Devynetas tamsos nešėjų by Nieko rimto

UDK 821.172-93 Va-126

Knygos leidimą remia Lietuvos kultūros taryba

ISBN 978-609-441-345-2

N e r i n g a Va i t ku t e

Vilnius 2016

PAB EGI<M AS

Gulėjau ant nugaros siauroje dulkėtoje ertmėje. Iš visų jėgų stengiausi slopinti nosį kutenantį čiaudulį, o ašaros graužė akis, ritosi skruostais. Viena nuvinguriavo už apykaklės, kita nušliaužė palei ausį. Girdėjau, kaip tyliai ištykšta į lentas. Dešinėje nervingai šnopavo Skajus, gniaužydamas languotų marškinių skvernus. Kairėje glaudėsi antroji tamsos valdytoja, užvertusi smailų smakrą. Palei jos nosį alsavimo ritmu virpėjo lengva voratinklio draiskana. Pro lentų plyšius skverbėsi blausiai gelsva Blusyno šviesa. Furgonui įvažiavus į grindinio duobes, mūsų trijulė skaudžiai susidauždavo alkūnėmis. Jaučiausi lyg silkė, įsprausta skardinėje tarp nelaimės draugių. Beveik girdėjau, kaip konservų peilis džergždamas pjauna metalą. Slepiamės kontrabandininkų furgono priekaboje, tarp pirmojo ir antrojo dugno. Virš mūsų garsiai barška vyno buteliai, gabenami medinėse dėžėse. Pro plyšius byra smulkios baltos drožlės ir spaliai. Padai remiasi į kietai prikimštas kuprines, po pusiau sulenktais keliais guli apsiaustai, susukti į standžius ritinėlius. Vinijui su Haroldu pasisekė labiau: abu patogiai įsitaisė sunkvežimio kabinoje, išsidrėbę ant dygsniuota oda aptrauktos sėdynės.

Šalto baimės prakaito pilami glaudžiamės vienas prie kito ankštoje erdvėje, bandydami ištrūkti iš Ovariono, o Mililis ir kiti miesto sargai žūtbūt stengiasi sutrukdyti rombo formos pėdsekiams mus aptikti. Jie vieną po kito bloškia išvisas į kanalą, nes pabirę jie ne tokie greiti. Artėjame prie miesto vartų. Jei pasiseks, pėdsekiai mūsų nesuuos ir mes sėkmingai pasieksime sieną. Furgono šeimininkė – Vinijaus pažįstama (pasirodo, būsimasis magijos magistras turi pažįstamų kiekvienam gyvenimo atvejui), kontrabandininkė, nelegaliai gabenanti per sieną viską, kas draudžiama, – spalvingus gyvūnus (Ovarione leidžiama laikyti tik baltos spalvos augintinius), nuodingus augalus, auksą, brangiuosius akmenis ir dar bala žino ką. Pasak Vinijaus, sutiko padėti tik kaip sena draugė, kitaip būtų užgiedojusi bedievišką kainą. O kaipgi kitaip? Vyras tarnavo Komitetui, žuvo kažkur tyruose. Liko tik trys vienas už kitą mažesni vaikai, kuriems tiek visko reikia, – ir apavo, ir maisto, ir išsilavinimo... Išsyk pajutau jai simpatiją. Kresna žilstelėjusi nenusakomo amžiaus garbanė, valiūkiškai susirišusi plaukus spalvota šilko juosta. Pasitiko mus sandėlių kvartale, atsirėmusi į nudrengto furgono dureles, plačiai šypsodama. Burnoje juodavo iškritusio danties švarplė, aplink akis – daugybė juoko raukšlelių. Moteris linktelėjo Vinijui, tvirtai dalykiškai paspaudė mums ranką. Net Haroldui pakratė leteną, neparodydama nei nuostabos, nei paniekos. Ji dėvėjo tvirtą drobės kombinezoną su daugybe kišenių ir languotus marškinius atraitotomis rankovėmis. Kontrabandininkės dilbiai buvo tvirti, gražiai įdegę, apaugę auksaspalviais

