo auklėjimui. Apie ją buvo straipsnis laikraštyje, ir labai ją išgyrė. Ji tokia nuostabi darbuotoja – trisdešimt metų nėkart neatostogavo. Jos sandėlyje nė viena patranka nenusimetė, nė vienas tankas nepradingo. Kai ji iš armijos išėjo, visi kareiviai verkė išsirikiavę. Tau ji duos labai daug naudos. Jau pianiną nupirko ir savarankiško mokymosi vadovėlį, ketina padaryti iš tavęs tarptautinio konkurso laureatą. Lauk jos su nekantravimu ir džiaugsmu. Tavo tėvai: tėtis ir mama Kai dėdė Fiodoras laišką perskaitė, jis nelabai apsidžiaugė. Šita dvigubo dydžio teta kažkodėl vertė jį suklusti. Ir pianinui didelės traukos jis nejautė. Šarikas irgi sukluso. Pianinas jam patiko, jis dažnai pagalvodavo: „Kad taip išmetus iš jo visus tuos džeržgiančius vidurius, gera šuns būda išeitų!“ Bet į kiekvieną pašalinį žmogų jis iš anksto žiūrėjo su nepasitikėjimu. O Matroskinas apsidžiaugė: – Dar viena ūkio darbuotoja mums ne pro šalį. Čia, kaime, mes visai apsamanojome, aptingome, tempą praradome. Aplinkui žmonės firmas steigia, vyžas užsieniečiams pina. O mes akimis klapsime. Mums reikia naujų pajėgų. Ir pradėjo jie tetos Tamaros atvykimui rengtis. Pirmiausia nusprendė tetai lovą nupirkti. Teta – ne šunelis, kad įsitaisei ir viskas. Jai ir lovos reikia, ir čiužinio, ir antklodės. Jos daržinėje ant šieno nepaguldysi, juoba rudenį. 10

Išsivarė jie iš klojimo traktorių – tr-tr Mitią, pripylė į baką vakarykščių barščių ir išvažiavo į didelę kaimo parduotuvę, baldais prekiaujančią. Važiuoja jie sau kaimo keliu, vinguriuojančiu kaip virvutė, baltus žiedelius į dangų pūsčioja. O iš šonų gamta – ryški visa, lyg kokia animacija! Eglės – žalios, pušys – juodos, o lapuočiai medžiai – oranžiniai. Tikras džiaugsmas žiūrėti. Sėdėk ir grožėkis. Bet tr-tr Mitia neleido jiems žiūrėti. Vos jie žiū... žiū... vos jie žiūrėti pradeda ir gro... gro... grožėtis, jis kad ims kratyti. Pastarosiomis dienomis nusidykinėjo jis savo daržinėje ir dabar lėkė lyg nuplikytas. Ant kiekvieno kupsto po du kartus pašokdamas. Vieną kartą – todėl, kad kupstas, kitą kartą – todėl, kad nusidykinėjo. Kai mūsų pirkėjai prie parduotuvės išlipo iš traktoriaus, juos taip mėtė į šalis, tarsi ne į parduotuvę būtų atvažiavę, o į blaivyklą. Jie ne tik svirduliavo, jie dar ir šokčiojo. Matroskinas sako pardavėjui: – Sveiki, mums reikia lovos su ratukais. Ar tokių turite? Pas mus teta į svečius atvažiuoja nuolatos gyventi. Pardavėjas atsako: – Dabar mes visokių lovų turime. Ir su ratukais, ir su motoriukais. Pas mus kaime kapitalizmas prasidėjo. – Gerai, – sako dėdė Fiodoras, – imkime ir apžiūrėkime jūsų lovas. – O ko čia žiūrėti? – sako pardavėjas. – Jūs tik pasakykite, kokios lovos reikia. Mes paspausime mygtuką, ir dėdė Vasia ją iš sandėlio atitemps. – Kažkoks keistas tas jūsų kapitalizmas, – sako Matroskinas. – Ir lovų pas jus į valias, ir mygtukų, o dėdė Vasia vis tiek ant kupros sunkenybes tampo, kaip brandaus socializmo laikais. – Tai kokios lovos jums reikia? – klausia pardavėjas. – Didelės lovos, – atsako dėdė Fiodoras. 11

