Dingusieji mėnesienoje. Veidrodžių viešnia (2)

DING U S IEJI MĖNE S IENOJE

Versta iš: Christelle Dabos

LA PASSE-MIROIR. LIVRE 2. LES DISPARUS DU CLAIRDELUNE Gallimard Jeunesse, Paris, 2015

Cet ouvrage, publié dans le cadre du programme d’aide à la publication „Oscar Milosz“, bénéficie du soutien de l’Institut français de Lituanie. Knygos leidimą remia Prancūzų institutas Lietuvoje (O. Milašiaus programa knygų leidybai remti).

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

© Gallimard Jeunesse, 2015

Viršelio iliustracija, Laurent Gapaillard © Gallimard Jeunesse Pirmą kartą 2015 m. pavadinimu La Passe-miroir. Livre 2 Les disparus du clairdelune išleido Gallimard Jeunesse, Paryžius, Prancūzija. Lietuvių kalba išleista susitarus su Gallimard Jeunesse, Paryžius, Prancūzija. Visos teisės saugomos.

© Vertimas į lietuvių kalbą, Monika Rudokaitė-Marcinkevičienė, 2022 © Leidykla „Nieko rimto“, 2023

ISBN 978-609-441-851-8

DINGUSIEJI MĖNESIENOJE

TURINYS

Pirmosios dalies priminimas. Žiemos sužadėtiniai.......9

PASAKOTOJA.......13 Partija.......15 Mergytė.......25 Sutartys.......36 Laiškas.......54 Teatras.......68 Lėlė.......80 Pasakos.......88 Pamirštasis.......101 Pypkė.......113 Klausimas.......127 Įžeidimas.......140 Pažadai.......147 Varpelis.......161 Klientas.......182 Traukinys.......192 Šeima.......202 SKAITOVĖ.......215 Data.......216 Vėtrungė.......223 Motinos.......237

Karavanas.......252

Malonės netekusieji.......262 Kvietimas.......274 Svaigulys.......281 Nesantieji.......305 Antspaudas.......325 Žiedelis .......337 Fabrikas.......344 Smėliadėžės.......355 Aklavietė.......362 Riksmas.......380 Nesama buveinė.......399 Tamsa.......413 Pranešimas.......422 Čiužiniai.......439 Mokėti mirti.......452 Širdis.......460 Sandoris.......473 Skaitymas.......484 Atmintis.......499 Protėvis.......516 Nuosprendis.......527 Veidrodžių viešnia.......539

Autorės pratarmė

Šią istoriją parašiau pagyvindama visas savo asmenines emocijas – jaudulį, abejones, įkarštį, nusivylimą, euforiją ir kt. Kad būtų patogiau, siūlau skaityti šį kūrinį mūvint skaitovo pirštinėmis. Jei, nepaisant visų atsargumo priemonių, pastebėsite kokį nors trūkumą (jei knyga gnybtels į pirštą ar lapai versis kiek per greitai), kviečiu užsukti į interneto puslapį www.passe-miroir.com.

