Džiunglių knyga (2)

Iliustravo Remigijus Januškevičius

Iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka

Eilėraščius iš anglų kalbos vertė Vainius Bakas

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos

integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS)

portale ibiblioteka.lt

© Iliustracijos, Remigijus Januškevičius, 2022

Visos teisės saugomos.

© Vertimas į lietuvių kalbą, Saulius Repečka, 2021

© Eiliuotų intarpų vertimas, Vainius Bakas, 2022

© Leidykla „Nieko rimto“, 2023

ISBN 978-609-441-885-3

Versta iš

Rudyard Kipling

THE SECOND JUNGLE BOOK

Global Grey, 1895-ųjų originalaus leidimo skaitmenizuota versija

Kaip atsirado baimė

Upelis siauras per sausras, Mes – bendražygiai, tu ir aš; Įkaitę žvėrys palei krantą Vis stumdos, vietos nesuranda; Išdžiūvus žemei netgi dingsta Visi žudikiški instinktai.

Elniukas prie vandens taikus, Vilkų gauja jo neužpuls, Jie čia taip pat atėjo gerti, Kadais praplėšę tėvo gerklę. Vanduo išsenka per sausras, Draugai vaikystės – tu ir aš, Atslinkęs debesis lietaus Vandens Paliaubas tuoj nutrauks.

Džiunglių Įstatyme, seniausiame iš pačių seniausių pasaulio įstatymų, numatyti kone visi įmanomi netikėtumai, galintys ištikti džiunglių gyventojus, – lig šiol jis pats tobuliausias, kokį tik leido sukurti laikas ir papročiai. Priminsiu jums, kad Mauglis didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Seonio vilkų rujoje, kur Įstatymo jį mokė Balu, rudasis lokys, ir kaip tik Balu, kai berniukui įsipyko nuolatiniai paliepimai, šiam pasakė, jog Įstatymas – lyg milžiniška liana, apraizgiusi kiekvieną nugarą ir neleidžianti niekam iš jos glėbio ištrūkti.

– Kai būsi gyvenimo nugyvenęs tiek, kiek nugyvenau aš, Mažasis Broli, pamatysi, kad visos džiunglės paklūsta bent šiam vienam Įstatymui. Ir tai, ką išvysi, malonumo nesuteiks, – tarė Balu.

Šie žodžiai Maugliui pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo – juk berniukas, vien valgiu ir miegu gyvas, dėl nieko sau nesuka galvos, kol į akis nepažvelgė bėda. Tačiau galiausiai Balu žodžiai išsipildė, ir Mauglis pamatė, kaip visos džiunglės paklūsta Įstatymui.

Viskas prasidėjo tada, kai žiemos lietaus neiškrito kone nė lašo, o dygliuotis Ikis, sutikęs Mauglį bambukų giraitės tankmėje, pasakė jam, kad džiūsta laukiniai jamsai. Tačiau Ikis garsėja juokingu išrankumu maistui – maitinasi tik tuo, kas gardžiausia ir labiausiai prinokę. Taigi Mauglis tik nusijuokė ir paklausė:

– O koks mano reikalas?

– Kol kas – mažas, – atsakė Ikis šaltai, nedraugiškai subarškindamas dygliais. –Betgi laikas parodys. Ar dar galima nardyti giliajam dubury prie Bičių Uolų, Mažasis Broliuk?

– Ne, tas kvailas vanduo smarkiai senka, ir man visai nesinori prasiskelti galvos, –tarė Mauglis, tuo metu manęs, kad viską supranta ne ką prasčiau nei kokie penki džiunglių gyventojai kartu sudėti.

– Tavo bėda. Jei prasiskeltum, gal pro plyšį bent kiek išminties patektų.

Ir Ikis spruko šalin, nelaukdamas, kol Mauglis truktels jam už nosies šerių.

Kai Mauglis persakė Balu Ikio žodžius, rudasis lokys baisiai susirūpino ir tarytum pats sau sumurmėjo:

Jei būčiau pats sau vienas, ieškočiausi, kol kiti nesusiprotėjo, naujų medžioklės plotų. Betgi, medžiodamas tarp svetimų, kautynių neišvengsi, – o svetimi gali pakenkti žmonių jaunikliui. Turime palaukti ir pažiūrėti, kaip žydės madukos.