– Šitaip nieko nebus, – purto galvą kapitalistinis pardavėjas. – Pateikite tikslią techninę charakteristiką. Lovos būna viengulės, pusantragulės ir dvigulės. Kiek tetų pas jus atvažiuoja? – Viena teta, bet sudvigubinta! – šaukia Šarikas. – Nagi, spauskite tą mygtuką. Tegul mums dvigulę lovą atneša. Paspaudė mygtuką, atbėgo dėdė Vasia mėlynu chalatu. Jam paaiškino, ko reikia. Ir po penkių minučių jis atvilko didžiulę lovą su ratukais. Į ją ne tik sudvigubintą, į ją sutrigubintą tetą gali guldyti. Šarikas pagalvojo: „Jeigu teta mums nepatiks, ant šitos lovos mes palapinę pasistatysime, daiktus sukrausime ir mikliai į kitą kaimą išmausime.“ Matroskinas sumokėjo pardavėjui pinigus ir sako: – Matau, turite daug tuščių kartoninių dėžių. Jums tikriausiai jos nereikalingos, o mums labai prakuroms praverstų. Pardavėjas neprieštaravo ir leido Matroskinui visas dėžes pasiimti. Jie tas dėžes greitai ant lovos sukrovė, lovą troseliu prikabino prie tr-tr Mitios ir labai atsargiai pajudėjo į priekį. Iš šalies atrodė, kad traktorius veža ne lovą, o vežimą šieno. Tik vietoje šieno kūpsojo įvairiaspalvės dėžės. Buvo labai gražus reginys. Šįkart Mitia elgėsi pavyzdingai, ir jie iki soties į rudeninius medžius prisižiūrėjo. Pakeliui pasitiko juos paštininkas Pečkinas ir klausia: – Ir kas gi jums šitiek siuntinių atsiuntė, ir dar tokių gražių? Ir kodėl be mano žinios? – Čia humanitarinė pagalba, – pareiškė Matroskinas. – Dabar ją tiesiai į rankas atiduoda, be tarpininkų. Čia kačių ir šunų ėdalas „Viskas“ ir „Šunìskas“. Pečkinas pagalvojo sau: „Antai, kaip šunimis ir katėmis ėmė rūpintis. O apie paštininkus niekas negalvoja. Gaila, kad aš ne šuo ir ne katė. Ogi imsiu, kačiuką įsitaisysiu, tegul ir jam humanitarinę pagalbą siunčia.“ 12

Kai jie parvažiavo namo, Matroskinas griebėsi už galvos: – O jeigu lova troboje netilps? O jeigu ji pro duris nelįs? Ką tada darysime? Teks skylę sienoje pjauti! Bet paskiau jis viską išmatavo ir nusiramino. Išnešus Šariko guolį į priemenę, lovai kaip tik užteks vietos. Arba tegul Šarikas po lova miega, tetą saugo. Šarikas šoko piestu: – Išgraužk, kad aš po jūsų teta miegočiau! – pasakė jis katinui. – Jeigu jau mane iškeldinate, keldinkite visai į lauką. Aš iš šitų dėžių puikiausią būdą susiklijuosiu, dviejų kambarių. Ir gyvensiu lauke, kaip visi šunys. Matroskinui buvo gaila dėžes atiduoti. Jis ir sako: – O gal tu, Šarikai, po prieangiu įsitaisyk? Ir klijuoti nieko nereikės. Ir šilta, ir saugoti patogu. – Aha. Ir trepsi visi tau virš galvos, sniegą ar smėlį nuo kojų purtydami. O tas sniegas ar smėlis ant tavęs byra. Ne, pats ten gyvenk, jeigu toks gudrus. Tada įsikišo dėdė Fiodoras: 13