PIRMOSIOS DALIES PRIMINIMAS ŽIEMOS SUŽADĖTINIAI

Ofelija gyveno ore plūduriuojančioje salelėje Animoje. Ji buvo viena iš nedaugelio, kurios teritorija mažiausiai nukentėjo dėl senojo pasaulio skilimo. Ofelijos gyvenimas viename iš geriau sių suskilusio pasaulio gabalėlių klojosi puikiai, kol vieną dieną jos nesupiršo su svetimšaliu. Dėl nelaimingo atsitikimo su veidrodžiu Ofelija buvo kiek nerangi, tačiau savo rankomis kuo puikiausiai nuskaitydavo daiktus ir dirbdama muziejuje jautėsi esanti savo vietoje. Tačiau tą dieną, kai Tornas ją išplėšė iš šeimos, privertė palikti salą ir išsivežė į Polį, jos pasaulis sudužo į šipulius. Ofelija atranda Dangaus citadelę, ant iliuzijų suręstą ore kybantį miestą. Tame mieste gyvena pavojingomis galiomis apdovanoti kilmingieji, dėl Faruko, savo šeimos galvos, malonės pasirengę bet kokiai išdavystei. Farukas yra pusiau žmogiška, pusiau dieviška būtybė, valdanti Polį. Jis yra ne mažiau gąsdinantis personažas. Situacija dar labiau komplikuojasi, nes Tornas yra malonės netekusios moters sūnus ir Polio intendantas, todėl jo visi ne kenčia. Bendrininkaudamas su savo teta Berenilda, Tornas nuo visų slepia sužadėtinę iki vestuvių. Uždaryta dvare ir persirengusi liokajumi Ofelija imasi tyrinėti šio pasaulio, kuris ją atstumia dar nespėjęs pažinti, užkulisius. Taip ji sužino apie Faruko Knygą –labai seną ir paslaptingą dokumentą, kurio šeimos galva yra visiškai apsėstas. Tada Ofeliją pribloškia baisi tiesa: nuo pat pradžių ją vesti Tornas troško tik dėl jos rankų – skaitovės rankų, kurių

galią paveldėjęs galės iššifruoti Faruko Knygą! Nusivylusi Ofelija pasižada daugiau niekada nebepasitikėti Tornu. Ir kai dėl susiklosčiusių aplinkybių jis yra priverstas ištraukti sužadėtinę iš šešėlio ir ją oficialiai pristatyti rūmuose, Ofelija tvirtai apsisprendžia pati ten įsitvirtinti.

Fragmentas: priminimas

Iš pradžių mes buvome vienis.

Bet Dievas nusprendė, kad jo tai netenkina, todėl mus atskyrė. Iki valiai prisilinksminęs, Dievas pavargo ir mus pamiršo. Jo abejingu mas galėjo būti toks žiaurus, jog mane tai gąsdino. Dievas mokėjo būti ir švelnus, ir aš jį mylėjau labiau nei bet ką kitą. Manau, jog tam tikra prasme visi būtume galėję gyventi laimingai – Dievas, aš ir kiti – be tos prakeiktos knygiūkštės. Ji man kėlė pasibjaurėjimą. Žinojau, kokia bjaurastis mane su ja sieja, bet tas siaubas ištiko vėliau, daug vėliau. Ne iškart supratau, buvau pernelyg neatidus.

Mylėjau Dievą, bet neapkenčiau tos knygos, kurią jis atvėrė dėl neaiškios priežasties. Dievą tai be galo linksmino. Kai Dievas būdavo patenkintas – rašydavo. Kai pykdavo – rašydavo. Vieną dieną, būdamas ypač prastos nuotaikos, jis padarė kvailystę. Dievas suskaldė pasaulį į gabalus. *

Dabar prisimenu – Dievas buvo nubaustas. Tą dieną supratau, kad Dievas nėra visagalis. Nuo tada jo daugiau nebemačiau.

PASAKOTOJA

PARTIJA

Ofeliją apakino šviesa. Vos žvilgtelėjo pro skėčio kraštelį, ir ją užliejo iš dangaus trykštantys saulės spinduliai: atsimušdami į lakuoto medžio promenadą, jie auksu nužėrė visą jūros paviršių ir sutvisko dvariškių papuošaluose. Tačiau Ofelija nebuvo apžilpinta tiek, kad nepastebėtų, jog šalia neliko nei Berenildos, nei tetos Rozalinos.

Teko pripažinti, kad pasiklydo.

Ofelijos reikalai netikėtai pakrypo netinkama linkme, nors į rūmus įžengė ryžtingai nusiteikusi čia įsitvirtinti. Buvo numatytas susitikimas, per kurį ketinama ją oficialiai pristatyti Farukui. Šeimos galva buvo tas žmogus, kurio nederėjo versti laukti.

Kur jis? Gal tūno didelių palmių šešėlyje? Gal ilsisi viename iš tų prabangių pakrantėje išsirikiavusių viešbučių? O gal lindi persirengimo kabinoje?