Tą pavasarį madukos – medžiai, kuriuos taip mėgo Balu, – taip ir nepražydo. Žalsvus, kreminius, į vašką panašius žiedelius, šiems dar nespėjus išsiskleisti, pražudė kaitra, taigi, kai lokys, atsistojęs ant užpakalinių letenų, papurtė medį, nukrito vos keletas dvokių vainiklapių. O tada žingsnis po žingsnio nenumaldoma kaitra prasiskverbė į pačią džiunglių širdį – jos iš pradžių pagelto, paskui parudavo ir galiausiai pajuodo. Žalia augalija tarpeklių šlaituose išdegė, suskilinėjo it viela, susisuko bežadžiais siūlais, slapti vandens telkiniai nuseko ir užako, ir paskutiniai gyvūnų pėdsakai ant jų krantų, net patys menkiausi, liko tarytum į geležį įspausti, sultingastiebiai vijokliai nuslydo nuo medžių, kuriuos buvo apraizgę, ir nuvyto ant žemės, karštų vėjų purtomi klanksėjo nudžiūvę bambukai, o nuo akmenų džiunglių gilumoje ėmė luptis samanos, kol šie liko pliki ir įkaitę kaip tie ribantys, mėlyni rieduliai upelio vagoje.

Paukščiai ir beždžionės, žinodami, kas jų laukia, metų pradžioje pasitraukė į šiaurę, o elniai bei šernai spruko toli į likimo valiai paliktus prie kaimų laukus ir išleisdavo ten gyvastį regint žmonėms, kurie patys būdavo pernelyg nusilpę, kad juos pribaigtų. Čilas, peslys, pasiliko džiunglėse ir aptuko, nes stipenos buvo gausu,

ir kasvakar vis nešdavo naujienas žvėrims, pernelyg silpniems ieškotis naujų medžioklės plotų, skelbdamas, kad saulė štai jau išdeginusi džiungles per tris dienas skrydžio visomis kryptimis.

Mauglis, iki tol nepažinęs tikro bado, griebėsi sužiedėjusio medaus, trejų metų senumo, – kabindavo jį iš apleistų avilių tarp uolų, juodą it dygiosios slyvos, apneštą išdžiūvusio cukraus dulkių. Lupinėjo giliai po medžių žieve pasislėpusias lervas ir kniaukdavo naujai išsiritusius vapsvų palikuonius. Iš paukščių ir žvėrių džiunglėse vien oda ir kaulai teliko, ir Bagira, kad ir trissyk per naktį sumedžiodama grobį, nepajėgdavo deramai pasisotinti. Tačiau užvis blogiausia buvo tai, kad trūko vandens, mat džiunglių gyventojai, nors geria retai, privalo atsigerti į valias.

O kaitra vis nesitraukė, ji išgarino visą drėgmę, kol galiausiai iš visų upių tik pagrindine Vaingangos vaga tarp mirusių krantų tebesroveno silpna vandens srovelė. Ir tada Hathis, laukinis dramblys, kuris gyvena šimtą ir daugiau metų, vidury upės išvydo iškilusį ilgą, siaurą mėlyną akmeninį gūbrį, – supratęs, kad regi Taikos Uolą, jis iškėlė į viršų straublį ir paskelbė Vandens Paliaubas, kaip prieš penkiasdešimt metų jas buvo paskelbęs jo tėvas. Drambliui kimiai atliepė elniai, šernai ir buivolai, o peslys Čilas, sukdamas ore plačius ratus, įspėjamai švilpė ir klykavo.

Pagal Džiunglių Įstatymą, už nužudymą, kai paskelbtos Vandens Paliaubos, baudžiama mirtimi. Taip yra todėl, kad atsigerti yra svarbiau, nei paėsti. Rečiau sumedžiodamas grobį kiekvienas džiunglių gyventojas kaip nors išsisuka, bet vanduo yra vanduo, ir tuomet, kai telieka vienas vandens šaltinis, žvėrims prie jo traukiant, liaujasi visos medžioklės. Gerais laikais, kai vandens būdavo apsčiai, einantieji atsigerti prie Vaingangos ar kur kitur rizikuodavo savo gyvybe, ir ši rizika naktiniams žygiams tik suteikdavo didžio žavesio. Nusileisti prie upės taip tykiai, kad nė lapelis nesušlamėtų, įsibristi iki kelių į šniokščiančią, visus garsus aplinkui permušančią srovę, ir gerti, per petį vis dirsčiojant atgal, įtempus kiekvieną raumenėlį, pasirengus iš gryniausio siaubo paskutinį sykį beviltiškai liuoktelėti, o tada iškrypuoti ant smėlėto kranto ir suapvalėjusiu pilvu, šlapiu snukiu sau grįžti į sužavėtą bandą – štai kuo mėgaudavosi visi ilgaragiai jauni elniai, mat kiekvienas žinojo, kad bet kurią akimirką juos gali pačiupti ir nusitempti Bagira ar Šerchanas. Tačiau dabar šie gyvenimo ir mirties žaidimai pasibaigė, ir prie nusekusios upės rinkosi vien badaujantys, suvargę džiunglių gyventojai: tigrai, lokiai, elniai, buivolai, šernai, jie gėrė purviną vandenį ir lingavo palinkę virš jo, dėl išsekimo nepajėgdami iš vietos pasijudinti.

Taigi mes išėjome į džiungles ieškoti Baimės, ir netrukus buivolai...

– Ak! – riktelėjo Maisa, buivolų vadas, nuo smėlėto kranto.

– Taip, Maisa, tai buvo buivolai. Jie atnešė žinią, kad vienoje džiunglių oloje tūnanti Baimė – ji neapžėlusi šeriais ir vaikštanti užpakalinėmis kojomis. Tada mes, džiunglių gyventojai, nusekėme paskui buivolus ir nuėjome prie tos olos. Baimė stovėjo prie olos angos – taip, ji buvo beplaukė, kaip sakė buivolai, ir vaikščiojo užpakalinėmis kojomis. Pamačiusi mus ji suriko, ir jos balsas mums sukėlė baimę –ją dabar pajuntame visados, vos tik jį išgirdę. Ir mes puolėme bėgti, trypdami ir žalodami vienas kitą – nes mus buvo apėmusi baimė. Tą naktį, kaip man pasakojo, mes, džiunglių gyventojai, senu papročiu negulėme kartu ilsėtis, bet kiekviena gentis susiieškojo vietą atskirai – šernai gulė su šernais, elniai su elniais, ragas prie rago, kanopa prie kanopos, visi laikėsi savų ir tįsojo džiunglėse tirtėdami. Tik Pirmojo iš Tigrų nebuvo su mumis, jis vis dar slapstėsi šiaurės pelkėse, o kai jį pasiekė

žinia apie tai, ką mes matėme oloje, tigras tarė:

„Nueisiu pas tą būtybę ir sulaužysiu jai sprandą.“

Ir jis lėkė per visą naktį, kol atlėkė prie olos, tačiau atmindami Tha paliepimą medžiai ir lianos nuleido žemyn savo šakas ir žymėjo bėgantį tigrą, braukdami jam per nugarą, šonus, kaktą ir žandus. Kur tik augalai prisiliesdavo, ant jo geltono kailio likdavo žymė – dryžis. Ir šiuos dryžius jo vaikai nešioja iki pat šių dienų! Kai tigras priėjo prie olos, Baimė, Plikasis, ištiesė ranką ir pavadino jį „Dryžuotuoju, kuris ateina naktį“. Pirmasis iš Tigrų išsigando Plikojo ir staugdamas spruko atgalios į džiungles.

Čia Mauglis, panėręs smakrą į vandenį, tyliai prunkštelėjo.

– Jis staugė taip garsiai, kad jį išgirdo Tha ir paklausė:

„Iš kurgi toks sielvartas?“

O Pirmasis iš Tigrų, pakėlęs nasrus į naujai sukurtą dangų, kuris nūnai jau šitoks senas, atsakė:

„Sugrąžink man mano valdžią, o Tha. Patyriau gėdą prieš visas džiungles – pabėgau nuo Plikojo, kuris pavadino mane gėdingu vardu.“

„O kodėl?“ – paklausė Tha.

„Nes išsitepiau pelkių maurais“, – atsakė Pirmasis iš Tigrų.

„Tai paplaukiok ir pasivoliok ant šlapios žolės. Jei tai purvas, nusivalysi“, – tarė Tha.

Puruno Bhagato stebuklas

Nakty, kai jautėme, kad žemė sujudės, Mes paėmėme ir išgelbėjome jį už rankos, Nes jį mylėjom taip, kaip niekas negalės, Tada išgirdom, kaip griaustinis trankos.

Ir kalno šlaitas su žaibais pratrūko, Pasaulis visas mirko lietuje, Mes jį išgelbėjome, Mažąjį Broliuką; Bet štai! Daugiau jis neateina – o, deja!

Tad raudame dabar supratę, koks svarbus Šis jausmas, nuo kurio laukinėje krūtinėj karšta –

Apraudam Mažąjį Broliuką, kurs nebepabus, O giminė jo mums tejaus vien kerštą!

Langūrų laidotuvių giesmė

Kartą gyveno Indijoje žmogus. Jis buvo vienos iš pusiau nepriklausomų valstijų, esančių šalies šiaurės vakaruose, ministras pirmininkas. Šis žmogus priklausė brahmanų kastai – tokiai aukštai, kad pats žodis kasta jam neteko prasmės. Jo tėvas buvo svarbus senamadiško hinduistų teismo, apgulto margaspalvės prastuomenės, pareigūnas. Tačiau Purunas Dasas anksti suprato, kad senoji pasaulio tvarka keičiasi, taigi, jei nori sulaukti sėkmės, privalai sutarti su anglais ir mėgdžioti visa tai, ką jie geru laiko. Bet tuo pačiu metu šalies pareigūnas turi neprarasti ir savo valdovo malonės. Tai buvo sunki užduotis, tačiau tylus, nedaugžodžiaujantis jaunas brahmanas, įgijęs gerą anglišką išsilavinimą Bombėjaus1 universitete, vykdė ją šaltakraujiškai ir žingsnis po žingsnio iškilo iki valstijos ministro pirmininko. Reikia pasakyti, kad iš tikrųjų jis turėjo daugiau valdžios nei jo valdovas maharadža.

1 Dabar šis miestas vadinamas Mumbajumi (vert. past.).

šventyklos durų, nebežinojo, ar yra gyvas, ar miręs, ar žmogus, savo kūno valdovas, ar kalnų, debesų, nepastovių liūčių ir saulės šviesos dalis. Jis tūkstančius kartų tyliai sau kartojo Vardą, kol pajuto, kad sulig kiekvienu pakartojimu vis labiau palieka savo kūną ir artėja prie kažin kokio nuostabaus atradimo slenksčio. Tačiau, vos vartai imdavo vertis, jo kūnas patraukdavo jį atgal, ir jis su kartėliu suvokdavo, kad ir vėlei yra įkalintas kūniškame Puruno Bhagato apvalkale. Kas rytą maisto pilnas išmaldos dubuo buvo tyliai pastatomas šalia šventyklos, prie dviejų susipynusių šaknų. Kartais jį atnešdavo šventikas, o kartais taku viršun sunkiai užsiropšdavo koks prekijas iš Ladako, apsigyvenęs kaime ir norintis įgyti nuopelnų, bet dažniausiai su maistu ateidavo jį išvakarėse pagaminusi moteris ir vos girdimai sušnabždėdavo: „Užtark mane prieš dievus, Bhagatai. Užtark tokią ir tokią, to ar ano žmoną!“ O retsykiais garbė atnešti išmaldos tekdavo drąsesniam vaikui, ir Purunas Bhagatas girdėdavo, kaip jis paskubomis pastato dubenį ir skuodžia atgalios, kiek tik neša jo vaikiškos kojos, bet pats Bhagatas niekuomet nenusileido į kaimą. Šis plytėjo it žemėlapis jam po kojomis. Jis matydavo, kaip į akmenimis apjuostus grendymus – mat tai buvo vieninteliai lygūs žemės lopinėliai

vakarais renkasi pasitarti jo gyventojai, regėdavo nuostabiai žaliuojančius jaunus ryžių daigus, tamsiai mėlynuojančius indiškus kukurūzus, rūgštynes primenančius grikių pasėlius ir atitinkamu metų laiku raudonai žydinčius burnočius, iš kurių smulkių sėklyčių, – jos nei grūdai, nei ankštys, – gaminamas maistas, tinkamas valgyti hinduistams pasninko metu.

Keičiantis metų laikams trobų stogai imdavo panėšėti į gryniausio aukso kvadratėlius, mat ant jų būdavo kraunamos džiovinti kukurūzų burbuolės. Priešais Bhagato akis buvo spiečiamos bitės, nuimamas derlius, sėjami ir kuliami ryžiai, ten, apačioje, daugiakampiuose laukuose, lyg išsiuvinėtuose drobėje, ir jis mąstė apie tai, ką regėjo, ir klausė savęs, kokia viso to prasmė.

Netgi gausiai apgyventoje Indijoje pakanka žmogui nors dieną nejudant pasėdėti, ir pro jį lyg pro akmenį puola lėkti laukiniai padarai, taigi tuose tyrlaukiuose Kali šventyklą kuo geriausiai pažįstantys laukiniai gyventojai labai greitai subėgo pažiūrėti, kas gi įsiveržė į jų valdas. Suprantama, pirmieji apsilankė langūrai – didelės baltabarzdės Himalajų beždžionės, nes šie gyvūnai tiesiog dega smalsumu, o kai apvertė išmaldos dubenį ir nurideno jį per grindis, paskui pabandė suleisti dantis į lazdą žalvarine rankena ir pasimaivė priešais antilopės kailį, jos nusprendė, kad šitaip ramiai sėdintis žmogus – nepavojingas. Vakarais beždžionės nušokdavo

tarpu kaimo gyventojai laiko įkalinę Mesuą ir jos vyrą, kurie neabejotinai yra šio velnio vaiko tėvai, jų pačių troboje, ir netrukus ims juos kankinti ir kvosti, siekdami išgauti prisipažinimą, kad jie – raganiai, o tada sudegins ant laužo.

– Kada? – paklausė angliakasiai, nes jiems labai knietėjo dalyvauti šioje ceremonijoje.

Baldeo atsakė, kad nieko nebus daroma, kol jis negrįšiąs, nes kaimo gyventojai norį, kad jis pirmą užmuštų džiunglių berniuką. O tada jau jie atsikratysią Mesuos bei jos vyro ir pasidalinsią jų žemę ir buivolus. O Mesuos vyro buivolai, tiesą sakant, puikūs. Raganius geriausia žudyti, kalbėjo Baldeo, o tokie žmonės, kurie priglaudžia vilkų vaikus iš džiunglių, aiškiai yra patys baisiausi raganiai.

O jeigu, sudvejojo angliakasiai, apie tai sužinos anglai? Jie girdėję, kad anglai –tikri pamišėliai, kurie neleidžia doriems žmonėms ramiai susidoroti su raganiais.

Na, atsakė Baldeo, kaimo seniūnas praneš, kad Mesua ir jos vyras mirė nuo gyvatės įkandimo. Dėl visko jau sutarta ir dabar belikę tik nudėti vilko vaiką. Ar jie atsitiktinai nematę to padaro?

Angliakasiai neramiai apsižvalgė ir padėkojo likimui už tai, kad nematė, bet jie neabejojantys, kad jei kam ir lemta jį rasti, tai busiąs narsuolis Baldeo. Saulė jau krypo visai vakarop, ir angliakasiai nusprendė nueiti į Baldeo kaimą pažiūrėti nelabosios raganos. Baldeo atsakė, kad jis – nors ir yra įsipareigojęs nudėti velnio vaiką – negali nė pagalvoti apie tai, jog būrys beginklių vyrų eitų per džiungles be jo palydos, – juk tas vilkolakis galįs pasirodyti bet kurią akimirką. Todėl Baldeo juos palydėsiąs, o jeigu jiems pakeliui pasipainiotų raganių, – na, tada jis parodytų, kaip su tokiais padarais elgiasi geriausias Seonio medžiotojas. Brahmanas, tarė Baldeo, jam davęs amuletą, apsaugantį nuo tokių padarų, taigi jie visiškai saugūs.

Ką jis sako? Ką jis sako? Ką jis sako? – kas kelios minutės vis klausinėjo vilkai. Ir Mauglis jiems vertė, kol Baldeo ėmė pasakoti apie raganavimą – šios pasakojimo dalies jis nelabai tesuprato, tad pasakė tik tiek, kad žmonės, kurie jam buvo geri, pateko į spąstus.

Argi žmonės spąstais gaudo žmones? – paklausė Bagira.

Taip jis sako. Aš nesuprantu jo pasakojimo. Jie visi pamišo. Ką bendro su manimi turi Mesua ir jos vyras, kad juos reikėtų įkalinti spąstuose? Ir kam tos kalbos apie Raudonąją Gėlelę? Reikia pagalvoti. Kad ir ką jie sumanė padaryti Mesuai, niekas nieko nedarys, kol negrįš Baldeo, taigi...

priešais save Kanhivaros. Jus saugos palyda, – ir jis staigiai pasisuko į Mesuą tardamas: – Jis manimi netiki, bet tu tiki?

– Taip, žinoma, mano sūnau. Ar tu būtum žmogus, ar šmėkla, ar vilkas iš džiunglių, aš tavim tikiu.

– Išgirdęs mano gentį dainuojančią, jis išsigąs. Bet tu viską žinai ir suprasi. Eikit dabar sau palengva, nes nėra kur skubėti. Kaimo vartai uždaryti.

Mesua raudodama puolė Maugliui į kojas, bet šis suvirpėjęs iškart ją pakėlė. Tada ji pakibo jam ant kaklo ir ėmė jį laiminti pačiais švelniausiais vardais, kokius tik sugalvojo, o jos vyras pavydžiai nužvelgė savo laukus ir tarė:

Jei mes pasieksime Kanhivarą ir surasime anglus, aš tokią bylą iškelsiu brahmanui ir seniui Baldeo, kad kaimas ilgai tai atmins. Jie man dvigubai atmokės už nenuimtą derlių ir nepašertus buivolus. Aš jiems parodysiu teisingumą!

Mauglis nusijuokė.

– Nežinau, kas yra teisingumas, bet ateik čia per kitas liūtis – ir pamatysi, kas liko.

Jiedu patraukė link džiunglių, ir Motina Vilkė iššoko iš savo slėptuvės.

– Palydėk juos! – paprašė Mauglis. – Ir tegu visos džiunglės žino, kad jų nevalia liesti. Truputį stūgtelėk, o aš pakviesiu Bagirą.

Pasigirdo – čia pagarsėdamas, čia nuslopdamas – tylus, pratisas staugsmas; Mauglis matė, kaip krūptelėjęs Mesuos vyras nevalingai pasisuko namų link, ketindamas lėkti atgal į trobą. – Eikit! – linksmai šūktelėjo Mauglis. – Juk sakiau, kad skambės dainos. Šis staugsmas lydės jus iki pat Kanhivaros. Tai Džiunglių Malonė.

Mesua stumtelėjo į priekį savo vyrą, ir juodu su Motina Vilke pranyko tamsoje, tik staiga kone Maugliui iš po kojų iššoko Bagira, virpėdama iš malonumo, nuo kurio naktį pašėlsta džiunglių gyventojai.

– Man gėda dėl tavo brolių, – sumurkė ji. – Kodėl? Ar jie prastai dainavo Baldeo? – paklausė Mauglis.

– Pernelyg gerai! Pernelyg gerai! Jie net mane privertė užmiršti išdidumą, ir aš, prisiekiu Sulaužyta Spyna, kuri atvėrė man laisvę, leidausi bėgti per džiungles dainuodama lyg pavasarį. Argi tu mūsų negirdėjai?

– Aš turėjau kitų reikalų. Paklausk geriau Baldeo, ar jam patiko daina? Bet kurgi mano ketveriukė? Noriu, kad nė vienas iš žmonių genties šiąnakt neišžengtų pro kaimo vartus.

spyrė užpakalinėmis kojomis į molinę sieną – ši nuo smūgio sutrupėjo, ir pilant lietui sutižo, virsdama gelsvu purvu. Hathis suko ratus ir trimitavo, ir draskė siauras gatves, užgriūdamas ant trobų kairėje ir dešinėje, purtydamas aplūžusias duris, užversdamas aruodus rūsiuose, o jo trys sūnūs siautėjo jam už nugaros – kaip kad darė trypdami Bharatpuro laukus.

– Džiunglės praris šiuos kevalus, – tarė tylus balsas griuvėsiuose. – Reikia nugriauti išorinę tvorą.

Ir Mauglis, lietui prausiant plikus jo pečius ir rankas, atšoko nuo tvoros, pasvirusios kaip pavargęs buivolas.

– Viskam savo laikas, – sušnopavo Hathis. – O taip, mano iltys nusidažė raudonai Bharatpure. Prie išorinės tvoros, vaikai! Galvomis! Kartu! Nagi!

Ir jie keturi petys į petį įsirėmė į užtvarą. Tvora išsirietė, susikilo ir griuvo žemėn, o paklaikę iš baimės kaimo gyventojai atsivėrusioje kiaurymėje išvydo įniršusias, išteptas moliu griovėjų galvas. Ir žmonės – be namų, be maisto – leidosi bėgti per slėnį, o jų kaimas, trypiamas, griaunamas ir draskomas, pamažu nyko jiems už nugarų.

Po mėnesio iš kaimo teliko duobėta kalva, apžėlusi jauna, švelnia augalija, o liūčių sezonui einant į pabaigą ten, kur prieš šešis mėnesius plytėjo ariami laukai, jau klestėjo, tarpo džiunglės.

Vėžlio nugara kietesnė, bet ne tokia ryški, – tarė jis vertindamas. – Varlės, mano bendravardės, ryškesnė, bet ne tokia kieta. Tavo oda labai daili, lyg margas raštas ant lelijos vainiklapių.

Jai reikia vandens. Nauja oda visomis spalvomis suspindi tik po pirmųjų maudynių. Eime maudytis.

Aš tave nunešiu, – tarė Mauglis, pasilenkė ir juokdamasis pamėgino pakelti vidurinę didžiulio Ka kūno dalį – kaip tik per tą vietą, kur liemuo buvo pats storiausias. Tai buvo tas pats, kas stengtis pajudinti dviejų pėdų storumo vandentiekio vamzdį, ir Ka tįsojo sau ramus, tyliai pukšėdamas iš malonumo. Prasidėjo įprastas vakarinis jųdviejų žaidimas – kupinas užplūdusių jėgų berniukas ir ištaiginga nauja oda pasipuošęs smauglys puolė galynėtis, mėgindami vienas kito budrumą ir jėgą. Žinoma, jei tik būtų panorėjęs, Ka būtų sutraiškęs ir tuziną mauglių, bet jis žaidė atsargiai, niekuomet nenaudodamas daugiau nei dešimtosios dalies savo jėgos.

Kai tik Mauglis pakankamai sustiprėjo, kad galėtų eiti šiokių tokių imtynių, Ka jį išsyk išmokė šio žaidimo – geresnio būdo kojoms ir rankoms sutvirtinti nebūtum nė sugalvojęs. Kartais Mauglis likdavo stovėti kone iki kaklo apjuostas besirangančių Ka kilpų ir stengdavosi išvaduoti bent vieną ranką ir sučiupti smauglį už gerklės. Tada Ka palengva atlaisvindavo kilpas ir Mauglis greitais kojų judesiais mėgindavo sutrukdyti didžiulei uodegai, ieškančiai akmens ar kelmo, atrasti atramos tašką. Jie siūbuodavo pirmyn ir atgal, galva prie galvos, kiekvienas laukdamas palankios progos pulti, kol galop ši nuostabi, statulą primenanti pora pavirsdavo į juodai geltonų kilpų ir švysčiojančių kojų bei rankų sūkurį.

– Nagi, nagi, nagi! – sušuko Ka, galva atlikdamas tokius apgaulingus puolamuosius judesius, kokių net mikli Mauglio ranka nepajėgė atremti. – Žiūrėk! Paliečiau tave štai čia, Mažasis Broli! Ir čia, ir čia! Ar tau rankos nutirpo? Ir čia!

Žaidimas visada baigdavosi taip pat – tiesiu, smarkiu galvos smūgiu Ka parversdavo berniuką ant žemės. Mauglis taip ir neišmoko apsiginti nuo šio žaibiško kirčio – ir, kaip sakė Ka, nevertėjo nė mėginti.

– Geros medžioklės, – galiausiai sušnypštė Ka, ir Mauglis, kaip visada, juokdamasis ir gaudydamas kvapą nulėkė kokį pustuzinį jardų tolyn. Tada atsistojo prisirovęs pilnas saujas žolės ir nusekė paskui Ka prie mėgstamos išmintingos gyvatės maudynių vietos tarp uolų – gilaus, juodo kaip derva ežero, kuriam įdomumo teikė nugrimzdę rąstgaliai. Berniukas pagal džiunglių paprotį įpuolė į vandenį be garso ir panėrė, išnėrė, taip pat be garso, ir apsivertė ant nugaros, susidėjęs po galva

Atsisveikinimo daina

Štai kokią dainą Mauglis girdėjo skambančią jam už nugaros grįždamas prie Mesuos durų.

Balu

Jo labui, to, kuris parodė ją, Gudriausią varlę Džiunglių kelyje, Įstatymo, sukurtojo Žmonių, –

Laikykis, senas neregy Balu!

Švarus ar suteptas, ar karštas, ar atvėsęs, Laikyk jį ten, kur buvo Takas, dviese

Per visą dieną ir per visą naktį, Taku galėsime lengvai nukakti.

Jo paties labui, to, kuris dar myli

Tave už viską, neriantis į gylį. Kada teiks skausmą vėl Ruja tavoji, Sakyk: „Tabakis – jis ir vėl dainuoja.“

O kai Ruja ims trokšt ką blogo padaryti, Sakyk: „Šerchanas čia jau ruošiasi žudyti.“

Jei eis kas su apnuogintu peiliu, Įstatymo laikykis – eik savu keliu. (Šaknys ir medus, palmė ir lapai, Saugoki jauniklį nuo blogio atakų!)

Miškas, vanduo, vėjas ir medis, Džiunglių malonė į priekį veda!

Pyktis tik pabrėžia baimės ratą –Akys be vokų tai aiškiai mato. Ir kada nuodinga kobra kalba, Savo šnypštimu iškėlus galvą, Žodžiai jos pažadina tave, Ryžtą ir jėgas visas drauge, Nenumeski virvės per toli; Sausa šaka pasitikėti negali.

Pagal dantis įvertink grobį savo, Tokių medžioklių akys neapgavo, Kai prarysi, argi pailsėsi?

Savo urvo giliame pavėsy, Kad skriauda, kuri žymes paliko, Neatvestų tavojo žudiko.

Šiaurė ir pietūs, rytai ir vakarai, Nusiprauski kailį ir nešūkauk atvirai.

Įduba, rėva melsvos balos, Džiunglės, sekit pačios iš paskos!

Miškas ir vanduo, vėjas ir medis, Malonė Džiunglių lai į priekį vedas!

Prasidėjo nelaisvėj gyvenimas mano;

Aš iš tų, kurie vertę Žmogaus dar išmano.

Tik spynai sulūžus iš narvo aš vos ištrūkau –Žmonių padermės pasisaugok, jaunikli Žmogaus!

Kai kvepia rasa, ar matai kokią šviesią žvaigždelę?

Pasirinki nepainų ir medžiais apaugusį kelią. Ruja ar Pasitarimas, medžioklėj ar savo urve, Neskelbki paliaubų geriau su šakalų gauja.

Atsakyk jiems tylėjimu, kai jie vilios:

„Eik su mumis ir tau bus lengva keliuos.“

Atsakyk jiems tylėjimu, kai jų būrys

Tavo pagalbos kenkti silpnesniesiems prašys.

Nesididžiuok Žmogaus meile, nesididžiuok; Laimikiu medžioklėje sotinkis ir dėl pramogos nemedžiok.

Neleiski nei šauksmui, nei dainai blaškyti medžioklę, Nes nieko nepeši, garsams atiduodamas duoklę.

(Lai ryto migla ar saulės ryškus spindulys, Elnių prižiūrėtojai niekad jau nesutrukdys!)

Miškas ir vanduo, vėjas, jo gūsiai ir medis, Džiunglių malonė lai Tave taip vedas!

Trejetas

Kelyje, kuriuo tikriausiai žengsi Ir paminsi mūsų baimės slenkstį, Gėlės ims raudonas galvas lenkti; Per naktis, kada jau tu gulėsi Motinos Gamtos ramiam pavėsy, Kai praeinam mes, gerai girdėsi; Auštant rytui tu, kai jau pabusi, Eisi sunkiai dirbt į mūsų pusę, Tu įkvėpk laukinį džiunglių gūsį: Miškas ir vanduo, vėjas ir medis, Išmintis ir ryžtas nesugedęs, Džiunglių malonė lai Tave taip vedas!

Pabaiga

Skaitykite ir pirmąją knygą apie Mauglio nuotykius!

Rudyardas Kiplingas (g. 1865) – anglų rašytojas, kuriam 1907 m. buvo įteikta Nobelio literatūros premija už pastabumą, vaizduotės originalumą, idėjų veržlumą ir puikų pasakotojo talentą.

„Džiunglių knyga“ – garsiausias autoriaus kūrinys. Iš viso autorius parašė dvi dalis, ši –antroji. Joje skaitytojai sužino, kaip žmonių vaikui, pramintam Maugliu, sekasi gyventi džiunglėse ir atrasti savo kelią. Be istorijų apie Mauglį, skaitytojai knygoje taip pat ras ir savarankiškų istorijų apie kitus veikėjus.

Redaktorė Giedrė Kmitienė

Korektorė Goda Baranauskaitė-Dangovienė

Maketavo Jovita Tamašauskienė

Tiražas 3000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“

Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt

Spausdino UAB BALTO print

Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Dabar tai yra Džiunglių Įstatymas – toks senas ir teisingas kaip dangus; Ir Vilkas, kuris laikysis jo, klestės, o Vilkas, jį sulaužęs, žus. Lyg medžio kamieną apraizgęs vijoklis, Įstatymas driekiasi savo gija –Rujos stiprybė yra Vilkas, o Vilko stiprybė – ruja.

Džiunglėse, kaip ir žmonių bendruomenėse, svarbus kiekvienas, tačiau vienam pačiam išgyventi sunku visur. Mauglis ir toliau džiunglėse auga apsuptas gausybės ištikimų draugų, kurie jam padeda kovoti už tai, kas atrodo teisinga. Ir vis dėlto greitai bręstantį vaikiną ima šaukti prigimtis, kurios negali nuneigti net visi tie metai, praleisti džiunglėse.

Ką pasirinks Mauglis? Ar supras, ko trokšta jo širdis? Kas jis vis dėlto labiau –džiunglių karalius ar žmonių vaikas?