– Matroskinai, tu neteisus. Tegul Šarikas klijuoja, ką nori. Mes susitarėme taip gyventi, kad kiekvienam būtų gera. Mes visi turime vienas kitą mylėti. – Tiesa, – pritarė katinas. – Jeigu vienas kitam nenusileisime, bus ne namai, o komunalinis butas. Vaidingas. Ir dar pridūrė praktinį argumentą: – Dėde Fiodorai, o kiek jis sukelia triukšmo, tas mūsų Šarikas! Vos sukiauksi kaime koks šunelis, jis praplyšta taip skalyti, kad mudu iki lubų pašokame. O būdoje garso izoliacija neleis jam taip triukšmauti. Šarikas iškart ėmėsi darbo. Susirado daržinėje dažytojo teptuką, iš krakmolo išsivirė kibirą kisieliaus pavidalo klijų ir puolė tepti dėžes klijais ir vieną prie kitos glausti. Dėžės lengvos, linksmos, ryškios. Ir darbas lengvas, linksmas, ryškus. Jeigu dirbtum tvarkingai. O Šarikas viską darė tep lep. Pirmiausia paklojo kartonines dėžines grindis, paskiau surentė kartonines dėžines sienas, o tada iš tašelių, kuriuos Matroskinas buvo tvorai remontuoti paruošęs, surėmė būsimam stogui gegnes ir taip pat apklijavo dėžėmis. Namas išėjo kreivas šleivas, bet labai ryškus ir mielas. O čia ir vakaras atėjo, žvaigždės nubėrė dangų lyg strazdanos. Nusiplūkęs Šarikas kaip stovėjo ant kartoninių grindų, taip ir griuvo miegoti, o klijuotą teptuką po galva pasikišo.

2 skyrius

Telegrama Ryte vos prašvitus atėjo paštininkas Pečkinas. Ir kad ims vartelius purtyti. Anksčiau jis drąsiai į kiemą, į priebutį įžengdavo ir į duris pasibelsdavo, o dabar pradėjo veršelio Gavriušos privengti. 14

Jis vartelius tranko, pyškina, o jo niekas negirdi. Visi dar miega. Tada jis pradėjo šaukti: – Bar bar! Dzin dzin! Pykšt pykšt! Bliam bliam! Niekas nė čiukšt. Tik Gavriuša prie vartelių priėjo – pradėjo paštininku Pečkinu domėtis. Pečkinas vėl suriko: – Ei, jūs! Dzin dzin! Jums telegrama atėjo! Tylu. – Taigi šitaip ir balsą prarėksi! – tarė Pečkinas. – O mano balsas ne valdiškas! Gavriuša įsiklausė. Išgirdo žodį „balsas“ ir kad užmauros: „Mū-ū-ū-ū-ū-ū-ū-ū-ū-ū-ū-ū-ū-ū-ū!“ Ne tuščiai Šarikas su juo dirbo. O Gavriušos balsas ne toks, kaip paštininko Pečkino, ne pusdvėsis. Jo balselis kaip garvežio. Jis kaipmat pusę kaimo ant kojų pakelia. Šarikas pagaliau prabudo... ir iškart suprato, kad ant jo traukinys lekia! Jis kad pašoks kartu su visomis grindimis, prie kurių buvo prisiklijavęs! Kad puls bėgti! Savo kartoninį namelį akimirksniu į šalis išdrabstė, o pats, dėžėmis apsiklijavęs, leidosi bėgti bėgiais. Su ragu ant galvos (klijų teptukas tvirtai laikėsi). Iš pradžių apsimiegojęs aplink trobą aplėkė. Tada atgal pasuko, į paštininką Pečkiną pasileido. Dabar jau Pečkinas persigando: – Ateiviai! Robotai! Mus puola! 15