Ofelija nosimi įsirėžė į dangų. Persisvėrusi per parapetą supra to, kad jūra yra tik siena. Didžiulė judanti bangų mūšos garsą ir smėlio kvapą imituojanti freska su netikra horizonto linija. Ofelija pasitaisė akinius ir apsidairė aplink. Palmės, fontanai, jūra, saulė, dangus ir maloni kaitra – beveik viskas buvo netikra. Viešbučiai tikriausiai buvo viso labo dvimačiai fasadai.

Iliuzijos.

Ko dar tikėtis iš penkto bokšto aukšto, turint omeny, kad tas bokštas kyšo virš miesto, kuris kybo virš poliarinės salos, kur temperatūra siekia ne mažiau nei penkiolika laipsnių šalčio? Nors

čionykščiai žmonės iškreipė erdvę ir prikūrė iliuzijų kiekvienoje pakampėje, jų kūrybingumas nėra beribis.

Ofelija privengė apsimetėlių, bet dar labiau saugojosi tų, kurie jais naudojasi, kad manipuliuotų kitais. Todėl ypač nejaukiai jautėsi tarp ją stumdančių dvariškių.

Jie visi buvo miražistai – iliuzijų kūrimo meistrai. Dėl jų impozantiško stoto, blyškių plaukų, šviesių akių ir klano tatuiruočių Ofelija jautėsi mažesnė, juodesnė, aklesnė ir keistesnė nei visuomet. Kartais iš po surauktų antakių kuris nors iš dvariškių dėbtelėdavo į Ofeliją rūškanu žvilgsniu. Be abejo, jie galvojo, kas gi ta panelė, karštligiškai mėginanti pasislėpti po skėčiu, bet Ofelija vengė dvariškių, nenorėdama atskleisti savo tapatybės. Ji buvo viena ir be apsaugos. O jei miražistai sužinos, kad Ofelija yra Torno – paties nekenčiamiausio žmogaus – sužadėtinė, jie gali jai pridaryti didelių rūpesčių arba sujaukti protą. Ofelijai buvo įskilęs šonkaulis, po akimi pūpsojo mėlynė, o skruostą darkė po paskutinių nelaimingų nuotykių likusi žymė, todėl reikėjo saugotis, kad padėtis dar labiau nesikomplikuotų.

Bet iš miražistų Ofelija sužinojo ir vieną naudingą dalyką. Visi jie ėjo prieplaukos paviljono ant polių link. Dėl sėkmingo opti nio efekto jis atrodė tarsi kybantis virš netikros jūros. Primerkusi akis Ofelija suprato, kad tą mirgėjimą, kurį pastebėjo žvelgdama iš savo taško, sukelia šviesos atspindžiai ant milžiniškos stiklo ir metalo konstrukcijos. Tas pastatas nebuvo vien apgaulė. Tai buvo tikri imperatoriški rūmai.

Tik ten galėjo tikėtis rasti Faruką, Berenildą ir tetą Rozaliną.

Ji nusekė paskui dvariškius. Ofelija būtų norėjusi likti nepastebėta, bet tam trukdė šalikas. Vienu galu apsivijęs Ofelijos

kulkšnis, kitu mosikuodamas palei žemę savo elgesiu jis priminė besimeilinantį smauglį. Ofelija nepajėgė jo numaldyti. Kad ir kaip džiaugėsi po ištisų savaičių išsiskyrimo vėl jį išvydusi, nedegė noru apsiskelbti visam pasauliui, kad yra animistė. Bent jau tol, kol nerado Berenildos.

Eidama pro spaudos kioską Ofelija dar žemiau nuleido skėtį. Laikraščių antraštės skelbė:

GALAS DRAGŪNAMS: MEDŽIOTOJAI PRARANDA SAVO VIETĄ

Ofelijai tokios antraštės pasirodė visiškai neskoningos. Dragūnai buvo jos sužadėtinio šeima, ir jie visi žuvo girioje dramatiškomis aplinkybėmis. Tačiau žvelgiant iš rūmų pozicijos, jie visada buvo tik varžovų klanas.

