Džiugė

Chr i s t ian Bo bi n

DĹžiuge

Versta iš: Christian Bobin GEAI Éditions Gallimard, Paris, 1998

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-441-439-8

© Éditions Gallimard, 1998 © Tekstas, Christian Bobin, 1998 © Iliustracijos, Sigutė Ach, 2017 Pirmą kartą prancūzų kalba 1998 metais pavadinimu Geai išleido Éditions Gallimard, Paryžius, Prancūzija.

Lietuvių kalba išleista susitarus su Éditions Gallimard. © Vertimas į lietuvių kalbą, Gražina Strigockytė, 2005, 2017 © Leidykla „Nieko rimto“, 2017

Chr i s t ian Bo b in

Džiuge Iliustravo Sigutė Ach Iš prancūzų kalbos vertė Gražina Strigockytė

Vilnius 2017

žiugė buvo mirusi prieš du tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt dvi dienas, tada pradėjo šypsotis. Šios šypsenos pradžioje niekas nematė. Kas nutinka su dalykais, kurių niekas nemato? Jie didėja. Visa, kas didėja, didėja nematomai ir laikui bėgant įgauna vis daugiau ir daugiau jėgų, užima vis daugiau ir daugiau vietos.

Taigi Džiugės, nuskendusios prieš du tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt dvi dienas Šv. Siksto ežere, Izere, šypsena ėmė skleisti vis daugiau ir daugiau šviesos.

Džiugė tai iškildavo į ežero paviršių, tai nusileisdavo į gelmę. Du tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt dvi dienas. Nepažeista. Nenukentėjusi. Nė žymės nuovargio 5

veide, kūne. Nė dėmės ant suknelės. Raudonos medvilnės suknelės – mėgstamiausios Džiugės spalvos, kai ji dirbo Šv. Siksto kaimo mokykloje. Šv. Siksto ežeras labai tamsus, net vasarą. Šv. Siksto ežeras nepaiso vasaros tyrumo. Tai vanduo, saugantis savo šviesą, žalias ir itin tamsus, sulaikantis šviesą.

Dangaus mėlynė rieda į ežerą, virsta žalia ir pajuodusi nuskęsta. Yra daugybė juodos spalvos atmainų. Šv. Siksto vanduo juodas su violetiniu atspalviu, neramus kaip pavydo akys. Jis toks juodas nuo tada, kai atsirado Šv. Siksto ežeras. Ir Džiugės šypsena paslapčia ima jį ardyti, skiesti, sklaidyti, Džiugės šypsena iškelia į Šv. Siksto ežero paviršių visą jame nuskendusią dangaus mėlynę. Tai kalnų kraštas. Kalnų krašte mėlynė yra absoliutaus grynumo, švaraus ryškumo. Ta mėlynė, kaip čia pasakius, – degina ir valo. Žiema. Džiugė įkalinta lede per du centimetrus nuo paviršiaus. Kiek jau laiko jos šypsena valo juodus Šv.

Siksto vandenis, sunku pasakyti. Apie šios šypsenos jėgą galima pradėti kalbą, kai pasirodo aštuonerių Albenas, pernelyg jaunas, kad Džiugė būtų jį mokiusi, kad būtų pažinojęs ją gyvą. Užtat dabar pažįsta ją besišypsančią: Albenas vienas, jis nužingsniavo iki ežero vidurio ir išvydo raudoną suknelę, Džiugės veidą ir šypseną veide. Džiugė jį pamačiusi mirktelėjo. Džiugė visada pradžiugdavo pasirodžius vaikams. Albenas išsigando.

6

7

Gąsdina tai, ko nežinome. Numirėlių Albenas jau buvo matęs. Bet tokią šypseną, tiek švelnumo, nušviečiančio veidą, matė pirmą kartą. Šypsena išgąsdino Albeną, privertė bėgte sugrįžti į krantą, rizikuojant sulaužyti ledo plutą. Ji nelūžo, ledo pluta, tik truputį įskilo, ir tiek, o aštuonerių Albenas dabar vienas ant Šv. Siksto ežero kranto. Jo širdis šokinėja krūtinėje kaip pamišusi voverė. Jo širdis kalena krūtinėje kaip genys. Jo širdis šuoliuoja krūtinėje kaip kumeliukas. Jo širdis pamažu nurimsta. Jo širdis dabar jau nebebijo, gena kraujo sroveles į rankų ir kojų pirštų galiukus, išjudina jį, priverčia vėl eiti, šįkart keturiomis, iki Šv. Siksto ežero vidurio. Džiugė vis dar čia. Dar labiau šypsosi.

