Ele ir paselusi klase
UDK 821.511.111-93 Pa297
Versta iš: Timo Parvela ELLA JA KAVERIT 4-7 Tammi, Helsinki, 2012
Knygos vertimą remia FILI – Finnish Literature Exchange
ISBN 978-609-441-247-9
© Tekstas, Timo Parvela, 1998, 2000, 2001 © Iliustracijos, Agnė Nananai, 2014 Pirmą kartą 2012 metais suomių kalba išleido Tammi, Helsinkis, Suomija, pavadinimu Ella ja kaverit 4-7. © Vertimas į lietuvių kalbą, Viltarė Urbaitė, 2014 © Leidykla „Nieko rimto“, 2014
Timo Parvela
Ele ir paselusi klase
Iliustravo Agnė Nananai Iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė
Vilnius 2014
Antra klase Mano vardas Elė. Dabar aš jau antroje klasėje, kaip ir visi mano draugai. Taip pat mokytojas ir Patris. – Tai čia ne universitetas? – pirmąją mokslo metų dieną paklausė Patris mokytojo. – Kokia prasmė visus metus lankyti mokyklą, jeigu po jos nepatenki į universitetą? – neatstojo jis, bet mokytojas nieko neatsakė. Jis tik stumdė ant virvelės suvertus spalvotus karoliukus. Tai naujas mokytojo užsiėmimas, kurį jam skyrė mokyklos seselė. – Ar šiemet mums jau mokės atlyginimą? – toliau kamantinėjo Patris. Mums buvo be galo smagu, kad vėl prasidėjo pamokos ir kad esame visi drauge. Per vasarą patyrėme daugybę naujų dalykų. Mokytojas per vasarą atgavo ramybę. Bent jau mes taip manėm iki tol, kol valgykloje nutrūko jo naujasis karoliukų vėrinys. Tukas per vasarą užsiaugino ūsus. Bent jau mes taip manėm iki tol, kol jie įkrito į sriubą. Sampas per vasarą įsigijo labai dailų portfelį. Bent jau mes taip manėm iki tol, kol jį atsiėmė direktorė. Hana vasarą surado tikrą deimantą. Bent jau mes taip manėm iki tol, kol jis nukrito ant grindų ir sudužo. 11
Tina per vasarą apkurto. Bent jau mes taip manėm iki tol, kol virėja paklausė, kas norėtų dar vienos porcijos ledų. Aš per vasarą išmokau fokusą padaryti daiktus nematomus. Bent jau kiti taip manė iki tol, kol jų ledai pradėjo tirpti mano kišenėse. Patris per vasarą tapo profesoriumi ir metrą paaugo. Bent jau jis taip manė iki tol, kol mes paaiškinome,
12
kad baigęs plaukimo mokyklą profesoriumi netampi ir kad metras – tai ne tas pat, kas centimetras. Paskutinę pamoką pradėjome mokytis naujo dalyko. Tiesą sakant, niekas nesuprato kokio, bet buvo baisiai įdomu. – Dabar jūs užsimerkiate ir ramiai kvėpuojate, – pamokos pradžioje paliepė mokytojas.
13
Visi užsimerkė, išskyrus mokytoją, kuris adata ant virvelės vėrė pabirusius karoliukus. Mes tai matėm, nes visi vogčiomis dirsčiojom. – Dabar įsivaizduokite, kad esate tyliame miške, tik vėjelis šiugždina aukštų medžių lapus, – toliau kalbėjo mokytojas. Visi įsivaizdavo. Įsivaizdavo, kaip netrukus mokytojo karoliukai pažirs ant grindų. – Esate pačioje miško glūdumoje. Jūs šaknimis įaugę į žemę. Jūs – miško medžiai, – tarė mokytojas. Liko suverti du karoliukus. – Jūs giliai įmigę. Aplink tylu ir ramu. Visi apmirę ir stipriai užsimerkę, o tas, kuris dabar sujudės, liks po pamokų, – sušnabždėjo mokytojas. Liko vienas karoliukas. Žalias. Mokytojas nykščiu ir smiliumi paėmė karoliuką iš dėžutės. Visi matėme, kaip jam virpa rankos. Mes labai jaudinomės dėl jo. Mokytojas užnėrė karoliuką ant adatos smaigalio. Miške nevirptelėjo nė lapelis. Ir tada nuaidėjo skambutis. – Nepamirškite, kad jūs – medžiai! – šūktelėjo mokytojas, ir tą akimirką, žinoma, išmetė paskutinį karoliuką ant grindų. Mes nepamiršom. Trisdešimt aklų medžių vienas paskui kitą sugriuvo ant žemės, nes visi baisiai norėjo 14
padėti mokytojui surasti karoliuką. Staiga miškas sujudo ir klasėje tvyrančioje tyloje buvo girdėti, kaip susidurdami medžiai trinksi kaktomis. Karoliuką surado Sampas. Ir visai ne dėl to, kad vogčiomis žvilgčiojo. Tiesiog jį užmynė. Sampas nunešė karoliuko puseles mokytojui, o šis, visų nuostabai, nusišypsojo. – Ta-daam! – sukrykštė jis ir parodė mums virvelę. Ant jos buvo suverti visi karoliukai, išskyrus žaliąjį, ir užrištas tvirtas mazgas. Mus tai nustebino. Bet dar labiau nustebino mokytojo mina, kai jis, užkliuvęs už durų rankenos, nutraukė virvelę. Mes, žinoma, padėjome jam karoliukus surinkti ir subėrėme juos į dėžutę šalia to žaliojo karoliuko puselių. Mokytojas, regis, labai apsidžiaugė, kad turės ką veikti ir kitą dieną. Visi sutarėme, kad tai labai pamokoma pamoka. Man atrodo, kad naujojo dalyko pavadinimas – riedologija.
Kvietimas i olimpiada Mokytojas suko tarp pirštų karoliukų vėrinį, kurį susitaisė per pirmąją pamoką, kol mes kieme ieškojome jo piniginės. Keista, kad jis manė pametęs piniginę, nes ši visąlaik gulėjo ant jo stalo. 15
Ant mokytojo stalo gulėjo ir laiškas. – Man rodos, mokytoją vėl persekioja, – sušnibždėjo Hana. – O aš manau, kad jis įsimylėjo, – sukuždėjo Tina. – Tu visai kvankt. Mokytojas negali būti įsimylėjęs, nes jis vedęs, – patikslinau aš. Kartais Tina visai nesupratinga. Daugiau nebeteko paspėlioti, kas laiške, nes mokytojas atvertė jį ir perskaitė. – „Mieli mokiniai! Mūsų mieste rengiama gebėjimų olimpiada, kurioje kviečiame dalyvauti ir jus. Kiekviena mokykla turi išrinkti po du atstovus. Olimpiada vyks po dviejų savaičių.“ Mokytojas sulankstė laišką, įkišo į voką ir atsiduso. Jis pastūmė du raudonus ir vieną baltą vėrinio karoliuką. – Ar yra savanorių į mokyklos atranką? – paklausė mokytojas. Žinoma, mes visi buvome savanoriai, išskyrus Patrį, kuris, išgirdęs, kad ir antroje klasėje mums nemokės atlyginimo, paskelbė streiką. – Teks traukti burtus, – tarė mokytojas. Ant mažų lapelių jis surašė visų vardus. Tada sumetė lapelius į dėžutę, kurioje laikė karoliukus, kai jie dar buvo nesuverti. Sampas gavo traukti. Jis užsimerkė ir ištraukė iš dėžutės du lapelius. – Tukas, – perskaitė mokytojas pirmąjį. 16
– Taip ir maniau, – pasakė Tukas. – Patris, – perskaitė mokytojas antrąjį. – Taip ir maniau, – niūriai pakartojo Patris, o mokytojas perstūmė penkis karoliukus. Tukas pasivėdavo delnais. Patris susiraukė. – Ak, tiesa, – staiga sumąstė mokytojas, – prisiminiau vieną dalyką. Kvietime rašoma, kad turi dalyvauti berniukas ir mergaitė. Niekas neprisiminė, kad būtų buvę taip parašyta, bet mokytojas buvo tuo įsitikinęs. Gaila, kad negalėjome to patikrinti, nes laiškas, visų nuostabai, staiga paslaptingai dingo. Šiaip ar taip, burtai buvo traukiami iš naujo. Šįkart traukė pats mokytojas. Jis ilgai maišė lapelius, kol galiausiai du ištraukė. – Tina, – perskaitė jis pirmąjį. Tada mokytojas pažvelgė į antrą lapelį, pažvelgė į mus, o tada – į Patrį, kuris vis dar paniuręs kiūksojo savo suole. – Užburta, – tarė mokytojas. – Su mergaitėm tai aš niekur nedalyvausiu, – savo ruožtu pareiškė Patris. Šįkart mokytojui teko perstumti aštuonis karoliukus. – Paklausykite, – galiausiai tarė mokytojas, – taip negerai. Juk negalime burtais rinkti dalyvių į konkursą, kur bus tikrinami gebėjimai. Tai būtų neteisinga. 17
Taip taręs, mokytojas, mūsų visų nuostabai, nutraukė karoliukų virvelę. Ir dar tyčia. – Dabar visi iš eilės pamėgins pataikyti į popierių dėžę, – paaiškino mokytojas, dalydamas mums karoliukus. Aš gavau raudoną. Sampas gavo geltoną ir pradėjo žliumbti, mat norėjo mėlyno. Tas Sampas kone dėl visko žliumbia. Visi paeiliui metėme karoliukus. Buvo smagu. Tukas pataikė į lempą. Tina pataikė į lentą. Sampas niekur nepataikė, nes iš piktumo savo karoliuką nurijo ir tada
18
pradėjo bliauti, nes neturėjo ko mesti. Hana pataikė mokytojui į kaktą. Aš pataikiau į lubas, o nuo jų karoliukas įkrito į kriauklę, kuri buvo virš popierių dėžės. Kiti pataikė kur pakliuvo. Visa klasė staiga prisipildė šokčiojančių ir caksinčių spalvotų karoliukų. Galiausiai atėjo Patrio eilė. – Ar būtina mesti? – paklausė Patris. – Tikrai ne, – atsakė mokytojas. – Tai gerai, – tarė Patris ir davė sprigtą ant stalo gulinčiam juodam karoliukui. Niekas nenustebo, kai jis įskriejo tiesiai į popierių dėžę. – Tiesiog užburta, – pratarė mokytojas. Nusistebėjome, kad mokytojas vėl išsiuntė mus į kiemą ieškoti jo piniginės, nes visi matėme, kad ji vis dar guli ant stalo. Mokytojas tikrai išsiblaškęs. Jį aiškiai slegia ta olimpiada.
Patris Patris paniuręs sėdėjo ant sūpynių. Buvo šiek tiek juokinga, nes dvylika vaikų stovėjo eilėje prie sūpynių, o Patris ant jų net nesisupo. Jis streikavo. – Kas tau yra? – paklausiau Patrio. – Nesakysiu, aš streikuoju, – pareiškė jis. 19
antra klase
5
Antra klasė 7 Kvietimas į olimpiadą 11 Patris 15 Atranka 19 Pavaduojantis direktorius 23 Mokytojo įsakymai 25 Pasirengimas 28 Pasirengimas (tęsinys) 32 Olimpiada 35 Kulinarinė rungtis 37 Skaitovų konkursas 41 Šeimos nuotrauka 43
Ele ir pikcius
45
Naujokas 47 Aritmetika į nosį 50
Futbolo treniruotė 54 Nepaprastosios padėties susirinkimas 58 Susitikimas 60 Krizė 67 Brandumo testas 69 Planas 73 Lemiamos rungtynės 77
ele naktineje mokykloje
85
Naktinė mokykla ir pasaulio pabaiga 87 Didžioji rinkliava 91 „Atskrend sakalėlis“ 96 Atsisveikinimas su tėvais 104 Taisyklės ir baidyklės 106 Didžioji paieška 112 Kraugerys Kažkas 116 Patys-žinote-kas 120
Parvela, Timo Pa297 Elė ir pašėlusi klasė / Parvela, Timo; iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė; iliustravo Agnė Nananai. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 128 p.: iliustr. Tai antroji „Elės ir draugų“ dalis lietuviškai. Suomis Timo Parvela savo patirtį mokytojaujant pavertė šmaikščiomis istorijomis apie padykusių pradinukų klasę. Pasaulis vaikų akimis atrodo kupinas paslapčių ir nuotykių. Jų vaizduotės nestabdo nei mokytojas, nei autorius.
Redaktorė Danutė Ulčinskaitė Korektorė Justina Skunčikaitė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Gali būti, kad Elė įsimylėjo, bet Patriui atrodo, kad bučiuotis labai kvaila. Gali būti, kad valgant svarbiausia, jog žuvų piršteliai nesiliestų su bulvių koše. Gali būti, kad mokykla yra valdoma ateivių, kurie ruošiasi suvalgyti protingiausius vaikus. Gali būti, kad tai tik eilinė diena pašėlusioje klasėje...
K iti Elės ir jos draugų nuotykiai:
ISBN 978-609-441-247-9
Akcijos ir specialūs pasiūlymai