Ofelija ėmė žingsniuoti pastato link. Nesuprantamas mirgėjimas peraugo į fejerverkus. Rūmai regėjosi dar didesni, nei manė juos esant. Jų auksinis kupolas, kurio smaigalys skrodė dangų lyg ietis, varžėsi su saule, nors tebuvo tik karūna ant daug didesnio rytietiškais bokšteliais aplipdyto statinio iš stiklo ir plieno.

„Ir visa tai, – galvojo Ofelija, žvilgsniu apglėbdama rūmus, jūrą ir dvariškių minią, – visa tai yra tik penktasis Faruko bokšto aukštas.“

Ją iš tikrųjų ėmė kaustyti nerimas. Nerimas virto panika, kai Ofelija pamatė jos pusėn atskuodžiančius du šunis, tokius pat baltus ir gremėzdiškus, kaip poliariniai lokiai. Jie nuožmiai spitrijo į ją, tačiau ne šunys, o jų šeimininkas kėlė jai baimę.

– Laba diena, panele. Vaikštinėjate viena?

Ofelija negalėjo patikėti savo akimis, atpažinusi tas šviesias garbanas, tuos akinius butelio dugną primenančiais lęšiais ir to išpūstžandžio angelėlio veidelį.

Kavalierius. Jei ne jis, dragūnai tebebūtų gyvi.

Gal kavalierius ir atrodė kaip bet kuris kitas mažas berniukas, galbūt net buvo nerangesnis už kitus, bet jis buvo tokia rakštis, kad joks suaugusysis jo nepajėgė sutramdyti – visai savo šeimai jis kėlė vien baimę. Miražistai skleidė iliuzijas tik aplink save, o kavalierius gebėjo padaryti taip, kad jos įsiskverbtų tiesiai į žmogaus vidų. Nederamai naudoti savo galią buvo jo manija. Pasinaudojęs savo gebėjimais jis privedė tarnaitę iki isterijos, prisiminimų burbule įkalino tetą Rozaliną, nukreipė prieš dragūnus laukinius žvėris, kuriuos šie medžiojo, tačiau niekada nebuvo nutvertas už rankos.

Ofelija negalėjo patikėti, kad visuose rūmuose neatsirado nė vieno žmogaus, galinčio jam sutrukdyti rodytis viešumoje.

– Regis, pasiklydote, – pabrėžtinai mandagiai konstatavo kavalierius. – Gal norėtumėte, kad jus palydėčiau?

Ofelija jam neatsakė. Ji negalėjo apsispręsti, koks atsakymas –„taip“ ar „ne“ – reikštų jos mirties nuosprendį.

– Štai kur jūs! Kur buvote prapuolusi?

Dideliam Ofelijos palengvėjimui prie jos artinosi Berenilda. Ji gracingais suknelės mostais yrėsi per dvariškių minią taip pat ramiai, kaip gulbė skrodžia ežerą. Tačiau pastvėrusi už rankos, iš visų jėgų ją suspaudė.

– Laba diena, ponia Berenilda, – sumurmėjo kavalierius.

Jo skruostai išraudo. Jis negrabiai, kone drovėdamasis, nusivalė rankas į jūreiviškus marškinėlius.

– Paskubėkite, brangioji, – tarė Berenilda, nieko neatsakiusi kavalieriui ir nė nepažvelgusi į jį. – Partija beveik baigta. Jūsų teta saugo mums vietas.

Buvo sunku įspėti kavalieriaus veido išraišką – pro butelio dugną primenančius akinių lęšius žvelgiančios akys atrodė ypač hipnotizuojančios, tačiau Ofelija buvo beveik įsitikinusi, kad jis suglumo. Jai šis vaikas atrodė nesuprantamas. Nejaugi tikėjosi, kad jam bus padėkota už tai, kad išžudė visą klaną?

– Jūs su manimi nebesikalbate, ponia? – vis dėlto susirūpinusiu balsu paklausė jis. – Nepratarsite man nė vieno žodžio?

Akimirką sudvejojusi, Berenilda atsigręžė į jį su viena iš savo žaviausių šypsenų veide.