Pagaliau yra kažkas gyvas. Nesakytum, kad jai trūko draugijos tas du tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt dvi dienas. Apačioje buvo žuvys, viršuje – paukščiai.

Na, bet vaikas geriau nei žuvis ar paukštis.

Džiugė guli po dviejų centimetrų storio ledo antklode, kuri netrukdo jos matyti: šypsena nuskaidrina ledą, nuskaidrina visą pasaulį. Albenas guli virš Džiugės, tiksliau, ant ledo, po kuriuo ji šypsosi. Jie žiūri vienas į kitą. Ilgai. Veidas prieš veidą. Albenas šypsena atsako į Džiugės šypseną. Dvi šypsenos šnekasi. Labai labai ilgai.

Atėjo vakaras. Riba tarp ežero ledo ir kranto tapo neįžiūrima. Albenas paskutinį kartą nusišypso Džiugei.

8

Pasimatysime rytoj. Pritardama Džiugė sumirksi ir dar plačiau nusišypso. Albenas keturiomis grįžta ant tvirtos žemės. Pusvalandį žingsniuoja per kaimą, stumteli namų duris. Visi jau sėdi prie stalo. Jo klausia, kur buvęs. Buvau su Šv. Siksto ežero ponia. Kokia Šv. Siksto ponia? Ta, kuri šypsosi ežero gelmėje, ji miela, mes daug kalbėjomės, norėjau pasakyti – daug šypsojomės.

Staiga žybt – Albenas gauna antausį. Tėvas prabilo.

Prabilti tėvui – vadinasi, amžinai tylėti ir retkarčiais pratrūkti, kad demokratiškai padalytų antausius trims vaikams, kiekvienam po vieną, ir visai nesvarbu, kuris „pradėjo“. Jei Albeno tėvas būtų mokėjęs kalbėti sakiniais, jis būtų pasakęs, kad vaikystė – keistas dalykas, kartu ir žavingas, ir sekinantis, lobis ir chaosas. Bet jis nekalba sakiniais, dalija antausius, beje, štai dar vienas – ir į lovą, mano berniuk, nevalgęs, tai tave atpratins trainiotis lauke ir grįžus naktį pasakoti nesąmones, užuot ruošus namų darbus.

Praeina valanda. Ašaros išmurzino skruostus. Sielvartas – tai kaip sūri sriuba. Skrandis lieka tuščias. Bet tai nesvarbu. Praeina dvi valandos. Aštuonerių Albenas giliai miega. Giliai ir šypsodamasis.

lbeną užaugino milžinė. Čia nėra nieko nepaprasta: nuo pat pasaulio pradžios visus vaikus augina milžinės. Jis paliko jos pilvą, ji priglaudė jį prie rausvų skruostų ir nuo galvos iki pėdelių apipylė švelniais žodeliais – mano katinėlis, mėnulio vaikelis, aukso akmenėlis, meilutis, saldainiukas, mano mažulėlis ir kraujas mano kraujo. Ilgai jį laikė įsupusi į meilės žodžius, spindinčius kaip sniegas saulėje. Tėvas atėjo po kelių minučių. Tokie jau tie tėvai, vėluojantys. Pradžioje yra milžinės ir ką tik gimęs vaikutis. Milžinės gyvena su milžinais, bet šie yra kažkur antrame plane, šešėlyje. Jie dalyvauja darbo susirinkimuose, plauna automobilius ar skaito laikraščius. Vaiką jie stebi iš tolo, sutrikę. Kai šiam sukanka dveji treji metai, jie sako: „Tokio amžiaus jie darosi įdomūs.“ Nerimą kelia tai, kad priklausai nuo žmogaus, kuriam dvejus trejus metus esi neįdomus.