plaukeliais. Iš po dešinės rankovės smalsiai spoksojo tatuiruota driežo galva išvirtusiomis akimis. – Priklausau ugninių salamandrų klanui, – paaiškino moteris, pagavusi Atskalūno žvilgsnį. – Manoji sudegė nelaimingo atsitikimo metu, o kitos įsitaisyti nespėjau... Reikaliukai, reikalai... – melodingai išdainavusi nusispjovė pro dantis. – Teko darytis tatuiruotę. Tik jums nepatariu, skauda velniškai, o dar meistras pasitaikė atgrubnagis nemokša. Kai pamačiau, kaip subjaurojo mano brangiausios Hildos atminimą, vietoj užmokesčio mostelėjau į dantis. Išsiskyrėme beveik gražiuoju. Tai išgirdęs magas smagiai sukrizeno ir sulaukė niukso po šonkauliais. Kol jis raukydamasis bandė atsitiesti, moteriškė atsisuko į mus. – Nesuprantu, kuo tokie mieli vaikeliai užkliuvo Komitetui, – pasakė įdėmiai nužvelgdama žalsvomis katės akimis. – Kai žuvo sargas, Ovarionas tarsi pamišo. Nors ką čia aš, laikas aukso vertės, – atvėrė siaurą angą po furgono priekaba, – rabždinkitės. Vietos mažoka, bet jūs tokie išgaišę, tilpsite kuo puikiausiai. Kuprines sustatysime paskui, kad galėtumėt prilaikyti pėdomis. Apsiaustai prastoki, – suraukė antakius pamaigiusi tarp pirštų tamsiai rusvą vilną. – Dabar vasara, – puolė teisintis Vinijus. Kontrabandininkė tik kreivai nusišiepė pakišdama man sukabintas rankas. Pasilypėjau tvirtais delnais ir šmurkštelėjau į dulkėtą prietemą. Skajus ir antroji tamsos valdytoja įsitaisė greta. Vinijus įgrūdo kuprines, o tada užkėlė lentas, įkalindamas mus po priekabos grindimis. Garsiai kaukštelėjo dvejos furgono durys, suurzgė variklis. Kai mašina pajudėjo, skaudžiai užsigavau pakaušį. Pabandžiau pakelti ranką, tačiau ji užstrigo pusiaukelėje.

– Nutariau pasikeisti vardą, jei jau visi čia įprato Jore vadinti tave, – tyliai pasakė antroji tamsos valdytoja. – Nuo šiol būsiu Helga. Helgabrandė Amarilė, Ugninė salamandra, tai skamba išdidžiai. Aš taip pat priklausau ugninių salamandrų klanui. – Hilda, – pataisė ją Skajus. – Helga, – atrėžė naujai iškepta Helgabrandė, – tai senas vardas. – Ar žinai, ką jis reiškia? – šnipštelėjo Skajus, šiaip ne taip pasukęs galvą. – Nee... – atsakiau. – Spindulingoji, – sukikeno berniukas, – geresnė už kitus. – Apie ką judu šnibždatės? – pasišiaušė Helga. – Apie nieką, – atsidusau. Furgonas girgždėdamas slinko Blusyno gatvėmis. Supratau, kodėl Skajus ir antroji tamsos valdytoja verčiau tauškia niekus tokiu atsakingu metu. Jie bijo. Nuo tada, kai pasprukome iš centrinio kupolo, gyvename jausdami, kaip pėdsekiai alsuoja mums į nugaras. Mililio gūžtoje nespėjome nė kojų apšilti, Komiteto išvisos jau sklandė virš Blusyno naršydamos po miglą, baidydamos gyventojus ir žiovarnius. Pėdsekiai negalėjo suuosti manęs, negalėjo pajusti Skajaus. Mūsų prisiminimai, ištrinti Komiteto požemiuose, buvo neryškūs, migloti. Niekas nebūtų įstengęs išpainioti trūkinėjančių jų siūlelių, įsipynusių į kitų Blusyno gyventojų atminties ir patyrimų tinklą. Pėdsekiai medžiojo antrąją tamsos valdytoją. Atsekė paskui ją į Blusyną tarsi skalikai, pajutę grobį. Šniukštinėjo virš