– Jei primygtinai reikalaujate, kavalieriau, bet nieko naujo nepasakysiu, tik kad nebūsite amžinai neliečiamas dėl savo amžiaus.

Beveik sau įprastu tonu sviedusi šią pranašystę, Berenilda pasuko rūmų link. Žvilgtelėjusi atgal Ofelija pamatė tokį jo žvilgsnį, nuo kurio jai nugara pagaugais nuėjo. Iš pavydo iškreiptu veidu kavalierius rijo akimis ne Berenildą, o ją. Ar jis užsiundys ant jų savo šunis?

– Kavalierius yra žmonių, su kuriais nieku gyvu neturėtumė te likti viena, sąrašo viršuje, – sušnabždėjo Berenilda, dar labiau suspausdama Ofelijai ranką. – Jūs niekada nesiklausote mano patarimų? Paskubėkime, – pridūrė ji, paspartindama žingsnį. –Partija baigiasi, jokiu būdu negalime versti laukti senjoro Faruko.

– Kokia partija? – dusdama paklausė Ofelija.

Įskilęs šonkaulis jai kėlė vis didesnį skausmą.

– Turite palikti gerą įspūdį mūsų senjorui, – įsakė Berenilda su neblėstančia šypsena veide. – Dabar turime kur kas daugiau priešų nei sąjungininkų, todėl jo apsauga mums yra gyvybiškai svarbi, kad būtų išlaikyta pusiausvyra. Jeigu jam nepatiksite iš pir mo žvilgsnio, mes būsime pasmerktos mirčiai. Berenilda priglaudė ranką sau prie pilvo, į tą pareiškimą įtraukdama ir vaiką, kurį nešiojo. Suvaržyta aplink kojas apsivijusio šaliko, kuris jai trukdė eiti, Ofelija be paliovos jį purtė. Berenildos žodžiai jos nė kiek nenuramino. Nerimą dar labiau sustiprino kišenėje gulinti iš šeimos gauta telegrama. Susirūpinę dėl Ofelijos tylos, jos tėvai, dėdės, tetos, brolis, seserys ir pusbroliai nusprendė keliais mėnesiais paankstinti savo kelionę į Polį. Žinoma, jie nežinojo, kad jų saugumas taip pat priklauso nuo geros Faruko valios.

Ofelija ir Berenilda prasiskverbė į pagrindinę rūmų rotondą, kuri iš vidaus buvo dar įspūdingesnė. Į ją vedė penkios galerijos, kurių kiekviena buvo ne mažiau didinga nei katedros nava. Po dideliais vitražais menkiausias šnabždesys ar suknelės šiugždesys sukeldavo nepaprastą gausmą. Čia buvo susirinkęs tik elitas – mi nistrai, konsulai, artistai ir jų mūzos.

Auksine livrėja vilkintis majordomas žengė prie Berenildos.

– Ponios, prašom sekti paskui mane į Žąsų sodą. Senjoras Farukas jus priims partijai pasibaigus.

Jis jas nukreipė viena iš penkių galerijų ir paėmė iš Ofelijos skėtį.

– Norėčiau jį pasilikti, – mandagiai tarstelėjo Ofelija, kai majordomas, nustebęs tokioje neįprastoje kaip kulkšnis vietoje pamatęs šaliką, jau taikėsi jį paimti. – Patikėkite manimi, neturiu kito pasirinkimo.

Atsidususi Berenilda patikrino, ar nėriniuotas šydas gerai paslepia Ofelijos veidą.

– Demonstruoti žaizdas – itin prastas skonis, nedarykite to. Jeigu jums pavyks sužaisti tinkama korta, šią vietą galėsite laikyti savo antraisiais namais.

Giliai viduje Ofelija susimąstė, kur galėtų būti jos pirmie ji namai. Nuo atvykimo į Polį ji jau viešėjo Berenildos dvare, Mėnesienos ambasadoje, savo sužadėtinio Administracijoje ir niekur nesijautė lyg namuose.