10

11

Milžinėms kitaip. Vos tik pasirodęs, vaikas tampa jų minčių, rūpesčių ir svajų centru. Milžinės nelaukia šešėlyje. Jos neskaičiuoja mėnesių ir metų. Jos nelaukia, kol vaikas ims švebeldžiuoti pirmuosius žodžius, kad pasakytų, jog taip, vis dėlto jis yra įdomus. Milžinės nežino nieko labiau jaudinančio nei ši maža, rausva ir lipni, susiraukšlėjusi, alkana gyvybė. Milžinės egzistuoja nuo pat pasaulio pradžios, ir net truputį prieš ją. Telaimina jas Dievas.

Albeno milžinė mažytė. Tamsiaplaukė porceliano kojomis, moteris pelytė maža krūtine. Bet ūgis nieko nereiškia milžinių gyvenime. Milžinėmis jas padaro baimė, kurią jos sukelia, arba gerumas, kurį jos skleidžia. Albeno motiną milžinišką daro jos gerumas – iš tolo matoma ir niekada negęstanti šviesa.

Albenas buvo labai patogus vaikas. Jo motina, sušilus orams, išnešdavo jį glėbyje į sodą ir palikdavo sėdintį žolėje. Jis nenuobodžiaudamas galėdavo ten būti valandų valandas. Iš šitos ilgos stebėjimo praktikos jis išsaugojo nuostabiausius pojūčius. Kad užšalusiame Šv. Siksto ežero vandenyje gyvena moteris, jo nestebino labiau nei, pavyzdžiui, sraigės, prieš kurias jis mėgo tupėti visai mažas. Jam be galo patiko jas liesti pirštu ir žiūrėti, kaip jos pasislepia. Po kelių panikos akimirkų jos vėl atsipalaiduodavo, tęsdavo pažintį su pasauliu, kuriame Dievo ar Albeno pirštas gali staiga įsmigti tau į galvą.

12

Sraigės turi skylę galvoje, tokią kaip banginiai, kurie per ją kvėpuoja ar spjaudo vandenį. Šypsena puikiausiai gali būti ir mirusiosios, vis tiek tai šypsena. Žavinti, taip, bet ne ką labiau stebinanti nei banginis.

Tik tiek, kad banginis gyvena vandenyje ir turi jame likti. Kai jis užplaukia ant sausumos, miršta. Gal tai ir yra skirtumas: šypsena atsiskiria nuo veido, kuriame atsirado. Šypsena – tarsi priešakinis būrys, veido pasikeitimas, gyvenantis ilgiau už patį veidą, ji atsiskiria nuo jo ir skrenda labai toli, daug toliau, nei gimė veidas, kuriame šypsena nušvito.

Sraigės nesišypso. Ir banginiai ne. Motina šypsosi dažnai. Tai ir yra stebuklas: Džiugės šypsena dar gražesnė, dar gaivesnė ir dar platesnė nei motinos.

lbeno kaime, netoli Šv. Siksto kaimo, yra mokykla. Vienintelė klasė. Joje susirinkę dvylika skirtingo amžiaus vaikų. Vienas mokytojas visiems. Kol mažiausieji piešia, vyriausieji mokosi Prancūzijos istorijos. Tokia yra oficiali tiesa, tiesa tėvams. Tikroji tiesa kitokia. Kol mažiausieji miega arba žaidžia rutuliukais klasės gale, vyriausieji raižo savo vardus ant suolų, keičiasi dainininkų nuotraukomis ir skaito komiksus.

O mokytojas? Mokytojas atvyko rudens pradžioje.

Neseniai paskirtas į šį kaimą, jis be galo ilgisi mylimosios, ji negalėjo vykti su juo. Jis Izere, ji – šiaurėje, Belgijos pasienyje. Tarp jų šimtai kilometrų, kuriuos jis kantriai kloja pašto ženklais, vokais ir meilės žodžiais.

Jis padalijo pamokas į dvi nelygias dalis. Per pirmąją, ilgesnę, vaikai turi visišką laisvę. Balsų gaudesyje jis rašo savo sužadėtinei, tėvams, draugams. Pasakoja apie savo gyvenimą šiame kaime, apie pasivaikščiojimus po 14

apylinkes. Jis prisimena, ką skaitęs, o kartais priduria pasakojimą apie vieną iš savo mokinių. Paskutinį ketvirtį valandos jis paprašo tylos ir garsiai perskaito ką tik baigtą laišką. Vaikai klausosi ir užduoda klausimus iš to, ką išgirdo. Mokytojas atsakinėja ir į atsakymus įterpia truputį istorijos, kruopelę literatūros, šį tą iš geografijos. Pirmo trimestro pabaigoje mokiniai nesukertami iš Izero ekonomikos ir istorijos. Jie taip pat daug žino apie Izabelę, mokytojo sužadėtinę. Kai kurie ją miglotai įsimylėję. Mylėti dažnai reiškia „miglotai“.