Ir nudūmė. O Šarikui įsijungė refleksas: jeigu kas bėga, reikia pavyti. Ir štai jie lekia per kaimą kaip animaciniame filme. Priekyje Pečkinas, iš paskos paštininko krepšys plaikstosi, įkandin Šarikas, visas dėžėmis apklijuotas. Šarikas būtų Pečkiną iškart pavijęs, bet jam dėžės trukdė. Pečkinas klykia:

– Atstokit! Gyvas nepasiduosiu! O Šarikas galvoja sau: „Tai ir nepasiduok! Kam tu man reikalingas!“ Bet sustoti negali. Refleksas jį gena. Pagaliau jie pribėgo upelį. Pečkinas, kaip Čiapajevas, su krepšiu rankoje puolė per upę plaukti, o Šarikas atvėso. Ir ėmė šaukti: – Pečkinai, Pečkinai, čia aš, Šarikas! Pečkinas taip pat vėsti pradėjo. Žvilgtelėjo atgal ir viską suprato. – Ne, jūsų gauja greitai paguldys mane į karstą, – sako jis. – Tuoj pat veskitės mane namo ir perrenkite sausais drabužiais. 16

Us22

Uspenskij, Eduard Dėdės Fiodoro teta / Uspenskij, Eduard; iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė; iliustravo Jurgita Rancevienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. – 96 p.: iliustr.

Eduardas Uspenskis (g. 1937) – Rusijos vaikų literatūros klasikas, padovanojęs pasauliui garsųjį krokodilą Geną, mažylį Kūlverstuką ir šmaikščius pasakojimus apie Rūgpienių kaimą. Pagal jo istorijas sukurtas ne vienas animacinis filmukas. „Dėdės Fiodoro teta“ – jau antroji knyga apie dėdę Fiodorą, šunį Šariką ir katiną Matroskiną. Šįsyk trijulės laukia netikėtumai: iš miesto jų aplankyti atvyksta valdingoji teta Tamara ir apverčia kaimo gyvenimą aukštyn kojomis.

T ai p

p at s k a i ty k i t e

Redaktorė Elvyra Kutanovienė Korektorė Justina Skunčikaitė Maketavo Vilija Kvieskaitė Tiražas 2500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė“ Vakarinis aplinkkelis 24, 48184 Kaunas

Ar esi girdėjęs, kad rytais būtina basomis pabėgioti per sniegą? Ne? Aš taip pat! Tačiau mano teta Tamara įsitikinusi, kad tai šiurpiai naudinga sveikatai. Maža to, karvę Murklę ji iškeldino gyventi į palapinę, mane pristatė skambinti pianinu, o mamai su tėčiu paliepė perskaityti šešis storus tomus apie pedagogiką. Katinas Matroskinas buria slaptą pasipriešinimo tetai organizaciją, tačiau nepasiduoti tikrai pulkininkei ne taip jau paprasta. Ne veltui teta Tamara yra gavusi tris kilogramus apdovanojimo ženkliukų už karinius nuopelnus. Pats matai, drauguži, šiuo metu mielajame Rūgpienių kaime – ne pyragai, mums žūt būt reikia permainų. Gal galėtum ką nors patarti? Tavo draugas – dėdė Fiodoras P. S. Siunčiu Tau karščiausius linkėjimus nuo kuosiuko Čiupkaus. Aną dieną perdažėme jį akvareliniais dažais ir dabar jis dailus it spalvota papūga. Ieškokite kitų E. Uspenskio knygų apie Rūgpienių kaimo trijulę: Dėdė Fiodoras, šuo ir katinas Mylima dėdės Fiodoro mergaitė Dėdė Fiodoras eina į mokyklą Rūgpienių kaimo lobis

El. knygynėlyje – geresnės kainos!