Majordomas jas įvedė į erdvią įstiklintą patalpą būtent tada, kai pasipylė plojimai ir šūksniai „bravo“ bei „gražus smūgis, senjore!“ Įkalinta baltų šydo nėrinių, Ofelija mėgino suprasti, kas vyksta tarp vidinio sodo palmių.

Ant pievelės grupelė didikų su perukais buvo susispietusi aplink kažkokį daiktą, panašų į nedidelį labirintą. Ofelija buvo per žema, kad galėtų žvilgtelėti tiems priešais ją susibūrusiems žmonėms per petį, bet Berenilda be vargo skynėsi kelią į pirmąsias gretas – vos ją pamatę didikai patys traukėsi jai iš kelio, gal norėdami ne tiek pademonstruoti savo geras manieras, kiek išlaikyti saugų atstumą. Jie laukė Faruko verdikto, kad žinotų, kaip jiems elgtis.

Pamačiusi, kad Berenilda parsiveda Ofeliją, teta Rozalina nutaisė nepasitenkinimo grimasą, taip nuslėpdama, kad pajuto palengvėjimą.

– Vieną dieną turėsi man paaiškinti, – suniurnėjo ji. – Kaip man globoti mergiotę, kuri nuolat nuo manęs pasprunka?

Dabar Ofelija aiškiai matė žaidimą. Labirintą sudarė sunumeruotų langelių eilė. Prie kai kurių langelių buvo pritvirtinti

kuolai, o prie jų pririštos žąsys. Du tarnai stovėjo tiksliai nurodytose vietose ant tako ir laukė nurodymų.

Ofelija pasisuko į tą vietą, į kurią tą akimirką buvo nukrypę visų žvilgsniai – į nedidelę apskritą virš labirinto iškilusią pakylą. Ten, prie dailaus, tokio pat balto kaip pakyla stalo, įsitaisęs žai dėjas purtė sugniaužtą saują, akivaizdžiai mėgaudamasis tuo, kad verčia nekantrauti susirinkusiuosius. Ofeliją jį atpažino iš atvipu sio cilindro ir įžūlios šypsenos, kuri dalijo jo veidą pusiau – tai buvo Aršibaldas, Faruko ambasadorius.

Kai jis pagaliau atgniaužė saują, tylą sudrumstė kauliukų žvangesys.

– Septyni! – pranešė ceremonijos šeimininkas.

Tada vienas iš tarnų paėjo septynis langelius ir Ofelijos nuos tabai pranyko skylėje.

– Mūsų ambasadoriui ne itin sekasi žaisti, – kažkas ironiškai tarstelėjo Ofelijai už nugaros. – Jis jau žaidžia trečią partiją ir vis įkrenta į šulinį.

Tam tikra prasme Ofelija jautėsi ramesnė, kad Aršibaldas yra čia. Tas vyras turėjo trūkumų, bet šioje vietoje jis buvo panašiausias į tą, kurį galėjai vadinti draugu, be to, jis priklausė Tinklui, o ne kuriam nors kitam klanui. Išskyrus kelias išimtis, daugiausia dvariškių buvo miražistai, nuodijantys orą aplink save skleidžia mu priešiškumu. Jeigu jie visi tokie sukti kaip kavalierius, ateityje laukia daug žavingų dienų.

Kaip ir visa publika, šįkart Ofelija susitelkė į aukštai ant pakylos stovintį kito žaidėjo stalą. Iš pradžių pro savo šydą matė tik žėrinčius deimantus. Ofelija suprato, kad jie priklauso aplink Faruką gausiu būriu susispietusioms ir jį rankomis apsivijusioms

favoritėms: viena šukavo jo ilgus baltus plaukus, kita buvo prisišliejusi jam prie krūtinės, dar viena klūpojo jam prie kojų ir panašiai. Alkūne, kuri atrodė kiek per maža jo ūgiui, atsirėmęs į stalą, Farukas atrodė vienodai abejingas tiek glamonėms, tiek žaidimui, kurį žaidė. Bet kuriuo atveju Ofelija jį atpažino iš to, kaip jis griausmingai nusižiovavo mesdamas kauliukus. Iš tos vietos, kur stovėjo, Ofelija gerai nematė jo veido.

– Penki! – išdainavo ceremonijos šeimininkas, nugriaudėjus plojimams ir džiaugsmo šūksniams.

Tada antrasis tarnas ėmė šokinėti per langelius. Kaskart, kai nusileisdavo ant langelio su piktai gagenančia žąsimi, besitaikančia pastverti jį už blauzdos, jis greitai jį peršokdavo ir taip tęsė tol, kol pasiekė paskutinį spiralės viduryje esantį langelį ir iš ten nebepajudėjo, didikams šūksniais sveikinant olimpinį čempioną. Farukas laimėjo partiją. Ofelijai šis spektaklis atrodė nerealus. Ji tikėjosi, kad kažkas tuoj pat suskubs ištraukti kitą tarną iš skylės. Naudodamasis tuo, kad partija baigėsi, nedidelis baltai vilkintis žmogelis ant pakylos žengė prie Faruko, laikydamas kažką panašaus į rašymo reikmenis. Faruko veidą nutvieskė plati šypsena, kol tas žmogelis jam kažką šnabždėjo į ausį. Apstulbusi Ofelija pamatė, kaip neperskaitęs nė vienos eilutės Farukas uždėjo ants paudą ant popieriaus lapo, kurį jam ištiesė tas žmogus.

– Imkite pavyzdį iš grafo Boriso, – sušnabždėjo jai Berenilda. –Jis palaukė tinkamo momento, kad gautų naujas valdas. Ruoškitės, dabar bus mūsų eilė.

Ofelija jos negirdėjo. Ant pakylos pastebėjo dar vieną vyrą, kuris patraukė jos dėmesį. Jis laikėsi atokiau – atrodė toks paniuręs ir nejudrus, kad taip ir būtų likęs nepastebėtas, jei staiga nebūtų

triukšmingai užvožęs laikrodžio dangtelio. Jį pamačiusi Ofelija pajuto, kaip iš kūno gelmių atsirito svilinanti banga, nuo kurios jai užsiplieskė ausys. Tornas.

Tvyrant tokiam dusinančiam, nors ir iliuziniam, bet labai ti kroviškam karščiui, jo juoda pareigūno uniforma su apykakle ir sunkiais auksiniais antpečiais čia visiškai nepritiko. Suvaržytas nuo galvos iki kojų, nepalenkiamas kaip teisingumas, nebylus kaip šešėlis jis atrodė tarsi svetimkūnis šiame ekstravagantiškame rūmų pasaulyje.

Ofelija būtų bet ką atidavusi, kad jo čia nebūtų. Kaip visuomet, jis ims kontroliuoti situaciją ir primes jai vaidmenį. – Ponia Berenilda ir damos iš Animos! – pranešė ceremonijos šeimininkas.

Kai slegiančioje tik žąsų gagenimo trikdomoje tyloje visų galvos pasisuko į Ofeliją, ji giliai įkvėpė. Pagaliau atėjo laikas įsitraukti į žaidimą.

Nepaisant nieko, ji užims vietą šalia Torno.

Žengdama pakylos link Ofelija juto į save įsmeigtus smalsius žvilgsnius, kurie ją taip svilino, jog atrodė, kad pati tuoj užsiliepsnos. Stengdamasi nekreipti dėmesio į išdykėlišką prie žaidimų stalo sėdinčio Aršibaldo mirktelėjimą, ji kopė baltais pakylos laiptais, susitelkusi į vienintelę mintį: „Mano ateitis priklausys nuo to, kas čia įvyks.“

Galbūt dėl nervingumo, kurį jai sužadino Tornas, galbūt dėl vaizdą užstojančio nėriniuoto šydo ar dėl kojas apsivijusio šaliko, o gal dėl jai įgimto nerangumo Ofelija užkliuvo už paskutinės laiptų pakopos. Būtų išsitiesusi visu ūgiu, jeigu Tornas nebūtų pastvėręs jos už rankos ir jėga vėl nepastatęs ant kojų. Tačiau tas nutikimas nepraslydo pro akis nei Berenildai – jos lūpose sustingo šypsena, nei tetai Rozalinai – ši užsidengė veidą rankomis. Skaus mingais dūriais į šoną Ofelijai apie tai priminė ir įskilęs šonkaulis. Žąsų sode nuvilnijo juokas, tačiau jis buvo greitai užgniaužtas pastebėjus, kad pačiam Farukui ši situacija nepasirodė nė kiek juokinga. Pasibaigus partijai jis nė nekrustelėjo, alkūne remdamasis į stalą, tebesėdėjo nuobodžiaujančia mina, aplipęs deimantais nusisagsčiusioms favoritėms, tarsi jos būtų buvusios natūrali jo kūno tąsa.

Ofelija pamiršo Torną nuo pat tos akimirkos, kai šeimos galva ją pervėrė neįskaitomu blyškiai mėlynų, kone baltų akių žvilgsniu. Iš tikrųjų Farukas buvo baltut baltutėlis – nuo glotnių ilgų plaukų, amžinai jaunos odos iki imperatoriškų apdarų, tačiau Ofelija pastebėjo tik jo akis. Šeimos galvos iš prigimties atrodė

Prieš daugybę amžių pasaulis suskilo į gabalus. Dabar jį sudaro atskiros ore plūduriuojančios salos, vadinamos arkomis. Visų jų visuomenės vystė si nepriklausomai vienos nuo kitų, kiekvienos gyventojai turi savų ypatingų magiškų galių, tačiau visi paklūsta savo protėviams – pusiau dieviškoms bū tybėms, iš kurių ir paveldėjo stebuklingus gebėjimus. Ofelija, turinti ypatingą talentą perskaityti įvairių objektų atmintį, buvo priversta išvykti iš gimtosios Animos į atšiaurią Polio arką, kad sudarytų politinę santuoką su jai visai nepažįstamu žmogumi. Jos būsimasis vyras Tornas nuo pat pradžių pasirodė šaltas ir nemalonus, tačiau įvykiams klostantis vis painiau, ima aiškėti, kad šioje intrigų karalystėje mergina gali pasitikėti tik juo. Kai rūmuose vienas po kito ima paslaptingai dingti žmonės, o pati Ofelija ima gauti keistus grasinančius laiškus, pagrindinei veikėjai prireiks tapti dar ir detektyve.

„Dingusieji Mėnesienoje“ – antroji prancūzų rašytojos Christelle Dabos maginės fantastikos tetralogijos „Veidrodžių viešnia“ dalis. Šios knygos susilau kė didelio skaitytojų bei kritikų dėmesio, nemažai literatūrinių apdovanojimų Prancūzijoje ir yra išverstos į daugybę užsienio kalbų.

Redaktorė Danguolė Vanagaitė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Kai ypatingų magiškų talentų turinti, tačiau publikos dėmesio vengianti Ofelija paskiriama jaunesniąja rūmų pasakotoja, jos gyvenimas tampa kur kas sudėtingesnis. Dabar visi žino apie jos galią nuskaityti daiktus ir atskleisti jų savininkų paslaptis. Dvaro intrigų pasaulyje, į kurį pateko Ofelija, tai be galo pavojinga savybė. Nuo šiol jos priešų gretos tik augs.

Ofelija ima suprasti, kad vienintelis, kuriuo iš tiesų gali pasikliauti iliuzijų, pavojų ir intrigų kupinoje Polio arkoje, yra jos paslaptingas ir atšiaurus sužadėtinis Tornas. Deja, jam bloga linkinčių žmonių yra dar daugiau. O kai rūmuose vienas po kito ima dingti įtakingi ir svarbūs asmenys, Ofelijai teks tapti detektyve ir atskleisti už daugybės Polio iliuzijų glūdinčią tiesą.

Jūsų laukia stulbinanti autorės išmonė, nepamirštami herojai, turtingas ir įspūdingas pasaulis ir be galo intriguojantis siužetas.

„Nuo pat pirmos knygos Christelle Dabos pribloškia savo galinga vaizduote.“ „Télérama“

Pirmoji serijos dalis –