Neapibrėžtumas palankus jausmams. Jie savo ruožtu rašo meilės žodžius Izabelei. Parodo juos mokytojui, šis ištaiso klaidas, pasako keletą gramatikos taisyklių, paskui įdeda jų laiškus į voką kartu su savuoju. Vienintelis šešėlis šioje istorijoje – kad Izabelė niekada neatsako į gautus laiškus. Vaikai klausė mokytojo apie šią tylą. Jis jiems pasakė, jog Izabelė daug dirbanti ir vieną dieną pati čia atvyks. Toks atsakymas patenkino visus vaikus, išskyrus Albeną. Albenas turi dvejonę, kuria su niekuo nesidalija. Albenas yra tikras, kad Izabelė neegzistuoja, kad ji tėra itin sukta pedagogikos priemonė. Albenas žino žodį „pedagogika“: mokytojas jį parašė viename iš savo laiškų ir paaiškino, kas tai yra ir ką reiškia. Ar daug matėte meilės laiškų, kuriuose būtų žodis „pedagogika“ ar išsami informacija apie Alpių masyvo gelmes?

15

Mokytojas vertina Albeną. Tai pats gabiausias jo mokinys. Istorija, kurią vaikas jam papasakojo – ežeras, moteris ežero gelmėje, šypsena – tai vaizduotės stebuklas. Nežinau, iš kur visa tai, mano berniuk.

Istorija labai gera. Izabelę ji sužavės.

Tiesa, kai ją pasakote, pelno jums antausius arba sveikinimus. O blogiausia tai, kad ir vienu, ir kitu atveju jumis niekas netiki.

Tiesa neįtikėtina.

oteris neegzistuoja, bet jai rašomi laiškai. Moteris egzistuoja, nes šypsosi, tik tiek, kad ji keistai egzistuoja, po dviejų centimetrų ledo sluoksniu. Ir viskas? Ne, ne viskas: aštuonerių Albenas tikrąja to žodžio prasme apsiaustas moterų. Jos – tai Šveplė, Mušeika ir Uogelė. Užtektų vienos Uogelės Albenui apsiausti. Vienos moters pakanka užpildyti dangui ir žemei, kai ji įsimylėjusi, net kai jai, kaip Uogelei, aštuoneri. Bet tuokart palikim Uogelę. Ji mokykloje sėdi šalia Albeno. Žinoma, sėdi šalia Albeno. Žvilgtelėkim į dvi bjaurybes, dvi raganas – Šveplę ir Mušeiką. Albenas trejus metus buvo vienintelis šeimos vaikas, vienvaldis karalius. Jo imperija tuos trejus metus buvo didžiulė kaip pasaulis. Trejus metus sukosi apie motinos saulę.

Mat reikėtų ir motiną įtraukti į moterišką draugiją, kuri Albeną supa, myluoja ir šiurkščiai su juo elgiasi. Tada motina keliaudavo. Nežinia kur. Ir nežinia, kada grįš.

17

Net tėvas to nežinodavo. Kaimynams jis paaiškino, kad ji lankanti sunkiai sergantį giminaitį. Kadangi kaskart žmonos dingimą aiškindavo taip pat, tai tapo kaimynų pajuokos tema: nesiseka Albeno motinai. Jos šeimą užpuolė epidemija, be jokios abejonės. Bet tėvui – nė žodžio, nė užuominos, nė šypsenėlės. Beje, bet ką šiam vyrui sakyti rizikinga. Net pokalbis apie orą galėdavo jam sukelti nuotaikos permainą. Albeno tėvas – audra.

Albeno motina – vaivorykštė. Panašiai kaip Šveplė ir Mušeika. Pirmoji Albeno karaliavimą nutraukė Šveplė – absoliutų karaliavimą, trukusį trumpučius trejus metus, tokius trumpus, pernelyg trumpus. Albenas davė sesei Šveplės vardą, kai ši pradėjo kalbėti. Dabar Šveplei penkeri, bet ji vis dar bepradedanti kalbėti.

Neskuba Šveplė. Ilgai laiko žodžius burnoje, drėkina seilėmis prieš ištardama, švebeldžiuoja lyg kūdikis, ir visus tai žavi, išskyrus Albeną, kuris ir vėl sako tiesą: Šveple, tu seilėjiesi. Tu tik ir seilėjiesi. Praėjus metams nuo Šveplės gimimo, atsirado Mušeika. Mušeika yra mergaitė, dar viena sesuo Albenui, kuris nenorėjo nė vienos ir kuris būtų labiau norėjęs, kad trečiasis vaikas būtų bent jau berniukas. Tam tikra prasme taip ir įvyko. Dabar Mušeika – maža ketverių metų mergaitė. Įsivaizdavimas, kokios yra ketverių metų mergaitės, dažnai labai netikslus. Tą galėtų jums pasakyti Mušeikos lėlės, jei tik joms būtų leista kalbėti: mėgstamiausias Mušeikos žaidimas – atverti žirklėmis jų pilvus ir daužyti galvas rėkiant į ausį: kaip sekasi šį rytą, mano brangute?

18

Mušeika žaidžia tą patį žaidimą, kai būna su broliu, – gerai, kad žirklės saugiai padėtos ant lentynos, nepasiekiamos.

Detektyviniuose filmuose dažnai matome du inspektorius, tardančius įtariamąjį: vienas griežtas, kitas švelnus. Švelnumas kaitaliojasi su žiaurumu, be pabaigos, kad išsekintų auką, Šveplė – švelnumo įsikūnijimas.

Mušeika – jėgos. Tai trunka penkerius metus, bet dabar Albenas turi ką prisipažinti: apie tą ponią, kurią matė užšalusiame Šv. Siksto ežero vandenyje. Vakar matė ją dar kartą. Jinai jo laukė. Kai jis priglaudė veidą prie ledo, ji jau ne tik šypsojosi, ji ėmė juoktis – tyliu juoku, juoku, kuris neišgąsdino Albeno, kuris nieko negalėtų išgąsdinti.

Albenas turi paslaptį. Paslaptis – tai tarsi auksas.

Auksas gražus tuo, kad blizga. Kad blizgėtų, nereikia jo laikyti paslėpto, reikia ištraukti į dienos šviesą. Panašiai ir su paslaptimi. Jei tik vienas ją žinai, ji niekas.

Reikia ją pasakyti, kad taptų paslaptimi.

Daugiau nei šešiasdešimties knygų autoriaus, prancūzų poeto, filosofo ir jau klasiku tapusio Christiano Bobino kūriniai įvertinti svarbiausiais nacionaliniais literatūros apdovanojimais. Jo apysakoje „Džiugė“ pasakojama išskirtiniu jautrumu apdovanoto jaunuolio Albeno istorija. Lakoniška ir poetiška kalba išsiskiriančiame kūrinyje atsiskleidžia šiandien taip dažnai nepastebima kasdienybės magija, paprastumo grožis bei amžinas tyros vaikystės ilgesys. Knygą iliustravo dailininkė Sigutė Ach.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo Vilija Kvieskaitė Tiražas 1500 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Albenas turi paslaptį. Paslaptis – tai tarsi auksas.

Auksas tuo gražus, jog blizga. Kad blizgėtų, nereikia jo laikyti paslėpto, reikia ištraukti į dienos šviesą.

Daug kam atrodo, kad Albenas – keistas jaunuolis.

Jis tarytum ne iš šio pasaulio, vienišius, atsiskyrėlis, nuolat paskendęs jam vienam matomų vizijų pasaulyje. Tačiau pats Albenas dėl to nesijaudina, juk jis turi nepaprastą dovaną – gebėjimą įžvelgti kitiems nematomą nuostabaus jį supančio pasaulio grožį ir patirti daugeliui neprieinamus kasdienybės stebuklus. Net ir suaugęs jis išlaiko tyrą vaiko širdį, kuri padeda įveikti išbandymus, pripildo jo gyvenimą laisvės, dovanojimo džiaugsmo bei tikros meilės.