kanalo, kurio dugne gulėjo Komiteto kateris, leisdamas sidabrinius burbuliukus pro nesandariai užvertas duris. Kai stambiausias pėdsekys pradėjo sukti vis siaurėjančius ratus virš teatro kupolo, Vinijus skubiai sumaitino Helgai iliariumo likučius, nors prieš tai dievagojosi tokių stiprių prisiminimų jokiam vaikui neduosiąs. Antrajai tamsos valdytojai tai neišėjo į sveikatą. Iki tol nebuvau regėjusi, kad kam taip staiga pasidarytų bloga. Ji išblyško. Krito ant grindų. Čia inkštė, čia klykė kaip skerdžiama. Rovėsi plaukus, raitėsi lyg pirštais sutrėkšta kirmėlė. Iki kraujo įsikando apatinę lūpą. Vos ne vos pavyko ją sutramdyti, įvyniojus į užuolaidą iki nosies galiuko. – Nesuprantu, – vapėjo Vinijus perbalęs iš siaubo, – nesuprantu! Prisiminimai ne patys maloniausi, bet tikrai negalėjo šitaip paveikti... nebent... – lygią mago kaktą kirto pikta horizontali rūpesčio raukšlė. – Taip būna perdozavus iliariumo. Labiausiai tikėtina, kad panelytė neseniai prisirijo svetimų prisiminimų, todėl dabar ją verčia išvirkščią... – Gal tu visai?.. – suspiegė Helga, jau spėjusi atsigaivalioti. – Nebandyk pateisinti savo neišmanymo versdamas kaltę man! Prakeiktas šarlatanas! – išrėkė pagaliau nusibloškusi sunkią užuolaidą. – Taip ir maniau, kad tokiais kaip tu negalima pasikliauti! Žinau, kodėl taip padarei! Keršiji, kad vožtelėjau tau anąsyk! Bjauru, žema! – Nurimk, – apklosčiau virpančius pečius švelnia raminančia tamsos skraiste, – juo galima pasikliauti, juk žinai. Jis nepaspruko, laukė manęs sugrįžtant. Nekalbėtum taip, jei suvoktum, kiek daug jam teko dėl mūsų paaukoti.

Tu rinys Pabėgimas 5 Delfrakso raudotojai

Upelio pakrantė

Susidūrimas 53 Medžioklė 64 Lokija Liva

Juodasis kranklys

Žolininkės irštvoje

Pėdsekys saloje

109

Chimera

121

Slapta Matildos trobelė

131

Randai 143 Akmens skaldyklos

151

Priekaišto šešėlis

161

Bakas Klemas ir Stamantrioji Berta

175

Kalnai ir kiti nemalonumai

192

Kadaise paspęsti spąstai

205

Nukritęs paslapties šydas

217

Mano mama

231

Nelengvas pokalbis

242

Sutraiškytas kupolas

251

Epilogas

272

Vaitkutė, Neringa Va-126 Devynetas tamsos nešėjų / Vaitkutė, Neringa. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 280 p.: iliustr.

Jorė Amarilė galėtų būti paprasta impulsyvi paauglė, tačiau jai paklūsta tamsa, o įgyti nepažįstamų žmonių pasitikėjimą nereikia jokių pastangų. Ir dar tie keisti septynių vaikų balsai galvoje... Turbūt ne veltui Komitetas stengiasi ją sugauti ir panaudoti Jorės galias savo užmačioms. Tačiau drąsi mergina turi ne tik puikių bendražygių, bet ir didelių užmojų. Pirmiausia – sužlugdyti Komitetą ir išgelbėti visus nekaltuosius, kuriuos ši organizacija nuskriaudė. O jei tuo pačiu pavyks įminti ir savo keistųjų galių paslaptį – tuo geriau. Tai trečioji, paskutinė Neringos Vaitkutės trilogijos apie tamsos nešėjus knyga, kurioje atskleidžiamos Ovariono miesto paslaptys ir išaiškėja tikroji Jorės Amarilės istorija. Trilogiją sudaro: Tamsa, kuri prabudo Miestas be padangės Devynetas tamsos nešėjų

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Vitalija Vanagaitė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius

www.niekorimto.lt

Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

O dabar paklausyk manęs, klausyk įdėmiai. Užkerėjau tave visiems laikams. Tai padės tau rasti tuos, kurie tave priims ir pamils tokią, kokia esi. Jie ilgėsis tavęs dar nepažinę. Tu ilgėsiesi jų, kol sutiksi. Tik tada, kai ilgesys nuslops, suprasi pagaliau esanti namie. Jorė Amarilė ir jos bendražygiai sėkmingai paspruko iš dieną naktį stebimo Ovariono, tačiau paslaptys ir pavojai toli gražu nesibaigia. Ar pavyks išsisukti nuo persekiotojų? Ar galima pasitikėti tais, kuriuos sutinki pakeliui? O kas ta kartu keliaujanti mergaitė, kurios galios tokios pat, kaip Jorės Amarilės? Ko ji nori? Ir iš kur tas gebėjimas valdyti tamsą? Galbūt ne visi tai žino, tačiau pasaulio likimas sprendžiasi dabar.

Kitos tri lo gi jos dalys::

ISBN 978-609-441-345-2

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai